144-asis Vydūno gimtadienis Kintuose

Kintų Vydūno kultūros centro

kultūrinės veiklos vadybininkė

Asta Neimantienė

2012 m. kovo 22 d. Kintų Vydūno kultūros centre buvo paminėtos Vydūno 144-osios gimimo metinės. Kiekvienais metais įvairiais renginiais siekiama visuomenei atskleisti Vydūno asmenybę, jo gyvenimą, veiklą. Šį kartą atvykę svečiai galėjo pasivaikščioti po neseniai renovuotas dviejų pastatų patalpas, kur senojoje mokykloje jau veikia Vydūno muziejus, Šilutės meno mokyklos Kintų dailės ir muzikos skyriai, buvusiame ūkiniame pastate duris naujai atveria meno ir edukacijos galerija. Čia ir buvo pradėtas renginys, skirtas Mažosios Lietuvos švietėjui, filosofui, rašytojui Vydūnui.

Pristatyta šilutiškio dailininko Aurimo Liekio tapybos darbų paroda„Pa(si)mąstymai ir pa(si)stebėjimai“. „Visi mėgstame pa(si)stebėti ir pa(si)mąstyti, bet dažnai tam neturime laiko ir noro. Kasdieninis vartojimas ir nerimas vis labiau veržiasi į mūsų gyvenimą ir atima iš mūsų brangiausią laiką.“ – Taip į parodą lankytojus įveda paties Aurimo ranka rašyta anotacija. „Man kūrybai įkvėpimo nereikia. Viskas ateina tam tikru laiku nesąmoningai – dažnai viena mintis diktuoja kitą mintį. Mėgstu stebėti žmones, bendrauti, analizuoti jų charakterius ir emocijas, santykį su aplinka, gamta. Kurti skatina kelionės, pažintis su skirtingų kultūrų, skirtingų tautybių ir rasių žmonėmis,“ – pristatydamas parodoje pastelių miniatiūras (jų parodoje 36, taip pat 6 didesni darbai) anotacijoje rašo dailininkas. Darbai saviti, juose – gilus filosofiškas žvilgsnis į žmogų, jį supančią aplinką, išreiškiant tai subtilia linija, forma, spalva. Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurta Anglijoje. „Namų ilgesys davė didelį impulsą kūrybai. Minčių parsiveždavau ir važiuodamas traukiniu, ir metro, ir vaikščiodamas žmonių minioje, ir sėdėdamas parke…“. Tai pirmoji personalinė šilutiškio dailininko paroda. Todėl nenuostabu, kad dauguma žiūrovų, atvykę pasveikinti Aurimą, parengus pirmąją parodą – taip pat šilutiškiai, vienaip ar kitaip pažįstantys Aurimą.

Kodėl paroda Kintuose, Vydūno kultūros centre? Aurimas Liekis čia kaip namiškis – dalyvauja emalio meno laboratorijoje „Pamario ženklai“ nuo pat menininkų kūrybinės stovyklos įkūrimo pradžios – 2003-ųjų metų. Beje, šiuo metu jis dirba anglų kalbos mokytoju Kintų vidurinėje mokykloje.

Antroji renginio dalis – „Prisimenant Vydūną“ – vyko senosios mokyklos, kurioje įkurtas Vydūno muziejus, palėpėje. Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė pristatė knygą „Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link“ ir kartu su vydūniečiu, gydytoju Tomu Staniku apžvelgė ką tik draugijos išleistas Vydūno knygas– draminius veikalus Vergai ir dykiai ir Laimės atošvaita bei filosofinius veikalus Sąmonė ir Tautos gyvata. Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė pristatė naujai išleistą informacinį leidinį apie Vydūno kultūros centro 15 metų veiklą, kuris finansuotas, įgyvendinant Šilutės rajono savivaldybės projektą „Šilutė – Lietuvos kultūros sostinė – 2011“. Pastaruoju leidiniu, padėkos raštais bei Vydūno knygomis buvo apdovanotas parodos autorius Aurimas Liekis ir renginiui ypatingą atmosferą sukūrusios Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro vokalinio ansamblio Luotužė moterys, vadovaujamos Aušros Šlažienės, kurios atliko Vydūno ir pamario krašto dainas.

Vienas iš A. Liekio personalinės parodos „Pa(si)mąstymai ir pa(si)stebėjimai“ darbų.

Vienas iš A. Liekio personalinės parodos „Pa(si)mąstymai ir pa(si)stebėjimai“ darbų.


Nuotraukoje: pirmosios personalinės parodos autorius Aurimas Liekis.

Nuotraukoje: pirmosios personalinės parodos autorius Aurimas Liekis.


Nuotraukoje: A. Liekio tapybos darbų parodos atidarymo akimirka.

Nuotraukoje: A. Liekio tapybos darbų parodos atidarymo akimirka.


Nuotraukoje: Rusnės etnokultūros ir informacijos centro vokalinis ansamblis Luotužė, vadovaujamas Aušros Šlažienės.

Nuotraukoje: Rusnės etnokultūros ir informacijos centro vokalinis ansamblis Luotužė, vadovaujamas Aušros Šlažienės.

Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl – apie Vydūną

 

Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl:

Stebiuosi, kad Vydūnas tiek pranoko savo laikmetį!

 

2011 m. lapkričio mėn.18 dienos vakarą Vydūno draugija galėtų pavadinti Lietuvos ir Vokietijos kultūrinės bendrystės švente. Jo svečiai – berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas ir Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Čia pateikiame jo pasakojimą, kuris Vydūno draugijos narius labai pradžiugino. Bendrauti, kalbos barjerą įveikti padėjo Irena Tumavičiūtė.


Leonas Stepanauskas ir Vokietijos Ambasados sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl.
Nuotraukoje: Leonas Stepanauskas ir Vokietijos Ambasados
pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl.


Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl:

Turiu prisipažinti, kad prieš vykdamas į Lietuvą, nieko apie ją nežinojau. Komunizmas viską ištrynė, atskyrė Lietuvą nuo Vakarų. Atvykęs į šalį kaip diplomatas, visada stengiuos sužinoti, kokiomis mintimis žmonės gyvena, kokia kultūra juos supa. Domėjimasis dvasiniais dalykais suartina žmones ir padeda bendrauti.

Tad atvykęs, pradėjau domėtis, kokie yra didieji Lietuvos žmonės – rašytojai, muzikai ir, prisipažinsiu, susidūriau su sunkumais. Kartą vienas mūsų premjero kabineto darbuotojų per antrąsias Kalėdas padovanojo man Vydūno knygą SIEBEN HUNDERT JAHRE DEUTSCH-LITAUISCHER BEZIEHUNGEN [Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių]. Man tai buvo didžiulė sensacija, kad tokia knyga išvis galėjo būti parašyta; kad kažkas galėjo surinkti medžiagą ir parašyti apie 700 metų trukusius santykius!

Kartais susiduri su tam tikrais lemties vingiais, kurie tave kažkur atveda. Aš dabar jau žinau, kad Vydūnas domėjosi Tolimųjų Rytų kultūromis. Bet daug metų dirbęs Azijoje aš galiu priminti Budos mintį: tas, kuris per daug planuoja – užbarikaduoja sau kelius į ateitį.

Mano senelis iš mamos pusės yra gimęs Klaipėdoje. Taigi aš – aštuntadalis balto. Pradėjus domėtis Vydūnu, nejučiomis pradedi savęs klausti, kaip galėjo atsitikti, kad jis taip pranoko savo laikmetį? Ir labiausiai aš pasipiktinau, kad likus trims metams iki mano gimimo, Detmolde mirė tokia asmenybė, apie kurią aš nieko nebuvau girdėjęs! O čia aš jį vėl matau, paėmęs 200 Lt kupiūrą…

Esu dėkingas V. Gerulaitienei, V. Bagdonavičiui, kad jie mane įvedė į tą tematiką, padėjo susipažinti. Pastaruoju metu laisvalaikiu atsiverčiu tinklalapį ir studijuoju visa, kas susiję su Detmoldu: paminklus, atminimo lentas, žymesnių žmonių lankymąsi ir kt., bet nieko nerandu apie Vydūną. Mano manymu, tai didžiulė klaida.

Pasidžiaugsiu, kad lankantis Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei pas Vokietijos prezidentą, buvo prisiminti gražūs abiejų šalių kultūriniai santykiai praeityje, ir išreikšta mintis, jog jie turi būti plėtojami ir ateityje – prezidentai paskelbė bendrą komunikatą. Ir tąkart buvo paminėtos trys pavardės: Donelaitis, Vydūnas, T. Manas. Juk iš esmės kultūros dalykai ir formuoja, lemia mūsų gyvenimą.

Šis kultūrinis darbas ir domėjimasis Vydūnu neįeina į tiesiogines mano pareigas, bet kalbėjau su ambasadoriumi ir jis man pritarė, kad iki mano išvykimo – kitų metų vidurio – mes šį klausimą dėl Vydūno įamžinimo Detmolde pabandysime išspręsti.

Užrašė Rima Palijanskaitė

Abilify

Profesorė R. Lampatis: skaitau Vydūną ir apie jį pasakoju kitiems

 

Vydūno draugijos garbės narė pianistė ir muzikologė profesorė Raminta Lampatis iš Berlyno, susitikimo metu 2011 metų lapkričio dieną žavėjo vydūniška minčių gelme ir energingumu.


Čia pateikiame tik trumpą įdomaus pasakojimo atkarpėlę:

Kasdien skaitau Vydūną, stengiuos gyventi, kaip jis moko. 15 metų esu vegetarė, kiekvieną dieną medituoju, o į savo jogos pratimus visada įtraukiu ir Vydūno giesmę „Om, užtekėk mums saule išminties…“ Mano vaikai, kasdien tai girdėdami, jau juokiasi ir klausia, kas tas Om. Skaitau Vydūną, pasakoju apie jį savo studentams, savo šeimai – man tai labai svarbu.


Vydūno knygas pirkau visada, kai tik galėjau jas gauti. Buvo labai miela skaityti Vydūną, kai išėjo jo Raštų tomai, vėliau – albumas su iliustracijomis. Turiu didelį rinkinį senų originalių Vydūno knygų – labai mėgstu antikvariatus, tad daug radau Vydūno knygų čia Vilniuje, ir Kaune, Druskininkuose…

Savo bute Berlyne turiu didelę biblioteką: 28 metrai ir 7 aukštai. Vieno aukšto dalį paskyriau Vydūno knygoms, tai visi atėję manęs klausia, kas tas Vydūnas. Yra dvi bibliotekos pasaulyje, kuriose yra knygos tokių žmonių kaip Vydūnas, kaip Rerichas, kaip Blavatskaja ar Milašius. Viena jų – tai hermetinė biblioteka Amsterdame. Turėjau mažai laiko apžiūrėti, bet pastebėjau, kad ten Vydūno nėra, Baltrušaičio nėra, tad tai, ką turiu, kada nors ateityje norėčiau padovanoti šiai bibliotekai.

 

Užrašė Rima Palijanskaitė

Dvidešimt metų, kai į gimtą žemę sugrįžo Vydūno palaikai

Vacys Bagdonavičius

1991-ji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.

Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868–1953) palaikus. Tasai sugrįžimas buvo prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems priminė apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmino Tada tikėjome, jog tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose, jog mūsų tautos gyvenimas klostysis taip, kad po keliolikos metų mūsų laisva valstybė pasirodys besanti, kaip kadaise sakė Vydūnas, „viena iš aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Po dvidešimties metų tenka apgailestauti, kad taip, deja, neatsitiko, kad savo pačių lūkesčių nepateisinome, nes pasukome ne visai ta kryptimi, kurion rodė gimton žemėn amžinam poilsiui grįžusiojo tautos didžiadvasio mums paliktoji išmintis. Gal tojo grįžimo sukakties prisiminimas padės prisiminti, kam išties laisvi tapome, kokią savo ėjimo kryptį esame beprarandą ir kad dar nevėlu ton vydūniškosios išminties nužymėton kryptin sugįžti.

Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėtos šimtmečio sukakties (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio sukaktį švenčiant (1988). Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Jį sprendžiant būtų realiai įgyvendinamas vienas iš pagrindinių draugijos užsibrėžtų tikslų – prisidėti prie Vydūno atminimo įamžinimo. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, draugija apie Vydūno idėjų sklaidą, jo atminimo įamžinimą bei sureikšminimą primena valstybės institucijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, ragina sukurti mąstytojo 125-mečio sukakčiai paminėti valstybinę komisiją. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje. Kaip rašoma draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus 1990 m. lapkričio 22 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nedelsiant reikia pargabenti iš Detmoldo (Vokietija) Vydūno palaikus, nes nėra kam prižiūrėti kapo. Pasibaigus kapo vietos užpirkimo laikui, kapas gali būti visai panaikintas“. Ilgai nelaukti dėl Vydūno palaikų perlaidojimo draugiją energingai ragina Vokietijos lietuviai, ypač tiesiogiai kapo priežiūra besirūpinantis evangelikų kunigas Vasario 16- sios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas Fricas Skėrys, kurio vardu kapas 1983 m. buvo užpirktas paskutinį kartą. Šiuo reikalu draugijai neduoda ramybės ir Lietuvos visuomenė. Draugijos iniciatyva svarstoma, kur turėtų būti to kapo vieta: Vilniaus Rasos, Klaipėda, Tilžė (dabartinis Sovietskas), gimtieji Jonaičiai, Rambynas? Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. „Siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės raj.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės, – rašoma minėtame kreipimesi į V. Landsbergį: „Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti.“ Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Tų metų rugpjūtį Vydūno draugija kartu su Šilutės rajono valdyba spaudoje („Lietuvos aide“, „Tiesoje“) paskelbė kvietimą talkon tvarkyti labai apleistas Bitėnų kapines, į kurias atguls Vydūno palaikai. Atsiliepiant į tą kvietimą vieną rugsėjo vidurio šeštadienį tose kapinaitėse gimė labai graži didelė talka, kurion suvažiavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto. Įvyko tarsi stebuklas: beveik neįžengiamais brūzgynais pavirtusi, visų užmiršta, vandalų lobių ieškotojų nuniokota aplinkinių kaimų lietuvininkų amžinojo poilsio vieta per dieną vėl tapo šviesiomis kapinėmis su atstatytais kryžiais bei gražiai besirikiuojančiais antkapiais, išryškintais kapų kauburėliais, netgi su išvaduotomis iš sulaukėjusios augmenijos daugiametėmis prieš kelis dešimtmečius sodintomis gėlėmis. Po tos didžiosios talkos, laukiant Vydūno palaikų sugrįžimo, kapinės buvo dar labiau švarinamos.Tuo rūpinosi Šilutės rajono savivaldybė, vietos seniūnija, talkino vietos žmonės bei aplinkimnių mokyklų moksleiviai. Siekiant kapines apsaugoti nuo miško žvėrių jos buvo aptvertos pinta vielos tvora. Buvo taip pat sutvarkytas į kapines nuo plento vedantis kelias.

1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos Respublikos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalus išvyko Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius (jis buvo paskirtas perlaidojimo komisijos pirmininku). Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai. Jai ir buvo pavesta grįžtant parvežti didžiojo išminčiaus palaikus.

Dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos nariams, Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovams spalio 14 d. senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Iki spalio 16 d. jie buvo saugomi toje pat kapinių koplyčioje, kurioje buvo pašarvoti 1953 m. vasario mėn. Visas su ekshumacija ir išlydėjimu susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia. Spalio 16 d., dalyvaujant Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, kun. Frico Skėrio ir Valterio Banaičio maldomis Vydūno palaikai išlydimi į kelionę Lietuvon. Po pusantros paros trukusios kelionės Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Ruošiantis sutikti grįžtančius Vydūno palaikus buvo padaryta labai daug: pertvarkyta ir gražiai apipavidalinta salė, kaimiško audimo drobėmis užklota pakyla karstui, tauriam susikaupimui nuteikė apšvietimas, vestibiulyje į ateinančius Vydūnas žvelgė iš didžiulio tapyto portreto. Iš viso to, kas buvo padaryta, dvelkė ypatinga dvasia, švytėjo ypatinga aura… Negailėdami laiko ir jėgų iš peties buvo pasidarbavę savivaldybės tarnautojai, kultūros darbuotojai, bibliotekinkai, dailininkai, techninis personalas. Didelė rūpesčių našta teko kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, daug sielos įdėjo ir ypatingą kūrybingumą parodė dailininkės vilnietė Eva Labutytė ir klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, muzikinę ritualo dalį ruošusieji talkininkai. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jojo giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V. Landsbergio žodis. Toliau – lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. 1991-ųjų metų skausmus iškentėjusi, kraujo auką atidavusi, paskutinius vergovės retežius nusimetusi, suvargusi, bet nepalūžusi Lietuva atidavė pagarbą Tam, kuris jos buvo ypač nusipelnęs ir kuriam ji iki tol taip ir nebuvo atiduota. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau – suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Pati laidojimo apeiga, atrodė, žymi ne atsisveikinimą, o veikiau pakilusios tautos susitikimą su nešėju tos dvasios, kurios dabar labai reikės, gal net labiau negu tada, kai ji užgimė. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Saulis Sodonis, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė Stefanija Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis). „Prieš akis dar ilgas Vydūno grįžimo kelias į mūsų protus, širdis, sielas, kelias daug ilgesnis negu nuo Detmoldo iki Rambyno. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje,“ – prie kapo duobės sakė Vydūno draugijos pirmininkas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953“.

Atgulus Vydūno palaikams, Bitėnų kapinės turėjo būti ne tik rūpestingiau prižiūrimos, bet ir tobulinamos, kūrybiškai tvarkomos, nepažeidžiant autentikos, pritaikant kai kurias naujoves. Jų tvarkymą prižiūri Šilutės rajono savivaldybė (2001 m. perima Pagėgių savivaldybė), vykdo iš pradžių Vilkyškių, vėliau Lumpėnų seniūnija. Daugiau kaip dešimtmetį iki savo mirties (2003) kapinių teritoriją rūpestingai tvarkė Vydūno draugijos Garbės narys bitėniškis Jonas Gudavičius.

1991 m. pabaigoje architektai Marija ir Martynas Purvinai (2002 m. jie išrenkami Vydūno draugijos Garbės nariais) parengia Vydūno kapo bei visų kapinių sutvarkymo projektą, kuris apsvarstomas valstybinėse kultūros ir paveldosaugos institucijose bei visuomenėje. Pagal šį projektą kapinės pradedamos formuoti kaip MažosiosLietuvos panteonas. Jame vėliau bus palaidotos urnos su Martyno Jankaus (1993), Valterio Kristupo Banaičio (1999), Jono Vanagaičio (2010) bei jo žmonos (2011) palaikais. Jų kapai formuojam ir ankapiniai paminklai statomi pagal M. ir M. Purvinų projektus.

Kapinių augmenijos tvarkymas patikimas šilutiškiui miškininkui Juliui Balčiauskui (2002 m. jis išrenkamas Vydūno draugijos Garbės nariu). Šį pavedimą iki savo mirties (2008) jis atlieka labai nuoširdžiai ir kūrybiškai, pasodina daug savo paties skiepytų medelių, suteikiančių kapinėms savitą koloritą. Iš savo išvestų nykštukinių eglaičių suformuoja Vydūno kapo formą, primenančią vydūniškąjį visatos simbolį.

Apie kapinių tvarkymą po Vydūno palaikų sugrįžimo J. Balčiauskas papasakojo 2004 m. gegužę rašytame laiške šių eilučių autoriui. Cituoju šį laišką: Galutiniam kapų sutvarkymui 1995 m. pavasarį buvo sutelkta Jurgio Lėbarto kuopos 20 vyrų šaulių. Talkino vietos gyventojai mokyt. Birutė ir Kazimieras Žemguliai, Daiva Žemgulytė, kapelių prižiūrėtojas Jonas Gudavičius. Prieš pradedant darbą buvo sukalbėta trumpa maldelė mirusiems. Buvo pageidauta darbo metu vengti necenzūrinių žodžių. Kapai yra mirusiųjų ramybės vieta. Sudarėme tris talkinikų brogadas: viena brigada išlygino Vydūno kapo prieigas, nes buvo kupstuotas pviršius, antra – ištiesino ir iškirto kapų taką, trečia – pažymėtose vietose sodino augmeniją. Kapinaitės kruopščiai apsodintos tam kraštui būdingais augalais. Daugelis J. Balčiausko aukotų medelių buvo skiepyti ir formuoti. Iš viso daugiau kaip 100 vienetų. Dienos darbą baigus buvo sugiedotas Jurgio Zauerveino Mažosios Lietuvos himno „Lietuviais esame mes gimę“ posmelis. Sekantieji darbai – augalų priežiūra bei antkapių formavimas. Darbą kapinaitėse dėmesingai vertino ir moraliai parėmė tuo metu buvę Šilutės rajono savivaldybės merai p. A.Balčytis ir Š. Laužikas. Transportu ir viskuo kas reikalinga padėjo savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyrių vadovai p. A. Plikšnys, p. S. Sodonis. p. V. Griškevičienė, Fr. Bajoraičio vardo bibliotekos direktorė p. D. Užpelkienė, Šilutės muziejaus direktorė p. R. Šikšnienė, Šilutės rajono paminklosaugininkė p. N. Lauraitienė, Miškų ūkio vyr. miškininkas p. V. Aušbikavičius. Aukotojai, talkinikai visi dirbo nelaukdami padėkos, skatinami kilnių vidinių impulsų. Jie sakė: „Niekas niekam neskolingas, triūsiame savo krašto labui“.

Po Vydūno palaikų grįžimo į kapinių tvarkymą iš karto įsitraukia ir Vydūno draugija. Po perlaidojimo atėjus kitai – 1992-ųjų metų – vasarai, Bitėnuose jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje išdygsta vydūniečių palapinių miestelis: prasideda iki šiol tebesitęsianti draugijos kasmetinių vasaros stovyklų era. Stovyklų programa turininga ir įvairi: gilesniamVydūno idėjinio ir kūrybinio palikimo pažinimui skirti pokalbiai ir diskusijos, susitikimai su Vydūną pažinojusiais ar Mažosios Lietuvos praeitį menančiais, ją tyrinėjančiais žmonėmis, dabartiniais šio krašto gyventojais – kuo nors pasižymėjusiais ar paprastais kaimiečiais, ekskursijos po aplinkines vietoves, istorijos ir gamtos paminklų lankymas, vakarai su dainomis prie Rambyno aukuro. Tačiau bene svarbiausią šios programos dalį sudaro veikla, susijusi su Vydūno ir jo benražygių amžinojo poilsio vietos – Bitėnų kapinių – tvarkymu. Būtent toji veikla ir buvo pagrindinis stovyklos organizavimo motyvas. Pirmųjų kelių stovyklų metu tvarkoma kapinių ir jų prieigų teritorija – ryškinamas pagrindinis takas, ravimi kapai, netoliese atrandamas šaltinėlis, iš kurio suformuojamas šulinėlis, prie jo padaromi laipteliai, o jo vandeniu laistomi pasodinti želdiniai, nušienaujama ne tik plotas prie įėjimo į kapines, bet ir visi kelio iš Bitėnų kaimo į kapines pakraščiai, išvalomas gana platus pakelės miško ruožas. Tiek vietos žmonių, kuriuos savo laiške minėjo J. Balčiauskas, tiek vydūniečių stovyklautojų triūso dėka kapinių ir jų prieigų teritorija tapo šviesi, jauki, tauriam susikaupimui nuteikianti.

Tačiau kas vasarą čia iš visos Lietuvos susirenkantiems Vydūno draugijjos nariams vis didesnį rūpestį ėmė kelti tai, kam padaryti nebeužteko vien darbščių rankų ir pačių paprasčiausių įrankių – kastuvų, grėblių, laistytuvų bei maišų šiukšlėms išnešti, bet ką padaryti verkiant reikėjo. Su gražiai sutvarkyta iš sunykimo išgelbėtų kapinių teritorija labai kontrastavo jas juosianti išiklaipiusi pintos vielos tvora, kuri paprastai naudojama ūkio reikalams. Vien ji dvelkė nepagarba už jos gulintiems. Ji tebuvo tik iš bėdos – kad kapų ir juos puošiančių želdinių nenuniokotų miško žvėrys. Dar labiau akį rėžė iš statybinės armatūros suvirinti kreivi šleivi laikinieji kapų vartai. Suprantama, visi suvokė, kad toks kontrastas negalės akių badyti amžinai, kad kažkada kažkam reikės jį panaikinti, juo labiau, kad į kapines vis dažniau ėmė užsukti ekskursijos bei pavieniai turistai, tarp jų ir užsieniečiai. Į Vydūno draugijos užuominas, kad gražiai pradėtą kapinių tvarkymo darbą reikėtų gražiai ir užbaigti (o tam užbaigimui reikia gerų medžiagų ir bent šiokių tokių lėšų), tuometiniai vietos valdžios atstovai atsakydavo pritariamai linksėdami ir sakydami, kad kol kas tam dar sunku rasti reikalingų finansinių resursų. Visus (ir pačius vydūniečius) tada gąsdino galimi milžiniški kapinių aptvėrimo išlaidų mastai. Mat, buvo orientuojamasi į M. ir M. Purvinų kapinių sutvarkymo projektą, pagal kurį tvora turėjo būti iš akmens ir metalo. Apie tokio projekto įgyvendinimą tuo laiku galima buvo tik fantazuoti. Vydūniečiai bent savo mintyse ieškojo išeities. Ir surado. Tardamiesi su projekto autoriais jie pasiūlė tą projektą supaprastinti ir jam įgyvendinti panaudoti pačią prieinamiausią ir pigiausią vietinę medžiagą – medieną. Tiktai vartams reikėtų klinkerinių plytų bei metalo. Architektai tokiam pasiūlymui pritarė ir netrukus pateikė jį atitinkantį naują kapinių tvoros ir vartų projektą. Vydūniečiai nedelsdami ėmėsi jį įgyvendinti. Gavę tam įgyvendinimui vietos valdžios sutikimą, jie pirmiausia ėmėsi vartų statymo. Iš tęstinio projekto „Vydūno idėjų sklaida ir atminimo įamžinimas“, o taip pat rėmėjų sukauptų lėšų draugija nupirko reikalingą metalą, surado studijas neseniai baigusį metalo kalyba užsiimantį jauną dailinką Edmundą Liudavičių, kuris pagal Purvinų projektą nukaldino metalinę vartų dalį. Buvo nupirktos ir reikalingos klinkerinės plytos. 1998 m vasaros stovyklos metu vydūniečiai darbavosi, kad netrukus Bitėnų kapinių lankytojai į jas įeitų pro gražius vartus, kad juos pasitiktų rimčiai ir susimąstymui nuteikiantis tuose vartuose iškaltas Vydūno posakis Spindulys esmi begalinės šviesos. Baigę darbą vydūniečiai po pastatytais vartais užkasė laišką ateities kartoms. Vydūno draugija apmokėjo ir vartų statymo darbuose talkinusios vienos Šilutėje veikusios statybų firmos pateiktą sąskaitą už medžiagas ir darbą. Vartai iškilmingai buvo atidaryti 1998 m. rugpjūčio 8 d. kasmetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ metu.

Gražūs Mažosios Lietuvos tradiciniams labai artimi kapinių vartai išties džiugino apsilankančiųjų akį, ir atrodė kaip čia nuo amžių buvę, o nelabai kokia vielinė tvora mažiau į tą akį bekrito. Padarę gerą pradžią, lėšų savo sąskaitoje beveik neturintys vydūniečiai tikėjosi, kad jų iniciatyvą tęs vietos institucijos ir iš savo resursų parūpins tvorai reikalingas medžiagas. Kartu tikėjosi, kad galės prie projekto tąsos prisidėti savo darbu. Tačiau apie jokias iniciatyvas iš niekur nieko nesigirdėjo. O laukti geresnių laikų vydūniečiams irgi nebesinorėjo. Tačiau iš kur, beveik neturint pinigų, nusipirkti gana nemažai medienos? Buvo manoma aktyviau paieškoti rėmėjų, kreiptis į vieną ar kitą fondą ir taip šį tą sukaupus nupirkti bent pirmam darbų etapui reikalingos medžiagos. Tačiau pasitaikė gera proga reikalą sutvarkyti paprasčiau. 2001 m. pradžioje buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė. Tų metų, berods, vasarį šios savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengtas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmojo tomo pristatymas. Jame dalyvavo ir naujosios savivaldybės meras Vaclovas Algirdas Mišeikis bei kiti valdžios atstovai. Tarp leidinio pristatytojų buvo ir Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius. Jis išdrįso kreiptis į merą dėl Bitėnų kapinių tvarkymo tąsos ir dėl galimybių parūpinti tam tvarkymui reikalingos medienos, kurios neturėtų trūkti savivaldybės teritorijoje besidriekiančiuose miškuose ir kurią apdoroti galėtų bet kuri iš čionai veikiančių lentpjūvių. Kreipimasis buvo iš karto išgirstas, ir sutartu laiku atitinkamos formos medinių tvoros statinių tos vasaros stovyklautojams buvo pristatyta tiek, kiek tuo kartu jų reikėjo. Sulaukta ne tik tų statinių, bet ir reikalingos pagalbos transportu, apdorojant metalo detales, gręžiant skyles betoniniuose stulpuose ir pan. Visu tuo nuošidžiai ir su užsidegimu rūpinosi ir savų tarnybos rūpesčių nestokojantis tuometinis savivaldybės administracijos vadovas Remigijus Kelneris. Tvoros statiniai buvo tvirtinami draugijos nusipirktais varžtais, pastatytoji tvora dažoma irgi draugijos įsigytais dažais. 2001 m. vasaros darbai ėjosi gana nelengvai, nes nebuvo patirties, tveriant reikėjo prisitaikyti prie gana sudėtingo reljefo, įveikti kitokias kliūtis, nuolat ieškoti detalių, apie kurių reikalingumą nebuvo numatyta iš anksto. Tačiau vartus įrėminanti fasadinė tvoros dalis buvo pastatyta nepriekaištingai.

Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kitų metų darbai ėjo greičiau ir sklandžiau. Bitėnų kapinių tvorą stovyklaujantys vydūniečiai baigė tverti 2006-ųjų vasarą. Tada iš Šilutės muziejaus, kur buvo saugojamas nuo metalines raides lupnėti ėmusių vandalų, prie Vydūno kapo buvo sugrąžintas iš Detmoldo atsivežtasis antkapinis akmuo. Taip buvo baigtas keletą metų trukęs Vydūno draugijos vykdytas projektas, kurį medžiagomis ir kitaip, be minėtųjų Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių, Lumpėnų seniūnijos, dar rėmė UAB „Lumpėnų Rambynas“, Šilutės miškų urėdija, Rambyno regioninio parko direkcija, Teofilio Dargelio IĮ., UAB „Germeta“. Projektui naudotos iš Vydūno Fondo (Čikaga), Mažosios Lietuvos Fondo (Kanada), Ramintos Lampsatytės (Vokietija), LR Kultūros ministerijos gautos lėšos.

Kapinės iš tikro tapo Mažosios Lietuvos panteono statuso vertu kultūros objektu, kurį aplanko daugybė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių, ypač Vokietijos.Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet gegužės mėnesį čia rengia kapinių šventę. Reikia tikėtis, kad čia atguls dar ne vieno šiam kraštui nusipelnusio lietuvininko palaikai, kad numatyti pastatyti kenotafiniai akmenys primins tuos išeivius ar ištremtuosius iš Mažosios Lietuvos, kurių kapai išsibarstę toliausiose šalyse ar tuos, kurių kapai taip ir liks nežinomi kur nors amžino įšalo žemėje, Sibiro platybėse ar išlyginti su žeme kokio nors sovietinio kalėjimo teritorijoje, kaip yra atsitikę su iškiliojo Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako amžino poilsio vieta tolimajame Barnaule.

Vydūno palaikų perlaidojimo, kartu Bitėnų kapinių atgimimo dvidešimtmetį prie Vydūno kapo ir ant Rambyno šiemetiniai Vydūno draugijos stovyklautojai dainomis, giesmėmis bei 1991 m. spalį sakytų kalbų pakartojimu gražiai pažymėjo rugpjūčio 3 d. Rugpjūčio 5 d. šią sukaktį paminėjo ir šiemetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ dalyviai, turėję galimybę susipažinti su paroda apie tai, kaip grįžo Vydūno palaikai ir kaip gūdus brūzgynas tapo jaukia ne tik šio išminčiaus, bet ir jo bendražygių bei kitų Anapilin iškeliavusiųjų lietuvininkų amžinojo poilsio buveine.

Voruta, 2011-08-20, nr. 16(730); 201- 09-03, nr. 17 (731).

Vydūno dvasios pasisemti

Vasarai įsibėgėjus, palikę didmiesčio šurmulį ir nesibaigiančius rūpesčius, grupė Vydūno draugijos narių jau 13-tą kartą įsikūrė Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Medumi kvepiančiose liepose dūzgė darbštuolių bičių „fabrikas“, galveles iš lizdo kaišiojo smalsūs gandrų jaunikliai, tarp ąžuolo šakų blykčiojo saulė, kuri iki tol ilgai slėpėsi lietaus debesyse.

Jau pirmąjį vakarą aplankėme Vydūno kapą ir mistiška aura apgaubtą Rambyno kalną. Jaunimas suskaičiavo, kad ramų Nemuno slėnį su dieviško kalno viršūne jungia 190 zigzaguojančių laiptelių, kurie saugo statų šlaitą nuo irsmo.

Pakėlus stovyklos vėliavą, atmintin įsirėžė Birutės žodžiai: „Laukiame jūsų kasmet, kaip laukiame sugrįžtančių gandrų“.

Bitėnų kapinaitės mums – šventa vieta. Kasmet vydūniečiai išlieja daug prakaito betonuodami, montuodami tvorą, kirsdami brūzgynus.

Malonu stebėti turistus, ypač vokiečių, gausiai lankančius kapinaites. Gaila, kad Vydūno kapo krikštas ir užrašas – neatnaujinti. Architektas Julius Balčiauskas svarsto: „Gal tai ženklas, jog Vydūno šviesa Lietuvoje blėsta?“

Šiais metais prie kapinaičių tvarkymo entuziastingai prisijungė Šiaulių Rericho klubo nariai Diana ir Gintautas Stunguriai, teosofas Antanas Stungurys, panevėžiečiai Vlada ir Zenonas Jurgelaičiai, žurnalistė Linda Lemchena iš Rygos, vydūniečių vaikai ir vaikaičiai: Laima, Ugnė ir Laurynas.

Pramogų stovyklautojai nestokojo. Onutė išradingai demonstravo vegetariškus patiekalus. Oninių dieną ją papuošėme liepžiedžių vainiku. Bitėnų seniūnė pavaišino šviežiu šiltu pienu, medumi ir agurkais. Kartą popietę, išvykome į Vilkyškių girią pasigrožėti įspūdinga Didžiąja (Raganų) egle, kuri minima LR gamtos paminklų registre. Eglei – apie 140 metų, jos aukštis siekia 32 m. Metro aukštyje ji šakojasi į 18 didesnių ar mažesnių kamienų. Pakeliui aplankėme Vilkyškių kapinaites su išlikusiais pasvirusiais lietais kryžiais.

Vieną vakarą susitikome su sudėtingo likimo sovietmečiu 83-jų metų Pagėgių mokytoja, poete ir rašytoja Brone Savickiene. Ši linksma, gyvybinga, kūrybinga miesto šviesuolė – Pagėgių himno žodžių autorė, sukūrusi virš 500 eilėraščių. 2002 m. išleido poezijos knygą „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, 2003 m. – novelių knygą „Ką iškukuoja gegutė“. Joje šių dienų aktualijos persipynusios su karo ir pokario prisiminimais. Autorei svarbiausia – žmogus: mažas ir didelis, jaunas ir senas, laimingas ir bedalis. Anūkės Dainos perskaitytas apsakymas „Pašvilpk“ sukėlė diskusijų audrą. Būdama garbaus amžiaus, ji baigė kompiuterių kursus, pati surinko ir šiais metais išleis romaną „Dėmės saulėje“. Eirimas Velička apibendrino: „Po jos mes visi atjaunėjome“.

Prie spragsinčio laužo įdomiai vakarą praleidome su dailininkais Aloyzu Stasiulevičiumi ir Danu Andriulioniu, atvykusiais į kasmetinį plenerą. Jų sukurti nauji darbai papildys Jankaus muziejaus teritorijoje po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.

Šilutės miesto centriniame knygyne buvo pristatytos naujos knygos: Vacio Bagdonavičiaus biografinė knyga „Vydūnas“ ir Rimos Palijanskaitės parengta knygelė „Į skaidrią būtį Vydūno keliu“. Joje moksleiviai perteikia Vydūno šviesą per savo meninį supratimą, žodį, poeziją. Renginyje skambėjo Vydūno draugijos himnas, Vydūno balsas, moksleivio eilėraštis ir nepublikuoti Vydūno tekstai, kanklėmis grojo ir dainavo Eirimas Velička.

Vakare stovykloje klausėmės Vydūno minčių, kurias skaitė aktorius P.Venslovas (iš įrašo).

Į paskutinę stovyklautojų vakaronę, pasiklausyti Vydūnui skirtų įrašų atvyko svečiai: Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, M.Jankaus muziejaus direktorė ir jos vyras žurnalistas Skipičiai, korespondentas Saulius Sadonis su žmona, svetingieji šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

Naktį amalo (tolimo žaibo atšvaitai) ir tūkstančio žvaigždžių šviesoje atsisveikinome su Rambynu.

Prasmingai padirbėję, manau, pasisėmėme naudos ir sau: tapome pakantesni, tvirtesni, o ir gal kilnesni, dvasingesni.

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio Žemė. 2005 m.

Kas pradėta – užbaigta!

 

Nemuno žemupyje, Bitėnų gyvenvietėje, svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybos kieme, penkioliktąjį kartą įsikūrė vydūniečių palapinių miestelis. Stovyklautojai atvyko baigti tvarkyti kapinaites.

Nuotaikos nesugadino nei šlapia žolė, nei vasariška liūtis. Tiesa, kai kurie, pabūgę šlapumos, miegmaišius nusinešė į klojimą ant šieno.

Kaip ir kasmet, iš gandralizdžio žvilgčiojo jaunikliai. Tačiau šįkart nustebino kregždutės. Jos Žemgulių virtuvėje virš durų susilipdė namelį ir ten išperėjo mažylius. Neparastai jautrūs šeimininkai gyveno neužverdami durų nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, kad netrikdytų sparnuotųjų nuomininkų gyvenimo.

Dar tą patį vakarą aplankėme Vydūno amžino poilsio vietą ir ramybe alsuojantį Rambyną.

Išaušęs lietingas rytas trukdė pradėti kapinaičių tvoros dažymo darbus, tad apsilankėme garbaus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejuje. Bitėnai garsėjo kaip lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centras. Direktorė Liuda Burzdžiuvienė supažindino su atnaujinta ekspozicija, Vacys Bagdonavičius papasakojo apie Vydūno kultūrinę veiklą, Martyno Jankaus spaustuvėje išleistas knygas.

Šalia muziejaus, apleistame klojime triūsė kasmetinio dailininkų plenero dalyviai. Mums buvo leista apžiūrėti jų darbus, o menininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis nupiešė visų mūsų draugiškus šaržus. Buvo labai linksma pasijuokti ne tik iš kolegų, bet ir iš savęs.

Tame pačiame klojime, žvakių šviesoje, klausėmės dvyliktokės Mildos Janušonytės dainų. Gausūs aplodismentai tikrai buvo pelnyti.

Energinga, veikli muziejaus direktorė praskaidrino dar vieną mūsų popietę: pakvietė keramikę ir žaismingų akvarelių liejimo meistrę Sigutę Ach bei ant šilko piešiančią dailininkę Audronę Vorevičienę, kurios mokė mūsų moteris savo amato. Buvo labai įdomu, tad stovykloje viešėję rerichiečiai surengė mūsų darbelių, draugiškų šaržų ir peizažinių akmenukų parodėlę. Panevėžietis Laimutis Vasilevičius Bitėnuose surado akmenis, kuriuose buvo galima įžiūrėti ir stilizuotą Martyno Jankaus profilį, ir audros blaškomą medį.

Lietingą popietę praleidome Rambyno regioninio parko būstinėje. Giedrė Skipitienė daug įdomaus papasakojo apie nuveiktus darbus, naujus projektus saugant gamtos ir kultūros paveldo vertybes, plėtojant pažintinį turizmą.

Sudomino žaibo išdaiga. Trenkęs į aukštą pušį, augančią šalia informacinio stendo, jį apgadino, o medžio kamiene išdegino gilius vertikalius rėžius nuo pat viršaus iki apačios net iš dviejų pusių.

Vakarus leisdavome prie laužo. Diskutavome apie Vydūno doros, meilės, intymaus gyvenimo sampratą, tobulumo siekimą. Rerichiečiai Diana, Gintaras ir teosofas Antanas Stunguriai iš Šiaulių supažindino su savo draugijos veikla. Nuostabu, kiek daug gali nuveikti nedidelė aktyvių, darbščių žmonių grupelė. Antanas pakalbėjo apie teosofijos pradmenis, pabrėžė, kad teosofijos šviesa labai stipri, kad ja einant reikia ypatingo pasiruošimo, kad turi šviesti dangiškoji išmintis. Vacys priminė, jog Vydūnas, susipažinęs su to meto teosofais, įsteigė teosofų draugijos skyrių Tilžėje tų idėjų skleidimui.

Garbaus amžiaus Pagėgių šviesuolė Bronė Savickienė pristatė savo naują, brandų romaną „Nelieskit! Pastatyta“. Ji visus sužavėjo gyvybingumu, kūrybiniu produktyvumu, minčių skaidrumu. Nors likimo skaudinta, sako: „Dieve, kaip gražu ir gera gyventi!“

Jaunieji vydūniečiai Romualdas, Mykolas ir Laurynas, susiradę statybinės medžiagos, atstatė sukiužusį tiltelį per Bitės upelį, kuris gyvenvietę dalija į dvi dalis. Eiti pamelžti karvutę ir parsinešti pieno buvo labai nesaugu. Atsidėkodamos sodžiaus močiutės atnešė vaikinams daržovių, pieno, sūrių, sviesto, o šie pavaišino mus visus.

Šiems metams darbų kapinaitėse buvo likę nedaug, tad užteko pragiedrulių jiems užbaigti iki oficialaus Martyno Jankaus 149-ųjų gimimo metinių paminėjimo Mažosios Lietuvos panteone – Bitėnų kapinaitėse. Vydūniečiai parengė programėlę.

Vakare, Martyno Jankaus muziejaus teritorijoje, dailininkų plenero dalyviai pristatė užbaigtus darbus, o Klaipėdos Muzikinio teatro artistai gausiai susirinkusiems žiūrovams padovanojo puikų koncertą. Pagėgių meras įvertino Lietuvos Vydūno draugijos pastangas sutvarkant apleistas Bitėnų kapinaites.

Kitą dieną buvo sugiedotas vydūniečių himnas, nuleista draugijos vėliava. Lyg atsisveikindami, virš stovyklavietės pasirodė penkiolika baltųjų gandrų jauniklių. Jiems drąsiau sklandyti padėjo kylantis šiltas oro srautas.

Tądien atsisveikindama Birutė tarė: „Pakilote jūs, pakilo ir dar vakar tėvų raginimų skristi neklausę kregždžiukai“.

 

 

Jūratė Mikalajūnienė

2007 09 11

Pabūti drauge su Vydūnu ir Martynu Jankumi

Karščiu alsuojanti vasara jau 15-ąjį kartą savaitei subūrė Vydūno draugijos narius padirbėti nesenstančio Rambyno kalno papėdėje, pasibūti ir pabendrauti svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose. Nuo kaitrios vidurvasario saulės, spalvingos palapinės slėpėsi liepų ir galingo ąžuolo paunksnėje.

Šiais metais sodybos gandralizdyje sparnus miklino net 4 jaunikliai, bičių aviliai apsunko nuo liepų medaus.

Šįkart liūdnokai atrodė nurudavusios pušys – baltųjų gandrų kolonijos daugializdis. 2007 metų lapkričio mėnesį siautusi gamtos stichija – šlapio sniego apdraba ir vėjas – guldė medžius, laužė pušų kamienus, šakas. Dvi lūžusios aukštos pušys apgadino ir Bitėnų kapinaičių tvorą.

Liepos 29 dieną, stovyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo Bitėnų seniūnė Danguolė Mikelienė. Suplevėsavus stovyklos vėliavai, kibome į darbus. Dauguma ėmėsi Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vietos restauravimo darbų, kiti rūpinosi stovyklos buitimi, vegetariško maisto gamyba.

Kapinaičių tvoros perdažymui, agresyviai plintančio užtvorio šabakštynui išvalyti prireikė kelių pusdienių. Liepos 31 d. buvo paminėtas gražiausių Lietuvos kapinių vartų pamatų išliejimo dešimtmetis. Šiuos vartus suprojektavo Marija ir Martynas Purvinai, nukaldino dailininkas Eimuntas Ludavičius, o vartų pastatymo ir kapinaičių tvėrimo darbais rūpinosi Vydūno draugijos nariai. Minėdami dešimtmetį, dar kartą prisiminėme į vartų pamatus įmūryto laiško turinį, kuriuo perduodamas tikėjimas, jog už šių vartų amžinam poilsiui atgulusio Didžios Sielos Milžino begalinė šviesa kiekvienam padės surasti dvasinės gaivos ir taurumo šaltinį.

Kintų Vydūno kultūros centras atvežė į stovyklą parodą „Vydūno portretai“, skirtą Vydūno (Vilhelmo Storostos (1868-1953)) 140-osioms gimimo metinėms. Vydūnas prakalbo į mus portretinių nuotraukų gausa, iškilmingai atskleidžiančia žmogaus esmę, asmenybės taurumą, sielos švytėjimą. Po nuotraukomis, prasmingos tautos žadintojo mintys: „Reikia išmokti gyventi dvasios, o ne materijos šalyje… Valdžia turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla… Geriausios sąlygos Taurėjimui randasi Tėvynėje… Žmonės gali sveikti ir drūti būti valgydami trečią dalį to, ką daugelis dabar pripratę valgyti…“.

Vakarais prie laužo skambėjo dainos, buvo aptariami nauji leidiniai, kaip antai vydūnietės Rimos Palijanskaitės sumanytos, sudarytos ir išleistos knygos „Žvilgis į gyvenimo gelmes“ antroji dalis „Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (pirmoji dalis – „Gyvenimas – kelionė tobuluman“, 2006 m.). Joje surinkti tarpukario Lietuvoje leistų žurnalų ir periodinių leidinių cituoti Vydūno pamąstymai apie dvasios ir kultūrinio gyvenimo prasmę. Savo knygą „Sekmadienio ramybė“ pristatė Panevėžio Vydūno klubo vadovas Zenius Jurgelaitis. Daug diskusijų susilaukė šiauliečio Stasio Dragūno knyga „Emocijų ir išminties rungtis“. Pasidžiaugėme rerichiečių iš Šiaulių Antano, Dianos ir Gintauto Stungurių pastangomis išversta ir išleista J.P. Blavackajos knyga „Raktas į Teosofiją“.

Stovyklavimo metu netrūko kultūrinių renginių. Martyno Jankaus muziejuje susipažinome su nauja, Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta ekspozicija, visi buvome pakviesti į rugpjūčio 2 d. Bitėnuose vykusią sueigą „Pas Martyną Jankų“. Viešėjome Rambyno regioninio parko direkcijoje. Jos vadovė Diana Milašauskienė papasakojo, kas buvo nuveikta siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kaip sekėsi kurti projektus, juos įgyvendinti. Direkcijoje mums buvo suteikta galimybė pažiūrėti video medžiagą apie Šiauliuose vykusią, Vydūno 140-osioms gimimo metinėms skirtą, konferenciją.

Rerichiečiai Diana ir Gintaras Stunguriai įamžino susitikimą su 96-rių metų Vydūno krikštadukte Gražbyle Venclauskaite. Ji linksmai prisiminė savo krikštatėvį. Puikia atmintimi galinti didžiuotis Gražbylė nuolat sportavo, slidinėjo sulaukusi net 78-rių ir yra įsitikinusi, jog sportas – gyvenimo pagrindas.

Ritos ir Tomo Tarvydų pakviesti viešėjome Kintuose. Vydūno kultūros centro kiemelyje vyko emalės ir muzikos laboratorijų „Pamario ženklai“ uždarymas. Šių metų darbų tema „Žalia gyvenimo spalva“ buvo skirta Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Tai žvilgsnis į ekologiją, gamtos išsaugojimą. Už kelionę į Kintus esame dėkingi Pagėgių savivaldybei ir asmeniškai Remigijui Špečkauskui, parūpinusiam patogų autobusiuką.

Rugpjūčio 2 d., Bitėnuose, vyko tradicinė sueiga, skirta lietuvybės puoselėtojo, vieno žymiausių ir ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, Mažosios Lietuvos prezidentu vadinto Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms pažymėti. Iškilmės prasidėjo Martyno Jankaus atminimo pagerbimu Bitėnų kapinaitėse. Įvairiaspalviais gėlių žiedais atgijo kapavietė. Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis baltų gėlių puokštėmis tyliai pagerbė Martyną Jankų ir jo bendramintį Vydūną.

Muziejuje ir jo prieigose vyko daug renginių: konferencija „Martynas Jankus ir jo laikmetis“ (dr. S. Pocytė), fotografijų parodos „Martynas Jankus – vardan vienos Lietuvos“ pristatymas (L. Bruzdžiuvienė), leidinio „Senojo Rambyno vaidila“ pristatymas (K. Toleikienė, L. Micirov), mokinių dailės paroda, skirta M. Jankaus jubiliejui. Klojime įspūdingas nuotraukas eksponavo Raimondas Puišys. Paveikslų sodas pasipildė naujais tradicinio dailininkų plenero kūriniais. Didžiulėje palapinėje buvo galima pasivaišinti ne tik kava, arbata, bet ir garsiais šio krašto sūriais, medumi. Jubiliejinės sueigos kulminacija tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro, teatro choro ir solistų koncertas. Gausiai susirinkusiųjų pakili nuotaika ir muzikos garsai sklaidė užplaukusius debesis, tad sodresnio lietaus nesulaukėme.

Užbaigę Bitėnų mažojo panteono tvarkymo darbus, saulėtą sekmadienio rytą nuleidome stovyklos vėliavą. Svetingieji sodybos šeimininkai apdovanojo visus stiklainiais šviežio medaus ir pakvietė vydūniečius vėl atvykti bei imtis iniciatyvos prikeliant antrąsias, visiškai apleistas, Bitėnų kapinaites.

Tad iki susitikimo ateinančią vasarą.

 

 

Jūratė Mikalajūnienė

2008 08 19

2009 m. vydūniečių stovyklos Bitėnuose akimirkos

 

Džiaugėmės vėl susitikę Bitėnuose Štai jau iškelta vydūniečių stovyklos vėliava

 

2009_B_Susitikimas2

 

 

Grožėjomės gamta, fotografavom

 

2009_B_Ragaine

 

2009_B_antKalno 2009_B_gandrai

 

2009_B_ant_kalno3 2009_B_ant_kalno1

 

2008 m. šiaulietis Stasys Dragūnas grįžes iš Bitėnų parašė dainą

Bitėnuose prie Rambyno

 

Mieli Bitėnai, jūs paslaptingi-
Lietuvių kraštas dvsia turtingas.
Tautos šviesuoliai – Jankus – Vydūnas-
Ilsisi amžiams čia prie Rambyno.

 

Mėnulis iš aukštai žiūri kaip gyvas,
Laužo liepsnelės į dangų kyla.
Kiek tobulumo sieloj prabyla
Bediskutuojant mums prie Rambyno.

 

Tegul draugystė ši plinta po šalį –
Lietuvą brangią mylim be galo.
Susitikimai širdį gaivina
Atostogaujant mums prie Rambyno.

 

Kaip miela būt kartu prie bendro stalo –
Laikytis savo mitybos meno.
Kiek paklydimų kartais iškyla
Besmaguriaujant mums prie Rambyno.

 

Mieli Bitėnai, jūs palaimingi –
Lietuvių kraštas dvasia turtingas.
Tautos šviesuoliai – Jankus- Vydūnas-
Ilsisiamžiams čia prie Rambyno.

 

 

 

Vaikščiojom po Martyno Jankaus muziejaus paveikslų sodą ir džiaugėmės minkšta jo žolyte

 

2009_B_sodas3

 

2009_B_sodas2

 

2009_B_sodas4

 

 

Rengėme savo knygų mugę. Kuriai tiesiai iš spaustuvės atvežta ir pristatyta

Rimos Palijanskaitės poezijos knyga „Regėti ir augti“

 

2009_B_knyguMuge

 

Ištraukos iš R. Palijanskaitės knygos „Regėti ir augti“

 

2009_B_Rimos_Regeti_irAugti

 

Dvasių gaudymai

 

Dvasia žodžiais nekalba

Ir nevirkauja,

Kai pakliūna

Į gerai suręstus spastus-

Ji dūsta ir blaškosi…

 

Ši dvasios kančia

Kartais taip įsiūbuoja sielą,

Kad ir kūnas susverdėja.

Bet paprasti žmonės

Ir dvasių gaudytojai

Beveik nekalba

Apie dievišką

Dvasią žmoguje

Ir jos galią,

O pataria melstis

Ir gerti žolelių arbatą.

Tai išties nuramina,

Bet ilgai, dar ilgai

Sielos vandenynas

Netyla, nerimsta…

 

 

Lietuvių Praamžius

 

Jis neturi pavidalo,

Bet juos kuria.

Neturi išrinktųjų,

Nes visa yra viena.

Jis nei geraširdis,

nei rūstus,

Nei pavydus, kerštingas,

Nei atlaidus…

Jis ne žmogaus kūrinys

Ir į jį nepanašus.

 

Tai visur esanti

Slėpininga Dvasia:

Nepermaldaujamais dėsniais

Ji augina visus

Ir visa.

 

Žmogaus dvasią-

Slaptingąjį

Pasaulio žiedą-

Brandina,

Kad išsiskleistų,

Visa regėtų,

Mylėtų,

Būtų

Šviesa

Ir tiesa.

 

 

Evangelijos dievas

 

Pirmiau negu gimė Abraomas

Aš Esu!

Ir jūs nuo pradžios

Su manimi esate buvę.

 

Jau nevadinu jūsų tarnais,

Nes tarnas nežino,

Ką daro jo šeimininkas.

Jus aš draugais vadinu.

 

Aš neieškau sau garbės:

Yra, kas jos ieško ir teisia.

Garbės iš žmonių aš nepriimu,

Aš žvelgiu, ar jumyse

Yra Dievo meilė.

 

Dievas yra dvasia,

Ir jo garbintojai

Turi šlovinti jį

Dvasia ir tiesa.

 

Duodu jums naują įsakymą,

Kad jūs vienas kitą mylėtumėte,

Kaip aš jus mylėjau!

Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ir liežuviu,

Bet darbu ir tiesa.

 

Kiekvienas, kuris myli,

Yra gimęs iš Dievo ir pažysta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo,

Nes Dievas yra meilė.

 

 

Aš jums tai kalbėjau,

Kad jumyse būtų

Manasis džiaugsmas

Ir kad jūsų džiaugsmui

Nieko netrūktų.

 

Kas mane tiki,-

Kaip Raštas sako,-

Iš jo vidaus plūs

Gyvojo vandens srovės.

 

 

 

Šventovės statymas

 

Ar šventovė,

Pastatyta

Ant išniekintos

Šventovės griuvėsių,

Šventa?

 

Pirmiausia

Pastatykit šventovę širdy

Ir patys tapkit šventi

Visu savo elgesiu,-

Sako Kristus.

 

Bet jie negirdi,

O patys

Seniai jau

Nieko neklausia…

 

2009_B_KnygMuge_Rima 2009_B_KnygMuge_2

 

 

Dalyvavome Martyno Jankaus muziejaus dailininkų plenero atidaryme.

Šių plenerų metu sukurti darbai puošia muziejaus sodą.

 

2009_B_PleneroAtidarymas

 

2009_B_plenerAtidarym

 

 

Apžiurėjom pakeliui į Bitėnus esančio kaimelio Bardėnų senąsias kapines

 

2009_B_BardenKapin_22009_B_BardenKapin_1

 

2009_B_BardenKapin_3

 

 

Buvom nuvažiavę į Ventės ragą

 

2009_B_Vente_1

 

2009_B_VentesSvyturys2

 

 

2009_B_ventes_molas2

 

 

Viešėjome Kintų Vydūno kultūros centre, kur tuo metu vyko dailininkų pleneras

 

Kintai_3a_R2

 

 

 

2009_B_Vyduno_biustas

 

2009_B_Kintai_3

 

2009_B_Kintai_emale

 

 

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje skaitytojams pristatėme ir bibliotekai dovanojome naujausias Vydūno draugijos narių išleistas knygas

 

2009_B_Bibl_logo 2009_B_prieBibl

 

 

Stovyklos uždarymo bendra nuotrauka

 

2009_B_bendrNuotrUzdarymo

 

Dar rytais kas norėjo darė mankštą ir ėjo į Nemuną maudytis.

Kaimynei padėjome krauti malkas, buvom apdovanoti maisto produktais.

Klausėmės skambių poeto Petro žodžių.

Vakarais kūrenome laužą, dainavome, šokome.

Viską sunku net suminėti.

 

 

Atėjo laikas atsisveikinti iki kitų susitikimų

 

 

Į Bitėnus – nusilenkti Vydūnui

2004 m. liepos 18 d., sekmadienį, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, kurią puošė didžiulis gandralizdis, dvylika vydūniečių įkūrė palapinių stovyklavietę.bendra_2004 Dešimtąjį kartą suplazdėjo stovyklos vėliava. Pirmą kartą ji suplazdėjo 1992 m. vasarą. Per tuos 12 metų ji nepakilo tik du kartus. Porą palapinių skyrėme maisto ruošimui, po dideliu tentu įkūrėme valgyklą-klubą. Ten kiekvieną vakarą klausydavomės pasakojimų ir diskutuodavome įvairiomis temomis. Užslinkus sutemoms, pokalbiai baigdavosi malonioje žvakių šviesoje.

Gydytoja Danguolė Oželytė įtaigiai mokė sveikos gyvensenos, etnologas Eirimas Velička prisiminė kelionės po Indiją nuotykius, meteorologė Jūratė Mikalajūnienė „nuplukdė“ į paslaptingąjį Bermudų trikampį, šiaulietis Stasys Dragūnas pristatė savo knygą „Sielų pažinimas“.

Kelias į globojamas kapinaites vingiavo pro didžiausią Lietuvos gandryną. Ten grakščiai sklandė dešimtys gandrų. Jų klegesį, sparnų plazdesį retkarčiais nustelbdavo traktorių gausmas. Bitėniečiai skubėjo susivežti pievose pradžiūvusį šieną.

Kapinių tvoros statyba vyko sklandžiai. Entuziastingai dirbo ne tik patys vydūniečiai, bet ir jų vaikaičiai – Ugnė, Saulė, Laurynas. Dirbusius vydūniečius ypač džiugino tai, kad kapines, o ypač Vydūno kapą, dažnai lanko ne tik Lietuvos ekskursantai, bet ir vokiečių turistai, kad šeimos atsiveda vaikus.

Kartą, šiltą vasaros popietę, bedžiūstant ryte nudažytoms tvoralentėms, apsilankėme jaukiame lietuviškos spaudos leidėjo Martyno Jankaus (1854-1946) muziejuje. Susipažinome su to meto šviesuoliams, knygnešiams skirta ekspozicija, pamatėme dar prieš 100 metų lotyniškais rašmenimis spausdinusią mašiną. Prieš šimtmetį čia buvo išleista pirmoji Vydūno knyga „Senutė“. Prisimenant šią sukaktį, muziejaus sodelyje draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius papasakojo apie šios knygos pasirodymo aplinkybes bei Vydūno kūrybos kelio pradžią. Šios nedidelės knygelės tikslią kopiją jis padovanojo pirmajai muziejaus vedėjai Birutei Žemgulienei. Tokios kopijos rugpjūčio 7 d., vykusioje M.Jankaus gimtadieniui skirtoje sueigoje, buvo padovanotos M.Jankaus muziejui, Šilutės viešajai T.Bajoraičio bibliotekai bei Pagėgių viešajai bibliotekai. Apžiūrėjome muziejaus teritorijoje prieš metus, po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.eirimas_2004 Tos dienos kultūrinę programą baigėme susirinkę ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus šio garsaus krašto gamtovaizdis. Eirimo Veličkos atliekamos giesmės ir kanklyčių muzika jaudinančiai smelkėsi į mus vydūniška dvasia.

Turiningai išnaudojome dar vieną popietę. Stingstant įcementuotiems rekonstruojamų kapinaičių tvoros stulpeliams, nuvykome į Šilutę. Paminėti kraštietį Vydūną miesto centriniame knygyne susirinko mokytojai, Zudermano klubo nariai, miesto šviesuomenė. Čia buvo pristatyti nauji leidiniai: „Vydūno „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, kuriuos parengė Rima Palijanskaitė, „Sugrįžti prie Vydūno“ ir „Vydūno etika“ – autoriniai Vacio Bagdonavičiaus leidiniai, bei „Sielų pažinimas“ – knyga, kurią išleido Stasys Dragūnas iš Šiaulių.

Už šį gražų renginį, šiltą priėmimą esame dėkingi Šilutės m. knygyno darbuotojoms, o už galimybę patogiai nuvažiuoti – M. Jankaus muziejaus vadovei Giedrei Skipitienei.

prie_kapo2004_2Paskutinį vakarą, drauge su šeimininkais Birute ir Kazimieru, visi stovyklautojai užsuko dar kartą nusilenkti Vydūnui. „Spindulys esmi begalinės šviesos…“, skelbia užrašas ant vydūniečių anksčiau pastatytų gražių vartų. Skambant kanklėms, giedojome Vydūno giesmę – 1988 m. ji tapo Vydūno draugijos himnu. Padėjome ant kapo Birutės darželyje nuskintų didžiagalvių baltų ramunių puokštę, praėjome pro šviežiais dažais kvepiančią kapinaičių tvorą. Onutė, kuri visą savaitę lepino mus vegetariškais kulinariniais stebuklais, įvertino mūsų triūsą.

Rambyn2004_2

Prietemoje nuo Rambyno kalno žavėjomės subtiliu Nemuno slėnio grožiu. Tolumoje, kitapus upės, sumirgėjo Tilžės žiburiai. Dainuodami ramias lietuvių liaudies dainas, atsisveikinome su Vydūno pamėgtu Rambynu iki kitos vasaros.

Kitą rytą, po pusryčių, susidėjome daiktus, sugiedojome himną ir nuleidome stovyklos vėliavą. Birutė su Kazimieru apdovanojo mus stiklainiukais šviežio medaus, kaimynė Zita – pačios išaustomis juostelėmis su įrašu „Rambynas“.

Gandriukai nedrąsiai pakilo pirmajam savarankiškam skrydžiui tarsi atsisveikindami: „ Iki pasimatymo kitąmet!“

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio žemė. 2004. Nr. 10–11. P. 5

Brangi dovana Vydūno draugijai

Vydūniečiai su didžiausiu susidomėjimu klausėsi svečio gyvo ir vaizdingo pasakojimo, labai praturtinusio jų žinojimą apie paskutinį Vydūno gyvenimo tarpsnį, apie tuos žmones, kurie jį supo ir apie kuriuos mūsuose kuo mažiausiai kalbėta bei rašyta. Tačiau tai, ką vydūniečiai patyrė vakarui besibaigiant pranoko visus jų lūkesčius. Leonas Stepanauskas Draugijos pirmininkui įteikė didelį labai kruopščiai sutvarkytą aplanką ar visa ta medžiaga, kuria disponuota pasakojant. Žado netekę vydūniečiai vartė albumus su originaliomis Vydūno bei jo brolių, seserų, kitų artimųjų nuotraukomis, pageltusius rankraščių bei mašinraščių lapus, kurių ne vieną užbaigdavo ranka užrašyti žodžiai „Dr. Wilhelm Storost – Vydūnas„. Tarp dokumentų – vienas ypač jaudinantis 1916 02 12 rašytas laiškas: juomi kapitonas Zenker panelei Storost (Vydūno seseriai) su dideliu liūdesiu praneša apie jos (taigi, ir Vydūno) brolio Hermano žūtį nuo priešo kulkos Moorstedo vietovėje Belgijoje prie Prancūzijos sienos.

Draugijos pirmininkas dėkodamas Leonui Stepanauskui už ypatingos vertės dovaną, pažymėjo, jog tieji penkiasdešimt unikalių archyvinių vienetų labai esmingai prisidės prie kuo tikresnio, pilnesnio ir žmogiškesnio Vydūno portreto sukūrimo. Kaip ir tos žinios, kurias Leonas Stepanauskas paskelbė apie Vydūno ir Returcierių šeimą vasarą „Moteryje“ ir „Šiaurės Atėnuose“, o rudenį – „Lietuvos aide“. Naujausia ir labai jaudinanti L.Stepanausko informacija apie Vydūno brolio mirtį – „Šiaurės Atėnuose“ 2005 01 29 numeryje.