Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl:
Stebiuosi, kad Vydūnas tiek pranoko savo laikmetį!
2011 m. lapkričio mėn.18 dienos vakarą Vydūno draugija galėtų pavadinti Lietuvos ir Vokietijos kultūrinės bendrystės švente. Jo svečiai – berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas ir Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Čia pateikiame jo pasakojimą, kuris Vydūno draugijos narius labai pradžiugino. Bendrauti, kalbos barjerą įveikti padėjo Irena Tumavičiūtė.
Nuotraukoje: Leonas Stepanauskas ir Vokietijos Ambasados
pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl.
Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl:
Turiu prisipažinti, kad prieš vykdamas į Lietuvą, nieko apie ją nežinojau. Komunizmas viską ištrynė, atskyrė Lietuvą nuo Vakarų. Atvykęs į šalį kaip diplomatas, visada stengiuos sužinoti, kokiomis mintimis žmonės gyvena, kokia kultūra juos supa. Domėjimasis dvasiniais dalykais suartina žmones ir padeda bendrauti.
Tad atvykęs, pradėjau domėtis, kokie yra didieji Lietuvos žmonės – rašytojai, muzikai ir, prisipažinsiu, susidūriau su sunkumais. Kartą vienas mūsų premjero kabineto darbuotojų per antrąsias Kalėdas padovanojo man Vydūno knygą SIEBEN HUNDERT JAHRE DEUTSCH-LITAUISCHER BEZIEHUNGEN [Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių]. Man tai buvo didžiulė sensacija, kad tokia knyga išvis galėjo būti parašyta; kad kažkas galėjo surinkti medžiagą ir parašyti apie 700 metų trukusius santykius!
Kartais susiduri su tam tikrais lemties vingiais, kurie tave kažkur atveda. Aš dabar jau žinau, kad Vydūnas domėjosi Tolimųjų Rytų kultūromis. Bet daug metų dirbęs Azijoje aš galiu priminti Budos mintį: tas, kuris per daug planuoja – užbarikaduoja sau kelius į ateitį.
Mano senelis iš mamos pusės yra gimęs Klaipėdoje. Taigi aš – aštuntadalis balto. Pradėjus domėtis Vydūnu, nejučiomis pradedi savęs klausti, kaip galėjo atsitikti, kad jis taip pranoko savo laikmetį? Ir labiausiai aš pasipiktinau, kad likus trims metams iki mano gimimo, Detmolde mirė tokia asmenybė, apie kurią aš nieko nebuvau girdėjęs! O čia aš jį vėl matau, paėmęs 200 Lt kupiūrą…
Esu dėkingas V. Gerulaitienei, V. Bagdonavičiui, kad jie mane įvedė į tą tematiką, padėjo susipažinti. Pastaruoju metu laisvalaikiu atsiverčiu tinklalapį ir studijuoju visa, kas susiję su Detmoldu: paminklus, atminimo lentas, žymesnių žmonių lankymąsi ir kt., bet nieko nerandu apie Vydūną. Mano manymu, tai didžiulė klaida.
Pasidžiaugsiu, kad lankantis Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei pas Vokietijos prezidentą, buvo prisiminti gražūs abiejų šalių kultūriniai santykiai praeityje, ir išreikšta mintis, jog jie turi būti plėtojami ir ateityje – prezidentai paskelbė bendrą komunikatą. Ir tąkart buvo paminėtos trys pavardės: Donelaitis, Vydūnas, T. Manas. Juk iš esmės kultūros dalykai ir formuoja, lemia mūsų gyvenimą.
Šis kultūrinis darbas ir domėjimasis Vydūnu neįeina į tiesiogines mano pareigas, bet kalbėjau su ambasadoriumi ir jis man pritarė, kad iki mano išvykimo – kitų metų vidurio – mes šį klausimą dėl Vydūno įamžinimo Detmolde pabandysime išspręsti.
Užrašė Rima Palijanskaitė