Vydūno draugijos veikla Kaune

 

Paroda1988 metais, kai Sąjūdis pažadino iš pasyvios rezistencijos miego, Lietuvos kultūros fondas, vadovaujamas prof. Č. Kudabos, paskatino kurtis kultūrines draugijas. Tada Kaune, kaip ir Vilniuje, pradėjo darbą Vydūno draugija.

 

Kauno skyriaus Vydūno draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko 1988 m. rugsėjo 20d. Menininkų namuose. Nuo pat Vydūno draugijos įsikūrimo pradžios Kauno vydūniečių veikla rėmėsi visuomenės švietimo, sąmoningumo ir dorovės principų, paremtų Vydūno idėjomis, skleidimu.

 

Švietėjiška Vydūno draugijos veikla Kaune buvo vykdoma daugiau kaip dešimtmetį neturint jokių specialiai tam skirtų lėšų. Tai pavyko įgyvendinti Vydūno draugijos Kauno skyriaus pirmininkės dr. Donatos Stukaitės išmintingo vadovavimo dėka, jos gebėjimo bendrauti ir uždegti žmones nesavanaudiškam, altruistiškam bendradarbiavimui. Veiklos pradžioje vydūniečius priglaudė Kauno Menininkų namai, vėliau, organizuojant renginius visuomenei, geranorišką paramą suteikė Katalikų jaunimo centras, o dar vėliau – Maironio namai, Lietuvių literatūros muziejus ir svetingoji jo direktorė A.Ruseckaitė. „Kauno diena“ nemokamai spausdindavo skelbimus apie renginius Kauno visuomenei. Būtina pabrėžti, jog nei vienas į vydūniečių renginius kviestas lektorius neatsisakė atvykti ir nepaprašė honoraro.

 

Savo veiklos pradžioje draugijos nariai pirmiausiai patys studijavo ir analizavo Vydūno veikalus, reguliariai susitikinėdavo pasidalinti mintimis apie žmogaus dvasinio tobulėjimo bei ugdymo problemas, kartu pabūti bei padainuoti senųjų lietuvių liaudies dainų.

Kauno vydūniečių renginiai, skirti plačiajai visuomenei, vykdavo vieną kartą per mėnesį. Taigi per daugiau kaip dešimtmetį jų būta ne taip ir mažai. Vydūno 125 metinių proga 1993m. buvo organizuotas veteranų, pažinojusių Vydūną, susitikimas su Lietuvos Vydūno draugijos pirmininku Vaciu Bagdonavičium.

 

Taip pat organizuota visa eilė visuomenės dvasią skaidrinančių susitikimų su menininkais, kultūros veikėjais, dvasininkais, mokslininkais, mokytojais. Kiekvienais metais buvo skiriamas renginys Rerichų šeimos atminimui. Taip pat tradiciniais buvo Vėlinių paminėjimui skirti susitikimai su A. Žarskumi. Šių susitikimų metu svarstyta daug temų: „Negęstanti Vėlinių šviesa“, „Ne mirsime, bet pasikeisime“, „Anapus mirties“, „Pamąstymai apie tris pomirtines būsenas pagal Svedenborgo mistinę patirtį“ ir kt. Ne kartą Kauno vydūniečių susitikimuose su visuomene dalyvavo kompozitorius G.Kuprevičius, alpinistas V.Vitkauskas, kunigas R.Mikutavičius bei daugelis kitų turtingą dvasinę patirtį turinčių asmenybių.

 

Kauno vydūniečių renginiai taip pat buvo skiriami žymiesiems Lietuvių kultūros ir meno veikėjų gimimo sukaktims paminėti, primenant visuomenei šių asmenybių pasiaukojantį tarnavimą Lietuvai, gėrio bei dvasingumo skleidimą savo gyvenimu. Tai susitikimai, skatinę dar kartą sugrįžti ir iš naujo atrasti J.Basanavičių, Šatrijos Raganą, V.Krėvę, Vaižgantą, S.Čiurlionienę, V.Mačernį J.Urbšį ir kt.

 

Vydūno draugijos nariai dalyvavo ir tebedalyvauja kitų kultūtinių organizacijų ar ugdymo institucijų organizuojamuose renginiuose, skirtuose Vydūno paminėjimui bei Vydūno idėjų skleidimui. Vienas ryškiausių susitikimų su ugdymo institucijos bendruomene – Kauno Vydūno vidurinėje mokykloje. Čia Vydūno gimtadienio proga mokykloje duris atvėrė Vydūno atminimui skirtas muziejus.

 

D. Stukaitė, T.Stanikas, J.Šidiškis, A.Cimbolaitė yra pateikę ne vieną publikaciją periodikoj e apie Vydūno gyvenimą bei jo skleistas idėjas.

Kauno vydūniečiai taip pat aktyviai dalyvauja ir ruošia pranešimus Klaipėdos universiteto sveikatos fakulteto organizuojamose konferencijose „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.

 

Alina Didžiokienė

Draugijos Kauno skyriaus pirmininkė

Panevėžio Vydūno klubas

Klubas įsikūrė 1987 m. gegužės mėn. Steigiamajame klubo susirinkime dalyvavo ir savo pasiūlymus pateikė filosofas Romualdas Ozolas. Klubui nuo jo įsteigimo vadovavo Bonifacas Ruželė – buvęs pedagogas, bibliofilas, aistringai pamėgęs filosofiją. Per dvejus metus klubas surengė 17 įvairių renginių. Tai susitikimai su žinomais filosofais J. Minkevičiumi, A. Šliogeriu, R. Grigu, B. Genzeliu, V. Bagdonavičiumi, A. Juozaičiu ir, suprantama, su klubo nariu ir panevėžiečių pamiltu R. Ozolu. Buvo aptartos šešios knygos: J. Minkevičiaus „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“ bei „Daiktas ir menas“, V. Bagdonavičiaus „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“, R. Ozolo „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ ir kt. Du arba tris renginius per metus klubas surengdavo visuomenei. Jie turėjo didelį pasisekimą: renginiai buvo gausiai lankomi, salės būdavo perpildytos. Kiti renginiai būdavo uždari, juose dalyvaudavo tik klubo nariai.

Klubas, vadindamasis didžiojo lietuvių mąstytojo ir žymaus visuomenės veikėjo vardu, įsipareigojo bent vieną renginį per metus skirti Vydūnui. 1987 m. rugpjūčio mėnesį Vacys Bagdonavičius papasakojo apie Vydūno gyvenimą, kūrybą ir jo vaidmenį dvasiniame tautos gyvenime. Pažymint Vydūno gimimo 120-ąsias metines, 1988 m. kovo 26 d. buvo organizuotas didelis renginys su menine dalimi, paroda. Šio renginio metu pranešimą padarė dr. V. Bagdonavičius.

Klubas kaupia medžiagą apie Vydūną ir žmonių, pažinojusių jį, prisiminimus. Klubo narys Laimutis Pšitulskis nutapė Vydūno portretą, kuris ir šiuo metu puošia klubo būstinę.

Po pakilios veiklos Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, klubo veikla kurį laiką buvo prigesusi, tačiau apie 2000-uosius metus, susiformavus pastoviam narių branduoliui (apie 15 žmonių), klubas pradėjo veikti sistemingai, pagal kiekvienais metais susidaromą darbo planą, renkantis kartą per mėnesį G. Petkevičaitės-Bitės namuose (Šv. Zitos g.) Panevėžyje. 2006-aisiais metais klubas oficialiai buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre su sąskaita banke. Pagal įstatus, klubas yra asocijuotas Lietuvos Vydūno draugijos narys. Įregistravus klubą, jo vadovu tapo ir iki šiol jam vadovauja Zenius Jonas Jurgelaitis.

Pagrindinės klubo veiklos kryptys – Vydūno filosofinio, literatūrinio bei kultūrinio palikimo studijavimas, jo reikšmės nūdienai aptarimas, taip pat gilinimasis į filosofinį, kultūrinį, istorinį tautos palikimą, skaitytų leidinių šiomis temomis aptarimas, dalyvavimas kasmetinėse Vydūno draugijos stovyklose Bitėnuose.

Kintai – Šilutės klubas

 

Atsiminimai apie pradžią

 

Šilutėje 1987 rudenį susibūrė keletas žmonių, žinančių ir norinčių daugiau sužinoti apie Vydūną. Tie žmonės pasivadino Šilutės Vydūno klubu. Iš jų veikliausi buvo Virgilijus Skirkevičius, Egidijus Vidrinskas, Šarūnas Laužikas, Violeta Motiejaitienė, Valė Jaunienė, Valius Mickevičius, Zita Rudžianskienė ir kiti. Šilutės Vydūno klubo veikloje dalyvavo tada Priekulėje gyvenantis Kazys Budginas. Aš pradiniame Vydūno klubo veiklos etape nedalyvavau. Tuo metu dirbau Kintų vidurinėje mokykloje mokytoju ir artėjant mąstytojo jubiliejui sukau galvą, kaip paminėti Vydūno 120 gimimo metines. Mokykloje tokių žmonių, su kuriais galėčiau pasitarti, nebuvo. Buvo tik J. Čiulados žuvininkystės ūkyje dailininku dirbantis ir vadinamajame „Vydūno name“ gyvenantis dailininkas Valdas Galadauskas, keletas kitų.

 

Viduryje Kintų stovintis pastatas tuo metu atrodė labai prastai. Prieš tai buvęs mokytoju bendrabučiu tapo tuščias, kai Kintų mokytojams pastatė namą ir čia gyvenę mokytojai išsikėlė. Kai į Kintus atvyko gyventi ir dirbti dailininkas V. Galadauskas, jam leido laikinai apsigyventi tame vadiname „Vydūno name“. Viename iš kambarių jis ir apsigyveno (dabar muziejaus kambariai). Dabartinėje vaikų dailės mokyklos dalyje buvo vidurinės mokyklos sandėlis. Pastato būklė tuo metu buvo labai prasta: apgriuvusios molinės sienos, daugelyje vietų įlūžęs stogas, išpuvusios durys ir langai, vietomis nebuvo ir jokių grindų, į palėpę buvo baisu ir įžengti. Jau buvo kilusi mintis tą buvusią mokyklą atstatyti, nors daugeliui kintiškių tai atrodė nereikalinga.

 

Besidalinant rūpesčiu, kaip paminėti Vydūno 120 gimimo ir 100 nuo darbo Kintuose pradžios su T.Kaknevičium, V. Galadausku bei R. Vaitkumi, pastarasis patarė kreiptis į Ventėje gyvenantį Š. Laužiką – jis buvo girdėjęs, kad Š. Laužikas priklauso kažkokiems vydūniečiams. Su Š. Laužiku buvau pažįstamas iš anksčiau.

 

Nuvykęs pas jį į namus sužinojau, kad yra Šilutėje Vydūno klubas. Netrukus įsitraukiau į jo veiklą. Pagrindinis tuo metu darbas buvo organizuoti 120 Vydūno gimimo metinių minėjimą Šilutėje. Tai nebuvo taip lengva. Kultūros skyriaus vedėjas A. Mažeika visais klausimais konsultuodavosi su II Šilutės Komunistų partijos sekretoriumi bei Vykdomojo komiteto pirmininku. Pasitarę kube, prieš renginius Šilutėje, nutarėme organizuoti minėjimą Kintuose. Čia jį surengti buvo paprasčiau, todėl tai buvo lyg jėgų išbandymas. Kintuose buvo taip vadinama parodų – koncertų salė, įrengta restauruotoje Evangelikų bažnyčioje. Ji formaliai priklausė Kintų kultūros namams, nors, ko gero, pagrindinis šeimininkas buvo J. Čiulados žuvininkystės ūkio direktorius Alfonsas Pekarskas. Ar jam leido leisti, ar pats nusprendė, bet minėjimas įvyko bažnyčioje.

 

Buvo išrašyti skelbimai, pakviesti žmonės. Dalyvavo nemažas būrys kintiškių, Šilutės vyduniečiai, dalyvavo ir Klaipėdos vydūniečiai su Dionizu Varkaliu priešaky. Atvyko buvęs kintiškis Jurgis Plonaitis. Jis prisiminė, kaip jo mamą mokė būsimasis Vydūnas dirbdamas čia mokytoju. Daugiausia kalbėjo Vydūno klubo nariai: V. Skirkevičius, K. Budginas ir kiti. Čia gimė ir pati revoliucingiausia mintis: pavasarį reikia į Kintus sukviesti visus respublikos Vydūno klubus (turėjome žinių, kad tokių esama) ir organizuoti visus vienijančią respublikinę Vydūno draugiją. Visi dalyvavę minėjime tam pritarė. Juo lab, kad tie metai taip pat jubiliejiniai: sukako 100 metų, kaip būsimasis Vydūnas pradėjo dirbti mokytoju. O pradėjo jis Kintuose. Tad vieta logiškai pateisinama ir pasirinkta su tam tikra motyvacija.

 

Vėliau sekė pagrindinis minėjimas Šilutėje. Prieš tai viskas kruopščiai buvo suderinta su visomis institucijomis. Buvo numatyti ir atminimo suvenyrai. Juo buvo pasirinktas Telšių medalininkų stovykloje 1987 metų vasarą sukurtas A. V. Burbos sukurtas medalis, skirtas 120 Vydūno gimimo metinėm. Tuo pačiu reikia pasakyti, kad toje stovykloje daugelis medalininkų kūrė Vydūno tema. Medalis buvo sukurtas, bereikėjo jį tik nulieti. Paprašytas to buvo D. Varkalis.

 

Š. Laužikas ir Izidorius Žilinskas (Dzidas) Šilutės Teatre organizavo parodą „Domėkitės Vydūno raštais ir veikalais“. Tai buvo perfotografuoti Vydūno knygų viršeliai, kurie meniškai apipavidalinti atrodė kaip dideli plakatai. Į parodą kvietė originalus, šilkografijos būdu pagamintas kvietimas. Ši paroda buvo lyg atsvara valdžios organizuojamam minėjimui.

 

Oficialus minėjimas vyko pilnutėlėje Šilutės kultūros namų salėje. Viskas buvo gerai, tik su atminimo medaliais kiek problemų buvo: paskutinę minutę į delegaciją iš Vilniaus papildomas narys įtrauktas buvo, o medalių buvo numatytas tam tikras kiekis. Teko skubiai galvoti, kam to medalio neduoti, nes vilniečiui duoti buvo privalu. Suprantama, vienas iš klubo narių to medalio negavo.

 

Kadangi jau pleveno mintis suburti Vydūno klubus po „vienu stogu“ (Vydūno draugijos), reikėjo tam pagrindinių vydūnistų (V. Bagdonavičiaus, I. Labutytės, D. Kauno ) pritarimo. Per oficialų minėjimą pasitarti nebuvo kaip, tai vakarienės dingstimi buvo organizuotas susitikimas. Dalyvavo nemaža žmonių: pusbalsiu buvo kviečiami visi, išskyrus, aišku, kurių nereikėjo. Dabar gera prisiminti, kokios smagios tada buvo šnekos: visi šnekėjo apie vienybę, apie galimybę burtis, šviesti žmones Vydūno dvasia. Nors pasitarimas ir užsitęsė iki kone antros valandos nakties, visi skirstėsi žvalūs ir užsidegę noru veikti. Maloniausia, kad buvo pritarta minčiai gegužės 8 dieną Kintuose organizuoti respublikinį Vydūno klubų susiėjimą bandant suburti respublikinę Draugiją. Data buvo pasirinkta istorinė: 1938 gegužės 8 dieną tarptautinės opinijos spaudžiami hitlerininkai iš kalėjimo po trijų mėnesių paleido Vydūną, kur, radę formalią dingstį buvo jį uždarę.

Iki įvykstant respublikinei vydūniečių sueigai nutiko dalykas, kuris sukrėtė ir pažadino naujiems darbams. Priekuliškis Kazys Budginas Vydūnu domėjosi labai seniai. Jis pats važinėjo į Sovetską ir ieškojo lietuvių, o ir Vydūno pėdsakų. Jau tada buvo aišku, kur gyveno Vydūnas, kai 1944 metais traukėsi iš Tilžės. Buvo aišku, kad traukdamasis į Vokietijos gilumą Vydūnas daug daiktų pasiimti negalėjo. Todėl juos kažkas rasti turėjo. Per adresų biurus jis rado tuos žmonės, kurie po karo apsigyveno tame name. Vienas iš jų – Aleksandras Blinikovas – buvo atsidūręs Taline. Jis kaip tik ir gyveno toje namo dalyje, iš kurios ir traukėsi Vydūnas. Balandžio mėnesį K. Budginas gavo laišką, kur A. Blinikovas atsakinėjo į pateiktus klausimus, kaip atrodė Vydūno butas jam atsikrausčius ten gyventi 1945 metais. Ir visai to nenorėdamas pabrėžti jis parašė „… o arfa yra pas mane“. Reikia pagalvoti, kokios mintys apėmė sužinojus apie tai. Buvo aišku, kad reikia nedelsiant važiuoti parsivežti Vydūno arfos.

 

Atvykome į Taliną ir suradę A. Blinikovą ėmėme jį klausinėti: kur stovėjo tas daiktas, kaip atrodė tai ir t.t. O mes klausinėdami vis žvalgėmės, o kurgi arfa. Pagaliau pasakėme savo atvykimo tikslą ir paklausėme, kur ji yra. Blinikovas nesitikėjo tokio posūkio, jis nė nemanė atiduoti savo nuosavybe laikomos arfos. Mes karštai ėmėme įrodinėti, koks svarbus šis instrumentas Lietuvai. Galiausiai neatlaikęs „spaudimo“ Blinikovas nutarė atiduoti mums arfą. Nusileidome į daugiaaukščio namo rūsį, kur visą tą laiką ir laukė mūsų Vydūno arfa. Nežiūrint netvarkos aplinkui reginys buvo iškilmingas. Supratome, kad prieš mus pati didžiausia Vydūno relikvija, kuri kvies tęsti jo pradėtus darbus. Mes nieko nelaukdami supakavome instrumentą ir padėkoję už jį tuo pat nuvažiavome: negalėjome patikėti tokia sėkme ir bijojome, kad A. Blinikovas nepersigalvotų. Kol nesuradome vietos, kur ją laikyti nusprendėme, kad saugiausia vieta bus pas Šarūną Laužiką Ventėje. Tuojau pat paskambinome V. Bagdonavičiui ir kitiems vydūniečiamas. Parašiau laišką į savaitraštį „Literatūrą ir meną“. Jie nepatikėjo ir mano laišką su aprašymu persiuntė V. Bagdonavičiui. Atvyko tik tuo korespondentas iš to meto „Komjaunimo Tiesos“ Markevičius. Nufotografavo mus visus tris ir patalpino į laikraštį. Nuo to laiko Š. Laužikas daug ramybės neturėjo: į Ventę ėmė važiuoti ekskursijos žiūrėti Vydūno arfos. Pirmieji atskubėjo (didelis ir pilnas autobusas) Klaipėdos vydūniečiai su D. Varkaliu priešakyje.

Kilo mintis steigti Vydūno muziejų. Geriausia vieta steigti Vydūno muziejų tuo metu atrodė restauruotos Kintų bažnyčios (parodų – koncertų salė) antras aukštas. Ūkio direktorius A. Pekarskas davė medžiagų, ir V. Galadauskas ėmė gaminti stendus. Tai progai atminti buvo sugalvota pastatyti nedidelį paminkliuką. Tais laikais reikėjo nemaža paplušėti, nes tokiam reikalui visokių leidimų gauti reikėjo. O ypač daug laiko užėmė užrašo derinimas. Galiausiai buvo suderintas toks užrašas „1888 – 1892 Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas“. K. Budginas tuo metu dirbo Priekulės paminklų gamyboje. Iš „sutaupytų medžiagų“ pagamino paminkliuką, kuriam projektą pats ir padarė. D. Varkalis nuliejo iš bronzos lentelę su tekstu. Kompozicijai pagyvinti panaudojo telšiškio medalininko P. Gintalo sukurtą medalį. Tada niekam nekilo mintis, kad atėjus „metalų karštligei“ tą bronzinę lentelę nuo paminklo pavogs.

 

Paminklo vieta buvo parinkta Kintų centre, tarp dviejų bažnyčių, kur toks žymuo geriausiai tiko. Galutinę vietą nustatė vydūnistas architektas E. Vidrinskas. Keista, bet šiaip jau lyg ir palankiai į visą tai žiūrėjęs A. Pekarskas pagalbininkų jo statybai nedavė: teko pačiam išsikasti duobę, išpilti pamatą.Vėliau vis tik davė mašiną parsivežti paminklinio akmens iš Priekulės.

 

Atėjo gegužės 8 diena. Vidurdienio link, kada buvo numatytos iškilmės, ėmė rinktis pažįstami ir nepažįstami žmonės. Atvyko pagrindiniai vydūnistai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir dar beveik iš visos Lietuvos. Valdžios atstovai neatvyko, nors buvo oficialiai kviesti. Pradžioje buvo numatytas paminkliuko atidengimas. Jį po gražios prakalbos atidengė pagrindinis respublikos vydūnistas V. Bagdonavičius. Tai progai atminti buvo sodinamas ir ąžuoliukas. Po to sekė Vydūno ekspozicijos atidarymas bažnyčioje. Daugelis susirinkusių pirmą kart pamatė Vydūno arfą, kuri tuo metu užėmė centrinę vietą. Galiausiai susėdę ėmėme tartis tuo klausimu, kurio ir buvome susirinkę. Visi kalbėjo labai pakiliai ir su užsidegimu: reikia supažindinti tautą su Vydūno keltomis Tėvynės meilės mintimis, šviesti žmones, auklėti Vydūno dvasia, dirbti ir gyventi taip, kaip mokė Vydūnas. Visos kalbėjusių mintys buvo skaidrios ir nuoširdžios. Visi kalbėjusieji pritarė minčiai, kad reikia kurti respublikinę Vydūno draugiją. Tam reikalui organizuoti ir sutvarkyti buvo išrinkta iniciatyvinė grupė, kuri turėjo atlikti visus formalumus, būtinus tokiais atvejais. Reikia priminti, kad tada tai buvo leidžiama steigtis tik prie respublikinio Kultūros fondo. Buvo pasiūlyta dalyvavusiems pasirašyti atminimo knygoje. Malonu šiandien matyti toje knygoje daugelį autografų, nes pasirašyti tuo metu reikėjo drąsos.

 

1994 metų kovo 19 dieną „Vydūno namas“ buvo restauruotas ir tapo Vydūno muziejumi, į kurio atidarymą suvažiavo žmonės iš visos Lietuvos.

 

Taip ėmė pildytis 1988 metais pradėti sumanymai ir darbai.

 

Šiandien Vydūno klubo Šilutėje nebėra – tie aktyvūs žmonės, kurie sudarė jo branduolį, dabar dirba įvairius darbus.

 

Kintuose šiandien veikia Viešoji įstaiga Kintų Vydūno kultūros centras, kurio pagrindą ir sudaro Vydūno arfa, jo knygos, fotografijos.

 

 

Sauliaus Sodonis

1998 07 08, Kintai

Vydūno ir Ajurvedos klubas Šiauliuose

 

Šiauliuose Vydūno ir Ajurvedos klubas steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1995 01 08 (anketos užpildytos 1994 11 27) protokolu NR.1, buvo įkurtas ir 1995 01 23 potvarkiu Nr.38 įregistruotas Šiaulių miesto valdyboje. Buvo 15 narių. Vėliau skaičius kito. 1998 07 08 Vydūno ir Ajurvedos klubas įregistruotas vėl Šiaulių miesto savivaldybėje potvarkiu Nr.181. Registracijos Nr. V098-29.

 

Klubo veikla – švietimas

 

Klubo tikslas – propaguoti sveiką gyvenseną, pagrįstą Vydūno mokymu ir Ajurvedos medicina.

Vadovaujamasi visuotinai žinomais principais – „Sveikame kūne – sveika siela“, „Sveikata – brangiausias žmogaus turtas“, „Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau“. Siekiama, kad kiekvienas narys įsijungtų savo žiniomis į diskusijas, kad savo patirtį skleistų kitiems, o dalyvaudamas veikloje išgirstų ką nors naujo. Vadovaujamasi bičių gyvenimo būdu – kas ką gero turime, nešame į bendrą taupyklę.

 

Vydūnas rašė: „Jeigu iš šimto žmonių atsirastų nors vienas, kuris skleistų žmonėms tą šviesos spindulį arba skleistų šviesą iš tamsos, tai jau būtų gerai“.

 

Ajurvedos mokslas mus domina tuo, kad jame yra atskleista natūrali žmogaus, aplinkos ir kosmoso sąveika. Juo remdamiesi, žmogų suprantame kaip subalansuotą ekologinės sistemos dalį.

 

Patvirtinti įstatai leidžia klubui užsiimti leidybine veikla. Klubo pirmininkas Stasys Dragūnas yra knygų „Matymo stebuklas“, „Astrologinio žvilgsnio paslaptys“ ir „Energetinės galios stebuklas“ autorius. Greitai pasirodys dar viena – „Subtilusis džiaugsmas“, kuria siekiama suartinti ir sugretinti Rytų ir Vakarų medicinos į bendrą visumą. Joje autorius perteikia ne tik savo pažintį su šiomis medicinomis, bet ir savo paties gyvenimo patirtį, kaip pasinaudoti Rytų medicinos paslaugomis stiprinant savo sveikatą pakeitus gyvenimo būdą, kvėpavimą, mitybą ir bendravimo su žmonėmis bei aplink elgseną.

 

Rekvizitai. Šiaulių miesto Vydūno ir Ajurvedos klubas. Šliūpo g. 7 b.

Įmonės kodas 4543594. Atsiskaitoma sąskaita 700523 Ūkio bankas, Šiaulių skyrius. Banko kodas 260101706

 

 

Stasys Dragūnas

Klubo pirmininkas

Klaipėdos klubas

Vienas pirmųjų tautinio atgimimo židinių Klaipėdoje buvo 1988 metų vasario 27 dieną įsikūręs Vydūno klubas. Sovietmečiu mąstytojas Vydūnas buvo žinomas tik saujelei inteligentų, o jo prieš karą išleistos knygos saugomos spec. fonduose. Ir tik Gorbačiovo „perestroikos“ laikais imta plačiau prisiminti tautos išminčių. Daugumą klubo steigiamojo susirinkimo dalyvių traukė Vydūno dvasingumas. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 18 žmonių. (Šie ir kiti duomenys užfiksuoti klubo metraštyje). Tai buvo pirmasis Vydūno klubas Lietuvoje.

Klubo nariai buvo susirūpinę apleistais Mažosios Lietuvos kultūros paminklais, ekologija. Rengtos išvykos į Klaipėdos ir Šilutės rajonus susipažinti su senųjų kapinių ir bažnyčių būkle. Kapinių ir bažnyčių saugojimo klausimais kalbėta su apylinkių, ūkių vadovais, mokyklų direktoriais. Vydūniečiai ne kartą dalyvavo talkose, tvarkydami apleistas Klaipėdos krašto kapines. Taip pat buvo siunčiami raštai Kaliningrado srities Kultūros fondui bei Kultūros valdybai dėl reikšmingų lietuvių kultūrai istorinių paminklų išsaugojimo. Daug pastangų čia įdėjo klubo narys Jurgis Mališauskas. Jo veiklos dėka buvo sustabdytas piliakalnių Semboje griovimas. Klubo nariai parengė ir išklausė nemažai pranešimų istorijos, etnografijos, mitologijos, ekologijos, Vydūno kūrybos temomis.

Vydūno klubas buvo pirmoji organizacija Klaipėdoje, parėmusi vėliau įsikūrusį Sąjūdį (1988-06-22). Tarp pirmųjų klubo narių buvo žinomi Klaipėdos žmonės, politikai. Iki Nepriklausomybės paskelbimo Vydūno klubas buvo populiarus kaip organizacija, jungusi įvairius dvasinės rezistencijos sluoksnius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, klubo jungiamoji funkcija prarado aktualumą. Kultūros paminklų ir gamtos apsaugą perėmė valstybės institucijos. Dauguma narių paliko klubą, pasirinkdami kitas veiklos formas. Klubo visuomeninė veikla sustojo.

Klube liko žmonės, giliau besidomintys filosofija, religijotyra, Mažosios Lietuvos baltiškuoju palikimu. Buvo susirūpinta, kaip toliau vystyti Vydūno klubo veiklą. Po ilgų apmąstymų gimė „Vydūno klubo manifestas“. Vydūno klubas – subtilesnės dvasinės praktikos siekiančių žmonių bendrija. Kiekvienas klubo narys, nežiūrint jo konfesijos, išpažįsta Aukščiausios Dievybės buvimą ir ieško sau autentiškiausio ėjimo į minėtą tikslą… Tikrieji klubo nariai dalijosi savo dvasinių ieškojimų patirtimi, tarpusavyje siekdami abipusės naudos – religinio sąmoningumo augimo…

Viena iš esminių klubo tyrimo sričių – sujungti jos narių būtį su jų gyvenama vieta, t. y. Mažąja Lietuva.

Klubas atnaujino visuomeninę veiklą 1992 metais viešomis paskaitomis. Klubo nariai aktyviai dalyvavo Vydūno 125-ųjų gimimo metinių jubiliejaus renginiuose, skaitė pranešimus vydūniškąja tematika. Buvo rengiami susitikimai su rytietiškos pakraipos religinių bendruomenių atstovais ir žmonėmis, buvusiais Indijoje.

1993 metų kovo mėn., minint Vydūno 125-ąsias gimimo metines, Klaipėdos universitete surengta Lietuvos kultūros fondo išvažiuojamoji sesija, vadovaujama Kultūros fondo direktoriaus Jurgio Dvariono. Svarstyta, kaip įkurti Klaipėdoje Vydūno centrą. Deja, nieko konkretaus nutarta nebuvo. Galutinė išvada nuskambėjo maždaug taip: „Jeigu bus žmonių, besidominčių Vydūnu, bus ir Vydūno centras“.

Šiandien galima konstatuoti, kad iki šiol šis centras, nors ir neturintis savo patalpų, yra Vydūno klubas. Buvo surengta itin daug paskaitų, vakaronių, susitikimų. Visa tai užfiksuota klubo metraštyje. Svarbiausia tai, kad Vydūno idėjos rado savo sekėjų.

Daugiau nei penkmetį prigesusi klubo veikla atsinaujino 2012 m., susibūrus dainingosioms vydūniečių bičiulėms, jau ne vienerius metus dalyvavusioms Draugijos stovykloje Bitėnuose. Draugijos skyriui Klaipėdoje ėmėsi vadovauti Sigutė Augutienė. Šis Vydūno draugijos židinys uostamiestyje dar tik ieško savo veiklos formų, bet jų veikla plečiasi, puoselėjant Vydūno idėjas ir jo atminimą.

Antano Stanevičiaus nuotr.