Turinys
I. Trumpa parašymo istorija. 3
II. Vydūno idėjos ir jų šaltiniai 6
III. „Dvasios žvilgsnis“. Kas tai? 8
IV. Trys novelės – trys dvasios žvilgsniai į Vydūno idėjas 10
V. „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“ 12
Trumpa parašymo istorija
Novelių, apie kurias kalbėsime, idėja gimė 1940 metais Karaliaučiuje, kai jaunas vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas atnešė savo senam draugui ir mokytojui Vydūnui storą foliantą – ką tik apgintą disertaciją.
Nieko stebėtino, kad disertacija buvo atnešta būtent Vydūnui. Jų draugystei tuo metu jau buvo 25 metai. Ji prasidėjo Tilžėje 1916 metais, kai trylikametis Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, iš kurio „Vadovėlio lietuvių kalbai pramokti“ jis mokėsi lietuvių kalbos. Per tą susitikimą užsimezgusi draugystė vėliau išaugo į bendrą veiklą: juodu bendradarbiavo rengdami antrą vadovėlio laidą ir daugybę kitų Vydūno veikalų ir, svarbiausia, daug kalbėdavosi apie lietuvių tautą, jos istoriją, tradicijas ir problemas, apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje. Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką. Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, jis nusprendė rašyti apie Joną Bretkūną, prieš keturis šimtmečius gyvenusį aistringą kovotoją už lietuvių ir prūsų kultūros ir kalbos išlikimą, pirmąjį „Šventojo rašto“ vertėją. Bretkūnas taip pat buvo pirmojo lietuvių kalba parašyto religinės literatūros veikalo „Postilė“ (pamokslų rinkinio) autorius, vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Lietuvos ir Prūsijos istorikas.
Ilgai rengta disertacija 1940 metais buvo apginta ir štai Vydūnas laikė ją savo rankose. Jis ilgai vartė storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako, bet ne viską…“ Ir patylėjęs pridūrė: „Apie tai reikėtų rašyti romaną.“
Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rašyti romaną apie Bretkūną. Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną viską, kas tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius, jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstu, kad tikrai galiu sakyti, jog žinau, kaip ten iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“
Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“.
Tai atspindi kūrinio ypatumą. Viena vertus, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė yra savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Kūrinio pagrindą sudaro du novelių ciklai.
Pirmas ciklas skirtas Bretkūnui ir jo gyvenimui. 1986 metais šis novelių ciklas buvo paskelbtas („Pergalė“, 1986, nr. 5, p. 95–114). 2014 metais keletas šio ciklo novelių buvo išspausdintos „Santaroje“ („Santara“, 2014, 107/108, p. 86–99).
Kitą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.
Šių dviejų ciklų jungimas viename romane dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.
Trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“ (https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/18132-12-23-siltos-vasaros-saules-ir-saltos-ziemos-saules-pamokos-novele).
Vydūno draugija publikavo jas savo tinklalapyje (https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-vasaros-saules-pamokos-novele-apie-aiscius/). Tai novelės „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“, „Du likimai“, „Pasaulio sutvėrimas“.
Jas visas vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.
Visas noveles jungia ir tema. Tai pasakojimai apie mergaitės išgyvenimus, dėl kurių ji pradeda vis geriau suprasti žmones ir gyvenimą, įgyja žynės išmintį ir galiausiai pasirenka žynės kelią.
Kaip minėta, Vydūnas manė, kad artimai su gamta gyvenančių ir civilizacijos nesugadintų mūsų protėvių požiūris į pasaulį, žmones ir gyvenimą apskritai buvo nepalyginti artimesnis tam reikiamam, teisingam požiūriui, kurį jis skleidė visą gyvenimą. Trys ciklo novelės kaip tik apie tai, kaip anais sunkiais laikais, pirmykščio gyvenimo sąlygomis vaikui stebint aplinkinį gyvenimą, ieškant atsakymų į vis naujus klausimus, natūraliai augo aukšta humanistinė išmintis, apie kurią Vydūnas visą savo gyvenimą rašė, kalbėjo, kuria vadovavosi ir kuri, jo tvirtu įsitikinimu, buvo vienintelis kelias žmogui ir žmonijai.
Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimo. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas. Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.
Novelėse atskleidžiama atėjimo prie šių idėjų psichologija, nuosekliai, epizodas po epizodo rodoma, kaip bendravimas su savo krašto gamta ir žmonėmis dėsningai atveda septynmetę mergaitę prie pažiūrų, kurios buvo būdingos anų laikų aisčiams ir kurias skleidė Vydūnas.
Būtent apie vidinės raidos, vedančios prie Vydūno idėjų, vaizdavimą daugiausia kalbėsime mūsų paskaitoje.
Paskaita susidės iš septynių dalių.
Pirmoje trumpai apžvelgsime novelių parašymo istoriją.
Antroje ir trečioje aptarsime Vydūno idėjų, kurios atsispindi novelėse, pobūdį ir šaltinius.
Ketvirtoje dalyje kalbėsime apie meno kūrinių – novelių reikšmę plėtojant šias idėjas.
Penktoje, šeštoje ir septintoje dalyse aptarsime, kaip šios idėjos atskleistos kiekvienoje iš trijų novelių.
Vydūno idėjos ir jų šaltiniai
Vydūno filosofinis palikimas gausus. Savo autobiografijoje jis mini svarbiausius veikalus: „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Mūsų uždavinys“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir „Sąmonė“.
Ten pat jis mini savo filosofinių idėjų šaltinius. Jis rašo, kad jose „kiek paimta teosofų manymo ir senovės bei Rytų tautų filosofavimo“ (Vydūnas apie savo amžių ir darbą: https://www.vydunodraugija.lt/2011/11/patsai-apie-savo-amziu-ir-darba/). Panašiai kalbėdamas apie savo pagrindinį veikalą „Sąmonė“ jis rašo, jog skaitydami jo kūrinį „mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, persų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių metų Vokietijos manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“
Taigi negalime Vydūno priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar srovei.
Jis sėmėsi iš visų, bet kūrė savo.
Daug įdomesnis yra klausimas, kaip jis naudojo šias idėjas. Prieš tai pateikta citata apie jo filosofijos šaltinius baigiasi nuostabia fraze: „Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“
Taip, jis viską skaitė ir viską naudojo. Tačiau nė vienas iš paminėtų filosofų nebuvo tas, kas „atvėrė“ jam akis, pranešė jam naujas tiesas, apie kurias jis anksčiau neįtarė.
Priešingai, susipažindamas su jų veikalais, Vydūnas jau turėjo savo aiškią nuomonę ir kiti filosofai tik „šviesino“ tai, ką jis ir be to manė. Jis panaudojo tik tai, kas atitiko jo jau turėtą nuomonę.
Tai labai svarbus dalykas. Prisiminkime, kaip apskritai daromas mokslas.
Kadaise Niutonui uždavė klausimą: „Jūs padarėte tokius svarbius atradimus. Kur Jūsų genialumo šaltinis?“
Niutonas atsakė: „Tikrai nesu joks genijus. Esu vidutinių gabumų žmogus. Savo atradimus padariau dėl to, kad aš, mažas žmogus, stovėjau ant milžinų pečių.“ Milžinai – tai ankstesni mokslininkai, tokie kaip Aristotelis, Ptolemajas ir Kopernikas.
Šis puikus Niutono pasakymas paaiškina, kaip daromas mokslas. Kad ir koks genialus būtumėte, ką nors pasieksite tik atsistojęs ant ankstesnių mokslininkų pečių. Ir kitos kartos mokslininkai taip pat galės ko nors pasiekti tik atsistoję ant jūsų pečių. Jie remsis tuo, ką nustatėte, ir žengs kitą žingsnį…
Tačiau Vydūnas kitoks. Jo idėjos gimė kitaip. Jos gimė dar iki susipažįstant su ankstesniais mokslininkais. Iš jų jis panaudojo tik tai, ką ir pats galvojo. Visos idėjos brendo jo sieloje „nuo pat mažų dienų“. Aptardamas idėjų, išdėstytų savo pagrindiniame ir brandžiausiame filosofijos kūrinyje „Sąmonė“, kilmę, Vydūnas rašo: „Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais augo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai dar aiškėjo. Savo esmę jis kitaip nujautė, nei liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo.“
Taigi pamatinės jo mokymo idėjos ne perskaitytos storose knygose ar mokslinėse apžvalgose, ne išgirstos iš kitų, ne išprotautos. Viskas kilo iš vidaus, viskas atnešta su savimi. Savo idėjas jis pagrindžia ne mokslinių tyrimų rezultatais, jos pagrindžiamos kitaip. Pasak jo, jų teisingumo įrodymas – tai „tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją“.
Tarp kitko, gerai žinomas Vydūno gan skeptiškas požiūris į mokslo galimybes pasakyti ką nors apie žmogų, jo esmę, prigimtį, paskirtį, vietą pasaulyje.
Nestebina, kad neretai tenka išgirsti, jog Vydūnas ne filosofas, o „kultūros veikėjas“, „mokytojas“, „švietėjas“, „kovotojas“, „pranašas“.
Tačiau Vydūnas skyrėsi ir nuo jų. Jis tikrai nebuvo vienas iš nesuskaičiuojamų pranašų, kurie sužinojo tiesą iš aukščiau. Jis nebuvo ir aiškiaregis, kuris atneša tiesą iš „praregėjimų“ ir „vizijų“.
Vydūno pozicija kitokia: tai, kas yra manyje, yra ir kituose žmonėse; aš tik vienas iš tų žmonių, kurie tas tiesas ryškiau mato. „Tiesa visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.“
Taigi, Vydūnas ne „atneša“ naujų tiesų, o tik padeda žmonėms pamatyti tai, ką jie jau savyje turi, bet ne visi pamato.
Buda, prieš 2600 metų pradėjęs skelbti savo mokymą, susidūrė su pasipriešinimu. Žmonės, kuriems jis bandė aiškinti savo atrastas tiesas, sakė jam: „Pas mus ateina daugybė mokytojų ir kiekvienas dėsto savo tiesą. Dabar atėjai tu ir irgi kažką dėstai. Kodėl mes turime tikėti būtent tavimi?“
Buda jiems atsakė: „Jūs ir neturite manimi tikėti. Turite patys galvoti. Kai gaunate aukso luitą, visada patikrinate, nuplaunate, pjaunate, spaudžiate, kol įsitikinate, kad tai tikras auksas. Tą patį turite daryti ir su tuo, ką jums sakau.“
Tai nebuvo vien žodžiai. Budos tikėjimas, visų pirma, nukreiptas į žmogaus gebėjimą protauti, jį iškreipiančių mąstymo būdų, prietarų atsikratymą. Buda buvo tikras, kad jeigu žmogus geba objektyviai protauti, jei nieks neiškreipia jo mąstymo, jis pamatys tai, kas yra iš tikrųjų.
Lygiai taip pat Vydūnas apeliuoja į paties žmogaus supratimą.
Apibūdindamas savo idėjų šaltinį, Vydūnas rašė: „Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet, norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime.“ Būtent taip, žvelgiant „dvasios žvilgsniu“, pamatoma tai, ko žmogus paprastai nemato ir kas sukelia jau minėtą „tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją“.
Knygoje „Likimo kilmė“ Vydūnas vaizdžiai aprašo, kaip veikia šis „dvasios žvilgsnis“ – „iš gelmių pareinantis išmanymas“:
„Neišmanysime gyvenimo slėpinių norėdami juos sugauti savo kūno pajutimais. Bet jų šaknis nutveriame sąmoningai pastoję anose gelmėse, iš kur pareina išmanymas. Tuomet į gyvenimo vidaus pusę galime žvelgti.
Tai, berods, žmogus tik iš lengvo teišmoksta. Vienok tuomet jam ir vis daugiau apsireiškia gyvenimo slėpiniai. Prižengia tarsi prie užkabo. Kilstelėja jį. Ir mato, jog čia šviesa, kad ir akys raibsta į ją žiūrint.“
Taigi, Vydūno pažinimo metodas yra „dvasios žvilgsnis“, atveriantis tiesą, kurią žmogaus „tiesos jausmas“ patvirtina. Pažinęs šią naują tiesą, žmogus „praregi“, tampa „šviesesnis“.
„Dvasios žvilgsnis“. Kas tai?
Tai atsitiko Vokietijoje, Heidelberge, kur su kolegomis medikais lankiausi benediktinų vienuolyne.
Tiesą pasakius, visada gan skeptiškai žiūrėjau į vienuolynus ir vienuolius. Mano akimis, tai kažkas dirbtinio, pabėgimas nuo realaus gyvenimo ir realių problemų. Visada maniau, kad šis pilkas bedžiaugsmis pasiaukojimas nelabai reikalingas nei pačiam vienuoliui, nei kitiems žmonėms.
Pabandžiau kuo mandagiau pasakyti tai mus lydinčiam vienuoliui. „Patikėkite, – atsakė jis, – viskas yra ne taip: didžiausias džiaugsmas ir laimė paskirti visą savo gyvenimą, kiekvieną jo minutę Dievui ir artimajam.“
Tai skambėjo gražiai, bet…
O vėliau turėjau galimybę pakalbėti su juo ilgiau.
Jis nebandė manęs niekuo įtikinti, neteikė jokių argumentų. Jis tiesiog papasakojo apie savo gyvenimą vienuolyne: ką jis jaučia besimelsdamas su kitais, ką jis jaučia teikdamas pagalbą kitiems žmonėms.
Jo pasakojimas leido nusikelti į jo gyvenimą, pažiūrėti į jį jo akimis. Kol vienuolis pasakojo, aš galvojau jo mintimis, mačiau jo akimis, gyvenau jo gyvenimu.
Ir jo klausydamas visą laiką klausiau savo sielos: ar aš tuo tikiu, ar jis tikrai laimingas, ar tikrai galima patirti džiaugsmą skiriant visą savo gyvenimą kitiems?
Pirma, kas palietė mano sielą, buvo jo nuoširdumas. Ji tikrai padėdavo ne tam, kad pakliūtų į rojų ar kad uždirbtų taškų savigarbai, ir ne tam, kad gautų aplinkinių pritarimą. Jo džiaugsmo šaltinis buvo žmogaus, kuriam pavyko padėti, džiaugsmas. Jis pasakojo apie tuos atvejus, kai pavyko tai padaryti ir jis išgyveno tą kito žmogaus džiaugsmą. Ir, klausydamas jo, žiūrėdamas į jo švytintį veidą, jaučiau, kad ir mano sieloje suliepsnodavo ta pati džiaugsmo liepsnelė.
Netikėta man buvo ir kita. Maniau, kad jis yra atsiskyrėlis, kad įstojo į vienuolyną siekdamas nutolti nuo žmonių. Paaiškėjo, kad atsiskyrėlis – tai aš, gyvenantis tik savo gyvenimą. O jis gyvena daugybės žmonių gyvenimą. Jis atsimena daugybę žmonių ir daugybę likimų. Žmonės, kuriems jis padėjo, ir toliau jam rašo, skambina, atvažiuoja susitikti. Jų gyvenimas tapo jo gyvenimu.
Pajutau, kad šis jo gyvenimas įdomesnis, turiningesnis, prasmingesnis negu mano. Tai buvo kažkas panašaus į pavydą.
Buvo ir trečias netikėtumas. Jis kitiems teikė ne tik pagalbą. Daug žmonių, kuriems jis padėjo, buvo pasipiktinę, nusivylę, netekę vilties, užsidarę savyje. Mano pašnekovas ne tik jiems padėdavo, bet ir suteikdavo jų gyvenimui prasmingumą. Jis sugebėdavo užkrėsti juos savo optimizmu, savo meile gyvenimui. Žmonės tapdavo šviesesni.
Mano siela atsiliepė ir į tai. Norėjosi būti ir bendrauti su juo, semtis jo šviesos.
Styga atsiliepia į panašų kitos stygos garsą. Žmogaus siela atsiliepia į kitos sielos jausmus. Tai ir yra „dvasios žvilgsnis“. Dvasios žvilgsnis yra vienos sielos žvilgsnis į kitą. Dvasios žvilgsnis yra, kai savo jausmais žvelgiu į kito žmogaus jausmus ir klausiu savęs: ar norėčiau būti toks, ar mano gyvenimas taptų prasmingesnis, geresnis, laimingesnis, jei jausčiau tą, ką jaučia jis, ar mano sieloje yra tie jausmai, kurie yra jo sieloje?
Vienuolio pasakojimas leido man pažiūrėti į jo gyvenimą savo sielos ir savo jausmų akimis. Ir būtent mano siela, ne mano protas davė atsakymus į tuos klausimus.
Ir turėjau prisipažinti sau pačiam, kad jis turi kai ką, ko man trūksta, kad jo pasakojimas žadino mano sieloje stygas, kurios iki tol tylėjo. Ir kažkuriuo momentu į klausimą, ar toks gyvenimas ir tokia veikla galėtų suteikti džiaugsmą ir man, mano siela tyliai atsakė: „Taip!“
Turiu pabrėžti, jog abstrakti mintis, kad reikia padėti kitiems, kad tai gali teikti džiaugsmą ir pačiam padedančiajam, man tikrai nebuvo nauja. Apie tai jau daugybę kartų man kalbėjo ir mokytojas, ir kunigas, ir šimtai knygų. Tikrai nesiginčijau dėl to. Tai buvo tiesa.
Bet tai nebuvo tiesa man.
Tai buvo graži idėja, apie kurią reikia kalbėti, kuriai reikia pritarti, bet tai jokiu būdu nereiškė šios idėjos akimis žiūrėti į savo gyvenimą, juo labiau pagal ją gyventi.
O vienuolio pasakojimas leido pažiūrėti į šią tiesą „dvasios žvilgsniu“ ir tiesa apskritai tapo tiesa man. Kažkas mano sieloje pritarė šiai idėjai ir sukėlė joje Vydūno minėtą „tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją“.
„Dvasios žvilgsnis“, kurį sukėlė vienuolio pasakojimas, leido pamatyti, kad sielos gilumoje vis dėlto glūdi šiltas noras padėti kitiems, kad tai gali suteikti man džiaugsmą.
Iš kur atsirado šis giluminis noras?
Sunku pasakyti.
Gal jį kadaise pagimdė motinos meilė. O gal tai sieloje išlikę pėdsakai viso to gero, ką man padarė kiti žmonės? O galbūt noras būti geram kitiems būdingas visiems žmonėms? Visos pasaulio religijos teigia, kad iš prigimties žmogus geras. Dzenbudizmas sako, kad kiekvienas žmogus turi savyje Budą. Induizmas teigia, kad kiekvieno žmogaus tikrą esmę sudaro siela, kuri padaryta iš Brahmano (dievo) dalies. Judaizmas ir krikščionys tiki, kad žmogus iš prigimties panašus į Dievą.
Nežinau. Ir gal tai ne taip jau svarbu.
Svarbu tai, kad žmogus gali įžiūrėti jį savyje ir tai gali padaryti tik jo „dvasios žvilgsnis“.
Joks mokslas, jokie filosofiniai samprotavimai, jokie doroviniai pamokymai ar psichologinių tyrimų išvados negalėjo atverti man to, ką atvėrė „dvasios žvilgsnis“. Tik jis galėjo sukelti praregėjimą ir leido patirti tą nušviečiantį tiesos jausmą.
Pakartosiu: pati idėja, kad artimajam reikia padėti, nebuvo svetima. Tačiau tai nebuvo „idėja man“. Trūko „tilto“ tarp šios nuostabios idėjos ir mano sielos. Vienuolio pasakojimas ir pažiūrėjimas „dvasios akimis“ ir sukūrė tiltą, atveriantį kelią link šios idėjos.
Tai buvo kelias, kuris turėjo būti nueitas. Tai buvo kelias, kurio nenuėjus nuostabiausia idėja taip ir lieka tik idėja.
Trys novelės – trys dvasios žvilgsniai į Vydūno idėjas
Vydūnas paliko mums tikrai dideles, reikšmingas ir gražias idėjas. Tai idėjos, kurios galėtų pakeisti mūsų gyvenimą, leistų sėkmingai gydyti savo socialines ir kitas ligas.
Tačiau vargu, ar galima teigti, kad šios idėjos tikrai tapo mūsų gyvenimo varikliu.
Kodėl?
Ar Vydūno idėjos kam nors paslaptis?
Ar Lietuvoje yra kas nors, kas apie jas negirdėjo?
Ar kam nors jos neprieinamos?
Tikrai ne!
Apie Vydūną pasakojama mokykloje, apie jį rašoma ir kalbama, leidžiamos jo knygos, vykdomi įvairūs projektai, tyrimai ir organizuojamos įspūdingos mokslinės konferencijos.
Vydūnas faktiškai tapo nacionaliniu simboliu.
Taigi jokiu būdu negalime manyti, kad šios idėjos nežinomos ar kam nors nepasiekiamos.
Tai ko trūksta?
Trūksta tokio pat „tilto“, kuris leistų ne tik žinoti ir suprasti Vydūno idėjas, bet ir pamatyti jas „dvasios akimis“, užduoti sau tuos pačius klausimus: „Ką jausčiau, jeigu gyvenčiau pagal šią tiesą? Ar būčiau laimingesnis, ar mano gyvenimas būtų prasmingesnis, įdomesnis?“
Atsakymas į tą klausimą būtų ne argumentų „už“ ir „prieš“ pasvarstymas, o „tiesos jausmas“ ir „praregėjimas“, apie kuriuos rašė Vydūnas.
Trys Viktoro Falkenhahno novelės kaip tik apie tai.
Jos neskirtos „paaiškinti“, „pailiustruoti“ Vydūno idėjoms. Jų tikslas – parodyti, kaip žmogus randa kelią į šias idėjas, kaip jos tampa „tiesa man“.
Svarbiausia novelėse yra būtent tai, kaip gyvenimas ir išgyvenimai skatina žmogų pažiūrėti į save ir gyvenimą „dvasios žvilgsniu“, kaip žmoguje gimsta ir stiprėja sugebėjimas tai padaryti, kaip tai įvyksta, kaip šis „dvasios žvilgsnis“ sukelia „praregėjimą“ ir parodo kelią į Vydūno tiesas. Ir kaip šis praregėjimas pakeičia žmogų ir jo gyvenimą.
Kelias į „praregėjimą“ yra pagrindinis visų trijų novelių turinys. Kiekviena iš jų rodo, kaip pagrindinė veikėja susiduria su gyvybiškai svarbia gyvenimo problema, rodo jos išgyvenimus, kurie veda link praregėjimo, kaip vėliau keičiasi ir jos mąstymas, ir jos gyvenimas.
Nė viena novelė „neagituoja“ už šias idėjas, neaptaria jų, nenurodo jų privalumų, nediskutuoja su jų oponentais. Jos apie ką kita – apie žmogaus sielą, einančią link šių idėjų.
Pagrindinė visų trijų novelių veikėja – septynerių metų mergaitė Ninka – dar „švari lenta“ – „tabula rasa“, ji tik pradeda gyventi ir vaikiškai džiaugiasi gyvenimu. Dėl to jos susidūrimas su pamatinėmis gyvenimo problemomis ypač aštrus, o jos išgyvenimai bandant rasti jų sprendimą, kurie atveda ją prie Vydūno idėjų, ypač nuoširdūs.
Novelės labai skirtingos. Tačiau visų „šerdis“, „spyruoklė“, variklis yra tas pats. Pirma, matome, kaip aštrėja ir didėja problema, su kuria susiduria mergaitė, kaip ji aptemdo jos gyvenimą. Toliau matome, kaip tai atveda prie kulminacinio sprogimo – „praregėjimo“, kaip jis gimsta iš visų jos jausmų ir minčių, kaip problema ir gyvenimo logika atveda ją prie Vydūno idėjų.
„ŠILTOS Vasaros saulės IR ŠALTOS žiemos saulės pamokos“
Įvadas
Novelės tema – žmogus ir gamta.
Akcentuosime tris Vydūno mintis, kurios užima centrinę vietą šioje novelėje.
1. Vydūnas supranta gamtą nepalyginamai plačiau nei mes.
Kai ištariam „žmogus ir gamta“, į galvą iš karto ateina kad ir svarbios, bet vis dėlto siauros gamtos problemos, susijusios su tarša, miškais, flora ir fauna.
O Vydūnui gamta – tai visas pasaulis. Tai ir begalinis kosmosas, tai ir begalinės žemės gelmės, tai, pagaliau, ir mes patys – begalinis pasaulis mumyse. Pagal gamtos dėsnius gimstame ir gyvename. Viskas, kas mumyse yra ir vyksta, – tai gamta. Esame tokie, kokiems ji mums liepia ir leidžia būti. Esame jos maži vaikai, jos visai mažytės dalelės.
Esame gamtos kūriniai.
2. Tik supratęs visa tai, tik suvokęs visus savo ryšius su gamta, žmogus galės tikrai suprasti pats save. Giluminė žmogaus ir gamtos esmė yra ta pati. Dėl to kiekvienas gamtos pažinimo žingsnis yra ir savęs, savo vietos pasaulyje, savo esmės ir paskirties pažinimo žingsnis. Ir, kita vertus, kiekvienas savęs pažinimo žingsnis reiškia ir gilesnį gamtos bei ją valdančių jėgų pažinimą.
3. Gamtos ir savęs pažinimas atveria žmogui galimybę iš gamtos kūrinio tapti jos kūrėju – sąmoningai dalyvauti gamtos ir viso pasaulio raidoje – prisidėti prie bendros pasaulio raidos.
Tuo būdu žmogus keičia pasaulį ir keičiasi pats. Iš atskiro žmogaus, gyvenančio tik savo siaurą gyvenimą, jis tampa pasaulio, visatos ir kartu visos žmonijos žmogumi. Iš mažo, priklausomo nuo šios akimirkos jausmų ir konkrečios situacijos, iš nesuprantančio, kas vyksta aplinkui, sutrikusio žmogelio jis tampa tikru žmogumi, kurio siela apima visą pasaulį ir visą žmoniją. Ir jis gyvena jau ne savo siaurą, o viso pasaulio gyvenimą.
„Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būti kilęs iš visatos gausumo. Jo dvasios – sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas – atspindys pasaulio protingumo“ („Sąmonė“).
Tai didingos, gražios idėjos. Apie jas malonu kalbėti ir rašyti. Bet vienas dalykas – kalbėti, o visai kitas – priimti jas į savo sielą, šių idėjų akimis žiūrėti į save ir aplinkinį pasaulį, pagal jas gyventi.
Kaip šios idėjos gali rasti kelią į žmogaus širdį?
Novelė
Novelė „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“ yra būtent apie tai, kaip šios idėjos randa kelią į jos pagrindinės veikėjos širdį.
Kūrinio veiksmas vyksta neįžengiamame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje, kur Ninka su savo senele slepiasi nuo vokiečių.
Apsakymas prasideda saulėto vasaros ryto aprašymu.
Manau, šį apsakymą, ypač jo dalį apie šį vasaros rytą, reikia skaityti žiemą, kai labai pasiilgsti spalvų, šviesos ir šilumos.
Kai žiemą pavyksta nuvažiuoti į kokį amžinos vasaros kraštą – Tenerifę, Indiją, Egiptą – ir ištrūkus iš tamsios ir pilkos žiemos atsidurti šviesos ir spalvų jūroje, patiriamas neapsakomas jausmas. Pirmas dienas šiame šviesiame, spinduliuojančiame, blykčiojančiame, įvairiausiomis spalvomis mirguliuojančiame pasaulyje žmogus jaučiasi lyg išgėręs šampano.
Būtent toks jausmas patiriamas ir skaitant novelės pirmą sceną. Ji trykšta šviesa ir spalvomis. Manau, jei novelės autorius nebūtų tapęs kalbininku, jis būtų tapęs dailininku. Jis piešė visą gyvenimą. Dailėje jis mokėjo viską: jam vienodai sekėsi ir portretai, ir peizažai, ir scenos. Jis visada piešė greitai ir tiksliai. Tai buvo įgimtas talentas. Jis turėjo fantastinę regimąją atmintį, galėjo iš atminties nupiešti vaizdą ar veidą. Tačiau jis niekada negalėjo pasisotinti žiūrėjimu.
Atsimenu, kartą vasarą ėjome maža užmiesčio gatve link savo namo. Jis godžiai rijo akimis aplinką. Tuo metu turėjo akių problemų ir gydytojas primygtinai reikalavo, kad visada dėvėtų tamsius akinius. „Užsidėk“, – priminiau jam.
„Negaliu, aplinkui taip gražu“, – atsakė jis. Ir jo balse buvo ir skausmas, ir susižavėjimas.
Jis kaip niekas kitas matė ir saugojo sieloje visą aplinkinį grožį ir meistriškai panaudojo aprašydamas šį rytą.
Aprašymas tiesiog spinduliuoja spalvomis, šviesa ir džiaugsmu.
Lyg ir nieko ypatingo neįvyksta. Pagrindinė veikėja – maža mergaitė paprasčiausiai užsiima tuo, ką įprastai vasaros rytą daro septynerių metų mergaitė. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi mažajame ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį didingą žaltį. Bet kiekvienas veiksmas, kiekvienas jos judesys perpildytas tos pačios vasaros šviesos, spalvų ir džiaugsmo.
Jai atrodo, taip turėtų būti visada. Jai atrodo, pasaulis visada turėtų būti perpildytas augmenijos, šviesos, šilumos, džiaugsmo.
Tačiau ateina ruduo. Ir viskas dramatiškai keičiasi.
Nežinau, ar jums kada nors teko išgyventi didelę katastrofą. Jeigu teko, žinote, ką tada jaučia žmogus.
Matote, kaip nenumaldoma, akla, negailestinga, nesustabdoma jėga viską naikina. Ir jaučiatės visiškai bejėgis ir beginklis. Viskas, ką žinote, ko išmokote, ką supratote gyvenime, kuo pagrįstai didžiuojatės, staiga pasidaro nieko neverta. Tapote maža, silpna, beginkle, sutrikusia būtybe.
Būtent toks katastrofos jausmas kyla iš rudens audrų, naikinančių nuostabų vasaros grožį, aprašymo:
„Keisčiausius jausmus mergaitė patyrė ir rudenį, kai lijo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių vainikus, kai jis šiaušė bei lingavo sodo medžius. <…> kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.
Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Daužėsi medžių vainikai, žemai virš miško pietų kryptimi lėkė tamsių, žaliai pilko mėlynumo debesų virtinės. Debesys buvo panašūs į milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius plačiai atvertomis akimis, ilgais besiplaikstančiais karčiais, nešančius beprotiškoje medžioklėje dalyvaujančius ilgabarzdžius raitelius.
Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.“
O vėliau atėjo žiema. Ir vėl viskas pasikeitė.
Novelėje pasakojama, kaip Ninka išėjo pasisemti vandens iš netoli namų esančio šaltinio.
„Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jį priėjusi, kaip visada, sustojo ir pažvelgė į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčių miško medžių šakos.
Ji nubėgo prie raudonai pilko akmens luito, kuris vasarą šiek tiek kyšojo iš vandens ir ant kurio sėdėdama ji bučiuodavo ir su meile glausdavo prie širdies gyvas baltas ir aukso geltonumo gėles. Dabar viso to nebebuvo. Buvo tik bauginantis šaltis, liūdesys, klaiki tuštuma, akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir ta klaiki tuštuma buvo tokia didelė, kad Ninka nejučia suklupo ant ledo prie granito luito, palenkė galvą, užsimerkė ir paklausė savo sielos:
– Kas čia atsitiko?“
Tai novelės kulminacija. Tai momentas, kai susidėjo viskas, ką ji matė ir išgyveno. Visa tai sudarė protu nesuvokiamą kontrastą tarp nuostabaus vasaros pasaulio ir dabartinės klaikios tuštumos. Buvo toks nuostabus, toks šiltas, toks spalvingas pasaulis. Ir štai nieko nebeliko. Tik baltuma ir tuštuma.
Kaip tai? Taip negalėjo, neturėjo būti, tai kodėl taip įvyko?
Kur ta nuostabi šilta vasaros saulė, kurios spinduliai lydėjo kiekvieną žingsnį ir dėl kurios švietė viskas aplinkui, kiekvienas lapelis, kiekvienas rasos lašelis?
„Kai po akimirkos ji vėl pramerkė akis, prieš ją mėlynai raudoname rūke plaukė virš horizonto pakilusi didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, jos spinduliuose nebuvo nė trupučio šilumos!
Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė:
– Šventoji ir kilnioji dievaite, kas čia atsitiko?!
Saulė tylėjo.“
Tik baltuma ir tuštuma. Kylanti saulė apšviečia viską šaltais spinduliais ir aplinkui tampa dar šalčiau ir tuščiau. Mergaitė žiūri į lėtai kylančią saulę ir širdyje jaučia nepakenčiamą, nesuprantamą, šaltą tuštumą. Kas atsitiko? Ji tik supranta, kad pradingo kažkas labai svarbaus, kas pagimdė tos vasaros gyvybę, energiją, spalvas ir šilumą. Ir jam dingus liko tik tuštuma. Kas dingo?
O toliau atsitinka kai kas, ką turime suprasti jau ne protu, o širdimi… Įvyksta atradimas.
Kaip žinoma, bet koks atradimas nors ilgai bręsta, bet įvyksta netikėtai. Dar prieš sekundę žmogus net neįtarė, kad tuoj jam gims nuostabi mintis. Manau, kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime išgyvena šį „sprogimą“ galvoje, tą staigią šviesą, staigų žaibo blykstelėjimą, kai vienai sekundei žmogus tampa genijumi ir jam atsiveria svarbi, viską apšviečianti tiesa.
Žiūrėdama į kylančią šaltą saulę, mergaitė kažką įžiūri. Ten, saulėje, ji pamato viską, kas buvo vasarą ir ko jai taip trūksta dabar. Ji pamato visa tai, ką davė vasara ir atėmė žiema.
„Stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje Ninka pamatė lelijų ir lotosų žiedus, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiškos rupūžės sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą.“
Viskas, kas buvo vasarą, ką sunaikino ruduo, ko taip trūksta dabar, nepradingo. Viskas yra. Tik visa tai pasiėmė Saulė.
„Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg norėdama pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl būsime savo žemiškose sėklose ir įgysime savo naujai atgijusius žemiškus kūnus, ir ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą, ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime tavo didžiajame sode ir prie namelio.“
Ir toliau įvyksta dar vienas atradimas – jai pagalvojus: „Saulė – tai pasaulio širdis!“, „džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą“.
Puikiai žinote, kad kilus naujai puikiai idėjai iš karto ima veržtis minčių srautas, jis viską pastato į savo vietas ir atneša aiškumą, supratimą ten, kur buvo painiava ir neaiškumas.
Taip įvyksta ir mergaitei. Mintis, kad „Saulė – tai pasaulio širdis“ parodo jai kelią.
„Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai rudeniu. O kai pasaulio širdys sutraukia į save visą pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tai, ką dauguma žmonių vadina žiema.“
Nesulaikomas minčių srautas veržiasi toliau:
„Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausioji didžioji mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji stebi, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių.
Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!“
Palyginkime su ištrauka iš Vydūno mokslinio filosofijos traktato „Likimo kilmė“:
„Yra tai visai paprasta žinia, kad saulės spinduliai sužadina regimoj materijoj visokias jėgas. Atsiranda šiluma ir su ja, paveikslui, kad vanduo virsta garu, pasiplėtimo jėga, kuri gali plaišinti ir geležinius rykius. Oras, vanduo, žemė tarsi gyvesni pastoja, kad jie sušyla. Visi gyvybės gaivalai pabunda ir tarpsta stebėtinu savo būdu. O tie gaivalai pasirodo vėl tartum seniau saulės gaminti. Galima tiesiog sakyti, jog saulės spinduliai pastoja gyvais pavidalais, paveikslui, gėlelėmis. Tačiau gėlelė yra stebėtinu būdu gyvenąs pavidalas, sutvertas iš įvairių materijos rūšių. Gyvena ji sau, o saulės spindulėlis yra kaip jos dievas, kurs jos gyvenimą sukėlė iš nebūtų sapnų ir jį išlaiko savo akivaizda“ („Likimas“).
Minėjome, kad visų trijų novelių pagrindas: 1) didelė problema, su kuria susiduria veikėjas, jo jausmai, išgyvenimai, kurie priartina jį prie atradimo; 2) aukščiausias momentas – atradimas; 3) tolesnis gyvenimas – atradimas pakeičia veikėjo gyvenimą.
Ninkos tolesnį gyvenimą lemia jos „atradimas“, kad „vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.
Toliau pasakojama, kaip ši mintis pakeitė Ninkos gyvenimą.
Novelė baigiasi nuostabia scena, kurioje mergaitė įvairių spalvų siūlais išaudžia gražią juostą. Tai viena iš tų gražių juostų, kurias dabar matome liaudies kūrybos muziejuose. Mergaitė rodo ką tik išaustą juostą savo senelei. Novelėje perteikiamos mergaitės mintys jos senelei žiūrint į šią juostą:
„<…> Išmintingoji senele! Be žodžių tu man sakai, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, susipynę vieni su kitais, po to staigiai išsiskiria ir tarsi pradingsta. Tačiau atsiranda kiti, lyg ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o paskui skausmingai išsiskiria. Visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingieji amžinieji dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos – tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai – margi žiogeliai.
Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš tų lininių juostų su gėlėmis, saule ir žiogeliais? Ir galbūt šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais iš praeities gyvenimo?
Senelė apkabino Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:
– Tu – didžiosios amžinosios Saulės vaikas! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis.
Ir Saulės stiprybė, ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.“
Pabaiga
Kas turėtų pasikeisti skaitytojo sieloje perskaičius šią novelę? Kas pasikeis jam kartu su mergaite išgyvenus nuostabų vasaros žydėjimą? Kas pasikeis vėliau jam taip pat skaudžiai išgyvenus pasaulio ištuštėjimą?
Kas iš to, kad jis kartu su mergaite išgyveno „sprogimą“, kurio metu ji atrado, jog žmogaus širdis – maža saulė, skirta kurti naujiems pasauliams?
Ne protu, o širdimi skaitytojas pajus, kad tai gili tiesa. Jis pajus, kad jo tikroji paskirtis – ne monotoniškas gyvenimas, ne kasdieninė rutina, ne kieno nors, kad ir labai gerbiamo autoriteto, nurodymų vykdymas, ne paklusnumas, ne prisitaikymas, o ta saulėta kūryba, kurią jis matė novelėje.
Skaitydamas novelę, jis patirs, koks tai nuostabus jausmas „spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – [kuriant] stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų [kuriant] naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.
Skaitydamas novelę, jis patirs, koks nuostabus, įkvepiantis jausmas būti ne atsiskyrusiu, savo niekam neįdomų atskirą darbą darančiu žmogumi, o saule, spinduliuoti, būti besivystančio ir besikuriančio pasaulio dalimi ir kūrėju. „Dvasios žvilgsnis“ į mergaitės išgyvenimus sukels jo sieloje nuostabų džiaugsmą, pasididžiavimą, leis pajausti savo veiklos reikšmingumą ir prasmingumą.
Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.
Galbūt kaip tik tuo metu prie jo prieis kolega ir pradės jam aiškinti, kad jis klysta, kad kūrybos procesas jau gerai ištirtas moksliškai, kad mokslas rodo, jog iš tikrųjų kūrybos procesas – tai tik tam tikra mąstymo atmaina, viso labo mąstymas taikant anksčiau nenaudotus mąstymo algoritmus ir saulė čia tikrai niekuo dėta. Draugas paaiškins, jog visa ši „saulėta kūryba“ ir jausmas, kad tavo kūryba yra pasaulio raidos ir kūrybos dalis, tai labai gražu, bet abejotina, nes nepatvirtinta jokiais mokslo tyrimais.
Nesiginčysite su juo.
Bet… jums bus jo truputį gaila.
Ir naują atradimą padarysite jūs, o ne jis…
„Du likimai“
Įvadas
Novelės tema – žmogaus likimas.
Ši tema labai domino Vydūną („Likimo kilmė“, „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Žvilgis į gyvenimo gelmes: gyvenimas – kelionė tobuluman“, „Žmonijos kelias“). Per savo gyvenimą jis patyrė ne vieną likimo smūgį. Vingiuotas buvo ir jo mylimos Lietuvos likimas.
Jo žodžiai apie likimą stiprūs ir pilni skausmo: „Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.“
Jis nenusakomas ir nepaaiškinamas: „Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogu, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir moteris, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.“
Aišku, Vydūnas ieškojo atsakymo į visus šiuos klausimus.
Akcentuosime Vydūno idėjas apie žmogaus likimą, kurios užima centrinę vietą novelėje.
Pasak Vydūno, žmogus yra likimo vergas tik tol, kol yra ribotas, visiškai priklausomas nuo konkrečių aplinkybių, tik savimi besidomintis, iš visos begalinės gyvenimo ir pasaulio įvairovės išskiriantis tik savo mažą gyvenimą ir tik juo besirūpinantis. O tapęs vieningas su žmonija ir gamta, žmogus tampa nepriklausomas nuo atskirų savo gyvenimo aplinkybių ir nuo likimo vingių. „Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria… vedama į Amžinybę“ („Likimo kilmė“).
„Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla“ („Likimo kilmė“).
Novelė „Du likimai“ apie tai.
Novelė
Ninka su senele turi skubiai palikti savo gyvenamą kaimą. Du jos vyresnieji broliai ir tėvas jau žuvo nuo vokiečių rankos. Užnuodyta strėle sunkiai sužeistas vokiečių didikas von Gehrenas. Pasklido gandas, kad tai padarė vienintelis gyvas likęs Ninkos brolis. Jis ieškomas. Jokių abejonių, kad vokiečiai kiekvieną akimirką gali ateiti mergaitės ir jos senelės.
Prieš kelionę mergaitė užmiega ir susapnuoja keistą sapną. Jame baisus tamsus karys ir stebuklinga šviesioji moteris jai pranašauja likimą. Mergaitė sužino, kad jai lemta išgyventi du likimus: vieną – tamsų, pilną nelaimių ir skriaudų, kitą – laimingą, kupiną šviesos ir džiaugsmo.
„Keistas buvo jos sapnas.
Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.“
Staiga Ninka išvysta prie lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dieviškąją moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.
Paskui mergaitė pamato už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovi toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas raudonas. Jis apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamano, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūri į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.
„Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.“
Jis išpranašauja mergaitei nelaimingą, tragišką likimą. Sako, kad jos laukia daug vargo, daug neteisybės, kad jos laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo, didžiulių nusivylimų, žmonių abejingumo, jų buko žiaurumo, begalinės neapykantos, nenugalimo savanaudiškumo. Jis pranašauja jai trumpą gyvenimą ir ankstyvą mirtį.
Jis sako, kad šis likimas – bausmė už jos ir jos šeimos nepaklusnumą vokiečiams, už jų maištingumą:
„Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsai suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanei, kad esi lygi kilmingiesiems. Ir už tai tu mirsi.
Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai, ji pradėjo nenumaldomai verkti. Ir tada nuostabioji moteris apkabino ją.“
Nuostabus šios stebuklingosios moters aprašymas. Štai kaip aprašomas jos drabužių baltumas:
„O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…
Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.
O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?
O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?“
Moteris paglosto Ninkai plaukus ir pradeda tyliai kalbėti.
Ji patvirtina milžino žodžius apie tragišką Ninkos likimą, bet kalba apie kitą, laimingą, jos likimą, kurį jai irgi lemta išgyventi ir dėl kurio, nepaisant visko, jos gyvenimas bus laimingas.
Stebuklingosios moters pasakojimas apie šį antrą, laimingą, likimą – tai nuostabus meninis ir filosofinis pasakojimas apie du kiekvieno žmogaus likimus.
„<…> Ninka! Mieloji!..
Aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.
Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.
Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.
Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.
Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir iš dešinės.
Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.
Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.
Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas.“
„Kaip tai!?“ – pagalvojame mes. Kodėl du likimai? Mes gi žinome, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną. Toliau baltoji moteris paaiškina, kas yra tas antras, laimingas, likimas.
„Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.
Žinok, kad tikroji kiekvieno gyvenimo esmė – šie du likimai. Tau skirtas ir vienas, ir kitas. Tavo gyvenimas bus pilnas kančios ir skausmo. Bet kartu jis bus kupinas aukščiausios dieviškosios laimės.
Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.
Tamsusis karys papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.
O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.
Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.
Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.
Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.
Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi visas pasaulis: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsi jos dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią.
Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.“
Kaip minėjome, Vydūnas sakė, kad žmogaus vienybė su pasauliu išlaisvina jį nuo aklos priklausomybės nuo savo likimo, jis nustoja būti mažas sutrikęs žmogelis ir tampa žmonijos ir visatos žmogumi. Ir baltoji moteris pasakoja Ninkai, kaip šis laimingas likimas pakeis ją:
„Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.
Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kai nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.
Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.
Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.
Tada suprasi, kad žalia žolės spalva ir dangaus mėlynumas yra laimės spalvos ir vieversėlio daina aukštumoj yra laimės daina. Tai laimė, kad esate, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote visą tą nuostabų pasaulį.
Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.
Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą.“
Vydūnas manė, kad vis geresnis pasaulio pažinimas neatsiejamas nuo meilės jam. Toliau novelėje puikiai aprašoma ši meilė:
„Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.
Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.
Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.
Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.
Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.
Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.
Ir tada tau atsivers didžiausia išmintis. Tu suprasi, kad visas pasaulis yra tavyje ir viskas iki pat paskutinio žolės stiebo ir ant jo žvilgančio rasos lašelio yra pripildyta didžiosios prasmės. Suvoksi, kad šiame pasaulyje nėra nieko beprasmio ir nereikalingo.
Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.
Tu tikrai galėsi tai, ko negali kiti. Gebėsi bendrauti su visu pasauliu, su jo siela. Kaip ir aplinkiniai, gyvensi mūsų pilkoje ir žiaurioje kasdienėje realybėje, kaip ir kiti, turėsi tik vieną gyvenimą. Bet kartu gyvensi nuostabiame daugiaspalviame pasaulyje, kuriame yra dvasios bei dievai ir kuriame tau skirta tūkstantis gyvenimų. Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus.“
Vydūnas tikėjo, kad „sąmonėjimas“ – vis gilesnis gamtos ir pasaulio pažinimas – taip pat neatsiejamas nuo meilės kiekvienai gyvai būtybei ir meilės žmogui. Nuostabioji moteris pasakoja ir apie tai:
„Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.“
Ir toliau pateikiamos mintys, itin svarbios ir Vydūnui, ir novelės autoriui, ir jos pagrindinei veikėjai. Tai mintys apie visų jų skausmą – vokiečius ir jų santykius su lietuviais.
„Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.
Ir jų pasaulis tapo tuščias. Vokiečiai pamiršo kito žmogaus pažinimo laimę. Jie pamiršo nuostabų žavėjimosi kitu jausmą, kada kitame žmoguje tau staiga atsiveria netikėto grožio pasaulis. Vietoje šio nuostabaus pasaulio jie mato tik vergą ar laukinį, užuot žavėjęsi juo, jaučia panieką jam ir pasididžiavimą savimi, užuot mokęsi iš jo, perėmę jo neįkainojamus dvasinius turtus, jie tik siekia sunaikinti jame tai, kas iš tikrųjų vertingiausia ir svarbiausia.“
Mintys apie vokiečius tampa ir mintimis apie mus, dabartinius žmones, apie mūsų civilizaciją, apie tą kainą, kuri sumokėta už technikos pažangą, ir apie mūsų ateitį.
„Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.
Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.
Vokiečių pastoriai liepia jiems mylėti vieniems kitus. Bet vokiečiai to negali. Juk viskas skiria juos vienus nuo kitų, viskas supriešina: nuopelnai ir nuodėmės, interesai ir siekis būti aukštesniam už kitus, charakterių ir patirties skirtumai. Jie nesugeba įžiūrėti kitų žmonių grožio, nemato begalinių jų sielų pasaulių. Už ką gi jiems mylėti artimą?
Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.“
Pabaiga
Kas pasikeis skaitytojo sieloje, jam išgyvenus kartu su Ninka šį keistą sapną, šias dvi pranašystes?
Tikriausiai skaitytojas – tipinis šiuolaikinis žmogus, susirūpinęs karjera ar verslo reikalais. Ko gero, jis panašus į Vydūno pavaizduotą „geidulų žmogų“, kurio nuotaika, savijauta, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu priklauso nuo daugybės įvairiausių kasdieninių problemų. Jis tikisi, kad kada nors išspręs jas ir tada bus laimingas. Tačiau, tam pagaliau įvykus, kažkodėl jaučia ne laimę, o tuštumą…
Perskaičius novelę, didžiausias atradimas jam bus tai, kad galima ir reikia būti laimingam ne retkarčiais, o visada, kad galima ir reikia būti tokiam net ir turint problemų.
Perskaitęs novelę, šis žmogus pirmą kartą gyvenime pagalvos, kad, nepaisant visų jo rūpesčių ir nesėkmių, jam pasakiškai pasisekė. Jis pagalvos, kaip jam pasisekė, kad jis apskritai gyvena šiame pasaulyje. Jis pagalvos, kaip pasakiškai jam pasisekė, kad jis gyvena fantastiškai gražioje ir įdomioje planetoje, kad gali gėrėtis jos grožiu. Jis pagalvos ir apie tai, kokiu įdomiu laiku jam pasisekė gyventi, kiek daug įdomaus jam pavyko patirti ir pamatyti. Jis pagalvos apie nepaprastai įdomius žmones, su kuriais teko susitikti ir bendrauti. Jis su dėkingumu pagalvos apie žmones, kurie jam padėjo. Ir vėl jam į galvą ateis ta pati mintis: „Kaip man pasisekė! Koks laimingas žmogus aš esu! Juk galėjau jų ir nesutikti.“ Kokios mažos ir nereikšmingos yra visos tos problemos, su kuriomis susiduriu, palyginus su ta didžiule laime, kuri man teko.“
Paskui jis tikriausiai pagalvos apie tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie neturėjo tokios laimės ir viso to nematė.
Tačiau dar didesnę nuostabą skaitant novelę jam sukels kitas atradimas. Pasirodo, toks požiūris ne tik leidžia būti laimingam, bet ir atveria kelią į kitus žmones ir pasaulį.
Jis supras, kad medis, kurį jis mato, ne tik malkos. Jis visų pirma Medis – fantastiškas, nuostabus, be galo įdomus gamtos kūrinys. O žmogus, kurį sutiko, – ne tik pavojingas konkurentas. Jis visų pirma Žmogus su tokiais pat troškimais, problemomis, baimėmis ir norais, kaip ir jis pats. Jis Žmogus, kurį būtų labai įdomu geriau pažinti, iš kurio galima daug išmokti, su kuriuo būtų įdomu bendrauti.
Pagaliau, didžiausias atradimas būtų tai, kiek jį praturtins šis naujas požiūris, koks įdomus, spalvingas ir laimingas taps jo gyvenimas.
Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.
„Pasaulio sutvėrimas“
Įvadas
Novelės tema – žmogus ir pasaulis.
Žmogus gyvena begaliniame, paslaptingame pasaulyje. Visi esame jo dalelė. Jam esame dėkingi, kad gimėme ir gyvename.
Tačiau mūsų pasaulis nėra tobulas. Jis perpildytas konfliktų, nelaimių. Karai, epidemijos, stichinės nelaimės – visa tai gali kiekvieną minutę atimti iš mūsų tai, kas mums svarbiausia.
Žmogaus santykis su pasauliu, jo vieta jame, jo misija pasaulyje – visa tai labai domino Vydūną.
Akcentuosiu dvi idėjas, kurios užima centrinę vietą novelėje.
1. Visatos vienybė, visko joje esančio tarpusavio sąryšis.
Kaip ir senosios Indijos filosofai, Vydūnas tikėjo, kad pasaulyje viskas susiję tarpusavyje, kad kiekviena, net ir mažytė, jo dalelė susijusi su visomis kitomis pasaulio dalelėmis.
Iš to išeina, kad bet koks, kad ir mažiausios dalelės, pasikeitimas keičia visą visatą. Vadinasi, kiekviena, net ir mažytė, dulkelė dalyvauja kuriant pasaulį ir kuria jį „pagal savo atvaizdą ir panašumą“.
„Atskiri dalykai santykiuoja su gamta pagal tai, ką jie gamtai reiškia. Kiekvienas dalykėlis, kiekvienas gyvūnėlis daugiau ar mažiau reikšmingai veikia visumą. Ir taip jis nebelieka tiktai gamtos apraiška, o tampa jos veiksniu, kurs gamtai sprendžia savo uždavinį. Kiekvienu atskiru dalyku renkasi kūrimo galia, kuri pasaulį stato. Bet teisingiau bus pasakyta tvirtinant, kad gamta kiekvienu daiktu daro savo kūrimo darbą“ („Sąmonė“).
2. Šio visuotinio ryšio ir pasaulio vienybės supratimas – sąmoningumas, kurio aukščiausia išraiška yra žmogus, atveria kelią sukurti tobulą pasaulį, tą pačią „naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.
Tai bus harmoningas pasaulis, kur „iš kiekvieno žmogaus suskamba nauji balsai, kurie nesipriešina prieš kitus, o tik jiems pritaria. Vienoji priežastis veikia iš daug centrų, o pasilieka ta pati Vienata. Jos pilnybė tarsi atsiveria visu savo turtu“ („Likimas“).
Novelė
Novelės stilistika kitokia nei dviejų kitų.
Joje vyrauja legendos poetika. Matome vaizdus ir veikėjus, kurie skatina prisiminti M. K. Čiurlionio paveikslus.
Mergaitė kartu su senele gelbėjasi nuo vokiečių bėgdamos iš gimtojo kaimo į miškus. Jos pakyla į aukštą kalną, kuriame daug šimtmečių stovėjo aisčių šventykla ir degė amžinoji ugnis, o dabar vokiečiai vykdo mirties bausmes nepaklusniems aisčiams.
Kaip ir dera legendai, pasakojama, kad, atėjus nakčiai, šventykla atgyja, senelė su mergaite mato baltus žynius ir vaidilutes, vykdančius savo paslaptingas ir reikšmingas apeigas.
Čia, viršuje, iš Didžiojo Žynio mergaitė sužino, kad jai lemta tapti žyne, kaip jos senelei.
Ir staiga legendos poetika užlūžta.
Pagal legendos logiką mergaitė turėtų su džiaugsmu ir pasididžiavimu priimti šią savo didžiąją misiją ir turėtų įvykti įspūdingas jos įšventinimo į žynius ceremonialas.
Tačiau įvyksta visai kas kita.
Mergaitė reaguoja ne kaip legendos personažas, o kaip tikras žmogus. Užuot džiaugusis ir didžiavusis ji galvoja apie tai, kad daugybė žmonių kreipsis į ją, bet ji negalės jiems padėti.
„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.
Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę.
Vieni pasibelsdavo vakare, kiti ateidavo iš ryto, vieni išeidavo, kiti likdavo. Buvo tarp jų ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, vietinių ir atkeliavusių iš tolimų kraštų. Vieni tyliai šnibždėdavo senelei savo bėdas, kiti garsiai skųsdavosi, priekaištaudavo, kažkam grasindavo, kažko reikalaudavo. Vienas skundėsi skausmu ir negyjančia žaizda, kitas buvo puolęs į neviltį. Buvo tokių, kurie viską prarado, neteko namų ir visų artimųjų. Trečias kalbėjo apie nepakenčiamas pono ir jo pakalikų patyčias, ketvirtas keikė likimą ar skundėsi savo liga.
Ninka ne viską galėjo suprasti. Bet ji matė tai, kas svarbiausia, – visus šiuos žmones pas jos senelę atvedė nelaimės. Tarp atėjusių nebuvo nė vieno laimingo. Kiekvieno jų gyvenimas susidėjo vien iš nelaimių. Ir kiekvieno pasakojimas buvo nelaimių ir skausmų istorija. Ir visų jų gyvenimai sudarė bekraštę nelaimių jūrą. Nelaimės užtvindė kaimus, iš kurių jie atėjo, ir išsiliejo į visą kraštą. Įvairios buvo jų bėdos, bet viena buvo bendra – visi jie nežinojo, kaip toliau gyventi.“
Ir visos šios problemos įgijo kosminį mastą – apėmė bendras nesupratimas, kodėl pasaulis toks, kodėl jame viešpatauja neteisybė, kodėl laimi blogas žmogus, o geras kenčia. Kodėl aisčių dievai padeda priešams, o ne jiems.
„Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.“
Ninka žinojo, kad, tapus žyne, jai teks atsakyti į tą klausimą. Ji užduoda jį senelei ir mato, kad ji neturi atsakymo.
Pagaliau ji užduoda jį Didžiajam Žyniui.
Ir įvyksta fantastinis, genialus siužeto posūkis.
Žynys atsako, kad taip pat nežino, nes ne jis kūrė šį pasaulį. Jis sako, kad yra tik vienas būdas gauti atsakymą – stoti į kūrėjo vietą, pačiai tapti pasaulio kūrėja. Ir jis padaro tai – Ninka tampa pasaulio kūrėja.
Reikia pasakyti, kad pati situacija, kai Didysis Žynys paverčia mergaitę visatos kūrėja, yra, švelniai tariant, ne tik legendinė, bet ir tiesiog fantastinė. Sunku rasti ir žodį tokiam fantastiškumo lygiui įvardyti.
Tačiau veikėjos, atsidūrusios visatos kūrėjo padėtyje, išgyvenimai yra visiškai realūs.
Tai, pirmiausia, nuostabus visagališkumo, susižavėjimo dėl begalinės laisvės ir begalinių galimybių jausmas. Tai ir didžiulis džiaugsmas, kad viskas pasaulyje lengvai pasiduoda jos norams.
„Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.
„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“
Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti.
„Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.
„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.“
Ir iš viso to gimė ir ją užplūdo dar vienas jausmas – „galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.
„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.“
Ji pasako stebuklingus Čiurlionio žodžius: „Tebūnie!“, ir prieš Ninkos akis iškyla ir dingsta įvairūs pasauliai.
Visi jie gražūs, nuostabūs. Bet neprilygsta išsvajotam tobulam pasauliui.
„Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tik tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.
– Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“
Po kiekvieno vis naujo mergaitės išgyvenimo kaip refrenas pasikartoja ta pati jos mintis: „Tai štai ką jautė Kūrėjas, kai kūrė šį pasaulį.“
Taip ir dabar ji pagalvojo:
„Nejaugi ir Dievas, kurdamas šį pasaulį, jautė tą patį? Nejaugi jis, kaip ir aš, norėjo nuostabaus pasaulio ir nežinojo, kaip jį sukurti ir koks jis turi būti? O gal to negalėjo padaryti netgi jis?“ – mąstė Ninka.“
Tai novelės kulminacija – aklavietė, sutrikimas ir tada kaip žaibo blykstelėjimas viską apšviečianti nauja mintis apie tai, kaip sukurti tą norimą pasaulį. Tam reikia, kad jis pats save kurtų, kad kiekviena jo dalelytė dalyvautų kūrimo procese.
„Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.
Tai ne viskas. Kaip aš dabar noriu sukurti naują pasaulį pagal savo paveikslą, taip ir kiekviena dulkelė, kiekvienas vandens lašas, kiekvienas smėlio grūdas norės keisti pasaulį pagal save. Kiekvienas iš jų keis jį, kol gims jo trokštamas, jam mielas, jam paklusnus pasaulis.
Mane perpildo energija ir noras kurti. Ir lygiai taip pat kiekvienoje dulkelėje ir kiekviename vandens laše glūdės neišsenkamos jėgos, kurios veršis į išorę siekdamos paversti tą dulkelę, tą grūdelį, tą lašelį tuo, kuo jie norėtų būti: didžiuliu kalnynu ar beribiu vandenynu. Ir kiekvienas daiktas naujajame nuostabiajame pasaulyje bus gyvas ir perpildytas stebuklingų jėgų, kaip ir aš, jaus begalinę energiją ir troškimą kurti, judėti, keistis, tapti savimi ir sukurti pasaulį pagal savo paveikslą.
Taip, taip! Tai ne aš kursiu naująjį pasaulį, tai darys kiekvienas vandens lašas ir kiekvienas smėlio grūdelis, kiekvienas medis ir kiekvienas žmogus. Kiekvienas iš jų kurs pasaulį, apie kurį svajoja, ir galiausiai šie pasauliai susilies į vieną viską apimantį, visų išsvajotą, nuostabų pasaulį. Jis bus gyvas, begalinis ir kupinas stebuklingų jėgų, kaip ir aš. Toks pasaulis sujungs viską: jis bus didingai ramus ir kartu pilnas judėjimo, be galo įvairus ir kartu vieningas. Kiekviena smėlio dulkelė užims jame jai tinkamiausią vietą. Kiekvienas vandens lašas jame bus toks, koks nori būti.“
Ninka pakėlė ranką ir pasakė:
– Tebūnie!“
Ir toks pasaulis atsiranda. Jis iš tikrųjų neapsakomai įvairus ir gražus. Ir, skirtingai nuo ankstesnių stabilių pasaulių, šis kunkuliuoja energija ir nepaliaujamai kinta. Kiekviena jo dalelė keičiasi ir keičia visą pasaulį. Ir dėl to jis kiekvieną minutę atsinaujina ir tampa vis įvairesnis ir vis įdomesnis. Ninka susižavėjusi stebi jį. Ir „neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio“.
Ir staiga ateina nusivylimas.
„Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.
Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“
Ir vėl pralaimėjimas. Vėl tas pasaulis – ne tas harmoningas ir tobulas, apie kurį ji svajojo.
„Tai štai kokį pasaulį sukūriau. Maniau, kad kiekviena dulkelė galės keisti pasaulį ir daryti jį tokį, kokio nori. Tai virto į amžiną karą, kuriame visi kovoja vieni prieš kitus. Aš sukūriau pasaulį, kur yra tik nugalėtojai ir nugalėtieji, stiprūs ir bejėgiai.“
Ir vėl aklavietė. Ninka žiūri į tą savo sukurtą ir pradžioje ją taip sužavėjusį pasaulį ir mintyse vis kartoja klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“
Ir vėl atradimas. Toliau pateikiama tikrai fantastiška įžvalga.
„Ir staiga ji pasakė:
– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!
Taip, susižavėjimo. Viskas šiame pasaulyje yra nuostabu ir žavinga. Žavingas kiekvienas augalas ir kiekvienas kalnas, nuostabus yra kiekvienas žmogus ir gyvulys, kiekvienas vandens lašas ir begalinis vandenynas. Taip, jie nuostabūs. Tačiau nė vienas iš jų to nežino. Ir niekas nežino, koks nuostabus šis pasaulis. Nuostabus ir žavingas yra kiekvienas vandenyno lašas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks žavingas yra jis pats ir kiekvienas kitas lašas. Be galo nuostabus yra kiekvienas miško medis ir kiekvienas jo lapas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.
O jeigu jie tai matytų, jei atsivertų visam šiam grožiui ir didybei, jie tiesiog negalėtų nesižavėti. Šis susižavėjimas būtų toks stiprus, kad būtų neįmanoma viso to nepamilti. Pamilę jie imtų trokšti gero vieni kitiems. Užuot siekę pašalinti kitą, užuot kovoję su juo, jie norėtų, kad jis būtų, nes jis toks nuostabus, toks begalinis… Užuot kovoję su kitu, jie trokštų žiūrėti į jį, kalbėti su juo, pažinti jo nuostabią sielą, tapti su juo vieniu…
Dabar jie visi akli ir to nemato. Jie mato vandenį, bet nemato nuostabaus vandenyno, jie mato akmenį, bet nemato jame slypinčio didingo kalnyno. Jie nemato vandenyno, kalno, miško medžio sielos. Jie nemato ir kito žmogaus sielos.
Todėl jie nemato ir daug kitų dalykų. Jie nemato, kad visas juos supantis pasaulis, kiekviena jo dulkelė – tai pilnas gyvybės, begalinis ir žavingas pasaulis. Jiems šis pasaulis atrodo negyvas ir neįdomus. Jie nemato juos supančių daiktų sielų. Tai, kas yra aplink, juos domina tik tiek, kiek jie gali tai panaudoti savo siauriems tikslams. Jie nemato vandenyno didybės, jiems tai tik daug vandens. Jie nejaučia miško dvasios, jiems tai tik daugybė medžių. Dėl to jų siela uždaryta grožiui, susižavėjimui, aplinkinio pasaulio didybei.
Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…
Ir tada viskas pasikeis. Jie ims džiaugtis. Dabar jie niūrūs ir susirūpinę, nes nesupranta, koks nuostabus yra jų pasaulis, koks įstabus gyvenimas ir kokia laimė, kad jie gimė ir gali tuo džiaugtis.
Ir tada jiems gims laimė. Kad ir kokia bėda juos ištiktų, jie visada žinos, kad yra be galo turtingi, nes turi mano didžiąją dovaną – nuostabų pasaulį, nuostabų mišką, nuostabius žmones aplinkui.
Ir dar jiems gims dėkingumas. Jis pakeis pyktį ir norą kovoti. Tai bus, visų pirma, dėkingumas man. Praregėję jie pajus begalinį dėkingumą man už tai, kad aš padovanojau jiems šį nuostabų pasaulį ir gyvenimą…
Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.
Ir tada jie mylės mano išsvajotą pasaulį. Tada šis pasaulis ims panašėti į pasaulį be sielvarto ir ligų, neapykantos ir mirties, kur kūryba nėra naikinimas. Aš dabar tiksliai nežinau, koks bus tas būsimas pasaulis. Ir pasaulis nežinojo, koks jis bus. Tačiau kiekviena dabartinio besivystančio, besiveržiančio pirmyn pasaulio dulkelė buvo perpildyta troškimo tapti savimi ir kartu būti harmonijoje su didingu ją supančiu pasauliu.
Taip, jiems trūksta susižavėjimo. Ir jiems trūksta stebuklingos būtybės, kuri paliestų jų akis ir pasakytų: „Praregėk!“, kad jie atsimerktų ir išvystų aplinkinį pasaulį, visas jo spalvas.
Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.
Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…
Aš būsiu ta, kuri palies jų akis ir pasakys: „Praregėk…“ Aš įleisiu į jų širdis susižavėjimą, meilę, džiaugsmą, išmintį. Mano dėka jie pamatys tikrąjį pasaulį, patirs begalinį dėkingumą, kad gimė ir regi jį…
Ir kiekvienas norės to, ko noriu aš: kad pasaulis būtų nuostabus, kad visi jame būtų laimingi. Ir kiekvienas padės man jį tokį sukurti. Ir kiekvienas su džiaugsmu darys viską, kad jis toks būtų. Didieji dievai ir žmonės pasaulį kurs kartu.
Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.
Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…
Ir ji pasakė:
– Aš noriu būti žyne…“
Pabaiga
Ši novelė, kaip ir kitos dvi, parašyta, kad padėtų skaitytojui „dvasios žvilgsniu“ pažiūrėti į savo sielą ir rasti joje tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena pagrindinė novelės veikėja.
Man tik vieną kartą gyvenime teko patirti tokius jausmus.
Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis.
Tada mes tapome nepriklausomi ne tik nuo kitos šalies. Mes tapome nepriklausomi nuo pareigos vienodai galvoti ir vienodai elgtis. Mes tapome nepriklausomi nuo pilko uždaro gyvenimo. Atsivėrė tūkstančiai įvairiausių galimybių, apie kurias anksčiau nedrįsome net svajoti. Mes tapome nepriklausomi nuo savo uždarumo. Atsivėrė anksčiau neprieinami pasaulio kultūros ir mokslo lobynai. Atsivėrė durys į visą platųjį pasaulį. Tomis nuostabiomis dienomis dingo ir sienos tarp žmonių. Visi tapo broliais, pasaulis buvo mūsų, ateitis buvo mūsų. Niekada nei iki tol, nei vėliau nebuvo tokio vienybės jausmo. Būtent tą akimirką buvome ta nuostabi tauta, apie kurią svajojo Vydūnas.
Ir šis susižavėjimas dėl begalinių galimybių, nuostabus džiaugsmas, begalinė energija ir noras kurti priminė tą fantastišką jausmą, kurį patyrė novelės veikėja, pradėdama kurti pasaulį.
„Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.
„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“
Tačiau po kiek laiko kiekvienas pradėjo išnaudoti šias naujas galimybes ir kurti savo pasaulį. Ir toliau viskas vyko tiksliai, kaip aprašyta novelėje:
„Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“
Taip! Šį kartų mergaitės nusivylimą teko patirti ir mums. Buvo tas pats kartus prablaivėjimo ir nusivylimo jausmas. Bendra kova visų prieš visus atstatė sienas tarp žmonių, o begalinės galimybės tapo tik įrankiu kovoje. Tai tikrai nebuvo tas nuostabus pasaulis, apie kurį buvo svajota.
„Tai štai kokį pasaulį sukūriau. Maniau, kad kiekviena dulkelė galės keisti pasaulį ir daryti jį tokį, kokio nori. Tai virto į amžiną karą, kuriame visi kovoja vieni prieš kitus. Aš sukūriau pasaulį, kur yra tik nugalėtojai ir nugalėtieji, stiprūs ir bejėgiai.“
Nemažai žmonių priėmė tokį pasaulį kaip realybę. Jie patikėjo, kad daugybės naujų galimybių atsiradimas ir buvo galutinis nepriklausomybės atkūrimo tikslas ir iš to kilusi visuotinė visų prieš visus kova ir yra ilgai laukta laisvė.
Tačiau novelės veikėja nepriėmė tokio pasaulio. Ji jautė tai, ką jaučiame (kartais tik sielos gilumoje) ir mes, – kad šiam pasauliui trūksta kažko labai svarbaus. Ninka „mintyse vis kartojo klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“
Tada pateikiama nuostabi įžvalga:
„Ir staiga ji pasakė:
– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!“
Toliau išreiškiama labai vydūniška mintis, kad žmonėms dabar trūksta gebėjimo matyti tai, ką mato ji, – nuostabų žmogų, gamtą ir pasaulio grožį.
„Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.
O jeigu jie tai matytų, jei atsivertų visam šiam grožiui ir didybei, jie tiesiog negalėtų nesižavėti. Šis susižavėjimas būtų toks stiprus, kad būtų neįmanoma viso to nepamilti. Pamilę jie imtų trokšti gero vieni kitiems. Užuot siekę pašalinti kitą, užuot kovoję su juo, jie norėtų, kad jis būtų, nes jis toks nuostabus, toks begalinis… Užuot kovoję su kitu, jie trokštų žiūrėti į jį, kalbėti su juo, pažinti jo nuostabią sielą, tapti su juo vieniu.“
Gal ši mintis ir parodys kelią… Gal pažiūrėjęs į savo sielą „dvasios žvilgsniu“ skaitytojas pajus, kad tas susižavėjimas mūsų žmonėmis yra daug artimesnis jo sielai nei kova ir siekis pašalinti kitą. Gal tai pavilios jį į Vydūno Lietuvą.
Pabaiga
Visos religijos teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Krikščionybė ir judaizmas sako, kad jis yra Dievo atvaizdas, dzenbudizmas – kad kiekvieno žmogaus viduj slypi Buda, induizmas – kad žmoguje slypi Brahma, Konfucijus tiesiog teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta geras.
Ko gero, taip ir yra.
Bet, kaip sakė didysis Sokratas, „žmogus labai savotiška būtybė: jis žino, kaip gerai, bet daro, kaip blogai“.
Kodėl gi žmogus, žinantis „kaip gerai“, nesielgia „kaip gerai“?
Sociologai, psichologai, edukologai, moralistai, politikai teikia ilgą sąrašą priežasčių, kurios trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“. Šis sąrašas prasideda nuo gyvenimo sąlygų, baigiasi genais. Šiame sąraše minimos visos visuomeninės blogybės, nes kiekviena iš jų vienaip ar kitaip trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“.
Gal iš tikrųjų taip ir yra. Gal iš tikrųjų mums nepavyks pagerinti žmogaus, kol nebus išspręstos visos iki vienos socialinės problemos?
Tačiau perskaičius tris noveles kyla abejonė: o gal priežasčių ne daug, o viena? Gal vienintelė žmonių blogumo priežastis yra tai, kad nepažiūrėta „dvasios žvilgsniu“ į savo sielos gelmes, į kitus žmones, į pasaulį? Gal būtent dėl to nebuvo galimybės pajusti, kas tai iš tikrųjų yra būti geru žmogumi, koks iš tikrųjų džiaugsmas yra padėti kitiems, kokia laimė būti ne užsidariusiu savo problemose vienišiumi, o savo tautos, žmonijos ir pasaulio žmogumi?
Galbūt būtent dėl to gerumo klodai, kurie slypi kiekvieno sielos gilumoje, taip ir liko nepastebėti ir nepažadinti?
Ir gal, jeigu jie būtų pažadinti, žmonės suprastų, kaip gera būti geru žmogumi, kaip gera gyventi ne tik sau, bet visai žmonijai, visam pasauliui? Ir galbūt, jei žmonės tai suprastų ir pajustų, jie rastų, kaip pašalinti visus minėtame sociologų, psichologų, moralistų, edukologų ir politikų sudarytame sąraše nurodytus trukdžius?
Kas gi trukdo žmonėms pažiūrėti į save, į kitus, į pasaulį „dvasios žvilgsniu“ ir pamatyti, kokie iš tikrųjų jie yra?
Gal jie paprasčiausiai nemoka to daryti?
O gal nedrįsta?
O gal nenori?