Vydūno sugrįžimai Tilžėje


Rima Palijanskaitė

 

     2013 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos konsulatas Sovetske Lietuvos Respublikos pirmininkavimo ES Tarybai proga surengė tarptautinę konferenciją ir dr.V.Bagdonavičiaus bei dr.A.Martišiūtės-Linartienės monografijos rusų kalba „Vydūnas Europos kultūros kontekste“ pristatymą. Renginio iniciatorius – Lietuvos respublikos konsulato Sovetske ministro patarėjas Bronius Makauskas.

     Renginys vyko Sovetsko Muzikos mokyklos konferencijų salėje. Konferencijos atidarymo metu sveikinimo žodį tarė Sovetsko vicemeras I.S.Jablonskij, išreikšdamas džiaugsmą ir tikėjimą, kad konferencija ir knyga bus labai naudinga šio miesto istorijai ir kultūrai. Konferencijos dalyvius ir svečius pasveikino LR konsulė Natalija Raškauskienė, pabrėždama, kad tai puiki proga daugiau sužinoti apie XIX a. pab. –  XX a. pr. žymų Tižėje gyvenusį ir kūrusį Lietuvos kultūros veikėją Vydūną. Kiti sveikinusieji išreiškė mintis apie miesto istorijos pažinimo svarbą, apie glaudžias Vydūno sąsajas su Tilže, ir tikėjimą, kad pavyks atidaryti jo vardo muziejų.

     Profesorius Bronislovas Genzelis savo pranešime „Vydūnas ir Imanuelis Kantas“ išryškino etines šių žymių mąstytojų pažiūras. Didelį dėmesį pranešėjas skyrė tautų nesantaikos ir karų problematikai, pabrėždamas, kad Vydūnas buvo pacifistas ir tikėjo, kad žmonija kažkada liausis kariavus, nes kare niekas nelaimi. Šiuos klausimus Vydūnas apmąstė antrojo pasaulinio karo pabaigoje savo veikale „Kada karų nebebus“.

     B. N. Adamov iš Karaliaučiaus pranešime „Vydūnas Kaliningrado srities spaudoje“ apžvelgė daug straipsnių, kelis jų – publikuotus kultūrinėje spaudoje bei literatūros almanache. Kaliningrado srities spaudoje Vydūnas dažniausiai buvo minimas Prūsijos, Mažosios Lietuvos, Lietuvos ir Vokietijos istorijos kontekste. Tiesa, spaudoje buvo rašoma ir apie 1988 m. Vydūnui skirtą konferenciją Šilutėje, ir apie Vydūno perlaidojimą Bitėnuose 1991 m., ir apie Vydūno muziejaus Sovetske steigimo klausimą, ir apie vydūnizmo reiškinį Lietuvoje, jį lyginant su gandizmu Indijoje, tačiau pateikiamos žinios apie patį Vydūną ir jo kūrybą visgi labai menkos. Pranešėjas iš Karaliaučiaus išreiškė viltį, kad šią spragą padės užpildyti ši konferencija ir išleista knyga rusų kalba apie Vydūną.

     Regimantas Tamošaitis pranešime „Naujas požiūris į Vydūno kūrybą“ kalbėjo apie svarbiausias Vydūno idėjas, kurios sutapo su jo gyvenimiškąja pozicija ir jo paties gyvenimo pavyzdžiu. Pranešėjo teigimu, Vydūnas artimas mums ir šiandien, nes kalbėjo apie visiems žmonėms bendrus dalykus – apie tai, kas yra aktualu visiems. Tuo, R. Tamošaičio manymu, Vydūnas savo kūryba yra artimas K. Voitylos idėjoms knygoje „Asmenybė ir veiksmas“. Vydūno originalumas tas, kad jis sujungė Vakarų krikščionybės idėjas su pasaulėžiūra Rytų filosofijoje. Išryškindamas Vydūno tautines idėjas ir kraujo, kalbos bei tikėjimo svarbą, pranešėjas pabrėžė, kad tai lemia kiekvienos tautos savitumą – taip susiklosto skirtingas ryšys su transcendencija ir skirtingas požiūris į ją.

     Aušra Martišiūtė, kalbėdama apie Vydūną Europos kultūros kontekste, pabrėžė, kad Vydūno kūryboje itin ryški lietuvių ir vokiečių kultūros sąveika. Išaugęs lietuvių šeimoje, bet vokiečių kultūros aplinkoje, mąstytojas turėjo savitą pasaulėžiūrą. Nusprendęs tapti rašytoju, jis plėtė savo akiratį, studijuodamas Vokietijos universitetuose. Todėl Vydūnui buvo labai gerai pažįstamos naujos meninės idėjos pasaulyje, ypač – draminėje kūryboje. Pranešėja pateikė daug XX a. pr. dramaturgijos naujovių pavyzdžių Europoje ir Vydūno kūryboje, kurie ilgus metus nebuvo pastebėti ir tinkamai įvertinti. Perėmęs daug modernių Vokietijos ir kitų Europos šalių dramaturgijos idėjų, Vydūnas jas savaip transformavo, pritaikydamas lietuviškai tematikai. Vydūno draminė kūryba, pasak pranešėjos, glaudžiai susijusi su jo filosofija. Susipažinus su Vokietijos ir visos Europos šalių kultūra, Vydūno žvilgsnis krypsta į lietuvių kultūrą, tad ir jo dramų herojams būdingas sugrįžimas į savo tėvynę, pastangos puoselėti savąją kultūrą.

     Bagdonavičius, pristatydamas monografiją apie Vydūną rusų kalba, džiaugėsi, kad Vydūnas tarsi vėl sugrįžta į Tilžę. Tarptautinės konferencijos rodo, kad Vydūnas svarbus visai Europai. Apie Vydūną galima kalbėti ne tik kaip apie istorinę asmenybę, nes jis tarsi gyvena mūsų gyvenimuose: kuo mes gyvenam šiandien, kas itin svarbu mums – visas tas problemas Vydūnas analizavo. Kalbėjo ir apie globalizaciją – kaip apie žmonijos vienijimąsi, kuris vyksta, deja, net su kraujo praliejimu. Žmonija Vydūnui – brolybė, bet dvasine prasme, tad ir vienijimasis, ir tautų laisvė turi išlikti, kiekvienas žmogus ir kiekviena nacija turi vystytis. Vydūnas, pasak V. Bagdonavičiaus, stengėsi parodyti, kaip reikia siekti harmonijos tarp techninės pažangos ir dvasinės kultūros. Tai šiandieninei vartotojiškajai visuomenei ypač aktualu – ji turi rūpintis, kad žmogus vystytųsi dvasiškai.

     Išleistoje monografijoje apie Vydūną Vacys Bagdonavičius atskleidžia svarbiausias Vydūno filosofines idėjas: pristatomos Vydūno humanizmo socialinės ir teorinės ištakos ir žmogaus kaip svarbiausios problemos jo filosofijoje samprata, analizuojama vydūniškojo pažinimo kaip mokslo ir išminties vienovės samprata, estetiniai žmogaus ir pasaulio santykiai, vertybiniai kultūros klausimai, žmogaus-tautos-žmonijos santykiai, socialinis žmogaus gyvenimas ir jo idealas. A. Martišiūtė monografijoje išryškina Vydūno dramaturgijos nacionalinį ir europinį kontekstą. Nacionalinis ir Vokietijos bei visos Europos kultūros kontekstas Vydūno kūryboje yra savitai persipynę, suteikdami jai savitą stilių.

     Po pranešimų vykusioje diskusijoje aktyviai dalyvavo Margarita Kuplanova ir Natalija Trofimovna Trapeznikova bei kiti Sovetsko miesto lietuvybės puoselėtojai, neabejingi Vydūno atminimo įamžinimui ir jo idėjų puoselėjimui. Buvo išreikšta viltis, jos sekanti Vydūnui skirta konferencija vyks Vydūno name.

     Konferenciją apvainikavo paties Vydūno žodžiai. Ištrauką iš Vydūno veikalo „Septini šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ perskaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto vaidybos ir režisūros ketvirto kurso studentas Artūras Svorobovič. Kartu su savo dėstytoja Rita Juodeliene, Artūras perskaitė ištrauką iš Vydūno dramos „Pasaulio gaisras“. Šis vokiečio majoro ir Magės dialogas buvo puiki filosofinių Vydūno idėjų iliustracija ir meninė konferencijos užbaiga.

     Baigiamąjį žodį taręs konferencijos organizatorius Bronius Makauskas pabrėžė, kad ši konferencija ir knyga padės pažinti Vydūno gyvenimą bei jo kūrybą, ir išreiškė viltį, jog idėja dėl Vydūno namo-muziejaus bus įgyvendinta, nes gera idėja niekada nemiršta…

     Po konferencijos delegacija iš Lietuvos susitiko su Sovetsko vicemeru – vyko diskusija dėl galimos perspektyvos steigti Vydūno muziejų kaip Sovetsko miesto Istorijos muziejaus filialą. Tenka konstatuoti, jog tai nebus lengva ir paprasta, tačiau aktyvūs Tilžės visuomenės veikėjai gali pasiekti, kas ši idėja būtų įgyvendinta. Kita konferencijos dalyvių grupė iš Lietuvos po konferencijos skubėjo aplankyti namą, kuriame ilgus metus gyveno ir kūrė Vydūnas, o kartu susipažinti su kitais Vydūną menančiais ir jo akį džiuginusiais pastatais.

  

Daugiau Regimanto Tamošaičio nuotraukų iš 2013-09-27 vykusios Vydūno konferencijos Sovetske:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10200873042329067.1073741840.1254864645&type=1&l=3080e9810c

VYDŪNAS – TILTAS TARP LIETUVIŲ IR VOKIEČIŲ KULTŪRŲ

 

Rima Palijanskaitė

 

Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.

Vydūnas

 

Šiaurės Reino Westfalijoje, Detmolde, kasmet vykstančiose Europos dienose šiemet paminėtas Vydūnas, praleidęs šiame mieste paskutinius septynerius savo gyvenimo metus. Atidengta atminimo lenta, to paties pastato nišoje pastatyta Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Šiame name po karo buvo įkurta viena iš Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo organizacijos (UNRRA) stovyklų, skirta pabėgėliams iš Lietuvos, perkeltiesiems asmenims, trumpai gyventi čia teko ir Vydūnui. Šio namo fasadas, labai primenantis senąjį prūsų stilių, yra ideali vieta Vydūno atminimui pagerbti. Pastatas, priklausantis Bažnyčiai, saugomas kaip istorinis paminklas. Dabar jame įsikūręs studentų bendrabutis, kuriame apsistoja pasaulyje gerai vertinamos Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lippe kolegijos studentai – jauni žmonės iš keturių žemynų bando čia sukurti mažą pasaulio bendruomenę. Viktoras Falkenhahnas yra sakęs: „Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckhardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą.“ Vydūniškasis humanizmas, persisunkęs lietuviška ir vokiška dvasia, skatina tiesti tiltus ir tarp tautų, ir tarp kultūrų, ir tarp religijų.

Vydūno 145-osios gimimo, 60-osios mirties metinės paminėtos ir Lietuvoje – buvo surengta tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas su Vydūno draugija siekė atskleisti šio mąstytojo sąsajas su vokiečių kultūra. Vilniškės konferencijos dalyvių pasveikinti atvykęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas kalbėjo, kad istorinis Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, išleistas 1932 m., neprarado aktualumo iki šiol. Vydūnas anksti suprato, kad nacionalistiniai siekiai negali vesti žmonių į tarpusavio supratimą, nes trukdo suderinti interesus. Nenuostabu, kad ši knyga neatitiko nacių ideologijos ir 1933 m. buvo uždrausta. Vydūno indėlis į skirtingų kultūrų bendradarbiavimą, ambasadoriaus manymu, galėtų būti puikus tiltas tarp vokiečių ir lietuvių. Todėl išreiškė viltį, kad glaudus bendradarbiavimas, prasidėjęs 1991 m. perkeliant Vydūno palaikus iš Detmoldo (jo pokarinės tėvynės) į Lietuvą, bus tęsiamas ir toliau. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto  narys Algirdas Patackas, pavadinęs Vydūną indoeuropiečių išminčiumi, kurio idėjos, kaip ir jis pats, yra amžinos, apgailestavo, kad jo įnašas į Lietuvos kultūrą ir tautinę savimonę iki šiol nėra adekvačiai suvoktas.

Vacys Bagdonavičius pranešime „Vydūno veikla vokiečių ir lietuvių santykių kontekste“ apžvelgė ilgus dešimtmečius trukusią mąstytojo veiklą Mažojoje Lietuvoje, žadinant tautos dvasią, savigarbą, palaikant lietuvių pastangas neprarasti tautinės tapatybės. Vydūnas savo akimis matė, kad nutautėjimą neišvengiamai lydi dvasinis ir moralinis nuosmukis. Pirmąja knyga – 1904 m. Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista trumpa Lietuvos istorija „Senutė“ – Vydūnas siekė duoti atkirtį propagandai, kuri mokyklose diegiama Mažosios Lietuvos vaikams, esą jų protėviai yra „senieji vokiečiai“. Tautiečių nacionalinei savimonei ir savigarbai stiprinti, kitataučių akyse „garbėn kelti lietuviškumą“ labai padėjo Tilžės giedotojų draugijos veikla, į kurią buvo orientuojamasi ir Didžiojoje Lietuvoje. Pranešėjas paminėjo daug vokiečių kultūros veikėjų, reikšmingai prisidėjusių prie Vydūno vertybinių nuostatų formavimo ir būsimų darbų – tai apie lietuvius ir jų kalbą rašę vokiečių mokslininkai Eduardas Gizevijus ir Ottas Glogau, rytietiško atspalvio išminties šviesa spindėję Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche’s darbai, vokiečių mistikai Johannas Eckhartas ir Jakobas Böhme. Bičiuliški ryšiai Vydūną siejo su daugeliu vokiečių šviesuolių – tai muzikai Wilhelmas Wolffas (Tilžės muzikos mokyklos direktorius) ir Karlas Janzas, poetas poliglotas Georgas Sauerweinas (1831–1904), vokiečių literatūros klasikas Hermanas Sudermannas (1857–1928), rašytojas ekspresionistas Alfredas Brustas (1861–1934), dailininkas Fidus-Hugo Hoppeneris (1868–1948), kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987). Pasak pranešėjo, Vydūno filosofija ir lietuvius, ir vokiečius mokė siekti darnių tarpusavio santykių.

Istorikės Silvos Pocytės pranešime „Vydūno kultūrinės veiklos fenomenas Prūsijos Lietuvos XIX–XX a. sandūroje“ buvo aptariami pagrindiniai lietuvininkų tautinio tapatumo kriterijai, susiformavę iki XIX a. vidurio ir analizuojama, kaip Prūsijos Lietuvos gyventojų sociokultūrines laikysenos apystovas pakeitė 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos pradėta vykdyti germanizacinė politika. Autorė, pristačiusi pagrindinius lietuvininkų tautinės-kultūrinės veiklos aspektus amžių sandūroje, daugiausia dėmesio skyrė Vydūno kultūrinei veiklai, atsispindėjusiai Tilžės giedotojų draugijos darbe. Pranešimo pagrindinė išvada – Tilžės Giedotojų draugijos produktyvus ir nepertraukiamas darbas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo susijęs su jos vadovo – Vydūno – intelektualiniu išskirtinumu bendrakultūrinėje aplinkoje. Reikšminga, jog Vydūno, propagavusio Rytų filosofijos mintis ir idėjas, priėmimas ir jo įsitvirtinimas protestantiškoje erdvėje liudijo būriškos-pamaldžios lietuvininkų visuomenės modernėjimą. Vydūnas sugebėjo užimti įžvalgią kultūrinio tarpininko tarp lietuviškumo ir vokiškumo poziciją, kuri įgalino lietuviškumo saugojimą kultūrinio kompromiso, o ne konfrontacijos keliu. Tai ir galima pavadinti Vydūno kultūros veiklos fenomenu Prūsijos Lietuvos aplinkoje XIX–XX a. sandūros laikotarpiu.

Arūnas Baublys pranešime „Vydūnas – tarp tautiškumo ir pilietiškumo“ gvildeno Vydūno pastangas puoselėti tautiškumą (lietuviškumą), kartu gerbiant valstybės tvarką, išliekant lojaliu jos piliečiu. Pranešėjas apžvelgė politinę bei socialinę situaciją Vokietijoje, kai po jos suvienijimo 1871 m., Otto Bismarckas radikialiomis priemonėmis ėmė vykdyti tautinių mažumų asimiliacijos politiką. Negalėdamas tam pritarti, savo kultūrine veikla jis stiprino tautiečių dvasinę atsparą asimiliacijai. Kita vertus, kaip Vokietijos pilietis, Vydūnas stengėsi suprasti vokiškosios valdžios socialinę politiką ir jos vadovams reiškė pagarbą.

Daiva Kšanienė pranešime „Vydūno muzikinė veikla vokiškosios kultūros fone“ pateikė išsamią muzikinės bei kultūrinės aplinkos Tilžėje, kuri ugdė mąstytojo muzikinę pajautą, meninį skonį, apžvalgą, priminė apie Vydūno įgytą muzikinį išsilavinimą Ragainės mokytojų seminarijoje bei muzikos istorijos studijas Vokietijos universitetuose. Tad, autorės tvirtinimu, kurdamas Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, Vydūnas jau turėjo viziją, paremtą įvairiapuse asmenine lietuviška ir vokiška muzikine patirtimi. Ilganiui su bendraminčiais ir bendradarbiais (lietuviais ir vokiečiais) jis padėjo pagrindus Mažosios Lietuvos lietuviškų chorų repertuarui. Prie šio kūrybinio darbo daugiausia prisidėjo Vydūno brolis Albertas Storosta (1878–1905), dalinai Valteris Voska (XX a. I pusė) bei vokiečiai Karlas Janzas (1868–XX a. I pusė), Peteris Wilhelmas Wolffas (1853–1918), E. M. Gottlebe. Per keletą metų šie muzikai sukūrė ar keturiems balsams harmonizavo apie 85 lietuviškas dainas bei apie 20 giesmių. Daugumą savo dainų, pasak pranešėjos, Vydūnas subalansavo, remdamasis lietuvių liaudies dainų melodijomis, bet savaip jas transformuodavo, adaptuodavo, kai kada elgdavosi muzikiniu požiūriu laisvai, sukultūrindamas ritmą ir harmoniją, t. y., priartindamas prie akademinės muzikos tradicijų. Panašiai laisvai Vydūnas elgėsi ir su tautosakiniais tekstais – juos perkurdamas ar sukurdamas visiškai naujus, taip išreikšdamas savąsias etines idėjas bei nuostatas. Per 40 nenutrūkstamos veiklos metų (1895–1935), anot muzikologės, ši Vydūno vadovaujama Tilžės giedotojų draugija surengė per 200 koncertų ir susilaukdavo kaskart vis daugiau žiūrovų. Draugija dažnai buvo kviečiama pasirodyti ir išimtinai vokiečių draugijų šventėse. Taigi, Draugija tapo Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo branduoliu.

Bronius Genzelis į Vydūno filosofiją žvelgė per Imanuelio Kanto filosofijos prizmę. Taip, kaip Lietuvos filosofija neįsivaizduojama be Vydūno, taip, anot pranešimo autoriaus, be vokiečių filosofijos, atsigręžusios į Rytų kultūrą ir be Kanto moralės filosofijos neįsivaizduojamas Vydūno kūrybinis palikimas. Mūsų mąstytoją Kantas imponavęs dviem aspektais: jo požiūris į lietuvybę ir jo moralės filosofija. Šie du svarbiausieji aspektai pranešime ir buvo gvildenami. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kvietė ją saugoti, teigė, kad „:Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“ Autorius išryškino Vydūno idėją apie visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą – žmonija negalinti egzistuoti be tautų taip pat, kaip tautos – be individų. Tačiau tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Pranešėjas daro išvadą, jog analizuodami Vydūno pasaulėjautą ir lygindami ją su I. Kanto, negalime priskirti Vydūno prie kantininkų, tačiau turime konstatuoti, jog Karaliaučiaus filosofas neabejotinai veikė Vydūno pasaulėjautą, orientavo jį į pacifizmą, įsitikinimą, kad prievarta neišsprendžiamos žmogaus būties problemos.

Aušra Martišiūtė-Linartienė pranešime „Vydūnas ir vokiečių dramaturgija“ analizavo ekspresionizmo –dažnai laikomo tipišku pirmųjų XX a. dešimtmečių vokiečių meno reiškiniu – bruožus. Ekspresionistinė drama, pasak autorės, išaugo iš simbolistinės, neoromantinės dramaturgijos; ji daug dėmesio skyrė sceniniams efektams, kūrinio teatrališkumui, kartu propagavo etines vertybes, stengėsi išreikšti visuomenės ir pasaulio krizę, žmogaus bei žmonijos atsinaujinimo idėją, parodyti naujo žmogaus gimimą. Ekspresionistines dramas kūrė skirtingų pasaulėžiūrų menininkai: jose – ir aktyvus politinis santykis su tikrove (Ernsto Tollerio dramose), ir religiniai, mistiniai motyvai (Reinhardto Sorge’s, Kaiserio, Walterio Hasencleverio ir kt. dramose); ekspresionistai domėjosi ir Kinijos, Japonijos, Indijos tikėjimais, senosiomis kultūromis. Literatūrologė gvildeno populiarius ekspresionistinės dramos siužetus: tėvo ir sūnaus (arba senosios ir naujosios kartos) konfliktas, į išganymą vedąs herojaus gyvenimo kančių kelias (stacijos), dominuojančios epochos idėjos ir katastrofos nuojauta, tautinio identiteto ir amžinųjų vertybių išsaugojimas ir kt. Analizuodama ekspresionizmo aspektus Vydūno dramose, autorė išryškina joms būdingą siužeto konstrukciją ir išskiria pagrindines dramų „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atišvaita“, „Tėviškė“, „Varpstis“ siužeto idėjas. Pranešėja daro išvadą, jog Vydūno ir vokiečių dramaturgijoje „vienintelis literatūros apskritai siužetas – žmogaus atsinaujinimas“ (G. Kaiser); Vydūnas dramose išryškina ne sau žmogaus tragiką ir tapsmo sau-žmogumi idėją, kai tapęs Naujuoju Žmogumi – žmogumi-sau, t. y. individualiu ir autentišku, asmuo geba tapti žmogumi tautai bei žmonijai.

Rima Palijanskaitė pranešime „Vydūnas ir vokiečių mistika“ apžvelgė pagrindines vokiškosios mistikos kryptis – teologinę mistiką (Vydūno minimų bei cituojamų J. Eckharto, J. Bėmės ir A. Sileziečio idėjas), rozenkroicizmą, pietizmą ir teosofiją. Mistika mažai susijusi su konkrečia epocha ar tam tikru kraštu bei jos kultūra, visgi Vokietijoje – Vakarų mistikos širdyje – ilgainiui ji įgyjo savitų bruožų ir galų gale XVI a. atvedė prie reformacijos. Žmogaus dvasiniam tobulėjimui skirtoji Vydūno filosofijos dalis yra mistiškoji dalis. Mistikos apstu ir grožinėje Vydūno kūryboje – ja persunktos Vydūno misterijos ir kelios dramos bei apysakėlės, regėjimai bei pasakos. Daug mistinių elementų yra ir daugelyje kitų rašytojo kūrinių, išryškinant žmogaus būties bei pasaulio slėpiningumą. Autorė daro išvadą, kad Vydūnas savo kūryboje iš esmės reiškia tas pačias mistines idėjas, kurios būdingos vokiečių mistikai. Vienintelis ryškesnis skirtumas – kad į savo mistinių regėjimų lauką Vydūnas įtraukia tautos gyvatą. Todėl vydūniškasis „kelias į Dievo širdį veda per tautos širdį“ – jos kalbą ir kultūrą. Kita vertus, tai atliepia Eckharto pastangas apie Dievą bei žmogų mąstyti ir rašyti gimtąja kalba, ir Bėmės nuostatą savo žinojimą semti iš savo paties gelmės, taip išreiškiant savojo krašto, savosios tautos bei jos kultūros esmę…

Žurnalistas iš Berlyno Leonas Stepanauskas pranešime „Vydūnas Detmolde“ apžvelgė paskutiniuosius Vydūno gyvenimo metus, prisimindamas Vydūno paliktus pėdsakus jį pažinojusiųjų širdyse, kurių svarbiausias – jo bičiuliu tapęs baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jo dėka žurnalistas buvo įtrauktas į mokslinę vokiečių baltistų draugiją, kurios veikloje dalyvauja iki šiol. Pranešėjas ypač išryškino Falkenhahno indėlį, rašant Vydūnui istorinį veikalą apie septynis šimtmečius vokiečių ir lietuvių santykių. Vydūnui buvo užtrenktos visų Vokietijos bibliotekų durys, tad reikiamą medžiagą bibliotekose surinko jo jaunasis bičiulis. Be to, pasak autoriaus, Vydūnas su Falkenhahnu aptardavęs kiekvieną šio veikalo skyrių, todėl galima tvirtinti, jog jis yra šios knygos bendrautorius.

Kunigas Miroslavas Danys pranešime „Vydūnas Lippės krašto bažnyčios šaltiniuose“ pristatė savąją epopėją, kaip atradęs Vydūną ir kokių žygių ėmėsi, kad mąstytojo atminimas būtų pagerbtas Detmolde.

Konferencijos pranešimų rinkinys (papildytas anksčiau įvairiuose leidiniuose skelbtais straipsniais), išleistas vokiečių kalba, buvo pristatytas per Europos dienas Detmolde gegužės 10–11 d. Svarbiausias šių dienų įvykis Lietuvai – atminimo lentos, skirtos Vydūnui, ir jo skulptūros, kuri apskritai yra pirmoji viešojoje erdvėje, atidengimo iškilmės.

Kultūros barai, 2013, nr. 5

Vydūnas čia ir dabar

2012 m. kovo 28 d. LR Seime įvyko Kultūros dienai skirta diskusija „Kultūros prioritetas visuomenės gyvenime“, kurioje buvo perskaityti pranešimai: prof. dr. Jono Glemžos „Kultūra ir mes (praeities, dabarties ir ateities aspektai)“, doc. dr. Vacio Bagdonavičiaus „Vydūnas čia ir dabar“, Ramunės Barauskienės „Kultūra ir santaikos ženklai“, prof. habil. dr. Liberto Klimkos „Apie nacionalinės kultūros orumą“. Diskusijos dalyvius sveikino ir pasisakė LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, LR Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, LR Seimo narys Julius Dautartas.

Pateikiame dr. Vacio Bagdonavičiaus pranešimą.

 

 

 

Vacys Bagdonavičius


Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“. Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“[1]. Sugebėjusi reikšti tikrąjį žmoniškumą per visas priespaudas ir vargus, tauta nusipelniusi Amžinos Apvaizdos patikėtos kilnios misijos – tuoju žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, o tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė. „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai, – rašys Vydūnas po kelerių metų savo leistame žurnale „Darbymetyje“. – Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!“[2] Pasidžiaugęs tautai aukštųjų galių suteikta laisve, mąstytojas primins, jog tasai džiaugsmas neturįs virsti svaigia euforija, nes pirmiausia „kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“.[3]

„Mes laisvi, jeib ką reikštume. Ir mes laisvėsime, kiek mes reikšime. Jeigu to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebebus sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti“,[4] – jau įspėdamas apie galimas tautos laisvei grėsmes kalba mąstytojas tame pat „Darbymetyje“. Čia pat jis su dideliu susirūpinimu konstatuoja, kad tauta penktaisiais nepriklausomybės metais nei savo laisvės prasmės, nei jai tekusios misijos reikšmingumo dar nėra suvokusi ir ragina kuo greičiau tą suvokimą išsiugdyti. „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“[5] Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbs jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“.

Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Mąstytojas konstatavo, jog būtent to stiprėjimo akivaizdoje tautoje tada nebūta net „aiškaus nujautimo, kad gyvenama krizio laiku“, o paprastajam  „žvilgiui rodėsi, kad viskas yra tvarkoje“[6]. Tad ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Tenlink, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan. Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.

Juk beveik lygiai taip pat kalbame mes apie savo šiandieną. Kodėl tad nepasitelkus tiems savo kalbėjimams argumentuoti vydūniškuosius perspėjimus dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika , kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Juk būtent šitie dalykai sudaro tam statistiniam lietuviui savaime suprantamą gyvenimo prasmę. Labai dažnas net iš pamaldų grįžtąs  mūsų tautietis ir pilietis užklaustas apie gyvenimo prasmę tiesiog nesupras, apie ką klausiama. Gal tik paklaustas, ką veikė bažnyčioje, tą pramę ir susipras susieti su Dievu, bet ir tai kažin ar tiek, kad kelias Dievop atrodytų toks, už kurį gyvenime nėra jokio svarbesnio tikslo. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais. Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis teisingumas. Jei taip būtų, kažin ar mūsų šiandieniniame žodyne dažnas būtų žodis krizė, o tai ką  dabar juo vadiname, vadintume mūsų ūkinį gyvenimą ištikusiais sunkumais, kurie verčia kiek saikingiau žiūrėti į vartojimą, bet dėlkurių be duonos kasdieninės neliks nė vienas savo prakaitu ją užsidirbąs , nes jos mūsų Tėvynėje tikrai pakanka ir visada jos užsiauginti galime.

Vydūnas įstabus ne tiek dėl to, ką ne itin gero matė anuometinės nepriklausomos valstybės gyvenime, o dėl to, kad paaiškino ir tų negerumų priežastis bei visais savo plunksnos darbais ir gyvu žodžiu aiškino, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad juo būtų realizuojama žmogaus ir tautos gyvenimo prasmė – „siekti tobulesnio žmoniškumo“ ir taip kilti Dievop. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime bent šiais laikais išleistus keturis Vydūno raštų tomus (tai toli gražu ne visa šio kūrėjo palikimas) ir į juos pasinersim, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.

Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl joje pernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendažmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Bet esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi. Pvz..: „viešas kapstymasis po Vydūno pasaulėžiūros pamatais yra labai pavojingas“,  „tai akivaizdžiai dvasiškai pavojinga“, „šiuo metu gilinti „kultūros uostą“ ties Vydūnu – nesveika ir neprasminga“, „stiprės agresyvi tautiškumo gynyba grindžiama „Vydūno dvasia“[7] ir pan. (pabraukta mano – V.B.). Panašaus pobūdžio perspėjimų  ir dantų griežimo dėl to, kad Vydūno portretas pateko ant 200 litų banknoto, būta ir daugiau, tačiau, ačiū Dievui ir sveikai Lietuvos žmonių nuovokai, jie nieko rimčiau neišgąsdino. Vydūno gerbėjus tie perspėjimai ir pagrūmojimai turėtų ne tik negąsdinti, bet ir tam tikra prasme džiuginti, nes jie rodo, kad tilžiškio išminčiaus palikimo dvasinė energija tebėra pakankamai stipri ir sukrečia tuos, kurie nesugeba ar nenori atsikratyti dogmatinio mąstymo, nesvarbu, iš kokio tikėjimo ar kokios ideologijos jis būtų kilęs. Tačiau džiaugsmas dėl to neima, nes tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu. Taip, kaip darė pats Vydūnas ar prieš metus mus palikęs Justinas Marcinkevičius, kurį drįsčiau pavadinti vydūniškosios misijos tęsėju tuo laiku, kuriuo lemta gyventi mums.

Nuolat prisimenu Vydūno misteriją „Probočių šešėliai“. Joje pavaizduota situacija XX a. pradžioje. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, partijos, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Reikėjo tai laisvei paminklo, kaip prasmingo gyvenimo orientyro. Vydūno misterijos herojus Tautvyda nugriauna griozdiškąjį spėkos ir medegos paminklą ir pastato paminklą dvasiai ir šviesybei. Atrodo, kad mes kol kas statome paminklą spėkai ir medegai. Ar pajėgsime jį nuversti? Pajėgsim, jei būsim atkaklūs, jei pasitelksim vydūniškąją išmintį, ir gyvenimo pavyzdį, jei labai aiškiai suvoksime, kad dvasinė kultūra yra pats didžiausias prioritetas prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Tam turim nuolat šviesinti savo sąmonę.



[1] Cit. iš: Bagdonavičius V. Sugrįžti prie Vydūno, V., 2001, p.422 – 423

[2] Vydūnas. Raštai, t. 3, V., 1992, p. 259

[3] Ten pat, p. 260

[4] Ten pat, p. 261

[5] Ten pat, p. 257

[6] Ten pat, p. 311

[7]  Vydūnas čia ir dabar//Baltija, 2003, p.149,150,152,153.

Vokietijoje atsiras Vydūno memorialinė lenta

 

Vokietijos ambasadoje Vilniuje įvyko Vydūno draugijos atstovų susitikimas su jos kancleriu, pirmuoju sekretoriumi Friedrichu Wilhelmu Nehlu dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde. Ambasados kanclerio teigimu, šio klausimo sprendimas buvęs sklandus ir visiškai nesudėtingas. Miesto meras Rainer Heller nedvejodamas remia buvusiojo miesto piliečio (1946–1953) Dr. Vilhelmo Storostos-Vydūno pagerbimą. Memoralinę lentą nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Viensenstrasė g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai). Keletą savaičių čia gyveno ir Vydūnas. Šiame pastate įsikūręs Lipės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis, skirtas užsienio studentams.

Nors Vydūno 60 metų mirties metinės – 1913 m. vasario 20 dieną, atminimo lentą siūloma atidengti gegužės mėnesį, vykstant Europos dienoms, kai miestą ir jame vykstančius kultūrinius renginius aplanko daug svečių iš visos Europos – taip su Vydūnu būsią supažindinta kur kas gausiau žmonių.

Dvidešimt metų Vydūno draugijos puoselėta viltis ir pastangos paženklinti rašytojo pėdsakus Detmolde, pagaliau duoda vaisių. Vydūno draugijai pateikus reikiamą medžiagą, miesto vadovai pasirūpins atminimo lentos projektavimu, gamyba ir finansavimu. Lietuviams belieka ruoštis iškilmėms.

Būtina pabrėžti, kad greito ir sėkmingo Vydūno sprendimą

Tik nuoširdžiomis Vokietijos ambasados kanclerio F. W. Nehlo pastangomis pavyko taip greitai ir sėkmingai įgyvendinti Vydūno atminimo įamžinimo sumanymą.

Per susitikimą su Vydūno draugija pernai lapkritį diplomatas prisipažino, kad šis kultūrinis darbas, domėjimasis Vydūnu ir jo pėdsakais Detmolde, jam nepriklausytų pagal tiesiogines pareigas. Ambasadoriui pritariant, sumanymą dėl Vydūno įamžinimo Detmolde kancleris ėmėsi įgyvendinti savo iniciatyva.

Vokietijos diplomato pažintis su Vydūnu prasidėjo atvykus į Lietuvą, kai ieškodamas literatūros apie mūsų krašto kultūrą aptiko Vydūno knygą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“). Pasak F. W. Nehlo, tai jam buvusi didžiulė sensacija, kad tokia knyga išvis galėjo būti parašyta. Pradėjęs plačiau domėtis Vydūnu diplomatas nuoširdžiai stebėjosi jo asmenybės kilnumu ir tuo, kiek daug jis pranoko savo epochą.

Ambasados kancleris juokavo esąs aštuntadaliu baltas, mat jo senelis iš mamos pusės yra gimęs Klaipėdoje.

 Lietuvos žinios, 2012

Politikus žmoniškumo moko Vydūnas

2012 gegužės mėn. 16 d.
Deimantė ZAILSKAITĖ, “Respublikos” žurnalistė

Vydūno raštai turėtų būti kiekvieno politiko ar į politiką žengiančio naujoko bibliotekoje, – įsitikinusi lituanistė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, kuri apie filosofo ir rašytojo Vydūno dramaturgiją yra išleidusi ir solidžią monografiją.

Ką tik buvo pristatytos perleistos filosofo ir rašytojo Vydūno knygos „Tautos gyvata“, „Laimės atošvaita“, „Vergai ir dykiai“.

Peršasi mintis, kad dviejų šimtų litų banknotą puošiantis Vydūnas (Vilhelmas Storostas) dabartyje yra truputį primirštas…

Turbūt taip atsitinka su kiekviena mūsų istorijos asmenybe, nes šiuolaikiniai žmonės didžiųjų klasikų idėjas turi prisiminti ir jas aktualizuoti, pritaikyti dabartiniams laikams. Svarbu, kad, mokykloje atnaujinus 11–12 klasių programą, Vydūnas yra įtrauktas kaip viena iš epochą reprezentuojančių asmenybių. Mokiniai jau turės galimybę susipažinti su Vydūno gyvenimo istorija, pagrindiniais darbais ir idėjomis. Kitas svarbus dalykas, kad Vydūnas atsirado ir tarp literatūros didžiųjų klasikų, nes anksčiau jis vis tiek būdavo minimas šiek tiek paraštėse. Dabar jis yra antrojoje „Lietuvių literatūros istorijos“ knygoje tarp XX a. 1-osios pusės klasikų jau ir kaip rašytojas. Tokiu būdu jis po truputėlį sugrįžta.

Ypatingas susidomėjimas Vydūnu kilo 1968 m., kai buvo išleista svarbiausių jo dramų rinktinė. Be to, „Romuvos“ draugijos žmonės stipriai skleidė jo idėjas, Vilniaus universiteto Kiemo teatras su režisieriaus V. Limanto pastatyta tragedija „Pasaulio gaisras“ aktualizavo jo mintis. Tai buvo toks pirmasis sąjūdis, kai iš viso į kultūros istoriją buvo sugrąžintas Vydūno vardas.

Manau, ateina naujas savotiškas Vydūno atgimimas, kai jis vėltampaaktualus. Nors, tarkime, kai Vydūno palaikai buvo perlaidojami (1991 m. spalio 19 d.), prisimenu minias žmonių, autobusais vežamų prie Rambyno kalno į Bitėnų kapinaites. Dabar Vydūno draugija kiekvieną vasarą važiuoja ten tvarkyti jo kapo, kurį kiekvienais metais aplanko nemažai žmonių.

Kaip prasidėjo jūsų pažintissu Vydūnu?

Ko gero, pirmoji intriga buvo tėvai – lietuvių kalbos mokytojai, kurie man draudė skaityti Vydūną, kai namų bibliotekoje ieškodavau kuo storesnės knygos. O atėjus studijuoti į Vilniaus universitetą profesorė Viktorija Daujotytė mums pasiūlė seminarą, jo metu aš pasirinkau su Vydūno kūryba susijusią temą, vėliau iš jos gimė ir bakalauro darbas. Galiausiai apgyniau disertaciją apie Vydūno dramaturgiją. Bet kuo toliau, tuo daugiau įdomesnių ir naujų dalykų atrandu Vydūno kūryboje. Galiu pasakyti, kuo labiau gilinuosi į Vakarų, ypač Vokietijos, kultūros reiškinius, suprantu, kad Vydūnas sugebėjo pasaulio literatūros ir teatro naujoves perkelti į savo kūrinius ir savo statomus spektaklius.

Man ypač imponuoja du dalykai. Vienas, kad jis yra įveikęs tais laikais neįveikiamą fizinę negalią – džiovą. Jis sugebėjo savo sveikatos filosofiją patikrinti praktiškai ir nugyveno labai ilgą ir turiningą gyvenimą.Kita pusė – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis rašė knygas ir mąstė, kaip valstybės vadovai turėtų dirbti, kaip turėtų auklėti, tobulinti žmones. Tai buvo ne tik daug filosofuojantis žmogus – jis savo filosofiją stengėsi pritaikyti taip, kad tauta galėtų kuo labiau atsiskleisti. Tokio rūpesčio dėl valstybės, tautos žmonių dabarties ir ateities aš šioje nepriklausomybėje tarsi ir nematau, tuo tarpu Vydūnas tai darė labai aktyviai. Beje, prasidėjus nacių judėjimui, savo 70-metį Vydūnas ne veltui sutiko kalėjime, kur ta proga parašė knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“, – kaip aktyviam lietuvių veikėjui jam vokiečiai sukurpė bylą dėl įvairių finansinių machinacijų, kas buvo absoliuti nesąmonė.

Ar nūdienos dvasinės krizės akivaizdoje Vydūnas vis dar aktualus?

Taip, nes jis leidžia atrasti tai, kas kartais yra savaime suprantama ar nuvertinama. Vydūnui yra labai svarbus dvasios pasaulis. Akylai stebėjęs Lietuvos istoriją, „Probočių šešėliuose“ išsako tokią idėją: kad kryžiuočių laikais atsirado žmonių, kurie išsižadėjo savo lietuviškumo, susižavėjo Vakarų pasaulio kultūra, todėl vėliau jie prarado laisvę ir žemę. Antroje trilogijos dalyje kaip pasekmę Vydūnas vaizduoja baudžiavos laikus, o trečioje dalyje aptariant XIX a. pabaigą vyksta tautinės tapatybės ieškojimas, kad žmogus vėl pasijustų savimi. Vydūnas būtent teigė, kad žmogus, kuris nesuvokia ir nejaučia savo tautinės tapatybės, niekada nejaus gyvenimo pilnatvės – jis visą laiką bus kažkuo nepatenkintas, jam visą laiką kažko trūks. Būtent tautinė tapatybė ir yra žmogaus gyvenimo pagrindas.

Kita Vydūno labai graži idėja, kad žmoniškumas yra pagrindinė vertybė, į kurią orientuojantis turi būti kuriama viskas – tiek politika, tiek ekonomika, tiek įvairūs medicinos dalykai, ir taip toliau. Beje, jis vartojo įdomią formą – „žmoniškas“, „žmoniškumas“.

Ne veltui minėjote, kad Vydūno mintis turėtų perskaityti kiekvienas mūsų politikas, nes žmoniškumo turbūt mums labiausiai ir stinga….

Taip. Jis 1918 m. laiške Antanui Smetonai, tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui, teigė, kad lietuvių tautos uždavinys yra pasaulyje skleisti tikrąjį žmoniškumą. Nepriklausomybę atgavusiems Lietuvos valstybės piliečiams, ir ypač politikams, jis skyrė knygas „Tautos gyvata“ (1920 m.), kurią šiandien pristatome, „Mūsų uždavinys“ (1921 m.), kurią autorius yra dedikavęs „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Šiaip Vydūnas buvo labai įvairialypė asmenybė: dirbo mokytoju, Vokietijos universitetuose dėstė lietuvių kalbą, buvo filosofas, teosofas, kultūrininkas, kuris pats rašė kūrinius ir pats juos statė. Apie 40 metų veikė jo įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tai yra žmogus, kuris ne vienoje srityje aktyviai reiškėsi, jis apima visą kultūros ratą, – valstybės politiką, žmogaus fizinio kūno ir dvasinę, psichinę sveikatą, kultūrą. Tikriausiai ne veltui kažkada buvo intensyviai diskutuojama – Vinco Kudirkos ar Vydūno žodžiai turėtų būti Lietuvos himnu…

Galbūt jis pažeria patarimų, kokių strategijų reikėtų griebtis krizės atveju?

Vydūnas sakydavo, kad tautos atsigauna tiktai iš moterų. Labai graži mintis, kad kriziniais laikotarpiais, kai yra labai sunku, vis dėlto tik jos padeda atsilaikyti ir išlikti. Galbūt daugelio moterų mes ir nematome, nes jos dirba užkadrinį darbą, bet vis tiek jų veikla yra jaučiama. Vydūno didžiausios viltys – kad mūsų tauta taip pat atsigaus, atgims būtent moterų dėka.

Pavyzdžiui, visiems žinoma tikriausiai viena garsiausių Lietuvos moterų Marija Alseikaitė-Gimbutienė, kuri buvo asmeniškai pažįstama su Vydūnu. Kai ji nepriklausomoje Lietuvoje buvo atvažiavusi į Vytauto Didžiojo universitetą, sakydama kalbą, būtent ir paminėjo Vydūno idėjas, kurios ją visą gyvenimą skatino siekti mokslo aukštumų.

Dėl Vydūno atminimo įamžinimo Vokietijoje

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTRUI

P. ARŪNUI  GELŪNUI

 

 

Vilnius, 2011 m. lapkričio 23 d.

 

Dėl lietuvių literatūros klasiko,  filosofo,  kultūros veikėjo VYDŪNO   atminimo įamžinimo  Vokietijoje

 

 

Iškilaus lietuvių kultūros veikėjo,  filosofo ir rašytojo, Pasaulinės rašytojų sąjungos PEN club garbės nario   Vydūno ( 1868 – 1953 ) gyvenimas ir veikla yra esmingai  susiję su Vokietija. 1896 – 1913 m. jis studijavo Berlyno, Greifsvaldo, Halės ir Leipcigo universitetuose, pirmojo pasaulinio karo metais dėstė lietuvių kalbą ir skaitė kursą apie lietuvių kultūrą prie Berlyno universiteto veikusiame Rytų seminare. Su savo vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija jis įnešė nemažą indėlį ne tik į lietuviškosios diasporos Rytprūsiuose tautinio identiteto stiprinimą, bet ir viso krašto kultūrinio gyvenimo praturtinimą, vokiečių ir lietuvių kultūrinių ryšių plėtojimą ir stiprinimą,  santykių tarp abiejų tautų harmonizavimą. Tam harmonizavimui pasitarnavo ir Vydūno veikla vokiškose kultūrinėse organizacijose, čia skaitomi paskaitų ciklai, vokiškoje spaudoje skelbiama humanizmo idėjas propaguojanti jo publicistika bei eseistika. Jo vokiškai rašytas veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (išleistas 1932 m. Tilžėje, 1982 m. pakarototinai išleistas Čikagoje, 2001 m. išleistas vertimas į lietuvių kalbą Vilniuje)    ir šiandien  tebėra vienas iš ryškesnių mokslinės vertės nepraradusių istoriografinių šaltinių tų santykių istorijai pažinti ir to pažinimo pagrindu plėtoti dabartinius kultūrinius, politinius , ekonominius Vokietijos ir Lietuvos valstybių santykius. Nukentėjęs nuo nacistinio režimo, Vydūnas buvo aukštai vertinamas vokiečių šviesuomenės , patyrė jos moralinį palaikymą. Vokietijoje, Lipės apskrities centre Detmolde, prabėgo pakutinieji septyneri šio  kūrėjo gyvenimo metai ( 1946 – 1953 ) . Šio miesto gyventojai jį ilgai prisiminė kaip veiklų dvasinės kultūros propaguotoją , žmoniškumo idėjų skleidėją.

Vydūno draugija siūlo, atsižvelgiant į  šo iškilaus mūsų kultūros veikėjo sąsajas su Vokietijos kultūra bei įnašą į ją, o taip pat artėjant garbingoms jo sukaktims ( 60 m.  nuo  nuo mirties 2013 m. bei 150 m. nuo gimimo 2018 m.) Detmolde įamžinti jo atminimą memorialine lenta. Tokią lentą reikėtų pritvirtinti prie Vydūno gyvento namo Detmolde Moltkės g.36 . Tą reikėtų padaryti iki  šešiasdešimtųjų  jo mirties metinių 2013  m. vasario 20 d.

Dėl Vydūno atminimo įamžinimo memorialine lenta Detmolde buvo  kalbama su Lipės apskrities vadovybe dar 1991 m. Vydūno palaikų perlaidojimo metu (šių eilučių autoriui teko būti šio perlaidojimo komisijos pirmininku) bei 1992 m. atidarant kuklią Vydūnui skirtą ekspoziciją  Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Tokiam sumanymui buvo pritarta ir pažadėtas bendradarbiavimas jo įgyvendinimo atveju. Prisimintina, kad Lipės apskrities vadovybė padengė didžiausiąją dalį su Vydūno palaikų perlaidojimu bei minėtosios ekspozicijos atidarymu susijusių išlaidų, rūpinosi šių akcijų organizaciniais bei viešinimo reikalais. Gaila, kad tolesnis bendravimas šia linkme nebebuvo pakankamai aktyviai vystomas. Vydūno atminimo puoselėjimu Detmolde nebesirūpinant mūsų valstybės institucijoms, prieš keletą metų buvo uždaryta ir kukli mąstytojui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje. Jos atkūrimu ir atnaujinimu taip pat reikėtų pasirūpinti.

Norime taip pat  atkreipti dėmesį į tai , kad, susipažinęs su minėtu veikalu „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“  bei kitomis Vydūno veikimo Vokietijoje apraiškomis, susirūpinimą dėl lietuvių mąstytojo atminimo įamžinimo Detmolde  yra išreiškęs Vydūno draugijoje svečiavęsis  dabartinis Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl , kuris pažadėjo visokeriopą Ambasados paramą , jeigu šio reikalo sprendimo imsis Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos. Jo kontaktiniai duomenys: Friedrich-Wilhelm Nehl, Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasada Vilniuje, Z.Sierakauko 24/8, tel. 2106402, faksas 2106446, mob. 8 685 20390, el. paštas:  friedrich-wilhelm. nehl@diplo.de

Vydūno draugija tiki, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo lygiu šis iškilaus mūsų kultūros veikėjo atminimo įamžinimo klausimas bus sėkmingai sprendžiamas, juo labiau, kad tam palankias sąlygas sudaro Lietuvos Respubikos Prezidenės Dalios Grybauskaitės vizito šių metų rugpjūtį Vokietijoje metu priimti abiejų valstybių įsipareigojimai stiprinti ne tik politinius ir ekonominius, bet ir kultūrinius ryšius, aktualizuoti su tais ryšiais susijusį paveldą.

Vydūno draugija pasižada pagal galimybes konsultacijomis ar kitokia forma prie to sprendimo prisidėti.

 

Pagarbiai,

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Vydūno draugijos garbės pirmininkas

 

 

 

Su mumis geriausia susisiekti:

Vaclovas Bagdonavičius

Didlaukio 27-69, LT-08320 Vilnius

E. paštas: vacysbag@gmail.com

Tel.: 2 764 692 n., 8 689 71300 mob.

Dėl filosofo Vydūno ir dailininko Algimanto Švėgždos atminimo įamžinimo Vokietijoje

 

Pažymėtina, kad darbą dėl Vydūnui bei A. Švėgždai skirtų atminimo lentų Berlyne buvo pradėjusi prieš keletą metų Lietuvos Respublikos Ambasadoje Vokietijoje kultūros atašė dirbusi Raminta Lampsatis (Lampsatytė). Deja šis reikalas dabar pamirštas. Dėl Vydūno atminimo įamžinimo memorialine lenta Detmolde buvo kalbama su Lipės apskrities vadovybe dar 1991 m. Vydūno palaikų perlaidojimo metu bei 1992 m. atidarant kuklią Vydūnui skirtą ekspoziciją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Tokiam sumanymui buvo pritarta ir pažadėtas bendradarbiavimas jo įgyvendinimo atveju. Prisimintina, kad Lipės apskrities vadovybė padengė didžiausiąją dalį su Vydūno palaikų perlaidojimu bei minėtosios ekspozicijos atidarymu susijusių išlaidų, rūpinosi šių akcijų organizaciniais bei viešinimo reikalais. Gaila, kad tolesnis bendravimas šia linkme nebebuvo pakankamai aktyviai vystomas. Vydūno atminimo puoselėjimu Detmolde nebesirūpinant mūsų valstybės institucijoms, prieš keletą metų buvo uždaryta ir kukli mąstytojui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje. Jos atkūrimu ir atnaujinimu taip pat reikėtų pasirūpinti.

Vydūno draugija tikėdama, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo lygiu šis iškilių mūsų kultūros veikėjų atminimo įamžinimo klausimas bus sėkmingai sprendžiamas, pati pasižada pagal galimybes konsultacijomis ar kitokia forma prie to sprendimo prisidėti.

Pagarbiai,

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Vydūno draugijos pirmininkas

Su mumis geriausia susisiekti:

Vaclovas Bagdonavičius

Didlaukio 27-69, LT-08320 Vilnius

E. paštas: vacysbag@gmail.com

Tel.: 2 764 692 n., 8 689 71300 mob.

Dvidešimt metų, kai į gimtą žemę sugrįžo Vydūno palaikai

Vacys Bagdonavičius

1991-ji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.

Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868–1953) palaikus. Tasai sugrįžimas buvo prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems priminė apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmino Tada tikėjome, jog tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose, jog mūsų tautos gyvenimas klostysis taip, kad po keliolikos metų mūsų laisva valstybė pasirodys besanti, kaip kadaise sakė Vydūnas, „viena iš aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Po dvidešimties metų tenka apgailestauti, kad taip, deja, neatsitiko, kad savo pačių lūkesčių nepateisinome, nes pasukome ne visai ta kryptimi, kurion rodė gimton žemėn amžinam poilsiui grįžusiojo tautos didžiadvasio mums paliktoji išmintis. Gal tojo grįžimo sukakties prisiminimas padės prisiminti, kam išties laisvi tapome, kokią savo ėjimo kryptį esame beprarandą ir kad dar nevėlu ton vydūniškosios išminties nužymėton kryptin sugįžti.

Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėtos šimtmečio sukakties (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio sukaktį švenčiant (1988). Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Jį sprendžiant būtų realiai įgyvendinamas vienas iš pagrindinių draugijos užsibrėžtų tikslų – prisidėti prie Vydūno atminimo įamžinimo. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, draugija apie Vydūno idėjų sklaidą, jo atminimo įamžinimą bei sureikšminimą primena valstybės institucijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, ragina sukurti mąstytojo 125-mečio sukakčiai paminėti valstybinę komisiją. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje. Kaip rašoma draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus 1990 m. lapkričio 22 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nedelsiant reikia pargabenti iš Detmoldo (Vokietija) Vydūno palaikus, nes nėra kam prižiūrėti kapo. Pasibaigus kapo vietos užpirkimo laikui, kapas gali būti visai panaikintas“. Ilgai nelaukti dėl Vydūno palaikų perlaidojimo draugiją energingai ragina Vokietijos lietuviai, ypač tiesiogiai kapo priežiūra besirūpinantis evangelikų kunigas Vasario 16- sios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas Fricas Skėrys, kurio vardu kapas 1983 m. buvo užpirktas paskutinį kartą. Šiuo reikalu draugijai neduoda ramybės ir Lietuvos visuomenė. Draugijos iniciatyva svarstoma, kur turėtų būti to kapo vieta: Vilniaus Rasos, Klaipėda, Tilžė (dabartinis Sovietskas), gimtieji Jonaičiai, Rambynas? Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. „Siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės raj.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės, – rašoma minėtame kreipimesi į V. Landsbergį: „Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti.“ Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Tų metų rugpjūtį Vydūno draugija kartu su Šilutės rajono valdyba spaudoje („Lietuvos aide“, „Tiesoje“) paskelbė kvietimą talkon tvarkyti labai apleistas Bitėnų kapines, į kurias atguls Vydūno palaikai. Atsiliepiant į tą kvietimą vieną rugsėjo vidurio šeštadienį tose kapinaitėse gimė labai graži didelė talka, kurion suvažiavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto. Įvyko tarsi stebuklas: beveik neįžengiamais brūzgynais pavirtusi, visų užmiršta, vandalų lobių ieškotojų nuniokota aplinkinių kaimų lietuvininkų amžinojo poilsio vieta per dieną vėl tapo šviesiomis kapinėmis su atstatytais kryžiais bei gražiai besirikiuojančiais antkapiais, išryškintais kapų kauburėliais, netgi su išvaduotomis iš sulaukėjusios augmenijos daugiametėmis prieš kelis dešimtmečius sodintomis gėlėmis. Po tos didžiosios talkos, laukiant Vydūno palaikų sugrįžimo, kapinės buvo dar labiau švarinamos.Tuo rūpinosi Šilutės rajono savivaldybė, vietos seniūnija, talkino vietos žmonės bei aplinkimnių mokyklų moksleiviai. Siekiant kapines apsaugoti nuo miško žvėrių jos buvo aptvertos pinta vielos tvora. Buvo taip pat sutvarkytas į kapines nuo plento vedantis kelias.

1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos Respublikos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalus išvyko Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius (jis buvo paskirtas perlaidojimo komisijos pirmininku). Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai. Jai ir buvo pavesta grįžtant parvežti didžiojo išminčiaus palaikus.

Dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos nariams, Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovams spalio 14 d. senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Iki spalio 16 d. jie buvo saugomi toje pat kapinių koplyčioje, kurioje buvo pašarvoti 1953 m. vasario mėn. Visas su ekshumacija ir išlydėjimu susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia. Spalio 16 d., dalyvaujant Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, kun. Frico Skėrio ir Valterio Banaičio maldomis Vydūno palaikai išlydimi į kelionę Lietuvon. Po pusantros paros trukusios kelionės Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Ruošiantis sutikti grįžtančius Vydūno palaikus buvo padaryta labai daug: pertvarkyta ir gražiai apipavidalinta salė, kaimiško audimo drobėmis užklota pakyla karstui, tauriam susikaupimui nuteikė apšvietimas, vestibiulyje į ateinančius Vydūnas žvelgė iš didžiulio tapyto portreto. Iš viso to, kas buvo padaryta, dvelkė ypatinga dvasia, švytėjo ypatinga aura… Negailėdami laiko ir jėgų iš peties buvo pasidarbavę savivaldybės tarnautojai, kultūros darbuotojai, bibliotekinkai, dailininkai, techninis personalas. Didelė rūpesčių našta teko kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, daug sielos įdėjo ir ypatingą kūrybingumą parodė dailininkės vilnietė Eva Labutytė ir klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, muzikinę ritualo dalį ruošusieji talkininkai. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jojo giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V. Landsbergio žodis. Toliau – lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. 1991-ųjų metų skausmus iškentėjusi, kraujo auką atidavusi, paskutinius vergovės retežius nusimetusi, suvargusi, bet nepalūžusi Lietuva atidavė pagarbą Tam, kuris jos buvo ypač nusipelnęs ir kuriam ji iki tol taip ir nebuvo atiduota. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau – suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Pati laidojimo apeiga, atrodė, žymi ne atsisveikinimą, o veikiau pakilusios tautos susitikimą su nešėju tos dvasios, kurios dabar labai reikės, gal net labiau negu tada, kai ji užgimė. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Saulis Sodonis, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė Stefanija Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis). „Prieš akis dar ilgas Vydūno grįžimo kelias į mūsų protus, širdis, sielas, kelias daug ilgesnis negu nuo Detmoldo iki Rambyno. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje,“ – prie kapo duobės sakė Vydūno draugijos pirmininkas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953“.

Atgulus Vydūno palaikams, Bitėnų kapinės turėjo būti ne tik rūpestingiau prižiūrimos, bet ir tobulinamos, kūrybiškai tvarkomos, nepažeidžiant autentikos, pritaikant kai kurias naujoves. Jų tvarkymą prižiūri Šilutės rajono savivaldybė (2001 m. perima Pagėgių savivaldybė), vykdo iš pradžių Vilkyškių, vėliau Lumpėnų seniūnija. Daugiau kaip dešimtmetį iki savo mirties (2003) kapinių teritoriją rūpestingai tvarkė Vydūno draugijos Garbės narys bitėniškis Jonas Gudavičius.

1991 m. pabaigoje architektai Marija ir Martynas Purvinai (2002 m. jie išrenkami Vydūno draugijos Garbės nariais) parengia Vydūno kapo bei visų kapinių sutvarkymo projektą, kuris apsvarstomas valstybinėse kultūros ir paveldosaugos institucijose bei visuomenėje. Pagal šį projektą kapinės pradedamos formuoti kaip MažosiosLietuvos panteonas. Jame vėliau bus palaidotos urnos su Martyno Jankaus (1993), Valterio Kristupo Banaičio (1999), Jono Vanagaičio (2010) bei jo žmonos (2011) palaikais. Jų kapai formuojam ir ankapiniai paminklai statomi pagal M. ir M. Purvinų projektus.

Kapinių augmenijos tvarkymas patikimas šilutiškiui miškininkui Juliui Balčiauskui (2002 m. jis išrenkamas Vydūno draugijos Garbės nariu). Šį pavedimą iki savo mirties (2008) jis atlieka labai nuoširdžiai ir kūrybiškai, pasodina daug savo paties skiepytų medelių, suteikiančių kapinėms savitą koloritą. Iš savo išvestų nykštukinių eglaičių suformuoja Vydūno kapo formą, primenančią vydūniškąjį visatos simbolį.

Apie kapinių tvarkymą po Vydūno palaikų sugrįžimo J. Balčiauskas papasakojo 2004 m. gegužę rašytame laiške šių eilučių autoriui. Cituoju šį laišką: Galutiniam kapų sutvarkymui 1995 m. pavasarį buvo sutelkta Jurgio Lėbarto kuopos 20 vyrų šaulių. Talkino vietos gyventojai mokyt. Birutė ir Kazimieras Žemguliai, Daiva Žemgulytė, kapelių prižiūrėtojas Jonas Gudavičius. Prieš pradedant darbą buvo sukalbėta trumpa maldelė mirusiems. Buvo pageidauta darbo metu vengti necenzūrinių žodžių. Kapai yra mirusiųjų ramybės vieta. Sudarėme tris talkinikų brogadas: viena brigada išlygino Vydūno kapo prieigas, nes buvo kupstuotas pviršius, antra – ištiesino ir iškirto kapų taką, trečia – pažymėtose vietose sodino augmeniją. Kapinaitės kruopščiai apsodintos tam kraštui būdingais augalais. Daugelis J. Balčiausko aukotų medelių buvo skiepyti ir formuoti. Iš viso daugiau kaip 100 vienetų. Dienos darbą baigus buvo sugiedotas Jurgio Zauerveino Mažosios Lietuvos himno „Lietuviais esame mes gimę“ posmelis. Sekantieji darbai – augalų priežiūra bei antkapių formavimas. Darbą kapinaitėse dėmesingai vertino ir moraliai parėmė tuo metu buvę Šilutės rajono savivaldybės merai p. A.Balčytis ir Š. Laužikas. Transportu ir viskuo kas reikalinga padėjo savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyrių vadovai p. A. Plikšnys, p. S. Sodonis. p. V. Griškevičienė, Fr. Bajoraičio vardo bibliotekos direktorė p. D. Užpelkienė, Šilutės muziejaus direktorė p. R. Šikšnienė, Šilutės rajono paminklosaugininkė p. N. Lauraitienė, Miškų ūkio vyr. miškininkas p. V. Aušbikavičius. Aukotojai, talkinikai visi dirbo nelaukdami padėkos, skatinami kilnių vidinių impulsų. Jie sakė: „Niekas niekam neskolingas, triūsiame savo krašto labui“.

Po Vydūno palaikų grįžimo į kapinių tvarkymą iš karto įsitraukia ir Vydūno draugija. Po perlaidojimo atėjus kitai – 1992-ųjų metų – vasarai, Bitėnuose jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje išdygsta vydūniečių palapinių miestelis: prasideda iki šiol tebesitęsianti draugijos kasmetinių vasaros stovyklų era. Stovyklų programa turininga ir įvairi: gilesniamVydūno idėjinio ir kūrybinio palikimo pažinimui skirti pokalbiai ir diskusijos, susitikimai su Vydūną pažinojusiais ar Mažosios Lietuvos praeitį menančiais, ją tyrinėjančiais žmonėmis, dabartiniais šio krašto gyventojais – kuo nors pasižymėjusiais ar paprastais kaimiečiais, ekskursijos po aplinkines vietoves, istorijos ir gamtos paminklų lankymas, vakarai su dainomis prie Rambyno aukuro. Tačiau bene svarbiausią šios programos dalį sudaro veikla, susijusi su Vydūno ir jo benražygių amžinojo poilsio vietos – Bitėnų kapinių – tvarkymu. Būtent toji veikla ir buvo pagrindinis stovyklos organizavimo motyvas. Pirmųjų kelių stovyklų metu tvarkoma kapinių ir jų prieigų teritorija – ryškinamas pagrindinis takas, ravimi kapai, netoliese atrandamas šaltinėlis, iš kurio suformuojamas šulinėlis, prie jo padaromi laipteliai, o jo vandeniu laistomi pasodinti želdiniai, nušienaujama ne tik plotas prie įėjimo į kapines, bet ir visi kelio iš Bitėnų kaimo į kapines pakraščiai, išvalomas gana platus pakelės miško ruožas. Tiek vietos žmonių, kuriuos savo laiške minėjo J. Balčiauskas, tiek vydūniečių stovyklautojų triūso dėka kapinių ir jų prieigų teritorija tapo šviesi, jauki, tauriam susikaupimui nuteikianti.

Tačiau kas vasarą čia iš visos Lietuvos susirenkantiems Vydūno draugijjos nariams vis didesnį rūpestį ėmė kelti tai, kam padaryti nebeužteko vien darbščių rankų ir pačių paprasčiausių įrankių – kastuvų, grėblių, laistytuvų bei maišų šiukšlėms išnešti, bet ką padaryti verkiant reikėjo. Su gražiai sutvarkyta iš sunykimo išgelbėtų kapinių teritorija labai kontrastavo jas juosianti išiklaipiusi pintos vielos tvora, kuri paprastai naudojama ūkio reikalams. Vien ji dvelkė nepagarba už jos gulintiems. Ji tebuvo tik iš bėdos – kad kapų ir juos puošiančių želdinių nenuniokotų miško žvėrys. Dar labiau akį rėžė iš statybinės armatūros suvirinti kreivi šleivi laikinieji kapų vartai. Suprantama, visi suvokė, kad toks kontrastas negalės akių badyti amžinai, kad kažkada kažkam reikės jį panaikinti, juo labiau, kad į kapines vis dažniau ėmė užsukti ekskursijos bei pavieniai turistai, tarp jų ir užsieniečiai. Į Vydūno draugijos užuominas, kad gražiai pradėtą kapinių tvarkymo darbą reikėtų gražiai ir užbaigti (o tam užbaigimui reikia gerų medžiagų ir bent šiokių tokių lėšų), tuometiniai vietos valdžios atstovai atsakydavo pritariamai linksėdami ir sakydami, kad kol kas tam dar sunku rasti reikalingų finansinių resursų. Visus (ir pačius vydūniečius) tada gąsdino galimi milžiniški kapinių aptvėrimo išlaidų mastai. Mat, buvo orientuojamasi į M. ir M. Purvinų kapinių sutvarkymo projektą, pagal kurį tvora turėjo būti iš akmens ir metalo. Apie tokio projekto įgyvendinimą tuo laiku galima buvo tik fantazuoti. Vydūniečiai bent savo mintyse ieškojo išeities. Ir surado. Tardamiesi su projekto autoriais jie pasiūlė tą projektą supaprastinti ir jam įgyvendinti panaudoti pačią prieinamiausią ir pigiausią vietinę medžiagą – medieną. Tiktai vartams reikėtų klinkerinių plytų bei metalo. Architektai tokiam pasiūlymui pritarė ir netrukus pateikė jį atitinkantį naują kapinių tvoros ir vartų projektą. Vydūniečiai nedelsdami ėmėsi jį įgyvendinti. Gavę tam įgyvendinimui vietos valdžios sutikimą, jie pirmiausia ėmėsi vartų statymo. Iš tęstinio projekto „Vydūno idėjų sklaida ir atminimo įamžinimas“, o taip pat rėmėjų sukauptų lėšų draugija nupirko reikalingą metalą, surado studijas neseniai baigusį metalo kalyba užsiimantį jauną dailinką Edmundą Liudavičių, kuris pagal Purvinų projektą nukaldino metalinę vartų dalį. Buvo nupirktos ir reikalingos klinkerinės plytos. 1998 m vasaros stovyklos metu vydūniečiai darbavosi, kad netrukus Bitėnų kapinių lankytojai į jas įeitų pro gražius vartus, kad juos pasitiktų rimčiai ir susimąstymui nuteikiantis tuose vartuose iškaltas Vydūno posakis Spindulys esmi begalinės šviesos. Baigę darbą vydūniečiai po pastatytais vartais užkasė laišką ateities kartoms. Vydūno draugija apmokėjo ir vartų statymo darbuose talkinusios vienos Šilutėje veikusios statybų firmos pateiktą sąskaitą už medžiagas ir darbą. Vartai iškilmingai buvo atidaryti 1998 m. rugpjūčio 8 d. kasmetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ metu.

Gražūs Mažosios Lietuvos tradiciniams labai artimi kapinių vartai išties džiugino apsilankančiųjų akį, ir atrodė kaip čia nuo amžių buvę, o nelabai kokia vielinė tvora mažiau į tą akį bekrito. Padarę gerą pradžią, lėšų savo sąskaitoje beveik neturintys vydūniečiai tikėjosi, kad jų iniciatyvą tęs vietos institucijos ir iš savo resursų parūpins tvorai reikalingas medžiagas. Kartu tikėjosi, kad galės prie projekto tąsos prisidėti savo darbu. Tačiau apie jokias iniciatyvas iš niekur nieko nesigirdėjo. O laukti geresnių laikų vydūniečiams irgi nebesinorėjo. Tačiau iš kur, beveik neturint pinigų, nusipirkti gana nemažai medienos? Buvo manoma aktyviau paieškoti rėmėjų, kreiptis į vieną ar kitą fondą ir taip šį tą sukaupus nupirkti bent pirmam darbų etapui reikalingos medžiagos. Tačiau pasitaikė gera proga reikalą sutvarkyti paprasčiau. 2001 m. pradžioje buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė. Tų metų, berods, vasarį šios savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengtas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmojo tomo pristatymas. Jame dalyvavo ir naujosios savivaldybės meras Vaclovas Algirdas Mišeikis bei kiti valdžios atstovai. Tarp leidinio pristatytojų buvo ir Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius. Jis išdrįso kreiptis į merą dėl Bitėnų kapinių tvarkymo tąsos ir dėl galimybių parūpinti tam tvarkymui reikalingos medienos, kurios neturėtų trūkti savivaldybės teritorijoje besidriekiančiuose miškuose ir kurią apdoroti galėtų bet kuri iš čionai veikiančių lentpjūvių. Kreipimasis buvo iš karto išgirstas, ir sutartu laiku atitinkamos formos medinių tvoros statinių tos vasaros stovyklautojams buvo pristatyta tiek, kiek tuo kartu jų reikėjo. Sulaukta ne tik tų statinių, bet ir reikalingos pagalbos transportu, apdorojant metalo detales, gręžiant skyles betoniniuose stulpuose ir pan. Visu tuo nuošidžiai ir su užsidegimu rūpinosi ir savų tarnybos rūpesčių nestokojantis tuometinis savivaldybės administracijos vadovas Remigijus Kelneris. Tvoros statiniai buvo tvirtinami draugijos nusipirktais varžtais, pastatytoji tvora dažoma irgi draugijos įsigytais dažais. 2001 m. vasaros darbai ėjosi gana nelengvai, nes nebuvo patirties, tveriant reikėjo prisitaikyti prie gana sudėtingo reljefo, įveikti kitokias kliūtis, nuolat ieškoti detalių, apie kurių reikalingumą nebuvo numatyta iš anksto. Tačiau vartus įrėminanti fasadinė tvoros dalis buvo pastatyta nepriekaištingai.

Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kitų metų darbai ėjo greičiau ir sklandžiau. Bitėnų kapinių tvorą stovyklaujantys vydūniečiai baigė tverti 2006-ųjų vasarą. Tada iš Šilutės muziejaus, kur buvo saugojamas nuo metalines raides lupnėti ėmusių vandalų, prie Vydūno kapo buvo sugrąžintas iš Detmoldo atsivežtasis antkapinis akmuo. Taip buvo baigtas keletą metų trukęs Vydūno draugijos vykdytas projektas, kurį medžiagomis ir kitaip, be minėtųjų Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių, Lumpėnų seniūnijos, dar rėmė UAB „Lumpėnų Rambynas“, Šilutės miškų urėdija, Rambyno regioninio parko direkcija, Teofilio Dargelio IĮ., UAB „Germeta“. Projektui naudotos iš Vydūno Fondo (Čikaga), Mažosios Lietuvos Fondo (Kanada), Ramintos Lampsatytės (Vokietija), LR Kultūros ministerijos gautos lėšos.

Kapinės iš tikro tapo Mažosios Lietuvos panteono statuso vertu kultūros objektu, kurį aplanko daugybė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių, ypač Vokietijos.Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet gegužės mėnesį čia rengia kapinių šventę. Reikia tikėtis, kad čia atguls dar ne vieno šiam kraštui nusipelnusio lietuvininko palaikai, kad numatyti pastatyti kenotafiniai akmenys primins tuos išeivius ar ištremtuosius iš Mažosios Lietuvos, kurių kapai išsibarstę toliausiose šalyse ar tuos, kurių kapai taip ir liks nežinomi kur nors amžino įšalo žemėje, Sibiro platybėse ar išlyginti su žeme kokio nors sovietinio kalėjimo teritorijoje, kaip yra atsitikę su iškiliojo Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako amžino poilsio vieta tolimajame Barnaule.

Vydūno palaikų perlaidojimo, kartu Bitėnų kapinių atgimimo dvidešimtmetį prie Vydūno kapo ir ant Rambyno šiemetiniai Vydūno draugijos stovyklautojai dainomis, giesmėmis bei 1991 m. spalį sakytų kalbų pakartojimu gražiai pažymėjo rugpjūčio 3 d. Rugpjūčio 5 d. šią sukaktį paminėjo ir šiemetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ dalyviai, turėję galimybę susipažinti su paroda apie tai, kaip grįžo Vydūno palaikai ir kaip gūdus brūzgynas tapo jaukia ne tik šio išminčiaus, bet ir jo bendražygių bei kitų Anapilin iškeliavusiųjų lietuvininkų amžinojo poilsio buveine.

Voruta, 2011-08-20, nr. 16(730); 201- 09-03, nr. 17 (731).

23-ji metai Vydūno išminties šviesoje

 

Žmoniškumo svarbą nuolat primindavęs Vydūno balsas tiek einant į nepriklausomybę, tiek per jos pirmąjį dvidešimtmetį buvo girdimas, tačiau įsiklausyta į jį ne itin atidžiai. Negirdomis nuleistas ir mąstytojo perspėjimas, kad tautai būtina siekti vidinės, dvasinės laisvės, be kurios gali būti netekta ir „gyvenimo paviršiaus dalykų laisvės“, t. y. politinės nepriklausomybės. Žvelgiant į šiandienos gyvenimą, į tai kas dedasi mus supančioje išorinėje bei mūsų pačių vidinėje politinėje aplinkoje, o taip pat į tai, kiek dvasios tvirtybės, vidinės laisvės ir dorumo bei tauraus žmoniškumo teturime (o juk jie yra tikrieji tautos ir valstybės saugumo ir nenugalimumo garantai), ypač norisi, kad šį kartą tikrai būtų išgirstas vydūniškosios išminties balsas, kuris mūsų nuolat klaustų, kam laisvi esame ir ar prasmingai ta laisve naudojamės, ar užuot kilę aukštyn, nesiritame žemyn, ar nejaučiame, kad pernelyg trapi tėra išorinė laisvė, kurios gaubiama gana silpnai tevegetuoja mūsų dvasios galia. Suėjus antrosios nepriklausomybės dvidešimtmečiui, Vydūno draugija pasistengė tą vydūniškos išminties balsą ir jame skambančius perspėjimus priminti, įeikdama J. E. Prezidentei, Seimo ir Vyriausybės nariams kai kuriems Kovo 11- osios akto signatarams savo pačios pastangomis ir kaštais pakartotinai išleistą minėtąjį šimtmečio senumo traktatą. Šita Draugijos akcija pati savaime kalba, kam toji draugija yra atsiradusi ir kokia jos veiklos prasmė.

Apie tą prasmę primena ir kita minėtoji sukaktis – Vydūno palaikų perlaidojimo dvidešimtmetis. Trečiuosius savo gyvavimo metus tada ėjusi Vydūno draugija buvo šios akcijos iniciatorė bei aktyvi dalyvė. Tąja akcija irgi labiausiai buvo siekta ką tik laisvę atgavusiai tautai priminti sugrįžimo prie vydūniškosios išminties svarbą. O ji, toji svarba, nesumažėjusi, gal net padidėjusi ir šiandien. Tą 1991 m. spalio vidurio įvykį ir jo intenciją prisimindamas negaliu sugalvoti nieko naujo prie to, ką pasakiau tada. Tad kai ką iš to pasakymo drįstu pakartoti dabar: „Vydūnas vėl atsiranda tarp mūsų, tarsi tai būtų ne tik prieš trisdešimt aštuonerius metus laikinam poilsiui jį guldžiusiųjų valia, ne tik karštas mūsų noras, bet ir paties Aukščiausiojo valia. Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose, ar jis, tas svarbiausias dalykas, nesklandė tilžiškių giedotojų dainose ir giesmėse, ar jis nebuvo įkūnytas šito nediduko lieso žmogaus gyvensenoje ir elgsenoje? Ir ar ne dėl to svarbiausio dalyko ir reikia atsiversti tuos traktatus, dramas bei rašinius ir netgi bent kiek panašiai pabandyti pagyventi, kaip tasai nedidelio ūgio ilgaplaukis išminčius gyveno? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti? Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo.

Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas. Negalvokime, kad, to kompaso vedini, nuklysime į bevaisių svajonių plynias, o realybėje, kasdieniniame gyvenime tapsime skurdžiais. Toks kompasas iš tikro būtų nereikalingas. Gerai įsijautę į vydūniškąją išmintį, aiškiai suvoksime, kad ji žmogų veda į viešpatystę tokių galių, kurių veikiamas jis taps ir pakankamai dvasingas, ir pakankamai pasiturintis. Tik ši išmintis pabrėžia, kad pagrindinis žmogaus, tautos ir visos žmonijos tikslas – dvasinis laisvėjimas, o visa kita – priemonės šiam tikslui vykdyti.

Šiandien mes vykdome šventųjų relikvijų sugrąžinimo į joms skirtą vietą aktą. Tačiau prieš akis dar ilgas Vydūno sugrįžimo į mūsų protus, širdis, sielas kelias, daug ilgesnis negu kelias nuo Detmoldo iki Rambyno. Tai kiekvieno iš mūsų ir visos mūsų tautos kelias į tikrąją laisvę, į tikrąją laimę, į didžiąją santarvę su savimi ir pasauliu, į gyvenimo pilnatvę ir harmoniją. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje.“

Vydūno draugija dar prie šią akciją tam ir įsikūrė, kad tasai kelias, kuris, atrodė, tada atsivėrė, nebūtų pamestas, kad Vydūnui parodyta pagarba neliktų tik gražiu į istorijos archyvą padėtinu faktu, o nuolat primintų apie „Mūsų uždavinyje“ minėtą Dievnamį, šventovę, kurion tuo keliu reikia eiti ir ragintų eiti nesustojant.

Vykdydama šį sau išsikeltą uždavinį draugija jau 23-ji metai pagal savo pajėgumus daro tai, kad būtų kuo prieinamesnis Vydūno išminties lobynas, kad toji išmintis būtų kuo aiškiau suprantama, kad kuo žinomesni būtų jos radimosi kontekstas ir intencijos, kad kuo labiau išryškėtų jos sąsajos su mūsų aktualijomis. Draugijos pastangomis išleistas į keturis tomus tilpęs vydūno filosofinis palikimas, tiesiog legendine tapusi istoriosofinė knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, rinktinė rusų kalba, į dvitomį sudėta jo publicistika ir eseistika, leidžiami grožiniai kūriniai, jaunimui skirti jo tekstų rinkiniai, išleistos trys fotografuotinos knygos – minėtasis „Mūsų uždavinys“, pagrindinis filosofinis traktatas „Sąmonė“, jaunimui skirta apysakėlė „Kaimo didvyris“, netrukus tokiu pat būdu bus išleista „Tautos gyvata“. Pastarieji leidiniai įgalina pažinti autentiškąjį Vydūną su originalia betarpiškai jo dvasią atspindinčia rašyba. Turime net 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B. Aleknavičius, V. Bagdonavičius, D. Kaunas, A. Martišiūtė, R. Palijanskaitė, R. Tamošaitis, kolektyvinį straipsnių rinkinį. Vydūno kūrybinį palikimą bei plačiašakę kultūrinę veiklą aptariančių straipsnių skaičius bus peršokęs kokius 200. Išleisti 2 Vydūno muzikiniam palikmui skirti CD. Yptingai džiugus faktas – labai išsamus Vydūno, kaip lietuvių literatūros klasiko, pristatymas akademinėje XX a. lietuvių literatūros istorijoje. Ankstesnėse literatūros istorijose jis būdavo pristatomas kaip marginalinis kokios trečios eilės dramaturgas. Pažymėtinas ir kitas didžiulės svarbos faktas – Vydūnas grąžintas į į mokykų programas, iš kurių prieš keletą metų buvo išbrauktas. Dabar jis pristatomas kaip viena iš ryškiausiųjų XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Aktyviausi vydūniečiai perskaitė daugybę pranešimų tarptautinėse ir Lietuvije vykusiose konferencijose, kai kurias patys organizavo ar rengė kartu su kitomis įstaigomis bei organizacijomis – Klaipėdos universitetu, Lietuvos Rericho draugija. Be draugijos neapsiena kartu su Rericho draugija rengiami Etikos forumai, kurių bent 2 vyko LR Seime. Seime buvo pristatytas ir „Mūsų uždavinys“. Perskaityta daugybė švietėjiško pobūdžio paskaitų visuomenei, švietimo ir kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Draugija pati rengia ar groja pirmu smuiku rengiant didesniųjų Vydūno sukakčių minėjimus, iš kurių ypač pažymėtini gimimo 125-mečio ir 140-mečio, mirties 50-mečio minėjimai.

Graži bendradarbiavimo gija Vydūno draugiją sieja su Čikagoje šeštą dešimtmetį veikiančiu Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondu, kuris ne kartą yra parėmęs draugijos vykdomus projektus. Didysis to bendradarbiavimo rezultatas yra tas, kad šis Fondas Vilniaus universiteto rankraštynui perdavė didžiulę savo sukaupto Vydūno palikimo dalį, kurioje ne tik knygos, išeivijoje publikuota medžiaga, bet ir svarbūs rankraščiai – dienoraščiai, laiškai, straipsniai.

Draugijos veikimo dėka Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir tautos akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo tauriu gyvenimu – viena iš pačių ryškiausių jos istorinių asmenybių, savo idėjomis ir šiandien tebeveikiančių mūsų protus, širdis ir sielas. Suvokus jo reikšmingumą mūsų tautos dvasios raidoje ir aktualumą šiandienai prasmingas tampa ir jo atminimo įamžinimas, kuriam Draugija irgi skiria ypatingą dėmesį. Ryškiausi to dėmesio ženklai – minėtoji perlaidojimo akcija, Bitėnų kapinių sutvarkymas, memorialinės ekspozicijos atidarymas Lipės apskrities kraštotyros muziejuje Detmolde (Vokietija) (deja, po kelerių metų ji buvo uždaryta), prisidėjimas prie ekspozicios Kintų Vydūno kultūros centre praturtinimo. Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Deja, mūsų Kultūros ministerija neparėmė draugijos iniciatyvos atnaujinti Vydūnui skirtą ekspozicją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde bei atidengti memorialines lentas prie mąstytojo gyvento namo Detmolde ir prie Berlyno universiteto, kur jis studijavo. Norisi tikėti, kad dvi artėjančios sukaktys – mąstytojo mirties 60-mečio (2013) ir gimimo 150-mečio (2018) bus geras stimulas šalia kitų šioms sukaktims skirtų dalykų prisiminti ir galimybę įgyvendinti ir šiuos siūlymus.

Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis. Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės, kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pateikti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.

2011 m. rugsėjo mėn. 8 d. sakyta kalba Vilnius įgulos karininkų ramovėje Vydūno draugijos renginyje

Ar taps kada nors „Villa Sonne“ muziejumi

 

Jeigu religijos, švietimo ir kultūros srityse Karaliaučiaus krašto lietuviai šį bei tą vis dėlto yra gavę, tai lietuviškosios kultūros paminklų reikalai per šešerius metus nepagerėjo. Nors pastangų dėta nemažai. Sudarytoje 1991 m. Lietuvos ir Rusijos valstybių kultūrinio bendradarbiavimo sutartyje yra net specialus protokolas dėl Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto bendradarbiavimo. Daug kartų tartasi tarpvalstybiniu lygiu, atskirai tarp Lietuvos valdžios ir Rusijos valdžios įgaliojimus gavusios Karaliaučiaus krašto administracijos. Tačiau visi tie pasitarimai, sutartys dar nepadėjo įamžinti nei M.Mažvydo, J.Bretkūno, L.Rėzos, Vydūno, nei daugelio kitų iškilių Mažosios Lietuvos žmonių atminimo, nepadėjo sustabdyti dar išlikusių bažnyčių, kitokių paminklų griuvimo. Lietuviškojo ir prūsiškojo paveldo šiame krašte labai nenorima nei prisiminti, nei globoti. Kai kukliu ne slaptai, o viešai pastatytu simboliniu paminklėliu buvo bandyta pažymėti Didžiojo prūsų sukilimo vado Herkaus Manto žuvimo vietą, tas paminklėlis buvo gana greitai nuverstas. Nors ir buvo deklaruota, kad paminklas šiai iškiliai istorinei asmenybei yra reikalingas, dėl jo pastatymo buvo suderinta su vietos valdžia, aukštiems krašto administracijos pareigūnams atrodė, kad tie suderinimai esą teisiškai nepagrįsti. Paminklo nuvertimą jie teisino netgi estetiniais motyvais: atseit, jis buvęs žemo meninio lygio, todėl menkinęs paties prūsų vado reikšmingumą. Be to, paminklo simbolika kėlusi gana prieštaringų minčių. Taip pat aiškinta, jog paminklo demontavimas nereiškiąs nuvertimo: atėjus laikui, būsiąs pastatytas geresnis, gražesnis. Mums tenka pagrįstai abejoti, ar iš viso jis ateis.

 

Tokias abejones mumyse stiprina gana ilga ir paini dar nesančio ir nežinia ar kada nors būsiančio Vydūno memorialinio muziejaus steigimo Tilžėje istorija. 1988 m. rudenį tokio svarbaus muziejaus įkūrimo iniciatyvą iškėlė ką tik įsisteigusi Vydūno draugija, kuri su Lietuvos kultūros fondu kreipėsi į tuometinę Karaliaučiaus valdžią. Netrukus į Vilnių atvažiavo Kaliningrado istorijos muziejaus darbuotoja E.Radkovskaja ir besikuriančio Sovetsko miesto muziejaus vedėjas G.Ignatovas bei darbuotoja V.Ponomariova. Jie kreipėsi į Lietuvos Kultūros ministeriją bei Vydūno draugiją, prašydami padėti steigti Vydūno memorialinį muziejų kaip Sovetsko miesto istorijos muziejaus filialą. Į Vydūno muziejaus steigimą palankiai pažiūrėjo ir tuometinės Rusijos TFSR Kultūros ministerija, kuri 1989 m. sausio mėnesį mūsiškei Kultūros ministerijai pranešė paprašiusi Kaliningrado srities Vykdomojo komiteto pasirūpinti, kad būtų patuštintas muziejui skirtas namas. Tuometinis Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas Z.Grigošaitis, remdamasis tuo raštu, 1989.II.11 laišku kreipėsi į Tarybinio kultūros fondo Kaliningrado skyrių, prašydamas pasirūpinti, kad Vydūno gyventas namas Tilžėje buvusioje Klauzijaus (Clausius Strasse) gatvėje Nr.27A (dabar Lenino g.17) būtų realiai patuštintas. Ministerija pasižadėjo parengti namo restauravimo projektą ir atlikti visus muziejaus įrangos darbus. Tereikėjo, kad muziejaus steigimo idėjai ir jos įgyvendinimui pritartų Sovetsko miesto valdžia. Net abejonių nekilo, kad taip ir bus. Palankų sprendimą, atrodė, turėjo paskatinti 1989 m. gegužės 20 d. vykusi Sovetsko miesto šventė, per kurią buvo iškilmingai atidengta nauja paminklinė lenta Vydūnui, pasakytos optimizmo kupinos kalbos. Deja, tai miesto valdžią veikiau išgąsdino negu nudžiugino. Po keleto dienų Lietuvos Kultūros ministerijon buvo atsiųstas Sovetsko miesto Vykdomojo komiteto pirmininko A.Stepanovo pasirašytas 1989 m. gegužės 25 d. raštas: „Posėdyje apsvarstęs Lietuvos SSR Kultūros ministerijos prašymą dėl namo Lenino g. Nr.17 atidavimo Vydūno muziejui, Liaudies Deputatų tarybos miesto Vykdomasis komitetas, atsižvelgdamas į tai, kad nei partiniai, nei tarybiniai organai negavo iš miesto gyventojų ir visuomeninių organizacijų prašymų atidaryti Sovetske Vydūno muziejų, nutarė, kad ministerijos prašymą būtų galima patenkinti tuo atveju, jeigu ji pastatys ekvivalentines gyvenamas patalpas namo gyventojams perkelti. Kitaip Vykdomasis komitetas bus priverstas Lietuvos SSR Kultūros ministerijos rašte nurodytą prašymą atmesti“. Norisi šiame A.Stepanovo rašte pažymėti esantį vieną esminį netikslumą: prašymas iš miesto gyventojų ir organizacijų dėl Vydūno muziejaus vis dėlto buvo. Tik, matyt, visa bėda, kad po prašymu pasirašę keletas šimtų Tilžės miesto ir jo apylinkių gyventojų buvo lietuviai, o juos palaikiusi visuomeninė organizacija – Tilžės lietuvių kultūros centras. Tačiau šis raštas reikšmingas ne tiek šia detale. Jį galima laikyti gana ryškaus posūkio pradžia pačioje muziejaus kūrimo istorijoje. Juo pirmiausia norėta atvėsinti Lietuvos krašto siekimą šį muziejų turėti. Galvota, kad Lietuva nesiryš skirti lėšų „pastatyti ekvivalentines gyvenamąsias patalpas“. Tačiau nepriklausomybę neužilgo atstačiusi Lietuva tam ryžosi. Tik dabar imta galvoti ne vien apie Vydūno gyvento buto patuštinimą muziejui, bet ir apie viso namo perėmimą Lietuvos dispozicijon, t.y. apie jo įsigijimą nuosavybėn arba ilgalaikę nuomą. Tokiam norui pagrindą suteikė iš Lietuvos Respublikos biudžeto skirtos lėšos, už kurias Tilžėje pagal Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos ir Sovetsko miesto administracijos susitarimą buvo pastatyti trys nauji butai Vydūno namo gyventojams. Šis susitarimas iš esmės reiškė, kad realiai prasideda muziejaus kūrimas, kad belieka atlikti su tuo susijusius formalumus. Tiesa, dar iki to susitarimo ne kartą buvo aiškinamasi dėl muziejaus kūrimo tikslingumo, dėl Vydūno reikšmingumo tiek lietuvių kultūroje, tiek Karaliaučiaus krašto istorijoje. Buvo numatyta, kad su Vydūnu ir jo nuopelnais reikia išsamiai supažindinti krašto visuomenę, o proga tam atsirado itin gera: 1993 m. kovo mėnesį buvo švenčiamas rašytojo 125-mečio jubiliejus. Krašto laikraščiuose pasirodė nemaža straipsnių, Tilžės muziejuje veikė Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta puiki Vydūnui skirta paroda, Tilžėje įvyko gražūs minėjimai. Į rusų kalbą buvo įgarsintas ir Karaliaučiaus krašto administracijai padovanotas dokumentinis filmas apie Vydūną. Deja, per krašto televiziją jis neparodytas iki šiol. 1994 m. išleista ir Vydūno raštų rinktinė rusų kalba „Tikiu šventąja paslaptimi„. Kartu buvo rengiama muziejaus koncepcija, namo rekonstrukcijos projektas, ruošiamasi pradėti konkrečius muziejaus kūrimo darbus.

Kol vyko parengiamieji darbai, kol Klaipėdos statybininkai Tilžėje statė minėtus butus, buvo stengiamasi, kad būtų pasirašyta ir pati sutartis dėl namo nuomos. Lietuvos kultūros ministerija su Karaliaučiaus krašto ir Tilžės administracija derino ne vieną sutarties variantą, tikslino įvairias detales. Į Karaliaučių, Tilžę iš Lietuvos važinėjo gana aukšto lygio delegacijos – Seimo, Prezidentūros, Kultūros ministerijos, Kultūros fondo, Vydūno draugijos atstovai.

 

Sutartis buvo baigiama rengti pasirašyti 1992 m. spalio 15 d., kai Tilžėje susitiko Lietuvos Respublikos delegacija ir aukšti Karaliaučiaus srities pareigūnai bei Tilžės miesto valdžia. Po kelias valandas trukusių derybų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatas Romualdas Ozolas ir Karaliaučiaus srities administracijos vadovo pavaduotoja profesorė Irina Kuznecova pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo buvo įsipareigota po mėnesio galutinai parengti ir pasirašyti pačią namo nuomos sutartį. Protokole numatyta susitarti, kad Tilžės miesto valdžia 99 metams išnuomos Lietuvai Vydūno namą, kurį Lietuva už savo lėšas rekonstruos ir kuriame taip pat už savo lėšas įrengs memorialinį muziejų ir jį išlaikys. Visos tos lėšos bus užskaitytos kaip nuomos mokestis. Greitai buvo parengta šios sutarties projektas, reikėjo tik pasirašyti… Deja, ji nepasirašyta iki šiol, įpusėjus ketveriems metams nuo pasirašyto ketinimo protokolo. Sutarties projektas dėl įvairiausių derinimų ir priekabių buvo užkonservuotas. Iš Karaliaučiaus ir Tilžės buvo keliami vis nauji reikalavimai, patekinėjamos vis kitokios nuomos sąlygos, aiškinama, kad Rusijos įstatymai neleidžia kitai valstybei nuomoti nekilnojamąjį turtą ir pan. Pasidarė visiškai aišku, kad to muziejaus labai nenorima. Tačiau ir atvirai atmesti jo idėją pasidarė nebepatogu, ypač kai Lietuva dar 1994 m. pastatė minėtus butus, kurie, atrodo, iki šiol tebėra tušti. Neaišku, dėl kieno kaltės į šį reikalą buvo įpainiota Tilžės lietuvių bendruomenė. Tai Karaliaučiaus ir Tilžės administracijos panaudojo kaip pretekstą blokuoti sutarties pasirašymą. 1995 m. pradžioje ryžtingesnių Lietuvos institucijų veiksmų dėka visi atsiradę neaiškumai, atrodė, buvo pašalinti ir vėl viskas iš naujo suderinta. Karaliaučiuje 1995.II.21 Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas prof. A.Matulionis ir minėtoji prof. I.Kuznecova pasirašė naują ketinimų protokolą. Jame vėl buvo numatyta Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto instancijoms per mėnesį suderinti naują sutarties tekstą. Nors protokole to neužfiksuota, žodžiu buvo susitarta sutartį iškilmingai pasirašyti Tilžėje Vydūno gimimo dieną, t.y. kovo 22 d. Atrodė, beliko darbo tvarka suderinti kai kurias sutarties teksto smulkmenas, ir dvidešimt penkeriems ar bent dešimčiai metų Lietuvai pagaliau būsiąs išnuomotas Vydūno namas, jame įsikurs memorialinis rašytojo muziejus ir lietuvių kultūros propagavimu Karaliaučiaus krašte besirūpinantis centras.

 

Deja ir kovo 22 d. žadėtieji parašai nebuvo brūkštelėti. Vėl iš Karaliaučiaus ir Tilžės girdėjosi neloginiai visokie atsikalbinėjimai. Lietuva vėl bandė susikalbėti, vėl siuntinėjami sutarties variantai, stengiamasi abiem pusėm susitikti ir kiekvieną smulkmeną išsamiai aptarti. Tačiau šį kartą nepavyko ir paties susitikimo organizuoti, nes Karaliaučius ir Tilžė jo visaip vengia. Visai neseniai pats likimas padovanojo dar vieną progą. 1995 m. rugsėjo mėnesį Karaliaučiuje Lietuvos kultūros fondo pastangomis buvo surengtas puikus prof. S.Sondeckio vadovaujamo kamerinio orkestro koncertas, kuriuo visi labai džiaugėsi ir vertino kaip reikšmingiausią visų metų miesto kultūrinio gyvenimo įvykį. Lietuvos ir Karaliaučiaus srities kultūrinio bendradarbiavimo perspektyvas dar labiau atskleidė 1995 m. spalio 13-15 dienomis Vilniuje vykusios Karaliaučiaus srities rusų kultūros dienos. Atrodė, kad tinkamesnės progos ilgai brandintai sutarčiai pasirašyti nesugalvosi. Deja, Karaliaučiaus srities administracija nežinia kuriam laikui atidėjo ir po šių dienų numatytą susitikimą Vydūno namo klausimu. Maža to, per pačias Karaliaučiaus srities rusų kultūros dienas Vilniuje buvo pateiktas netgi akibrokštas. Ponia I.Kuznecova, srityje kuruojanti kultūros reikalus, per dienų proga vykusią spaudos konferenciją pareiškė, jog Vydūno muziejaus Tilžėje tiesiog nėra kaip steigti, nes apie rašytoją srityje nieko nežinoma, reikią pirma praeiti ilgą supažindinimo su juo laikotarpį ir tik tada galvoti apie muziejų. Tokio šnekėjimo sunku susilaikyti nepavadinus atvira demagogija. Žinoma, informacija apie Vydūną Karaliaučiaus krašte galėtų būti platesnė ir išsamesnė, jeigu tik patys krašto pareigūnai bent kiek pasistengtų. Iki šiol per krašto televiziją dar neparodytas minėtas dokumentinis filmas apie Vydūną, nedėta nė mažiausių pastangų nors krašto bibliotekoms parūpinti Vydūno raštų rinktinę rusų kalba. Vydūno draugija bent porą šimtų tos knygos egzempliorių nupirko iš savo kuklių lėšų ir pačia artimiausia proga padovanos krašto bibliotekų fondus tvarkančiai institucijai.

Kaip „rūpinamasi“ informacijos apie Vydūną skleidimu Tilžėje akivaizdžiai rodę dar šie faktai. 1994 m. vasarą Vydūno draugija už savo pinigus Tilžės Vydūno lietuvių kultūros draugijos prašymu pagamino gražų informacinį stendą, kurio vienas langas buvęs skirtas mažai ekspozicijai apie Vydūną, kitas – informacijai apie vietos lietuvių kultūrinį gyvenimą. Stendo projektiniai brėžiniai suderinti su miesto valdžia, gauti jos leidimai, bet jo pastatyti tos pačios valdžios „malonės dėka“ negalima. Net į p. I.Kuznecovą buvo kreiptasi. Lyg ir buvo sakyta, kad pastatyti stendą kliūčių neturėtų būti, bet visi pakartotini tilžiškių lietuvių prašymai neišgirsti iki šiol. Stendas tebetrūnija Sovetsko kojinių fabriko pašiūrėje.

 

Kultūrinio bendradarbiavimo tarp Karaliaučiaus krašto ir Lietuvos pašiūrėje tebetrūnija pats Vydūno muziejaus klausimas. Atsiranda vis nauji ir nauji, kartais ir seni, pretekstai jį atidėti. Susidaro įspūdis pastangų, kad sprendimas niekad nebūtų priimtas.

Sunkius Vydūno muziejaus steigimo reikalus aptarėme ne vien dėl paties muziejaus svarbos mūsų kultūrinei atminčiai. Iš to galime susidaryti vaizdą apie tikrąsias dabartinės Karaliaučiaus srities administracijos nuostatas dėl viso lietuviškojo ir prūsiškojo paveldo. Šiai administracijai labai nesinori pripažinti Karaliaučiaus kraštą buvus lietuvišką. Tad tegul kuo mažiau, anot jos, čia būna to lietuviškumo paliudijimų.

 

Vaclovas Bagdonavičius

Kn.: Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. – V., 1996. P.155–163.