PRISIMINIMAI APIE PROF. VIKTORĄ FALKENHAHNĄ

Skirta pristatyti kasmetinės Vydūno stovyklos dalyviams

 

Vydūno mokymas – ne  tik kaip elgtis ir ką galvoti. Bet, visų pirma,  kokiu žmogumi reikia būti.

Dėl to mus domina ne tik Vydūno veikalai ir nuveikti darbai. Domina jis pats – jo didinga asmenybė.

Ji yra  jo mokymo įkūnijimas.

Ji padaro jo mokymą gyvą, patrauklų, o jo teisingumas tampa akivaizdus.

Dėl to mus domina Vydūnas kaip asmenybė. Ir dėl to mus domina žmonės, kurie išaugo jo šviesoje.

Prof. Viktoras Falkenhahnas – vienas iš tokių žmonių.

Apibūdinant jų virš 40 metų draugystę, Leonas Stepanauskas sakė – Vydūnas beveik tėvas.

 

Dėl to esame labai dėkingi Vydūno draugijai, kad negaili pastangų profesoriaus Viktoro Falkenhahno atminčiai.

Ačiū draugijai už įvykusią  didelę priemonę – Viktoro Falkenhahno jubiliejaus minėjimą. Ypač ačiū Vaciui Bagdonavičiui, kuris inicijavo ir organizavo ją.

Ačiū už draugijos   paramą, kurios sulaukiau,   kai pradėjau versti  noveles apie aisčius. Ypač ačiū Vaciui, kuris visa laiką konsultavo ir padrąsindavo, ir Leonui Stepanauskui už organizacinę paramą ir puikius patarimus dėl vertimo. Niekada neįtariau, kad vertėjo duona tokia sunki.

Ačiū Vydūno draugijos tarybai, Tomui, Eligijui, kad sudarėte galimybę pristatyti kiekvieną novelę visiems draugijos nariams.

Ačiū vydūniečiams už jų  nuoširdų, gyvą susidomėjimą. Jau po pirmos novelės „Saulės pamokos“ keletas žmonių paprašė atsiųsti. Po to siunčiau visiems ir sulaukiau tik dėkingumo.

Ačiū už šios dienos susitikimą, už galimybę papasakoti jums konferencijoje ir čia prie laužo apie  Viktoro Falkenhahno ir Vydūno draugystę.

Taigi noriu papasakoti apie Viktorą Falkenhahną kaip žmogų.

Pradėsiu nuo aplinkybių

Kionigsbergas – Vilnius

Gimiau ir pirmus gyvenimo metus (1940-1945 m.) gyvenau su motina Karalaičiuose – Kionigsberge. Tėvas buvo fronte.

1945 m. pradžioje miestas buvo galutinai apsuptas. Prasidėjo miesto blokada.  Miestas buvo visiškai sugriautas. Antskrydis vyko po antskrydžio. Rusai numesdavo sunkias bombas, kurios pramušdavo pastatą iki fundamento ir ten sprogdavo. Likdavo vien duobė. Amerikiečiai bombardavo daug veiksmingiau. Jie mėtė  daugybę mažų uždegamųjų bombų. Po jų antskrydžių degė visas miestas.

Balandžio mėnesį miestas kapituliavo.

Jį užėmė rusai.

Buvome antrame   pusiau sugriauto namo aukšto bute. Girdėjome šūvius. Tai buvo „začistka“. Rusų kareiviai ėjo per namus ir tikrino, ar yra užsilikusių vokiečių.

Mūsų namo laiptinėje pasigirdo žingsniai. Kareivis įėjo ir, pamatęs mus, iš karto pakėlė automatą. Mama kalbėjo jam rusiškai: „Mes  niekam nieko blogo nepadarėm, mano vaikas jums nieko blogo nepadarė.“  Kareivis atrėžė:  “Mano žmona ir vaikai irgi nieko blogo nepadarė, bet  vokiečiai juos  nužudė ”. Ir … nešovė.

Iš Kionigsbergo visi bėgo į Vakarus. Bet mano mama galėjo grįžti tik į Vilnių, pas savo mamą. Ji paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Bet tai buvo labai ir labai rizikinga. Dar vyko karas su Vokietija ir štai iš Vokietijos  grįžta moteris su vien  vokiškai kalbančiu  vaiku. Suprantama, kad gan greitai geri kaimynai pranešė apie tai  saugumui. Mama gavo iškvietimą į pastatą Lenino aikštėje.

Apklausinėjo du saugumiečiai: vyresnis ir jaunesnis. Pirmas  klausimas: „Kur Jūsų vyras“?

Jei ji pasakytų  tiesą, kad jis vokiečių kareivis, kad mes ką tik atvykome iš Vokietijos,  mus tikrai  išvežtų į  Sibirą kaip vokiečių padėjėjus. Tada išveždavo už nepalyginus mažesnius dalykus. Mus ten tikrai neišgyventumėm.  Mama pamelavo: „Jis gydytojas. Miręs 1941 metais, dar iki vokiečių atėjimo“. Melas buvo akivaizdus- jie aiškiausiai žinojo viską. Jaunesnis net pašoko užduoti tolimesnių klausimus. Bet vyresnis jį sustabdė.

“Stop! Reiškia, Jūsų vyras – gydytojas Viktoras Justickis ir mirė 1941 metais dar iki vokiečiams ateinant ir su vokiečiais negalėjo bendradarbiauti?  Gerai.“

Už savo ir mamos gyvybę turiu būti dėkingas tam rusų kareiviui ir  tam saugumiečiui.

Tėvas. Susitikimai Vilniuje

Po to viskas vyko tuometine  įprasta tvarka: vaikų darželis, spaliukas, pionierius, komjaunuolis, studentas,  kartu darbas respublikiniame komjaunimo laikraštyje su aiškiu tikslu likti ten dirbti. Paskutiniame kurse nugalėjo mokslas. Stojau į Mokslų Akademijos filosofijos aspirantūrą.

Šiuo metu įvyko pirmas tikras susitikimas su tėvu. Puikūs jo  pirmieji žodžiai: “Kaip seniai mes nesimatėme”. Šie žodžiai sakė, visada buvome kartu, tik negalėjome matyti vienas kitą.

Po to – keli susitikimai Lietuvoje ir visai skirtingi Vokietijoje.

Pirmieji įspūdžiai apie  tėvą buvo galingi.

Iš karto stebino fantastiškos, neįsivaizduojamos, neaprėpiamos  žinios. Kalbėjo visomis įmanomomis kalbomis – su lietuviais, lietuviškai, su rusais – rusiškai, su lenkais – lenkiškai, su žydais – žydiškai, su estu, italu, gruzinu – jų kalba. Lietuvių kalba buvo tik viena iš daugybės, kurias jis mokėjo.  Lietuviškai kalbėjo gerai, bet savotiškai. Akad. Korsakas pasakė: „Kalbate taip, kaip mes kalbėjome  iki karo, kaip kalbėjo  mūsų tėvai“.

Jis ne tik  kalbėjo visomis šiomis kalbomis, bet ir žinojo kiekvienos kalbos ir jos tautos istoriją, žinojo, kaip buvo kalbama prieš šimtą, du šimtus, prieš tūkstantį metų. Žinojo kiekvienos literatūrą. „Žinojo“- ne tas žodis. Atrodė, kad su kiekvienu rašytoju  buvo pažįstamas asmeniškai. Kiekvieno žinojo būdą, kas jam patinka ir nepatinka, kodėl rašė taip, o ne kitaip.

Ne tik kalba ir literatūra. Aš ką tik išlaikiau kandidatinį filosofijos istorijos egzaminą  ir tikrai gerai išmaniau tai. Falkenhahnas pažinojo kiekvieną iš man žinomų filosofų, skaitė kiekvieną, turėjo savo nuomonę apie kiekvieną ir, vėl gi, kiekvienas jam buvo gyvas, gerai suprantamas žmogus.

Istorija, biologija -jis viską žinojo ir, kas buvo ypač stebėtina,  visada tai buvo fundamentalios, solidžios  žinios.

Jis puikiai, įdomiai piešė. Jo paveikslai buvo tikrai įdomūs. Pirmiausiai, tai peizažai. Jis mylėjo lietuvišką peizažą ir mokėjo „pagauti“ jo savitumą.  Man atrodo, kad iš dabartinių dailininkų panašiai piešia Aloyzas Pacevičius, Raigardas Kudirka. Jų pavaizduoti gamtovaizdžiai ne tik gražūs, bet ir labai lietuviški, „pagauna“ tą žodžiais neišreiškiamą ypatumą, kuris skiria lietuvišką peizažą nuo  tokių laukų, kalnelių ir miškų Vokietijoje ar Kanadoje.

Ypatingą vieta tarp jo kūrinių – kosminiai simboliniai paveikslai: jų tema – žmogus ir pasaulis. Šie jo paveikslai susišaukia, iš vienos pusės, su Čiurlioniu, iš kitos- su tokiais dabartiniais „kosminiais“ dailininkais kaip Jerry LaFaro, Vrindavan Das. Žemiau pateikiu jo paskutiniais metais nupieštą autoportretą. Šis modernizmo stiliumi nutapytas  autoportretas vaizduoja išminties kupiną dailininką begalinio įvairiomis spalvomis spinduliuojančio kosmoso centre. Jo akyse toks pat begalinis, kaip ir begalinis Kosmosas, jo supratimas.

 

Girdėjote jo noveles – tai tikra literatūra. Tokia proza, novelės – garbė geram rašytojui.

Visa tai – ir mokslas, ir menas – buvo ne dėl to, kad „matot, aš ir tai moku“ ir ne „man tai įdomu, man tai patinka.“

Tai buvo tiesiog jo būdas bendrauti su pasauliu.

Niekad nepamiršiu vieno epizodo.

Mes ėjome iš miesto mažyte Rūtų gatve, kur gyvenome. Tai žalia gatvė Vilniaus pakraštyje. Mediniai namai, o aplinkui miškai.

Falkenhahnas turėjo problemą dėl regėjimo, gydytojas liepė saugoti akis – būtinai dėvėti tamsius akinius. Eidamas jis jas nusiėmė. Sunerimau, negalima!  Jis nuliūdo: „Taip, negalima… Bet aplinkui taip gražu!“

Apsidairiau. Mažytė Rūtų gatvė, kuria kasdien vaikščiojau, galvodamas pakeliui apie savo reikalus, ir kurioje tikrai nieko ypatingo, tokių apie Vilnių šimtai. Bet   jam ji buvo visai kita  gatvė, nei ta, kurią kasdien mačiau. Tai buvo stebuklinga,   spinduliuojanti, fantastiškai įvairiaspalvė.

Pagalvojau, kad mes vaikščiojame skirtingomis gatvėmis.

O po to kilo ir kita mintis, kad [pasauliai] kuriame gyvenu aš ir tas kuriame gyvena jis, visai skirtingi. Jam ir ši gatvė, ir šis pasaulis buvo kitokie. Jam visas mus supantis pasaulis buvo visai kitoks, nei man, ar kitiems žmonėms:  Jis buvo nuostabus, daugiaspalvis,  švytintis puikiomis ryškiomis spalvomis, spinduliuojantis, be galo įdomus.

Ir ne tik gamta. Taip pat jam  švytėjo kalbos, kurias jis studijavo, taip pat spinduliavo gausybė fantastiškai įdomių dalykų, kuriuos jis apie jas žinojo.

Buvo dar vienas epizodas, kai labai pajutau mūsų skirtumą.

Tai buvo Berlyne, kai buvau pas jį svečiuose.  Jo didelė  aistra buvo astronomija. Pirmą kartą, kai buvau pas jį ir lauke pasidarė visai tamsu,  jis išvedė mane į balkoną. Ten stovėjo didelis teleskopas. Jis labai norėjo parodyti man Jupiterį ir jo palydovus. Ilgai nutaisinėjo teleskopą, tikrino, ar gerai matosi ir pagaliau pasakė: „Žiūrėk“.

Pažiūrėjau- ten tikrai buvo du šviesūs taškai: vienas didesnis, tai buvo Jupiteris, antras – mažesnis. Tai buvo palydovas .

Pasakiau: „Ačiū,  įdomu!“ .  Tiesa pasakius, Jupiteris man nebuvo  labai įdomus.

Falkenhahnas kokį laiką tyliai žiūrėjo į mane ir po to  pasakė: „Supranti,  pamatei Jupiterį,  Ganimedą! Prieš 400  metų buvo didi akimirka, kai jas pamatė Galilėjus. Tik įsivaizduok, koks didelis  tą akimirką tapo visas pasaulis! Žmonijai prasidėjo nauja era. Po šios akimirkos gyvenimas jau negalėjo likti toks, koks jis buvo iki jos…“ .

Ir jis pats be teleskopo ilgai žiūrėjo ten, kur buvo Jupiteris.

Nors tikrai nelabai atsimenu Jupiterį, bet užtat jo  veidą tuo momentu aš matau iki šiol.

Tai buvo Vydūno veidas: įkvėpimas.

Ir dar – tai buvo Matymas.

O jis matė. Jis matė tai, ko nemačiau aš:   neįsivaizduojamai gigantišką Jupiterį, neįsivaizduojamą kosminį atstumą, per kurį mes į jį dabar žiūrime, jis matė visą mūsų pasaulio didybę. Ir jis – šio didingo pasaulio dalis.

Jo siela apėmė  visą pasaulį,   kosmosą. Tai buvo jo pasaulis.

Po daugybės metų skaičiau jo kosmines noveles „Pasaulio sutvėrimas“, „ Saulės pamokos“ ir supratau dar vieną. Jis visą gyvenimą ieškojo atsakymo į amžinus klausimus: kas yra žmogus, kokia jo paskirtis, kodėl mūsų pasaulis yra toks, koks yra.    Jis buvo giliai įsitikinęs, kad atsakymo į visus tuos klausimus, reikia ieškoti atsakyme į kitą klausimą: koks yra pasaulis, kam jis sukurtas, kokia mūsų vieta jame.

Man tada buvo nedaug metų. Buvau jaunas ambicingas mokslininkas. Tiesa pasakius, mane tada domino visai kitas kosmosas. Tai buvo mano gausūs ir neretai gan komplikuoti santykiai su daugybe žmonių. Tai buvo  draugai ir priešai, moterys, konkurentai, meilės ir antipatijos, bendradarbiai, vadovai ir pavaldiniai. Čia visą laiką įvykdavo kažkas svarbaus, kas užimdavo visas mano mintis.

Jis buvo žmogus, kuris puikiai mokėjo bendrauti. Viešnagių Lietuvoje metu Falkenhahnas gyveno pas mus, Rūtų gatvėje. Tuo metu mūsų kukli gatvė virsdavo savotiška Meka. Žmonės ėjo  pas jį nuo ryto iki vakaro. Paskambindavo, susitardavo su Falkenhahnu  tam tikrai valandai trumpam susitikimui, bet po jo neišeidavo, ir ateidavo dar žmonių  ir jų susiburdavo vis daugiau.  Patys įvairiausi – mokslininkai, mokytojai, menininkai, žurnalistai, partiniai bosai ir laisvamaniai, nevisai sveiko proto žmonės ir psichiatrai, „samizdato“ žmonės ir , tikriausiai, „kgbistai“. Tarp jų buvo labai protingų ir tiek pat kvailių, buvo labai įdomių, bet ir  tokių, kurių kiekvienas žodis sukeldavo nuobodumo jausmą.

Falkenhahnas   buvo galingas magnetas, kuris patraukė įvairiausius žmones. Man buvo ypač įdomu žiūrėti, kaip jis bendrauja. Aš mačiau, kad žmonės traukiami prie jo.  Tai buvo kažkas fenomenalaus

Aš bandžiau suprasti, kas taip patraukia  tokius įvairius žmones.

Iš vienos pusės, aišku, tai buvo jo begalinės žinios ir  interesai. Jam buvo nesunku su kiekvienu rasti temą, kuri domina ir jį, ir pašnekovą: su mediku – apie mediciną, su dailininku – apie dailę, su suomiu apie jo kalbą.

Tačiau tai buvo ne viskas. Kai kalbėjote su juo, visada buvo toks jausmas, kad jis žino apie jus kažką labai svarbaus,  labai vertingo, labai išmintingo. Ir dėl to jam labai įdomu kalbėti su Jumis.

Ir įvykdavo stebuklas: bendraujant su juo, kvailiai kažkaip tapdavo protingesni, cinikai –  kilniais, nuobodybės – įdomiais.

Iš karto supratau, kad turiu su juo kalbėtis apie tai, kaip jis gali padėti man rasti kelią santykių džiunglėse.

Atsimenu pirmą tokį pokalbį.

Buvo šiltas vasaros vakaras. Tai buvo rugpjūčio pabaiga, dienos jau trumpesnės ir vakare – jauki prieblanda.  Sulaukiau,  kol paskutinis žmogus išėjo ir tėvas  sėdėjo vienas mūsų namo verandoje.  Įsitikinau, kad nieks nesutrukdys,  pasakiau, kad turiu jam svarbų klausimą. Tiesiai pasakiau, kad mane žavi jo sugebėjimas bendrauti su žmonėmis ir paprašiau papasakoti, kaip reikia bendrauti su žmonėmis.

Buvau tikras, kad tai bus ilgas pokalbis, nes problema sudėtinga.

Mano nuostabai  jis pasakė visai nedaug. Tačiau šie žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, aš labai jais patikėjau ir jie pasidarė man labai svarbūs kiekviename žingsnyje.

Tai tokie žodžiai: „Jeigu sutinki naują žmogų, jeigu į tavo gyvenimą įeina naujas žmogus, žinok,  tai reiškia, kad didieji dievai mato, kad tu nesupranti gyvenime kažko labai svarbaus. Jie mato, kad šis nesupratimas trukdo tau gyventi, trukdo eiti pirmyn, tapti tuo, kuo gali ir  turi tapti.

Dėl to jie siunčia tau šį naują žmogų. Dėl to pirmiausia, ką turi žinoti sutikęs naują žmogų, yra tai, kad šis  naujas žmogus tau – tai didysis guru. Dievai siunčia tau  tavo didįjį mokytoją, jie siunčia jį  tau, kad padėtų tau suprasti tai, ko pats vienas dėl tavo ribotumo, dėl to, kad esi, viso labo, žmogus, negalėjai suprasti.“

Neįsivaizduojate, kiek kartų nuo to laiko aš mintyse pasakydavau jam ačiū už tuos žodžius.

Į mano gyvenimą įeidavo patys įvairiausi žmonės: vieni iš karto tapo draugais, kiti – priešais, vieni žiūrėjo į mane palankiai, kiti – kritiškai, treti – iš viso nežiūrėjo, aš jiems  buvau neįdomus.

Kiekvieną kartą pirma mano reakcija buvo sureaguoti į naują žmogų  įprastu būdu: su draugu draugauti, su priešu kariauti. Kiekvieną kartą mano jausmai buvo įprasti – aš pajusdavau draugui draugiškus jausmus, priešui – priešiškus. Bet po to išplaukdavo  Falkenhahno žodžiai – tai dievų pasiuntinys, tai tavo mokytojas. Ir atsirasdavo  susidomėjimas: šis žmogus mano mokytojas? Įdomu, ką turi man pranešti, ko aš turiu iš jo išmokti, ko aš nesuprantu gyvenime, ko gyvenimas nori iš manęs?

Ir šie žodžiai keitė viską.

Neįdomus žmogus tapdavo įdomus. Vietoj noro atstumti šį žmogų,  atsirasdavo noras geriau jį pažinti.

Ir, tikras stebuklas, santykiai su juo pasikeisdavo. Aš mačiau, kad ir to naujo  žmogaus žvilgsnis pasikeičia. Mačiau, kad ir aš jam pasidariau įdomus.

Visada turėjau problemų su kito skruosto atsukimu mane nuskriaudusiam priešui. Ne kartą teko įsitikinti, kad jeigu kažko sieki, konfliktas – neišvengiama gyvenimo dalis: su kažkuo susikerta interesai, kažkam tu tiesiog nepatinki, kažkas mėgsta kariauti, kažkas tiesiog eina per gyvenimą, stumdamas visus kitus į šoną.

Ir čia esu be galo dėkingas savo tėvui už jo išmintį.

Ilgai kalbėjome apie tai ir galiausiai pasakė žodžius, kurie liko su manimi visam gyvenimui. Pasak jo, tai buvo iki Konfucijaus gyvenusio kinų filosofo Liao Dzi pamokymas. Atsimenu kiekvieną žodį:

„Jeigu kažkas puola tave, nori tave nuskriausti, padaryk viską, ką tik gali, kad išvengtum karo, padaryk viską ir padaryk daugiau nei viską.

Bet jeigu padarei tikrai  viską, bet jis vis tiek perša tau mūšį, atsistok, sukaupk visas savo jėgas ir būtinai nugalėk jį.

Ir kada jis bus nugalėtas, ir priešo lavonas gulės prie tavo kojų,

nedžiūgauk, o atsisėsk ir verk, lyg tai mirė tavo geriausias draugas“.

Šie Liao Dzi ir mano tėvo žodžiai buvo man labai svarbūs. Jie pasakė svarbiausią. Taip, kova neišvengiama. Toks mūsų gyvenimas. Tačiau svarbiausia – neleisk savęs įtraukti į ją emocionaliai, netapk jos vergu.

Man daug sykių teko įsitikinti, kokia svarbi yra ši tiesa. Bet koks konfliktas sujudina  žmogaus sieloje kažkokį jos dugne gulintį dumblą ir jis pakyla ir sudrumsčia visą sielą. Žmogus pradeda viską kitaip matyti ir kitaip galvoti.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų šis supratimas padėjo man ir leido man padėti kitiems žmonėms, ypač vėliau, kai teko daug padėti žmonėms, besikreipiantiems į teismą.

Ir buvo šiame pasisakyme dar viena tiesa. Iš daugybės priemonių, kurios pasiūlytos konfliktams spręsti ar išvengti, tik viena tikrai veikia. Tai išmintis.

 

Tie metai buvo laikotarpis, kai įvyko tikras bendro intereso psichologijai ir žmonių santykiams „sprogimas“. Pagrindiniais „sprogdintojais“ tada buvo Leningrado Bechterevo psichoneurologinio  instituto psichiatrai ir psichologai, kurie sukūrė pirmuosius asmenybės testus ir išvertė pagrindines užsienio metodikas.

Jų psichologija ryškiai skyrėsi nuo tradicinės, tampriai susietos su filosofija, su jos abstrakčiais ir sunkiai suprantamais „atspindėjimais“ ir „atspindėjimų atspindėjimais“. Visi aplinkiniai staigia pasidarė „psichostenikais“, „cikloidais“, „šizoidiais“… Visi, kas tik turėjo galimybes, važiavo mokytis į Bechterevo institutą.

Man pavyko ten nuvažiuoti, susidraugavome su ten dirbančia jaunų psichiatrų ir psichologų komanda. Prasidėjo bendri tyrimai. Kartu parašėme daugybę straipsnių ir keletą, mano manymu, gan vykusių knygų, viena iš kurių, skirta šeimos psichoterapijai, leidžiama dar ir dabar.

Visa tai stipriai įtraukė mane. Man buvo įdomu pasakoti apie visa tai Falkenhahnui. Jis klausė viską su dideliu susidomėjimu.

„Taip! Tai labai ir labai įdomu…, bet …“

Buvo ir „bet“.

„Supranti, darote tuos testus, kad pažintumėte žmogų. Norite  nustatyti, kokiam psichologiniam tipui jis priklauso. Tai gerai. Bet testas ir tipas pasako, kuo žmogus panašus į kitus. Tuo tarpu kai nori pažinti kitą žmogų, daug svarbiau suprasti, kuo jis skiriasi, kuo jis unikalus, nepakartojamas.“

Ir vėl sekė sena išmintis.

Šį sykį jis papasakojo apie Indijos išminčių, kuris gyveno  aukštai kalnuose prie nuostabaus visada ramaus  ežero. Pas jį atvyko jo jaunas mokinys, kuris buvo kareivis ir, mažo to, beprotiškai įsimylėjęs.

„Mokytojau, aš beprotiškai myliu ją, bet negaliu suprasti, ar ji mane myli, ką ji apie mane galvoja, ką jaučia.“

Ir patylėjęs išminčius  atsakė: „Pirmiausiai, nusiramink. Ir žinok, kad suprastum kitą žmogų, reikia būti ramiam kaip ši sniego viršūnė, ir reikia būti švariam, kaip šis sniegas kalno viršūnėje. Ir tavo siela turi būti rami ir nesudrumsta, kaip šio ežero paviršius. Tu neturi nieko iš anksto galvoti apie tą žmogų. Tavo akys, tavo ausys, tavo siela – viskas turi priklausyti jam. Kaip ežero paviršius, ji turi atspindėti jo sielą.

„Supranti“, – tęsė Falkenhahnas, – „man atrodo, kad jeigu tu papasakotum šiam išminčiui apie jūsų testus, jis, ko gero paklaustų, ar šie testai neatsistoja tarp jūsų ir žmogaus“.

Aišku, nepaisant  šio  „bet…“ , aš ir toliau užsiiminėjau šiais tyrimais. Tačiau kuo ilgiau , tuo dažniau iškildavo šis „bet…“.

Psichologinės teorijos (asmenybės akcentuacijų teorija) ir bent dalis  psichodiagnostinių  instrumentų jiems tirti atkeliavo į Bechterevo institutą iš Vokietijos, Berlyno Charite psichoneurologijos ligoninės, kuriai vadovavo vienas garsiausių dabartinių  psichiatrų profesorius Karlas Leonhardas.

Falkenhahnas padėjo man susitikti su juo. Karlas Leonhahrdas, savo ruožtu, padėjo man susipažinti su viskuo, kas tuo metu buvo daroma Vokietijoje.

Vokiečiai jau seniai taikė tuos diagnostikos metodus, kuriuos Bechterevo institutas tik pradėjo taikyti. Tai, kas Bechterevo  institute buvo tik pradedama, Vokietijoje buvo seniai veikiantis ir gerai organizuotas konvejeris. Turėjau daug galimybių matyti, kaip jis veikia, kalbėtis su žmonėmis – pacientais ir klientais. Dažnai tekdavo įsitikinti, kad testas tikrai nukreipia diagnostinį tyrimą tam tikra kryptimi, padaro žmogų „atveju“  ir trukdo pastebėti kartais ir labai svarbius dalykus. Ir šis pavojus vis  auga, kada testo taikymas tampa, kaip Vokietijoje, kasdieninio medicininio „konvejerio“ dalimi. Žmogaus pažinimas vis labiau nutolsta nuo to nesudrumsto ežero paviršiaus, apie kurį kalbėjo Indijos išminčius.

Išgirstas kažkada „bet…“ vis garsiau skambėjo mano ausyse.

Esu be galo dėkingas savo tėvui už šias žmonių supratimo pamokas.

Dėka jų, aš toks, koks esu…

 

Berlynas.

Po savo pirmo pobūvio Vilniuje tėvas  iš karto pakvietė mane  į Berlyną.

Ir štai aš jo dideliame bute  Am Treptower Park, turiu brolį – Faustą ir seserį – Bealein. Dideliame bute gyveno didelė šeima ir visada dar ir koks nors  svečias. Aišku, kai tiek žmonių, gyvenimas kunkuliuoja – visą laiką kažkas įvyksta.

Viskas aprimsta tik naktį, kai visi eina miegoti.

Man tai buvo geriausias laikas – tėvo kabinete, kuris kartu buvo ir tėvo  miegamasis, kalbėjomės. Už langų – tamsi naktis, visur viskas ramu, mes niekur neskubam ir ramiai šnekamės.

Tai buvo didieji pokalbiai.

Iš vienos pusės, Vydūno mokinys ir pasekėjas.

Iš kitos – jaunas filosofas, aišku, marksistinis.

Kodėl „aišku“? Dabar paaiškėjo, kad visi buvo kovotojai. Netgi alkoholikai teigia, kad savo gėrimu siekė susilpninti režimą ir nubausti okupantus. Tai ne apie mane.

Niekada nebuvau joks revoliucionierius.   Maža to, visada rimtai žiūrėjau į tai, ką mokykloje sakė mokytojai, o universitete – dėstytojai. Aš dar dabar gerai atsimenu, kokia nelaimė  buvo, kai trečioje klasėje manęs nepriėmė į pionierius. Visada buvau aktyvus ir pozityvus. Visada siekiau eiti pirmyn. Visada, ką dariau, dariau iš širdies. Mokiausi tikrai iš širdies – Universitetą vienintelis iš kurso baigiau su pagyrimu.

Socializmas buvo vienintelis socialinis mokslas, kuris buvo mums prieinamas.

Maža to, tai buvo patrauklus mokymas. Jis  aiškino, kad viską reikia daryti su protu, pav.,  visa geriausia, ką rado mokslas, reikia planingai įgyvendinti tam, kad visiems būtų gerai.

Ir štai mūsų naktiniai pokalbiai: jaunas marksistas kalba su ištikimu Vydūno mokiniu. Atrodytų, kad Falkenhahnas kaip ištikimas Vydūno mokinys turėjo išgelbėti savo paklydusio sūnaus sielą, padėti visas jėgas ir  paaiškinti savo  jaunam,  klystančiam ir nieko nesuprantančiam sūnui, kokia nesąmonė yra tas visas marksizmas ir socializmas ir kad iš tikrųjų reikia tikėti ne Marksu, o Vydūnu.  To tikrai nebuvo.

Pirmiausiai, ir į  socializmą ir marksizmą Falkenhahnas žiūrėjo visai ramiai. Nesu visai  tikras, kad ir  Vydūnas juos smerkė.

Mūsų bendravimo problema buvo kita. Tai buvo mūsų  skirtingas mąstymas.

Marksizmo, ir ne tik jo, bet visų ir mums simpatiškų, ir mums nepriimtinų ideologijų  pagrindas yra tam tikras nusistovėjęs mąstymo būdas.

Jis paprastas.

1.Yra kažkoks didelis tikslas – pavyzdžiui, sukurti puikią visuomenę, kurioje visiems gera, ar sukurti dievobaimingą visuomenę.

2.Yra įsitikinimas, kad šio tikslo reikia pasiekti.

Kai yra šie du dalykai,  viskas iš karto stoja į savo vietą: Iš karto aišku, ko reikia siekti, kas gresia, kas gera, kas bloga, kas draugas, kas priešas, koks turi būti žmogus ir koks neturi, kaip auklėti vaikus, kaip rašyti knygas.

Taip veikė mano galva. Man buvo nelengva suprasti kitokią logiką! „Kai mes judame pirmyn“- aiškino jaunas filosofas Vydūno mokiniui, mes, pirmiausiai,  turime aiškiai ir tiksliai žinoti, kur norime ateiti?“

Falkenhahnas neprieštaravo.

Bet jis buvo įsitikinęs, kad tai toli gražu ne svarbiausia. Jis manė, kad yra dalykų, kurie yra daugybę kartų svarbesni, negu socializmas, komunizmas, demokratija, anarchija, liberalizmas, laisvoji rinka, planinis ūkis, feodalizmas, krikščionybė, judaizmas.

Šis dalykas yra žmogus.

Pavyzdžiui, socializmas- geras ar blogas? Falkenhahnas buvo įsitikinęs, kad jei norime atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausiai atsakyti į kitą: kas tas žmogus, kuris jame gyvens? Jeigu jis geras, tai ir socializmas bus  geras. Jeigu jis blogas, ir socializmas bus blogas.

Falkenhahnas  jokiu būdu nebuvo abejingas žmogaus politiniams ar religiniams įsitikinimams. Nieko panašaus. Atvirkščiai, bendraujant su kiekvienu žmogumi jam buvo labai svarbios šio žmogaus pažiūros. Jam buvo labai svarbu, kas jo svečias – komunistas, ar pranciškonas, ar talmudistas. Kiekvieną kartą tai jam buvo labai svarbu ir labai įdomu. Bet tai jam buvo įdomu ne aplamai, o tik  kaip svarbi šio žmogaus asmenybės dalis.

Kartą jis pasakė – ir šiuos žodžius  irgi atsimenu iki šiol: „Kiekvienas komunistas turi savo komunizmą. O kiekvienas šventikas – savo dievą“  (Kažkaip pirmą kartą dabar pagalvojau – nejaugi ir kiekvienas vydūnietis – turi savo Vydūną?).

Daug jo gerų draugų buvo įvairių religijų atstovų.  Bet tarp jo draugų buvo ir labai įsitikinusių komunistų.

Atsimenu planavome mano  pobūvį  ir susitikimus Vokietijoje. Atrodytų, jis turėtų apsaugoti savo sūnų nuo komunistų. Pagalvokite: esate vydūnietis ir staigiai  sužinojote, kad Jūsų sūnus domisi ne Vydūnu, o socializmo idėjomis. Kaip pasielgtumėte? Tikriausiai, pasistengtumėte apsaugoti savo sūnų nuo tokių neigiamų, kenksmingų kontaktų.

Falkenhahnas elgėsi lygiai atvirkščiai.  Kai pradėjome planuoti  mano pirmą  kelionę po Vokietiją, jis iš karto prisiminė savo seną draugą – komunistą, gyvenantį Leipcige: „O! Tau bus įdomu su juo susitikti“.

Susitikome. Šis  draugas buvo senas ištikimas komunistas, nacių laikų pogrindininkas. Jis buvo pensijoje, bet visas jėgas skyrė muziejui. Tai buvo  namelis, kur buvo spausdinamas pirmas bolševikinis laikraštis „Iskra“. Apsistojame pas jį, jis mums parodė, kaip veikė staklės, kurioje buvo spausdinamas pirmas komunistinis laikraštis, kartu su juo atminčiai  atspausdinome sau keletą „Iskros“ numerių.  Vakare ilgai kalbėjomės. Jis  buvo geras ir  nuoširdus žmogus. Ir jis  buvo nuoširdus komunistas. Jis  su ašaromis akyse kalbėjo apie šventas komunizmo idėjas. „Ar gali būti kažkas aukštesnio ir geresnio, nei gyventi dėl kitų? – kalbėjo jis.  Ar gali būti geresnė visuomenė, kuri kuriama protu, o ne egoizmu, kur rūpinamasi ne tik savimi, bet ir visais?“.  Jis labai pergyveno, kad daug kas aplinkui vyksta ne taip, kaip jis svajojo.

Klausydamas jo  galvojau, jei visi būtų tokie, tai tikrai būtų nesvarbu, kas geriau, socializmas ar kapitalizmas. Geras būtų ir socializmas, ir kapitalizmas, ir bet kas.

Bet nors žmogaus įsitikinimai Falkenhahnui  buvo svarbūs ir  įdomūs,  tai  visgi  nebuvo jam svarbiausia.

Svarbiausia jam buvo ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas  bendra, kas juos vienija.

O vienija mus visus dalykai, nepalyginamai svarbesni, nei įsitikinimai.

Mus vienija tai, kas yra svarbiausia kiekvienam žmogui, kas yra daug svarbiau už visus komunizmus, kapitalizmus, judaizmus ir pan.  Visus mus vienija tai, kad visi gyvename, kad visi norime laimės, kad matome saulę, žolę, jūrą. Ir visi   esame likimo rankose, visi  pergyvename dėl savo artimųjų. Visi  turime savo džiaugsmus ir nusivylimus, visi  norime, kad aplinkiniai mus gerbtų ir mylėtų. Ir už viską  svarbiausia, kad visi gavome didžiulę dovaną – pasaulį, kuriame gyvename, galimybę pažinti ji,  mąstyti,  suprasti, džiaugtis, grožėtis…

Ir būtent dėl šių bendrų dalykų galime suprasti kitą žmogų, mylėti, gailėtis jo, netgi jeigu jis kitoks, nei mes, net jeigu tiki kitais dalykais, net jeigu mums nepriimtinas jo elgesys ir jo mąstymo būdas, netgi jeigu jis buvo blogas mums.

Kartą  pasakojau Falkenhanui  apie Kionigsbergą, „začistką“ ir apie saugumietį. Jis  Ilgam nutilo, o po to pasakė: Kaip norėčiau surasti juos ir išreikšti visą mano dėkingumą. Tai aukštos sielos didieji  žmonės“

Tie pokalbiai suvaidino nemažą vaidmenį mano gyvenime. Jie  vertė gerokai susimąstyti, pagalvoti apie dalykus, kuriais anksčiau neabejojau. Pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau.

1990 metais su savo studentais ir dviem kitais Riomerio universiteto dėstytojais jau buvau tarp  Seimo gynėjų.