Prisiminimai Apie Marta Raišukytė

Marta Raišukytė

Tai viena iš artimiausių ir uoliausių Vydūno bendradarbių. Ji ruošdavo spaudai Vydūno raštus: perrašinėdavo juos ar tai ranka, ar tai rašoma mašinėle. Padėdavo ir Vydūno raštų korektūras tikrinti. Buvo lankiusi gimnaziją. „Rūta“ Verlag – „Rūtos“ leidykla, nors tai buvo tas pats Vydūnas, tačiau raštų ekispedicijos darbą daugiausia atlikdavo M. Raišukytė. Ji vedė ir sąskaitybą. M. Raišukytė gyveno Tilžėje, Angerpromenade 5 III. Vydūnas gi tuo metu gyveno Clausiusstr. 27 a, o prieš tai Kasernenstr. 14.

Žiūrėti į M. Raišukytę kaipo į Vydūno širdies damą, kaip kas tai bando, vis tik netinka. Greičiausia, kad tie santykiai tarp jų yra buvę tik platoniški.

E. Simonaitytė savo raštuose tarp kitko rašo, būtent žiūrėti „Nebaigta knyga“ („…o buvo taip“ III dalis). Pakopos. Pusl. 233:

„Bruožis paliko didelę sumą, bet tik Vydūno knygoms leisti. Raišukytė, buvusi dvarininkaitė ar dvarininkė, leisdama Vydūno knygas, ubagais išėjo, betraukė savo gyvenimą iš labdarybės, kol per to paties Vydūno kaltę į grabą įgriuvo. Dabar nebėra kam leisti Vydūno knygas, kurių nieks neskaito. Gal dėl to neskaito, kad jų nieks neįkanda – tokios jos brangios ir nesuprantamos.

Na, o turint savo žinioje tiek tūkstančių, juk galima rašyti ir spausdinti knygas, nesvarbu ar kas skaito, ar ne…

Karčios mintys, labai karčios, gal kiek ir neteisingos. Ne, teisingos. Gal tik tiek neteisingos, kad drįstu pagalvoti ir norėti savo niekam tinkamais raštais atsistoti greta Vydūno knygų“.

Jei jau taip užkliūname už tų reikalų, tai tenka juos bent kiek panagrinėti.

Viršišdėstytuose savo tvirtinimuose E. Simonaitytė tikrai neteisi. Na, kągi, beletristiniame kūrinyje galima, žinoma, fantazuoti kiek ir kaip norima, nes už tai vargu teismo atsakomybėn kas betrauks, tuo labiau, jei asmenys, kuriuos tai liečia, jau seniai yra mirę.

Dėl Simonaitytės tvirtinimų reikia pasakyti, kad juose trūksta mažiausia bent logikos, ir tai santūriai kalbant. Ir tikrai. Iki pirmojo pasaulinio karo ne taip jau daug Vydūno raštų ir tebuvo parašytų, ir tebuvo išleistų. Tai negi tų kelių knygų – knygelių išleidimas būtų kainavęs tada tiek, kiek vertas buvo stambus ūkis, o gal net dvaras? Negi tų kelių knygų – knygelių išleidimas būtų apsiėjęs tiek daug, kad M. Raišukytė dėlei to būtų turėjusi išeiti ubagais, tuo labiau, kad tos knygos – knygelės ne veltui gi buvo ir dalijamos. Po pirmojo pasaulinio karo, jei tų knygų „nieks neskaito“, tai būtų likę knygos. Dabar gi ir tų knygų ne kas beliko ir M. Raišukytės pinigų neliko… Kaip čia galėjo būti? Aišku, kad E. Simonaitytė prasilenkė su tikrenybe. O tikrenybė yra štai kokia. Jau esu minėjęs, „Rūtos“ leidykla tai tas pats Vydūnas. Vydūnas pats yra tai man sakęs. Jo santaupomis tai ir buvo operuojama. M. Raišukytės „kapitalą“ ištiko kita bėda. M. Raišukytė tikrai buvo stambaus ūkininko, jei ne dvarininko, vienturtė duktė. Po tėvų mirties jai atiteko tėvų palikimas – stambus banko indėlis. Taip praėjo keliolika metų. Kilo pirmasis pasaulinis karas. Pralaimėjus Vokietijai karą neišvengtinai krito markės kursas ir pagaliau infliacija visiškai sužlugdė Vokietijos finansus. Ir iš M. Raišukytės „kapitalo“ nebeliko nieko.

M. Raišukytė sugebėdavo daryti labai gražius lietuviškus, savaip lietuviškus, audinius, juostas, takelius per stalą padengti ir t. t. Tokį takelį teko ir man turėti, bet per karą jis nebeišliko.

Sykį išsikalbėjus su M. Raišukyte, tuo momentu Vydūno nebuvo, paklausiau kaip čia yra, kad Vydūno raštai vis tik neperplačiai teina… Teko pajusti, kad paliečiau kaip ir skaudų reikalą… M. Raišukytė mėgino aiškinti, kad gyvenime būna taip, kad rašytojai kol gyvi, tai ir neįvertinami, o juos pradeda vertinti po mirties…

M. Raišukytė uoliai dalyvavo Tilžės lietuvių giedotojų draugijos chore, kuris ne kartą yra koncertavęs ir Klaipėdoje ir kitose vietose. Tarp kitko 1924 m. Lauksargiuose, netoli Tauragės, teko klausytis minėto choro bei pasigėrėti gerai suvaidinta komedija „Kur prots!“. Pastatyme aktyviai dalyvavo ir pats Vydūnas ir Jagomasto šeima.

Argi Vydūnas kaltas dėl M. Raišukytės mirties? Anot Simonaitytės esą M. Raišukytė… „ubagais išėjo, betraukė savo gyvenimą iš labdarybės, kol per to paties Vydūno kaltę į grabą įgriuvo“… Pamanykite. Koks brutualus kaltinimas. Tvirtinti, kad dėl Vydūno kaltės mirė M. Raišukytė – mažiausia bent neatsargu, o gal ir tikra nesąmonė. Negi ubagais išėjo ir badu mirė? Tikriausiai, kad taip nebuvo. Būtumėm gi girdėję. O jei būta šiaip kokios nepagydomos ligos, tai negi dėl to kas kaltas.

Šiaip tokiais brutualiais kaltinimais nesižarstoma, o ypač nepatiekus atitinkamų įrodymų.

Visokiems plepalams (Kwatscherei) ir turėtų būti kokia tai riba. Gerbtinas mirusiųjų atminimas. De mortuis aut bene, aut nihil.

Jei tūli galvoja, kad „Rūtos“ leidykla tai ir yra Martos Raišukytės, – tai apsirikimas: ir po Mt. Raišukytės mirties, t. y. po 1933 m., išleistieji Vydūno raštai ėjo kaipo leidžiami „Rūtos“ leidyklos. Tai dar kartą patvirtina, kad „Rūtos“ leidykla – tai tas pats Vydūnas.

Vydūnas daug pergyveno dėl M. Raišukytės mirties. Nuostabiai gražus veikalas „Rožės ir lelijos“, parašytas M. Raišukytei atminti.

Rašant apie M. Raišukytę man atėjo mintis dar kartą atidžiai perskaityti Vydūno veikalą „Rožės ir lelijos“. Pirmą kartą tą veikalą skaičiau 1933 metais, kada jis pasirodė iš spaudos. Taigi jau daug laiko praėjo, tai jis pusėtinai apsimiršo. Pasirodo minėtoje knygelėje yra visi duomenys apie M. Raišukytę.

Gimusi ji 1874 m. Motsviečių kaime Pakalnės apskrityje. Tėvą ištikus sunkiai ligai, jis pardavė ūkį. Už parduotą ūkį buvo gauta 50.000 markių. Tada pinigas buvo aukštoje vertėje. Pinigai buvo įdėti į banką ir buvo manyta gyventi iš nuošimčių. 1892 m. jų šeima apsigyveno Tilžėje. 1893 m. tėvas mirė. Tuokart Martai buvo 18 metų. M. Raišukytės motina dažnai sirguliuodavo ir pagaliau 1916 m. ir mirė. Gyvenusi sau viena kelius metus, Marta įgriuvo į naują sunkią nelaimę: neteko savo turto, vokiečių markei žlugus. Čia prasidėjo sunkus ir vargingas gyvenimas.

Kuo sirgo ir dėl ko mirė M. Raišukytė? Ir tai yra išdėstyta Vydūno knygelėje „Rožės ir lelijos“. Pasirodo, M. Raišukytė sirguliavo ilgesnį laiką Bazedovo liga. Ši liga neigiamai paveikė širdį – išsivystė net širdies maišelio vandenė. Ilgesnį laiką buvo varginama tulžies akmenligės priepuolių. Pagaliau gangrena. M. Raišukytė gydėsi ne tik namie, bet kartotinai ir ligoninėse. Iš dviejų atvejų buvo ir operuota. Nebegelbėjo ir tai. Vaizdžiai išsireiškė Vydūnas… „1933 m. liepos 14 dieną vakare ½ 8 iš kančių ją išvadavo mirtis“… Ir ligoje Vydūnas neapleido M. Raišukytės ir visą laiką rūpinosi ja, nors materialiai tai ir nelengva jam buvo.

M. Raišukytės palaikai liko sudeginti Tilžės krematorijume ir urna su jos pelenais palaidota M. Raišukytės tėvų kape. Pats Vydūnas jos urną nuleido į duobę, sakė kalbas, dalyvaujant didžiulei miniai lydinčiųjų. Tilžės lietuvių giedotojų draugija savo giesmėmis – raudomis pagerbė savo draugijos valdybos narę M. Raišukytę, palydint ją amžinąstin…

Kiek elegijos Vydūno baigiamuose žodžiuose… „Buvome žemei atidavę, kas jos yra dalis“…

M. Raišukytė yra rašinėjusi į lietuvišką spaudą slapyvarde „Rūta“. Jos rašinėliai yra tilpę „Aušroje“ ir „Naujoje liet. Ceitungoje“, o gal ir kitur kame.

Dabar, ką gi, reikėtų tur būt dar grįžti prie I. Simonaitytės nelemtų tvirtinimų. Tačiau gal ir nebeverta. Tebūnie leista pasiūlyti Simonaitytei, kad nors ir dabar susirasti Vydūno veikalą „Rožės ir lelijos“ ir atsidėjus nuoširdžiai perskaityti. Nieko neįkandamo ir nesuprantamo ten nėra. Kas begali gi būti aiškesnio.

Turint omenyje bendrą šio rašinio mastą kiek per plačiai išėjo pastraipa apie Martą Raišukytę. Bet taip jau tur būt ir reikėjo: jos darbai, jos veikla yra tiesiogiai susiję su Vydūno gyvenimu ir kūryba, tai viena, o antra – reikėjo atremti ir tuos neteisingus užmetimus bei priekaištus, kurie buvo jau net prasiskverbę spaudoje.

Savotiškas nelemtas supuolimas

Tilžės lietuvių giedotojų draugija 1933 m. liepos mėn. 16 d. sekmadienyje buvo užangažuota koncertuoti Palangoje ir Klaipėdoje. Gi 14 d. liepos mirė Raišukytė, o tai negalėjo būti tiksliai numatyta giedotojų draugijos. Vis tik giedotojų draugija savo ištesėjo – numatytieji koncertai savo laiku įvyko.

Sekmadienyje 1933 m. liepos 16 dieną teko prieš pat koncertą susitikti Vydūną Klaipėdoje. Buvo ypatingai suvargęs, prislėgtas. Pirmieji žodžiai susitikus buvo… „mirė Raišukytė“…

Šaltinis: L. Kęsgaila – Kenstavičius. 01 27. Mano pažintis su Vydūnu. Amžininko atsiminimai. Lietuvos aidas.Kaunas 1978. https://www.aidas.lt/lt/asmenybes/article/9769-01-27-mano-pazintis-su-vydunu-amzininko-atsiminimai