Jonas Bretkūnas (vok. Johann(es) Bretke, 1536–1602 m.) – iškilus XVI amžiaus mąstytojas, lietuvių raštijos pradininkas, istorikas, teologas, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Jis taip pat yra pirmojo Prūsijos istoriją atspindinčio istorinio kūrinio ir daugelio religinių tekstų autorius.

J. Bretkūnas gimė Prūsijos kunigaikštystėje. Jo tėvas buvo vokietis, motina – iš prūsų šeimos. Nors apylinkėse daugiausia kalbėta vokiškai, gimtosios Jono Bretkūno kalbos buvo prūsų ir lietuvių.

1555 m., būdamas devyniolikos, jis pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete, o 1556 m. persikėlė į Vitenbergo universitetą. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas 1562 m. jį paskyrė liuteronų klebonu Labguvoje (vok. Labiau, dab. Poleskas). 1563 m. J. Bretkūnas vedė panelę fon Vertern (vok. von Werthern). Dirbdamas Labguvoje, 1579 m. jis pradėjo versti Bibliją iš vokiečių kalbos, remdamasis Martyno Liuterio vertimu. Taip pat 1578–1579 m. vokiškai parašė „Prūsijos krašto kroniką“ (Chronicon des Landes Preussen).

Po dvidešimt penkerių tarnystės metų Labguvoje, 1587-aisiais, jis buvo perkeltas į lietuviškąją Karaliaučiaus parapiją. Čia jis toliau vertė Bibliją ir rengė kitus mokslinius darbus. 1589 m. išleido kelis naujus kūrinius: pagal Martyno Mažvydo palikimą parengtas „Giesmes duchaunas“ (Dvasines giesmes), nedidelį giesmių rinkinį „Kancionalas nekurių giesmių“ ir maldaknygės „Kolektos“ vertimą iš vokiečių į lietuvių kalbą. Visus šiuos leidinius Karaliaučiuje išspausdino Jurgis Osterbergeris (vok. Georg Osterberger).

„Postilė“ ir Biblijos vertimas

J. Bretkūno „Postilė“ – pirmoji ne vien verstinė, bet iš dalies originali lietuviška knyga. Tai didelės apimties dviejų tomų pamokslų rinkinys, išspausdintas 1591 m. Karaliaučiuje, J. Osterbergerio spaustuvėje. Manoma, kad jos tiražas siekė apie 1000 egzempliorių. Knygos formatas – 19×14 cm, abu tomai iliustruoti, tekste panaudoti gotikinis ir lotyniškasis šriftai. „Postilę“ autorius sudarė pasitelkdamas savo paties pamokslus ir remdamasis kitų protestantų teologų darbais. Dauguma prieš pamokslus einančių evangelijų ir epistolų yra artimos tekstams, esantiems Baltramiejaus Vilento knygoje „Evangelijos bei epistolos“ (išskyrus du tekstus).

Norėdamas įvertinti „Postilės“ rankraštį, Prūsijos kunigaikštis Jurgis Frydrichas (vok. Georg Friedrich) 1590 m. gegužės 13 d. nurodė Ragainėje sušaukti lietuviškai mokančių kunigų konferenciją. Jos dalyviai (Johanas Hepfneris, Simonas Vaišnoras, Zacharijas Blotnas, Jonas Bylaukis, Aleksandras Rodūnionis ir Danielius Gaidys) po kelių savaičių pranešė kunigaikščiui, kad toks pamokslų rinkinys labai reikalingas ir, jį pataisius, gali būti spausdinamas. Atsižvelgdamas į pareikštus pageidavimus, autorius rankraštį pataisė.

„Postilė“ yra poleminio turinio knyga. Joje polemizuojama ne tik su katalikais, bet ir su protestantiškomis sektomis, tačiau į kitatikius žiūrima tolerantiškai: teigiama, kad religiniai ginčai, nors ir sujaukia sielas, neleidžia tikėjimui prigesti ir padeda jam atvirai reikštis. „Postilėje“ atkreipiamas dėmesys į tai, kad žmonės menkai išmano krikščioniškąjį tikėjimą, nemoka giesmių ir poterių, netinkamai elgiasi bažnyčioje; minimas pagonybės liekanų bei senųjų papročių gajumas. J. Bretkūnas ragina atsikratyti pagoniškosios kultūros kaip atgyvenusios ir siekia supažindinti visuomenę su Šventuoju Raštu bei svarbiausiomis krikščionybės dogmomis, argumentuodamas: „mes vakarykščiai esme nieko nežinodami“. Lietuvių tautos padėtį jis apibūdina kaip nepaprastai vargingą, nes ji vienintelė neturi knygų, kuriose būtų dėstomas mokymas apie Dievo esybę ir valią. Krikščionybę siedamas su naujovėmis ir kultūros vertybėmis, kurios iš Vakarų Europos ateina kartu su spausdintu žodžiu, J. Bretkūnas stengiasi padėti pagrindus kultūros pažangai. Dėl šios priežasties jis skatina tėvus leisti vaikus į mokyklas, rūpintis bažnyčių statyba bei remti mokytojus.

Nors J. Bretkūnas įgijo Renesanso epochai būdingą humanistinį išsilavinimą, dvidešimt penkerius metus kunigaudamas Labguvoje tarp paprastų žmonių, jis nenukrypo į sudėtingą teologinę problematiką. Šventojo Rašto teiginius jis stengėsi išdėstyti trumpai ir paprastai, kad juos galėtų suprasti neraštingi visuomenės sluoksniai. „Postilė“ parašyta paprastu stiliumi (su retorikos elementais), liaudies šnekamąja kalba, remiantis tarmių derinimo principu, kad būtų suprantama ne tik Prūsijos, bet ir „mielos Lietuvos“ gyventojams. Nors Didžioji Lietuva J. Bretkūnui nebuvo tėvynė, į žmones jis kreipėsi kaip į vieną tautą, o save vadino Lietuvos plebonu. Knyga palengvino lietuvių kalbos plitimą bažnyčioje, stabdė tautinę asimiliaciją ir padarė didelę įtaką vėlesniems raštijos rengėjams.

Svarbiausias J. Bretkūno darbas, turėjęs milžinišką įtaką lietuvių raštijai, buvo visos Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamentų) vertimas, kurį po daugiau nei dešimtmetį trukusio darbo jis baigė 1590 m. lapkričio 29 d. Anksčiau vyravusi katalikybė šventomis pripažino tik lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Liuteronybė šį draudimą atmetė. Pačiam M. Liuteriui išvertus Bibliją į vokiečių kalbą, atsirado poreikis turėti Šventąjį Raštą ir baltiškose žemėse. J. Bretkūnas priėmė šį iššūkį. Versdamas tekstą jis susidūrė su didžiuliais sunkumais – reikėjo rasti lietuviškus atitikmenis itin sudėtingam Biblijos žodynui. Istorikė Inga Lukšaitė taip apibūdina šį procesą: „Universalus krikščioniškas tekstas <…> turėjo prabilti lietuvių kalba, kuri XVI a. dar nepažino senų rašytinių tradicijų. Vertėjui teko plėsti paveldėtą kalbinės raiškos lygį <…>. Išvertęs visą Bibliją, jis pradėjo ilgą ir prieštaringą lietuvių kalbos intelektualizacijos kelią.“ Nors leidybos klausimas buvo svarstomas liuteronų konsistorijoje, o autorius dėjo visas pastangas, kad vertimas išvystų dienos šviesą, leidimo publikuoti jis negavo. Laimė, rankraštį įsigijo kunigaikštis Jurgis Frydrichas. Šis tekstas išliko, tapo plačiai žinomas ir buvo aktyviai naudojamas vėlesnių Biblijos vertėjų. 1591 m. J. Bretkūnas taip pat baigė versti į lietuvių kalbą maldų rinkinį.

Asmenybė ir intelektualinis palikimas

Apie J. Bretkūną išliko daug amžininkų liudijimų istoriniuose šaltiniuose. Visi jie patvirtina, kad tai buvo unikali, iškili asmenybė. Bendra J. Bretkūno parengtų senųjų lietuviškų raštų apimtis yra didesnė nei visų kitų lietuvių autorių raštų (iki 1666 m.) apimtis kartu sudėjus.

Didžiulį įspūdį darė neįtikėtinas jo žinių bagažas. Jis puikiai kalbėjo vokiečių, prūsų, lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat gerai mokėjo lotyniškai bei hebrajiškai. Šie kalbiniai gabumai tuo metu buvo gyvybiškai svarbūs. Įsitvirtinus liuteronybei, vienas pagrindinių reikalavimų buvo dvasininkų bendravimas su parapijiečiais jų gimtąja kalba. Kadangi Prūsijoje liuteronų kunigai dažniausiai mokėjo tik vokiškai, jie privalėjo samdyti vertėjus. Mokėdamas vietines kalbas, J. Bretkūnas tapo pirmuoju Labguvos klebonu, galėjusiu pamokslauti savarankiškai. Ne mažesnį įspūdį darė ir jo teologijos žinios bei gebėjimas argumentuotai apginti pažiūras epochoje, kai menkiausias apsirikimas galėjo užtraukti mirtiną kaltinimą erezija.

XVI amžius buvo dogmatizmo ir religinės netolerancijos laikas, kai senoji atverstų tautų kultūra buvo laikoma žalinga. Šiuo atžvilgiu J. Bretkūnas išsiskyrė neįprastu tolerantiškumu ir plaukė prieš srovę. Jis atvirai domėjosi lietuvių, latvių bei prūsų istorine praeitimi, jų religija ir mitologija. Taip pat bendravo su kitų tikėjimų atstovais, įskaitant persekiojamos pagonybės ir judaizmo dvasininkus. Šio aktyvaus domėjimosi vaisius – J. Bretkūno vokiečių kalba parašyta „Prūsijos krašto kronika“. I. Lukšaitė pastebi: „Bretkės kronika skiriasi nuo daugelio kitų XVI a. Prūsijos kunigaikštystės istoriografinių darbų. Ji prasideda ne politinės istorijos aiškinimu, o trumpu liaudies kultūrų aprašymu, iškeliant senųjų prūsų gyvenimo būdą bei papročius. <…> Kaip ir S. Grunau prieš jį, J. Bretkūnas taip pat puoselėjo mitą apie kadaise galingą Prūsijos šalį, pirmąjį jos valdovą Vaidevutį (vok. Weidiwuitus) ir jos įstatymus.“

J. Bretkūnas aktyviai domėjosi ir kitų to meto tautų gyvenimu. Tai daryti labai padėjo palanki Labguvos geografinė padėtis. Per miestą, įsikūrusį Deimenos deltoje, ėjo svarbus vandens kelias, jungęs Rytus su Vakarais. Būdamas poliglotas, laivybos sezono metu J. Bretkūnas padėdavo susišnekėti su atvykstančiais užsienio jūrininkais. Dažniausiai atsisakydamas atlygio už vertėjavimą, jis šį bendravimą išnaudodavo žinioms apie kitų šalių kultūrą ir papročius rinkti. Dėl šios veiklos J. Bretkūnas suvaidino didžiulį vaidmenį Prūsijos ekonominėje ir kultūrinėje raidoje. Pavyzdžiui, 1587 m. balandžio mėn. bažnytinės konsistorijos laiške kunigaikščiui rašoma, kad J. Bretkūnas būtinai turi likti Labguvoje, „nes ypač vasarą čia lankosi daug užsieniečių“.

Viktoro Falkenhano romanas „Ninka“

Būtent šiai iškiliai asmenybei ir yra skirtas Viktoro Falkenhano (vok. Viktor Falkenhahn, 1903–1987 m.) romanas „Ninka“. V. Falkenhanas – pasaulinio garso vokiečių mokslininkas, Berlyno Humboldtų universiteto profesorius ir ilgametis šio universiteto Baltistikos instituto vadovas. Nuo 1933 m. jis vadovavo Karaliaučiaus universitete veikusiems Lietuvių kalbos seminarams ir visą gyvenimą aktyviai prisidėjo prie to, kad lituanistikos pasiekimai taptų žinomi pasaulyje.

Visas mokslininko gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su rašytoju ir filosofu Vydūnu. Jiedu susipažino Tilžėje 1916 m., kai trylikametis Viktoras pirmą kartą aplankė Vydūną – vadovėlio, iš kurio mokėsi lietuvių kalbos, autorių. Užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė, kurios metu vyko gilios diskusijos apie lietuvių tautą, jos tradicijas ir likimą. Apie šį ryšį publicistas Leonas Stepanauskas atsiliepė taip: „Viktorui Falkenhanui Vydūnas buvo kone tėvas.“

Būtent Vydūnas paskatino jį studijuoti baltistiką ir rengiant disertaciją pasiūlė rinktis J. Bretkūno temą. Tai reikalavo gilaus tolimos epochos pažinimo bei daugybės istorinių šaltinių analizės. 1939 m. apgynęs disertaciją, kurios pagrindu vėliau buvo išleista knyga „Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo pagalbininkai“, autorius ją pirmiausia įteikė Vydūnui. Filosofas ilgai vartė storą leidinį ir galiausiai tarė: „Mokslas – gerai, jis daug pasako. Bet… apie tai reikėtų rašyti romaną.“ Mokinys iškart suprato mokytojo mintį: mokslas atskleidžia faktus, bet tik menas gali atverti epochos ir asmenybės sielą. Ši idėja V. Falkenhanui giliai įstrigo. Pirmasis rankraščio juodraštis pražuvo per karą, tačiau vėliau darbas atgimė ir per tris dešimtmečius įgavo unikalų „novelių romano“ pavidalą. Nors romanas yra vientisas, kiekviena jį sudaranti novelė gali būti skaitoma atskirai. Kūrinys padalytas į du didelius ciklus.

Pirmasis ciklas skirtas paties J. Bretkūno gyvenimui XVI amžiuje, kai valdant hercogui Albrechtui Prūsija iš Kryžiuočių ordino valstybės virto pasaulietine kunigaikštyste ir išgyveno kultūrinį pakilimą. Novelėje „Naktinis pokalbis apie kalbas“ skaitytojas susitinka su jaunaisiais J. Bretkūnu ir būsima jo žmona panele fon Vertern jiems keliaujant į Karaliaučių, susipažįsta su kitais svarbiais asmenimis. Septynios šio ciklo novelės anksčiau jau buvo skelbtos Lietuvos spaudoje, o šešios publikuojamos pirmą kartą. Kadangi autorius turėjo įprotį kūrinius tobulinti mintyse, dviejų novelių („Naktinis pokalbis apie kalbas“ ir „Kelionė į Vilnių“) jis nespėjo užrašyti. Todėl knygoje pateikiama L. Stepanausko interviu su profesoriumi transkripcija, kurioje išsamiai atpasakojamas jų turinys.

Antrasis ciklas nukelia į XIII a. pabaigą, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus ir ėmė masiškai juos germanizuoti. Aisčiams skirtų novelių įtraukimas yra visiškai dėsningas: norint suprasti J. Bretkūną ir jo ryžtą išsaugoti baltiškąją kultūrą, reikėjo parodyti šios kultūros vertę. Remdamasis Vydūno filosofija, autorius vaizduoja aisčius kaip artimai su gamta gyvenančią ir humanistines tradicijas puoselėjančią tautą. Visas antrojo ciklo noveles vienija septynerių metų prūsų mergaitė Ninka ir jos senelė, žynė Agūna, priverstos bėgti nuo užkariautojų. Novelėse aprašomi Ninkos išgyvenimai: ji pamažu perpranta pasaulį, įgyja išminties ir pasirenka žynės kelią. Autoriaus sumanymu, Ninkos dvasinė raida tampa centrine ašimi, jungiančia abu ciklus – šią per amžius besitęsiančią sielos tobulėjimo kelionę vėliau pratęsia pats J. Bretkūnas.

Jono bretkūno portretas

Autentiško J. Bretkūno portreto nėra išlikę. Tačiau būtent tai suteikė unikalią galimybę atkurti jo atvaizdą ne per paviršutiniškus bruožus, o pasitelkiant vidinę logiką – remiantis jo darbais, aplinka ir istoriniu kontekstu. Šioje knygoje pateikiamas dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotas portretas nėra atsitiktinis piešinys. Tai vizualinė sintezė, pagrįsta keliais esminiais argumentais:

Intelektualinio krūvio atspindys. J. Bretkūnas buvo ne tik dvasininkas, jis buvo milžiniško masto filologas. Biblijos vertimas reikalavo neįtikėtinos disciplinos ir tūkstančių bemiegių naktų prie žvakių šviesos. Gilios raukšlės ant kaktos ir aplink akis simbolizuoja dešimtmečius trukusią koncentraciją. Tai žmogaus, didžiąją gyvenimo dalį palinkusio virš tekstų, veidas.
Socialinio statuso ir konfesinės etikos dermė. Griežta juoda mantija ir balta, standi raukta apykaklė (vadinamasis frezas) tiksliai atspindi XVI a. pabaigos Prūsijos protestantų dvasininko aprangą. Ji rodo autoritetą, o tamsios spalvos pabrėžia asketizmą ir atsiribojimą nuo prabangos.
Emocinė ištvermė ir orumas. J. Bretkūno gyvenimas buvo kupinas išbandymų (pritekliaus trūkumas, teologiniai ginčai, epidemijos). Portrete matomas pavargęs, bet orus žvilgsnis bei tiesi laikysena perteikia dvasinę tvirtybę, būtiną istorinei misijai įgyvendinti.
Kultūrinis identitetas. Portreto stilistika (primenanti Nyderlandų ir Vokietijos senųjų meistrų mokyklą, kuriai būdinga šviesotamsa – chiaroscuro) vizualiai įrėmina asmenybę toje epochoje. Veido tekstūra daro atvaizdą gyvą ir neidealizuotą, kas puikiai atitinka humanistinę Renesanso dvasią.

Nors tikslių veido bruožų mes nežinome, šis atvaizdas veikia kaip gilus psichologinis atitikmuo. Jis įkūnija Biblijos vertėją, lietuvių raštijos pradininką ir Karaliaučiaus šviesuolį.

Pirmoji dalis.NOVELIŲ ROMANAS

I.LAUKIAMIEJI IR NEPAGEIDAUJAMASIS

Laukiamieji

Buvo šviesi, šilta vidurvasario diena, ramus sekmadienis, labai tinkamas laisviesiems valstiečiams, o dar labiau – kilmingųjų dvarų baudžiauninkams, kad jie bent truputį pailsėtų ir, svarbiausia, išsimiegotų po kelias savaites trukusių derliaus nuėmimo darbų savo ir savo ponų laukuose. Tačiau išsimiegoti buvo sunku, nes griežta valdžia – kilmingieji žemvaldžiai su savo prižiūrėtojais ir pastorius su savo diakonais – labai rūpinosi, kad prūsų ir kuršių šeimos reguliariai dalyvautų ankstyvose rytinėse pamaldose. Šios pamaldos prasidėdavo labai anksti ir trukdavo ilgai, iki trijų valandų. Vėlesnės pamaldos, kurios vyko vidurdienį ir vakare, buvo skirtos vokiečių ponams, taip pat laisviesiems valstiečiams ir miestiečiams, kurie taip pat buvo vokiečiai.

Nesilankantiems rytinėse pamaldose valstiečiams pasaulietinė ir dvasinė valdžia grasino įvairiausiomis bausmėmis. Jie buvo laikomi maištininkais ir nepaklusniais savo maloningiems valdovams bei įtariami, kad nors jau šimtą metų buvo pakrikštyti ir privalėjo lankyti bažnyčią, vis dar slapta tikėjo pagoniškais dievais, senais prietarais, burtais ir raganavimu. Ir iš tikrųjų, laikas nuo laiko atsitikdavo kažkas, kas rodė, kad, nepaisant tris šimtus metų trukusio krikščioniško pamokslavimo, jie vis dar buvo toli nuo krikščionybės.

Kažkas panašaus įvyko ir šį rytą, ir mintys apie šį įvykį vis nepalikdavo pastoriaus Johaneso.

Jau pradėjo temti, kai jis po vakarinių pamaldų skubiai peržengė bažnyčios slenkstį ir, neatsisveikinęs su bažnyčios lankytojais, nuskubėjo per nedidelę aikštę prie klebonijos, kuri buvo vos už kelių žingsnių nuo bažnyčios. Jo žvilgsnis vis klaidžiojo po atvirą erdvę priešais bažnyčią, bet, deja, didelės pono Andreaso fon Flanso karietos, kurios jis taip laukė, dar nebuvo matyti nei priešais kleboniją, nei prie įvažiavimo į kiemą. Nusiminęs ir susirūpinęs pastorius pakilo laiptais prie klebonijos durų, bet neįėjo, o sustojo prie slenksčio ir ilgai žiūrėjo į pietus, į kelią iš Tepliuvos, kuris ėjo palei Deimės krantą, pro riebaus turtingo Vygando Kriugerio smuklę ir, pagaliau, pasiekdavo Labguvos miestelio bažnyčią. Tačiau kelias buvo tuščias ir vietoje kilmingo pono Andreaso fon Flanso keturių arklių karietos, važiuojančios nelygiu keliu, garsų pastorius girdėjo tik tolimą girtų lietuvių, prūsų ir, tikriausiai, taip pat kuršių riaumojimą užeigoje. Pastorius dar labiau sunerimo, kai pamatė toli pietuose debesyse iš tolo artėjančios audros pašvaistes ir išgirdo artėjančios perkūnijos dundesį.

Pastorius grįžo į namus ir iš karto įėjo į savo kabinetą. Čia kaip tik šeimininkavo jauna, uoli lietuvė tarnaitė Urtė. Ji laukė pastoriaus; jau buvo uždengusi rašomąjį stalą baltu audeklu, ant jo padėjusi vakarienę ir uždegusi didelę grindų lempą. Jos šviesoje lentynose virš rašomojo stalo ir ant sienos kairėje virš lovos buvo matyti daugybė mokslinių knygų.

Ji pasisveikino su tėvu Johanesu reveransu ir vos girdimai, basomis kojomis nuskubėjo pro jį prie durų.

Pastorius atsisėdo prie rašomojo stalo ir vėl ilgai žiūrėjo pro langą. Bet kelias vis dar buvo tuščias.

Stiprus vėjo gūsis praėjo per namą apsupusį sodą. Sodas buvo didelis ir gražus. Pastoriaus žmona turėjo, kaip sako aisčiai, „auksines rankas“. Ant aukštų, stiprių stiebų žydėjo begalė įvairiausių, nuostabiai ryškių spalvų žiedų, kurie skleidė nuostabius kvapus. Ir pastorius Johanesas jautė jų saldumą nepaisant uždaryto lango. Ir jam atrodė, kad iš saldaus gėlių kvapo debesies sodo gėlių prieblandoje į jį žvelgė gilios, tamsiai mėlynos, spindinčios žmonos akys. Ir jis iš karto prisiminė jos prašymą, pasakytą prieš išvažiavimą, kurį jis šiandien per visus dienos darbus pamiršo.

Jis greitai atidarė langą, pasilenkė ir pažvelgė į kairę, kur ant trijų granitinių riedulių prie klebonijos sienos beveik visuomet pavasarį, vasarą ir rudenį būdavo neįprastai didelė, baltai melsva gyvatė su dviem šviesiai geltonais pusmėnuliais abiejose galvos pusėse. Naktį ir žiemą ji gyveno urve po namo pamatu. Ji galėjo urvą pasiekti per ilgą, vingiuotą praėjimą tarp lauko akmenų blokų ir toliau per žemai esančią skylę namo pamatuose.

Senasis pastorius pažvelgė į dešinę ir ten prieblandoje pamatė dar vieną savo namo gyventoją – neįprastai didelę rupūžę, sėdinčią ant didelės plytos šalia skylės pamatuose, kur ji gyveno.

Ir nuostabi gyvatė, ir keista rupūžė buvo jo brangios žmonos globotinės. Čia pat stovėjo dideli ir maži moliniai dubenys. Ačiū Dievui, Urtė jau papildė juos. Kaip ir kiekvieną rytą pakilus saulei, ji įpylė pieno su medumi ir padėjo kelis saldžios duonos gabalėlius.

Rupūžė šiek tiek pasisuko ir pažvelgė į jį. Lango šviesoje atrodė, kad jos akys tarsi spindėjo auksu. Didelė baltai mėlyna gyvatė taip pat pastebėjo jį ir pakėlė galvą. Silpnoje lango šviesoje gyvatė tarsi švytėjo iš vidaus. Kai ji pajudėdavo, atrodė mirguliuojanti.

Prieš devyniolika metų, kai jis, vedęs dešimčia metų jaunesnę žmoną, atsikraustė į senąją kleboniją, kartu su ja atsirado ir ši didelė, baltai mėlyna gyvatė su dviem šviesiai geltonais pusmėnuliais ant galvos. O po to ir didelė, pilkai ruda rupūžė.

Tiesą pasakius, senas pastorius per visus devyniolika metų visada šiek tiek nerimavo, jog apie keistą žmonos pomėgį gyvatėms ir rupūžėms gali sužinoti Labguvos žmonės, jo kolegos dvasininkai ar net Karaliaučiaus konsistorijos bažnyčios tarnai. Tačiau jis per daug ją mylėjo, kad papasakotų jai apie savo rūpesčius.

Priešingai – kaskart, kai sėdėdamas prie rašomojo stalo pro langą girdėdavo jos meilius prūsiškus žodžius, kuriuos ji saulei tekant tarsi seniems brangiems draugams kalbėdavo gyvatėlei ir rupūžei, jis širdyje jausdavo savo žmonai šiltą dėkingumo ir meilės srovę.

Dar būdama maža mergaitė, kilmingos vokiečių šeimos dukra, ji patraukė jo dėmesį ne tik savo nepaprastu grožiu, bet ir tuo, kad stengėsi su kiekvienu žmogumi kalbėti jo kalba. Ji, kaip ir jis pats, su prūsų kilmės tarnais ir baudžiauninkais kalbėjo tik lietuviškai ar prūsiškai.

Gražiausia sodo dalis buvo gėlynas, kuriame pavasarį jo žmona su Urte ir dviem prūsų tarnaitėmis padalino stipriai kvepiančią sodo žemę į ilgas, iki pat tvoros besitęsiančias lysves, padarė jose tiesias vagas, pasodino didelius sveikus gėlių svogūnėlius, viską atsargiai palaistė ir dar kartą atsargiai užbėrė sodo žeme. Vėliau ji kartu su Urte prižiūrėjo, grėbė ir laistė visą gėlyną nuo pastoriaus namo iki pat tvoros.

Nerimas

„Taigi, mano žmona ir ponas fon Gėrenas vis dar neatvyko“, – tarė pastorius ar tai tarnaitei, ar sau pačiam. Urtė jau viską baigė ir ruošėsi išeiti. Ji sustojo prie slenksčio, priešais tamsų prieškambarį, atsisuko į Johanesą, pažvelgė į jį savo šviesiai mėlynomis, plačiai atmerktomis akimis. Ryškioje lempos šviesoje jos akys atrodė keistai švytinčios. Ji patylėjo, giliai įkvėpė ir prūsiškai atsakė ponui Johanesui: „Jie atvažiuos po audros – taip jiems geriau!“, nusilenkė, išėjo ir tyliai uždarė duris.

Ponas Johanesas dar akimirką stovėjo ir žiūrėjo tarsi užburtas į duris, ant kurių slenksčio ką tik išgirdo šiuos žodžius. „Hm, – sušuko jis po kelių akimirkų, – ši mergaitė yra protinga! Ir dar ji turi gerą širdį, ir iš visos širdies nori mane nuraminti!“ Ir jis pajuto, kad prūsų mergaitės žodžiai tikrai jį nuramino.

Jis ir toliau stovėjo prie rašomojo stalo susidėjęs rankas už nugaros ir vis žiūrėjo pro langą į kelią ir laukiantį audros sodą, besitęsiantį iki tvoros, esančios už šimto pėdų, už kurios buvo dykvietė, nusidriekusi iki plačių marių.

Jis gimė 1536 m. mažame Prūsijos dvare Bambliuose prie Alės upės. Šis dvaras priklausė jo motinos šeimai – laisviesiems prūsams Varninams, kurie buvo laikomi kilmingais. Jo tėvas buvo Valtenas Bretkė – taip jį vadino vokiečiai. Prūsai jį vadino Bretkij, o lietuviai – Bretkūnu, t. y. „Bretkės sūnumi“. Jis taip pat buvo turtingas laisvasis prūsas ir su šeima gyveno Frydlande netoli Bamblių. Todėl jo sūnus Johanesas gerai mokėjo prūsiškai ir lietuviškai.

Iš Frydlando buvo kilęs ir jo giminaitis prūsas daktaras Kristofas Alaunė, kuris buvo tik keleriais metais vyresnis už Bretkūną. Kristofas Alaunė ilgus metus buvo auklėtojas Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeimose, lydėjo šeimų sūnus kelionėse į Aukštutinę Vokietiją, Šveicariją ir Italiją, buvo kunigaikščio Albrechto tarnas Karaliaučiuje ir labai gerbiamas diplomatas. Kunigaikštis patikėjo jam svarbias misijas užsienyje. Būtent jis suvedė jaunąjį Johanesą Bretkę į jo gyvenimui svarbią pažintį su Karaliaučiaus senamiesčio meru Johanesu fon Gėrenu, kuris jaunuolį labai vertino už gebėjimą kalbėti įvairiomis kalbomis, žingeidumą, pastovų norą mokytis ir ypač dėl jo meilės tėvynei Prūsijai-Lietuvai ir aisčių istorijai. Jis palaikė Johanesą kuo tik galėjo, ypač patarimais ir parama rengiant „Kroniką“ – knygą apie aisčius, jų istoriją ir tradicijas. Jis padėjo Johanesui gauti kelias reikalingas knygas ir istorinius dokumentus.

Ir vėl seno pastoriaus mintys grįžo iš praeities į dabartį. Ir vėl jį apėmė nerimas: kodėl jie dar neatvažiavo? Ar nevertėtų jam važiuoti pasitikti juos, bent jau prie užeigos su girtais aisčiais? Jis sustojo prie rašomojo stalo, pastūmė vakarienę šiek tiek į šoną ir surado prieš dvi dienas gautą žmonos laišką.

Ji pirmą kartą per devyniolika jų bendro gyvenimo metų iškeliavo aplankyti savo artimus ir tolimus giminaičius Klein Engelau, Kipyčiuose, Vonsdorfe, o taip pat ir senąjį Andreasą fon Flansą Aukštuolyčiuose. Laiške ji rašė, kad po daugiau nei mėnesio nebuvimo grįžta sekmadienio popietę.

Laiško pradžioje ji rašė, kad aplankiusi sodybą Klein Engelau, kurioje užaugo, už keturių kilometrų į šiaurės rytus nuo Bamblių prie Alės upės, ji maloniai nustebo sutikusi senąjį poną Johanesą fon Gėreną iš Karaliaučiaus. Jis, kaip visada, kalbėdamas pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė jai, kad yra „testamentinėje kelionėje“ ir vykdo svarbią misiją. Taip pat jis pasakė, kad sutiko savo seną pažįstamą poną Andreasą fon Flansą, „seną žudiką, mizantropą, kuris nekenčia visko pasaulyje ir ypač visų ne vokiečių“, ir išmintingi senieji lietuviai slapta vadino jį „Senuoju velniu“. Paaiškėjo, kad jis gyvena netoli Labguvos ir kaip tik grįžta namo erdvia, elegantiška, keturių arklių traukiama karieta, kurioje galėjo atsigulti ir miegoti net trys žmonės. „Senas velnias“ pasiūlė jam važiuoti su juo ir jai irgi grįžti namo kartu su jais.

Pastorius Johanesas nuleido ranką su laišku ir atsikvėpė su palengvėjimu. Vadinasi, ji atvažiuoja ne viena. Greta du garbūs ponai ir, tikriausiai, du karietos vežėjai, ir jam tikrai nėra ko jaudintis. Nusiraminęs jis vėl pajuto ilgo, įtempto sekmadienio trijų ilgų tarnybų nuovargį, ir vėl jo mintys grįžo prie to, ką jis patyrė per ilgą dieną ir kas jį po to taip keistai persekiojo ir slėgė. Tiesą pasakius, nieko neįprasto neįvyko. Ponas fon Flansas pratrūktų riaumojančiu juoku, jei pastorius papasakotų jam apie šį įvykį, bet…

Ponas Johanesas padėjo laišką į šalį, alkūnėmis atsirėmė į kelius, ir jo balti plaukai tarp pirštų krito žemyn.

Parapija

Prieš akis jis vėl išvydo tą įvykį bažnyčioje. Tai buvo lietuviams ir prūsams skirtos rytinės pamaldos. Bažnyčia buvo beveik pilna. Jis matė vaikus priekiniuose suoluose – mergaites pirmose eilėse, už jų vyresnius berniukus – tarp jų daug mažų ir paauglių berniukų ir mergaičių, nors ir liesų, nepaprastai gyvybingų ir kai kuriais atvejais nepaprastai gražių, nežiūrint skurdžių drabužių.

Tik nedaugelis ne vokiečių mokėjo teisingai sukalbėti Viešpaties maldą ir kitas maldas, daug geriau jiems sekėsi giedoti giesmes. Tuo tarpu vokiečiams ponas pastorius Johanesas drįso sakyti tinkamą krikščionišką pamokslą, kaip buvo išmokęs: apie amžinąją pragaro bausmę užsispyrusiems nusidėjėliams ir amžinąją palaimą pamaldiesiems, gyvenantiems pagal Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus nesavanaudiškos meilės ir dieviškojo gailestingumo visoms būtybėms pavyzdį.

Iš pradžių pastorius kelis kartus bandė kalbėtis apie krikščionišką tikėjimą ir su aisčiais, bet jie klausėsi jo nesuprasdami: vyresnieji kartais lyg netikėdami purtydavo galvas, o jaunesnieji mąsliai ir pašaipiai šypsodavosi. Iš pradžių jis nesuprato, kas trukdė kitais atvejais inteligentiškiems prūsams ir lietuviams suprasti tokį paprastą krikščionišką pamokslą, tačiau niekas neatsakinėjo į jo klausimus.

Kartą karštą vasaros dieną, derliaus nuėmimo metu, kai žėrintis raudonas didžiulis saulės diskas jau buvo palietęs vakarų horizontą, ponas pastorius pamatė senąjį prūsą Angunę, kuris vakare laukais grįžo namo. Jo šeima, įskaitant vaikus ir vaikaičius, buvo baudžiauninkai. Senasis Angunė, nepaisant garbaus amžiaus, privalėjo kartu su kitais dirbti nuimant derlių pono žemėje. Darbas paprastai trukdavo iki saulėlydžio. Ir štai, saulei besileidžiant, senasis Angunė lėtai, pasilenkęs, atsiremdamas į grėblio rankeną ėjo namo. Jis gerokai atsiliko nuo kitų grįžtančių namo ir dėl to ėjo vienas.

Pastorius žinojo, kad Angunė buvo laikomas seniausiu ir išmintingiausiu prūsu Labguvoje ir apylinkėse, todėl pastorius, pasinaudojęs proga, uždavė ir jam tą patį klausimą. Jis paklausė jo, kodėl aisčiai, kurie tikrai nėra kvaili, nesupranta krikščioniškos meilės žinios, kurią jis, jų pastorius, kiekvieną sekmadienį jiems skelbė per pamokslą.

Senis sustojo ir su tikra pagarba nusilenkė ponui pastoriui, kuris buvo gal tris kartus už jį jaunesnis. Su neapsakomai malonia ir atlaidžia akių išraiška jis žiūrėjo į pastorių iš po pasišiaušusių išsikišusių antakių. Pastorius tylėdamas laukė atsakymo.

Bet senasis Angunė neatsakė. Po ilgos tylos jis apsisuko ir pažvelgė į švytintį saulės diską, kuris, rodos, vis didėjo ir užliejo visą dangų ir žemę, ir senio veidą nežemišku, viską apimančiu skaisčiu meilės raudoniu. Ir saulės apšviestame senio veide buvo tokia išraiška, tarsi jis išgirstų džiugią žinią apie neapsakomai didingą meilės ir gailestingumo dievybę.

Po to sulenkta senio figūra išsitiesė, jis trumpam atsigręžė į atsakymo laukiantį poną Johanesą: ištiestą kairę ranką nukreipė į už lauko matomą akmeninę ordino pilį, o dešinę ranką – į apgailėtinas baudžiauninkų trobeles, kurios švytėjo dieviškojo saulės disko spinduliuose. Po to jis vėl atsigręžė į saulę, kuri atrodė labai arti, ir žvaliai nuėjo link jos, ir paskendo jos spinduliuose.

Pastorius daugiau niekada nematė senojo Angunės. Jis iš tiesų tikėjosi, kad jo vaikai ateis pas jį užsakyti krikščioniškų tėvo laidotuvių. Tačiau jie taip ir neatėjo. Kai jis paklausė apie jį jų namelyje, jie iš pradžių buvo sukrėsti ir nekalbūs. Jie tik atsakė, kad jis išvyko. Pagaliau kartą pagyvenusi, ligota moteris iš šios šeimos pagarbiai palydėjo poną pastorių iki pat namų. Prie sodo vartelių jis tyliai paklausė: „Išvyko amžinai, visiems laikams?“ Ji su džiugia nuostaba pažvelgė į jį, pasilenkė prie jo ir lygiai taip pat tyliai, bet tvirtai atsakė: „Nėra jokio ,amžinai‘!“ Pastorius neklausė, bet jis buvo girdėjęs, kad pagonys, ne germanai savo mylimus žmones laidodavo ne bažnyčios šventoriuje kaip krikščionys, o slapta degindavo ant laužo netoliese esančioje dykumoje arba užkasdavo ten tolimiausiame krūmyne.

Po to pastorius daugiau niekada nebandė sakyti krikščioniškų pamokslų ne vokiečiams, kaip tai darė vokiečiams. Jis daug su jais giedojo, pasakojo jiems gražias istorijas iš Šventojo Rašto apie žydų istoriją, apie jų išėjimą iš Egipto ir kaip Mozė juos išlaisvino, apie Jėzų ir nusidėjėlę moterį, apie kurią Kristus pasakė: „Kas iš jūsų nekaltas, tegul pirmas meta į ją akmenį“, apie Jėzų, gydantį ligonius ir prikeliantį mirusiuosius, apie jo mirtį ant kryžiaus, net apie kojų mazgojimą – visa tai jie klausė su gyvu susidomėjimu ir dideliu supratimu. Savo pamoksluose jis taip pat kalbėjo ir apie visai žemiškus dalykus, pavyzdžiui, apie žmonių ir gyvūnų ligas ir apie tai, ką apie jų gydymą buvo parašę didieji išmintingi gydytojai. Be to, kiekvieną sekmadienį jis dalindavo suaugusiesiems šventąją Komuniją, kurią ne vokiečiai mielai priimdavo, nors, aišku, su prietaringu drovumu. Jis taip pat nesmerkė pagoniškų prietarų kaip tai darydavo anksčiau, o kai manė, kad reikia apie juos kalbėti, darė tai labai švelniai.

Deja, neretai atsitikdavo, kad suaugusieji užmigdavo per pamokslą ar giedant giesmę pradėdavo garsiai knarkti, ir tai labai linksmindavo vaikus. Tokiais atvejais kaimynai noriai bandė pažadinti miegantįjį anksčiau, nei jaunasis diakonas su ilga lazda, pasilenkęs prie miegančiojo, keliais grubiais smūgiais jį pažadins.

Tačiau labiausiai sujaudino senąjį pastorių Johanesą tai, kas įvyko šiandien. Keletas lietuvių ar prūsų paauglių mergaičių nuvedė savo mažus broliukus į priekines mergaičių eiles. Tuo metu visi suaugusieji būriavosi prie altoriaus priimti Šventąją Komuniją, o diakonas buvo užsiėmęs – tikrino ir užrašinėjo jų vardus.

Tuo metu viena mergaitė ėmė viena kitai kilnoti geltonų plaukų kasas, labai kruopščiai jas šukuoti ir pinti iš naujo. Po to, kai jau nebebuvo ką pinti, jos ėmė pinti trumpas, išsikišusias pynes savo mažiesiems broliukams, kvatodamos ir su malonumu žavėdamosi savo gražiu darbu. Tuo tarpu dauguma suaugusiųjų priėmę Komuniją grįžo į savo vietas. Diakonas pastebėjo nekaltą mergaičių užsiėmimą, griebė lazdą ir su nesuvaldomu įniršiu puolė prie vaikų. Išsigandusių, suglumusių mergaičių žvilgsniai kaip žaibas pervėrė senojo Johaneso širdį!

Jis net nežinojo, kaip visa tai įvyko. Mergaitės, pamačiusios jo iškeltose rankose Ostiją ir taurę, su siaubu ir mirtina baime akyse peršoko per suolus, puolė prie altoriaus, prisispaudė prie senojo pastoriaus, ieškodamos apsaugos ir su siaubu, plačiai atmerktomis akimis žvelgė į savo persekiotoją. Šis stovėjo prieš juos, prunkšdamas iš įniršio. Jis kalbėjo vokiškai apie bedieviškas Prūsijos ir Lietuvos paleistuvystes, ko niekas, išskyrus pastorių Johanesą, nesuprato, bet lazdą nuleido.

Mergaitės pabučiavo ranką senajam pastoriui, kaip buvo išmokusios, ir nedrąsiai praėjo pro rūškaną diakoną pas tėvus.

Senasis pastorius Johanesas vėl paėmė nuo altoriaus komuninę ir taurę ir keistu, drebančiu balsu padalino Kristaus Kūną ir Kraują paskutiniams parapijiečiams. Išeidamas iš bažnyčios jis pamatė mergaitę, stovinčią su tėvais bažnyčios aikštėje priešais kleboniją. Jis priėjo prie jų, paglostė plaukus ir tyliai pasakė: „Ne bažnyčioje.“ Tėvai paėmė pastoriaus rankas, atsiklaupė priešais jį ir su ašaromis jas bučiavo. Tai matė visi išeinantys iš bažnyčios – vokiečiai ir ne vokiečiai. Pastorius pažiūrėjo į juos, jo lūpos vos girdimai sujudėjo: „Vargšai yra geriausi ir brangiausi Dievo ir jo Sūnaus Kristaus vaikai.“

Audra

Senasis pastorius buvo tiek paniręs į praėjusios dienos prisiminimus, kad negirdėjo vis grėsmingesnio artėjančios audros dundėjimo ir nematė vis ryškesnių žaibų blyksnių. Tik tada, kai į kambarį vienas po kito įsiveržė kelių žaibų akinanti šviesa ir beveik tuo pat metu suaidėjo kurtinantis griaustinis, jis išsigandęs pašoko nuo kėdės. Tik dabar jis pastebėjo į lango stiklus barbenantį lietų! Žaibas blykstelėjo tiesiai prieš akis. Atrodė, kad jis pataikė į namą. Pastorius išbėgo iš savo kambario į koridorių, tačiau jokio gaisro kvapo nesijautė. Tada jis atidarė lauko duris, atsistojo ant slenksčio ir apsižvalgė: atrodė, kad audra truputį nurimo, nes tamsoje girdėjosi tik sunkus, tolygus lietaus šniokštimas. Tačiau jis už bažnyčios virš medžių viršūnių pamatė ugnies švytėjimą. Tuo pat metu pro lietaus šniokštimą į tamsą prasiskverbė artėjančios karietos bildėjimas.

Tuoj pat keli žaibai vienas po kito taip greitai perskrodė dangaus tamsą, kad atrodė, jog jų spindesys kelioms akimirkoms sustingo danguje, ir šioje šviesoje senasis ponas pastorius savo siaubui išvydo milžinišką seno, apiplyšusio elgetos su ramentais figūrą. Elgeta atrodė ugninio įniršio apimtas ir norintis kažkam trenkti su savo ramentu!

Tuomet vėl sužaibavo, pasigirdo griaustinio trenksmas, ir vėl viską apgaubė tamsa! Senasis pastorius, iš siaubo įsikibęs į durų staktą, plačiai atmerktomis akimis žvelgė į tamsą. Netrukus lietuje jis pamatė ateinančius iš kiemo su žibintais ūkininkus ir tarnaites, iš kur jie pro tvartus ir daržines ėjo į bažnyčią, kur taip pat švietė mokyklos direktoriaus žibintas. Atrodė, kad dardanti karieta ne važiuoja, o pašėlusiai greitai šokinėja. Po to karieta plačiu lanku įsuko nuo kelio į šventorių ir tikriausiai būtų apsivertusi, bet išgelbėjo tarnai, kurie neleido jai apsiversti: vienas iš jų prišoko prie pakilusio karietos šono ir išlaikė jau virstančią karietą, o po to įsikibo į arklių vadeles! Dar momentas, ir karieta laimingai sustojo priešais pastoriaus namus. Vežikui ir tarnams buvo nelengva raminti pašėlusiai susijaudinusius, drebančius ir garsiai žvengiančius, prunkščiančius ir putojančius arklius. Ponas pastorius, kuriam tarnaitė buvo užmetusi ant pečių neperšlampamą apsiaustą, abiem rankomis griebė vieną iš uždegtų žibintų, kurį tarnai per įnirtingą arklių puolimą numetė ant žemės, ir iškėlęs rankas stovėjo prie karietos, kurios galinis stogas buvo praplėštas, o brezentas kabojo suplyšęs. Joje sėdėjo baisiai išblyškęs ponas Andreasas fon Flansas – be skrybėlės, permirkusiais, susipynusiais plaukais, su siaubu plačiai atmerktose akyse, ir, iškėlęs rankas tarsi gindamasis, žiūrėjo į dviejų žibintų šviesą.

Tik kai ponas Johanesas jam sušuko: „Flansai! Kur kiti?! Ar tu sužeistas?!“, jo veidas vėl atgijo: „Ačiū Dievui, kad tai tu, Johanesai!“ – sušuko jis, bet paskui ėmė garsiai keikti „žudikų gaują“ ir kelis kartus griebdamas savo kojas ir rankas dejavo. Bet tada vėl blykstelėjo keli žaibai, o po jų pasigirdęs griaustinis nuskambėjo kaip piktas didžiulio žvėries duslus urzgimas, kuris, po to, kai ponas fon Flansas griežtai pažvelgė į dangų, trumpam nutilo. Tuo tarpu vežikas ir du tarnai spėjo atidaryti karietos duris, ir žvakių mirgančioje šviesoje pasirodė didelė, garbinga pono fon Gėreno galva. „Garbė Dievui, – pasigirdo jo gilus, ramus balsas, – mes visi esame čia, ypač jūsų žmona, ir man atrodo, kad ji nenukentėjo.“ „Ačiū Dievui!“ – tarė Johanesas. Jo balsas aiškiai rodė, kokia našta nukrito nuo jo sielos. Dabar jis jau galėjo matyti jos išblyškusį veidą, vos matomą karietos fone, ir pamatė, kaip ji su šypsena mojavo jam, į ką jis atsakė džiaugsmingu žibinto apsukimu. Ponas fon Gėrenas pusiau atsistojo ir abiem rankom ištiesė kelioninį krepšį. Jis nepadavė jo tarnui, kuris norėjo jam padėti. „Johanesai, mano gyvenimas, mano siela yra šiame krepšelyje! Prašau, paimk jį pats!“ Ir jis kantriai laukė, kol ponas Johanesas atiduos du žibintus tarnui, o po to abiem rankomis pagarbiai paėmė krepšį. Jis žinojo, kas jame yra.

Tik po to ponas fon Gėrenas padavė ranką pastoriaus žmonai ir padėjo jai išlipti. Paskui jis vėl paėmė iš pono Johaneso kelioninį krepšį, kad šis galėtų apkabinti žmoną, ir visi trys pasuko link įėjimo į namą.

Nepageidaujamas

Paskutinę akimirką jie pastebėjo, kad ponui fon Flansui nesiseka išlipti iš karietos, ir jis piktai šaukia savo vežėją. Tačiau ponas Johanesas šoko atgal, padėjo jam išlipti iš karietos ir nusivedė dejuojantį, šlubuojantį vyrą paskui kitus į namus, į savo kabinetą, kur atsargiai pasodino sunkų, stambų poną Andreasą ant sofos. Riebus, išpurtęs, skausmo iškreiptas jo veidas, kuris kėlė baimę dėl į kairę ir dešinę nusvirusių ūsų, kartu ir juoką dėl didžiausio, sunkiai slopinamo pykčio ir giliausio gailesčio sau išraiškos. Ponas Andreasas vėl ir vėl griebėsi už kojų ir rankų, išsitiesė ant lovos ir dejavo.

Dabar ryškioje lempos šviesoje buvo matyti ir milžiniška pono fon Gėreno figūra, jo bauginantis, bebarzdis veidas, panašus į Jupiterio, įrėmintas išsikišusiomis sniego baltumo garbanomis, ir viską valdančios, kartu be galo geros akys. Tuoj po to pastoriaus žmona įžengė į ryškiai apšviestą kabinetą ir pakvietė ponus vakarienės į valgomąjį. Ryški lempos šviesa dabar išryškino jos išvaizdą, kuri, nepaisant amžiaus, buvo mergaitiškai jaunatviška, o taip pat jos gilias, tamsiai mėlynas akis ir vešlius, palaidus plaukus, kurie buvo vis dar šiek tiek susivėlę ir drėgni. Geltonos garbanos rėmino jos nepaprastai gražų, šiek tiek blyškų veidą ir krito žemyn ant siaurų pečių.

Ji akivaizdžiai buvo viena iš tų retų žmonių, su kuriais ilgiau pabendravus pastebėsite spalvingus fluidus, kuriais buvo tarsi apgaubta ir kuriais, tarsi nepaprastai gražia šviesa iš nuostabaus pasaulio ir tolimų laikų, buvo nušviesta visa jos asmenybė.

Visi dar drebėjo nuo ką tik įveikto siaubo, ir niekas negalvojo apie jos pasiūlytą vakarienę. Tada pastoriaus žmona atsisveikino su visais: „Aš jums bent jau atsiųsiu užkandžių su Urte. O jūs papasakokite Johanesui, kaip mums sekėsi.“ Ji nuėjo pas Urtę į virtuvę, o paskui pakilo mediniais laiptais į miegamąjį pailsėti. Lauke tarnai buvo uždarę medines langines, todėl girdėjosi tik pastovus lietaus garsas. Tačiau tuoj pat ponas Johanesas pasilenkė prie pono fon Gėreno ir prikimusiu, nerimastingu balsu tarė: „Dėl Dievo meilės, pasakykite man dabar, kas jums atsitiko, kodėl karietos stogas nuplėštas iš galo, kodėl arkliai užklimpo ir kodėl jūs taip vėluojate?“

Ponui Gėrenui nespėjus atsakyti, ponas fon Flansas piktai supykęs pašoko nuo sofos ir sušuko, iš pradžių kreipdamasis į senąjį poną fon Gėreną, o paskui į Johanesą: „Visada sakiau, kad ne vokiečiai su savo baisia, nesuprantama šnekta nėra Dievo sukurtos būtybės kaip tikri žmonės, kitaip jie būtų ne lietuviai, prūsai ar net kuršiai, o vokiečiai, kalbėtų suprantamai vokiškai ir būtų geri krikščionys, o ne Dievo prakeikti pagonys su šmėklomis ir burtais! Taip, jie iš tikrųjų yra galvijai žmogaus pavidalu, ir Dievas mums, tikriems žmonėms, įsakė padaryti juos pavaldžiais mums, kaip ir kitus galvijus žemėje, nes jis sukūrė juos tam, kad jie mums tarnautų ir dirbtų! Jie dar blogesni už galvijus, kuriems Dievas įsakė būti paklusniais ir pavaldžiais žmogui: jie nepaklusnūs, maištingi, nedėkingi ir pavydi mums, jie tarsi plėšrūs vilkai, plėšikų ir žudikų gaujos, kurie visada liks tokiais, kokie yra, kurie niekada negalės tapti tokiais tikrais žmonėmis ir gerais krikščionimis kaip mes ir kurie Dievo įsakymu turi būti pavaldūs ir dirbti mums naudingą darbą. Turime paklusti Dievo įsakymams ir imtis kur kas griežtesnių veiksmų prieš juos, tramdyti botagu ir kartuvėmis, kad jie iš baimės šliaužtų prieš mus ant pilvų ir net nedrįstų daryti to, ką jie padarė. Įsivaizduojate, jau beveik prie namų, kai važiavome pro Vygando Kriugerio smuklę, bjaurus, senas, apiplyšęs elgeta atsirado nežinia iš kur, tarytum iš debesų, atsistojo kelyje prieš mūsų išsigandusius arklius, pradėjo grasinti savo ramentais ir bandė nutempti mus į smuklę! Turėjome nueiti.

Smuklėje visi iš mūsų pradėjo tyčiotis. Išprotėjęs senis smuklės centre ėmė pašėlusiai šokti, vienu metu skardžiai juokdamasis ir verkdamas. Po to šis pamišęs senis puolė ant kelių prieš jūsų žmoną, vadino ją „Ninka“ ir bučiavo palto kraštą, o paskui pradėjo grasinti man savo ramentais. Galiausiai privertė mane atsiklaupti prieš ją sudėtomis rankomis, girtiems prūsams ir lietuviams kvatojant.

Tada, šlovė Dievui, į smuklę smogė žaibas, ir namas užsidegė. Visi stačia galva išbėgo į gatvę. Laimė, ponas Gėrenas liko ramus ir padėjo jūsų žmonai išeiti iš degančio namo.

O manęs tas išprotėjęs prūsas neišleido! Nukritau ant grindų, pusiau uždusęs nuo dūmų, ir veltui bandžiau atsikelti. Sustingau iš išgąsties, nes aplink save nuolat tirštėjančiuose dūmuose išvydau tamsias figūras, visa minia tų bjauriai išprotėjusių elgetų su ramentais, tarp kurių šokinėjo maži nuogi, raudonai įkaitę ugnies velniai.

Staiga jie visi ėmė audringai juoktis ir su vaiduoklišku šurmuliu, tarsi pagal įsakymą, griebė mane, paguldė išilgai ant didžiulio baro stalo, iš visų pusių beprotiškai skubėdami atnešė didelius ąsočius degtinės ir išpylė man ant veido ir kūno, tarsi norėdami paskandinti mane degtinės jūroje. Maniau, jog uždusiu…

Paskui įvyko baisus sprogimas. Tikriausiai užsidegė ir sprogo visos name ir rūsyje esančios degtinės atsargos. Ant manęs užgriuvo deganti stogo santvara, ir aš pamačiau, kaip, ant baro stalo užsidegus visai degtinei, jis virto pelenais.“

„Taip, mano mielas Flansai, – po trumpos tylos tarė ponas fon Gėrenas, – taip būtų nutikę ir tau, jei kai kurie iš tavo dievo prakeiktų plėšrūnų žmogaus pavidalu nebūtų grįžę į degančią smuklę, rizikuodami savo gyvybe ir daug negalvodami, niekam iš mūsų neprašant ir net nežadant jiems didelio atlygio, neišgelbėtų jus nuo ugnies. Jie tai padarė, nors elgeta smuklėje jaudinančiais žodžiais visiems pasakojo apie jūsų ir jūsų protėvių „žmogiškumą“ ir „gailestingumą“ ir visus jūsų „gerus darbus“, kuriuos per šimtmečius botagu ir kartuvėmis padarėte savo prūsų, lietuvių ir kuršių vergams Aukštuolyčių ir kituose dvaruose!“

Tačiau ponas fon Flansas šių žodžių jau nebegirdėjo, jis išsitiesė ant lovos ir iš nuovargio užmigo.

Ponas Johanesas išėmė iš didelės spintos sunkų, šiltą kailį ir šypsodamasis uždengė miegantį poną fon Flansą. Po to vėl atsisėdo prie stalo, pasilenkė prie savo seno draugo ir mokytojo pono fon Gėreno ir tyliai paklausė: „Dabar prašau papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko smuklėje.“ Garbingasis ponas ilgai žvelgė tylėdamas, tarsi žiūrėjo kažkur į tolimus laikus. Pagaliau tyliu balsu tarė: „Jeigu aš turėčiau atsakyti į jūsų klausimą, kas iš tikrųjų nutiko šiandien vakare mažame Labguvos smuklės kambaryje, aš turėčiau būti daug, daug išmintingesnis ir žinoti daug, daug daugiau apie praeities faktus ir įvykius, negu aš žinau. Nes dar niekada taip aiškiai, kaip šiandien smuklėje, nemačiau, kad viskas, net ir patys kasdieniškiausi įvykiai, kaip vaidyba spektaklyje vaikams, yra nulemti ir suformuoti stiprių, paslaptingų, gyvų, nematomų jėgų. Siūlai, ant kurių šie įvykiai kabo – tai gijos, atkeliaujančios iš tolimų laikų ir erdvių į mūsų dabartį. Šios dabartį formuojančios jėgos ateina iš mūsų, vokiečių, ir prūsų-lietuvių tėvynės istorijos, kuri, deja, mums visiems žinoma tik paviršutiniškai, bendrais bruožais. Mūsų, vokiečių, istorija ateina, visų pirma, su savo iki gelmių išsigimusia krikščionybe, su jos inkvizicija, kankinimais, laužais ir kruvinais užkariavimais, kurie vykdomi besivadovaujant Kristaus ir Motinos Marijos vardu. Visi gerai žinome istoriją dviejų vokiečių riterių ordinų, kurie ugnimi ir kardu užkariavo Prūsijos, Lietuvos, Kuršo, Livonijos ir estų žemes, padarė save absoliučiais šių šalių šeimininkais, o jų gyventojus – savo beteisiais vergais.

Tačiau daug stipresnės yra slaptosios vidinės istorijos jėgos, apie kurias žino tik nedaugelis žmonių. Be gerai žinomos godžios auksui ir galiai bažnyčios istorijos, yra istorija apie slaptas brolijas, žinomas tik išrinktiesiems, kurios vėliau vadino save šventojo Jono riteriais, Rozenkreicerių ordinu ir Gralio riteriais ir kurių dvasia įkvėpė didingų katedrų statybą ir didvyriškų epų, tokių kaip Volframo fon Ešenbacho „Parsifalis“, kurį norėčiau pavadinti šventu, kūrybą. Jiems priklausė didieji mistikai, kurie žinojo apie didžiulę vokiečių misijos galimybę visai žmonijai. Jie suprato, kiek pranašesni yra jų užkariaujami pagonys savo žmoniškumu. Ir jie žinojo, kad šitie ne vokiečiai savo sielos gelmėse ilgėjosi didelių dovanų, kurių jie galėjo tikėtis iš germanų tautų, už kurias jie galėjo duoti krikščionims vokiečiams didelius savo pagoniško žmogiškumo lobius, kurie labai reikalingi vokiečiams.

Tačiau vokiečiai išdavė savo didžiąją misiją, kuri galėjo būti dovana visai žmonijai. Jie išdavė savo misiją dėl išsigimusios krikščionybės godumo ir valdžios troškimo. Būtent tai matome ir patiriame Prūsijoje ir Lietuvoje. Asmenybes, likimus, įvykius – viską iki smulkmenų sukūrė ir suformavo gyvos išorinės istorijos jėgos, o dar labiau – tik nedaugeliui žinoma vidinė istorija.“

Neįkainuojamas rankraštis

Ponas fon Gėrenas pasilenkė ir pakėlė savo kelioninį krepšį, kuris stovėjo koridoriuje šalia jo kėdės, paėmė jį abiem rankomis ir padėjo ant stalo priešais save. Tada jis tęsė: „Jūs mane pažįstate ir žinote, kad visą savo ilgą gyvenimą, kuris netrukus baigsis, aš ne tik gerbiau ir netgi mylėjau savo krikščioniškąją vokiečių tautą, kaip ir mūsų miegantis draugas ir vyriausiasis velnias Flansas, bet kartais – prisipažinsiu, dangaus vadovybė už tai leis man amžinai degti pragare – dar labiau gerbiau ir mylėjau pagonis ne vokiečius: prūsus, lietuvius, kuršius.

Jūs žinote, kad aš visada labai domėjausi prūsų, lietuvių ir kuršių istorija. Aš visą gyvenimą praleidau ieškodamas žinių ir dokumentų, kad galėčiau parašyti išsamią kroniką apie prūsus, lietuvius, kuršius.

Deja, šiam darbui jau nebeturiu laiko. Bet dėl to neliūdžiu, nes žinau, kad jūs rašote tokią kroniką ir kad galite tai padaryti geriau nei aš. Todėl noriu asmeniškai perduoti jums savo turtą šiame kelioniniame krepšyje kaip gyvą testamentą. Jame yra viskas, ką esu kartkartėmis parašęs, ir daug svarbių dokumentų su naujienomis, ypač iš slaptos ne vokiečių prūsų, lietuvių ir kt. istorijos. Priimkite šį mano palikimą. Galiu tik tikėtis, kad jis padės jums geriau suprasti prūsų ir lietuvių tautų prigimtį ir jų likimą, ir pats rasite atsakymą į klausimą, kas iš tikrųjų vyko šį vakarą ankštame smuklės kambarėlyje.

Taip, vokiečiai, taip pat ir mano protėviai, slėgė prūsus ir lietuvius, naikino jų kalbą ir kultūrą. Tačiau mano šeimos kronika rodo, kad po tokio protėvio visada atsirasdavo fon Gėrenų, kurie, priešingai kilmingiems ir aristokratiškiems bendraamžiams, savo negermaniškus pavaldinius laikė tikrais žmonėmis, mėgo jų keistenybes, dainas ir praeitį, o kartais net imdavosi plunksnos, kad užrašytų visa tai, o taip pat ir tai, ką savo laiku girdėjo iš senų žmonių apie Ninką ir jos tėvą. Aš, galbūt, paskutinis iš tokių fon Gėrenų. Aš kruopščiai išstudijavau ir sutvarkiau fragmentiškus, kartais neaiškius įrašus apie Ninką ir sudėjau juos į reportažą ar pasakojimą, kurį pavadinau „Ninka“, nors jame taip pat kalbama apie Ninkos tėvą ir kai kuriuos kitus vokiečius ir ne vokiečius. Bet užteks apie tai! Visa tai rasite kelioniniame krepšyje.“

Po trumpos pauzės jis pritildytu balsu pridūrė: „Suprasite, kad man tai lemtinga akimirka, ir aš dėkoju geranoriškiems dievams, Aukštajai Fortūnai, kad man buvo leista visa tai surasti ir dabar galiu pats savo rankomis įteikti jums.“ Ponas Johanesas fon Gėrenas sunkiai atsistojo, abiem rankomis atsiremdamas į stalviršį, švelniai paglostė ant stalo priešais pastorių Johanesą gulėjusį kelioninį krepšį, o tada, dar nesuvaldęs iki galo savo emocijų, leidosi vedamas į svečių kambarį.

Tačiau ponui pastoriui teko nusijuokti, kai pamatė, kaip ponas fon Gėrenas, tikriausiai norėdamas pralinksminti savo draugą, šiek tiek pasilenkė virš ant lovos po storu vilko kailiu tyliai knarkiančio pono fon Flanso ir, pakėlęs antakius virš didelių akių, slapčia kaip mažas berniukas iškišo ilgą liežuvį.

Svečių kambaryje ponas pastorius kaip dėkingas mokinys bučiavo rankas savo senajam mokytojui, kuriam buvo skolingas už brangiausius savo gyvenimo lobius, t. y. labiausiai džiuginantį ir gilų, kupiną gilaus dėkingumo egzistencijos suvokimą.

Grįžęs į savo kabinetą, pabandė pažadinti garsiai knarkiantį poną fon Flansą ir perkelti jį į tinkamą lovą. Tačiau greitai teko atsisakyti šių bandymų.

„Na, ką gi. Tegul miega čia.“

Jis irgi buvo pavargęs. Tačiau ant stalo gulintis kelioninis krepšys buvo pernelyg šventas; jis negalėjo būti visą naktį tame pačiame kambaryje su ūsuotuoju „vyriausiuoju velniu“, ponu Andreasu ir jo protėvių vėriniu!

Ponas pastorius nunešė į virtuvę lietuvės Urtės atneštą vakarienę, išsirinko aliejinę lempą nakčiai, ją uždegė, pastatė ant stalo darbo kambaryje, kuriame miegojo ponas fon Flansas, griebė kelioninį krepšį ir atsargiai pakilo mediniais laiptais į antrą aukštą, atsargiai atidarė miegamojo duris ir pamatė, kad žmona uždegė jam stalo lempą. Jis pastatė ją ant staliuko šalia jo kviečiančiai atviros lovos. Jis pajuto šiltą dėkingumo ir džiaugsmo bangą sieloje, atsargiai priėjo prie jos lovos, kurioje ji ramiai ir giliai miegojo veidu į sieną. „Brangioji, – tarė jis širdyje, – kokia esi išmintinga, žinojai, kad šiąnakt skaitysiu.“ Ir jis negalėjo susilaikyti nepabučiavęs jos labai švelniai į plaukus ir į skruostą. Miegodama ji nepabudo, tik atsisuko į jį.

Ponas pastorius Johanesas nusiramino ir dar kartą pažvelgė į miegančią žmoną. Tada tyliai atidarė savo kelioninį krepšį ir iš jo ištraukė pluoštą prirašytų popieriaus lapų su raudonu antrašu: „Ninka“.

Vydūno idėjos novelėje „Laukiamas ir nepageidaujamasis“

Šios novelės pagrindinė mintis – atskleisti gilų, egzistencinį ir vertybinį konfliktą tarp agresyvios, formalios germanų diegiamos krikščionybės ir prigimtinio, panteistinio aisčių (prūsų, lietuvių, kuršių) dvasingumo. Viktoro Falkenhahno tekstas meistriškai parodo, kad tikrasis žmogiškumas ir dieviškumas slypi ne galios struktūrose ar religinėse dogmose, o pavergtų, žemesniajai klasei priskiriamų žmonių širdyse ir jų nepertraukiamame ryšyje su gamta bei Visata.

Ši novelė idealiai rezonuoja su pamatine Vydūno filosofija, teigiančia, kad tautos gyvybingumas slypi jos vidinėje kultūroje – doroje, žmoniškume ir harmonijoje su Kūrinija. Pastorius Johanesas (Bretkūnas) čia veikia kaip vydūniškas „šviesos nešėjas“. Jis, skirtingai nei dogmatiškas ir žiaurus fon Flansas ar fanatiškas diakonas, suvokia, kad tikroji krikščioniška meilė ir senoji aisčių pasaulėjauta nėra priešai. Priešas yra dvasinis aklumas ir fanatizmas. Kulminacinė senojo prūso Angunės mirties scena – kai jis žengia į saulės šviesą ir susilieja su Absoliutu – yra gryna vydūniška sielos perėjimo į šviesą manifestacija, įrodanti, kad aisčiams nereikia grasinimų pragaru, nes jie natūraliai jaučia dieviškąją meilę. Senojo fon Gėreno monologas smuklėje taip pat atspindi Vydūno istoriografinę mintį: vokiečiai išdavė savo dvasinę misiją dėl godumo, o aisčiai išsaugojo giluminius žmoniškumo lobius.

Pagrindinė V. Falkenhahno naudojama meninė priemonė tekstui stiprinti yra aštrus kontrastas. Kuriamas dvilypis pasaulis: viena vertus, rami klebonija, kurioje harmoningai sugyvena žmonės ir gamta (tai simbolizuoja pastoriaus žmonos globojamos gyvatė ir rupūžė – senosios aisčių pasaulėjautos reliktai), kita vertus – tamsus, audringas, smurto kupinas išorinis pasaulis. Gamtos stichija (artėjanti audra, perkūnija, žaibai) naudojama ne tik kaip psichologinės įtampos fonas, bet ir kaip dieviškojo apsivalymo, besikaupiančio istorinio pykčio metafora. Magiškojo realizmo elementai (didžiulis elgeta su ramentais, ugnies velniai, švytinčios gyvatės) suteikia tekstui epinio, mitologinio svorio, o elgetos figūra tampa gyvu senosios Prūsijos atpildo ir karmos simboliu.

II. NINKA IR JOS TĖVAS

Angunės šeima

Tai buvo laikai, kai vyko žiaurūs, kruvini karai. Gerokai pranašesni ir be galo godūs kryžiuočių ordino vokiečių riteriai, nepaisydami desperatiško pagonių prūsų ir jų brolių lietuvių pasipriešinimo, užkariavo jų žemes. Visa plati užkariauta žemė buvo išdalyta didelėmis valdomis kilmingiesiems vokiečių riteriams ir aukštiems bažnyčios tarnams kaip atlygis už narsą. O prūsai ir lietuviai, kurie nežuvo karuose, tapo jų beteisiais vergais – žmogiškuoju inventoriumi prievartiniam darbui laukuose ir dvare.

Tačiau tai buvo ir laikas, kai iš tankių, spygliuotų, tamsiai žalių kadagių krūmų, kuriuos prūsai vadino kadagynais, vėl ir vėl išnirdavo prūsiška strėlė ir pataikydavo tiesiai į dvaro valdytojo ar net kilmingo valdovo, važiuojančio atvira karieta, krūtinę. Jeigu dvaro valdytojas ar kilmingas valdovas po to visgi likdavo gyvas, jam būdavo nesunku atspėti, iš kurios prūsų šeimos atskriejo toji strėlė. Dažniausiai tai būdavo šeimos atsakymas į pono bajoro krikščionišką „pamoką“, suteiktą botagu ar kartuvėmis. Tiesiog tokia šeima būdavo laikoma maištinga, ir bajorui rūpėjo jos sielų išgelbėjimas.

Taip nutiko ir mažosios Ninkos šeimai.

Jos tėvas Angunė drąsiai kovojo su kryžiuočiais ir daugelį jų anksčiau laiko pasiuntė į dangų, o pats stebuklingai liko gyvas. Jį išgelbėjo tai, kad niekas jo neišdavė bajorui, ponui fon Gėrenui. Angunė net sukūrė šeimą. Tačiau ji, kaip ir kitos prūsų šeimos, tapo pono fon Gėreno nuosavybe, jo vergais.

Gyvenimas tapo nepakenčiamas, ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo labiau nepakeliamas jis darėsi. Angunė negalėjo ramiai žiūrėti į begalines kančias ir nelaimes, į kurias gobšūs bei savanaudiški vokiečiai pasmerkė geraširdę ir kilnią prūsų tautą. Ypač nepakenčiama jam buvo veidmainiška vokiečių krikščionybė, kurią jie norėjo primesti jam, jo šeimai ir visiems kitiems prūsams bei lietuviams. Tiesa, jis nieko nepasakė, kai sužinojo, kad jo žmona dvaro valdytojo nurodymu krikščioniškai pakrikštijo jų mažametę dukrą, ir ji gavo paplitusį vokišką vardą Bärbel, arba Barbara. Mat vergai, ypač fon Gėreno dvaruose, nedrįso savo vaikams duoti prūsiškų, lietuviškų ar kuršių vardų. Tačiau vargu ar kas nors iš prūsų, lietuvių ar kuršių atsiminė ir vartojo šiuos naujus vardus.

Dienos metu, kai visi suaugusieji dirbo ponų laukuose, vaikai likdavo namie. Jais rūpinosi senas, išmintingas polabų kilmės senolis, kurį ponas fon Gėrenas atvežė iš savo valdų Žemutinėje Saksonijoje, Šiaurės Vokietijoje. Senolis jau nebegalėjo dirbti laukuose ar kur kitur su kitais baudžiauninkais. Kai suaugusieji būdavo išvykę, jis surinkdavo aplink save mažus vaikus. Kartu su kitais senolis pasiimdavo ir vienišą mažąją Bärbelę, kurios tėvai ir trys vyresnieji broliai taip pat dirbdavo kažkur laukuose.

Jis leisdavo vaikams žaisti įvairius prūsų žaidimus. Vieną kartą, prieš pradedant žaisti seną prūsų žaidimą „Paukščių vestuvės“, senolis ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mažąją Bärbel, o paskui tarė: „Bärbel mes Ninka bayt!“ ir paaiškino: „Ji vieną dieną taps nuotaka, kuri blogus žmones paverčia gerais!“ Visi sutiko, nes keturmetė Bärbel buvo labai graži, todėl šiame žaidime ji dažniausiai būdavo „Ninka“ – „nuotaka“, „mergelė“. Netrukus ne tik prūsai, bet ir lietuviai, kuršiai ir net vokiečiai ją ėmė vadinti tiesiog Ninka.

Beprotystė

Tuo tarpu Ninkos tėvo reikalai klostėsi vis blogiau. Neviltis galiausiai jį įstūmė į girtuoklystę ir beprotybę. Laisvomis žiemos dienomis jis bėgdavo į smuklę, kuri žemvaldžio įsakymu buvo pastatyta nevokiečiams už kaimo esančiame viržyne. Jos šeimininkais jis paskyrė seną, ištikimą tarną ir jo geraširdę žmoną, kurie abu šiek tiek suprato prūsiškai. Abu senukai nuolat būdavo smuklėje už baro, ant kurio stovėdavo brendžio taurės ir alaus bokalai. Iš čia buvo galima matyti beveik visą didelę, kampuotą užeigą, o pro nedidelį, užuolaidomis dengtą langą šalia durų – stebėti, kas atvažiuoja.

Šioje smuklėje Ninkos tėvas paprastai rasdavo pakankamai klausytojų, kurie noriai klausėsi jo laukinių, beprotiškų kalbų apie negirdėtą prūsų drąsą beviltiškose kovose su vokiečių riteriais ir tyliu balsu pasakojamų istorijų apie begalinę pagoniškų žynių išmintį. Susirinkę prūsai klausydavosi susijaudinę ir nuleidę galvas. Retkarčiais geraširdė smuklininkė, tarsi iš gailesčio, apeidavo visus su ąsočiu ir vėl pripildydavo tuščias taures. Jie paklusniai gėrė patys ir vaišino išprotėjusį senį.

Vieną kartą įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti. Tai buvo vakaras, kai ankstyva žiemos prieblanda jau buvo įsiskverbusi į erdvios užeigos kampus ir apgaubusi ant medinių lentynų palei sienas sustatytus ąsočius, bokalus bei statines. Ninkos tėvas ramiai sėdėjo, bet staiga pašoko, išsigandusiomis, plačiai atmerktomis akimis pažvelgė į erdvę, tarsi pamatęs nenugalimą, baisų žvėrį. Prispaudęs abu kumščius prie smilkinių, kelis kartus lyg įsiutęs apsisuko ir sušuko: „Galingas vokiečių šėtonas pirmiausia sulaužė mūsų kalavijus, palaužė mūsų kūnus kovos lauke ir įkalino mus amžinoje vergijoje. Bet dabar jis gudriai gaudo ir laužo mūsų prūsų sielą savo prakeiktu brendžiu šioje mums pastatytoje smuklėje, o mes leidžiame, kad mūsų žmogiškąją sielą pagautų neviltis, palaužtų ir paskandintų jo velniškuose, stingdančiuose nuoduose!“

Čia jo šauksmas virto širdį draskančiu, gyvulišku dejavimu. Jis atsirėmė į suolą, užsidengė veidą abiem rankomis, nuleido galvą ant stalo, o jo pečius ir visą kūną sudrebino vos girdimas kūkčiojimas. Kai kurie prūsai atsistojo, kažką padavė smuklininkui, paėmė nuo medinių kabliukų ant sienos savo kailines kepures bei sunkias striukes ir nieko netarę apsivilko. Meiliai paglostę senio plaukus, jie pasuko link durų ir išėjo į šaltą žiemos vakarą.

Paprastai smuklės šeimininkas vakarais uždegdavo virš baro aliejinę lempą, tačiau šįvakar to nepadarė. Dėl to salėje buvo beveik tamsu. Likę prūsai tyliai sėdėjo sutemose palenkę galvas arba parėmę jas rankomis. Staiga senis vėl pašoko, susilenkė kaip šuoliui pasiruošęs laukinis katinas. Jo akys, regis, ryškiai švytėjo prieblandoje, ir suspaustu, šnypščiančiu kaip gyvatės balsu jis vėl prabilo: „Bet juk ir mes turime savo dievus miškuose ir savo išmintingas senoles, kurios mus saugo ne tik nuo vokiečių ponų botago ir kartuvių, bet ir nuo mirtinų nuodų – jų krikščioniškos meilės, pasireiškiančios rykštėmis! Prisiminkite mūsų prūsiškus dievukus ir mūsų prūsiškus nuodus miškuose!“

Suėmimas

Senis kampe šnibždėjo šiuos siaubingus žodžius, o į rytus nuo smuklės stūksojo akmeninių sienų apsupta pono fon Gėreno pilis. Jos aukštas bokštas, paskutinių besileidžiančios saulės raudonų spindulių apšviestas, atrodė tarsi grasinanti, kruvina, į dangų ištiesta ranka su grėsmingai sugniaužtu kumščiu. Ji kilo link raudonai švytinčių debesų, aukštai virš žemų, baimės prislėgtų, jau paskendusių tamsoje medinių pono fon Gėreno vergų trobelių.

Iš pilies link smuklės išėjo maždaug penkiolikos tvirtų vyrų būrys. Jie žygiavo per mišką, pievą ir per daugybės krūmų apaugusį viržyną. Visi jie prie diržų turėjo prisikabinę trumpus kardus ir mazguotus rimbus. Dalis jų dešinėje rankoje laikė trumpas ietis, o kairėje – neuždegtus žibintus. Pasiekę žemą arklidę ir už jos esantį rūsį, kuris ribojosi su smuklės kiemu, jie pamatė ten laukiančius trumpabarzdį vyriausiąjį budelį ir vietos teisėją su dešimčia ar vienuolika padėjėjų.

Visi priėjo prie smuklės ir sustojo už tvarto. Čia buvo uždegti žibintai ir ištraukti kardai. Vyriausiasis budelis vokiškai sušnibždėjo paskutinius nurodymus. Po to jie perėjo smuklės kiemą. Septyni vyrai apsupo smuklę, o kiti, vedami vyriausiojo budelio, kaire ranka iškėlę žibintą, o dešine – kardą ar trumpą ietį, įžengė į tamsią patalpą.

Priekyje stovintis vyriausiasis budelis prasta prūsų kalba sušuko: „Visiems sėdėti!“ ir dėl viso pikto pakartojo įsakymą vokiškai. Išsigandę prūsai žvalgėsi, bet niekas nesikėlė ir nesipriešino. Vyriausiasis budelis apsidairė ir pamatė išprotėjusį Ninkos tėvą, kuris vis dar susilenkęs stovėjo kampe prie stalo, sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į sargybinius ir garsiai šnypštė prūsiškai: „Štai! Tūkstantį ginklų turintis vokiečių šėtoniškas žvėris!“

Vyriausiasis budelis suprato tik žodžius „vokietis“ ir „šėtonas“, bet pasuko savo trumpą ietį pakeltoje dešinėje rankoje ir puolė prie senio rėkdamas: „Štai senas maištingas raupsuotasis! Užčiaupsim tavo nešvarią burną!“ Ir taip stipriai trenkė bukąja ieties dalimi jam į krūtinę, kad senis pargriuvo ant kelių. Tuomet budelis atsisuko į pagalbininkus: „Štai, pradėkime nuo jo!“ Vienas iš jų, jau padėjęs maišą ant žemės, priėjo prie klūpančio senio ir geležiniais antrankiais surakino jam rankas už nugaros. Netrukus visi prūsai buvo surišti ir poromis prikaustyti prie ilgos grandinės.

Nuo viso to sukrėsta senoji smuklės šeimininkė stovėjo už didelio baro ir verkė iš išgąsčio bei gailesčio. Jos akys užkliuvo už ant sienos kabančių prūsų kailinių ir kepurių. Ji puolė juos nuiminėti norėdama atiduoti surištiesiems, tačiau teisėjas jai sušuko, kad jei ji taip pat yra maištaujanti prūsė, tai gali eiti kartu su jais, ir ieties smaigaliu nustūmė ją atgal už baro.

Po to jis liepė dviem prie išėjimo stovintiems sargybiniams atidaryti duris. Žvangant grandinei prūsų ir jų palydovų procesija, iš kairės apšviesta žibintų, o iš dešinės lydima rimbo ar ieties, išėjo iš šiltos smuklės į vėjuotą, šaltą, žvaigždėtą žiemos naktį ir pradėjo žygiuoti dvaro link. Surakinti ilga grandine prūsai ėjo poromis tarp sargybinių, tik senasis Angunė vienišas, pasilenkęs ir tylėdamas, žingsniavo priekyje. Į kiekvieną bandymą ištarti žodį artimiausi sargybiniai negailestingai atsakydavo botago kirčiais.

Kai procesija pasiekė kalvos papėdę netoli dvaro, kaimo pakraštyje, įvyko kažkas keisto: grandinėmis surakinti prūsai sustojo ir pažvelgė į kalvos viršūnę. Neaiškioje žvaigždžių šviesoje jie matė, kad vietoj vienerių kartuvių stovi trejos, o priešais jas – tamsi masė, panaši į aukštą laidotuvių laužą. Susijaudinę ir pamiršę viską aplinkui, jie paskubomis ėmė tarpusavyje dalytis pusbalsiu ištartais žodžiais. Ir šįkart nė vienas sargybinis jų nestūmė ir nemušė. Senasis Ninkos tėvas tyliai stovėjo priekyje ir žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis, tarsi būtų gavęs apreiškimą.

Ši kalva turėjo ypatingą reikšmę, ypač vyresniems prūsams, nes dar visai neseniai beveik iki pat jos papėdės augo seni, garbingi medžiai: kadagiai, ievos ir variniai bukai, o arčiau viršūnės – šventieji ąžuolai ir kunigiškosios eglės. Aukščiausioje, pašventintoje vietoje, tarsi ant septynių plačių piramidės pakopų, stovėjo didelis, aukštai iškilęs altorius, iš kurio vidaus liepsnojo amžinoji ugnis. Prūsai labai gerbė šią ugnį ir visada eidami pro šalį sustodavo ir ilgam likdavo stovėti giliai susikaupę.

Dėl to ordino riteriai pirmiausia sunaikino altorių ir privertė jiems paklusnius prūsus iškirsti šventuosius medžius, kad galėtų pastatyti pilį savo, Gėreno riterių, giminei. O prieš keletą metų ponas fon Gėrenas liepė dabar jau pliko kalno viršūnėje pastatyti kartuves, ant kurių kartkartėmis buvo kariami maištaujantys prūsai, o priešais jas kiti baudžiauninkai buvo plakami už smulkius nusižengimus. Neretai atsitikdavo, kad baudžiauninkai, vedami į kalną, nežinodavo, kas jų laukia: botagai ar kartuvės. Todėl „Amžinosios ugnies kalną“, kaip jį kadaise vadino prūsai ir lietuviai, dabar vokiečiai, o kartais ir jaunesni prūsai vadino Kartuvių kalnu.

Susijaudinę, surakinti prūsai buvo įsitikinę, kad naujosios kartuvės ir laužas buvo parengti popiet, vėliausiai iki saulėlydžio. Galiausiai, po kelių pusbalsiu nuskambėjusių seniausio sargybinio padrąsinimo šūksnių, procesija vėl pajudėjo tyloje. Ir vėl buvo girdėti tik sniege girgždantys vyrų žingsniai ir švelnus grandinių žvangėjimas.

Taip jie keliavo per tamsų kaimą, kur tik šen bei ten pro langus šmėstelėdavo silpna švieselė. Tik tris ar keturis kartus jie sutiko atsitiktinius žmones, kurie sustodavo ir ilgai žiūrėjo į praeinančią procesiją. Per plačią, sniegu padengtą pievą jie priėjo prie dvaro, kurį juosė aukšta, iš lauko akmenų sumūryta siena. Juos privedė prie aukštų ir plačių, geležimi apkaustytų ąžuolinių dvaro vartų. Abipus vartų stovėjo bokštai su erkeriais ir šaudymo angomis.

Jaunas vartų sargybinio padėjėjas plačiai atvėrė vartus. Senasis vartininkas stovėjo tarpduryje priešais savo sargybos kambarį, abiejose rankose laikydamas po žibintą. Rimtu, beveik gailestingu veidu jis stebėjo surištų prūsų procesiją. Po to žibintu davė ženklą teisėjui, kad šis vestų prūsus į aikštę priešais dvaro rūmus. Rūmai buvo pastatyti ant aukštų pamatų, sudėtų iš stambių lauko akmenų ir storų, kampuotų ąžuolinių sijų.

Nuosprendis

Tamsi dviguba susilenkusių prūsų eilė, apsupta degančių sargybinių žibintų, sustojo priešais rūmų laiptus. Visi įdėmiai žiūrėjo į kelis apšviestus viršutinio aukšto langus. Visi kiti langai buvo tamsūs ir uždaryti sunkiomis, geležimi dengtomis ąžuolinėmis langinėmis. Už ryškiai apšviesto lango retkarčiais pasirodydavo tik keli vaikų veidai. Iš savo šilto kambario, prisispaudę prie langų, jie smalsiai žvelgė į tamsų parko šaltį, į ten esančius vyrus ir žibintus. Bet netrukus kažkoks suaugęs nuvarė juos nuo lango, ir jie iškart pradingo. Tik aukščiausias iš jų, maždaug šešiolikos metų berniukas, susimąstęs žiūrėjo žemyn. Tuo tarpu suaugęs tik trumpai žvilgtelėjo ir dingo. Teisėjas neryžtingai nusilenkė berniukui, nes tai tikriausiai buvo jaunasis ponas, būsimasis šio ir kitų dvarų paveldėtojas. Po jo nusilenkė ir kiti. Bet tada vėl priėjo suaugusysis ir jėga atitraukė berniuką nuo lango.

Niekas nepastebėjo, kad kitame apšviestame lange, kuris buvo įstrižai dešinėje, tiesiai virš laiptų, akimirkai užsidegė šviesa ir žemyn žvilgtelėjo senyva moteris. Šviesa tučtuojau užgeso. Niekas nematė, kaip ta moteris liko. Apsigaubusi dideliu tamsiu audeklu, beveik nematoma, ji grįžo prie tamsaus lango, atsisėdo ant žemo suoliuko, tyliai šiek tiek pravėrė langą ir atsirėmusi galva į rėmą įtemptai žiūrėjo žemyn ir įdėmiai klausėsi.

Po trumpo laukimo surištų prūsų palydovai skubiai nusiėmė kailines kepures ir žemai nusilenkė, nes atpažino senąjį dvaro šeimininką, riterį Johanesą fon Gėreną, kuris priėjo prie antro aukšto lango. Jo tamsus siluetas buvo matomas tarp raudonų užuolaidų, apšviestas iš užpakalio kambaryje esančios lempos. Tuo tarpu atsivėrė plačios, sunkios, geležimi apkaltos ąžuolinės durys, ir laiptų viršuje atsistojo dvaro valdytojas. Rankoje jis laikė degantį žibintą. Akimirką jis žvelgė į grandinėmis sukaustytus prūsus ir jų giliai nusilenkusius palydovus, o paskui keistu, aštriu, šaltu balsu vokiškai prabilo:

„Aukštas, maloningas ir griežtas Gėreno riteris dėkoja savo teisėjui ir sargybiniams už nepaklusnių bei maištingų nevokiečių suėmimą ir įsako tiems, kurie moka jų kalbą, išaiškinti suimtiesiems štai ką: Po to, kai jam, gailestingajam ir griežtajam valdovui, daugelį metų buvo pasakojama apie nedorą ir bedievišką nevokiečio Angunės ir trijų jo suaugusių sūnų elgesį, apie jų nuodėmingas kalbas užeigoje prieš šventąją krikščionybę ir Dievo paskirtą valdžią, jis, kaip valdovas, kuriam Dievas suteikė savo pavaldinių priežiūrą, galiausiai nusprendė suimti maištingus nusidėjėlius ir, kaip įspėjamąjį bei atgrasomąjį pavyzdį visiems kitiems, paskirti jiems pelnytą bausmę. Taigi maloningasis ir griežtasis ponas Johanesas fon Gėrenas, mūsų garbingiausiam Samlando vyskupui pritarus, įsako: Pirma, kad rytojaus rytą ant Kartuvių kalno, visų jo pavaldinių akivaizdoje, nevokiečiai, kurie smuklėje be protesto klausėsi maištininko Angunės, gaus teisingą bausmę nuplakimu. Antra, trys Angunės sūnūs, kurie taip pat jau suimti ir laukia savo likimo bokšto rūsyje, bus pakarti ir tuo išpirks savo nedorybes. Trečia, pavojingiausias iš visų mūsų pavaldinių, Kristaus priešininkas ir bjauriausias maištininkas Angunė, iš Dievo duotos valdžios gaus vienintelę galimą bausmę savo sielai išganyti. Jo sielos išgelbėjimas yra Dievo norėta bausmė laužo liepsnose. Tai yra Viešpaties valia, kad šios rykštės, šios trejos kartuvės ir šis laužas giliai įsirėžtų į žmonių sielas, kad tai išgelbėtų jų sielas, kurioms gresia šėtono pavojus, ir padėtų jiems tapti dievobaimingais, paklusniais bei ištikimais krikščioniais. Nevokiečius, kurie be prieštaravimų klausėsi maištininko Angunės, iki nuplakimo uždarykite bokšto rūsyje. O jų vadeiva, Angunė, neturi praleisti nakties su kitais prūsais ir trimis savo sūnumis. Jis turi praleisti naktį grotuotame narve kieme prie arklidžių, kol rytoj bus sudegintas. Nuimkite jam antrankius, bet uždėkite ant kaklo geležinę apykaklę ir prikaustykite prie narvo grotų trumpa grandine. Supratote?“

Teisėjas nedrąsiai paklausė dvaro valdytojo: – Angunė neturi nei kailinės striukės, nei kepurės. Prikaustytas kieme jis sušals. Ar negalėtume jam duoti bent arklio gūnios?

Kol dvaro valdytojas tylėjo, staiga iš viršaus, iš šiek tiek praverto lango pasigirdo skvarbus, įsakmus senojo pono fon Gėreno balsas: – Angunė iš manęs gaus laužą, daugiau nieko! Po to jis užtrenkė langą ir dingo už raudonų užuolaidų. Valdytojas rūsčiai paklausė, ar visi suprato. Visi prūsai nusilenkę apsimetė supratę, ir tik senasis Angunė stovėjo išsitiesęs, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas kažkur į tolį.

Laukimas

Procesija vėl pajudėjo, grįždama atgal per parką link vartų bokšto, suaugusio su aukšta lauko akmenų siena, ir prie laiptų, vedančių į bokšto rūsį. Senasis teisėjas pirmas nusileido stačiais laiptais, atrakino sunkias duris, įžengė į tamsų požemį ir nustebo pamatęs tik du vyriausius Angunės sūnus, gulinčius ant šiaudų. Su piktu džiugesiu jis sužinojo, kad kito dvaro teisėjas, pasiųstas suimti trijų suaugusių Angunės sūnų, sugebėjo sugauti tik du vyriausius – jauniausias laiku pabėgo.

Senasis teisėjas nenustebo. Jis žinojo, kad aukštieji ponai mėgo palikti vergų sulaikymo ir baudimo darbą teisėjams bei jų tarnams, o patys tuo metu, kiek tik įmanoma, vengdavo bet kokių asmeninių susidūrimų. Teisėjas puikiai žinojo, kad jo kolegai, kuris pražiopsojo jaunesnįjį sūnų, nebuvo jokių problemų įtikinti poną fon Gėreną, kad visi trys Angunės sūnūs įkalinti bokšto rūsiuose. Jis prisiminė, kaip tas teisėjas, perduodamas jam suimtuosius, tyliai sušnibždėjo su prasmingu mirktelėjimu: „Tame pačiame lauže iš karto sudegink ir visas trejas kartuves!“

Tuo tarpu Angunė ir kiti prūsai buvo išlaisvinti iš bendros grandinės. Trys tarnai ir teisėjas nuvedė Angunę prie narvo šalia arklidės, uždėjo jam apykaklę su ilgesne grandine, pritvirtino prie grotų ir užtraukė durų skląstį. Kiti prūsai buvo nuvesti laiptais žemyn į rūsį, ir sargybinis užrakino sunkias duris. Po to sargybiniai ir jų tarnai, sušalę, alkani bei pavargę nuo ilgo, sunkaus dienos darbo, pasuko į savo šiltus namus, pas žmonas ir vaikus vakarieniauti, o po to – ilsėtis.

Kailiniai

Senasis Angunė sėdėjo susigūžęs grotuoto narvo kampe ir plačiai atmerktomis, tarsi švytinčiomis akimis žvelgė į priekį. Jis matė skersinius ir pro jų tarpus – kiemo tamsą. Klausėsi gilios tylos, kurioje nesigirdėjo jokio garso. Jautė kandų šaltį veide, kojose ir per plonus drabužius – visame kūne. Tamsa, tyla bei šaltis buvo dideli ir galingi, tarsi trys baimę keliantys, viską užvaldantys demonai, kančios ir mirties dievai. Pasak išmintingų pagonių šventikų, jie padeda žmonėms tapti pasaulio kūrėjais, prilygstančiais dievams. Toks žmogus tampa arba demonu, arba šventuoju, bet abiem atvejais jis dalyvauja kuriant pasaulį ir lemiant žmonių likimus.

Staiga Angunė pamatė, kaip pro plyšius tarp skersinių dešinėje kiemo pusėje ant sniego nukrito ryškus geltonas švytėjimas. Tuoj po to ten pasirodė degantis žibintas, lėtai judantis per visą kiemą. Tai buvo dvaro naktinis sargas su žibintu, ietimi ir kardu, lydimas didžiulio sarginio šuns. Tačiau vos tik sargybinis priėjo kiemo centrą, šuo sunerimo, pradėjo garsiai loti ir pasišiaušęs veržėsi link grotuoto narvo. Sargybiniui piktai šūktelėjus, jis liovėsi loti ir tyliai urzgėdamas grįžo. Akimirką vėliau šuo nubėgo į priešingą kiemo pusę ir sustojo prie vieno iš dvaro erkerių – iš pradžių urzgė, bet netrukus nutilo ir draugiškai vizgindamas uodegą grįžo prie sargybinio. Sargybinis sustojo, pakėlė žibintą, akimirką pažvelgė į erkerį, bet niekas nejudėjo, o šuo aprimo. Sargybinis pajudėjo toliau, ir jo žibintas netrukus dingo.

Tuo tarpu Angunė išgirdo labai tylius žingsnius. Kažkas atsargiai artėjo per kiemą. Pro plyšius tarp grotų jis veikiau pajuto nei pamatė pagyvenusią moterį, visiškai apsigaubusią tamsiu apsiaustu. Ji jau stovėjo prie grotuotų durų ir atidarinėjo užraktą. Kai durys šiek tiek prasivėrė, ji pasilenkė ir uždėjo kampe tūnančiam Angunei seną kailinę striukę bei kepurę. Po to pažvelgė į jo veidą ir pamatė dideles, mėlynai žalias akis. Šios akys spindėjo tokia šviesa, kad moteris išsigando ir atsitraukė.

Į vaiduoklį panašus senis bandė pajudinti sustingusias lūpas, ir iš jo gerklės išsiveržė prūsiški žodžiai, švokščiantys lyg iš gilių kapų: – Kodėl tu manęs bijai? Bijok savo nežmoniškai žiauraus šeimininko, kurį myli, bijok jo vokiškų krikščioniškų darbų! Kaip tu elgiesi su manimi, taip pat bus ir jam. Žinok, jau greitai tau teks eiti pas seną pagonių žynę ir prašyti jos pagalbos.

Apsiaustu apsigaubusi moteris vargiai suprato jo prūsiškus žodžius. Tačiau jie tarsi aštriais nagais sugriebė ją, skverbėsi vis giliau į sielą, ir staiga ji suprato viską, lyg senis būtų kalbėjęs vokiškai. Ji sušuko lyg pažvelgusi į baisią pražūties bedugnę, lyg pamačiusi ten sparnuotas gyvates – likimo demonus, kurie tarsi furijos puolė ją persekioti. Pamiršusi bet kokį atsargumą, ji atsitraukė ir nubėgo atgal per kiemą į dvaro rūmus. Tik pasiekusi akmeninius rūmų pamatus, ji sustojo atsirėmusi į sieną ir ėmė nenumaldomai verkti.

Šaltis, tamsa ir tyla vis stiprėjo. Senasis Angunė, nepaisant kailinių ir kepurės, visiškai sušalo. Jis tik retkarčiais pamatydavo gelsvą sargo žibintą ir jo didelį šunį, lėtai judančius per kiemą. Šuo daugiau nebekreipė dėmesio į narvą. Bet jei pirmą ar antrą kartą praeidamas sargas būtų užsukęs ten, būtų pamatęs tamsiu apsiaustu apsigaubusią ir prie sienos atsirėmusią senyvą moterį.

Jos viduje kažkas pasikeitė. Dingo tamsi neviltis ir bejėgiška baimė prieš visagalį likimą. Paliko ją ir tamsūs keršto demonai. Jos sieloje nušvito mėlyna šviesa! Į savo vyrą, riterį Johanesą fon Gėreną, ji visada žiūrėjo su bejėgiška baime. Jo nesuvaldomas troškimas viešpatauti vertė jį beprotiškai priešintis mažiausiam nepaklusnumui, o to pasekmė buvo žiaurūs ir nežmoniški įsakymai bei nuolatinis keršto troškimas. Baimė liko, bet dabar, kai jos sieloje sušvito nuostabi mėlyna šviesa, jos vyras jau neatrodė toks baisus. Tačiau kartu jai atrodė, kad ši nauja šviesa gali užgesti; kad į ją didelėmis akimis žiūri baisios kerštingos dvasios, kurios laukia momento, kai galės užgesinti nuostabią šviesą jos sieloje ir ją vėl apims juoda, paralyžiuojanti baimė.

„Iš kur tas švytėjimas senojo Angunės akyse?“ – klausė ji savęs. Ir staiga prisiminė pokalbius su sena prūsų tarnaite, kuri nedrąsiai, bet su gilia pagarba pasakodavo apie senojo Angunės protėvius, apie jų stebuklingą, nepalaužiamą dvasios stiprybę. Ji prisiminė, kaip jos vyras, sužinojęs apie tuos pokalbius, įsiuto. Jis netgi norėjo nuplakti tą tarnaitę, bet galiausiai tik tuoj pat išvijo ją iš dvaro.

Ir ji jau žinojo, ką turi daryti! Tie Angunės protėviai turi padėti!

Stipriau apsivyniojusi savo tamsiu apsiaustu ir vis dar drebėdama nuo šalčio, tvirtai, ryžtingai, bet su malda širdyje, ji nuėjo per kiemą prie didžiųjų vakarinių vartų. Senasis sargas su savo žibintu ir šunimi dar nebuvo grįžęs. Ji žinojo, kad norint išeiti, teks įtikinti barzdotą vartų sargą leisti jai išeiti iš saugių dvaro sienų į kaimą. Tačiau kai ji priėjo prie vartų, pamatė, kad senas barzdotas sargas savo šiltame kambarėlyje ramiai miega, padėjęs galvą ant rankų. Į mažų šoninių durų spyną buvo įkištas raktas. Moteris tyliai praėjo pro miegančio sargybinio langą, atsargiai atrakino dureles, išėjo ir kuo tyliau vėl jas užrakino.

Dabar ji stovėjo visiškai viena tamsoje, be žibinto, priešiškoje, grėsmingoje tyloje ir šaltyje. Ji matė kelią, kuris vedė nuo vakarinių dvaro vartų per apsnigtą pievą, pro vakarinę kaimo dalį, toliau pro Kartuvių kalną, pro užeigą į vakarus per viržynus, pirmykščius miškus ir pelkes. Kadaise iš ten buvo atvykę pirmieji kryžiuočiai, tarp jų ir pono Johaneso fon Gėreno tėvas su būriais vokiečių riterių ir jų sąjungininkų kunigų, kad apiplėštų nevokiečių – prūsų ir lietuvių – žemę ir paverstų čia esančius pagonis krikščioniais bei vergais.

Už jos nugaros, tarsi jauki, saugi sala, liko dvaras su aukšta lauko akmenų siena; priešais, kitapus – tarsi nedraugiška, grėsminga jūra – vergų trobelės, apsuptos mažų sodelių. Jai atrodė, kad juose augančių medžių viršūnės buvo suspaustos tarsi juodi kumščiai. Ką daryti? Grįžti į saugų, šiltą dvarą? Bet ne! Ji sukaupė visą savo drąsą ir nuėjo įstrižai per pievą į kaimą. Visi jos nervai buvo įtempti, o širdis plakė. Pasiekusi kaimą, ji pradėjo ieškoti kelio tarp žemų namų ir sodų. Ji nieko nesutiko, nė iš vieno priešiškai nusiteikusio, tylaus namelio nesimatė šviesos.

Galiausiai ji pasiekė šiaurinį kaimo pakraštį ir pamatė žemą namelį, stovintį kiek aukščiau už kitus, ant šiaurinio Kartuvių kalno šlaito. Jaunų ąžuoliukų kamienai miško pakraštyje tarsi tūkstančiai kalėdinių žvakučių jį supo. Jokio takelio link namelio nesimatė. Jai teko per gilų sniegą skintis kelią per atvirą lauką į kalną. Tačiau kuo arčiau ji artėjo prie keistos trobelės, tuo šviesiau darėsi jos širdyje, tuo labiau drebančios iš šalčio galūnės prisipildė šviesos ir šilumos.

Kai ji jau priėjo prie namelio ir ketino pasibelsti į mažą langelį, atsitiko kažkas neįprasto. Jai pasirodė, kad langelis, tamsi siena ir visas namelis išnyko. Vietoj to ji išvydo nuostabiai gražią šventovę, išaustą iš neįsivaizduojamai gražaus šviesos debesies. Jos centre ji pamatė į ją žiūrintį šventiko veidą, taip pat išaustą iš tos pačios šviesos. Tai buvo taip gražu, kad senyva moteris, viską pamiršusi, puolė ant kelių.

Ir ji pamatė, kaip prieš tą atvaizdą atsiranda tamsaus medžio kryžius. Iš jo augo gyvos žalios šakos, ant kurių žydėjo didelės, nuostabios rožės. Jos skleidė tą šviesą, kuri sklido po visą šventovę ir kūrė šventyklos stulpus, atramas ir sienas. Buvo labai tylu. Ir šioje tyloje moteris pajuto, iš kur atsirado šis juodas kryžius su spindinčiomis rožėmis. Jis atėjo iš pasaulio sielos, iš jo esmės ir išminties. Ji žinojo, kad taip gali būti, nes viskas, kas vyksta žmogaus sieloje, visos mintys ir vaizdai gali tapti žodžiais, muzika ar paveikslais ir tapti matomi kitų žmonių sieloms. Ji žinojo, kad toks žvilgsnis į pasaulio esmę, į matomo pasaulio nematomas gelmes leidžia pamatyti tai, ko nemato paprastas žmogus, ir išgirsti tai, ko jis negirdi. Tai leidžia pamatyti amžinuosius dievus, kurie kuria pasaulius ir likimus.

Ir ji išgirdo balsą, kuris jai kalbėjo: „Tu matai kryžių. Paprastas žmogus nesupranta jo esmės. Jis nesupranta, kad tik per šį juodą likimą ir pasiaukojimą amžinieji dievai gali sukurti be galo gražias, spindinčias gyvenimo rožes. Jie nemato ir nesupranta, kad pasiaukojantis skausmas, meilė ir nuolankumas yra giliausios šventosios dievybės, pasaulio ir likimo paslaptys, kurių nesuvokia kvaila išmintis. Būtent jos leidžia žemiausiems ir vargingiausiems žmonėms tapti dieviškomis būtybėmis, kurios bus aukščiausios būsimajame pasaulyje, kurį dievai sukurs iš aukščiausios, nuolankiausios, tarnaujančios meilės. Rytoj ant šventojo kalno, kurį smurtautojai pavertė Kartuvių kalnu, mirs ir naujai gims žmogus. Jis mirs ir gims iš neapsakomos meilės ir giliausio skausmo – iš meilės savo pagoniškai tautai, iš kančios dėl pažeminimo, kurį jam padarė smurtaujantys, godūs, tik pusiau krikščioniški plėšikai. Jis taps dieviškąja būtybe be kūno ir pakils tarnauti dievybėms. Tarnaudamas aukščiausiai likimo dievybei, jis nukreips ne vieną žaibą ir nulems ne vieno pusžmogio valdovo likimą per siaubą arba mirtį. Vokiete! Esi be galo godi ir žiauri. Tave veda godumas ir valdžios troškimas. Bet iš tikrųjų tu visai ne tokia. Esi silpna, bet tavo širdis gera. Prisimink, kokios geros širdies buvo tavo protėviai. Jie buvo Rožės Kryžiaus ordino broliai, ir jie buvo išmintingi. Jie gynė silpnuosius, kėlė žmoniškumą ir meilę. Taigi neklausyk savo valdžios ir turto troškimo, o klausyk tik savo geros širdies. Juk tavo gera širdis ir neviltis dėl žiauraus tavo tautiečių godumo atvedė tave čia. Grįžk pas savo tautiečius ir pasirūpink, kad ant šventojo kalno nebūtų jokių botagų, kartuvių ir laužo. Tau bus nelengva. Bet visa, kas nutiks, pakelk tvirta širdimi. Ir tu rasi sielos ramybę. Tik niekada nepamiršk, kad aukščiausiųjų dievų išmintis, kurių akyse spindi amžinybė, nematomai valdo tave visame, ką patiri.“

Tada ji pajuto kažką panašaus į pabudimą ir vėl atsidūrė nišoje už dvaro erkerio, jausdama savyje mėlyną šviesą.

Kelias į mirtį

Bet jau aušo. Rytas ir dvaro gyvenimas pabudo su pirmuoju gaidžių giedojimu; atrodė, kad ir ledinis šaltis atslūgo. Tačiau senasis Angunė to nepastebėjo – plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tolį, jis vis klausėsi silpnų, tolimų nežemiškos giesmės balsų, kurie jam priminė ankstyvą vaikystę su protėviais, šventomis vakaro ir nykimo deivėmis, galingais žaibų ir griaustinio dievais giliai Prūsijos miškuose. Ir visa tai švelniai apgaubė ir migdė jį. Jis pabudo tik tada, kai dvaro valdytojas su trimis padėjėjais priėjo prie jo narvo ir atidarė duris.

Ir štai senasis Angunė pamatė, kad priešais įėjimą į bokšto rūsį jau stovi ir laukia dvi eilės prūsų, priekyje surakintų antrankiais ir prirakintų prie ilgos grandinės. Tarp jų – du jo vyriausieji sūnūs. Budelio padėjėjas jau buvo paruošęs seneliui antrankius. Teisėjas nustebęs pažvelgė į Angunę, kuris gulėjo narvo kampe apsivilkęs kailinę striukę ir kepurę, bet nepaklausė, iš kur jis juos gavo. Jis pusbalsiu, beveik su gailesčiu liepė senoliui keltis ir išeiti, nes jau laikas. Angunė kelis kartus veltui bandė atsikelti ir išsilaikyti ant kojų – abi kojos buvo nušalusios!

Iš pradžių teisėjas nežinojo, ką daryti, ir vis liepė Angunei vėl bandyti atsistoti. Bet kadangi tai buvo veltui, jis liepė padėjėjui atnešti porą ramentų, kurių pagalba Angunė galėjo atsistoti ir lėtai eiti. Vyriausiasis budelis buvo susierzinęs. Jis vis žvelgė į dangų, kuriame, atrodė, telkėsi tamsūs sniego debesys, ir keikėsi, bet tik pusbalsiu. Dėl viso to senajam Angunei nebuvo surakintos rankos; jis turėjo eiti iš paskos, truputį lėčiau nei visi kiti, ir dvaro valdytojas liepė, kad trys jauni budelio padėjėjai jį saugotų.

Per kiemą iš dvaro atėjo tarnas ir padavė teisėjui užantspauduotą laišką su žodiniu nurodymu jį atidaryti ir perskaityti tik ant Kartuvių kalno. Tačiau Angunė nieko iš to nematė ir negirdėjo. Jis net akimis neieškojo savo dviejų sūnų, kaip būtų galima tikėtis taip arti mirties. Jis nesistebėjo, kad sargybiniai vedė prūsus ne trumpiausiu keliu pro vakarinius vartus ir per kaimą, o pro siaurus ir žemus rytinius vartus, kurie paprastai visada būdavo uždaryti.

Šis takas vedė tiesiai į šalia vartų prasidedantį pirmykštį mišką. Netrukus jie pasiekė vingiuojantį miško takelį tarp galingų ąžuolų ir bukų kamienų, kurie lyg aukšti sargybiniai saugojo šventovę. Angunė matė atskiras dideles snaiges, kurios tarsi šventas dieviškų būtybių pasveikinimas lėtai plaukė iš vis tamsėjančių debesų. Jis klausėsi neapsakomai harmoningų, švelniai dainuojančių balsų aplink save. Atrodė, kad tai dviejų chorų giesmės: vienas skambėjo iš medžių viršūnių, antras – iš tamsių debesų. Šios giesmės susijungdavo į vieną, kuri jungė šviesią augimo giesmę su tamsia ir grėsminga žaibų bei griaustinio giesme.

Kai Angunė su trimis jaunaisiais globėjais išėjo iš miško prie šiaurinio Kartuvių kalno šlaito, sniegas jau krito tirštais dribsniais. Dievų choras debesyse galingai užvaldė senojo Angunės sielą ir pripildė ją neapsakomo dėkingumo, meilės dievams jausmo ir tokio stipraus jų ilgesio, kad jis beveik nejautė sunkumo, erdvės ir laiko. Visą jo sielą užpildė antgamtinė galia. Senasis Angunė išsitiesė ir be pastangų su ramentais lipo į šlaitą. Jis ėjo greitai, ir trys jauni sargybiniai tik sunkiai galėjo sekti paskui jį. Vis tamsėjant ir vis tankiau krentant sniegui, jie bijojo prarasti jį iš akių. Jie neramiai žiūrėjo į dangų ir žegnojosi. Jie negirdėjo tos dieviškos dainos, kuri skambėjo senojo Angunės ausyse. Vietoj to iš visur sklido vis stiprėjantis niūrus, grėsmingas ūžesys, ir jiems kilo visos baisybės, kurių buvo prisiklausę apie Kartuvių kalną ir jo vaiduoklius.

Jie jau beveik pasiekė viršūnę. Tačiau kai senasis teisėjas ir keli jo padėjėjai, griaudžiant griaustiniui, išgirdo žodį „vaiduokliai“, trys jauni sargybiniai paskubomis persižegnojo, pasuko ir pradėjo nesulaikomai bėgti šlaitu žemyn! Juos pasivijo visi kiti.

Tuo tarpu senasis Angunė pasiekė kalno viršūnę. Jis sustojo, nes pro krentančius sniego dribsnius pamatė tamsią savo protėvio figūrą. Atsirėmęs į šalia klūpantį jauniausiąjį sūnų, jis žvelgė į dvi aukštas kartuves kairėje ir dešinėje nuo liepsnojančio laužo. Dvi kartuvės jau buvo beveik visiškai apimtos liepsnų. Nuo trečiųjų liko tik nedidelis, maždaug žmogaus ūgio apanglėjęs medžio gabalas.

Senasis Angunė priėjo prie kairiųjų kartuvių, nusilenkė joms ilgu nusilenkimu. Po to priėjo prie dešiniųjų ir taip pat giliai bei ilgai nusilenkė ir šio jauno žmogaus aukos skausmui. Po to jis atsisuko į klūpantį jauniausią sūnų, nusilenkė, pabučiavo jo kaktą ir tyliai tarė: – Atleisk, bet tavęs irgi laukia naujas gimimas, kuris atves tave pas dievus. Ir atrodė, kad šie senojo Angunės žodžiai ateina ne iš jo, o iš stebuklingos, lėtai krentančių snaigių muzikos.

Angunė atsistojo, nusiėmė kailinę kepurę, giliai nusilenkė protėvio šešėliui, ir tas dešine ranka laimindamas pažymėjo virš jo galvos dieviškojo gyvenimo ženklą. Angunė atsistojo, apkabino ir pabučiavo protėvį. Po to pasisuko į laužą, kuris dabar veržėsi aukštyn kaip riksmas, užlipo trumpomis kopėčiomis ir įėjo į liepsnas tarsi į šiltos, geltonai rausvos šviesos vartus šaltoje, baltai mėlynoje sienoje. Tankios sniego dribsnių masės tuoj pat uždarė įėjimą į spinduliuojančią dievišką šviesą.

Protėvis vis stovėjo išsitiesęs. Jis iškėlė rankas laimindamas dieviškojo atgimimo stebuklą. Jauniausias Angunės sūnus verkė iš susijaudinimo, nusilenkė ir pabučiavo šventą žemę, tarsi ką nors žadėdamas jai. Galingi žaibai blykstelėjo vienas po kito iš tamsių, beveik juodų debesų virš Kartuvių kalno ir trenkė į laužą. Atrodė, kad šie žaibai pro tirštą krentantį sniegą praskynė švytintį kelią nuo laužo ir abejų kartuvių link tamsių debesų ir sudrebino šventąjį Kartuvių kalną iki pat jo pamatų. Toliau per visą šalį pašėlusiai ūžė škvalas, ir kalnas bei viskas aplinkui paskendo besisukančio sniego srautuose.

Baudžiauninkai prūsai, kuriems ponas Johanesas fon Gėrenas liepė likti namie, tyliai sėdėjo savo trobelėse ir pagarbiai klausėsi šventos savo aukštųjų dievų giesmės, kuri vokiečiams pseudokrikščioniams atrodė tik dundėsis ir kurią jie vadino griaustiniu.

Strėlė

Tuo metu apačioje, pono fon Gėreno rūmuose, kilo sumaištis. Nuo galingų audros smūgių dvarą supančioje sienoje atsirado gilių plyšių. Didelis, apie dvidešimt žingsnių sienos gabalas, jungęs vakarinius vartus ir bokštą, nuvirto į kiemą. Išsigandęs ponas fon Gėrenas, nepaisydamas audros, įsakė visiems tarnams, ūkininkams ir net vyriausiajam budeliui su pagalbininkais, prižiūrint dvaro valdytojui, tuoj pat atstatyti sugriuvusią sieną ir užtaisyti plyšius.

Neįprasta sniego audra, kurią ne kartą pertraukė trumpos, smarkios žiemos perkūnijos, tęsėsi tris dienas nepaliaujamai. Po to ji nurimo. Papūtė švelnus, šiltas vėjas, paversdamas sniego mases laukuose ir miškuose dideliais ežerais, o siaurus upelius – šėlstančiomis upėmis. Prireikė ištisų trijų mėnesių, iki pavasario, kol vandenys nurimo, kol ežerai vėl išdžiūvo ir gilus purvas vėl tapo kieta žeme, kad nevokiečiai baudžiauninkai galėtų pradėti pavasario lauko darbus ir kad galvijus būtų galima išvaryti į ganyklas.

Tačiau nelaukiant viso to, jau pirmosiomis naktimis vilkai ir net lokiai drąsiai išlindo iš miško ir papjovė kelias karves bei arklį. Valdytojas turėjo pranešti visa tai ponui fon Gėrenui. Jis taip pat pranešė, kad galvijai buvo neramūs ir beveik neėdė, tikriausiai dėl to, kad jautė vilkus ir lokius. Ir tikrai, vilkai ir lokiai pasirodydavo miško pakraštyje šalia bandos net šviesiu paros metu. Pranešęs visa tai, valdytojas patarė šeimininkui palaukti dienos ir tada miško pakraštyje tarp kadagių krūmų pririšti karvę, o prie didelių medžių pastatyti aukštus medžiotojų bokštelius. Kiekviename turėjo būti gerai ginkluotas vokiškas ūkininkas. Jis turėjo šauti į plėšrūną iš viršaus, o paskui pribaigti jį ietimi ar kardu.

Šeimininkui šis patarimas patiko. Iškart pabudo jo senas noras žudyti, ir jis davė įsakymą nedelsiant įgyvendinti planą. Valdytojas išsigando ir patarė porą dienų palaukti bei pakviesti patyrusius medžiotojus. Tačiau šeimininką jau buvo apėmusi medžioklės karštinė, ir jis liepė nedelsti.

Atvykęs į kadagių proskyną, jis pamatė, kad trys bokšteliai jau baigti, o karvė pririšta. Jis liepė atnešti jo ginklus ir įkelti juos į vidurinį medžiotojų bokštelį. Kai ginklai buvo įkelti, jis pradėjo kopti. Bet vos jam pasiekus pusę aukščio, iš šalia esančio kadagių krūmo išskriejo strėlė. Iš pradžių atrodė, kad ji skrenda lėtai, tarsi piktavališkomis, klastingomis akimis žvalgytųsi į visas puses. Tačiau po to, kaip įtūžusi širšė, praskriejo virš aplinkinių galvų ir godžiai įsmigo ponui fon Gėrenui tarp menčių. Ponas fon Gėrenas stipriai sudejavo, paleido kopėčių laiptelius ir krito atgal. Senas budelis, kuris laikė kopėčias, paskutinę akimirką sugebėjo jį pagauti.

Siaubas ir sumaištis buvo neapsakomi: kai kurie bėgo į kadagių krūmus ieškoti žudiko, senasis budelis šaukėsi antklodės. Pagaliau ją atnešus, ponas fon Gėrenas buvo atsargiai paguldytas. Valdytojas perkirpo drabužius ant nugaros ir trūktelėdamas bandė ištraukti strėlę, bet nepavyko – galas liko įstrigęs. Šaulio jie taip pat nerado. Valdytojas savo marškiniais sutvarstė žaizdą, bet ji vis tiek pastebimai kraujavo. Ponas tuoj pat buvo atsargiai įkeltas į uždarą vežimą ir nuvežtas atgal į dvarą.

Čia keturi vyrai, vadovaujami budelio, perkėlė tyliai dejuojantį vyrą ant antklodės ir lauko laiptais nunešė į jo kambarį antrame aukšte. Greitai atvyko senas tarnas, gydęs žmonių ir gyvulių žaizdas. Jis aštriu peiliu praplatino žaizdą, ištraukė tarp dviejų šonkaulių įstrigusį strėlės antgalį ir sutvarstė gilią žaizdą. Po to apžiūrėjo strėlės antgalį, papurtė galvą ir sušnypštė: „Velnio darbas! Viduje pilnas nuodų! Dieve, jis to neišgyvens.“ Ir taip ir buvo.

Artėjant vakarui ponui fon Gėrenui darėsi vis blogiau. Aplink žaizdą atsirado mėlynai raudonos dėmės. Širdis plakė vis dažniau, ir jis visas degė nuo karščio. Pono fon Gėreno žmona nepaliko jo. Tarnaitėms padedant, ji keitė vėsinančius kompresus ant kaktos ir krūtinės ir su nerimu klausėsi vyro alsavimo. Artėjant vidurnakčiui jis pradėjo kvėpuoti sunkiai: po kelių trumpų įkvėpimų sekė ilga pauzė, po to vėl tokie pat dažni trumpi įkvėpimai. Buvo aišku, kad ponas fon Gėrenas vargu ar sulauks ryto.

Tada jo žmona atsistojo, pasiėmė savo didelę skarą, nulipo laiptais žemyn, perėjo kiemą ir priėjo prie didžiųjų vakarinių vartų. Senasis durininkas be žodžio atidarė jai mažas šonines dureles ir taip pat be žodžių suprato, kodėl ji nenori žibinto. Nedvejodama ji pasuko į dešinę ir plačiu lanku nuėjo į šiaurę, palei miško pakraštį, aplenkdama miegantį kaimą, kol pasiekė pietinį Kartuvių kalno šlaitą. Akimirką ji stovėjo pasimetusi, nes miško pakraščio tamsoje nematė trobelės. Tačiau su nevilties drąsa ji visgi pajudėjo toliau ir pradėjo sunkiai kopti šlaitu į tamsų miško pakraštį, kol pagaliau tarp juodų kamienų įžiūrėjo tamsią trobelę. Su nerimu širdyje ji priėjo arčiau ir galiausiai tyliai pabeldė į langą.

Jis tuoj pat atsidarė, tarsi jos beldimo jau laukta. Kaip ji ir tikėjosi, pro lango angą kambario tamsoje ji pamatė aukštą, pagarbą keliančią senojo Angunės motiną, kuri stovėjo ir žiūrėjo į ją. Ponia fon Gėren norėjo kažką pasakyti, tačiau jai nutiko tai, kas neretai būna žmonėms, kurių neviltis pasiekė viršūnę. Jos galva nukrito ant palangės, ji negalėjo kalbėti ir tik verkė.

Angunės motina ir toliau stovėjo nejudėdama ir laukė. Bet ji ne tik laukė. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į tolį. Atrodė, kad ji žiūri į žvaigždes, ir jos siela klausėsi jose skambančios likimo dainos. Ir ji išgirdo tai, ką norėjo pasakyti ponia fon Gėren. Tai buvo šauksmas: „Jis miršta.“ Ji suprato tuos du vokiškus žodžius. Ji užsimerkė, nulenkė galvą ir ilgai tylėjo. Galiausiai tyliai tarė: – Išmintingi tavo likimo dievai neleis padaryti taip, kaip tu prašai! Bet jie mato, kad tu geras žmogus. Palauk!

Ji pradingo kambario tamsoje. Jos ilgai nebuvo. Ir staiga ji vėl atsirado prie lango ir padavė jai maišelį su žolelėmis. Senoji ponia fon Gėren griebė jos ranką ir pro ašaras mikčiojo padėkos žodžius. Angunės motina atitraukė ranką ir tarė: – Būk rami ir skubėk! O kai tikrai turėsi už ką, dėkok ne man, o išmintingiems, visagaliams dievams. Ir ji uždarė langą.

Labai skubėdama pono fon Gėreno žmona prispaudė maišelį su žolelėmis prie krūtinės, nuskubėjo šlaitu žemyn, o po to per laukus prie dvaro. Pasiekusi vakarinius vartus, ji trenkė į juos čia pat kabančiu geležiniu skląsčiu, išgirdo iš seno durininko, kad ponas „tikriausiai dar gyvas“, ir nuskubėjo laiptais į ligonio kambarį. Per tą laiką jo duslus kvėpavimas tapo dar silpnesnis. Tačiau vos tik jis gavo naują kompresą su paskubomis išvirtomis ir atvėsintomis žolelėmis ir išgėrė jų gurkšnį, jo kvėpavimas tapo ramesnis, o širdies plakimas tolygesnis.

Jis giliai užmigo ir miegojo iki kitos dienos vakaro. Mėlynės aplink žaizdą beveik visiškai išnyko, o skausmas atslūgo. Tik po savaitės ponui fon Gėrenui grįžo apetitas, tačiau paaiškėjo, kad jam labai sunku ryti. Valgyti jis galėjo tik sunkiai ir skausmingai. O antrosios savaitės pabaigoje, kai pirmą kartą pabandė atsikelti iš lovos, paaiškėjo, kad abi jo kojos paralyžiuotos ir jis nebegali stovėti be pagalbos. Jis galėjo judėti tik su ramentais, ir tai labai sunkiai. Dažniausiai jis galėjo judėti tik vežimėlyje. Ir nors jis beveik nuolat kovojo su likimu ir buvo dar irzlesnis nei anksčiau, jo senoji žmona buvo labai dėkinga Angunės motinai, kad padėjo išgelbėti bent jo gyvybę.

Vieną vakarą, praėjus mėnesiui po tos baisios dienos, senoji pono fon Gėreno žmona supakavo du krepšius brangių dovanų, pasikvietė dvi tarnaites, pasiėmė savo didelį apsiaustą ir kartu su jomis nuėjo tuo pačiu keliu pas Angunės motiną. Tačiau kad ir kaip ilgai ir garsiai ji beldėsi į langus ir duris, niekas jų neatidarė. Kaimynai paaiškino, kad senoji Angunės motina ne visada gyveno šiame namelyje ant šventojo Amžinosios ugnies kalno šlaito. Ji atvyksta čia tik tada, kai išmintingieji amžinieji dievai per vyriausiąjį šventiką Krivį liepia jai atlikti kokį nors dievams ir žmonėms svarbų veiksmą plačiai išsišakojusiame likimo tinkle. Darbas, kuriam ji atvyko šį kartą, buvo sėkmingai atliktas, ir senoji Angunės motina grįžo ten, iš kur buvo atkeliavusi.

„Kur gi ji?“ – klausė pono fon Gėreno žmona prūsų, gyvenančių aplinkiniuose kaimuose. Ir visi atsakinėjo tą patį: „Tikriausiai dykumoje!“ Dykuma jie vadino šventąjį pirmykštį mišką.

Šįkart ji pasiėmė savo septynmetę anūkę Ninką, Angunės dukterį. Mergaitė dabar neturėjo nei motinos, nei tėvo ir nuo žiemos pradžios gyveno su savo senele.

Vydūno idėjos novelėje „Ninka ir jos tėvas“

Šioje novelėje Viktoro Falkenhahno epinis pasakojimas gilina Vydūno idėjų sistemai artimą viziją apie dvasių kovą ir istorinio teisingumo neišvengiamumą. Novelė „Ninka ir jos tėvas“ atskleidžia tragiką tautos, kuri yra pavergta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Čia pagrindinė mintis – pagoniškojo aisčių pasaulio dvasinis pranašumas prieš brutalią, vien materialia galia ir formalia „krikščionybe“ paremtą užkariautojų struktūrą.

Tekstas meistriškai iliustruoja Vydūno filosofinę idėją, kad tautos gyvybė slypi jos sugebėjime išsaugoti dvasinį ryšį su protėviais ir gamtos absoliutu. Angunė, nuvarytas į beprotybę ir girtuoklystę, simbolizuoja Prūsijos tautos desperaciją. Tačiau mirties akivaizdoje jo „beprotybė“ transformuojasi į aukščiausią praregėjimą – vydūniškąją „šviesos regėtojo“ būseną. Angunės mirtis ant laužo nėra pralaimėjimas; tai – triumfuojantis dvasios perėjimas į šviesą ir susijungimas su Kosmosu.

Vydūno panteizmas atsispindi ir fon Gėreno žmonos vizijoje, kur kryžius susijungia su rožėmis (aliuzija į Rozenkreicerių išmintį), teigiant, kad tikrasis dieviškumas gimsta iš nuolankumo, skausmo ir absoliučios meilės, o ne iš priespaudos. Autorius kuria galingus vaizdinius kontrastus: tamsūs požemiai ir šalta žiemos naktis priešpastatomi skaisčiai laužo liepsnai ir dvasinei šviesai. Antitezė čia yra esminis įrankis: žiaurūs vokiečių „krikščioniški“ veiksmai (kartuvės, botagai) priešinami senosios prūsų žynės (Angunės motinos) tauriems išgelbėjimo aktams. Gamtos personifikacija (audra, griaustinis kaip dievų balsas) sukuria mitologinę, epinę atmosferą, liudijančią, kad gamta ir kosmosas aktyviai dalyvauja istoriniame procese, bausdami užkariautojus (fon Gėreno sužalojimas). Nuolatinis dėmesys akių švytėjimui (Angunės, jo motinos) veikia kaip dvasinio nubudimo metafora.

III.DU ŽMOGAUS LIKIMAI

A black and white drawing of a child in a forest AI-generated content may be incorrect.

Prosenelė Sogūna

Jau daug metų Ninkos prosenelė Sogūna, tyli, bet visada visiems padėti pasirengusi prūsų žynė, gyveno giliai pasislėpusi ją tėviškai priglaudusiame tankiame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje. Jis stovėjo įkalnėje, apsuptas aukštos medinės tvoros.

Čia ji augino savo garsiuosius, maginių galių turinčius vaistinius augalus.

Kartą – jau buvo šaltas, vėjuotas vėlyvas ruduo – ji sulaukė svečio. Šis prakalbo apie jos artimą giminaitį, proto negalią turintį prūsų baudžiauninką Augūną. Papasakojo, kad senasis Augūnas savo maištingomis kalbomis užtraukė didelį pavojų sau ir savo šeimai: ligotai žmonai, trims stropiems ir doriems suaugusiems sūnums ir beveik septynerių metų dukrai Ninkai.

O vėliau, miške rinkdama parūdijusius rudens lapus, medžių viršūnėse, ledinio šiaurės vėjo ūžesyje ji išgirdo išmintingojo vyriausiojo žynio Krivio balsą: „Padėk Augūnui! Paimk pas save Ninką.“

Nepraėjus nė minutei, ji išėjo iš nendrėmis dengto namo, apžiūrėjo sodą, apsiavė ilgus šiltus sniego batus, apsivilko paltą su šiltu kailiniu gobtuvu, rūpestingai užrakino namo duris, prispaudė kaklą ir delnus prie tvirtų durų lentų ir užsimerkusi tyliai pasimeldė.

Tada pabučiavo duris ir kartu visą namą su jo gerosiomis dvasiomis. Sudėjusi delnus ji tris kartus lėtai apėjo namą, nusilenkė jam, apsimovė šiltas pirštines, pakėlė ryšulį, kuriame buvo šiltos antklodės, valgis ir gėrimas, ir beprasidedant pūgai leidosi į ilgą, sunkią ir įvairiausių pavojų kupiną kelionę per begalinį, tamsų, ūžiantį mišką, pilną baisių žvėrių šauksmų ir staugimo.

Po kelių sunkios kelionės dienų ji priėjo gyvenvietę. Jos centre stūksojo didžiulė iš ąžuolų rąstų pastatyta ir mūrinės apsauginės sienos apsupta kilniųjų vokiečių bajorų fon Gėrenų pilis. Virš jos lyg stipri ranka su grasinančiu kumščiu buvo iškilęs akmeninis bokštas.

O priešais šią pilį driekėsi kaimas – daugybėje prie žemės baikščiai prisispaudusių tamsiai pilkų medinių namelių gyveno pono fon Gėreno baudžiauninkai.

Toliau nuo jų namų stūksojo aukštas Kartuvių kalnas, kurio status, su daugybe iškilimų ir nelygumų šlaitas leidosi tiesiai prie vargšų namelių.

Tas kalnas buvo ypatingas. Jį gerbė nesuskaičiuojamos aisčių kartos. Net ir dabar vyresni pagonys laiko šį kalną šventu, nes daug tūkstantmečių didžiulių pušų apsuptoje jo viršūnėje degė amžinoji ugnis. Prieš kokį šimtmetį jį sugriovė kryžiuočiai.

Čia senelė irgi turėjo nedidelį namelį. Jis stovėjo nuošaliai nuo gyvenvietės – aukštai virš šiaudais dengtų žemų kaimo namelių stogų. Po sunkios kelionės senelė, radusi namelį sveiką, įsitaisė jame žiemai.

Į mažąjį namuką prie stataus Kartuvių kalno šlaito ji netrukus atsivedė Ninką.

Senelė žinojo, kad gyventi ilgai čia pavojinga ir geriausia būtų tuoj pat keliauti atgal. Bet ji bijojo, kad žiemą mažoji Ninka neatlaikys ilgos kelionės per miško tankumynus ir pusnynus. Žiema tais metais buvo ypač rūsti – šalčiausia iš visų, kurias ji galėjo prisiminti per ilgą savo gyvenimą. Dėl to, nepaisant visų pavojų, reikėjo laukti pavasario.

Ir jos pradėjo gyventi mažame namelyje.

O pavojus vis didėjo…

Žiaurus prūsų likimas atėmė protą senajam Augūnui, šlubam, maištingos dvasios pagoniui. Jo kalbos, grasinimai sudrumstė jo trijų sūnų ir daugybės kitų kaimo gyventojų protus.

Pono fon Gėreno įsakymu senasis Augūnas ir du iš trijų jo sūnų buvo sulaikyti. Laimei, jauniausias jų brolis buvo perspėtas ir suspėjo pabėgti.

Už maištingas kalbas pasmerkė kilnusis ponas fon Gėrenas senąjį Augūną mirti ant laužo, o jo sūnus – kartuvėse abipus laužo.

Pro savo namelio langą senelė ir Ninka matė, kaip Kartuvių kalno viršūnėje įrengtose kartuvėse užgeso abiejų jaunuolių gyvybė. Tada tarp kartuvių suliepsnojo laužas, ant kurio buvo pririštas jų ir Ninkos tėvas – senasis Augūnas.

Tačiau laužui užsidegus įvyko neregėtas dalykas. Apie šį įvykį iki šiol vieni kitiems pasakoja pagonys prūsai, lietuviai ir kuršiai, apie tai baimingai šnekasi netgi krikščionys vokiečiai.

Kai laužo liepsnos apsupo Augūną, pasakoja jie, senoji ragana, daugybės siaubingai rėkiančių ir dainuojančių burtininkų padedama, prisišaukė neregėtos jėgos sniego audrą, griaustinį, pūgą, žaibus ir sniego vaiduoklių būrius. Valdytojas, kietas, užsispyrėlis budelis ir visi žiūrovai, didžiausio siaubo apimti, leidosi bėgti žemyn, toliau nuo kalno.

Buvo kalbama, kad siaubingas aisčių dievo Perkūno žaibas, blykstelėjęs tiesiai iš didžiulio tamsiai mėlyno kunkuliuojančio debesies, išplėšė seną šlubą pagonį iš laužo liepsnos ir banguojančiame audros debesyje pakėlė jį į dangų.

Netgi kalbama, jog čia, danguje, paniekintasis senasis Augūnas tapo pusdieviu, vienu iš vokiečiams siaubą keliančių demonų, o Perkūnas duoda jam savo dieviškų žaibų ir kerštą nešančių strėlių, kad šis nubaustų vokiečių ponus už nežmoniškus poelgius.

Gana greitai po šio įvykio iš didžiulio sielvarto mirė ligota Augūno žmona, Ninkos mama.

Laimei, pavyko perspėti jauniausiąjį Ninkos brolį ir jis laiku pabėgo.

Senė žinojo: po siaubingų žiemos įvykių jai ir Ninkai gresia mirtinas pavojus ir reikia kuo greičiau nerti į begalinį, nepereinamą, jas ginantį mišką.

Tačiau žiema vis dar tęsėsi.

Ši žiema buvo, ko gero, ne tik šalčiausia, bet ir ilgiausia iš visų, kurias senelė galėjo prisiminti. Nuo pat kovo pabaigos visą balandį iki gegužės pradžios nuolat pūtė žvarbus vėjas ir plakė ledinis lietus.

Atrodė, kad šiemet pavasario nebebus.

Net balandžio mėnesį ir gegužės pradžioje buvo taip šalta ir pūtė toks nemalonus vėjas, kad nė viena gegutė nesiryžo sukukuoti. Tokio tikrai dar niekada nebuvo!

Tik gegužės viduryje viskas staiga pasikeitė. Šiltas vėjas ėmė varyti šaltus, lietingus debesis, draskyti juos. Šie, tarsi ilgi suplėšyti skudurai, vis plaukė ir plaukė šaltai mėlyname danguje virš aukšto, neįžengiamo, vis dar sniego ir šalčio sukaustyto miško. Maždaug gegužės vidury danguje neliko niūrių debesų ir šilta vasaros saulė pradėjo be perstojo siųsti savo šildančius spindulius taip jų išalkusiai, iki gelmių sušalusiai žemei.

Iš karto atgijo sustingusios, užšalusios gėlės. Jos atvėrė savo žiedpumpurius ir plačiai išsišakojusius žiedlapius tiesė šildančių saulės spindulių link.

Žila senoji Sogūna neapsakomai laukė šių pirmųjų šiltų pavasario dienų ir naktų, kurios atneštų šilumą į miško tankumyną ir ištirpdytų pusnynus.

Sulaukusi šiltų dienų, senelė vis dažniau eidavo į mišką ir paskęsdavo jo šlamesyje.

Vieną dieną iš seno ištikimo lietuvio, kuris atnešė jai duonos, Sogūna sužinojo, kad nežinomo šaulio paleista nuodinga strėlė įsmigo į pono fon Gėreno nugarą. Jis papasakojo, kad pono tarnai po visą kaimą ieškojo to nežinomo nematomo klastingojo demono, kuris persekiojo maloningąjį poną fon Gėreną ir pagaliau sumedžiojo jį miške laiptais kopiantį į medžiotojo bokštelį.

Sklido gandai, kad tas šaulys – tai trečiasis, jaunesnysis, ant laužo sudeginto Augūno sūnus ir kad būtent senelė padėjo jam pabėgti.

Senosios žynės namas stovėjo nuošaliai nuo kalno. Bet argi dvaro šeimininkas, jo valdytojas ir sargybiniai negalėtų sužinoti, kad senelė su Ninka gyvena senajame name virš kaimo, ant Kartuvių kalno šlaito. Jie ieškos jų ir tikrai ateis.

Kitą rytą po šios žinios senelė labai anksti išėjo į mišką.

Miškas jau budo po nakties sapno. Medžių viršūnėse rytinėje prieblandoje jau skambėjo nedrąsios mažų įvairiaspalvių paukščių dainos. Po kiek laiko, auštant, suspindus pirmiesiems saulės spinduliams, atskiros kikilių, volungių, gegučių ir kitų sparnuočių dainos sustiprėjo ir susiliejo į vieną giesmę – ji džiaugsmingai veržėsi iš šimtų gerklių. Atrodė, kad paukščiai, kaip ir gėlės, norėjo per keletą valandų atgauti viską, kas buvo prarasta per du nepaprastų šalčių mėnesius.

Ir vėl miško ūžesyje iš pat nepereinamo miško sielos, o gal net iš viso Dievo pasaulio gilumos ji išgirdo išmintingiausiojo ir aukščiausiojo aisčių šventiko Krivio žodžius:

– Šiandien, tik saulei nusileidus, palik šį namą kartu su Ninka!

Senelė sudėjo delnus, prispaudė rankas prie krūtinės ir žemai nusilenkė kylančiai didingai, šviesiai, raudonai geltonai saulei.

Tada ji sugrįžo į namelį, pažadino Ninką ir pasakė jai, kad šiandien, saulei nusileidus, prasidės ilga ir sunki kelionė į miško gelmes link gražaus sodo ir nendrėmis dengto namelio. Dar iki pietų jos susikrovė viską, ko reikės kelyje.

Tuomet senelė pasakė Ninkai, kad prieš naktinę kelionę abi turi gerai pailsėti ir išsimiegoti.

Likus porai valandų iki saulėlydžio senelė pradėjo ruoštis miegui. Ji užvėrė medines vakarinio lango, pro kurį buvo matyti Kartuvių kalno viršūnė, langines. Tada priėjo prie kito – kampinio – lango. Pro jį buvo matyti tik mažas sodo lopinėlis, kuris baigėsi prie pat skardžio, nusileidžiančio iki garbingojo pono fon Gėreno pilies. Senelė kruopščiai uždarė ir šį langą. Tuomet paragino Ninką gulti miegoti.

Ninka paklusniai atsigulė ir greitai užmigo.

O pati senelė, uždariusi ir rūpestingai užrakinusi skląsčiu namo duris, įsisupo į didelę tamsią skarą, atsisėdo ant suolo, parėmė sunkią galvą dešine ranka ir, rodos, taip pat užmigo.

Tačiau Ninka miegojo neramiai.

Keistas buvo jos sapnas.

Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.

Staiga Ninka išvydo prie jos lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dievišką moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.

Paskui mergaitė pamatė už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovėjo toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas buvo raudonas. Jis buvo apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamanė, kad tai vienas iš pono fon Gėreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūrėjo į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.

O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…

Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.

O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?

O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?

Ilguose šviesiuose žemyn besidriekiančiuose moters plaukuose švytėjo auksinė diadema su visomis spalvomis mirgančiu dideliu deimantu.

Dešinėje rankoje ji laikė kažką, kas priminė mažą švytintį stebėtino grožio dangaus mėlynumo debesėlį.

O gal tai buvo ne debesėlis? Gal tai buvo didelis tamsiai mėlynas safyras?

O gal ne safyras, o safyro spalvos varpelio žiedas?

Bet panašiausia tai buvo į mėlynai švytinčią žmogaus sielą.

Dieviškoji didingoji moteris lėtai pasilenkė prie Ninkos, atsargiai įdėjo tą mėlyno debesėlio apsuptą gyvąjį safyrą jai tiesiai į širdį ir stipriai pabučiavo jai krūtinę ir kaktą.

Ninka pakilo iš lovos ir plačiai atsimerkusi su nuostaba žiūrėjo į meile ir gėriu spinduliuojantį dievaitės veidą. Ji nė nepajuto, kaip jos rankos išsitiesė dieviškosios moters link. Tada moteris pasilenkė dar arčiau jos ir tyliai prabilo:

– Pažiūrėk į save, Ninka. Tai tavo tikroji esmė!

Ninka pažiūrėjo į save ir dar labiau nustebo. Jos vaikiškas kūnas neryškiai, stebuklingai švytėjo. Tai buvo vaiko, tyro kaip ankstyvo pavasario snieguolė, nekaltumo šviesa.

O jos galvą lyg ametisto spalvos vainikas puošė įgimto vaikiško proto aiškumo ir blaivumo spindesys.

Baltoji moteris pakėlė Ninką nuo lovos, paėmė ją ant rankų ir jausmingai, meiliai bei nuoširdžiai prispaudė ją prie krūtinės.

O Ninkos žvilgsnis vėl nukrypo į milžinišką arbaletu pasirėmusį vyrą. Jis vis dar stovėjo sutemoje prie durų ir taip pat niūriai žiūrėjo į Ninką.

Tavo nelemtas likimas

Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.

– Tu, krikščioniškojo vardo neturinti ir be šventojo krikšto Ninka besivadinančioji, klausyk. Jau septynerius savo žemiškojo gyvenimo metus gyveni šiame garbingajam riteriui fon Gėrenui priklausančiame kaime, kur įsikūrę jo beteisiai pavaldiniai. Žinok, jog ir tu esi gimusi tam, kad dirbtum ir būtum jam naudinga!

Du tavo broliai mirė kartuvėse, stovinčiose Kartuvių kalno viršūnėje. Jie žuvo dėl to, kad tavo tėvo sukurstyti tapo nepaklusnūs garbingajam ponui fon Gėrenui. Tavo tėvas mirė laužo ugnyje, nes sukilo prieš Dievo nustatytą tvarką ir norėjo sukelti garbingojo fon Gėreno vergus prieš jų kilnųjį poną.

Dar palauk ir pamatysi!

Tavo jaunesnysis brolis, kurio užnuodyta strėlė įsmigo į kilniojo fon Gėreno nugarą, irgi baigs savo gyvenimą Kartuvių kalno viršūnėje!

Jo pagalbininkę, tavąją prosenelę, kaip nuodingą rupūžę sutryps pono fon Gėreno tarnai.

Ir tu, tu irgi mirsi dėl savo prosenelės velniškųjų nuodų.

Taip, tu mirsi. Ir žinok, kad mirsi ne tik nuo nuodų.

Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsi suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanysi, kad esi lygi kilmingiesiems.

Ir už tai tu mirsi, tu mirsi.

Tavo laimingas likimas

Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai. Ji ėmė nenumaldomai verkti aukštos baltosios dievaitės glėbyje. Ši dešine ranka paglostė Ninkos plaukus ir tyliai pasakė:

– Ninka! Mieloji! Tavo širdis sako tau, kas aš esu. Ir ji sako tau, kas tu esi!

O aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.

Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.

Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.

Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.

Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir dešinės.

Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.

Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.

Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas. Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.

Žinok, kad tikroji kiekvieno gyvenimo esmė – šie du likimai. Tau skirtas ir vienas, ir kitas. Tavo gyvenimas bus pilnas kančios ir skausmo. Bet kartu jis bus kupinas aukščiausios dieviškosios laimės.

Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.

Šiandien tau atėjo laikas pažiūrėti į akis savo laimingajam ir skausmingajam likimui ir priimti abu su tokia pat didele meile aukštiesiems dievams ir tokiu pat stipriu pasitikėjimu jais.

Tavo dievai išgelbėjo tavo didelės širdies tėvą nuo laužo ugnies ir priėmė jį pas save. Jis tapo pusiau dievu ir didžiuoju dievų pagalbininku. Taip bus ir tau, kai nuoširdaus, nesavanaudiško nuolankumo pilna ir meilės jiems vedama priimsi savo sunkųjį likimą ir panorėsi tapti aukštąja žyne.

Sunki tai bus auka, ilgas ir skausmingas bus tavo kelias. Niūrus milžinas kalbėjo tiesą.

Jis papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.

O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.

Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.

Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio niekas iš tavęs neatims.

Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi visas pasaulis: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsi jos dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią. Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.

Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs niekas neatims.

Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kad nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.

Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.

Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.

Tada suprasi, kad žalia žolės spalva ir dangaus mėlynumas yra laimės spalvos ir vieversėlio daina aukštumoj yra laimės daina. Tai laimė, kad esate, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote visą tą nuostabų pasaulį.

Patikėk, šito iš tavęs niekas neatims.

Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą. Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo, ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.

Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.

Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.

Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.

Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Ir tada tau atsivers didžiausia išmintis. Tu suprasi, kad visas pasaulis yra tavyje ir viskas iki pat paskutinio žolės stiebo ir ant jo žvilgančio rasos lašelio yra pripildyta didžiosios prasmės. Suvoksi, kad šiame pasaulyje nėra nieko beprasmio ir nereikalingo.

Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.

Tu tikrai galėsi tai, ko negali kiti. Gebėsi bendrauti su visu pasauliu, su jo siela. Kaip ir aplinkiniai, gyvensi mūsų pilkoje ir žiaurioje kasdienėje realybėje, kaip ir kiti, turėsi tik vieną gyvenimą. Bet kartu gyvensi nuostabiame daugiaspalviame pasaulyje, kuriame yra dvasios bei dievai ir kuriame tau skirta tūkstantis gyvenimų. Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus.

Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.

Vargši vokiečiai

šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis, jie paskelbė save išrinktaisiais.

Ir jų pasaulis tapo tuščias. Vokiečiai pamiršo kito žmogaus pažinimo laimę. Jie pamiršo nuostabų žavėjimosi kitu jausmą, kada kitame žmoguje tau staiga atsiveria netikėto grožio pasaulis. Vietoje šio nuostabaus pasaulio jie mato tik vergą ar laukinį, užuot žavėjęsi juo, jaučia panieką jam ir pasididžiavimą savimi, užuot mokęsi iš jo, perėmę jo neįkainojamus dvasinius turtus, jie tik siekia sunaikinti jame tai, kas iš tikrųjų vertingiausia ir svarbiausia.

Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.

Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.

Vokiečių pastoriai liepia jiems mylėti vieniems kitus. Bet vokiečiai to negali. Juk viskas skiria juos vienus nuo kitų, viskas supriešina: nuopelnai ir nuodėmės, interesai ir siekis būti aukštesniam už kitus, charakterių ir patirties skirtumai. Jie nesugeba įžiūrėti kitų žmonių grožio, nemato begalinių jų sielų pasaulių. Už ką gi jiems mylėti artimą?

Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.

Senelė pažadino Ninką. Kambarys vėl tapo mažas. Ninka dar ilgai negalėjo atsigauti po šio neįprasto sapno.

Tačiau senelė skubino.

Ninka skubiai apsirengė, apsivilko paltą, pakėlė jai paruoštą ritinį, lyg atsisveikindama paskutinį kartą apsidairė ir nuskubėjo paskui senelę, kuri, nešina dideliu skalbinių bei drabužių ryšuliu ir kelioniniu krepšiu su duona, jau žengė pro duris.

Jos abi išėjo į nakties šaltį ir tamsą, ir šaltas vėjas sutiko jas.

Jų laukė labai ilgas ir sunkus kelias per nepereinamo miško tamsą. Nei senelė, nei Ninka nebuvo tikros, kad sėkmingai jį įveiks.

Tačiau jau išeidama pro siauras duris Ninka tamsiame rūke pamatė kai ką neįprasto: jų laukė du dideli briedžiai su aukštai iškeltais plačiais keturkampiais tamsiai rudos spalvos ragais.

Ninka suspaudė senelės ranką, ir jos kartu priėjo prie karališkųjų gyvūnų. Stebuklingi buvo šie briedžiai. Ypatingos buvo jų akys. Jos švietė nepaprastu protu ir išmintimi.

Jų plačiai atmerktose akyse buvo keistas, lyg iš tolimų laikų ateinantis nuolankumo, meilės ir gilios išminties blizgesys. Šios akys kalbėjo. Jos kalbėjo apie patirtą skausmą ir laimę. Jų žvilgsnis apkabino Ninką ir suteikė jai nuostabią ramybę.

Ir Ninka staiga suvokė, kas yra šie briedžiai. Ji suprato, kad tai aukštieji aisčių žyniai, burtais paversti šiomis karališkomis būtybėmis.

Ninka žinojo, kad jie abu – galingi gynėjai ir pagalbininkai ilgoje kelionėje.

Ir senelė tyliai pasakė:

– Na, ką gi, pradedam kelionę.

Vydūno idėjos novelėje „Du žmogaus likimai“

Ši Viktoro Falkenhahno novelė yra viena giliausių ir poetiškiausių visame kūrinyje. Ji perkelia pasakojimo svorį iš išorinio istorinio konflikto (užkariautojų ir pavergtųjų) į vidinį, dvasinį lygmenį. Pagrindinė teksto ašis – Ninkos sapnas-vizija, atskleidžiantis fundamentalią dualistinę žmogaus egzistencijos prigimtį. Autorius teigia, kad tikrasis, pilnavertis žmogaus ir tautos formavimasis vyksta priimant abi – tiek skausmingąją, tiek šviesiąją – likimo puses.

Šis tekstas yra esminis Vydūno panteistinės ir humanistinės filosofijos atspindys. Vydūnas mokė, kad žmogaus siela yra tiesiogiai sujungta su Kosmosu ir gamta, o dvasinis augimas neįmanomas be sugebėjimo įžvelgti Kūrėją mažiausiame lašelyje ar žolės stiebe. Ninkos vizijoje Šviesioji Dievaitė kalba grynus vydūniškus tekstus: išorinė galia, technika ir užkariavimai (kuriais remiasi germanų riteriai) veda į dvasinę tuštumą, kai tuo tarpu gebėjimas „suprasti kitą būtybę“, matyti „kiekvieno nuostabų pasaulį“ ir susilieti su gamta yra tikrasis kelias į dieviškumą. Būtent pavergtai ir kenčiančiai aisčių tautai (kurią simbolizuoja Ninka) priskiriama mesijinė užduotis – atgaivinti išdžiūvusią, technokratišką Vakarų (vokiečių) sielą.Autorius meistriškai naudoja mitologizavimą ir sapno (vizijos) poetiką. Reali erdvė (ankštas Kartuvių kalno namelis) magiškai išsiplečia į kosminę erdvę. Alegorija ir personifikacija yra pagrindinės raiškos priemonės: Ninkos likimas įgauna dviejų figūrų pavidalą. Skausmingąjį, tamsųjį likimą (išorinę vergiją, materialųjį pasaulį) įkūnija niūrus, grubus vyras su arbaletu. Šviesųjį, dvasinį likimą atstovauja stebuklinga, lelijų ir snieguolių baltumo Dievaitė. Spalvų simbolika tekste labai intensyvi: baltumas reiškia tyrumą, safyro mėlynumas ir žaluma – dvasinę laimę ir gyvybę, o tamsiai žalia/ruda – išorinę jėgą ir grėsmę. Kūrinio pabaigoje pasirodantys briedžiai-žyniai grąžina skaitytoją į gilią animistinę aisčių pasaulėjautą, kur žmogaus ir gamtos (gyvūno) ribos išnyksta.

IV.PASAULIO SUTVĖRIMAS

Šventoji viršūnė

Ninka žinojo, kad joms dabar reikės nusileisti iki kaimo ir pasukti miško pusėn. Tačiau senelė pasuko į priešingą pusę – kalno viršūnės link. Ši viršūnė, lyg uola virš jūros, buvo aukštai virš jų, virš kaimo, virš didele tvora apsupto barono von Gehreno dvaro su grasinantį kumštį primenančiu iškiliu bokštu, aukštai virš iki pat horizonto besidriekiančių miškų ir tikriausiai buvo matoma nuo pat pasaulio krašto.

Ninka pažvelgė į senelę. Jos veide atsispindėjo susikaupimas ir prakilnumas.

Šią ilgą žiemą senelė Ninkai daug pasakojo apie senus, stebuklingus, pro amžių rūką jau vos matomus laikus, apie didingus aisčių dievus, apie tolimus protėvius, kurie patys buvo kaip dievai. Pasakojant jos žvilgsnis nuolat krypdavo į kalno viršūnę.

Ninka žinojo, kad ten, viršuj, daug amžių dieną ir naktį degė šventa amžinoji ugnis. Ten pat stovėjo aukštas medinis stulpas su ugnies valdovo Perkūno atvaizdu.

Amžinoji ugnis aisčiams buvo lyg tiltas tarp žemės ir dangaus. Ji kilo aukštai į viršų, jos liežuviai stiebėsi dar aukščiau, o nuo jų sklindantys dūmai siekė patį dangų. Dūmai nunešdavo į dangų aisčių maldavimus.

O iš dangaus pas juos nusileisdavo dievų išmintis, nepalaužiama stiprybė, nenugalimas tikėjimas savimi, savo tauta ir sėkmė, kuri jiems buvo be galo reikalinga tais neramiais laikais. Tai buvo laikai, kai kiekvieną dieną galėjo iš bet kur ateiti nelaimė, kai visur buvo priešai, kai audros ir šalčiai sunaikindavo pasėlius, kai baisios ligos pakirsdavo žmones. Nelaimingi atsitikimai, priešiškos klastingos dvasios, baisūs žvėrys – visa tai tykojo žmogaus kiekviename žingsnyje. Tokiame pasaulyje, apsuptas daugybės grėsmių ir pavojų, žmogus galėjo išgyventi tik kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje globojamas ir padedamas dievų.

Čia, viršuj, prie amžinosios ugnies, būdavo galima užduoti dievams klausimą. Baltais drabužiais vilkintis išmintingasis Didysis Žynys, pakėlęs rankas link į dangų besiveržiančios ugnies, kreipdavosi į dievus tik jiems skirtais maloningais žodžiais ir žiūrėdamas į kylančius dūmus gaudavo dievų atsakymą.

Nuo šio kalno viršūnės atsiverdavo begalinės erdvės ir žemės plotai, o virš jos buvo tik dangus. Čia, prie amžinosios ugnies, rinkdavosi vyriausieji kaimo gyventojai spręsti ypač svarbių klausimų. Buvo tikima, kad, amžinajai ugniai apšvietus žmonių veidus ir sušildžius jų sielas, juos aplanko tikroji didžioji išmintis ir jų priimtą išmintingą sprendimą palaimina dievai.

Čia susirinkdavo kariai prieš išvykdami į karą. Dievai teikė jiems drąsos, ir kariai grįždavo su pergale.

Čia būdavo deginami kritusių didvyrių kūnai, kad su laužo dūmais jų siela pakiltų į dangų. Tikėta, kad jei dūmai kyla tiesiai į viršų – siela išgelbėta, jei rūksta į šoną – pražuvusi.

Kiekvienas aistis žinojo, kad iš šios ugnies atsirado pasaulis, nemirtingi dievai ir viskas, kas gimsta ir miršta, klesti ir nyksta. Žinojo, kad iš jos atsirado visos pasaulio dvasios: medžio ir žolės, vėjo ir lietaus, miško ir jūros, mažytės skruzdėlės ir baisaus žvėries. Ugnis davė jiems sielą ir įžiebė gyvybę. O dar daugiau ji davė žmogui – ne tik sielą, bet ir protą. Kol gyva amžinoji ugnis, kol liepsnoja ir į dangų pas nemirtinguosius dievus kyla ugnies liežuviai ir dūmai, kol šventyklos žyniai atnašauja jiems aukas ir prašo jų išminties, tol dievai padeda aisčiams ir niekas jiems nebaisu.

Prie šventyklos, esančios ant pakylos, vedė septyni didžiuliai platūs laiptai. Jie buvo ypatingi. Kiekvienas jų vaizdavo vis kitą dangų. Aisčiai žinojo, kad virš pirmojo matomo dangaus yra dar šeši. Virš žemutinio dangaus – paslaptingosios dausos, kur po mirties nukeliauja aisčių sielos.

Aukštesniame danguje gyveno skaisčioji Saulė, kuri iškildavo rytais sparnuotų ugninių žirgų vežama, Mėnulis ir daugybė kitų dievų. Nakčiai čia pasislėpdavo Saulė, o dienai – žvaigždės. Iš čia ateidavo įvairūs orai, lietūs. Čia žiemodavo paukščiai. O septintajame aukščiausiame danguje buvo didžiojo dievo Perkūno karalystė. Jis – oro ir debesų valdovas, skatina augalus augti ir žaliuoti, nuo jo valios priklauso derlius. Jis yra didysis visų piktųjų jėgų tramdytojas ir žmonių globėjas. Griaustinis yra Perkūno balsas, o žaibas – jo ginklas, kuriuo jis baudžia drįstančius jo neklausyti. Jis aukščiausias iš visų dievų. Todėl turi ne vieną, o daug vardų – kiekvienas aistis žinojo juos visus. Perkūnas dar vadintas Praamžiumi, nes gyveno visus amžius ir dar anksčiau. Gyvaleidžiu, nes be jo valios nebūtų nieko gyvo. Ir Visgamčiu, nes jis valdo visą gamtą ir pats gyvena kiekviename medyje ir kiekvienoje žolelėje. Tai jis padovanojo žmonėms šią amžinąją ugnį.

Kryžiuočiai, į aisčių kraštą atėję prieš maždaug šimtą metų, tikėjo Perkūną ne mažiau nei aisčiai ir bijojo jo. Todėl atėjūnai pirmiausia užgesino amžinąją ugnį – kad aisčiai nebegalėtų prašyti savo dievų pagalbos. Kryžiuočių baimė buvo tokia stipri, kad jie ne tik užgesino ugnį, bet ir sugriovė šventyklą, norėdami palaužti aisčių dvasią. Siekdami iš jų atimti tautos atmintį, jie nužudė žynius, nukirto ir sudegino šventąjį ąžuolą, kuris ilgus amžius augo šventojo kalno viršūnėje.

Jeigu būtų galėję, kryžiuočiai būtų sulyginę su žeme visą kalną. Bet šis buvo ne jų valdžioje ir toliau išdidžiai kilo į dangų. Tada jie pavertė kalno viršūnę bausmių vieta. Ant plačios akmeninės pakylos, kur buvo šventykla ir daug amžių degė amžinoji ugnis, dabar buvo vykdomos bausmės. Čia stovėjo kartuvės. Priešais jas buvo sukalta medinė pakyla ir ant jos barono von Gehreno įsakymu būdavo nukertamos galvos. Greta pakylos – laužo vieta. Čia būdavo pririšami aisčiai, kuriems paskirta baisiausia bausmė – sudeginimas.

Visa tai turėjo visiems laikams sunaikinti aisčių meilę savo dievams ir pakeisti ją baime ir paklusnumu.

Kaskart įvykdę mirties bausmę budeliai skubėdavo čia pat užkasti savo aukų kūnus, kad aisčiai negalėtų nusinešti jų į miško gilumą ir atsisveikinti su mirusiaisiais pagal protėvių paprotį. Aisčiai degindavo kūnus dainuodami laidojimo dainas ir atiduodavo jų pelenus šventajam miškui. Jei nepavykdavo atlikti šių apeigų, jie ant kapo pastatydavo iš medžio išpjautą saulę su lelijos formos spinduliais ir mažyčiu mediniu tarsi dainuojančiu paukščiu.

Kelias iki kalno viršūnės buvo nelengvas – vingiuotas ir status. Senelė kelis kartus sustojo atsikvėpti. Kuo labiau artėjo prie viršūnės, tuo statesnis darėsi kelias ir lėtėjo jų žingsniai.

Viršūnę jos pasiekė jau visiškai sutemus ir danguje sužibus žvaigždėms. Pirmiausia Ninka pamatė akmeninę pakylą ir ant jos įrengtų kartuvių siluetą. Senelė ilgai stovėjo tylėdama, galiausiai rodydama į akmenis ištarė: – Štai čia degė amžinoji ugnis, – ir kiek patylėjusi pridūrė: – Ir čia žuvo tavo tėvas ir broliai.

Ninka žiūrėjo viršun į kartuves. Jų tamsus siluetas aiškiai išsiskyrė naktinio dangaus fone. Virš jų balta, auksine ir mėlyna šviesa ramiai mirkčiojo ryški žvaigždė. Ji siuntė savo spindulius baltiems akmenims, ant kurių kažkada liepsnojo amžinoji ugnis, juodoms kartuvėms, laužo pelenams ir daugybei geltonžiedėmis gudobelėmis, žydraisiais viržiais ir varpiniais augalais apaugusių mažų kapų su medinėmis saulutėmis ir dainuojančiais paukščiais.

Paskui senelė nuvedė Ninką prie kito kalno šlaito. Jis buvo status kaip siena. Atsivėręs vaizdas gniaužė kvapą.

Ninka dar niekada nebuvo užkopusi taip aukštai. Ir dar niekada nebuvo mačiusi tokio žvaigždėto dangaus. Tamsiame danguje švietė tūkstančių tūkstančiai mažų ir didelių žvaigždžių, žvaigždžių būrių ir žvaigždžių debesų. Dangus buvo iškilmingas, džiaugsmingas, stebuklingas. Susižavėjimas užpildė Ninkos sielą. Ji pajuto nenumaldomą norą dainuoti arba ištarti gražius, iškilnius, nuostabius žodžius, kurie užpildytų visą pasaulį ir nuo kurių jis taptų toks pat nuostabus kaip šis žvaigždėtas dangus.

Bet kai Ninka pažvelgė žemyn, jai suspaudė širdį. Ten buvo tamsa, tiršta begalinė tamsa, dengianti žemę iki pat horizonto. Koks nuostabus, džiaugsmingas ir iškilmingas buvo dangus virš jos, toks tamsus, grėsmingas ir paslaptingas buvo pasaulis apačioje. Tai buvo jai nepažįstamas, visiškai kitoks pasaulis. Jo begalinė tiršta tamsa slėpė jai nesuprantamą gyvenimą. Tai buvo iki pat dangaus krašto besidriekiantis visiškai juodas tamsos vandenynas. Tačiau jame neatsispindėjo nė viena dangaus žvaigždutė.

Ninka įtemptai žiūrėjo į šią naktinio miško tamsą ir jai atrodė, kad ši tamsa taip pat įtemptai žiūri į ją, kad ji kažko laukia, kažką nuo jos slepia, kažkuo jai grasina.

Ninką su senele gaubė visiška tyla. Nebuvo girdėti paukščių čiulbesio, nejudėjo nė viena žolytė, nė vienas medžio lapas. Visi kažko įtemptai laukė.

Juodvi tyliai stovėjo tarp tamsių šventyklos griuvėsių ir taip pat įtemptai žiūrėjo į tamsų naktinį tolį. Staiga viskas ėmė keistis.

Toli, dangaus ir žemės susitikimo vietoje, Ninka pamatė besiruošiančio pakilti mėnulio pašvaistę. Ji vis didėjo ir netrukus pasirodė mėnulio kraštas. Tokio mėnulio Ninka dar nebuvo regėjusi. Jis buvo neįtikėtinai didelis. Jo sidabrinė kerinti šviesa užpildė visą aplinką ir vis ryškėjo. Tai buvo stebuklinga šviesa. Ji traukė, įsakinėjo, buvo neįmanoma atitraukti nuo jos žvilgsnio.

Šioje šviesoje viskas aplinkui keitėsi, kiekvienas daiktas darėsi sunkiai atpažįstamas, galbūt tai tebuvo keistas mėnulio šviesos atspindys. O mėnulis vis plačiau skleidė savo sidabrinę šviesą ir atrodė, kad ši šviesa sako kažką prasmingo, paslaptingo ir žavingo. Atrodė, kad jo šviesoje slypi atsakymai į kažkokius svarbius klausimus.

Viskas aplinkui nepaliaujamai keitėsi. Mėnulio šviesa užpildė mišką ir jis tapo tarytum šviesos miestu; horizonte stūksantys kalnai virto stebuklingomis pilimis, pasakiškomis tvirtovėmis, senais griuvėsiais. Kiekvienas akmuo, kiekvienas medis tapo kažkuo nauju, nepažįstamu ir paslaptingu.

Ninka prisiminė viską, ką žmonės kalbėjo apie pilnaties magiją ir paslaptis: kad per pilnatį atgyja vaiduokliai, žmonės virsta gyvūnais, gyvūnai pradeda kalbėti žmonių balsais, išsiskleidžia tik pilnaties naktį žydinčios gėlės, o žmonės sapnuoja spalvingus pranašiškus sapnus.

Mėnulio šviesa vis ryškėjo. Ir Ninkai atrodė, kad netrukus įvyks kažkas… kažkas labai svarbaus ir neįtikėtinai. Ne tik ji, bet ir visa aplinka buvo kupina laukimo jausmo.

Ir staiga viską aplink nušvietė stiprus tarsi sprogimas blyksnis – virš akmeninės pakylos, kur anksčiau buvo šventykla, o dabar bolavo kartuvių siluetai, sužibo ir iki pat dangaus pašoko ugnis.

Ši ugnis buvo ypatinga, visai nepanaši į įprastą ramiai liepsnojantį laužą. Galinga liepsna veržėsi tiesiai į viršų. Ugnies liežuviai virto ugnies bangomis ir jų galingi dūmai valdingai ir tiesiai kilo aukštyn iki pat dangaus.

Nuo šios ugnies buvo neįmanoma atitraukti akių. Kaip užkerėta Ninka su senele žiūrėjo į galingąją liepsną, besiveržiančią dangaus link, ir buvo aišku, kad šios ugnies negalima nei sustabdyti, nei suvaldyti, nei užgesinti, kad ji amžina…

Priešais laužą Ninka pamatė aukštą vyro figūrą ilgais baltais drabužiais. Jo akys ramiai žiūrėjo į ugnį. – Tai Didysis Žynys Krivis Krivaitis, – sušnibždėjo senelė Ninkai.

Jo kairėje ir dešinėje mėnulis nušvietė tokias pat baltas ir lieknas moterų figūras. Buvo sunku suprasti, jos tikros ar išaustos iš mėnulio šviesos. Atrodė, kad jos visos virpuliuoja, lyg tai būtų ne tikros moterys, o tik jų atspindžiai vandens paviršiuje. – Tai žynės – vaidilutės, – pašnibždomis tarė senelė.

Atrodė, kad nei į ugnį žiūrintis Didysis Žynys, nei vaidilutės nemato senelės ir Ninkos, kad jie užimti visai kitais, paprastam žmogui nesuprantamais reikalais. Tačiau netrukus Didžiojo Žynio žvilgsnis pakrypo senelės ir Ninkos pusėn.

Rodos, senelė tik to ir laukė. Ji paėmė Ninką už rankos ir juodvi pakilo plačiais laiptais.

Žynė

Didysis Žynys pasilenkė, pakėlė Ninką ir pažiūrėjo jai į akis. Jo akys buvo neįprastai žydros. Ninka pasijuto taip, tarsi plauktų mėlynai švytinčiame vandenyne. Viskas aplink pradingo. Liko tik ši žydruma.

Žynio akys vis žvelgė į ją, atidžiai, kantriai, lyg klaustų: „Ar tu manęs neatpažįsti?“

Ir Ninka išvydo šviesų sapno paveikslą iš tolimų laikų. Ji ir Didysis Žynys stovėjo ant šio kalno. Apačioje iki pat horizonto jie matė mažas įvairių spalvų liepsneles. Ninka žinojo, kad šios liepsnelės – visų Žemėje gyvenančių žmonių sielos. Jos buvo skirtingos. Kai kurios švietė ramiai, kitos mirksėjo tarsi žvarbiame vėjyje. Vienos spindėjo ryškiau, kitos buvo vos matomos ir, atrodė, kiekvieną akimirką gali užgesti. Kai kurios žibėjo įvairiomis spalvomis, keitė jas, kitos švietė ta pačia spalva.

Retkarčiais tarp jų kaip stebuklas sužibdavo į kitas visai nepanaši, dieviškai graži, ryški, ypatinga, nuostabi siela. Tada Didžiojo Žynio akys nukrypdavo į ją ir visa didžiosios sielos išmintis, meilė ir galia per kalnus ir jūras keliaudavo ten, kur sužibo nuostabioji siela. Šie ją apgaubdavo, suteikdavo jai pagalbą ir siųsdavo jai išmintingas, šviesias, nuostabias mintis. Ir šiam žmogui atrodydavo, kad jį aplankė puiki įžvalga, dieviškas įkvėpimas, proto aiškumas ir stebuklingas supratimas, kad jam kilo mintis, kuri atvers žmonėms akis ir išgelbės pasaulį, kuri suteiks jam aukščiausiąjį supratimą, didžiausią jėgą ir drąsą.

Ninka išgirdo šių sielų muziką ir suprato, kad kiekviena siela – tai ne tik liepsnelė. Kiekviena siela turi savo muziką. Vienos muzika – tyli ir švelni, kitos – garsi ir stipri; vienos – linksma, kitos – liūdna ar svajinga; vienos – sudėtinga ir rafinuota, kitos – paprasta ir grubi; vienos – kviečianti pabūti ramybėje ir susimąstyti, kitos – audringa, kviečianti į kovą. „Vadinasi, – pagalvojo Ninka, – kad suprasčiau žmogų, turiu pamatyti jo vidinę liepsnelę ir išgirsti jo sielos muziką, nes iš jos gimsta žmogaus jausmai ir mintys, nuo jos priklauso, koks yra žmogus.“

Ji vėl pažvelgė į žynį. Jo žydros akys vis taip pat žiūrėjo į Ninką. Kurį laiką tylėjęs, jis tyliai pasakė: – Ninka, tu matai žmonių sielas, tu girdi jų muziką. Tu būsi žynė!

„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.

Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę. Rodėsi, jų galybė.

Vieni pasibelsdavo vakare, kiti ateidavo iš ryto, vieni išeidavo, kiti likdavo. Buvo tarp jų ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, vietinių ir atkeliavusių iš tolimų kraštų. Vieni tyliai šnibždėdavo senelei savo bėdas, kiti garsiai skųsdavosi, priekaištaudavo, kažkam grasindavo, kažko reikalaudavo. Vienas skundėsi skausmu ir negyjančia žaizda, kitas buvo puolęs į neviltį. Buvo tokių, kurie viską prarado, neteko namų ir visų artimųjų. Trečias kalbėjo apie nepakenčiamas pono ir jo pakalikų patyčias, ketvirtas keikė likimą ar skundėsi savo liga.

Ninka ne viską galėjo suprasti. Bet ji matė tai, kas svarbiausia, – visus šiuos žmones pas jos senelę atvedė nelaimės. Tarp atėjusių nebuvo nė vieno laimingo. Kiekvieno jų gyvenimas susidėjo vien iš nelaimių. Ir kiekvieno pasakojimas buvo nelaimių ir skausmų istorija. Ir visų jų gyvenimai sudarė bekraštę nelaimių jūrą. Nelaimės užtvindė kaimus, iš kurių jie atėjo, ir išsiliejo į visą kraštą. Įvairios buvo jų bėdos, bet viena buvo bendra – visi jie nežinojo, kaip toliau gyventi.

Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.

Ninka matė, kad išmintingoji jos senelė daugeliui atėjusių buvo paskutinė viltis. Ji matė, kad senelė visa širdimi nori kiekvienam padėti, kad ji pasirengusi kentėti už juos, prisiimti jų skausmą ir bėdas. Ji guosdavo, patardavo, burdavo. Kartais žmonės iš tikrųjų išeidavo su viltimi. Bet Ninka pastebėjo ir tai, kad išėjus tokiam žmogui senelė tapdavo dar liūdnesnė.

Viskas, ką darė senelė, buvo tik lašas begalinėje žmonių nelaimių jūroje. Galingos šios visuotinės nelaimių jūros bangos nušluodavo senelės pastangas nepalikdamos pėdsako. Ir Ninka aiškiai suvokė, kad visa tai beviltiška, kad nei jos senelė, nei kažkas kitas nepajėgs išsemti tos nelaimių jūros.

O žmonės vis ėjo ir ėjo, rodėsi, niekada nesiliaus. Ninką ėmė kamuoti klausimas: „Kodėl? Kodėl taip yra?“ Ji labai norėjo paklausti senelės, bet negalėjo. Kažkas viduj jai sakė, kad išgirdus atsakymą pasaulis atrodys dar tamsesnis ir beviltiškesnis.

Tačiau kartą, išėjus eiliniam žmogui, Ninka nesusilaikė: „Senele, kodėl tiek žmonių kenčia?“ Senelės atsakymas mergaitės nenustebino. Ji pakartojo tą patį, ką sakydavo ir pas ją ateinantiems žmonėms: „Toks yra mūsų pasaulis. Tokį jį sukūrė galingieji dievai.“

Tačiau Ninka jautė, kad senelė jai kažko nepasako. Praėjo nemažai laiko ir ji vėl paklausė: „Senele, o kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį, kur visiems taip blogai? Kodėl kenčia žmonės, kurie nieko blogo nepadarė? Kodėl geri žmonės patiria kančias? Kodėl žmonės miršta, serga, kodėl būna nelaimingi? Kodėl viską lemia ne tiesa, o jėga? Kam dievai sukūrė tokį pasaulį?“

Senelė tylėdama apkabino Ninką ir pasakė: „Negalvok apie tai. Tavęs laukia nelengvas gyvenimas. Bet jei tavo galvoj bus šie klausimai, jis taps nepakenčiamas.“

Ninka ir šįkart nenustebo. Ji žinojo, kad išgirs tokį atsakymą, ji jautė, kad daugiau nereikia klausinėti, kad senelė pasakė viską, ką galėjo pasakyti. Tačiau kažkas jos viduj negalėjo aprimti. Ir staiga jai išsprūdo žodžiai: „O kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį? Senele, nejaugi jiems negaila šių žmonių, kurie pas tave ateina? Nejau didieji dievai yra beširdžiai, šiurkštūs, negailestingi, abejingi žmonių nelaimėms? Senele, tau taip jų gaila, tu taip nori jiems padėti, bet negali, nes esi silpna, tau sunku… O kodėl to nedaro aisčių dievai, juk jie galingi? Kodėl jie padeda ne aisčiams, o jų priešams?..“

Senelė nieko neatsakė, tik tapo dar liūdnesnė. Pagaliau ji tyliai ištarė: „Aš nežinau, ir niekas kitas nežino. Aš tik darau viską, ką galiu padaryti.“

„Štai ką daro žynys, – pagalvojo Ninka. – Būti žyniu – tai stengtis padėti žmonėms, net neišmanant, kaip padėti, guosti juos, teikti jiems viltį, gerai žinant, kad ta viltis apgaulinga, burti jiems laimę netikint, kad ji ateis. Štai ką reiškia būti žyniu.“

Ninka pažvelgė į Didįjį Žynį. Jis vis dar ramiai žiūrėjo į ją, ir visų laikų išmintis švytėjo jo akyse. „Tai gal bent jis žino“, – pagalvojo Ninka. Žvelgdama jam tiesiai į akis uždavė tą patį klausimą: – Kodėl? Kodėl visagaliai didieji dievai sukūrė tokį pasaulį?

Didysis Žynys pakėlė akis į dangų ir pasakė: – Tik tas, kas sukūrė šį pasaulį, kas viską apie jį žino, galėtų tau atsakyti, kodėl jis toks. Mes nematome ir nežinome nė mažos dalelės to, ką mato ir žino jis. Jis mato ir supranta tai, ko mes nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime. – Vadinasi, kai aš būsiu žynė, žmonės lauks iš manęs pagalbos, aš visa širdimi norėsiu jiems padėti, bet būsiu tokia pat bejėgė, kaip ir jie. Ir kai jie manęs paklaus, kodėl pasaulis toks, aš turėsiu atsakyti: „Aš, kaip ir jūs, nieko nežinau. Tik pats pasaulio kūrėjas žino tai…“ O kai jie paklaus manęs, kodėl jie kenčia, aš turėsiu atsakyti, kad toks yra pasaulis. Kai prašys patarti, ką jiems daryti, kad išvaduotų save ir savo artimuosius iš visų nelaimių, aš nežinosiu atsakymo.

Ką jautė pasaulio kūrėjas

Didysis Žynys ilgam nutilo, jį apgaubė dar tirštesnė tamsa. Ji tapo tokia tiršta, kad Ninka vos galėjo įžiūrėti jo tamsų siluetą, nors jis stovėjo visai greta. Iš tamsos pasigirdo tylus jo balsas: – Ką gi, Ninka. Aš neturiu atsakymo į tavo klausimą, bet tu jį gausi. Aš galiu tai padaryti… Yra tik vienas būdas sužinoti, kodėl pasaulis toks, koks yra. Reikia pačiai tapti visažiniu dievu ir pasaulio kūrėja. Tada tu žinosi viską, ką kurdamas pasaulį žinojo jis, matysi viską, ką matė jis, ir patirsi tai, ką jautė jis. Tik taip sužinosi, kodėl jis sukūrė tokį pasaulį.

Žynys lėtai iškėlė rankas virš Ninkos, ir viskas aplinkui pradėjo žaibiškai keistis. Visą erdvę užpildė garsai ir žaibai. Atrodė, kad pasaulis prisipildė galingos, žaibuojančios, visomis spalvomis spinduliuojančios energijos. Ninka jau nebematė Didžiojo Žynio, neberegėjo kalno, ant kurio jie stovėjo, iš akių išnyko ir apačioje dunksojęs tamsus beribis miškas.

Visa tai pakeitė begalinis ugninės energijos pripildytas kunkuliuojantis pasaulis. Jame dar nebuvo nieko – nei žemės, nei dangaus, nei žvaigždžių, nei visatų. Vien kunkuliuojantys, susiliejantys, besimaišantys ir susiduriantys, šviesa ir jauna energija spinduliuojantys ir saldžios nuojautos pilni šviesos srautai. Jie žavėjo, stebino, viliojo.

„Tai štai koks buvo pasaulis pradžioje! – pagalvojo Ninka. – Vadinasi, jis nebuvo nei tamsus, nei tuščias, nei negyvas. Jis buvo pilnas judėjimo, šviesos, gyvybės. Tai štai ką matė pasaulio kūrėjas pradžioje.“

Žiūrėdama į aplink kunkuliuojančius šviesos srautus Ninka pajuto, kad šviesa pripildo jos sielą, ir per visą jos kūną perėjo saldus virpulys. Ją apėmė galingas noras surinkti visų šių chaotiškų šviesos srautų energiją ir nukreipti ją – sukurti kažką neapsakomai nuostabaus ir didingo.

„Tai štai ką jautė kūrėjas, kai pradėjo kurti pasaulį“, – pagalvojo ji.

Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.

Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti. Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.

Po akimirkos ją užplūdo dar vienas jausmas – galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.

Iš šios minties gimė klausimas: „Koks gi turi būti šis nuostabus pasaulis, kurį aš noriu sukurti?“

Ir staiga prieš Ninkos akis ėmė atsirasti ir dingti įvairūs pasauliai.

Kokie skirtingi jie buvo! Tarp jų buvo ir žaibiškai besikeičiančių, nieko pastovaus neturinčių pasaulių. Bet buvo ir ramių, sustingusių, geometriškai taisyklingų, kuriuose viskas apibrėžta ir sutvarkyta. Buvo didžiulių ir galingai besiplečiančių pasaulių, kurie kiekvieną sekundę užkariaudavo vis naujus visatos plotus. Buvo ir mikroskopiškai mažų, jaukių pasaulėlių, kurie, nepaisant mažumo, buvo neišsemiamai įvairūs. Buvo pasaulių, kur žvaigždės ir planetos judėjo nuostabaus grožio sferose ir užpildydavo erdvę stebuklinga muzika. Tačiau buvo ir rūsčių, negyvų pasaulių, kur begalinėje tamsioje erdvėje susidurdavo seniai mirusios žvaigždės.

„Tai štai apie ką galvojo pasaulio kūrėjas! – mąstė Ninka. – Jis galvojo apie tai, koks turi būti pasaulis, kurį jis sukurs! Ir išvydo daugybę pasaulių. Kaipgi jis pasirinko?“ – klausė ji savęs.

Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.

„Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“

Nauji pasauliai toliau keitė vienas kitą. Kiekvienas buvo savotiškai gražus ir įdomus. Bet tarp jų nebuvo to vienintelio, kurį Ninka norėjo sukurti. Ir kuo daugiau jų pamatydavo, tuo mažiau tikėjosi, kad toks pasaulis atsiras.

„Nejaugi ir Dievas, kurdamas šį pasaulį, jautė tą patį? Nejaugi jis, kaip ir aš, norėjo nuostabaus pasaulio ir nežinojo, kaip jį sukurti ir koks jis turi būti? O gal to negalėjo padaryti netgi jis?“ – mąstė Ninka.

Jai žaibiškai dingtelėjo mintis: „Žinau! Žinau, koks turi būti šis pasaulis! Turiu sukurti pasaulį, tiksliai tokį, kokia esu aš pati. Aš turiu jį sukurti pagal savo paveikslą.

Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.

Tai ne viskas. Kaip aš dabar noriu sukurti naują pasaulį pagal savo paveikslą, taip ir kiekviena dulkelė, kiekvienas vandens lašas, kiekvienas smėlio grūdas norės keisti pasaulį pagal save. Kiekvienas iš jų keis jį, kol gims jo trokštamas, jam mielas, jam paklusnus pasaulis.

Mane perpildo energija ir noras kurti. Ir lygiai taip pat kiekvienoje dulkelėje ir kiekviename vandens laše glūdės neišsenkamos jėgos, kurios veršis į išorę siekdamos paversti tą dulkelę, tą grūdelį, tą lašelį tuo, kuo jie norėtų būti: didžiuliu kalnynu ar beribiu vandenynu. Ir kiekvienas daiktas naujajame nuostabiajame pasaulyje bus gyvas ir perpildytas stebuklingų jėgų, kaip ir aš, jaus begalinę energiją ir troškimą kurti, judėti, keistis, tapti savimi ir sukurti pasaulį pagal savo paveikslą.

Taip, taip! Tai ne aš kursiu naująjį pasaulį, tai darys kiekvienas vandens lašas ir kiekvienas smėlio grūdelis, kiekvienas medis ir kiekvienas žmogus. Kiekvienas iš jų kurs pasaulį, apie kurį svajoja, ir galiausiai šie pasauliai susilies į vieną viską apimantį, visų išsvajotą, nuostabų pasaulį. Jis bus gyvas, begalinis ir kupinas stebuklingų jėgų, kaip ir aš. Toks pasaulis sujungs viską: jis bus didingai ramus ir kartu pilnas judėjimo, be galo įvairus ir kartu vieningas. Kiekviena smėlio dulkelė užims jame jai tinkamiausią vietą. Kiekvienas vandens lašas jame bus toks, koks nori būti.“

Ninka pakėlė ranką ir pasakė: – Tebūnie!

Vos jai tai ištarus, ėmė keistis šviesos srautai, ir iš jų pradėjo gimti pasaulis.

Pradžioje gimė Didysis Vienis – begalinė šviečianti, sąmoninga, gyvybės pilna Pasaulio jūra. Tai nebuvo vanduo. Tai buvo gyvybės, džiaugsmo, laimės, amžinybės jūra. Ši pirminė jūra pagimdė antrąjį didįjį pasaulio pagrindą, Didžiąją Dvejybę – pasaulio priešingybes: vyrą ir moterį, gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą, laimę ir skausmą su kančia, šviesą ir tamsą, žemę ir dangų, šilumą ir šaltį, tiesą ir melą, gyvenimą ir mirtį ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų.

Paskui Ninka pamatė, kaip visų šių nesuskaičiuojamų priešingybių sūkurys sujungė Didįjį Vienį ir Didžiąją Dvejybę ir taip atsirado didžiulis, smarkiai besisukantis, dangų siekiantis Pasaulio viesulas, o iš jo gimė Pasaulio medis. Ninka iš karto suprato, kad tai būtent jis. Senelė jai buvo pasakojusi apie šį stebuklingą medį. Tai medis, kuris jungia tris pasaulius: žemę, dangų ir požemį. Iš jo gimė viskas, kas yra danguje, žemėje ir požemių pasaulyje. Jis kiekvieną akimirką augo ir keitėsi. Jo lapijoje išsiskleisdavo gėlės ir paslaptingos dvasios, gyveno nuostabūs paukščiai ir nesuskaičiuojama daugybė gyvūnų.

Kai ryškiai šviečiantis mėnulis tamsioje erdvėje pasiekė aukščiausią ir tolimiausią savo orbitos viršūnę, didysis Pasaulio medis staiga virto pasauliu – milžinišku, spindinčiu.

Šis naujas, didingas, audringas pasaulis buvo nuostabus. Jis buvo stulbinamas.

Jis buvo begalinis ir neišsenkamas. Jame iškildavo ir vėl pradingdavo žemynai. Jie paskęsdavo bedugniame vandenyne ir vėl išnirdavo. Juos padengdavo ledynai ir vėl užklodavo žaluma. Atsirasdavo, suklestėdavo ir žlugdavo didingos imperijos. Iškildavo ir pradingdavo tautos. Nepaliaujamai kito gamta ir dangus, oras ir vandenys. Nuolatiniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai ir gaisrai keitė šio pasaulio veidą. Jis niekada nebuvo vienodas, jis visą laiką kito.

Ninka vis žiūrėjo į šį pasaulį, į jo begalines erdves ir neaprėpiamą mėlyną dangų virš jų. Ji matė didžiulius kalnus. Kiekvienas iš jų buvo nuostabus ir unikalus. Kaip ir kiekvienas šių kalnų akmuo. Ninka matė beribius vandenynus ir tokį pat beribį dangų virš jų. Kiekvienas vandenynas alsavo didybe, jų vandenys, gelmės ir bangos buvo neapsakomai gražūs, ir kiekvienas jų lašas, kiekvienas dugne gulintis akmuo ir kiekvienas čia gyvenantis padaras buvo nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas. Ninka matė beribius miškus. Kiekvienas jų medis buvo nepaprastas ir išskirtinis, kaip ir kiekvienas medžio lapas.

Buvo neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio.

Kažkas ne taip

Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.

Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. Todėl pasaulyje iškildavo galingos imperijos, bet jas įveikdavo kitos, dar galingesnės. Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.

„Tai štai kokį pasaulį sukūriau. Maniau, kad kiekviena dulkelė galės keisti pasaulį ir daryti jį tokį, kokio nori. Tai virto į amžiną karą, kuriame visi kovoja vieni prieš kitus. Aš sukūriau pasaulį, kur yra tik nugalėtojai ir nugalėtieji, stiprūs ir bejėgiai. Primityvi, bet stipri tauta užpuola silpnesnę ir pavergia ją. Ir visada šioje kovoje nugali ne tas, kuris doresnis, sąžiningesnis, kilnesnis, ne tas, kuris nori gero kitiems, o žiauresnis ir stipresnis. Jėga vienintelis tikras turtas. Tai štai ką pamatė Dievas, kai sukūrė tokį pasaulį, – mąstė Ninka, ir nusivylimas aptemdė jos sielą. – Tai ko gi trūksta mano pasauliui? Matyt, aš nedaviau jam kažko labai svarbaus. Bet ko? Ko stinga šiam galingam, dinamiškam, kunkuliuojančiam, energijos ir veržlumo kupinam pasauliui?“

Ko trūksta pasauliui

Ninka žiūrėjo į jo begalinį judėjimą, sprogstančius kalnus ir iškylančius žemynus ir mintyse vis kartojo tą patį klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Ir staiga ji pasakė: – Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Taip, susižavėjimo. Viskas šiame pasaulyje yra nuostabu ir žavinga. Žavingas kiekvienas augalas ir kiekvienas kalnas, nuostabus yra kiekvienas žmogus ir gyvulys, kiekvienas vandens lašas ir begalinis vandenynas. Taip, jie nuostabūs. Tačiau nė vienas iš jų to nežino. Ir niekas nežino, koks nuostabus šis pasaulis. Nuostabus ir žavingas yra kiekvienas vandenyno lašas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks žavingas yra jis pats ir kiekvienas kitas lašas. Be galo nuostabus yra kiekvienas miško medis ir kiekvienas jo lapas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.

O jeigu jie tai matytų, jei atsivertų visam šiam grožiui ir didybei, jie tiesiog negalėtų nesižavėti. Šis susižavėjimas būtų toks stiprus, kad būtų neįmanoma viso to nepamilti. Pamilę jie imtų trokšti gero vieni kitiems. Užuot siekę pašalinti kitą, užuot kovoję su juo, jie norėtų, kad jis būtų, nes jis toks nuostabus, toks begalinis… Užuot kovoję su kitu, jie trokštų žiūrėti į jį, kalbėti su juo, pažinti jo nuostabią sielą, tapti su juo vieniu…

Dabar jie visi akli ir to nemato. Jie mato vandenį, bet nemato nuostabaus vandenyno, jie mato akmenį, bet nemato jame slypinčio didingo kalnyno. Jie nemato vandenyno, kalno, miško medžio sielos. Jie nemato ir kito žmogaus sielos.

Todėl jie nemato ir daug kitų dalykų. Jie nemato, kad visas juos supantis pasaulis, kiekviena jo dulkelė – tai pilnas gyvybės, begalinis ir žavingas pasaulis. Jiems šis pasaulis atrodo negyvas ir neįdomus. Jie nemato juos supančių daiktų sielų. Tai, kas yra aplink, juos domina tik tiek, kiek jie gali tai panaudoti savo siauriems tikslams. Jie nemato vandenyno didybės, jiems tai tik daug vandens. Jie nejaučia miško dvasios, jiems tai tik daugybė medžių. Dėl to jų siela uždaryta grožiui, susižavėjimui, aplinkinio pasaulio didybei.

Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…

Ir tada viskas pasikeis. Jie ims džiaugtis. Dabar jie niūrūs ir susirūpinę, nes nesupranta, koks nuostabus yra jų pasaulis, koks įstabus gyvenimas ir kokia laimė, kad jie gimė ir gali tuo džiaugtis.

Ir tada jiems gims laimė. Kad ir kokia bėda juos ištiktų, jie visada žinos, kad yra be galo turtingi, nes turi mano didžiąją dovaną – nuostabų pasaulį, nuostabų mišką, nuostabius žmones aplinkui.

Ir dar jiems gims dėkingumas. Jis pakeis pyktį ir norą kovoti. Tai bus, visų pirma, dėkingumas man. Praregėję jie pajus begalinį dėkingumą man už tai, kad aš padovanojau jiems šį nuostabų pasaulį ir gyvenimą…

Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.

Ir tada jie mylės mano išsvajotą pasaulį. Tada šis pasaulis ims panašėti į pasaulį be sielvarto ir ligų, neapykantos ir mirties, kur kūryba nėra naikinimas. Aš dabar tiksliai nežinau, koks bus tas būsimas pasaulis. Ir pasaulis nežinojo, koks jis bus. Tačiau kiekviena dabartinio besivystančio, besiveržiančio pirmyn pasaulio dulkelė buvo perpildyta troškimo tapti savimi ir kartu būti harmonijoje su didingu ją supančiu pasauliu.

Taip, jiems trūksta susižavėjimo. Ir jiems trūksta stebuklingos būtybės, kuri paliestų jų akis ir pasakytų: „Praregėk!“, kad jie atsimerktų ir išvystų aplinkinį pasaulį, visas jo spalvas.

Pasauliui trūksta manęs

Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.

Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…

Aš būsiu ta, kuri palies jų akis ir pasakys: „Praregėk…“ Aš įleisiu į jų širdis susižavėjimą, meilę, džiaugsmą, išmintį. Mano dėka jie pamatys tikrąjį pasaulį, patirs begalinį dėkingumą, kad gimė ir regi jį…

Ir kiekvienas norės to, ko noriu aš: kad pasaulis būtų nuostabus, kad visi jame būtų laimingi. Ir kiekvienas padės man jį tokį sukurti. Ir kiekvienas su džiaugsmu darys viską, kad jis toks būtų. Didieji dievai ir žmonės pasaulį kurs kartu.

Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.

Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…

Ir ji pasakė: – Aš noriu būti žyne…

Vydūno idėjos novelėje „Pasaulio sutvėrime“

Amžinasis „Kodėl?“ (Teodicėja): Jaunoji veikėja Ninka kelia skausmingiausią žmonijos klausimą – kodėl visagaliai dievai sukūrė pasaulį, kupiną neteisybės, skausmo ir kančios?
Koks turi būti pasaulis: Per didingą viziją Ninka pati išgyvena pasaulio sutvėrimo procesą. Ji suvokia, kad visagalybės, tobulos formos ar nuolatinio virsmo nepakanka – pasauliui, kad jis būtų gyvas, trūksta susižavėjimo ir prasmės, kurią jam suteikti gali tik atmerktos, mylinčios akys.

V.ŠILTOS VASAROS SAULĖS IR ŠALTOS ŽIEMOS SAULĖS PAMOKOS

A child standing in front of a hut AI-generated content may be incorrect.

Vasaros saulė

Rytais Ninka pabusdavo, kai geltoni saulės spinduliai pažvelgdavo per aukštą medinę tvorą, supančią pakilumoje stovintį namelį, į viršutinę – šiaurinę – sodo dalį.

Pro atviras duris Ninka iškart pamatydavo prie krosnies triūsiančią savo senelę. Pakilusi iš savo gulto, sudėjusi delnus ir nulenkusi galvą, Ninka pasveikindavo senelę, o ši pasilenkusi priglausdavo ją prie krūtinės ir pabučiuodavo. Po to, basa ir vien su marškinėliais, ji išbėgdavo iš namo ir pasveikindavo saulę, mišką bei nuokalnėje esantį sodą. Atsigręžusi atgal, ji pasveikindavo namą ir didelį kurmį, kuris, ką tik iššliaužęs iš savo urvo, paslėpto po virtuvės langu tarp dviejų pamatų rąstų, aukso spindesio akimis žiūrėdavo į saulę.

Paskui per namo slenkstį į ryškią ir šiltą ryto saulės šviesą išeidavo aukšta, tamsiais drabužiais vilkinti senelė. Dešinėje rankoje ji laikė didelį geltono molio dubenį, o kairėje – mažą rudą dubenėlį. Abiejuose buvo pilna pieno su medumi ir baltos duonos riekių. Mažąjį rudą dubenėlį senelė paduodavo Ninkai. Mergaitė atsargiai abiem rankomis jį paimdavo ir pasilenkusi, tardama kviečiančius bei padrąsinančius žodžius, pastumdavo kurmiui, o šis tuoj pat imdavo ėsti.

Po to, gaubiamos geltonų saulės spindulių, jos ilgu sodo taku, palei daugybę lysvių su didelėmis gėlėmis, nueidavo link nendrėmis apaugusio tvenkinio pietiniame daržo gale. Jos ėjo aplankyti didžiojo ir šventojo, išmintingosios aukštosios gyvačių dievybės sūnaus, kurio galvą ties dešiniuoju ir kairiuoju smilkiniu puošė du dideli auksiniai pusmėnuliai. Jis gyveno upės pakrantėje, apaugusioje dygliuotais laukinių erškėčių krūmais, lyg kokiame sename šeško urve.

Čia pat buvo įėjimas į urvą, kurį pamaldūs vaidilos buvo apdėję dideliais, įvairiaspalviais akmenimis. Tarp jų tankiai žėlė išsišakoję, dygliuoti erškėčių stiebai, sulaikantys stačius įėjimo akmenis nuo griuvimo.

Niekas negalėjo pasakyti, kaip giliai laukinių erškėčių tankumyne veda šis pasislėpęs urvas. Tačiau senelė pasakojo Ninkai, kad nuo jo, po erškėčiais, į kalno gilumą tęsiasi požeminis takas. Jis veda prie didelės olos, esančios giliai po rąstiniu nameliu, kuriame gyveno senelė su Ninka ir didysis kurmis.

O iš tos olos, pasakojo senelė, giliai po žeme, po senojo miško šaknimis, į visas puses it žvaigždės spinduliai driekiasi daugybė požeminių takų. Jie veda į slaptas, tik vaidiloms žinomas vietas, o kai kurie iškyla į žemės paviršių.

Didelė, melsvai žėrinti, beveik balta gyvatė gulėjo ūkanotoje, vėsių ryto šešėlių dengiamoje pievelėje ant trijų plokščių granito luitų, visai arti įėjimo į savo urvą. Nuo šio urvo pro nendrių tankynę link gilaus lelijų ežerėlio vedė platus takas.

Įstrižai nuo gyvatės, taip pat rytiniame šešėlyje, stūksojo dar du granito luitai. Tarp jų iš krūmų pro kranto nendres kyšojo ilgas akmeninis latakas. Iš jo nenuilstamai murmėdamas čiurleno stebuklingo skaidrumo šaltas vanduo. Jo šaltinis slypėjo paslaptingoje kalno gilumoje. Vandens srovė krito į plačią akmeninę vonią, o iš jos – ant kranto, ir iš ten – į gilų vandens lelijų tvenkinį.

Kai senelė kartu su Ninka, išėjusios iš geltonų saulės spindulių nutviekstos atokaitos, prisiartino prie gyvatės, toji, kaišiodama dvišaką liežuvėlį, pakėlė galvą. Prie pat stačios granito uolos abi sustojo. Ninka, pasiėmusi du tuščius kibirėlius, pasuko kairėn ir nuėjo prie už kelių žingsnių tvenkinio krante esančios plačios akmeninės vonios.

Ten ji pastatė abu savo kibirėlius ant granito luito krašto, pažvelgė į krištolinę, iš akmeninio latako tekančią srovę, sudėjo savo mažus delnus ir su gilia pagarba ištarė padėkos žodžius stebuklingajam šaltiniui už jo šaltą, nepaprasto skaidrumo ir gaivumo vandenį.

Paskui ji grįžo prie senelės, kuri atsargiai perdavė jai didelį dubenį su pienu, medumi ir saldžiais duonos trupiniais. Ninka pastatė dubenį ant granito luito priešais gyvatę, kuri tyliai sušnypštė, lyg tardama rytinį pasveikinimą. Tada Ninka atsigręžė į senelę ir abi tyliai, nunarinusios galvas bei sudėjusios delnus, pagerbė aukštąją dievaitę, kuri pasislinko prie dubens ir po truputį lakė bei rijo duonos gabalėlius.

Netrukus ūkanoti mėlyni šešėliai pradingo, o geltoni saulės spinduliai auksine liepsna uždegė ežero nendres. Savo ryškia šviesa ir švelnia šiluma jie apgaubė tvenkinį, krūmų tankumyną bei ant granito plokštės gulinčią didelę gyvatę. Senelė nusilenkė saulės šviesoje besišildančiai didelei baltai gyvatei ir sodo takeliu lėtai grįžo prie savo darbų namelyje.

O Ninka nusivilko lininius marškinėlius, priėjo prie gyvatės ir patiesė juos saulėkaitoje ant antrojo iš trijų, prie pat vandens gulinčių granito luitų. Tada ji pasilenkė prie vandens, pamažu įbrido gilyn ir atsargiai nuplaukė tarp didelių, plačių lapų bei daugybės it sniegas baltų ar kaip auksas geltonų lelijų, kurios dengė beveik visą tvenkinį, išskyrus jo vidurį. Ji plaukė link dviejų iš vandens kyšančių, delno platumo akmenų, o aplink ją ant ilgesnių nei ranka stiebų siūbavo lelijų lapai bei žiedai.

Ninka užlipo ant vieno iš akmenų ir atsisėdo. Vanduo sruveno nuo jos mažo, blizgančio, įdegusio kūnelio ir neilgų, ant siaurų vaikiškų pečių krintančių kviečių baltumo šlapių garbanų. Tarp didelių lotosų žiedų skraidė didžiuliai šviesiai mėlyni, geltoni, rausvi ir balti drugeliai. Apačioje, po jos – mačiusios tik septynis pavasarius – keliais, žaismingai teliūskavo didelės, alyvinės spalvos vandens lelijos su geltonais kuokeliais ir aukso geltonumo piestelių rutuliukais.

Rytinės saulės šviesoje Ninką aplankydavo daugybė įvairiausių spalvų drugelių, pulkais skraidančių nuo žiedo prie žiedo, taip pat dideli ir maži, žaliai bei mėlynai spindintys ketursparniai laumžirgiai. Ninka mažytėmis rankomis nuprausė veidą, kaklą bei visą kūną, o nuo jos nutekantys vandens lašai visomis vaivorykštės spalvomis spindėjo saulėje. Tada ji nuslydo nuo akmens į vandenį ir nuplaukė atgal kranto link, prie trijų granito luitų.

Kaip įprasta, didžioji baltoji gyvatė jau buvo pabaigusi pusryčiauti; ji paliko luitą prie įėjimo, peršliaužė ant akmens prie pat vandens ir susirangiusi šildėsi saulėje, gulėdama ant ten patiestų Ninkos lininių marškinėlių.

Ninka prisėdo apdžiūti ant trečiojo, laisvo ir jau saulės sušildyto granito luito. Priešais ją plačioje granito vonioje šildėsi gyvatė, o mergaitė atsilošusi, pagarbos bei atsidavimo sklidinomis akimis žiūrėjo į keistą būtybę, esančią vos už kelių žingsnių nuo jos.

Ir, kaip visada, ji vėl pajuto išgąstį, kone siaubą. Ją visą apėmė stiprus šios būtybės – neturinčios nei kojų, nei rankų, su dvišaku liežuviu, baltai blizgančiais žvynais ir auksiniais pusmėnuliais ant smilkinių – kitoniškumo jausmas. Tokį pat nepanašumą ir svetimumą (nors ir visai kitokį) ji pajusdavo stebėdama aštuonkojį juodą vorą.

Kartu ją giliai jaudino nepaprastai protingos šios būtybės akys. Gyvatės žvilgsnis perpildė Ninką giliausiu pagarbos jausmu. Ji jautė, kad ši balta gyvatė – tai būtybė, priklausanti kitiems, tolimiems, seniai išnykusiems pasauliams. Jos akyse švytėjo begalinė tų labai tolimų ir kitų, dar labiau nutolusių pasaulių bei epochų išgyvenimų jūra.

Kiek daug galėtų ši būtybė papasakoti!

Ir Ninka džiaugėsi, kad ji pati su savo mažu gyvenimu bei jos senelė su savo didžia išmintimi ir meile taip pat taps šios nuostabios baltos gyvatės prisiminimų dalimi, ir ji galės kada nors, visai tolimais laikais, papasakoti ateities žmonėms apie jas abi.

Taip ji, kupina baimingo virpulio ir pagarbos, tyliai sėdėjo ant savo akmens, kol jos auksinio rudumo oda ir ant pečių krintančios kviečių baltumo garbanos visai išdžiūvo. O didžioji balta gyvatė dar ilgai gulėjo nejudėdama, nuleidusi galvą ant Ninkos marškinėlių, lyg žvelgtų į tolimus ir dar tolimesnius prisiminimus.

Paskui ji vėl krustelėjo, mąsliomis akimis pažvelgė į Ninką ir tyliai sušnypštė. Atrodė, kad ši keista būtybė nori pasakyti: „Ačiū tau, miela Ninka, už tavo šiltą drabužėlį! Jis padėjo man geriau regėti daug to, kas nutiko senų senovėje. Mano dieviškasis tėvas ir aš atvykome pas tave ir tavo stebuklingą senelę iš tolimų pasaulių ir iš amžinybės. Žinok, kad būsiu su jumis nuolatos ir visada prisiminsiu jūsų likimą – kaip ir kaskart, kai žvelgiu į žmogiškąją būtybę. O dabar, miela mergaite, paimk savo lininius marškinėlius ir eik padėti senelei nudirbti sunkius darbus!“

Kai Ninka sugrįžo namo, senelė be žodžių ją apglėbė ir pabučiavo, tarytum atleisdama, kad ši taip ilgai maudėsi, užsibuvo prie gyvatės ir nepadėjo jai dirbti. O sena išmintinga moteris pajuto, kad per tą laiką, besimaudydama ir būdama šalia gyvatės, Ninka vėl pažino ir išgyveno tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Ji matė, kad mergaitės sieloje vis ryškėja ir stiprėja jausmas, padėsiantis jai suvokti paslaptingą, amžinai gyvą laiko esmę ir galybės žmonių gyvenimų seką begalinėje laiko jūroje. Tai jausmas, kuris ir yra sielos akys.

Rudens audros

Keisčiausius išgyvenimus mergaitė patirdavo rudenį, kai pliaupė lietus, o šaltas audringas vėjas siūbuodavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių lajas, kai jis šiaušė ir blaškė sodo medžius pirmyn bei atgal. Šiuos išgyvenimus ji patirdavo ir viena išėjusi iš namų, ir būdama su senele viduje, kai audra dieną naktį purtė jų seną namelį ir be paliovos švilpė bei staugė virtuvės kamine.

Net ir lyjant lietui ar siaučiant audros vėjui, Ninka noriai ir dažnai išeidavo į lauką. Prieš tai ji apsigaubdavo šilta skara, apsivilkdavo paltuką, nuo kurio laisvai nutekėdavo vanduo, ir pasiimdavo savo kibirėlius. Tuomet ji žengdavo iš namų šilumos į šaltą lietų, o vėjas kone išplėšdavo duris jai iš rankų.

Išėjusi ji stabtelėdavo ir apsižvalgydavo aplinkui, nors vėjas plėšė šiltą skarą nuo galvos, o jos auksiniai, nuo lietaus jau šlapi plaukai laukinėmis sruogomis plaikstėsi vėjyje. Dabar, už kone nepermatomos, tamsiai rudos lietaus uždangos, viskas atrodė visai kitaip.

Už jos nugaros stūksojo smarkaus lietaus plaunamas mažas namas, kuriame nesimatė kurmio. Prieš akis – didelis sodas su sausais aukštų ir žemų gėlių stiebais. Ant jų matėsi pakibusios ir lietaus plakamos užsivėrusios gėlių galvutės. Apačioje vos įžiūrimas šventasis šaltinis bei lelijų ežeras su jį supančiu nendrių tankumynu. Nesimatė ir išmintingosios gyvatės.

O banguojantis, neįžengiamas miškas priešais ją buvo išjudintas iki pat gelmių. Medžių lajos blaškėsi pirmyn ir atgal, žemai virš miško pietų link lėkė tamsios žalsvai pilko mėlynumo debesų krūvos ir debesų draiskanos. Jos priminė milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius žirgus plačiai atvertomis akimis, ilgais besiplaikstančiais karčiais, nešančius ilgabarzdžius raitelius beprotiškoje medžioklėje.

Ir šis jausmas visiškai užvaldydavo Ninkos sielą.

Tada, veržlaus vėjo stumiama, garbanoms plakant per veidą, lėtai ir vis stabteldama, Ninka nusileisdavo sodo taku žemyn prie šventojo šaltinio. Ten ji trimis ketvirtadaliais pripildydavo kibirėlius vandens, sudėjusi mažas rankas padėkodavo šaltiniui, suimdavo už mažo kibiro rankenos ir prieš vėją grįždavo prie namelio, kur senelė jau būdavo atidariusi duris ir įleisdavo ją į šiltą virtuvę.

Čia Ninka pastatydavo kibirus ant medinio suolo, o senelė nuvilkdavo ir prie židinio pakabindavo jos skarą bei paltuką. Vėjo garsai kamine panėšėjo į ramybės nerandančių dvasių gaujos verkšlenimą bei staugimą ir aidėjo ore virš mažojo namelio. Ninka atsisėsdavo prie židinio ant suoliuko ir džiovindavo savo geltonas garbanas. Tik retkarčiais jos ištardavo žodį. Prieblandoje, vien židinio ugnies apšviestoje virtuvėje, Ninka klausėsi graudžių, pasmerktų būtybių raudų, ir šios perpildydavo visą sielą.

Išmintinga senė netrikdė Ninkos susimąstymo, nes manė, kad per jį ir vyksta mokymasis, sielos augimas bei jos stiprėjimas. Tai pasiekiama tik per gilius ir besikartojančius sielos išgyvenimus. Be jų nepasiekiama tikra išmintis ir visa tai, ką išminties nepažinę krikščionys vadina raganavimu bei kerėjimu, už ką degina žmones ant laužų. Dauguma krikščioniškų mokytojų ir kunigų nieko neišmanė apie žmogaus sielą. Jie manė, kad ją ugdyti galima tik lazda, mokant skaityti ir skaičiuoti bei romiomis maldomis.

Rudenį pasitaikydavo ir tamsių, bevėjų dienų. Bet ir tomis dienomis miela, draugiška saulė nė akimirkai nepažvelgdavo pro tamsius pilkus debesis ir nepadovanodavo žemei savo šventos, rūpestingos šviesos. Tačiau net ir tokios dienos Ninkai buvo kupinos gilių išgyvenimų.

Žiema. Kas čia atsitiko?!

O žiemą ledinio šalčio dienos atnešdavo Ninkai naujų, gilių, jos sielą perpildančių išgyvenimų. Tai nutikdavo ir šilto namelio viduje, ir lauke – stingdančiame žiemos šaltyje.

Jei tik lauke nesiautėjo sniego pūga, kokia siautė dvi pastarąsias dienas ir naktis, Ninka po kelis sykius atnešdavo iš šventojo šaltinio prie lelijų ežero abu savo kibirėlius, sklidinus nuostabaus vandens.

Tą kartą sniego audra ūžė nuo vakar dienos. Po to ji aprimo. Tada senelė, kaip ir kiekvieną tokį ramų rytą, apmovė Ninkai po marškinėliais šviesiai pilkas kelnes, apsiūtas daugiasluoksniais kailiais, ant viršaus užvilko pilkai rausvą darbo drabužį bei kailiais pamuštą melsvai pilką paltuką, o galiausiai apgaubė ją dviguba, šilta, kutais papuošta tamsiai ruda skara, kad kūnui būtų visai šilta.

Ninka prisirišo prie patvarių šiltų batų sniegžengius, paėmė iš senelės šiltas, margas pirštines, abu mažus tuščius kibirėlius, ir senelė, taip šiltai aprengtą, išleido ją per aukštą namo slenkstį į ledinę žiemos tylą, į pilką orą ir kandantį šaltį.

Ninka lengvai žengė su savaisiais sniegžengiais sodo tako link. Prie jo priėjusi, ji, kaip ir visada, stabtelėjo ir apsižvalgė aplinkui, į šaltą melsvą pilkumą. Jos akims ir sielai vėl atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčio miško šakos.

Ir staiga toli pietryčiuose, tamsėjančioje melsvoje pilkumoje, Ninka išvydo išplaukiančią, tamsiai raudonai šviečiančią žiemos saulę.

Ninka atsigręžė, pastatė tuščius kibirėlius, pakėlė rankas šiai aukštai dievaitei pasveikinti ir žiemos tyloje tyliai uždainavo didžiojo palaiminimo dainą šventąja žynių kalba. Ir atrodė, tarytum tylus choras kartu pradėjo giedoti ir visas miškas.

Paskui ji vėl paėmė kibirėlius ir pusiau slysdama nubėgo per sniegą prie granito luitų, per kuriuos stebuklingas vanduo iš šventojo šaltinio čiurlendamas liejosi į plačią granito vonią ir toliau, per dvi siauras, rankos pločio neužšalusias properšas, krito ant luito pagrindo.

Ninka atsargiai žengė nuo kranto kelis žingsnius ant ledo, nuo kurio paskutinė audra nupūtė beveik visą sniegą. Ir staiga ją apėmė kone siaubas. Ji pritūpė, nusimovė dešiniąją margą pirštinę ir maža, šilta vaikiška ranka palietė šaltą, kietą kaip akmuo ledą – tą patį, kuris dar visai neseniai, vasarą, buvo gaivus, minkštas, kiekvienam judesiui paklusnus, gilus ir paslaptingai viliojantis vanduo!

Ji atrišo mažus sniegžengius nuo batų, vėl užsimovė margą pirštinę, paliko sniegžengius ir abu kibirėlius ant ledo ir nubėgo ten, kur vasarą plaukiojo pro nesuskaičiuojamą daugybę baltų bei aukso geltonumo lelijų, ir kur dabar, aidint jos trumpiems bei greitiems žingsniams, dešinėje ir kairėje iki pat abiejų krantų tik tuščiai bei šaltai atsiliepdavo nesvetingas plikas ledas.

Ji nubėgo prie rausvai pilko akmens luito, kuris vasarą vos iškildavo virš vandens. Ant jo ji sėdėdavo, bučiuodavo bei su meile glausdavo prie širdies gyvus – baltus ir aukso geltonumo – gėlių žiedus. Dabar nieko to nebuvo. Tvyrojo tik bauginančiai šalta, liūdna, kone mirtina tuštuma, tik akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir tiek daug buvo tos mirtinos tuštumos, kad Ninka nejučia suklupo ant ledo prie granito luito, nulenkė galvą, užmerkė akis ir paklausė savo sielos: „Kas čia atsitiko?“

Kai po akimirkos ji vėl atvėrė akis, priešais ją melsvai raudoname rūke plaukė virš horizonto pakilusi didžiulė, raudonai šviečianti saulė. Bet ir ji tebuvo tik milžiniška šalta žvaigždė, kurios spinduliuose nebuvo nė lašelio šilumos!

Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir ištarė: „Šventoji ir kilnioji dievaite! Kas čia atsitiko?!“

Saulė tylėjo.

Tačiau staiga būtent tą akimirką viskas, ką dabarties žmonės nesusimąstydami vadina paprasčiausiai laiku ir kas jiems – tik tuščias žodis, nereiškiantis nieko kito kaip tik bejausmį laikrodį, ir kuriems lygiai taip pat negyvos yra laiko dalys „diena“ bei „naktis“, „mėnuo“ ir „vasara“, – staiga Ninkai virto visai kuo kitu. Visos jos tapo gyvybe trykštančiomis dieviškomis būtybėmis, kurias pagimdė nepaprasta gyvybės jūra. O viso to šaltinis ir spinduliuojanti širdis – pasaulio motina Saulė, visų pasaulių, visos šiltos, kunkuliuojančios gyvybės visatoje ištakos.

Ir galingas dieviškųjų būtybių – „Dienos“ ir „Nakties“, „Mėnesio“ ir „Žiemos“ – choras tyliai, bet su griaustinio galybe užgiedojo sielos gelmes siekiančią dangaus sferų muziką. Iškėlę rankas į raudonai šviečiančią dievaitę, jie giedojo Saulės himną, kurio nepajėgtų atkurti nei žmogaus kalba, nei žmogaus daina. Jiems giedant, į Ninkos sielą liejosi raudonai šviečiantys, alsuojantys Saulės spinduliai ir šiluma.

Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują, sielą ir gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai tai vadina „rudeniu“. O po to, kai pasaulio širdis sutraukia į save visą pasaulio šilumą bei gyvybę, ateina tai, ką dauguma žmonių vadina „žiema“. Ir Ninka išvydo stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje lelijų bei lotosų žiedus – tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir gėlių, žydėjusių senelės sode, sielas, pasakiško kurmio sielą ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą. Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg norėdama pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps, ir mes vėl būsime savo žemiškose sėklose, įgausime naujai atgijusius žemiškus kūnus ir ateisime pas tave į vandens lelijų ežerą, atnešdami pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime pas tave didžiajame sode ir prie namelio. Dauguma žmonių tai vadina tik „pavasariu“ ir „vasara“, nes jiems nepažįstama dieviškoji šilumos prigimtis, jie neturi supratimo apie pakilią, alsuojančią Saulės gyvybės jūrą!“

Tuo tarpu šventoji galingoji Saulė pakilo dar aukščiau ir užpildė šaltą dykumą savo rūpestinga ir vilties kupina šviesa. Ninka atsistojo, iškėlusi rankas pasveikino Saulę, žemai jai nusilenkė, nuėjo prie savo sniegžengių, vėl pritvirtino juos prie batų, paėmė kibirėlius, trimis ketvirtadaliais pripildė juos vandens, padėkojo šaltiniui ir per sniegą lėtai sugrįžo pas senelę. Atneštą nuostabiai skanų vandenį senelė supylė į didelį molinį puodą, stovintį ant medinio suolo, ir uždengė jį dangčiu.

Ir vėl Ninkos siela paaugo, įgaudama naujos jėgos bei naujo aiškumo.

Likimo juostos

Dar vienas didelis išgyvenimas šiais šaltais žiemos vakarais Ninkai buvo grojimas kanklėmis ir ypač mokymasis daugybės aisčių dainų. Be to, Ninka jau buvo išmokusi verpti ir austi šilku blizgančias bei lyg šilkas glotnias drobines juostas.

Šio amato ji pradėjo mokytis jau pirmąją žiemą, viešėdama pas senelę. Ji išmoko paruošti linus ir mažu verpimo rateliu su mediniais ritinėliais viršuje bei apačioje verpti lininius siūlus. Šį verpimo ratelį jai padovanojo jaunas aistis, kuris dažnai užsukdavo gydomųjų žolių. Ninka greitai išmoko austi siauras ir platesnes (delno platumo) šilku blizgančias bei glotnias drobines ilgas juostas.

Trumpomis žiemos dienomis ji dar ilgai, kiek tik pajėgė, stovėdavo prie senelės ir stebėdavo, kaip toji atnešdavo iš palėpės daugybę krepšių su džiovintomis šaknimis, vaistažolėmis, lapais bei gėlėmis ir didžiuliame ugniakure, daugybėje puodų, virė įvairiausias ryškias bei neblunkančias raudonas, mėlynas, žalias ir kitas spalvas. Senelė įmesdavo į verdantį katilą bespalves, šilkines linų siūlų sruogas, ir Ninka audringai džiaugdavosi, kai pavykdavo išgauti įvairių spalvų siūlus.

Ninka vos galėdavo sulaukti, kol spalvoti siūlai išdžius šiltoje virtuvėje, o išdžiūvę jie tapdavo dar gražesni ir šilkiniškesni nei anksčiau. Ji tuoj pat uoliai pradėdavo įvairių spalvų siūlais austi ant šilkinio, mirguliuojančio, gelsvai balto pagrindo įvairiausius raštus. Dar ir šiandien lietuviai šiuos ilgus, kelis kartus aplink kūną apjuosiamus diržus vadina „juostomis“.

Praėjo vos kelios dienos, ir Ninka savo mažu verpimo rateliu jau išmoko išausti net dviejų ar trijų suaugusiojo delnų pločio juostas. Vėlesnėmis žiemos dienomis senelė jai parodė, kaip pasitelkus adatą, siūlus ir žirkles, galima pasisiūti gražius drabužius, papuoštus spalvotais raštais.

Kai su senelės pagalba spalvingas drabužis buvo baigtas, Ninka nustebusi ir su pasitenkinimu ilgai žiūrėjo į mažą metalinį veidrodėlį, o paskui tuoj pat panorėjo pasiūti tokį pat spalvingą drabužį ir senelei.

Tačiau senelė nusišypsojo, paglostė Ninkos garbanas ir tarė: „Mylima mergaite, mano kūnas jau senas ir neauga taip, kaip tavo vaikiškas kūnelis. Be to, aš esu likimo žynė. Aš nesu gimstančios ir klestinčios gyvybės žynė, kuri vasarą dėvi šviesiai mėlyną aprangą. Aš nesu ir amžinosios ugnies žynė – jos visada rengiasi vien baltai. Bet likimo žynės ir žyniai, kaip ir visi aisčiai, nešioja tamsius: juodus, pilkus ar tamsiai rudus drabužius. Taip yra nuo tų laikų, kai pas mus atėjo plėšikaujantys godūs krikščionys.“

Ir Ninka tylėjo, baimingai ir liūdnai mąstydama apie žodžius „likimo žynė“ bei apie visada tamsius aisčių drabužius.

Iki šiol jai dar niekada nebuvo kilęs klausimas, kodėl senelė, kaip ir neįžengiamuose miškuose pasislėpę aisčiai, kaip ir jos tėvas, jos mama, broliai bei visi baudžiauninkai aisčiai, visada dėvėjo tik tamsius drabužius. Pati Ninka iki šiol teturėjo tik savo baltai gelsvus lininius marškinėlius be rankovių ir tamsiai rudą darbo drabužį.

Ninkai pasidarė liūdna nuo šių minčių. Ji su mielu noru būtų išaudusi senelei ir visiems aisčiams šviesius, spalvingus, linksmus drabužius – tokius, kokius jie nešiojo tada, kai dar nebuvo atėję Ordino riteriai, o aisčiai buvo laisvi ir gyveno savo miškuose bei pelkėse.

Kitą dieną, rytą po pusryčių, per kuriuos Ninka nepalietė nė duonos trupinėlio, ji paprašė senelės leisti nueiti prie šventojo šaltinio popiet, nes vandens moliniame inde dar pakako. Senelė sutiko, net nepaklaususi priežasties. Tada Ninka iš šiltos virtuvės nuėjo į siaurą, šaltą miegamąjį, paėmė medinę kėdę, stovėjusią prie jos lovos galvūgalio, pastatė ją prie mažo langelio, paėmė didelę, daug kartų sulenktą skarą su kutais, du kartus ja apsigobė, atsisėdo ir, užmiršusi viską pasaulyje, ėmė stebėti nuostabias ledo gėles bei tankų paparčių mišką ant lango stiklo. Ninkos sieloje jie audė stebuklingą krištolinį pasakų mišką, kuris tai vienoje, tai kitoje vietoje vis sužibdavo auksiniu ar raudonu blizgesiu.

Ninka pasirėmė abiem alkūnėmis į palangę, priartino auksinių garbanų įrėmintą veidą prie stiklo ir pradėjo pūsti šiltą vaikišką kvapą vis į tą pačią vietą. Galiausiai lango lede atsirado maža properša. Ninka dešine akimi pažvelgė į švelniu raudoniu nutviekstą pilką rytą, ir jos akis sužibo nuo stebuklingos, virš horizonto jau sklandančios rytinės saulės.

Žmogaus širdis – maža saulė

Senelė, atėjusi iš virtuvės, prisiartino prie mergaitės, dešine ranka paglostė jos galvą ir tarė: „O milžiniška ir švenčiausioji visatos dievaite Saule! Žemėje mažoji žmogaus saulutė – Ninka iš senojo aisčių miško – sveikina tave!“ Ninka nustebusi pažvelgė į ją ir atsakė: „Miela senele, uždavei man mįslę, kuri dar per sunki mano galvai ir mano sielai.“

Tada ji atsistojo, nusiėmė skarą ir prie lango, greta saviškės, pastatė mažą kėdutę, kuri stovėjo prie senelės lovos kojūgalio. Savo didelę šiltą skarą ji pakabino ant kėdžių atlošų ir prašančiomis bei laukimo kupinomis akimis pažvelgė į senelę.

Tačiau senelė atsisėdo ant Ninkos kėdės, pasisodino ją sau ant kelių, didele skara apgaubė jas abi ir tyliai, viską užmiršusi, žiūrėjo į aukso raudoniu šviečiantį mažą langą bei jame plačiai išsiskleidusį pasakišką paparčių mišką.

Ir Ninkai staiga pasirodė, lyg ji ir vėl, kaip tada lauke, raudonuose Saulės spinduliuose išvydo pirminę šilumos ir gyvybės jūrą, atvilnijančią iš Visatos gelmių. Kartu ji pajuto ir savo mažą, gyvai plakančią širdį, kuri teikė jai šilumą bei gyvybę šiame šaltame kambaryje.

Džiaugsmas ir išgąstis pervėrė Ninkos sielą: „Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausioji, didžioji, mylinti motina Saulė žvelgia iš Visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji stebi, ar jis auga, ar įgyja jėgos bei aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą bei gyvybę: pirmiausia jausmais bei mintimis, vėliau – vaizdais bei paveikslais, po to kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes, ir galiausiai, po daugelio mirčių bei prisikėlimų, kurdama naują galingą Visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių drugelių.“ Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!

Senelė vis dar sėdėjo tylėdama ir ramiai žiūrėjo į stebuklingą langą. Mažytė properša, kurią lede ištirpdė Ninkos šiltas vaikiškas alsavimas, jau buvo užšalusi. Langą apšviečianti kylančios saulės raudona šviesa virto gelsvai raudona. O išsiskleidusio paparčių miško viduje išaugo stebuklingi auksiniai ir gelsvai raudoni paparčio žiedai.

Ninka jau nebegalėjo tvertis savyje. Ji apkabino ir bučiavo senelę, tik stenėdama: „Ačiū tau, mano miela, išmintingoji senele!“ Ir susijaudinusi tęsė: „Leisk man atsistoti ir austi, tebūnie tai kol kas tik paveikslai ir vaizdai. Tegul kol kas be stebuklingos galios ir gyvybės!“

Ir senelė su meile pabučiavo Ninkai į kaktą, apgaubė ją didele skara, kol Ninka nuo medinio kablio virš prieškambaryje stovinčios skrynios nusikabino savo verpimo ratelį. Tada senelė atvėrė skrynią, davė Ninkai tris gelsvai baltų lininių siūlų sruogas ir leido pagal savo norą išsirinkti kitų įvairių spalvų sruogų.

Šiltoje virtuvėje mergaitė uoliai ėmėsi siūlų dėliojimo, parinkdama kuo įvairesnių spalvų, ir netrukus pradėjo austi. Atrodė, kad iš pačios jos sielos į gelsvai baltą, šilku blizgančią, pusantro delno pločio linų juostą liejasi pumpurai, jau išsiskleidę žali taurėlapiai su dideliais spalvotais žiedais ant stiebų ir šakelės su sultingais, šiltos vasaros prisodrintais lapais.

Ninka buvo taip pasinėrusi į darbą, kad nematė ir negirdėjo nieko aplinkui. Ji tik tyliai niūniavo stebuklingą giesmę, iš kurios gimė žydėjimas, ir atrodė, jog su šia melodija ji pati savyje žadina tą žydėjimą ir nori perkelti jį į šilkinius, gelsvai baltus linus. Ir išties gėlės buvo tokios gražios ir sklidinos gyvybės, kad galėjai ne tik matyti jų formas ir spalvas, bet netgi pajusti joms būdingą kvapą.

Su giliu vidiniu džiaugsmu stebėjo senelė Ninkos įsigilinimą į darbą ir jos stebuklingas gėles linų juostoje. Ji tylėjo ir nė vienu žodžiu netrikdė mergaitės susikaupimo. Atrodė, kad Ninka norėjo atnešti į žiemos šaltį didžiąją pasaulio Saulę, tą ilgesį spalvotoms, kvapnioms gėlėms, drugeliams, šilumai bei saulės šviesai.

Šiltai apsirengusi, su trimis virvėmis rankose ji eidavo sniegžengiais per pusnynus tvoros link. Ji ėjo, kad parsineštų užburtos saulės šilumos. Ten ji rinkdavo sausas, audros nulaužtas šakas, kurių daugybė gulėjo sniege, surišdavo jas dviem virvėmis į du didelius ryšulius, suverždavo juos trečiąja virve, užsimesdavo ant dešiniojo peties ir susigūžusi, giliai smengant sniegžengiams, brido per pusnyną prie medinio namo įėjimo ir toliau į patalpą, kur buvo laikomos malkos.

Po to ji su sniegžengiais eidavo prie šventojo šaltinio parsinešti jo stebuklingo vandens.

Tačiau dabar ji nebeužsibūdavo prie šaltinio ir skubėdavo sugrįžti iš ledinio žiemos šalčio bei sniego dykumos į šiltą medinio namo virtuvę, kad kuo greičiau vėl sėstų prie juostų. Ant jų ji – mažytis žmogiškasis saulės vaikas – gūdžią žiemą, kai didžioji Saulė buvo labai toli, kūrė savo mažą pasaulį ir savo mažą vasarą su nuostabiomis gėlėmis bei įvairiaspalviais drugeliais.

Kai eilinė juosta būdavo baigta, Ninka kartu su senele surasdavo jai tinkamą vietą ant medinės miegamojo sienos, tarp daugybės kitų juostų su gėlėmis ir drugeliais. Nuo jų maža troba švytėjo ir kvepėjo kaip vasaros sodas. O visa tai sukūrusi mažoji Saulė buvo Ninka.

Vieną kartą Ninka ant miegamojo sienos pakabino ypač gražią juostą su spalvingomis gėlėmis ant žalių stiebų, su sultingais lapais, margais drugeliais, balta saule, mėnuliu bei daugiaspalvėmis žvaigždėmis, papuoštą paslaptingais ženklais, reiškiančiais laimės palinkėjimus.

Paskui mergaitė ilgam susimąstė ir tarė į juostą žiūrinčiai senelei: „Išmintingoji senele! Be žodžių sakai tu man, kad mūsų gyvenimas – tai keistas, stebuklingas, įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina greta, tankiai susipynę vienas su kitu, vėliau staiga išsiskiria ir tarytum pradingsta, tačiau atsiranda kiti, tarsi ir nepažįstami; jie draugiškai susipina, o po to skausmingai išsiskiria. O visą daugybės siūlų audinį regi tik išmintingi, amžini dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos – tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės, o jų saulėti pasiuntiniai – margi drugeliai. Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin, kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš šių lininių juostų su gėlėmis, saule bei drugeliais. Ir šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atkeliaus po šimtmečių, linkėjimais iš praeities gyvenimo?“

Senelė apglėbė Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai ištarė: „Tu – didžiosios, amžinosios saulės vaikas! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis.“

Ir Saulės stiprybė bei Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.

Vydūno idėjos novelėje „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“

Šioje romano novelėje meistriškai skleidžiasi gilus panteistinis ir teosofinis pasaulėvaizdis, tiesiogiai atliepiantis Vydūno (Vilhelmo Storosto) idėjų kompleksą. Pagrindinė ištraukos mintis – žmogaus (ypač tyros, bundančios vaiko) sielos ir Didžiosios Kūrinijos (čia įkūnijamos Saulės) nedaloma vienybė bei dvasinis evoliucionavimas per natūralius gamtos ciklus. Ninka, pagrindinė veikėja, simbolizuoja mikrokosmosą, kuris per nuoširdų santykį su makrokosmosu (saule, mitinėmis esybėmis, gamtos stichijomis) atranda savyje slypinčią dieviškąją kūrimo galią – jos pačios širdis pamažu imama suvokti kaip „maža saulutė“. Vydūno filosofijoje dvasinis tobulėjimas siejamas su savęs, kaip Visatos dalies, suvokimu (ėjimas į „sau-žmoniškumą“), kuris pasiekiamas per tiesioginį ryšį su gamta ir kūrybą. Dogmatiško krikščioniškojo pasaulio atnešta prievarta (įkūnijama tamsiuose aisčių drabužiuose ir Ordino priespaudoje) čia netiesiogiai supriešinama su šviesia, sakralia senąja baltų pasaulėjauta, kurioje mirtis ar žiemos šaltis tėra tik pasaulio širdies „įkvėpimas“, po kurio neišvengiamai seka naujas atgimimas.

Šiai vydūniškai dvasinės šviesos idėjai kuo aiškiau ir stipriau išreikšti autorius naudoja daugiaplanes menines priemones. Visų pirma – archetipinę simboliką ir personifikaciją: baltoji gyvatė (išminties ir ryšio su protėviais nešėja), kurmis bei šventasis šaltinis veikia ne kaip gamtos elementai, bet kaip senųjų epochų išminties saugotojai. Laiko tėkmė – „Diena“, „Naktis“, „Žiema“ – novelėje tampa ne mechaniniais matavimo vienetais, o giedančiomis dieviškomis esybėmis. Antra svarbi priemonė yra galingas kontrastas: šilta, juslinga vasara dramatiškai supriešinama su mirtina žiemos ledo dykuma. Būtent išorinio šalčio ir atšiaurumo akivaizdoje įsižiebia vidinė šiluma. Spalvų priešpriešos (tamsūs aisčių drabužiai prieš akinamai baltą gyvatę ir raudoną žiemos saulę) sukuria įtampą ir paruošia dirvą dvasiniam virsmui. Trečioji, apibendrinanti priemonė – audimo metafora. Juostų audimas tampa ne buitiniu amatu, o paties likimo, karmos ir vidinės šviesos materializavimu. Mergaitė per spalvas lininėje juostoje perkelia vasaros gyvybę į žiemos šaltį ir taip įrodo savo, kaip sielos Kūrėjos, brandą, įgyvendindama pamatė Vydūno idėją: kurti gėrį ir šviesą pačiose tamsiausiose sąlygose.

VI. MIŠKO MUZIKOS PAMOKA

Atėjo vasara. Jei skrietum lyg sakalas trumpais, stipriais sparnų mostais virš miško, maudydamasis šiltoje saulės šviesoje, po savimi išvystum neaprėpiamą, beribę jūrą. Šią plačiai banguojančią jūrą sudarė aukštų, senųjų medžių lajos, spindinčios žalsvai auksine spalva. Į šią jūrą sakalas kartais panirdavo – į jos vėsią prieblandą tarp galingų, į dangų besistiebiančių kamienų. Ten, tarsi giliai jūros dugne, neįžengiamuose krūmų ir pomiškio tankumynuose, driekėsi tamsūs, juodai žali šešėliai. Nuo pat senojo miško jūros gelmių – juodai žalios nakties – iki pat saulėje tviskančių milžiniškų šakų aukštybių, visur pulsavo savaime iš vidaus švytinti, įvairiaspalvė, daugiapavidalė ir paslaptinga gyvybės jėgų jūra. Šias jėgas suvokti tegali žmogaus siela. Toje jūroje plūduriavo lapai ir žiedai, dideli ir maži paukščiai bei keturkojai žvėrys.

Tarsi pačioje šios dieviškos gyvybės širdyje, giliai žaliosios jūros dugne, saugoma ir globojama gyveno senelė su mažąja Ninka. Jų buveinė priminė saulėtą salą – siaurą, į pietus besileidžiančią miško proskyną, apglėbtą begalinių miško šešėlių.

Jos gyveno mažame, sename, nendrėmis dengtame ir samanomis apaugusiame namelyje. Jis stovėjo ilgo, aukšta tvora aptverto sodo aukštesniajame – šiauriniame – proskynos gale. Žemesniajame, pietiniame jos gale, įduboje, telkšojo nemažas tvenkinys, beveik visas apaugęs aukštomis, plačiomis nendrių tankmėmis. Ant vandens, priešais nendres, beveik iki pat vidurio tarp didelių, plačių žalių lapų plaukiojo gausybė sniego baltumo ir aukso geltonumo vandens lelijų. Taip pat žydėjo ir keisti, ant stiebelių iš vandens kylantys dideli šviesiai mėlyni, balti, gelsvi bei rausvi žiedai. Jų sėklas klajojantys šventieji žyniai atnešė iš tolimųjų šiltųjų Rytų šalių savo broliams ir padovanojo Ninkos senelei. Didžiojoje sodo dalyje, viduryje ir aplink nendrinį rąstinį namelį, augo aukšti vaismedžiai, brandinantys didelius, gražius vaisius. Jie kerojo tarp lysvių su sultingomis daržovėmis, o dar gausiau – tarp daugybės neįprasto grožio ir dydžio gėlių lysvių.

Ten ant aukštų stiebų spindėjo neįtikėtinai didelės, kvepiančios raudonos, baltos ir geltonos rožės bei didžiulės sniego baltumo lelijos su auksinėmis širdimis. Palei aukštą tvorą stypsojo didžiulės, tamsios saulėgrąžos su šviesiai geltonų žiedlapių vainikais, primenančiais saulės spindulius. Taip pat augo ir dideli, tamsiai mėlyni varpeliai su baltomis širdelėmis bei daug kitų niekad nematytų, tamsoje švytinčių, spalvingų žiedų – tokių, kokie klestėjo tik tolimose šiltose šalyse ir štai čia, pas senelę. Šventąjį žaliąjį mišką, keistus senelės sodo žiedus, ją pačią ir mažąją Ninką siejo paslaptingas ryšys, apie kurį žinojo tik aukštieji dievai bei išmintingi žyniai.

Oras senajame miške, kuriuo miegodami ar budėdami kvėpavo žmogus ir gyvūnas, nebuvo tiesiog tuščias oras, kaip tikėjo gobšūs, smurtu nešini krikščionys, bet banguojanti, iš vidaus švytinčių gyvybės jėgų ir sąmoningų, kvapais, aromatais bei spalvomis apgaubtų pavidalų jūra. Kai senelė ką nors pasakydavo mažajai Ninkai, mergaitės ausys girdėdavo ne tik žodžius – sieloje ji regėdavo spalvingus, kvepiančius gyvybės jėgų pavidalus, apie kuriuos senelė kalbėjo.

Tai, ką žmonės šiandien vadina „kalba“, tuomet, ypač pas aisčius šventame senajame miške, buvo veikiau maldingas jų senosios, melodingai skambios aisčių kalbos giedojimas, išsiskiriantis skambiais balsiais žodžių galūnėse, o ne greitas, palyginti beveik neskambantis, barškantis daugumos šiandieninių didmiesčių gyventojų kalbėjimas. Senovės aisčiai tokius miestus būtų pavadinę dykuma. Jei šiandien norime nors šiek tiek pajusti senovės aisčių kalbos grožį, visiškai nepakanka monotoniškai, šiuolaikiškai tarti aisčių žodžius, tokius kaip „Dievas davė dantis, Dievas duos ir duoną“. Tai suteiktų tik miglotą supratimą apie senovės aisčių kalbą, nes trūktų kiekvienam aisčių žodžiui būdingo gyvo balso kilimo ir kritimo, kuris kalbėjimą net ir kasdieniame gyvenime paversdavo dainavimu.

Ypatinga magiška kalbos galia ir jos kuriamoji jėga pasireikšdavo tam tikromis dienomis, vakarais ir naktimis. Kai senelė pajusdavo, jog augimo, žydėjimo ir klestėjimo žvaigždės yra ypač palankios, ir po saulėlydžio augančio mėnulio pjautuvas sidabriškai sušvisdavo giliai mėlyname vakaro danguje, ore staiga pasigirsdavo daugybės galingų sparnų šlamesys. Virš aukštų miško medžių ir sodo tvoros, tvenkinio pakrantėje, prieblandoje nusileisdavo maždaug dvylikos neįprastai didelių baltų gulbių pulkas.

Ten jos pavirsdavo dvylika jaunų moterų, vilkinčių spindinčiais geltonais augimo ir žydėjimo žynių drabužiais. Suglaudusios delnus, jos tyliai nusilenkdavo priešais didelį, beveik baltą, tyliai šnypščiantį žaltį – aukštojo baltojo gyvačių dievo sūnų bei pasiuntinį, gyvenantį pakrantės šlaite. Tada jos nusivilkdavo savo geltonus drabužius, kone be garso įbrisdavo į šiltą, tankiomis nendrėmis apsuptą vandenį, nuplaukdavo prie baltų spindinčių vandens lelijų, jas pabučiuodavo ir grįždavo į krantą. Tyliai nusibraukusios vandenį nuo pečių ir viso kūno, jos apsivilkdavo geltonus drabužius, nusilenkdavo baltajam dievų pasiuntiniui ir pakildavo į sodo vidurį. Tyliai lenkčiomis jos prieidavo prie senelės. Ši jau sėdėdavo ten, Ninkai esant iš kairės, po svyrančiais dideliais žiedais, ant kelių pasidėjusi kankles. Ji laukdavo jaunųjų žynių, kurios susėsdavo ant paruoštų suolų tarp gėlių.

Po trumpos tylos senelė tyliai užgiedodavo vieną iš daugybės neapsakomai harmoningų, tarytum dangaus sferų muziką primenančių dainų iš laimingiausių aisčių ir visos žmonijos senovės laikų. Šias dainas ji buvo girdėjusi iš savo senelių, o kai kurias netgi sukūrusi pati. Ryškiai geltonais drabužiais vilkinčios moterys prisijungdavo, ir sodas prisipildydavo – atrodė, net persipildydavo – magiškų senosios aisčių kalbos žodžių bei antgamtinių choro garsų. Aplinkui sustoję miško milžinai klausėsi nejudindami nė lapelio, nė šakelės.

Mažoji Ninka sėdėjo rami, prisiglaudusi šalia senelės, įtemptai klausydamasi kerinčios melodijos ir ritmo. Jai atrodė, tarsi magiški kanklių garsai, senelės ir choro balsai šauktųsi sidabrinį mėnulio pjautuvą ir dideles geltonas žvaigždes. Atrodė, jog traukiami dainos, jie auga, didėja ir giliame tamsiai mėlyname dangaus fone artėja prie žemės bei paslaptingo sodo. Mergaitei regėjosi, tarsi iš kanklių muzikos ir žynių balsų, magiškomis galiomis šaukusių augantį sidabrinį mėnulį ir auksines žvaigždes, ore priešais senelę susiformavo nauja, niekada nematyta, iš senovinių dangiškų dainų garsų išausta didelė, spalvinga, kvepianti gėlė.

Ninkai atrodė, kad kalbos, melodijų ir ritmo magijos pakviestos kitos didelės sodo gėlės atitrūko nuo savo stiebų ir atskrido it didžiulis paslaptingų drugelių debesis. Lėtai plūduriuodamos, jos šoko priešais artėjantį sidabrinį mėnulio pjautuvą ir vis šviesiau spindinčias aukso žvaigždes virš senelės bei jaunųjų žynių galvų. Jos šoko aplink naujai užgimusią gėlę, tarsi norėdamos pasveikinti naująją seserį, ją pasitikti ir padėkoti moterims už naują stebuklą žemėje – senelės miško sode.

Po to nuskambėjo tamsios, ilgesingos giesmės. Priešais senelę iš tamsios žemės prasikalė daigas, stiebėsi aukštyn ir išskleidė gražius lapus – nelyginant būtybė tiestų rankas, norėdama apglėbti ir pabučiuoti visą dangų. Didelė nauja gėlė nusileido ant taurėlapių, ir Ninkai atrodė, kad mėnulis, žvaigždės ir visas dangus tą akimirką per naująją gėlę pabučiavo tamsią, ilgesingai į šviesą žvelgiančią žemę. Ninkai tai visuomet būdavo pati palaimingiausia akimirka, ir, apimta didžiausios ramybės, ji priglausdavo galvą prie senelės bei užmigdavo su laiminga šypsena veide.

Pirmasis pavasaris, vasara ir ruduo, kuriuos Ninka praleido pas senelę, tarytum pasislėpusi žaliojo miško jūros dugne, saulėtame sode, saugoma jos išminties ir aukštos tvoros, prabėgo ramiai, linksmai, kupini gražiausių įspūdžių. Kartais ji staiga paklausdavo apie savo motiną, tėvą ir tris brolius. Senelė atsargiai pasakodavo, kas nutiko, sakydama, kad jos mylimas tėvas tapo audros dievu, kuris debesyse ir toliau kovoja su beširdžiais vokiečių užkariautojais, pavergusiais aisčius. Tačiau šiaip Ninka buvo visiškai pasinėrusi į naujus stebuklus, kuriuos atrado senelės miško sode.

Pirmiausia ten buvo baltas žaltys prie vandens lelijų tvenkinio, netoli šventojo šaltinio, srūvančio stebuklingai skaidriu vandeniu. Žalčio pakaušyje švytėjo geltoni, tarsi auksinė karūna, pusmėnuliai. Tyliai, draugiškai šnypšdamas, jis sveikino Ninką tarsi seniai lauktą, mielą pažįstamą. Ninka žiūrėjo į žaltį su pagarbia nuostaba, ir jai atrodė, kad šį gražų gyvūną gaubia didelis pasakų debesis – tokių pasakų, kokias jai prieš miegą sekdavo velionė motina ir senelė. Ninka tikėjo matanti, kaip ji pati ir miela senelė vis iš naujo atgyja šiose pasakose. Dešinėje, už apvalių rąstinio namelio pamatų, po virtuvės langu, gyveno sena didelė namų rupūžė. Kiekvieną rytą pro siaurą angą ji lėtai ir apdairiai išlįsdavo iš savo olos, atrodydama it pasakų šalies pasiuntinė, galinti labai daug papasakoti.

Pavasarį ir vasarą Ninka uoliai padėdavo senelei. Mažu alaviniu kibirėliu ji semdavo stebuklingai skaidrų vandenį iš šventojo šaltinio ir nešdavo jį prie baltojo žalčio, kaskart už tai padėkodama šaltiniui. Kairiąja ranka laikydama kibirėlį, ji bėgdavo atgal, o iš dešiniosios rankos delno laistydavo daržovių, vaistinių augalų ir ypač gausybės gėlių šaknis. Ypatingai karštomis, saulės kaitros kupinomis dienomis gražus, saulėje įdegęs, apnuogintas Ninkos kūnelis nirdavo tarp tamsiai žalių stiebų ir sultingų lapų, virš kurių, aukščiau už pačią mergaitę, švietė įvairiaspalviai žiedai. Netrukus ji vėl dingdavo tamsiuose vaismedžių šešėliuose, bėgdama atnešti naujo vandens.

Kai Ninka pakeldavo akis nuo savo darbo ir ryškioje saulės šviesoje virš kvepiančių, didelių, spalvingų žiedų išvysdavo plazdantį drugelių debesį bei išgirsdavo daugiabalsį miško bičių dūzgimą, ji padėdavo tuščią kibirėlį ir, linksmai juokdamasi bei tiesdama rankas, artindavosi prie žėrinčių, besisukančių, tai žieduose pradingstančių, tai vėl pakylančių drugelių. Viliojami kvapo, iš miško per tvorą jų atskrisdavo vis naujų. Ninka džiaugdavosi, kai spalvingi drugiai nusileisdavo ant jos garbanų, įdegusių rankų ir pečių. Po to ji grįždavo, vėl paimdavo kibirėlį ir susimąsčiusi dingdavo aukštų gėlių bei vaismedžių šešėlyje.

Ninka pasižymėjo ypač gera atmintimi, todėl pažinojo kiekvieną pumpurą ir kiekvieną žiedą ant visų gausybės stiebų, kuriuos jiedvi su senele laistė pavasarį bei vasarą. Ji matė, kaip kiekvienas pumpuras augo, brinko, ir kasdien su didžiuliu nekantrumu laukė, kol jis atsivers, o žiedas pasirodys visu savo kvapo bei spalvų spindesiu.

Gausus vasaros žydėjimas, bičių dūzgimas, miško muzika, žynių giesmės ir skambūs gimtosios kalbos žodžiai – visa tai Ninkos sieloje susiliejo į visa apimančią ir užburiančią muziką. Viskas aplinkui buvo kupina prasmės. Pasaulio grožis, išmintis ir harmonija užpildė Ninkos širdį, ir jos siela augo bei brendo.

Vydūno idėjos novelėje „Miško muzikos pamoka“

Pagrindinė šios novelės mintis – harmoninga Gamtos, Garso ir Dieviškosios gyvybės vienovė bei kalbos, kaip kuriančiosios magiškos jėgos, samprata. Ši idėja atspindi vieną esminių Vydūno filosofijos (teosofijos) ramsčių. Vydūnas mokė, kad Visata nėra negyva, mechaninė materija – tai pulsuojanti, gyva Absoliuto išraiška, kurioje viskas sujungta nematomais dvasiniais ryšiais. Novelėje ši panteistinė idėja atskleidžiama per senosios aisčių kalbos ir muzikos sakralumą: kalba čia suvokiama ne kaip buitinis informacijos perdavimo įrankis, o kaip daina, malda, gyvybinė vibracija, pajėgi materializuotis, kurti naujas formas (iš dainos garsų erdvėje susiformuoja nauja gėlė) ir tiesiogiai bendrauti su kosmosu. Ninkos sielos brendimas vyksta ne per dogmas, o per absoliučią pasaulio harmonijos, grožio ir skambesio pajautą.

Šiai pamatinei Vydūno idėjai išreikšti autorius pasitelkia meistriškas menines priemones. Pirmoji – galinga vandenyno (jūros) metafora. Miškas aprašomas ne kaip sausumos elementas, o kaip trimatė jūra, pabrėžiant pirmykštės gamtos didybę, gelmę ir vienybę. Antroji priemonė – sinestezija (juslių susiliejimas). Ninka garsus ne tik girdi, bet ir regi juos kaip spalvas bei formas. Trečioji priemonė – mitologiniai archetipai: dvylika gulbių, virstančių žynėmis, išmintingas žaltys, rupūžė. Šie elementai sujungia baltiškąją mitologiją su Rytų teosofija, sukurdami magiškojo realizmo atmosferą, kuri griežtai ir nostalgiškai supriešinama su „barškančia“ modernių didmiesčių „dykuma“.

VII.MIŠKO RŪKO PAMOKA. VAIKŲ ARFA

Keisti jausmai

Vieną ankstyvą rytą, pačioje pirmosios vasaros pas senelę pradžioje, Ninka, pabučiavusi ją ir norėdama, kaip ir kasdien, pasveikinti visą lauke esantį pasaulį, pamatė, kad tankus, balkšvai pilkas rūkas, prasidedantis vos už kelių žingsnių nuo namų durų, viską apgaubė ir paslėpė.

Šis vaizdas Ninką pripildė keistų jausmų. Jai atrodė, tarsi balkšvai pilka rūko siena ne tik slėptų mišką, sodą ir visa, ką ji jau pažinojo, bet ir pati savaime būtų nuostabi, šventa bei išmintinga būtybė. Atrodė, kad iš tos sienos į ją žvelgia kažkas, primenantis neapsakomai protingas ir gilias didelės baltos gyvatės, matytos prie vandens lelijų tvenkinio, akis.

Senelė, priėjusi prie jos, pažvelgė į pilkus, niūrius debesis ir pasakė, kad netrukus rūkas pakils ir iškris ant žemės smulkiais lietaus lašeliais. Ninka iškart ant lininių marškinių užsivilko darbinį drabužį, paėmė du alavinius kibirėlius ir netrukus dingo tankioje, balkšvai pilkoje rūko sienoje.

Balta gyvatė

Kai ji jau gal trečią kartą su kibirėliais kopė sodo taku aukštyn nuo šventojo šaltinio, staiga vietomis tirpstančiame rūke išvydo aukštai išsitiesusią gražią, didelę baltą gyvatę su auksine karūnėle, kurios anksčiau tankioje migloje nebuvo pastebėjusi.

Pirmiausia tanki balkšvai pilka rūko siena aplink Ninką ir gyvatę pradėjo sklaidytis, virsdama neryškiais, nuolat kintančiais rūko kamuoliais ir ruožais. Šie lėtai, plačiais srautais iš kairės ir dešinės, palei žemę plaukė pro gyvatę į kalną.

Ninka padėjo savo trimis ketvirtadaliais pripildytus kibirėlius ir, apimta nuostabos, žiūrėjo į reginį: kaip aplink iškilusią gyvatę keičiasi ir lėtai sodo link plūsta rūko pavidalai. Netrukus ji smarkiai išsigando, nes pro gyvatę slenkantys rūko srautai pavirto gyvūnų bei žmonių siluetais, kurie, jos nuostabai, atrodė atpažįstami, tarytum būtų juos kada nors regėjusi sapne.

Visai priešais Ninką pražengė garbingas vyriausiojo žynio Krivio stotas, nešinas svarbiu raštu ir lydimas žynių būrio su smilkytuvais bei žynių, kurių kiekviena abiem rankomis glaudė prie savęs kankles. Jos lėtai ėjo pro Ninką, tad ši galėjo įžiūrėti jų rimtus, gražius, tarsi jau matytus veidus.

Jas lydėjo galingas, prabangiai apsirengusio karaliaus siluetas. Jis jojo ant didžiulio gyvūno ilgu straubliu, kurį vedė ištaigingai pasipuošęs tarnas. Karalių supo išdidūs didžiūnai ir karo vadai.

Jauna karalienė

Tada pasirodė nepaprastai mielas jaunos karalienės pavidalas. Ji taip pat jojo ant didelio gyvūno ilgu straubliu, kurį vedė puošnus tarnas. Karalienė ant kaktos nešiojo didelę gyvatės diademą, o kairėje rankoje laikė tris lotosų žiedus. Ją lydėjo daugybė kilmingų moterų. Savo dešine ranka karalienė apglėbė gražiai aprengtą, Ninkos amžiaus gležną mergaitę garbanotais plaukais, kuri abiem mažomis rankomis laikė vaikišką rytietišką arfą ir, susimąsčiusi, regis, klausėsi antgamtiškai gražaus sferų giedojimo.

Ninka be galo susijaudino. Ištiesusi abi rankas į mergaitę, ji parklupo ant kelių, prapliupo ašaromis ir garsiai sušuko: „Ninka!“

Pro ašaras ji dar matė, kaip graži, liekna, garbanota mergaitė atsigręžė į ją ir šypsodamasi, tarsi sveikindamasi, abiem rankomis aukštai pakėlė savo instrumentą, lyg norėdama jį Ninkai padovanoti. Tačiau tada jiedvi, lydimos kitų, jau neryškesnių pavidalų ir būtybių, praskriejo pro šalį.

Ninkos širdyje pabudo skausmingas ilgesys šiam viziją primenančiam sapnui, kuriame ji matė žmones ir didelius gyvūnus, o ypač – mielą jauną karalienę su jos nuostabia maža dukrele. Ji susitvardė, pašoko ir nubėgo paskui lėtai virš sodo link kalno slenkančius, tirpstančius rūko pavidalus, tačiau, nors ir ilgesingai žvalgėsi aplinkui, stebuklingai gražios mergaitės ir jos motinos nebematė.

Neryškūs rūko siluetai lėtai pradėjo kilti aukštyn, link pilkšvai tamsių debesų. Ninka nuleido galvą, abiem rankomis užsidengė veidą ir ėmė beviltiškai kūkčioti.

Tada ji staiga pajuto, kad ją apgaubė nuostabi, šilta, guodžianti šviesos srovė. Ji pakėlė akis ir pamatė į ją nukreiptą gražios, baltos, išdidžiai išsitiesusios gyvatės žvilgsnį. Ninka iškart pribėgo prie jos, suglaudė mažus delnus, atsiklaupė ir maldaujamai pažvelgė.

Po akimirkos gyvatė nuleido savo gražią galvą su maža auksine karūnėle prie Ninkos taip arti, kad atsidūrė visai šalia mergaitės veido. Ninka išvydo dangišką, guodžiančią šviesą jos nuostabiose akyse – tą pačią šilumą, kurią prieš tai buvo pajutusi. Ir ši šviesa Ninkai bylojo: „Tu vėl grosi arfa, kad vėl būtum Ninka!“

Ninka suprato: menas yra kelias į tą stebuklingą pasaulį. Ji pažvelgė į gyvatę džiaugsmo ašarų pilnomis, tamsiai mėlynomis akimis, apkabino jos galvą, karštai ir dėkingai pabučiavo, nusilenkė jai iki pat žemės, pašoko, paėmė abu kibirėlius ir, vos pradėjus kristi smulkiems lietaus lašeliams, nubėgo sodo taku aukštyn, per aukštą slenkstį į namelį, pas senelę virtuvėn.

Ten ji greitai pastatė kibirėlius ant medinio suolo, skirto vandeniui, audringai apkabino senelę ir ašarų kupinomis akimis ištarė: „Senele, mieloji! Aš nesu Ninka, jei negrosiu arfa!“

Senelė su šypsena pabučiavo Ninkai į kaktą ir pasakė: „Žiūrėk, Ninka, mes turime labai mielą, šventą viešnią. Tai senosios, išmintingosios Lietaus deivės, siunčiančios mums lietų, duktė. Pasveikink ją ir parodyk jai didžią pagarbą!“

Tik dabar Ninka nustebusi pamatė tamsiame virtuvės kampe, už krosnies, vos apšviestą ugnies, aukštą moters stotą, visą apgaubtą melsvų šydų. Ninka, suglaudusi rankas, priėjo prie jos ir ištarė gilią pagarbą išreiškiančius aisčių žodžius, kuriais senojo tikėjimo žmonės sveikina dieviškas būtybes.

Šventoji Lietaus deivės dukra dėkingai perbraukė dešine ranka per auksines Ninkos garbanas. Tada ji tyliai prabilo, ir jos žodžiai skambėjo tarsi tylus, šlamantis lietaus ošimas už tamsaus lango: „Tave sveikina dieviškai išmintingas vyriausiasis žynys Krivis. Tu vėl grosi arfa, kad vėl būtum Ninka! Žiūrėk, dieviškai išmintingas Tolimųjų Rytų vyriausiasis žynys tau siunčia labai seną, auksu spindinčią vaikišką arfą, kuri tau ir priklauso. Ja tu iškart vėl galėsi skambinti sferų garsais, taip pat mokykis iš senelės dainuoti aisčių giesmes, pritardama joms kanklėmis!“

Ir dieviškoji Lietaus deivės dukra iš po savo mėlynų žyniškų šydų išėmė auksu spindinčią vaikišką arfą, įteikdama ją Ninkai su palaiminimu senąja žynių kalba. Toji kalba niekada nebuvo tariama be intonacijų, kaip tai, ką žmonės šiandien vadina kalba, bet skambėjo tarsi šventa, širdį jaudinanti giesmė.

Ninka sunkiai tramdė gilų susijaudinimą. Ji pabučiavo arfą, pabučiavo išmintingajai žynei ranką, atsisėdo prietemoje skendinčioje virtuvėje ant medinio suolo prie liepsnojančio židinio, paėmė auksu spindintį instrumentą ir… prietemoje nuskambėjo jaudinantis, giliai širdį paliečiantis palaiminimo linkėjimas, kurį žynė ką tik buvo giedojusi.

Ninkai baigus groti nuostabią melodiją, Lietaus deivės dukra priėjo prie jos, pasilenkė, abiem rankomis suėmė garbanotą jos galvą, pabučiavo į kaktą ir tyliai tarė – jos žodžiai vėl skambėjo tarsi lietaus šniokštimas: „Žiūrėk, praėjusiame sapne tu buvai Ninka – dabar tu vėl ja esi. Tu rasi ir savo motiną, kuri savo dabartinį sapną dėl tavęs pradėjo daug anksčiau nei tu! Sudie!“

Vos žynei peržengus aukštą namų slenkstį, atrodė, tarsi ji augtų aukštyn, tarsi pilkai mėlyni debesys būtų jos plačiai išskleisti sparnai, o plačiai srūvantis lietus – jos mėlynų šydų apdaras.

Regėjimas baigėsi: rūkas prasisklaidė, gyvatė dingo, mergaitės nebeliko… Ninka pažvelgė į įprastą, pažįstamą pasaulį. Bet ji žiūrėjo jau kitomis akimis.

Atrodė, tarsi ji būtų sužinojusi didelę paslaptį. Taip, pasaulis tik atrodo esąs pastovus ir ramus. Žmonės apie daiktus sprendžia tik iš to, ką mato, tik iš jų regimybės. Bet iš tiesų išorė yra apgaulinga. Ji rodo tik tai, kas yra dabar, ir sudaro įspūdį, kad daiktai visada yra ir bus tokie, kad tai, ką matome, yra viskas ir nieko daugiau juose neslypi.

Tačiau pasaulis atskleidžia savo tikrąją sielą tik vizijose, o ypač – audrose, išsiveržimuose, žemės drebėjimuose, kai gimsta ir miršta pasauliai. Ir dabar Ninka regėjo jėgą, tūnančią kiekvienoje ramybėje, kiekviename tylos judesyje, kiekvienoje dabarties akimirkoje, nešančioje ateitį.

Ninka naujai pažvelgė į viską, ką matė aplinkui. Ji suprato, kiek daug netikėtų formų, apraiškų ir pokyčių slypi kiekviename medžio lape ir kiekviename vandenyno laše, kiekviename smėlio grūdelyje jo pakrantėje… Ši paslėpta esmė gali pasireikšti ateityje, ją atskleisti gali audra ar vizijos, tokios, kokią ji pati patyrė. Tačiau geriausiai žmogaus vaizduotė pasireiškia sapnuose, fantazijose, pasakose, legendose ir svajonėse… Tai reiškia, kad kiekviena pasaka ir kiekviena vizija, net ir pati fantastiškiausia, yra tikra. Ji atskleidžia tik kitą daiktų pusę. Svarbu tik, kad žmogus tai matytų, suprastų ir iš to mokytųsi.

Ir Ninka nusprendė, kad ji nuo šiol tikės vizijomis, pasakomis ir fantazijomis.

Nuo tos dienos, prasidėjusios pirmąja vasara pas senelę, Ninka, kai negalėdavo padėti senelei, visada grodavo savo auksu spindinčia vaikiška arfa. Ar ji padėdavo senelei, ar grodavo arfa saulėtą dieną priešais mažą rąstinį namelį, ar lyjant lietui siaurame kambarėlyje, ją visada užplūsdavo jausmai: tarsi prisiminimai iš ano gražaus sapno, tarsi antgamtiškai gražūs dangaus sferų garsai, primenantys tuos tolimus, laimingus laikus, kai visi žmonės – bent jau sapnuose, o dažnai ir budėdami – galėjo regėti šventus, be galo išmintingus dievus ir stebėti jų kūrybą, klausydamiesi šiandien neįsivaizduojamai tyro sferų giedojimo.

Kai Ninka pavasarį, vasarą ar rudenį sėdėdavo ant kalno priešais namelį, ant savo mažo medinio suolelio, ar žiemą savo lovelėje, siaurame kambarėlyje, ir grodavo arfa, atrodydavo, tarsi jos instrumento garsai lyg aukso perlai, lyg auksinės šviesos spinduliai viską aplinkui nušviestų auksu, o paslėptame miško sode pražystų senovinės aisčių sielos išmintis ir grožis, suspindėdamas šiandien jau pamiršta didybe.

Ir Ninkos siela vėl reikšmingai sustiprėjo, tapo dar šviesesnė.

Vydūno idėjos novelėje „Miško rūko pamoka. Vaikų arfa“

Ši novelė dar labiau gilina Vydūno teosofinę dvasinės evoliucijos viziją, sutelkdama dėmesį į reinkarnacijos (karmos dėsnio), materialaus pasaulio iliuziškumo (Majos šydo) ir meno, kaip dvasinio laidininko, temas. Pagrindinė šios ištraukos mintis teigia, kad regimoji fizinė tikrovė yra tik laikinas paviršius, už kurio slypi amžina dvasinė esmė ir visos žmonijos atmintis. Vydūnas giliai tikėjo indoeuropiečių dvasine vienybe ir Rytų išminties giminyste su baltiškąja pasaulėjauta. Todėl Ninka, per stebuklingą rūko viziją išvydusi save kaip Rytų karalienės dukrą, intuityviai suvokia savo dvasinį nemirtingumą ir ryšį su senovės civilizacijomis. Šioje novelėje įtvirtinama idėja, kad menas (grojimas instrumentu) yra tiltas, leidžiantis sielai atsiminti savo dieviškąją kilmę ir grįžti į tikrąją savastį.

Šiai sudėtingai idėjai atskleisti naudojama daugiaplanė rūko metafora. Rūkas čia veikia ne kaip meteorologinis reiškinys, o kaip laiko ir erdvės uždanga, kuriai prasisklaidžius ištirpsta ribos tarp aisčių miško ir egzotiškų Rytų. Ryškus vizualinis kontrastas tarp kuklaus miško namelio bei prabangių Rytų vaizdinių (ilgastraublių dramblių, karalių, lotosų) liudija universalų, epochas peržengiantį sielos kelią. Taip pat svarbi epifanijos (nušvitimo) meninė priemonė – per vieną regėjimą išgyventas sukrėtimas radikaliai transformuoja veikėjos pasaulėvoką. Galiausiai, stichijų personifikacija (Lietaus deivės dukra) dar kartą pabrėžia panteistinę pasaulio gyvybę – net lietus turi savo dvasinį pavidalą ir balsą.

VIII. ŽVAIGŽDĖTO DANGAUS PAMOKOS

Keista naktis

Paskutinėje vakaro dangaus šviesoje pasirodė pirmosios žvaigždės, iš pradžių vos matomos tik tamsėjančiuose rytuose, o po to – ir dar šviesesniuose geltonuose vakaruose. Vis gilėjančioje tamsoje žvaigždės spindėjo vis ryškiau ir gausiau. Aplink tamsų mažą namelį, sode ir miške tvyrojo keista, gili tyla. Ši tyla buvo ypatinga. Ninkai atrodė, kad viskas aplinkui kažko įtemptai laukia: laukė tamsus, žvaigždėmis nusėtas dangus, laukė tamsūs medžiai, laukė tamsus vanduo tvenkinyje – visa tai nemiegojo, o, atrodė, įdėmiai žvelgė į tamsą. Ir staiga tikrai kažkas prasidėjo. Prie tamsaus tvenkinio pasirodė vos matomas vaiduokliškas švytėjimas. Jis vis stiprėjo, ryškėjo ir galiausiai virto aukštos moters figūra. – Tai didžiosios šviesos žynė, – išgirdo Ninka tylų močiutės balsą. – Ji tikriausiai atėjo pasakyti mums kažką labai svarbaus. Švelniai švytinti figūra pajudėjo ir vos girdimai priartėjo prie senelės. Sudėjusi delnus, ji pagarbiai jai nusilenkė. Po to priartėjo prie Ninkos, nusišypsojo, meiliai paglostė jos garbanotus plaukus ir labai lėtai pabučiavo ją į kaktą. O po to ji su ta pačia šypsena pažiūrėjo Ninkai tiesiai į akis. Jos veidas buvo Ninkai keistai pažįstamas. Ir moters akys, ir šypsena tarsi be žodžių klausė: „Taip, tu tikrai mane pažįsti. Nejaugi neprisimeni?“. Taip, šis veidas buvo tikrai pažįstamas, tikrai matytas, bet ne dabar, o nežinia kada ir kur, galbūt kažkada seniai seniai. Ir Ninka vis žiūrėjo ir žiūrėjo, ir jos žvilgsnis skendo žvaigždėtame šios nuostabios moters žvilgsnyje. Pamažu viskas, kas buvo aplinkui, pradėjo skęsti mėlyname rūke ir pradingo. Ir Ninka pagaliau pamatė tai, ko norėjo moteris.

Šventykla

Ji pamatė save ir ją visai kitoje vietoje, ir tai tikrai buvo visai kiti laikai. Ir tai buvo kvapą gniaužiantis, didingas vaizdas. Juodvi stovėjo didžiulio kalno viršūnėje ir žiūrėjo į kylančią saulę. Šis kalnas iškilo aukštai virš daugybės tolyn besidriekiančių pailgų kalnų grandinių. Atrodė, kad tai fantastiška sustingusi jūra, o kalnų grandinės – jos milžiniškos bangos. Saulės spinduliuose blizgančios jų snieguotos viršūnės buvo šių bangų keteros.

Čia pat viršūnėje, kur jos stovėjo, aukštai į dangų kilo stebuklinga, pasakiškai graži ir didinga šventykla. Ninka niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus. Šventykla buvo iš skaidraus, blizgančio krištolo, atspindinčio visas vaivorykštės spalvas. Šios spalvos nuostabiai mirgėjo kylančios saulės spinduliuose. Atrodė, kad šventykla nužengė iš nuostabios laimingos pasakos. Ir dar atrodė, kad ji skrieja virš visos šios sustingusios jūros. Ninka negalėjo atitraukti akių. Virš įėjimo į šventyklą švietė užrašas. Stebuklingoji moteris negarsiai jį perskaitė: „Žmogaus siela yra šventas raktas į visas žemiškąsias gelmes ir visas dangiškųjų dievų aukštumas visais laikais ir amžinybėje“. Virš užrašo buvo didelis apskritimas.

Ninka žinojo, kad jis simbolizuoja saulę ir gyvybę. Taip pat buvo ir kitų simbolių, kurie reiškė harmoniją, išmintį ir meilę. Pro permatomas šventyklos sienas Ninka matė jos vidų. Ji buvo erdvi ir šviesi, su aukštomis ir lieknomis kolonomis. Ninka matė daugybę dievų ir gyvūnų statulų. Jos irgi buvo iš įvairių spalvų ir atspalvių krištolo, o kylančios saulės šviesoje atrodė tarsi gyvos, lyg bet kurią akimirką galėtų prabilti. Raštai ir piešiniai puošė plyteles, kuriomis buvo grįstos grindys. Ir Ninka žinojo, kad kiekvienas iš jų turi savo gilią reikšmę. Ir visi kartu jie išreiškė begalinę išmintį, harmoniją ir grožį.

Ninka matė daugybę žynių, vilkinčių baltais ir mėlynais drabužiais. Ji žinojo, kad šios spalvos simbolizuoja tyrumą ir harmoniją. – Kalnas, ant kurio stovime, yra aukščiausias kalnas pasaulyje, – pasakė jai nuostabioji moteris. – Jis vadinamas Meru, o tai seniausia žmonijos kalba reiškia dangaus ir žemės sąjungą. Ši šventykla pastatyta labai seniai, kai pasaulis dar buvo visai jaunas. Ją pastatė patys didieji dievai. Jie pasirinko šią vietą, nes būtent čia dangus ir žemė sueina arčiausiai, ir čia susitinka visos dangaus bei žemės galios.

Kiekvieną iš šventikų, kuriuos matai, atėjusius iš įvairių tautų ir kultūrų, išrinko didieji dievai. Jie atėjo į šventyklą, kad šioje žemės ir dangaus susitikimo vietoje savo giesmėmis ir šokiais paverstų dangaus ir žemės grožį bei harmoniją šviesa – žmogaus proto ir gėrio šviesa. Nuostabioji moteris ištiesė ranką link aukšto ir didingo altoriaus salės gale. Jo centre Ninka pamatė didžiulį spindintį krištolą. – Žinok, Ninka, šis krištolas yra šventyklos širdis. Matai, jis turi daugybę briaunų ir kampų.

Vienos šio krištolo briaunos atspindi pasaulį: jo didybę, jo grožį, begalybę, galią, protui nesuvokiamą sudėtingumą ir kartu nuostabią darną bei paprastumą, jo nepertraukiamą judėjimą ir kartu tokią pat ramybę bei pastovumą, jo neapsakomas kūrybines galias. O kitos jo briaunos atspindi žmogaus dvasios savybes, kurios gimsta iš šių pasaulio galių – gerumą, kilnumą, dosnumą, išmintį, meilę, susižavėjimą, džiaugsmą, ramybę. Kiekvieną dieną per saulėtekį ir saulėlydį visi žyniai išsirikiuoja aplink aukurą, ant kurio guli krištolas. Jie gieda himnus, kuriais šlovinami dievai ir pasaulis. Jie taip pat šoka. Savo giesmėmis ir šokiais jie bando išreikšti visą pasaulio grožį ir harmoniją, begalinę dangaus gelmę, kalnų didybę, vandenynų platybes, vėjo jėgą. Ir visa tai virsta žmogaus dvasios grožiu, harmonija, didybe, gilumu ir galia. Ir stebuklingasis krištolas sukaupia visa tai ir šviečia vis ryškiau ir ryškiau. Ir jo stebuklinga šviesa užpildo visą šventovę ir jos šventikų sielas. Jų išmintis, šviesa ir harmonija susilieja su viso pasaulio, dangaus ir žemės harmonija.

Taip jie įgyja aukščiausią protą ir didžiausią stiprybę, jų akys mato kiaurai viską, kas yra žemėje, jos gelmėse ir aukštai virš jos, o jų protai supranta viską, ką mato. Išmintingiausias iš visų šventikų buvo žynys, vardu Ozyris. Jis pažino visas gyvenimo ir mirties paslaptis. Nebuvo nieko žemėje ir danguje, kas pasislėptų nuo jo akių ir ko nesuprastų jo protas.

Švytinčios sielos

Jis turėjo didžią dovaną. Iš čia, iš aukštybių, jis galėjo matyti visų žemėje gyvenančių žmonių sielas. Kiekvieną žmogaus sielą jis regėjo kaip mažą švieselę. Šių švieselių, išsibarsčiusių po visą žemės paviršių, buvo be galo daug. Dauguma sielų švietė blankiai arba buvo visai užgesusios. Visos jos buvo ribotų žmonių, gyvenusių tik savo skurdų gyvenimą, sielos. Jos nepažino nei gėrio, nei grožio, nei išminties. Jos buvo savo aistrų, baimių ir prietarų vergės. Tų žmonių nedomino niekas, tik jų pačių gerovė ir išlikimas. Jie nematė nei gamtos stebuklų, nei dvasios gelmių, nei minties aukštumų. Jie buvo panašūs į mirusiuosius, nors ir kvėpavo. Jų sielos buvo juodos, pilnos pykčio, baimės, nepasitikėjimo.

Ozyris matė, kodėl taip yra. Toks buvo pasaulis, kuriame jie gyveno! Čia, tamsiame žmonių pasaulyje, nebuvo nė pėdsako nuostabaus aplinkinio pasaulio grožio ir harmonijos. Siaurame ir tamsiame žmonių pasaulyje nebuvo nė kvapo tos nuostabios šviesos, kuria švietė visa visata. Žmonių pasaulyje nebuvo harmonijos, nes kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių kovoti su kitais, ir nė vienos – jų gailėtis ar jiems padėti. Žmonių pasaulyje nebuvo meilės, nes kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių būti žiaurus ir klastingas, ir nė vienos – būti kilniam, sąžiningam, dosniam, nuoširdžiam. Žmonių pasaulyje kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių bijoti, nekęsti, nepasitikėti ir nebuvo nieko, kas jį apsaugotų, pamiltų, kuo jis galėtų pasikliauti. Baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis, bejėgiškumas užvaldydavo kiekvieno čia gyvenančio žmogaus sielą ir gesindavo jos šviesą. Ir kiekvienas buvo tikras, kad kitaip ir negali būti, kad žmonės visada taip gyveno ir visada taip gyvens.

Maža to, šimtai išminčių sugalvojo šimtus būdų, kaip įtikinti žmones, jog apskritai meilė yra pavojinga ir palieka mylintįjį beginklį, o neapykanta ir įtarumas, atvirkščiai, jį saugo. Jie sugalvojo tūkstančius argumentų, įrodinėjančių, kad neapykanta yra vienintelis būdas išgyventi šiame pasaulyje ir apsiginti nuo visų priešų, kad neapykanta yra žmogaus pareiga, kad šiame pasaulyje galima išlikti tik kitų sąskaita, o sąžiningumas ir kilnumas yra kvailystė, kuria tuoj pat pasinaudos žiaurūs ir niekšiški žmonės. Dėl to žmonių sielos buvo ir negalėjo nebūti tamsios, jos buvo ir negalėjo nebūti piktos, perpildytos baimės bei nepasitikėjimo.

Tačiau kartais, nepaisant viso šito, įvykdavo stebuklas. Net ir šioje neperregimoje žiaurumo ir baimės tamsoje atsirasdavo šviesių, saulėtų sielų. Tai buvo sielos, kurios, nepaisant visko, net ir šioje nepermatomoje tamsoje svajojo apie šviesą – gėrį, grožį ir meilę. Ši svajonė darydavo stebuklingą poveikį jų sieloms. Ji žadino tai, kas slypi net tamsiausios sielos gelmėse – žmogiškumą: gerumą, kilnumą, sąžiningumą, nuoširdumą, atvirumą – visa tai, kas žmogų daro žmogumi, kas apšviečia jo sielą išminties ir meilės šviesa. Tokia siela prisipildydavo meilės žmonėms, susižavėjimo jais, atvirumo, nuoširdumo. Ši šviesa skatino žmogų ieškoti prasmės, tobulėti, padėti kitiems ir atleisti jiems, džiaugtis ir gyventi ne tik savo, bet ir savo tautos bei visos žmonijos gyvenimą. Stebuklinga šviesa padėdavo žmonėms atrasti savyje dieviškąjį pradą.

Ozyris žinojo, kaip sunku tokioms sieloms žemėje. Jis žinojo, kad vos joms gimus, nuožmios juodumos bangos siekia nedelsdamos užgesinti tą šviesiąją sielą, užgniaužti žmoguje meilę kitiems bei tikėjimo šviesą ir pakeisti jas cinizmu bei įtarumu. Jos siekia sunaikinti sąžiningumą ir kilnumą ir pakeisti juos niekšybe bei klasta. Jis žinojo, kad tamsioms jėgoms labai lengva tai padaryti. Iš tikrųjų, kaip galima būti sąžiningam ir kilniam, kai aplink tvyro savanaudiškumas, apgaulė ir niekšybė! Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus yra bejėgis ir beginklis.

Kaipgi būti sąžiningam, kai aplink pilna apgaulės! Ir kaipgi būti kilniam, kai aplink tvyro niekšybė ir klasta! Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus – lyg balta varna. Jo gerumu piktnaudžiaujama, jo sąžiningumu ir kilnumu naudojamasi. Jis persekiojamas. Iš jo tyčiojamasi. Jis apgaudinėjamas, žeminamas. Jis nesuprantamas, neįvertinamas, nemylimas. Jo gyvenimas kupinas išbandymų, kančių ir vienatvės. Dėl viso to juodos neapykantos, apgaulės ir niekšybės bangos galiausiai užgesina ryškią gėrio ir meilės šviesą

. O kai ji galutinai užgęsta, pasidaro dar tamsiau, ir ši tamsa tampa dar tirštesnė, dar piktesnė. Beviltiškumas vis labiau užvaldo pasaulį, ir atrodė, kad silpni bei reti šviesos blyksniai neturi jokių galimybių išlikti šiame beribio blogio pasaulyje, kuriame karaliauja ir visada karaliaus neapykanta, smurtas bei žiaurumas. Šių šviesių žmonių sielvartas ir rūpesčiai draskė Ozyrio širdį. Ir jis nusprendė, kad viso pasaulio proto ir gėrio šviesa, pripildanti šventyklą, turi būti atiduota šiems žmonėms. Ji turi jiems padėti atsispirti tamsiajam pasauliui, išlikti, suteikti dvasinės stiprybės, padėti, nepaisant nieko, išsaugoti šviesią sielą.

Kai tik jis pastebėdavo šviesią ir kilnią sielą, tuoj pat siųsdavo jai savo spindulį – tvirtybės, tikėjimo ir įkvėpimo galią. Ši galia padėdavo tam žmogui ištverti. Žmogus pakeldavo galvą, išsitiesdavo, pajusdavo savyje šviesą ir stiprybę. Be to, Ozyris nukreipdavo į jį savo palaimingą žvilgsnį, šnabždėdavo jam į ausį išminties ir paguodos žodžius. Jis taip pat siųsdavo jam ženklus, padedančius nepasiklysti. Jis tapdavo jo draugu ir patarėju, jo gynėju ir globėju. Tuomet žmogus stiprėdavo, ėjo pirmyn ir nešė pasauliui išmintį bei gėrį.

Tarp jų buvo didžios sielos žmogus, vardu Buda, kuris parodė žmonėms, kaip nutraukti kančią. Tarp jų buvo dar vienas žmogus, kurio siela sklidina išminties, vardu Konfucijus. Jis padėjo žmonėms pažinti pasaulio ir žmogaus harmoniją. Tarp jų buvo didysis ir išmintingasis Sokratas, mokęs žmones ginti tiesą ir rodęs, kaip pažinti save. Tarp jų buvo Jėzus Kristus, Dievo Sūnus ir krikščionybės įkūrėjas, mokęs žmones mylėti Dievą ir artimą. – Tarp šių didžių, šviesių sielų, Ninka, buvo ir didžiųjų tavo tautos žmonių. Jie mokė tautiečius mylėti savo tėvynę. Ozyris žinojo, kad tokios šviesios sielos nepriklauso žemei. Jos priklausė dangui.

Atėjus laikui joms palikti šį pasaulį, jis pasiimdavo jas į savo šventyklą. Ten jos rasdavo ramybę ir džiaugsmą, ten mėgavosi bendravimu su kitomis šviesiomis sielomis, ten toliau mokėsi ir kūrė. Ozyriui palikus šį pasaulį, jo darbą tęsė kiti žyniai. Štai kodėl, nors tamsiosios jėgos vyrauja šiame pasaulyje, o šviesa bei gėris yra neapsaugoti ir silpni, tamsiosioms jėgoms taip ir nepavyko jų išnaikinti. Štai kodėl vis dėlto gimsta didžiosios šviesos sielos, kurios šią šviesą dovanoja žmonėms ir perduoda ją kitoms kartoms. – Matai, ką tik įsižiebė ryški šviesa?

Tai gimė dar viena didi siela. Šis žmogus pašauktas būti didžiuoju muzikantu. Jo dainos šimtams ir tūkstančiams žmonių sužadins aukštus ir kilnius jausmus. Tačiau jam teks gyventi šiame tamsiame pasaulyje. Tai visuotinio įtarumo pasaulis. Bent kiek kitokį žmogų čia visi laiko pavojingu ir siekia jį nuslopinti. Visos tamsos jėgos jau susitelkusios prieš jį. Bet mes jam atsiųsime šviesos, dvasinės stiprybės, tikėjimo spindulį. Ir, nepaisant aplinkinės tamsos, šio žmogaus sieloje šviesa degs dar ryškiau. Nepaisant viso aplinkinio pasaulio šalčio, jo sielą užpildys šiluma. Jis pajus, kad atsiribojus nuo mus supančio pasaulio beprasmybės, jo gyvenimas įgauna prasmę. Tą akimirką, kai mūsų spindulis jį pasieks, jis pajus supratęs kažką labai svarbaus – savo pašaukimą, savo kelią. Tai padės jam atsispirti tamsai ir dovanoti žmonijai savo puikią muziką.

– Matai, atsirado dar viena ryškiai šviečianti siela. Šis žmogus gimė turėdamas dar nuostabesnį talentą. Tai meilės ir atjautos talentas. Jam didžiausia laimė – padėti kitiems žmonėms. Pagalvok, kiek pagalbos, kiek gėrio jis gali atnešti aplinkiniams. Tačiau jis augs tarp žmonių, įsitikinusiu, kad kitas asmuo gali būti tik priešas ar konkurentas. Niekas juo netikės. Jį laikys pavojingu keistuoliu. Tamsios visuotinio nepasitikėjimo ir priešiškumo bangos kėsinsis jį užlieti. Tačiau mes neleisime jam žūti. Atsiųsime jam dvasinės stiprybės. Jo siela prisipildys jėgų ir tikėjimo, ir jis atsilaikys.

Ir abi šios sielos švies skaisčiai, o aplink jas įsižiebs naujos šviesos. Ir abu šie žmonės, kiekvienas savaip, darys patį svarbiausią darbą – padės žmonėms atrasti savyje tai, kas slypi kiekviename iš mūsų, bet ką tamsios priešiškumo, nepasitikėjimo, piktumo ir klastos jėgos palaidojo sielos dugne – jų žmogiškumą, troškimą padėti kitam ir išmintį. Jie padės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas svarbiausia – jo unikalumą. Padės kiekvienam žmogui suvokti, koks stebuklas yra jis pats ir koks stebuklas yra kiekvienas sutiktasis. Jie padės suvokti, kokios be galo gilios yra jų pačių ir kitų žmonių sielos. Jie padės suprasti, koks nuostabus galėtų būti gyvenimas, jei žmonės sugebėtų atrasti savyje ir kituose savo nepakartojamą individualumą bei gilias galimybes.

Kai žmonės tai supras, pasaulis pasikeis. Tokiame pasaulyje niekam nekils mintis užkariauti kitus žmones ir paversti juos bevardžiais vergais. Priešingai, kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje nesuskaičiuojamus turtus, slypinčius jo sieloje. Ir kiekvienas žmogus jam taps susižavėjimo šaltiniu. Kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje tai, ko reikia jam pačiam ir aplinkiniams. Kiekvienas pamatys kitame savo didįjį mokytoją, kuris padės suprasti tai, ko jis pats nesugeba aprėpti. Ir kiekvienas, sutikęs naują žmogų, galvos ne apie tai, kuo šis pavojingas ar kaip jį pavergti, o apie tai, ko galėtų iš jo išmokti.

Visi trokš vieno – bendravimo su juo, bendros kūrybos, kurioje kiekvienas atskleistų savo talentus ir padėtų kitam atskleisti savuosius. Tarp žmonių susiklostytų santykiai, apie kuriuos dabar galima tik svajoti: simpatija, pagarba, atvirumas. Jiems visiškai nieko nereikštų tai, kas dabar, šiame tamsiame pasaulyje, laikoma svarbiausia: valdžia, garbė, turtai. – Ninka, dabar tu supranti, kodėl mes esame čia ir ką darome. Negalime leisti, kad tamsa, nors ir kokia galinga būtų, užgesintų šviesiąsias sielas.

Mes negalime leisti, kad ji galutinai įsiviešpatautų. Mes esame čia tam, kad šiame pasaulyje neišnyktų meilės ir gerumo šviesa, kad juodumos jėgos negalėtų jos visiškai sunaikinti. Mes esame čia tam, kad išsaugotume ir perduotume ateities kartoms šį svarbiausią, vertingiausią žmogaus ir žmonijos lobį – žmogiškumą. Dabar pasaulyje viešpatauja tamsa. Ji stipri, ji visagalė, ji negailestingai naikina viską, kas gražu ir šviesu. Ir gali būti, kad dar ilgai, dar daugelį žmonių kartų ji bus stipresnė.

Tačiau būtina, kad nepaisant to šviesa nepradingtų, kad šis lobis – dvasios šviesa, šiluma, gerumas, kilnumas – būtų perduodamas iš kartos į kartą, idant jį galiausiai gautų toji ateities karta, kuri sugebės iš jo sukurti visiškai naują pasaulį be neapykantos ir smurto, priešiškumo ir karų; pasaulį, kuriame vietą užims susižavėjimas ir meilė.

Tai bus pasaulis, apie kurį žmonės visada svajojo. Ninka klausėsi, ir aukščiausioji dangiška išmintis, aukščiausia meilė ir galia, kurios yra visų pasaulių bei visų amžinybių širdis ir siela, užpildė jos esybę. Ji žiūrėjo žemyn, į žemę. Ten buvo tamsu, toje tamsoje žybsėjo daugybė vos matomų švieselių. Tačiau Ninka taip pat matė nors ir negausias, bet skaisčias, ryškias švieseles. Ir ji žinojo, kad privalo jas saugoti, padėti joms ir perduoti ateičiai. – O dabar, Ninka, – pasakė nuostabioji moteris, – atverk šias duris ir užeik į šventyklą.

Tegul tavo siela prisipildo viso pasaulio šviesos ir išminties! Viduje tvyrojo akinanti, įvairiaspalvė šviesos jūra. Ninkai pasirodė, kad šie įvairiaspalviai spinduliai ją pakėlė, ir ji ėmė plaukti šviesos srovėse. Ji girdėjo kiekvienos spalvos skambesį ir melodiją, jautė jos aromatą, skonį bei jėgą. Mergaitė pajuto, kaip stebuklinga krištolo skleidžiama šviesa švelniu srautu užpildo jos sielą. Ji pamatė, kaip ši šviesa išsklaido tamsą ir padeda išvysti tai, ką toji tamsa slepia: supratimą, žinojimą ir tiesą; ji padeda atskirti gėrį nuo blogio, įžiūrėti viltį, suprasti žmones, išgirsti jų jausmus ir mintis. Ji pamatė, kokia turtinga ir gili yra kiekviena, kad ir visai paprasta atrodanti žmogaus siela.

Pamatė, kad net tamsiausios sielos gelmėse slypi bent viena gyva gėrio ir šviesos žarija, kuri gali įsiliepsnoti ir nušviesti visą žmogaus vidų. Ji suvokė, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kurią privalu suprasti, jeigu nori suprasti patį asmenį.

* *

Ninka apsižvalgė. Vėl buvo naktis. Kalnai ir pasakiška šventykla pradingo, neliko ir nuostabiosios moters. Viskas aplinkui skendėjo tyloje. Juodame tvenkinio paviršiuje taip pat tyliai kybojo žvaigždžių atspindžiai. Tarsi viskas liko taip, kaip buvę.

Tačiau Ninka jautė, kad pasaulis tapo kitoks, nes ji jau žiūrėjo į jį kitomis, naujos išminties akimis. Dabar ji regėjo tai, ko negalėjo pamatyti anksčiau. Jos žvilgsnis galėjo nukeliauti toli už šių begalinių snaudžiančių miškų. Ji galėjo aprėpti visą pasaulį: tolimus miestus ir kaimus, kalnus ir jūras.

Maža to, ji matė kiekvieną smėlio grūdelį, kiekvieną akmenį, kiekvieną medį, kiekvieną ant jo tupintį paukštį bei kiekvieną žmogų. Ir, kas nuostabiausia, jos žvilgsnis prasiskverbdavo kiaurai pro kiekvieno paviršių, ir ji matė kiekvieno žmogaus bei kiekvieno medžio sielą. Jų jausmai tapo jos jausmais, jų skausmas – jos skausmu.

Ji aiškiai jautė neapsakomą gazelės, pamačiusios šuoliui pasiruošusį tigrą, siaubą. Jautė žiaurią neviltį žalios šakos, niekaip negalinčios prasiskinti kelio į šviesą. Patyrė karčius valstiečio jausmus matydama, kaip tiesiai prieš jo akis žūsta visi pasėliai, visas jo įdėtas darbas. Kiekvienam iš jų gyvybiškai reikėjo šilto žodžio ir pagalbos. Tačiau nė vienas to neturėjo. Vietoj to – baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis ir bejėgiškumas – tai viskas, ką jie gavo.

Ninka matė, kaip sielvartas gimdo baimę, baimė – neviltį, neviltis – bejėgiškumą, o bejėgiškumas – neapykantą. Ji matė, kaip vieno žmogaus neapykanta gimdo kito neapykantą, kaip vieno bejėgiškumas skatina kitų bejėgiškumą, kaip beviltiškumas sėja beviltiškumą, o baimė – baimę. Visa tai kūrė neaprėpiamą žmogiškosios kančios, baimės ir beviltiškumo vandenyną. Jis buvo toks beribis, toks juodas, kad vien žvilgsnis į jį pažadindavo beprasmybės ir nevilties jausmą. Galingas, nevaldomas jausmas apėmė Ninką.

Ji pajuto neįveikiamą, visą sielą apimantį troškimą šioje tamsoje įžiebti šviesą, kuri išvestų visas tas niūrias ir apgailėtinas žmonių sielas į šviesų kelią. Tai buvo su niekuo nepalyginamas troškimas.

Mergaitė jautė, kad to juodo sielvarto yra tiek daug, jis toks visa apimantis, toks nepakenčiamas, jog neįmanoma tik stebėti, neįmanoma neveikti. Ji jautė galinti ištverti viską, kad tik to nebūtų, atiduoti viską, jog tai pakeistų, galinti paaukoti net savo gyvybę, idant išsklaidytų šią tamsą ir tą žmonių kančių vandenyną paverstų šviesos vandenynu.

Savo naujomis akimis ji pažiūrėjo į senelę. Tai buvo ta pati nuo vaikystės pažįstama, miela ir rūpestinga senolė. Tačiau naujuoju žvilgsniu Ninka pamatė tai, ko niekada neregėjo anksčiau. Ninka pamatė visą vargą, kurį senelė iškentėjo per ilgus, beveik šimto septyniasdešimties metų gyvenimo laikotarpius.

Ninka pamatė, kokia senelė buvo įvairiais gyvenimo tarpsniais: kaip vaikas, kaip motina, ir kokia tapo vėliau, kai pasidarė likimo žyne. Štai jai tik septyneri. Ninka mato, kaip kryžiuočiai suėmė jos mylimą tėvą bei vyresnius brolius ir čia pat miške, netoli namų, juos nužudė. Savo naujomis akimis Ninka pamatė, koks siaubas apėmė mažos mergaitės sielą. Ji pamatė, kaip mergaitė didelėmis, bet nieko nematančiomis ir nesuprantančiomis akimis žiūri į viską, kas vyksta aplinkui, į liepsnojantį namą, stebi, kaip ugnyje žūsta viskas, kuo jie iki šiol gyveno.

Šis senelės vaikystės vaizdas sukrėtė Ninką. Tai, ką padarė kryžiuočiai, buvo neapsakomai žema, nesuvokiamai žiauru. To nebuvo galima nei pateisinti, nei atleisti. Tamsi neapykantos banga užtvindė Ninkos sielą. Pati žiauriausia pasaulyje kančia būtų menkniekis, per maža bausmė, palyginti su tuo, ko nusipelnė prakeikti budeliai. Nebuvo bausmės, kurios Ninka jiems nepaskirtų už jų begalinį žiaurumą. Ninka negalėjo suvokti, jos galvoje tiesiog netilpo mintis, kaip galima vadintis žmogumi ir daryti tai, ko nepadarytų nė vienas žvėris.

Jos neapykanta kilo iš pačios širdies, iš giliausių sielos gelmių, ji neturėjo nei galo, nei krašto. Ninka jautė, kad net jei budeliai tiesiog čia, jai prieš akis, mirtų baisiausia mirtimi, jos neapykanta jiems liktų tokia pat stipri. Ninka pagalvojo, kad pasaulyje nėra nieko galingesnio už neapykantą. Ji prisiminė senelės kartą pasakytus žodžius, jog jeigu net ir mažytė pelė nekenčia dramblio, dramblio gyvybei gresia pavojus. Taip, tai buvo tiesa. Ji pati – dar maža mergaitė.

Bet neapykantos banga, užtvindžiusi jos sielą, galėjo nušluoti viską pasaulyje. Bet staiga stebuklinga šventyklos šviesa apšvietė jos vidų. Ji apšvietė ir Ninkos neapykantą, ir tamsias budelių sielas.

Ninka nustebo. Ji neįsivaizdavo, kad žmonių sielos gali būti tokios beviltiškai tamsios. Ji žiūrėjo į jų sielų juodumą ir matė, kad jame skęsta bet kokia kilnesnė, šviesesnė ir netgi paprasčiausia protingesnė mintis. „Vadinasi, jie tai padarė tik dėl to, kad jų sielos tokios tamsios. Žiaurūs ne jie, o jų tamsumas! O kas dėl to kaltas? Kas kaltas, kad žmogiškumo šviesa neapšvietė jų sielų?“ – šios mintys užpildė jos protą.

Senelė tąkart vis dėlto liko gyva. Kažkoks visai jaunas riteris pastebėjo mažą, mirtinai išsigandusią, susigūžusią kampe mergaitę, pasigailėjo jos ir padėjo nepastebimai prasmukti iš degančio namo į gretimą mišką. Savo naujomis akimis Ninka pamatė ir to jauno riterio sielą. Ir ji suprato, kodėl jis tai padarė. Jo sieloje dar buvo žmogiškumas!

Dėl to jam svarbiausi tapo ne tie žiaurūs dalykai, kurių jį mokė vadai, o šios mažos, išsigandusios, nelaimingos mergaitės, ką tik netekusios tėvų ir namų, ir kuriai pačiai grėsė mirtis, siaubas, bejėgiškumas bei sielvartas. Tai pažadino jame žmogiškus jausmus. Jie pabudo, įveikė visus tuos nesuskaičiuojamus tamsos ir žiaurumo sluoksnius, kurie juos slopino, išsiveržė, ir jis padarė ne tai, ko jį mokė vadai, o tai, ką jam liepė širdis. Tik dėl jo senelė liko gyva, tik dėl šio riterio, kurio net vardo ji nežinojo, žmogiškumo ji gyveno toliau, tik dėl to gimė Ninkos tėvas, o vėliau ir ji pati.

„Tai štai kam aš turiu būti dėkinga, kad gyvenu, kad regiu šį nuostabų pasaulį, kad matau saulę ir kad manęs laukia laimė. Tam jaunam riteriui, kurio net vardo nežinau.“ Karšta dėkingumo banga užliejo Ninkos širdį. Jai buvo taip gaila, kad niekada jo nebepamatys, nepažvelgs į jo šviesias akis ir nepasakys jam visų tų žodžių, kuriuos jos sieloje pagimdė ši dėkingumo banga. Šie žodžiai būtų tokie karšti, tokie nuoširdūs, kad jaunas riteris pajustų, koks beribis jos dėkingumas; jie padarytų jį laimingą, ir šis prisiminimas visą gyvenimą šildytų jo širdį.

O po to atėjo kita mintis. „Du jausmai užvaldė mano sielą: begalinė neapykanta ir begalinis dėkingumas. Nuostabioji moteris kalbėjo apie lobį, kurį turime perduoti ateities kartoms – tą patį, iš kurio ateities žmonės sukurs žmonijos išsvajotą gyvenimą. Ką aš turėčiau perduoti? Gal tą neapsakomą, beribę neapykantą, kurią pajutau prakeiktiems užkariautojams, ar tą beribį, šiltą dėkingumą, kurį pajutau gelbėtojui?“

Ir jos širdis pasakė: „Tegul neapykanta lieka praeityje. O mano dėkingumas – tai bus tai, ką aš perduosiu ateičiai.“

Vėliau Ninka pamatė ir kitą senelės gyvenimo akimirką. Trys vyrai ant laužų. Geltonos liepsnos jau šoka aukštai į viršų, visiškai apgaubdamos tamsias figūras, pririštas prie aukštų stulpų. Jų drabužiai, barzdos ir plaukai jau liepsnoja. Ninka žino – visi jie likimo žyniai. Viduryje stovi seniausias iš jų, o dešinėje ir kairėje – du jaunesni. Jų galvos iškeltos aukštyn, nors jie jau seniai turėjo būti mirę.

Viskas įvyko taip: šiandien anksti ryte kryžiuočių būrys, kuriame buvo ir du krikščionių kunigai, užpuolė nedidelę likimo šventikų šventovę. Kryžiuočiai pareikalavo, kad trys jos žyniai atsisakytų savo tikėjimo ir priimtų krikštą. Žyniams nesutikus, kryžiuočiai nusprendė visų aisčių akivaizdoje juos sudeginti. Kryžiuočiai buvo tikri, kad žyniai išsigąs ir nusileis. Tačiau jie netarė nė žodžio. Jie tylėjo, kai juos rišo prie kuolų. Tylėjo, kai buvo patrauktos kopėčios, kuriomis jie turėjo užkopti ant laužo. Tylėjo ir tada, kai riteriai ilgai ir veltui stengėsi uždegti apačioje esančius rąstus. Bet kai keli rąstai jau įsidegė ir ugnis ėmė plisti, trys žyniai giliu, miške aidinčiu balsu pradėjo giedoti likimo himną.

Jo garsus stiprino daugybė pirmykščio miško aidų. Šie garsai, prieš riterių valią, palietė jų sielas, ir jie su siaubu pajuto, kad šventoji giesmė grasina sumaišyti jų jausmus. Užsidengę ausis, jie beviltiškai rėkė: „Liaukitės! Nutilkite!“, bet prieš jų pačių valią į juos skverbėsi vis stiprėjantys pagonių žynių giesmės garsai, nuo neatmenamų laikų skambėdavę šiuose pirmykščiuose miškuose.

Ir vėl ugninės neapykantos bangos užliejo Ninkos širdį. Begalinis, protu nesuvokiamas žiaurumas ją sukrėtė. Kaip galima kankinti ir žudyti žmogų tik tam, kad jis sumeluotų – pasakytų, jog tiki tuo, kuo iš tikrųjų netiki? Kaip tai gali padaryti žmogus?! Kaip žmogus gali tapti tokiu žvėrimi?! Labiausiai ji norėtų, kad šie ne žmonės, o žvėrys pakliūtų jai į rankas. Ji su kaupu grąžintų jiems visą skausmą, kurį patyrė šie trys žyniai. Ir ne tik už tai! Ji visiškai atsiskaitytų su jais už visas savo šeimos bei tautos kančias, už visas nelaimes, kurias riteriai užtraukė jos protėviams. Bet ir vėl šventyklos šviesa nušvietė jos sielą.

„Nejaugi, – pagalvojo ji, – ši neapykanta ir yra tas lobis, apie kurį kalbėjo nuostabioji moteris ir kurį turime perduoti ateities kartoms? Ir nejaugi tai tas lobis, iš kurio jie sukurs naują, šviesų pasaulį? Ne, aš turiu perduoti jiems kažką visiškai kito. Aš turiu perduoti begalinį susižavėjimą, kurį manyje sukėlė mano protėvių dvasios didybė, jų su niekuo nepalyginama ištvermė. Ši begalinė dvasios stiprybė bus gyvybiškai reikalinga būsimajam, šviesiam pasauliui. Ji bus reikalinga ateities žmonėms, kurie tą pasaulį kurs. Ji padės jiems taip pat ištvermingai, taip pat bekompromisiškai ieškoti kelio į kiekvieno žmogaus sielą, padės kiekviename asmenyje išryškinti tai, kas yra žmogiškiausia ir šviesiausia. O ką duotų neapykanta? Nieko. Ji tik užkirstų visus kelius į žmonių širdis.“

Ir dar vienas vaizdas iškilo prieš Ninkos akis. Čia senelei jau galėjo būti penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ji – teismo rūsyje, pririšta prie kankinimo kėdės. Kankintojai verčia ją prisipažinti, kad toji susidėjo su velniu. Jie rėkia, jog tai – vienintelis paaiškinimas, kaip jos žolelės pagydė tiek žmonių, kurių išsižadėjo net gydytojai. Senelė kenčia negirdėtus skausmus. Bet net ir jos ištvermė tampa dar vienu įrodymu, esą jai padeda šėtonas. Jos likimas buvo aiškus – laukė laužas.

Toks buvo visų žynių likimas. Ir vėl stebuklas ją išgelbėjo. Tas stebuklas buvo jaunas vokietis, kuris tardymo metu tyliai sėdėjo kampe prie nedidelio stalo ir užrašinėjo viską, kas vyksta. Senelė jį pažinojo. Jo jauna žmona, gulėjusi beveik mirties patale, stebuklingai pasveiko nuo žynės duotų žolelių. Ir šis vokietis to nepamiršo! Jis padarė viską, kad ištrauktų ją iš mirties nagų. Jis įtikino vieną teisėją, perkalbėjo kitą, sumokėjo trečiajam, ir jie paleido senolę. Tai buvo stebuklas. Senelė išvengė neišvengiamo – baisaus visų kitų žynių likimo.

Ninka niekaip negalėjo suprasti, kokie tamsūs turėjo būti teisėjai, kad nesuvokė akivaizdžių dalykų: šėtonas kenkia žmonėms, o senelė, priešingai, jiems padėdavo; šėtonas mokė tik blogio, o senelė – tik gėrio. Kaip jie galėjo teigti, kad šėtonas skatina ją kovoti prieš jų tikėjimą? Juk jie puikiai žinojo, kiek kartų ji yra padėjusi ir krikščionims. Ninka negalėjo suprasti ir kito dalyko. Kodėl vokiečiams taip reikėjo, kad senelė būtinai pritartų jų kvailystei, kad ji taptų tokia pat tamsi, kaip ir jie? Ji apskritai negalėjo suprasti, kaip galima kankinti kitą žmogų. Negalėjo suvokti, kokiu begaliniu niekšu reikia būti, kad tyčia sukeltum kitam skausmą. Vėl visa tai sukėlė jos sieloje galingą pasipiktinimo bangą, galinčią nušluoti ir šiuos vokiečius, ir visą šitą prakeiktą tautą. Ir vėl ji susimąstė.

Ar šis pasipiktinimas ir yra tai, ką ji bei kiti didžiosios šventyklos žyniai privalo išsaugoti ir perduoti ateities kartoms? Darkart didžiosios šventyklos šviesa parodė jai tų vokiečių sielas, ir Ninka aiškiai pamatė: visi šie vokiečių poelgiai turi vieną šaltinį – jų dvasinę tamsą. Ši tamsa pagimdė ir jų žiaurumą, ir kvailumą, ir nesugebėjimą suprasti paprasčiausių dalykų, ir, galiausiai, nesugebėjimą būti žmonėmis. O šią tamsą pagimdė toks pat tamsus ir žiaurus juos supantis pasaulis. „Nejaugi aš turiu juos bausti už tai, kad aplinkinis pasaulis toks tamsus ir žiaurus?

Nejaugi aš turiu perduoti ateities kartoms norą, kad ir jie baustų žmones, kurie yra tokie, kokie yra, vien dėl to, kad pasaulis padarė juos tokius? Juk jie nekalti, kad gimė pasaulyje, kur tamsa stipresnė už šviesą, o blogis stipresnis už gėrį. O ką gi aš privalau jiems perduoti? Turbūt visų pirma – šventą tikėjimą žmogumi; tikėjimą, kad kiekvieno, net ir blogiausio, net ir tamsiausio žmogaus sieloje, kažkur labai giliai, vis dėlto rusena bent mažytė, gal vos smilkstanti žmogiškumo žarija. Dar aš turiu jiems perduoti šventą tikėjimą, kad ši žarija gali įsiliepsnoti, o jos silpna šviesa gali virsti galingu spinduliu. Mes, stebuklingos šventyklos žyniai, esame vienintelė žmonijos viltis. Tik mes galime padėti jai ištrūkti iš dabartinės tamsos!“ Ir Ninkos siela įgijo naujos išminties bei tapo dar brandesnė.

Vydūno idėjos novelėje „Žvaigždėto dangaus pamokos“

Novelė atsiskleidžia monumentali, amžinoji gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos kova, perkeltoji į giliausius žmogaus sielos bei istorinius lygmenis. Pagrindinė kūrinio mintis teigia, kad didžiausias žmonijos lobis ir vienintelis išsigelbėjimas iš visa naikinančio neapykantos, baimės ir prievartos rato yra žmogiškumas: gebėjimas atleisti, jausti dėkingumą net mažiausiam gėrio krislui ir šventas tikėjimas, kad kiekvienoje, net ir pačioje tamsiausioje sieloje slypi dvasios žarija. Pagrindinė veikėja Ninka patiria dvasinę iniciaciją: vizijos metu regėdama savo protėvių ir senelės kančias (kryžiuočių smurtą, žynių deginimą, inkvizicijos kankinimus), ji susiduria su sunkiausia dvasine pagunda – atsakyti į tamsą teisinga atrodančia neapykanta. Tačiau, vedama aukštesnės išminties, ji suvokia, kad neapykanta ir kerštas tik daugina tamsą. Vienintelis kelias kurti šviesią ateitį – net ir juodžiausioje neviltyje išsaugoti dvasios šviesą bei perduoti ją ateities kartoms.

Ši idėja tobulai ir organiškai įsilieja į Vilhelmo Storosto-Vydūno teosofinį bei filosofinį idėjų kompleksą. Vydūnas, stebėjęs Mažosios Lietuvos lietuvininkų germanizaciją ir tautos engimą, atkakliai teigė, kad tautos gyvybingumas ir atsparumas agresijai slypi ne fizinėje jėgoje ar kardo kirtyje, o dvasiniame tobulėjime ir moraliniame pranašume („sau-žmoniškume“). Vydūno pasaulėžiūroje žmogus yra evoliucionuojanti būtybė, turinti išsilaisvinti iš žemesniųjų, gyvuliškųjų instinktų (baimės, pykčio, egoizmo) ir siekti absoliučios dvasios šviesos. Tekste aprašoma Šventykla ant Meru kalno, Ozyrio, Budos, Konfucijaus, Sokrato ir Kristaus paminėjimas kartu su aisčių žyniais tobulai iliustruoja Vydūno propaguotą visų pasaulio religijų vienovę ir atvirumą Rytų filosofijai. Vydūnui senoji baltų religija nebuvo primityvi stabmeldystė; tai buvo gili gamtos bei visatos harmonijos pajauta, o laužo liepsnose giedantys žyniai – dvasios nepalaužiamumo ir pergalės prieš dogmatizmą simbolis. Ninkos sprendimas atsisakyti neapykantos kryžiuočiams yra grynasis vydūniškosios dvasinės laisvės ir brandos aktas.

Šiai transcendentinei idėjai išreikšti autorius pasitelkia labai stiprias menines priemones. Visų pirma, tekstas konstruojamas per aštrų kontrastą (šviesos ir tamsos dualizmą): akinantis, vaivorykštės spalvomis tviskantis šventyklos krištolas priešpastatomas „beribei žmonijos kančių ir smurto tamsai“. Meistriškai naudojama simbolika: ugnis tekste atlieka dvejopą vaidmenį – kaip destruktyvi budelių jėga (inkvizicijos laužai) ir kaip vidinė, sielą apšviečianti „žmogiškumo žarija“. Kitas svarbus elementas – vizija (astralinės kelionės, perspektyvos kaitos motyvas) ir sinestezija (gebėjimas girdėti spalvų skambesį). Tai leidžia peržengti laiko ir erdvės ribas, įgalina Ninką patirti absoliučią empatiją ir kuria epinę atmosferą. Pagaliau, pasitelkus psichologinę gradaciją, emocinė įtampa nuosekliai auginama: nuo destruktyvios, hiperbolizuotos neapykantos budeliams iki dvasinio katarsio – gilaus atleidimo ir dėkingumo.

IX. SMUKLĖJE IR RUSYJE

Geismas

Visa išpurtusio, stambaus, maždaug penkiasdešimt penkerių metų pono von Gehreno išvaizda bylojo: „Aš – tikras riteris, esu nenugalimas, ryžtingas ir nepaprastai drausmingas.“ Tai visų pirma rodė jo ūsai. Jie buvo vešlūs, tamsiai pilki ir nuo viršutinės lūpos grėsmingai styrojo į šalis. Tą patį liudijo ir jo plikė, apsupta trumpų, šiurkščių plaukų.

Tačiau labiausiai apie jo riteriškumą skelbė garsus, valdingas balsas. Būtent tokį balsą privalėjo turėti kiekvienas riteris. Ir kiekvienas vokietis turėjo jį paveldėti iš tėvų bei protėvių, kurie ugnimi ir kalaviju atnešė kultūrą ir tvarką į pirmykščius aisčių miškus bei pelkes. Kiekvienas turėjo išmokti taip kalbėti dar jaunystėje, atlikdamas savanorišką, sunkią tarnybą Kryžiuočių ordine.

Trumpai tariant, ponas von Gehrenas buvo riteriško ryžto ir nepajudinamos valios įsikūnijimas. Šis riteriškumas jam teikdavo neginčijamai teisingus atsakymus į visus klausimus, nurodydavo, ką ir kaip jis privalo daryti. Tačiau buvo klausimas, į kurį jis vis dėlto negalėjo atsakyti: kodėl jam, pirmą kartą atsitiktinai pamačiusiam paprastą prūsų mergaitę, besidarbuojančią mažame senelės darže tarp daugybės spalvingai žibančių ir svaigiai kvepiančių žiedų, galvoje užsiplieskė tokios nuožmios, tamsiai raudonos liepsnos. Juk jis puikiai žinojo, kas toji mergaitė.

Žinojo, kad ji yra aisčių pagonė, kad, ko gero, ne tik pagonė, bet netgi kažkokia jų žynė. To turėjo pakakti, kad visiems laikams ją pamirštų. Bet ne, net ir ši mintis nenumalšino žarijų jo sieloje. Ir dabar, kai jis įžengė į smuklę ir vėl pamatė aukštą, liekną Ninkos figūrą bei jos nepaprastai gražų, blyškų, išsigandusį veidą, apsuptą šviesių garbanų, ta pati tamsiai raudona ugnis vėl karštai suliepsnojo jo širdyje.

Maža to, atrodė, kad šios liepsnos ėmė temdyti jo protą. Ypač keista buvo tai, kad šią liepsną įžiebė ne tik jos grožis. Juk aplinkui buvo gausu jaunų, gražių aisčių merginų, ir nė viena nebūtų drįsusi jam nepaklusti. Jį iš proto varė Ninkos žvilgsnis. Merginos gilios, tamsiai mėlynos akys žvelgė tarsi iš kažkokio stebuklingo, dieviško pasaulio. Šis žvilgsnis jį ir viliojo, ir trikdė, traukė prie jos, bet neleido prisiartinti.

Štai ir dabar, šioje stipriaisiais gėrimais ir įrūgusiu alumi kvepiančioje smuklėje, jo mažos, vandeningos, šviesiai mėlynos akys, slėpdamosi po vešliais antakiais ir paburkusiais paakiais, sekė kiekvieną jos žingsnį bei judesį. Štai ji paprašė keturių stiprių vyrų iš kitoje kiemo pusėje esančio skliautuoto rūsio atnešti dvi statines: vieną su neskiesta degtine, kitą – su alumi. Jie noriai išėjo ir po minutės įnešė abi statines bei atsargiai pastatė jas ant dviejų tvirtų suolų greta prekystalio.

Ponas stebėjo kiekvieną jos judesį, kai mergina, atsidėkodama, su šypsena įpylė kiekvienam padėjėjui po didelį bokalą, ir matė, kokie jie patenkinti. Jis neatitraukė akių net ir tuomet, kai ji meistriškai pramušė kiekvienos statinės kamštį ir įtaisė blizgančius geltono žalvario čiaupus. Jis stebėjo, kaip stovėdama prie prekystalio ji atsargiai leido degtinę iš statinės į molinį ąsotį ir kaip po to kruopščiai užsuko čiaupą.

Stebėjo, kaip ji ima kitą ąsotį, pasisuka prie antrosios statinės ir atidžiai bei neskubėdama pila iš jos, laukdama, kol alus pamažu pripildys ąsotį, o reikiamą akimirką užsuka čiaupą. Po to jo žvilgsnis lydėjo ją, paėmusią abu pilnus ąsočius ir ramiai nešančią juos per didelę, netaisyklingos formos, žemą, svaigiųjų garų prisigėrusią salę, tarp stalų, prie kurių sėdėjo lietuvių bei prūsų lankytojai, kur, pamačiusi ištuštėjusį molinį bokalą, įpildavo alaus ar degtinės. Ninka jautė ją persekiojantį, geidulingą pono von Gehreno žvilgsnį.

Matė tamsiai raudonas aistros liepsnas jo akyse. Atrodė, kad ponas visas apgaubtas ugninės aistros debesies, o jo liepsnos godžiai veržiasi jos link. Mergina stengėsi laikytis kuo atokiau nuo šio vyro. Tačiau ponas von Gehrenas atkakliai kvietė Ninką prie savo, tik vokiečiams skirto, balta staltiese uždengto ir gėrimais bei užkandžiais nukrauto stalo. Greta pono von Gehreno sėdėjo dvaro ūkvedys, du aludariai, du vežikai ir gražus šviesiaplaukis jaunuolis.

Ninka žinojo, kad tai – jaunasis Johanesas von Gehrenas, kažin iš kur neseniai sugrįžęs pono sūnus. Kaip ir kiti lankytojai, Johanesas su šypsena stebėjo, kaip senas jo tėvas staiga užsidegė aistra jaunai, gražiai merginai, kaip, pamiršęs viską pasaulyje, godžiai ir nekantriai į ją žiūri, kaip jo akys pačios vis nukrypsta į liekną figūrą. Buvo aišku, kad jis nenurims, kol jos negaus, ir kad niekas pasaulyje neapsaugos vargšės nuo pono geismo.

Toks elgesys nebuvo neįprastas ar smerktinas. Visi kaimo žmonės, kiekvienas vyras ir moteris, jaunas ar senas, buvo jo nuosavybė. Su bet kuriuo iš jų jis galėjo daryti tai, ką tik panorėjęs. Pirmosios nakties teisė, kai ištekanti mergina pirmiausia priklausė savo šeimininkui, o tik paskui – vyrui, buvo sena ir šventa. Jokia moteris ar mergina, ištekėjusi ar ne, negalėjo ištarti savo ponui „ne!“, jei šiam staiga kildavo geismas.

Toks nepaklusnumas, kaip ir bet kuris kitas, būdavo negailestingai baudžiamas. Taigi visa situacija atrodė įprasta. Vienintelis dalykas, kėlęs šypsnį, buvo to seno žmogaus aistros absurdiškumas. Jis visiškai pametė galvą ir nematė nieko aplinkui. Net nepastebėjo savo pavaldinių pašaipių šypsnių. Prarado įprastą riterišką aroganciją ir virto lyg kaprizingu vaiku, kuris trepsėdamas kojomis reikalauja, kad jo noras būtų nedelsiant įvykdytas. Johanesas matė, kokia susigėdusi ir išsigandusi jaučiasi vargšė mergina.

Bet jis gerai žinojo, kad niekas negali jos išgelbėti. Prieš poną visi buvo bejėgiai, taip pat ir jis pats – pono sūnus ir paveldėtojas.

Kaip ir visi kiti, Johanesas buvo visiškai pavaldus tėvo valiai. Nuo ankstyvos vaikystės vien tėvas sprendė, kas Johanesui leidžiama, o kas draudžiama, ką jis gali ir ko negali, kaip privalo elgtis ir kaip neturėtų. Tėvas netgi iki menkiausios detalės suplanavo visą jaunuolio ateitį. Buvo numatyta, kad Johanesas privalės paveldėti dvarą ir tęsti visa tai, ką darė jo tėvas. Maža to, jam privalės ne tik tęsti, bet ir daryti būtent taip, kaip darė ir liepė tėvas. Sūnus turėjo tapti tiksliu tėvo atvaizdu. Jam nepakako vien paveldėti pilį ir kaimus.

Jis taip pat turėjo perimti gilią panieką visiems nevokiečiams ir visiškai sunaikinti bet kokius prūsų bei lietuvių pasipriešinimo likučius. Turėjo tapti tikru Ordino riteriu ir geležine ranka malšinti maištus visoje šalyje. Jis privalėjo tęsti užkariavimus, žygiuoti toliau į Rytus, ugnimi ir kalaviju pavergti visus dar nepaklusnius Rytų kraštus ir įvesti ten tikrąją vokišką tvarką bei tikrąją, karingąją krikščionybę.

Tėvas nusprendė, kad tikru riteriu sūnus gali tapti tik Marienburge, globojamas paties Ordino didžiojo magistro. Jis parašė laišką savo draugui ponui von Flansui, kuris po savaitės kartu su jaunuoju Johanesu išvyko į Marienburgą pas didįjį magistrą. Ponas von Gehrenas buvo tikras, kad didysis magistras padės Johanesui tapti drąsiu, pasiaukojančiu kariu, padės jam atsikratyti bet kokio švelnumo ar gailesčio, išmokys ryžtingai ir negailestingai kovoti su kiekvienu Ordino bei krikščionybės priešu, paversdamas jį kariu, meistriškai valdančiu ginklą ir sugebančiu įveikti bet kokį priešininką.

Didysis magistras nutarė, kad jaunasis von Gehrenas atliks riterio tarnybą keliose turtingose Ordino pilyse bei valdose Vakarų ir Pietų Europoje, dirbs administracijoje, dalyvaus mūšiuose – visa tai turėjo įskiepyti jo sieloje pagarbą ir meilę vokiškai bei riteriškai dvasiai. Didžiojo magistro laiškai apie jaunojo von Gehreno tarnybą džiugino senojo pono širdį. Didysis magistras gyrė jaunuolio drąsą ir pagarbą tvarkai. Ir štai dabar, po dvejų metų tarnybos Marienburge, jaunasis riteris Johanesas atvyko aplankyti tėvo. Namuose niekas nepasikeitė. Viskas liko po senovei, toks pat liko ir tėvas.

Bet kitoks jau buvo pats jaunasis Johanesas. Dabar jis tikrai nebebuvo tėvo kopija. Priešingai – visi, matę juos kartu, stebėjosi, kokie skirtingi gali būti tėvas ir sūnus. Tėvas buvo žemo ūgio, bet stambus. Sūnus buvo lieknas ir visa galva aukštesnis už jį. Sūnus paprastai tylėdavo. Tėvas daug ir garsiai kalbėdavo kategorišku tonu, šiurkščiai pertraukinėdamas kitus. Sūnus visų klausėsi susidomėjęs, su palankia šypsena veide, o tėvas girdėjo tik save. Tėvas visą gyvenimą praleido savo pilyje, o sūnus jau buvo matęs viską, ką tuo metu buvo galima pamatyti Europoje.

Visai kitomis akimis jis dabar žiūrėjo ir į savo tėvą. Žinoma, vis dar jo bijojo, kaip bijojo motina ir visi aplinkiniai. Tėvas tebebuvo ta grėsminga, nenugalima jėga, kuriai galima tik paklusti. Bet dabar sūnus suvokė, kad tėvas tikrai nėra riteris – jis tėra kaprizingas senis, kurį valdo ne protas, o nuotaika, ir kuris įpratęs, kad kiekviena jo užgaida būtų nedelsiant tenkinama. Johanesas aiškiai matė, kad tėvą sugadino beribė valdžia ir visų aplinkinių nuolankumas.

Tėvo galia nežinojo ribų, todėl, susidūręs su menkiausiu pasipriešinimu net smulkiausiam savo kaprizui, jis iškart pratrūkdavo. Sūnus suprato, kad tėvas tik vaidina tikrą riterį, kad galbūt net pats tiki toks esąs, tačiau iš tikrųjų už jo poelgių slypi ne geležinė riterio valia, o paprasčiausia savivalė; iš tiesų jis silpnas ir bevalis. Ir dabar, stebėdamas tėvą, pametusį protą dėl paprastos aisčių mergaitės, sūnus aiškiai matė, kad tai – tik dar vienas kaprizas, išaugęs iki nenugalimos aistros vien todėl, kad susidūrė su kliūtimi. O tuo metu tėvo aistra vis labiau liepsnojo.

Mergaitė atnešė pono užsisakyto alaus. Tačiau vos tik ji drebančiomis rankomis pripildė septynis pono von Gehreno ir kitų prie stalo sėdinčių vyrų bokalus gero, tiršto alaus, šis žaibišku greičiu sugriebė ją ir, nepaisydamas įnirtingo pasipriešinimo, jėga pasisodino sau ant kelių, apglėbė abiem rankomis ir aistringai prispaudė prie apkūnaus kūno. O kai per ploną suknelę pajuto lankstų, gležną kūną ir palietė švelnias, dar tik besikalančias krūtis, tamsiai raudonas geismas jo sieloje plykstelėjo ir galutinai aptemdė protą. Niekas jau negalėjo jo sustabdyti! Paleidęs Ninką, jis pašoko iš vietos, tarsi vidinė liepsna būtų jį išmetusi į viršų. Jo didelis, aukštas alaus bokalas nuvirto, o brangus gėrimas išsiliejo ant staltiesės.

Dideliais, greitais žingsniais jis apėjo ilgą prekystalį ir priėjo prie smuklininko, kuris sėdėjo susikūprinęs prie nedidelio lango, stebėdamas, kas vyksta erdvioje salėje. – Aš noriu šios mergužėlės! Ponas von Gehrenas, nieko nesakydamas, tris kartus įkišo ranką į kapšelį prie diržo, kaskart ištraukdamas saują sidabrinių monetų, metė jas visas ant užeigos šeimininko stalo (kelios atšokusios monetos pabiro į visas puses) ir sušnypštė: „Aš noriu šios mergiūkštės! Tuoj pat!“

Senasis kuprotas smuklininkas daugelį dešimtmečių buvo pono dvaro budelis. Net ir dabar, senatvėje, eidamas smuklės prižiūrėtojo pareigas, jis vis dar teikdavo šeimininkui svarbias paslaugas. Senis niekuo neparodė savo nuostabos, tik ramiai žiūrėjo į poną von Gehreną. Dėl kupros ir kojos, kurią kažkada sužalojo maištingo prūso kirvis, jis buvo susigūžęs, todėl į poną turėjo žvelgti iš apačios.

Tuomet jis taip pat ramiai pažvelgė į pinigus ir ėmė juos skaičiuoti. Neskubėdamas dėjo į šalį monetą po monetos, po to, prisiminęs pabirusias, nerangiai pasilenkė, surinko jas nuo grindų ir pridėjo prie kitų. Iš viso – trisdešimt! Tada ramiai tarė:

– Gerai, gerai! Rūsyje! Aš viską paruošiu ir pakviesiu jus!

– Kodėl rūsyje?! Ji juk turi kambarėlį palėpėje, ar ne?!

– Ten ji ims klykti, ir tada pas jus subėgs visi čia esantys aisčiai. Suprantama, jie bus įsiutę, nes kiekvienas jau nemažai išgėrė! Tik dešimt minučių kantrybės!

– Po dešimties minučių mano kantrybė išseks, ir aš nusuksiu tau sprandą! – apimtas didžiausio susierzinimo sušuko ponas.

Tada pasisuko norėdamas eiti, bet įsipainiojo į lango užuolaidą, plėštelėjo ją taip piktai, kad viršuje lūžo medinė kartelė. Užuolaida užkrito jam ant galvos. Įnirtingai bandydamas išsivaduoti, ponas von Gehrenas dar labiau įsipainiojo; prakeiktas audinys apsivijo aplink jo galvą bei liemenį, ir jis niekaip negalėjo išsinarplioti. Niekas nepuolė jam padėti.

Ir aisčiai, ir vokiečiai liko sėdėti savo vietose ir linksmai stebėjo didžiojo pono kovą su audiniu, o piktdžiugiški lankytojai net garsiai kvatojo. Galiausiai jis išsilaisvino ir, išblyškęs iš įniršio, sviedė užuolaidą ant plataus prekystalio taip stipriai, kad keli dideli moliniai alaus bei degtinės ąsočiai apsivertė, nukrito ant žemės ir sudužo į šipulius. Svaiginantis alaus ir degtinės garų debesis pakilo iki pat žemų lubų bei užpildė visą salę.

Atrodė, kad įniršio apimtas ponas nemato ir negirdi nieko aplinkui, bet jis matė ir girdėjo viską. Jis pastebėjo šypsnius, girdėjo pašaipius pokalbius ir suprato, kad su šiomis šypsenomis jie jį, šlovingą vokiečių riterį, apkalbinėja; esą jis tegu senas kvailys, visiškai praradęs protą dėl jaunutės prūsų mergaitės, o toji ragana tikriausiai jį užbūrė, todėl jis pats nebesuvokia, ką darąs. Visa tai dar labiau įkaitino įniršį ir raudonas aistros liepsnas jo sieloje. Tą akimirką ponas von Gehrenas troško tik vieno – perskelti besišaipančiųjų kaukoles. Dešine ranka jis instinktyviai pabandė ištraukti kardą, bet jo nebuvo – diržą su ginklu jis buvo palikęs kaboti ant savo kėdės atlošo.

Dar labiau įsiutęs, jis norėjo tik vieno – grįžti į savo vietą, griebti kardą ir sutraiškyti viską aplinkui. Bet tą pačią akimirką jo žvilgsnis susidūrė su Ninkos. Mergina stebėjo jį sėdėdama prie gretimo stalo. Jos akyse atsispindėjo tik pasibjaurėjimas ir panieka. Jis staiga pamatė save jos akimis: ji buvo tokia graži, o jis – toks apgailėtinas, bejėgiškai įniršęs, tegalintis gniaužti lazdą rankoje. Pyktis iškart atslūgo.

Užtat dar labiau suliepsnojo tamsiai raudona geismo ugnis. Vilkdamas nepaklusnią koją, kliūdamas ir vis griebdamasis už stalų, kad nepargriūtų, jis nerangiai nušlubavo į savo vietą. Kai pagaliau susmuko ant kėdės ir vėl pažvelgė į Ninką, pamatė jos akyse gailestį, kuris jam buvo baisesnis už bet kokį įžeidimą.

Tuo metu senasis smuklininkas greitu žvilgsniu įvertino padarytą žalą. Po to uždegė žibintą, pastatė jį ant lentynos prie įėjimo, paskubomis paėmė krūvą raktų ir pro užpakalines salės duris bei nedidelį prieškambarį, kuriame kabojo nenaudojami rakandai bei skudurai, išėjo į kiemą.

Šlubčiodamas kaire koja, atsargiai nuėjo per kiemą iki rūsio. Prie durų leidosi platūs laiptai, pritaikyti didelėms gėrimų statinėms nuridenti. Užeigos šeimininkas nusileido laiptais, atvėrė duris ir įžengė į požeminį koridorių su durimis abiejose pusėse. Priėjęs prie pačių tolimiausių, surado tinkamą raktą ir jas atrakino. Neaiški mirganti šviesa apšvietė plačią patalpą, juodai dažytas sienas bei mūrinį skliautą. Kairėje ir dešinėje, prie sienų, keliomis eilėmis stovėjo viena ant kitos sukrautos juodos statinės. Tarp jų liko tik ilgas, siauras praėjimas, vedantis iki pat užpakalinės sienos. Senasis smuklininkas nuėjo iki pat patalpos galo ir pakėlė žibintą. Čia statinių nebuvo, todėl atsirado vietos plačiam šiaudų guoliui, kurio viduryje gulėjo dvi arklio gūnios. Smuklininkas patenkintas linktelėjo. Ant sienos virš guolio jis pakabino savo atsineštą žibintą. Tuomet dar kartą viską atidžiai apžiūrėjo, pabandė įsivaizduoti, kas netrukus čia įvyks, liko patenkintas ir tuo pačiu siauru praėjimu grįžo į rūsio koridorių, o iš ten – į kiemą.

Rūsyje

Netrukus pro tas pačias užpakalines duris smuklininkas grįžo į salę.

Pamatęs prie stalo sėdinčią Ninką, jis piktai šūktelėjo: – Ką tu, tingine, čia veiki? Tu privalai aptarnauti mūsų svečius! Privalai aptarnauti poną von Gehreną ir šešis jo palydovus! Jie moka mums didelius pinigus ir užsisakė vyno! Greitai bėk į rūsį ir atnešk! Manai, aš už tave tai padarysiu?! Jis stvėrė didelį varinį indą nuo sieninės lentynos už prekystalio ir įbruko Ninkai į rankas:

– Eik!

– Pone, niekur eiti nereikia. Mes dar turime pakankamai vyno čia pat! Aš tuojau visiems įpilsiu

. Smuklininkas akimirkai sutriko – vyno iš tiesų buvo gausu, – bet tuoj pat įsiuto, griebėsi mazguoto botago, kabančio ant medinio kuolelio šalia mažo lango:

– Ak tu maištinga, pagoniška rupūže! Kam tu čia esi? Tu privalai tarnauti mūsų geriausiems svečiams, kitaip tave, raganą, sudeginsiu ant laužo, kaip prieš dešimt metų sudegino tavo maištingąjį tėvą!

Jis vėl įbruko jai į rankas varinį indą ir, grėsmingai mojuodamas botagu, suriko:

– Į rūsį!

Ninka paėmė indą, atsistojo ir ilgai žvelgė į užeigos šeimininką. Jis nuleido botagą ir tyliai stebėjo, kaip mergina pasuko durų link, kaip akimirkai sustojo ant slenksčio, dar kartą pažvelgė į jį, paėmė žibintą ir išėjo.

Keistas jausmas, kokio jis neprisiminė kada nors patyręs, suspaudė senio gerklę! Vieną akimirką jam net toptelėjo mintis sugrąžinti mergaitę. Bet pats tos minties išsigando. „Prakeikta ragana! Ji nori mane užburti, kad pradėčiau gailėtis tų pagonių!“ Ir jis persižegnojo, žemu balsu melsdamasis: – Šventoji Mergele! Išgelbėk mano nuodėmingą sielą! O po to, kad galutinai atsikratytų pagoniško burto ir neliktų nė menkiausio šio jausmo pėdsako, jis iš visų jėgų nusipurtė, tarytum iš vandens išlipęs šuo. Akimirkai susvyravęs pasaulis vėl grįžo į senas vėžes, ir šeimininkas ramiai ėmėsi smuklės reikalų.

Ninka išėjo į kiemą. Ji matė, kaip ponas von Gehrenas neseniai kažką įsakinėjo smuklininkui ir kaip barstė ant stalo sidabrines monetas. Matė, kaip smuklininkas su žibintu išėjo, o grįžęs liepė jai nešti iš rūsio vyną. Buvo aišku kaip dieną, kam ją ten siunčia. Ji tiksliai žinojo, kas bus toliau

. Dar viena sekundė, ir girtas, šlykštus žvėris įsiverš į rūsį, griebs ją, mes ant šiaudų patalpos gale, godžiomis rankomis nuplėš drabužius ir negailestingai sutraiškys viską, kas joje gera, gražu ir švelnu. Ji apsidairė. Pirmoji mintis – tuoj pat mesti tuščią indą ir bėgti. Bet prieš akis iškilo pamišėlės Magdos veidas.

Kažkada ji buvo gražuolė, visų vaikinų svajonė. Jos nelaimei, dvaro šeimininkas jos užsigeidė. Ji bandė pabėgti. Įsiutusio pono paliepimu du stiprūs vyrai botagais nuplakė jos kūną iki kraujo. Vargšelė liko gyva, bet išprotėjo. Ninka ne kartą matė ją, brendančią kaimo gatve – apiplyšusią, purviną, susikūprinusią; ji eidavo kažką murmėdama, nieko aplinkui nematydama.

Kitos mintys viena po kitos blykstelėjo galvoje ir tuoj pat užgeso. Rėkti? Bet niekas neatsilieps. Prašyti kieno nors pagalbos? Bet kas ją užstos? O gal padegti smuklę, kad kilus sąmyšiui visi ją pamirštų? Kiekviena mintis akimirkai įžiebdavo trapią viltį, bet tuoj pat paaiškėdavo, kad ji apgaulinga.

O vaizduotėje vis labiau artėjo girtas veidas, raudonos akys, šlykščios graibstančios rankos ir visa tai, kas jos laukė. Šleikštulys spaudė gerklę, o neviltis vis stipriau gniaužė širdį. Staiga lyg iš niekur atėjo mintis: „Bet juk aš ne pirma ir ne paskutinė. Kiek merginų ir moterų klusniai atsiduoda savo šeimininkams, tokiems pat bjauriems kaip šis. Kai kurios netgi džiaugiasi galėdamos įtikti ponui, didžiuojasi, kad jis jų užsigeidė, tikisi, jog už tai jis bus maloningesnis.“

Ir tuo pat metu ją perskrodė kitas suvokimas: „Aš kitokia. Aš taip negaliu. Jos gali, nes yra vergės. Ne tik jų kūnas, bet ir siela priklauso šeimininkui. Jos nėra tokios, kokios gimė, ir ne tokios, kokių norėtų jų širdys; jos bevalės – tik tokios, kokių pageidauja ponai. Būtent todėl joms ir lengviau būti vergėmis… O aš taip negaliu, nes aš – ne vergė! Mano širdis sako, kad aš esu žmogus! Ir aš galiu būti tik tokia, kokiai man liepia būti širdis. Mano siela – laisvo žmogaus! Mano jausmai yra tokie, kokie yra, o ne tokie, kokių reikalauja ponas! Jei jis dabar ateis į rūsį, jis ten sutraiškys, sutryps, sulaužys, sumaišys su savo purvu viską, kas yra manyje. Ir aš tapsiu tokia pat kaip tos moterys. Manęs pačios nebebus. Bus kažkas kita. Mano širdis taps jo verge. Iš visų jausmų liks tik baimė; mano akys nematys pasaulio grožio, jos tik ieškos, kur pasislėpti. Aš bijosiu pakelti galvą. Bijosiu pažiūrėti į akis. Bijosiu ką nors pajusti, nes kiekvienas tikras jausmas skatins daryti tai, ko noriu aš, o ne ponas, ir stums mane į nepaklusnumą. Mažiausias kirminas ar pelytė bus už mane laisvesni

. Taip, tai būsiu jau ne aš – tik paklusni pono nuosavybė. Mano kūnas, siela, mintys ir jausmai – viskas priklausys vargšei, apgailėtinai vergei. Ir aš tapsiu silpna. Juk manyje neliks nieko, dėl ko vertėtų būti stipriai. Turėsiu daug kentėti, bet neturėsiu dėl ko. Šlykštėsiuosi pati savimi.“

Ir Ninkos sieloje nenugalimai, grėsmingai pakilo juoda neapykantos banga: neapykantos tai vargšei, kuria ją tuoj pat pavers šis girtas žvėris; šiai smuklei, šiam kiemui, visam pasauliui ir ypač tam gyvuliui, kuris tuoj pasirodys ir savo bjauriomis rankomis pavers ją verge.

Jos viduje viskas drebėjo. Žvilgsnis beviltiškai slankiojo po kiemą, ieškodamas kažko, kas galėtų visa tai sustabdyti: kirvio, šakių, peilio ar bent geležinio virbo. „Užmušiu jį ir bandysiu pabėgti. Jei matysiu, kad pagaus, pati nusižudysiu.“ Bet lygiai taip pat staiga blykstelėjo visai netikėta mintis: „O gal smuklininkas mane nusiuntė į rūsį todėl, kad jam manęs pagailo?“

Ninka net sustojo. „O gal jis specialiai išsiuntė mane iš salės, kad galėčiau pasislėpti, kol per daug išgėręs šeimininkas nusiramins?“ Smuklininkas buvo nekalbus žmogus. Ji, kaip ir visi kiti, iš jo sulaukdavo tik trumpų paliepimų.

Tačiau Ninka nujautė, kad jis ja patenkintas. Jam patiko, kaip ji moka elgtis su lankytojais, kad žmonėms malonu ją matyti ir kad ji sugeba sukelti ne tik susižavėjimą, bet ir pagarbą. Senis vertino, jog ji viską supranta iš pusės žodžio, viską padaro taip, kaip reikia; kai būtina, moka tapti nematoma, o prireikus – ryžtingai įsikišti. Ir dabar Ninka niekaip negalėjo patikėti, kad jis galėtų taip paprastai ją išduoti. Mergina pagalvojo, kad jeigu smuklininkas tikrai norėtų įtikti ponui, jis būtų liepęs jai eiti į kambarėlį palėpėje. O dabar nusiuntė į rūsį, kur lengva pasislėpti ir iš kur galima ilgai negrįžti.

Visi žinojo, kad ponas von Gehrenas neretai užsidega kaip šiaudas, bet taip pat greitai ir užgęsta. Galbūt užeigos šeimininkas apie tai ir pagalvojo: ponas dar išgers, užmigs, o rytoj nieko nebeprisimins.

Ninka staiga nusiramino: – Man niekur nereikia bėgti. Tereikia neskubėti grįžti! Ji lėtai nusileido laiptais, ilgu koridoriumi nuėjo iki patalpos, kurioje buvo laikomi gėrimai, atrakino duris ir pakabino žibintą prie įėjimo. Čia pat stovėjo jai reikalinga statinė su vynu.

Ninka ištraukė kamštį, ir srovė ėmė pamažu pildyti varinį indą. Tuo tarpu smuklininkas priėjo prie išėjimo į kiemą, atvėrė duris ir, įsitikinęs, kad Ninkos nebėra, nutarė, jog ji jau rūsyje. Kruopščiai apžvelgęs kiemą ir įsitikinęs, kad mergina nepasislėpė niekur kitur, jis priėjo prie rūsio laiptų ir patikrino, ar durys atidarytos.

Tuomet grįžo į vidų, neskubėdamas priėjo prie stalo, kur sėdėjo vokiečiai, palietė pono von Gehreno alkūnę, padavė mazguotą botagą ir, pasilenkęs prie pat ausies, tyliai sušnibždėjo: „Eikite!“ Šis tylus, į ausį ištartas žodis perėjo per visą pono kūną nelyginant juodas žaibas. Jis sukėlė tokį beprotišką širdies plakimą ir tokį geismo švytėjimą akyse, kokio vyras dar niekada nebuvo patyręs! Jis puolė prie išėjimo. Senasis smuklininkas tesuspėjo jam sušukti: „Atsargiai su žibintu!“ Kiti lankytojai, stebėję su botagu priėjusį šeimininką, matė, kaip šis kažką sušnibždėjo į ausį, ir iš karto viską suprato. Visų veiduose vėl pražydo pašaipios šypsenos.

Tuo tarpu ponas von Gehrenas, svyruodamas nuo išgerto alkoholio, nerangiai, vis užkliūdamas už kelyje pasitaikančių daiktų, šlubčiojo per kiemą. Po kelių žingsnių koja užkliuvo už jo paties pamestos lazdos, ir ponas visu svoriu tėškėsi ant akmenų, šventvagiškai, visai nekrikščioniškai plūsdamasis.

Smuklininko įduotas botagas nulėkė kažkur į šoną. Kelias akimirkas ponas gulėjo nejudėdamas. Tuomet keikdamasis, dejuodamas ir trindamas skaudančius kelius bei rankas, jis atsisėdo ir pažvelgė į tamsų, vaiduokliškai niūrų įėjimą į rūsį. Skausmingas kritimas suskaldė jo ryžtą į smulkias šukes. Šmėkštelėjo mintis: „Po velnių visa tai. Kam man reikalinga ta prakeikta prūsų ragana?!“

Bet netrukus jis atsigavo, ir visos šukės galvoje vėl susidėliojo į vietas. Šįkart jo vaizduotėje iškilo dvi didžiulės figūros – jis pats ir toji mergina. Jis – pergalingas vokiečių kryžiuotis, nugalėjęs ir pavergęs visus šiuos pagonis, visas jų žemes, miškus su visais jų dievais bei žyniais.

Jis – didingas, balta šviesa spinduliuojantis didvyris, visos riterijos įsikūnijimas. O ta mergaitė, kurios jis taip geidžia, – tai visų šių nugalėtų, palaužtų ir pavergtų pagonių, klūpančių prieš vokietį nugalėtoją, kenčiančių pažeminimus, bejėgių ir bebalsių simbolis.

Ponas von Gehrenas iš karto nušvito ir pamiršo visus skausmus. Siela prisipildė džiaugsmingo pasididžiavimo! O kas iš tikrųjų suteikė jam teisę ir galią pavergti šias tautas? Kas nusprendė, kad jos dabar – jo nuosavybė?

Atsakymas buvo aiškus kaip dieną. Tai – jo stiprus, pergalingas tikėjimas. Šis tikėjimas skelbė, kad svarbiausia pasaulyje yra jėga; kad teisus tas, kas stiprus. Žmogaus laimė ir vertė priklauso ne nuo teisingumo, kilnumo ar moralės, o tik nuo jo galios.

Tik stiprus žmogus tvirtai stovi ant žemės. Tik jis gauna tai, ko nori. Kokie juokingi šie aisčiai, naiviai tikėdami, kad jų miškai šventi ir nė vienam medžiui negalima pakenkti! Kokia juokinga ir ši mergaitė, savo senelės darže auginanti kažkokias gėles, kurių dėl kvapo neėda net galvijai!

Gyvenimas žiauriai nubaudė aisčius už jų naivumą: jie prarado savo šalį ir tapo vergais, paklusniais vokiečių botagui. Vokiečiai laimėjo. Jie nugalėjo visus ir viską. Jie palauš ir šios kvailos aisčių mergaitės pasipriešinimą.

Ji nesupranta paprasčiausio dalyko: ji – vergė. Jos kūnas ir gyvybė priklauso ne jai pačiai, o ponui von Gehrenui. Tik jis turi teisę nurodyti, ką jai daryti ir kam priklausyti. Maža to, jis gali ją parduoti ar atiduoti bet kam kitam, tarsi naminį gyvulį. Jos vertė priklauso tik nuo to, kiek ji naudinga savo šeimininkui. Šios mintys didžiuliu greičiu sukosi jo smegenyse. Ponas dar niekada nesijautė toks didingas, dar niekada jam nebuvo taip aiškiai nušvitusi jo paties reikšmė ir didžioji misija.

Svarbiausia, jis pagaliau rado pateisinimą tamsiai, jį deginančiai ugniai, tam nenugalimam geismui. Jos pasipriešinimas – tai paskutinis beviltiškas pagonių maištas prieš jo ir visų riterių valdžią. Todėl jo, nugalėtojo, riterio pareiga – tą maištą nuslopinti. Dangus pasirinko jį, Kryžiuočių ordino atstovą, kad šiandien, šiame rūsyje, jis galutinai užkariautų prūsus ir įrodytų, jog šioje žemėje jam nėra nieko nepavaldaus. Pajutęs naujų jėgų antplūdį, von Gehrenas energingai atsistojo. Jo viduje vėl įsižiebė niūrios, raudonos žarijos. Žinodamas, kad yra galingas ir todėl teisus, jis tvirtai žengė įėjimo į rūsį link.

Gaisras

Varinis indas buvo jau beveik pilnas, kai Ninka išgirdo sunkius žingsnius už durų. Kiekvienas žingsnis smigo tiesiai į širdį: vadinasi, smuklininkas ir neketino jos gelbėti. Jis padarė tai, ką darė visada – pardavė ją. Tos sidabro monetos buvo mokestis už tai, kad atsiuntė ją čia. Mergina pašoko ir skubiai užšovė durų skląstį. Šlubuojantis žmogus sustojo koridoriuje ir stumtelėjo duris, bet šios neatsivėrė. Jis pastūmė dar stipriau – rezultatas buvo tas pats. Atėjūnas ėmė karštligiškai klibinti rankeną. Tada patraukė iš visų jėgų, bet skląstis laikė tvirtai.

Ninka girdėjo, kaip jis sutrikęs trypčioja, tada kelioms akimirkoms nutyla, o po to pasigirdo baisus smūgis, nuo kurio sudrebėjo visos rūsio sienos. Ponas bandė išspirti duris koja.

Keista, bet jos atlaikė. Toliau sekė antras smūgis, trečias… Jie darėsi vis stipresni ir įnirtingesni. Matydama, kad mediena neatlaikys, Ninka iš visų jėgų pradėjo stumti didžiulę statinę, stovėjusią ant kitos tokios pat statinės į kairę nuo durų. Galiausiai statinė su trenksmu nukrito kaip tik ten, kur reikėjo – prie pat įėjimo.

Tuomet mergina pabandė nugriauti ir kitą statinę, buvusią dešinėje. Po kelių bandymų ši taip pat nuvirto, rėždamasi į pirmąją. Nuo smūgio lūžo vienas jos šulas, ir gėrimas plūstelėjo ant durų, ant medienos bei žemės. Rūsį akimirksniu užpildė stipraus alkoholio kvapas. Nepaisant to, abi statinės dabar tvirtai užblokavo įėjimą.

Smūgiai iš anapus tęsėsi; buvo aišku, kad įniršęs ponas galiausiai išlauš sieną, perlips per barikadą ir tada jau niekas jo nebesustabdys. Prakeiksmai garsėjo, smūgiai tankėjo.

Baimė ir neviltis gniaužė Ninkai gerklę. Staiga, po dar vieno galingo smūgio, ant siauros lentynos prie įėjimo stovėjęs žibintas sudrebėjo ir nukrito tiesiai ant šiaudų. Ugnis akimirksniu pagavo sausus šiaudus ir ant grindų išsiliejusį alkoholį. Priešais Ninką išaugo ugnies siena. Suliepsnojo gėrimu aplietos durys, siena ir abi statinės. Mergaitės širdyje atgimė viltis. Ji karštligiškai ėmė mesti į liepsnas viską, kas tik pasitaikė po ranka: šiaudinį gultą, medines nuolaužas, skudurus.

Liepsna kilo vis aukščiau, o dūmai, darėsi vis tamsesni ir tirštesni, užpildydami akliną rūsio erdvę. Ninkos akys prisipildė ašarų. Ji nebegalėjo įkvėpti – kaskart oro gurkšnis sukeldavo viską draskantį kosulį, bet nekvėpuoti irgi negalėjo, nes tuoj pat imdavo dusti. Galva svaigo, akyse temo. Įsispraudusi į patį tolimiausią rūsio kampą, kur dūmai atrodė ne tokie tankūs, Ninka atsigulė ant grindų, užsidengė galvą rankomis ir stengėsi sulaikyti kvėpavimą.

Mintys pynėsi, kosulys ir pykinimas atėmė paskutines jėgas. Ji bandė šauktis pagalbos, bet negirdėjo net savo pačios balso… Girdėjo tik trupančių durų smūgius. Ji žinojo, kad tokie dūmai mirtinai nuodingi. Blykstelėjo paskutinė raminanti mintis: „Na ir gerai! Geriau mirsiu…“

Ji jau nebegirdėjo, kai nuo paskutinio smūgio durys pagaliau neatlaikė ir lūžo. Bet, matyt, tirštų juodų dūmų debesis iškart smogė ponui von Gehrenui į veidą; širdį veriantis kosulys sulenkė jį per pusę, o iš pragariškos rūsio angos tvoskė dar didesnis karštis. Po kurio laiko pasigirdo skubiai tolstantys pono žingsniai. „Jis pabėgo… Aš laisva…“ – tai buvo paskutinė jos mintis prieš prarandant sąmonę. Ištrūkęs į lauką, ponas von Gehrenas bejėgiškai pamojavo ranka savo palydovams. Šie skubiai įsodino jį į vežimą ir išvyko.

Riteris

Kieme susirinkusios moterys klykė, kad degančiame rūsyje liko mergina ir kad ją būtina gelbėti. Tačiau jos tik rėkė, nė viena nepajudėjo iš vietos. Viena iš jų puolė smuklininką: „Tai tu ją ten pasiuntei! Dabar pats ir gelbėk!“ Moterų choras ją palaikė; apsupusios smuklininką, jos stūmė jį link rūsio laiptų. Tačiau senis atkakliai priešinosi, rėkdamas, kad ten nieko nėra ir mergina jau seniai pabėgo.

Buvo aišku, kad jis meluoja iš paprasčiausios baimės. Jokia jėga negalėjo priversti jo lįsti į liepsnojantį požemį. Nepajudėjo iš vietos ir kiti vyrai. Johanesas neišvažiavo su tėvu. Jis pats nebūtų galėjęs paaiškinti, kas jį sulaikė. Galbūt paprastas smalsumas. Aišku, gražiai merginai jis jautė simpatiją ir jam buvo įdomu, kuo viskas baigsis.

Tačiau neketino čia ilgai užtrukti ir tikėjosi greitai pasivyti saviškius. Visgi, pamačius, kad aplinkiniai išsigando ir niekas nesiruošia padėti į bėdą pakliuvusiai merginai, kažkas jo viduje pasikeitė. Iš vaikystėje girdėtų pasakojimų apie riterius Rolandą, Ričardą Liūtaširdį ar Žerarą de Neverą atgijo vaizdiniai.

Visose tose istorijose drąsus jaunuolis, nepaisydamas mirtino pavojaus, išgelbėdavo mergelę. Ninkos padėtis buvo beviltiška. Johanesui pasirodė, kad jeigu jis dabar atsitrauks, taps tokiu pat bailiu, kaip šios rėkiančios moterys ar apimtas panikos smuklininkas. „Ne, aš ne toks! – suprotestavo jo širdis. – Aš parodysiu šiems bailiams, kas yra tikras riteris.“

Jaunuolis ryžtingai pasuko rūsio link. Minia akimirksniu nuščiuvo. Nusileidęs laiptais, jis iškart pamatė dūmuose skendinčias duris. Pabandė jas atverti, iš visų jėgų stumtelėjo į vidų, bet likusios medienos dalys nepasidavė – buvo aišku, kad jas kažkas blokuoja iš vidaus. Johanesas apsižvalgė, atsirėmė nugara į priešingą koridoriaus sieną ir, įsispyręs abiem kojomis į duris, išvertė jas į vidų kartu su visa barikada.

Atsirado siauras praėjimas. Iš vidaus plūstelėjo tankūs dūmai. Prispaudęs nosinę prie burnos, jaunuolis prasispraudė pro plyšį ir nustūmė statines į šalį. Laimei, dūmų čia buvo daugiau nei ugnies. Matyt, šiaudai ir alkoholis greitai sudegė, o dabar tik smilko drėgni skudurai ir malkos. Pro dūmų uždangą nesimatė, ar viduje kas nors yra. Uždengęs veidą rankove, Johanesas ėmė skverbtis gilyn į patalpą. Pačiame gale, ant grindų, jis apčiuopė į kamuoliuką susisukusią mažą, nejudančią figūrėlę.

Prisilenkęs pasuko jos veidą į save. Tai buvo ta pati mergina, kurios taip geidė jo tėvas. Tačiau dabar ji nebebuvo panaši į aną gražuolę; tebuvo be sąmonės gulintis, suodžiais išteptas vaikas. Bet ji vis dar kvėpavo. Susilenkęs, beveik dūsdamas, nieko nematydamas dėl graužiančių dūmų, Johanesas paėmė ją ant rankų ir vargais negalais išsivadavo iš rūsio. Kieme juos pasitiko džiaugsmingi šūksniai.

Moterys tuoj pat puolė rūpintis Ninka. Nuplovus suodžius, mergaitė giliai atsiduso ir atmerkė akis. Iš pradžių ji nieko nesuprato. Pamačiusi vokiečių riterį, krūptelėjo iš baimės – vietiniai nieko gero nesitikėjo iš von Gehrenų giminės.

Tačiau jaunuolio veide nebuvo įprastos kryžiuočių arogancijos. Jis žiūrėjo į ją kaip paprastas, nuoširdžiai besidžiaugiantis, kad ji liko gyva, vaikinas. Ninka silpnai nusišypsojo ir tą pačią akimirką vėl tapo gražuole. Ši šypsena jį nustebino. Joje tilpo viskas: džiaugsmas, kad grįžo į šį šviesų pasaulį, ir begalinis dėkingumas savo gelbėtojui.

Johanesas pats mėgo šypsotis, todėl besišypsantys žmonės jam visada patikdavo labiau už rūsčius ir didingus. Bet jis galėjo prisiekti, kad dar niekada nebuvo matęs tokios nuoširdžios, kupinos gyvenimo šypsenos. Jis padėjo jai atsistoti. Sugėdintas smuklininkas tuoj pat liepė pakinkyti vežimą, kad Ninką nuvežtų namo. Johanesas, jausdamasis atsakingas už išgelbėtąją, važiavo kartu.

Jis palaikė ją už rankos lipant iš vežimo ir palydėjo iki pat žemos trobelės kaimo pakraštyje. Ji sustojo prie durų. Pagal seną paprotį privalėjo giliai nusilenkti šeimininko sūnui, pabučiuoti jam ranką ir nuolankiai dėkoti. Bet ji tiesiog atsisuko, pažvelgė jam į akis ir paprastai ištarė: „Ačiū!“ Ir kažkodėl būtent toks lygiavertis padėkojimas pakylėjo Johanesą į septintą dangų.

„Jeigu visi žmonės būtų tokie kaip mes“

Kitas kelias dienas užeigos įvykiai jam niekaip neišėjo iš galvos. Jis vis ieškojo progos vėl aplankyti trobelę. Galų gale tiesiog ten nuėjo. Ninką rado kieme, kur ji perrinkinėjo ir dėliojo žoleles. Ji nuoširdžiai apsidžiaugė jį pamačiusi ir dar kartą padėkojo. Atnešusi beržų sulos, Ninka grįžo prie savo darbo, o Johanesas atsisėdo ant suolelio greta.

Jis nežinojo, nuo ko pradėti kalbą, bet tylėti buvo nejauku, todėl pasakojo viską, kas tik atėjo į galvą. Mergina susidomėjusi klausėsi, nors nė akimirkai nenutraukė darbo.

Po poros dienų jis vėl užsuko. Paskui – dar ir dar kartą. Visada pasikartodavo tas pats scenarijus: jis kalbėdavo, o ji klausydavosi dirbdama. Retkarčiais atitraukdavo akis, įdėmiai pažvelgdavo į jį, bet niekada nieko nekomentuodavo ir neklausdavo.

Galiausiai, tikriausiai per trečią ar ketvirtą susitikimą, ji ištarė pirmąjį klausimą:

– Pasakyk man, kodėl vokiečiai tokie žiaurūs? Kodėl jie užkariauja kitas tautas, paverčia jas vergais, verčia priimti kitą tikėjimą?

Johanesas apstulbo. Jis puikiai žinojo, kad kryžiuočiai valdo geležiniu kumščiu ir negailestingai slopina maištus. Galėjo suprasti, kodėl mergina to klausia – juk jis buvo girdėjęs tragišką jos šeimos istoriją.

Tačiau asmeniškai apie tai niekada nebuvo giliau susimąstęs. Visgi jis turėjo paruoštą atsakymą. Tokį, kokį kiekvienas Ordino riteris išmokdavo dar vaikystėje:

– Mes atverčiame pagonis į tikrąjį tikėjimą. Mes išvaduojame jų sielas. Jie to dar nesupranta ir priešinasi. Todėl privalome juos priversti. Ninka liovėsi dirbusi, trumpam susimąstė ir paklausė:

– Pasakyk man, jei jus, vokiečius, kas nors užkariautų ir verstų priimti svetimą tikėjimą – ar jūs atsisakytumėte savojo?

Johanesas tuoj pat išsitiesė ir karštai nukirto:

– Niekada! Geriau mirtis!

Ninka patylėjo šiek tiek ilgiau ir uždavė dar vieną klausimą:

– Tai kodėl tuomet manai, kad mes turime jums paklusti?

Jis nežinojo, ką atsakyti. Tačiau vis dar nemanė esąs neteisus. Buvo tikras, kad privalo jai paaiškinti, koks garbingas riterių gyvenimas ir kokia kilni jų misija. Jis pradėjo pasakoti apie didvyrius, apie gražias damas, kurioms riteriai skirdavo savo žygius, apie turnyrus ir keliones į tolimus kraštus. Pasakojo apie nepaprastą ginklo brolių draugystę, kai jie be dvejonių aukodavo gyvybes vienas už kitą. Jis taip pat kalbėjo apie tyrą, nesavanaudišką meilę. Apie tai, kokia laimė yra paskirti visą gyvenimą aukštesniam tikslui ar kitam žmogui, ir netgi mirti dėl to. Ninka klausėsi plačiai atmerktomis akimis. Nors nieko nesakė, jis matė, kad pasakojimai ją pribloškė – prieš ją atsivėrė visai kitas, nepažįstamas pasaulis.

Pasaulis, kuriame jis buvo kilnių idealų vedamas riteris. Tada prabilo ji. Ninka papasakojo apie savo tautą. Apie didžią jos praeitį, senuosius dievus ir didvyrius, išminčius ir karius, meistrus, dainas ir padavimus. Kartais ji stabtelėdavo ir tylėdama pažvelgdavo į Johanesą. Ir jis be žodžių perskaitydavo jos nebylų klausimą:

„-Nejaugi kilnūs ir pasiaukojantys jūsų riteriai nori visa tai sunaikinti?“

Ji papasakojo apie savo išprotėjusį tėvą.

Taip, jis prarado protą, bet tai buvo begalinės nevilties beprotybė – beprotybė žmogaus, iš kurio brutaliai atėmė viską: tėvynę, tautą, tikėjimą, kalbą ir orumą. Ji papasakojo apie savo brolius. Jie buvo pasmerkti mirčiai ne dėl to, kad darė bloga. Atvirkščiai – jie žuvo todėl, kad įkūnijo geriausius žmogaus bruožus: sąžiningumą, kilnumą, drąsą, meilę savo žemei.

Visi, kas su jais bendravo, patys tapdavo geresni. Bet būtent tokie žmonės ir buvo sunaikinti. O išliko silpni ir bailūs – tie, kurie apsimetė tikintys tuo, kuo netikėjo, kurie iš baimės išdavė savo draugus ir tautą, kuriems rūpėjo tik viena – kaip nors išlikti gyviems vergijoje. Ir jis vėl be žodžių perskaitė jos klausimą: „Ar tikrai to siekia jūsų kilnūs riteriai?“ Johanesas žiūrėjo į ją giliai sukrėstas. Jam visu svoriu atsivėrė didžios ir išmintingos tautos tragedija. Jis suprato, kad ši tauta buvo verta visai kitokio likimo. Ir tą akimirką Ninka jo akyse iš paprastos kaimo mergaitės virto didžios tautos dukra.

Gandai apie jaunojo von Gehreno susitikimus su pagone greitai pasiekė dvarą. Johaneso motina kartą paklausė sūnaus:

– Ar tu myli šią mergaitę?

– Žinai, – atsakė jis, – tai kur kas daugiau nei meilė. Ji pakeitė mane.

Po akimirkos susimąstęs pridūrė: – Ir manau, kad aš jai taip pat padėjau pasikeisti. Dar po trumpos tylos jis ištarė:

– Žinai, mama, man atrodo, kad pasaulyje visi žmonės būtų laimingi, jeigu būtų tokie kaip mes.

Vydūno idėjos novelėje „Smuklėje ir rusyje“

Šios novelės ašis – pamatinė fizinės (institucinės) prievartos ir vidinės, dvasinės žmogaus laisvės kova. Tekste atskleidžiama, kaip brutali, užkariavimais grįsta galia, kurią įkūnija senasis ponas von Gehrenas, susiduria su nepalaužiamu pavergtos prūsų mergaitės Ninkos orumu. Pagrindinė kūrinio mintis teigia, kad tikroji žmogaus vertė ir laisvė slypi ne jo socialiniame statuse ar fizinėje galioje, o vidiniame apsisprendime nepasiduoti dvasinei vergovei. Ninka suvokia, kad kūno prievarta yra baisi, bet dar baisesnė yra dvasinė mirtis – tapimas bevale, vien baimės ir prisitaikėliškumo vedama verge. Jos pergalė yra moralinė: ji pasirenka mirtį ugnyje vietoj dvasinio susinaikinimo ir išdavystės savo tikrajai prigimčiai. Ši dvasinė pergalė vėliau vainikuojama intelektualiniu triumfu – sokratiškuose pokalbiuose ji sugriauna jaunojo riterio Johaneso imperinę, dogmatinę pasaulėžiūrą ir atveria jam tikrojo žmogiškumo prasmę.

Ši idėja itin glaudžiai rezonuoja su Vilhelmo Storosto-Vydūno filosofiniu kompleksu. Vydūnas žmogaus evoliuciją dalijo į gyvuliškąjį (instinktų, geidulių, aklos jėgos) ir dvasinį (išminties, meilės, laisvės) lygmenis. Senasis kryžiuotis tekste – tai Vydūno aprašytas „sveikas gyvulys“, valdomas sukilusių aistrų (geismo, puikybės, pykčio). Jis tikisi nugalėti pasaulį brutalia fizine jėga. Tuo tarpu Ninka atstovauja Vydūno propaguotam sau-žmoniškumui – aukščiausiai dvasinei sąmonei. Vydūno požiūriu, senovės aisčiai turėjo gilų dvasinį ryšį su gamta ir pasaulio darna, o užkariautojai krikščionybės vardu atnešė tik formą be turinio. Jaunojo Johaneso transformacija, kai jis atsižada riteriškos agresijos (ir dogmatiško paklusnumo tėvui bei Ordinui) dėl gilaus, atjaučiančio ryšio su kitu žmogumi, yra gryna vydūniškojo dvasinio praregėjimo iliustracija.

Šiai idėjai išreikšti autorius naudoja labai stiprias menines priemones. Pasitelkiamas aštrus groteskas ir natūralizmas: senojo pono išvaizdos, jo nevaldomo girtumo, sumišimo su užuolaida ir godžių geismų aprašymai griežtai kontrastuoja su Ninkos tyrumu. Puikiai valdoma psichologinė gradacija – Ninkos vidinis monologas rūsyje, kur per kelias akimirkas ji pereina nuo panikos prie gilios filosofinės refleksijos apie vergiją. Erdvių simbolika (dvokianti smuklė ir tamsus, dūmų pilnas rūsys, tampantis kone pragaro metafora) atspindi priespaudą, o ugnis veikia dvilypiai: ji ir griaunanti geismo liepsna pono viduje, ir apvalanti Ninkos išsilaisvinimo ugnis. Galiausiai, ištraukos pabaigoje naudojamas sokratiškas dialogas: Ninka nemoralizuoja Johaneso, o kelia jam fundamentalius klausimus, kurie tarsi ylomis praduria jo išpūstą „riterišką“ ideologiją.

X. ŠVYTINTI VIENYBĖ

Nemalonus pokalbis

Vasaros vakaras Ninkai atnešė nemalonų pokalbį su geriausia drauge Brita.

Jų namai stovėjo kaimynystėje, tad nuo pat vaikystės jos buvo neišskiriamos. Dienomis padėjusios tėvams, vakarais mergaitės leisdavo laiką kartu. Mėgstamiausia jų pramoga buvo įsivaizduoti, kas būtų, jeigu galėtų skraidyti, tapti nematomomis, skaityti mintis ar būti gražiausiomis pasaulyje.

Šios fantazijos paprastai gimdavo Britos galvoje – jos vaizduotė neturėjo ribų. Jau vaikystėje Brita buvo nepaprastai graži, traukianti tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių žvilgsnius. Ji visada ir visur buvo lyderė, o jos balsas skambėjo garsiausiai ir tvirčiausiai. Brita visada žinojo, ką daryti, ir, atrodė, nieko nebijojo. Ji nebijojo net savo tėvo, kuris dažnai būdavo girtas, bet, skirtingai nei daugelis kitų, tuomet tapdavo tik tylesnis ir nuolankesnis. Kai Brita buvo jaunesnė, mama bandė ją kontroliuoti, tačiau greitai suprato, kad dukra yra tokia, kokia yra, ir nieko neįmanoma pakeisti.

Dvejais metais vyresnė už Ninką, Brita visada buvo jai pavyzdys. Ninka su susižavėjimu sekė kiekvieną jos žingsnį ir godžiai klausėsi kiekvieno žodžio. Brita jai buvo ir motina, ir vyresnioji sesuo. Tačiau labiausiai Ninkai patiko klausytis Britos fantazijų. Draugei pasakojant, Ninka negalėjo atitraukti akių nuo jos veido ir akių, kuriose atsispindėjo laimė, liūdesys, pyktis, svajingumas – kartais žaibai, kartais šiluma ir meilė. Kartais Brita dingdavo kelioms dienoms, kurios Ninkai tapdavo pilkos ir be galo ilgos.

Dabar Britai buvo aštuoniolika, o Ninkai – šešiolika. Ninka dirbo smuklėje, o Brita su tėvu, dailide, keliaudavo po aplinkinius kaimus. Ninka žinojo, kad Britai patiko šis daugeliui moterų neįprastas darbas. Visi kalbėjo, kad ji tikra meistrė, galinti padaryti bet ką ir savo įgūdžiais nenusileidžianti tėvui. O kai tėvas ilgam pasinerdavo į girtuoklystę, ji keliaudavo viena.

Pastaruoju metu draugės matėsi vis rečiau. Brita susirado naujų draugų – kai kuriuos Ninka pažinojo, bet buvo ir nepažįstamų iš kitų kaimų. Ninka dažnai matydavo juos Britos namuose, bet jie turėjo savų reikalų ir, Ninkai įėjus, nutildavo.

Šįkart Brita pati užsuko pas Ninką, o tai seniai buvo nutikę. Po įprasto apsikeitimo naujienomis Brita netikėtai pradėjo kalbėti apie nelaimes, kurias Ninka ir jos šeima patyrė dėl vokiečių. Tai atrodė keista, nes apie tai jau buvo kalbėta ir perkalbėta. Be to, Ninka, kaip ir jos senelė, nemėgo tokių pokalbių. Jie atgaivindavo skaudžiausius prisiminimus apie laužą ir kartuves. Tačiau šįkart Ninka džiaugėsi matydama draugę ir buvo pasirengusi kalbėtis apie viską, ko ši norėtų.

Po kurio laiko pokalbis nutrūko, ir Ninkai pasirodė, kad Brita ruošiasi išeiti. Netikėtai, net ir sau pačiai, Ninka paklausė: – Tau kažko reikia?

Brita akimirką dvejojo, bet galiausiai ryžosi: – Ar gali padaryti nuodų?

Ninka nevalingai pažvelgė į viršutinę lentyną, kurios tolimiausiame kampe stovėjo stiklinė pūslelė su stipriais nuodais, kaip jai kadaise buvo sakiusi senelė. Senelė buvo paaiškinusi, kad maži šių nuodų kiekiai gydo, o dideli – žudo.

– Kam? – paklausė Ninka.

Brita tylėjo.

– Turiu žinoti, kitaip nepadarysiu, – tyliai tarė Ninka.

Brita pažvelgė jai tiesiai į akis. – Klausyk, prakeikti vokiečiai atnešė tiek daug vargo tau ir tavo šeimai, ir niekas jų už tai nenubaus. Jie gali mus kankinti ir žudyti, niekinti ir paversti vergais, ir niekas jiems už tai neatlygins. Tai neteisinga. Taip neturėtų būti. Aš nesuprantu, kaip vokietis, nužudęs tavo tėvą ir brolius, gali toliau ramiai gyventi ir mėgautis gyvenimu. Tai neteisinga.

Ji nutilo, laukdama Ninkos atsakymo. Bet Ninka laukė, ką ji pasakys toliau. Brita ryžtingai ir negailestingai tęsė: – Aš turiu draugų. Mes žinome, kad netrukus atvyks naujas šeimininkas, pakeisiantis senąjį poną fon Gehreną. Mes prisikentėjome nuo senojo, o dabar viskas prasidės iš naujo. Tačiau mes nusprendėme tai sustabdyti. Mes nebenorime kentėti. Mes daugiau neleisime, kad vokiečiai nebaudžiami iš mūsų tyčiotųsi. Mes norime, kad jie suprastų, jog jų nebaudžiamumas baigėsi, kad mes nesame gyvuliai, kad mes jų nebijome ir kad jie turės atsakyti už kiekvieną savo žiaurumą. Tylos ir paklusnumo laikas baigėsi. Jie turi suprasti, kad susiduria su išdidžiais ir drąsiais žmonėmis, kad mes esame stipresni už juos.

– Taigi jūs norite jį nunuodyti? Bet jis dar nieko blogo nepadarė, – tyliai paklausė Ninka.

Draugė mostelėjo ranka: – Neabejok, padarys. Jie visi vienodi.

Ninka tylėjo.

– Ko tyli? Nejaugi tau nepakanka nelaimių ir pažeminimų? O gal tau nuodų gaila? – paklausė jos draugė.

– Ne!

– Tai kas tave stabdo?

– Matai, – lėtai prabilo Ninka, – jei jį nužudysime, bus dar blogiau… Už jį vokiečiai nužudys daugybę prūsų. Jie paskandins viską kraujyje. Ir naujasis šeimininkas tikrai nebus toks beprotis kaip jo tėvas. O kas, jeigu su juo galima kalbėtis? O kas, jeigu jame yra žmogiškumo? O kas, jeigu su juo viskas bus kitaip? O kas, jei jis ateis pas mus pirmą dieną ir paklaus apie mūsų gyvenimą, susirūpins mūsų bėdomis?.. Kas tada? Jei dabar jį nužudysime, mes šito niekada nesužinosime. Kodėl tu tikra, kad jame nėra nieko žmogiško? Gal jis protingas žmogus? Gal jis nori būti geras? O gal, kaip ir mes, svajoja apie gražią meilę? O gal jis myli vaikus? Jeigu taip, tai jis – žmogus, o vienas nomadų gali suprasti kitą. Gal jam įdomūs kiti žmonės? Gal jam patiks mūsų dainos? O gal jam bu įdomios mūsų sakmės? Gal pasikalbėjęs su mūsų žyniais jis pamatys, kiek išminties, išdidumo ir sąžiningumo mumyse yra? Jei mes jį nužudysime, mes to taip ir nesužinosime…

Draugė neatsakė, tik ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į Ninką. Ir Ninka pažvelgė į ją. Ji seniai nebuvo mačiusi savo draugės. Ši pasikeitė – tapo stipresnė ir brandesnė. Ji nebebuvo mergina su beribe, spalvinga vaizduote, o nuožmi kovotoja. Ir dėl to kiekvienas, kuris nebuvo jos draugas, tapo priešu. Kai ji galvojo apie priešą, ją domino tik jo silpnybės ir kaip jį nugalėti. Kai ji turėjo reikalą su draugu, ją domino tik viena – kuo jis gali padėti jai įveikti priešus. Brita buvo jau kitas žmogus.

Ir Brita taip pat žiūrėjo į Ninką jau visai kitomis akimis. Ji žiūrėjo tiriančiu ir vertinančiu žvilgsniu, kaip į nepažįstamą žmogų. Ir Ninka jautė, kad praras savo draugę, jei pasakys „ne“.

Tyla užsitęsė.

Ir tada Brita lėtai ir garsiai tarė: – Visa tai nesvarbu. Vienintelis svarbus dalykas yra tai, kad naujas šeimininkas – vokietis, ir vien dėl to jis yra priešas. Mes nuo jų per daug prisikentėjome, kad pradėtume aiškintis, kas geras, o kas blogas. Bet svarbiausia net ne tai, kad prisikentėjome. Svarbiausia – ką jie iš mūsų padarė. Mes buvome laisvi ir išdidūs, bet jie privertė mus žemintis, bijoti ir pasiduoti, tik kad liktume gyvi, kad tęstume savo apgailėtiną gyvenimą. Jie verčia mus tikėti jų dievais. Ir mes apsimetame, kad tikime, tik tam, kad liktume gyvi, net jei dėl to niekiname ir juos, ir save. Daugelis iš mūsų jau gėdijasi, kad yra prūsai, ir nori kuo greičiau tapti vokiečiais. O ką jie padarė su mūsų vyrais? Anksčiau tai buvo drąsūs, galingi kariai. Jų žvilgsnis buvo tiesus ir atviras. Jų galva buvo aukštai pakelta, o pečiai tiesūs. Jų širdys buvo pripildytos drąsos ir orumo. O dabar? Dabar jie visi smuklėje, girti ir apgailėtini. Tai padarė vokiečiai. Taip, turime nekęsti kiekvieno vokiečio, nesvarbu, geras jis ar blogas. Vien už tai, kad jis čia. Vokiečių kalba bjauri vien dėl to, kad jie nori, jog mes pamirštume savo kalbą ir kalbėtume vokiškai. Vien dėl to turime nekęsti jų prakeiktos kalbos. Gal jiems patiems ji patinka, bet mums ji visada bus šlykščiausia kalba pasaulyje. Mes turime nekęsti visko, ką jie atsineša su savimi. Jie nori primesti mums savo tvarką. Gal kam nors ji ir tinka, bet mums tai bjauriausia tvarka pasaulyje. Jie nori padaryti mus paklusniais ir ištikimais vergais, kad wir aklai darytume viską, ko jie nori, kad laikytume tai vieninteliu teisingu, geru dalyku. Bet iš tikrųjų kiekvienas jų žodis mus žemina, kiekvienas jų įsakymas paverčia nebyliais gyvuliais. O kai nužudome vokietį, nužudome viską, ką jis atsinešė su savimi. Ir mes žudome tai, ką jie iš mūsų padarė. Mes žudome vokiečius savyje. Taigi man nesvarbu, ar jis geras vokietis, ar blogas vokietis. Svarbu, kad jis vokietis.

Dabar jau Ninka žiūrėjo į Britą. Taip, ji jau kitas žmogus. Neapykanta tapo jos esybės ašimi, jos stiprybės šaltiniu, jos gyvenimo prasme. Neapykanta padarė ją nepalaužiamą. Dėl šios neapykantos ji padarys bet ką ir nieko nebijos. Taip, Brita užėmė kito žmogaus vietą. Ji – kovotoja, didvyrė. Kaip tie didvyriai, apie kuriuos pasakoja senovės padavimai – galingi, nepalaužiami, be atodairos pasiaukoję savo tautai ir savo šaliai ir esantys pasiryžę, jei reikės, už jas mirti. Praeis metai, ir apie jos draugę žmonės pasakos padavimus bei dainuos dainas.

Ninka negalėjo atitraukti akių nuo Britos. Ši mergaitė, su kuria ji užaugo, su kuria plepėjo ir žaidė vaikiškus žaidimus, staiga jos akyse virto milžine, galiūne, tautos didvyre ir legenda.

Ir kartu Ninka matė, kad nė vienas jos žodis neįtikino Britos. Maža to, Ninka matė, kad Brita jos niekada nesupras. Ir ji suprato, kad jau neturi draugės. Ir ji suvokė, kad Britos neapykanta, nors ir tūkstantį kartų teisinga, nors ir pagrįsta visais – ne tik jos, bet ir visų prūsų – vargais, nors ir užlieta visų jų krauju ir pašventinta visomis jų mirtimis, nors ir suteikianti jai begalinių jėgų bei dvasios stiprybės, nors ir paverčianti ją didvyre, vis tiek yra aklas pyktis, vedantis į niekur.

Daugiau jos nekalbėjo. Brita atsisveikino ir išėjo.

Kelionė į praeitį: šventasis miškas ir atminties šauksmas

Kitą rytą Ninką pažadino nekantrus beldimas į langą. Vienas Gehreno tarnų, nenulipdamas nuo žirgo, garsiai sušuko, kad ji tuoj pat atvyktų į smuklę. Nieko nepaaiškinęs, jis iškart nušuoliavo link kitų trobų.

Ninka mikliai užsimetė trumpus baltus berankovius marškinius ir apsivilko kuklią, rusvai pilką milo suknelę, kurios kirpimas buvo pritaikytas patogiam darbui smuklėje. Apsijuosė rusvai pilko audinio diržu su žemyn kabančiu kaspinu.

Priešais smuklę ji pamatė didelę sumaištį ir daug žmonių. Prūsų tarnaitės su dideliais apvaliais krepšiais rankose rinkosi kieme, dešinėje smuklės pusėje. Prūsų vaikinai su įrankiais, grandinėmis, virvėmis ir mediniais stulpais judėjo link vietos, kur pro smuklę einantis kelias pasiekia aukščiausią tašką – maždaug už trijų šimtų žingsnių į vakarus. Būtent ten atvykstantis keliautojas pirmą kartą išvysta kairėje pusėje prie kelio prigludusią smuklę, o toli priekyje, beveik ties horizontu, – didingą pono fon Gehreno dvaro bokštą. Šioje vietoje, abipus kelio, vyrai jau pradėjo kasti duobes.

Ninka iš karto suprato, kas vyksta. Pagal seną prūsų paprotį jie ruošė sutikimo vartus naujojo dvaro šeimininko atvykimui. Tai turėjo būti vartai, išpuošti daugybe spalvingų gėlių. Visi skubėjo. Laiko buvo nedaug, nes pono fon Gehreno pasiuntinio raštelyje, kurį jis atnešė vidurnaktį ant putomis aplieto žirgo, buvo raudonai pabraukta, kad jaunas ponas Johanas su savo jaunąja vokiečių žmona atvyks į naujus namus vėlyvą popietę.

Vokiečių tarnaitės, gyvai šnekučiuodamosi, padėjo savo apvalius krepšius ir karštai kažką aptarinėjo. Kai jos staiga pamatė Ninką ant aukšto durų slenksčio, iš pradžių išsigando, o jų garsus kalbėjimas ir juokas nutilo. Ninka stovėjo aukštai išsitiesusi ir žvelgė virš merginų galvų į tolį. Po akimirkos tarnaitės, vis dar stebėdamos Ninką, ėmė šnabždėtis, stumdyti viena kitą alkūnėmis ir vis garsiau kikenti. Pasigirdo balsų sumaišatis: „Klauskit jos!“, „Kodėl jos neklausiat?!“.

Vyresnioji tarnaitė, kuri tikriausiai jau seniai tarnavo dvare, žengė šiek tiek į priekį ir tarė prūsų bei lietuvių kalbų mišiniu: – Tou assai poganiska vaidilute, waidinais nuomans didelans zeidans per sveikininas warten. (Tu esi pagoniška žynė, parodyk mums didelių žiedų sutikimo vartams!)

Ninka norėjo pasakyti „ne“, bet nepasakė. Jaunojo pono Johano ji nematė jau visus metus. Jis buvo kažkur toli, gyveno kitame pasaulyje. Ji nežinojo, koks jis dabar, ką pasakys, kai ją pamatys, ar jame liko kas nors iš jų senų susitikimų ir pokalbių. O gal jis tapo tuo, apie ką kalbėjo Brita, – tiesiog vokiečiu, vienu iš daugybės riterių, valdančių jų kraštą? O gal ne? Prieš akis prabėgo jų pokalbiai ir ypač įsimintina kelionė prie miško namelio, kur praėjo jos vaikystė, prie jo tvenkinio, jo lelijų. „O gal ir jis visa tai atsimena?“ – pagalvojo ji.

Ninka tylėjo, o tarnaitės laukiamai žiūrėjo į ją. Akimirką atrodė, kad ji svyruoja. Bet po to vėl išsitiesė ir šiek tiek drebančiu balsu tarė: – Didi zeidai tikani per stan laban wartan astai tikai tali engarrans. (Didelių, sutikimo vartų vertų gražių žiedų yra, tačiau jie labai toli iš čia! Aš viena jums parnešiu šių žiedų.) Bet kol aš nuvažiuosiu, jūs čia, netoliese, viržyne prie vartų, pinkite girliandas iš žydinčių viržių ir šlamučių, apvyniokite jas aplink stulpus ir grandines. O man padarykite mažą vainiką iš geltonų šlamučių!

Senoji tarnaitė iš pradžių klausėsi nustebusi ir nepatikliai. Bet kai ji išvertė Ninkos žodžius jaunoms tarnaitėms ir jos džiaugsmingai sušuko bei suplojo rankomis, senoji tarnaitė taip pat įgavo pasitikėjimo ir šypsodamasi tarė Ninkai: – Dinkaumai! (Ačiū!)

Jaunosios tarnaitės taip pat pamojavo Ninkai ranka ir sušuko „Dinkaumai“, vos nepaspringdamos juoku dėl savo prūsiško tarimo.

Ninka dar akimirką stovėjo ant aukšto slenksčio. Ją apėmė gilus jaudulys. Du balsai liepė jai pasakyti „taip“, o ne „ne“. Vienas balsas buvo ta šviesa ir šiluma, kuri sklido iš prisiminimų apie praėjusių metų susitikimus su Johanu. Ninka žinojo: pamatęs sutikimo vartuose tas vandens lelijas, jis negalės neprisiminti jų pokalbių. Juk ji tiek kartų pasakojo jam apie toli miškuose pasislėpusį namą, tvenkinį ir jame plaukiojančias baltas, rausvas, geltonas vandens lelijas.

Antras balsas sklido iš dar gilesnės praeities – iš vaikystės. Ninka aiškiai, iki mažiausių smulkmenų atsiminė savo vaikystės pasaulį: nuostabų miško namelį, senelę, tvenkinį, šaltinį. Keistas dalykas tie prisiminimai. Protas sako, kad praeitis dingo visiems laikams, bet širdis su tuo nesitaiko. Ji tvirtina, kad vaikystė, paauglystė, jaunystė – tai tarsi pravažiuoti miestai, kurie nepradingo, o kažkur dar tebėra. Ir būtent dėl to žmogų vis traukia vėl, nors trumpam, apsilankyti šiuose praeities miestuose ir rasti bent jos pėdsakus. Ir galiausiai jis neatlaiko, nuvažiuoja. Kažką randa, o kažko ne, bet viskas, ką jis atranda ar neatranda, sako jam tą patį: šie vaikystės ir jaunystės miestai gyvi tik vienintelėje vietoje – jo paties širdyje.

Iš visų šių praeities miestų ypatingiausias, nepanašus nė į vieną kitą, yra vaikystė. Vaikas gyvena kažkokiame ypatingame, spinduliuojančiame pasaulyje. Ninka niekada vėliau nebuvo tokia laiminga kaip vaikystėje. Niekada gyvenimas nebuvo toks įdomus. Niekada gėlių nebuvo tiek daug ir niekada jos nebuvo tokios įvairiaspalvės. Ir kas dar įdomiau – jai net į galvą neateidavo mintis, kad viskas gali būti kitaip. Vaikas galvoja, kad taip, kaip yra dabar, bus visada. Kad taip ir turi būti, kad toks bus visas gyvenimas ir kad geriausia dar laukia ateityje.

Aišku, tai naivu. Vaikas iš esmės yra naivus. Jis dar daug ko nesupranta, daug ko nežino, nemoka. Jis tiki tuo, kuo suaugęs jau seniai nebetiki. Kvailiukas! Bet kartu Ninkai atrodė, kad vaikas pranašesnis pačiu svarbiausiu dalyku – iš to naivumo išplaukia savotiška išmintis, kurios suaugęs seniai neteko. Vaikas žiūri į pasaulį kaip į stebuklą. O juk taip ir reikia žiūrėti, nes jis iš tikrųjų yra stebuklas. Jis tiki, kad kiekvienas suaugęs yra tikras visagalis burtininkas, kuris viską žino, viską supranta, visko moko, todėl jam kiekvienas žmogus įdomus. O juk taip ir yra! Kiekviename žmoguje yra tiek įdomaus! Iš kiekvieno galima pasimokyti! Kiekvienas žmogus – tai dar vienas požiūris į gyvenimą. Vaikas tiki, kad kiekvienas gyvūnas, medis ar gėlė taip pat viską supranta, galvoja kaip jis, ir jis gali su jais kalbėtis. Jis tiki, kad net ir negyvi dalykai – griaustinis, saulė, ežeras – taip pat turi sielą ir jį supranta. Bet jie iš tikrųjų nėra negyvi.

Ir dar vaikas tiki gerumu ir teisingumu. Jis tiki, kad turi būti geras, ir kad jei jis bus geras, visi – ir medis, ir žolė, ir saulė, ir ežeras – mylės jį, padės jam, ir viskas bus gerai. Ir Ninkai atrodė, ne, ji buvo tikra, kad jeigu suaugusieji išlaikytų šį vaikišką požiūrį į pasaulį, į žmones ir gamtą, visi žmonės būtų draugai, visi ginčai būtų lengvai išsprendžiami, ir žmonės būtų be galo laimingi jau vien dėl to, kad gyvena šiame nuostabiame pasaulyje, bendrauja su šiais nuostabiais žmonėmis, gyvūnais, medžiais. Ir žmogus būtų be galo dėkingas jiems už tai, kad jie gyvena ir jį džiugina. Tada visi būtų laimingi, ir viskas aplinkui – kiekviena žolytė, kiekvienas rasos lašas – spinduliuotų ir neštų jam bei vienas kitam tik laimę.

Taip buvo ir su Ninka. Ji žinojo, kad to vaikystės pasaulio jau nebėra ir tikras gyvenimas yra kitoks. Bet širdis negalėjo su tuo susitaikyti ir šnibždėjo jai, kad galbūt vaikystės pasaulis visgi dar gyvas. Visa tai seniai gundė ją aplankyti tą vietą. Bet ne mažesnė buvo ir baimė, kad ji pamatys tik sudegusius griuvėsius, kurie užgesins jos vaikystės prisiminimus, galutinai pasakys jai, kad to pasaulio nėra ir nebus. Ir ši baimė ją stabdė.

Ji puikiai atsiminė dieną, kai žuvo jos vaikystės pasaulis ir pasibaigė jos vaikystė. Jai neseniai buvo sukakę dvylika metų. Ji jau žinojo visus miško kelius ir takelius. Miškas buvo jos pasaulis, ir kito ji nenorėjo. O senelė jautėsi vis silpnesnė. Ji daug gulėjo. Visus namų ruošos darbus atlikdavo Ninka. Senelė jau negalėjo eiti į mišką rinkti žolių, bet Ninka jau žinojo, kokių ir kam reikia. Ji žinojo, kur kuri auga, kuo padeda ir kaip ją vartoti. Žinojo, kad jei žmogus skundžiasi pilvo skausmais, jam gali padėti ramunėlė, o jos tirpalu patepus žaizdą, ji greičiau užgis. Nuo gerklės skausmų labai padeda šalavijas, o dilgėlės gydo nusilpimą. Ji žinojo, kad karščiuojant padeda čiobrelių arbata, o ežiuolė padeda sveikstančiam greičiau atgauti jėgas. Matyt, žolelės tikrai padėdavo. Nors jų namelis buvo toli miške, pas juos atkeliaudavo nemažai žmonių. Jie išeidavo su žolelėmis, nuovirais, tinktūromis, o atnešdavo duonos ir sūrio, bulvių ir kopūstų. Atnešdavo ir naujienų. Dažniausiai tai būdavo įspėjimai, kad vietinis pastorius keikia senelę ir jos burtus, grasina baisiomis bausmėmis raganai ir visiems, kas pas jas eina. Kalbėjo, kad ponas fon Gehrenas grasino atsiųsti visą pulką kareivių raganai sulaikyti ir sudeginti ant laužo.

Senelė žinojo, kad po visą šalį dega tokie laužai. Bet ji žinojo ir kitką: nepaisant visko, žyniai buvo visur, ir tik jie žinojo, kaip padėti sergančiam žmogui. Tuos grasinimus senelė girdėjo visą gyvenimą. Jie lydėjo kiekvieną žynį. Jį keikė ir jam grasino kiekvienoje bažnyčioje, bet kai prispausdavo bėda, į jį kreipdavosi visi: ir prūsai, ir vokiečiai.

Bet tą dieną tai visgi įvyko. Kažkur po pietų atšuoliavo ginkluotų vyrų būrys su budeliu priešakyje. Jie apsupo namą, o budelis su dviem padėjėjais įėjo pas senelę. Kiti pradėjo dalykiškai krauti šakas laužui. Po kurio laiko vadas su padėjėjais išėjo. Vieną iš padėjėjų Ninka pažinojo – jis ne kartą buvo lankęsis pas senelę. Pamatęs Ninką, jis mostu ją pasišaukė. Ji paklusniai priėjo. – Eik pas senelę, – liepė jis. – Ji nori tau kažką pasakyti.

Jis įėjo kartu su ja. Senelė gulėjo lovoje. Ji ramiai pažvelgė į Ninką, parodė atsisėsti ant lovos krašto, paėmė abi jos rankas ir pažvelgė jai tiesiai į akis. – Vaikeli, atėjo valanda mums atsisveikinti. Dievai šaukia mane pas save. Tu lieki vietoj manęs. Šis nomadų nuveš tave į kaimą, į mūsų trobą. Pas tave eis žmonės. Padėk jiems, tu jau viską žinai. Visada būk atsargi, bet niekada nieko nebijok. Neliūdėk. Mes greitai vėl susitiksim. Eik su juo.

Jie išėjo. Laužas jau liepsnojo. Padėjėjai pradėjo mėtyti degančias šakas ant nendrėmis dengto namo stogo. Jis akimirksniu suliepsnojo. Po to vienas padėjėjas kojos smūgiu išmušė langus, ir jie pradėjo mesti degančias šakas į vidų. Ninka matė nuo pradžios iki galo, kaip sudegė jų namas. Ir kartu su namu sudegė kažkas Ninkos sieloje. Ten, kur buvo senelė, namas, ežeras, lelijos, sodas, atsirado tuštuma, kuri nuo to laiko nuolat gėlė. Ir Ninka vengė juos prisiminti, nes kiekvienas prisiminimas baigdavosi karčiu jausmu: „Bet to jau nėra“. Ir lygiai taip pat ji vengė tos vietos miške, kur stovėjo miško namelis, žydėjo sodas ir nuostabiame tvenkinyje plaukiojo stebuklingos, akinančio baltumo lelijos.

Ir štai šiandien viskas pasikeitė. Taip aistringai, kaip ji vengė prisiminti tą vietą, taip dabar ji troško ją pamatyti. Ji aistringai norėjo dar kartą pamatyti sodą prie namelio – galbūt šakose dar atsilieps mylimas senelės balsas. Ji norėjo dar sykį pamatyti tvenkinį ir galbūt vėl praplaukti tarp nuostabių, didelių, stebuklingų žiedų. Ji norėjo pamatyti žaltį ant akmens prie šaltinio, o galbūt iš po miško namelio išlips ir ją pasveikins sena rupūžė. Galbūt su liūdesiu iš pelenų ją pasveikins įskilęs puodelis, iš kurio ji ar senelė kažkada gėrė pieną tais tolimais, laimingais laikais. Noras pamatyti visa tai užgriuvo ją kaip potvynis, kaip galinga srovė, kuriai neįmanoma priešintis. Jis buvo kaip žvėris, kuris laužo grotas, kad išsiveržtų į laisvę.

Ninka nubėgo per kiemą į arklidę. Jos džiaugsmui, durys buvo atrakintos! Ji prabėgo pro du didelius darbinius arklius ir priėjo prie lieknos, baltos kumelės, kuri stovėjo tamsoje, nepririšta, ir žiūrėjo į Ninką didelėmis, neįprastai gražiomis, protingomis, tamsoje raudonai švytinčiomis akimis. Ninka abiem nuogomis rankomis apglėbė jos liekną, gulbės baltumo kaklą, aistringai prispaudė prie krūtinės ir karštai pabučiavo snukį. Ši kumelė, vardu Ešva, taip pat buvo laiškelis iš praeities. Ją Ninkai po gaisro padovanojo jaunasis ponas Johanas.

Žvilgsnis, kuriuo graži, lelijos baltumo kumelė žiūrėjo į Ninką, aiškiai rodė, kad ji jau jos laukė. Ninka sugriebė gražią gyvūno galvą, prispaudė savo kaktą prie Ešvos kaktos ir tyliai sušnabždėjo: – Ešva! Miela sesute! Tu žinai, kad aš labai myliu tą, kuris tave man atvedė!

Tada ji su didėjančia aistra tarė: – As quoilai tennesnu aukautwai swaias giwatas zeidans! (Aš norėčiau jam paaukoti savo gyvenimo žiedus!)

Galiausiai, ašarų dusinamu, maldaujančiu balsu, ji sušnabždėjo: – Galbais nennei gupallatwai swintan weitan… baden twaias sparts usprosnas akis endaira mien… twaia laba… du sie waida, quei en talan swetan astai stenai zeidai! (Padėk man rasti šventą vietą… kai tavo labai protingos akys žiūri į mane… tavo gera siela žino, kur plačiame pasaulyje yra šie žiedai!)

Šviesi, balta Ešva tarsi glostydama perbraukė Ninkos aukso geltonumo plaukus savo snukiu. Ninka ją smarkiai pabučiavo ir sumurmėjo: „Dinkaumai! Dinkaumai!“. Ji drebančiomis rankomis uždėjo Ešvai ant nugaros didelį apklotą, pakinktus, paėmė du didelius skiedrų krepšius, atsargiai užlipo ant kumelės nugaros ir įsitaisė tarp krepžių. Tada gražioji Ešva, nelaukdama jokio ženklo, pajudėjo. Pasisuko – tarsi nebūtų jokių abejonių – į šiaurę, ten, kur buvo miško namelis, sodas, tvenkinys ir nuostabios lelijos.

Ninkos nekantrumas persidavė jos žirgui, ir jis iš karto pradėjo šuoliuoti. Jauni prūsų vaikinai palydėjo Ninką, skriejančią per viržyną ant spindinčio balto arklio, susižavėjimo kupinais žvilgsniais. O šis vaizdas įvarė didžiausią siaubą vokiečių tarnaitėms! Jos ėmė karštligiškai žegnotis ir rėkė, kad prisieks ant ostijos, jog smuklės pagoniška ragana skrido ant balto, sparnuoto stebuklingo žirgo per viržyną ir dingo virš medžių viršūnių. Vaikinai, mirdami iš juoko, pareiškė, kad jie visi prisieks, jog Ninka paprasčiausiai jojo ant baltos kumelės į mišką atvežti gėlių. Tačiau tarnaitės piktai atkirto, kad ragana jau juos užbūrė ir dabar reikia gelbėti jų sielas. Vaikinai suprato, kokią pavojingą klaidą padarė, ir nuleidę galvas grįžo prie savo darbo.

Tuo tarpu Ninka ant plačiais žingsniais skriejančios baltos Ešvos nugaros jojo per tankų melsvą rūką, tarp juodai tamsių pirmykščio miško kamienų. Ir Ninkai tamsioje didžiulių miško milžinų prieblandoje pasirodė, kad nepaprastai graži mažoji Ešva nėra baltai švytinti kumelė, o didelis gulbės baltumo dieviškas paukštis, kurio gyva eterinė akis ir ausis širdyje gali matyti bei girdėti tą ypatingą šviesą ir garsą tos paslėptos vietos, kur Ninka užaugo. Ešva niekada nebuvo miško namelyje, bet ji matė ir girdėjo eterinę šviesą bei eterinį garsą tos vietos, kurioje pražydo Ninkos kūnas ir siela. Ninka jautė, kad jos mylima Ešva – ant kurios ji jojo – iš tikrųjų yra dieviškas stebuklingas padaras, stebuklingas arklys, kuriame gyveno didelis baltas dieviškas paukštis ir kartu aukšta šventa žaibo deivė, sujungusi savo sielą bei jėgą su baltos kumelės bėgimu.

Ninka pasilenkė dar žemiau, su susižavėjimu, meile ir dėkingumu apglėbė abiem rankomis taurų liekną nuostabaus gyvūno kaklą ir tapo viena per miško painiavą skrendančia būtybe. O aplinkui tarsi iš melsvo rūko pynėsi didžiulės, įvairios būtybės. Iš galingų ąžuolų į ją žvelgė aukštai iškilę gigantai su ilgais, plazdančiais pilkais kuokštais plaukų ir barzdomis, su didžiulėmis kuokomis gumbuotose rankose. Iš iškilusių raudonųjų bukų į Ninką žvelgė didžiulės lieknos aukštos žynių figūros su maldaujančiomis, į dangų pakeltomis rankomis. Iš tamsiai žalių eglių į ją žiūrėjo taip pat pagarbiai laiminančios senųjų vaidilų figūros. Vaiduokliškos, tykančios demonų būtybės, pasilenkusios už aukštų krūmų, sekė ją didelėmis, nejudriomis pelėdos akimis. Ir maži, raukšlėti gnomai bei nykštukai su savo žmonėmis išsigandę žvelgė aukštyn, o paskui, purtydami galvas, gailestingai ir liūdnai lydėjo ją žvilgsniu. Ir Ninkai atrodė, ne, ji buvo tikra, kad visi jie žino apie ją kažką labai svarbaus, kas neišvengiamai turi įvykti ir lems jos, ir jų, ir visų žmonių likimą. Dėl to jų žvilgsniai tokie reikšmingi, pilni pagarbos ir gailesčio, džiaugsmo bei užuojautos. Ji neturėjo supratimo, kas tai galėtų būti, bet jos širdį suspaudė grėsminga nuojauta.

Sudužusio pasaulio pelenai

Kuo arčiau buvo brangi vieta, tuo šviesiau darėsi aplinkui. Ešva šuoliavo vis greičiau, ir Ninkai atrodė, kad ji skrenda. Tuo metu per žiedų kvapo bangas ji išgirdo tylią muziką, tarsi daugybės krintančių sidabrinių lašų, ir visai šalia – meiliai sveikinantį, guodžiantį šnypštimą. Ninkai užgniaužė kvapą, nes, aidint tarsi iš tolimos praeities, ji išgirdo pavienius sidabrinius savo vaikiškos arfos garsus! Ji buvo kupina palaimos, tarsi būtų grįžusi į šventąjį vaikystės miško sodą.

Ir staiga jos išskriejo į proskyną. Ešva sustingo vietoje. Muzika akimirksniu nutilo, o šviesa užgeso.

Toje vietoje, kur stovėjo namelis, matėsi tik netvarkingai išmėtyti juodi, apdegę rąstai ir krūva pelenų. Ten, kur kadaise vešėjo gėlių lysvės, dabar stypsojo aukšti, rudi, išdžiūvę stiebai. Atrodė, kad virš šios vietos, kaip didžiulis juodas drakonas, pakibo tamsus, šaltas nelaimės debesis, nepraleidžiantis nė vieno saulės spindulio.

Ninka priėjo prie gaisravietės. Pelenuose matėsi kažkokie apdegę skudurai, pagaliai, indų šukės. Ninka pakėlė kažkokį pagalį ir pasikapstė pelenų krūvoje. Bet ji negalėjo jų atpažinti. Visi jie buvo svetimi. Tai buvo kapinės…

Ir tą akimirką ji suprato, kodėl anksčiau bijojo čia važiuoti, kas ją sulaikė. Ji nevažiavo, nes bijojo pamatyti būtent tai, ką ir pamatė – kad vaikystės pasaulio daugiau nebėra, kad jis išnyko visiškai, be pėdsakų, ir nebuvo jokių vilčių, kad atgims. O juk būtent ši, tebūnie ir naivi, bet šilta viltis šildė ją visus šiuos metus. Buvo visko: ir nuoskaudų, priespaudos, neteisybės, priešiškumo, neapykantos, šalčio, kvailumo. Bet Ninka visa tai įveikdavo, nes tikėjo, kad turi ir gali būti kitaip, ir jos nuostabus vaikystės pasaulio buvo tam įrodymas. Iš ten ėjo šiluma, kuri padėdavo jai iškęsti aplinkinį šaltį. Iš then ėjo švytėjimas, kuris išsklaidydavo dabartinio gyvenimo tamsą. Iš ten spinduliavo džiaugsmas, kuris padėdavo atlaikyti jos dabartinio gyvenimo skausmus. Iš ten ėjo ir tikėjimas, kad visgas bus gerai, kad bus tauta, bus laisvė, bus teisybė, bus meilė ir džiaugsmas.

Šie griuvėsiai ir pelenai sulygino jos iliuzijas su žeme. Tikrovė buvo tik viena. Visa kita – tik svajonės. Tai daug ką reiškė…

Dabar Ninka jau buvo suaugusi ir gerai suprato viską, ko negalėjo suprasti vaikystėje. Ji jau dirbo smuklėje. Tie keturi, kurie sudegino jos namą ir nužudė senelę, taip pat ateidavo į smuklę. Trys vyresni tiesiog užimdavo savo vietas, ir tai, kas vyko miško namelyje, jų tarsi nelietė – tai buvo jų kasdienis darbas, galbūt jie šiek tiek jautėsi kalti, o gal ir ne.

Kitaip elgėsi jauniausias – jų vadas – įnirtingasis rėksnys. Ji jau buvo didelis ponas – kažkoks prižiūrėtojas dvare. Jam patikėdavo visas egzekucijas. Kai Ninka pradėjo dirbti smuklėje, jis iškart ją atpažino ir kreipdavosi tik: „Ei, tu, ragana!“ Jo įsakymus vykdė jo padėjėjai.

O jį siutino viskas. Kai jie atvyko į miško trobelę, jį siutino pati trobelė, sodas ir visos tos grožybės. Jį erzino ir jo padėjėjai, kurie, jo manymu, nepakankamai stengėsi. O dabar jį siutino Ninka. Jo įniršį kėlė jos grožis, erzino akivaizdi lankytojų simpatija jai, siutino viskas, ką ji darė ir kaip tai darė. Ninka matė, kad jį siutina viskas, ką žmonės myli, ką laiko gražiu, bet koks gerumas ar net nuolaidumas kitam. Jis sudegino trobą miške, jis sudegino senelę ir jis sudegins bei ją. O tie patys jo padėjėjai padės jam, pasistengs, kad laužas degtų kuo stipriau. Jiems nebus jos gaila, nes jie neturi sielos.

Ir tai tikrai įvyks. Ji žinojo, kad pastorius ir toliau nuolat ją keikė. Ji žinojo, kad senas fon Gehrenas jos nekenčia. Viskas bus, kaip buvo ir su miško troba bei senele: vieną dieną pas ją ateis, suims ir nuves ant laužo.

Kas juos sustabdys? Kas gali nubausti tuos, kurie sudegino jos trobą ir jos senelę? Kas gali neleisti apkaltinti jos raganavimu ir pasmerkti ją laužui? Kam bus jos gaila? Prūsams? Lietuviams? Nebus gaila. Atvirkščiai, visas kaimas subėgs pažiūrėti, kaip degina raganą.

Jiems tai bus reginys! Ne gailestis, o saldus siaubas apims jų sielas, kai jie pamatys ją ugnyje ir klausysis nežmoniško jos riksmo. Ir visi kartu sušuks iš susižavėjimo, kai užsidegs jos plaukai. O po to pakeliui dalinsis įspūdžiais.

Aišku, kai kurie visgi ją užjautė, ji gydė juos savo žolelėmis. Bet jie bejėgiai vergai. Jie jau pralaimėjo visus mūšius prieš kryžiuočius, jie jau patikėjo, kad vergovė – tai jų likimas. Jie jau įsitikino, kad niekas jiems nepadės, nei jų dievai, kurie pasirodė esantys bejėgiai prieš kryžiuočius, nei jie patys. Jie suprato, kad yra vergai ir visada bus vergai. Jie susitaikė su savo vergove, jie įsitikino, kad kitaip nebus ir negali būti.

Vergovė sužlugdė juos. Kiekvieno jų siela susispaudė ir iš plačios bei kilnios laisvo žmogaus sielos virto mažyte niekšiška vergo siela, kuriai rūpi tik viena – kaip nors išlikti gyvam, ir kuriai svarbu tik sočiai valgyti, išgerti ir pasilinksminti, pažiūrėti kokį nors reginį, pavyzdžiui, kaip degina raganą. Kiekvienas neabejodamas išduos ją, jei tik to reikės, kad gautų pavalgyti ir išgerti.

Jos ainiai buvo laisvi žmonės. Jų siela buvo pilna aukštų jausmų. Kiekvienas gyveno aukštai iškėlęs galvą ir ištiesęs pečius, žiūrėjo tiesiai į akis ir kalbėjo tai, ką galvoja. Visi buvo kupini pagarbos sau ir vienas kitam. Juos vienijo draugystės, garbės, brolybės ir meilės jausmas savo kraštui bei jo žmonėms. Jie pasitikėjo vienas kitu, rėmėsi vienas kitu, jie suprato vienas kitą be žodžio ir buvo pasiryžę padėti vienas kitam. Šie jausmai paskatino juos kovoti ir jie taip pat suteikė jiems jėgų. Bet dabar, kai visos kovos pralaimėtos ir jie jau ne laisvi žmonės, o vergai, šie jausmai tik trukdo jiems būti vergais ir gauti tai, ko reikia vergui. Jie jau negali gyventi pakėlę galvą. Tai gali atnešti tik nemalonumus, tai tik trukdys būti vergu ir išsaugoti savo mažytę gyvybę. Jie turi ir nori gyventi nuleidę galvas, slepdami akis, galvodami tik apie save, niekuo netikėdami.

Prūsų tautos jau nėra. Nuo visos jos kilnumo ir didybės liko tik gaisravietė, tik išdžiūvusi dykynė. Ninka čia niekam nereikalinga, ir niekas jos nei pagailės, nei užstos. Draugė teisi. Ji nieko čia nepakeis. Vienintelis dalykas, ką ji gali, tai išgelbėti savo gyvybę. Reikia bėgti kuo greičiau. Ji daug kartų girdėjo, kad toli rytuose dar yra vokiečių neužkariautų žemių, ten yra žmonių, kurių nepalaužė vokiečiai, kurie netapo vergais. Tikriausiai ten jos vieta. Ji suras tą vietą!

Tik reikia užsukti namo ir paimti reikiamus daiktus. Momentas tam tinkamas. Kaimynai tikriausiai nubėgo prie smuklės. Kaipgi, šventė, atvažiuoja naujas vergvaldys… Niekas ir nepastebės, kad ji pradingo.

O kas, jeigu vis dėlto viskas gali būti kitaip? Kas, jeigu jaunas fon Gehrenas dabar pamatys nuostabias lelijas ir iš karto prisimins ją bei visus pokalbius su ja? Ir paklaus, kaip gyvena jo žmonės, kokios jų bėdos, kuo jiems padėti? Kas, jeigu jis tikrai bus visai nepanašus į savo tėvą? Kas, jeigu jis liko toks, koks buvo, liko žmogus? Kas, jeigu tada prasidės naujas gyvenimas?

Ninka dar sykį prisiminė jų susitikimus ir nuoširdžius pokalbius. „Jis žmogus, – pagalvojo ji. – He yra visai nepanašus į savo tėvą.“

Ir vilties ugnys vėl suliepsnojo jos širdyje. Jis turi pamatyti jos gėles.

Bet gėlių nebuvo…

Ten, kur kadaise vešėjo sultingos, aukštai išstypusios gėlės, dabar stovėjo nuvytę ir parudavę stiebai su kabančiais sausais, liūdnai čežančiais lapais bei palinkusiais, sudžiūvusiais žiedais, kurių spalvos buvo išblukusios, o kvapo beveik nebelikę. Tik vienur kitur tarp nudžiūvusių augalų mažomis grupelėmis švietė tamsiai mėlyni varpeliai ir palei tvorą stūksančios didelės, apvalios, tamsiai rudos geltonžiedžių deveksilių galvos, apsuptos trumpų, šviesiai geltonų lapų vainiko. Bejėgiškai ir ieškodama pagalbos Ninka apsižvalgė, bet visur, nuo gaisravietės iki pat miško, stypsojo tik sudžiūvę stiebai. Beveik visai užaugo tvenkinys, ir jo paviršiumi neplaukiojo nuostabios įvairiaspalvės lelijos. Tai tikrai nebuvo gėlės, kuriomis galima papuošti vartus ir dėl kurių vertėjo važiuoti ilgą kelią.

Ir vėl pasidarė pilka ir tuščia. Ir vėl tamsus demonas suspaudė Ninkos širdį bei gerklę.

Jai čia tikrai nebuvo ką veikti. Reikėjo grįžti.

Ji dar kartą pažvelgė į šią tuščią, liūdną nelaimės vietą ir pasuko Ešvą atgalios. Už nugaros liko gaisravietė – jos sudeginta vaikystė, pelenai ir išdžiūvę žiedai. Ji lėtai prajojo pro visiškai užžėlusį tvenkinį. Jos sieloje buvo tuštuma. Ir ši tuštuma skaudėjo vis labiau bei tapo nepakenčiama. Iš jos krūtinės gelmių išsiveržė beviltiškas šauksmas: – Jūs, Aukštieji Amžinieji! Ką man daryti?! Išgelbėkite savo vaiką iš niūrių, šalčio sukaustytų giliausios vienatvės, apleistumo ir nevilties bedugnių!

Ir tarsi iš giliausios visatos safyro gelmės, tarsi iš tų gyvų mėlynų kūrybos bei būties gelmių, kur kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos, visų begalinių žemių, mėnulių, saulių ir miriadų žvaigždžių likimą audžia Aukštieji, be galo galingi, Amžinieji Dievai, – gyvas, safyro spalvos žaibas smogė Ninkos širdžiai. Ji pamatė save švytinčią dievų sferose, mėlynose likimo gelmėse, milžinišką kaip dievišką, meilę, grožį bei išmintį spinduliuojančią pasaulio motiną, apsuptą begalės šviesių debesų pulkų linksmų, žydinčių vaikų veidų, kurių spindinčios akys ir mažos, minkštos, šiltos rankos ją maldaujančiai, viliojančiai bei meilikaujančiai spaudė ir viliojo! Jos sieloje kilo didžiulė, begalinės šilumos bei meilės banga.

Ir staiga, netikėtai sau pačiai, ji sustabdė Ešvą, ryžtingai pasuko atgal, prijojo prie nuskriausto darželio su nudžiūvusiomis gėlėmis, nušoko nuo arklio, griebė gaisravietėje rastus kibirėlius, nubėgo prie šaltinio sodo krašte, sklidinai juos pripildė ir grįžo prie artimiausių gėlių stiebų su suglebusiais lapais bei nuvytusiais žiedais. Ir palaistė juos. Po to vėl pripylė kibirus ir skubiai, tarsi norėdama paskutinę akimirką išgelbėti trokštantįjį gaivinančiu gėrimu, pylė šventąjį vandenį ant gretimų gėlių šaknų.

Ninka skubėjo nuo stiebo prie stiebo. Ir kaskart, kai ji pildavo skaidrų, gaivinantį vandenį ant ištroškusių augalų, ji tyliai dainavo prūsiškus burtų ir palaiminimo žodžius: – Keilustan\ bhe\ Signasen!

Šį posmą Ninka dažnai girdėdavo dainuojančią močiutę virš sergančių vaikų bei suaugusiųjų, bet ir virš sergančių gyvūnų. Močiutė jį dainuodavo tyliai, giliu, švelniu balsu, tada dažniausiai uždėdavo kairę ranką ant sergančiojo širdies, o dešinę – ant kaktos, ir ligonių būklė beveik visada tuoj pat pagerėdavo. Paklausta apie šių žodžių galią, močiutė atsakė: – Vaikeli! Tai yra pirmykštės kalbos žodžiai, pirmykštės dainos melodijos iš galingų dievų laikų, kai šios milžiniškos būtybės savo burtų galia, toli dundančiu balsu, savo pirmykšte kalba bei daina iškvietė pasaulį į būtį iš niūrios nebūties. Tai yra visų pasaulių ir visų dvasių pirmykštė kalba, kurią supranta ir kalba išmintingiausi visų žemės tautų kunigai! Žiūrėk, Ninka, šios kalbos žodžiai, nors ir šiek tiek pasikeitę, išliko įvairių tautų kalbose. Žinok, pradžioje šis žodis reiškė „sveikas, gyvybingas, stiprus“, ir mūsų senojoje prūsų kalboje jis beveik nepakito ir skamba kaip „keilus“. O vokiečiai tą patį žodį truputį pakeitė ir sako „heil“, o tyruose gyvenančios tautos, lenkai, rusai, sako „celyj“. Mūsų visų kalbos tik atrodo labai skirtingos. O iš tikrųjų visos jos yra seserys ir turi vieną motiną – tą pirmykštę kalbą. Ir lygiai taip pat įvairių tautų žmonėms tik atrodo, kad jie skirtingi. Iš tikrųjų jie visi yra broliai.

Ninka nešė kibirą po kibiro. Bet nepaisant jos uolumo, tapo aišku, kad per trumpą laiką, kurį ji turėjo, viena ir be pagalbos ji niekada neatgaivins daugybės nudžiūvusių gėlių.

Bet tada ji staiga vėl pajuto guodžiantį jausmą, tarsi ji nebūtų viena. Atrodė, kad iš jos pasiaukojančio darbo gelbstint mylimas gėles spinduliuoja galinga magija, kuri kaip ugnies liepsnos išsiveržė iš Ninkos sielos ir sujungė visas geras dieviškosios gamtos dvasias į pagalbos sūkurį.

Ninka pamatė, kaip nuo šventojo šaltinio ir lelijų tvenkinio pakilo smulkus, beveik permatomas baltas rūkas. Jis kilo ne tik iš sodo, bet ir iš aplinkinio pirmykščio miško drėgnos žemės. Ninka pamatė, kaip šis rūkas aplinkui sutirštėjo į aukštai kylančias moterų figūras, kurios mažąją Ninką pranoko penkis, šešis, net septynis kartus, tačiau savo figūra ir judesiais buvo visiškai panašios į ją. Jos taip pat vilkėjo baltus apdarus, turėjo ilgus, šviesius plaukus ir stropiai skubėjo nuo stiebo prie stiebo, pildamos iš savo daug didesnių kibirų gaivinantį vandenį ant augalų šaknų. Ir visos jos, kaip ir Ninka, tyliai, iškilmingai giedojo šventą prūsišką palaiminimą: – Keilustan\ bhe\ Signasen!

Ir jaudinanti daugybės baltų aukštų moterų giesmė pripildė viską aplinkui iki pat dangaus ir žemyn į žemės gelmes: – Keilustan – keilustan – keilustan…

Tačiau ir jų visų buvo per maža…

Ir ėmė lyti stebuklingas, šiltas bei kvapnus vasaros lietus. Ant derlingų sodo lysvių atgijo ir sužydėjo daugybė nuostabių, didelių, įvairiaspalvių gėlių, skleidžiančių svaigų kvapą. Ir visiškai užžėlęs lelijų tvenkinys stebuklingai atgijo: jame sužydėjo gausybė ryškiai baltų vandens lelijų su aukso geltonumo kuokeliais ir rutulio formos, sultingai geltonais lūgniais. Taip, ten netgi buvo tarsi svetimi svečiai iš toli – skaistūs, mergaitiškai mieli, dideli melsvi, šviesiai geltoni, rausvi bei sniego baltumo lotoso žiedai, ant ilgų stiebų iškelti aukštai virš vandens paviršiaus!

Visas šis gėlių gausumas žydėjo taip nuostabiai, tokiomis ryškiomis spalvomis, kaip anais saulėtais, laimingais vaikystės laikais su išmintinga, mylima močiute, šventa gyvate bei pasakų rupūže. Ir neapsakomas džiaugsmas bei šiluma užpildė Ninkos sielą. Šis džiaugsmas kaip nuostabi, džiaugsminga ir iškilminga muzika užliejo viską aplinkui. Ši džiaugsmo banga Ninkos sieloje buvo tokia didi ir galinga, kad Ninka galėjo užpildyti ja visą pasaulį.

Ji stropiai, bet pamaldžiai skynė šias gražias, ypatingas gėles ir pripildė jomis abu ant Ešvos nugaros kabančius krepšius. Prieš pradėdama kelionę atgal, ji nepamiršo padėkos maldos. Ir vėl atrodė, tarsi mielas gyvūnas, ši dieviška būtybė, skraidina ją atgal pas tarnus bei tarnaites prie sutikimo vartų.

Lėtai temo dangus, ir tolumoje pasigirdo duslus dundesys.

Auka: mirtis ir šviesa

Ninka grįžo pačiu laiku. Sutikimo vartai jau buvo baigti ir net papuošti paprastomis gėlėmis, kurias pavyko rasti netoliese. Tačiau vartai iškart sužibo, kai buvo papuošti milžiniškomis, spalvingomis gėlėmis, kurias Ninka atnešė iš nežinia kur.

Po pradinio tarnų bei tarnaičių džiaugsmo ir susižavėjimo Ninkos nuskintų gėlių puošnumu, mergaitės ėmė pavydžiai ir piktai šnabždėtis apie „pagonišką raganą“, kurios gėlės gali būti tik burtai bei apgaulė. Iškart priėjusi vyresnioji tarnaitė šiurkščiai tarė: – Viskas! Daugiau iš tavęs nieko nereikia. Eik namo! Nesimaišyk čia!

Ninka puikiai suprato, kodėl ji taip pasakė. Naujojo pono pasitikimas – iškilminga proga, todėl joje turėtų dalyvauti tik svarbūs žmonės. „Raganos“ buvimas nepageidaujamas. Vadinasi, ji jo nepamatys. Šaltis užliejo jos sielą.

Na, ką gi… Dabar ji ir nebūtų ėjusi, net jei būtų buvusi pakviesta. Jau metai, kai ji jį paskutinį kartą matė. Gandai apie jo vedybas sklandė seniai. Ji puikiai žinojo, kad kitaip būti negali. Žinojo, kad jų likimai skirtingi, kad trumpas laikas, kai jie susitikinėjo, buvo didelė likimo dovana, ir kad ji turėtų džiaugtis vien dėl to. Ir ji žinojo, kad turėtų džiaugtis dėl jo, kad jis rado savo laimę. Jo laimė turėjo būti ir jos laimė.

Bet širdis nenorėjo klausyti proto. Priešingai jam, iš sielos gelmių kilo migloti, tamsūs jausmai. Ji žinojo, kad negalės džiaugtis matydama jį šalia kitos, gražesnės ir geresnės už ją, matydama, kad jis su ja tikrai laimingas. Žinojo, kad vietoj džiaugsmo jos sielą užplūs kartėlis bei tuštuma.

Ji pasuko Ešvą link savo trobelės kaimo pakraštyje. Nepastebėjo, kaip ją pasiekė, kaip įėjo į vidų, nieko aplinkui nematydama. Bet vos įžengusi į kambarį, ji iš karto pajuto, kad čia kažkas buvo. Jos žvilgsnis nukrypo į viršutinę lentyną, kur ryte dar stovėjo indelis su nuodais. Dabar lentyna buvo tuščia. Nuodai, kurių prašė draugė, dingo.

Ninkai visgas tapo aišku. Jaunasis Gehrenas jau atvyko arba netrukus atvyks. Jis sustos prie nuostabiomis gėlėmis papuoštų sutikimo vartų. Ir, žinoma, priims kvietimą užeiti į smuklę bei išgerti taurę midaus. Būtent šį momentą ir turėjo omenyje Brita. Kol Ninka buvo miške, ji įėjo į jos trobelę, paėmė nuodus, o dabar jau yra smuklėje ir slapta beria juos į gėrimą, kuris bus patiektas jaunavedžiams.

Ninka žinojo, kas bus toliau. Draugė su savo bendrininkais slapta įdės nuodų į gėrimą, kuriuo bus vaišinamas naujasis ponas, ir jis mirs. O kas tada? Vokiečiai įsius. Kartuvių kalne išaugs kartuvių miškas. Sunki vergovė taps nepakenčiama. Vergai prūsai prakeiks ją, pagaminusią nuodus, prakeiks sąmokslo dalyvius. Jie dar žemiau nulenks galvas. Dar labiau susigūžs jų mažytės sielos.

Ninka iš karto prisiminė pokalbį su Brita. Iš tikrųjų, o kas, jeigu jaunasis fon Gehrenas ne toks kaip jo tėvas? Kas, jeigu tai vienintelis ir paskutinis šansas jos tautai? Kas, jeigu jo ir jų sielų gilumoje dar rusena svajonės žarijos?

Reikia jį įspėti. Bet kaip? Aišku kaip dieną, kad vos tik ji prabils apie nuodus, ją pačią ir apkaltins. Apkaltins raganavimu. Niekas neklausys jokių jos paaiškinimų. Ji nieko nesustabdys, tik žus pati…

Bet tyliai atėjo kita mintis: „Mane apgins jis! Jis viską supras. Ir dabar jis šeimininkas – jo klausys.“

Ji pasuko Ešvą smuklės link. Iš tolo pamatė ant kelio didžiulę minią. Žinia, kad atvyksta naujas šeimininkas, jau apskriejo visą kaimą. Jaunasis fon Gehrenas jau buvo čia. Jo vežimas sustojo prie vartų, jis stovėjo jame ir laikė rankoje taurę su midumi. Visi kažką šaukė – be abejo, tai buvo sveikinimai. Naujasis šeimininkas laukė, kol džiaugsmingi šūksniai nutils, kad galėtų tarti žodį.

Ninka ryžtingai nukreipė žirgą tiesiai į susirinkusiuosius. Jauna raitelė ant balto žirgo – tai buvo visiškai netikėtas vaizdas. Voti žvilgsniai nukrypo į ją. – Negerkit! – sušuko Ninka.

Jaunasis šeimininkas, toliau laikydamas taurę, su nuostaba žiūrėjo į ją. – Negerkit! – pakartojo ji ir ryžtingai prajojo pro minią tiesiai prie vežimo. Visi išsigandę pasitraukė iš kelio.

Ji privažiavo prie vežimo ir tvirtai pasakė jam: – Išpilk midų!

Jaunasis šeimininkas toliau stovėjo kaip sustingęs. Niekas nieko nesuprato, visi tylėjo. Ir staiga tylą perskrodė piktas moteriškas balsas: – Ragana! Norėjo nunuodyti, bet išsigando!

Minia iš karto sujudo. – Ji nori jį užburti, dėl to neleidžia jam išgerti! – sušuko kita moteris.

– Ji duos jam savo nuodų vietoj vyno! – rėkė trečia.

Minia kunkuliavo iš pasipiktinimo. – Ragana! – sušuko pirmoji.

– Ragana! Ragana! Ragana! – pradėjo skanduoti visi likę.

– Į laužą ją! – vėl pasigirdo girgždantis pirmosios moters balsas.

– Į laužą! Į laužą! – kartojo visi kiti.

Į ją žiūrėjo daugybė piktų, piktdžiugiškų veidų. Jie žiūrėjo į ją kaip į nuodingą gyvatę, kurią tuoj negailėstingai užmuš. Daugelį Ninka pažinojo. Tai buvo prūsai, ateidavę pas ją su savo bėdomis. Tai buvo draugai ir pažįstami, su kuriais ji keikė vokiečius. Bet dabar atrodė, lyg viso to ir nebuvo. Jie žiūrėjo į ją atidžiai, kaip į svetimą, kaip į pabaisą.

Ninka pamatė, kad niekas jos neužstos. Širdyje aidėjo tie patys supratimo žodžiai: tų žmonių, kurie užstotų, seniai nebėra. Tikrieji laisvi ainiai užstotų. Anieji buvo laisvi žmonės. Jų siela buvo pilna kilnių jausmų. Kiekvienas gyveno aukštai iškėlęs galvą ir ištiesęs pečius. Kiekvienas žiūrėjo tiesiai į akis ir kalbėjo tai, ką galvoja. Visi buvo kupini pagarbos sau ir vienas kitam. Juos vienijo draugystė, garbė, brolybė ir meilė savo kraštui bei jo žmonėms. Jie pasitikėto vienas kitu, rėmėsi vienas kitu, suprato vienas kitą be žodžių ir buvo pasiryžę padėti. Šie jausmai skatino juos kovoti bei suteikė jiems jėgų.

Bet žmonės šioje minioje dabar buvo visai kiti. Tai buvo bejėgiai vergai. Jie jau patikėjo, kad vergovė – jų likimas. Jie suprato, kad yra vergai ir visada bus vergai. Jie susitaikė su savo vergove, įsitikino, kad kitaip nebus ir negali būti. Mintys apie laisvę tik trukdo jiems būti vergais ir turėti tai, kas jiems labiausiai rūpi. O rūpi tik viena – išlikti gyvam, sočiai valgyti, išgerti ir pasilinksminti, pažiūrėti kokį nors reginį, pavyzdžiui, kaip degina raganą. Kiekvienas nedvejodamas išduos ją, jei tik to reikės, kad gautų pavalgyti ir išgerti.

Dabar tai ne tauta, o daugybė silpnų žmonių su mažytėmis sielomis, kurie seniai susitaikė su savo vergyste ir nori tik greičiau tapti vokiečiais.

Šalta, begalinė neviltis apėmė Ninkos sielą. Neprisimindama savęs, ji sušuko visu balsu: – Ten nuodai! Pikti žmonės nori pražudyti naująjį šeimininką! Aš noriu jį išgelbėti!

Nė vienas iš tų veidų neprašvito. Ji matė, kad niekas nenori ja tikėti.

Ji pažvelgė į jaunąjį Johaną. Jis turėjo ją suprasti. Jų akys susitiko, ir ji pamatė, kad jis sumišęs ir skausmingai dvejoja. Taip, jis viską suprato. Bet aplinkui aidėjo: „Ragana! Į laužą!“, ir jis bijojo. Jis bijojo atsisukti vienas prieš visus. Jis bijojo, kad pavaldiniai jo nesupras, kad visi tuoj pradės rėkti, jog ragana jį užbūrė.

Šviesa ir vienybė

Neviltis, kaip purvinas dumblas, užliejo Ninkos sielą. Ji ryžtingai paėmė iš jo rankų bokalą su gėrimu ir, nenuleisdama nuo jo akių, išgėrė viską iki pat dugno.

Minia sustingo.

O Ninka jautė, kaip gėrimas karštu ir vis didėjančiu srautu įsilieja į jos kūną, kaip jis verda, kunkuliuoja, užpildo kiekvieną jos ląstelę. Ir ji jautė, kaip jos siela darėsi vis lengvesnė bei platesnė. Ji plėtėsi ir plėtėsi.

Ir ji jau nebegalėjo sutilpti kūne ir štai – ji paliko jį ir pradėjo kilti.

Ninka matė visus, kurie buvo apačioje. Matė, kad jie su begaline nuostaba stebi, kas su ja vyksta. Jų veidai buvo jau neryškūs, lyg ištirpę rūke. Bet jų akys, su begaline nuostaba stebinčios ją, buvo nerealiai ryškios ir visos nenuleido nuo jos žvilgsnio. Po to ji pamatė ne tik jų akis, bet ir jų sielas. Jos buvo mažytės, kaip vabaliukai, ir pilkos, kai kurios net visai juodos. Bet Ninka aiškiai matė: į ją žiūrinčių žmonių sielos taip pat keitėsi. Jos augo, plėtėsi ir darėsi vis šviesesnės, vis gražesnės, jose atsirado spalvos: mėlyna, žalia, geltona, raudona. Tos spalvos virto spinduliais, ir sielos ėmė spinduliuoti. Ir jos taip pat darėsi dar platesnės.

Ir Ninka vėl pajuto tą viską apimantį ir užpildantį džiaugsmą, kurį patyrė, kai atgijo gėlės jos sode. Ir tas džiaugsmas buvo toks pat galingas. Ir jo vėl buvo tiek daug, kad Ninka galėtų užpildyti juo visą pasaulį. Jos džiaugsmo spinduliai užpildė jos sielą ir ji pradėjo spinduliuoti. Ir šie spinduliai pasiekė kiekvieną sielą minioje. Ir tos mažytės, susigūžusios, pilkos sielos apačioje, tie išsigandę vabaliukai, pajuto ne baimę, o seniai pamirštą, giliai paslėptą ilgesį. Tai buvo ilgesys šviesos, šilumos, prasmės – visko, ką iš jų atėmė priespauda bei neviltis. Lyg miegantys augalai, pajutę pavasario saulę, jie instinktyviai pasisuko į ją.

Ninka matė, kaip kiekvienoje sieloje, lyg pumpure, skleidžiasi spalvos. Iš pradžių nedrąsiai, lyg virpėdamos. Mėlyna – tai nebe liūdesys, o gilus, ramus liūdesio perpratimas, virstantis atjauta. Žalia – nebe pavydas ar kartėlis, o atgyjanti gyvybės jėga, noras augti, stiebtis. Geltona – nebe baimės išblyškimas, o drąsos ir orumo kibirkštis. O raudona – nebe akla neapykanta, kuri degino Britą, o tyra, visa apimanti meilė, kurią ji pati jautė Johanui, Ešvai, savo senelei ir visam pasauliui.

Šios spalvos liepėsi, maišėsi, virto spinduliais, ir kiekviena siela tapo mažu, bet ryškiu šviesulėliu.

Ir jų sielos darėsi vis lengvesnės, ir viena po kitos pradėjo kilti. Ir tada Ninkos siela, išsiplėtusi iki dangaus skliauto, ne įsakė, ne paėmė, o pakvietė. Tai buvo tylus, bežodis kvietimas, lyg motinos, tiesiančios rankas savo vaikams. Ir sielos, dabar jau lengvos ir spindinčios, atsiliepė. Jos kilo aukštyn ne kaip dūmų kamuoliai, o kaip ramūs, šviesūs upeliai, tekantys į didžiulę, ramią jūrą.

Ir ta jūra buvo Ninkos siela. Susiliejimas buvo be skausmo, be praradimo. Priešingai, tai buvo atgavimas. Kiekviena siela, įsiliejusi į Ninkos esybę, ne išnyko, o atrado save didesniame paveiksle, tapo bendros giesmės gaida, bendro spindesio atspalviu. Jos artėjo prie Ninkos ir susiliejo su jos siela, ir jų spalvos susiliejo su jos spalvomis, jų šviesa susiliejo su Ninkos sielos šviesa, ir jie tapo viena skaisti, džiaugsminga, savo spinduliais visą pasaulį užpildanti saulė.

Dingo individualios baimės, asmeniniai skausmai, smulkūs priekaištai. Viską užliejo bendras nuostabos ir atpažinimo jausmas. Jie atpažino ne Ninką, mergaitę nuo kaimo pakraščio. Jie atpažino tai, kas slypėjo kiekviename iš jų – galimybę būti didesniems, šviesesniems, geresniems.

Apačioje liko tik kūnai, stovintys tyloje. O virš jų, virš sutikimo vartų, virš miškų ir laukų, pulsavo viena, milžiniška, įvairiaspalvė ir džiaugsmingai rami būtybė – viena išganyta ir išgananti siela.

Ši naujai gimusi, suvienyta siela, tapusi viena, pajuto trauką ne aukštyn, į nepažįstamas žvaigždžių platybes, bet gilyn – į pačią žemę, kuri ją pagimdė. Tai nebuvo kritimas, o sąmoningas nėrimas į savo šaknis, į tą dvasinę esybę, kuri buvo senesnė už bet kurį medį ir gilesnė už bet kurį ežerą. Tai buvo Prūsijos dvasia.

Ji nebuvo apibrėžta žemėlapių linijomis. Ji buvo gyva, kvėpuojanti dvasia, įausta į miškų ošimą, upių tėkmę, akmenų tylą bei viržių violetą. Tai buvo viena atmintis, kurioje plazdėjo šventųjų giraičių ramybė, kurioje senieji kriviai klausėsi dievų tylos, ir joje buvo aidai dainų, kurių žodžiai seniai virto dulkėmis, bet kurių melodija tebegyveno vėjyje; joje buvo tyras džiaugsmas žmonių, kurie mylėjo ir dirbo šią žemę, kurie suprato jos kalbą ir gerbė jos paslaptis.

Joje buvo ir tamsus prisiminimas apie kryžiuočius, apie jūras kraujo bei nelaimių, kurias jie atnešė. Tačiau dabar suvienytoji siela, nešina Ninkos aukos šviesa, žiūrėjo į tai be baimės. Jos spindesys, prisotintas atjautos, drąsos bei meilės, tapo balzamu tai senai žaizdai. Ji nelietė jos tam, kad ištrintų, o kad pašventintų. Skausmas nebuvo paneigtas, bet priimtas. Pralaimėjimas nebuvo pamirštas, bet įprasmintas kaip dalis didesnės kelionės.

Išgijusi ir tapusi vientisa, prūsų tautos dvasia nebejautė poreikio kabintis į savo išskirtinį skausmą bei tapatybę. Jos šviesa, lyg ežero ratilai, ėmė sklisti toli už senųjų žemių ribų. Ji pažvelgė ir pamatė kitas dvasias, kitas tautas. Ji pamatė lietuvių dvasią, artimą ir giminišką, paženklintą panašių kovų. Ji pamatė vokiečių dvasią, kurioje grūmėsi ir šviesa, ir tamsa – ta pati tamsa, kuri atnešė jai kančią, bet ir šviesa, kuri slypėjo Johano dvejojančioje širdyje. Ji pamatė lenkų, slavų ir visų kitų pasaulio tautų dvasias. Ir ji matė jas ne kaip priešus, ne kaip svetimus, o kaip skirtingus tos pačios didžiulės, amžinos šviesos atspalvius. Tai buvo Ninkos vaikiško tikėjimo išsipildymas – tikėjimo, kad visi žmonės, visa gamta galėtų būti draugai, jei tik išsaugotų savo prigimtinį tyrumą.

Nebuvo sienų, nebuvo ribų. Buvo tik atpažinimas. Ir tada prasidėjo paskutinis susiliejimas. Tai nebuvo veržimasis ar kova dėl vietos. Tai buvo ramus ir džiaugsmingas grįžimas namo. Prūsų tautos dvasia, atlikusi savo kelionę per kančią į nušvitimą, ištirpo lyg lietaus lašas saulės nušviestame vandenyne – visos žmonijos vieningoje laimingoje sieloje. Tai nebuvo išnykimas, o išsipildymas. Vieno mažo upelio skausmas, išvalytas bei pašventintas, įtekėjo į didžiąją būties upę, suteikdamas jai savo unikalų atspalvį, savo patirties gilumą. Tai buvo absoliučios vienybės, ramybės bei palaimos akimirka. Nebuvo nei prūsų, nei vokiečių, nei nugalėtojų, nei nugalėtųjų. Buvo tik Žmogus, buvo tik žmonija. Viena, nedaloma, amžina ir be galo laiminga. Tai buvo galutinis atsakymas neapykantai, baimei bei susiskaldymui, kurie valdė žemiškąjį pasaulį. Tai buvo pergalė.

Minia tebestovėjo. Bet tai nebebuvo įniršusi, klykianti gauja. Tai buvo tyli, sustingusi bendruomenė. Jų veidais ritosi ašaros, bet akyse nebuvo siaubo ar pykčio. Jose atsispindėjo gili, sukrečianti ramybė. Johanas stovėjo tarp jų ir žiūrėjo į Ninkos kūną su neapsakoma nuostaba bei pagarba. Jis, kaip ir visi kiti, neturėjo paaiškinimo tam, ką matė. Bet jis žinojo, kaip ir visi kiti, kad buvo neatšaukiamai pakeistas.

Ninkos kūnas gulėjo ramiai ant žolės, šalia baltosios Ešvos, kuri stovėjo prie jos lyg ištikima sargybinė. Jos veidas buvo ramus, lyg užmigusios. Tai nebuvo smurto aukos kūnas. Tai buvo ištuštėjęs indas, sėkmingai atlikęs savo paskirtį.

Saulei patekėjus, jos pirmieji spinduliai palietė sutikimo vartus. Ir tada visi pamatė. Tos gėlės, kurias Ninka atnešė iš savo šventos vaikystės vietos, tos milžiniškos, spalvingos lelijos ir kiti žiedai, dabar švytėjo sava, vidine šviesa. Jų spalvos buvo nenusakomai ryškios, lyg būtų gyvos, lyg jose pulsuotų amžina, neatimama viltis – tylus ir nesunaikinamas Ninkos kruvinos aukos liudijimas.

Vydūno idėjos novelėje „Švytinti vienybė“

Novelėje plėtojama egzistencinė, istorinė ir metafizinė drama, vykstanti kryžiuočių užkariautos Prūsijos (Mažosios Lietuvos) fone. Kūrinio centre atsiduria giluminis etinis konfliktas, peraugantis į universalią žmonijos dvasinio išgijimo viziją.

Pagrindinė kūrinio mintis – tikroji laisvė ir tapatybės išsaugojimas neįmanomi per neapykantą ar smurtinį kerštą, nes akla agresija sudegina patį žmogiškumą ir paverčia kovotoją tokiu pat budeliu, kokiu yra jo prispaudėjas. Istorinė pavergtos tautos trauma pagimdo dvi reakcijas: Britos pasirinktą destruktyvų kerštą, kuris tik pratęsia smurto grandinę, ir Ninkos transformuojantį pasiaukojimą. Ninkos auka – sprendimas išgerti nuodus, kad būtų išgelbėta Johano gyvybė – tampa ontologiniu lūžiu. Fizinė mirtis virsta dvasiniu triumfu, pajėgiu sulaužyti „vergo sielos“ pančius, išvalyti istorinę atmintį ir transformuoti kolektyvinę kančią į metafizinį nušvitimą.

Šis pasakojimas tiesiogiai įsilieja į pamatines Vydūno filosofijos maksimas, ypač jo plėtotą žmogiškumo (Humanus) ir tautos dvasinio gyvybingumo koncepciją. Vydūnas teigė, kad didžiausia vergovės tragedija yra ne fizinė priespauda, o sielos suluošinimas – kai pavergtoji tauta praranda vidinį orumą, pasineria į girtuoklystę, baimę ir neapykantą (ištraukoje aprašoma kaip „mažytė, niekšiška vergo siela“).

Ninka įkūnija Vydūniškąjį idealą – per dvasinį budimą pasiekti aukštesnįjį „Aš“, kuris suvokia visos būties vienovę. Pirmykštės kalbos motyvas (močiutės pasakojimas apie žodžių keilus, heil, celyj bendrą motiną) tiesiogiai atspindi Vydūno panteistinį ir teosofinį požiūrį, kad visos tautos ir kalbos yra dvasinės seserys, kilusios iš vieno dieviškojo šaltinio. Todėl kova už savo tautą Vydūno prasme yra ne kitų tautų naikinimas, o savosios sielos taurinimas. Ninkos giedama giesmė „Keilustan bhe Signasen!“ tampa sakraliu dvasiniu instrumentu, grąžinančiu pasaulį iš chaoso į pirmapradę darną.

Šiai giliai filosofinei idėjai išreikšti autorius pasitelkia meistrišką meninių priemonių arsenalą:

Psichologinis ir idėjinis kontrastas: Sukuriama ryški opozicija tarp Britos (nuožmi, aklu pykčiu grįsta kovotoja) ir Ninkos (kurianti, gydanti meilė).
Panteistinis gamtos sugyvinimas (simbolizmas): Gamta kūrinyje nėra fonas, ji yra gyvas dvasinis subjektas. Baltoji kumelė Ešva (prūsiškai Ešva – kumelė) transformuojasi į dieviškąjį eterinį paukštį, simbolizuojantį tyrą intuiciją. Išdžiūvęs vaikystės sodas ir tvenkinys, reaguodami į Ninkos meilę ir sakralų vandenį, stebuklingai sužydi – tai dvasinio prisikėlimo alegorija.
Metafizinė gradacija ir vizualizacija: Kulminacinėje scenoje empirinė realybė (smuklė, įniršusi minia) ištirpsta metafizinėje erdvėje. Autorius sielas vizualizuoja per spalvų (mėlynos, žalios, geltonos, raudonos) ir kosminių spindulių metaforas, kurios susilieja į vieną universalią saulę. Šis perėjimas nuo tragiško empirinio gaisro iki kosminio nušvitimo suteikia kūriniui mitinio epo mastelį ir sukelia emocinį katarsį.

XI. BIRUTĖ IR BERTA

Pastoriaus kasdienybė

Tačiau Labguvoje (vokiečių vadintoje Labiau, kurią lietuviai senojoje Prūsų Lietuvoje vadino „Labguva“), plytinčioje ant kone begalinės pirmykščių miškų tankmės krašto ir prie plačių bei atvirų marių, vėlyvą popietę, prieš Joninių vakarą ir Joninių naktį, sėdėjo pastorius Jonas Bretkūnas. Po dienos naštos ir susierzinimo, dabar turbūt jau apie trečią valandą, jis rymojo savo klebonijos darbo kambaryje prie plataus ir erdvaus rašomojo stalo, stovėjusio prie vakarinės sienos. Už rašomojo stalo ant sienos, iki pat kambario lubų, buvo tankiai išrikiuotos lentynos su mokslinėmis knygomis ir kai kuriais bažnyčios registrais bei bažnyčios sąskaitų knygomis; lygiai taip pat ir prie pietinės sienos, už gulto, iki pat viršaus. Vos koks nors universiteto profesorius turėjo tiek daug knygų, kiek mokytasis ponas pastorius Jonas Bretkūnas.

Ir jis buvo jas visas nuodugniai perskaitęs. Dauguma jo tarnystės brolių turėjo vos tuziną ar net mažiau. Ir vis dėlto jam savo darbui skaudžiai trūko daugybės veikalų, kuriuos jam tekdavo su vargu skolintis arba pasižymėti lankantis Karaliaučiuje. Į dešinę nuo jo, šiaurinėje sienoje, buvo atviras langas į didelį pastorienės gėlių, vaismedžių ir daržovių sodą, virš kurio aukštos tvoros, pradedančio vakaro šviesoje, matėsi švytinčios plačios ir atviros Kuršių marios. Per atvirą sodo langą beveik matomomis bangomis į senojo pono darbo kambarį plūdo svaiginantys įvairiausių gėlių kvapai – begalybės gėlių, kurios tankiai viena prie kitos žydėjo iki pat aukštosios tvoros.

Griežtų bruožų, švariai nuskustas mokslininko veidas darė gilų įspūdį visiems jį sutikusiems, o ypač baudžiauninkams bei jų vaikams. Jo

akys tai skvarbiai stebėjo aplinką, tai vėl svajingai nukrypdavo į vidines erdves, ieškodamos ir ten to, ką jis matė lauke. Šis žmogus daugeliui jį sutikusių, o ypač nevokiečiams baudžiauninkams ir jų vaikams, savo esybe palikdavo gilų įspūdį. Ir kartu neretai kėlė jų šypseną…

Dešiniajame galiniame didelio rašomojo stalo kampe buvo nustumta aukšta ketvirčio formato lapų krūva – „Naujojo Testamento“ vertimas į lietuvių kalbą, prie kurio ponas pastorius jau kelias savaites nebedirbo. Rašomojo stalo viduryje dabar gulėjo atverstas rankraštis, kurio pirmame puslapyje jis jau prieš metus didelėmis raidėmis buvo parašęs: „Chronicon gentis Prussicorum et Lithuanorum“. Skyrius, kurį jis kelias dienas su ypatingu uolumu rašė, turėjo antraštę: „Birutė, arba ištikimoji lietuvių pagonė“. Rankraštis gulėjo tarp daugelio, dažniausiai taip pat atverstų, knygų ir didelių krūvų lapelių su užrašais.

Tačiau ant „Chronicon“ viršaus dabar taip pat gulėjo atverstas Labguvos bažnyčios „Krikšto, santuokos ir mirčių registras“, kuriame ponas pastorius, matyt, paskutinį kartą buvo padaręs įrašą lietuvių kalba, nes žąsies plunksna vis dar tebegulėjo pusiau užpildytame puslapyje. „Chronicon“, prie kurio ponas pastorius daugelį metų laisvalaikiu vis grįždavo, buvo nebaigta jo prūsų-lietuvių tėvynės istorija. Šiame kūrinyje jis su dideliu susidomėjimu ir meile norėjo pavaizduoti senųjų aisčių gyvenimą bei pagoniškąją religiją, vyravusią prūsų, lietuvių ir kuršių žemėse. Ši tvarka gyvavo tol, kol tryliktajame amžiuje į jų miškus įsiveržė Vokiečių ordino riteriai. Jie pavertė vietinius baudžiauninkais ir jėga – plakimais bei kartuvėmis – primetė krikščionybę.

Šeimos rūpestis ir vaikų juokas

Ir vis dėlto: tyliai iš namų koridoriaus pusės šiek tiek atsivėrė darbo kambario durys, ir siaurame plyšyje pasirodė, matyt, dar jaunos moters veidas su aukso lankeliu ant šviesių plaukų. Ji savo giliomis tamsiai mėlynomis akimis, kupinomis rūpesčio ir užuojautos, pažvelgė į senąjį poną prie rašomojo stalo! Ji, atrodė, jau norėjo eiti prie jo, kad be žodžių guosdama apglėbtų jo pečius ir meiliai pabučiuotų į smilkinį, kaip ji visada darydavo, kai jis būdavo prislėgtas ar netgi niūrus. Tačiau ji, regis, žinojo, kas jį šį kartą taip giliai sukrėtė, ir suprato, kad jam bus lengviau, jei ji dar palauks ir leis jam netrukdomam išmąstyti bei išrašyti savo naštą iš sielos! Taigi ji vėl tyliai pasitraukė ir uždarė duris už savęs.

Tačiau nepraėjo nė dvi minutės, kai durys vėl tyliai atsivėrė, ir dvi mergaitės kyštelėjo savo šviesiaplaukes galvas pro siaurą durų angą, abi pasipuošusios lietuvišku žalių rūtų vainiku – tiek septyniolikmetė ilgais plaukais, tiek turbūt keturiolikmetė trumpais. Jos taip pat iš pradžių, lūpoms esant šiek tiek pravyroms iš laukimo, rimtai žvelgė savo didelėmis tamsiai mėlynomis akimis į senąjį poną prie rašomojo stalo, bet tada jų akių mėlynumas sužibo ir jos greitai prisidengė burnas rankomis, kad sulaikytų savo juoką, į kurį jas stūmė pono pastoriaus vaizdas. Jis, sėdintis su savo ilgu juodu talaru, kaip prieš altorių per pamaldas bažnyčioje, užuot, kaip paprastai namuose, sėdėjęs su pilkai rudu namų chalatu ant kėdės, kone pusiau klūpėjo prieš savo didįjį rašomąjį stalą darbo kambaryje.

Ypač juokinga joms abiem atrodė jo į šoną nuslinkusi juoda baretė, priklausiusi prie talaro, pūpsanti ant gražių baltų plaukų, krentančių jam per pečius, ir, vietoj pilkų, minkštų šlepečių, – jo juodi odiniai pamaldų batai, kurie kairėje ir dešinėje ties baltomis vilnonėmis kojinėmis kyšojo toli už tamsiai juodai rudų kelnių klešnių po talaro apvadu. Mergaitės skubiai vėl pasitraukė, pasimetusios iš juoko viena į kitą pažiūrėjo, kiek paskubomis ir nemaloniai uždarė duris, pasuko į dešinę į trumpą namų koridorių ir nubėgo į valgomąjį, kad ten iš širdies garsiai išsijuoktų! Bet visi mylėjo poną pastorių, ypač nevokiečiai pavaldiniai, ne tik todėl, kad jis su kiekvienu kalbėjo jo kalba, bet ir dėl jo gerų akių bei nuolatinio pasirengimo padėti. Tik jo išsiblaškymas kartais priversdavo juoktis, tačiau dažnai darė jį dar mielesnį.

Lemtingas vardas

Ir šiandien, per Jonines, su jo išsiblaškymu, o kartais netgi dvasine sumaištimi, visą dieną buvo ypač blogai. Tai, kas ponui pastoriui ankstyvą popietę nutiko bažnyčioje prie šventojo altoriaus krikštijant mažą naujagimę lietuvaitę, netrukus visur lūšnose, namuose ir kelyje vokiečiai bei nevokiečiai pasakojo piktindamiesi arba šypsodamiesi, tad per trumpą laiką tai žinojo seni ir jauni visoje Labguvoje ir apylinkėse. Jaunus naujagimės mergaitės tėvus lietuvius pastorius pažinojo jau daugelį metų. Tai buvo Jurgis Kalvaitis, kalvis, ir Urtė Kalvaitienė, dirbę Labguvos ordino pilies dvare ir tuo ypač išsiskyrę, kad jie visada ateidavo tik į vokiškas pamaldas bažnyčioje ir taip pat tarpusavyje bei su savo tėvais stengėsi kalbėti tik vokiškai, kiek tai buvo įmanoma. Dėl to kai kurie vokiečiai, ypač vokiečių vaikai, iš jų juokėsi, nes jie sakydavo, kaip, pavyzdžiui, kiti lietuviai: „Der Err, der Ahn hund der Und sind die Auptsach hauf dem Off“, kas turėjo reikšti: „Der Herr, der Hahn und der Hund sind die Hauptsache auf dem Hof“. Arba netgi: „His noch Heis haufn Aff“, vietoj: „Es ist noch Eis auf dem Haff“.

Tačiau ir labai seną naujagimės mergaitės prosenelę ponas pastorius pažinojo daugelį metų, nors ji niekada neateidavo su savo vaikais ir vaikaičiais į bažnyčią ir suprato tik savo gimtąją lietuvių bei gana gerai prūsų kalbą, tad artimieji savo lūšnose buvo priversti su ja kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, ponas pastorius labai gerbė ir vertino garbingąją prosenelę ir dažnai pas ją lankydavosi, nes ji keistai giliu, iškilmingu, beveik dainuojančiu balsu kalbėjo neįprastai archajiška, harmoningai skambančia lietuvių kalba. O svarbiausia, ji buvo kupina nuostabių prisiminimų apie savo protėvių ir proprosenių pasakojimus bei savo ilgo gyvenimo patirtis ir įvykius, kuriuos ji mielai pasakodavo ponui pastoriui iškilmingoje savo kambarėlio tyloje, ant aukšto, po storų, toli išsikišusių nendrių stogu savo senovinėje lūšnoje, kai jis jos to paprašydavo. Tada ji dažniausiai sėdėdavo prie mažo lango, tiesi kaip styga, delnus susidėjusi ant kelių ir žvelgdama plačiai atmerktomis mėlynomis akimis į tolimą, tolimą tolį.

Būtent pastarosiomis savaitėmis, kai senasis ponas pastorius bandė savo „Chronicon“ aprašyti savo prūsų-lietuvių tėvynės laikotarpį maždaug prieš du šimtus penkiasdešimt metų, jis dažnai lankydavosi pas prosenelę, ir ji jam su neįprastu jauduliu pasakojo, tarsi dainuotų senas, šventas šventyklos giesmes ir herojų dainas apie savo tautos Birutę, apie jos sūnų karalių Vytautą ir apie jo tėvą, šlovingąjį karalių Kęstutį. Prieš dvi dienas mažosios mergaitės tėvai ir seneliai paprašė pono pastoriaus Bretkūno pakrikštyti jų dukrelę dieną prieš Jonines, trečią valandą popietę, bažnyčioje, ir, būtent pagal jų aiškų norą, gražiu, tikru vokišku vardu „Berta“. Tada Urtė paprašė pono pastoriaus, jo nuostabai, krikšto apeigas atlikti vokiečių kalba. Kiek dvejodamas jis paklausė: „Bet kodėl? Jūs juk lietuvių šeima?!“ Ponia Urtė atsakė beveik piktai: „Prosenelė yra lietuvė, mes, Kalvaičiai, esame vokiečiai!“ Senasis ponas nesuprasdamas į ją pažvelgė ir tada nepatenkintas nusisuko.

Jaunoji vaiko motina, seneliai, krikšto tėvai ir galiausiai prosenelė jau stovėjo kiek tamsioje bažnyčioje pusračiu aplink senąjį pastorių prie krikštyklos šalia altoriaus. Iš pradžių vaiką laikė motina, tada, per trumpą, su keistu entuziazmu sakomą vokišką pono pastoriaus kalbą, kurioje jis kalbėjo apie aukštas lietuvių tautos dorybes ir drąsą dar tolimoje pagonybėje, jį paeiliui laikė seneliai, krikšto tėvai, kol galiausiai, eilės gale, prosenelė paėmė savo proproanūkę ir su ja ant rankų priėjo prie krikštyklos priešais pastorių. Išsiblaškęs pastorius pažvelgė į dideles, skausmingai mėlynas senosios moters akis, kurios į jį žiūrėjo tarsi maldaudamos.

Jo sutrikimas dar labiau išaugo pastebėjus tą patį mėlynumą kūdikio žvilgsnyje. Kūdikis taip pat skausmingai ir klausiamai žvelgė į jį. Ir taip jis savo išsiblaškyme iškilmingą akimirką, kai palietė mielos mažos lietuvaitės kaktą šventu krikšto vandeniu ir ji į jį, tarsi prosenelės akimis, išsigandusi pažvelgė, ištarė vardą „Birutė“ garsiai, aiškiai ir suprantamai į tarsi įtemptai klausančią, kiek tamsios bažnyčios tylą! Tačiau kaip šis vardas iš sutemų apgaubtų bažnyčios sijų ir visų tamsių kampų beveik piktai ataidėjo, ir ponas pastorius pamatė nustebusius, atmetančius jaunųjų tėvų žvilgsnius. Jis, laimei, iškart suprato savo apmaudžią klaidą ir išsigandęs bei sutrikęs, liūdnu, prislopintu balsu, pasilenkęs virš vaiko, pasakė: „Atleisk man, senoji! Tavo jaunieji tėvai nenori, kad tu vadintumeisi Birute, jie nori tave vadinti Berta! Tad vadinkis nuo šiol Dievo vardu Berta!“ Tyliai ataidėjo nuo tamsių sienų: „Berta… Berta!“ Tarsi apimta gilaus liūdesio prosenelė pasilenkė virš vaiko ir jį pabučiavo, o prieš grąžindama proproanūkę jaunajai motinai, tarsi atsisveikindama visiems laikams, su karštomis ašaromis pabučiavo šviesią galvytę ir kaktą.

Kaltė

Jaunieji tėvai buvo patenkinti ir nuoširdžiai padėkojo senajam pastoriui. Tačiau iš kitų sutrikusios, bejėgės tylos, o ypač jaunojo mokytojo, ponas pastorius suprato, koks nemalonus ir erzinantis buvo jo netyčinis abiejų vardų supainiojimas krikščionių bažnyčioje prie šventojo altoriaus. Senasis ponas puikiai žinojo, kad visur, visame krašte, ne tik tarp Vokiečių ordino riterių pavergtų prūsų, bet ir tarp prūsų lietuvių bei kuršių, taip pat ir tarp laisvosios karalystės lietuvių ir žemaičių Birutės dainos buvo dainuojamos su dideliu entuziazmu, ir būtent tarp nelaisvųjų aisčių, ištisais baudžiauninkų chorais dirbant lauko darbus ir miškuose, kai netoliese nebuvo prižiūrėtojo.

Birutė buvo viena iš skaisčių, baltai apsirengusių jaunų vaidilučių, amžinosios ugnies saugotoja aukštoje šventykloje prie jūros. Tačiau viena sena, labai išmintinga vaidilutė išpranašavo, kad Birutė taps Lietuvos karaliene ir dievai jai dovanos sūnų herojų, kad išgelbėtų lietuvius ir žemaičius nuo žūties dėl grobuoniškų krikščionių ordino riterių. Kai jaunasis lietuvių karalius Kęstutis vijosi ordino riterius per jūrą, jis pamatė Birutę semiant vandenį pakrantėje ir buvo apstulbintas jos grožio. Senasis, išmintingas vyriausiasis kunigas Krivė, kurio jaunasis Kęstutis kupinas pagarbos paprašė Birutės, jam ją atidavė, ir taip Kęstutis pasiėmė ją ant savo žirgo, ir taip Trakuose ji tapo jo karaliene, bei pagimdė sūnų herojų Vytautą, kuris kartu su savo tėvu Kęstučiu buvo ordino riterių siaubas.

Bet svarbiausia, kiekvienas lietuvis žinojo, kad vaidilutė Birutė iki pat mirties liko ištikima senajai aisčių herojų pagonybei, nors Kęstutis, Vytautas ir visas karaliaus dvaras leidosi pakrikštijami tam, kad priverstų toli pranašesnius ordino riterius atrodyti kaip veidmainius, kai jie prašė popiežiaus, ir visos Vakarų Europos krikščioniškosios riterijos pagalbos. Žinoma, tėvai, seneliai ir krikšto tėvai paprašė pono pastoriaus suteikti jiems garbę ir dalyvauti kuklioje puotoje jų kuklioje lūšnoje. Tačiau po nusivylimo, kurį ponas pastorius patyrė per krikštynas, ir norėdamas kuo greičiau vėl rašyti savo skyrių apie Birutę, jis atsiprašė dėl skubių darbų.

Tiesą sakant, jis buvo jiems beveik dėkingas, kad ypač seneliai ir krikšto tėvai pakvietė jį bjauriu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, nes jei prosenelė būtų jį pakvietusi savo gražia, skambia lietuvių kalba, jis galbūt dar kurį laiką būtų likęs su ja ir mažąja Birute – ne – Berta. Tačiau ponas pastorius nebematė prosenelės, kad su ja atsisveikintų ir pasakytų atsiprašymo žodį. Ji viena, sulinkusi, lėtai, nepastebimai, pažvelgusi į vaiką ant jaunosios motinos rankų, nuėjo kelis žingsnius link bažnyčios išėjimo, tarsi norėdama palikti tuos jai tokius niūrius krikščionių Dievo namus be kitų, kurie prie krikštyklos šalia altoriaus dar gana garsiai kalbėjosi laužyta vokiečių kalba, kad tai net negražiai aidėjo nuo bažnyčios lubų.

Bet tada ji sustojo, atsistojo dešinėje prie suolo atlošo, pasuko į dešinę, lėtai praėjo pro suolų eiles į sutemų tamsą po empora, atsisėdo tarsi mirtinai pavargusi ant suolo priešais stulpinį emporos rąstą ir giliai paslėpė veidą abiejuose delnuose. Ponas pastorius palydėjo vaiko tėvus, senelius ir krikšto tėvus iki bažnyčios išėjimo, kur su jais atsisveikino, nes prieblandoje po empora matė tamsų, nejudantį, sulinkusį prosenelės šešėlį ir liko sukrėstas stovėti prie išėjimo bei žiūrėti į ją. Tada plakančia širdimi jis nuėjo per suolų eiles.

Tuo metu jam pasirodė, tarsi pamatytų platų žaibą nuo altoriaus ir akmeninės krikštyklos per prieblandos apimtą bažnyčios erdvę iki pat emporos, ir staiga klaikus vidinis balsas jam sušuko: „Tu esi kaltas! Tu ir tavo prakeiktas išsiblaškymas!“ Jis atsiklaupė prieš tamsų šešėlį ir pakeltomis, sudėtomis rankomis tyliai maldaudamas pasakė: „Atleiskite man, aš jus išdaviau!“ Ašarodamas jis abiem rankomis paėmė jos baltą, garbingą senos moters galvą ir kūkčiodamas pasakė: „Atleiskite man! Dievas tai žino! Aš norėjau jums padėti! Bet likimas… !“ Ir jis pabučiavo jai kaktą.

Atrodė, tarsi prosenelė akimirkai atsipalaidavo iš savo sustingimo; neatmerkusi savo didelių, ašarotų akių, ji lėtai suėmė abi jo rankas, jas pabučiavo ir tyliai, vos girdimai pasakė: „Mūsų likimas… Tačiau Amžinųjų palaiminimas šviečia virš jūsų… ir virš jūsų rankų… !“ Tada ji paleido abi rankas, ir jos rankos tarsi be jėgų nusviro žemyn. Pastorių apėmė neviltis: jis pašoko norėdamas sugriebti prosenelę ir išlaikyti ją gyvą. Tačiau jo rankas paralyžiavo antgamtiškai graži giesmė ir emporos tamsoje nušvitusi melsva šviesa.

Šis šviečiantis rūkas apgaubė visą bažnyčią. Giesmė stiprėjo, kol virto galingu vargonų garsu, o vizijoje iškilo pagoniškas altorius su amžinąja ugnimi. Iš ugnies pasirodė baltai apsirengusios vaidilutės, einančios pasitikti lėtai kylančios prosenelės. Galingas, šviečiantis aukštosios šventyklos vaizdas su amžinąja ugnimi, atsivėręs jo, kiek tamsių, krikščionių Dievo namų vietoje, ir ypač sujaudinantys, tarsi vargonų tonai galingi giesmės balsai atėmė senajam ponui pastoriui sąmonę. Be sąmonės jis susmuko, abiem rankomis apkabinęs dabar jau tuščią suolą! Kai ponas pastorius po ilgo laiko pabudo iš savo sąstingio, jį supo emporos prieblanda, ir jį apėmė gilus nerimas bei nesaugumas, niūrus ir tiriantis: kas jam nutiko? Ar jis patyrė niekada nepatirtą sapną, ar aukštesnę dievišką tiesą?

Skubotai jis pakilo su giliu susidvejinimu krūtinėje: kodėl prieš jo mylimus senus Dievo namus jį apėmė grėsmingas siaubas? Jis skubėjo per suolų eiles – jo žingsniai aidėjo nuo sienų, tarsi jam ant kulnų liptų persekiotojai! Jį ginė iš bažnyčios į jo klebonijos ir darbo kambario saugumą bei užuovėją. Taip jis skubėjo per šventorių, kad talaras plevėsavo aplink jo kojas ir juodus bažnyčios batus, ir jis visiškai nepastebėjo, kaip baretė jam keistai kreivai nuslydo ant galvos su besidraikančiais baltais plaukais.

Malda

Net kai jis audringai įžengė per savo klebonijos ir darbo kambario slenkstį, jis iškart, nenusivilkęs – kaip paprastai įprasta – talaro ir nepakabinęs ant kabliuko šalia durų, su kreiva barete nuskubėjo prie rašomojo stalo, atsisėdo priešais atverstą „Chronicon“, atrėmė abiejų rankų alkūnes į stalo viršų, kumščius prie smilkinių ir dar kartą perskaitė puslapius, kuriuos buvo parašęs prieš krikštynas. Bet tada jis parėmė smakrą abiem rankomis ir išsigandęs, nejudėdamas, beveik nesant dvasia, spoksojo į tuštumą. Ką jis prieš krikštynas buvo sapnavęs ir rašęs apie jauną, baltai apsirengusią lietuvaitę vaidilutę Birutę, kuri prieš du šimtus penkiasdešimt metų buvo viena iš amžinosios ugnies saugotojų šventykloje prie jūros? Kur yra Birutė, apie kurią jis svajojo prieš krikštą?

Jo viduje vis stiprėjo jausmas, kad jis atėjo ne iš krikšto apeigų bažnyčioje, o iš laidojimo procesijos į kapines! Tada senojo pono žvilgsnis užkliuvo už Labguvos bažnyčios knygos, gulėjusios apatinėje knygų lentynoje kairėje virš rašomojo stalo, o šalia jos – už „Krikšto, santuokos ir mirčių registro“, kurį pastorius Bretkūnas, kitaip nei jo tarnybos broliai, vedė atskirai nuo bažnyčios knygos. Mat bažnyčios knyga jam buvo dvasinė Labguvos bažnytinės bendruomenės išganymo istorija, o į „Krikšto, santuokos ir mirčių registrą“ turėjo būti įrašyti kiekvieno žmogaus fizinio žemiškojo gyvenimo duomenys, nesvarbu, pakrikštytas jis ar ne.

Tačiau jei jie, kaip buvo įprasta, labai greitai, kelios dienos po gimimo, būdavo pakrikštijami, tai paprastai būdavo įrašomas tik krikštas kaip svarbiausias dalykas. Priešingai nei jo pastorių broliai, ponas pastorius Bretkūnas neįskųsdavo tėvų Labguvos ordino dvaro raštininkui, jei jie neatnešdavo savo vaiko krikštyti į bažnyčią, o su juo galbūt eidavo pas pagonių kunigą ar vaidilutę į pirmykštį mišką. Taip pat ponas pastorius tylėdavo, kai išgirsdavo apie pagonio mirtį ir kūnas būdavo kur nors miške sudeginamas arba užkasamas. Prie nepakrikštytų vaikų pastorius Bretkūnas už vardo dažniausiai užrašydavo „Pro eo“ arba, jei tai būdavo mergaitė, „Pro ea esse saepe orandum“ („Už jį / už ją reikia dažnai melstis“). Už pagoniškai mirusiojo vardo, kurio kūnas nebuvo krikščioniškai palaidotas kapinėse šventoje žemėje, pastorius dažniausiai rašydavo: „Sole Dominus Judex elementissimus, Non mihi est judicandum“ – („Tik Viešpats (Dievas) yra gailestingas teisėjas. Ne man spręsti.“).

Senasis ponas pajuto gumulą gerklėje. Tačiau jis šiek tiek pakilo, kairiąja ranka paėmė „Krikšto, santuokos ir mirčių registrą“ iš knygų lentynos virš rašomojo stalo, jį atvertė ir padėjo ant „Chronicon“, nes jis juk turėjo įrašyti šiandieninį krikščionišką mažosios Birutės – Bertos krikštą ir nekrikščionišką – pagoniškos prosenelės mirtį. Ponas pastorius griebėsi plunksnos, bet negalėjo iškart rašyti – gumulas gerklėje ir širdies plakimas tapo tokie stiprūs, kad jam teko vėl padėti plunksną. Jis buvo sutrikęs, ką jis turėtų prie šių abiejų parašyti?! Senasis ponas vartė registrą. Mano Dieve, kaip dažnai už vardo stovėjo: „Saepe orandum est“ ir „Non mihi est judicandum“! Jį suėmė kūkčiojimas!

Jis vėl griebėsi plunksnos, žemai pasilenkė virš registro ir rašė, nelabai matydamas ką, desperatiškoje skuboje skraidančiomis, plačiomis, didelėmis raidėmis į tuščią registro vietą, skirtą prosenelės mirties ir proproanūkės krikšto įrašymui, parašė lietuvių kalba: „VIEŠPATIE, mano DIEVE! Tu leidi SAVO gyvūnams mirti ir pasiimi juos iš SAVO žemės! Žiūrėk, TU sukūrei juos su visais SAVO žmonėmis kūnu ir siela kaip aukščiausią žiedą ir SAVO amžinybėje šviečiančią SAVO kūrinijos karūną! Jų, Tave garbinančioje pamaldžioje pagonybėje, jų švelnus kraujas nuo begalinių laikų jų šventuose miškuose ir pelkėse klausėsi TAVO dvasios balsų, užpildė jų sielas visiškai TAVO amžinųjų cherubinų ir serafimų giesmėmis TAVO veido akivaizdoje. Jie sukūrė nuostabią savo protėvių kalbą iš gamtos garsų, kuriuos priskyrė dievams.

Ši kalba dar šiandien skamba archajiškai, primindama žmonijos pradžią. Savo kilnumu ji prilygsta graikų kalbai, kuria skambėjo Kristaus žodžiai Naujojoje Sąjungoje. Bet tada atėjo dvylika TAVO vokiečių genčių, kurias TU sukūrei su jų dvilypiu, neramiu krauju, kaip TU sukūrei dvylika TAVO užsispyrusios Izraelio tautos genčių, kurią TU tada – žmonių išminčiai nesuvokiamai – padarei SAVO išrinktąja tauta! Vokiečiai varo savo neramų stiprų kraują į kovą dėl galios ir dėl tautų, pas kurias jie ateina, tvirtos žemės naudos! Tačiau leisk, nors ir nedaugeliui kitų vokiečių, šiam kraujui ieškoti TAVĘS su karštu troškimu savo sielos gelmėse ir TAVO garbei statyti katedras, kurios kyla į dangų su kolonų eilėmis kaip miško milžinai! Tačiau neramus kaip jų kraujas ir jų siela, jų genčių kalba suskilo ir pasikeitė nuo savo pradžios taip, kad anūkas protėvį vos besupranta!

VIEŠPATIE, mano DIEVE! Šie vokiečiai atėjo kaip plėšikai ir žudikai pas TAVO aisčius, pasidarė jų negailestingais šeimininkais, atėmė iš jų tvirtą žemę ir beveik visus privertė kaip baudžiauninkus dirbti žemės vaisius savo vokiečių ponams! Tačiau aisčiai, nepaisant savo baudžiavos, liko TAVO aukščiausiais žmonijos žiedais ir TAVO kūrinijos karūna! Jie liko ištikimi TAU, savo pamaldiems protėviams ir savo kalbai, nes jie savo sielos gelmėse dar girdėjo TAVO balsą iš amžinųjų giesmės TAVO didingoje kūrinijoje, iš aukšto jų aisčių žmogiškumo ir iš dieviško jų dainuojančios kalbos skambesio, o ne iš kaukiančių krikščioniškų, plėšiančių Vokiečių ordino riterių kunigų kalbų.

O dabar, ŠVENTASIS, GAILESTINGASIS DIEVE! Tavo nevertas tarnas maldauja Tavęs! Gelbėk SAVO aisčius žemėje! Prosenelė, kuri buvo šventa aistė, šiandien išėjo iš žemės į aukštesnį savo protėvių pasaulį virš miško viršūnių, ir vis daugiau senų išmintingų aisčių seks paskui ją! TAVO puikusis aisčių žmonijos žiedas Birutė gimė žemėje ir šiandien pakrikštyta kaip vokiečių Berta pas nevertus lietuvių tėvus ir senelius, kurie dėl paprastos naudos niekina savo lietuvių protėvius, mažai vertina savo niekinamą senovės dieviškąją kalbą, kalba tik vokiškai, savo giliai juos niekinančių ponų kalba, ir uoliai laikosi vokiškų pamaldų bažnyčioje!

TAVO Birutė taip žemėje neužaugs lietuvių, kūnu ir siela sveika, žydinčia, šviečiančia kūrinijos karūna, taip pat netaps tobulu vokiečių Bertos žiedu, ir daugelis, galbūt visi, paseks paskui ją ir nusiris iki išrautos su šaknimis, tik tarnaujančios, niekinamos tautos ir nuolatinio savo vokiečių ponų pasityčiojimo! VIEŠPATIE mano DIEVE! TAVO tarnas šaukiasi TAVĘS gilioje bėdoje! Gelbėk SAVO aisčius TAVO žemėje!!!“ Senasis vyras pajuto, kaip nevilties ugnis apėmė jo sielą. Jis paslėpė veidą abiejose rankose, jo sąmonė pradėjo nykti, ir jis susmuko ant „Chronicon“ registro.

Joninių ugnys ir aido rytas

Senasis ponas nežinojo, kiek laiko jis taip sėdėjo, bet visą laiką jam atrodė, tarsi jis jaustų stiprias, gilias mėlynas, išmintingas senosios prosenelės akis iš pradedančios sutemų tamsos žvelgiančias į jį, kaip ji jam gyva būdama visada iš savo motiniško veido žiūrėdavo, kai jam maloniai nusišypsojusi tiesdavo ranką pasveikinimui. Dabar gi jam atrodė, tarsi ji uždėtų jam kairę ranką ant peties, kaip pažadinamas beveik užmigęs žmogus, kad tada ištiestų jam dešinę pasveikinimui. Bet jos besišypsantis veidas, jos motiniškos rankos pavirto tolimu, džiaugsmingu, auksiniu vaikų juoku, kuris su stipriu gėlių kvapu ir šiltu oru pro atvirą sodo langą skverbėsi pas senąjį, nelaimingą mokytąjį poną Joną į darbo kambarį, kurio sienos iki pat lubų buvo prikimštos mokytų knygų.

Į džiaugsmingus vaikų balsus įsimaišė garsūs, ištęsti, tarsi raginantys jaunų vaikinų šūksniai ir valiūkiškas jaunų mergaičių juokas. Senasis pastorius pakėlė galvą ir pažvelgė pro langą; jis pamatė besileidžiančioje sutemoje – nes vakaro saulė ką tik turėjo būti nusileidusi – gelsvą ugnies atšvaitą ant baltai nudažytų langų rėmų. Jis išsigandęs pašoko ir priėjo prie lango. Jis pajuto palengvėjimą, ir vis dėlto džiaugsminga nuostaba bei piktas susirūpinimas maišėsi jo krūtinėje, nes už aukštos sodo tvoros jis jau matė ant pūdymų laužą, kurio liepsnos kaip tik aukštai kilo į viršų. Jis atpažino savo tarnus ir merginas su vaikais iš kaimynystės, kurie uoliai stengėsi, kad aukštai šokančios liepsnos kiltų dar aukščiau.

Keistas, seniai nebepatirtas vaikiškas džiaugsmas dėl ugnies ir jaunų žmonių bei vaikų bruzdesio sužibo jame, bet kartu jį apėmė susirūpinimas, nes ar jis pats prieš metus nebuvo pasirašęs Karaliaučiaus konsistorijos pastorių susirinkimo rezoliucijos prieš pagoniškus, Dievui šventvagiškus nevokiečių papročius Prūsų Lietuvoje, kurioje aiškiai buvo įvardytas ir „nuodėmingų ugnies deginimas naktį prieš šventąjį Joną“? Bet dar ne visi šalies pastoriai, o kartu ir jis pats, dar nebuvo uždraudę nuodėmingų ugnies deginimų per Jonines. Kaip atsitiko, kad šiandien jo tarnai ir dvaro tarnai uždegė Joninių ugnį!

Mokytasis, garbingasis ponas pastorius Bretkūnas jau smarkiai persisvėrė per langą, kad garsiai barantis įsakytų tarnams, merginoms ir vaikams nedelsiant užgesinti ugnį ir ją išsklaidyti. Tada jam staiga kaip verdantis vanduo pro galvą šovė prisiminimas apie šį rytą: ar jis nebuvo pats nuėjęs į lauką miško pakraštyje, kad apžiūrėtų savo tarnų darbą, ir ar jam ten nenutiko kažkas keisto ir labai nemalonaus? Senasis ponas pastorius jau ryte, pirmą kartą pažvelgęs pro langą, pamatė, kad tai buvo neįprastai saulėtas, nors ir šiek tiek švelnaus, melsvai skaidraus rūko paslėptas rytas.

Pakeliui į savo laukus, jau prie senojo miško krašto, jo ausis jam netrukus pasakė, kad tai taip pat buvo ypač „šviesus“ rytas, kaip sakė vokiečių naujakuriai Prūsų Lietuvoje, „aido rytas“, kurį lietuviai vadino „garsus rytas“, kai net tyliai ištartas žodis toli aidėjo ir garsas kartais galėjo krėsti visokias išdaigas su žmonių ir gyvūnų klausa: kai žmogus kalbėjo ar gyvūnas rėkė, ausis tikėjo girdinti kalbant kelis skirtingus žmones, rėkiant kelis skirtingus gyvūnus. Kitais atvejais miške ir lauke vyravo keista, neįprasta tyla, joks vėjelio pūstelėjimas nejudino lapo, joks paukštis nedainavo, joks svirplys nečirškė, tarsi visa gamta lauktų kažko ypatingo, kažko, kas buvo kilmingiau, aukščiau ir giliau už ją pačią.

Kai senasis Jonas su savo dirbančiais tarnais ir merginomis atėjo į savo lauką, jam pasirodė, tarsi jis savo lauką, savo pievas miško pakraštyje ir viską aplinkui šį rytą pamatytų pirmą kartą. Atėjęs pas savo tarnus, jis vos atsakė į jų pasveikinimą, neklausė, ką jie padarė ar darė, bet stovėjo tylėdamas, pasinėręs į neapsakomą dievišką gamtos grožį jos dygime ir augime aplinkui, ir nematė būrio savo bei svetimų tarnų ir merginų, kurie, apsupti vaikų, nuėjo jam iš paskos ir dabar nepridengtomis galvomis tylėdami stovėjo ir dievobaimingai laukė, kol senasis, baltažilis ponas pastorius juos pastebės. Taip pat ir vaikai stovėjo ramiai ir nedrįso šnabždėtis.

Giliausioje erdvės tyloje suskamba tylos balsas, kurį tik nedaugelis kūrinių gali girdėti, „Amžinybės giesmė“, sako išmintingi kunigai. Kai galiausiai klajojantis senojo pono žvilgsnis užkliuvo už tarnų, jie giliai jam nusilenkė, senasis tarnas iš pilies dvaro žengė žingsnį į priekį, pusiau lietuviškai, pusiau prūsiškai pagarbiai pasakė rytinį pasveikinimą ir tada mikčiodamas paprašė „aukščiausiai gerbiamo pono pastoriaus Jono“, kaip jis sakė, „jo maloningojo leidimo“ šį vakarą uždegti Joninių ugnį, po ko visi vėl giliai nusilenkė.

Senasis ponas kurį laiką nustebęs žiūrėjo į juos dėl šio netikėto prašymo, kaip sapnuojantis žiūri į pasaulį, kurio iš savo sapno dar nelabai supranta, bet tada vėl tylėdamas nusisuko ir vėl pasinėrė į tylų neapsakomo senosios Prūsijos žemės dieviškos gamtos grožio stebėjimą. Tylėdami stovėjo tarnai ir merginos, kepurės ir šiaudinės skrybėlės ant krūtinės, taip pat ir vaikai vos judėjo, visi ilgesingai laukė atsakymo. Nesisukdamas ponas pastorius po kurio laiko tyliai, tarsi nenoriai sumurmėjo prūsiškai: „Zündet an!“ („Uždekite!“).

Bet tai buvo be galo keista: šį nuostabų aido rytą, koks ir senajame aisčių krašte yra retas, šie tyliai ištarti prūsiški žodžiai daug kartų ir daug aiškiau suprantamai ataidėjo iš artimo miško: „…zündet an!… zündet an!… zündet an!…“. Akimirką vyravo gili tyla. Jie visi tylėjo, tarsi nebūtų supratę tėvo Jono. Bet kai jie išgirdo miško aidą, suaugusieji vėl giliai nusilenkė, senasis tarnas suklupo ant kelių ir pabučiavo žemę, ant kurios stovėjo senasis, baltažilis Jonas, jis atsitiesė, dar klūpėdamas pakeltomis rankomis pasakė iškilmingai lėtai ir po to įtaigiai: „Dievas jums tai atlygins!“ Bet dabar garsiai ir iškilmingai suskambo per mišką, tarsi visi medžiai, net miško siela būtų pakartojusi šį palaiminimą: „atlygins! atlygins!“.

Senasis dvaro tarnas dar kartą pabučiavo žemę. Tada jis pakilo, visi dar kartą giliai nusilenkė prieš baltažilį Joną ir tylėdami pasuko eiti, tarsi būtų kartu patyrę didelę, reikšmingą akimirką, tik vaikai, kurie dabar tik suprato, kad šį vakarą pirmą kartą savo gyvenime pamatys Joninių ugnį, juokėsi ir džiaugsmingai susijaudinę šūkavo vienas per kitą, ir iš visos gamtos aplinkui vaikų balsais džiaugsmingai skambėjo: „Johannisfeuer, Johannisfeuer!“.

Gamtos galybė

Šis žaibiškas prisiminimas apie jo ryto žodžius lauke iki širdies gelmių išgąsdino senąjį baltažilį pastorių. Atsargiai jis pasitraukė nuo atviro lango. Jo darbo kambario tamsa ir daugybė mokslinių knygų, dengiančių sienas, griežtai ir priekaištingai žvelgė į jį, tarsi norėdamos jį suvaldyti: „Koks velnias tave apsėdo, kad tu jiems tai leidi!“ Senasis ponas pyko ant savo pavojingo išsiblaškymo ir geranoriškumo, tačiau jis prisiminė tik kerintį gamtos grožį, bet ne tai, kaip jis galėjo leisti nevokiečiams Joninių ugnį.

Dabar senajam ponui pastoriui Jonui pasirodė keista, kad jau daugelį metų, tikriausiai beveik tris dešimtmečius, nė vienam iš Labguvos tarnų neatėjo į galvą jo, pastoriaus, prašyti tokio leidimo. Kodėl dabar vėl būtent per šias Jonines ir būtent pas jį, o ne pas dvaro valdytoją ar ką nors kitą iš vyresnybės? Bet dabar jis manė prisimenąs jų tykančius žvilgsnius, kai jie šį rytą laukė jo atsakymo, tarsi jie būtų kažką žinoję apie jo silpnybę aisčių pagonybei. Jis buvo sutrikęs ir bejėgis bei gėdijosi savo baltų plaukų, kad jį pagrįstai taip griežtai peikė.

Senasis ponas savo kambario tamsoje vėl pasisuko į langą, pro kurį veržėsi gyvas nakties alsavimas su tirštais nakties kvapais ir šviesia, džiugia, geltonai raudona šviesa, su kibirkščių lietumi ant pūdymų aukštai šaunančių liepsnų aromatu. Jis vėl stipriai persisvėrė per langą ir pamatė, kad ant pūdymų netoli aukštos pilies dvaro sienos aukštai suliepsnojo dar antra Joninių ugnis, trečia – ketvirta toli miško pakraštyje; ne! penkta – šešta – septinta degė tam tikrais atstumais tarsi lenktyniaudamos su aukštai kylančiomis liepsnomis palei miško kraštą. Taip, net iš pietinio Kuršių marių kranto kelios ugnys švietė čionai!

Visa gamta lauke atrodė norinti tapti viena vienintele didele Joninių ugnimi! Senasis pastorius Jonas su baltais plaukais, krentančiais jam ant pečių, pamiršo griežtus daugelio mokytų teologinių, lotyniškų ir vokiečių knygų, kabančių ant sienų, balsus su jų skvarbiomis disertacijomis apie tai, ar geri darbai pasitarnauja amžinajai palaimai, kaip mokė Osiandras, ar yra mirtina nuodėmė, kaip norėjo Liuteris, ar yra gyvenimas po mirties, ar ne, su nepaprastai logiškais argumentais už ir prieš visažinančio, begalinio gerumo Dievo ir jo mirtino priešo, visa pikto šėtono egzistavimą, ir jį pagavo vaikiškas troškimas palikti visa tai už nugaros ir eiti pas nemokytus, vargšus jaunus žmones, iš kurių dabar aiškiai lietuviškos ir prūsiškos dainos stebuklingai sujaudino vidų, skambėjo į jo tamsų darbo kambarį. Jį apėmė gilus ilgesys, karštas noras eiti į mišką, ne, skristi, pasinerti į visos dieviškai šėtoniškos gamtos Joninių ugnį su jos gėriu ir grožiu, su jos blogiu ir bjaurumu, su jos nepažabojamu džiaugsmu ir gilia skausminga kančia, su jos žydėjimu ir gyvenimu bei jos vytimu ir mirimu; jis norėjo tai pajusti savyje ir tapti viena su augančiu-gyvu ir su vystančiu-mirštančiu, su neapsakomai išmintingu ir su laukiniu-svaiginančiu, kas iš didžiulio senojo miško ir visos pirmykštės galingos gamtos iš vidaus šviečia, skamba ir aidi.

Ir vėl dainuojantys vaikų balsai, linksmas vaikinų ir merginų šūkavimas, kai jie kartu šoko per ugnies liepsnas, kuriose visa kūrinija aplinkui aido naktyje atrodė dainuojanti ir džiūgaujanti.

Vydūno idėjos novelėje „Birutė ir Berta“

Šioje Viktoro Falkenhahno romano „Ninka“ ištraukoje atsiskleidžia pamatinių, archetipinių kultūrų susidūrimas, virtęs gilia vidine vieno žmogaus – pastoriaus Jono Bretkūno – drama. Pagrindinė tekstinės atkarpos mintis yra giluminis ir nesutaikomas konfliktas tarp prigimtinio aisčių (prūsų, lietuvių) dvasingumo, organiškai susijusio su gamta, kalba ir protėvių atmintimi, ir išoriškai jėga primesto formalaus, dogmatiško krikščioniškojo / germaniškojo diktato. Bretkūnas, žmogus, stovintis ant dviejų kultūrų ribos – verčiantis Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, bet atstovaujantis vokiškajai bažnyčiai – išgyvena sąmonės lūžį. Krikštydamas mergaitę, jis supranta tragišką asimiliacijos kainą: vardan socialinio patogumo (tapimo „Berta“) paaukojama tūkstantmetė, gamtos dėsnius ir dieviškąją harmoniją atspindinti dvasinė prigimtis (kurią simbolizuoja „Birutė“ ir senoji prosenelė).

Ši romane analizuojama tapatybės ir prigimtinio tikėjimo kolizija organiškai įsilieja į filosofinį Vydūno (Viliaus Storosto) idėjų kompleksą. Vydūnas teigė, kad tikroji tautos gyvastis, jos „sau-žmonija“, slypi ne politinėje ar karinėje galioje, o išskirtinėje dvasinėje šviesoje – moralinėje tyrojoje prigimtyje, kurią geriausiai išreiškia gimtoji kalba, dainos ir darna su Kūrinija (Gamtos absoliutu). Ištraukoje esanti sena prosenelė tobulai įkūnija vydūniškąjį išminčiaus idealą: ji yra neapsimetinėjanti, tiesi, išlaikiusi ryšį su Absoliutu per „dainuojančią“ archajišką kalbą. Pagal Vydūną, asimiliacija – Kalvaičių šeimos pastangos kalbėti laužyta vokiečių kalba siekiant naudos – yra tautos dvasinės ligos, atotrūkio nuo esmės požymis. Bretkūno patiriama vizija, kai bažnyčia virsta pagoniška šventykla su vaidilutėmis ir amžinąja ugnimi, atspindi esminį Vydūno postulatą: bet kokia religija yra tik išorinė forma, o tikrasis, gyvasis Dievas baltiškajame pasaulėvaizdyje tiesiogiai reiškiasi per amžinąją gamtą ir dvasinį žmogaus stuburą.

Šiai esminei idėjai išreikšti V. Falkenhahnas naudoja itin stiprias, poliariškai priešingas menines priemones:

Šviesos ir tamsos (erdvių) kontrastas: Krikščioniškoji tvarka vaizduojama kaip uždara, tamsi erdvė (prieblandoje skendinti bažnyčia, nuo grindų iki lubų knygomis užkrautas darbo kambarys, ribojantis gyvenimą iki „Saepe orandum est“). Tuo tarpu aisčių pasaulėvoka išnyra per atvirus langus, šviesą ir begalybę – plačias marias, gėlių sodą, žydintį pūdymą, švytintį mėlyną vaiko ir prosenelės žvilgsnį bei iki pat dangaus kylančią Joninių ugnį.
Akustinė raiška ir kalbos simbolika: Garsas tekste tampa sielos matu. Vokiška tvarka skamba kaip lūžinėjanti, pretenzinga, „kaukiančių riterių“ kalba ir juokingai netaisyklingas Kalvaičių žargonas. Aisčių dvasingumą išreiškia iškilminga, beveik giedama prosenelės lietuvių kalba, miško „aido rytas“ ir galingi giesmės (vargonų) tonai vizijos metu.
Vardų dichotomija: Birutė versus Berta. Tai nėra tik vardai, tai dviejų evoliucijos kelių – išlaikyto išdidaus savitumo (Birutė – vaidilutė, amžinosios ugnies sergėtoja, kūrinijos karūna) ir prisitaikėliškos subordinacijos (Berta) metafora.
Gyvybės vitališkumo proveržis: Joninių ugnis tampa centrine išsilaisvinimo figūra, vainikuojančia ištrauką. Ji sudegina Bretkūno vidines teologines dogmas (Osiandro, Liuterio traktatus) ir sugrąžina jį prie pirminio, stichiško žmogaus noro tiesiog susilieti su dieviškai demoniška Kūrinija, kuri yra pranašesnė už bet kokias į sausus registrus surašytas taisykles.

XII.SENOS PAGONĖS PRŪSĖS PIRMOJI KOMUNIJA

Rudens mirties šešėlis Labguvoje

Ruduo iki šiol buvo neįprastai saulėtas, šiltas ir gražus. Auksinis, šviesus ir liepsnojantis raudonis džiūstančiuose medžių lapuose švytėjo tarp tamsios, aukštų pušų ir eglių žalumos. Aplinkui viskas spindėjo auksine bei raudona spalvomis: vaismedžių sodai su prinokusiais vaisiais, laukai, o labiausiai – banguojanti galingų lapuočių giria.

Senasis, pamaldus ir išsilavinęs klebonas Jonas Bretkūnas neprisiminė tokio gražaus rudens per visą trisdešimties metų tarnystę Labguvoje, būdamas lietuvių, prūsų, kuršių ir vokiečių ganytojas. Niekada anksčiau jo atmintyje lauke, tarp dieviškos šviesos ir spalvų, nebuvo užsimezgęs toks keistas, sielą jaudinantis ryšys. Tai buvo ryšys tarp rudens mirties liūdesio ir nenumaldomai artėjančios šiurpios žiemos. Kartu ši nuotaika buvo švelni, kupina prisikėlimo vilties. Net po mirties šalčio likdavo guodžiantis tikrumas dėl naujo gyvenimo, ateisiančio tolimą pavasarį.

Tačiau tada staiga sutemo ir atšalo. Tarsi milžiniškas blogio drakonas danguje būtų prarijęs saulę, padengęs žemę tamsiu šešėliu ir privertęs spalvas išblukti mirusiame prieblandos pilkume. Atrodė, lyg šešėlis būtų atsinešęs tokį šaltį, kad net debesys danguje ir oras žemėje sustingo vietoje.

Po kelių dienų šalčio prie klebonijos atvyko senas prūsų tarnas. Jis atvažiavo mažu, barškančiu valstiečių vežimu, kurį traukė itin liesas arkliukas. Gyvulys buvo rūpestingai apgaubtas didele antklode, saugančia nuo šalčio jo nugarą, pilvą ir kaklą. Tarnas pakilo iš sėdynės ir nusivyniojo antklodę, kuria pats buvo apsisukęs kojas. Sunkiai išlipęs iš vežimo jis dar kartą užmetė ją ant gyvulio nugaros. Po to nusimovė pirštinę, dėkingai paplekšnojo arkliui per kaklą ir įkišo jam į snukį gabalėlį sausos duonos.

Tada tarnas užlipo akmeniniais laipteliais ir nusiėmė kepurę taip, kad baltos plaukų sruogos nukrito iki pat apykaklės. Jis trumpai pasibeldė į neužrakintas duris, įėjo į koridorių ir nedrąsiai pabeldė į klebono Jono Bretkūno darbo kambarį. Durys atsidarė iš vidaus. Prieš tarną iškilo įspūdinga klebono figūra baltais plaukais, krintančiais iki pat namų apdaro pečių. Jonas Bretkūnas supratingai ir liūdnai žvelgė skvarbiomis melsvai pilkomis akimis. Susijaudinęs jis ištiesė ranką ir pusbalsiu paklausė prūsiškai: „Užeikite! Pasišildykite! Ar jau tikrai atėjo tas laikas?!“

Senasis tarnas tylėdamas linktelėjo ir tarė: „Ji labai prašo Jūsų dar kartą pas ją atvykti.“ Klebonas atsisėdo prie rašomojo stalo ir pažvelgė į aukštą juodą kryžių su raudonomis rožėmis. Jis sudėjo rankas ant Chronicon rankraščių ir nebaigto Biblijos vertimo į lietuvių kalbą šūsnių. Tada nuleido galvą, o balti plaukai, tarsi spindulių vainikas, krito ant prirašytų puslapių.

Senosios pagonės prūsės tarnas stovėjo sudėjęs rankas ir nuleidęs galvą, pamaldžiai tylėdamas vidury kambario. Jis jau anksčiau retkarčiais buvo matęs kleboną Bretkūną, tačiau dar niekada nebuvo taip giliai ir stipriai pajutęs jo neįprastai įspūdingos kunigiškos figūros galios, sklindančios iš sniegabalčių plaukų, krintančių iki pečių… atviro, kruopščiai nuskusto draugiško veido ir ypač iš skvarbių bei neįtikėtinai gerų, meiliai užjaučiančių akių žvilgsnio, kokį regėjo dabar jo darbo kambaryje!

Dabar tarnas tvirtai tikėjo, kad šis garbingas klebonas geba gilia meile apgaubti kiekvieną – net menkiausią žmogų ar priešininką. Tai buvo tiesa. Jo siela, tarsi išmintingo pagonių žynio, vis pasinerdavo į galingą Dievo prigimtį ir Jo kuriančias dangiškąsias kariaunas. Krikščionys jas vadina elohimais ar serafimais, o pagonys – kilniais dievais ir jų neapsakomo grožio pasireiškimais. Gilus pamaldumas apėmė senojo tarno sielą, todėl jis suklupo ant kelių ir, pagal pagonišką paprotį melsdamasis, pakėlė rankas ir veidą.

Tada, tyliai pasibeldusi į darbo kambario duris, įėjo lietuvaitė virtuvės tarnaitė Urtė. Per virtuvės langą ji matė, kaip senosios pagonės tarnas išlipa iš vežimo. Klebono Bretkūno namuose buvo įprasta vienišiems ligoniams – nesvarbu, ar jie krikščionys, ar pagonys – viename ar dviejuose krepšiuose siųsti pastiprinimo bei maisto produktų. Urtė paruošė du krepšius ir dar uoliai pranešė, kad išalkusiam bei ištroškusiam arkliui davė vandens ir avižų, o į krepšį liesam, mielam gyvuliui įdėjo pusę kepalo duonos.

Klebonas nusilenkė prieš aukštą juodą kryžių su tarsi liepsnojančiomis raudonomis rožėmis, pamaldžiai persižegnojo. Atsikėlęs iš krėslo prie didelio rašomojo stalo, nukrauto prirašytų lapų krūvomis, jis lėtai pasisuko į ją ir draugiškai lietuviškai pasakė: „Ačiū tau, Urte!“ Tada jis pavedė jai užduotį perduoti jaunajam mokytojui, kad šis poryt, sekmadienį, laikytų vokiškas ir lietuviškas skaitytines pamaldas. Taip pat priminė nurodyti dviem jauniems tarnams, jog jau vidurnaktį prieš sekmadienį reikės gerai iškūrenti abi bažnyčios krosnis. Urtė pagarbiai pritūpė, tačiau liko stovėti, žiūrėdama į kleboną didelėmis, išsigandusiomis, rūpesčio kupinomis akimis. Po trumpo žvilgsnio pro langą klebonas paprašė jos atnešti iš palėpės sunkius, šiltus lokio kailinius ir didelę kailinę kepurę su ilgais, plačiais ausų bei pakaušio atlapais.

Urtė vėl pagarbiai pritūpė ir apsisuko eiti, slapčia nubraukdama dvi ašaras iš akių. Klebonas dar akimirką palaukė, tada nusivilko rudą namų švarką su kitais kasdieniais drabužiais ir apsirengė juodais pamaldų rūbais. Nuo medinių kablių prie koridoriaus durų jis paėmė baltą apykaklę, kurią užsirišo ant kaklo, ir juodą talarą, kurį tuoj pat užsivilko ant tamsaus bažnytinio apdaro, o ant galvos užsidėjo juodą biretą. Tačiau vietoj žemų bažnytinių batų jis apsiavė grubius, kailiu pamuštus ilgaaulius batus, kurie žiemą paprastai stovėdavo darbo kambaryje už šiltos krosnies. Prūsų tarnas padėjo senajam ponui persirengti ir apsiauti didelius, šiltus batus.

Tuomet grįžo Urtė, santūriai kūkčiodama, nešina dideliais kailiniais ir kailine kepure su šildančiais atlapais. Pamačiusi senąjį kleboną, vilkintį juodą talarą ir juodą biretą, ji nebegalėjo susivaldyti ir pravirko balsu. Kai prūsų tarnas norėjo padėti klebonui apsivilkti sunkius kailinius, Urtė staiga tarsi laukinė katė šoko prie tarno, išplėšė iš jo žieminius drabužius ir įniršusi lietuviškai sušnabždėjo: „Tai mano darbas!“ Ši smulkutė moteris aukštai iškėlė klebonui didelius kailinius, į kurių rankoves šis, nustebęs, paklusniai įkišo rankas, o po to ant juodo bireto dar užmaukšlino kailinę kepurę. Tačiau tada Urtė nebegalėjo susilaikyti: ji sugriebė jo ranką, su ašaromis aistringai ją bučiavo ir beveik rėkė: „Nevažiuokite į tyrlaukius! Pragariškas šaltis ir daugybė alkanų vilkų Jus pražudys!“

Senasis ponas Jonas sujaudintas prispaudė jos šviesią galvą prie savo krūtinės, švelniai kelis kartus pabučiavo jos geltonas kasas ir prislopintu balsu pasakė: „Žiūrėk, mielas žmogus guli mirties patale ir yra bėdoje, nes niekada gyvenime nėra priėmęs Šventosios Jėzaus Kristaus vakarienės ir nėra priėmęs Jėzaus Kristaus į savo kūną bei sielą. Todėl po fizinės mirties jam gresia amžinoji tamsa be amžinosios Kristaus ir jo dieviškojo Tėvo šviesos! Eime! Privalome skubėti, galbūt galime išgelbėti šią mielą sielą, kad atneštume jai amžinąjį gyvenimą amžinojoje šviesoje ir amžinojoje Dievo bei jo sūnaus Kristaus meilėje! Eime, skubančiam į pagalbą padeda Dievas su savo gelbstinčiais angelais ir arkangelais!“

Senasis ponas suėmė šviesių plaukų įrėmintą Urtės veidą į abi rankas, pabučiavo jai į kaktą, dar kartą prispaudė jos galvą prie krūtinės ir tada paleido. Po to jis vienas išėjo iš namų ir per šaltį, bažnyčios šventoriumi, nuėjo į bažnyčią. Ant medinių grindų, einant prie altoriaus, jo skubūs žingsniai avint aukštus aulinius batus keistai, tuščiai aidėjo nuo šaltos bažnyčios lubų. Nesvetingą erdvės šaltį išduodavo silpna, šiek tiek mirganti Amžinoji šviesa virš juodos odinės skrynelės su Komunijos reikmenimis: į baltas drobines skiautes suvyniota sidabrinė taurė, šventosios ostijos sidabrinėje dėžutėje ir butelis vyno, visuomet paruošti ir uždengti balta drobule, stovėjo ant altoriaus po aliejine lempute. Ši Amžinoji šviesa visiems esantiems pranešdavo apie Švenčiausiojo – paties Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus – buvimą.

Klebonas Jonas Bretkūnas priklausė tiems nedaugeliui protestantų kunigų, kurie negalėjo atsiskirti nuo katalikiško Amžinosios šviesos papročio ir bažnyčioje išlaikė aliejinę lemputę. Jis giliai viduje jautė, kad pagonių aisčių „Amžinoji ugnis“, apie kurią jam pasakojo prūsė prosenelė, pamalduoliams reiškė tiesioginį ir tikrą Švenčiausiojo bei Aukščiausiojo buvimą visoje visatoje. Bažnyčios šventoriuje priešais klebonijos duris ant vežiko sėdynės jau laukė senasis prūsų tarnas, apsigaubęs kailiais ir arklio antklode, su vadžiomis ir botagu rankose. Urtė, susisupusi į šiltą skarą, meiliai glostė mažąjį arklį. Senasis ponas Jonas su tarno pagalba sunkiai įlipo į vežimą ir atsisėdo šalia jo. Tada senas liesas arklys, nepaisydamas nuovargio, iškart pajudėjo, nelaukdamas raginančio tarno ženklo, ir leidosi į kelią, tarsi pats žinotų, ką reikia daryti.

Nuoširdžiai mintyse sukalbėjęs „Tėve mūsų“ ir padaręs kryžiaus ženklą virš tarno, arklio, savęs ir mažojo vežimo, ponas Jonas Bretkūnas sunkiai atsigręžė atgal. Jis pamatė vis dar stovinčią nejudančią, į didelę skarą įsisupusią liekną Urtės figūrą. Ji stovėjo šiek tiek pakėlusi dešinę ranką, atsuktu delnu į išvažiuojančius, tarsi ašarų pilnu žvilgsniu norėtų siųsti jiems karštas maldas ir palaiminimą! Tačiau netrukus jie išnyko už kelio posūkio, už namelių ir sodų. Prasidėjo ilga, sunki, varginanti dienos kelionė per ledinę tylą, kurioje net senojo vežimo barškėjimas atrodė prislopintas ir kurią tik retai pertraukdavo vienišos varnos klyksmas. Iš pradžių jie važiavo pro pilį primenantį valstybinio dvaro administracinį pastatą, per rudenėjantį, nykų, apleistą lauką ir pelkėtas ganyklas, per sušalusį pūdymą su krūmais ir brūzgynais. Ilgiausią kelio dalį tęsė per keistą, tarsi slaptos nuojautos sklidina, beveik negirdimai šnabždančią girią.

Susitikimas su girios atmintimi

Senasis klebonas nejautė jokio kelio sunkumo, laikas jam neprailgo, nes jis buvo užsiėmęs mintimis ir prisiminimais apie išgyvenimus su keista senole, pas kurią mirties valandą keliavo. Vos tik pradėjęs savo tarnystę Labguvoje, jis girdėjo kalbas apie ją kaip apie krikščionims priešišką, klastingą, labai gudrią ir ypač pavojingą prūsų raganą. Ji gyveno už dienos kelio vežimu, savo mažame rąstiniame namelyje giliai gūdžioje girioje, pilnoje vilkų, lokių, lūšių, didžiųjų apuokų, taurų, stumbrų, briedžių ir daugybės kitų laukinių žvėrių. Ten ji vertėsi kerėjimais, raganavimu, burtininkavimu, aiškiaregyste, užkalbėjimais ir visokiais kitais nekrikščioniškais, Dievui nekenčiamais velnio darbais. Nenuostabu, kad ji ir tamsus miškas aplink jos seną, tamsią trobelę turėjo labai blogą šlovę, o geri, dievobaimingi krikščionys tų vietų baimingai vengė!

Bet būtent todėl tuomet naujasis klebonas Jonas Bretkūnas, kaip ištikimas krikščionių sielų ganytojas ir kovotojas už būsimą Dievo karalystę žemėje, nepaisydamas sunkios kelionės, jau antrąją tarnystės savaitę išsiruošė aplankyti senąją prūsų raganą jos tamsioje velnio karalystėje. Nešinas juoda Komunijos skrynele, kurioje buvo sidabrinė taurė, butelis su šventuoju vynu ir sidabrinė dėžutė su šventosiomis ostijomis, jis išvyko pradėti kovos dėl jos sielos laimėjimo Kristui! Tačiau jaunam vyrui tai buvo ne tik ambicija pasiekti spindinčią pergalę prieš velnio galią. Jame glūdėjo daug stipresnis, gilus gailestis senolei: jis žinojo, kad jei ne nepraeinamos girios prieglobstis, jai jau seniai būtų iškeltas procesas ir ji, kaip ir daugelis kitų, būtų radusi mirtį nepakeliamose kančiose ant laužo liepsnų!

Kai jaunasis ponas klebonas Jonas po ilgos kelionės pagaliau priartėjo prie tamsaus rąstinio namelio, ten vežime jo jau laukė senosios prūsės tarnas. Jis giliai nusilenkė jaunam dvasininkui taip, kad ilgi, iki pečių krintantys tamsiai blondiniški plaukai akimirkai užkrito jam ant veido, ir ištarė prūsišką pasveikinimą. Klebonas draugiškai atsakė taip pat prūsiškai, o mažasis arklys, atrodė, linksmai sužvengdamas tam pritarė. Jonas nušoko nuo vežimo ir pusiau nustebęs, pusiau pralinksmėjęs paklausė tarno: „Jūs mūsų laukėte? Iš kur žinojote, kad mes šiandien pas jus atvyksime į svečius?!“ Tarnas, pradėjęs nuiminėti arkliui pakinktus, atsakė ne iš karto. Akimirką stabtelėjęs, jis reikšmingai pažvelgė į kleboną ir po trumpos tylos ištarė: „Mano šeimininkė viską žino!“ Po to arklys vėl garsiai užžvengė, tarsi juokdamasis.

Tarnas meiliai paplekšnojo jam per kaklą ir nuvedė į mažą, prie rąstinio namelio pristatytą šiltą arklidę, įpylė avižų į ėdžias ir davė atsigerti vandens iš kibiro. Tada jis įstūmė mažą klebono vežimą į pastogę, kur stovėjo ir senosios prūsės valstietiškas vežimėlis. Tuo metu pro namelio duris išėjo ir pati šeimininkė. Vietoj klastingos, piktavališkos raganos jį pasitiko pagarbą kelianti, nepaisant skurdo kilminga ir išmintinga senolė. Nuo pirmos akimirkos – jis pats nežinojo kodėl, nes ji atrodė visiškai kitaip – ji priminė jam prosenelę, kuri taip pat buvo prūsė ir kurios paveikslas iš tolimos vaikystės staiga iškilo atmintyje. Neįprastas senolės bruožas buvo jos stiprus, protingas ir palankus žvilgsnis, kuris atlaidžiai ilsėjosi ant tuomet dar jauno klebono.

Jonas buvo sutrikęs. Jam atrodė, tarsi kažkas užspaustų gerklę, kai reikėjo pasakyti atvykimo priežastį. Sumišęs jis perdėliojo savo juodą Komunijos skrynelę tai į vieną, tai į kitą ranką. Jis jautėsi nuoširdžiai dėkingas senolei, kai ši ištiesė jam dešinę ranką kaip mielam svečiui, kurio ilgai laukė. Jau iš pirmųjų jos žodžių, ištartų gražia, gryna sembiškąja prūsų kalba, jo nuostabai paaiškėjo, kad ji žinojo, kas jis toks ir iš kur atvyko. Lėtai, tarsi skaitydama iš knygos, ji kalbėjo apie jo prosenelę, apie motiną iš prūsų Varnių giminės, apie tėvą iš Bretkų šeimos – ir kaip tas vardas skambėjo Semboje, kurį lietuviai vadino Bretkūnu. Per tą pirmąjį apsilankymą jis, išsilavinęs klebonas, išgirdo tiek daug nežinomų dalykų apie artimą bei tolimą praeitį ir prūsų, lietuvių bei kitų aplinkinių tautų likimus, kad klausėsi jos su didžiausiu nustebimu ir susidomėjimu.

Dar vaikystėje jis ypač mėgdavo klausytis močiutės pasakojimų apie prūsų šeimos likimus kovų prieš ordino riterius bei jų tarnus laikais. Per ilgas studijas Karaliaučiuje, Vitenberge ir tolimoje Vokietijoje visa tai buvo beveik visiškai nugrimzdę į užmarštį. Tačiau dabar, senolės asmenyje ir jos žodžiuose, tai iškilo prieš jį taip arti ir gyvai, kaip niekada anksčiau. Per ilgą kelionę namo jis buvo giliai sujaudintas visko, ką išgirdo, ir nusprendė viską kruopščiai užrašyti bei apie prūsų tėvynės praeitį parašyti veikalą „Chronicon“. Vėliau bėgant metams jis dar dažnai pas ją važiavo, kad sužinotų daugiau. Ji ne tik pasakojo pasinėrusi į save, žvilgsnį nukreipusi į tolimą tolį, ir atsakinėjo į jo klausimus. Kartais ji – tarsi prabudusi iš transo – atsiverdavo ir primygtinai ragindavo jį. Ji sakydavo, kad būtų gerai, jei jis savo lietuviškus pamokslus ir bažnytines giesmes leistų spausdinti knygose. Visgi, jos nuomone, daug naudingiau būtų išversti ir atspausti pagrindinę krikščionių knygą lietuviškai ir prūsiškai, taip pat – jei įmanoma – ir kuršiškai, kuri iš tikrųjų buvo artima latvių kalbai.

Ir tikrai, klebonas Jonas su didžiuliu užsidegimu griebėsi darbo ir laikas nuo laiko atvykęs jai perskaitydavo, ką parašęs. Senolė kiekvieną kartą atidžiai ir mąsliai klausydavosi, o po to pagirdavo jį ir jo darbą. Jau sėlinant nakčiai jie laimingai atvyko, ir klebonas Jonas įžengė į tik balana blankiai apšviestą trobelę. Ją prižiūrėjo ir senolei patarnaudavo pusiau suaugusi mergaitė. Šimto dvidešimties metų amžiaus moteris gulėjo savo guolyje, sunkiai kovodama dėl oro. Jos įdubęs, kampuotas veidas atrodė išbalęs, pilkas. Senasis klebonas Jonas per savo gyvenimą jau dažnai budėdavo prie mirties patalo, tačiau šį kartą jautė jam iki tol nežinomą vidinį susijaudinimą. Tai šiek tiek priminė jausmą, kai jis, būdamas teologijos studentas, turėjo eiti į lemiamą egzaminą.

Iš pradžių atrodė, kad viskas einasi gerai. Jonas labai džiaugėsi, nes pirmą kartą gyvenime senolė noriai gėrė vyną ir klausėsi prūsiškų žodžių „Das ist mein Blut!“ (Tai mano kraujas!), taip pat priėmė duoną – „Das ist mein Leib“ (Tai mano kūnas). Tačiau po to senajam ponui Jonui atėjo ilgos, sunkios valandos – sudėtingi pokalbiai su sunkiai kvėpuojančia mirštančia senole, trukę visą naktį ir dar pusdienį. Dar sunkiau buvo tai, kad jos žodžiai kartais tapdavo painūs, ir jis dažnai nesuprasdavo, ką ji norėjo pasakyti. Klebonas tikėjosi aiškaus krikščionybės išpažinimo ir atgailos, juk ji priėmė Kristų į save.

Tačiau viskas pakrypo kita linkme: jos senose akyse tarsi įsižiebė švytėjimas ir ji vėl pradėjo kalbėti apie pagoniškus dalykus. Atrodė, lyg ji matytų savo protėvių švytinčias figūras: krikščionių labiausiai nekenčiamo, bet geranoriško vyriausiojo žynio Krivės ir kilnią prūso Herkaus Manto figūrą. Mantą krikščionys dar vaikystėje tolimame Magdeburge išmokė krikščionybės ir neapykantos tamsiajai pagonybei, bet vėliau jis išdavė vokiečių krikščionybę, pakurstė prūsus sukilimui ir vedė juos į kovą, nors iš meilės buvo vedęs vokiečių mergaitę. Ji kalbėjo ir apie Manto sūnų, kurį tėvas prieš pat mirtį – kai riteriai sudegino jo žmoną – kaip mažą vaiką nunešė Krivei. Vėliau tas sūnus išėjo į Magdeburgo vienuolyną, kur dėl tyro gyvenimo buvo vadinamas „Frater Seraphicus“ (Serafiškuoju broliu), bet vėliau įtartas raganavimu ir šėtono garbinimu.

Sakoma, kad jis tada nužengė į pragarą, bet dar ilgai miškuose slapta turėjęs mokinių ir padėjęs žmonėms, kol senatvėje jo siela susijungė su kilnia Šventosios girios dvasia, kaip tai darė visi vyriausieji žyniai prieš jį. Senasis klebonas Jonas buvo sukrėstas ir nusivylęs, nes senolė kalbėjo apie žmones, kurie buvo ryžtingi Kristaus priešai. Tačiau ji kalbėjo apie juos taip, tarsi jie visi būtų buvę įkvėpti Kristaus dvasios. Ji kalbėjo su tokiu susižavėjimu, tarsi kalbėtų apie patį Kristų! Ir visgi jis buvo apimtas nevilties! Blogiausia buvo tai, kad abejonės jo paties krūtinėje vis grėsmingiau kėlė baisią galvą. Ar nebuvo mirštanti senolė mirties akivaizdoje teisi, ir ar prūsų bei lietuvių pagonys taip pat ne visada klydo?

Ar jie nebuvo daug krikščioniškesni ir žmogiškesni už kietus, nežmoniškai žiaurius riterius, besivadinančius Kristaus sekėjais? Ar nebuvo viso to, ko pats senasis Jonas ieškojo kilnioje Kristaus figūroje, iš tiesų daug daugiau pas žiauriai pavergtus pagonis? Jonas buvo visiškai sutrikęs; jautėsi kaip krikščionis dvasininkas visiškai sužlugdytas. Jam atrodė, tarsi iš po kojų būtų išmuštas tvirtas pagrindas ir grėstų įgriūti į bedugnę! Ne, ir dar kartą ne! Senoji pagonė negalėjo, ji neturėjo būti teisi! Jei tik jis galėtų ją geriau suprasti! Bet tada – jau buvo popietė – tarsi senolė būtų mačiusi jo vidinę kovą, ji staiga sugriebė jo galvą, palenkė ją prie savęs ir stringančiu, tačiau aiškiu išpažinties tonu pasakė: „Im Leben könnt ihr Christen uns nicht verstehen. Zu Dir aber werde ich im Tode kommen!“ (Šiame gyvenime jūs, krikščionys, negalite mūsų suprasti. Tačiau pas tave aš ateisiu po mirties!)

Ji pabučiavo jo kaktą ir akis, dešine ranka ant jo krūtinės padarė ženklą, panašų į kryžių, ir vos girdimai ištarė: „Dabar tu matysi ir girdėsi, mane suprasi, ir tai bus gerai! O dabar eik!“ Jonas sujaudintas pabučiavo jos dešinę ranką; senolės galva nukrito atgal į guolį, ir ji užmerkė akis. Tačiau senasis klebonas dar kurį laiką pasėdėjo prie guolio, žiūrėdamas į ramų, nušvitusį senatvišką veidą ir klausydamasis jos ramaus kvėpavimo. Nors jis tikrai jau buvo sėdėjęs prie daugelio mirštančiųjų, šį kartą savo krūtinėje jautė tokį gilaus, buko skausmo jausmą, kokį patyrė vaikystėje, kai mirė jo motina prūsė. Senasis ponas klebonas Jonas Bretkūnas buvo giliai širdyje taip sujaudintas viso to, ką patyrė, kad niekaip negalėjo atsikelti ir atsiskirti nuo mirštančios senosios prūsės.

Amžinybės choralas: Šventasis nušvitimas tarp žemės ir dangaus

Gilią tylą ankštoje trobelėje tik retkarčiais pertraukdavo tylus, nesuvaldomas prie senolės guolio klūpančios paauglės mergaitės verksmas ir gilus, uždusęs senosios alsavimas. Ponas klebonas sėdėjo giliai susijaudinęs ant žemos medinės kėdutės guolio kojūgalyje, alkūnėmis pasirėmęs į kelius ir veidą paslėpęs rankose. Jis nepastebėjo, kaip tyliai, jau su kailiniais ir šilta kepure abiejose rankose, įėjo senasis tarnas, pamaldžiai atsiklaupė ir giliai nusilenkė prieš su užmerktomis akimis gulinčią senolę. Tuo pat metu dešine ranka, tarsi siųsdamas jai atsisveikinimo sveikinimus, jis darė pagoniškus ženklus, primenančius kryžius, ir vos girdimai ištarė prūsišką maldą už jos sielą. Tik kai senasis tarnas atsikėlė, priėjo prie pono Jono, švelniai padėjo abi rankas jam ant pečių ir pasilenkė, Jonas jį pastebėjo ir išgirdo raginančius žodžius: „Kommt!, wir müssen eilig fort, von den Göttern entfacht steht hier ein Sturmwirbel auf mit hochschlagenden Feuerflammen, der drei Tage toben wird. Wir müssen möglichst bald recht weit weg sein – das Mädchen nehmen wir mit.“ (Eime! Turime skubiai išvykti. Dievų pakurstytas čia kyla audros sūkurys su aukštai kylančiomis ugnies liepsnomis, kuris siautės tris dienas. Turime kuo greičiau atsidurti kuo toliau – mergaitę pasiimsime kartu.)

Senasis ponas klebonas pajuto savo viduje apkvaitimą ir, po trumpo žvilgsnio atgal į senolę, leidosi tarno ir mergaitės kaip vaikas išvedamas į lauką. Ten pailsėjęs mažasis arklys, apgaubtas antklodėmis, jau laukė pakinkytas priešais vežimą su šviežiai pateptomis ratų ašimis. Mergaitė, įvilkta į gerokai per ilgus prūsės kailinius su gobtuvu, rado sau vietą vežimo gale ant šieno krūvos, kur pusiau gulėdama buvo apsaugota šiltomis antklodėmis. Kai tarnas padėjo į antklodes suvyniotam klebonui įlipti į sėdynę, šis sukalbėjo trigubą „Tėve mūsų“ ir atsisveikindamas palaimino senąjį rąstinį namelį šventuoju kryžiaus ženklu.

Tuo tarpu tarnas ištraukė mažą kirvį iš po savo vežiko sėdynės, kuriuo prireikus norėjo apsiginti nuo alkanų vilkų arba prasiskinti kelią per brūzgynus. Tada jis lėtai, murmėdamas tylias maldas, apėjo rąstinį namelį iš dešinės, rūpestingai uždarydamas kiekvieną langinę ir angą. Kai trečią kartą užbaigė ratą ir vėl priėjo prie žemų įėjimo durų, aistringai pabučiavo stiprias, grubias jų lentas; tuomet mažu kirviu taip stipriai įkalė geležinį skląstį į durų staktą, kad jis giliai įsmigo ir tvirtai uždarė duris visam laikui. Mergaitė garsiai sukūkčiojo; senasis ponas klebonas Bretkūnas taip pat vos galėjo sulaikyti ašaras – jam, kaip ir mergaitei, kilo vizija, kad mielas senasis namas ką tik tapo dideliu mediniu karstu.

Tarnas atsiklaupė priešais namą ir, ponui Jonui netrukdant, ištiestomis į dangų rankomis kaip pagonių žynys šventai šaukėsi kilnių dievų ir Amžinosios Dieviškosios Ugnies, prašydamas jų maloningos pagalbos. Per trumpą, pamaldžią tylą po šventojo šaukimosi iš tolo pasigirdo bukas, pagarbą keliantis dundėjimas. Tarnas atsistojo, pasisuko į vežimą ir skubiai įlipo į savo vežiko vietą. Arklys nebegalėjo susilaikyti, pasistojo piestu ir dideliais šuoliais pasileido bėgti, tad mažasis vežimas ties staigiu posūkiu aplink rąstinio namelio kampą važiavo tik ant dviejų dešiniųjų ratų ir per plauką neapvirto.

Satanas ir pasaulio Sutvėrimo paslaptis: didysis įšventinimas į būties gelmes

Vos tik jie pajudėjo nuo pilko rąstinio namelio ir pamatė jį – su priebūčiu-arklide bei atskirai stovinčia daržine ratams – vis labiau nykstantį žvilgsniams tarp tankėjančių pradedančios vešėti pirmykštės girios kamienų, jiems keletą akimirkų pasirodė, tarsi su dusliu gausmu tvirtoji žemė po jais šiurpiai sudrebėtų ir susvyruotų. Beveik tuo pat metu jie išgirdo galingą vėjo gūsį, kupiną vaiduokliškų būtybių ir šmėkliško gyvenimo. Staugiantis, švilpiantis ir su griaustinio trenksmu atūžiantis vėjas it milžiniški, dangų temdantys juodi raiteliai įsimetė į stūksančias artimos girios lajas. Gūsis jas giliai lenkė, kai kurias su traškesiu trupino, bloškė į gelmę ir vertė plyšti storus kamienus.

Galbūt tai nebuvo šmėklų kaimenės, o tik staiga pakilusi kraupi audra, kuri staugdama įsimetė į girios milžinus, lankstė viršūnes ir su trenksmu laužė storus kamienus. Audra vijo neapsakomas lapų mases, kurios dangų temdančiais debesimis kilo virš lajų jūros. Vaizdas priminė mirtinai išsigandusį nelaimėlį, genantį klykiančių paukščių virtines per audringą dangų vakarų link. Iš pradžių narsus mažasis arkliukas risnojo gana ramiai ir nesutrikdomas prieblandoje vos įžvelgiamu keliu tarp storų medžių milžinų kamienų. Tik tuomet, kai audra pernelyg šiurpiai staugė, švilpė storose šakose ir vertė jas plakti plačiais ratais, jis tarsi abejodamas žvelgdavo aukštyn į skriejančias, neapsakomas tamsių, rudeninių lapų mases.

Tačiau vėliau atrodė, tarsi audros galia po pirmųjų smarkių gūsių kiek atslūgo. Vėjas nebeturėjo jėgų varyti suvytusios lapijos dideliais debesimis virš medžių viršūnių. Dabar jis varė lapus nepaliaujama tamsiai rudų, auksinių ir rausvų rudeninių lapų srove visai arti miško paklotės, per krūmynus bei pomiškio tankmę ir pro pirmykštės girios milžinų kamienus, tad mažasis arkliukas tarsi bevalis buvo stumiamas į priekį galingame sraute.

Visų laimei – gerajam arkliui ir abiem seniems vyrams ant aukštos vežimo sėdynės – audra pūtė iš nugaros ir nevarė plakančios lapų srovės jiems į veidus, kas būtų atėmę bet kokį regėjimą. Pamažu iš pradžių toks tolimas griaustinis už jų nugarų tapo vis geriau girdimas, vis ryškiau blyksėjo liepsnojantys žaibai per sėlinančios nakties prieblandos tamsą. Ir vis arčiau – tai šen, tai ten – pasigirdo ilgas alkanų, medžiojančių vilkų staugimas. Aplink mažąjį vežimą iš nakties tamsos vis pasigirsdavo skvarbus apuokėlių šauksmas „kivy-kivy!“ ir gausus, bauginantis milžiniškų didžiųjų apuokų „ūū-hūū-hūū!“, kurie savo negirdimu, vaiduoklišku skrydžiu nuo šakos ant šakos, rodės, lydėjo vežimą.

Ponas kunigas iki tol vargu ar kreipė dėmesį į laukinę gamtą aplinkui. Jis vis dar buvo pernelyg stipriai pavergtas to, ką per praėjusius dvidešimt metų – o ypač per paskutines tris dienas – patyrė, sužinojo ir viduje išgyveno su sena prūse ir jos pirmąja Šventąja vakariene prieš mirtį. Ypač poną Joną jaudino visa tai, kas atrodė nekrikščioniška, bet neįtikėtinai mielai bei pagarbiai žvelgė iš visko, ką senoji pagonė aiškiais žodžiais kalbėjo apie savo aisčius protėvius.

Juk senoji prūsė su giliausia pagarba kalbėjo apie aukščiausiąjį prūsų, lietuvių ir kuršių žynį Krivę ir su didžiausiu įkarščiu aprašė jo visatą persmelkiančią išmintį. Prieš jo regėtojo žvilgsnį atvira gulėjo tolimiausia praeitis ir ateitis. Jis, kaip vienintelis Dievui artimas žmogus, galėjo savo mokiniams ir žmonėms, pas jį keliavusiems iš tolimų šalių, perteikti aukščiausiojo Dievo planą aisčiams, kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip pat gilią jų likimo, laimės bei kančios prasmę; tad jo šlovė ir vardas buvo žinomi visų pasaulio šventyklų kunigams.

Giliai mįslingi ponui Jonui buvo ir paskutiniai paslaptingi žodžiai, kuriuos ji jam pasakė: „Šiame gyvenime jūs, krikščionys, negalite mūsų suprasti! Bet pas tave aš ateisiu mirtyje!“ Tuomet ji suėmė jo galvą, lėtai pabučiavo kaktą bei abi akis, liesa dešine ranka ant jo krūtinės nubrėžė paslaptingą ženklą, panašų į kryžių, ir vos girdimai ištarė: „Dabar tu regėsi ir girdėsi bei galėsi mane suprasti, ir tai bus gerai mums visiems! O dabar eik!“

Kai senasis ponas Jonas Bretkūnas tyliai sėdėjo šalia tarno, žiūrėjo į besisukantį, tankiai plaukiantį rudeninių lapų srautą, klausėsi ridenamo griaustinio ir stebėjo vis dažnėjančius, visai šalia į milžiniškus kamienus trenkiančius žaibus, jam pasirodė, kad visokiausios vizijos, regėjimai, prisiminimai, pojūčiai ir mintys tarsi audros plakami lėkė per jo vidų. Štai! Kas tai?! Vėl tas bauginantis drebulys ir nerimą keliantis žemės siūbavimas po arkliu ir vežimu; abu senieji vyrai turėjo stipriai laikytis už sėdynės atramų. Mažasis arkliukas suklupo, atsigulė ant žemės ir išsigandęs liko gulėti. Prūsas tarnas tuoj pat nušoko nuo vežimo ir, dainuodamas labai gražią harmoningą melodiją, meiliai glostė gerąjį gyvulį. Arklys tuoj pat atsistojo, stipriai nusipurtė ir aukštai iškėlęs šnerves vėduodamas uostė orą, tarsi norėtų pajusti piktą priešą.

Visiems šiems uragano gūsiams siaučiant, lydimiems ryškiai liepsnojančių žaibų ir kurtinančių griaustinio smūgių, mergaitė vežime ramiai miegojo. Ji buvo šiltai įvyniota į kailius po aukštu suvytusių rudeninių lapų sluoksniu, kurį vėjas ant jos supustė. Taip, ji miegojo net esant pasikartojantiems žemės sudrebinimams, kurių metu požemių milžinai, regis, su traškesiu stumdė uolų kalvų mases ir vertė jas vieną ant kitos!

Senasis ponas kunigas atsisuko ir išplėstomis akimis pažvelgė už savęs į nakties tamsą. Tai, ką jis ten išvydo, sukėlė tokį siaubą, kad jis griebė už apykaklės tarną, kuris kaip tik sunkiai lipo į vežimo priekį, ir didžiausiame susijaudinime klykiančiu balsu rėkė: „Sakykite, dėl Dievo meilės – ar jų rąstinis namelis liepsnoja?!“ Mat ten, kur už jų nugarų tarp tankėjančių pirmykštės girios kamienų dar prieš keletą akimirkų stovėjo mažas rąstinis namelis, jis išvydo šiurpią viziją: maža senosios prūsės trobelė buvo apimta liepsnojančių ugnies liežuvių!! Senasis tarnas su jaudulio ašaromis akyse nuleido galvą ir vos girdimai pasakė: „Taip! Didieji Dievai aukštai virš stogo iki pat medžių viršūnių kylančiose liepsnose susirinko aplink jos seną rąstinį namelį. Jie atėjo pas ją, išlaisvino ją iš ligos, išvadavo iš seno kūno. Dabar per gydančią Amžinųjų malonę pagal seną aistišką paprotį – kaip gera, garbinga senolė visada troško – jis liepsnojančiuose pirmykštės girios kamienuose sudega į pelenus. O ji pati, jos aukštoji siela, nuo šiol nuostabioje galioje ir dieviškame grožyje tarnaus jiems Dievų aukštumose ir mums padės!“ Išgirdęs tai, ponas Jonas Bretkūnas persižegnojo. Jis nubrėžė kryžių virš senojo tarno, virš gerojo arklio, mažojo vežimo bei mergaitės ir, lėtai bei pabrėžtinai su giliu pamaldumu, prūsiškai sukalbėjo trigubą „Tėve mūsų“!

Vos tik ponas kunigas Jonas ištarė paskutinį „Amen“, mažasis arkliukas, kuris su nerimu uostė orą, staigiai trūktelėjo vežimą. Jis būtų jį apvertęs per ten išsibarsčiusius riedulius, jei tai nebūtų buvę tarsi ryškus žaibas iš dangaus trenkęs į senyvo, silpno prūsės tarno kūną. Jis su neįtikėtina dvasios ramybe ir miklumu tuoj pat nušoko nuo sėdynės ir paskutinę akimirką savo stipriomis rankomis sulaikė pavojingą vežimo virtimą – grąžino jam pusiausvyrą ir atstatė atgal ant keturių ratų.

Vėl senasis ponas Bretkūnas iš audros ūžesio ir griaustinio ridenimosi išgirdo skambantį senosios prūsės balsą. Balsas įsiskverbė į aukštas akmenų kalvas bei į plačiai išsibarsčiusių didelių riedulių mases. Akmenų kalnai susidėliojo į daugelio sieksnių aukščio uolų vartus, kurių plati anga atsivėrė į bedugnę – įstrižai į žemės gelmes smingančią prarają. Iš jos nepaliaujamai virsto juodai rudų sieros dūmų debesų srautas, pilnas vaiduokliškų būtybių, gąsdinančių šmėklų pavidalų, atsiradusių tarsi iš pačių senosios žemės vidurių ar iš seniai pradingusių žemės laikmečių gelmių.

Tarp išsibarsčiusių riedulių priešais aukštus, vaiduokliškus, į žemės prarają vedančius uolų vartus ponas kunigas išvydo tamsias eiles antgamtinio dydžio, aukštakojų, beveik juodai rudų šmėkliškų briedžių ir elnių su plačiai išskleistomis ragų karūnomis – mentėmis. Tačiau tai, kas juos darė tokius ypač šiurpiai vaiduokliškus, buvo tamsoje ryškiai šviečiančios akys. Netrukus išsigandęs ponas Jonas ant jų nugarų atpažino ir juodus velniškus, ordino riterius primenančius, kalavijais ir ilgomis ietimis ginkluotus pavidalus, kurie akivaizdžiai kaip žiaurūs sargai su dideliais juodais liūtų pavidalo šunimis saugojo įėjimą į žemės prarają.

Tą pačią akimirką ponas kunigas vėl išgirdo senosios prūsės balsą, tačiau dabar jis skambėjo nebe iš audros aplinkui. Atrodė, kad jis įsiskverbė į žemės dugną ir susijungė su jos gelmėmis – taip antgamtiškai galingai skambėjo jos giesmė, jog ponas kunigas nesistebėjo dėl žemės sudrebėjimo ir po to sekusio šiurpaus siūbavimo! Giesmė dėliojosi į žodžius tarsi ridenamas griaustinis: „Tu privalai, Bretkūnai, žmogaus suvokimui nesuprantamą žemės, blogio ir Satano mįslę savo paties akimis, savo paties siela pamatyti ir perprantančiai pažinti.“ Tuomet ponas Bretkūnas šalia savo sėdynės, po tamsiais, į viršų kylančiais uolų vartais, iš kurių įstrižai vedė kelias į sieros dūmus spjaudančias žemės gelmes, išvydo du pagarbą keliančius pavidalus: seną, išmintimi švytintį senolį ir labai kilnų jaunuolį. Šventuose dalykuose labai prityręs kunigas tuoj pat žinojo, kad abu buvo Dievai, nes jie nei kojomis lietė žemę, nei judino akių vokų. Ponas Jonas, pilnas pagarbos ir didžio pagerbimo, pakilo. Tačiau senasis prūsas tarnas nuo sėdynės nepakilo, nes jis iš aistiškų išminčių mokymo žinojo, kad niekas negali pamiršti savo pasaulietinės pareigos. Jis negalėjo leistis į pagerbimus, tebūnie tai karalius, aukštas kunigas ar netgi Dievas, nes turėjo saugoti neramų arklį, nuo kurio priklausė trys žmonių gyvybės!

Ir vėl iš žemės prarajos pasigirdo milžiniškų uolų masyvų dundantis griaustinis, privertęs žemę sudrebėti ir susvyruoti, it kosmiškai galingas antgamtiškas senosios prūsės balsas. Tačiau dabar jis skambėjo tarsi iš grėsmingos, vis giliau aidinčios prarajos ir formavosi į žodžius: „Regėk, Bretkūnai, Dievu tapusį aukščiausiąjį aistiškų tautų kunigą – Krivę – ir regėk jo krikščionių nužudytą dieviškąjį mokinį, kurį jie pradžioje vadino „Frater Seraphicus“, tačiau vėliau didžiausiame įniršyje – „Frater Satanicus“! Klausyk, Bretkūnai! Eonų tėkmėje ir neapsakomai daugelio žemiškų gyvenimų srovėje kiekviename eone tavo laikas atėjo! Abu aukščiausiųjų Dievų pas tave atsiųsti šventieji Amžinųjų padėjėjai kviečia tave! Būk aprengtas kaip Dievų pasiuntiniai šventuoju, iš saulės spindulių nuaustu gelsvai baltu šilkiniu drabužiu, dieviškos meilės bei išminties simboliu, ir eik su jais į visatos ir visos būties gelmes pas nesuvokiamai aukštą, galingai valdantį blogio Dievą – pas Sataną. Tu turi išmokti nuolankume, nuolankioje dvasioje ir išmintyje jį pažinti, pagerbti ir taip pat mylėti, kaip privalai mylėti Dievą, net nebūdamas jam pavaldus, jam netarnaudamas ir jam nepriklausydamas!“

Senasis ponas kunigas jaunystėje buvo tiek daug iš pono burmistro Jono fon Gėreno girdėjęs apie senųjų aistiškų kunigų šventyklų išmintį, indų, persų, babiloniečių, keltų druidų ir krikščioniškų rozenkreicerių filosofiją. Tad jis dabar puikiai žinojo, jog jam prieš akis stovi vienas giliausių įšventinimų į slaptas kūrinijos prarajas, kuris jam iš aukščiausios Dievų malonės turi būti padovanotas.

Mažasis arkliukas baugščiai ir priešindamasis nutraukė vežimą iki pat rūkstančio įėjimo į prarają. Tačiau tuomet, po pasikartojančio stipraus griaustinio trenksmo iš gelmių ir po to sekusio žemės sudrebinimo bei virpėjimo, jis vėl atsigulė, tarsi norėdamas parodyti, jog už jokią kainą nežengs nė žingsnio toliau. Tad ponas kunigas atsargiai išlipo iš vežimo, padėjo didelę kailinę kepurę ant sėdynės, nusivilko sunkų kailinį apsiaustą, patiesė jį kartu su antklodėmis virš mažojo arklio ir, pakeltomis rankomis tyliai karštai melsdamasis, atsiklaupė ant pakelto prarajos krašto, kol tankios, vaiduokliškai gąsdinančios dūmų sruogos visai šalia virš jo galvos kilo aukštyn.

Tada jaunas dieviškasis kunigas užlipo iki senojo pono kunigo Jono, priėjo prie jo, paėmė baltai gelsvą šilkinį saulės drabužį, išlankstė jį ir abiem rankomis iškilmingai iškėlė aukštyn. Po to ir senasis dieviškasis Krivė pakilo iki prarajos krašto – priėjo prie klūpančio pono Jono. Iš jauno Dievo rankų giliame pamaldume, tarsi su toli į eonų praeitį ir į ateitį žvelgiančiu žvilgsniu, Krivė perėmė baltai gelsvą drabužį, ir abu dieviškieji kunigai užtraukė nuostabiai šventą, dangišką giesmę. Tokia giesmė kiekvienam žemėje gimusiam žmogui, po labai daugelio eonų, po daugelio žemiškų gyvenimų, pilnų laimės ir kančios, giedama likimo kunigų sielos išganymui aukštose prašviesėjimo bei įšventinimo šventėse, iškiliose, išmintingomis tapusių sielų šventėse. Ir senajam ponui Bretkūnui staiga tapo lengva – taip lengva, kaip jam dar niekada jo ilgame gyvenime nebuvo buvę bekūniškai lengva. Tad jis, kaip tuomet taip dažnai sapne, tarsi sklandantis paukštis galėjo be vargo atsiplėšti nuo žemės ir vis aukščiau kilti į orą. Netrukus jis pamatė žmones bei gyvulius su jų nameliais ir tvartais visai mažus giliai po savimi; aukštai virš pievų, laukų ir miškų, su aukščiausios laimės jausmu, jis sklendė beveik be sparnų mosto.

Kai jaunas dieviškasis kunigas išskleidė ilgą baltai gelsvą drabužį, nuo jo, kaip ir nuo senojo Dievo drabužių, sklido aiškiai matomas saulės spalvos spindėjimas, kuris tarsi sauganti aureolė apgaubė tris pavidalus ir prieš kurį iš prarajos gelmių kylančios tamsios sieros dūmų sruogos atsitraukė, tapo permatomos ir galiausiai išnyko. Skambant magiškiems giesmės garsams, audros ūžesys ir staugimas aukštai viršuje, pirmykštės girios lajų jūroje, tuoj pat susilpnėjo ir nutilo, tad iš storų pirmykštės girios kamienų aplinkui tyliai šnabždant liko tik melodingas vargonų skambesio aidas. Tuo metu senasis kunigas Krivė ponui kunigui Jonui uždėjo drabužį ant pečių taip, kad jis apgaubė jo aukštą, garbingą pavidalą, ir susegė abu viršutinius drabužio kraštus virš pečių ilga auksine sege. Jos viduryje švietė didelis, alyviniai mėlynas brangakmenis, tad pono kunigo pavidalas teikė dieviško kunigo vaizdą. Tada senasis dieviškasis Krivė pasilenkė virš klūpančio pono Jono, apkabino jo pečius ir pabučiavo jo kaktą. Taip pat jį apkabino ir jaunas kunigas, po to kiekvienas jų paėmė poną kunigą už rankos ir leido jam pakilti. Kitą akimirką Krivė dešinėje, jaunas kunigas kairėje, o ponas Jonas ranka rankon su jais viduryje sklandydami atsiplėšė nuo žemės. Jie lėtai sklendė virš plačios žiojinčios angos ir paniro į tamsius, iš senosios žemės gelmės kylančius dūmų debesis, tarsi į srovę vaiduokliškai didelių sapnų būtybių iš išblėsusių pirmykščio pasaulio laikmečių ir tolimų eonų.

Ir vis giliau jie leidosi žemyn kaip į pasaulio prarają. Jie sutiko iš žemės gelmių kylančius, iš dūmų ir garų debesų suformuotus galingus pirmykščio pasaulio milžinus; jie klaidžiojo virš žemės tarsi krauju šiltų žmonių aukų ieškančios vaiduokliškos maros bei košmarai. Šios šmėklos priminė sunkiai trepsinčius, šiurpius, svyruojančius, didžiai galingus monstrus, iš kurių kai kurie kilo dešimtis sieksnių į aukštį. Čia praskriejo įvairiausi, visai skirtingi gyvūnai su ilgais straubliais tarp plačiai išriestų, švytinčių baltų ilčių, kurios žmones pasitiko jau labai tolimais pirmykščiais laikais ir kurias jie tuomet savo kalba vadino „Siaubo milžinais“ arba „Satano vaikais“. Siaubas, kurį šie monstrai aplink save skleidė, gniaužė gerkles žmonėms tarsi geležiniais milžinų kumščiais.

Čia ant galingų kojų, tarsi ant storų senosios laukinės girios medžių kamienų, su galingais masyviais kūnais svirduliavo artėjantys milžiniški sauropodai su bokšto aukštumo kaklais ir ilgomis, sunkiomis galingai, mirtinai kiekvieną priešą sutraiškančiomis uodegomis. Pirmykščiai žmonės prie tamsaus debesų užtraukto dangaus matė juos iš ugninių nasrų žaibuojant, baugščiai klausėsi jų, it griaustinio trenksmai traškančio, ridenamo riaumojimo. Žmonės, pilni pagarbos, savo kalba juos vadino „Žaibo ir Griaustinio Drakonais“. O jų šventi, išmintingi, burtų galios kupini kunigai užkalbėjimų maldose juos vadino: „Aukštieji būtybių pasiuntiniai kilniojo Dievo ir Blogio valdovo bei tamsiųjų pasaulio prarajų, Satano!“

Tačiau dabar gyvenantys žmonės turi žinoti, kad šiandien tik retai prasiveržia tokios šiurpiai siaučiančios audros-griaustiniai kaip tuomet, žemės jaunystėje, kai ji dar visiškai, netgi savo akmenyse, buvo pilna pulsuojančio gyvenimo. Taip, kai ji pati buvo augantis, žydintis ir vaisius nešantis gyvybės medis! Žmonės šiandien turi žinoti, kad netgi silpname oro gūsyje pučia gyva siela, ir todėl šiandien toks uraganas-griaustinis prasiveržia tik tuomet, kai stiprios, mylinčios didžios sielos žmogaus vidus kartu išgyvena ypač gilų, sukrečiantį likimą.

Ponas Jonas tarp abiejų aukštų kunigų pavidalų sklandė vis giliau žemyn prieš iš žemės prarajos kylančią dūmų ir garų debesų srovę, kurioje nepaliaujama bauginančių didelių ir didžiausių vaiduokliškų monstrų painiava sujaukiančiai knibždėjo, raitėsi, gurguliavo, kriokė ir knarkė, verždamiesi aukštyn. Juo giliau jie sklandė, tuo šviesiau ir skvarbiau švietė jų šilkinių drabužių saulės spalvos šviesa, tuo permatomesnės tapo prarajos uolų masės aplinkui. Vietoj nepermatomų kietos akmeninės žemės plutos uolų aplinkui žmogaus akiai vėrėsi neaprėpiamos tolumos, kuriose buvo galima pamatyti milžiniškus, pirmykščiai galingus žemės milžinus, su jų neįsivaizduojamomis jėgomis pakeliančius ištisus kalnagūbrius, nugabenančius ant kalnų grandinės keteros ir tada su negirdėtu pagreičiu leidžiančius nukristi žemyn. Po tokių smūgių su milžinišku griaustinio trenksmu senosios žemės pamatai pradėjo drebėti ir svyruoti, daugelyje vietų vandenynų dugnas sugriuvo, vandenynų milžinai pasistojo neįtikėtinomis vandens masėmis aukštyn, ir kaip potvynio bangos nusirito per pasaulio jūras, per žemynus, netgi per aukštas kalnų keteras.

Ir buvo matyti žemės milžinai, kietoje žemėje skinantys kelius įsiveržiančioms vandenynų potvynio masėms, kurios tada šniokščiančiomis požeminėmis srovėmis perkošė kietą žemę ir šen bei ten kaip dundantys kriokliai išsiliejo į nusidriekusius, gilius, tamsius požeminius ežerus.

Tačiau giliau ir giliau sklandė ponas Jonas su savo dieviškais palydovais, ir kuo giliau jie leidosi, tuo labiau jie paliko už savęs šniokščiančias sroves ir apmirusius šaltus ežerus. Buvo taip, tarsi jie vis raudoniau įsižiebiančioje šviesoje ir kaitroje artėtų prie raudonai liepsnojančios ugnies jūros žemės centre. Ir tikrai! Staiga tarsi ryškiai raudonose kaitrose prieš juos erdvė atsivėrė, sudužo į daug tūkstančių gabalų, tačiau pradėjo naujai tvarkytis ir jungtis, kai abu dieviškieji kunigai pakeltomis rankomis užtraukė iškilmingą himną. Buvo tarsi nauja erdvė plėstųsi į visas puses ir amžinybes, tarsi jie trys stovėtų ne tik prieš žemės vidurį, bet ir prieš visų sukurtų pasaulių vidurį. Ir žiūrėk! Senosios erdvės gabalai susijungė į milžinišką Veidą, tokį milžinišką, kad jis, rodos, užpildo ir valdo visą amžinybę ir begalinę erdvę. Tai buvo toks milžiniškas, begalinis Veidas, tokio neaprašomo kilnumo bei didybės, kad abu aukšti kunigai, o po to taip pat ir ponas Jonas, parblokšti savo veidus užsidengė rankomis, puolė ant kelių ir palietė vos pastebimai drebančią žemę veidu prieš šį Veidą. Trys kunigai, savo veidais prispausti prie žemės, nematė šio milžiniško, gigantiško, šiurpiai galingo Pavidalo, kuris užpildė ir dengė visą dangų nuo pietų iki šiaurės, nuo rytų iki vakarų. Tačiau jie jautėsi jo buvimo iš visų pusių apimti tokia pirmykšte galia, tarsi šis buvimas prilygtų daug tūkstančių balsų turinčio dundančių vargonų choro giesmei, kuri aiškiai girdimais žodžiais tarsi šimteriopas aidas aidėjo giliai sujaudintose klausančių kunigų krūtinėse. Ponas Jonas žinojo, jog tai buvo vienas iš pirmapradžių žodžių, kuriuos pirmykštė išmintis, aistiški, druidiški ir visi aukšti žmonijos kunigai vadino „Griaustinio žodžiais“, griaustinis ilgų dundančių vargonų balsų akordų. Ir šie akordai gaudė per jų aukštas misterijų šventes, kai aukšti ir aukščiausi kunigai šviesiomis mėnulio naktimis surinkdavo aplink save žmones dideliu ratu ir vis iš naujo giedodavo vieną po kito šiuos pirmapradžius žodžius, kaip baltiškai „esmi“ (aš esu), „ugnis“ (Ugnis), „saule“ (Saulė), „sviesa“ (Šviesa), „givibe“ (Gyvybė), „giria“ (Girios pirmykštis miškas), „daina“ (Daina, Giesmė), giliame pamaldume ir pasinėrime atsiduodami giesmės kartojimui per pamaldžiai klausančią klausytojų minią.

Tačiau dabar nugriaudėjo virš jų trijų – tarytum jų aukštam pasveikinimui ir visų aukščiausio palaiminimo suteikimui – iš milžiniško choro, be galo daug dundančių vargonų balsų, iš dangų ir žemę apimančio visagalio buvimo milžiniško Veido. Iš dangaus, iš visų pusių aplinkui, iš žemės ir iš gelmių aidėjo iškilminga, mistinė, visuose pasauliuose skambanti giesmė. Jos pirmapradžiai žodžiai visas būtybes giliausiai jų viduje sujaudina ir pajudina: visus dievus, angelus, demonus, žmones, gyvūnus, visus augalus ir visas uolienas. Tai pirmykštės galios, milžiniška dundanti giesmė su pirmapradžiais žodžiais „Visatos“ ir „Sutvėrimo“. „Tačiau kas yra Sutvėrimas? Kaip šiandienos žmonėms sukurtas dalykas tampa tikru ir tikruoju esiniu tik per šviesą ir šešėlį, taip tik tolimoje amžinybėje tikras Sutvėrimas pasiekia savo tikslą tik per „Gėrį“ ir „Blogį“. Bet aš, „Blogio“ Dievas – Satanas – esu mieliausias vaikas aukščiausiojo visų jo pasaulių ir likimų Kūrėjo, nes aš kurdamas šį Sutvėrimo stebuklą su jo begalybe būtybių ir jų likimų turiu atlikti sunkiausią darbą, ką tik „Blogis“ gali padaryti: „Gėriui“ ne tik neleisti būti silpnam, bet išimti jį iš minkštumo dėl silpnumo ir padaryti „Gėrį“ nenugalimą dėl tvirtumo. Turiu suteikti jam tokią milžinišką stiprybę ir galią, kad jis sugebėtų ištisus uolų kalnus kelti į aukštį ir vieną ant kito krauti, arba neįsivaizduojamai dideles rūko mases kosminėje erdvėje per savo gyvybinės jėgos galią priversti nušvisti ir spinduliuoti gyvą šilumą, ir taip sukurti vienintelę garbinimo vertą Saulę!“

Paskutiniai milžiniški šios galingos giesmės žodžiai kilnaus „Blogio“ Dievo Sutvėrime ir likimuose buvo lydimi tokių sujaudinančių, dundančių vargonų garsų, kad ponui Jonui aptemo pojūčiai, ir atrodė, kad jo jėgos atsisakys tarnauti. Jis atsisėdo ir tada norėjo atsistoti, nes pajuto, kad pats didis, galingas, daugelio silpnų krikščionių labai bijomas ir Gėrio priešu vadinamas – Satanas – kurio sujaudinančią pirmapradę giesmę jis patyrė, priėjo prie jo ir tyliai jam pasakė: „Tu girdėjai pirmapradę Sutvėrimo ir likimo giesmę, taip pat „Gėrio“ ir „Blogio“ esmę bei tikslą būsimoje kilnaus Sutvėrimo amžinybėje, ir tu dabar tapai aukštu išminčiumi ir savo aistiškojoje tautoje įšventintuoju. Tu dabar suprasi, kad skausmai ir kančios, kurias aš, „Blogis“, atnešu, giliausioje visų būtybių esmėje tampa aukščiausios išminties ir grožio kristalais. Ir tu suprasi „Gėrį“ ir „Blogį“ sunkiame savo tautos likime ir todėl galėsi padėti, kad jos genijus, jos žmonių žiedas išmintimi ir grožiu mūsų dabartiniame Sutvėrimo ir likimo eone neišnyktų iš būties ir nežūtų, bet taptų neįprastai gražiu žiedu tarp žemės tautų. Tačiau dabar eik prie darbo ir daryk tai, kam tave senoji išmintingoji prūsė per daugelį jūsų pažinties metų vis iš naujo ragino: duok savo lietuviškai aistiškajai tautai krikščionių Šventąjį Raštą, kurį dauguma žemės tautų jau turi savo kalbomis, išverstą į lietuvių kalbą, aprašyk pasipūtusius, didžiuotis linkusius vokiečius, aistiškųjų karių bei moterų herojiškus žygius jų gynybos kovose bei jų grumtynėse dėl laisvės! Rašyk savo tautos kalba knygas bei giesmes ir leisk jas spausdinti, kaip jau kiti kunigai prūsiškas knygas rašė, kaip įstengė, ir spausdinti leido, kad visas pasaulis matytų, jog aistiškosios kalbos yra bent jau tiek pat gražios bei knygoms tinkamos, kaip ir įsivaizduojančių vokiečių kalba, bet taip pat ir lenkų, graikų, lotynų, hebrajų ir kitų pasaulio tautų kalbos! Kiekviena tauta turi aukštą kūrėją genijų, kuris jai per daugelį eonų leido tapti ypatinga tauta su jos kūniškomis bei sielos ypatybėmis. Aukštas tavo tautos kūrėjas genijus per daugelį gerų bei blogų žmonių, angelų bei velnių, kaip Dievų pasiuntinių, tau suformavo ypatingą likimą. Galvok apie savo motinos Varnių prūsišką šeimą su nepamirštamai garbinga, miela ir protinga prosenele, kuri tavimi bei tavo pusbroliu Kristupu iš prūsiškos Alzunės šeimos jūsų vaikystėje bei jaunystėje – o ypač po ankstyvos tavo mielos motinos mirties – rūpinosi, jums verpė bei audė, o susirgus gydė žolelėmis iš savo didelio sodo, iš artimų pievų bei pirmykščių girių. O labiausiai jums savo dainuojama, burtų grožio pilna prūsiška, lietuviška ir taip pat kuršiška kalba dainavo nuostabiai harmoningas dainas, ypač vakarais, kai turėjote eiti miegoti, pasakojo prūsiškas, lietuviškas ir latviškai kuršiškas pasakas bei istorijas. Galvok apie savo mielą, darbštų tėvą Valteną iš prūsiškai lietuviškos Bretkų šeimos, pagal kurį tu lietuvių esi vadinamas „Bretkūnu“, prūsų – „Bretkune“, latviškų kuršių – „Bretkuns“, tai yra „Bretkės sūnumi“.“

Ponas Bretkūnas išdrįso patraukti rankas nuo veido. Jis išvydo save žemės viduryje, milžiniškoje, ugnies liepsnų pripildytoje salėje. Plačios liepsnų jūros viduryje, ant uolų sosto, sėdėjo gigantiška figūra. Jos kūną dengė ilgi, tamsiai rausvi plaukai. Gelsvas veidas su spindinčiomis akimis buvo palinkęs į priekį, o kumščiai stipriai sugniaužti ant sosto porankių. Ponas Bretkūnas, drebėdamas iš baimės bei siaubo, sėdėjo žemai palinkęs prieš pojūčius sujaukiančią Satano figūrą. Tačiau ponas kunigas staiga pamatė senosios išmintingosios prūsės veidą visai arti savęs ir išgirdo jos žodžius: „Būk išmintingas, Bretkūnai, ir nebijok! Kaip kiekviena aukšta dieviška būtybė, taip ir didysis Dievas Satanas, kaip kilnus Dievas nežmoniško Blogio bei nemylinčio, šaltai apskaičiuojančio proto, turi labai daug, nesuskaičiuojamų pavidalų! Atsimink senųjų aistiškųjų išmintingų kunigų mokymus, kurie mokė bei sakė! „Gėris“ ir „Blogis“ yra giliausias fundamentas bei pamatiniai ir kampiniai akmenys dieviškojo begalinės visatos Sutvėrimo. Nesuvokiamai galingą būties Sutvėrimą kūrė septyni aukščiausi, dievams prilygstantys arkangelai – šviesos būtybės elohimai, kuriuos aukščiausieji žmonijos išminčiai apibendrindami vadino „Dievu“, ir būriai padedančių, aukščiausių dievams prilygstančių arkangelų: Sostai, cherubinai bei serafimai, šešias dienas. Jie ilsėjosi septintąją dieną, kurios aušroje užtraukė džiaugsmo šūksnį, kurio garsai galingai perūžė septynis dangus, iš pietų į šiaurę, iš vakarų į rytus. Jie giedojo, sujaudinti neįsivaizduojamo grožio bei dieviško tobulumo, kurį būties Sutvėrimas amžinybėje, šeštosios Sutvėrimo dienos pabaigoje, bus pasiekęs. Tačiau atsimink: kiekviena Sutvėrimo diena ir septintoji poilsio bei džiaugsmo diena trumpaamžiams apribotiems žmonėms yra ne tik žemės diena, bet visas, labai ilgas Sutvėrimo eonas, kuriame kiekviena sukurta būtybė su kiekvienu kvėpstelėjimu priartėja vienu žingsniu prie amžinojo dieviškojo grožio bei tobulumo. Tačiau galingas dieviškasis „Blogis“ padeda dieviškajam būties Sutvėrimui būtinai stiprėjimui bei įtvirtinimui, tuo, kad jis su kiekvienu kvėpstelėjimu kiekvieną būtybę jos artėjime prie amžino neįsivaizduojamai aukšto dieviškojo grožio bei tobulumo stengiasi sutrukdyti. Žiūrėk: todėl, kad angelai yra geri, jie yra gražūs ir tampa patys, diena iš dienos, su kiekvienu kvėpstelėjimu vis gražesni bei tobulesni. Ir žiūrėk: kadangi aukštas Dievas Satanas yra „blogas“, jis priartėja prie dieviškojo grožio tik labai lėtai, galbūt tik per daugelį eonų, arba jis su savo rausvai juodais plaukais bei kauliškais žvynais netgi yra sustojęs gyvūnų pakopoje! Būk išmintingas, Bretkūnai, ir neišsigąsk milžiniško, plaukuoto, bjauraus Satano kūno, kaip tu neturi išsigąsti pirmykščio pasaulio gyvūnų, seniai praėjusių laikų, nes suvok visų amžinų netiesų fundamentą: priešdieviškas Prablogis bei Prabjaurumas, kuriais neturtingi išmintimi šiandienos žmonės tiki, tikrovėje yra dieviškas Gėris bei Dieviškas Grožis netinkamu laiku netinkamoje vietoje!“

Ir senosios prūsės veidas leido ponui Bretkūnui pamatyti, kaip milžiniška tamsi, ilgai plaukuota, ant rankų, letenų, kojų bei kanopinėmis kojomis kauliškai žvynuota Satano figūra pakilo nuo savo stūksančio uolų sosto sėdynės. Ši figūra pradėjo save apsupti vos permatomais garų šydais, kaip dūmų debesys milžiniškų, plaukuotų bei žvynais padengtų pirmykščio pasaulio gyvūnų pavidalu spaudėsi artėdami, su milžiniška tamsiai plaukuota ir žvynuota būtybe susiliejo bei su ja susimaišė. Bet tada stovėjo galingas Dievas Satanas, aukštai išsitiesęs, didingai, su išskleistomis, aukštai pakeltomis rankomis priešais savo uolų sosto sėdynę žemės viduryje, o jam po kojomis pagarboje bei garbinime buvo abu dieviškieji kunigai, senasis Krivė praeities ir jaunas Krivė ateinančių laikų.

Tačiau tada kilnus Dievas Satanas pakėlė išskleistas rankas, ir ponas Bretkūnas – o išmintingas senosios prūsės veidas buvo šalia – pamatė dūmų bei dūmų pavidalus šiurpių pirmykščio pasaulio gyvūnų atsitraukiant. Jis matė per uolų erdves, kaip žemės milžinai ištisus uolų masyvus aukštyn kėlė ir nuo aukščiausių kalnų grandinių keterų dundėdami į žemiausių slėnių prarajas žemyn bloškė, tad kietoji žemės pluta po stipriai traškančiu griaustiniu pradėjo drebėti ir baugščiai svyruoti bei svirduliuoti, nes daugelis urvų su nusidriekusiais ežerais bei uolų takais sugriuvo ir nulūžo po ausis rėžiančiu triukšmu. Pasigirdo skardus visų didelių bei mažų velnių ir raganų kvatojimas, ir per uolų plyšius bei takus pralėkė toks negirdėtai stiprus vėjo gūsis, jog ponas Bretkūnas – kol spėjo apsidairyti – buvo sugriebtas ir audros gūsio nešamas, tarsi būrio didelių, vidutinių bei mažų juodų, rausvai rudų bei šviesiai raudonų velnių, skardžiai bei rėkiančiai besijuokiančių iš visų pusių. Skriejančiu skrydžiu jis buvo pakeltas aukštyn ir nugabentas iki prarajos krašto, kur velniai jį naktinėje tamsoje pusiau stumiant, pusiau verčiant visai nešvelniai pasodino ant žemės priešais stūksančius uolų vartus. Tada jie tarsi būrys daugiau nei šimto pašaipiai kvyksinčių, skardžiai bei aštriai švilpiančių dviejų pėdų dydžio, besiblaškančių juodų, rausvai rudų bei šviesiai raudonų šikšnosparnių staiga apsisuko ir tarsi tankiai, viena šalia kitos skrendanti uždara rudeninių paukščių migrantų grupė tarsi didieji apuokai „ūū-njichė-njichė“ rėkdami, puolė atgal į nasrus bei žemės gelmių prarają ir per trumpą laiką visi joje išnyko.

Ponas Jonas pilnas siaubo buvo stipriai abiem rankomis įsikibęs į didelį, iš žemės išsikišusį riedulio luitą ir dairėsi dabar vyraujančioje tyloje bei blausioje tamsoje didelėmis, plačiai atvertomis akimis aplinkui. Tačiau netrukus vos per keletą žingsnių, silpnoje prieblandos šviesoje nuo naktinio dangaus, pro juodus kamienus bei tamsias pirmykštės girios milžinų šakas švytinčioje šviesių žvaigždžių bei giliai rytų horizonte kylančio pilnaties mėnulio šviesoje, jis pamatė tarsi pilką šešėlį – mažąjį senosios prūsės vežimą. Ant jo priekinės sėdynės į priekį palinkęs senasis prūsas tarnas, užsidėjęs kailinę kepurę su ausinėmis, sėdėjo įvyniotas į savo sunkų kailinį apsiaustą bei į šiltas antklodes ir, matyt, lėtai siūbuodamas viršutiniu kūnu, tyliai murmėjo pagoniškas prūsiškas maldas.

Sugrįžimas į pilnaties tylą

Per audros gūsio ūžesį, per velnių bei didžiųjų šikšnosparnių su plačiais bei ilgais odiniais sparnais rėkimą bei skardų juoką mažasis arkliukas, matyt, prabudo, pastebėjo poną Bretkūną prie iškilusio riedulio luito ir bandė su didžiausiu džiaugsmu – nors ir gana sustingusiomis kojomis – atsistoti. Tuomet jam nuo nugaros nukrito kailiniai bei antklodės, kuriomis ponas Jonas atsisveikindamas apdairiai buvo jį apklojęs. Ponas kunigas tuoj pat pribėgo, sugriebė vadžias, glostė mielą gyvulį ir kalbino meiliais žodžiais, nes bijojo, jog šis, džiaugdamasis galėdamas pajudėti, gali vėl apversti vežimą.

Kai senasis tarnas pabudo iš savo karštų maldų ir pamatė poną kunigą prie mažojo arklio, jis išleido garsų padėkos šūksnį aukštiems geriesiems Dievams ir negalėjo iš džiaugsmo susitvardyti. Jis trumpai nušoko nuo vežimo, apkabino bei apglėbė poną kunigą ir, su džiaugsmo ašaromis akyse kūkčiodamas bei mikčiodamas, tarė: „Dievams tebūnie dėkota! Aš visą naktį jiems meldžiausi ir maldavau išmintingosios prūsės apsaugos jūsų gyvybei bei jūsų sielai, padėka tebūnie ir Aukštajam Dievui Satanui! Jiems visiems tebūnie padėka bei garbinimas, nes jus išbandė ir išsaugojo gyvą!“ Ponas Bretkūnas jam sujaudintas dėkojo: „Aš dėkoju tau! Tačiau dabar važiuokime namo, ir aš būčiau laimingas, jei tu pas mus liktum ir ateityje mūsų kleboniją taip pat laikytum savo namais!“ Senasis prūsas tarnas bežodžiais padėkojo ponui kunigui bučiuodamas abi jo rankas ir širdingai apkabindamas.

Padėjęs ponui klebonui vėl įsisupti į jo sunkius kailinius, apgaubęs jį šiltomis antklodėmis vežime ir dešine ranka nusišluostęs ašaras, jis taip pat vėl pasilypėjo į savo sėdynę – ir mažasis, išmintingas arklys pats savaime žinojo, kada įsitempti ir pajudėti iš vietos. Tad jiedu atsargiai važiavo gilioje pirmykštės girios prieblandoje, kurios viršūnės aukštai viršum jų šlamėjo taip tyliai ir paslaptingai, tarsi žinotų apie tuos nuostabius išgyvenimus, iš kurių tame mažame prūsiškame vežime atvyko keliauninkai ir link kokio keistai sujaudinusio potyrio jie važiavo bei netrukus atvyks, mat laikas praskriejo it paukščio skrydis, ir ausis, jautriai skirianti pirmykštės girios garsus, iš viršūnių ošimo girdėjo, jog pilnatis vakaruose jau palietė horizontą, o rytuose netrukus patekės kaitriai raudona saulė!

Ir tikrai, po dar trumpos kelionės ponas klebonas Bretkūnas nebepatikėjo savo akimis, nes mažasis prūsiškas vežimas jau važiavo pro retėjančius, stambius, aukštai iškilusius girios kamienus tankaus miško pakraštyje – aistų šventoje dykroje – į plynę, apaugusią tik negausiais žemais krūmokšniais, kur dešinėje tolybėse plytėjo platūs Kuršių marių vandenys ir Kuršių nerija ties horizontu, o už plynės kairėje, tolumoje, stūksojo ordino pilis ir mažasis Labguvos miestas – aistų vadinamas „Labguva“ – su bažnyčios bokštu, klebonija ir priešais ją žaliuojančiu dideliu ponios klebonienės gėlių, daržovių bei vaismedžių sodu!

Ponas klebonas, po viso to, ką per pastarąsias dienas ir naktis buvo patyręs, išgyvenęs ir sužinojęs, buvo taip apimtas Labguvos reginio, jog jam atrodė, tarsi jis šį sau mielą, mažą, seniai pažįstamą miestą, kuriame gyveno jau per dvidešimt metų, kuriame kunigavo ir patyrė tiek daug liūdnų, bet ir nemažai laimingų lemties vingių, matytų pirmą kartą kaip visiškai svetimas žmogus! Todėl ponas klebonas paprašė tarno čia pat, paliekant girios dykynę, į kurią prieš tris dienas jie buvo išvykę pas mielą, seną, išmintingą pagonę prūsę suteikti jai pirmosios Šventosios krikščioniškos Vakarienės, dabar, įvažiuojant į plačią plynę, iš kurios kito kranto tarsi sveikinosi ordino pilies bokštas ir jo bažnyčia mažajame Labguvos mieste, kelioms tylaus susimąstymo ir atminimo akimirkoms sustabdyti vežimą.

Tačiau dėjosi keisti dalykai! Kad ir kaip tarnas stengėsi sustabdyti mažąjį arklį su vežimu, netgi griebėsi rykštės – tačiau ponas Jonas nutvėrė tarno dešinę ranką, laikančią rykštę – arklys nesustojo, priešingai, dar paspartino žingsnį, išbėgo į plynę ir stabtelėjo tik tada, kai pirmykštės girios medžiai su rausvu dangumi virš jų rytuose tolumoje pasirodė visai mažučiai ir žemi. Ponas Bretkūnas sunkiai pakilo iš savo sėdynės, išlipo iš vežimo ir stovėjo dabar – atsigręžęs į rytus – sujaudintas neapsakomo grožio, kurį skleidė kerinti, šviesiai spindinti aušra danguje virš tolumoje ties horizontu lyg siaura tamsiai melsvai žalia juosta mažų beatrodančių girios milžinų, užėmusių visą platų horizontą rytuose ir dar didelę dalį šiaurėje bei pietuose.

Tačiau tuomet netikėtai staiga tiesiai virš tolimų tamsių dykros viršūnių, tarsi ryškiai įsižiebusi, neįprastai galinga raudona žvaigždė, su didžia jėga spinduliuojanti savo akinančius šviesos pėdus į amžinas rausvai tviskančio eterio jūros platybes rytmečio danguje, pasirodė tekanti saulė. Tai buvo tarsi pirmas pasveikinimas, pirmoji maža dalelė didžio, pojūčius svaiginančio, spindinčiai kaitraus raudonio saulės kamuolio, kuris vėliau su tokia jėga ir tokia didybe pakilo virš tamsių girios viršūnių ir nenumaldomai kilo aukštyn, jog ponas klebonas Bretkūnas negalėjo kitaip, kaip tik prieš šią neįtikėtiną, negirdėtą Saulės deivės didybę ir kilnumą giliai nusilenkti ir pulti ant kelių!

Jis tegalėjo tyliai mikčioti: „O Tu, aukščiausioji Deive – tavyje tikrai yra Kristus! Taip, aš giliausiai gerbiu ir žaviuosi didžiuoju kūrinijos brandintoju, galinguoju „blogio“ dievu, Šėtonu; tačiau visa siela, visa dvasia ir visa širdimi aš priklausau Tau!“ Ir ponas klebonas abiem rankomis užsidengė veidą, nes jam atrodė, tarsi raudonoje saulėje jis regėtų gerą, mielą, išmintingą senosios pagonės prūsės veidą, kuris į jį žvelgė draugiškai, motiniškai ir maloningai, ir jis juto, kad tie gilūs jos akių žvilgsniai perkeitė jo vidų ir viską aplinkui: ponui klebonui Jonui regėjosi, jog jis klūpo savo mažoje Labguvos bažnyčioje po Amžinąja ugnimi, kuri simbolizuoja Kristų ir kuri kabojo virš kuklaus medinio altoriaus; tačiau ankšta mažos bažnyčios erdvė su viskuo, kas joje buvo, pradėjo plėstis ir plėtėsi vis tolyn, tad Amžinoji ugnis virš medinio altoriaus susiliejo su šventąja saule virš girios dykros ir abi tapo viena, o mažos bažnyčios patalpos skliautas tapo aukštu ir plačiu dievišku dangaus skliautu virš šventosios Motinos Žemės.

Ir Jonas Bretkūnas, kuris greičiausiai turėjo tolimesnių ar artimesnių kuršių, latvių bei lietuvių kraujo giminaičių, buvo prūsų tėvų sūnus ir prūsų išmintingų močiučių bei proproproprosenelių palikuonis, ir jau ilgai buvo krikščionių evangelikų liuteronų klebonas Labguvoje, kur šalia įsitikinusių ar pusiau įsitikinusių krikščionių vis dar buvo akivaizdžiai senajai aistų pagonybei ištikimų parapijiečių. Tad jis turėjo viziją, kai giliai sujaudintas klūpojo plačioje lygioje plynėje priešais tekančią kaitriai raudoną saulę – o gal tai buvo jo mažoje bažnyčioje priešais Amžinąją Kristaus šviesą virš medinio altoriaus? – kad senosios prūsės veidas tekančioje saulėje pasilenkė prie jo, meiliai abiem rankomis suėmė jo galvą, įspaudė bučinį į kaktą ir tyliai ištarė kažką, kas tik jam vienam jo širdyje nuaidėjo:

„Žiūrėk, mielasis, kaip gerai tu dabar supranti mano kalbą, nes dabar matai, kad tavo bažnyčia su jos šiandiene krikščionybe yra tik menkai suprasta mažoji dalis to, ką senieji aistų kunigai ir visi žmonijos išminčiai jau nuo amžių žinojo apie galinguosius visos būties kūrinijos dievus ir ko jie mokė pamaldžius pagonis. Tačiau tu turi gerą širdį, todėl visuomet nujauti ir supranti tai, kas gera, tikra, gražu ir teisinga tiek krikščionybėje, tiek pagonybėje, nesvarbu, ar tai žmogiška, kupina meilės ir gėrio, ar nežmogiška, žiauru ir pilna neapykantos. Todėl lik toks, koks esi, daryk gera kaip iki šiol ir pirmiausia padėk savo pagonims bei krikščionims seserims ir broliams suprasti save pačius, savo pagonybę ir tikrąją krikščionybę. Tik taip tu gali padėti išgelbėti juos ir tai, kas gera pagonybėje, nuo žmonijos pražūties, nes tikroje, meilės kupinoje žmogiškoje krikščionybėje ir tikrai taurioje, žmogiškoje pagonybėje kvėpuoja nenumatyta – gyvinanti, sielą ir kūną gydanti dvasios galia, be kurios žmogus, tauta ir visa žmonija sustingsta nemeilėje bei savanaudiškame proto šaltyje ir galiausiai pati sau paruošia užtikrintą pražūtį. Tu buvai man geras ir tikroje Kristaus dvasioje, kuris pats iš didžios meilės Dievui pasiaukojo už žmones, nepaisydamas jokio pavojaus savo paties gyvybei, atnešei man pirmąją Šventąją krikščionišką Vakarienę kaip išorinį ženklą tikrosios Kristaus dvasios ir jo begalinės, amžinos dieviškos pasiaukojančios meilės. Aš būsiu tau visada dėkinga, būsiu su tavimi ir leisiu tau atpažinti Kristaus dvasią pagonybėje, kuri pas mano pagonis protėvius buvo kur kas stipresnė ir gyvesnė nei pas krikščionis. Tai ir turi būti šventoji Vakarienė, kuria krikščionys gali stiprinti ir taurinti savo žmogiškumą prie aukštosios pagonybės dvasios! Dabar eik į darbą ir išnaudok tuos metus, kuriuos tau dovanos aukštieji lemties dievai. Aš tau visada padėsiu ir būsiu su tavimi!“

Netrukus ponas klebonas Jonas jau buvo namuose, kur visų buvo pasitiktas su didžiu džiaugsmu bei palengvėjimu, ir jis karštomis dėkos maldomis dėkojo aukštiesiems maloningiems dievams.

Ši novelė – tai giliai mistinis, filosofinis ir teologinis pasakojimas apie vidinę žmogaus dvasios transformaciją ir dogmatinio mąstymo ribų peržengimą. Kūrinio centre – istorinė asmenybė, Mažosios Lietuvos raštijos kūrėjas kunigas Jonas Bretkūnas, kuris išgyvena sukrečiančią dvasinę iniciaciją (įšventinimą). Atvykęs pas mirštančią seną prūsų pagonę suteikti jai krikščioniškų patarnavimų, dvasininkas susiduria ne su demoniška tamsa, o su senąja aistiška išmintimi ir patiria vizionierišką kelionę (katabazę) į Kūrinijos gelmes. Pagrindinė idėja teigia, kad krikščionybė ir senasis prūsų tikėjimas nėra priešai – tai vienas kitą papildantys tos pačios dieviškos evoliucijos etapai. Dar radikalesnė koncepcija atsiskleidžia per Blogio (personifikuojamo kaip Satanas) figūrą. Blogis čia nėra absoliuti, destruktyvi Kūrėjo priešingybė. Jis veikia kaip būtinas dieviškas instrumentas, kurio misija – per kančią, šaltį ir išbandymus grūdinti Gėrį, suteikti jam tvirtumo ir užtikrinti dvasios evoliuciją eonų tėkmėje.

Vydūno idėjos novelėje „Senos pagonės prūsės pirmoji komunija“

Ši novelė neabejotinai atspindi ir tęsia Vydūno (Viliaus Storosto) panteistinės bei teosofinės pasaulėžiūros tradiciją. Vydūno filosofijoje visata yra nenutrūkstamas dvasinis vyksmas, kuriame sielos (taip pat ir tautos) evoliucionuoja per ilgus pasaulio amžius. Vydūniška yra teksto didžiulė pagarba senajam aisčių tikėjimui: vyriausiasis žynys Krivė čia iškyla kaip išminčius, turintis tiesioginį ryšį su Absoliutu. Teosofinė (būdinga H. Blavatskajai, R. Šteineriui) blogio samprata tekste atskleidžia, kad materija ir sunkumai yra tik žemesnės evoliucijos pakopos, būtinos sielai augti. Tautos išsaugojimas ir raštijos kūrimas (Bretkūno misija išversti Bibliją į lietuvių kalbą) Vydūnui (ir teksto herojui) yra ne tik kultūrinė, bet šventa kosminė misija, kurią sergsti Tautos Genijus.

Šiai sudėtingai, monumentaliai idėjai išreikšti autorius pasitelkia ypatingas, mistinio realizmo ir kosminės alegorijos menines priemones:

Katabazės motyvas: Bretkūno kelionė į žemės centrą tampa klasikiniu dvasinio įšventinimo archetipu, kur peržengiamos laiko ir erdvės ribos.
Kontrasto principas (Chiaroscuro): Tekste nuolat žaidžiama radikaliais šviesos ir tamsos, ugnies ir šalčio kontrastais (auksinis ruduo prieš mirties prieblandą; juodi sieros dūmai prieš saulės drabužius ir Amžinąją ugnį).
Sinestezija ir audialinė didybė: Regimieji vaizdiniai supinami su garsiniais – dundantis griaustinis pereina į „vargonų choro giesmę“, o kosminiai „Griaustinio žodžiai“ (Donnerworte) spaudžia krūtinę kaip fizinė jėga. Tai pabrėžia viršžmogišką Kūrinijos mastelį.
Anachronistiniai vizijų vaizdiniai: Sąmoningai įpinami archajiški, priešistoriniai elementai (pvz., sauropodai, „žaibo-drakonai“), kurie veikia kaip metaforos, iliustruojančios ankstyvuosius žemės formavimosi eonus.

XIII. BAŽNYČIOS VIZITACIJA

Joninių laužas

Lauke jau buvo gerokai sutemę. Kuo labiau gilyn ėjo naktis, tuo aiškiau senasis ponas savo darbo kambaryje, regis, girdėjo keistą, tolimą dūzgimą, panašų į nenumaldomai artėjantį tamsių, didelių, įsiutusių vapsvų ar širšių spiečių.

Jis pamanė, kad karščiuoja, ir prisidėjo dešinę ranką prie kaktos. Bet ne!

Įsiklausęs į naktinę tamsą, jis išgirdo lyg ir nerimastingus, ištęstus šūksnius: „Funk! Fuuunk!“, kuriuos atnešė tolima įsiutusio šėlsmo srovė.

Giliai sieloje sujaudintas senasis kunigas Jonas Bretkūnas, susikūprinęs, už nugaros sunertomis rankomis, tarsi vargšas nusidėjėlis, kuriam netrukus teks stoti prieš savo griežtą teisėją, vaikščiojo pirmyn ir atgal savo darbo kambaryje. Jis ėjo nuo lango, pro rašomąjį stalą su rankraščiais ir lapeliais „Kronikoms“, link kušetės kairėje ir vėl atgal prie lango.

Priešais kušetę, ties kuria ant sienos lentynų iki pat lubų tankiai rymojo moksliniai veikalai, kuriuos visus jis buvo atidžiai perskaitęs, kunigas nesustojo – tik prabėgomis juos nužvelgęs pakėlė akis į lubas, bet tuoj pat vėl nusisuko, tarsi nenorėdamas knygų matyti. Iš toli sklindančiame rausvai geltoname ugnies atšvaite knygų nugarėlės atrodė tai prislopintos ir žėruojančios, lyg santūriai niršdamos, tai lyg su didžiausiu įniršiu suliepsnojančios ir pasiruošusios jį pulti.

Tačiau, grįžęs pro rašomąjį stalą prie lango, tolimo gaudesio ir šūksnių jis nebegirdėjo, o tik – tarsi aidu miške daug kartų atsikartojančius sferų garsus – nežemiškai gražią giesmę, kurią, atrodė, galingai giedojo pati aukštai liepsnojanti Joninių ugnis.

Ponas kunigas stovėjo prie lango ir savo plačiai atvertomis mėlynomis akimis, kurios tamsoje atrodė beveik juodos, žvelgė į ryškiai liepsnojantį rausvai geltoną laužą, atsispindintį jo vyzdžiuose tarsi dvi palaimingai švytinčios žvaigždės.

Ten jis pamatė šešias pagarbią baimę keliančias, rausvai geltonų liepsnų apšviestas, baltai apsirengusias giedančias figūras. Iškėlusios rankas ir atsisukusios į ugnį, jos stovėjo arti žėrinčių žarijų: tai buvo trys žilaplaukiai barzdoti senoliai ir trys senos, garbingos, žilaplaukės moterys, kurių ponas kunigas dar niekada nebuvo matęs. Jis žvelgė į jaunuolius ir merginas; šie, susikibę rankomis ir atgręžę veidus į liepsnas, pamaldžiai stovėjo plačiu ratu aplink šventąją ugnį. Kunigas matė senus ir jaunus aisčius: vyrus ir moteris su paaugliais ar net mažesniais vaikais ant pečių. Jie stovėjo ir sėdėjo ant žemės didžiuliu ratu, apgaubę vidinį jaunimo žiedą bei šventąją ugnį su šešiais giedančiais žyniais.

Jie tarsi užburti klausėsi senovinio ugnies, saulės ir gyvybės himno garsų ir kaskart su nauju susijaudinimu stebėjo jiems seniai pažįstamą reginį, kai žyniai giedotojai nuleido iškeltas rankas ir lėtai giedodami atsisuko. Jaunuoliai ir merginos galingai įsijungė į jų nežemišką giesmę, žynių figūros lėtai ir iškilmingai žengė pas juos į rato vidų, o šis, žynių vedamas, iškilmingai pajudėjo ir ėmė suktis aplink šventąją ugnį dešinėn.

Šventi garsai ir didingi galingos giesmės žodžiai vis iš naujo šlovino liepsnojančią ugnį, jos šviesą ir šilumą. Priešais save jie matė ją kaip šventus vartus tarp žemiškojo pasaulio ir aukštojo dvasių, amžinųjų dievų bei neapsakomai šventos gyvybės saulės pasaulio. Tikėta, kad šios saulės spinduliai gyvas sielas pro šilumos ir šviesos vartus siunčia žemyn į žemiškąjį gyvenimą, o per šventąją ugnį prikelia jas ir vėl paima pas save – iš gyvenimo į gyvenimą, vis iš naujo, iš amžinybės į amžinybę!

Moterys ir vyrai dideliuose, plačiuose ratuose klausėsi senovinių aisčių dainų „Līgo“, kurias su tokiu atsidavimu ir susijaudinimu giedojo iškilmingai aplink šventąją ugnį žengiantys garbingi žyniai bei jaunuoliai. Tokio pamaldumo ponas Bretkūnas iki šiol nebuvo matęs jokiose bažnytinėse pamaldose.

Tačiau tuomet jam vėl atėjo į galvą keistas, įsiutęs ir grėsmingas dūzgimas bei baimingi šūksniai. Tie patys, kuriuos jis anksčiau girdėjo artėjant iš toli, lyg milžiniškas, iki kraštutinumo suerzintas didelių širšių debesis plačia srove persekiotų mirtinai išgąsdintą žmogų. [Autoriaus pastaba: x ) Bretkūnas savo viduje girdėjo šį keistą dūzgimą ir gaudesį; širšių debesis iš tikrųjų atspindi kovas tarp evangelikų krikščionių.] Staiga jį pervėrė karštas suvokimas, kad jo draugo ir pagalbininko, prieš trejus metus mirusio Sembos vyskupo Joachimo Merlino (su kurio sūnumis jis draugavo, ypač su Joachimu ir jo broliu Jeronimu, arkipresbiteriu Tilžėje), vietą užėmė nedraugiškas, griežtas, amžinai priekabus ir niurzgus įpėdinis – Tilemanas Hešuzijus. Šis vis dar nebuvo atlikęs jokių vizitacijų tyrlaukio pakraštyje esančiose parapijose, kaip to reikalavo Bažnyčios tvarka.

Grėsmė

Tuo metu vyko fanatiškos protestantų teologų kovos dėl klausimo, ar geri darbai gali padėti pasiekti amžinąją palaimą, ar vien tik teisingas tikėjimas Dievu, net ir be nuopelningų darbų, gali tai padaryti – „sola fide“ – „vien tikėjimu“, kaip mokė Liuteris. Šios kovos vyko su tokiu įkarščiu, kad kunigas Johanas Funkas Karaliaučiuje dėl savo paramos Ozianderiui buvo persekiojamas, suimtas ir viešai nukirsdintas Lėbenichto turgaus aikštėje, nes mokė, jog geri darbai yra naudingi siekiant amžinosios palaimos. Nors Liuteris esą pasakęs, jog mieliausiai gerus darbus paskelbtų „mirtina nuodėme“, nes jie menkina Dievo malonės svarbą! Vyskupas Joachimas Merlinas anksčiau kartais vargdavo aiškindamas neapgalvotus savo globotinio Labguvoje pasisakymus kaip nuo pasaulio atsiskyrusio mokslininko kalbas, kad tik išgelbėtų jį iš sunkios padėties! Bet Hešuzijus?! Jis guodėsi tuo, kad Labguva paprastai būdavo paskutinė iš lankomų bažnyčių. Vizitatoriai, keliaujantys nuo vieno lankomo kunigo pas kitą, iš Labguvos vienu iš daugelio laivų, plaukiančių toliau Deimenos bei Priegliaus upėmis, grįždavo į Karaliaučių. Senasis kunigas dar nebuvo girdėjęs apie jokią vizitaciją, nes ponai kolegos paprastai slapta pranešdavo vieni kitiems, kai kur nors prasidėdavo patikrinimai.

Tačiau jei pats velnias prikištų nagus ir pakištų Hešuzijui mintį pradėti seniai vėluojančias vizitacijas per Jonines Labguvoje… Tuomet jis, krikščionių liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas, garbingai pasenęs tarnystėje, su gėda ir panieka būtų išvarytas iš savo parapijos ir visiškai pašalintas iš bažnytinio gyvenimo. Juk jis, užuot vedęs vietinius pagonis į švenčiausią krikščionybę ir nepaisydamas visų draudimų, Dievą piktinančia Joninių ugnimi tik sustiprino juos bjaurioje pagonybėje. Be abejo, jaunasis mokytojas pasirūpintų, kad vyskupas Hešuzijus ir jo palydovai sužinotų apie labai nemalonią vaiko vardo painiavą per šiandienos krikštynas, kai kunigas krikštijamam kūdikiui, vietoj lietuvių tėvų reikalauto gero vokiško vardo Berta, davė nekenčiamą, grynai lietuvišką ir pagonišką vardą – Birutė! Ir vis dėlto, nepaisant savo simpatijos paniekintiems aisčiams ir jų gražiems, sielą jaudinantiems papročiams, giliausioje širdies kertelėje jis tikėjo esąs geresnis, ištikimesnis krikščionis nei vyskupas Hešuzijus ar daugelis kitų dvasininkų. Apie tokius teologus Melanchtonas, likus kelioms dienoms iki mirties, pasakė, jog džiaugiasi artėjančiu galu, nes jis pagaliau išlaisvins jį iš „rabies theologorum“ – siautulingo teologų įniršio!

Kunigui akimirką pasirodė, kad jo širdis susitraukė, o nematomas kumštis suspaudė gerklę. Tada jis sugriebė abi lango varčias, plačiai jas atidarė ir nustūmė iki pat medinės namo apdailos. Tačiau vos pasilenkęs, senasis dvasininkas tamsoje, visai arti po langu, staiga pamatė baltą vaiduoklišką figūrą. Ji sėdėjo tarsi sargybinė ant vidutinio aukščio granito luito, atsirėmusi į namo sieną. Netrukus jo širdį perliejo šilta džiaugsmo srovė: tai buvo jo žmona. Ji rymojo ten iškilmingai kaip aisčių žynė, baltai apsirengusi, su auksine diadema plaukuose. Ji pamaldžiai sėdėjo tarp didelės naminės rupūžės ant luito dešinėje ir melsvai šviesaus žalčio su dviem auksiniais pusmėnuliais pakaušyje, kuris nuo ugnies atšvaitų atrodė didesnis nei natūralaus dydžio ir buvo aukštai išsitiesęs ant luito kairėje. Didžioji rupūžė ir melsvai baltas žaltys, išlindę iš po granito luitų kunigo namo pamatuose, per uogų krūmus bei aukštas sodo gėles kartu su savo drauge žvelgė į virš tamsios tvoros liepsnojantį Joninių laužą ir klausėsi nuostabių dainų. Atrodė, tarsi tai didžioji rupūžė dešinėje, tai aukštai išsitiesęs žaltys kairėje baltai figūrai tyliai šnabždėtų slaptus dalykus, kuriuos regėjo ir nujautė, lyg duotų išmintingus patarimus. Baltoji sargybinė į juos kartais vos pastebimai, bet džiaugsmingai linktelėdavo galva, ir jos auksinė diadema blyksteldavo tamsoje.

Tada senasis kunigas nebegalėjo ištverti savo darbo kambario ankštumos! Jis norėjo išeiti į sodą pas savo baltai apsirengusią, tolimos šventos ugnies blankiai apšviestą dvasios globėją su auksiniu lanku ant kaktos, su vaiduokliškai didele namine rupūže, kurios spindinčiose akyse atsispindėjo liepsnojanti ugnis, ir su ant granito išsitiesusiu, liežuvį kaišiojančiu melsvai baltu žalčiu. Jis norėjo arčiau nuostabios ugnies, aplink kurią žengė platus „Līgo“ dainininkų ratas, kurių galingos giesmės taip keistai pakylėjo sielą ir pripildė ją karšto ilgesio švytinčiam amžinųjų dievų pasauliui!

Tačiau garbingas dvasininkas vos spėjo apsisukti ir skubiai žengti du žingsnius į kambarį, kai jau nebegirdėjo naktinės giesmės sferų garsų – juos nustelbė ir prarijo duslus gaudesys, pripildęs visą patalpą! Jis sklido nuo tūkstančių vaiduokliškai didelių širšių sparnų, kurios kaip sujaudintas spiečius skraidė pirmyn ir atgal. Iš tikrųjų matėsi tik blanki, pikta, opalu mirguliuojanti jų akių šviesa, kuri prieblandoje piešė įsiutusius ratus, spirales ir zigzagų žybsnius! Jos bėgiojo susijaudinusios, virpindamos sparnus ant laužo apšviestų knygų, atrodė, kad dingsta jose ir vėl būriais išnyra. O kai sumišusiu spiečiumi skraidė po kambarį, atrodė padidėjusios. Matėsi net jų mirtini geluonys, o dūzgime skambėjo: „Tik vienas gyvenimas! Amžina palaima – amžina pragaro kančia! Sola fide! Mirtina nuodėmė! Vien tikėjimu! Sola fideee! – Funk! Fuuunk!“

Senąjį kunigą apėmė siaubas. Jis lėtai spraudėsi kairiąja siena link durų į koridorių – atrodė, kad nė vienas iš didelių gyvių jo nepastebėjo. Jis skubiai išsmuko ir užrakino duris. Tamsoje koridoriumi nuėjęs į dešinę, jis įžengė į siaurą sandėliavimo patalpą ir pro galines duris išėjo į prieblandoje skendintį ūkinį kiemą. Pats namas atrodė tarsi išmiręs, kaip tamsus karstas, kurio kraigą blankiai apšvietė anapus sodo mirganti Joninių ugnis. Kiti pastatai – daržinė, pašiūrė ir tvartai – gulėjo aplink kiemą kaip milžiniški, tamsūs, miegantys gyvūnai. Tvartų durys buvo atviros, gardai gyvuliams tušti, niekur nesimatė nė šviesos spindulėlio, nesigirdėjo jokio garso.

Tačiau tada arklidės tamsoje kažkas sujudėjo, ir dideliais šuoliais atbėgo palaidas šuo, vizgindamas uodegą; jis džiaugsmingai ir dėkingai pašoko prie savo šeimininko, tarsi šis būtų jį paleidęs! Kunigas pastebėjo, kad didelis aviganis, tarsi ieškodamas apsaugos, glaudėsi prie jo. Šuo neramiai uostinėjo aplinkui su aukštai pastatytomis ausimis, keldamas žvilgsnį aukštyn, tyliai inkštė, o retkarčiais iš jo nasrų pasigirsdavo kažkas panašaus į baimingą, duslų staugimą. Ponas Johanesas meiliai ir raminančiai paglostė jį ranka.

Tada jis pasisuko link vartelių sodo tvoroje, kurių statiniai, tarsi prie įėjimo į šventovę, buvo aukštesni už pačią tvorą. Tačiau tuos kelis žingsnius jis vos galėjo paeiti, nes šuo baikščiai spaudėsi prie kojų, lįsdamas taip arti, kad senasis dvasininkas vos neparvirto. Kai kunigas priėjo prie aukštų, viršuje suapvalintų vartelių, jis savo džiaugsmui – pats nežinojo, kodėl džiaugiasi – pamatė, kad jie nebuvo uždaryti, o tik lengvai priverti.

Staiga jie atsidarė tarsi patys, ir kaip balta svajonių būtybė su auksine diadema tarpduryje pasirodė jo žmona. Ji pribėgo tris žingsnius jam į glėbį, apsivijo rankomis kaklą, pabučiavo ir skubiai, šnabždančiu balsu pasakė: „Greitai eik į savo kambarį ir būk visiškai ramus bei saugus, gerosios dvasios yra su tavimi. Didžiosios širšės ir nuodingi šikšnosparniai negali tau nieko padaryti! Dabar nieko neklausk ir eik!“

Ji akimirką prispaudė jį prie krūtinės, dar kartą pabučiavo, ir jos bučinys buvo tarsi burtai, turėję jį apsaugoti. Žmona pažvelgė jam į veidą ir atleido rankas. Šuo džiaugsmingai vizgindamas uodegą liko prie šeimininkės, o ponas Johanesas pasisuko, skubiais žingsniais nuėjo prie galinių durų ir dingo sandėliavimo patalpos tamsoje.

Vyskupas

Kai iš tamsaus koridoriaus jis vėl įžengė į savo darbo kambarį, girdėjo tik piktą, klastingą ant sienų ir knygų ropinėjančių didelių gyvių dūzgimą bei švilpimą. Savo siaubui išvydo: liepsnojančioje opalo šviesoje piktai žibėjo jų akys, o prie kušetės stovėjo aukštai išsitiesusi, ramentu pasirėmusi figūra niūriu veidu, vilkinti juodą kelioninį apsiaustą ir skrybėlę. Tai buvo vyskupas Hešuzijus. Šalia jo buvo raštininkas iš kunigaikščio dvaro ir dar vienas vyresnis ponas minkštos pilkos odos apsiaustu – ponas Johanesas atpažino jame Karaliaučiaus konsistorijos justiciarijų.

Su taip audringai plakančia širdimi Bretkūnas giliai nusilenkė vyskupui ir kitiems ponams, kad net negirdėjo tylaus beldimo į duris. Nors kiti du bent linktelėjimu atsakė į pasveikinimą, vyskupas Hešuzijus atrodė dar labiau išsitiesęs. Nepasakęs nė žodžio, žvilgsnį nukreipęs pro langą į tolimą Joninių laužą (kuris greitai besikeičiančia šviesa slinko per jo veidą), jis iš tramdomo įniršio virpančiu balsu prabilo: – Atsiskaitykite man, kas čia vyksta jūsų bendruomenėje, jūsų parapijoje! Aš visur mačiau ir dabar netgi arti krikščioniško kunigo namo matau šėlstančią, Dievo prakeiktą vietinių pagonių gaują aplink velnišką Joninių laužą, kuris pas mus dešimtmečius griežtai draudžiamas!

Tuomet prie lango du kartus pasigirdo duslus trenksmas, ir darbo kambaryje staiga pasidarė tamsu – tikriausiai kažkas iš tarnų uždarė langines. Vyskupas, pasilenkęs į priekį, atgręžė įniršio iškreiptą veidą į nuleista galva stovintį kunigą ir suriko ant jo, kaip griežtas mokytojas rėkia ant tingaus mokinio. Tuo tarpu kartkartėmis už vyskupo vis pasirodydavo permatomi, vaiduokliški tamsiai raudoni liepsnų liežuviai: – Atsiskaitykite man: čia krikščionių bažnyčioje diakonui draudžiama ilga lazda šiurkščiai žadinti per pamokslą miegančius tingius pagonis ir bausti vietines moteris, kurios per Viešpaties Vakarienę šukuoja savo purvinus plaukus. Užtat šventame altoriuje vaikai, priešingai jų pamaldžių vokiečių tėvų valiai, krikštijami pagoniškais vardais! Čia prie krikščioniško kunigo namo laikomi ir veisiami pagoniški žalčiai, naminės rupūžės ir Dievas žino, kas dar, sodas auginamas pilnas nenaudingų gėlių, vietoj Dievui malonaus, žmonėms naudingo maisto…!

Šalom, beni david!

Tilemano Hešuzijaus balsas nutrūko, jis turėjo akimirką sustoti. Kadangi vargšas kunigas Bretkūnas tylėjo ir nebandė teisintis, tyloje pasigirdo vėl jau gana stiprus beldimas į duris. Kunigas skubiai nusilenkė vyskupui, droviai tarė „Atleiskite“, pasisuko ir atidarė duris.

Atidaręs jas, jis vos galėjo sutramdyti džiaugsmo šūksnį, o akyse sublizgo ašaros. Ištiesęs rankas, jis puolė ant krūtinės aukštai, garbingai, juodai apsirengusiai figūrai su baltais plaukais bei barzda ir tyliai sumurmėjo hebrajiškai: – Šalom, avi ahuv ve toda, toda meod, še bata davka ata! (Ramybė! Ramybė, mano mylimas tėve, ir ačiū, labai ačiū, kad atėjai būtent dabar!) Aukšta figūra apkabino kunigą, pabučiavo jį į kaktą ir atsakė: – Šalom! Šalom, beni david! Ha bikur ecelcha?! (Ramybė, ramybė, mano mylimas sūnau! Turi svečių?)

Susitikimo džiaugsmas buvo toks stiprus, kad Bretkūnas akimirkai pamiršo Hešuzijų. Tačiau atsitokėjęs sutrikęs pažvelgė per petį. Vyskupas vis dar stovėjo išsitiesęs priešais kušetę, o palydovai piktai žiūrėjo į duris. Bretkūnas prisiglaudė prie aukštos figūros, lyg ieškodamas apsaugos, ir sušnibždėjo: „Ken! Chaval!“ (Taip, deja!). Garbingas svečias vienu žvilgsniu per atviras duris atpažino Hešuzijų, suėmė kunigo ranką, peržengė slenkstį, padėjo ant grindų kelioninį krepšį ir įžengė į kambarį.

Tik dabar iš jo peisų – smilkinio garbanų – matėsi, kad jis yra žydas, o iš tamsios aprangos bei galvos apdangalo – kad jis yra vienas iš aukščiausių rabinų. Ramiai ir tvirtai žiūrėdamas į Hešuzijų savo neįprastai protingomis akimis, jis priėjo prie vyskupo, nusilenkė ir giliu, ramiu balsu tarė: – Baruch Eloheinu, tebūnie pagarbintas mūsų visų Dievas, kuris šiandien man dovanojo susitikimą su aukštuoju Sembos vyskupu Tilemanu Hešuzijumi garbingoje Prūsijos kunigaikštystėje! Čia aš, vyriausiasis rabinas Mojšė Tuvimas, Vilniaus vyriausiojo rabinato pavedimu, o kartais ir Karališkosios Lenkijos vyriausybės Krokuvoje pavedimu, dažnai turiu garbės keliauti laivu ir kiekvieną kartą sustoju Labguvoje, norėdamas aplankyti savo brangų draugą, poną kunigą Bretkūną. Jį pažįstu nuo jaunystės, kai jis viešnagę Vilniuje išnaudodavo tam, kad taip gerai išmoktų mūsų švenčiausiąją kalbą, kuria Dievas per savo pranašus kalbėjo mūsų protėviams. Galiu užtikrinti, kad jis ją moka daug geriau nei Jūsų universiteto profesoriai! Sveikinu Jūsų Šviesybę turint tokį kunigą savo vyskupijoje!

Po to jis nusilenkė ir kiekvienam iš kitų dviejų ponų tardamas: „Pone Karaliaučiaus konsistorijos justiciarijau!“ ir „Pone kunigaikščio dvaro Labguvoje raštininke!“ Pastarieji du nustebę atsakė į nusilenkimą, tačiau Hešuzijus drebėjo iš pykčio ir suriko: – Man nereikia gero mokslininko, man reikia gero krikščionių kunigo! Vietoj to, jis liepia pagoniams visur uždegti nuodėmingam geidulingumui viliojančias ir todėl kaip mirtina nuodėmė griežtai draudžiamas Joninių ugnis. Bet aš pasirūpinsiu, kad jis su gėda būtų išmestas iš bažnytinės tarnystės taip, kaip teisingai nutiko eretikui Funkui Lėbenichto turgaus aikštėje! Aš nedelsdamas išsiaiškinsiu, ar nereikia jo tuoj pat suimti!

Aukštasis rabinas labai tvirtai suspaudė kunigo ranką ir pusbalsiu tarė vyskupui: – Atleiskite, Jūsų Šviesybe, jei drįstu pasakyti, kad Jūsų griežtas nuosprendis mano draugui mane giliai išgąsdino! Jūs tikrai žinote, kaip ir aš, kad buvo imperatorių ir kunigaikščių, kurie įsakė kasmet per Jonines uždegti ugnis – pavyzdžiui, 1497 m. garsusis imperatorius Maksimilijonas Pirmasis. Taip, aš pats turėjau garbės dalyvauti Joninių ugnyje, kuri hercogo įsakymu buvo sudeginta Milžinų kalnuose. Ir Jūs žinote, kad žmonės mato tik tai, ko pilnas jų pačių vidus: nusidėjėlis, pilnas geidulių, visur mato tik žemiausius dalykus, o tyra siela visur atpažįsta tik tyrumą ir grožį!

Kol Mojšė Tuvimas kalbėjo, opalo spalvos prieblandoje už kušetės susiformavo dvi milžiniškos ausys. Jos užėmė beveik visą knygų sieną ir priminė šikšnosparnio sparnus. Vaiduokliškos liepsnos jas tai apšviesdavo, tai palikdavo mirgėti tamsoje.

Vyskupą suerzino rabino žodžiai: – Jūs nesate krikščionis ir nežinote, kad mes, krikščionys, neturime žiūrėti į nuodėmingą pasaulį. Mes turime aklai tikėti Dievo žodžiu ir laikytis Jo įsakymų, kuriuos Jis mums davė per savo sūnų Jėzų Kristų, per aukščiausią Bažnyčios tėvą Augustiną ir per buvusį vienuolį Martyną Liuterį!

Už giliai tamsiai raudonų vaiduokliškų liepsnų, tarp klausančių milžiniškų ausų, pasirodė dvi antžmogiškai didelės juodos akys, su didžiausia įtampa nukreiptos į darbo kambarį.

Teologinis disputas

Vyriausiasis rabinas šiek tiek nusilenkė vyskupui ir sujaudintu balsu tarė: – Jūsų Šviesybe, jau daugelį metų lankausi pas kunigą Bretkūną ir stebiu, su kokiu uolumu ir pasiaukojimu jis visą savo išsilavinimą skiria sielovadai! Jis verčia Knygų knygą į vietinių žmonių gimtąją kalbą. Žiūrėkite, Jūsų Šviesybe! Rabinas paėmė apie penkiasdešimt didelių lapų iš kampo, priėjo prie vyskupo ir ištiesė jam: – Tai tik labai maža Senojo Testamento dalis, ties kuria dirba ponas Bretkūnas!

Hešuzijus taip įniršo, kad su panieka atstūmė vyriausiojo rabino ranką, ir dalis lapų pabiro ant grindų! Hešuzijus rėkė putodamas iš įniršio: – Jūs esate žydas ir neturite jokio supratimo apie teisingą tikėjimą! Savo kvailomis kalbomis tik kenkiate savo draugui, nes mes nekenčiame kiekvieno oziandristo! Geri darbai, net jei tai būtų dešimt tūkstančių vertimų, negali padėti pasiekti palaimos! Vien tikėjimu – sola fide!

Įsivyravo gili tyla, kurioje vyriausiasis rabinas dabar jau beveik matomai regėjo virš liepsnų iškilusį didžiulį veidą su klausančiomis ausimis kaip šikšnosparnių sparnai. Bet jis pažvelgė į vyskupą su apgailestavimo žvilgsniu ir tyliu balsu kalbėjo: – Tegul kiekvienas tik pažiūri, kurioje dvasinėje pakopoje jis pats stovi! Jėzus buvo aukščiausios žmonijos pakopos žydas, iš kurio spinduliavo ne tik aukščiausia išmintis, bet ir dvasinė šviesa, todėl jis jau teisingai buvo vadinamas Dievo Sūnumi.

Kol ponas Tuvimas tai sakė, atrodė, tarsi iš apvestų giliai juodų milžiniško veido akių sušvito žvaigždžių šviesa.

Hešuzijus gi pašoko ir rėkė ciniškai: – Tai pagal jūsų beprotišką mokymą Kristaus dvasia šviečia ir pas pagonis? Iš stabo Apolono ar egiptiečių Ozyrio?!

Vėl įsivyravo įtampos kupina tyla. Hešuzijus numetė ramentą ir žengė tris žingsnius link rabino, tarsi norėdamas jį pasmaugti. Tačiau Mojšė stovėjo nejudėdamas ir žvelgė į vyskupą iš apačios žvilgsniu, iš kurio spinduliavo atleidžiantis gerumas ir tvirtas ryžtas. Hešuzijus, tarsi sukrėstas ir išsigandęs, svirduliuodamas atsitraukė atgal ir netyčia atsisėdo ant kušetės.

Virš ugnies liepsnų smaigalių mago veidą pamažu keitė stebuklingai gražus jaunos moters veidas.

Tačiau netrukus vyskupas atgavo savitvardą ir aštriu tonu tarė Bretkūnui: – Parodykite mums dabar, ar apskritai studijavote Bažnyčios tėvą Augustiną ir žinote jo aštuntąjį pamokslą! Paduokite jį man!

Kunigas vienu judesiu paėmė tomą „Sancti Aurelii Augustini sermones“ ir padavė atverstą knygą. Vyskupas ją išplėšė ir triumfuodamas garsiai perskaitė: – „Ista infelix consuetudo adhuc de Paganorum observatione remansit!!“ Išverskite nedelsdami! Bretkūnas pradėjo: – Šis nelaimingas paprotys iki šiol išliko dėl pagonių įpročio! Hešuzijus tęsė lotyniškai: – „Post vesperam putrescentibus flammis antiquitus more daemoniorum tota civitas flagrabat atque putrescebat et universum aerem fumus obduxerat!“ Verskite! – Po vakaro visa bendruomenė liepsnojo lyg nuo senų laikų demonų būdu dvokiančiomis liepsnomis, ir netgi oras visame pasaulyje dvokė nuo dūmų! Hešuzijus rėkė: – Šiais žodžiais Dievas draudžia prakeiktą Joninių laužą! – Tada skaitė toliau: – „Nec ullus in festivitate sancti Johannis aut in fontibus, aut in paludibus, aut in fluminibus, nocturnis aut matutinis horis se lavare praesumat!“ Verskite! – Niekas per šventojo Jono šventę nei naktį, nei ryto valandą tenedrįsta praustis ar maudytis nei šaltiniuose, nei tvenkiniuose, nei upėse!

Kur yra Dievas?

Įsivyravo nieko gero nežadanti tyla. Galiausiai vyskupas ją nutraukė: – Po viso to turiu užduoti jums klausimą: Ar apskritai tikite Dievu? Kur Jis yra? Bretkūnas atsakė tyliai, bet ryžtingai: – Taip! Bet Jis ne danguje. Jis čia, žemėje. Vyskupas išsitiesė: – Ką jūs sakote! Tai didžiausia herezija. Žemė tamsi ir nuodėminga. O Didysis Dievas yra šviesiame, aukštame danguje, Jis iš ten su panieka ir pykčiu žiūri į nuodėmingą žemę! Ar ne taip? – Ne, – lėtai atsakė Bretkūnas. – Dievas jau čia, žemėje… Vyskupas su nuostaba pažvelgė į jį: – Tai kur Jis? Bretkūnas atsakė taip pat tyliai ir ryžtingai: – Jis viskame, kas gražu, kas gyva ir džiaugiasi gyvenimu. Jis kiekviename, kas įžiūri augalo sielą ir susilieja su didžiąja pasaulio siela. Vyskupas įsmeigė akis į kunigą: – O šėtonas yra? – Aišku, yra. Ir jis irgi gyvena čia. Šėtonas – tai viskas, kas neleidžia mums pamatyti Dievo žemėje. Tai viskas, kas neleidžia matyti nuostabaus grožio, kas verčia matyti ne žmogų, o schemą. Būtent šėtonas sugalvojo teorijas, kurios neleidžia mums pamatyti Dievo gyvenime, o liepia ieškoti abstrakcijose. Pažiūrėkite į šiuos besidžiaugiančius prie laužo žmones. Kokie jie nuostabūs! Ar gali būti, kad visas šis grožis, meilė nėra nuo Dievo? Ar gali būti, kad nuo Dievo yra visa tai, kas pilka, kas atsiskiria nuo pasaulio grožio, paskelbia jį nuodėmingu? Paklauskite savo sielos, ir ji jums atsakys.

Jis nutilo.

Daugelis raudonų liepsnų susijungė į raudonus audeklus, kurie gaubė linksmas, nuogas lieknas mergaičių ir vaikinų figūras, atidžiai besiklausančias niūrių žodžių.

Hešuzijus vėl pakėlė balsą skaitydamas: – „Etiam et hoc admonete, fratres, ut cantica turpia et luxuriosa, castitati et honestati inimica, familiae vestrae ex ore non proferant; quia non est justum, ut ex illo ore, ubi Eucharistia Christi ingreditur, canticum luxuriosum vel amatorium proferatur!“ Verskite! Bretkūnas iškart pradėjo: – Ir dar įspėkite, broliai, savo namiškius, kad iš jų lūpų nesklistų nepadorios dainos, nes iš tos pačios burnos, per kurią į žmogų įeina šventoji Kristaus Eucharistija, negali sklisti jokia palaida giesmė!

Hešuzijus džiūgaudamas sušuko: – Jūs pateikėte tobulą vertimą ir tuo pačiu atidavėte save į ešafotą! Įsakau, kad buvęs kunigas Bretkūnas būtų nedelsiant sukaustytas grandinėmis ir uždarytas į Labguvos pilies rūsį! Toliau įsakau, kad būtų išsiųsti gesinti Joninių laužų būriai!

Bretkūnas stovėjo baltas kaip mirtis ir vargu ar būtų išsilaikęs ant kojų, jei rabinas Tuvimas nebūtų laikęs jo rankos. Mojšė kreipėsi į vyskupą Hešuzijų: – Jūsų Šviesybe! Jūs galėtumėte pasiekti didelės sėkmės, jei Jūs, kaip vyriausiasis ganytojas, eitumėte prie degančių laužų, kalbėtumėte su jais ir, nebardami, paaiškintumėte jiems nuodėmę!

Bet vyskupas ūmiai užsipuolė: – O, tu įžūli žydiška gyvate! Man siūlote bėgioti paskui tokius purvinus pagonis?! Tylėk, įžūlus žyde, kitaip kartu su savo draugu eisi grandinėmis prieš teismą!

Grožis

Tačiau vos tik vyskupas šiuos žodžius suriko, atrodė, tarsi nauja būtybė nepastebimai būtų įėjusi į darbo kambarį. Trys žingsniai priešais jį klūpėjo neįprastai graži, dar visai jauna moteris, įsisupusi į didelę raudoną skraistę. Jos visiškai juodi plaukai krito po vainiku iš tamsiai raudonų žiedų. Beveik dar vaikiška būtybė buvo tokios kerinčios išvaizdos, kad iš jos sklido nuostabus gėlių kvapas ir neapsakomai gražus sferų garsas.

Lilita sujudino lūpas ir pradėjo nuostabiai skambančiu paukščio balsu švelniai kalbėti: – Jūsų Šviesybe! Mūsų senovinis meistras su mumis ką tik išgirdo iš šio kambario Jūsų grasinimus, tačiau mes jų nesuprantame! Būkite gailestingas ir ateikite pas mus, ir aiškia kalba pasakykite, kas yra mirtina nuodėmė mūsų džiaugsmuose, kuriuos mums dovanoja amžinieji dievai šventuose Joninių laužuose?!

Abu vyskupo palydovai pašoko drebėdami visu kūnu! Tačiau atrodė, tarsi Hešuzijus pabustų iš gilaus apsvaigimo. Jis abiem rankomis suspaudė galvą dejuodamas: – Mano Dieve! Pasigailėk! Jei eisiu su ja, tai amžinojo pasmerkimo bedugnė, su ja – amžinoji palaima! Juodžiausia mirtina nuodėmė su ja per amžius yra Dievui malonus darbas!

Tačiau po trumpo laiko jį apėmė įsiutusi neviltis: jis sugriebė pamokslų tomą, sviedė jį per orą ir suriko: – Visų velnių vardu! Jie yra stipresni dievai! Po to jis nuplėšė nuo kaklo savo baltas apykaklaites – dvasininko orumo ženklą – ir paniekinamai sviedė jas nuo savęs! Jis norėjo pulti ant jos, prispausti prie savęs – tačiau liko sutrikęs, nes Lilita nebeklūpėjo. Ji stovėjo išsitiesusi, bet į kairę ir į dešinę nuo jos stovėjo taip pat į raudonas skraistes įsisupusios visiškai panašios jaunos moterys. Darbo kambarys atrodė jomis pripildytas.

Nuostabus gėlių kvapas vis stiprėjo, o tyli paukščių balsų giesmė galingai stiprėjo taip, kad žmonės, stovėję žemesnėse pakopose, kaip vyskupas Hešuzijus ir jo palydovai, turėjo patikėti, kad praranda sąmonę!

Tai, kas nutiko, buvo taip negirdėta, kad jų juslės negalėjo to suvokti. Iš gilios nakties tamsos žvelgė didesnės už žmogų pusiau žmogiškos, pusiau gyvuliškos būtybės. Dabar, kai sienos išnyko, jos išskleidė milžiniškus šikšnosparnių sparnus ir pakilo kartu su senų moterų veidų pelėdomis, persimaišiusiomis su stipriais sparnuotais žalčiais ir drakonų padarais!

Vyskupas ir kiti du ponai pamatė, kaip dainuojančių moterų būrys pakilo į orą, o jie patys – jau aukštai virš pirmykštės girios milžinų, tiesiai po jais palikę tamsų gyvuliškų būtybių debesį.

Vyriausiasis rabinas pietvakariuose pamatė siaurą sidabrinį mėnulio pjautuvą! Jis taip pat pamatė, kad aukštai liepsnojantis Joninių laužas užgeso, ir kur jis dar neseniai matė degančias ugnis, dabar žiojėjo miglota tamsa.

Kai darbo kambaryje vėl pasidarė tamsu ir įsivyravo tyla, Tuvimas atsisėdo ant kušetės ir patraukė Johanesą, kurį retkarčiais krėtė rauda, šalia savęs. Mojšė uždėjo ranką ant draugo pečių, pabučiavo jo viršugalvį ir tyliai tarė: – Mozalnu! (Mes išgelbėti!). Tada jis atsargiai nuvedė jį į tamsų koridorių ir plačiai atidarė duris į mažą bažnyčios aikštę.

Mojšė išėjo priešais Johanesą į banguojančias rūko būtybes. Jis atsisuko į mėnulio pjautuvą, iškėlė abi rankas ir giliu žynio balsu sugiedojo iškilmingą giesmę: – Baruch Ata Eloheinu… (Dėkojame ir šloviname Tave, mūsų Dieve, kuris išgelbėjai mus iš mirties pavojaus…).

Šie šventi garsai taip stipriai sukrėtė Bretkūną, kad velniška vyskupo niekšybė lūžo ir ištirpo. Išlaisvintas jis puolė ant krūtinės savo dideliam draugui ir ašarų dusinamu balsu ištarė: – Toda Alecha!… Toda! (Ačiū Tau! Ačiū!).

Mojšė atsisukęs į jį tarė: – Žiūrėk, brangus drauge – dangiškųjų būtybių sielos yra mūsų žemės sielos! Tačiau, kai jis pažvelgė į žvilgantį mėnulio pjautuvą, pamatė tamsų debesį, tarsi krūtinę ir galvą milžiniško debesų milžino. Praėjo tikriausiai nė minutė, ir per kapines bei bažnyčią nušliaužė vaiduokliškai tamsus šešėlis. Taip čia, žemėje, keitėsi šviesa ir tamsa, ir jos leido nuspėti blogus dalykus, vykstančius nematomose sferose.

Mojšė užmerkė akis ir klausėsi šnabždančio įvykių atgarsio migloje. Jis tyliai tarė: – Žiūrėk, ten aukštai yra didelis laikas – miglos debesis, pilnas atminties demonų.

[Autoriaus pastaba (pagal 1987 m. sausio 26 d. garso įrašą): Vyskupas Hešuzijus nepateikė jokio pranešimo apie tai, ką matė ir patyrė per bažnyčios vizitaciją Labguvoje, norėdamas išvengti griežtos bausmės, nes puikiai žinojo, kaip neoriai ir juokingai jis ir jo abu palydovai elgėsi, kai bėgo paskui bėgančias, tik į skraistes įsisupusias Lilitos dukteris, norėdami jas sugauti, žinoma, nesėkmingai. Taip kunigas Jonas Bretkūnas buvo išgelbėtas nuo ištrėmimo ir nubaudimo kaip kunigas.]

Vydūno idėjos novelėje „Bažnyčios vizitacija“

Pasitelkus sodrią magiškojo realizmo kalbą, ši romano ištrauka atskleidžia fundamentalų susidūrimą tarp dviejų radikaliai skirtingų pasaulėvokų: institucinės, dogmatinės, mirties baime paremtos religijos ir gyvosios, panteistinės, iš pačios gamtos kylančios dvasinės pajautos. Per XVI amžiaus Prūsijos istorinius personažus – Biblijos vertėją Joną Bretkūną ir fanatišką liuteronų vyskupą Tilemaną Hešuzijų – autorius meistriškai iliustruoja amžinąjį konfliktą tarp aklos doktrinos ir gyvo tikėjimo. Pagrindinė novelės mintis yra ta, kad tikrasis dvasingumas ir dieviškumas slypi ne dulkėtuose teologų traktatuose ar rūsčiose bažnytinėse bausmėse, o visatos harmonijoje, gamtos grožyje ir žmogaus gebėjime atviromis akimis mylėti gyvenimą.

Šis idėjinis pamatas yra neatsiejamas nuo Vydūno (Vilhelmo Storosto) teosofinės ir panteistinės filosofijos komplekso. Vydūnas teigė, kad tikrasis Dievas nėra tolimas, baudžiantis tironas, bet greičiau Didžioji Paslaptis, pulsuojanti kiekviename gyvybės pavidale, augalo lape ar džiaugsmingoje žmogaus šypsenoje. Ištraukoje aprašomi aisčių (senųjų baltų) Joninių papročiai Vydūno pasaulėvaizdyje yra ne primityvi pagonybė, o aukšto dvasinio lygio kultūra, gebėjusi tiesiogiai susilieti su gamtos jėgomis per šviesą ir giesmę. Kunigas Bretkūnas šiame tekste tampa vydūniškojo išminčiaus idealu: jis sugeba įžvelgti dieviškumą tiek krikščionybėje, tiek prigimtinėje pasaulėžiūroje. Jam pritaria ir vyriausiasis rabinas Mojšė Tuvimas, įkūnijantis Vydūno universalumo principą – aukščiausioje dvasinio tobulėjimo pakopoje visos religijos kalba apie tą patį Dievą ir susilieja į vieną tiesą.

Siekdamas šią filosofinę idėją išreikšti kuo stipriau ir įtaigiau, autorius pasitelkia galingas menines priemones: magiškąjį realizmą, sinesteziją ir itin ryškius vizualius kontrastus. Abstrakčios teologinės idėjos ir dvasinės būsenos čia materializuojasi ir įgauna fizinius pavidalus. Vyskupo Hešuzijaus dogmatizmas ir teologinis įniršis (rabies theologorum) tiesiogine prasme virsta agresyviu, kambarį užpildančiu širšių spiečiumi, o jo sielos tamsa – milžiniškomis šikšnosparnių ausimis, pelėdomis su senų moterų veidais ir tamsiais debesų demonais. Tai teosofijos įkvėptas požiūris, jog negatyvios mintys astraliniame plane virsta realiomis pabaisomis. Kaip absoliutus kontrastas tam iškyla gamtos ir Bretkūno dvasios šviesa: ji reiškiasi per dangiškus sferų garsus, paukščių balsais giedančias nuostabaus grožio moteris, šventąją laužo ugnį ir sidabrinę mėnulio šviesą. Autorius sukuria epinę erdvės ir šviesos dramą, priversdamas skaitytoją patirti abstrakčių idėjų susidūrimą ne tik intelektualiai, bet ir vizualiai.

Antroji dalis. KAIP ATEINAMA PRIE VYDŪNO.

VIKTORAS JUSTICKIS. VYDŪNO IDĖJOS JO DRAMOSE IR VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE

Garsus vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas buvo aistringas Vydūno sekėjas. Juos jungė artima viso gyvenimo draugystė ir bendradarbiavimas. Būtent Vydūnas paskatino Falkenhahną užsiimti baltistika. Būtent Vydūnas keleriais metais vėliau, laikydamas rankose fundamentalų savo jauno mokinio veikalą, skirtą Jonui Bretkūnui, pasakė: „Mokslas gerai. Bet taip pat turite rašyti meno veikalą apie tuos žmones, parodyti jų sielą.“ Taip buvo pradėtas novelių romanas „Ninka“. Po kurio laiko Viktoras atnešė Vydūnui pirmą novelę. Perskaitęs šis pasakė: „Tai žiauru, bet tiesa…“ Karas nutraukė rašymą, tik vėliau jis buvo tęsiamas. 1986 m. „Pergalės“ žurnale pasirodė puikus docento Jono Kiliaus kelių šio romano novelių vertimas. 2006 m. dar viena novelė buvo išspausdinta „Krantų“ žurnale. 2021 m. Vydūno draugijos pastangomis išverstos ir paskelbtos jos tinklalapyje kitos novelės.

I.VYDŪNO DRAMOS

1..DIDŽIOSIOS AMŽINOS UGNIES IR JŪROS VARPŲ SLĖPINIAI

Pagrindinis Vydūno dramų trilogijos „Amžina ugnis“ veikėjas – Amžinoji ugnis, paslaptinga, stebuklinga, nuostabi ir šventa substancija. Ji yra visur: ir aukure, ir šventuose miškuose, ir saulės spinduliuose. Ji pripildo teigiamų veikėjų širdis, teikia jiems drąsos ir dvasinės jėgos. Ji yra jų meilėje ir pokalbiuose. Ją jie saugo, jai tarnauja ir skiria savo gyvenimą. Kol ji gyva, gyva ir Lietuva. Jai užgesus, žus viskas, kas brangu jos tautai.

Dramoje „Jūros varpai“ tą patį vaidmenį atliko varpų garsai. Jie taip pat dalyvauja kiekvienoje scenoje nuo pat dramos pradžios iki pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kiek veikėjai ir siužetas artimi tam, ką skelbia varpai, varpų garsai stiprėja, silpsta ar visai nutyla.

Amžinoji ugnis nėra įprasta degtuko ugnis. Ir Jūros varpų gaudesys nėra vien garsas. Ir vienas, ir kitas stebuklinga ir nuostabi koncentracija viso gero, kas yra pasaulyje: šviesos, gėrio, meilės, šventumo, žmogiškumo.

„Jūrų varpuose“ tokie pat yra Jūros varpų garsai. Kaip ir Amžinoji ugnis, jie koncentruoja viską: ir gyvybės jėgas, ir grožį, ir įkvėpimą, ir viso egzistuojančiojo esmę ir Amžinybę, ir didžiųjų dievų balsus, ir išmintį. Jie, kaip ir Amžinoji ugnis, prakilnina žmogų, kelia jį aukštyn, į didybę, ir padeda jam suprasti, koks stebuklas yra žmogus ir kokia laimė gyvenimas. Jie verčia palikti kasdienio gyvenimo vieškelį ir pasukti į žmogiškumo kelią. Jie gydo nuo visų skausmų, sprendžia visas problemas, pripildo žmogų šventumo ir džiaugsmo.

Vydūnas ir Viktoras Falkenhahnas. 1935. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Kartu Amžinoji ugnis ir Jūros varpų garsas – tai substancija, kuri plinta, skleidžiasi, liejasi, užpildo pasaulį ir žmonių sielas. Ji gali įsilieti į žmogaus sielą ir žmogus keičiasi – jam tampa girdimi ir varpai, jis įžiūri juos visur: ir bangų mūšoje, ir vaiko šypsenoje, ir mylimojo širdyje. Šita substancija gali užpildyti pasaulį ir šis pasidaro visai skirtingas. „Jūrų varpų“ antroje dalyje, kai varpai nutyla, pasaulis ir žmonių sielos užgęsta, tampa tuščios, kiekvienas rūpinasi tik savo smulkiais reikalais. O trečioje dalyje, kai visi išgirsta varpus, tai iškart viską pakeičia. Varpų garsai skatina žmonių vienybę ir brolybę, išsprendžia visas jų problemas, dingsta visi priešiškumai ir konfliktai. Lygiai taip pat, „Amžinos ugnies“ veikėjai žino, kad, užgesus aukuro ugniai, visa šalis paskęs tamsoje.

Vydūnas tiesiogiai sieja šią stebuklingą substanciją su Filosofijos Didžiuoju Slėpiniu, kuris jo filosofijoje yra dieviškasis pradas. Prologo ir epilogo „regėjimai“, pasak Vydūno, „parodo, kuriuo žvilgiu sutvėriau „Amžiną ugnį“. <…> Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieniai žmonės, pavienės tautos net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai.“ Taigi Amžinoji ugnis ir Varpų garsai tas pats, kas Vydūno filosofijoje Didysis Slėpinys, kuriame koncentruojasi viskas: ir pasaulio didybė, ir jo harmonija, ir jo prasmė, ir jo grožis, ir atsakymas į visus klausimus, ir žmogaus esmė, ir jo kilnumas, švelnumas, meilė, supratimas.

2.DIDYSIS LAISVĖS IŠTROŠKUSIOS TAUTOS SLĖPINYS

Ar tikrovėje egzistuoja tokia substancija, kuri gali pripildyti žmonių širdis ir iš karto pakeisti juos, atnešti viską, kas yra gera: ir grožį, ir dorybę, ir išmintį, ir meilę, suvienyti juos, sukelti dvasinį pakilimą, pakelti virš kasdienybės ir nukreipti link didžiųjų bendrų, visai tautai svarbių tikslų, įkvėpti bendriems veiksmams, padaryti žmones vienminčiais, panaikinti jų smulkių kasdienių interesų sukeltus konfliktus ir paversti juos kovos draugais ir broliais, kai jie palaiko ir paskatina vienas kitą? Taip, egzistuoja. Vyresnei lietuvių kartai teko patiems išgyventi laiką, kai nepriklausomybės dvasia, kaip Amžinoji ugnis ir Jūrų varpų garsai, užpildė viską. Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Prisiminimai apie tą laikotarpį tai, visų pirma, prisiminimai apie stebuklingą jo atmosferą.

Nepriklausomybės ir laisvės dvasia pleveno visur. Atrodė, kiekvienas paukštis čiulba apie nepriklausomybę, apie mūsų laukiantį visai kitą, nuostabų gyvenimą. Atrodė, kad Saulė šviečia ypač skaisčiai, nes tai jau buvo nepriklausomybės saulė. Kaip ir Amžinoji ugnis, ir Jūros varpai, nepriklausomybės dvasia teikė drąsą ir ryžtą. Kaip ir Amžinoji ugnis, ir Jūrų varpų garsai, nepriklausomybės dvasia nešė visa, kas geriausia: laimę, teisybę, dorą, grožį, visuotinį dvasinį pakilimą, kėlė mus visus virš niūrios kasdienybės ir suvienijo, siekiant naujo, išsvajoto gyvenimo.

Kaip ir slėpininga Vydūno Amžinoji ugnis ir Jūros varpų skambesys, nepriklausomybės dvasia plito ir pripildė kiekvieno žmogaus širdį ir iškart keitė jį, darė kitu žmogumi. Kaip ir Vydūno dramoje, nuskambėjus jūros varpams, žmonių skirtumai ir nesutarimai pasidarė nesvarbūs – visi tapo viena šeima, nes kiekvieno širdį užvaldė tie patys jausmai.

Alegoriniame trilogijos „Amžina ugnis“ prologe „Liepsnų ryto giesmė“ paslaptingos liepsnelės juda aplink didžiąją ugnį, gimsta iš jos ir vėl susilieja su ja. Lygiai toks pat užkrečiantis buvo ir bendras entuziazmas – jis persiduodavo nuo vieno žmogaus kitam ir, kaip mažos šviesos „Amžinos ugnies“ įžangoje, susiliedavo su didžiąja, taip ir šis žmogus įsitraukdavo į bendrą entuziazmą.

„Jūros varpų“ trečioje dalyje, varpų garsams staigiai prasiveržus pas žmones, šie prisisėmė jų išminties, savitarpio supratimo, geranoriškumo, brolybės. Ir visos problemos tapo išsprendžiamos. Ir lygiai taip pat virš Gedimino bokšto iškilus Lietuvos vėliavai, Katedros aikštėje susirinkę žmonės jautė – dabar viskas bus gerai, viską įveiksime, viską išspręsime.

Vydūnas rašė savo dramas 1903-1915 m. Tai buvo didžiojo tautinio pakilimo mažoje ir visoje Lietuvoje laikas. Šį pakilimą 1918 m. vainikavo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Vydūno dramų žiūrovai buvo šio pakilimo laikotarpio lietuviai, kurie atkakliai priešinosi suvokietėjimui, aistringai mylėjo Lietuvą, jos kalbą, dainas, jos praeitį. Jie lankė Vydūno paskaitas ir godžiai klausė kiekvieno Vydūno žodžio apie meilę savo tautai, apie Lietuvą, jos kultūros reikšmę vokiečiams ir visam pasauliui, apie tai, kad tik per meilę savo tėvynei galima suprasti ir pamilti ir žmogų, ir visą pasaulį. Jie dainavo chore, kurį sukūrė ir kuriam dirigavo Vydūnas. Vydūnui nereikėjo jų įtikinėti, kad Lietuva – nuostabi šalis, kad ji turi tapti nepriklausoma. Šis supratimas jau pleveno jų širdyje. Jų širdis buvo pilna meilės Lietuvai ir nepriklausomybės troškimo. Jie žiūrėjo Vydūno dramas dėl to, kad jos išreiškė žodžiais ir vaizdais visa tai, kas degė kiekvieno širdyje. Tai buvo Vydūno dramų paskirtis – išreikšti tą galingą, spinduliuojantį jausmą.

Viktoras Falkenhahnas prie Kazio Šimonio nutapyto Vydūno portreto. Fotografo Bernardo Aleknavičiaus dovana, 1985. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Vydūnui neretai priekaištaujama dėl jo dramų „schematiškumo“, „deklaratyvumo“, sakoma, kad veikėjų charakteriai supaprastinti, pasižymi tik vienu bruožu. Šis Vydūno pasirinktas meno stilius turi savo vardą – ekspresionizmas. Ekspresionizmo teoretiko Herberto Reado žodžiais, „realistiniame teatre aktoriai sėdi ant kėdžių ir kalba apie orą, o ekspresionistiniame jie atsistoja ant kėdžių ir rėkia apie pasaulį“. Vydūno dramos rėkia apie Lietuvą, apie tai, kad ji turi būti laisva, kad joje turi degti Amžinoji ugnis ir skambėti Jūrų varpai. Viskas pajungiama šiai užduočiai. Ryškiausios spalvos, kosminis veiksmo mastas, įvairių menų sintezė – viskas pasitarnauja tam, kad pagrindinė idėja būtų išreikšta kuo ryškiau ir nuskambėtų kuo garsiau.

VEIKĖJAI. JAV psichologas Gideonas Allportas suskaičiavo, kad egzistuoja apie 4400 psichologinių asmenybės bruožų. Iš visos tos gausybės Vydūną domina tik viena – ar veikėjo širdyje dega Amžinoji ugnis, ar jis girdi Jūros varpų skambėjimą. Teigiama dramos „Amžina ugnis“ veikėja Gražvyda ir Romuvos gynėjai priskiria save Amžinajai ugniai. Jų priešingybė Krauris, kuris neigia ją. Visi kiti veikėjai skiriasi vienas nuo kito tik tuo, kiek jie pasišvenčia Amžinajai ugniai, kokią vietą ji užima jų širdyje. Lygiai taip pat „Jūros varpuose“ besąlygiškai teigiamas yra Bangputis, kuris pats yra to varpų gaudesio įkūnijimas, jam priešingi Pirmas ir Antras piktadariai, kurie visai tuos garsus neigia. Kiti veikėjai yra tarpiniai: Senos Elgetos, Motina su kūdikiu – girdi juos, bet tik iš dalies. Ir tai svarbiausia, ką sužinome apie juos. Argi ne taip buvo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kai mums buvo svarbu viena: tu už ar prieš?

VEIKSMAS. Tiek trilogijos „Amžina ugnis“, tiek „Jūros varpų“ pagrindinis veiksmo variklis – kova už tuos didžiuosius slėpinius: kad Amžinoji ugnis degtų, o Jūrų varpai skambėtų. Argi ne nepriklausomybės dvasia sujungė Baltijos kelio dalyvių rankas?

PROBLEMOS. Realiame gyvenime žmonės susiduria su įvairiomis problemomis ir kiekvienai randa tinkamą sprendimą. Vydūno dramose Amžinoji ugnis ar Jūros varpų skambėjimas – universalus raktas į visas problemas. Varpams skambant jos tiesiog ištirpsta, tampa aiškios ir išsprendžiamos. Argi ne tai jautė to trumpo laikotarpio žmonės: mes nepriklausomi, dabar viskas bus gerai, įveiksime visus sunkumus, išspręsime visas problemas…

II.VIKTORAS FALKENHAHNAS. .ŽMOGAUS VIDINIS KELIAS Į VYDŪNĄ

1.NAUJI LAIKAI – NAUJI UŽDAVINIAI

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapome nepriklausomi ne tik nuo kitos šalies. Tapome nepriklausomi nuo pareigos vienodai galvoti. Atsivėrė anksčiau neprieinami pasaulio kultūros ir mokslo lobynai. Didžiulis ir be galo įvairių idėjų, knygų, meno stilių srautas užpylė mus. Ir kiekvienas rodė dar vieną kelią, o visi kartu jie rodė tūkstančius galimų kelių.

Mes pasidarėme nepriklausomi ir nuo ankstesnio uždarumo. Pradingo sienos, mums atsivėrė visas platus pasaulis. Pamatėme miestus ir šalis, kurių anksčiau net nesvajojome pamatyti. Atsivėrė begalinės galimybės bendrauti ir bendradarbiauti su tūkstančiais žmonių visame pasaulyje. Pasidarėme nepriklausomi ir nuo daugybės draudimų, kurie kiekviename žingsnyje slopino mūsų iniciatyvą. Dabar gi atsivėrė begaliniai veiklos laukai.

Atsidūrėme visiškai naujame pasakiškame pasaulyje, kuriame kiekvienam iš mūsų atsivėrė naujos begalinės galimybės. Nėra nieko labiau įkvepiančio nei beribės galimybės. Suspausta žmogaus siela išsiplečia ir ją pripildo nuostabus džiaugsmas, begalinė energija ir noras kurti. Tai buvo bendras išgyvenimas, bendra entuziazmo banga, kuri, kaip Vydūno ugnis ir jo Jūrų varpų garsai, sklido, plėtėsi, apėmė vis daugiau žmonių.

Paskui atėjo prablaivėjimas. Kiekvienas ėmė naudoti šias naujas galimybes savo asmeniniams tikslams, ir keliai išsiskyrė. Vakarykščiai broliai tapo konkurentais, konkurentai – priešais. Kiekvienas siekė savo tikslų ir dažnai paaiškėdavo, kad šie tikslai prieštaringi ir skatina priešiškumą ir kovą. Pasibaigė laikai, kai visi kovojo už Lietuvą. Dabar kiekvienas kovojo tik už save.

Visuotinis apsvaigimas, kurį sukėlė nepriklausomybės atkūrimas, praėjo. Jo vietą užėmė kartus prablaivėjimo ir nusivylimo jausmas. Bendra kova visų su visais sugrąžino sienas tarp žmonių, o naujos beribės galimybės tapo tik įrankiu tarpusavio kovoje. Nemažai žmonių priėmė tokį pasaulį kaip realybę. Jie patikėjo, kad tai ir buvo išsvajotas nepriklausomybės atkūrimo tikslas, o iš to kilusi visuotinė kova visų prieš visus – tai ir yra ilgai laukta laisvė. Dėl viso to kilo daugybė problemų.

Sigitas Parulskis teigia: „Prieš dvidešimt metų lietuviai vienijosi politiniu, tautiniu pagrindu: „Mes, lietuviai, turime vienytis, kad išvarytume okupantą.“ O dabar okupantas yra mūsų valstybėje – tai mūsų godumas, nepagarba, sąžinės neturėjimas, doros jausmo praradimas.“

Įvyko tai, apie ką visada kalbėjo Vydūnas: nepriklausomybė ir laisvė tikrai atneša laimę, bet tik tada, kai visa tai ateina kartu su žmogiškumu, brolybe, meile, teisingumu, grožiu, išmintimi. Be jų, nepriklausomybė ir laisvė tik nuskurdina žmogų ir tautą, atneša kovą visų su visais, tik atskiria kiekvieną nuo visų ir sukelia dvasinį skurdą.

Nepriklausomybė suteikė demokratiją – tai puiku. Demokratija leidžia išaiškinti kiekvieno žmogaus interesą ir nuspręsti taip, kaip gera visiems. Bet taip yra, jeigu viešpatauja žmogiškumas, brolybė, meilė, teisingumas, išmintis. Be viso to, bus priimami tik sprendimai, kurių nori stipriausias.

Nepriklausomybė atnešė žodžio laisvę. Tai nuostabi dovana. Voltaire’as sakė: „Kategoriškai nesutinku su Jumis, bet esu pasiryžęs mirti už tai, kad galėtumėte pasakyti tai, ką galvojate.“ Priešinga nuomonė labai svarbi kiekvienam žmogui. Ji verčia pažiūrėti į reikalą kitaip. Bet taip įvyksta, tik jei yra ta nuostabi substancija, ta Amžina ugnis ar Jūros varpų garsas, apie kuriuos rašė Vydūnas. Kai to nėra, priešinga nuomonė sukelia tik norą uždrausti ją ir žodžio laisvė supriešina žmones.

Patriotizmas, meilė savo šaliai ir tautai – tai nuostabu. Tačiau taip yra, jei dega Amžina ugnis ir skamba Jūrų varpai. Jei to nėra, patriotizmas tampa savo asmeninių interesų pramušimo ir karjeros įrankiu.

Taigi, atgavus nepriklausomybę, kitas žingsnis – panaudoti naujas begalines galimybes žmogiškumui, brolybei, meilei, teisingumui, grožiui, išminčiai kurti. Būtent apie tai Vydūnas rašė 1918 m. Lietuvos Tarybos pirmininkui:

„Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas. Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta.“

Taigi nuostabios „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros“ substancijos sukūrimas – dabar svarbiausia užduotis. Viktoro Falkenhahno novelės skirtos tam žmonių keliui link visų jų.

2.KODĖL NEGYVENAMA PAGAL VYDŪNĄ?

Vydūno idėjos niekam ne paslaptis. Lietuvoje būtų nelengva rasti žmogų, kuris negirdėjo apie Vydūną. Apie Vydūną pasakojama mokykloje, leidžiamos jo knygos, organizuojamos įspūdingos mokslinės konferencijos, jo vardu vadinamos gatvės. Tai ko trūksta? Kodėl negyvenama pagal šias idėjas? Filosofinės idėjos kelias į realų gyvenimą nėra paprastas.

Gali ateiti didis filosofas ir padovanoti žmonėms be galo gilią idėją, kuri gali išgelbėti pasaulį. Tačiau ši filosofinė idėja taip ir liks grynai filosofinė, jeigu neįvyks svarbiausia – jeigu ji liks tik prote ir neras kelio į žmogaus širdį.

Maža to, kad idėja būtų žmogui žinoma ir žmogus jai pritartų. Dar reikia, kad iš tiesos ji taptų jo asmenine tiesa – tiesa man. Tai įvyksta, kai, pažiūrėjęs į ją „dvasios žvilgsniu“, žmogus pamato, kad ši idėja teisinga ne tik apskritai, bet ir jam asmeniškai, kad ji atsako į jam svarbius klausimus, teikia svarbiausių problemų sprendimą, kad jis nori eiti tuo keliu, kurį ji atveria.

Tai nėra paprasta, tai neįvyksta savaime. Neretai tam, kad idėja rastų kelią į žmogaus širdį, jis turi įveikti ilgą ir sunkų kelią, nugalėti savo ribotumą, atmesti nusistovėjusias nuomones, pereiti per išbandymus ir patirti naujus jausmus. Šiame kelyje jis pradeda geriau suprasti gyvenimą ir save, tada tiesa apskritai tampa tiesa jam.

Čia slypi Vydūno dramų ir Falkenhahno novelių skirtumų šaltinis. Dramose Vydūnas skelbia savo idėjas ir tam naudoja tinkamiausias ekspresionizmo dramaturgijos priemones. O Falkenhahno novelėse rodoma, kaip žmogus ieško ir randa kelią į šias idėjas, kaip jos tampa jam tiesa man. Tam tinkamiausios psichologinės prozos ir magiškojo realizmo priemonės.

Viktoras Falkenhahnas su Varnu. Viktoro Justickio šeimos archyvas skulptorius Kazis Varnas (1913–1971)

3.PASAULIO SUTVĖRIMAS.KODĖL PASAULIS TOKS, KAIP YRA

Pagrindinė novelių veikėja yra septynerių metų mergaitė Ninka. Kartu su savo prosenele ji slepiasi nuo vokiečių miškuose. Kaip vaikas, ji dar „švari lenta“ tabula rasa, tik pradeda gyventi, vaikiški jos jausmai pažįstami ir suprantami kiekvienam. Ji galvoja, jaučia ir elgiasi taip, kaip elgiasi kiekvienas tokio amžiaus vaikas. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį žaltį. Matome ją, padedančią savo senelei, stebinčią su ja nakties dangų ar rytinį miško rūką. Matome, kaip kiekviena aplinkinio pasaulio smulkmena sukelia jai vaikišką džiaugsmą ir susižavėjimą.

Tačiau gyvenimo problemos, su kuriomis ji susiduria, toli gražu nėra vien vaikiškos. Taip, ji vaikas. Bet ji, visų pirma, žmogus. Dėl to problemos, su kuriomis ji susiduria kaip vaikas yra ir kiekvieno suaugusiojo problemos: pasaulio netobulumas, neteisybė, pasipriešinimas ar prisitaikymas.

Pagrindinė novelės „Pasaulio sutvėrimas“ problema – neteisybė ir sielvartas, kuris užtvenkia pasaulį. Šios novelės veiksmas vyksta aisčiams sunkiausiu laikotarpiu. Ilgus metus trukusi beviltiška kova su vokiečiais jau galutinai pralaimėta. Nepadėjo nei didvyriškas pasipriešinimas, nei pasiaukojimas, nei maldos ir aukos. Nelaimės ir sielvartas užliejo kraštą.

Iš Didžiojo Žynio mergaitė sužino, kad jai lemta tapti žyne, kokia buvo jos senelė. Mergaitė žino, kad tai labai garbinga. Bet ji žino ir kita – kad, būnant žyne, jai teks atsakyti į klausimus, į kuriuos ji neturi atsakymo.

Mergaitė užduoda šį klausimą Didžiajam Žyniui. Kodėl? Kodėl visagaliai didieji dievai sukūrė tokį pasaulį? Didysis Žynys pakėlė akis į dangų ir pasakė:

Tik tas, kas sukūrė šį pasaulį, kas viską apie jį žino, galėtų tau atsakyti, kodėl jis toks. Mes nematome ir nežinome nė mažos dalelės to, ką mato ir žino jis. Jis mato ir supranta tai, ko mes nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime.

Ką gi, Ninka. Aš neturiu atsakymo į tavo klausimą, bet tu jį gausi. Aš galiu tai padaryti… Yra tik vienas būdas sužinoti, kodėl pasaulis toks, koks yra. Reikia pačiai tapti visažiniu dievu ir pasaulio kūrėja. Tada tu žinosi viską, ką kurdamas pasaulį žinojo jis, matysi viską, ką matė jis, ir patirsi tai, ką jautė jis. Tik taip sužinosi, kodėl jis sukūrė tokį pasaulį.

Viktoro Falkenhahno sveikinimas Lietuvių literatūros institute, 1974, rugsėjo 24. Viktoras Falkenhahnas ir LLI direktorius Kostas Korsakas. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Ir ji vieną po kito kuria vis naujus pasaulius. Tačiau jos laukia nusivylimas: kad ir koks nuostabus būtų kiekvienas iš jų, jis nėra tobulas – iš kiekvieno pranašumo visada atsiranda ir ne mažesnis trūkumas, visur atsiranda žmonių, kurie keikia jį. Tai sukelia nusivylimo ir nevilties jausmą ir drauge – aistringą troškimą, nepaisant visko, vis dėlto sukurti pasaulį, kuriame visi bus laimingi. Tai sukelia pirmą įžvalgą. Mergaitei kyla nuostabi mintis – leisti pasauliui pačiam kurti save, leisti kiekvienam, net ir mažiausiam šio pasaulio smėlio grūdeliui, daryti jį tokį, koks būtų geriausias šiam grūdeliui. Tačiau jos ir vėl laukia nusivylimas. Kai toks pasaulis buvo sukurtas, paaiškėjo, kad kuriant jį kiekvienas grūdelis galvojo tik apie save. Dėl to jame vyrauja kova visų su visais.

Ir vėl aistringas troškimas, nepaisant visko, pasiekti savo. Ir sužibo nauja įžvalga: jos sukurtam pasauliui trūksta svarbiausio. Ir staiga ji pasakė:

Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Tai pamatinė Vydūno idėja. Jis tikėjo, kad žmogaus raida, jo sąmonėjimas leidžia suprasti ir įvertinti kitą žmogų, atveria jam begalinius dvasinius lobius kitame žmoguje, taip pat savo ir kitoje tautoje. Tai skatina susižavėjimą jais, o šis jausmas savo ruožtu padeda geriau pažinti ir pamilti kitą žmogų, tautą, žmoniją.

4.„DU LIKIMAI“ NOVELĖ APIE TAI, KAIP BŪTI LAIMINGAM NELAIMIŲ PASAULYJE

Novelėje mistinis geležinis riteris pasakoja mergaitei, kad jos laukia nelaimių ir nusivylimų pilna ateitis. Smarkiai sukrėsta, mergaitė klausia savęs: ar verta apskritai gyventi. Tačiau šviesi moteris pasakoja jai apie kitą, šviesų likimą, kurį mergaitė išgyvens kartu su blogiu.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas. Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį. Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais. Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims! Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi viskas: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis.

Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims!..

Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą. Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę. Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską. Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis. Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo. Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus. Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų.

Perskaitęs meno kūrinį, žmogus turi ką nors suprasti, prieiti prie kokios nors išvados. Tačiau Falkenhahno novelių atveju svarbiau tai, ką skaitytojas pajunta. Savo veikaluose Vydūnas kalba, kad žmogus iš primityvios tik save matančios būtybės turi tapti savo tautos ir žmonijos žmogumi. Skaitydamas „Pasaulio sutvėrimą“ skaitytojas pasijunta tuo žmogumi ir jo širdis karštai pritaria tam. Savo veikaluose Vydūnas kalba, kad žmogaus raida vyksta tik per pasaulio pažinimą. „Du likimus“ skaitančiam žmogui širdis pasako, kad tai ir yra laimė. Vydūnas teigė, kad žmogaus paskirtis yra prisidėti prie tų didžiųjų jėgų, kurios tobulina pasaulį. Skaitydamas „Šiltos vasaros pamokos. Šaltos žiemos pamokos“ jis pajunta, kas tai yra, jo širdis pasako: „Taip! Tai tas, ko, pats to nesuprasdamas, visada norėjau!“

Visos religijos teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Krikščionybė ir judaizmas sako, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, dzenbudizmas – kad kiekvieno žmogaus viduje slypi Buda, hinduizmas – kad žmoguje slypi Brahma, Konfucijus tiesiog teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta geras. Ko gero, taip ir yra. Bet, kaip sakė didysis Sokratas, žmogus – labai savotiška būtybė: jis žino, „kaip gerai, bet daro, kaip blogai“. Kodėl žmogus, žinantis „kaip gerai“, nesielgia „kaip gerai“? Sociologai, psichologai, edukologai, moralistai, politikai teikia ilgą sąrašą priežasčių, kurios trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“. Šis sąrašas prasideda nuo gyvenimo sąlygų, baigiasi genais. Šiame sąraše minimos visos visuomeninės blogybės, nes kiekviena iš jų vienaip ar kitaip trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“.

Tačiau perskaičius Falkenhahno noveles kyla mintis: o gal priežasčių nedaug, tik viena? Gal vienintelė žmonių blogumo priežastis yra tai, kad nepažiūrėta „dvasios žvilgsniu“ į savo sielos gelmes, į kitus žmones, į pasaulį? Gal būtent dėl to nebuvo galimybės pajusti, kas tai yra būti Žmogumi, koks iš tikrųjų džiaugsmas gyventi kitiems, kokia laimė būti ne užsisklendusiu savo problemose vienišiumi, o savo tautos, žmonijos ir pasaulio žmogumi? Novelės pažadina gerumo klodus, kurie slypi kiekvieno sielos gilumoje ir kurie buvo nepastebėti ir nepažadinti.

VIKTORAS JUSTICKIS.VYDŪNO IDĖJOS VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE APIE AISČIUS

Novelių romano parašymo istorija

Novelių, apie kurias kalbėsime, idėja gimė 1940 metais Karaliaučiuje, kai jaunas vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas atnešė savo senam draugui ir mokytojui Vydūnui storą foliantą – ką tik apgintą disertaciją.

Nieko stebėtino, kad disertacija buvo atnešta būtent Vydūnui. Jų draugystei tuo metu jau buvo 25 metai. Ji prasidėjo Tilžėje 1916 metais, kai trylikametis Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, iš kurio „Vadovėlio lietuvių kalbai pramokti“ jis mokėsi lietuvių kalbos. Per tą susitikimą užsimezgusi draugystė vėliau išaugo į bendrą veiklą: juodu bendradarbiavo rengdami antrą vadovėlio laidą ir daugybę kitų Vydūno veikalų ir, svarbiausia, daug kalbėdavosi apie lietuvių tautą, jos istoriją, tradicijas ir problemas, apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje. Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką. Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, jis nusprendė rašyti apie Joną Bretkūną, prieš keturis šimtmečius gyvenusį aistringą kovotoją už lietuvių ir prūsų kultūros ir kalbos išlikimą, pirmąjį „Šventojo rašto“ vertėją. Bretkūnas taip pat buvo pirmojo lietuvių kalba parašyto religinės literatūros veikalo „Postilė“ (pamokslų rinkinio) autorius, vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Lietuvos ir Prūsijos istorikas.

Ilgai rengta disertacija 1940 metais buvo apginta ir štai Vydūnas laikė ją savo rankose. Jis ilgai vartė storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako, bet ne viską…“ Ir patylėjęs pridūrė: „Apie tai reikėtų rašyti romaną.“

Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rašyti romaną apie Bretkūną. Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną viską, kas tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius, jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstu, kad tikrai galiu sakyti, jog žinau, kaip ten iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“

Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“.

Tai atspindi kūrinio ypatumą. Viena vertus, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė yra savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Kūrinio pagrindą sudaro du novelių ciklai.

Pirmas ciklas skirtas Bretkūnui ir jo gyvenimui. 1986 metais šis novelių ciklas buvo paskelbtas („Pergalė“, 1986, nr. 5, p. 95–114). 2014 metais keletas šio ciklo novelių buvo išspausdintos „Santaroje“ („Santara“, 2014, 107/108, p. 86–99).

Kitą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.

Šių dviejų ciklų jungimas viename romane dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.

Trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“ (https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/18132-12-23-siltos-vasaros-saules-ir-saltos-ziemos-saules-pamokos-novele).

Vydūno draugija publikavo jas savo tinklalapyje (https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-vasaros-saules-pamokos-novele-apie-aiscius/). Tai novelės „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“, „Du likimai“, „Pasaulio sutvėrimas“.

Jas visas vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.

Visas noveles jungia ir tema. Tai pasakojimai apie mergaitės išgyvenimus, dėl kurių ji pradeda vis geriau suprasti žmones ir gyvenimą, įgyja žynės išmintį ir galiausiai pasirenka žynės kelią.

Kaip minėta, Vydūnas manė, kad artimai su gamta gyvenančių ir civilizacijos nesugadintų mūsų protėvių požiūris į pasaulį, žmones ir gyvenimą apskritai buvo nepalyginti artimesnis tam reikiamam, teisingam požiūriui, kurį jis skleidė visą gyvenimą. Trys ciklo novelės kaip tik apie tai, kaip anais sunkiais laikais, pirmykščio gyvenimo sąlygomis vaikui stebint aplinkinį gyvenimą, ieškant atsakymų į vis naujus klausimus, natūraliai augo aukšta humanistinė išmintis, apie kurią Vydūnas visą savo gyvenimą rašė, kalbėjo, kuria vadovavosi ir kuri, jo tvirtu įsitikinimu, buvo vienintelis kelias žmogui ir žmonijai.

Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimo. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas. Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.

Novelėse atskleidžiama atėjimo prie šių idėjų psichologija, nuosekliai, epizodas po epizodo rodoma, kaip bendravimas su savo krašto gamta ir žmonėmis dėsningai atveda septynmetę mergaitę prie pažiūrų, kurios buvo būdingos anų laikų aisčiams ir kurias skleidė Vydūnas.

Būtent apie vidinės raidos, vedančios prie Vydūno idėjų, vaizdavimą daugiausia kalbėsime mūsų paskaitoje.

Paskaita susidės iš septynių dalių.

Pirmoje trumpai apžvelgsime novelių parašymo istoriją.

Antroje ir trečioje aptarsime Vydūno idėjų, kurios atsispindi novelėse, pobūdį ir šaltinius.

Ketvirtoje dalyje kalbėsime apie meno kūrinių – novelių reikšmę plėtojant šias idėjas.

Penktoje, šeštoje ir septintoje dalyse aptarsime, kaip šios idėjos atskleistos kiekvienoje iš trijų novelių.

Vydūno idėjos ir jų šaltiniai

Vydūno filosofinis palikimas gausus. Savo autobiografijoje jis mini svarbiausius veikalus: „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Mūsų uždavinys“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir „Sąmonė“.

Ten pat jis mini savo filosofinių idėjų šaltinius. Jis rašo, kad jose „kiek paimta teosofų manymo ir senovės bei Rytų tautų filosofavimo“ (Vydūnas apie savo amžių ir darbą: https://www.vydunodraugija.lt/2011/11/patsai-apie-savo-amziu-ir-darba/). Panašiai kalbėdamas apie savo pagrindinį veikalą „Sąmonė“ jis rašo, jog skaitydami jo kūrinį „mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, persų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių metų Vokietijos manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“

Taigi negalime Vydūno priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar srovei.

Jis sėmėsi iš visų, bet kūrė savo.

Daug įdomesnis yra klausimas, kaip jis naudojo šias idėjas. Prieš tai pateikta citata apie jo filosofijos šaltinius baigiasi nuostabia fraze: „Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“

Taip, jis viską skaitė ir viską naudojo. Tačiau nė vienas iš paminėtų filosofų nebuvo tas, kas „atvėrė“ jam akis, pranešė jam naujas tiesas, apie kurias jis anksčiau neįtarė.

Priešingai, susipažindamas su jų veikalais, Vydūnas jau turėjo savo aiškią nuomonę ir kiti filosofai tik „šviesino“ tai, ką jis ir be to manė. Jis panaudojo tik tai, kas atitiko jo jau turėtą nuomonę.

Tai labai svarbus dalykas. Prisiminkime, kaip apskritai daromas mokslas.

Kadaise Niutonui uždavė klausimą: „Jūs padarėte tokius svarbius atradimus. Kur Jūsų genialumo šaltinis?“

Niutonas atsakė: „Tikrai nesu joks genijus. Esu vidutinių gabumų žmogus. Savo atradimus padariau dėl to, kad aš, mažas žmogus, stovėjau ant milžinų pečių.“ Milžinai – tai ankstesni mokslininkai, tokie kaip Aristotelis, Ptolemajas ir Kopernikas.

Šis puikus Niutono pasakymas paaiškina, kaip daromas mokslas. Kad ir koks genialus būtumėte, ką nors pasieksite tik atsistojęs ant ankstesnių mokslininkų pečių. Ir kitos kartos mokslininkai taip pat galės ko nors pasiekti tik atsistoję ant jūsų pečių. Jie remsis tuo, ką nustatėte, ir žengs kitą žingsnį…

Tačiau Vydūnas kitoks. Jo idėjos gimė kitaip. Jos gimė dar iki susipažįstant su ankstesniais mokslininkais. Iš jų jis panaudojo tik tai, ką ir pats galvojo. Visos idėjos brendo jo sieloje „nuo pat mažų dienų“. Aptardamas idėjų, išdėstytų savo pagrindiniame ir brandžiausiame filosofijos kūrinyje „Sąmonė“, kilmę, Vydūnas rašo: „Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais augo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai dar aiškėjo. Savo esmę jis kitaip nujautė, nei liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo.“

Taigi pamatinės jo mokymo idėjos ne perskaitytos storose knygose ar mokslinėse apžvalgose, ne išgirstos iš kitų, ne išprotautos. Viskas kilo iš vidaus, viskas atnešta su savimi. Savo idėjas jis pagrindžia ne mokslinių tyrimų rezultatais, jos pagrindžiamos kitaip. Pasak jo, jų teisingumo įrodymas – tai „tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją“.

Tarp kitko, gerai žinomas Vydūno gan skeptiškas požiūris į mokslo galimybes pasakyti ką nors apie žmogų, jo esmę, prigimtį, paskirtį, vietą pasaulyje.

Nestebina, kad neretai tenka išgirsti, jog Vydūnas ne filosofas, o „kultūros veikėjas“, „mokytojas“, „švietėjas“, „kovotojas“, „pranašas“.

Tačiau Vydūnas skyrėsi ir nuo jų. Jis tikrai nebuvo vienas iš nesuskaičiuojamų pranašų, kurie sužinojo tiesą iš aukščiau. Jis nebuvo ir aiškiaregis, kuris atneša tiesą iš „praregėjimų“ ir „vizijų“.

Vydūno pozicija kitokia: tai, kas yra manyje, yra ir kituose žmonėse; aš tik vienas iš tų žmonių, kurie tas tiesas ryškiau mato. „Tiesa visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.“

Taigi, Vydūnas ne „atneša“ naujų tiesų, o tik padeda žmonėms pamatyti tai, ką jie jau savyje turi, bet ne visi pamato.

Buda, prieš 2600 metų pradėjęs skelbti savo mokymą, susidūrė su pasipriešinimu. Žmonės, kuriems jis bandė aiškinti savo atrastas tiesas, sakė jam: „Pas mus ateina daugybė mokytojų ir kiekvienas dėsto savo tiesą. Dabar atėjai tu ir irgi kažką dėstai. Kodėl mes turime tikėti būtent tavimi?“

Buda jiems atsakė: „Jūs ir neturite manimi tikėti. Turite patys galvoti. Kai gaunate aukso luitą, visada patikrinate, nuplaunate, pjaunate, spaudžiate, kol įsitikinate, kad tai tikras auksas. Tą patį turite daryti ir su tuo, ką jums sakau.“

Tai nebuvo vien žodžiai. Budos tikėjimas, visų pirma, nukreiptas į žmogaus gebėjimą protauti, jį iškreipiančių mąstymo būdų, prietarų atsikratymą. Buda buvo tikras, kad jeigu žmogus geba objektyviai protauti, jei nieks neiškreipia jo mąstymo, jis pamatys tai, kas yra iš tikrųjų.

Lygiai taip pat Vydūnas apeliuoja į paties žmogaus supratimą.

Apibūdindamas savo idėjų šaltinį, Vydūnas rašė: „Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime.“ Būtent taip, žvelgiant „dvasios žvilgsniu“, pamatoma tai, ko žmogus paprastai nemato ir kas sukelia jau minėtą „tiesos jausmą, kuris nušviečia manytoją“.

Knygoje „Likimo kilmė“ Vydūnas vaizdžiai aprašo, kaip veikia šis „dvasios žvilgsnis“ – „iš gelmių pareinantis išmanymas“:

„Neišmanysime gyvenimo slėpinių norėdami juos sugauti savo kūno pajutimais. Bet jų šaknis nutveriame sąmoningai pastoję anose gelmėse, iš kur pareina išmanymas. Tuomet į gyvenimo vidaus pusę galime žvelgti.

Tai, berods, žmogus tik iš lengvo teišmoksta. Vienok tuomet jam ir vis daugiau apsireiškia gyvenimo slėpiniai. Prižengia tarsi prie užkabo. Kilstelėjo jį. Ir mato, jog čia šviesa, kad ir akys raibsta į ją žiūrint.“

Taigi, Vydūno pažinimo metodas yra „dvasios žvilgsnis“, atveriantis tiesą, kurią žmogaus „tiesos jausmas“ patvirtina. Pažinęs šią naują tiesą, žmogus „praregi“, tampa „šviesesnis“.

„Dvasios žvilgsnis“. Kas tai?

Tai atsitiko Vokietijoje, Heidelberge, kur su kolegomis medikais lankiausi benediktinų vienuolyne.

Tiesą pasakius, visada gan skeptiškai žiūrėjau į vienuolynus ir vienuolius. Mano akimis, tai kažkas dirbtinio, pabėgimas nuo realaus gyvenimo ir realių problemų. Visada maniau, kad šis pilkas bedžiaugsmis pasiaukojimas nelabai reikalingas nei pačiam vienuoliui, nei kitiems žmonėms.

Pabandžiau kuo mandagiau pasakyti tai mus lydinčiam vienuoliui. „Patikėkite, – atsakė jis, – viskas yra ne taip: didžiausias džiaugsmas ir laimė paskirti visą savo gyvenimą, kiekvieną jo minutę Dievui ir artimajam.“

Tai skambėjo gražiai, bet…

O vėliau turėjau galimybę pakalbėti su juo ilgiau.

Jis nebandė manęs niekuo įtikinti, neteikė jokių argumentų. Jis tiesiog papasakojo apie savo gyvenimą vienuolyne: ką jis jaučia besimelsdamas su kitais, ką jis jaučia teikdamas pagalbą kitiems žmonėms.

Jo pasakojimas leido nusikelti į jo gyvenimą, pažiūrėti į jį jo akimis. Kol vienuolis pasakojo, aš galvojau jo mintimis, mačiau jo akimis, gyvenau jo gyvenimu.

Ir jo klausydamas visą laiką klausiau savo sielos: ar aš tuo tikiu, ar jis tikrai laimingas, ar tikrai galima patirti džiaugsmą skiriant visą savo gyvenimą kitiems?

Pirma, kas palietė mano sielą, buvo jo nuoširdumas. Ji tikrai padėdavo ne tam, kad pakliūtų į rojų ar kad uždirbtų taškų savigarbai, ir ne tam, kad gautų aplinkinių pritarimą. Jo džiaugsmo šaltinis buvo žmogaus, kuriam pavyko padėti, džiaugsmas. Jis pasakojo apie tuos atvejus, kai pavyko tai padaryti ir jis išgyveno tą kito žmogaus džiaugsmą. Ir, klausydamas jo, žiūrėdamas į jo švytintį veidą, jaučiau, kad ir mano sieloje suliepsnodavo ta pati džiaugsmo liepsnelė.

Netikėta man buvo ir kita. Maniau, kad jis yra atsiskyrėlis, kad įstojo į vienuolyną siekdamas nutolti nuo žmonių. Paaiškėjo, kad atsiskyrėlis – tai aš, gyvenantis tik savo gyvenimą. O jis gyvena daugybės žmonių gyvenimą. Jis atsimena daugybę žmonių ir daugybę likimų. Žmonės, kuriems jis padėjo, ir toliau jam rašo, skambina, atvažiuoja susitikti. Jų gyvenimas tapo jo gyvenimu.

Pajutau, kad šis jo gyvenimas įdomesnis, turiningesnis, prasmingesnis negu mano. Tai buvo kažkas panašaus į pavydą.

Buvo ir trečias netikėtumas. Jis kitiems teikė ne tik pagalbą. Daug žmonių, kuriems jis padėjo, buvo pasipiktinę, nusivylę, netekę vilties, užsidarę savyje. Mano pašnekovas ne tik jiems padėdavo, bet ir suteikdavo jų gyvenimui prasmingumą. Jis sugebėdavo užkrėsti juos savo optimizmu, savo meile gyvenimui. Žmonės tapdavo šviesesni.

Mano siela atsiliepė ir į tai. Norėjosi būti ir bendrauti su juo, semtis jo šviesos.

Styga atsiliepia į panašų kitos stygos garsą. Žmogaus siela atsiliepia į kitos sielos jausmus. Tai ir yra „dvasios žvilgsnis“. Dvasios žvilgsnis yra vienos sielos žvilgsnis į kitą. Dvasios žvilgsnis yra, kai savo jausmais žvelgiu į kito žmogaus jausmus ir klausiu savęs: ar norėčiau būti toks, ar mano gyvenimas taptų prasmingesnis, geresnis, laimingesnis, jei jausčiau tą, ką jaučia jis, ar mano sieloje yra tie jausmai, kurie yra jo sieloje?

Vienuolio pasakojimas leido man pažiūrėti į jo gyvenimą savo sielos ir savo jausmų akimis. Ir būtent mano siela, ne mano protas davė atsakymus į tuos klausimus.

Ir turėjau prisipažinti sau pačiam, kad jis turi kai ką, ko man trūksta, kad jo pasakojimas žadino mano sieloje stygas, kurios iki tol tylėjo. Ir kažkuriuo momentu į klausimą, ar toks gyvenimas ir tokia veikla galėtų suteikti džiaugsmą ir man, mano siela tyliai atsakė: „Taip!“

Turiu pabrėžti, jog abstrakti mintis, kad reikia padėti kitiems, kad tai gali teikti džiaugsmą ir pačiam padedančiajam, man tikrai nebuvo nauja. Apie tai jau daugybę kartų man kalbėjo ir mokytojas, ir kunigas, ir šimtai knygų. Tikrai nesiginčijau dėl to. Tai buvo tiesa.

Bet tai nebuvo tiesa man.

Tai buvo graži idėja, apie kurią reikia kalbėti, kuriai reikia pritarti, bet tai jokiu būdu nereiškė šios idėjos akimis žiūrėti į savo gyvenimą, juo labiau pagal ją gyventi.

O vienuolio pasakojimas leido pažiūrėti į šią tiesą „dvasios žvilgsniu“ ir tiesa apskritai tapo tiesa man. Kažkas mano sieloje pritarė šiai idėjai ir sukėlė joje Vydūno minėtą „tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją“.

„Dvasios žvilgsnis“, kurį sukėlė vienuolio pasakojimas, leido pamatyti, kad sielos gilumoje vis dėlto glūdi šiltas noras padėti kitiems, kad tai gali suteikti man džiaugsmą.

Iš kur atsirado šis giluminis noras?

Sunku pasakyti.

Gal jį kadaise pagimdė motinos meilė. O gal tai sieloje išlikę pėdsakai viso to gero, ką man padarė kiti žmonės? O galbūt noras būti geram kitiems būdingas visiems žmonėms? Visos pasaulio religijos teigia, kad iš prigimties žmogus geras. Dzenbudizmas sako, kad kiekvienas žmogus turi savyje Budą. Induizmas teigia, kad kiekvieno žmogaus tikrą esmę sudaro siela, kuri padaryta iš Brahmano (dievo) dalies. Judaizmas ir krikščionys tiki, kad žmogus iš prigimties panašus į Dievą.

Nežinau. Ir gal tai ne taip jau svarbu.

Svarbu tai, kad žmogus gali įžiūrėti jį savyje ir tai gali padaryti tik jo „dvasios žvilgsnis“.

Joks mokslas, jokie filosofiniai samprotavimai, jokie doroviniai pamokymai ar psichologinių tyrimų išvados negalėjo atverti man to, ką atvėrė „dvasios žvilgsnis“. Tik jis galėjo sukelti praregėjimą ir leido patirti tą nušviečiantį tiesos jausmą.

Pakartosiu: pati idėja, kad artimajam reikia padėti, nebuvo svetima. Tačiau tai nebuvo „idėja man“. Trūko „tilto“ tarp šios nuostabios idėjos ir mano sielos. Vienuolio pasakojimas ir pažiūrėjimas „dvasios akimis“ ir sukūrė tiltą, atveriantį kelią link šios idėjos.

Tai buvo kelias, kuris turėjo būti nueitas. Tai buvo kelias, kurio nenuėjus nuostabiausia idėja taip ir lieka tik idėja.

Trys novelės – trys dvasios žvilgsniai į Vydūno idėjas

Vydūnas paliko mums tikrai dideles, reikšmingas ir gražias idėjas. Tai idėjos, kurios galėtų pakeisti mūsų gyvenimą, leistų sėkmingai gydyti savo socialines ir kitas ligas.

Tačiau vargu, ar galima teigti, kad šios idėjos tikrai tapo mūsų gyvenimo varikliu.

Kodėl?

Ar Vydūno idėjos kam nors paslaptis?

Ar Lietuvoje yra kas nors, kas apie jas negirdėjo?

Ar kam nors jos neprieinamos?

Tikrai ne!

Apie Vydūną pasakojama mokykloje, apie jį rašoma ir kalbama, leidžiamos jo knygos, vykdomi įvairūs projektai, tyrimai ir organizuojamos įspūdingos mokslinės konferencijos.

Vydūnas faktiškai tapo nacionaliniu simboliu.

Taigi jokiu būdu negalime manyti, kad šios idėjos nežinomos ar kam nors nepasiekiamos.

Tai ko trūksta?

Trūksta tokio pat „tilto“, kuris leistų ne tik žinoti ir suprasti Vydūno idėjas, bet ir pamatyti jas „dvasios akimis“, užduoti sau tuos pačius klausimus: „Ką jausčiau, jeigu gyvenčiau pagal šią tiesą? Ar būčiau laimingesnis, ar mano gyvenimas būtų prasmingesnis, įdomesnis?“

Atsakymas į tą klausimą būtų ne argumentų „už“ ir „prieš“ pasvarstymas, o „tiesos jausmas“ ir „praregėjimas“, apie kuriuos rašė Vydūnas.

Trys Viktoro Falkenhahno novelės kaip tik apie tai.

Jos neskirtos „paaiškinti“, „pailiustruoti“ Vydūno idėjoms. Jų tikslas – parodyti, kaip žmogus randa kelią į šias idėjas, kaip jos tampa „tiesa man“.

Svarbiausia novelėse yra būtent tai, kaip gyvenimas ir išgyvenimai skatina žmogų pažiūrėti į save ir gyvenimą „dvasios žvilgsniu“, kaip žmoguje gimsta ir stiprėja sugebėjimas tai padaryti, kaip tai įvyksta, kaip šis „dvasios žvilgsnis“ sukelia „praregėjimą“ ir parodo kelią į Vydūno tiesas. Ir kaip šis praregėjimas pakeičia žmogų ir jo gyvenimą.

Kelias į „praregėjimą“ yra pagrindinis visų trijų novelių turinys. Kiekviena iš jų rodo, kaip pagrindinė veikėja susiduria su gyvybiškai svarbia gyvenimo problema, rodo jos išgyvenimus, kurie veda link praregėjimo, kaip vėliau keičiasi ir jos mąstymas, ir jos gyvenimas.

Nė viena novelė „neagituoja“ už šias idėjas, neaptaria jų, nenurodo jų privalumų, nediskutuoja su jų oponentais. Jos apie ką kita – apie žmogaus sielą, einančią link šių idėjų.

Pagrindinė visų trijų novelių veikėja – septynerių metų mergaitė Ninka – dar „švari lenta“ – „tabula rasa“, ji tik pradeda gyventi ir vaikiškai džiaugiasi gyvenimu. Dėl to jos susidūrimas su pamatinėmis gyvenimo problemomis ypač aštrus, o jos išgyvenimai bandant rasti jų sprendimą, kurie atveda ją prie Vydūno idėjų, ypač nuoširdūs.

Novelės labai skirtingos. Tačiau visų „šerdis“, „spyruoklė“, variklis yra tas pats. Pirma, matome, kaip aštrėja ir didėja problema, su kuria susiduria mergaitė, kaip ji aptemdo jos gyvenimą. Toliau matome, kaip tai atveda prie kulminacinio sprogimo – „praregėjimo“, kaip jis gimsta iš visų jos jausmų ir minčių, kaip problema ir gyvenimo logika atveda ją prie Vydūno idėjų.

„Šiltos vasaros saulės IR ŠALTOS žiemos saulės pamokos“

Novelės tema – žmogus ir gamta.

Akcentuosime tris Vydūno mintis, kurios užima centrinę vietą šioje novelėje.

1. Vydūnas supranta gamtą nepalyginamai plačiau nei mes.

Kai ištariam „žmogus ir gamta“, į galvą iš karto ateina kad ir svarbios, bet vis dėlto siauros gamtos problemos, susijusios su tarša, miškais, flora ir fauna.

O Vydūnui gamta – tai visas pasaulis. Tai ir begalinis kosmosas, tai ir begalinės žemės gelmės, tai, pagaliau, ir mes patys – begalinis pasaulis mumyse. Pagal gamtos dėsnius gimstame ir gyvename. Viskas, kas mumyse yra ir vyksta, – tai gamta. Esame tokie, kokiems ji mums liepia ir leidžia būti. Esame jos maži vaikai, jos visai mažytės dalelės.

Esame gamtos kūriniai.

2. Tik supratęs visa tai, tik suvokęs visus savo ryšius su gamta, žmogus galės tikrai suprasti pats save. Giluminė žmogaus ir gamtos esmė yra ta pati. Dėl to kiekvienas gamtos pažinimo žingsnis yra ir savęs, savo vietos pasaulyje, savo esmės ir paskirties pažinimo žingsnis. Ir, kita vertus, kiekvienas savęs pažinimo žingsnis reiškia ir gilesnį gamtos bei ją valdančių jėgų pažinimą.

3. Gamtos ir savęs pažinimas atveria žmogui galimybę iš gamtos kūrinio tapti jos kūrėju – sąmoningai dalyvauti gamtos ir viso pasaulio raidoje – prisidėti prie bendros pasaulio raidos.

Tuo būdu žmogus keičia pasaulį ir keičiasi pats. Iš atskiro žmogaus, gyvenančio tik savo siaurą gyvenimą, jis tampa pasaulio, visatos ir kartu visos žmonijos žmogumi. Iš mažo, priklausomo nuo šios akimirkos jausmų ir konkrečios situacijos, iš nesuprantančio, kas vyksta aplinkui, sutrikusio žmogelio jis tampa tikru žmogumi, kurio siela apima visą pasaulį ir visą žmoniją. Ir jis gyvena jau ne savo siaurą, o viso pasaulio gyvenimą.

„Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būti kilęs iš visatos gausumo. Jo dvasios – sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas – atspindys pasaulio protingumo“ („Sąmonė“).

Tai didingos, gražios idėjos. Apie jas malonu kalbėti ir rašyti. Bet vienas dalykas – kalbėti, o visai kitas – priimti jas į savo sielą, šių idėjų akimis žiūrėti į save ir aplinkinį pasaulį, pagal jas gyventi.

Kaip šios idėjos gali rasti kelią į žmogaus širdį?

Novelė „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“ yra būtent apie tai, kaip šios idėjos randa kelią į jos pagrindinės veikėjos širdį.

Kūrinio veiksmas vyksta neįžengiamame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje, kur Ninka su savo senele slepiasi nuo vokiečių.

Apsakymas prasideda saulėto vasaros ryto aprašymu.

Manau, šį apsakymą, ypač jo dalį apie šį vasaros rytą, reikia skaityti žiemą, kai labai pasiilgsti spalvų, šviesos ir šilumos.

Kai žiemą pavyksta nuvažiuoti į kokį amžinos vasaros kraštą – Tenerifę, Indiją, Egiptą – ir ištrūkus iš tamsios ir pilkos žiemos atsidurti šviesos ir spalvų jūroje, patiriamas neapsakomas jausmas. Pirmas dienas šiame šviesiame, spinduliuojančiame, blykčiojančiame, įvairiausiomis spalvomis mirguliuojančiame pasaulyje žmogus jaučiasi lyg išgėręs šampano.

Būtent toks jausmas patiriamas ir skaitant novelės pirmą sceną. Ji trykšta šviesa ir spalvomis. Manau, jei novelės autorius nebūtų tapęs kalbininku, jis būtų tapęs dailininku. Jis piešė visą gyvenimą. Dailėje jis mokėjo viską: jam vienodai sekėsi ir portretai, ir peizažai, ir scenos. Jis visada piešė greitai ir tiksliai. Tai buvo įgimtas talentas. Jis turėjo fantastinę regimąją atmintį, galėjo iš atminties nupiešti vaizdą ar veidą. Tačiau jis niekada negalėjo pasisotinti žiūrėjimu.

Atsimenu, kartą vasarą ėjome maža užmiesčio gatve link savo namo. Jis godžiai rijo akimis aplinką. Tuo metu turėjo akių problemų ir gydytojas primygtinai reikalavo, kad visada dėvėtų tamsius akinius. „Užsidėk“, – priminiau jam.

„Negaliu, aplinkui taip gražu“, – atsakė jis. Ir jo balse buvo ir skausmas, ir susižavėjimas.

Jis kaip niekas kitas matė ir saugojo sieloje visą aplinkinį grožį ir meistriškai panaudojo aprašydamas šį rytą.

Aprašymas tiesiog spinduliuoja spalvomis, šviesa ir džiaugsmu.

Lyg ir nieko ypatingo neįvyksta. Pagrindinė veikėja – maža mergaitė paprasčiausiai užsiima tuo, ką įprastai vasaros rytą daro septynerių metų mergaitė. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi mažajame ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį didingą žaltį. Bet kiekvienas veiksmas, kiekvienas jos judesys perpildytas tos pačios vasaros šviesos, spalvų ir džiaugsmo.

Jai atrodo, taip turėtų būti visada. Jai atrodo, pasaulis visada turėtų būti perpildytas augmenijos, šviesos, šilumos, džiaugsmo.

Tačiau ateina ruduo. Ir viskas dramatiškai keičiasi.

Nežinau, ar jums kada nors teko išgyventi didelę katastrofą. Jeigu teko, žinote, ką tada jaučia žmogus.

Matote, kaip nenumaldoma, akla, negailestinga, nesustabdoma jėga viską naikina. Ir jaučiatės visiškai bejėgis ir beginklis. Viskas, ką žinote, ko išmokote, ką supratote gyvenime, kuo pagrįstai didžiuojatės, staiga pasidaro nieko neverta. Tapote maža, silpna, beginkle, sutrikusia būtybe.

Būtent toks katastrofos jausmas kyla iš rudens audrų, naikinančių nuostabų vasaros grožį, aprašymo:

„Keisčiausius jausmus mergaitė patyrė ir rudenį, kai lijo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių vainikus, kai jis šiaušė bei lingavo sodo medžius. <…> kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.

Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Daužėsi medžių vainikai, žemai virš miško pietų kryptimi lėkė tamsių, žaliai pilko mėlynumo debesų virtinės. Debesys buvo panašūs į milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius plačiai atvertomis akimis, ilgais besiplaikstančiais karčiais, nešančius beprotiškoje medžioklėje dalyvaujančius ilgabarzdžius raitelius.

Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.“

O vėliau atėjo žiema. Ir vėl viskas pasikeitė.

Novelėje pasakojama, kaip Ninka išėjo pasisemti vandens iš netoli namų esančio šaltinio.

„Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jį priėjusi, kaip visada, sustojo ir pažvelgė į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčių miško medžių šakos.

Ji nubėgo prie raudonai pilko akmens luito, kuris vasarą šiek tiek kyšojo iš vandens ir ant kurio sėdėdama ji bučiuodavo ir su meile glausdavo prie širdies gyvas baltas ir aukso geltonumo gėles. Dabar viso to nebebuvo. Buvo tik bauginantis šaltis, liūdesys, klaiki tuštuma, akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir ta klaiki tuštuma buvo tokia didelė, kad Ninka nejučia suklupo ant ledo prie granito luito, palenkė galvą, užsimerkė ir paklausė savo sielos:

– Kas čia atsitiko?“

Tai novelės kulminacija. Tai momentas, kai susidėjo viskas, ką ji matė ir išgyveno. Visa tai sudarė protu nesuvokiamą kontrastą tarp nuostabaus vasaros pasaulio ir dabartinės klaikios tuštumos. Buvo toks nuostabus, toks šiltas, toks spalvingas pasaulis. Ir štai nieko nebeliko. Tik baltuma ir tuštuma.

Kaip tai? Taip negalėjo, neturėjo būti, tai kodėl taip įvyko?

Kur ta nuostabi šilta vasaros saulė, kurios spinduliai lydėjo kiekvieną žingsnį ir dėl kurios švietė viskas aplinkui, kiekvienas lapelis, kiekvienas rasos lašelis?

„Kai po akimirkos ji vėl pramerkė akis, prieš ją mėlynai raudoname rūke plaukė virš horizonto pakilusi didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, jos spinduliuose nebuvo nė trupučio šilumos!

Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė:

– Šventoji ir kilnioji dievaite, kas čia atsitiko?!

Saulė tylėjo.“

Tik baltuma ir tuštuma. Kylanti saulė apšviečia viską šaltais spinduliais ir aplinkui tampa dar šalčiau ir tuščiau. Mergaitė žiūri į lėtai kylančią saulę ir širdyje jaučia nepakenčiamą, nesuprantamą, šaltą tuštumą. Kas atsitiko? Ji tik supranta, kad pradingo kažkas labai svarbaus, kas pagimdė tos vasaros gyvybę, energiją, spalvas ir šilumą. Ir jam dingus liko tik tuštuma. Kas dingo?

O toliau atsitinka kai kas, ką turime suprasti jau ne protu, o širdimi… Įvyksta atradimas.

Kaip žinoma, bet koks atradimas nors ilgai bręsta, bet įvyksta netikėtai. Dar prieš sekundę žmogus net neįtarė, kad tuoj jam gims nuostabi mintis. Manau, kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime išgyvena šį „sprogimą“ galvoje, tą staigią šviesą, staigų žaibo blykstelėjimą, kai vienai sekundei žmogus tampa genijumi ir jam atsiveria svarbi, viską apšviečianti tiesa.

Žiūrėdama į kylančią šaltą saulę, mergaitė kažką įžiūri. Ten, saulėje, ji pamato viską, kas buvo vasarą ir ko jai taip trūksta dabar. Ji pamato visa tai, ką davė vasara ir atėmė žiema.

„Stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje Ninka pamatė lelijų ir lotosų žiedus, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiškos rupūžės sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą.“

Viskas, kas buvo vasarą, ką sunaikino ruduo, ko taip trūksta dabar, nepradingo. Viskas yra. Tik visa tai pasiėmė Saulė.

„Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg norėdama pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl būsime savo žemiškose sėklose ir įgysime savo naujai atgijusius žemiškus kūnus, ir ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą, ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime tavo didžiajame sode ir prie namelio.“

Ir toliau įvyksta dar vienas atradimas – jai pagalvojus: „Saulė – tai pasaulio širdis!“, „džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą“.

Puikiai žinote, kad kilus naujai puikiai idėjai iš karto ima veržtis minčių srautas, jis viską pastato į savo vietas ir atneša aiškumą, supratimą ten, kur buvo painiava ir neaiškumas.

Taip įvyksta ir mergaitei. Mintis, kad „Saulė – tai pasaulio širdis“ parodo jai kelią.

„Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai rudeniu. O kai pasaulio širdys sutraukia į save visą pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tai, ką dauguma žmonių vadina žiema.“

Nesulaikomas minčių srautas veržiasi toliau:

„Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausioji didžioji mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji stebi, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių.

Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!“

Palyginkime su ištrauka iš Vydūno mokslinio filosofijos traktato „Likimo kilmė“:

„Yra tai visai paprasta žinia, kad saulės spinduliai sužadina regimoj materijoj visokias jėgas. Atsiranda šiluma ir su ja, paveikslui, kad vanduo virsta garu, pasiplėtimo jėga, kuri gali plaišinti ir geležinius rykius. Oras, vanduo, žemė tarsi gyvesni pastoja, kad jie sušyla. Visi gyvybės gaivalai pabunda ir tarpsta stebėtinu savo būdu. O tie gaivalai pasirodo vėl tartum seniau saulės gaminti. Galima tiesiog sakyti, jog saulės spinduliai pastoja gyvais pavidalais, paveikslui, gėlelėmis. Tačiau gėlelė yra stebėtinu būdu gyvenąs pavidalas, sutvertas iš įvairių materijos rūšių. Gyvena ji sau, o saulės spindulėlis yra kaip jos dievas, kurs jos gyvenimą sukėlė iš nebūtų sapnų ir jį išlaiko savo akivaizda“ („Likimas“).

Minėjome, kad visų trijų novelių pagrindas: 1) didelė problema, su kuria susiduria veikėjas, jo jausmai, išgyvenimai, kurie priartina jį prie atradimo; 2) aukščiausias momentas – atradimas; 3) tolesnis gyvenimas – atradimas pakeičia veikėjo gyvenimą.

Ninkos tolesnį gyvenimą lemia jos „atradimas“, kad „vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Toliau pasakojama, kaip ši mintis pakeitė Ninkos gyvenimą.

Novelė baigiasi nuostabia scena, kurioje mergaitė įvairių spalvų siūlais išaudžia gražią juostą. Tai viena iš tų gražių juostų, kurias dabar matome liaudies kūrybos muziejuose. Mergaitė rodo ką tik išaustą juostą savo senelei. Novelėje perteikiamos mergaitės mintys jos senelei žiūrint į šią juostą:

„<…> Išmintingoji senele! Be žodžių tu man sakai, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, susipynę vieni su kitais, po to staigiai išsiskiria ir tarsi pradingsta. Tačiau atsiranda kiti, lyg ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o paskui skausmingai išsiskiria. Visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingieji amžinieji dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos – tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai – margi žiogeliai.

Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš tų lininių juostų su gėlėmis, saule ir žiogeliais? Ir galbūt šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais iš praeities gyvenimo?

Senelė apkabino Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:

– Tu – didžiosios amžinosios Saulės vaikas! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis.

Ir Saulės stiprybė, ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.“

Kas turėtų pasikeisti skaitytojo sieloje perskaičius šią novelę? Kas pasikeis jam kartu su mergaite išgyvenus nuostabų vasaros žydėjimą? Kas pasikeis vėliau jam taip pat skaudžiai išgyvenus pasaulio ištuštėjimą?

Kas iš to, kad jis kartu su mergaite išgyveno „sprogimą“, kurio metu ji atrado, jog žmogaus širdis – maža saulė, skirta kurti naujiems pasauliams?

Ne protu, o širdimi skaitytojas pajus, kad tai gili tiesa. Jis pajus, kad jo tikroji paskirtis – ne monotoniškas gyvenimas, ne kasdieninė rutina, ne kieno nors, kad ir labai gerbiamo autoriteto, nurodymų vykdymas, ne paklusnumas, ne prisitaikymas, o ta saulėta kūryba, kurią jis matė novelėje.

Skaitydamas novelę, jis patirs, koks tai nuostabus jausmas „spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – [kuriant] stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų [kuriant] naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Skaitydamas novelę, jis patirs, koks nuostabus, įkvepiantis jausmas būti ne atsiskyrusiu, savo niekam neįdomų atskirą darbą darančiu žmogumi, o saule, spinduliuoti, būti besivystančio ir besikuriančio pasaulio dalimi ir kūrėju. „Dvasios žvilgsnis“ į mergaitės išgyvenimus sukels jo sieloje nuostabų džiaugsmą, pasididžiavimą, leis pajausti savo veiklos reikšmingumą ir prasmingumą.

Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.

Galbūt kaip tik tuo metu prie jo prieis kolega ir pradės jam aiškinti, kad jis klysta, kad kūrybos procesas jau gerai ištirtas moksliškai, kad mokslas rodo, jog iš tikrųjų kūrybos procesas – tai tik tam tikra mąstymo atmaina, viso labo mąstymas taikant anksčiau nenaudotus mąstymo algoritmus ir saulė čia tikrai niekuo dėta. Draugas paaiškins, jog visa ši „saulėta kūryba“ ir jausmas, kad tavo kūryba yra pasaulio raidos ir kūrybos dalis, tai labai gražu, bet abejotina, nes nepatvirtinta jokiais mokslo tyrimais.

Nesiginčysite su juo.

Bet… jums bus jo truputį gaila.

Ir naują atradimą padarysite jūs, o ne jis…

Du likimai

Novelės tema – žmogaus likimas.

Ši tema labai domino Vydūną („Likimo kilmė“, „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Žvilgis į gyvenimo gelmes: gyvenimas – kelionė tobuluman“, „Žmonijos kelias“). Per savo gyvenimą jis patyrė ne vieną likimo smūgį. Vingiuotas buvo ir jo mylimos Lietuvos likimas.

Jo žodžiai apie likimą stiprūs ir pilni skausmo: „Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.“

Jis nenusakomas ir nepaaiškinamas: „Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogu, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir moteris, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.“

Aišku, Vydūnas ieškojo atsakymo į visus šiuos klausimus.

Akcentuosime Vydūno idėjas apie žmogaus likimą, kurios užima centrinę vietą novelėje.

Pasak Vydūno, žmogus yra likimo vergas tik tol, kol yra ribotas, visiškai priklausomas nuo konkrečių aplinkybių, tik savimi besidomintis, iš visos begalinės gyvenimo ir pasaulio įvairovės išskiriantis tik savo mažą gyvenimą ir tik juo besirūpinantis. O tapęs vieningas su žmonija ir gamta, žmogus tampa nepriklausomas nuo atskirų savo gyvenimo aplinkybių ir nuo likimo vingių. „Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria… vedama į Amžinybę“ („Likimo kilmė“).

„Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla“ („Likimo kilmė“).

Novelė „Du likimai“ apie tai.

Ninka su senele turi skubiai palikti savo gyvenamą kaimą. Du jos vyresnieji broliai ir tėvas jau žuvo nuo vokiečių rankos. Užnuodyta strėle sunkiai sužeistas vokiečių didikas von Gehrenas. Pasklido gandas, kad tai padarė vienintelis gyvas likęs Ninkos brolis. Jis ieškomas. Jokių abejonių, kad vokiečiai kiekvieną akimirką gali ateiti mergaitės ir jos senelės.

Prieš kelionę mergaitė užmiega ir susapnuoja keistą sapną. Jame baisus tamsus karys ir stebuklinga šviesioji moteris jai pranašauja likimą. Mergaitė sužino, kad jai lemta išgyventi du likimus: vieną – tamsų, pilną nelaimių ir skriaudų, kitą – laimingą, kupiną šviesos ir džiaugsmo.

„Keistas buvo jos sapnas.

Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.“

Staiga Ninka išvysta prie lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dieviškąją moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.

Paskui mergaitė pamato už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovi toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas raudonas. Jis apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamano, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūri į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.

„Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.“

Jis išpranašauja mergaitei nelaimingą, tragišką likimą. Sako, kad jos laukia daug vargo, daug neteisybės, kad jos laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo, didžiulių nusivylimų, žmonių abejingumo, jų buko žiaurumo, begalinės neapykantos, nenugalimo savanaudiškumo. Jis pranašauja jai trumpą gyvenimą ir ankstyvą mirtį.

Jis sako, kad šis likimas – bausmė už jos ir jos šeimos nepaklusnumą vokiečiams, už jų maištingumą:

„Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsai suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanei, kad esi lygi kilmingiesiems. Ir už tai tu mirsi.

Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai, ji pradėjo nenumaldomai verkti. Ir tada nuostabioji moteris apkabino ją.“

Nuostabus šios stebuklingosios moters aprašymas. Štai kaip aprašomas jos drabužių baltumas:

„O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…

Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.

O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?

O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?“

Moteris paglosto Ninkai plaukus ir pradeda tyliai kalbėti.

Ji patvirtina milžino žodžius apie tragišką Ninkos likimą, bet kalba apie kitą, laimingą, jos likimą, kurį jai irgi lemta išgyventi ir dėl kurio, nepaisant visko, jos gyvenimas bus laimingas.

Stebuklingosios moters pasakojimas apie šį antrą, laimingą, likimą – tai nuostabus meninis ir filosofinis pasakojimas apie du kiekvieno žmogaus likimus.

„<…> Ninka! Mieloji!..

Aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.

Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.

Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.

Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.

Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir iš dešinės.

Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.

Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.

Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas.“

„Kaip tai!?“ – pagalvojame mes. Kodėl du likimai? Mes gi žinome, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną. Toliau baltoji moteris paaiškina, kas yra tas antras, laimingas, likimas.

„Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.

Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.

Tamsusis karys papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.

O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.

Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.“

Kaip minėjome, Vydūnas sakė, kad žmogaus vienybė su pasauliu išlaisvina jį nuo aklos priklausomybės nuo savo likimo, jis nustoja būti mažas sutrikęs žmogelis ir tampa žmonijos ir visatos žmogumi. Ir baltoji moteris pasakoja Ninkai, kaip šis laimingas likimas pakeis ją:

„Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.

Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kai nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.

Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.

Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.

Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.

Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą.“

Vydūnas manė, kad vis geresnis pasaulio pažinimas neatsiejamas nuo meilės jam. Toliau novelėje puikiai aprašoma ši meilė:

„Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.

Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.

Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.

Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.

Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Vydūnas tikėjo, kad „sąmonėjimas“ – vis gilesnis gamtos ir pasaulio pažinimas – taip pat neatsiejamas nuo meilės kiekvienai gyvai būtybei ir meilės žmogui. Nuostabioji moteris pasakoja ir apie tai:

„Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.“

Ir toliau pateikiamos mintys, itin svarbios ir Vydūnui, ir novelės autoriui, ir jos pagrindinei veikėjai. Tai mintys apie visų jų skausmą – vokiečius ir jų santykius su lietuviais.

„Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.

Mintys apie vokiečius tampa ir mintimis apie mus, dabartinius žmones, apie mūsų civilizaciją, apie tą kainą, kuri sumokėta už technikos pažangą, ir apie mūsų ateitį.

„Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.

Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.

Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.“

Kas pasikeis skaitytojo sieloje, jam išgyvenus kartu su Ninka šį keistą sapną, šias dvi pranašystes?

Tikriausiai skaitytojas – tipinis šiuolaikinis žmogus, susirūpinęs karjera ar verslo reikalais. Ko gero, jis panašus į Vydūno pavaizduotą „geidulų žmogų“, kurio nuotaika, savijauta, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu priklauso nuo daugybės įvairiausių kasdieninių problemų. Jis tikisi, kad kada nors išspręs jas ir tada bus laimingas. Tačiau, tam pagaliau įvykus, kažkodėl jaučia ne laimę, o tuštumą…

Perskaičius novelę, didžiausias atradimas jam bus tai, kad galima ir reikia būti laimingam ne retkarčiais, o visada, kad galima ir reikia būti tokiam net ir turint problemų.

Perskaitęs novelę, šis žmogus pirmą kartą gyvenime pagalvos, kad, nepaisant visų jo rūpesčių ir nesėkmių, jam pasakiškai pasisekė. Jis pagalvos, kaip jam pasisekė, kad jis apskritai gyvena šiame pasaulyje. Jis pagalvos, kaip pasakiškai jam pasisekė, kad jis gyvena fantastiškai gražioje ir įdomioje planetoje, kad gali gėrėtis jos grožiu. Jis pagalvos ir apie tai, kokiu įdomiu laiku jam pasisekė gyventi, kiek daug įdomaus jam pavyko patirti ir pamatyti. Jis pagalvos apie nepaprastai įdomius žmones, su kuriais teko susitikti ir bendrauti. Jis su dėkingumu pagalvos apie žmones, kurie jam padėjo. Ir vėl jam į galvą ateis ta pati mintis: „Kaip man pasisekė! Koks laimingas žmogus aš esu! Juk galėjau jų ir nesutikti.“ Kokios mažos ir nereikšmingos yra visos tos problemos, su kuriomis susiduriu, palyginus su ta didžiule laime, kuri man teko.“

Paskui jis tikriausiai pagalvos apie tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie neturėjo tokios laimės ir viso to nematė.

Tačiau dar didesnę nuostabą skaitant novelę jam sukels kitas atradimas. Pasirodo, toks požiūris ne tik leidžia būti laimingam, bet ir atveria kelią į kitus žmones ir pasaulį.

Jis supras, kad medis, kurį jis mato, ne tik malkos. Jis visų pirma Medis – fantastiškas, nuostabus, be galo įdomus gamtos kūrinys. O žmogus, kurį sutiko, – ne tik pavojingas konkurentas. Jis visų pirma Žmogus su tokiais pat troškimais, problemomis, baimėmis ir norais, kaip ir jis pats. Jis Žmogus, kurį būtų labai įdomu geriau pažinti, iš kurio galima daug išmokti, su kuriuo būtų įdomu bendrauti.

Pagaliau, didžiausias atradimas būtų tai, kiek jį praturtins šis naujas požiūris, koks įdomus, spalvingas ir laimingas taps jo gyvenimas.

Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.

„Pasaulio sutvėrimas“

Novelės tema – žmogus ir pasaulis.

Žmogus gyvena begaliniame, paslaptingame pasaulyje. Visi esame jo dalelė. Jam esame dėkingi, kad gimėme ir gyvename.

Tačiau mūsų pasaulis nėra tobulas. Jis perpildytas konfliktų, nelaimių. Karai, epidemijos, stichinės nelaimės – visa tai gali kiekvieną minutę atimti iš mūsų tai, kas mums svarbiausia.

Žmogaus santykis su pasauliu, jo vieta jame, jo misija pasaulyje – visa tai labai domino Vydūną.

Akcentuosiu dvi idėjas, kurios užima centrinę vietą novelėje.

1. Visatos vienybė, visko joje esančio tarpusavio sąryšis.

Kaip ir senosios Indijos filosofai, Vydūnas tikėjo, kad pasaulyje viskas susiję tarpusavyje, kad kiekviena, net ir mažytė, jo dalelė susijusi su visomis kitomis pasaulio dalelėmis.

Iš to išeina, kad bet koks, kad ir mažiausios dalelės, pasikeitimas keičia visą visatą. Vadinasi, kiekviena, net ir mažytė, dulkelė dalyvauja kuriant pasaulį ir kuria jį „pagal savo atvaizdą ir panašumą“.

„Atskiri dalykai santykiuoja su gamta pagal tai, ką jie gamtai reiškia. Kiekvienas dalykėlis, kiekvienas gyvūnėlis daugiau ar mažiau reikšmingai veikia visumą. Ir taip jis nebelieka tiktai gamtos apraiška, o tampa jos veiksniu, kurs gamtai sprendžia savo uždavinį. Kiekvienu atskiru dalyku renkasi kūrimo galia, kuri pasaulį stato. Bet teisingiau bus pasakyta tvirtinant, kad gamta kiekvienu daiktu daro savo kūrimo darbą“ („Sąmonė“).

2. Šio visuotinio ryšio ir pasaulio vienybės supratimas – sąmoningumas, kurio aukščiausia išraiška yra žmogus, atveria kelią sukurti tobulą pasaulį, tą pačią „naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Tai bus harmoningas pasaulis, kur „iš kiekvieno žmogaus suskamba nauji balsai, kurie nesipriešina prieš kitus, o tik jiems pritaria. Vienoji priežastis veikia iš daug centrų, o pasilieka ta pati Vienata. Jos pilnybė tarsi atsiveria visu savo turtu“ („Likimas“).

Novelės stilistika kitokia nei dviejų kitų.

Joje vyrauja legendos poetika. Matome vaizdus ir veikėjus, kurie skatina prisiminti M. K. Čiurlionio paveikslus.

Mergaitė kartu su senele gelbėjasi nuo vokiečių bėgdamos iš gimtojo kaimo į miškus. Jos pakyla į aukštą kalną, kuriame daug šimtmečių stovėjo aisčių šventykla ir degė amžinoji ugnis, o dabar vokiečiai vykdo mirties bausmes nepaklusniems aisčiams.

Kaip ir dera legendai, pasakojama, kad, atėjus nakčiai, šventykla atgyja, senelė su mergaite mato baltus žynius ir vaidilutes, vykdančius savo paslaptingas ir reikšmingas apeigas.

Čia, viršuje, iš Didžiojo Žynio mergaitė sužino, kad jai lemta tapti žyne, kaip jos senelei.

Ir staiga legendos poetika užlūžta.

Pagal legendos logiką mergaitė turėtų su džiaugsmu ir pasididžiavimu priimti šią savo didžiąją misiją ir turėtų įvykti įspūdingas jos įšventinimo į žynius ceremonialas.

Tačiau įvyksta visai kas kita.

Mergaitė reaguoja ne kaip legendos personažas, o kaip tikras žmogus. Užuot džiaugusis ir didžiavusis ji galvoja apie tai, kad daugybė žmonių kreipsis į ją, bet ji negalės jiems padėti.

„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.

Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę.

Ir visos šios problemos įgijo kosminį mastą – apėmė bendras nesupratimas, kodėl pasaulis toks, kodėl jame viešpatauja neteisybė, kodėl laimi blogas žmogus, o geras kenčia. Kodėl aisčių dievai padeda priešams, o ne jiems.

„Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.“

Ninka žinojo, kad, tapus žyne, jai teks atsakyti į tą klausimą. Ji užduoda jį senelei ir mato, kad ji neturi atsakymo.

Pagaliau ji užduoda jį Didžiajam Žyniui.

Ir įvyksta fantastinis, genialus siužeto posūkis.

Žynys atsako, kad taip pat nežino, nes ne jis kūrė šį pasaulį. Jis sako, kad yra tik vienas būdas gauti atsakymą – stoti į kūrėjo vietą, pačiai tapti pasaulio kūrėja. Ir jis padaro tai – Ninka tampa pasaulio kūrėja.

Reikia pasakyti, kad pati situacija, kai Didysis Žynys paverčia mergaitę visatos kūrėja, yra, švelniai tariant, ne tik legendinė, bet ir tiesiog fantastinė. Sunku rasti ir žodį tokiam fantastiškumo lygiui įvardyti.

Tačiau veikėjos, atsidūrusios visatos kūrėjo padėtyje, išgyvenimai yra visiškai realūs.

Tai, pirmiausia, nuostabus visagališkumo, susižavėjimo dėl begalinės laisvės ir begalinių galimybių jausmas. Tai ir didžiulis džiaugsmas, kad viskas pasaulyje lengvai pasiduoda jos norams.

„Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“

Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti.

„Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.“

Ir iš viso to gimė ir ją užplūdo dar vienas jausmas – „galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.“

Ji pasako stebuklingus Čiurlionio žodžius: „Tebūnie!“, ir prieš Ninkos akis iškyla ir dingsta įvairūs pasauliai.

Visi jie gražūs, nuostabūs. Bet neprilygsta išsvajotam tobulam pasauliui.

„Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tik tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.

– Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“

Po kiekvieno vis naujo mergaitės išgyvenimo kaip refrenas pasikartoja ta pati jos mintis: „Tai štai ką jautė Kūrėjas, kai kūrė šį pasaulį.“

Taip ir dabar ji pagalvojo:

Tai novelės kulminacija – aklavietė, sutrikimas ir tada kaip žaibo blykstelėjimas viską apšviečianti nauja mintis apie tai, kaip sukurti tą norimą pasaulį. Tam reikia, kad jis pats save kurtų, kad kiekviena jo dalelytė dalyvautų kūrimo procese.

„Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.

Ninka pakėlė ranką ir pasakė:

– Tebūnie!“

Ir toks pasaulis atsiranda. Jis iš tikrųjų neapsakomai įvairus ir gražus. Ir, skirtingai nuo ankstesnių stabilių pasaulių, šis kunkuliuoja energija ir nepaliaujamai kinta. Kiekviena jo dalelė keičiasi ir keičia visą pasaulį. Ir dėl to jis kiekvieną minutę atsinaujina ir tampa vis įvairesnis ir vis įdomesnis. Ninka susižavėjusi stebi jį. Ir „neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio“.

Ir staiga ateina nusivylimas.

„Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.

Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“

Ir vėl pralaimėjimas. Vėl tas pasaulis – ne tas harmoningas ir tobulas, apie kurį ji svajojo.

Ir vėl aklavietė. Ninka žiūri į tą savo sukurtą ir pradžioje ją taip sužavėjusį pasaulį ir mintyse vis kartoja klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Ir vėl atradimas. Toliau pateikiama tikrai fantastiška įžvalga.

„Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…

Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.

Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.

Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…

Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.

Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…

Ir ji pasakė:

– Aš noriu būti žyne…“

Ši novelė, kaip ir kitos dvi, parašyta, kad padėtų skaitytojui „dvasios žvilgsniu“ pažiūrėti į savo sielą ir rasti joje tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena pagrindinė novelės veikėja.

Man tik vieną kartą gyvenime teko patirti tokius jausmus.

Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis.

Tada mes tapome nepriklausomi ne tik nuo kitos šalies. Mes tapome nepriklausomi nuo pareigos vienodai galvoti ir vienodai elgtis. Mes tapome nepriklausomi nuo pilko uždaro gyvenimo. Atsivėrė tūkstančiai įvairiausių galimybių, apie kurias anksčiau nedrįsome net svajoti. Mes tapome nepriklausomi nuo savo uždarumo. Atsivėrė anksčiau neprieinami pasaulio kultūros ir mokslo lobynai. Atsivėrė durys į visą platųjį pasaulį. Tomis nuostabiomis dienomis dingo ir sienos tarp žmonių. Visi tapo broliais, pasaulis buvo mūsų, ateitis buvo mūsų. Niekada nei iki tol, nei vėliau nebuvo tokio vienybės jausmo. Būtent tą akimirką buvome ta nuostabi tauta, apie kurią svajojo Vydūnas.

Ir šis susižavėjimas dėl begalinių galimybių, nuostabus džiaugsmas, begalinė energija ir noras kurti priminė tą fantastišką jausmą, kurį patyrė novelės veikėja, pradėdama kurti pasaulį.

„Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“

Tačiau po kiek laiko kiekvienas pradėjo išnaudoti šias naujas galimybes ir kurti savo pasaulį. Ir toliau viskas vyko tiksliai, kaip aprašyta novelėje:

„Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“

Taip! Šį kartų mergaitės nusivylimą teko patirti ir mums. Buvo tas pats kartus prablaivėjimo ir nusivylimo jausmas. Bendra kova visų prieš visus atstatė sienas tarp žmonių, o begalinės galimybės tapo tik įrankiu kovoje. Tai tikrai nebuvo tas nuostabus pasaulis, apie kurį buvo svajota.

Nemažai žmonių priėmė tokį pasaulį kaip realybę. Jie patikėjo, kad daugybės naujų galimybių atsiradimas ir buvo galutinis nepriklausomybės atkūrimo tikslas ir iš to kilusi visuotinė visų prieš visus kova ir yra ilgai laukta laisvė.

Tačiau novelės veikėja nepriėmė tokio pasaulio. Ji jautė tai, ką jaučiame (kartais tik sielos gilumoje) ir mes, – kad šiam pasauliui trūksta kažko labai svarbaus. Ninka „mintyse vis kartojo klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Tada pateikiama nuostabi įžvalga:

„Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!“

Toliau išreiškiama labai vydūniška mintis, kad žmonėms dabar trūksta gebėjimo matyti tai, ką mato ji, – nuostabų žmogų, gamtą ir pasaulio grožį.

„Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.

Gal ši mintis ir parodys kelią… Gal pažiūrėjęs į savo sielą „dvasios žvilgsniu“ skaitytojas pajus, kad tas susižavėjimas mūsų žmonėmis yra daug artimesnis jo sielai nei kova ir siekis pašalinti kitą. Gal tai pavilios jį į Vydūno Lietuvą.

Pabaiga

Visos religijos teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Krikščionybė ir judaizmas sako, kad jis yra Dievo atvaizdas, dzenbudizmas – kad kiekvieno žmogaus viduj slypi Buda, induizmas – kad žmoguje slypi Brahma, Konfucijus tiesiog teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta geras.

Ko gero, taip ir yra.

Bet, kaip sakė didysis Sokratas, „žmogus labai savotiška būtybė: jis žino, kaip gerai, bet daro, kaip blogai“.

Kodėl gi žmogus, žinantis „kaip gerai“, nesielgia „kaip gerai“?

Sociologai, psichologai, edukologai, moralistai, politikai teikia ilgą sąrašą priežasčių, kurios trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“. Šis sąrašas prasideda nuo gyvenimo sąlygų, baigiasi genais. Šiame sąraše minimos visos visuomeninės blogybės, nes kiekviena iš jų vienaip ar kitaip trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“.

Gal iš tikrųjų taip ir yra. Gal iš tikrųjų mums nepavyks pagerinti žmogaus, kol nebus išspręstos visos iki vienos socialinės problemos?

Tačiau perskaičius tris noveles kyla abejonė: o gal priežasčių ne daug, o viena? Gal vienintelė žmonių blogumo priežastis yra tai, kad nepažiūrėta „dvasios žvilgsniu“ į savo sielos gelmes, į kitus žmones, į pasaulį? Gal būtent dėl to nebuvo galimybės pajusti, kas tai iš tikrųjų yra būti geru žmogumi, koks iš tikrųjų džiaugsmas yra padėti kitiems, kokia laimė būti ne užsidariusiu savo problemose vienišiumi, o savo tautos, žmonijos ir pasaulio žmogumi?

Galbūt būtent dėl to gerumo klodai, kurie slypi kiekvieno sielos gilumoje, taip ir liko nepastebėti ir nepažadinti?

Ir gal, jeigu jie būtų pažadinti, žmonės suprastų, kaip gera būti geru žmogumi, kaip gera gyventi ne tik sau, bet visai žmonijai, visam pasauliui? Ir galbūt, jei žmonės tai suprastų ir pajustų, jie rastų, kaip pašalinti visus minėtame sociologų, psichologų, moralistų, edukologų ir politikų sudarytame sąraše nurodytus trukdžius?

Kas gi trukdo žmonėms pažiūrėti į save, į kitus, į pasaulį „dvasios žvilgsniu“ ir pamatyti, kokie iš tikrųjų jie yra?

Gal jie paprasčiausiai nemoka to daryti?

O gal nedrįsta?

O gal nenori?

VIKTORAS FALKENHAHNAS.BUSIU PASKUTINIS, KAS DAR KALBA LIETUVIŠKAI…

Mano Bretkūnas spinduliuoja Vydūno šviesa

Šių eilučių autoriui jau daugiau nei 80 metų. Užnugary – ilgas gyvenimas. Nepaisant visų nepalankių išorinių aplinkybių, šie 80 metų nuo pat ankstyviausios vaikystės iki senatvės buvo laimingi. Likimas visada teikė man „didelę laimę“, apie kurią svajojo Gėtė: tai laimė visiškai atsiduoti tam, ko troško siela. Ir dabar galiu atsiduoti tam, ko norėjau ir kam ruošiausi visą šį ilgą gyvenimą, – šioms novelėms.

Ši pirmoji novelė apie mane patį, apie mano vaikystę.Pasakosiu apie save trečiuoju asmeniu, rašysiu ne „aš“, o „mažasis Viktoras“ ar tiesiog „Viktoras“. Taip patogiau. Be to, ar mažasis Viktoras ir dabartinis „aš“ tikrai tas pats žmogus? *

Berniukas, apie kurį pasakosiu, gimė 1903 metų vasarį nedidelėje Katenhofo kaimelio mokykloje. Buvo pakrikštytas ir gavo lotynišką vardą Viktor, kuris vokiškai reiškia „nugalėtojas“.

Kokia tiksli mažojo Viktoro gimimo data, vasario 11 ar 12 diena, lieka neaišku. Tai priklauso nuo to, ką pripažinsime gyvenimo pradžia: fizinį atskyrimą nuo motinos, kaip mano policija, ar pirmą įkvėpimą, kaip teigia astrologai. Mat fiziškai Viktoras gimė (kaip nustatė policija) vasario 11 dieną, likus 10 minučių iki vidurnakčio, bet nekvėpavo.

Tačiau prityrusi senoji akušerė susitvarkė. Nuostabioji akušerė kaire ranka meistriškai suėmė dvi gimusio, bet atkakliai nekvėpuojančio berniuko pėdas, pakėlė jį aukštyn, su dešine paėmė ilgą lazdą ir pradėjo negailestingai (o gal tai kaip tik buvo didžiausias gailestingumas?) stropiai mušti galva žemyn kabantį „nugalėtoją“, nors jo mama su gailesčiu kartojo: „Palik vargšelį ramybėje, matai, kad miręs.“ Ir vasario 12 dieną, 5 minutės po vidurnakčio, akušerės meistriškumas triumfavo: kūdikis pirmą kartą įkvėpė. Įkvėpė po to, kai likimas vienu kartu sudavė visus jo gyvenimui skirtus smūgius – jis daugiau niekada negavo nė vieno smūgio!

Katenhofo kaimas, kuriame gimė Viktoras, XVIII amžiuje priklausė Prūsijos kronprinco Frydricho II vaikystės draugui, kuriam kronprinco tėvas, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, 1730 metais nukirto galvą norėdamas išgelbėti savo sūnų nuo blogos jo draugo įtakos.

Katenhofas buvo vienas iš daugybės mažų kaimelių, apsuptų didelių, aukštų miškų. Dabar jis yra vakarinėje Lenkijos dalyje tarp Stepenico (Stopenica) ir Gollnow (Golionow).

Mažojo Viktoro tėvas buvo jaunas Katenhofo pradinės mokyklos mokytojas ir labai talentingas muzikas. Jis daugiausia skambino fortepijonu, ypač mėgo Bacho fugas. Taip pat labai domėjosi gamtos istorija ir vaizduojamaisiais menais ir prenumeravo menui skirtą žurnalą „Kunstwart“, kurį redagavo Ferdinandas Avenarijus, Richardo Vagnerio sūnėnas, ir kaip mokytojas prenumeravo žurnalą „Liaudies auklėtojas“, kurį redagavo Vilhelmas Švaneris. Pastarasis buvo aistringas kovotojas su rūkymu ir alkoholiu. Tokiu pat aktyviu kovotoju su jais tapo ir Viktoro tėvas.

Kai mažajam Viktorui buvo 6 mėnesiai, jo tėvas nutraukė pradinių klasių mokytojo darbą Katenhofe, su šeima išvažiavo į Turkiją ir ten pradėjo eiti direktoriaus pareigas Karagačo mokykloje prie Adrianopolio. Ši mokykla buvo atidaryta 1903 metais Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II lėšomis ir sultono Abdulo Hamido leidimu, joje mokėsi vokiečių inžinierių, įdarbintų geležinkeliui į Bagdadą tiesti, vaikai. Karagačo mieste šnekamoji kalba daugiausia buvo šiuolaikinė graikų, o kadangi tėvų tarnaitė Krištė suprato tik ją, ji tapo antrąja po vokiečių mažojo Viktoro kalba.

Pirmas ryškus prisiminimas: mažasis Viktoras laikydamas mamą už rankos eina per miestą. Matyt, tuo metu vyko didelė Graikijos Stačiatikių Bažnyčios šventė.

Aukštos bažnyčios durys buvo plačiai atvertos. Iš ten sklido dangiškai gražios giesmės. Netikėtai mažasis Viktoras paleido mamos ranką ir pradėjo kaip įmanydamas lipti bažnyčios laiptais tarp susižavėjusių, pamaldžių klausytojų. Jis įžengė į bažnyčią ir pamatė jos skliautuotą daugybės žvakių apšviestą, nuostabių kvapų ir giesmių pilną erdvę. Priekyje išvydo ilgus baltai dengtus stalus, ant kurių buvo daugybė ryškiai degančių žvakių. Ant sidabrinių padėklų gulėjo nuostabūs pyragai ir buvo padėta daugybė kvapnių spalvingų patiekalų ir gėrimų.

Už stalų stovėjo žilaplaukiai vyrai, kiekvienas su ilga balta barzda. Greta jų iš abiejų pusių stovėjo jaunesnieji, kurių barzdos ir plaukai dar buvo tamsiai rudi. Visi vilkėjo ilgus gražių spalvų drabužius ilgomis rankovėmis. Jaunesnieji turėjo mažus sidabrinius kryžius ant krūtinės ir siauras sidabrines karūnas ant galvos, vyresnieji – auksinius kryžius ir auksines karūnas, nusagstytas brangakmeniais. Staiga už stalo išryškėjo aukšta figūra. Ji buvo tokia graži, kad mažajam Viktorui užgniaužė kvapą. Ant krūtinės buvo tamsiai juodas kryžius, kurio stiebą puošė spindinčios žalialapės rožės. Aplink jo garbingą galvą spindėjo žvaigždės. Jos spindėjo kaip gyvybės vainikas, kaip neapsakomos kančios ir pasiaukojimo skausmo vizija, kaip spindinčios dieviškosios sielos šviesa. Atrodė, kad iš antgamtiškai gražių, tamsiai rudų didingojo senolio akių sklinda švelni, nuostabi melodija ir kad ši melodija gyva, suprantama kiekvienam ir be žodžių kalba apie giliausią nuolankumą ir meilę, apie didžiausią išmintį ir galią! Atrodė, tai ne tik garsai, bet ir neapsakomai gražios spalvos: mėlyna, raudona, violetinė, geltona ir dar kažkokios kitos, žemiškame gyvenime nežinomos.

Mažąjį Viktorą traukte traukė prie šio aukšto senolio, jį traukė taip stipriai, kad norėjosi verkti! Jis pasilenkė, keturiomis palindo po stalu, atsistojo tarp senų ir jaunų šventikų ir apsidairė. Tačiau tos nuostabios senos figūros, kurios ieškojo jo akys, nebuvo matyti! Dabar jis išplėstomis akimis žiūrėjo į senus ir jaunus šventikus, kurių vieni angeliškais balsais giedojo dangiškas melodijas, kiti vis nusilenkdavo; iš mažų angų sklido melsvų aitraus kvapo dūmų debesėliai, o ant baltai dengtų stalų ir visur aplinkui degė nesuskaičiuojamai daug žvakių, buvo gausybė pyragaičių ir kitų nuostabiai kvepiančių valgių bei gėrimų. Staiga visi kartu apsisuko ir nusilenkė paveikslui, kuriame buvo pavaizduota aukšta verkianti moteris, apglėbusi labai aukšto juodo kryžiaus pėdą. Kryžius buvo iškilęs labai aukštai, jo viršus skendėjo skliauto tamsoje, o ant kryžiaus buvo žmogus išskėstomis rankomis, tarsi norėtų su meile apkabinti visą pasaulį.

Tą akimirką mažasis Viktoras išgirdo iš kitos stalo pusės sklindantį ašarų gniaužiamą mamos balsą, švelniai šaukiantį jo vardą. Jis atsisuko ir išvydo susijaudinusią mamą. Ji kaip tik prasiskverbė prie stalo ir pamatė jį, stovintį kitoje stalo pusėje tarp šventikų.

Ir tą pačią akimirką Viktoras pagaliau vėl išvydo nuostabų senąjį šventiką su įstabiu juodu kryžiumi ant krūtinės. Jis stovėjo kitame stalo gale ir žiūrėjo į jį sodriai rudomis gražiomis dainuojančiomis akimis. Mažylis mielai ištiesė į jį mažas rankeles ir tamsoje nubėgo prie jo. Senasis garbingasis šventikas pasilenkė prie jo, lėtai pabučiavo šviesius vaiko plaukus, paėmė jį ant rankų, meiliai pažvelgė į laimingai besišypsantį vaiko veidą, ir tą akimirką jie tarsi susijungė toje pačioje žvaigždžių šviesoje! Iš šios dangiškos šviesos mažasis žmogelis savo širdyje išgirdo šventiko žodžius: „Kaip malonu, kad išgirdai mūsų balsą ir kvietimą ir atėjai pas mus! Nepamiršk mūsų balso ir mūsų pašaukimo, kai paskęsi suaugusiųjų gyvenime, kai eisi į gyvenimo mokyklą ir norėsi suprasti, ką reiškia „laimė“ ir likimas, kurį tau dovanojo žvaigždės. Bet dabar tau svarbiausi nuostabieji tėvai, kurie tau padovanojo gyvybę ir galimybę būti laimingam. Taigi grįžki prie jų! Mes buvome ir visada būsime su tavimi, mūsų balsą girdėsi širdyje, mūsų balsą ir kvietimą girdėsi per kiekvieną žmogų, per kiekvieną gyvenimo įvykį, per viską, ką pamatysi ir pajusi šiame plačiajame pasaulyje.“

Mažasis „nugalėtojas“ atrodė susimąstęs, beveik liūdnas. Vyriausiasis šventikas pabučiavo jį ir, nešdamas ant rankų, nužingsniavo palei stalų eilę iki galo, kur Viktoro ilgesingai ir šiek tiek piktai laukė mama. Aukštasis garbingasis šventikas su mažu vaiku ant rankų nusilenkė vis dar susijaudinusiai motinai, be galo maloniai pažvelgė į ją tamsiai rudomis akimis, o ji išgirdo savyje gimtosios kalbos žodžius: „Pažadėk man nepykti ant savo sūnelio, nes jam ir mums didelė laimė ir labai svarbu, kad jis atėjo pas mus!“

Paskui jis vėl neapsakomai meiliai pažvelgė į mažojo Viktoro veidą, nuleido jį ant žemės, vėl pabučiavo jo galvą – labai lėtai, tarsi atsisveikindamas, tarsi tai būtų malda, – tada vaiką ir mamą peržegnojo, o ji tegalėjo ištarti: „Ačiū… ačiū… ačiū.“

Šventikas vėl tarsi paguodžiamai paglostė šviesiaplaukę verkiančio Viktoro galvelę ir tą pačią akimirką dingo šventovės tamsoje.

Keista patirtis bažnyčioje, žvakių jūra, auksu ir sidabru žėrintys šventikai ir, visų pirma, vyriausiasis šventikas su nuostabiu kryžiumi dar ilgai stovėjo Viktorui prieš akis. Bet palaipsniui – kaip dažnai atsitinka vaikams – atskiri vaizdai blėso ir jo galvoje susiliejo į vieną – šiltą palinkėjimą iš jau tolimo nuostabaus grožio, gėrio ir išminties pasaulio.

Tačiau neilgai trukus jam teko patirti kitą, šį sykį giliai bauginantį išgyvenimą. Tai buvo žemės drebėjimas: žemė, kuri visada atrodė tokia saugi ir tvirta, staiga pradėjo siūbuoti po kojomis, svaidė žmones ir baldus, ir net tvirtos namų sienos svyravo pirmyn ir atgal. Atrodė, ji galiausiai apvers ir palaidos viską – žmones ir žvėris!

Viktoras su tėvais tuoj pat išbėgo iš savo buto, kuris buvo mokyklos pastate. Kieme sutiko kitus sutrikusius mokyklos žmones. Dideliam jų džiaugsmui, mokyklos pastatas liko sveikas. Visi lengvai atsiduso. Mažajam Viktorui susirūpinusia veido išraiška paklausus, ar liko nepažeista didžioji bažnyčia, keli aplinkui jį stovintys žmonės garsiai nusijuokė.

Vėliau viskas grįžo į senas vėžes, nieko ypatingo nevyko. Tačiau jausmas suvokus, koks iš tikrųjų nepastovus ir trapus gali būti šis iš pirmo žvilgsnio toks pastovus pasaulis, liko visam gyvenimui…

O po kiek laiko užklupo dar vienas išbandymas – ilga liga. Jis susirgo, pasak gydytojų, „reta maliarija“. Po kelių nesėkmingų bandymų ją išgydyti gydytojai pasakė, kad šią ligą išgydyti sunku, o gal net ir neįmanoma. Mažasis ligonis tai sužinojo iš tarnaitės Krištės – ji paaiškino, kad netrukus jis „turės mirti“.

Karščiuojantis ir šaltkrėčio krečiamas Viktoras žiūrėjo į prie lovos stovinčią mažytę lampadą, į jos aliejuje plaukiojančią geltoną ugnį. Ji švietė tarsi pro melsvą miglą, tarsi iš tolo, ir jam prieš akis vis iškildavo bažnyčia, pilna mirgančios žvakių šviesos, didelės rausvos, miglotos tamsios besilenkiančios figūros ir žvaigždžių vainikuota garbingojo aukštojo šventiko galva, jo nuostabios spalvos dainuojančios akys, jo tamsiai juodas kryžius, iš kurio buvo išdygusios spalvingos žalialapės rožės…

Kuo labiau kilo temperatūra, tuo labiau ryškėjo šis lyg iš toli ateinantis švytėjimas ir tamsios besilenkiančios figūros, kurios tarsi siekė šios šviesos…

Kai karščiavimas nurimdavo, mama ir Krištė, o kartais ir tėvas skaitydavo Viktorui pasakas. Tėvas stengėsi gauti knygų su gyvūnų ir gėlių nuotraukomis bei peizažais. Mažasis Viktoras su nekantrumu ir malonumu vartė jas. Jam pasakė gyvūnų ir gėlių pavadinimus. Jis dar nemokėjo skaityti, bet jau galėjo atpažinti pavadinimus knygoje.

Mažojo Viktoro tėvas labai norėjo studijuoti gamtos mokslus, ypač botaniką, ir kalbas, ypač prancūzų bei anglų. Galiausiai giminės suteikė jam finansinę paramą mokslui. 1906 metais jis su šeima grįžo į Vokietiją ir pradėjo studijuoti botaniką Greifsvalde pas prof. dr. Schütte. Išlaikė reikiamą egzaminą ir tapo Greifsvaldo universiteto Botanikos instituto profesoriaus Schütte asistentu.

Viktoro mama Greifsvalde gyveno tik žiemą, o šiltąjį metų laiką su mažuoju sūnumi leido pas savo uošvius mažame Hohenbriuko kaimelyje, netoli nuo Viktoro gimtojo Katenhofo.

Tai buvo labai įdomus kaimas. Prieš porą šimtmečių čia gyveno ypatinga, visai kitokia nei vokiečiai vendų tauta. Jie buvo seniai išmirę, bet jų dvasia kaip plonas, skaidrus rūko šydas gaubė kaimą, jo žalią upelį su tamsiai žaliais „undinės plaukais“ – ilgais dumbliais, jo laukus, aplinkinius miškus ir pievas, net visur gulinčius juodus apvalius „rašalinius akmenis“.

Vietiniai vietovardžiai keistai skambėjo vokiečio ausiai. Šiuose pavadinimuose ir gyventojų pasakojimuose buvo išsaugoti prisiminimai apie legendinę, seniai išnykusią praeitį – „vendų laikus“ („Wendezeit“). Nors tai buvo tolima praeitis, ji buvo visur. Netgi mamos mergautinė pavardė buvo taip pat „vendiška“ – Ganskow.

Dingusios tautos dvasia buvo ir legendose, ir gyventojų pasakojimuose. Legendinis buvo ir kaimo pavadinimas. Anksčiau, kai į Hohenbriuką dar nebuvo atvykęs vyriausiasis girininkas su keturiais miškininkais ir nebuvo pastatyta lentpjūvė, kaimas vadinosi Widzieńsko. Šis pavadinimas tikriausiai vendiškos kilmės. Žemutine vokiečių kalba kalbantys vokiečių naujakuriai išvertė šį pavadinimą Spökenkiekerdorf, tai reiškia „aiškiaregių kaimas“.

Ir tas pavadinimas buvo teisingas.

Vakarais Viktoro mama dažnai pasikviesdavo senų vyrų ir moterų, žinomų kaip aiškiaregiai – Spökenkieker. Vakarais jie susirinkdavo jos kambaryje ir ilgai pasakodavo jai ir jos sūnui keistus savo ir protėvių išgyvenimus. Senoliai dažniausiai sėdėdavo foteliuose pasilenkę, plačiai atmerktomis akimis žiūrėdavo kažkur į tamsą ir pusbalsiu kalbėdavo apie „Unterreskens“ („klajojantys po žemę“) – būtybes, gyvenančias po žeme, po krūmynų ir aukštų medžių šaknų raizgyne ir pievų kalvose. Tai buvo 2–3 pėdų ūgio gnomai. Jų kalba buvo panaši į vendišką. Dažniausiai tai būdavo senas vyras ir sena moteris su vaikais. Visi jie galėjo vaikščioti, plaukti ir nardyti po žemę, kaip žmonės nardo vandenyje. Kartais jie iškildavo į paviršių ir pusiau vendų, pusiau vokiečių kalba prašydavo praeivių duonos. Jie taip pat pasirodydavo piemeniui ir jo šuniui ir mandagiai paprašydavo nuvaryti avis nuo kalno, nes jos griauna jų būstą.

Sklandė ir daug kitų pasakojimų apie „Unterresskens“ žmones. Buvo kalbama ir apie vaiduoklį Mahdu. Svečiai pasakojo kelyje pamatę ateinantį vaiduoklį Mahdu ir paklausę, pas ką jis eina ir ką miegantį ant krūtinės užšokęs smaugs, kol tas uždus. Jie taip pat pasakojo apie kitą vaiduoklį, kuris audringomis naktimis miško pakraštyje rėkdavo: „Štai tikroji riba!“ Tai buvo daugiau nei prieš 100 metų gyvenusio krašto valdovo šmėkla. Jis iš godumo perkėlė pasienio akmenį į svetimą žemę. Tikrasis žemės savininkas prieštaravo ir kreipėsi į teismą. Tada valdovas teisme davė melagingą priesaiką, kad tai tikra jo žemės riba. Dėl šios melagingos priesaikos jis iki šiol neranda ramybės.

Pagyvenę pasakotojai kalbėjo apie baimę keliančius vendų plėšikus baronus Köckritzą ir Lüderitzą, kurie miškuose aplink Köckritzą ir aukštame, plačių ir tankių miškų apsuptame Grasberge turėjo savo plėšikiškas pilis. Jie stebėdavo miško takus ir plėšdavo turtingus pirklius, vežančius prekes į savo laivus Stepenice.

O viena sena moteris, neabejotinai taip pat aiškiaregė, pasakojo, kad kiekvieną Naujųjų metų naktį eina viena per kaimą ir pažiūri į kiekvieno namo stogą – jei pamato ant stogo stovintį karstą, žino, kad naujais metais iš šio namo aukštuoju Gubenbacho tiltu į kapines bus nešamas lavonas.

Ir ji niekada neklysta!

Kai kaime vykdavo laidotuvės, ji visada eidavo iš paskos, per kelis žingsnius nuo laidotuvių procesijos, ir niekas nedrįsdavo jos užkalbinti, nes visi žinojo, kad jos vidinis žvilgsnis nukreiptas į namo, pro kurį pamažu eina procesija, duris. Visi taip pat žinojo, kad iš vieno tų namų išeis blyški figūra popieriniais marškiniais ir užmerktomis akimis, niekam nematoma prieis prie senolės, rūpestingai prilaikydama palydės ją į kapines ir visiems laikams apsigyvens čia.

Taip Viktoras pripildydavo savo vaizduotę naktinių praeities ir pasakų vaizdų.

O vasaros dienomis jo siela prisipildydavo paukščių garsų ir žiedų: obelų ir vyšnių, gėlyno, esančio prie pat namo ir namą supančiame miške. Debesuotomis dienomis jis sėdėdavo namie ant fotelio prie plačiai atidaryto lango, klausydavosi septynių prie namo augančių aukštų senų kaštonų melancholiško šniokštimo lyjant. Jie kaip stogas aukštumoj dengė namą ir gėlyną, kuriame žydėjo labai aukšti įvairių švelnių, pastelinių spalvų jurginai.

Gražiomis saulėtomis dienomis jis gulėdavo hamake namo sode. Jo hamakas būdavo pririšamas prie aukštos tvirtos obels ir lieknos aukštos rūgščiosios vyšnios. Abu medžiai buvo seni, plačia laja. Pavasarį sodas būdavo pilnas gėlių. Vyšnia pasipuošdavo sniego baltumo žiedais, obelis – didesniais baltais, o pakraščiuose rausvais žiedais. Toliau už sodo buvo karpių tvenkinys. Čia Viktoras taip pat klausydavosi mamos pasakų ir istorijų, piešdavo. Ir jis būdavo tarsi apsuptas pavasario, apkabintas visų išgirstų istorijų. Jis žiūrėdavo į gėlių kupolą ir klausydavosi medumi kvepiančio judrių bičių dūzgimo, stebėdavo spalvingus plazdančius drugelius. O virš savęs regėdavo mažus spinduliuojančius dangaus lopinėlius, kurie atrodė kaip mėlynos spindinčios akys, meiliai žvelgiančios į jį iš aukšto. Visa tai vykdavo kiekvieną dieną pirmą pavasarį, ir antrą, ir trečią.

Čia, sode, Viktoras patyrė neįprastą, beveik mistinį, išgyvenimą.

Staiga mėlyną dangų ir viską aplinkui – ir mišką, ir sodo lapiją – užpildė skambūs ilgesingi garsai. Jie buvo neįprasti! Lyg plačiai skambančio varpo garsai! Tai buvo šiltas ir gyvas didelės, gyvos, nuostabios būtybės balsas. Pavasario saulėje ši būtybė skleidė vis naujas ilgesio bangas. Ir nuo jų viskas aplinkui, medžių lapija, balti vyšnių ir rožiniai obelų žiedai pradėjo skambėti.

Išgirdęs šį balsą pirmą kartą, Viktoras pašoko savo hamake ir smarkiai plakančia širdimi ėmė žvalgytis ūksmingoje žiedų masėje ieškodamas, kas skleidžia šiuos nuostabius garsus. Jis tikėjosi pamatyti kerinčią pasakų deivę aukso geltonumo plaukais, ryškiai mėlynomis kaip saulėtas dangus akimis ir su suknele iš visų obelų ir vyšnių žiedų! Jam atrodė, kad ši dievaitė tikriausiai stovi pakėlusi rankas prie burnos ir šaukia… šaukia… šaukia… Ir nuo svajingo balso žemiški pojūčiai pamažu išnyksta, siela paskęsta šiame balse ir saulės nušviestoje dangaus žydrynėje skrenda į pasakų šalį!

Tuo metu atsivėrė vartai į sodą ir pasirodė mama su duona ir saldžia grietinėle. Svajingas balsas ir svajingi šauksmai staiga nutrūko, o iš aukštos obels vainiko žiedų išskrido ilgauodegis lieknas paukštis, viršuje pelenų pilkumo, apačioje balkšvai tamsiai pilka spygliuota plunksnų juosta.

– Gegutė! – linksmai sušuko berniukas, nustebęs ir kartu liūdnas, kad nuostabusis paukštis buvo išvarytas ir išskrido!

Gegutė išskrido, o Viktoro siela liko pilna prieštaringų jausmų. Viena vertus, tai buvo begalinis susižavėjimas. Viktoras nežinojo, kad paukščio giesmė gali būti tokia didinga, tokia įspūdinga, apimanti visą sielą. Negalėjo suprasti, kaip tokiame mažame ir nepastebimame paukštyje gyvena tokia didinga pasakų deivė! Kita vertus, jis jau nemažai žinojo apie gegutes. Viktoras žinojo, kad šis paukštis yra piktas ir deda kiaušinius į kitų mažesnių paukščių lizdus, jų kiaušinius ir net jauniklius dažnai negailestingai išmeta, kad šie žūtų. Kaip šis žiaurus paukštis gali būti didžioji aukštoji deivė, savo ilgesingais šūksniais viliojanti į pasakų šalį?

O kaip liūtas gali atrodyti toks kilnus ir karališkas, netgi būti vadinamas žvėrių karaliumi ir kartu negailestingai suplėšyti kruviną karvę, kad galėtų toliau gyventi? Jis ją suplėšo, nors ji turi tokią pat teisę gyventi. Bet ji kupina siaubo veltui bėga nuo skausmingos mirties! Puikūs paukščiai giesmininkai, tokie kaip vieversėlis ir lakštingala, kad galėtų gyventi, turi rasti ir sulesti tiek drugelių ir kitų vabzdžių lervų, kiek patys sveria.

Šios mintys užtemdė saulę. Ir pasaulis, ką tik atrodęs toks nuostabus, virto niūriu mūšio lauku. Tą akimirką Viktoras vėl išgirdo iš artimo miško nuostabiai harmoningą, ilgesingą, guodžiantį pasakų deivės balsą: „Ku-kū! Ku-kū!..“ Ir šis balsas jo širdyje tapo daina: „Ku-kū – matai, esi žmogus, tu esi laisva būtybė, turi kalbą. Tik žmogus pažįsta gėrį ir blogį. Tik žmogus pažįsta ir žiaurumą, ir švelnią užuojautą, ir gailestingumą!.. Pažvelk į plėšrųjį karališkąjį liūtą, švelnią pieno duodančią karvę, liekną gegutę, kuri tarnauja dievams savo pasakišku balsu. Gyvuliai ir paukščiai yra gražūs, jie suvokia save, bet nepažįsta nei blogio, nei gėrio, neturi sąžinės. Jų gyvenimas – tik nuolatinė sapnų apie džiaugsmingą malonumą ir baisų siaubą kaita. Ku-kū! Ateik pas mus į aukštą mišką ir tankmę!.. Aš tau daug pasakysiu apie tave. Ku-kū… Ku-kū! Tu pasveiksi, gyvensi iki gilios senatvės. Būsi labai laimingas, nes su mumis suprasi ir patirsi šventosios, išmintingosios Motinos Žemės ir begalinio, amžinojo Tėvo Dangaus ir jų dievų slaptąjį gyvenimą, jo kaitą ir ilgesį! Ku-kū! Ateik pas mus! Ku-kū!“

Tą akimirką berniukas pats nesuprato, kas jam darosi: širdį stabdanti tamsa, juodo pasaulio sumaištis jame išnyko, jie ištirpo harmoningoje dainoje, kurios garsai kaip džiaugsmo upė įsiliejo į jo širdį.

Jo motina, įėjusi pro sodo vartus, išsigando pamačiusi hamake verkiantį mažylį. Ji paskubomis padėjo viską, ką nešė: uždengtą lėkštę su duona ir sviestu, ąsotį saldžios grietinėlės, sulankstomą kėdę su paveikslėlių knygelėmis, spalvotais pieštukais ir piešimo bloknotu, atsisuko į jį, abiem rankomis prispaudė prie krūtinės ir išsigandusi paklausė:

– Kas tau? Kodėl verki?!

Netrukus jis nurimo ir vis dar su ašaromis akyse tarė:

– Pasakų deivė man atsiuntė gegutę, ši pakukavo, kad pasveiksiu, sulauksiu senatvės ir būsiu laimingas, gulėsiu savo hamake miško tankynėje ir galėsiu mokytis iš Motinos Žemės, Tėvo Dangaus ir kitų būtybių.

Mama uždėjo dešinę ranką jam ant kaktos, tačiau atrodė, kad jos mažasis sūnus nekarščiuoja. Ji guodė jį, kad tėvas netrukus parvyks ilgų atostogų ir, kai bus saulėta, jie tikrai nuneš hamaką į miško tankmę.

Šį šiltą pavasarį vaismedžių žiedai buvo ypač gausūs ir gražūs, todėl gegutė mažąjį Viktorą aplankė kelis kartus. Kukuodama nuo medžio viršūnės ji leidosi vis ant žemesnių šakų ir buvo vis aiškiau matoma. Akimirkai nutilo ir priskridusi visai arti nutūpė ant vienos iš dviejų sulankstomų kėdžių. Berniuko širdis vos nesuvirpėjo iš džiaugsmo, jis išplėtęs akis žiūrėjo į gegutę. Lieknas paukštis ant atlošo pasisuko į jį ir pažvelgė tiesiai berniukui į veidą. Tada liekna gegutės figūra išsitiesė, paukštis kilstelėjo galvą, plačiai pravėrė snapą ir vėl užkukavo nepaprastai gražiai ir taip galingai, kad buvo galima pamanyti, jog jos maža krūtinė tuoj plyš!

Atrodė, lyg ji būtų mokytoja ir mažasis Viktoras turėtų kažko iš jos pasimokyti. Ir tikrai! Berniukas jautėsi taip, lyg kažko mokytųsi, bet tai, ko jis mokėsi, labai skyrėsi nuo to, ką mokiniai nenoriai skaito savo vadovėliuose! Ir Viktoras labai aiškiai pajuto, kad išmokti ir įsisavinti galima tik tai, ką širdis jaučia ir ko trokšta! Jis tvirtai žinojo, jog dabar turi panaudoti visas jėgas, kad išlaisvintų savo esybę iš visų sumišusių minčių ir jausmų nuolaužų, ir tik leisti nuostabiam skambesiui – gegutės kukavimui – įsilieti į jo sielą. Iš pradžių jos balsas skambėjo silpnai ir Viktoro širdies centre silpnai švietė neryški melsva spalva, bet pamažu garsas ir vidinė šviesa vis stiprėjo, pagaliau ėmė skambėti iškilmingai kaip vargonų muzika. Įvairiaspalvė šviesa užpildė visą jo vidų.

Ir staiga tarp šių garsų ir spalvų Viktoras pamatė neapsakomai gražų mėlynu šydu apsigaubusios jaunos moters veidą. Ji buvo auksaplaukė, mėlynakė. Jos akys spindėjo kaip saulėtas dangus. Ji maloniai ir meiliai nusišypsojo berniukui. Džiaugsmingas šokas perėjo per mažąjį Viktorą kaip žaibas. Jos mėlynų akių žydrynė ir šypsena visiškai užpildė jo vidų ir jis išgirdo nepaprastai šiltus žodžius: „Aš esu slapčiausia šios gegutės dainavimo širdis, giliausia jos siela! Pažiūrėk į visus gyvūnus, visas mūsų didelės ir šventos Motinos Žemės būtybes, pažiūrėk į visas gėles aplinkui. Ir tu pamatysi jų sielas!

Ir žinok, kad tai, ką dabar išgyvenai, yra šventos malonės dovanos iš aukštųjų dievų ir kad tik gilus nuolankumas iš dėkingumo gali atverti žmogaus sielos akis!“

Viktoras šią nuostabią patirtį išgyveno keletą kartų ir kaskart jį labai sujaudino gegutės ir jos dainos grožis. Tačiau greitai gražus vaismedžių žydėjimas baigėsi, gegutė nustojo kukuoti ir nebelankė mažojo Viktoro. Prabėgo saulėtos savaitės, didelis aukštų vaismedžių sodas tankiai ir plačiai sulapojo. Vėsiame, tamsiai žaliame medžių pavėsyje hamake gulėjo mažasis berniukas, ilgėdamasis savo sparnuotos mokytojos. Vienoje iš jo knygų buvo gražus didelis kukuojančios gegutės paveikslas. Viktoras vis ją piešė ir bandė šalia jos pavaizduoti gražią jauną moterį aukso spalvos plaukais ir spindinčiomis mėlynomis akimis, kuri jam draugiškai nusišypsojo.

Kitas stiprus ir toks pat mistinis išgyvenimas susijęs su dviem gėlėmis – rože ir lelija, žydėjusiomis jo sode.

Vieną ankstų rytą mažasis Viktoras vėl tapė savo hamake. Jam tai labai patiko, nes kiekvienas naujas gegutės ir stebuklingosios moters paveikslas būdavo gražesnis nei ankstesnis.

Staiga jis išgirdo žmonių balsus, atsisėdo, apsidairė tamsiai žaliuose tankiai lapuotų aukštų medžių viršūnių ir kabančių šakų šešėliuose ir už kokių 30 žingsnių pro daugybę stiprių tamsiai pilkų vaismedžių kamienų ryškios saulės užlietame uogų sode pamatė seną sodininkę su savo maždaug 17 metų pagalbininku. Vėsiame tamsiame sodo gale aukštų kriaušių pavėsyje jie laistė baltas lelijas ir raudonas rožes. Padėjėjas su naščiais ką tik atnešė drungno, saulės pašildyto vandens iš netoliese esančio karpių tvenkinio. Senoji sodininkė pripylė vandens į nedidelį purkštuvą ir, pakėlusi dešinę ranką, apipurškė liekną, į 11 ar 12 metų mergaitę panašią leliją, o paskui vos per žingsnį – ryškiai raudoną rožę, panašią į rausvaskruostę 14 ar 15 metų merginą. Rožės žiedas buvo įrėmintas sodriai žalių lapų ir rūpestingai pririštas prie pagaliuko.

Šalia gražiųjų gėlių iš abiejų pusių augo dvi tamsiai pilkos kriaušės. Viktoras žiūrėjo į jas ir staiga lyg ištiktas elektros smūgio sušuko: „Juk tai dvi gražuolės merginos!“

Jis skubiai išlipo iš smarkiai siūbuojančio hamako, pridėjo prie burnos abi suglaustas rankas ir pašaukė padėjėją Janą. Tas tuoj pat priėjo. Berniukas susijaudinęs paprašė nuimti hamaką ir pririšti tarp dviejų kriaušių prie lelijos ir rožių krūmo. Janas nieko neatsakęs atrišo hamaką, paėmė kitus daiktus ir iškart viską pernešė prie lieknos baltos lelijos su auksiniais kuokeliais ir šviesiai raudonos apvalios jos sesers rožės – ši buvo beveik puse galvos aukštesnė, o jos stiebas buvo šiek tiek palinkęs prie baltosios lelijos, ir atrodė, tarsi ji būtų sodriai žaliais lapais apglėbusi siaurus savo sesers Snieguolės pečius. Rodėsi, kad ji žvilgterėjo į berniuką ir vos sulaikydama juoką šnabždėjo kažką labai linksmo savo sesei ar draugei į ausį.

Tuo metu senoji sodininkė jau buvo paėjusi kiek toliau prie gėlyno ir uogyno pakraščių ir dabar šiek tiek skubėdama vis trumpėjančiame aukštų vaismedžių šešėlyje drungnu vandeniu laistė baltas lelijas, raudoną turko kepurę, rožinės ir raudonos, baltos ir geltonos spalvų rožes. Janas sugriebė naščius ir, nieko netaręs, nuskubėjo prie netoliese esančio tvenkinio.

Dviejų švelniai vienas prie kito prisiglaudusių žiedų grožis sužavėjo mažąjį Viktorą. Jis tiesiog negalėjo atitraukti nuo jų akių. Atsigulė į hamaką ir, pasirėmęs galvą kairiąja ranka, pamiršęs viską pasaulyje, neatitraukdamas akių žiūrėjo į švelnią baltą ir didingą raudoną gėlę. Tuo metu kriaušių, po kuriomis augo abi gėlės, pavėsis pasislinko nuo gėlių ir jos sužibo šiltoje, rausvai geltonoje ryto saulės šviesoje.

Lelija švietė neįtikėtinai balta ir auksine spalvomis, o didelis rožės žiedas – sodriu akinamu raudonumu. Viktoras paskendo šiame švytėjime. Ir pajuto, kad kasdienės paprastos ir lėkštos mintys bei jausmai paliko jo sielą. Jo siela tapo be galo plati. Joje nebuvo nieko – tik nuostabių gėlių švytėjimas.

Viktoras nesiliovė žiūrėti į gėles ir jam atrodė, kad šis švytėjimas teka į jo sielą, ji vis šviesėja ir platėja. Jų stebuklingoje šviesoje tai, kas realu ir nerealu, susikeitė vietomis. Ir vieną akimirką jam pasirodė, kad švytėjime jis vis aiškiau mato švytinčias abiejų gėlių sielas. Švytinčios lelijos ir rožės sielos tapo visiškai realios, matomos. Viktorui atrodė, kad jis gali jas paliesti arba paimti į rankas kaip kokį sunkų akmenį ar geležies gabalą.

Taip! Jis tikrai matė jų sielas. Lelijos siela buvo labai jauna, mergaitiškai liekna, siauraveidė, rimta, blyški, baltu šydu apgaubta moteris, apkabinusi kitą kiek stambesnę, apvaliaveidę, rausvaskruostę merginą, kurios kūną nuo pečių iki pėdų gaubė rausvas šydas. Ir lelija prabilo, jos žodžiai skambėjo auksu ir sidabru berniuko širdyje:

„Ateik pas mus ir pamatyk, patirk, kaip aukštosios dieviškosios būtybės kuria gyvybę ir visą pasaulį. Mūsų didžioji amžinoji motina – aukščiausioji dievaitė amžinoji Saulė kartu su kitais aukščiausiais dievais – tai begalinės gyvybės ir gyvybingumo jūra. Jie siunčia į žemę gyvybinę energiją! Ji yra visų rožių žiedlapių gyvoji jėga, dėl jos jie klesti ir turi nuostabias formas.

Pažiūrėk į mane!

Aš esu gyvoji kiekvieno balto lelijos žiedo jėga ir formuoju jį, kol tampa gražiausias. Didžioji motina Saulė kiekvienai iš begalybės gėlių savo gyvais spinduliais siunčia gyvybinę energiją, jomis rūpinasi! O kai Saulės atsiųstas baltosios lelijos spindulys susitinka ir susijungia su spinduliu, nešančiu paukščio sielą, gimsta nuostabi baltoji gulbė.

O kai žmogaus siela susitinka su Saulės atsiųstu baltosios lelijos spinduliu, jis tampa dieviškai gražiu jaunos moters kūnu. Ir visi, kurie mato ją, kurie žavisi ja, regi joje šios lelijos sielą ir grožį.

O kai žmogaus siela susitiks su dieviškosios Saulės atsiųstu nuostabiu mano sesers rožės spinduliu, jis taps rožės grožio jaunu kūnu. Todėl visi, kurie žavėsis ja, matys šios rožės sielą ir grožį.

Ateik pas mus, pasikalbėkime, ir tu viską išgyvensi ir suprasi.“

Viktoras žiūrėjo ir žiūrėjo į švytinčią leliją. Paskendo jos šviesoje. Atrodė, kad pati Saulė šviečia iš jos. Jautėsi, lyg plauktų šioje šviesoje ir ji keltų vis aukščiau ir aukščiau, virš saulėto sodo, žalio ir žydinčio kaimo, artimų ir tolimų aukštų miškų. Ir čia dangiškai mėlynoje, melsvoje, skambioje tuštumoje jo sielos gilumoje sušvito didžiulė geltona saulė. Ir kuo aukščiau jis kilo, tuo nuostabesnė buvo jos šviesa. Jai aprašyti jau netiko įprasti būdvardžiai, tokie kaip „nežemiška“, „nuostabi“, o jos spalvoms netiko įprasti spalvų pavadinimai, tokie kaip „rožinė“, „mėlyna“, „balta“, „geltona“. Jos švytėjimą buvo galima tik apytiksliai išreikšti daiktavardžiais „nuolankumas“, „meilė“, „gerumas“, „išmintis“, „grožis“, „harmonija“!

„Tai štai kodėl taip dažnai gėlės, gyvūnai ir žmonės tokie panašūs į soduose, pievose ir miškuose augančias gėles. Štai kodėl tarp žmonių yra „lelijų“, „rožių“ , „pakalnučių“, „karčiai saldžių nakvišų“, „saulėgrąžų“. Jis prisiminė, kaip tėvas iš gretimo miško pakraščio parnešė augalą su žiedais – karklaviją, kad Viktoras suspaustų jį ir įdėtų į savo didelį herbariumą. Viktoras norėjo tai padaryti, bet staiga išsigando, nes pamatė, kad šis žiedas – tai gražuolė maždaug 12 metų kaimyno dukra. Dažnai eidama pro namą ir pamačiusi jį sėdintį prie atviro lango ir piešiantį ji prieidavo ir paprašydavo ją nupiešti. Mat Viktoro paveikslai neretai būdavo stebėtinai tikroviški ir dėl to tapo labai populiarūs kaime.

Nors Viktoras jau mokėjo pakenčiamai gerai skaityti, bet rašė dar labai prastai. Vis dėlto ant labiausiai vykusio, tikroviško mergaitės portreto šalia jos vardo prirašė „karklavijas“. O savo herbariume prie augalo pavadinimo užrašė mergaitės vardą. Nuo tada jis visada prie kiekvieno augalo parašydavo į jį panašaus žmogaus vardą arba gyvūno pavadinimą.

Kai jausdavosi geriau ir galėdavo atsikelti, jis taip pat leisdavo laiką prie savo didelio herbariumo, tvarkydavo gėles ir žiedus, kuriuos rado pats ar septyniolikmetis Janas, senosios sodininkės padėjėjas, arba atnešė tėvas. Kiekvieną augalą kruopščiai priklijuodavo prie specialaus lapelio.

Kartą Viktoras griuvėsių krūvoje rado nuodingą drignę tuščiaviduriais, nuobodžiais, purvinais geltonais žiedais ir lipniais lapais ir iš karto atpažino seną kaimo moterį, kuri dažnai vakarais lankydavosi pas mamą ir pasakodavo ypač jaudinančias istorijas. Ir Viktoras vis piešė jos veidą su nuobodžiomis geltonomis akimis. Įdomu, kad ir ji pati ne kartą kalbėjo apie tą nuodingą augalą. Pasakojo, kad kai kurios senos moterys ir netgi jaunos merginos drignės sultimis trindavo viena kitos kūnus Valpurgijos naktį. O tada ant krūminių šluotų ir raguotų juodų ožkų ar šernų skrisdavo į velnio balių. Tas balius vykdavo Harco kalnuose, ant Blockenbergo kalno. Klausytojai labai norėjo, kad ji papasakotų ir apie šiuos skrydžius. Tačiau besijuokdama keistu, konvulsiniu juoku ji visada atsisakydavo.

O tamsiai ruda, blizganti, lyg lakuota gėlė, kurią Janas atnešė iš sodo Viktoro kolekcijai, buvo stebėtinai panaši į septyniolikmetę merginą iš gretimo kaimo. Jos garbanoti plaukai buvo to paties rudai auksinio atspalvio, kaip ši gėlė žiūrėjo jos tamsiai rudos akys.

Daugiausia lankytojų pas Viktorą būdavo sekmadieniais. Jie dažniausiai atvykdavo iš šio, gretimų ar net iš tolimesnių kaimų pasižiūrėti Viktoro paveikslų ir kiekvienas norėjo, kad Viktoras jį nutapytų.

Lankytojai jį girdavo, sakydavo, kad taps žinomu dailininku, o mamai už kiekvieną paveikslą dovanodavo vištos kiaušinį. Tačiau dėl ligos ir neišvengiamos mirties rizika, kad mažasis dailininkas taps išdidus ir arogantiškas, gaudamas tokį didelį atlygį, buvo maža. Be to, tėtis ir mama jam nuolat aiškino, kad puikybė ir arogancija, ypač jauno žmogaus, būtų labai kvaila, nes tai nėra jo paties nuopelnas. Šią dovaną jis gavo dar lopšelyje iš gerosios fėjos. Ir ši dovana gali būti brangiausias lobis ir didžiausias turtas visam gyvenimui, jei veda žmogų į gilų dėkingumą, kuklumą ir nuolankumą.

Pamažu Viktoras vis geriau suprato pasaulį. Jis suvokė, kad gėlės, kiti augalai, žvėrys, paukščiai, žmonės – visi jie turi giminingas sielas. Dėl to gėlėje gali būti žmogus, o žmoguje gali būti žvėris ar paukštis. Jie giminingi dėl to, kad visų jų sielos gimsta iš to paties šaltinio, juos siunčia Saulė. Juos pagimdo jos spinduliai, pilni džiaugsmo ir baimių, ir šie spinduliai teikia jiems gyvybinę energiją, šiais spinduliais jie šviečia augdami ir žydėdami, džiaugdamiesi gyvenimu. Jo kolekcijoje vis gausėjo įvairiausių „žmonių-gėlių“, „žmonių-gyvūnų“, „žmonių-paukščių“.

Viktoras žiūrėjo į nerūpestingus saulėtus drugelius, darbščias gelsvas bites, knibždančias prie įvairiaspalvių žiedų. Atrodė, kad jie reikalingi žiedui, priklauso jam, jie ir žiedas neatskiriami ir negali gyventi vienas be kito. Kodėl jie neatskiriami?

Ir mažojo dailininko vaizduotė pradėjo ieškoti atsakymo į tą klausimą. Viktoras buvo tikras, kad jie susijungė labai seniai. Tikriausiai tai įvyko dar tais laikais, kai Žemė buvo begalinė ugnies jūra. Tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo ugninė gyvybės, gyvybingumo, gyvos jėgos jūra. Ši ugninė gyvybė kunkuliavo. Joje vis gimdavo didžiuliai, įvairiaspalviai, spindintys, gyvybingumą skleidžiantys žiedai. Jie šaudavo aukštai į kosmoso tamsą. Ten jie kurį laiką žydėdavo neįsivaizduojamu grožiu, paskui lėtai nusileisdavo į gyvybės jūrą. O virš ugnies jūros sklandė pirmosios tamsesnės, silpnesnės, tačiau gigantiškos ugninės būtybės. Retkarčiais jos nusileisdavo ir pabučiuodavo ryškiaspalvius, kvepiančius žiedus, ir gyva šių žiedų šviesa apšviesdavo didžiulę gyvūno sielą, visiškai ją užpildydavo. Ir tai buvo pirmieji milžiniški žiedai ir pirmieji drugeliai.

Vėliau Žemė pasikeitė. Atsirado kieta žemė, sodai, pievos ir miškai. Drugeliai ir žiedai pasidarė visai maži. Dabar jie gimsta ne iš ugnies, o iš nejudančio apvalaus kiaušinėlio, iš kurio atsiranda vikšras ir vėliau chrysalis (lėliukė). O žiedas dabar atsiranda iš šiltos dirvos ir saulės šviesos. Bet po milijonų metų jie vis dar kartu ir vis apkabina, bučiuoja vienas kitą.

Žiemą jau gyvendamas Greifsvalde Viktoras patyrė tris ypatingus išgyvenimus. Pirmoji patirtis buvo susijusi su Carlo Loewe baladėmis „Erlkönig“ ir „Meister Oluf“. Mama jas puikiai dainavo, o tėvas akompanavo jai pianinu.

Antrąjį išgyvenimą sukėlė didelis tėvo herbariumas su labai gražiai presuotais augalais. Viktoras dažnai panirdavo į jų formas ir spalvas. Jis žiūrėdavo į juos plačiai atmerktomis akimis, kol stiebo forma, lapai, žiedai virsdavo spalvotu rūku, o jame jis įžiūrėdavo mažą elfą, žvelgiantį į jį draugiškai ir kartu atidžiai. Ir kiekvienas elfas buvo panašus į pažįstamą žmogų – Viktoras pavadindavo augalą to žmogaus, o žmogų – to augalo vardu. Elfas ir augalas jam susiliedavo.

Trečioji patirtis, palikusi jam gilų įspūdį, – apsilankymas Botanikos institute, kuriame buvo surinkta gausi labai didelių, nuostabių spalvotų augalų savo natūralioje aplinkoje paveikslėlių kolekcija. Ir Viktorui atrodė, kad šie augalai, jų žiedai – sveikinimai iš tolimų laikų. Tai buvo aukštos palmės, pro kurių didingus ir grakščius kamienus kylant saulei jūros krante buvo matyti iš tolimų kraštų atvykę vienuoliai, jie priblokšti ištiestomis rankomis puolė ant kelių ir susidėję delnus žemai nusilenkė. Jiems pasirodė, kad švelniame ilgų plunksniškų lapų ošime išgirdo neaprėpiamos jūros ir begalinio dangaus giesmę: „O aukščiausioji pasaulio išganymo aušra. Su didžiausiu nuolankumu lenkiamės tau ir aukojame tau savo meilę!“

Tačiau įdomiausia jam buvo keistas jausmas, kurį sukėlė šie žiedai. Čia buvo ir žiedų, kurių Viktoras dar niekada nebuvo matęs ir piešęs. Bet jam atrodė, ne, ne atrodė – jis aiškiai jautė, kad kažkada juos matė. Jie buvo jam keistai pažįstami, lyg tai būtų žmonės, kuriuos kadaise jis labai mylėjo, o vėliau pamiršo ir dabar, praėjus daugybei metų, vėl pamatė. Ir jam atrodė, kad jie taip pat žiūri į jį, nori jį apkabinti ir paklausti: „Ar prisimeni?“

Vieną tamsų prieškalėdinį žiemos vakarą tėvas netikėtai aprengė sūnų ypač šiltai ir abu išėjo į pilką, melsvai šaltą žiemos orą. Sniegas tankiais mažais sūkuriais krito žemyn. Vos už kelių žingsnių gatvėje degė žibintai, bet už sniego sūkurio jie buvo vos matomi. Gatvėje ir šaligatvyje iškilo pusnynai.

Viktoras suprato, kad tėvas vedasi jį į netoliese esantį Botanikos institutą. Bet, jam droviai paklausus, kodėl jie ten eina taip vėlai vakare, kai visi jau miega, tėvas paslaptingai atsakė, kad Viktoras turėtų ten pasveikinti savo karališkąją seserį Viktoriją regiją, kuri atvyko dviem ar trims naktims. Tėvas paaiškino, kad jos vardas Viktorija, o regija reiškia „karališkoji“. Ši taip vadinama pirmiausia dėl neįprasto dydžio: ji kelis kartus didesnė už įprastus lelijų žiedus. Be to, stebuklingai keičia savo spalvą: pirmą naktį yra akinamai balta, o antrą, kartais ir trečią žiedas tampa rožinis. Tai buvo įdomu!

Viktorui pasidarė dar įdomiau šiltame instituto koridoriuje pamačius daugybę nepažįstamų žmonių. Visi jie pirko bilietus ir vėliau laukė, kada prasidės jų susitikimas su stebuklingąja gėle.

Bet jo tėvui nereikėjo nei sumokėti, nei laukti. Senas baltaplaukis naktinis sargas davė jam ilgą raktą, ir tėvas su sūnumi vėl išėjo į šaltą sniego audros sūkurį, akivaizdžiai sustiprėjusį, ir apsnigtu sodo taku tamsioje prieblandoje priėjo prie apsnigto stiklinio namo. Tėvas išlaisvino duris nuo sniego krūvos, atrakino, ir abu iš atšiauraus, šalto sniego sūkurio per slenkstį įžengė į nepaprastai šiltą, drėgną, melsvą šiltnamio prieblandą. Buvo justi švelnus gėlių kvapas. Aplinkui kaip tamsūs šešėliai stovėjo žemos palmės, sultingi bananų medeliai, aukšti, storu sniego sluoksniu padengtą tamsų stiklinį stogą siekiantys kokosai ir finikai. Viktoras prieblandoje matė ir kitų, jam dar nepažįstamų tropinių medžių kontūrus. Tėvas uždarė duris, paėmė Viktorą už rankos ir jie perėjo į kitą stiklinę patalpą. Čia buvo šiek tiek šviesiau. Joje buvo nedidelis tvenkinys. Jo paviršiuje plūduriavo baltos vandens lelijos. O virš miegančio vandens savo lapus ir įvairiaspalvius – baltus, raudonus, geltonos ir egiptietiškos mėlynos spalvų – žiedus kėlė Indijos lotosai.

Kita stiklinė patalpa buvo dar įdomesnė. Kai tėvas atidarė duris, juos sutiko tvanki karšto oro srovė. Karšti garai nešė banguojantį, saldžiai aitrų gėlių kvapų debesį. Dešinėje ir kairėje nuo durų bei toliau šoninėse sienose buvo nedideli prožektoriai, iš visų pusių ryškiai apšviečiantys tvenkinio centrą ir didelį, karališkai didingą, sniego baltumu žėrintį vandens lelijos žiedą. Jis buvo tikrai didžiulis – kokius keturis kartus didesnis už žmogaus veidą. Didžiulis švytintis baltas žiedas atrodė šiek tiek pakilęs virš lapų, kurie dengė visą gana didelio tvenkinio vandens paviršių. Tie lapai buvo tokie dideli, kad ant jų būtų galėjęs išsitiesti ne per sunkus suaugęs vyras. Tvenkinys didesniojoje patalpoje buvo aptvertas žema, maždaug dviejų pėdų aukščio, siena. Mažų žibintų spinduliai iš visų pusių stengėsi prasiskverbti pro šiltą, gniuždantį gėlių kvapo prisotintą rūką, kad susijungtų didžiuliame, spinduliuojančiame, kerinčiame karališkame žiedo veide. Ir žiedas kaip saulė spinduliavo tvenkinio prieblandoje. Spindulių kraštai šiek tiek pataikė ir į didžiulius lapus, supančius karališką žiedą.

Dėl to jis atrodė įrėmintas šviesos rato.

Viktoras ir jo tėvas akimirką negalėjo nei pajudėti, nei atitraukti akių nuo šio stebuklo. Tikriausiai būtent šis neatpasakojamas susižavėjimas ir tirštas gėlių kvapas paveikė Viktorą. Jis staiga išsilaisvino iš tėčio rankos, perlipo per žemą sieną ir neįprastai mikliai kaip žebenkštis dideliais žaliais lapais nubėgo link neįtikėtinai gražios ir didelės karališkos gėlės!

Tėvas, supratęs, kas vyksta, labai išsigando. Jis pamanė, kad Viktoras po akimirkos atsiklaups prieš brangiąją gėlę, apkabins, pradės bučiuoti ir taip sulaužys ar net sunaikins ją! Tačiau Viktoras tik atsiklaupė prieš ją, išskėtė į ją rankas ir vis žiūrėjo į savo karališkąją seserį. Ir vėl viskas pasakiškai pasikeitė. Prieš jį jau buvo ne gėlė, o nuostabi liekna moteris. Ji buvo su saulėta, aukso geltonumu švytinčia ir žalia suknele. Ji su didingu gerumu ir meile žiūrėjo į jį.

Ir vėl viskas pasikeitė. Savo vaizduotėje Viktoras staiga pamatė dvi aukštas auksines arfas. Jos buvo labai didelės. Arfos pakilo aukštai į dangaus mėlynę, o jų stygos buvo saulės spinduliai. Šias stygas lietė dviejų elfų rankos. Ir arfų garsai susiliejo į nežemiškų harmonijų bangas. Šios bangos virsdavo didingais kalnais ir giliais slėniais. Kalnai buvo vis galingesni ir galiausiai sublizgėjo mėlyną dangų siekiančios baltos viršūnės.

1944 metų spalį Viktoro tėvas atvyko į Ragnitą (Ragainę). Jis buvo paskirtas vyresniuoju mokytoju Ragainės mokytojų seminarijoje.

Kitą mėnesį į Ragainę atvažiavo ir visa šeima. Tai buvo debesuotas lapkričio rytas. Laukus dengė melsvai pilkas rūkas. Būtent tą dieną vos atvažiavęs Viktoras pirmą kartą išgirdo iš savo tėvo apie lietuvius. Tėvas pasakė, kad tai jau beveik išnykusi tauta, turinti labai seną, balsių gausią kalbą. Ragainėje ir jos apylinkėse gyvenančių lietuvių sūnūs lanko Ragainės mokytojų seminariją, kurioje jis dabar dėstys. Jie čia rengiami tapti vokiečių kalbos mokytojais. Tėvo pasakojimas apie lietuvius ir ypač jo žodžiai, kad ši tauta greitai išmirs, keistai sujaudino Viktorą. Lyg prieš jį būtų ką tik atsivėrusios durys į netikėtą naują pasaulį. Nepaisydamas kelionės nuovargio, jis iškart paprašė leisti pasimatyti ir pasikalbėti su kuriais nors lietuviais.

Tėvas atnešė du storus enciklopedijos tomus ir surado straipsnius apie lietuvius ir lietuvių brolius prūsus. Paaiškino, kad prūsai – tai ankstesni Rytų ir Vakarų Prūsijos gyventojai, kuriuos visiškai sunaikino vokiečių riterių ordinai. Tėvas pasakė, kad po pusantros valandos prasidės paskaitos, į kurias ateis studentai lietuviai, ir Viktoras galės susipažinti su jais. Po pusantros valandos jie abu išėjo iš mokyklos į kiemo rūką. Tėvas nuvedė Viktorą prie uždarytų mokyklos kiemo vartų ir liepė čia laukti.

Tai, ką Viktoras išgirdo iš tėvo ir ką perskaitė knygoje, padarė jam didelį įspūdį. Jis nekantriai laukė ir pro rūką žiūrėjo į tuščią, jau nuimtą lauką. Taip žiūrėdamas pamatė ten kai ką įdomaus. Pro rūką buvo matyti rausvai gelsvos ugnies liepsnos. Aplink ugnį judėjo neryškūs, vos matomi tamsūs šešėliai. Šis vaizdas – pro tirštą rūką šviečianti ugnis ir judantys tamsūs šešėliai – buvo kažkoks paslaptingas, kaip staigus prisiminimas iš tolimų dienų apie kažką, kas seniai paskendo gilioje užmarštyje, bet dabar staiga atgijo. Viktoras sužavėtas žiūrėjo į rausvai geltonas liepsnas ir paslaptingas tamsias tai pasilenkiančias, tai atsitiesiančias figūras. Jis pamiršo viską aplinkui, nieko nematė ir nebegirdėjo mokyklos kiemo triukšmo. Jam rodėsi, kad trys figūros, iš pradžių dėl rūko neryškios, pradėjo artėti. Iš tikrųjų jos greitai priartėjo. Tai buvo trys, regis, dar labai jauni vyrai, skubriai žingsniuojantys link mokyklos. Priartėję jie draugiškai nusišypsojo jam. Visi trys mėlynakiai, vienas jų atrodė kiek vyresnis, buvo blyškaus ir lieso veido, rimtomis, šiek tiek liūdnomis, bet labai protingomis akimis. Jis ištraukė iš kišenės raktą, greitai atrakino vartus ir visi įžengė į mokyklos kiemą. Visi trys labai mandagiai, net šiek tiek iškilmingai pasisveikino su Viktoru.

Viktoras taip pat pasisveikino ir sau pačiam netikėtai paklausė:

– Ar jūs lietuviai?

Jie sustojo. Vyriausias iš jų kiek patylėjo ir vėliau ėmė kukliai kalbėti švelniu balsu:

– Esame lietuviai iš mažo gretimo lietuviško kaimo. – Jis parodė ranka į tą pusę, kur pro tirštą rūką buvo matyti laužo liepsnos. – Tai yra mūsų kaimas, mūsų ugnis, mūsų laukas. – Nusišypsojęs tyliai pridūrė: – Ir mūsų rūkas. – Linktelėjo ir jau garsiau pasakė: – Visi sveikiname ponaitį atvykus į naujus namus ir linkime jam sveikatos ir laimės! Sakykite, kuo mes, lietuviai, galime padėti?

Ir „ponaitis“ pažvelgė į pro rūką rausvai gelsvai žaižaruojančią ugnį ir nedrąsiai paklausė:

– Prašau pasakyti: kaip lietuviškai vadinasi „das Feuer“?

Vyresnysis atsisuko į laužą ir beveik iškilmingai lėtai tarė:

– U-g-n-i-s!

Tai buvo pirmasis lietuviškas žodis, kurį išgirdo Viktoras. Jis pirmą kartą nuskambėjo jo ausyse, ir jam dabar švelniai aidėjo: „U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!“ Tai buvo gražus, iškilmingas garsas. Jis pagalvojo, kad tikriausiai taip pat gražiai ir iškilmingai skamba dangaus sferos. Viktorą apėmė keistas jausmas. Atrodė, lyg jis kažkada seniai galbūt gražiuose sapnuose jau buvo girdėjęs šį stebuklingą žodį „u-g-n-i-s“.

Tada Viktoras pažvelgė į mėlynas jaunuolio akis ir tarė:

– Norėčiau išmokti lietuviškai! Norėčiau mokėti kalbėti lietuviškai! Ar jūs arba kiti lietuviai norėtumėte man padėti?!“

Atsakymo ilgai nebuvo. Visi trys žiūrėjo į žemę liūdni, sutrikę ir tylūs, tarsi pabudę iš sunkių, niūrių minčių, galiausiai vyresnysis prislopintu balsu pasakė:

– Ponaiti! Visi lietuviški žodžiai, tokie kaip „s-a-u-l-e-l-ė“, „miela saulė“, „m-ė-n-u-l-i-s“, „mielas mėnulis“, tikriausiai yra tokie pat skambūs. Bet… Gražuolė lietuvių kalbos sesuo – prūsų kalba – jau mirusi, nužudyta vokiečių ir jų riterių ordino. Lietuvių kalba dar gyva. Kadaise ja kalbėjo nesuskaičiuojama daugybė lietuvių, kurie arė savo laukus virš Insterburgo, Labiaus, Frydlando. Dabar jų nebėra, liko vos keli kaimai. O greitu laiku nutils ir išnyks amžiams ir gražioji lietuvių kalba! Vietoj jos visur bus kabama tik vokiškai! Geriau išmokite kokią nors kitą kalbą!

Visi tylėjo ir žiūrėjo į keistą ugnį. Ir staiga Viktorui iš vidaus kilo jam neįprasta nepaklusnumo, pasipriešinimo banga, ir ji prasiveržė žodžiais:

– Na, tada aš būsiu paskutinis, kalbantis lietuviškai!

Mokyklos kiemas buvo beveik tuščias.

Du jaunesnieji nusilenkė ir per didelį kiemą nuskubėjo prie mokyklos įėjimo. Vyresnysis šiltai paspaudė Viktorui ranką ir dideliais žingsniais, bet neskubėdamas nuėjo per jau visiškai tuščią mokyklos kiemą. Tik dabar „ponaitis“ pajuto, kad vyresnis lietuvis įkišo jam į ranką kažką kieto – tai buvo raktas nuo mokyklos kiemo vartų. Viktoras nusileido ant akmens prie vartų ir vėl pažiūrėjo į raktą dešinėje rankoje. Raktas švytėjo kaip spindintis auksas tamsiuose vartų rėmuose. Su juo Viktoras galėjo vėl atrakinti kiemo vartus ir išeiti. Tai buvo raktas į tiršto rūko gaubiamą lauką, į keistą laužą, į kažkur rūke paskendusį mažą Lietuvos kaimelį. Jie visi kvietė jį ir laukė jo.

Jį apgaubiančiame rūke ir tyloje Viktoras išgirdo tylų, bet aiškų balsą: „Dabar šis auksinis raktas tavo. Tai priminimas apie šį susitikimą, tai tavo meilė ir tavo užduotis.“

Naujas šeimos butas buvo mokyklos pastate. Grįžęs į jį Viktoras pasijuto labai pavargęs, atsigulė į lovą ir kietai užmigo.

Pabudo tik vėlyvą popietę. Išgirdo tėvą sakant:

– Jis nekarščiuoja, pulsas irgi normalus!

Jo mama ir tėvas kalbėjosi su maždaug 21 metų mergina. Ji buvo apsirengusi keistais, neįprastai ryškių spalvų drabužiais.

Kai Viktoras pažiūrėjo į ją, ji draugiškai nusišypsojo tarsi senam pažįstamam. Mama pasakė:

– Tai Grita iš Pa… oi, negaliu ištarti! Ji lietuvė ir atėjo su savo gražiu lietuvišku kostiumu mums prisistatyti, nes nuo rytojaus ji padės man atlikti namų ruošos darbus.

– Taip pat galėsiu ponaičiui pasakyti lietuviškų žodžių, jei jis to paprašys, – pridūrė Grita.

„Ponaitis“ neryžtingai paspaudė jai ranką ir vis žiūrėjo į Gritą, tarsi ji būtų graži sapno būtybė ir jam pabudus galėtų išnykti. Tamsus lapkričio rūkas lauke, matyt, buvo išsisklaidęs, ir už Gritos pro aukštą tarnybinio buto langą švietė aukso geltonumo vakaro saulė. Šviesiai mėlynos Gritos akys tyliai žiūrėjo į Viktorą. Jos gelsvi plaukai buvo supinti į dvi tvirtas kasas, o šios kaip vainikas apvyniotos aplink jos gražią galvą. Nuo mėlynai siuvinėto liemens, ilgo karolių vėrinio su dideliais geltonais skaidriais gintaro karoliukais ir plačių, žiedų baltumo, blizgančių marškinių rankovėse nuo pečių iki siaurų riešų leidosi įmantriai austas raudonas diržas su daugybe keistų violetinių siuvinėjimų. Tamsiai žalias klostuotas sijonas kabojo nuo klubų iki kulkšnių, siauros pėdos buvo apautos baltomis kojinėmis ir panašiais į sandalus geltonais odiniais batais. „Ponaitis“ vis žiūrėjo į Gritą išplėstomis akimis ir galiausiai tyliai lyg giliai nustebintas paklausė:

– Pasakyk man: kaip tavo kalba vadinasi „der Bernstein“?“

Grita akimirką tylėjo plačiai atmerkusi mėlynas akis. Tada abiem rankom paėmė didelį gintarą, kabantį ant tamsiai mėlyno liemens, ir iškilmingai prabilo:

– G-i-n-t-a-r-a-s.

Viktoro mamai šis žodis patiko, ji nustebusi pasakė:

– Lietuviškas žodis gražiai skamba! Matote, koks skaidrus yra gintaras ir kaip geltonai šviečia! Vokiškai jis vadinasi „Bernstein“. Šis žodis man atrodo proziškas, per daug paprastas.

Viktoro tėvas išėjo iš kambario ir po akimirkos grįžo su storu enciklopedijos tomu. Atsisėdo prie stalo, rado reikiamą straipsnį ir linksmai pasakė:

– O dabar paklausykime, ką apie gintarą ir jo pavadinimus sako mokyti žmonės.

„Gintaras kilęs vadinamuoju tretiniu laikotarpiu. Šis laikotarpis buvo prieš maždaug milijoną metų. Tai buvo dar iki keturių ledynmečių, kai iškilo aukščiausi šiandieniniai kalnai, tokie kaip Himalajai, Kordiljeros, Kaukazas, Alpės ir kt. Žemė buvo apaugusi gigantiškais medžiais, panašiais į dabartines pušis. Tuo metu šie didžiuliai spygliuočiai suformavo milžiniškus, nepraeinamus pirmykščius miškus didžiulėje pelkėje, ten, kur dabar banguoja žydra Baltijos jūra, kurią romėnai vadino Mare Balticum. Galingos audros laužė šių medžių stiebus ir šakas. Iš lūžio vietų gausiai liejosi sakai. Jie tirštėjo ir pamažu virto šiais gražiais akmenimis. Mokslininkai abejoja, ar tuo metu jau egzistavo žmonės. Tikriausiai jie atsirado šiek tiek vėliau, pirmojo ledynmečio pradžioje. Bet nuo pat atsiradimo, nuo pirmojo žmonijos kultūros periodo – paleolito – žmonės jau ieškojo gintaro, jį apdirbinėjo ir nešiojo kaip populiarų ir geidžiamą papuošalą.

Dabartinės vokiečių kalbos žodis „Bernstein“ atsirado apie 1550 metus. Jis buvo pasiskolintas iš vieno ankstesnių vokiečių kalbos dialektų, vadinamosios Niederdeutsch – žemutinės vokiečių kalbos. Šiame dialekte „deginti“ turi formą „bemen“, todėl iš pradžių žemutinės vokiečių kalbos žodis „Bemenstein“ reiškė „degantis akmuo“. Bet ilgainiui vokiečiai pamiršo pradinę šio žodžio reikšmę ir gintaro pavadinimas „degantis akmuo“ („Bemenstein“) po truputį virto beprasmiu „Bernstein“.

Senovės graikai ir jų protėviai apie gintarą žinojo ir labai jį vertino jau prieš 3000 metų. Jie gintarą vadino „elektron“, šis pavadinimas kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio „elektor“, reiškiančio „blizganti saulė“ ar „šviesos dievas“. Dėl to iš „elektor“ kilęs žodis „elektron“ reiškė „priklausantis šviesos dievui“ ar „priklausantis saulei“.

Tuo pačiu žodžiu graikai vadino ir lydinį iš keturių dalių aukso ir vienos dalies sidabro. Jis taip pat buvo naudojamas kaip papuošalas. Tačiau gintaras jiems patiko labiau.

Gintaro graikams atgabendavo romėnai ir arabai. Jiems tekdavo pavojingai plaukti į „Gintaro pakrantę“ per audringas, šiurkščias Šiaurės ir Baltijos jūras. Buvo galima iš to krašto gintaro atgabenti ir sausuma. Bet šis kelias buvo dar pavojingesnis – per tamsius pirmykščius miškus ir pelkes. „Gintaro pakrantėje“ gyveno žmonės, vadinami aisčiais, tikriausiai tai buvo prūsai ir lietuviai.

Lotynų kalboje gintaras buvo vadinamas „volkanus“, tai reiškia „ugnies dievas“. Kitas jo pavadinimas „sucinum“, t. y. „sukietėjusios sultys“. Jis kilo tiesiog iš lotyniško žodžio „sucus“, reiškiančio „sultys“: mat romėnai buvo labai blaiviai mąstantys, praktiški ir lakia vaizduote nepasižymintys žmonės.

Tačiau iš kur atsirado aisčių – prūsų ir pačių lietuvių protėvių – žodis „gintaras“, mokslininkai negali paaiškinti. Mat šis žodis nepalyginti senesnis nei visi kiti pavadinimai ir atsekti jo kilmę jau sunku.“

Skaitydamas tėvas vis dažniau sustodavo ir susimąstydavo. Tai, ką jis čia sužinojo apie nežinomus, „beveik išnykusius“ lietuvius ir jų mįslingą žodį „g-i-n-t-a-r-a-s“ buvo per daug keista. Kambaryje tvyrojo gili tyla. Šiltos rausvai gelsvos vakaro saulės šviesos srovės tekėjo į kambarį pro jo platų langą. Spinduliai krito ant gražios Gritos figūros spalvingais nacionaliniais drabužiais. Grita plačiai atmerktomis mėlynomis akimis įdėmiai sekė tėvo žodžius. Buvo matyti, kad ji pasitiki savimi, bet kartu yra kukli, neįkyri.

Kitą kartą – tai buvo sekmadienis – mergina specialiai užėjo pas juos. Ji vilkėjo tokiais pat gražiais drabužiais, bet Viktorui pasirodė dar gražesnė. Grita pasisveikino su visais, priėjo prie Viktoro ir padėjo priešais jį gintaro gabalą. Gintaras buvo daug didesnis už tuos, kurie puošė jos suknelę.

Jis buvo permatomas, gražios sodriai geltonos spalvos. Viktoras atsargiai jį pakėlė. Akmuo buvo didelis, bet nesunkus. Jo kraštai buvo neaštrūs, suapvalinti. Nieko keisto: jis pragulėjo jūroje milijoną metų! Ir nebuvo šaltas kaip kiti akmenys. O įdomiausia – jo viduje Viktoras pamatė kažkokį vabzdį ilgomis, bejėgiškai išskėstomis kojomis. Tai buvo tragedijos, įvykusios prieš milijoną metų, reliktas.

Ir, žiūrėdamas į jį, Viktoras pamatė didžiulius, tamsiai žalius, glaudžiai susipynusius tropinius medžius. Tai buvo miškas be pradžios ir pabaigos, tai buvo žalia jūra, kuri užpildė viską nuo žemės iki aukščiausių, dangų siekiančių viršūnių. Viktoras įsivaizdavo juos taip ryškiai, kad net pajuto sunkų kvapnų orą šiame miške.

Tai buvo visiškai kitoks pasaulis – toks didelis, toks paslaptingas ir toks žiaurus! Čia visi, kaip ir šis uodas, desperatiškai kovojo už savo gyvybę. Ir kiekvienas, kaip ir jis, galiausiai žuvo. Tačiau kiekvieno jų vietą tuoj pat užėmė kiti, taip pat desperatiškai norintys gyventi.

O vėliau Viktoras pamatė, kaip šis pasaulis žūsta. Jis matė didžiules, nenumaldomas, ugnines katastrofas, nušluojančias šį pasaulį nuo žemės paviršiaus, o jo vietą užėmė begalinis vandenynas. Iš vandenyno gelmių pradėjo kilti juodi, aštrūs, pikti kalnai ir ant jų vėl prasidėjo gyvenimas.

Viktoras vis žiūrėjo į gintarą ir įsivaizdavo žmogų, kuris prieš daugybę metų, lygiai kaip jis dabar, paėmė šį akmenį į rankas ir pamatė šį sveikinimą iš visiškai kitokių pasaulių. Tikriausiai šis žmogus buvo visai kitoks nei Viktoras: jis buvo graikas, persas, skitas ar dar kitos, gal jau ir pamirštos, tautybės. Bet tada, labai seniai, žiūrėdamas į akmenį, šis visai nepanašus į Viktorą žmogus jautė tą patį, ką dabar jautė Viktoras. Kaip ir Viktoras, jis laikė jį delne, jautė jo šilumą ir iš jos sklindantį geltoną švytėjimą, jis taip pat negalėjo atitraukti akių ir vis žiūrėjo į jį, bandydamas suprasti jo paslaptį. Žinoma, vėliau jis parodė šį nuostabų akmenį savo draugams ir jie ilgai apie jį kalbėjo. Kiekvienas pamatė jame ir pagalvojo kažką kita ir kiekvienas pasidalijo savo mintimis su kitais. Ir vėliau kiekvienas pažiūrėjo į šį paslaptingą akmenį ne tik savo, bet ir visų savo draugų akimis ir pamatė jame tai, ko vienas niekada nebūtų pamatęs.

Ir, žinoma, vienas jo draugas, mėgstantis keliauti, pasiėmė šį akmenį į tolimą kelionę ir parodė jį tolimų kraštų gyventojams. Ir jie taip pat nustebę žiūrėjo į šį akmenį. Ir kiekvienas taip pat pamatė jame kažką savo, ką galėjo pamatyti tik jo tautos žmonės. Ir tikrai vieną dieną atsiras žmogus, kuris surinks viską, ką žmonės žinojo ir galvojo apie gintarą, ir papasakos visoms tautoms, visai žmonijai. Ir nuo to laiko kiekvienas žiūrės į jį ne tik savo, bet ir visų kitų žmonių, visos žmonijos akimis. Ir tai atskleis jam tokį grožį, kokio niekada negalėtų pamatyti pats. Ir šis grožis suteiks jam tokį džiaugsmą, kokio jis niekada nepatirtų vienas.

Ir pasaulis pasikeis. Kiekvienas supras, koks jis laimingas, kad yra ir kitų žmonių, kad yra žmonija ir kad jis priklauso žmonijai. Jis pajaus jiems didelį dėkingumą vien už tai, kad jie yra, kad dalijosi su juo savo matymu, savo išmintimi. Ir visi taps draugais, visi mylės vieni kitus.

* *

Praėjo daug metų, ir Viktoras sutiko didįjį ir išmintingąjį Vydūną.

Vydūnas jam papasakojo apie antrąjį gimimą, kuris laukia kiekvieno žmogaus. Pirmą kartą žmogus gimsta, kai ateina į pasaulį ir pradeda matyti, girdėti, kvėpuoti, jausti.

Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti akimirka, kai jis gims antrą kartą. Tai bus momentas, kai jis pasijus visos žmonijos dalimi, kai pradės matyti, girdėti ir kvėpuoti kaip visa žmonija. Tai bus momentas, kai kitų žmonių jausmai ir mintys taps jo jausmais ir mintimis, kai jis supras, kad jo ir visų žmonių rūpesčiai ir likimas vienodi, supras, kad juos visus sieja bendras likimas.

Ir tai bus didysis momentas. Tai bus antrasis jo gimimas. Šį kartą jis gims ne tik kaip gyva būtybė, bet ir kaip žmogus, kuriame gyvena visa žmonija.

Klausydamas Viktoras prisiminė lietuvaitę ir jos gintarą. Ir pagalvojo, kad gal tai buvo ta akimirka, tas antrasis gimimas, apie kurį kalbėjo Vydūnas.

VIKTORAS JUSTICKIS. VYDŪNO IR PROF. VIKTORO FALKENHAHNO DRAUGYSTĖ

Pasakojimas Vydūnui skirtoje metinėje konferencijoje,

08.24. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. Tęsinys, Lietuvos Aidas – Valstybės laikraštis

Vydūnas (centre). Viktoras Falkenhahnas (iš dešinės), dailininkas Fidus (iš kairės)

Vydūnas – tai jo platus, viską apimantis ir gilus mokymas.

Vydūnas – tai jo knygos, dramos ir straipsniai, iš kurių mes dar ilgai semsimės išminties.

Vydūnas – tai jo nuveikti darbai.

Vydūnas – tai jo didinga asmenybė.

Ir Vydūnas – tai draugystė, tai jo bendražygiai ir draugai, išaugę jo mokymo bei asmenybės šviesoje. Visi jie – labai skirtingi žmonės, bet kiekvieno iš jų gyvenimo kelias neatsiejamai susijęs su Vydūnu. Kiekvieno jų gyvenimas – tai žingsniai: iš pradžių Vydūno link, o paskui – kartu su juo.

Prof. Viktoras Falkenhahnas (Viktor Falkenhahn) – vienas iš tokių žmonių. Tai pasaulinio garso vokiečių kalbininkas, Berlyno Humboldtų universiteto profesorius, Baltistikos instituto vadovas, Vokietijos baltistų draugijos pirmininkas. Jis – mokslininkas, gerokai pastūmėjęs pirmyn baltų kalbų tyrimus ir visą savo gyvenimą susiejęs su Vydūnu.

Apibūdindamas jų daugiau kaip 40 metų trukusią draugystę, Leonas Stepanauskas sakė: „Viktorui Falkenhahnui Vydūnas buvo kone tėvas.“

Norėčiau papasakoti apie pagrindinius žymaus baltisto, Humboldtų universiteto dėstytojo prof. Viktoro Falkenhahno žingsnius Vydūno link ir bendrą kelią su juo.

Pirmasis žingsnis – pirmas lietuviškas žodis

1914 metai. Tėvas, baigęs studijas Greifsvaldo universitete, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją.

Ūkanotą 1914 m. lapkričio dieną šeima važiuoja į Ragainę. Viktorui – 11 metų. Visi žvalgosi į laukus, pro kuriuos pravažiuoja. Ten dirba žmonės.

– Kas tie žmonės? – klausia berniukas.

– Tai lietuviai, – atsako tėvas.

– O kas tai per lietuviai? – neatlyžta Viktoras.

– Nykstanti tauta, – paaiškina tėvas. – Dar dvidešimt, trisdešimt metų, ir jų neliks.

Tėvo žodžiai padarė berniukui didžiulį įspūdį. Kiek pavažiavę, jie sustojo prie vieno lauko. Ten taip pat dirbo žmonės – kelios moterys rinko bulvienojus ir metė juos į lauko viduryje degantį laužą.

Viktoras priėjo arčiau, vokiškai pasisveikino, parodė į ugnį ir paklausė, kaip ji vadinasi lietuviškai. Moteris atsakė: „ugnis“. Tai buvo pirmasis būsimojo kalbininko baltisto lietuviškas žodis. Ir tai buvo pirmas žingsnis Vydūno link.

Antras žingsnis – Vydūno vadovėlis

1916 metai. Šeima keliasi į Tilžę.

Eidamas Tilžės gatve, Viktoras pastebėjo savo amžiaus vaikiną: atrodantį kaip vokietis, bet kalbantį lietuviškai. Viktoras priėjo, lietuviškai pasisveikino, tas atsakė. Po šio pokalbio jie tapo artimais draugais. Tas vaikinas buvo lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto sūnus Dovas. Kartą jis dovanų atnešė Vydūno parengtą ir tėvo spaustuvėje išleistą knygą vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“.

Kai Viktoras parsinešė knygą namo, tėvas iš karto sušuko: „O, Vydūnas!“

Mat Vydūnas Tilžėje buvo labai garsus. Tai buvo žmogus, kurį visi pažinojo ir gerbė. Miesto centre, Minzloffo (Minzlofo) fotoateljė vitrinoje, kabojo didelis Vydūno portretas. Savininkas akivaizdžiai labai didžiavosi, kokie asmenys pas jį fotografuojasi!

Vydūno vadovėlis pasirodė esąs tikrai puikus: pamokos paprastos ir įdomios, po jų pateikiami lengvai suprantami paaiškinimai, įtraukiantys tekstai skaityti, geri pratimai.

Matydamas sūnaus susidomėjimą lietuvių kalba, tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“ ir „Vargšas ir Besotis“. Viktoras jas paėmė, ėmė atsargiai vartyti ir, o stebukle, pamatė, kad viską supranta.

Vėliau V. Falkenhahnas apie šį vadovėlį pasakys: „Vydūnas padovanojo man lietuvių kalbą!“

Tačiau Vydūno vadovėlis suteikė ne tik kalbos žinių, bet ir parodė, kaip reikia mokytis. Jis visam gyvenimui tapo pavyzdžiu, koks turi būti kalbos vadovėlis ir pats mokymosi procesas. Profesorius visą gyvenimą dėstė įvairiausias kalbas, rašė joms vadovėlius. Vydūno knyga jam tapo kelrode žvaigžde: „Kai kildavo abejonių, tiesiog stengdavausi padaryti taip, kaip darė Vydūnas.“

Trečias žingsnis – susitikimas su Vydūnu

1917 metai. Kai į rankas patenka puiki knyga, kurios kiekvienas puslapis žavi, kyla neįveikiamas noras pamatyti ją parašiusį žmogų, padėkoti jam, išreikšti savo susižavėjimą. Vydūno vadovėlis ir knygos būtent tokios ir buvo. Viktoras žinojo, kad autorius gyvena čia pat, Tilžėje. Nors buvo kuklus ir drovus, noras susitikti buvo stipresnis.

Galiausiai jis paprašė tėvo, ir šis Vydūnui paskambino.

Ir štai Viktoras stovi prie Vydūno namų durų.

„Kai ten stovėjau, jaučiausi taip, lyg žengčiau į bažnyčią.“

Paskambinus, duris atidarė pats Vydūnas.

„Man nebuvo sunku jį atpažinti, – vėliau pasakojo Viktoras, – padėjo nuotrauka, matyta Minzloffo vitrinoje.“

Šeimininkas nusivedė svečią į savo darbo kabinetą, pasiūlė krėslą, o pats atsisėdo už rašomojo stalo. Paklausė, ar knygos patiko.

„O, aš viską permaniau“, – atsakė Viktoras.

Vydūnas nusišypsojo:

„Šio žodžio išmokai ne iš vadovėlio. Tu jį atsivežei iš Ragainės. Žinok, jeigu taip kalbėsi Ragainėje, visi tave supras ir jiems tai patiks. Bet jeigu taip pasakysi kur nors kitur Lietuvoje, tave pataisys. Tau pasakys, kad reikia sakyti ne „permaniau“, o „supratau“. „Permaniau“ – tai tarmė, taip kalbama tik viename krašte. O „supratau“ – tai bendrinė kalba, taip kalba visa tauta.“

Stojo pauzė.

Viktoras pamatė prieš Vydūną gulintį rankraštį ir nedrąsiai paklausė, ką rašytojas tuo metu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto pajūriu ir girdi bangų kalbą.

– „Ir ką jai sako bangos?“

– „Jų šnabždesys – apie amžinybę, pasaulio prasmę, žmogaus paskirtį…“

Vydūnas padarė Viktorui milžinišką įspūdį.

Vėliau jis pasakojo: „Vydūnas buvo labai neįprastas. Atrodė, kad tai žmogus ne iš mūsų pasaulio, lyg pasiuntinys iš kažkokio kito – aukštesnio, kilnesnio, išmintingo ir nuostabaus pasaulio. Kiekvienas jo žodis buvo prasmingas, kiekvienas – įdomus. Iš karto supratau, kad tai didi dvasia…“

Po šio susitikimo Viktoras galvojo tik apie viena – kaip dar kartą jį pamatyti. Jis turėjo daugybę klausimų, kuriuos norėjo užduoti, dalykų, apie kuriuos troško pasikalbėti, minčių, kuriomis norėjo pasidalyti.

Taip užsimezgė 40 metų trukusi draugystė.

Ketvirtas žingsnis – Vydūno mokinys

Kiekvieną ketvirtadienį Tilžės miesto salėje (vadinamuosiuose Piliečių namuose) Vydūnas skaitė paskaitas. Pagrindinės jų temos atspindėjo tai, ką šiandien randame Vydūno veikaluose – teosofiją ir tautiškumą. Auditoriją pirmiausia sudarė teosofai (Vokietijoje veikė Visuotinė teosofų draugija, o Vydūnas buvo vieno jos skyriaus prezidentas). Antrąją klausytojų grupę sudarė lietuviai, draugai, mokiniai – visi, kam buvo svarbi Lietuvos tema. Tačiau dauguma ateidavo tiesiog dėl to, kad Vydūno paskaitos buvo be galo įdomios.

Vyko daug viešų paskaitų, atvirų visiems, ir uždarų – skirtų tik pažengusiems. Jaunasis V. Falkenhahnas lankė jas visas. „Jau negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Bet gerai atsimenu, kad tada gyvenau nuo vienos paskaitos iki kitos.“

Penktas žingsnis – Vydūno bendradarbis

Nekyla jokių abejonių, kad simpatija buvo abipusė. Vydūnas mielai kviesdavosi Viktorą į svečius, ir, kad ir koks užimtas būtų, jiedu ilgai kalbėdavosi.

Tuo metu Vydūnas rengė antrąją „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ laidą. Jaunajam Falkenhahnui, kuris atmintinai žinojo kiekvieną šio vadovėlio puslapį, buvo be galo įdomu pamatyti, kas pasikeitė. Jis pradėjo vartyti rankraštį ir… iš karto rado korektūros klaidų.

Vydūnas labai nustebo. Vadovėlį tikrino ir jis pats, ir kiti žmonės, bet klaidų išties buvo.

„Turi didelį kruopštumo ir pastabumo talentą“, – pasakė jis.

Nuo to laiko (tai buvo 1923 m.) iki pat 1944 m. Vydūnas prašydavo Viktoro perskaityti kiekvieną jo veikalą, ir tik jam tai padarius, būdavo tikras, kad viskas gerai.

Taip prasidėjo judviejų bendradarbiavimas. Jis dar labiau išsiplėtė, kai Vydūnas ėmė rengti savo fundamentalų veikalą „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Knygai reikėjo gausybės faktų, datų, citatų, nuorodų ir dokumentų. Tokį darbą buvo galima parašyti tik sėdint bibliotekoje. Tačiau būtent tuo metu, nacių valdžios sprendimu, Vydūnui buvo atimta teisė naudotis bibliotekomis.

Visus tuos kelerius metus, kol Vydūnas rašė knygą, Viktoras savo vardu imdavo bibliotekoje knygas ir nešdavo jam. Vydūnas dažnai pavesdavo jam atlikti plačias informacijos paieškas: surinkti medžiagą, patikrinti faktą, surasti šaltinį. Vydūno knygoje apie vokiečių ir lietuvių santykius pateikta šimtai faktų, citatų ir dokumentų. Nemaža jų dalis – būtent šių Viktoro paieškų rezultatas.

Šeštas žingsnis – gyvenimo kryptis

Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į savo praeitį, atsimena konkretų įvykį – dažniausiai susitikimą ar pokalbį, lėmusį jo tolesnį gyvenimo kelią.

Viktorui Falkenhahnui lemiamas posūkis į kalbininko profesiją įvyko per vieną apsilankymą pas Vydūną.

Kaip ir daugybę kartų iki tol, jiedu kalbėjosi apie lietuvių kalbą. Kalba pasisuko apie lietuvių kalbos ryšius su sanskritu. Kalbėdamas Vydūnas ištiesė ranką, paėmė iš lentynos sanskrito vadovėlį ir pasakė: „Paskaityk, būsi nustebintas sanskrito panašumo į lietuvių kalbą.“

Grįžęs namo, Viktoras pradėjo skaityti. Panašumų išties buvo nemažai. Tai buvo įdomu.

Bet dar įdomesnis atrodė pats tų atitikimų tarp dviejų kalbų nustatymas. Neretai buvo galima įžvelgti patį procesą – kaip kalba kito, kaip iš senesnės, sanskrito, formavosi jaunesnė, lietuvių kalba. Šis atitikimų ieškojimas pasirodė toks įtraukiantis, kad Viktoras negalėjo atsitraukti.

Vydūno duotas vadovėlis sužadino tai, kas jo sieloje slypėjo visą laiką – gilią aistrą kalboms. Tą akimirką Viktoras suprato: „Aš – kalbininkas!“ Visa kita – universitetas, doktorantūra, habilitacija, knygos ir pasaulinis garsas – buvo šio susitikimo pasekmė.

Po karo

Antrasis pasaulinis karas viską sumaišė. Grįžęs V. Falkenhahnas pradėjo dirbti Hamburgo universitete. Iš pažįstamų lietuvių sužinojęs, kad Vydūnas gyvena Detmolde, parašė jam laišką, o vėliau nuvažiavo susitikti.

Prasidėjo intensyvus susirašinėjimas (išliko 49 laiškai), trukęs iki pat Vydūno mirties.

Ir vėl Vydūnas siuntė Viktorui viską, ką parašydavo. Visą šį archyvą V. Falkenhahnas vėliau padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune.

1953 metais Vydūnas mirė. Notaras pranešė, kad testamentu visas savo knygas jis paliko Falkenhahnui. Viktoras pasakojo iš pradžių nustebęs, bet paskui prisiminęs, kad prieš kelerius metus, kalbėdamasis su Vydūnu, buvo užsiminęs, jog labai norėtų turėti jo raštus. Vydūnas tada nieko neatsakė. Jis gyveno Detmolde, o visos jo knygos buvo likusios toli Lietuvoje. Tačiau nuo to momento Vydūnas pradėjo visais įmanomais būdais rinkti savo išleistas knygas. Tai buvo paskutinė jo draugystės dovana.

Vydūnas ir draugystė

Turiu pasakyti, kad ši draugystės istorija nebuvo vienintelė. Vėliau ji pasikartojo dar ne kartą.

Lygiai tokia pati, kaip Vydūno ir Viktoro, buvo V. Falkenhahno ir Vacio Bagdonavičiaus draugystė. Tai buvo ilgi jų pokalbiai Vilniuje, Rūtų gatvėje, kur viešėdamas Lietuvoje apsistodavo profesorius. Tai buvo galybė klausimų, kuriuos tuomet jaunas aspirantas Vacys užduodavo Falkenhahnui. Kiekvienas klausimas išsirutuliodavo į ilgą pasakojimą. Tolesni pokalbiai apie Vydūną vyko Berlyne, kur Vacys atvažiuodavo prof. V. Falkenhahno kvietimu.

Simpatija ir domėjimasis akivaizdžiai buvo abipusiai.

Puikiai atsimenu, kaip po tokio pokalbio Falkenhahnas, prisiminęs ką nors labai svarbaus, ką būtinai reikėjo papasakoti, bijodamas pamiršti eidavo iškart užsirašyti, kad kitą dieną atėjusiam Vaciui būtinai tai perduotų.

Atsimenu ir tą pagarbą, su kuria jis kalbėdavo apie Vacį. „Tai didi siela“, – sakydavo jis, o iš jo lūpų tai buvo pats aukščiausias įvertinimas žmogui.

Tuos pokalbius nutraukė Viktoro Falkenhahno mirtis. Ir tikrai niekas nepadarė tiek daug, kad Lietuvoje būtų išsaugotas profesoriaus atminimas, kaip V. Bagdonavičius.

Dar viena draugystės istorija – Viktoro Falkenhahno bičiulystė su Leonu Stepanausku. Ji prasidėjo Berlyne, Humboldtų universiteto bibliotekoje, kur jaunam žurnalistui Leonui Stepanauskui kažkas patarė susipažinti su čia pat dirbančiu vokiečių baltistu V. Falkenhahnu.

Leonas susisiekė su profesoriumi, jiedu pasikalbėjo. Falkenhahnas pakvietė Leoną į svečius. Kai šis atvyko, jo laukė ištisa paskaita apie Vydūną. „Mes visą vakarą, – pasakojo L. Stepanauskas, – kalbėjome tik apie Vydūną. Nebuvau apie jį daug girdėjęs, bet tą vakarą sužinojau labai daug. Atsimenu, pagrindinė Falkenhahno mintis buvo: Vydūnas labai reikalingas Lietuvai.“

Per tą susitikimą jie tapo draugais, bendraminčiais ir bendradarbiais, kartu ėjusiais per visą tolesnį gyvenimą.

Vydūno mokymas mus pasiekė per draugystes.

Tai Vydūno draugystė su prof. Viktoru Falkenhahnu.

Tai V. Falkenhahno draugystė su Vaciu Bagdonavičiumi ir Leonu Stepanausku.

Manyčiau, kad toks svarbus vaidmuo, kurį draugystė suvaidino Vydūno mokymo sklaidos istorijoje, yra dėsningas.

Vydūno mokymas yra kilnus. Jis apeliuoja į aukščiausius žmogaus sielos pradus: į gilią pagarbą asmenybei, į jos aukštos misijos supratimą, vienybę su kitais žmonėmis, savo tauta ir visa žmonija, į begalinį tobulėjimo ir augimo kelią. Būtent tokie jausmai sukuria dvasinį ryšį ir gilią simpatiją tarp žmonių. Būtent jie tampa stiprios, visą gyvenimą trunkančios draugystės pagrindu.

PANORAU ARČIAU PAŽINTI TUOS LIETUVIUS

Akademiko Domo Kauno pokalbis su prof. Viktoru Falkenhahnu

VIKTORAS FALKENHAHNAS. Pradžia buvo tokia. Mano tėvas Paulius Falkenhahnas buvo vokiškos liaudies mokyklos (Volksschule) mokytojas. Be to, gana didelis nepasėda ir keliauninkas. Dvidešimto amžiaus pradžioje Vokietijos ciesorius turkams tiesė geležinkelį, o prie tų darbų dalyvavo gausybė vokiečių specialistų. Tie specialistai turėjo šeimas ir vaikų. Vaikus reikėjo mokyti. Tad tėvas metė ramų darbą ir, susikrovęs mantą, su šeima 1903 metais išdardėjo į Adrianapolį. Aš tuomet buvau vos pusės metų amžiaus. Turkijos klimato sąlygoslabai pakenkė sveikatai. Aš ir motina susirgome maliarija. Dėl to teko grįžti į Vokietiją. Mokyklų vyresnybė atleido tėvo griekus ir vėl paskyrė mokytojauti. Tačiau jis nerimo, užsigeidė studijuoti biologiją. Gavęs iš savo tėvų ūkį Pomeranijoje (aplinkybių nepaaiškino – D. K.), savo norą įgyvendino įstodamas į Greifsvaldo universitetą. Čia dar mokėsi anglų ir prancūzų kalbų. Tėvas buvo geros galvos. Jis baigė studijas, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją. Tėvas į tą miestą pirmiausia nuvyko apsižvalgyti vienas, po mėnesio grįžo ir pasiėmė šeimą. Kelionę gerai pamenu. Į tą kraštą važiavome ūkanotą 1914 metų lapkričio dieną. Tėvas pasakojo apie keistus tenykščius gyventojus – lietuvius. Dar keisčiau atrodė žodžiai, kad tiegyventojai yra išmirštančios tautos. Sudomintas tokio pasakojimo, panorau arčiaupažinti tuos lietuvius. Kartą per pertrauką, pabėgėjęs kiek į šoną, pamačiau nukastą lauką, kuriame moteris grėbstė bulvienojus ir žoles ir degino lauže. Apsiblaususi, ūkanota diena, liepsna ir dūmai paliko įsimintiną reginį. Priėjauarčiau laužo ir vokiškai paklausiau, kaip lietuvių kalba vadinama Feuer. Moteris pasakė. Taip ugnis tapo pirmuoju išgirstu ir išmoktu lietuvišku žodžiu.

Liga neapleido, todėl dar ilgai negalėjau lankyti mokyklos. Mano prasta būklė kėlė rūpestį tėvams. Ragainėje praleidusi pusantrų metų, šeima 1916 m. persikėlė į Tilžę. Kadangi vis dar nėjau į mokyklą, bandžiau lavintis savarankiškai. Netikėtai susipažinau su lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto kiek vyresniu amžiumi sūnumi Dovydu, paprastai vadintu Dovu1. Tapome gerais draugais. Dovas kartą dovanų atnešė Vydūno parengtą vadovėlį vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“2. Nuo jo ir prasidėjo neakivaizdinė pažintis su žymiuoju Tilžės lietuvininku. Apie šį žmogų kai ką žinojau iš tėvo pasakojimų namuose, mačiau portretą, išstatytą fotografo Minzloffo lange3. Dideliam džiaugsmui, kartą tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“4 ir „Vargšas ir Besotis“5. Jas perskaičiau ir net likau įsitikinęs, kad viską gerai supratau. Po kiek laiko ėjau pas autorių dėkoti už dovaną. Tai vyko bene 1917 metais. Pamenu, namas stovėjo Kareivinių (vok. Kasernenstrasse – D. K.) gatvėje, jo numeris buvo 14–as. Paskambinus duris atidarė pats Vydūnas. Man buvo nesunku jį atpažinti, nes padėjo Minzlofo lange matyta nuotrauka. Šeimininkas nusivedė į savo darbo kabinetą, krėslą pasiūlė, pats už rašomojo stalo atsisėdo. Klausė, ar knygos patiko. „O, aš viską permaniau“, – atsakiau. Vydūnas pataisė. Esą teisingai būtų sakoma „aš viską supratau“. Žodis permanyti vartojamas vietinėje tilžiškių tarmėje. Aš turėjau drąsos paklausti, ką rašytojas esamu momentu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto jūros pakrante ir girdi bangų kalbą, jos šnabždesius apie amžinybę, žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę.

Sveikata negerėjo. Tėvas, pats likęs mokytojauti Tilžėje, 1918 metais nusamdė kambarius Giruliuose ir ten išsiuntė šeimą: žmoną ir abu sūnus. Vasarnamis vadinosi skambiu vardu ,,Schloß am Meer“ („Pilis prie jūros“ – D. K.) ir priklausė vokiečiui Rehtzui. Tasai žmogus turėjo daug tokių vasarnamių, nes gyveno iš nuomininkų mokesčių. Dabar aš nupiešiu, kaip viskas tada atrodė. (V. Falkenhahnas popieriaus lape nubraižė vasarnamio stovėjimo vietą, artimas gatves, gretimus namus, užrašė savininkų pavardes – D. K.) Vėliau, greičiausiai 1920 metais, apsigyvename Klaipėdos antrojo burmistro Gustavo Schultzo namelyje. Turėjome du kambarius. Būstas atrodė prastai, nes vasarnamis buvo viso labo perstatyta avidė. Mus dažnai aplankydavo Vydūnas. Kalbėdavomės. Gal už dešimties minučių kelio pėsčiomis į šiaurę nuo Girulių buvo lietuvių žvejų kaimas Kukuliškiai, vokiškai vadinti Kukell-Brot. Aš artimai susidraugavau su jo gyventojais, gerai išmokau jų šnektą. Žvejai mane imdavo į jūrą. Būtent jūroje aš pirmą kartą išgirdau tuos žvejus kalbant ir kita kalba – kuršiškai. Jie ir mane pamokino savo kalbos. Žinios labai pravertė, kai vėliau teko studijuoti pas Jurgį Gerulį. Profesoriaus paliepimu privalėjau išmokti latvių kalbą ir jos ėmęsis iš karto supratau, kad jau turiu šiokį tokį pradmenų bagažą. Kukuliškiuose artimai bendravau su Kalinskiais ir Tydekais. Daugiausia kalbų radau su Kalinskių ūkio savininko broliu, senberniu. Kartu labai rimtai įveikėme Vydūno „Birutininkus“ ir „Vargšą ir Besotį“. Patiko Tydekų duktė Marija. Labai graži mergaitė. Nutapiau jos portretą ir padovanojau. Kai prieš kelerius metus lankiausi Vilniuje, paprašiau leidimo aplankyti Girulius. Nuvežė. Ieškojau pažįstamų šeimų, Kalinskių, Labrencų, Doblių, Tydekų. Radau tik Tydekus. Ir savąją Mariją pamačiau. Žinoma, ji buvo pasikeitusi, gal tik akys priminė aną mergaitę. Marija mane atpažino. Susigraudino ir išbučiavo. Portreto neišsaugojusi. Karui baigiantis šeima nuo fronto traukėsi link Karaliaučiaus, tačiau buvo atkirsta ir grįžo atgal. Namus rado apiplėštus. Tada ir portretas dingęs.

V. FALKENHAHNAS. Esu gimęs 1903 m. vasario 11 d. mažame Katenhofo kaime netoli Štetino35. Būdinga, kad aplinkui yra miškai. Ir pirmieji mano gyvenimo įspūdžiai susieti su giriomis. Atsimenu, gyvendamas kitame, jau ne gimtajame kaime, bet kuris irgi buvo tuose pačiuose miškuose, rugsėjo vakarą pabudino galingas briedžio šaukimas. Tas laukinis žvėris stovėjo prie mano lango atvertęs galvą ir maurojo. Briedžiai rugsėjo–spalio mėnesiais visada keldavo vestuves. Kai aš turėjau pusę metų, tėvai keliavo į Turkiją. O kaip grįžom, aš jau pasakojau. Tada tėvas studijavo Greifswalde. Kad sutaupytų pinigų, šeimą paliko kaimyniniame Katenhofo kaime Hohenbrücke. Čia motinos patėvis turėjo mažą dvarelį – 42 margus žemės. Tada briedis ir maurojo mano kambario lange.Hohenbrücke gyvenau su motina ir broliu. Wolfgangas buvo gimęs 1910 m. Dar turėjau 1904 metais Turkijoje gimusį brolį Güntherį. Bet jis mirė 10 metų amžiaus. Iš gyvenimo Hohenbrücke liko daug atsiminimų. Ypač didelį įspūdį visam gyvenimui padarė tos didžiulės girios. Motina pasakodavo apie senuosius vendus, t. y. slavus, kurie čia anksčiau gyvenę prieš vokiečių atsibastymą. Šiandien mes juos vadiname rytslaviais, polaben, o tada vadino vendais. Pasakojimai nukrypdavo apie čia buvusią pilį, nykštukus. Motinos motina buvo Ganskoff, t. y. turėjo slavišką pavardę. Slaviškos kalbos ji nežinojo, bet pagal lenkų kalbą jos pavardė turėjo būti kilusi iš Ganskowos. Etimologiškai ją reiktų sieti su žodžiu gąska – žąsis, žąsininkas. Ko gero, jos prabočiai turėjo reikalų su žąsimis.

Tai būtų iš jos motinos pusės. Tėvo nežinojo. Buvo patėvis. Senelė anksti mirė, patėvis vedė kitą moterį ir mano mama gyveno pas juos kaip našlaitė. Patėvis labai troško išmokinti ją skambinti fortepijonu. Išgirdęs, kad Katenhofe mokytojauja vienas tinkantis žmogus, nugabeno podukrą mokytis. Taip mano tėvai ir susipažino.

Aš negaliu pasakyti tikslių tėvų biografinių duomenų. Man rodos, abu gimę apie 1866–1868 m. Tėvas, Paulius Falkenhahnas – Naugarde, dabartinės Lenkijospamario mieste, motina Marie – Golno miestelyje netoli nuo Štetino. Mama mirė 1937 metais Tilžėje, tėvas – 1964 metais Berlyne, labai senas. Jis visada buvo žvalus, iki paskutinių gyvenimo dienų rengė mokinius brandos egzaminui.

Tėvo tėvas buvo labai neturtingas ir religingas. Dirbo Naugardo kalėjimo prižiūrėtoju. Turėjo daug vaikų, bet mažą algą ir visada begalę skolų. Kai reikėjo vaikus leisti į gyvenimo kelią, senelis mano tėvui nutarė parinkti lengvesnį amatą – padaryti kurpiumi. Bet išėjo kitaip. Tame mažame mieste prie turgaus gana pasiturinčiai gyveno pašto direktorius. Kartą tėvas ėjo pro šalį ir išgirdo skambinant fortepijonu direktoriaus dukrą. Muzika jį tada taip sužavėjo, kad su ja bendravo visą gyvenimą. Atsižvelgdami į norus, tėvai parinko kiek patogesnęprofesiją. Baigęs mokyklą įstojo į preparandiją, o po to – į mokytojų seminariją. Tėvas buvo labai muzikalus, puikiai skambino fortepijonu. Mano senelis labai rūkė. Tad ir tėvo jaunystės svajonė buvusi nusipirkti pypkę iš pirmos algos. Tačiau ją gavęs suabejojo: ką pirkti? Natų sąsiuvinį ar tabako? Abiem neužteko. Nusipirko natas, nusprendęs pypkę pirkti iš kitos algos. Tačiau kitą kartą reikėjo pirkti knygą, vėliau – dar ką ir taip liko nerūkantis. Nuo mano tėvo šeimoje įsivyravo nusistatymas prieš alkoholį ir rūkymą. Ir aš to prisilaikau. Turiu prisipažinti, nors tėvai ir neturtingi buvo, bet šeimoje sugebėjo sukurti labai kultūringą atmosferą. Pirkdavo knygų, paveikslų, motina labai domėjosi menu.

Motina yra pasakojusi, kad pirmoji mano pažinta svetima kalba buvo graikų. Turkijoje naująja graikų kalba kalbėjo visi pirkliai. Kartą lankėsi pas mus gydytojas.Jam išeinant aš sušukęs: „Staso, doktor!“ Reiškia – palauk. Norėjau jam atidaryti vartus. Apskritai naujosios graikų kalbos aš nemoku. Moku tik senąją.

Motina papasakojo dar vieną atsitikimą, įvykusį per didelę musulmonų šventę mečetėje. Tėvai ten lankėsi iš įdomumo. Jiems nepastebint, aš ištrūkau, pabėgauir pastalėmis nulindau artyn prie besimeldžiančių šventųjų. Motina nusigando ir puolė ieškoti. O mane atvedė vienas šventikas, bet neleido tėvams mane barti, netgi savotišku būdu čia pat palaimino.

Kaip pirmą kartą susidūriau su lietuviais, jau kalbėjau. Su labai seno ir garbingo amžiaus žydais susidūriau Ragainėje. Kartą nuskendo vienas tėvo mokinys – Trumpa. Būdvardį trumpas aš jau žinojau. Ragainės pavadinimas siejasi su ragu. Pradėjau suprasti, kad, mokant lietuvių kalbą, prabyla vietovardžiai. Atsimenu mūsų tarnaitę lietuvaitę. Aš su ja bandžiau kalbėti lietuviškai. Kartą pasakiau: „Duokit stiklą vanduo.“ Ji pataisė ir šie žodžiai taip įsiskverbė į sąmonę, kad išliko iki dabar. Akmuo, vanduo, vaidmuo ir panašių žodžių vartojimas

man niekada nesudarė sunkumo.

D. KAUNAS. Dėl ligos vėlavote įgyti išsilavinimą. Kaip ir kada gavote gimnazijos atestatą?

V. FALKENHAHNAS. Mano brolis Wolfgangas irgi sirgo, bet galėjo lankyti mokyklą. Jis bendravo su vanderfogeliais. Tai toks jaunimo judėjimas.Wandern – reiškia keliauti pėsčiomis, Vogel – paukštis. Jaunimas atsisakydavo rūkymo, alkoholio, o keliaudavo pėsti, grožėdamiesi gamta ir pan. Jie truputį buvo ir nacionalistai. Brolis apie 1926 metus įsimylėjo mergaitę, tačiau paaiškėjo, kad niekada negalės jos vesti. Brolis, pasitaręs su tėvais, nutarė prašyti priimamas į gimnazijos unterprimą – priešpaskutinę klasę. Direktorius sutiko. Po egzamino jį priėmė į šią klasę. Brolis padėjo susipažinti su programa, pats savarankiškai mokiausi ir jam padėjau. Wolfgangas gaudavo labai gerus pažymius. Tada, nors ir būdamas vyresnis, taip pat ėjau prašytis priimamas į gimnaziją. Direktorius, labai humaniškas žmogus, apžvelgė mane ir sako: „Aš jūsų nepriimčiau, jei ne geras brolio pavyzdys. Bandykim.“ Paskyrė vieno mėnesio bandomąjį laiką, po kurio privalėjau laikyti egzaminą. Po poros savaičių atsitiktinai susidūriau su direktoriumi. Jis turėjo įprotį ateiti į mokyklą anksti, apžiūrėti, pasitikti mokinius. Tada sutikęs mane nusivedė į savo kabinetą ir pasakė, kad pagal mokytojų atsiliepimus atleidžia mane nuo egzaminų. Taip aš tapau tikru mokiniu, o tai man buvo itin svarbu. Aš baisiai bijojau ir dabar bijau egzaminų. Tačiau brandos egzaminą išlaikiau labai gerai – atrodo, 1931 metais. Baigiau vadinamąją Tilžės reformrealinę gimnaziją. Be to, Tilžėje buvo klasikinė gimnazija – dominavo graikų, lotynų kalbos, realinė gimnazija su sustiprinta matematika, lotynų, anglų kalbomis ir reformrealinė gimnazija, kurioje ypatingai mokė matematikos, fizikos, chemijos,prancūzų, anglų kalbų. Direktoriaus pavardė – Busche’as. Gana žinomas matematikas. Išleido logaritmų lentelę. Busche’as buvo didelis demokratas, todėl hitlerininkai tuoj jį pašalino iš pareigų. Labai įstrigo atmintin daktaras Kernė – vokiečių kalbos ir literatūros mokytojas. Man brandos atestate jis įrašė aukščiausią įvertinimą – vienetą. Dr.Kernei aš ypač dėkoju. Į Karaliaučiaus universitetą įstojau tais pačiais metais. Tiesa, brandos egzaminus laikėme per Velykas. Universitete įsirašiau į teologijos ir filologijos studentus. Pirma paskaita buvo indologo Glasenappo, antra – įvadas į hebrajų kalbą, bet dėstytojo pavardės nepamenu.

D. KAUNAS. Kokius dalykus ir kuriuos dėstytojus labiausiai pamėgote?

V. FALKENHAHNAS. Iš dėstytojų – be abejo, Gerulį. Didelį įspūdį padarė Glasenappas. Jis labai žinomas žmogus, mokslininkas. Daugiausia domėjosi nekalba, bet literatūra, indų religijomis. Žinoma, apie indų religiją aš daugiau patyriauiš Vydūno, bet mokslinius pagrindus gavau tik iš Glasenappo36.

Su Trūde Labrencaite (Bumbuliene) po karo atsitiktinai susitikau Vakarų Berlyne. Vėliau dar kartą mus suvedė ten gyvenęs Mykolas Žilinskas. Jis labai domėjosi paveikslais ir darbavosi išeivių spaudoje. Sykį Žilinskas paprašė parašyti pratarmę leidžiamiems Vydūno raštams. Atsisakiau. Vengiau bendrauti su emigrantais, bijojau bet kokio sąlyčio su politika. Kuo toliau nuo politikos ir politikuotojų. Be to, labai norėjau lankytis Vilniuje, todėl siekiau nesudaryti preteksto kilti Lietuvos valdžios trukdžiams.

VIKTORAS JUSTICKIS. SŪNAUS PRISIMINIMAI APIE PROFESORIŲ VIKTORĄ FALKENHAHNĄ

Vydūno mokymas – tai ne tik nurodymai, kaip elgtis ir ką galvoti, bet visų pirma – kokiam žmogui reikia būti.

Dėl to mus domina ne tik Vydūno veikalai ir nuveikti darbai. Domina jis pats – jo didinga asmenybė. Ji – jo mokymo įkūnijimas. Būtent asmenybė paverčia jo mokymą gyvu, patraukliu, o jo teisingumas tampa akivaizdus.

Dėl to mus domina Vydūnas kaip asmenybė. Ir dėl tos pačios priežasties mus domina žmonės, kurie išaugo jo šviesoje.

Prof. Viktoras Falkenhahnas – vienas iš tokių žmonių.

Apibūdindamas jų daugiau kaip 40 metų trukusią draugystę, Leonas Stepanauskas sakė: „Vydūnas jam – kone tėvas.“

Dėl to esame labai dėkingi Vydūno draugijai, kad ji negaili pastangų profesoriaus Viktoro Falkenhahno atminimui išsaugoti. Ačiū draugijai už didelį ir prasmingą renginį – Viktoro Falkenhahno jubiliejaus minėjimą. Ypač ačiū Vaciui Bagdonavičiui, kuris jį inicijavo ir suorganizavo.

Ačiū už draugijos paramą, kurios sulaukiau pradėjęs versti noveles apie aisčius. Ypač ačiū Vaciui, kuris visą laiką konsultavo ir drąsino, bei Leonui Stepanauskui už organizacinę pagalbą ir puikius patarimus dėl vertimo. Niekada nemaniau, kad vertėjo duona tokia sunki.

Ačiū Vydūno draugijos tarybai, Tomui, Eligijui, kad sudarėte galimybę pristatyti kiekvieną novelę visiems draugijos nariams.

Ačiū vydūniečiams už jų nuoširdų, gyvą susidomėjimą. Jau po pirmosios novelės „Saulės pamokos“ keletas žmonių paprašė ją atsiųsti. Po to siunčiau visiems ir sulaukiau tik dėkingumo.

Ačiū už šios dienos susitikimą, už galimybę papasakoti jums konferencijoje ir čia, prie laužo, apie Viktoro Falkenhahno ir Vydūno draugystę.

Taigi, noriu papasakoti apie Viktorą Falkenhahną kaip žmogų. Pradėsiu nuo aplinkybių.

Karaliaučius–Vilnius

Gimiau ir pirmuosius gyvenimo metus (1940–1945 m.) kartu su motina gyvenau Karaliaučiuje (Kionigsberge). Tėvas buvo fronte.

1945 m. pradžioje miestas buvo galutinai apsuptas. Prasidėjo jo blokada. Miestas buvo visiškai sugriautas, antskrydis sekė po antskrydžio. Rusai mėtydavo sunkias bombas, kurios pramušdavo pastatą iki pamatų ir ten sprogdavo. Likdavo vien duobė. Amerikiečiai bombardavo daug veiksmingiau – mėtė daugybę mažų padegamųjų bombų. Po jų antskrydžių degė visas miestas.

Balandžio mėnesį miestas kapituliavo. Jį užėmė rusai.

Buvome pusiau sugriauto namo antrojo aukšto bute. Girdėjome šūvius. Tai buvo „valymas“ (rus. začistka). Rusų kareiviai ėjo per namus ir tikrino, ar nėra likusių vokiečių.

Mūsų namo laiptinėje pasigirdo žingsniai. Kareivis įėjo ir, pamatęs mus, iškart pakėlė automatą. Mama jam rusiškai pasakė: „Mes niekam nieko blogo nepadarėme, mano vaikas jums nieko blogo nepadarė.“ Kareivis atrėžė: „Mano žmona ir vaikai irgi nieko blogo nepadarė, bet vokiečiai juos nužudė.“ Ir… nešovė.

Iš Karaliaučiaus visi bėgo į Vakarus. Bet mano mama galėjo grįžti tik į Vilnių, pas savo motiną. Ji paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Tačiau tai buvo labai rizikinga. Dar vyko karas su Vokietija, o štai iš ten grįžta moteris su vien vokiškai kalbančiu vaiku. Suprantama, kad gana greitai „geri“ kaimynai apie tai pranešė saugumui. Mama gavo iškvietimą į pastatą tuometinėje Lenino aikštėje.

Ją apklausė du saugumiečiai – vyresnis ir jaunesnis. Pirmas klausimas: „Kur jūsų vyras?“

Jei ji būtų pasakiusi tiesą, kad jis – vokiečių kareivis ir kad mes ką tik atvykome iš Vokietijos, mus neabejotinai būtų išvežę į Sibirą kaip vokiečių pagalbininkus. Tuomet tremdavo už nepalyginti menkesnius dalykus. Mes ten tikrai nebūtume išgyvenę. Mama pamelavo: „Jis gydytojas. Mirė 1941 metais, dar iki vokiečių atėjimo.“ Melas buvo akivaizdus – jie neabejotinai viską žinojo. Jaunesnysis net pašoko užduoti tolesnių klausimų, bet vyresnysis jį sustabdė:

„Stop! Vadinasi, jūsų vyras, gydytojas Viktoras Justickis, mirė 1941 metais, dar vokiečiams neatėjus, ir su jais bendradarbiauti negalėjo? Gerai.“

Už savo ir mamos gyvybę turiu būti dėkingas tam rusų kareiviui ir tam saugumiečiui.

Tėvas. Susitikimai Vilniuje

Po to viskas vyko tuometine įprasta tvarka: vaikų darželis, spaliukas, pionierius, komjaunuolis, studentas, kartu – darbas respublikiniame komjaunimo laikraštyje su aiškiu tikslu likti ten dirbti. Paskutiniame kurse nugalėjo mokslas. Įstojau į Mokslų akademijos filosofijos aspirantūrą.

Tuo metu įvyko pirmas tikras susitikimas su tėvu. Puikūs pirmieji jo žodžiai: „Kaip seniai mes nesimatėme.“ Šie žodžiai reiškė, kad visada buvome kartu, tik negalėjome matyti vienas kito.

Po to – keli susitikimai Lietuvoje ir visai kitokie – Vokietijoje.

Pirmieji įspūdžiai apie tėvą buvo labai stiprūs.

Iškart stebino fantastiškos, neįsivaizduojamos, neaprėpiamos jo žinios. Jis kalbėjo visomis įmanomomis kalbomis: su lietuviais – lietuviškai, su rusais – rusiškai, su lenkais – lenkiškai, su žydais – jidiš, su estu, italu, gruzinu – atitinkamai jų kalbomis. Lietuvių kalba buvo tik viena iš daugybės jo mokamų kalbų. Lietuviškai jis kalbėjo gerai, bet savotiškai. Akademikas K. Korsakas jam pastebėjo: „Kalbate taip, kaip mes kalbėjome iki karo, kaip kalbėjo mūsų tėvai.“

Jis ne tik kalbėjo visomis šiomis kalbomis, bet ir išmanė kiekvienos tautos ir kalbos istoriją, žinojo, kaip buvo kalbama prieš šimtą, du šimtus ar tūkstantį metų. Žinojo kiekvienos tautos literatūrą. „Žinojo“ – ne tas žodis. Atrodė, kad su kiekvienu rašytoju jis buvo pažįstamas asmeniškai. Perprato kiekvieno būdą: kas jam patinka, kas ne, kodėl rašė taip, o ne kitaip.

Ir ne tik kalba ar literatūra. Aš ką tik buvau išlaikęs filosofijos istorijos kandidatinį egzaminą ir tikrai gerai ją išmaniau. Falkenhahnas žinojo kiekvieną man žinomą filosofą, buvo skaitęs kiekvieno kūrinius, turėjo apie juos savo nuomonę ir, vėlgi, kiekvienas jam atrodė kaip gyvas, gerai suprantamas žmogus.

Istorija, biologija – jis išmanė viską, ir, kas buvo ypač stebėtina, tai visada buvo fundamentalios, solidžios žinios.

Jis puikiai, įdomiai piešė. Jo paveikslai buvo tikrai išskirtiniai. Pirmiausia – tai peizažai. Jis mylėjo lietuvišką peizažą ir mokėjo „pagauti“ jo savitumą. Man atrodo, kad iš dabartinių dailininkų panašiai tapo Aloyzas Stasiulevičius (autoriaus pastaboje nurodytas A. Pacevičius – jei tai tiksli autoriaus intencija, palikti, tačiau A. Stasiulevičius yra žinomesnis peizažistas), Raigardas Kudirka. Jų pavaizduoti gamtovaizdžiai ne tik gražūs, bet ir labai lietuviški – perteikia tą žodžiais neišreiškiamą ypatumą, kuris skiria lietuvišką peizažą nuo panašių laukų, kalnelių ir miškų Vokietijoje ar Kanadoje.

Ypatinga vieta tarp jo kūrinių tenka kosminiams simboliniams paveikslams, kurių tema – žmogus ir pasaulis. Šie jo darbai, viena vertus, susišaukia su M. K. Čiurlioniu, kita vertus – su tokiais šiuolaikiniais „kosminiais“ dailininkais kaip Džeris Lafaras (Jerry LaFaro) ar Vrindavanas Dasas (Vrindavan Das). Žemiau pateikiu jo paskutiniais gyvenimo metais nutapytą autoportretą. Šis modernizmo stiliumi sukurtas darbas vaizduoja išminties kupiną dailininką begalinio, įvairiomis spalvomis spinduliuojančio kosmoso centre. Jo akyse atsispindi toks pat begalinis, kaip ir pats kosmosas, supratimas.

Skaitėte jo noveles – tai tikra literatūra. Tokia proza – garbė bet kuriam geram rašytojui.

Visa tai – ir mokslas, ir menas – atsirado ne todėl, kad norėjo pasirodyti („matot, aš ir tai moku“), ir ne tik todėl, kad „man tai įdomu, man tai patinka“. Tai buvo tiesiog jo būdas bendrauti su pasauliu.

Niekad nepamiršiu vieno epizodo.

Mes ėjome iš miesto mažyte Rūtų gatve, kurioje tuomet gyvenome. Tai žalia gatvė Vilniaus pakraštyje: mediniai namai, o aplinkui miškai.

Falkenhahnas turėjo regėjimo problemų, gydytojas liepė saugoti akis ir būtinai nešioti tamsius akinius. Eidamas jis juos nusiėmė. Sunerimau: „Negalima!“ Jis nuliūdo: „Taip, negalima… Bet aplinkui taip gražu!“

Apsidairiau. Mažytė Rūtų gatvė, kuria kasdien vaikščiojau pakeliui galvodamas apie savo reikalus ir kurioje, atrodė, tikrai nėra nieko ypatingo – tokių aplink Vilnių šimtai. Tačiau jam ji atrodė visiškai kitaip nei man. Ji jam buvo stebuklinga, spinduliuojanti, fantastiškai įvairiaspalvė.

Pagalvojau, kad mes vaikščiojame skirtingomis gatvėmis.

O po to kilo ir kita mintis: pasaulis, kuriame gyvenu aš, ir tas, kuriame gyvena jis, yra visai skirtingi. Jam ir ši gatvė, ir šis pasaulis buvo kitokie. Visas mus supantis pasaulis jam atrodė visiškai kitaip nei man ar kitiems žmonėms – jis buvo nuostabus, daugiaspalvis, švytintis puikiomis ryškiomis spalvomis, spinduliuojantis ir be galo įdomus.

Ir ne tik gamta. Taip pat švytėjo ir kalbos, kurias jis studijavo, spinduliavo gausybė fantastiškai įdomių dalykų, kuriuos jis apie jas žinojo.

Buvo dar vienas epizodas, kai labai pajutau mūsų skirtumą. Tai nutiko Berlyne, kai viešėjau pas jį svečiuose. Jo didžiulė aistra buvo astronomija. Kai pirmą kartą lankiausi jo namuose ir lauke visiškai sutemo, jis išvedė mane į balkoną. Ten stovėjo didelis teleskopas. Jis labai norėjo parodyti man Jupiterį ir jo palydovus. Ilgai derino teleskopą, tikrino, ar gerai matosi, ir pagaliau pasakė: „Žiūrėk.“

Pažiūrėjau – ten tikrai buvo matyti du šviesūs taškai: vienas didesnis (tai buvo Jupiteris), antras, mažesnis – jo palydovas.

Pasakiau: „Ačiū, įdomu!“ Tiesa pasakius, Jupiteris man atrodė ne itin įdomus.

Falkenhahnas kurį laiką tyliai žiūrėjo į mane ir po to pasakė: „Supranti, tu pamatei Jupiterį, Ganimedą! Prieš 400 metų buvo didi akimirka, kai juos pamatė Galilėjus. Tik įsivaizduok, koks didelis tą akimirką tapo visas pasaulis! Žmonijai prasidėjo nauja era. Po šios akimirkos gyvenimas jau negalėjo likti toks, koks buvo iki jos…“

Vėliau jis pats jau be teleskopo ilgai žiūrėjo ten, kur švietė Jupiteris. Nors paties Jupiterio tikrai nelabai atsimenu, tačiau tėvo veidą tą akimirką matau iki šiol. Tai buvo Vydūno veidas – įkvėptas. Ir dar – tai buvo Matymas.

O jis matė. Matė tai, ko nemačiau aš: neįsivaizduojamai gigantišką Jupiterį, nesuvokiamą kosminį atstumą, per kurį mes į jį dabar žiūrime, jis matė visą mūsų pasaulio didybę. Ir jis pats buvo šio didingo pasaulio dalis. Jo siela apėmė visą pasaulį, visą kosmosą. Tai buvo jo pasaulis.

Praėjus daugybei metų, skaitydamas jo kosmines noveles „Pasaulio sutvėrimas“, „Saulės pamokos“, supratau dar vieną dalyką. Jis visą gyvenimą ieškojo atsakymų į amžinus klausimus: kas yra žmogus, kokia jo paskirtis, kodėl mūsų pasaulis yra toks, koks yra. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti atsakant į kitą: koks yra pasaulis, kam jis sukurtas, kokia mūsų vieta jame?

Išminčius

Man tada buvo nedaug metų. Buvau jaunas, ambicingas mokslininkas. Tiesa pasakius, mane tuo metu domino visai kitoks kosmosas. Tai buvo mano gausūs ir neretai gana komplikuoti santykiai su daugybe žmonių: draugai ir priešai, moterys, konkurentai, meilės ir antipatijos, bendradarbiai, vadovai ir pavaldiniai. Čia visą laiką vykdavo kažkas svarbaus, kas užimdavo visas mano mintis.

Tėvas buvo žmogus, kuris puikiai mokėjo bendrauti. Viešnagių Lietuvoje metu Falkenhahnas gyvendavo pas mus, Rūtų gatvėje. Tomis dienomis mūsų kukli gatvė virsdavo savotiška Meka. Žmonės eidavo pas jį nuo ryto iki vakaro. Paskambindavo, susitardavo dėl trumpo susitikimo konkrečią valandą, bet po jo neišeidavo; ateidavo dar daugiau žmonių, ir jų susiburdavo gausybė. Patys įvairiausi: mokslininkai, mokytojai, menininkai, žurnalistai, partiniai šulai ir laisvamaniai, ne visai sveiko proto žmonės ir psichiatrai, „samizdato“ platintojai ir, tikriausiai, saugumiečiai. Tarp jų buvo labai protingų ir tiek pat kvailų, buvo labai įdomių, bet ir tokių, kurių kiekvienas žodis keldavo nuobodulį.

Falkenhahnas buvo nelyginant galingas magnetas, traukęs įvairiausius žmones. Man buvo ypač įdomu stebėti, kaip jis bendrauja. Mačiau, kaip žmonės prie jo traukte traukiami. Tai buvo kažkas fenomenalaus.

Bandžiau suprasti, kas taip traukia tuos skirtingus žmones. Viena vertus, be abejo, tai lėmė jo begalinės žinios ir interesai. Jam buvo nesunku su kiekvienu rasti temą, kuri domintų abu: su mediku kalbėjosi apie mediciną, su dailininku – apie dailę, su suomiu – apie jo kalbą.

Tačiau tai dar ne viskas. Kalbantis su juo visada aplankydavo jausmas, kad jis žino apie tave kažką labai svarbaus, labai vertingo ir išmintingo. Ir būtent dėl to jam atrodė taip įdomu su tavimi bendrauti.

Ir įvykdavo stebuklas: bendraujant su juo, kvailiai kažkaip tapdavo protingesni, cinikai – kilnesni, nuobodybės – įdomesni.

Iškart supratau, kad turiu su juo pasikalbėti – paprašyti pagalbos ieškant kelio santykių džiunglėse.

Atsimenu pirmą tokį pokalbį. Buvo šiltas vasaros vakaras. Tai buvo rugpjūčio pabaiga, kai dienos jau trumpesnės, o vakarais apgaubia jauki prieblanda. Sulaukiau, kol išėjo paskutinis svečias ir tėvas liko sėdėti vienas mūsų verandoje. Įsitikinęs, kad niekas nesutrukdys, pasakiau, jog turiu jam svarbų klausimą. Tiesiai prisipažinau, kad mane žavi jo gebėjimas bendrauti, ir paprašiau patarimo, kaip reikėtų elgtis su žmonėmis. Buvau tikras, kad tai bus ilgas pokalbis, nes problema labai sudėtinga.

Mano nuostabai, jis pasakė visai nedaug. Tačiau tie žodžiai įstrigo man visam gyvenimui: aš labai jais patikėjau, ir jie tapo man svarbūs kiekviename žingsnyje. Štai tie žodžiai: „Jeigu sutinki naują žmogų, jeigu į tavo gyvenimą ateina naujas asmuo, žinok: tai reiškia, kad didieji dievai mato, jog tu gyvenime kažko labai svarbaus nesupranti. Jie mato, kad šis nesupratimas trukdo tau gyventi, eiti pirmyn, tapti tuo, kuo gali ir turi tapti. Dėl to jie siunčia tau šį naują žmogų. Pirmiausia, ką turi žinoti sutikęs naują pažįstamą, yra tai, kad jis tau – didysis guru. Dievai siunčia tavo didįjį mokytoją, kad šis padėtų suprasti tai, ko pats vienas dėl savo ribotumo, dėl to, kad esi viso labo tik žmogus, suprasti negalėjai.“

Neįsivaizduojate, kiek kartų nuo to laiko aš mintyse jam dėkojau už šiuos žodžius.

Į mano gyvenimą ateidavo patys įvairiausi žmonės: vieni iškart tapdavo draugais, kiti – priešais; vieni žiūrėjo į mane palankiai, kiti – kritiškai, o treti išvis nekreipė dėmesio, aš jiems buvau neįdomus.

Kiekvieną kartą pirmoji mano reakcija į naują žmogų būdavo įprasta: su draugu norėdavosi draugauti, su priešu – kariauti. Jausti draugui draugiškus jausmus, priešui – priešiškus. Bet tuomet iškildavo Falkenhahno žodžiai – „tai dievų pasiuntinys, tavo mokytojas“. Ir nubusdavo susidomėjimas: šis žmogus – mano mokytojas? Įdomu, ką jis turi man pranešti, ko turiu iš jo išmokti, ko aš nesuprantu gyvenime, ko gyvenimas nori iš manęs?

Ir šie žodžiai keitė viską.

Neįdomus asmuo tapdavo įdomus. Vietoj noro atstumti jį, atsirasdavo noras geriau pažinti. Ir įvykdavo tikras stebuklas – santykiai pasikeisdavo. Matydavau, kad ir to naujo žmogaus žvilgsnis kinta. Suprasdavau, kad ir aš jam tapau įdomus.

Visada turėjau problemų su „kito skruosto atsukimu“ mane nuskriaudusiam priešui. Ne kartą teko įsitikinti: jeigu sieki kažko tikrai svarbaus, konfliktai yra neišvengiami. Konfliktas – neatsiejama gyvenimo dalis: su kažkuo susikerta interesai, kažkam tu tiesiog nepatinki, kažkas mėgsta kariauti, o kažkas tiesiog eina per gyvenimą stumdydamas kitus į šalis.

Ir čia vėl esu be galo dėkingas tėvui už jo išmintį.

Ilgai apie tai kalbėjomės, ir galiausiai jis ištarė žodžius, kurie liko su manimi visam gyvenimui. Pasak jo, tai buvo dar prieš Konfucijų gyvenusio kinų filosofo Lao Dzi pamokymas. Atsimenu kiekvieną žodį:

„Jeigu kažkas tave puola, nori nuskriausti, sunaikinti, padaryk viską, ką tik gali, kad išvengtum karo – ne tik viską, bet ir daugiau nei viską. Bet jeigu padarei absoliučiai viską, o jis vis tiek perša tau mūšį, atsistok, sukaupk visas jėgas ir būtinai jį nugalėk. O kai jis bus nugalėtas ir priešo lavonas gulės prie tavo kojų – nedžiūgauk, bet atsisėsk ir verk, tarsi būtų miręs tavo geriausias draugas.“

Šie Lao Dzi ir mano tėvo žodžiai man buvo labai svarbūs. Jie atskleidė esmę. Taip, kova neišvengiama. Toks mūsų gyvenimas. Tačiau svarbiausia – neleisti savęs įtraukti į ją emociškai, netapti jos vergu.

Man daug sykių teko įsitikinti šios tiesos svarba. Bet koks konfliktas sujudina žmogaus sielos dugne gulintį dumblą, šis pakyla ir sudrumsčia visą vidų. Žmogus pradeda viską kitaip matyti ir kitaip galvoti.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų šis suvokimas padėjo man pačiam ir leido pagelbėti kitiems, ypač vėliau, kai tekdavo konsultuoti į teismą besikreipiančius žmones.

Šiame pamokyme slypėjo ir dar viena tiesa. Iš daugybės priemonių, siūlomų konfliktams spręsti ar jų išvengti, išties veikia tik viena – išmintis.

Tas laikotarpis pasižymėjo tikru domėjimosi psichologija ir žmonių santykiais sprogimu. Pagrindiniai jo „sprogdintojai“ tada buvo Leningrado V. Bechterevo psichoneurologinio instituto psichiatrai ir psichologai, sukūrę pirmuosius asmenybės testus bei išvertę pagrindines užsienio metodikas.

Jų praktikuojama psichologija ryškiai skyrėsi nuo tradicinės, glaudžiai susietos su filosofija, atsiribojo nuo abstrakčių ir sunkiai suprantamų samprotavimų. Visi aplinkiniai staiga tapo „psichastenikais“, „cikloidais“, „šizoidais“… Visi, kas tik turėjo galimybę, važiavo mokytis į V. Bechterevo institutą.

Man pavyko ten nuvažiuoti, susidraugavau su ten dirbančia jaunųjų psichiatrų ir psichologų komanda. Prasidėjo bendri tyrimai. Kartu parašėme daugybę straipsnių ir kelias, mano manymu, gana vykusias knygas, kurių viena, skirta šeimos psichoterapijai, leidžiama dar ir dabar.

Visa tai mane labai įtraukė. Buvo be galo įdomu pasakoti apie savo patirtis Falkenhahnui. Jis visko klausydavosi su dideliu susidomėjimu.

„Taip! Tai tikrai labai įdomu… bet…“

Buvo ir tas „bet“.

„Supranti, darote tuos testus, kad pažintumėte žmogų. Norite nustatyti, kokiam psichologiniam tipui jis priklauso. Tai gerai. Bet testas ir tipas parodo tik tai, kuo žmogus panašus į kitus. Tuo tarpu, kai išties nori pažinti asmenį, daug svarbiau yra suprasti, kuo jis skiriasi, kuo yra unikalus, nepakartojamas.“

Ir vėl nuskambėjo senoji išmintis.

Šįkart jis papasakojo apie Indijos išminčių, gyvenusį aukštai kalnuose prie nuostabaus, visada ramaus ežero. Pas jį atvyko jaunas mokinys, karys, kuris, maža to, buvo beprotiškai įsimylėjęs.

„Mokytojau, aš beprotiškai ją myliu, bet negaliu suprasti, ar ji myli mane, ką ji apie mane galvoja, ką jaučia.“

Patylėjęs išminčius atsakė: „Pirmiausia nusiramink. Ir žinok: kad suprastum kitą žmogų, turi būti ramus kaip ši apsnigta kalno viršūnė, tavo mintys turi būti tyros kaip šis sniegas. Tavo siela turi būti lygi ir nesudrumsta kaip šio ežero paviršius. Iš anksto neturi nieko galvoti apie tą asmenį. Tavo akys, ausys, siela – viskas turi priklausyti jam. Tarsi ežero paviršius, tu privalai atspindėti kito sielą.“

„Supranti, – tęsė Falkenhahnas, – man atrodo, kad jeigu tu papasakotum šiam išminčiui apie jūsų testus, jis, ko gero, paklaustų, ar tie testai neatsistoja tarp jūsų ir tiriamo žmogaus.“

Žinoma, nepaisydamas šio „bet…“, aš ir toliau tęsiau šiuos tyrimus. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau prisimindavau tėvo abejonę.

Psichologinės teorijos (pavyzdžiui, asmenybės akcentuacijų teorija) ir bent dalis psichodiagnostikos instrumentų joms tirti į V. Bechterevo institutą atkeliavo iš Vokietijos – Berlyno „Charité“ psichoneurologijos ligoninės, kuriai vadovavo vienas garsiausių to meto psichiatrų profesorius Karlas Leonhardas (Karl Leonhard).

Falkenhahnas padėjo man su juo susitikti. K. Leonhardas, savo ruožtu, supažindino mane su viskuo, kas tuo metu šioje srityje buvo daroma Vokietijoje.

Vokiečiai jau seniai taikė diagnostikos metodus, kuriuos V. Bechterevo institutas tik pradėjo diegti. Tai, kas institute žengė pirmuosius žingsnius, Vokietijoje buvo seniai veikiantis ir gerai organizuotas konvejeris. Turėjau daug progų pamatyti, kaip jis veikia, kalbėtis su žmonėmis – pacientais ir klientais. Dažnai tekdavo įsitikinti, kad testas tikrai nukreipia diagnostinį tyrimą tam tikra kryptimi, paverčia žmogų paprastu „atveju“ ir kartais trukdo pastebėti labai svarbius dalykus. Šis pavojus vis auga, kai testų taikymas, kaip Vokietijoje, tampa kasdienio medicininio „konvejerio“ dalimi. Žmogaus pažinimas vis labiau tolsta nuo to nesudrumsto ežero paviršiaus, apie kurį kalbėjo Indijos išminčius.

Kažkada išgirstas tėvo „bet…“ vis garsiau skambėjo mano ausyse.

Esu jam be galo dėkingas už šias žmonių supratimo pamokas. Būtent dėl jų esu toks, koks esu…

Berlynas

Po savo pirmojo apsilankymo Vilniuje tėvas iškart pakvietė mane į Berlyną.

Ir štai aš dideliame jo bute prie Treptovo parko (Am Treptower Park), kartu su broliu Faustu ir seserimi Beate. Bute gyveno gausi šeima ir visada būdavo koks nors svečias. Aišku, kai tiek žmonių, gyvenimas kunkuliuoja – visą laiką kažkas vyksta.

Viskas aprimdavo tik naktį, kai visi eidavo miegoti.

Man tai būdavo pats geriausias laikas – susėsdavome tėvo kabinete, kuris kartu atstojo ir miegamąjį, ir kalbėdavomės. Už langų – tamsi naktis, visur ramu, mes niekur neskubame ir tyliai šnekučiuojamės.

Tai buvo didieji pokalbiai.

Viena vertus, kalba Vydūno mokinys ir pasekėjas.

Kita vertus – jaunas filosofas (žinoma, marksistas).

Kodėl sakau „žinoma“? Dabar dažnai aiškinama, kad anais laikais visi buvo kovotojai. Netgi alkoholikai teigia, jog savo gėrimu siekė susilpninti režimą ir nubausti okupantus. Bet aš ne iš tokių.

Niekada nebuvau joks revoliucionierius. Maža to, visada rimtai žiūrėjau į tai, ką mokykloje aiškino mokytojai, o universitete – dėstytojai. Dar dabar atsimenu, kokia tragedija man buvo, kai trečioje klasėje nepriėmė į pionierius. Visada buvau aktyvus ir pozityviai nusiteikęs. Visada siekiau eiti pirmyn. Visada, ką bedariau, dariau iš širdies. Mokiausi taip pat nuoširdžiai – universitetą vienintelis iš kurso baigiau su pagyrimu.

Marksizmas buvo vienintelis socialinis mokslas, kuris mums buvo prieinamas.

Maža to, tai atrodė patrauklus mokymas: jis skelbė, kad viską reikia daryti remiantis protu, pavyzdžiui, visa, kas geriausia moksle, reikia planingai įgyvendinti tam, kad visiems būtų gerai.

Ir štai mūsų naktiniai pokalbiai: jaunas marksistas kalbasi su ištikimu Vydūno mokiniu. Atrodytų, kad Falkenhahnas turėjo gelbėti paklydusio sūnaus sielą, dėti visas pastangas siekdamas paaiškinti jaunam, nieko nesuprantančiam sūnui, kokia nesąmonė yra tas marksizmas ir socializmas, bei įrodinėti, kad iš tikrųjų reikia sekti ne K. Marksu, o Vydūnu. Bet nieko panašaus nebuvo.

Pirmiausia, ir į socializmą, ir į marksizmą Falkenhahnas žiūrėjo visai ramiai (nesu tikras, ar ir pats Vydūnas juos būtų smerkęs).

Mūsų nesusikalbėjimo priežastis buvo visai kita – tai iš esmės skirtingas mąstymo būdas.

Marksizmo (ir apskritai daugelio mums simpatiškų ar nepriimtinų ideologijų) pagrindas yra tam tikras nusistovėjęs šablonas.

Jis labai paprastas:

Egzistuoja kažkoks didelis tikslas – pavyzdžiui, sukurti puikią visuomenę, kurioje visiems bus gera, ar sukurti dievobaimingą valstybę.
Egzistuoja įsitikinimas, kad to tikslo būtina siekti.

Kai yra šie du dalykai, viskas iškart stoja į savo vietas: pasidaro aišku, ko siekti, kas kelia grėsmę, kas yra gera ir bloga, kas – draugas, o kas – priešas. Tiesiogiai padiktuojama, koks turi būti žmogus, kaip auklėti vaikus, kaip rašyti knygas.

Taip veikė ir mano galva. Man buvo be galo sunku perprasti kitokią logiką! „Kai mes judame pirmyn, – aiškino jaunas filosofas Vydūno mokiniui, – pirmiausia turime aiškiai ir tiksliai žinoti, kur norime nueiti.“

Falkenhahnas neprieštaravo.

Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad tai toli gražu nėra svarbiausia. Jis manė, jog pasaulyje egzistuoja dalykas, daugybę kartų svarbesnis už socializmą, komunizmą, demokratiją, anarchiją, liberalizmą, laisvąją rinką, planinį ūkį, feodalizmą, krikščionybę ar judaizmą.

Tas dalykas yra Žmogus.

Štai, pavyzdžiui, socializmas – geras jis ar blogas? Tėvas buvo įsitikinęs: jei norime atsakyti į šį klausimą, pirmiausia privalome paklausti savęs, koks yra žmogus, kuris toje santvarkoje gyvens. Jei tas žmogus geras, tai ir socializmas bus geras. Jei jis blogas – ir socializmas bus blogas.

Falkenhahnas jokiu būdu nebuvo abejingas žmonių politiniams ar religiniams įsitikinimams. Nieko panašaus! Atvirkščiai, bendraujant jam buvo labai svarbios pašnekovo pažiūros. Jam rūpėjo, kas jo svečias: komunistas, pranciškonas ar talmudistas. Kaskart jam tai atrodė labai svarbu ir įdomu. Bet įdomu ne apskritai, o tik kaip neatsiejama to konkretaus asmens dalis.

Kartą jis pasakė žodžius, kuriuos taip pat atsimenu iki šiol: „Kiekvienas komunistas turi savo komunizmą. O kiekvienas šventikas – savo Dievą.“ (Kažkaip tik dabar pirmą kartą pagalvojau – nejaugi ir kiekvienas vydūnietis turi savo Vydūną?)

Nemažai jo gerų bičiulių buvo įvairių religijų atstovai. Tačiau tarp draugų buvo ir labai idėjinių komunistų.

Atsimenu, planavome mano viešnagę ir susitikimus Vokietijoje. Atrodytų, tėvas turėtų apsaugoti mane nuo komunistų. Pagalvokite: esate vydūnietis ir staiga sužinote, kad jūsų sūnus domisi ne Vydūnu, o socializmo idėjomis. Kaip pasielgtumėte? Tikriausiai pasistengtumėte apsaugoti atžalą nuo tokių „neigiamų“, „kenksmingų“ kontaktų.

Falkenhahnas pasielgė lygiai atvirkščiai. Kai pradėjome planuoti mano pirmąją kelionę po Vokietiją, jis iškart prisiminė seną draugą komunistą, gyvenantį Leipcige: „O! Tau bus labai įdomu su juo susitikti.“

Ir mes susitikome. Tas draugas buvo senas, idėjinis komunistas, nacių laikų pogrindininkas. Išėjęs į pensiją, visas jėgas atidavė muziejui. Tai buvo namelis, kuriame kadaise spausdintas pirmasis bolševikų laikraštis „Iskra“. Apsistoję pas jį, apžiūrėjome veikiančias stakles, kuriomis tas laikraštis buvo dauginamas, ir kartu atminčiai atspausdinome kelis jo numerius.

Vakare ilgai šnekučiavomės. Tai buvo išties geras ir nuoširdus žmogus. Ir nuoširdus komunistas. Su ašaromis akyse jis pasakojo apie šventas komunizmo idėjas: „Ar gali būti kas nors aukštesnio ir geresnio, nei gyventi dėl kitų? – klausė jis. – Ar gali būti geresnė visuomenė už tą, kuri kuriama protu, o ne vedama egoizmo, kur rūpinamasi ne vien savimi, bet visais?“ Jis labai išgyveno, kad daug kas aplinkui vyksta ne taip, kaip jis svajojo.

Klausydamasis jo galvojau: jei visi žmonės būtų tokie, tikrai nebebūtų svarbu, kas geriau – socializmas ar kapitalizmas. Gera būtų ir viena, ir kita santvarka.

Nors kito žmogaus įsitikinimai Falkenhahnui buvo svarbūs ir įdomūs, visgi jie jam nebuvo patys svarbiausi.

Svarbiausia jam atrodė ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas jiems bendra, kas juos vienija.

O vienija mus visus dalykai, nepalyginti svarbesni už ideologijas.

Mus vienija tai, kas svarbiausia kiekvienam žmogui – vertybės, gerokai pranokstančios visus komunizmus, kapitalizmus, religijas ir panašiai. Mus vienija gyvenimas, laimės troškimas, galimybė matyti saulę, žolę, jūrą. Visi mes esame likimo rankose, visi nerimaujame dėl savo artimųjų. Visi patiriame džiaugsmų ir nusivylimų, trokštame būti gerbiami ir mylimi. O svarbiausia, visi gavome didžiulę dovaną – mus supantį pasaulį, galimybę jį pažinti, mąstyti, jį suprasti, juo džiaugtis ir grožėtis…

Būtent dėl šių bendrų dalykų galime suprasti kitą žmogų, jį mylėti ir jo gailėtis, net jei jis yra visiškai kitoks nei mes, tiki kitais idealais, net jei jo elgesys ir mąstymo būdas mums nepriimtini ar jei jis buvo neteisingas mūsų atžvilgiu.

Kartą pasakojau tėvui apie Karaliaučių, rusų „valymus“ ir tą saugumietį Vilniuje. Jis ilgam nutilo, o po to ištarė: „Kaip norėčiau juos surasti ir išreikšti visą savo dėkingumą. Tai aukštos sielos, didūs žmonės.“

Išvada

Tie pokalbiai suvaidino didžiulį vaidmenį mano gyvenime. Jie privertė gerokai pamąstyti, persvarstyti dalykus, kuriais anksčiau nė neabejojau. Pradėjau matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavau.

1991 metais kartu su savo studentais ir dar dviem M. Romerio universiteto dėstytojais jau stovėjau tarp Seimo gynėjų.

Valdiklių sritis

Archyvai

Naujausi įrašai

Įvadas. BRETKŪNAS IR ROMANAS APIE JĮ