Sigutė AUGUTIENĖ
2015 m. liepos 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje vyko vydūniečių susitikimas su kunigu iš Detmoldo (Vokietija), Vydūno atminimo įamžinimo iniciatoriumi. Skaityti toliau: Vydūniečių susitikimas su kunigu Miroslavu Danys’u
Astrida Petraitytė
Su mielais „Vorutos“ skaitytojais jau dalijausi įspūdžiais iš šventinės ceremonijos Detmolde, kurios metu ant dabartinio studentų bendrabučio, o pokariu – pabėgėlių centro, kuriam laikui priglaudusio ir tilžiškį Vydūną, 2013 m. gegužės 10 d šiam mūsų tautos šviesuoliui, mąstytojui, kūrėjui buvo atidengta atminimo lenta bei skulptoriaus L. Garlos sukurtas biustas. Negalėjau tuomet nepaminėti kun. Miroslavo Danio (ar Danys‘o), Lipės krašto bažnyčios patikėtinio Rytų Europai – vokiškojoje pusėje tai buvo pagrindinis asmuo, prisiėmęs organizacinę naštą.
Ir štai smagu suvokti bei paliudyti, kad detmoldiečių (be kun. M. Danio, į akciją įsitraukė ir miesto vadovai, kiti įtakingi asmenys) susidomėjimas Vydūnu nebuvo trumpalaikis euforinis blykstelėjkimas. „Atradę“ jų mieste paskutinį – gana kūrybiškai aktyvų – gyvenimo tarpsnį praleidusį Mažosios Lietuvos atstovą, jie nusiteikę populiarinti Vydūno vardą ir darbus tarp detmoldiečių, o gal ir plačiau.
Šią džiugią žinią buvo proga patirti trečiadienį (rugsėjo 18 d.) įvykusiame „kameriniame“ Vydūno draugijos susitikime su garbingu svečiu – kun. M. Daniu (čia viešinčiu Vokietijos Lipės krašto ir Lietuvos evangeliškųjų bažnyčių partnerystės reikalais). Nedideliam rateliui (būta priešpietės meto), bet dalyvaujant svarbiausiausiems draugijos „ideologams“ – garbės pirmininkui Vaciui Bagdonavičiui ir vicepirmininkui Tomui Stanikui, svečias pasidalijo visus nudžiuginusiais detmoldiečių planais taip pat įkurti Vydūno draugiją. Pasak kunigo, tą patį vakarą po gegužės iškilmių, Vydūno draugijos delegacijai iš Detmoldo jau pasukus namų link, jų gal dešimties žmonių būrelis – buvęs ten ir miesto meras Raineris Helleris, ir Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas – susėdę reziumuojančiam pokalbiui prie stalo restorane nutarė: steigiam draugiją! Net ant meniu lapo surašę „steigimo aktą“, pasirašę… Nors pradžios forma buvo ir humoristinė, bet turinys – visiškai rimtas. Šiuo metu Detmoldo miesto Vydūno draugija yra juridinio apiforminimo stadijoje. Vokiškoji draugija nusiteikusi bendradarbiauti ne tik su Lietuvos, bet ir su Čikagoje susibūrusiais vydūniečiais – tenykštis Vydūno fondas, pasak svečio, net parėmė vydūniškųjų iškilmių organizavimą 500 dolerių. O artimiausias ir paties kun. M. Danio, ir besikuriančios draugijos rūpestis – po šoninėje namo nišoje atidengtu biustu pritvirtinti varinę lentelę, įvardijančią, jog tai – Vydūnas (atminimo lenta su detalesne informacija kabo fasadinėje pusėje); čia pat ekspromtu išrutuliota idėja: būtų puiku šioje lentelėje įrėžti autografinį parašą. Vilniškės draugijos nariai, aktyvieji Vydūno idėjų ir darbų propaguotojai Vacys ir Tomas, taip sakant, kalė geležį, kol karšta – išsakė savus pageidavimus-įpareigojimus detmoldiečiams. Regis, idėja Detmolde inicijuoti Vydūno gatvės atsiradimą jau sklando šiame mieste… Ją entuziastingai parėmę mūsiškiai išsakė ir kitas „inspiracijas“: atnaujinti Lipės krašto muziejuje veikusią (ir nunykusią) Vydūnui skirtą ekspoziciją; surinkti vokiškai rašytus – Detmolde ar pakeliui į jį – Vydūno tekstus ir išleisti knygą, perleisti – bent iki 150-ojo jubiliejaus 2018 m. – veikalą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauscher Beziehungen“ ir t. t. Faksimilinių Vydūno raštų perleidimo iniciatorius T. Stanikas, žinoma, rūpinosi ir būsimos detmoldiečių bibliotekėlės praturtinimu – įteikė šiais metais pakartotą 1928-aisiais Tilžėje pasirodžiusį Vydūno veikalą „Sveikata. Jaunumas. Grožė“.
Sutarta palaiktyti aktyvius vydūniečių ryšius. Proga bendrystei tikrai ne už kalnų – lapkritį bus pažymimas kone kartu su Sąjūdžiu užgimusios Vydūno draugijos 25-metis, detmoldietis partneris kun. M. Danys pasižadėjo iškilmėse dalyvauti.
Autorės nuotr.
Vilnius, 2013 m. rugsėjo 19 d
Mažoji Lietuva
Zita Mažeikaitė
Gegužės 10–11 dienomis Detmolde (Vokietija) vyko Europos kultūros dienos. Pagrindinė renginio tema – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas lietuvių rašytojui, humanistui ir filosofui Vydūnui. Svečių susirinko iš visos Europos. Autobusu iš Lietuvos atvažiavo nemažas būrys Vydūno draugijos narių, Nepriklausomybės Akto signatarų. Dalyvavo Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, Kultūros ministro pavaduotojas Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Detmoldo savivaldybės, Šiaurės Reino Vestfalijos krašto kultūros ir bažnytinių institucijų atstovai, ypač garbus ir nusipelnęs miesto žmogus ir mecenatas Princas zur Lippe, maloniai priėmęs mūsų delegaciją savo pilyje.
Vydūnas karui baigiantis traukėsi nuo sovietų armijos, 1946 m., po beveik porą metų trukusių dramatiškų klajonių, jis apsistojo Detmolde. Simboliška – namas, kuriame anuomet glaudėsi Vydūnas su kitais lietuvių pabėgėliais, dabar yra tapęs tarptautiniu studentų bendrabučiu (Burse). Prie šio namo fasado ir buvo atidengta Vydūnui skirta atminimo lenta vokiečių ir lietuvių kalbomis. „Lai bus atmintas Vydûnas, rašytojas, lingvistas, filosofas, teosofas, 22.03.1868 Jonaičiai (Rytų Prūsija) 20.02.1953 Detmoldas, ir jo krašto žmonės, po II–ojo Pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose. Detmoldo miestas, Vydūno draugija, Lipės krašto bažnyčia.“ Lentoje iškalti prasmingi Vydūno žodžiai: „Nieks pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“
Minėto pastato šoninės sienos nišoje taip pat atidengta skulptoriaus Liongino Garlos bronzinė Vydūno skulptūra. Prie krūtinės sudėjęs rankas mūsų tautinės savimonės žadintojas tarsi medituoja žvelgdamas į šalia tyvuliuojantį kanalą ir sužaliavusį svyruoklinį beržą.
Anot Rimos Palijanskaitės, dabartinės Vydūno draugijos pirmininkės, sumanymas čia įamžinti Vydūno atminimą kilo po to, kai 1991 m. jo palaikai iš Detmoldo buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti prie Rambyno, Bitėnų kapinėse.
Detmoldo burmistras Raineris Helleris atidengdamas Vydūnui skirtą atminimo lentą ir skulptūrą kalbėjo, kad dabar sieks plačiau supažindinti miestiečius su Vydūnu. „Žvelgiant šių dienų akimis, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, savo mąstymu pralenkęs daugelį amžininkų,“ sakė jis gausiai susirinkusiam miestiečių ir svečių būriui.
Čia buvo sugiedota paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė“, kurią 1988 m. įsisteigusi Vydūno draugija pasirinko savo Himnu.
Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu
Gyvensime ir šviesime
Iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą.
Kai buvo panaikinta lietuvių pabėgėlių stovykla, kuri veikė nuo 1945 m., Vydūnas liko Detmolde iki savo mirties. Gyveno netoliese, Moltkės gatvėje 36. To dviaukščio namo šeimininkai jam buvo paskyrę kambarį į sodo pusę. Iškilmėms pasibaigus užkalbinau atminimo lentą skaitančią garbaus amžiaus ponią. „Aš prisimenu Vydūną! Gyvenom kaimynystėj. Man tada buvo vienuolika. Su mano tėvu Vydūnas dažnai pasikalbėdavo. Tarsi dabar jį matau: su skrybėle, vešlūs balti plaukai, juodas kostiumas. Visada tamsiai apsirengęs. Labai malonus.“ Pamaniau, gal ši ponia – ta pati mergaitė, sėdėjusi Vydūnui ant kelių, kaip pats yra minėjęs.
Detmolde prabėgo paskutiniai septyneri Vydūno gyvenimo metai, kiek sveikata ir jėgos leido, jis dalyvavo Lipės krašto bažnyčios gyvenime, rašė straipsnius, skaitė paskaitas, baigė versti į lietuvių kalbą ir išleido „Bhagavadgytą“. Daug dėmesio skyrė lietuvių vokiečių ryšiams, žadindamas abipusį šių tautų supratimą, priešiškumą siūlydamas įveikti humanizmu. 1932 m. vokiečių kalba buvo išleista jo knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių lietuvių santykių“, tačiau po metų nacionalsocialistą šią knygą uždraudė, Vydūnas buvo suimtas ir trejiems mėnesiams įkalintas.
Iškilmingame priėmime miesto halėje burmistras pasidžiaugė, kad Detmoldas pritarė europinei idėjai. Mieste yra daug tarptautinių kultūros draugijų ir organizacijų, kurios įkūnija vydūnišką tautų taikaus sugyvenimo sampratą. Čia veikia vokiečių suomių, vokiečių italų, vokiečių graikų draugijos, afganų, armėnų, turkų islamiškasis susivienijimas ir kitos organizacijos. Burmistras didžiuojasi, kad šiais metais Detmoldas pripažintas aktyviai veikiančia europine komuna.
Pastorius Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnytinis patikėtinis Rytų Europai, apgailestavo, kad per šešis dešimtmečius nepastebėjo ir tinkamai neįvertino savo tikėjimo brolio ir piliečio. Literatūrinė Vydūno kūryba tokia antinacionalistinė, pacifistinė ir humanistinė, jog ne be reikalo naciai jį buvo uždarę į kalėjimą. Tik pasaulio visuomenei protestuojant jis buvo paleistas. „Toks žmogus Lipės kraštui, pamažu bundančiam iš savo rudosios praeities, negalėjo būti populiarus ar mylimas“. Vydūnas tai suprasdamas rašė: „Kiekvieną dieną pasižymiu įvairias mintis, kurios jaudina šiandienos žmones, jų nuotaikas ir veikia jų dvasios būseną. Atrodo, lyg dauguma vis dar klaidžiotų po pelkes ir rūką.“
Prasidėjus šaltajam karui, vokiečiai liko abejingi Vydūnui. M. Danys kalbėjo: „Vydūno tėviškės miestai, Tilžė, Ragainė, Karaliaučius, Klaipėda, buvę senieji Prūsijos miestai, turėjo gilias švietėjiškas tradicijas, garsėjo tolerancija, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o taip pat besitęsiant šaltajam karui, virto sovietinės ideologijos tvirtove, jų gyventojus įsivaizdavome esant tarybiniais piliečiais.“ Anot jo, Vydūno kūryba šiandien galėtų tapti intelektualiniu tiltu į Rytų Europą, Baltijos šalis, ypač Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Vydūnas galėtų būti tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Čia visai tiktų Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“
Europos dienų konferencijoje pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ perskaitė ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Jis akcentavo Vydūno mintis apie žmonijos vienybę, jos dvasinį, humanistinį vienijimąsi, žmogų, kaip „pasaulio gyvintoją“, apie laisvas tautas, siekiančias savo dvasios sklaidos. „Nebūtų karų, jei visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu.“ Žmonija turėtų suvokti savo vienybę, kaip „sąmoningą, tauriausią žmogiškumą“.
Aktualiai nuskambėjo Vydūno raginimas iš esmės pakeisti žmogaus sąmonės kryptį. Sumaterialėjimas, besaikis vartojimas, daiktiškumas, hedonizmas – „šios orientacinės gairės veda į visišką gyvenimo prasmės praradimą, į gilią dvasinę krizę,“ pabrėžė V. Bagdonavičius, kurio pranešimas susilaukė nuoširdaus klausytojų pritarimo.
Vydūnui visa tai būtų patikę, juk jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesi, kad į ją linktų kitos tautos. „Tauta pirmiausia turi būti duodanti, o tik paskui imanti.“ Tarsi pritardami Vydūnui iš Detmoldo mus išlydėjo dviejų bažnyčių varpai.
Gal ir mums derėtų įsiklausyti į Vydūno paraginimą „atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visa gobiančią Galią, kad (mumyse) atsiskleistų esmiškasis žmogiškumas“.
Metai, 2013, nr. 7.
Apolinaro Tušo nuotrauka
Rima Palijanskaitė
Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.
Vydūnas
Šiaurės Reino Westfalijoje, Detmolde, kasmet vykstančiose Europos dienose šiemet paminėtas Vydūnas, praleidęs šiame mieste paskutinius septynerius savo gyvenimo metus. Atidengta atminimo lenta, to paties pastato nišoje pastatyta Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Šiame name po karo buvo įkurta viena iš Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo organizacijos (UNRRA) stovyklų, skirta pabėgėliams iš Lietuvos, perkeltiesiems asmenims, trumpai gyventi čia teko ir Vydūnui. Šio namo fasadas, labai primenantis senąjį prūsų stilių, yra ideali vieta Vydūno atminimui pagerbti. Pastatas, priklausantis Bažnyčiai, saugomas kaip istorinis paminklas. Dabar jame įsikūręs studentų bendrabutis, kuriame apsistoja pasaulyje gerai vertinamos Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lippe kolegijos studentai – jauni žmonės iš keturių žemynų bando čia sukurti mažą pasaulio bendruomenę. Viktoras Falkenhahnas yra sakęs: „Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckhardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą.“ Vydūniškasis humanizmas, persisunkęs lietuviška ir vokiška dvasia, skatina tiesti tiltus ir tarp tautų, ir tarp kultūrų, ir tarp religijų.
Vydūno 145-osios gimimo, 60-osios mirties metinės paminėtos ir Lietuvoje – buvo surengta tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas su Vydūno draugija siekė atskleisti šio mąstytojo sąsajas su vokiečių kultūra. Vilniškės konferencijos dalyvių pasveikinti atvykęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas kalbėjo, kad istorinis Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, išleistas 1932 m., neprarado aktualumo iki šiol. Vydūnas anksti suprato, kad nacionalistiniai siekiai negali vesti žmonių į tarpusavio supratimą, nes trukdo suderinti interesus. Nenuostabu, kad ši knyga neatitiko nacių ideologijos ir 1933 m. buvo uždrausta. Vydūno indėlis į skirtingų kultūrų bendradarbiavimą, ambasadoriaus manymu, galėtų būti puikus tiltas tarp vokiečių ir lietuvių. Todėl išreiškė viltį, kad glaudus bendradarbiavimas, prasidėjęs 1991 m. perkeliant Vydūno palaikus iš Detmoldo (jo pokarinės tėvynės) į Lietuvą, bus tęsiamas ir toliau. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Algirdas Patackas, pavadinęs Vydūną indoeuropiečių išminčiumi, kurio idėjos, kaip ir jis pats, yra amžinos, apgailestavo, kad jo įnašas į Lietuvos kultūrą ir tautinę savimonę iki šiol nėra adekvačiai suvoktas.
Vacys Bagdonavičius pranešime „Vydūno veikla vokiečių ir lietuvių santykių kontekste“ apžvelgė ilgus dešimtmečius trukusią mąstytojo veiklą Mažojoje Lietuvoje, žadinant tautos dvasią, savigarbą, palaikant lietuvių pastangas neprarasti tautinės tapatybės. Vydūnas savo akimis matė, kad nutautėjimą neišvengiamai lydi dvasinis ir moralinis nuosmukis. Pirmąja knyga – 1904 m. Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista trumpa Lietuvos istorija „Senutė“ – Vydūnas siekė duoti atkirtį propagandai, kuri mokyklose diegiama Mažosios Lietuvos vaikams, esą jų protėviai yra „senieji vokiečiai“. Tautiečių nacionalinei savimonei ir savigarbai stiprinti, kitataučių akyse „garbėn kelti lietuviškumą“ labai padėjo Tilžės giedotojų draugijos veikla, į kurią buvo orientuojamasi ir Didžiojoje Lietuvoje. Pranešėjas paminėjo daug vokiečių kultūros veikėjų, reikšmingai prisidėjusių prie Vydūno vertybinių nuostatų formavimo ir būsimų darbų – tai apie lietuvius ir jų kalbą rašę vokiečių mokslininkai Eduardas Gizevijus ir Ottas Glogau, rytietiško atspalvio išminties šviesa spindėję Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche’s darbai, vokiečių mistikai Johannas Eckhartas ir Jakobas Böhme. Bičiuliški ryšiai Vydūną siejo su daugeliu vokiečių šviesuolių – tai muzikai Wilhelmas Wolffas (Tilžės muzikos mokyklos direktorius) ir Karlas Janzas, poetas poliglotas Georgas Sauerweinas (1831–1904), vokiečių literatūros klasikas Hermanas Sudermannas (1857–1928), rašytojas ekspresionistas Alfredas Brustas (1861–1934), dailininkas Fidus-Hugo Hoppeneris (1868–1948), kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987). Pasak pranešėjo, Vydūno filosofija ir lietuvius, ir vokiečius mokė siekti darnių tarpusavio santykių.
Istorikės Silvos Pocytės pranešime „Vydūno kultūrinės veiklos fenomenas Prūsijos Lietuvos XIX–XX a. sandūroje“ buvo aptariami pagrindiniai lietuvininkų tautinio tapatumo kriterijai, susiformavę iki XIX a. vidurio ir analizuojama, kaip Prūsijos Lietuvos gyventojų sociokultūrines laikysenos apystovas pakeitė 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos pradėta vykdyti germanizacinė politika. Autorė, pristačiusi pagrindinius lietuvininkų tautinės-kultūrinės veiklos aspektus amžių sandūroje, daugiausia dėmesio skyrė Vydūno kultūrinei veiklai, atsispindėjusiai Tilžės giedotojų draugijos darbe. Pranešimo pagrindinė išvada – Tilžės Giedotojų draugijos produktyvus ir nepertraukiamas darbas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo susijęs su jos vadovo – Vydūno – intelektualiniu išskirtinumu bendrakultūrinėje aplinkoje. Reikšminga, jog Vydūno, propagavusio Rytų filosofijos mintis ir idėjas, priėmimas ir jo įsitvirtinimas protestantiškoje erdvėje liudijo būriškos-pamaldžios lietuvininkų visuomenės modernėjimą. Vydūnas sugebėjo užimti įžvalgią kultūrinio tarpininko tarp lietuviškumo ir vokiškumo poziciją, kuri įgalino lietuviškumo saugojimą kultūrinio kompromiso, o ne konfrontacijos keliu. Tai ir galima pavadinti Vydūno kultūros veiklos fenomenu Prūsijos Lietuvos aplinkoje XIX–XX a. sandūros laikotarpiu.
Arūnas Baublys pranešime „Vydūnas – tarp tautiškumo ir pilietiškumo“ gvildeno Vydūno pastangas puoselėti tautiškumą (lietuviškumą), kartu gerbiant valstybės tvarką, išliekant lojaliu jos piliečiu. Pranešėjas apžvelgė politinę bei socialinę situaciją Vokietijoje, kai po jos suvienijimo 1871 m., Otto Bismarckas radikialiomis priemonėmis ėmė vykdyti tautinių mažumų asimiliacijos politiką. Negalėdamas tam pritarti, savo kultūrine veikla jis stiprino tautiečių dvasinę atsparą asimiliacijai. Kita vertus, kaip Vokietijos pilietis, Vydūnas stengėsi suprasti vokiškosios valdžios socialinę politiką ir jos vadovams reiškė pagarbą.
Daiva Kšanienė pranešime „Vydūno muzikinė veikla vokiškosios kultūros fone“ pateikė išsamią muzikinės bei kultūrinės aplinkos Tilžėje, kuri ugdė mąstytojo muzikinę pajautą, meninį skonį, apžvalgą, priminė apie Vydūno įgytą muzikinį išsilavinimą Ragainės mokytojų seminarijoje bei muzikos istorijos studijas Vokietijos universitetuose. Tad, autorės tvirtinimu, kurdamas Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, Vydūnas jau turėjo viziją, paremtą įvairiapuse asmenine lietuviška ir vokiška muzikine patirtimi. Ilganiui su bendraminčiais ir bendradarbiais (lietuviais ir vokiečiais) jis padėjo pagrindus Mažosios Lietuvos lietuviškų chorų repertuarui. Prie šio kūrybinio darbo daugiausia prisidėjo Vydūno brolis Albertas Storosta (1878–1905), dalinai Valteris Voska (XX a. I pusė) bei vokiečiai Karlas Janzas (1868–XX a. I pusė), Peteris Wilhelmas Wolffas (1853–1918), E. M. Gottlebe. Per keletą metų šie muzikai sukūrė ar keturiems balsams harmonizavo apie 85 lietuviškas dainas bei apie 20 giesmių. Daugumą savo dainų, pasak pranešėjos, Vydūnas subalansavo, remdamasis lietuvių liaudies dainų melodijomis, bet savaip jas transformuodavo, adaptuodavo, kai kada elgdavosi muzikiniu požiūriu laisvai, sukultūrindamas ritmą ir harmoniją, t. y., priartindamas prie akademinės muzikos tradicijų. Panašiai laisvai Vydūnas elgėsi ir su tautosakiniais tekstais – juos perkurdamas ar sukurdamas visiškai naujus, taip išreikšdamas savąsias etines idėjas bei nuostatas. Per 40 nenutrūkstamos veiklos metų (1895–1935), anot muzikologės, ši Vydūno vadovaujama Tilžės giedotojų draugija surengė per 200 koncertų ir susilaukdavo kaskart vis daugiau žiūrovų. Draugija dažnai buvo kviečiama pasirodyti ir išimtinai vokiečių draugijų šventėse. Taigi, Draugija tapo Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo branduoliu.
Bronius Genzelis į Vydūno filosofiją žvelgė per Imanuelio Kanto filosofijos prizmę. Taip, kaip Lietuvos filosofija neįsivaizduojama be Vydūno, taip, anot pranešimo autoriaus, be vokiečių filosofijos, atsigręžusios į Rytų kultūrą ir be Kanto moralės filosofijos neįsivaizduojamas Vydūno kūrybinis palikimas. Mūsų mąstytoją Kantas imponavęs dviem aspektais: jo požiūris į lietuvybę ir jo moralės filosofija. Šie du svarbiausieji aspektai pranešime ir buvo gvildenami. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kvietė ją saugoti, teigė, kad „:Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“ Autorius išryškino Vydūno idėją apie visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą – žmonija negalinti egzistuoti be tautų taip pat, kaip tautos – be individų. Tačiau tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Pranešėjas daro išvadą, jog analizuodami Vydūno pasaulėjautą ir lygindami ją su I. Kanto, negalime priskirti Vydūno prie kantininkų, tačiau turime konstatuoti, jog Karaliaučiaus filosofas neabejotinai veikė Vydūno pasaulėjautą, orientavo jį į pacifizmą, įsitikinimą, kad prievarta neišsprendžiamos žmogaus būties problemos.
Aušra Martišiūtė-Linartienė pranešime „Vydūnas ir vokiečių dramaturgija“ analizavo ekspresionizmo –dažnai laikomo tipišku pirmųjų XX a. dešimtmečių vokiečių meno reiškiniu – bruožus. Ekspresionistinė drama, pasak autorės, išaugo iš simbolistinės, neoromantinės dramaturgijos; ji daug dėmesio skyrė sceniniams efektams, kūrinio teatrališkumui, kartu propagavo etines vertybes, stengėsi išreikšti visuomenės ir pasaulio krizę, žmogaus bei žmonijos atsinaujinimo idėją, parodyti naujo žmogaus gimimą. Ekspresionistines dramas kūrė skirtingų pasaulėžiūrų menininkai: jose – ir aktyvus politinis santykis su tikrove (Ernsto Tollerio dramose), ir religiniai, mistiniai motyvai (Reinhardto Sorge’s, Kaiserio, Walterio Hasencleverio ir kt. dramose); ekspresionistai domėjosi ir Kinijos, Japonijos, Indijos tikėjimais, senosiomis kultūromis. Literatūrologė gvildeno populiarius ekspresionistinės dramos siužetus: tėvo ir sūnaus (arba senosios ir naujosios kartos) konfliktas, į išganymą vedąs herojaus gyvenimo kančių kelias (stacijos), dominuojančios epochos idėjos ir katastrofos nuojauta, tautinio identiteto ir amžinųjų vertybių išsaugojimas ir kt. Analizuodama ekspresionizmo aspektus Vydūno dramose, autorė išryškina joms būdingą siužeto konstrukciją ir išskiria pagrindines dramų „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atišvaita“, „Tėviškė“, „Varpstis“ siužeto idėjas. Pranešėja daro išvadą, jog Vydūno ir vokiečių dramaturgijoje „vienintelis literatūros apskritai siužetas – žmogaus atsinaujinimas“ (G. Kaiser); Vydūnas dramose išryškina ne sau žmogaus tragiką ir tapsmo sau-žmogumi idėją, kai tapęs Naujuoju Žmogumi – žmogumi-sau, t. y. individualiu ir autentišku, asmuo geba tapti žmogumi tautai bei žmonijai.
Rima Palijanskaitė pranešime „Vydūnas ir vokiečių mistika“ apžvelgė pagrindines vokiškosios mistikos kryptis – teologinę mistiką (Vydūno minimų bei cituojamų J. Eckharto, J. Bėmės ir A. Sileziečio idėjas), rozenkroicizmą, pietizmą ir teosofiją. Mistika mažai susijusi su konkrečia epocha ar tam tikru kraštu bei jos kultūra, visgi Vokietijoje – Vakarų mistikos širdyje – ilgainiui ji įgyjo savitų bruožų ir galų gale XVI a. atvedė prie reformacijos. Žmogaus dvasiniam tobulėjimui skirtoji Vydūno filosofijos dalis yra mistiškoji dalis. Mistikos apstu ir grožinėje Vydūno kūryboje – ja persunktos Vydūno misterijos ir kelios dramos bei apysakėlės, regėjimai bei pasakos. Daug mistinių elementų yra ir daugelyje kitų rašytojo kūrinių, išryškinant žmogaus būties bei pasaulio slėpiningumą. Autorė daro išvadą, kad Vydūnas savo kūryboje iš esmės reiškia tas pačias mistines idėjas, kurios būdingos vokiečių mistikai. Vienintelis ryškesnis skirtumas – kad į savo mistinių regėjimų lauką Vydūnas įtraukia tautos gyvatą. Todėl vydūniškasis „kelias į Dievo širdį veda per tautos širdį“ – jos kalbą ir kultūrą. Kita vertus, tai atliepia Eckharto pastangas apie Dievą bei žmogų mąstyti ir rašyti gimtąja kalba, ir Bėmės nuostatą savo žinojimą semti iš savo paties gelmės, taip išreiškiant savojo krašto, savosios tautos bei jos kultūros esmę…
Žurnalistas iš Berlyno Leonas Stepanauskas pranešime „Vydūnas Detmolde“ apžvelgė paskutiniuosius Vydūno gyvenimo metus, prisimindamas Vydūno paliktus pėdsakus jį pažinojusiųjų širdyse, kurių svarbiausias – jo bičiuliu tapęs baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jo dėka žurnalistas buvo įtrauktas į mokslinę vokiečių baltistų draugiją, kurios veikloje dalyvauja iki šiol. Pranešėjas ypač išryškino Falkenhahno indėlį, rašant Vydūnui istorinį veikalą apie septynis šimtmečius vokiečių ir lietuvių santykių. Vydūnui buvo užtrenktos visų Vokietijos bibliotekų durys, tad reikiamą medžiagą bibliotekose surinko jo jaunasis bičiulis. Be to, pasak autoriaus, Vydūnas su Falkenhahnu aptardavęs kiekvieną šio veikalo skyrių, todėl galima tvirtinti, jog jis yra šios knygos bendrautorius.
Kunigas Miroslavas Danys pranešime „Vydūnas Lippės krašto bažnyčios šaltiniuose“ pristatė savąją epopėją, kaip atradęs Vydūną ir kokių žygių ėmėsi, kad mąstytojo atminimas būtų pagerbtas Detmolde.
Konferencijos pranešimų rinkinys (papildytas anksčiau įvairiuose leidiniuose skelbtais straipsniais), išleistas vokiečių kalba, buvo pristatytas per Europos dienas Detmolde gegužės 10–11 d. Svarbiausias šių dienų įvykis Lietuvai – atminimo lentos, skirtos Vydūnui, ir jo skulptūros, kuri apskritai yra pirmoji viešojoje erdvėje, atidengimo iškilmės.
Kultūros barai, 2013, nr. 5
Rima Palijanskaitė
Istoriją kuria žmonės. Ją kartais lemia netgi iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės, rodos, savaime suprantamas neabejingumas ar dėmesingumas ir tam tikri konkrečių asmenybių sprendimai, žingsniai… Šiuo straipsniu – trumpa Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde istorija – siekiama paminėti visus prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjusius asmenis, taip kartu išreiškiant jiems padėką.
Ištakos
Iš Tilžės Vydūnas pasitraukė 1944 m. rudenį. Po varginančių ir sudėtingų klajonių, 1946 m. rudenį jis atsidūrė Detmolde, kuriame ir pragyveno iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Laidotuvės įvyko vasario 26 d. – Lietuvos trispalve užklotas karstas buvo įdėtas į išmūrytą kapo duobę senosiose Detmoldo kapinėse.
1989 m. pavasarį įvykusiame Vydūno draugijos ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bendrame susirinkime buvo nutarta rūpintis Vydūno palaikų perlaidojimu Lietuvoje. 1991 m. spalio 19 d. Vydūnas amžiams grįžo į Tėvynę ir atgulė savo mylimo Rambyno kalno papėdėje esančiose Bitėnų kapinaitėse. Vacį Bagdonavičių, Vydūno draugijos pirmininką ir šios svarbios misijos iniciatorių ir pagrindinį rengėją, kartu su Vydūno sugrįžimo į Lietuvą džiaugsmu, lydėjo ir liūdna mintis: niekas čia nebeprimins Detmoldo miesto gatvėmis vaikščiojusio, su jo žmonėmis šiltai bendravusio Vydūno. Tada ir kilo mintis šio didžio prūsų lietuvio atminimą Detmolde įamžinti memorialine lenta ir paminkliniu biustu, panašiu į tuos, kuriais pagerbti su Detmoldu vienaip ar kitaip susiję įžymūs žmonės – tokie kaip J. Bramsas, R. Vagneris, D. Grabbė, F. Freiligrathas ir kt. Anuometinė apskrities valdžia šiam drąsiam Vacio Bagdonavičiaus išsakytam sumanymui pritarė, tačiau turėjo prabėgti daugiau nei du dešimtmečiai, kad ji įsikūnytų.
Artėjant Vydūno mirties 60-osioms metinėms, Vydūno atminimo įamžinimo klausimas Draugijai tapo itin aktualus, bet šios idėjos įgyvendinimas kelią skynėsi sunkiai. Tuomet 2011 m. pabaigoje Vydūno draugija – prašydama pagalbos – kreipėsi į Friedrichą-Wilhelmą Nehlį, dirbusį tada Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi. Ambasadorius šiai idėjai išreiškė pritarimą ir pažadėjo dėti visas pastangas, kad užmegztų dialogą su Detmoldo miesto valdžia, ir kad jam baigiant diplomatinę tarnybą Lietuvoje, šis klausimas būtų išspręstas.
Idėjos inicijavimas ir jos realizavimas
Kas nulėmė, kad šis Vokietijos pilietis taip entuziastingai atsiliepė į Draugijos pagalbos prašymą ir ėmėsi šios iniciatyvos? Susitikimo su Draugija metu Friedrichas-Wilhelmas Nehlis pajuokavo esąs ketvirtadaliu baltas – jo senelis kilęs iš Klaipėdos. Tačiau tikroji priežastis ta, jog jis jau ne vienerius metus domėjosi Vydūnu. Tik atvykęs 2008 m. į Lietuvą, Wilhelmas Friederichas Nehlas ieškojo literatūros apie vokiečių ir lietuvių istoriją, šių dviejų valstybių santykių peripetijas, nes apie tai studijų metu nieko nebuvo girdėjęs. Paieškos buvo bevaisės. Tuomet valstybės tarnybos darbuotojas Rolandas Kazlauskas padovanojo Vydūno knygą Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen (Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių). Knyga pranoko jo lūkesčius, o susidomėjusį Vydūno asmenybe ambasadorių Vilija Gerulaitienė supažindino su jo gyvenimo ir kūrybinio palikimo tyrinėtoju Vaciu Bagdonavičiumi. Friedrichą-Wilhelmą Nehlį Vydūnas sužavėjo išmintimi, drąsa ir įžvalgomis; jo teigimu, Vydūnas pranokęs savo laikmetį daugiau nei šimtmečiu, jis stebėjosi, kad tokia knyga galėjo būti tais laikais parašyta apskritai…
Ėmęsis iniciatyvos, Friedrichas-Wilhelmas Nehlas pirmiausiai ieškojo žinių apie Vydūną Detmoldo internetinėse svetainėse, bet jokių žinių neaptiko. Tada Vydūno pėdsakų teko ieškoti pačiame Detmolde – šį kraštą jis puikiai pažinojo, nes šiame krašte yra jo gimtinė. Netrukus jis surado Vydūno pėdsakus Detmolde, užmezgė draugiškus ryšius ir su Detmoldo meru. Po kelių susitikimų buvo priimti visi reikalingi sprendimai dėl Vydūno atminimo įamžinimo būdo, vietos ir laiko. Detmoldo miesto meras išreiškė sutikimą dėl Vydūno atminimo įamžinimo, miesto savivaldybei prisiimant atminimo lentos pagaminimo išlaidas. Prieš palikdamas diplomatinę tarnybą Vilniuje, 2012 m. biržėlio mėn. Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona išreiškė pagarbą Vydūnui, aplankydamas jo kapą Bitėnuose ir Rambyną.
Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją realizuoti buvo pavesta Lipės krašto liuteronų bažnyčios Patikėtiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui. Jis apie Vydūną, kaip didį mąstytoją ir rašytoją, sužinojo dar 1991 metais, rengiantis pervežti jo palaikus į Lietuvą. Didelių asmeninių pastangų dėka, kunigui pavyko surasti ir su miesto savivaldybe suderinti optimalų Vydūno atminimo įamžinimo projektą pastate, kuriame 1946 m. rudenį kartu su kitais pasitraukusiais iš Lietuvos buvo prisiglaudęs ir Vydūnas. Dabar šiame valstybės saugojamame pastate Wiesenstrasse g. Nr. 5, priklausančiame Lipės krašto liuteronų bažnyčiai yra įsikūręs Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lipės kolegijos studentų, atvykstančių čia iš viso pasaulio, bendrabutis. Jame, pavadintame „Bursa“, dažnai skamba muzika ir vyksta įvairi meninė veikla. Kun. M. Danys, bendradarbiaudamas su Vydūno draugija, parengė atminimo lentos projektą ir tekstą, rūpinosi visais jos pagaminimo reikalais, o 2012 m. pabaigoje skaitė pranešimą apie Vydūną Detmolde. Ne kartą lankėsi Lietuvoje (ir Bitėnų kapinaitėse), o šių metų vasario 20 d. dalyvavo 60-osioms Vydūno mirties metinėms paminėti skirtoje konferencijoje.
Vydūno pagerbimo ir jo atminimo įamžinimo Detmolde idėją palaikė ir prie jos įgyvendinimo daug prisidėjo Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, Vokietijos Ambasadorius Vilniuje Matthias Mülmenstädt, miesto archyvaras Andreas Ruppertas, Lietuvoje ne kartą viešėjusi Detmoldo savivaldybės referentė spaudai ir vešiesiems ryšiams Petra Schröder-Heidrich, atsakingas už partnerystę Bernd-Heinrich Korte.
Suvokę šios neeilinės asmenybės humaniškumą ir indėlį ne tik Lietuvos kultūrai, Vokietijos piliečiai su užsidegimu domėjosi Vydūnu ir stengėsi, kad jo atminimas Detmolde būtų deramai pagerbtas. Namas Moltkės gatvėje, kuriame Vydūnas gyveno, pasak kun. M. Danio, netinkamas ne tik dėl to, kad namas privatus, bet ir dėl vietos – tai esanti toliau nuo centro maža nereikšminga gatvelė. Tenka tik suklusti ir prisiminti, jog svarstant paminklo vietą Vydūnui Klaipėdoje, buvo ne vienas siūlymas Vydūno paminklą statyti ne miesto centre, bet atokiame nuo triukšmo (vadinasi, ir nuo praeivių, ypač miesto svečių akių) skverelyje. Šie vokiečiai, beje, tokių klaipėdiškių pasiūlymų tiesiog nesuprastų.
Vydūno skulptūros istorija
M. Daniui informavus, jog kartu su atminimo lenta yra galimybė to paties namo nišoje įrengti ir Vydūno biustą, buvo svarstomos įvairios galimybės. Buvo pasirinkta Liongino Garlos sukurta Vydūno skulptūra, nes ji savo dydžiu labiausiai tiko numatytai namo nišai. Laiko iki iškilmių buvo likę nedaug, tad reikėjo skubėti; būta ir abejonių, ar bus suspėta. Bronzinę skulptūrą – pasinaudojant V. Bagdonavičiaus turimu gipsiniu L. Garlos Vydūno biustu – greitai ir kokybiškai pažadėjo pagaminti Žilvinas Pabrinkis. Skulptūra išties buvo greitai atlieta.
Vienas sudėtingesnių Draugijai iškilusių klausimų – išlietos Vydūno skulptūros nugabenimas į Detmoldą. Tai padaryti pasisiūlė Vokietijos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mathias Kobsas – jis pasirūpino ir skulptūros gabenimo išlaidų padengimu. Tomui Stanikui beliko skulptūrą tinkamai supakuoti ir pristatyti Mathias Kobso nurodytai firmai. Jo asmeninė iniciatyva Draugiją maloniai nustebino, o jo indėlis išties nemenkas.
Paaiškėjus, jog skulptūra bus pagaminta laiku, ir jau pradėjus svarstyti kelionės į vyksiančias iškilmes galimybes, susirūpinta Vydūno draugijos delegacijos į Detmoldą ir skulptūros pagaminimo išlaidų kompensavimo Draugijai iš valstybės lėšų klausimais. Draugijos vadovų pastangos buvo bevaisės. Tada buvo kreiptasi į signatarų klubą. Draugija dėkinga signatarui Algirdui Patackui, o ypač signatarų klubo pirmininkei Birutei Valionytei: jos pastangų dėka svarbių susitikimų metu buvo priimtas nutarimas padengti Vydūno skulptūros gamybos išlaidas, taip kompensuojant kuklias Vydūno draugijos ir jos narių asmenines lėšas. Prie to prisidėjo Lietuvos respublikos vyriausybė, padėjusi padengti Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde iniciatorių projektą, padengiant bronzinės Vydūno skulptūros pagaminimo išlaidas. Už atkaklias pastangas, kad šis sprendimas būtų išgirstas ir įvykdytas – esame dėkingi Lietuvos Vyriausybės kancleriui ir dar kartą – Signatarų klubo pirmininkei.
Sprendžiant bronzinės Vydūno skulptūros finansavimo klausimus, reikšmingą pagalbą suteikė Lietuvos ambasada Vokietijoje – ambasadorius Deividas Matulionis ir jos darbuotojas Mindaugas Lašas. Ačiū jiems už pastangas, kad šie finansavimo klausimai būtų laiku išspręsti.
Detmolde – delegacija iš Lietuvos
Iškilus dvejonėms, ar kelionėn į Detmoldą pavyks surinkti minimalų vykstančiųjų Vydūno draugijos narių ir Vydūno bičiulių skaičių, į šios istorinės kelionės organizavimo klausimus aktyviai įsijungė žurnalistė Astrida Petraitytė, užmezgusi ryšius su Signatarų klubo nariais. Buvo nuspręsta pagalbon pasitelkti kelionių agentūrą „Švitė“, ir signatarų bei jų artimųjų dėka buvo sudaryta pakankama vykstančiųjų grupė.
Taip į Vydūno atminimo įamžinimo iškilmes gegužės 8 dieną išvyko delegacija iš Lietuvos –30 Vydūno draugijos narių bei jos bičiulių. O taip pat Lietuvos signatarai Balys Gajauskas, Kęstutis Lapinskas, Virgilijus Čepaitis bei jų artimieji. Detmolde prisijungė kitu keliu atvykę Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos Klaipėdos skyriaus atstovai.
Gegužės 10 dieną aplankę Vydūno pamėgtąsias Eksternšteino uolas (jose Vydūnas ne kartą lankėsi, pėsčiomis įveikdamas netrumpą kelio atkarpą) dalyvavome kun. M. Danio organizuotame susitikime su Lipės krašto princu dr. Arminu, kuris atstovauja „Bursos“ (pastato, prie kurio pritvirtinta Vydūno atminimo lenta) kuratoriją. Princas nuo pat pradžių palaikė paminklinės lentos įgyvendinimo idėją ir tuo daug prisidėjo, kad ji būtų realizuota. Jis ne tik maloniai sutiko priimti iš Lietuvos atvykusiuosius, o ir parodė ypatingą dėmesį, pakviesdamas mus į savo rūmų kiemą ir su kiekvienu atsisveikindamas prie savo rūmų vartų. Prieš tai susipažinome su turistams skirta buvusiojo Lipės kunigaikščio rūmų dalimi: vaikštant neapleido mintis, jog čia neabejotinai lankėsi ir Vydūnas.
Po aktyvios įspūdžiais dienos laukė svarbiausios mūsų kelionės tikslo akimirkos – Vydūno atminimo lentos atidengimo iškilmės. O vėjo atidengtą Vydūno skulptūrą išvydome kiek anksčiau, prošal vykdami autobusu į Vydūno pamėgtąją – galbūt Rambyną jam priminusią – gamtos šventovę. Mūsų delegaciją, jau pasirengusią po atminimo lentos atidengimo sugiedoti Vydūno sukurtą „Lietuvių giesmę“ (muzikos autorius – Karlas Janzas) pasveikino – kiekvieną asmeniškai – Detmoldo miesto meras Raineris Helleris (jo paprastumą ir dėmesį, netgi dėmesingumą svečiams patyrėmė ir vėliau, ir tai mus maloniai stebino). Iškilmes sveikinimo žodžiu pradėjo savo miesto meras, primindamas aktyvų Vydūno dalyvavimą Lipės krašto bažnyčios gyvenime, išryškindamas daugelį savo amžininkų pralenkusią Vydūno asmenybę. Meras pabrėžė, kad Vydūno idėjas populiarinti Detmoldui nuo šiol tampa pareiga. Jis taip pat savo kalboje akcentavo, kad šis europinės idėjos pradininkas „yra centrinė Europos dienų, vykstančių Detmolde, figūra“. Dr. Martinas Dutzmannas savo šventinėje kalboje sakė, jog šiandien šiame bendrabutyje gyvenantys įvairių šalių studentai susipažįsta ir išmoksta plačiau žvelgti į pasaulį- tai būtų patikę Vydūnui. Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė savo kalboje siekė išryškinti šios šventinės akimirkos priešistorę – Vydūno palaikų išvežimą 1991 m. spalį iš Detmoldo. Kalbėdama ji pabrėžė nuolatinį Draugijos siekį, kad čia praleisti šviesūs didžiojo mąstytojo metai būtų įamžinti. Ir už tai išreiškė didžiausią dėkingumą visiems prie atminimo įamžinimo prisidėjusiems Vokietijos piliečiams, o ypač Friedrichui-Wilhelmui Nehliui ir kunigui Miroslavui Daniui. Po atminimo lentos atidengimo sugiedojome Vydūno draugijos himnu pasirinktą Vydūno „Lietuvių giesmę“. Šios giesmės repeticijoms kelionės metu vadovavo Jonas Burbulevičius – ne vienas balsingų keliautojų jų metu ją išmoko ir prisijungė prie Jono suburto „choro“ šventinio renginio metu. Prie jo prisijungė ir Lietuvoje žinoma pianistė-muzikologė profesorė Raminta Lampsatytė, atvykusi į šias iškilmes iš Berlyno.
Šventinis vakaras tęsėsi Detmoldo mero priėmimu miesto halėje, kur buvo sakomos Vydūno atminimui ir Europos dienų atidarymui skirtos iškilmingos kalbos. Ypač savo nuoširdumu bei gilumu išskyrė kunigo M. Danio kalba. Joje jis bandė atsakyti, kodėl vakarų vokiečiai, Lipės krašto gyventojai ir bažnyčia neįvertino, pamiršo Vydūną, ir kodėl taip vėlai detmoldiečiai atrado Vydūną? Paliesdamas sudėtingus politinius, socialinius bei kultūrinius šio reikalo aspektus, M. Danys išreiškė mintį, jog mums dar daug reikia apie Vydūną sužinoti. „Savo dvasine kūryba Vydūnas gali tapti tarsi tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne vien tik Europoje, bet ir – žvelgiant plačiu mastu – visame pasaulyje“, – tokiais žodžiais savo kalbą baigė M. Danys.
Gegužės 11-ąją aplankėme namą Moltke‘s 36, kur Vydūnas gyveno iki pat savo mirties septynerius metus. Susipažinę su Detmoldu, senamiestyje vykstančia šventine muge (joje sutikome ir atstovus iš Kauno), popiet vykome į Rotušę: čia vyko konferencija „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. V. Bagdonavičius (organizatorių pageidavimu – lietuvių kalba) perskaitė pranešimą „Vydūnas – Europos idėjų skleidėjas“. Lietuvių delegacija, sudariusi konferencijoje klausytojų daugumą, buvo aktyvi diskusijų dalyvė. Savo pranešimu V. Bagdonavičius turėjo galimybę papildyti ir paryškinti Vydūno idėjas apie kultūros bei dvasinių vertybių reikšmę žmonijos evoliucijoje.
Padėkos Vokietijos piliečiams
Nors Vydūno draugija jau seniai puoselėjo šio mąstytojo atminimo įamžinimo Detmolde idėją, tenka pripažinti, kad be jau minėtų Vokietijos piliečių pastangų ši idėja būtų kol kas likusi neįgyvendinta svajone. Būta, beje, vilčių, kad šią idėją galėtų inicijuoti Vokietijoje gyvenantys lietuviai ar valstybinės pačios Lietuvos institucijos, bet tokių entuziastų neatsirado. O Vydūno draugijos dėtos pastangos šia kryptimi jokių rezultatų nedavė.
Vydūno draugija Detmolde vykusio Europos dienų atidarymo metu miesto halėje įteikė padėkas visiems prie šios idėjos įgyvendinimo labiausiai prisidėjusiems Vokietijos piliečiams. Idėjos iniciatorių Friedrich-Wilhelm Nehl ir atsakingą už jos realizavimą kunigą Miroslav Danį Draugija išrinko savo Garbės nariais, įteikdama tai pažyminčius diplomus, o kitiems Vokietijos piliečiams įteikė Draugijos padėkas. Kartu su diplomais ir padėkomis buvo įteiktos knygos; tai vasario 20 d. konferencijos (vykusios Vilniuje) pranešimų pagrindu išleista knyga vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, paties Vydūno knygos ir Vydūno kūrybinį palikimą atspindintis D. Kauno albumas „Vydūno knygos“. Padėkos žodžius Vokietijos piliečiams išreiškė ir Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijos viceministras Romas Jarockis.
Vydūno atminimo Detmolde puoselėjimas tęsiasi. Šia asmenybe susižavėjęs M. Danys yra sumanęs sukurti filmą apie Vydūną, ieškodamas jį dar menančių, su juo bendravusių detmoldiečių. Vieną jų vydūniečiai Detmolde viešnagės metu sutiko ir išklausė patys – tai ponia Müller P., kuri, būdama 12 metų mergaitė, sakė gerai įsidėmėjusi dažnai pasivaikščioti eidavusį (kaimynystėje gyvenusį) žilaplaukį Vydūną. Namo, kuriame gyveno Vydūnas (Moltkės g. 36) dabartinė šeimininkė ponia Sabine Linde džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos name gyveno didis mąstytojas ir rašytojas. Ji, beje, dalyvavo Vydūno atminimo įamžinimo iškilmėse ir kitądien vykusioje konferencijoje. Atsitiktinumo dėka – jai įsigyjant straipsnių knygą „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – su ja vydūniečiai susipažino. Knygos viršelyje vienoje Vydūno nuotraukų ji atpažino esančius prie jos namo laiptelius.
Idealizmo ir patriotizmo pavyzdžiai
Draugijai nuo pat pirmojo susitikimo su Wilhelmu-Friederichu Nehlu vertėjauti mielai sutiko Irena Tumavičiūtė. Ji dalyvavo visuose susitikimuose bei renginiuose ir padėjo Draugijai rengiant įvairius raštus vokiečių kalba. Didžiulis jos indėlis – vasario 20 d. Vilniuje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartu su Vydūno draugija surengtos konferencijos pranešimų pagrindu išleistos knygos vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ straipsnių redagavimas. Irena Tumavičiūtė vyko ir į Detmoldą, talkindama visuose vykusiuose renginiuose. Ji išvertė ir Lipės apskrities laikraštyje pasirodžiusią publikaciją apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde ir pati apie šią kelionę parašė ne vieną straipsnį. Be jos pagalbos Vydūno Draugijai būtų buvę labai sunku išsiversti. Paklausus, kas jai teikia jėgų šiems labdaringiems darbams ir patriotizmui, atsakė, jog šis kelias prasidėjo Vilniaus universiteto teatro studijoje, o vėliau tęsėsi Kiemo teatre rengiamuose spektakliuose. Čia vaidino įvairiuose patriotizmu alsuojančiuose spektakliuose, teko vaidinti ir Vydūno dramose. Irena keliautojams pristatė kartu su ja Vilniaus universiteto teatro studijoje vaidinusią mūsų kelionės bendražygę Alma Kurpaitytę-Lapinskienę, kuri, pasak Irenos, ypatingai sušvito 1968 m. pastatytoje Vydūno dramoje „Pasaulio gaisras“.
Vyriausiąjį (bet energingumu kelionės bendražygiams nenusileidusį) Lietuvos signatarą Balį Gajauską kelionės bendražygiai, grįždami iš Detmoldo, paprašė pasidalinti atsiminimais, savo patirtimi ir atsakyti į kelis klausimus. Daugelio sąmonei sunkiai įtikimas faktas – sovietų lageriuose praleisti 37 jo gyvenimo metai. Signataro atsakymas buvo aiškus ir paprastas – dirbti Lietuvai ir kovoti už jos laisvę, kovoti su jos okupantais jį išmokę skautų vadovai, kuriuos ir dabar su didžiausiu dėkingumu prisimena. Todėl svyravimų ir pasirinkimo nebuvę, daugiau nei pusė sąmoningo gyvenimo – kova. Turbūt tai šio žmogaus-legendos gyvenimo esmė ir prasmė: niekada nebūti abejingam Lietuvai, jos likimui, o kilus pavojui – nuolat budėti ir kovoti… Galbūt meilė Lietuvai ir padėjo nepalūžti, išsaugoti vydūniškąjį jaunatviškumą.
Draugija dėkinga visiems dalyvavusiems šioje svarbioje misijoje ir įvairiopai ją praturtinusiems bei prisidėjusiems prie jos sėkmės: svarbiomis akimirkomis pagelbėjusiai vokiečių kalbos žinių nestokojančiai Gražinai Mažeikaitei-Sajienei, Europos dienų Detmolde programą ir kitus tekstus vertusiai, Lipės krašto laikraščio leidimu straipsnio (apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde) publikavimui Lietuvoje pasirūpinusiai Rasai Oesterwinter, kelionės akimirkas įamžinusiam kelionės bendražygiui fotoreporteriui Georgijui Garmui ir kitiems. O už sėkmingą kelionę apskritai – jos vadovei Jūratei Baltušienei ir kelionę organizavusiai agentūrai. Šią kelionę, beje, galima (kaip šiais laikais madinga) pavadinti tarptautine, nes bendražygių gretose buvo Vydūno draugijos bičiulė iš Rygos Ingrida Raudsepa, čia sutikusi Latvijos pilietybę išlaikiusią, Lietuvoje gyvenančią ir puikiai lietuviškai kalbančią Astrida Iriste.
Aktyviausieji Vydūno atminimo puoselėtojai verti valstybės institucijų padėkos
Prie Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde istorijos yra prisidėję daug Vydūno draugijos narių ir jos bičiulių – visus juos išvardinti būtų turbūt sudėtinga. Vienas svarbiausiųjų, be abejo – Draugijos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas, nenuilstantis mąstytojo atminimo įamžinimo Detmolde idėjos puoselėtojas – Vacys Bagdonavičius, dalyvavęs sprendžiant daugelį organizacinių klausimų. 60-osioms Vydūno mirties metinėms pažymėti Vydūno draugija ir Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas organizavo konferenciją „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Konferencijos ir knygos tuo pačiu pavadinimu vokiečių kalba leidybos sėkmė būtų sunkiai įsivaizduojama be šio instituto direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams Aušros Martišiūtės rūpesčio.
Nuo pat pirmųjų atminimo lentos Vydūnui projektavimo žingsnių su kunigu Miroslavu Daniu, Detmoldo savivaldybe, Vokietijos ambasada Vilniuje ir Lietuvos ambasada Berlyne glaudžiai bendradarbiavo Draugija, o jos vardu – vicepirmininkas Tomas Stanikas. Jo indėlį, rengiant Vydūno atminimo įamžinimą ir kelionę į Detmoldą sunku pervertinti – jis nusipelnęs ne tik Draugijos, o ir valstybės institucijų dėmesio bei jų padėkos. Vydūno atminimo lentos ir skulptūros atidengimas Detmolde yra ne tik svarbus mąstytojo atminimo įamžinimo faktas, o ir ypatingai gera proga lietuvių kultūros Vokietijoje ir Europoje sklaidai bei Vokietijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių plėtojimui ir stiprinimui. Tad Vacio Bagdonavičiaus pradėti ir Tomo Staniko pratęsti žygiai, stengiantis Vydūno atminimą įamžinti Detmolde, vertintini kaip didis indėlis į dviejų tautų kultūrinių ryšių stiprinimą. Šiais metais savo 25-etį švęsiančiai Vydūno draugijai šis pasiekimas ir kelionė į iškilmes Detmolde yra tarsi vienas svarbiausių šio ilgo laikotarpio darbų apvainikavimas.
Vydūno atminimo įamžinimą savo dalyvavimu pagerbė ir Lietuvos, ir Vokietijos oficialūs asmenys. Į iškilmes atvyko buvęs pirmasis Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius, šiuo metu – Vokietijos konsulas administracijai Hong Konge Wilhelmas-Friederichas Nehlas su žmona, Detmoldo miesto meras Raineris Helleris ir savivaldybės bei administracijos atstovai, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. M. Dutzmann ir jos atstovai, Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė ir kt.
Rima Palijanskaitė
Gegužės 10 d. Detmolde (Vokietija) buvo atidengta atminimo lenta, o to paties namo (Wiesen Strasse gatvėje, 5) nišoje – Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Taip Detmoldo miesto, Lipės krašto evangelikų bažnyčios ir Vydūno draugijos rūpesčiu įamžintas Vydūno atminimas mieste, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Šiomis Vydūno pagerbimo iškilmėmis prasidėjo kasmet šiame mieste vykstančios Europos dienos. Detmoldo meras Raineris Helleris Vydūną pavadino Europinės idėjos pirmeiviu. Gegužės 11 d. vykusioje konferencijoje, skirtoje Europos idėjai literatūroje ir kalboje, Vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą „Vydūnas Europos vienijimosi idėjos pradininkas“. Vykusioje diskusijoje išryškėjo labai panašios visų trijų pranešėjų (Vacio Bagdonavičiaus, Jaana’os Muhonen iš Suomijos ir Luciano Malusa iš Italijos) mintys, jog Europai šiandien svarbiausios yra ne tiek ekonominės, o dvasinės vertybės, kurioms deja, politikai skiria pernelyg mažai dėmesio. Europos dienų metu Vydūno draugija pristatė vasario 20 d. Vilniuje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartu su Vydūno draugija surengtos konferencijos pranešimų pagrindu išleistą knygą vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, o kartu ir fotografuotinu būdu perleistas paties Vydūno vokiečių kalba rašytas knygas.
Vydūno atminimo įamžinimo iškilmėse dalyvavo gausi delegacija iš Lietuvos: daugiau nei 30 Draugijos narių bei Lietuvos signatarai Balys Gajauskas, Kęstutis Lapinskas, Virgilijus Čepaitis. Į Vydūno pagerbimo iškilmes atvyko Lietuvos Respublikos Ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, LR kultūros ministro pavaduotojas Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas Jeanas P. Froely, Šiaurės-Vetfalijos krašto šeimos, vaikų, jaunimo, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, Lipės apskrities viršininko pavaduotoja Kerstin Vieregge ir kt.
Vydūnas Detmolde 1946–1953 m.
Evakuacija iš Tilžės į Vokietiją, prasidėjusi 1944 m. rudenį, Vydūnui, kaip ir kitiems kartu besitraukusiems nuo artėjančios Raudonosios armijos (ypač patekus į jos apsuptį), buvo labai sunki. Tos kelionės metu patirtas kančias Vydūnas palygino su biblinio Jobo kančiomis: tai atsidūrimas lediniame vandenyje, lipant į laivą; rankraščių, knygų bei kitų svarbių daiktų praradimas; žiaurus lenkų kareivių sumušimas; skaudūs išgyvenimai, matant žudomus žmones ir kt.
Vydūnas evakuacijos metu buvo labai išsekęs, bet buvusiam jo mokiniui A. Krausui ir kitiems lietuviams padedant, greit sustiprėjo ir vos atvykęs 1946 m. į Detmoldą jau skaitė paskaitą. Laikinai mąstytojas buvo įkurdintas name, prie kurio ir buvo pritvirtinta jau minėta atminimo lenta. Netrukus buvo pasirūpinta pastovia jo gyvenamąja vieta Moltkės g. 36, kur jis praleido visus septynerius savo gyvenimo Detmolde metus.
Detmoldas – vienas šviesiausiųjų Vydūno gyvenimo laikotarpių. Jis skaitė paskaitas, lankėsi įvairiuose miesto renginiuose, paskaitose ir buvo vienas aktyviausių diskusijų dalyvių. Jį pažino apie pusė įvairių tautybių Detmoldo gyventojų. Su juo sveikinosi žymūs, garbaus amžiaus ir jauni žmonės, net maži vaikai; žmonės dažnai jį aplankydavo ir teiraudavosi nuomonės įvairiais gyvenimo klausimais. 80 metų jubiliejaus proga ir vėliau jį pasveikinti ateidavo itin daug gerbėjų. 1951 m. kovo 22 dieną lankytojų eilė nutrūko tik vėlai vakare, apie 9 valandą; aplankiusi tąkart ir viena ponia, kuri maždaug prieš 40 metų Dancinge girdėjusi jo paskaitą. Vydūnas stebėjosi ir džiaugėsi, kad tokio širdingumo, tiek pagarbos jam niekad gyvenime netekę patirti. Džiaugėsi ir tuo, jog nepaisant įvairių senatvės apsireiškimų, buvo vis dėlto vikrus ir galėjo darbuotis, rašyti. Detmolde Vydūnas parašė kelias dešimtis straipsnių ir keletą didesnės apimties darbų; vienas jų – studija apie Donelaitį „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“.
1953 m. pražioje Vydūnas rašė užsakytus straipsnius – artėjo jo 85-erių metų jubiliejus. Nors prieš gydėsi sanatorijoje (motociklas buvo sužeidęs koją), jautėsi gerai ir pažadėjo traukiniu atvykti į Vasario 16-osios dienos minėjimą lietuviškoje gimnazijoje. Tačiau netrukus persišaldė, jo žodžiais tariant, „pagavo ypatingas šalčio supurtymas. […] Vargino kosulys ir didis kūno silpnumas“. Manoma, jog gripas komplikavosi į plaučių uždegimą. Vasario 13 d. rašytame lietuviškai gimnazijai laiške pranešė, kad šį kartą jam nelemta atvykti, nes turįs gulėti lovoje.
Vasario 20 dienos pavakarėje (17.40 val.) mirė. Prieš tai, tos dienos ryte, papasakojo savo regėjimą, kuriame matęs gražią baltai apsirengusią moterį; norėjęs aiškiau ją pamatyti, bet ji dingo, kaip ir po to pasirodęs raštas…
Vydūno laidotuvės Detmolde ir kelionė į Lietuvą
Vydūno laidotuvės įvyko 1953 m. vasario 26 d. Lietuvos trispalve užklotas karstas buvo įdėtas į išmūrytą kapo duobę senosiose Detmoldo kapinėse. Kapo vieta buvo išpirkta trisdešimčiai metų, o lietuvių išeivių rūpesčiu ir lėšomis buvo pastatytas antkapinis akmuo. 1983 m. evangelikų liuteronų kunigo Frico Skėrio vardu kapo žemė išpirkta dar dvidešimčiai metų.
1989 m. pavasarį įvykusiame Vydūno draugijos ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bendrame susirinkime buvo nutarta rūpintis Vydūno palaikų perlaidojimu Lietuvoje. Vydūno draugijai paskelbus spaudoje kvietimą talkon – tvarkyti apleistas Bitėnų kapines – susirinko žmonės iš visos Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto.
1991 m. spalio 16 d., dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, – Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir kun. F. Skėrio bei V. Banaičio maldomis išlydėti į kelionę Lietuvon. Vydūno perlaidojimo Bitėnų kapinėse iškilmės įvyko spalio 19 d. Vydūno draugija, vasarą stovyklaudama Bitėnuose, 1998 m. pastatė Martyno ir Marijos Purvinų suprojektuotus, Edmundo Liudavičiaus nukaldintus metalinius vartus, o 2001–2008 m. kapines aptvėrė medine tvora.
Išvykstant iš Detmoldo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalų Vacį Bagdonavičių kartu su Vydūno sugrįžimo į Lietuvą džiaugsmu lydėjo ir liūdna mintis: niekas čia nebeprimins Detmoldo miesto gatvėmis vaikščiojusio, su jo žmonėmis šiltai bendravusio žilaplaukio Vydūno. Tada ir kilo mintis šio didžio Prūsų lietuvio atminimą Detmolde įamžinti memorialine lenta ir paminkliniu biustu, panašiu į tuos, kuriais pagerbti su Detmoldu vienaip ar kitaip susiję įžymūs žmonės – tokie kaip J. Bramsas, R. Vagneris, D. Grabbė, F. Freiligrathas ir kt. Anuometinė apskrities valdžia šiam sumanymui iš dalies pritarė, tačiau turėjo prabėgti beveik du dešimtmečiai, kad ji įsikūnytų.
Vydūno atminimo įamžinimas Detmolde
Artėjant 60-osioms didžiojo mąstytojo mirties metinėms, Vydūno draugijos puoselėta idėja įamžinti mąstytojo atminimą Detmolde tapo itin aktuali, bet kelią ji skynėsi nelengvai. Tuomet 2011 m. pabaigoje Vydūno draugija pagalbos paprašė Vokietijos ambasados pirmojo sekretoriaus Friedricho-Wilhelmo Nehlio. Jis šiai idėjai pritarė ir pažadėjo asmeniškai dėti visas pastangas, kad ji būtų realizuota. Ambasadoriaus pažintis su Vydūnu prasidėjo perskaičius jo knygą „Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“), bet tuo nesibaigė. Jis buvo sužavėtas savo laikmetį pralenkusiu Vydūnu, jo išmintimi, drąsa ir įžvalgomis. Intensyvių Vokietijos ambasadoriaus pastangų dėka jau 2012 m. pradžioje buvo gautas Detmoldo miesto mero Rainerio Hellerio sutikimas. Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją realizuoti buvo pavesta Lippės bažnyčios Patikėtiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui. Jis įdėjo daug pastangų, kad ši idėja būtų įkūnyta. Susidomėjęs Vydūnu, M. Danys puoselėja filmo apie Vydūną idėją, ieškodamas ir jį menančių detmoldiškių…
Vydūno atminimo lenta ir skulptūra atidengta name, kuriame 1946 m. rudenį kartu su kitais pasitraukusiais iš Lietuvos trumpai buvo prisiglaudęs ir Vydūnas. Tai pirmoji viešoje erdvėje skulptūra Vydūnui; jos parinkimu ir gamyba pasirūpino Vydūno draugija, o finansiškai parėmė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija (Lietuvos ambasada Berlyne). Vydūno dvasinio palikimo vertas paminklas Klaipėdoje turėtų iškilti iki 2018-ųjų metų, minint jo 150-ąjį gimimo jubiliejų.
Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją palaikė ir prie jos įgyvendinimo daug prisidėjo Vokietijos Ambasadorius Vilniuje Matthias Mülmenstädt, Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, miesto archyvaras Andreas Ruppert ir kt. Vokietijos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mathias Kobs asmenine iniciatyva nugabeno Vydūno skulptūrą į Detmoldą.
Šie Vokietijoje atsiradę pagarbos ženklai Vydūno atminimui galbūt padės tiesti tiltus tarp Lietuvos ir Vokietijos bei kitų Europos tautų, o kartu skatins mus pačius gerbti savąją praeitį, savąsias vertybes ir jas puoselėti. Vydūnas vienas pirmųjų Lietuvoje įžvelgė Europos tautų vienijimosi ir bendradarbiavimo viziją, o kartu skatino gerbti kiekvienos kitos valstybės ir joje gyvenančiųjų tautines vertybes.
Bernardinai.lt, 2013-05-21
Juozas Šidiškis, Vydūno draugijos valdybos narys
Detmolde (Vokietijoje) vykusiose Europos dienose išskirtinis dėmesys skirtas mūsų didžiajam tėvynainiui Vydūnui. Mieste, į kurį garsusis filosofas, humanistas buvo atblokštas Antrojo pasaulinio karo audrų, atidengta atminimo lenta ir bronzinis biustas.
Per plauką nuo mirties
Paskutinis Vydūno gyvenimo Tilžėje dešimtmetis buvo apkartintas tuometę Vokietiją apėmusios fašistinės psichozės, terorizavusios jį asmeniškai ir slopinusios jo švietėjišką humanistinę veiklą. Pirmieji prasidėjusio karo metai leido Vydūnui lengviau atsikvėpti nuo priešiškų išpuolių, tačiau 1944 m. rudenį artėjant frontui iš Rytų Vydūnas su kitais Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietijos gilumą.
Kelionė artėjančio fronto sąlygomis buvo sunki, su skaudžiais nuotykiais ir praradimais. Važiuojant vežimais gurguolėje, dalį jos sunaikino aviacijos bombos – žuvo ir Vydūno pasiimti rankraščiai bei knygos. 1945 m. vasario 9 d. Noikure lipdamas į laivą Vydūnas įkrito į jūrą ir vos išsigelbėjo iš ledinio vandens.
Nuvargintas šių nuotykių ir labai sunkių evakuacijos sąlygų Vydūnas visiškai išseko ir nusilpo. Rugpjūčio 4 d. leisgyvis visam mėnesiui buvo paguldytas į Liubeko ligoninę. Čia atsigavęs ir sustiprėjęs, anglų komendanto padedamas susisiekė su kitais lietuviais pabėgėliais, kurie ėmė jį globoti.
Sugrįžimas prie veiklos
Rugsėjo 4 d. jo buvusio mokinio ir gerbėjo A.Krauso iniciatyva, P.Zundės parūpintu automobiliu, Fausto Kiršos lydimas, atvyko į anglų zonoje buvusį Vestfalijos miestą Detmoldą. Su kitais pabėgėliais čia buvo apgyvendintas miesto centre Bursos name, kuriame nuo senų laikų veikė studentų viešbutis.
Vėliau jis buvo apgyvendintas privačiame name Moltkės gatvėje, pažymėtame 36-uoju numeriu, kur ir prabėgo visi likusieji gyvenimo metai.
Atsigavęs ir sustiprėjęs po sunkių karo meto išbandymų, patekęs į palankią atmosferą ir geras gyvenimo sąlygas, nepaisant garbingo amžiaus, Vydūnas tęsė aktyvų kūrybinį ir visuomeninį gyvenimą. Pastarąjį mąstytojas apibūdino taip: „Nors senatvė apsireiškia man visaip, vis dėlto esu dar gana vikrus ir galiu darbuoties, rašyti. Tik nespėju visų reikalavimų patenkinti. Turiu prisiveikti. Bet man yra malonu, kad galiu rašyti. Rodos, ir pasiseka.“
Išeivijos leidinių užsakymu Detmolde Vydūnas parašė daugybę straipsnių, aktyviai dalyvavo tremtinių kultūriniame gyvenime, lankėsi beveik visuose aplinkinių vietovių lietuvių sambūriuose, sakė švietėjiškas kalbas. Jis nuolat bendravo su Detmolde ir Dypholce įsikūrusiomis lietuvių gimnazijomis, skautų ir kitomis organizacijomis, joms padedant baigė ruošti ir išleido „Bhagavad Gytos“ ir „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ knygas.
Paskutinis atodūsis Detmolde
Detmolde atmosfera buvo visapusiškai gera, su šeimininkais nusistovėjo pagarbūs bičiuliški santykiai. Džiaugėsi Vydūnas ir gražia apylinkių gamta, lankėsi maldos namuose: „Bet dalyvauju ir pamaldose visuose šventnamiuose, kas šventadienį kitame, linkėdamas sušvitimo einantiems ten pareigas ir susirinkusiems.“
Už nuoširdų taurų dalyvavimą kultūriniame ir dvasiniame miesto gyvenime Vydūnui buvo reiškiama ypatinga pagarba. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų Vydūnas išliko kūrybingas ir aktyviai prasmingai bendraujantis.
Mirė jis 1953 m. vasario 20 d. namuose Detmolde, amžinjo poilsio atgulė senosiose Detmoldo kapinėse – palaidotas lietuviška trispalve uždengtame cinkuotame karste, tikintis įvykdyti jo valią ir palaikus kada nors parvežti į Lietuvą. Ši didžiojo humanisto valia įgyvendinta 1991 m.: Vydūno palaikai atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.
Pagelbėjo diplomatai
Po šios akcijos Vydūno pėdsakai Detmolde ėmė blėsti. Vydūniečiai visą laiką nuosekliai stengėsi įamžinti Vydūno atminimą tolimame Vokietijos mieste, tačiau visos pastangos atsimušdavo į mūsų valdžios abejingumą. Reikalai pajudėjo tik tada, kai į Vokietijos ambasadą Vilniuje dirbti sekretoriumi atvyko iš Detmoldo kilęs diplomatas Friedrichas Wilhelmas Nehlis, kurio protėvių šaknys yra Mažojoje Lietuvoje.
Padedant Lipės evangelikų bažnyčios įgaliotiniam Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui ir Detmoldo savivaldybės atstovams buvo suderintos Vydūno atminimo įamžinimo detalės.
Atminimo lentą paruošti įsipareigojo Lipės apskrities evangelikų bažnyčia ir Detmoldo merija. Vydūno draugija pasirūpino skulptoriaus Liongino Garlos sukurto Vydūno biusto kopija.
Nusipelnęs ypatingos pagarbos
Vydūno pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ne tik vydūniečiai iš Lietuvos, Signatarų klubo nariai, diplomatai, bet ir vietos valdžios, kultūros atstovai.
Po išklilmių vykusioje Vydūnui skirtoje konferencijoje pagrindinį pranešimą perskaitė kunigas M.Danys, prisipažinęs, kad į Vydūno įamžinimo Detmolde procesą įsitraukė norėdamas iš arčiau susipažinti su garsiojo humanisto gyvenimu. „Savo dvasinga kūryba Vydūnas gali tapti tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne vien tik Europoje, bet ir, žvelgiant plačiu mastu, visame pasaulyje“, – sakė jis.
Prof. Vaclovas Bagdonavičius savo pranešime pristatė Vydūną kaip vieningos ir kultūringos Europos idėjos puoselėtoją, pasidžiaugdamas, kad šiandienė Vokietija pažįsta ir pagerbia mūsų mąstytoją kaip labai daug nusipelniusį savo pilietį.
Belieka tikėtis kad ir mes besiruošdami tinkamai sutikti ir paminėti Vydūno 150-ąjį gimtadienį atrasime mūsų tautos dvasinės kultūros puoselėtojo mums paliktus lobius ir tinkamai juos panaudosime prasmingo visaverčio gyvenimo kūrybai, nes jis savo rūpestį ir gausų kūrybos palikimą visų pirma skyrė mums – savo tautiečiams.
Kauno diena, 2013-05-22
Astrida Petraitytė
I. Manasis savivaliavimas
Vaikystės (ir paauglystės) patyrimų sandėliuke randu ir tokią atplaišą: oma (močiutė) atvykusi pas mus pasisvečiuoti iš Klaipėdos, kiek sutrikusiu balsu mamai pasakoja, kad pas ją apsilankę kraštotyrininkai norėjo ką nors sužinoti apie Vydūną – „O ką aš jiems galėjau papasakoti – ar kaip jis mane roputes mokė virti?“ Taip jau kartais nutinka, kad kažką – galėjusį duoti nors nediduką, bet vertingą vaisių – savo sąmonėje užbraukiame kaip nereikšmingą; taip ir aš, vaikas, likau nepasidomėjusi, kaip, kur, kokia proga Vydūnas mano jauną močiutę mokė virti bulves… Gal buvo aplankęs lietuviškojo judėjimo aktyvisto Jono, dar 1911-aisiais Katyčiuose įkūrusio pirmąją mažlietuvišką jaunimo draugiją, šeimą, įsikūrusią Klaipėdoje, šiam Prūsų Lietuvos krašteliui jau priklausant Lietuvai?.. O taip, opa (senelis) tikrai būtų galėjęs daug pabyloti apie Vydūną – po daugybės metų prieškario laikraščiuose esu aptikusi nemažai bendrystės pėdsakų… Dabar telieka megzti „asmeninę pažintį“ su Vydūnu, tilžiškiu veikėju – tokiu daugiabriaunu, kad kiekvienas jo veikloje, idėjose, kūryboje, asmenybėje gali atrasti rezonuojančią gaidą.
Štai Vydūno draugija, mano galva, stengiasi išgryninti ir „įcentrinti“ teosofinį, mistinį Vydūno mokymo matmenį. Tad glaustydamasi prie šios draugijos (lankydamasi renginiuose), su ja vis dėlto pilnai nesitapatinu, laikaus per žingsnelį atstu – niekaip negebu (ir nenoriu) regėti Vydūno, neišauginto liuteroniškosios dirvos, neapsupto šio konteksto, nors ir atsiplėšusio, subrandinusio savo individualybę išties sugeriant tolimuosius dvasinius mokymus…
Nudžiugau staiga – besirengiant Vydūno atminimo lentos atidengimui Detmolde – savo savivalei radusi alibi dviejų šios akcijos didžiųjų organizatorių – vydūniečio Tomo Staniko ir detmoldiečio kunigo Miroslavo Danio susirašinėjime, kuriuo buvo dosniai dalijamasi su draugijos nariais ir jos sferoje besisukiojančiais (čia įvardijau save). Kun. Danys, Lipės krašto bažnyčios [vienijančios Ev. liuteronų ir Ev. reformatų bažnyčias] patikėtinis Rytų Europai, entuziastingai ant savo pečių užsikrovęs Vydūno atminimo įamžinimo organizacinę naštą, ir sau stengėsi išsiaiškinti, kas buvo šis Lietuvai taip svarbus žmogus, Detmolde praleidęs paskutiniuosius savo gyvenimo metu, ir skleisti šią žinią Detmoldo bendruomenei, pirmiausia – įtakingiems, autoritetingiems miesto (ir krašto) žmonėms. Kun. Danys gebėjo išsiaiškinti, kad Vydūnas, išsiveržęs iš karo sumaišties apimtų Rytprūsių, 1946 m. pasiekęs Detmoldą, šį Lipės krašto (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje) miestą, kurį laiką gyveno lietuvių pabėgėlius glaudusiame centre, o jo adresas – Wiesenstrasse 5! Tai dabartinė „Bursa“ („Die Burse“) – evangeliškas studentų bendrabutis, o tame pačiame pastate įrengtame bute gyvena ir p. Danys! Taigi tai buvo puiki galimybė išspręsti rebusą, kur pritvirtinti Vydūnui skirtą atiminimo lentą – juk puikiai išlikęs namas Moltke‘s 36 yra privatus, ten brautis būtų komplikuota… Šios idėjos vedinas kun. Danys „Bursos“ kuratorių metiniame susiėjime perskaitė pranešimą „Vydūnas ir Lipės krašto bažnyčia“, nušviesdamas Vydūno gyvenimą, veiklą, kūrybą, jo reikšmę Lietuvai bei Detmoldo miestui. Taigi jau vien iš pranešimo pavadinimo regime, kad kunigas ieškojo Vydūno pėdsakų ir Evangeliškosios bažnyčios kontekste. Kun. Danio teigimu, Vydūnas buvo Lipės krašto bažnyčios narys, lankė pamaldas, skaitydavo čia ir pranešimus…
II. Parengiamieji didžiosios akcijos darbai
Vydūno draugija, jos vadovai – garbės pirmininkas, ilgai stovėjęs prie draugijos vairo ir tebestovintis vydūnistikos forposte dr. Vacys Bagdonavičius, pirmininkė Rima Palijanskaitė, ne tik strategines veiklos gaires dažnusyk nubrėžiantis, bet ir negailintis triūso ir savo laiko joms pasiekti Tomas Stanikas – regis, yra egzistenciškai pajutę Vydūno vardo įbrėžimo, jo humanistikos kibiršties įskėlimo mūsų visų sielose misiją. Ne tik susiburiant savame ratelyje vydūniškai aptariama, tarkim, gyvoji tikyba, bet ir beldžiamasi į visuomenės, valdžios duris, neretai ir iš abuojumo suręstas. Štai dabar entuziastingai ne tik skleidžiama idėja, bet ir jau telkiamos lėšos Vydūno paminklui Klaipėdoje. Gal paradoksalu – bet taip gražiai, romantiškai paradoksalu, – kad pirmiausia Vydūno atminimą pavyko ryškiai įamžinti Vokietijoje, Detmolde. Žinia, be entuziastų vokiečių to nebūtų pavykę padaryti. Neseniai Vokietijos ambasadoje savo tarnystę baigęs Friedrichas-Wilhelmas Nehlis, regis, buvo pirmasis persiėmęs idėja atidengti Detmolde atminimo lentą Vydūnui – besidomėdamas Vokietijos ir Lietuvos ryšiais, aptiko Vydūno veikalą „Sieben Hundert Jahre deutsch- litauscher Beziehungen“, tada jau pasistengė susipažinti su tuometiniu Vydūno draugijos primininku dr. V. Bagdonavičiumi, o šis jau turėjo progos išsakyti 1991 rudenį, Vydūno palaikus iš Detmoldo kapinių perkeliant prie Rambyno šventvietės, sukirbėjusią mintį: juk negali Vydūnas visai išvykti iš Detmoldo, turi čia likti koks nors jo pėdsakas!
Ir štai, nors užtruko porą dešimtmečių – ir pati įamžinimo idėja išrutuliota (ne tik ant „Bursos“ fasado pakabinti memorialinę lentą, bet ir jos šoninėje nišoje pastatyti Liongino Garlos sukurtą Vydūno biustą), ir ne vienas bendramintis Vokietijoje rastas, ir į kai kurias valstybines Lietuvos instancijas prisibelsta (URM suteikė finansinę paramą Vydūno biusto liejybai). Vydūno draugijos padirbėta ir teoriškai: vasarį surengta konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“; jos metu ne tik įvairiapusiškai analizuota Vydūno veikla, kūryba, idėjos, bet ir susipažinta su atminimo lentos maketu – jį pristatė iš Detmoldo atvykęs kun. M. Danys. O viešnia iš Detmoldo P. Schröder-Heidrich, matyt, visus, o ypač ketinančius vykti į iškilmes nudžiugino žinia, kad Vydūno pagerbimo ceremonija gegužės 10 dieną vyks Europos dienų kontekste, taigi šį vardą išgirs bent vienas kitas svečias ir iš „trečiųjų šalių“.
O jau į autobusą, 2013 m. gegužės 8 d. iš Vilniaus pajudėjus Detmoldan, vydūniečiai susikrovė ir šviežias dovanas – Lietuvių literatūros ir tautosakos išleistą, V. Bagdonavičaius ir Aušros Martišiūtės-Linartienės sudarytą rinkinį „Vydūnas und Deutsche Kultur“ (konferencijos pranešimai papildyti kitais reikšmingais vydūnistikos tekstais).
Pačios išvykos organizavimas taip pat pareikalavo nemažai triūso ir laiko – čia jau p. Stanikas sukosi kaip voverė, nuolat palaikydamas ryšį su visais keliauninkais (ir pretendavusiais į juos, bet nubyrėjusiais). Išvyka organizuota kaip turistinė, taigi ne lyg išdegus akis nulekiant sudalyvauti ceremonijoje, bet pakeliui stabtelint, papramogaujant, pasidairant… Užmezgus „partnerystės ryšius“ su Signatarų klubu, prisijungus trejetui Kovo 11 akto signatarų ir dar gausesniam jų artimųjų būreliui, sėkmingai (ir komfortabiliai – individualistams turint galimybę sėdėti po vieną) užpildytas net iš Mažeikių pasitelktas turistinis autobusas.
III. Istorinė kelionė
Kad ir kokie pramoginiai objektai lankyti (štai aš iš pirminiame plane buvusios alternatyvos – Potsdamas arba Kvedlinburgas – būčiau rinkusis pastarąjį, bet vaikštinėta po San Susi ir plaukiota laivu Havelo upe), iškart net pašalietis galėjo „įtarti“, kad grupė – tai ne tradiciniai pramogautojai. Štai ir mane, ne tik vadovę Jūratę, nustebino visiška tyla po jos „organizacinio“ klausimo – kam reikės pertraukėlių rūkymui?.. Taigi bent iš dalies buvome ir pasekėjai. Mus vežusi turistinė firma ir lydėjusi kelionės vadovė taip pat, regis, orientavosi į specifinių poreikių grupę – važiuojant per Lenkiją, pasiūlyta pasiklausyti Chopino, įvažiavus į Vokietiją – Beethoveno ir Brahmso…
Stabtelėjimai pakeliui, pasižvalgymai, žinoma, irgi teikė peno ne tik pasigrožėjimui, bet ir apmąstymams, kuo įvairiausiems. Štai po Lichenio Dievo Motinos šventovės, didžiausios bažnyčios Lenkijoje, skliautais siela galbūt ščiuvo prieš Dievo galybę, o gal – prieš žmogaus rankų meistrystę. Jau Vokietijoje pagarbių nuščiuvimų (kad ir prieš violetiškai-rausvais žiedais apsipylusį medį, kurio pavadinimas liko mįsle) irgi pakako. Žinia, kaip disonansą daugelis priėmė Potsdamo Cecilienhofo kiemą puošiantį gėlyną – masyvią penkiakampę raudoną žvaigždę, hm, pagarbos taikos sąlygas diktavusiam Stalinui ženklą? Bet ši dvejonė įsiterpė smulkiu „iškrentančiu“ akmenuku įvairiapsalvėje, džiuginančioje mozaikoje. Jau pasiekus Lipės kraštą ir atsidūrus Eksternšteino uolų papėdėje (ar viršukalnėje) vėl jautei Kūrėjo tvarinijoje žmogaus įmintą pėdą: kadais, vėlyvaisiais viduramžiais grotos glaudė įnamius, o Nuėmimo nuo kryžiaus scena – net neįtikiu – iškalta uoloje dar anksčiau… Žinoma, harmonizuojančiais veikė vokiškų miestelių jaukumas – ypač, kad Detmoldą „apgulėme“ įsikūrę kurortiniame Bad Salzuflene. Būta laisvos valandėlės po jį pasivaikščioti, susirasti senąsias gatveles su fachverkiniais namais, šalia kurių derėjo ir visai kitokia fasadų puošyba: turtinga ornamentika, aukso atspalvio dievobaimingi užrašai. Paties Detmoldo senamiestyje irgi pynėsi gražiai išlaikytos (restauruojant) šios dvi architektūrinės stilistikos – mudvi su Gražina Sajiene aikčiojome beklaidžiodamos siauromis XVII amžių (gal dar ankstesnį?) menančiomis gatvelėmis.
Bet, suprantama, mūsų kelionės tikslas, prasmė (ir finansinio švaistūniškumo pateisinimas bent jau tokiems keliauninkams kaip šių eilučių autorė, ne dėl pramogos, bet iš imperatyvo išsirengusiems į žygį) buvo Vydūno pagerbimas, jam ir jo krašto žmonėms skirtos atminimo lentos atidengimo ceremonija.
Gegužės 10-osios rytą, vos atkakusius Detmoldan, mus pasitiko ir rūpestinga globa apgaubė kun. Danys. Tai jam pasistengus ne tik apžiūrėjome buvusiojo Lipės kunigaikščio palikuonies princo zur Lippe rūmus (dalis jų turistams prieinama), bet ir buvome kilmingosios bei garbaus amžiaus poros priimti trumpai audiencijai jau privačioje salėje. Susitikimas buvo organizuotas ne tik pagerbiant šį kraštą valdžiusią dinastiją, bet ir asmeninį princo zur Lippe indėlį įamžinant Vydūno atminimą – jis yra vienas iš „Bursos“ kuratoriumo narių, kurių pritarimas akcijai buvo labai svarbus.
Popietę į paminklinės lentos atidengimo ceremoniją (skraistę nuo nišoje įterpto Vydūno biusto vėjas nutraukė iš anksto) rinkosi garbūs svečiai – tarp jų ir oficialūs Lietuvos atstovai. Trumpas, bet pakilias kalbas pasakė Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas, Vydūno draugijos pirmininkė R. Palijanskaitė, kuri jau atidengus lentą perskaitė ir dvikalbį jos tekstą. Balsingų vydūniečių būrelis (kai kurie net tautiniais rūbais pasirėdę) sugiedojo draugijos himną – Vydūno žodžiais Karlo Janzo sukurtą „Lietuvių giesmę“.
Netrukus kartu su kitais garbingais asmenimis ir mes, vydūniečiai, patraukėme link Miesto salės – čia mero kvietimu dalyvavome Europos dienų atidarymo vakare. Merui Helleriui pasveikinus gausų svečių būrį, čia taip pat sakytos kalbos, prisimenant Vydūną, įvertinant jį kaip europinės bendrystės pradininką. Į tribūną kilo ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės šeimos, vaikų, jaunimo, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, ir Vokietijos Federatyvinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas Jean‘as P. Froehly (buvęs kultūros atašė Lietuvoje), ir Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, ir Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, ir kun. M. Danys – regis, šio mūsų bičiulio kalba daugeliui pasirodė gelmingiausia. „Neoficialiai kalbai“ į programą įsiterpė ir vydūniečiai – V. Bagdonavičius ir R. Palijanskaitė įteikė Padėkos raštus bei vydūnistikos leidinius labiausiai prisidėjusiems įgyvendinant ilgai puoselėtą Vydūno pagerbimo Detmolde idėją; merui užrišta tautinė juostą, o kun. Danys ir p. Nehlis paskelbti draugijos garbės nariais. Muzikiniai intarpai buvo paženklinti prasminga simbolika – pianinu skambino (be kitų kompozitorių, ir M. K. Čiurlionį) Sandra Urba(itė), studijavusi Detmolde, gyvenusi „Bursoje“…
O gegužės 11-ąją pirmiausia nuskubėjome prie namo Moltke‘s 36, kurVydūnas jau turėjo pastovų kampelį. Kas sau pasivaikščioję po Detmoldą, popietę rinkomės Rotušėje – čia Europos dienų programoje V. Bagdonavičius, greta prelegento iš Italijos ir prelegentės Suomijos, perskaitė pranešimą „Vydūnas – Europos idėjų skleidėjas“. Beje, be lietuvių delegacijos šis renginys organizatoriams nelabai būtų pavykęs – mes sudarėme klausytojų daugumą.
IV. Asmeniškai vydėję
Vydūnas – ši tarsi jau iš amžių tolių šviečianti dvasinė gairė – staiga priartėja, randasi tarp mūsų, kai tik kažkas, esantis šalia, ima ir taip paprastai, kasdieniškai, su apčiuopiamomis detalėmis pasipasakoja, kaip sutikęs, regėjęs, bendravęs…
Kelionė Detmoldan pateikė keletą tokių liudijimų, žinoma, iš nutolusios vaikystės skrynelių ištrauktų. Pirmiausia garbiausias – ne tik amžiumi, bet ir gyvenimo herojiškumu – bendrakeleivis Signataras Balys Gajauskas vieno stabtelėjimo metu pasidalijo dar vaikystėje patirtu išgyvenimu – kartą mama Kaune jam parodžiusi: „Tai – Vydūnas“…
Vaikystėje regėjusi kaimyną – vis juodai pasirėdžiusį, žilą galvą juoda skrybėle pridengusį – mūsų grupelei, atskubėjusiai prie namo Moltke‘s 36, netikėtai pasipasakojo gatveje sutikta gretimo namo gyventoja. Su jos tėvu jiedu dažnai pasikalbėdavę, bet ji buvusi per maža ką nors suprasti… (Beje, namas, prie kurio mus palydėjo kun. M. Danys, nėra tas, kurio nuotrauką su prierašu „…kuriame 1946-53 gyveno Vydūnas“ regime „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 4 tome).
Netikėčiausias ir labiausiai suintrigavęs paliudijimas man nutiko vieno iš „dėsningų atsitiktinumų“ dėka Europos dienų atidarymo renginyje. Gausius svečius (oficialius Vokietijos bei Lietuvos asmenis, dienų dalyviai iš kitų šalių ir kt.) sodinant grupelėmis prie apvalių stalų, Vydūno draugijai buvo nurodyti trijų stalų numeriai, prie vieno iš jų atsisėdusi jau radau kaimynus – nejauną, bet jaunatvišką porą (susidūrus Lietuvoje, akis tuoj būtų identifikavusi: „užsieniečiai“). Pakalbinusi patyriau, kad į ponią tikrai galiu kreiptis lietuviškai – ji yra lietuvė, grįžusi iš JAV, kadangi Lietuva tapo nepriklausoma, o ji pati sulaukė pensijos, gyvena Vilniuje ir tuo džiaugiasi. Pasidomėjusi, kas paskatino atvykti Detmoldan, nustebusi vėl išgirdau iš vaikystės išplaukusį motyvą: yra sėdėjusi Vydūnui ant kelių… Tad iškart paprašiau leidimo išsitraukti diktofoną – kol svečiams buvo pilstomas vynas, oficialios kalbos dar neprasidėjusios, pabuvau žurnaliste. Manau šis gyvenimiškas štrichas papildys Vydūno portretą (tegu kiek ir prižemindamas idealizuotąjį variantą).
„Esu Milda Skučaitė Napjus. Mano tėvas turėjo lentpjūvę Viešvilėje, Klaipėdos krašte. Ten nebuvo daug lietuvių, ypač kai vokiečiai kraštą užėmė [1939-aisiais]. Mano tėvai pasiliko, aš tuomet buvau maža mergaitė. Vydūnas buvo geras tėvų draugas, dažnai apsilankydavo kelioms dienoms. Jam, atrodo, patiko mano mamos virtuvė. Vydūną labiau prisimenu iš tėvų pasakojimų. Mama sakė nesuprasdavusi Vydūno kalbų. Tėvas prisimindavo, kaip pavalgę jie dar susėsdavo, Vydūnas kalbėdavo, kalbėdavo, po to užmigdavo… Jie daug ginčydavosi. Mano tėvas nemėgo vokiečių, nes mes buvome jų okupuoti. Vydūnas visad sakydavo, kad vokiečiai laimės karą, ir tada viskas vėl bus tvarkoj. O mano tėvas ginčijo – ne, jie pralaimės karą; jis slapta klausydavosi radijo, daugiau žinojo, kas dedasi. Paskutinį kartą mano tėvas, kaip pasakojo, matė Vydūną, kai jau visi bėgo [karui baigiantis], Karaliaučius buvo visai sunaikintas; stotyje [matyt, Tilžės] tėvas pamatė Vydūną, priėjo prie jo, ir Vydūnas jam pasakė: „Jūsų teisybė, aš klydau – vokiečiai pralaimėjo karą.“
Beje, kita mano stalo kaimynė buvo Raminta Lampsatytė (Lampsatis), tikra vydūnietė, specialiai į šią pagerbimo ceremoniją atvykusi iš Berlyno. Tai ji rožės žiedu pagerbė ir atminimo lentą, ir Vydūno biustą.
Suvokimo sėkla, kad turime už ką būti dėkingi šiam humanistui mąstytojui iš Tilžės, ko gero, bus ne vienam įkritusi.
Autorės nuotr.
Voruta. – 2013, birž. 8, nr. 12 (776), p. 1-2.
Irena Tumavičiūtė
Europos dienos Detmolde, vykusios gegužės 10–11 d., turėjo ryškų lietuvišką akcentą, toli gražu ne išsisklaidantį šventiniam šurmuliui praėjus, o likusį, tikėkimės, amžiams. Prie adresu Wiesentrasse 5 esančio pastato, dabartinio evangeliškojo studentų bendrabučio („Bursos“), pokariu kurį laiką buvusio lietuvių pabėgėlių prieglobsčiu, atidengta atminimo lenta Vydūnui bei šoninės sienos nišoje gražiai įterptas jo biustas (skulptorius Lionginas Garla). Būtent Detmolde, šiame Šiaurės Reino–Vestfalijos žemės Lipės krašto mieste, prabėgo paskutinieji septyneri tilžiškio muziko, filosofo, dramaturgo, lietuvybės, bet kartu ir – darnaus tautų sugyvenimo idėjos skleidėjo, tiesiog – mąstytojo humanisto palyginti ramūs ir kūrybingi gyvenimo metai. Regis, pagerbiant pernelyg nepavėluota – šį atminimo įamžinimą galima laikyti pirmuoju žingsniu rengiantis Vydūno 150-mečiui, kol kas pažymint 145 gimimo (1868 03 22, Jonaičiai, Prūsų Lietuva) ir 60 mirties (1953 02 20 Detmoldas) metines.
Memorialinės lentos atidengimo ceremonija gegužės 10-ąją – dalyvaujant aukštiems svečiams, skambant pagarbos Vydūnui žodžiams – turėjo, galima sakyti, dviejų dešimtmečių priešistoriją. Ilgametis Vydūno draugijos vadovas, dabartinis jos garbės pirmininkas, žymiausias vydūnistas dr. Vacys Bagdonavičius atskaitos tašku laiko 1991-ųjų spalį, kai Vydūno palaikai iš Detmoldo buvo perkelti į Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno kalno pradėtą formuoti mažlietuvių veikėjų panteoną. Tuokart ir buvo įskelta ši kibirkštis: juk Vydūnas negali iš Detmoldo iškeliauti visai, nepalikdamas čia jokio pėdsako!.. Gal paradoksalu, bet šia idėja greičiau užsidegė Vokietijos atstovai nei Lietuvos institucijos (Lietuvos vydūniečiai, žinoma, nenuleisdami rankų šią ugnį kurstė). Tiek paminklinės lentos atidengimo ceremonijoje, tiek vakariniame Europos dienų atidarymo renginyje nekart aktyviausiu šios akcijos iniciatoriumi įvardytas buvęs Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrichas-Wilhelmas Nehlis, o pagrindiniu idėjos įgyvendinimo organizatoriumi – kunigas Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnyčios patikėtinis Rytų Europai. Vakaro renginio metu su padėkos žodžiais (ir raštais) tarp oficialių kalbų įsiterpę Vydūno draugijos vadovai V. Bagdonavičius ir R. Palijanskaitė abu šiuos Lietuvos ir Vydūno bičiulius paskelbė tapus draugijos garbės nariais.
Vokiškai ir lietuviškai dvikalbės atminimo lentos Vydūnui atidengimo ceremonijoje kalbėjo Detmoldo meras Raineris Helleris, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas, Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė. Nudengus lentą gobusią drobulę, vydūniečiai sugiedojo savo draugijos himną – Vydūno žodžiais Karlo Janzo sukurtą „Lietuvių giesmę“.
Vakare Miesto salėje surengtame Europos dienų atidaryme meras R. Helleris savo sveikinimo kalboje priminė šiemetę dienų temą – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“, ypač pabrėždamas lietuvių literato, humanisto ir filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno, kaip europinės idėjos pradininko, reikšmę (šią temą – Vydūno teigtąsias europinės bendrystės idėjas – kitądien rutuliojo ir V. Bagdonavičius Europos dienų programos rėmuose skaitytoje paskaitoje). Vydūno palikimą reflektavo, europinės bendrystės prasmę vakaro renginyje priminė Šiaurės Reino–Vestfalijos krašto šeimos, vaikų, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas (dirbęs ir kultūros atašė Vilniuje) Jeanas P. Froehly’s, Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, kun. M. Danys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis; žinoma, nekart primintas Vydūno dėmesys vokiečių ir lietuvių tautų santykiams (veikale „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauscher Beziehungen“). Mero surengtame vakare tarp vokiečių kalba sakomų sveikinimų, padėkų ir refleksijų vis įsiterpdavo Vokietijoje dabar įsikūrusios, Detmolde studijavusios ir „Bursoje“ gyvenusios pianistės Sandros Urbos (Urbaitės) muzikinė „kalba“, o ja, be kitų kompozitorių, bylojo ir M. K. Čiurlionis.
Viltingai nuteikė iš svetingų šeimininkų lūpų nekart skambėjęs patikinimas – po apgailestavimų, kad iki šiol apie Vydūną nedaug kas buvo girdėję, – kad šį savo bendrapilietį, palikusį ir gausų kūrybinį (literatūrinį, filosofinį ir t. t.) palikimą, ne vienas detmoldietis panors artimiau pažinti.
Astrida Petraitytė
Europos dienos Detmolde, vykusios gegužės 10–11 d., turėjo ryškų lietuvišką akcentą, toli gražu ne išsisklaidantį šventiniam šurmuliui praėjus, o likusį, tikėkimės, amžiams. Prie adresu Wiesentrasse 5 esančio pastato, dabartinio evangeliškojo studentų bendrabučio („Bursos“), pokariu kurį laiką buvusio lietuvių pabėgėlių prieglobsčiu, atidengta atminimo lenta Vydūnui bei šoninės sienos nišoje gražiai įterptas jo biustas (skulptorius Lionginas Garla). Būtent Detmolde, šiame Šiaurės Reino–Vestfalijos žemės Lipės krašto mieste, prabėgo paskutinieji septyneri tilžiškio muziko, filosofo, dramaturgo, lietuvybės, bet kartu ir – darnaus tautų sugyvenimo idėjos skleidėjo, tiesiog – mąstytojo humanisto palyginti ramūs ir kūrybingi gyvenimo metai. Regis, pagerbiant pernelyg nepavėluota – šį atminimo įamžinimą galima laikyti pirmuoju žingsniu rengiantis Vydūno 150-mečiui, kol kas pažymint 145 gimimo (1868 03 22, Jonaičiai, Prūsų Lietuva) ir 60 mirties (1953 02 20 Detmoldas) metines.
Memorialinės lentos atidengimo ceremonija gegužės 10-ąją – dalyvaujant aukštiems svečiams, skambant pagarbos Vydūnui žodžiams – turėjo, galima sakyti, dviejų dešimtmečių priešistoriją. Ilgametis Vydūno draugijos vadovas, dabartinis jos garbės pirmininkas, žymiausias vydūnistas dr. Vacys Bagdonavičius atskaitos tašku laiko 1991-ųjų spalį, kai Vydūno palaikai iš Detmoldo buvo perkelti į Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno kalno pradėtą formuoti mažlietuvių veikėjų panteoną. Tuokart ir buvo įskelta ši kibirkštis: juk Vydūnas negali iš Detmoldo iškeliauti visai, nepalikdamas čia jokio pėdsako!.. Gal paradoksalu, bet šia idėja greičiau užsidegė Vokietijos atstovai nei Lietuvos institucijos (Lietuvos vydūniečiai, žinoma, nenuleisdami rankų šią ugnį kurstė). Tiek paminklinės lentos atidengimo ceremonijoje, tiek vakariniame Europos dienų atidarymo renginyje nekart aktyviausiu šios akcijos iniciatoriumi įvardytas buvęs Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrichas-Wilhelmas Nehlis, o pagrindiniu idėjos įgyvendinimo organizatoriumi – kunigas Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnyčios patikėtinis Rytų Europai. Vakaro renginio metu su padėkos žodžiais (ir raštais) tarp oficialių kalbų įsiterpę Vydūno draugijos vadovai V. Bagdonavičius ir R. Palijanskaitė abu šiuos Lietuvos ir Vydūno bičiulius paskelbė tapus draugijos garbės nariais.
Vokiškai ir lietuviškai dvikalbės atminimo lentos Vydūnui atidengimo ceremonijoje kalbėjo Detmoldo meras Raineris Helleris, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas, Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė. Nudengus lentą gobusią drobulę, vydūniečiai sugiedojo savo draugijos himną – Vydūno žodžiais Karlo Janzo sukurtą „Lietuvių giesmę“.
Vakare Miesto salėje surengtame Europos dienų atidaryme meras R. Helleris savo sveikinimo kalboje priminė šiemetę dienų temą – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“, ypač pabrėždamas lietuvių literato, humanisto ir filosofo Vilhelmo Storostos-Vydūno, kaip europinės idėjos pradininko, reikšmę (šią temą – Vydūno teigtąsias europinės bendrystės idėjas – kitądien rutuliojo ir V. Bagdonavičius Europos dienų programos rėmuose skaitytoje paskaitoje). Vydūno palikimą reflektavo, europinės bendrystės prasmę vakaro renginyje priminė Šiaurės Reino–Vestfalijos krašto šeimos, vaikų, kultūros ir sporto ministrė Ute Schäfer, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovas (dirbęs ir kultūros atašė Vilniuje) Jeanas P. Froehly’s, Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, kun. M. Danys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis; žinoma, nekart primintas Vydūno dėmesys vokiečių ir lietuvių tautų santykiams (veikale „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauscher Beziehungen“). Mero surengtame vakare tarp vokiečių kalba sakomų sveikinimų, padėkų ir refleksijų vis įsiterpdavo Vokietijoje dabar įsikūrusios, Detmolde studijavusios ir „Bursoje“ gyvenusios pianistės Sandros Urbos (Urbaitės) muzikinė „kalba“, o ja, be kitų kompozitorių, bylojo ir M. K. Čiurlionis.
Viltingai nuteikė iš svetingų šeimininkų lūpų nekart skambėjęs patikinimas – po apgailestavimų, kad iki šiol apie Vydūną nedaug kas buvo girdėję, – kad šį savo bendrapilietį, palikusį ir gausų kūrybinį (literatūrinį, filosofinį ir t. t.) palikimą, ne vienas detmoldietis panors artimiau pažinti.
Iškilmių dalyviai
Literatūra ir menas, 203-05-17, nr. 3427.
