Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose – šviesios sielos vasaros karštyje

 

RŪTA SUCHODOLSKYTĖ

 

Viename gražiausių Mažosios Lietuvos kaimų, Bitėnuose, Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, apsiaustoje gandrų kleketavimo, liepžiedžių kvapo ir saldumo, Nemuno juostos pašonėje bei Rambyno papėdėje jau dvidešimt trečiąjį kartą susirinko ištikimi Vydūno minties pasekėjai ir jo paveldo puoselėtojai. Skaityti toliau: Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose – šviesios sielos vasaros karštyje

Tradicinė Vydūno draugijos stovykla

  

Rima Palijanskaitė

 

Vydūno draugijos stovyklos šalia legendinio Rambyno tapo gražia tradicija. Pirmą kartą stovyklą Bitėnuose Draugija surengė 1992 m. vasarą po Vydūno grįžimo 1991 m. spalio 19 d., nes įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. 1998 metų vasarą pastatę metalinius vartus, 2001 m. vydūniečiai pradėjo statyti medinę tvorą. Intensyvūs darbai stovyklų metu kapinėse vyko iki 2006 m. Jiems pasibaigus, stovyklautojai galėjo daugiau laiko skirti kultūrinei veiklai.

 

2013 metų stovykla rugpjūčio 4–11 dienomis – kaip ir kasmet – buvo turtinga įdomiais susitikimais, išvykomis, diskusijomis. Prasidėjusi šiltą ir tvankią pirmadienio popietę Vydūno kapo lankymu ir dainomis ant Rambyno kalno, baigėsi lietingąjį šeštadienio vakarą, klausant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dalyvių koncerto…

Susitikimai

   Susitikimai, vakaronės Draugijos stovyklavietėje – svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje – įprastas reiškinys. Susitikimai su šio kaimo gyventojais vyko ne kartą, nors paskutiniaisiais metais jie buvo primiršti. Šįkart po dienos darbų susirinkę bitėniškiai papasakojo apie savo gyvenimą, prisiminė neseniai Anapilin iškeliavusius – ne vieną sodybą vydūniečiai rado tuščią. Paminėtas ir prieš dešimtmetį mus palikęs Vydūno draugijos garbės narys Jonas Gudavičius, daug metų pašventęs kapinių tvarkymui. Susitikimo metu Draugijos vadovai trumpai papasakojo apie vydūniečių veiklą, pristatė šiais metais išleistas knygas ir nuotraukų parodą, pasakojančią apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde. Ne vienerius metus aktyviai veikęs bitėniškių ansamblis, vadovaujamas Birutės Žemgulienės, jau išblėso, tačiau moterys mielai prisijungė prie vydūniečių pamėgtų liaudies dainų. Improvizuotoje vakaro programoje visus susirinkusius šildė ne tik dainos, o ir panevėžiškių Petro Čiplio bei Audriaus Daukšos deklamuojamos eilės ir kuklios vydūniečių vaišės…

   Į vydūniečių stovyklą jau ne pirmus metus atvyksta muziejininkė iš Latvijos Ingrida Raudsepa. Ji dalyvavo ir Vydūno atminimo įamžinimui Detmolde skirtuose renginiuose. Savo įspūdžiais iš šios kelionės ji pasidalijo tarsi žvelgdama iš šalies – džiaugėsi, kad Vydūno vardas ir jo idėjos tampa žinomos Vokietijoje. Tą pačią popietę įvyko ką tik faksimiliniu būdu išleisto Vydūno veikalo „Sveikata, jaunumas, grožė“ sutiktuvės. Šią knygą gydytojui Tomui Stanikui pristačius, klausimų ir diskusijų apie vydūniškąją sveikatingumo sampratą nekilo – tikėtina, jos įvyks vėliau. Ne vieną galėjo sugluminti Tomo išsakyta mintis, jog sveikata, vydūniškai žvelgiant, neturėtų tapti svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu – tai tik priemonė kūrybai.

   Įdomiausios ir turiningiausios diskusijos vyko ketvirtadienio popietę. Į susitikimą su vydūniečiais atvyko Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto absolventė Edita Tičkutė ir jos bakalauro darbo „Vydūno laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde“ vadovė profesorė dr. Roma Bončkutė. Kartu atvyko ir diskusijoje dalyvavo dailininkė Dalia Stasiūnaitė ir KU docentas dr. Gintautas Vyšniauskas, informavęs Vydūno draugijos vadovus apie šį parašytą darbą. Editą Tičkutę profesorė pristatė kaip itin aktyvią ir reiklią sau studentę, kuri ryžosi rašyti darbą pasiūlyta tema ir jį atliko puikiai. Vydūnas Editai iki tol buvo beveik nepažįstamas. Ji džiaugėsi, kad su šia iškilia asmenybe ji susipažino ne skaitydama kitų parašytus darbus apie jį, o studijuodama daug informacijos teikiančią medžiagą – laiškus. Po darbo pristatymo kilo ilga diskusija apie Vydūno kalbą, jo sukurtus, daugeliui neįprastus žodžius ir apie tai, ar normindami – „versdami“ – vydūniškąją kalbą, neiškraipytume Vydūno minties prasmės. Edita Tičkutė, paklausta, ar sunku buvo skaityti Vydūno laiškus, atsakė, jog tereikėjo susipažinti su specifine jo rašyba, ir tai buvę visai paprasta; priminsime, jog Vydūnas priebalses š bei ž rašė savo sukurtais ženklais ir nenaudojo nosinių bei įprastųjų ilgųjų balsių, juos žymėdamas stogeliu. Šio darbo autorei įteikus paskatinamąją Draugijos premiją, buvo išsiskirta su viltimi dar susitikti – Edita tęsia studijas magistrantūroje, ir vydūniečiai viliasi, kad Klaipėdos universiteto studentė tęs savo pradėtus tyrimus vydūnistikos srityje.

   Į Bitėnus atvykę vydūniečiai dažnai aplanko to krašto apylinkes, susitinka su Vydūno kūrybiniam palikimui neabejingais šilutiškiais. Šįkart susitikimo Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje metu buvo pristatytos dvi šiais metais išleistos knygos apie Vydūną (vokiečių ir rusų k.) ir paties Vydūno knygos – tai vokiečių kalba parašyta knyga apie Lietuvą ir populiarusis filosofo veikalas apie sveikatą. Renginyje buvo prisiminta šiame krašte gimusi idėja kurti Vydūno draugiją – šių metų rudenį ji švęs savo veiklos 25-etį. Kokiomis nuotaikomis buvo gyvenama tuo metu, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas Šilutės Vydūno klubas, – apie tai prisiminimais dalijosi Virgilijus Skirkevičius, Šarūnas Laužikas ir Saulius Sodonis. Jie papasakojo ir apie pirmuosius itin aktyvius klubo veiklos metus. Buriant bendraminčius, šilutiškiams Vydūnas artimas atrodė tuo, jog kvietė mąstyti apie svarbiausius būties klausimus, ragino ieškoti savo gyvenime šviesos, puoselėti tautines vertybes. Susitikimą liaudies dainomis sušildė panevėžiškiai Audrius ir Janina bei klaipėdiškės Sigutė, Laima ir Angelė; prie jų drąsiai prisijungė ir ne vienas šilutiškis…

   Vydūniečiai kūrybingai išnaudojo kiekvieną dieną. Vieniems išvykus į Kintus (kitądien – į Šilutę), likusieji stovykloje nenuobodžiavo. Vieną popietę į Rambyno regioninio parko Lankytojų centrą būrys vydūniečių palydėjo vilnietę Onutę Šeštokienę, nusprendusią šiam centrui padovanoti pačios siūtus įvairių epochų lietuvių tautinius rūbus. Atvykusius pasitiko parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, paskatinusi šiuos rūbus pademonstruoti ir su jais įsiamžinti. Kitą vakarą į svečius stovyklautojai pakvietė bitėniškį Eugenijų Skipitį ir klausėsi jo skaitomos poezijos, aplankė Bitėnų gyventoją Zofiją Zubruvienę ir susipažino su jos rankdarbiais.

Išvykos

   Bevek kasmet į stovyklą atvyksta nauji žmonės, norintys geriau pažinti šį kraštą ir jo istoriją. Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, ne kartą vydūniečiams pasakojusi apie šį kraštą, šįkart Lankytojų centre supažindino su turtingomis ekspozicijomis, papasakojo apie Bitėnus, Rambyną ir garbius šio krašto žmones. Ekskursija Rambyno regioniniame parke baigėsi kaimo turizmo sodyboje „Senasis Rambynas“. Ne vieną užburiančią istoriją papasakojusi kultūrologė teigė, jog čia kadaise stovėjo malūnas, kurio girnoms malūnininkas Švarcas suskaldęs šventą Rambyno kalno akmenį. Anot Giedrės Skipitienės, šį malūną atstatę šios sodybos šeimininkai Ramūnas ir Aušrinė Čepai tarsi stengiasi „išpirkti Švarco nuodėmes“, maloniai stebina savo pastangomis atkurti čia autentišką aplinką.

   Į Bitėnus atvykę stovyklautojai dažnai nukanka ir į pamarį – Kintų Vydūno kultūros centrą, kur kadaise mokytojavo filosofas. Šįkart grupė vydūniečių išvyko į susitikimą su menininkais, pristatant jiems Draugijos vicepirmininko Tomo Staniko pastangomis išleistą Vydūno veikalą apie sveikatą, skirtą Sveikatingumo metams. Kintuose tuo metu vyko – šiemet jau 11-oji – emalio meno specialistų kūrybinė stovykla „Pamario ženklai“, kurioje savo darbais menininkai perteikia pamario krašto istorijos, gamtos tradicijas atspindinčius ženklus ar simbolius. Šių metų tema – „Laiškai Vydūnui“ – skirta Vydūno 145-osioms gimimo metinėms. Pasak Kintų Vydūno kultūros centro direktorės ir meno laboratorijos organizatorės Ritos Tarvydienės, kūrėjai menine kalba bandė kalbėtis su Vydūnu apie jo filosofiją ir apie tai, ką mes norėtume jam šiandien pasakyti ar paklausti. Tad nenuostabu, kad jaunieji menininkai aktyviai įsijungė į diskusiją apie tai, kas Vydūnui buvo svarbiausia, ir uždavė ne vieną itin įdomų klausimą, pvz., kaip Vydūną suvokia ir jaučia į jo kūrybą besigilinantys žmonės. Ne vienas, įsigyjęs Draugijos išleistų Vydūno knygų (populiariausias buvo jo veikalas „Sąmonė“), siekė geriau jį suvokti, ir tai turbūt įkvėpė kuriant savąjį „laišką Vydūnui“…

Šventė ir paveikslas „Pokalbis su Vydūnu“

   Vydūno draugija tradiciškai dalyvauja M. Jankaus muziejaus organizuojamuose renginiuose. Šį kartą vydūniečiai buvo aktyvūs dvi dienas vykusios konferencijos, skirtos Klaipėdos krašto metams paminėti, pranešimų klausytojai. Konferencijoje paminėtos M. Jankaus 155-osios gimimo, laikraščio „Aušra“ 130-osios išleidimo ir Amžinosios Rambyno kalno knygos sukūrimo 85-osios metinės. Vydūno draugijos Garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą „Martynas Jankus ir Vydūnas“, kuriame apžvelgė sudėtingas dviejų didžiųjų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų gyvenimo ir veiklos peripetijas. Čia, kur dabar veikia M. Jankaus muziejus ir Mažosios Lietuvos Paveikslų sodas, ne kartą vaikštinėjo filosofas; čia būta ir karštų šių didžių asmenybių diskusijų, kurios, beje, ne visada baigdavosi taikiai…

   Sueigoje pas Martyną Jankų vyko tradicinis dailininkų plenero darbų pristatymas. Vydūniečiai atkreipė dėmesį į Sauliaus Rudziko darbą „Pokalbis su Vydūnu“. Paveikslų sode tai antrasis su Vydūno vardu susijęs darbas. Laiko, lietaus ir vėjo pažeistas dailininko Kęstučio Šiaulyčio paveikslas, skirtas didiesiems Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams Vydūnui, M. Jankui ir J. Zauerveinui, iš ekspozicijos iškeltas. Paklaustas, kaip gimė paveikslas, dailininkas Saulius Rudzikas atsakė, kad šio mistinio pokalbio su Vydūnu idėja gimė prie jo kapo. Pasak dailininko, Vydūnas jam visada buvo artimas – kaip ir jo propaguotos Rytų filosofijos idėjos. Šis rytietiškomis spalvomis prisodrintas paveikslas ne vienam priminė nuotrauką, kurioje įamžintas ant Rambyno kalno rymantis ir anapus Nemuno žvelgiantis Vydūnas. Dailininkas, beje, apie Vydūno pamėgtas vietas ant Rambyno (juolab apie šią nuotrauką) sužinojo jau po to, kai darbas buvo baigtas…

   Didžioji šventė – Sueiga pas M. Jankų – baigėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertu. Po šių lyriškų muzikinių akordų dalis stovyklautojų su Bitėnais atsisveikino, o likusieji tikėjosi sekmadienio rytą sulaukti giedros, o jos sulaukę – ardė, džiovino palapines ir tvarkė stovyklavietę. Draugijos stovyklos vėliava priešpiet buvo nuleista ir atsisveikinta su svetingaisiais sodybos šeimininkais, Bitėnais ir jų gandrais…

Mažoji Lietuva, 2013-09-06

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=6275

Vydūniečiai Bitėnuose savi jau 20 metų

Rima Palijanskaitė       

 

 

Tradicinė Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose vyko antrąją rugpjūčio savaitę, 5–11 dienomis. Kaip ir kiekviena jų – su įprastais siekiais ir netikėtumais. Vos ne kasdien lijęs lietus, šiek tiek pakeitęs stovyklautojų tradicijas, nesutrikdė diskusijų ir numatytų darbų. Netgi stovyklautojų draugiją pamėgęs šuo (bitėniškės namuose, beje, viskuo aprūpintas ir vegetarinės stovyklautojų virtuvės nelepintas) pamiršo savaitei savo namus ir neslėpė tik jam vienam suprantamo didelio džiaugsmo būti kartu…

 

STOVYKLOS DVIDEŠIMTMETIS

Netruko prabėgti 20 metų nuo pirmosios stovyklos, kuri vyko 1992 metų paskutiniąją liepos savaitę, įkandin su Vydūno grįžimu (1991 m. spalio 19 d.), nes supiltą gražų Vydūno kapą Draugija įsipareigojo globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. Prisiminimais apie pirmosios stovyklos džiaugsmus ir rūpesčius pasidalino joje buvusieji – dr. Vacys Bagdonavičius, Dalia Viliūnienė, Algirdas Sagatas, Juozas Kuzminskas ir Birutė Žemgulienė. Tai, kad šios stovyklos tapo tradicija – AČIŪ Draugijos garbės pirmininkui dr. Vaciui Bagdonavičiui ir ilgamečiui draugijos pirmininko pavaduotojui, patyrusiam keliautojui ir alpinistui Algimantui Jucevičiui. Puikūs jų organizaciniai gebėjimai ir pasišventimas padėjo suburti žmones iš visos Lietuvos ir drauge atlikti išties didžius darbus.

Atminimo juosta su Vydūno žodžiais Spindulys esmi begalinės šviesos buvo pagerbti Vydūno draugijos garbės nariai, prieš 20 metų svetingai į savo kiemą įsileidę atvykstančiuosius vydūniečius iš visos Lietuvos. Ir pirmą kartą, ir kasmet čia atvykstantys pasijunta apgaubti jų tėviškos šilumos. Stovykla sunkiai įsivaizduojama be jų globos, pagalbos, kartais – patariant ar kantriai pakeliant pasitaikančius stovyklaujančiųjų netobulumus.

Sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai

 

Svarbiausieji uždaviniai, atvedę čia Vydūno draugiją, jau įvykdyti. Draugijos nariai savo lėšomis 1998 m. patys pastatė Bitėnų kapinaičių metalinius vartus. 2001 m. pradėta ir 2006 m. baigta statyti Bitėnų kapinaičių tvora. Tais pačiais metais prie Vydūno kapo grąžintas iš Detmoldo (Vokietija) atvežtas antkapinis akmuo, nuo 1991 m. saugotas Šilutės muziejuje. Pasibaigus didiesiems darbams Bitėnų kapinaitėse, daugiau laiko buvo galima skirti išvykoms, pokalbiams, diskusijoms.

POKALBIAI, DISKUSIJOS IR DAINA – GRETA

Stovyklos atidarymas, stovyklautojų darbai – talka sodybos šeimininkams ir pokalbiai – prasidėjo, kaip jau įprasta, pirmadienį. Pirmąją pokalbių-diskusijų dieną savąja paskaita Vydūnas ir joga gydytojas Tomas Stanikas ne vieną nustebino, pateikęs vydūniškąją jogos sampratą: joga yra tikėjimas, žmogaus ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Šiandien daugelis jogą, deja, sieja tik su egzotiškais indų pratimais, jų mankštinimosi sistema. Toji gimnastika yra tik viena jogos krypčių, padedanti žmogui atsipalaiduoti, stiprinti savo psichofizinę sveikatą. Pats žodis joga reiškia ryšį, susijungimą. Vydūnas jogą aiškina kaip „atsigavimą Dievuje“, šį atsigavusįjį (jogą) įvardindamas lietuviškai – tai yra gaivius; į šį atsigavimą vedantys keliai įvardinami gaivatomis, pvz., gaivata iš veiksmo davinių atsižadėjimo (Karma Sanjasa Joga), gaivata iš svarstančio mąstymo (Džana Joga), gaivata iš pasišventimo esmingumui (Adhjatma Joga), gaivata iš atsidavimo Augščiausiajam (Bhakti Joga) ir kt. Su jogų gimnastikos pradmenimis supažindino panevėžiškis Audrius Daukša. Pademonstravęs elementariausius jogos pratimus, susidomėjusius pakvietė į praktinius užsiėmimus. Norintieji juos lankė kiekvieną dieną – kaip geros rytmetinės mankštos ciklą…

Kiti iš anksto numatytieji seminarai-pokalbiai sulaukė ne mažiau susidomėjimo. Tai pokalbiai apie Vydūno gyvojo tikėjimo sampratą, vydūniškąją simboliką, Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas. Nebuvo numatyta tik viena – kad ir temos pateikėjai, ir klausytojai bus tokie ištvermingi, o klausimai neišseks iki vėlaus vakaro. Dr. Vacio Bagdonavičiaus, gydytojų Tomo Staniko bei Juozo Šidiškio, o ypač – į teosofijos veikalus besigilinančio šiauliškio Antano Stungurio mintys ne visiems buvo lengvai suvokiamos, tad pareikalavo netgi intelektualinių pastangų…

Šiuos pokalbius ir diskusijas, ne kartą jose įsiplieskus ir karštesniems ginčams, lydėjo nuostabiais balsais apdovanotųjų Giedrės ir Gintarės Baltakyčių bei Tautvydo Skipičio atliekamos dainos, pritariant pačių pasigamintomis kanklėms. Šie kūrybingi ir nagingi jaunuoliai atsivežė netgi pačių pasigamintą aitvarą. Nors oras nebuvo labai palankus, aitvaras pakilo pasirinktoje daugiau erdvės turinčioje vietoje – Bitėnų paveikslų sode. Astronomija besidomintis Tautvydas pasiūlė pakeliauti po dangų. Nors vakaras buvo apniukęs, temstant debesys beveik išsisklaidė ir grupelė smalsuolių – nors artėjo vidurnaktis – su jaunuoliais patraukė stebėti dangaus, pažvelgti į žvaigždes gandrų stebėjimui skirtais žiūronais…

Dainuoja ir savo darbo kanklėmis kambina Giedrė, Gintarė ir Tautvydas

 

Poezijos ir dainų popietę, skirtą Maironiui, sumanė kūrybingi svečiai iš Vilkaviškio. Gyvai skambėjusių posmų ir visus jaudinančių dainų (Maironio žodžiais) popietė baigta giesme Lietuva brangi. Iš Vilkaviškio į Bitėnus jau ne pirmus metus atvyksta Vydūno bičiuliai, suburti Vilijos Žalienės. Stovyklautojai labai dėkingi ne tik už posmus ir dainas, o ir už atvežtą didžiulį aguonų pyragą, kuriuo Draugija pavaišino tądien į stovyklavietę atvykusius svečius iš Vokietijos.

VYDŪNO ATMINIMO ĮAMŽINIMO KLAUSIMAI – DETMOLDE IR KLAIPĖDOJE

Priminsime, kad klausimas dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde (Draugijai jį keliant daugiau nei dešimtmetį) iš mirties taško pajudėjo tik tuomet, kai Vydūno asmenybe sužavėtas, šios iniciatyvos ėmėsi Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Detmoldo miesto valdžia ne tik mielai pritarė šiai iniciatyvai, o ir nusprendė savo lėšomis pagaminti atminimo lentą. Ją nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Wiesenstr g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai), ten keletą savaičių gyveno ir Vydūnas. Dabar šiame pastate įsikūręs Lippės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis užsienio studentams. Ambasadorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid birželio 30 d. aplankė Vydūno kapą, Rambyno kalną, M. Jankaus muziejų, atminimo knygoje palikdamas įrašą apie čia jį atvedusią Vydūno dvasią.

Kaip buvo iš anksto numatyta, ketvirtadienį popiet atvyko svečiai iš Vokietijos – tai Lippės krašto bažnyčios įgaliotinis Rytų Europai kunigas Miroslav Danys ir Detmoldo viešųjų ryšių skyriaus referentė ponia Petra Schröder-Heidrich, atsakinga už 2013 m. gegužės 10–12 d. vyksiantį renginį, kuriame bus iškilmingai atidengta atminimo lenta. Paskutiniuosius Vydūno atminimo įamžinimo projekto klausimus apsvarstyti buvo nutarta atvykus į Bitėnus – pasak kunigo M. Danio, „vietoje, kur Vydūno dvasia gyvena“. Vertėju maloniai sutiko būti Vilkyškių kunigas Mindaugas Kairys. Lietus neleido ilgiau užtrukti nei Bitėnų kapinaitėse, nei ant Vydūno apdainuoto Rambyno kalno, tad svečių iš Vokietijos ir Draugijos tarybos narių pokalbis vyko jau po Birutės ir Kazimiero Žemgulių namų stogu. Susitikimo metu buvo suderintas tekstas ant atminimo lentos, aptarti organizaciniai Vydūno biusto (skulptorius Antanas Žukauskas) namo nišoje pastatymo bei kiti su atminimo įamžinimu ir pačiomis iškilmėmis 2013 m. gegužės mėnesį susiję klausimai.

 

Prie Vydūno kapo su svečiais iš Detmoldo Petra Schröder-Heidrich ir Miroslav Danys (pirmieji  iš  dešinės)

 

Kur kas sudėtingiau vyko Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje klausimo aptarimas. Stovykloje apsilankę šios idėjos iniciatoriai iš uostamiesčio Arūnas Trukanas, Jonas Lukšas, Antanas Stanevičius ir Algimantas Švanys supažindino su savo idėjos vizija bei papasakoję apie patiriamus sunkumais, pakvietė Vydūno draugiją aktyviau dalyvauti svarstant šį sumanymą. Beje, dėl Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje Draugijos nariai Bitėnuose priėmė Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Premjerą bei Klaipėdos miesto merą.

VYDŪNO PROTĖVIŲ TAKAIS

Viena iš įsimintiniausių dienų stovyklautojams – išvyka po Šilutės krašto apylinkes, aplankant su Vydūnu ir jo protėviais susijusias atmintinas vietas. Prieš kelionę stovyklautojai išklausė dr. Vacio Bagdonavičiaus paskaitą apie Vydūno giminės genealogiją. Automobilių kolona patraukė link Šilutės, stabtelėdami Pagryniuose (Vydūno tėvo gimtinėje), Vileikiuose (čia gyveno Vydūno senelė) ir prie miesto bažnyčios, apie kurios varpus (tada – Verdainės) savo atsiminimuose rašė Vydūnas, jog sekmadienio vidurdienį jiems gaudžiant atėjęs į šį pasaulį. Aplankytos ir Mažių kapinaitės, kuriose palaidoti čia gyvenę Vydūno protėviai Storostos. Į kapinaites maloniai mus palydėjo Šilutės Rotary klubo pirmininkas Aleksas Kvederis ir Antanas Balvočius. Tai minėto klubo pastangomis sutvarkytos šios kapinaitės – pašalinti bevirstantys medžiai ir pakelti nuvirtę kryžiai. Pagal išlikusios autentiškos tvoros fragmentą ketinama atstatyti ir kapinaičių aptvorą, kad neužklystų iš čia pat stūksančio miško žvėrys.

Viena svarbiausių stovyklautojų kelionės stotelė Jonaičiai – Vydūno gimtinė. Čia, ant Šyšos upės kranto, ieškota išlikusių Vydūno gimtojo namo pamatų. Tenka apgailestauti, kad iki šiol tam nedėta rimtų pastangų. 1968 m. Jonaičiuose tik atidengta atminimo lenta ant sienos namo, kuriame anksčiau būta mokyklos, bet tikroji Vydūno gimtinės vieta liko nežinoma. Dr. V. Bagdonavičiaus rankose – detalaus 1914 metų Jonaičių ir jos apylinkių vokiečių žemėlapio kopija. Kaip rodo žemėlapis, Jonaičiuose ant Šyšos kranto XX a. pradžioje stovėjo tik dvi sodybos. Vienoje jų ir gimė Vydūnas. Tai buvusi jo tėvo giminaičio ūkininko Palkio sodyba, kurioje tėvai nuomojo namelį, tariant Vydūno žodžiais, „sode ant Šyšos kranto“. Vienos sodybos pastate pastebėję jo senumą liudijančius fragmentus ne vienas turbūt pamanė, jog gal šioje vietoje ir buvę Vydūno giminaičiams priklausę statiniai? Tačiau ši sodyba yra šiek tiek atokiau nuo Šyšos. Išklausę jos šeimininkės Onos Petrikauskienės pasakojimo, žemėlapio vedami nuėjome prie upės. Greitai paaiškėjo, jog čia, ant Šyšos kranto, yra išlikę ne tik seno namo pamatai, o ir šulinys. Kitos prie Šyšos buvusios sodybos vietoje dabar yra dirbami laukai. Stovyklautojai pasijuto stovį prie realaus atradimo slenksčio. Didelė tikimybė, jog savo kojomis ėjome Vydūno gimtinės žeme, kurioje jis žengė pirmuosius žingsnius. Iš čia mažajam Viliui įpusėjus antruosius, tėvai išsikėlė į Pilkalnį. Su sodybos šeimininkais Ona ir Aloyzu Petrikais atsisveikinome, vildamiesi čia dar sugrįžti.

Paskutinė stovyklautojų kelionės stotelė – Šilutės F. Bajoraičio biblioteka, kurioje buvo pristatytos paskutiniosios Draugijos išleistos Vydūno knygos. Tai faksimiliniai Vydūno knygų leidimai: filosofiniai ir sociologiniai traktatai Sąmonė ir Tautos gyvata, dramos Vergai ir dykiai, Laimės atošvaita, Piktoji gudrybė… Šį gausų paskutiniųjų metų knygų kraitį pristatė jos iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių, jos vicepirmininkas Tomas Stanikas. Renginio dalyviams įspūdį paliko ne tik Vydūno knygos, jų išmintis, o ir Audriaus Daukšos dainuojamos liaudies dainos bei giesmę-meditaciją primenantis šiuolaikiškas kūrinys.

DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS IR ATSISVEIKINIMAS SU BITĖNAIS

Šeštadienį vyko septintasis Draugijos suvažiavimas, kuriame buvo paminėtas stovyklos 20-etis, apžvelgti padaryti darbai ir įveikti nenumatyti sunkumai. Be to, atnaujinti Draugijos įstatai pagal Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymą. Tai atliko Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas Algimantas Jucevičius.

Sekmadienį prieš išvykstant, sodybos šeimininkai Žemguliai tarsi savo šeimos narius mus pakvietė prie vaišių stalo, kartu padėkodami už talką. Šiems vyriškiems darbams, kaip jau ne kartą vadovavo konkrečius darbus daryti linkęs vilniškis Stasys Urbonas. Atsigręžus į labai greit prabėgusią savaitę, įvertinti ne tik šios stovyklos pasiekimai, o ir trūkumai. Įsiklausyta į Birutės Žemgulienės pastebėjimus dėl pernelyg menko stovyklautojų dėmesio nuostabioms Bitėnų apylinkėms. O rimčiausia Birutės pastaba ir priekaištas buvo paskutiniaisiais metais pamiršti su Bitėnų kaimo gyventojais vykę susitikimai, kurių bitėniškiai labai pasigendą. Tai pripažinę vydūniečiai kitąmet pasižadėjo jau pirmosiomis stovyklavimo dienomis pasikviesti bitėniškius ir kartu praleisti galbūt ne vieną vakarą. Tad su šiomis būsimo susitikimo viltimis stovyklautojai paliko savąją vasaros šventvietę Bitėnuose…

Donelaičio žemė, 2012, nr. 3-4

Vokietijos ambasadorius su žmona aplankė Vydūno kapą

 

2012 m. birželio 30 d. Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid atvyko į Bitėnus ir aplankė Vydūno kapą. Kartu su jais atvyko Rolandas Kazlauskas, padovanojęs į Lietuvą atvykusiam ambasadoriui Vydūno knygą vokiečių kalba „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Apie Lietuvos ir Vokietijos santykių istoriją literatūros ieškojusį ambasadorių ši Vydūno knyga nustebino ir sužavėjo.

Aplankęs Vydūno kapą, ambasadorius domėjosi kapinaičių ir šio krašto istorija, domėjosi jo veikla šiame krašte ir stebėjosi mąstytojo asmenybės humaniškumu ir jo veiklos daugiaplaniškumu. Svečiai aplankė Vydūno apdainuotą Rambyno kalną. Žvelgiant anapus Nemuno į Tilžę, nebuvo aplenkti ir netolimų istorinių pervartų klausimai…

Aplankytame M. Jankaus muziejuje didžiausią ambasadoriaus dėmesį patraukė apie Vydūną esanti ekspozicija, o ypač – Vydūno perlaidojimo metu Rambyno kalne padaryta nuotrauka, kurioje matyti didžiulės minios lydinčių žmonių. Amžinojoje Rambyno knygoje ambasadorius paliko įrašą apie čia jį atvedusią Vydūno dvasią ir puikų įspūdį palikusią kelionę.

Kartu su svečiais aplankėme didžiąsias Bitėnų gandrų kolonijas, apsilankėme bitėniškių Vydūno draugijos garbės narių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, kur kasmet vyksta Draugijos organizuojama stovykla.

  Nuotraukos centre – Vokietijos ambasadorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid, Rolandas Kazlauskas ir bitėniškiai Birutė ir Kazimieras Žemguliai bei vydūniečiai Rima Palijanskaitė, Tomas Stanikas ir Juozas Šidiškis.

Rojus žemėje

Elona Antalkė, 2012 m. rugpjūčio 29

 

 

Kaip perteikti tuos įspūdžius, tą savijautą, tą rojų žemėje, į kurį netikėtai buvau pakliuvus? Pabandysiu gyvenimą vasaros stovykloje, trumpą akimirką žemės rojuje pateikti per patirtus jausmus, tarsi iš šalies.

Į vasaros stovyklą Bitėnuose kvietė Zenonas, sakė, kad jis ten važiuoja su anūkais, kad ten graži gamta, minėjo, jog bus jogos treneris, vegetariškas maistas, vydūniška dvasia. Kvietimas suintrigavo, apsisprendžiau vykti ir nuvežti šiaulietį Zenono draugą Stasį.

Rugpjūčio rytą, pliaupiant lietui, išvažiavome iš Šiaulių. Kelionė su maloniu bendrakeleiviu neprailgo, o mums pasiekus Tauragę, lietų pakeitė saulė. Stasys aiškino, kur važiuoti, apylinkės atrodė vis gražesnės, pilnos gandrų, panemunių žolynų, alsuojančios ramybės ir susiklausymo. Kelias siaurėjo ir baigėsi senų medžių tvirtovėje, kurios centre stovėjo vokiško stiliaus dviaukštis plytų mūras šlaitiniu stogu, iš galo apaugęs tamsiai žaliais vijokliais. Pagrindinis pastato fasadas buvo fonas trims didžiulėms liepoms ilgais kamienais, į dangų šaunančiais šakų vainikais. Tamsios medžių sienos su kampe stovinčiu plačiašakiu ąžuolu, raudonas mūras, žalia pieva, – buvo pastovios ir tvirtos šio veiksmo dekoracijos. Medžių kairėje sutūpę palapinės, judantys ir statybines medžiagas tvarkantys vyrai, tolumoje maistą gaminančios moterys bylojo, kad čia jie laikinai atvykę.

Mus pasitiko. Buvom pakviesti pietų prie lauke sustatytų stalų ir suolų, uždengtų palapine pusiau atvirais šonais. Į atsivežtus indus mums krėtė daržovių ir bulvių košę, pylė arbatą. Bevalgant susipažinome, nes be Zeniaus šeimos ir naujo bendrakeleivio nieko anksčiau nepažinojau.

Vėliau ėjome į Martyno Jankaus muziejų: Zenius, sportiškas jo anūkas Gedutis ir graži anūkė Jurga, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Vyresnieji labai jaunatviški, tiesios ir orios laikysenos. Muziejuje eksponatus apžiūrinėjau įdėmiai, kai ką fotografavau, kol už nugaros išgirdau nuostabiai dainuojant. Atsisukau įsitikinti, ar tai ne sapnas? Tikrovė apstulbino vaizdu ir garsais: dvi jaunos mergaitės – tamsiaplaukė ir šviesiaplaukė, liaunos tartum stygos, giedojo nežemiškas melodijas, pritardamos kanklėmis. Mergaičių tarpe stovėjo jaunikaitis lininiais marškiniais, o jo pirštai vos kliudydavo kankles. Jaunikaičio veidas protingas išraiškingas, plaukai varno spalvos ne trumpi, bet pečių nesiekiantys. Jis tik grojo, lūpos nejudėjo, bet tylintis veidas bylojo ir akimis pritarė mergelių balsų čiurlenimui.

Iš muziejaus patalpos veiksmas persikėlė į parką, kur daug erdvės, kur lauke ant medžio lentų nutapyti dailininkų paveikslai, vietomis nusilupusiais dažais, istoriniais siužetais, menininkų vizijomis. Parko pieva su mažais kalneliais, apsupta medžių, įrėminta meno kūrinių, saulės nutviekstų lietaus lašelių buvo didelio vaidinimo scena, kurioj vaikščiojo laikini artistai, orą virpino amžinos muzikos garsai, o virš viso žemiško gražaus veiksmo danguje skraidė gandrai.

Tada jaunuoliai sugalvojo leisti aitvarą. Skaisčiai raudonas aitvaras neklausė, nenorėjo kilt, virvelėmis kabinosi į parko medžius, pagaliau apsigalvojęs nuskriejo į mėlyną dangų pasidairyti tarp gyvų paukščių.

Sutemus vėl ėjome į muziejaus pievą, užvertę galvas stebėjom, kaip vienas po kito rodosi dangaus šviesuliai, ir kanklininkas Tautvydas žibančiom žvaigždžių akim mus vedžiojo po blykčiojantį dangaus pasaulį.

Apsvaigus nuo dangaus nusigavau iki automobilio, mečiau rūbus persunktus dienos nuovargio, įlindau į miegmaišio sapną. Atmerkiau akis, lėtai išnyko šviesi menė su kalto metalo atplaišėlėmis, liepsnų ažūru, tauriu, raminančiu ir šildančiu aukuru kampe. Užkariauta naktinio vaizdo, nuostabaus sapno vizijos lėkiau aiškintis pas Rimutę. Besikalbant pasirodė Zenius, o Rima išklausiusi mano pasakojimo, kartojo, kad tai ugnies jėga, kad tai labai geras ženklas, ugnies didybė ir permainų siekis.

Rytą po ąžuolu Audrius išdėliojo kilimėlius, parodė mankštos judesius. Įkvėpėm rasoto rytmečio oro, kūnai pakluso, lankstėsi, stiebiesi, sveikindami saulę. Ramus Audriaus balsas užbūrė užmiršti rūpesčius, pyktį, švarinti sielą ir kūną darnoje su gamta.

Po šio rytinio ritualo maistas atrodė šventas ir paprastas, kūnui jo reikėjo nedaug, reikšmingas atrodė kiekvienas kąsnis ir kiekvienas gurkšnis.

Pliaupiant lietui, mintys ir kojos nunešė iki Nemuno senvagės. Ten pievos brasta pakrantės krūmus ir žolynus skyrė į dvi dalis. Tamsiam vandeny tas kelias tęsėsi tarp lelijų, po vandeniu tarpais žolėmis susipindamas į amžiną sueitį. Lietus atgaivino augalų galias, įkaitinti saulės spindulių kvapai skleidėsi visomis spalvomis, vėjas glamonėjo kūną, kvietė atsiduoti vandeniui ir užsimiršti…

Vieškeliu atgal Eglę pašaukiau, pasakiau, kad bėgsiu žvyruotu taku iki prieplaukos, bebėgant mane pasivijo melodija, sulėtinau žingsnius, žodžių nebuvo, jų ir nereikėjo. Garsas liejosi pakelių žiedais ir žolynais, vijokliais ir gervuogėmis, ištirpdamas pušynėlių ir miškelių sienose grįždavo atgal. Eglutė valdė darnų gamtos orkestrą, kaip tos žemės ir tų garsų karalienė. Pakelių panemunės pievų juodmargės karvės ir balti veršeliai judėjo kaip sulėtinto filmo juostoje, juos keitė gandrai, į stovyklą grįžau takeliu tarp medžių, kairėje palikdama sodybos avilius su nutilusia dieviška melodija.

Atėjo eilė budėti virtuvėje, pietus gaminti pradėjom anksti, viskam vadovavo Dalytė. Stengiaus paklusti jos nurodymams. Mano noras buvo sukurti tvarką lauko virtuvėje, gražiai išdėlioti sandėlyje maisto atsargas, visą tai padaryti nesuardant esamos kompozicijos. Vyrai paslaugiai nešė vandenį, Vytautas grėbstė virtuvės aplinką. Pabėgau iki vieškelio žvyro ir nušveičiau puodus.

Pavakary raudonas mūras atvėrė duris į erdvią menę, kvepiančią bičių vašku, koriais ir medum. Per vidines duris į menę įėjo vyras ir moteris garbaus amžiaus bet jaunatviškais ir vydūniškai šviečiančiais veidais. Birutė ir Kazimieras visos tos šventovės svetingi šeimininkai, ir pasaulio gerumą įkūnijančiomis šypsenomis, kokių nesuvaidinsi ir neužsiklijuosi.

Apėjau namą iš kiemo. Kiemo fasadas išraiškingesnis, su paslaptingu įėjimu į rūsį, apsuptas neįprastos daržovių ir žiedų draugystės, su tujų bokšteliais tarp įvairiaspalvių gėlių, su lipančiais į viršų agurkais, su netikėtomis medžių skulptūromis ir vijoklių arkomis, iš žemės lendančiomis raudonų burokėlių galvomis. Visą tą sodą lankė bitės, pavargę grįžtančios į geltonus avilius, sustatytus už dar vieno paslaptingo aptrupėjusių plytų rūsio, šalia kurio ant kalnelio, augalų apsupty slėpėsi nedidelis lanksčių formų betoninis vandens baseinėlis.

Namie palikau Vydūno knygą. Supratau, kad raštas tik dalinai atspindi kūrėjo sielą, ją reikia suvokti išgyvenant panemunės dvasią, pirminius šaltinius, talento ir epochos ištakas, gyvybę ir dievybę. Tikroji dievybė veržės per apeiginių bažnyčių mūrus, duso Mdinos inkvizicijos požemiuose. Su vydūniečiais kalbėjom, kad tikras dievas neuždaromas, dievui nereikia tarpininkų, inkvizicijos laužuose sudeginusių protingiausius Europos vyrus ir gražiausias moteris. Gyvojo tikėjimo idėja sklandė ore, dėliojosi mintyse, tereikėjo ją išgryninti žodžiais. Po Vydūno dvasios lobynus, po jo gyvenimo vingius vedžiojo Vacys, Rima ir Tomas, o mes susėdę lauke ant suolų, ar bičių vaško menėje klausėm praeities šviesuolio gyvenimo istorijų, jo sąsajų su tuometės vokiečių filosofijos žiedu, su prieštaringojo Nyčės įtaka. Filosofinis fonas intrigavo, persipynė su teosofinės simbolikos grafika, kurią būrė Antanas kaip senovės išminčius, raudonu raiščiu perjuosęs žilas garbanas. Vacys ištraukė apylinkės žemėlapį, ruoštasi ieškoti Vydūno pėdsakų, sodybų liekanų jį pažinojusių žmonių. Diskusijoms nurimus, atgimdavo dainos, kanklės, žodžiai buvo aiškūs, nes jie buvo arti, jaučiau šilumą dainuojančių lūpų ir kanklių stygų virpesį.

Į stovyklą atvyko šeima iš Suvalkijos, vyras ir moteris, dainingi ir linksmi, privežė vaišių, kaimiškos duonos, žolelių arbatų, juostų ir juoko. Vyras ir moteris abu tvirto stoto, vaikai laikėsi nuošaliau, dainavo, kalbėjo, o vakare išvažiavo, palikę skardų ilgaplaukės moters klegesį ir vyro rimtumą, ir vaizdą lietuviškos santarvės, aprengtos lino drabužiais, susegtais gintarinėm segėm.

Išsiruošėm į kapinaites, prasidėjus lietui, su vokiečiais, Vydūno atminimo įamžinimo organizatoriais Detmolde – vyru ir moterim. Kelionės atidėt negalėjom. Paniuro ir graudžiai ašarojo dangus virš Bitėnų ir virš Rambyno. Stovėjom prie žemaūgėmis tujelėmis įrėminto Vydūno kapo su dailiu nedideliu akmeniu. Stambūs lietaus lašai merkė, jaunus ir garbingo amžiaus. Kūnų sušildyti vandens lašai gėrėsi į kapinaičių žemę, prausė mirusius, duodami žinią apie gyvųjų apsilankymą.

Ant Rambyno lietus įsisiautėjo, stovinčius ant kalno talžė šaltais vandens šuorais, tekėjo žemyn į pakalnę, maišės su šaltiniais, čiurleno į Nemuną. Migloj ir vandeny skendo upės vingis, medžiai, pastatų siluetai ir dangus. Rūkai alsavo žemai, virš vingiuotų šaltinių, po pušų viršūnėm.

Sulijo viskas, pievos, palapinės, vakare malkos sunkiai degė, apie laužą vyniojosi kamuoliais dūmai. Lauko virtuvės prieangy, tamsoje kalbėjau su gydytoja tauria ir protinga, apie gyvenimą, apie kančią, apie pagalbą sergantiems.

Gulėjau palapinėj, šiltame miegmaišyje, klausiau barbenančio lietaus, vėjo, galvojau, kaip reikės grįžti iš rojaus į gyvenimą. Prisiminiau Angelės ir Raimondos pasakojimus apie Sajanus, apie žmonių gyvenimą atšiaurioj gamtoj, kur išsigrynina žmonių ir gamtos santykis, jausmai ir tikėjimas.

Paskutinę dieną Diana filmavo Stichijų Brolius. Diana su vyru į stovyklą dviračiais atkeliavo iš Šiaulių. Gražus vėjų nugairintas jos veidas po truputį atsigavo. Paskutinę dieną valgėm pietus su sodybos šeimininkais, vėl lyjant lietui per pusę pjautas virtas neluptas bulves, pagardintas sviestu ir daržovėm. Prie stalo mūsų buvo nedaug, kiti išvažiavo Vydūno takais. Žodžiai, maisto kąsniai, arbata medus, įprastas gyvybės ir bendrumo amžinas ritualas. Aplink stalą šviesūs žmonių veidai, paženklinti rojaus burtų, rojaus žemėje, kurio nenorėjau palikti.

 

 

Aštuonioliktoji vydūniečių stovykla Bitėnuose

 

Į 2011 m. rugpjūčio 1–6 dienomis vykusią 18-ąją vydūniečių stovyklą Bitėnuose suvažiavo būrys Daugijos narių iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos, dalyvavo svečių iš Latvijos. Stovykla išsiskyrė iš Vokietijos parvežtų Vydūno palaikų iškilmingo perlaidojimo 20-čio paminėjimu bei Vydūno draugijos suvažiavimu.

 

Palaikų gražinimo sukakties šventėje drauge su vydūniečiais dalyvavo vietiniai gyventojai, o dainomis ir eilėmis ją praturtino iš Suvalkijos krašto atvykę mokytojai – Vilija Žalienė su bendraminčiais. Tai dienai įamžinti vydūniečio Stasio Urbono iniciatyva pasodintas ąžuoliukas. Draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius priminė prieš 20 metų savo kalbą, pasakytą kapinaitėse. Buvo perskaitytos kitos anuomet perlaidojimo iškilmėse sakytos kalbos. Šilutiškis Saulius Sodonis pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip buvo ruošiamasi perlaidojimo iškilmėms ir kaip jos vyko.

Stovykloje kaip ir pernai svečiavosi Draugijos garbės narė, Vydūno krikštaduktė, 99 metų Gražbylė Venclauskaitė, ją į stovyklą atlydėjo šiauliečio menotyrininko prof. V. Rimkaus šeima. Svečiai iš Latvijos – Rericho draugijos nariai Ingrida Raudsepa ir Atvil Hartmanis – papasakojo apie Vydūno kūrybos sąsajas su latvių literatūros klasikų Janio Rainio ir Aspazijos kūryba. Vydūnietė Danutė Jazgelevičiūtė pristatė nuostabaus grožio keramikos darbus. Karštomis diskusijomis pasižymėjo šiauliečio Antano Stungurio surengtas seminaras, skirtas vydūniškosios išminties aktualumui mūsų dienomis.

Bet to, dalyvavome M. Jankaus 133-ojo gimtadienio renginiuose. Šventę pagerbė jo vaikaitė Eva Jankutė-Gerola, šiemet apdovanota „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Lankėmės jaunųjų dailininkų plenero darbų parodoje. Susitikome su dailininkais Sigute Ach, Audrone ir Algimantu Vorevičiais, Gintaru Kraujaliu, atvykusiais atnaujinti nuo gamtos išdaigų nukentėjusių lauke eksponuotų savo kūrinių.

Rambyno parko kultūrologė Giedrė Skipitienė parūpino darbo priemonių ir stovyklautojai aptvarkė Bitėnų-Šilėnų kapinaites. Vydūno idėjų puoselėtojai, kino ir foto dokumentalistai rerichiečiai Diana ir Gintautas Stunguriai iš Šiaulių kaip ir ankstesniais metais išsamiai fiksavo stovyklos gyvenimą.

Paskutinę stovyklavimo dieną vyko Draugijos suvažiavimas. Išklausius Draugijos pirmininko pateiktą išsamią veiklos ataskaitą, diskusijose aptarus nuveiktus darbus bei ateities veiklos gaires, įvyko Draugijos Tarybos ir pirmininko rinkimai. Ilgametis pirmininkas Vcys Bagdonavičius paprašė jo į šį postą neberinkti, nes nori pabaigti rašyti Vydūnui skirtą knygą. Vydūno draugijos pirmininke išrinkta Rima Palijanskaitė, pavaduotojais – kaunietis medikas Tomas Stanikas ir vilnietis Algimantas Jucevičius. Į tarybą išrinkti: Sigutė Augutienė, Vacys Bagdonavičius, Audrius Daukša, Stasys Dragūnas, Algimantas Jucevičius, Rima Palijanskaitė, Tomas Stanikas, Juozas Šidiškis, Vilija Žalienė. Vacys Bagdonavičius vienbalsiai išrinktas Draugijos Garbės pirmininku. Garbės nariais išrinkti: prof. Domas Kaunas, dr. Aušra martišiūtė, Aldona Ruseckaitė, Jonas Trinkūnas, Dalia Užpelkienė, Aleksandras Žarskus, doc. Vincentas Žemaitis.

Donelaičio Žemė, 2011, nr. 2.

Kas pradėta – užbaigta!

 

Nemuno žemupyje, Bitėnų gyvenvietėje, svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybos kieme, penkioliktąjį kartą įsikūrė vydūniečių palapinių miestelis. Stovyklautojai atvyko baigti tvarkyti kapinaites.

Nuotaikos nesugadino nei šlapia žolė, nei vasariška liūtis. Tiesa, kai kurie, pabūgę šlapumos, miegmaišius nusinešė į klojimą ant šieno.

Kaip ir kasmet, iš gandralizdžio žvilgčiojo jaunikliai. Tačiau šįkart nustebino kregždutės. Jos Žemgulių virtuvėje virš durų susilipdė namelį ir ten išperėjo mažylius. Neparastai jautrūs šeimininkai gyveno neužverdami durų nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, kad netrikdytų sparnuotųjų nuomininkų gyvenimo.

Dar tą patį vakarą aplankėme Vydūno amžino poilsio vietą ir ramybe alsuojantį Rambyną.

Išaušęs lietingas rytas trukdė pradėti kapinaičių tvoros dažymo darbus, tad apsilankėme garbaus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejuje. Bitėnai garsėjo kaip lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centras. Direktorė Liuda Burzdžiuvienė supažindino su atnaujinta ekspozicija, Vacys Bagdonavičius papasakojo apie Vydūno kultūrinę veiklą, Martyno Jankaus spaustuvėje išleistas knygas.

Šalia muziejaus, apleistame klojime triūsė kasmetinio dailininkų plenero dalyviai. Mums buvo leista apžiūrėti jų darbus, o menininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis nupiešė visų mūsų draugiškus šaržus. Buvo labai linksma pasijuokti ne tik iš kolegų, bet ir iš savęs.

Tame pačiame klojime, žvakių šviesoje, klausėmės dvyliktokės Mildos Janušonytės dainų. Gausūs aplodismentai tikrai buvo pelnyti.

Energinga, veikli muziejaus direktorė praskaidrino dar vieną mūsų popietę: pakvietė keramikę ir žaismingų akvarelių liejimo meistrę Sigutę Ach bei ant šilko piešiančią dailininkę Audronę Vorevičienę, kurios mokė mūsų moteris savo amato. Buvo labai įdomu, tad stovykloje viešėję rerichiečiai surengė mūsų darbelių, draugiškų šaržų ir peizažinių akmenukų parodėlę. Panevėžietis Laimutis Vasilevičius Bitėnuose surado akmenis, kuriuose buvo galima įžiūrėti ir stilizuotą Martyno Jankaus profilį, ir audros blaškomą medį.

Lietingą popietę praleidome Rambyno regioninio parko būstinėje. Giedrė Skipitienė daug įdomaus papasakojo apie nuveiktus darbus, naujus projektus saugant gamtos ir kultūros paveldo vertybes, plėtojant pažintinį turizmą.

Sudomino žaibo išdaiga. Trenkęs į aukštą pušį, augančią šalia informacinio stendo, jį apgadino, o medžio kamiene išdegino gilius vertikalius rėžius nuo pat viršaus iki apačios net iš dviejų pusių.

Vakarus leisdavome prie laužo. Diskutavome apie Vydūno doros, meilės, intymaus gyvenimo sampratą, tobulumo siekimą. Rerichiečiai Diana, Gintaras ir teosofas Antanas Stunguriai iš Šiaulių supažindino su savo draugijos veikla. Nuostabu, kiek daug gali nuveikti nedidelė aktyvių, darbščių žmonių grupelė. Antanas pakalbėjo apie teosofijos pradmenis, pabrėžė, kad teosofijos šviesa labai stipri, kad ja einant reikia ypatingo pasiruošimo, kad turi šviesti dangiškoji išmintis. Vacys priminė, jog Vydūnas, susipažinęs su to meto teosofais, įsteigė teosofų draugijos skyrių Tilžėje tų idėjų skleidimui.

Garbaus amžiaus Pagėgių šviesuolė Bronė Savickienė pristatė savo naują, brandų romaną „Nelieskit! Pastatyta“. Ji visus sužavėjo gyvybingumu, kūrybiniu produktyvumu, minčių skaidrumu. Nors likimo skaudinta, sako: „Dieve, kaip gražu ir gera gyventi!“

Jaunieji vydūniečiai Romualdas, Mykolas ir Laurynas, susiradę statybinės medžiagos, atstatė sukiužusį tiltelį per Bitės upelį, kuris gyvenvietę dalija į dvi dalis. Eiti pamelžti karvutę ir parsinešti pieno buvo labai nesaugu. Atsidėkodamos sodžiaus močiutės atnešė vaikinams daržovių, pieno, sūrių, sviesto, o šie pavaišino mus visus.

Šiems metams darbų kapinaitėse buvo likę nedaug, tad užteko pragiedrulių jiems užbaigti iki oficialaus Martyno Jankaus 149-ųjų gimimo metinių paminėjimo Mažosios Lietuvos panteone – Bitėnų kapinaitėse. Vydūniečiai parengė programėlę.

Vakare, Martyno Jankaus muziejaus teritorijoje, dailininkų plenero dalyviai pristatė užbaigtus darbus, o Klaipėdos Muzikinio teatro artistai gausiai susirinkusiems žiūrovams padovanojo puikų koncertą. Pagėgių meras įvertino Lietuvos Vydūno draugijos pastangas sutvarkant apleistas Bitėnų kapinaites.

Kitą dieną buvo sugiedotas vydūniečių himnas, nuleista draugijos vėliava. Lyg atsisveikindami, virš stovyklavietės pasirodė penkiolika baltųjų gandrų jauniklių. Jiems drąsiau sklandyti padėjo kylantis šiltas oro srautas.

Tądien atsisveikindama Birutė tarė: „Pakilote jūs, pakilo ir dar vakar tėvų raginimų skristi neklausę kregždžiukai“.

 

 

Jūratė Mikalajūnienė

2007 09 11

Pabūti drauge su Vydūnu ir Martynu Jankumi

Karščiu alsuojanti vasara jau 15-ąjį kartą savaitei subūrė Vydūno draugijos narius padirbėti nesenstančio Rambyno kalno papėdėje, pasibūti ir pabendrauti svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose. Nuo kaitrios vidurvasario saulės, spalvingos palapinės slėpėsi liepų ir galingo ąžuolo paunksnėje.

Šiais metais sodybos gandralizdyje sparnus miklino net 4 jaunikliai, bičių aviliai apsunko nuo liepų medaus.

Šįkart liūdnokai atrodė nurudavusios pušys – baltųjų gandrų kolonijos daugializdis. 2007 metų lapkričio mėnesį siautusi gamtos stichija – šlapio sniego apdraba ir vėjas – guldė medžius, laužė pušų kamienus, šakas. Dvi lūžusios aukštos pušys apgadino ir Bitėnų kapinaičių tvorą.

Liepos 29 dieną, stovyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo Bitėnų seniūnė Danguolė Mikelienė. Suplevėsavus stovyklos vėliavai, kibome į darbus. Dauguma ėmėsi Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vietos restauravimo darbų, kiti rūpinosi stovyklos buitimi, vegetariško maisto gamyba.

Kapinaičių tvoros perdažymui, agresyviai plintančio užtvorio šabakštynui išvalyti prireikė kelių pusdienių. Liepos 31 d. buvo paminėtas gražiausių Lietuvos kapinių vartų pamatų išliejimo dešimtmetis. Šiuos vartus suprojektavo Marija ir Martynas Purvinai, nukaldino dailininkas Eimuntas Ludavičius, o vartų pastatymo ir kapinaičių tvėrimo darbais rūpinosi Vydūno draugijos nariai. Minėdami dešimtmetį, dar kartą prisiminėme į vartų pamatus įmūryto laiško turinį, kuriuo perduodamas tikėjimas, jog už šių vartų amžinam poilsiui atgulusio Didžios Sielos Milžino begalinė šviesa kiekvienam padės surasti dvasinės gaivos ir taurumo šaltinį.

Kintų Vydūno kultūros centras atvežė į stovyklą parodą „Vydūno portretai“, skirtą Vydūno (Vilhelmo Storostos (1868-1953)) 140-osioms gimimo metinėms. Vydūnas prakalbo į mus portretinių nuotraukų gausa, iškilmingai atskleidžiančia žmogaus esmę, asmenybės taurumą, sielos švytėjimą. Po nuotraukomis, prasmingos tautos žadintojo mintys: „Reikia išmokti gyventi dvasios, o ne materijos šalyje… Valdžia turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla… Geriausios sąlygos Taurėjimui randasi Tėvynėje… Žmonės gali sveikti ir drūti būti valgydami trečią dalį to, ką daugelis dabar pripratę valgyti…“.

Vakarais prie laužo skambėjo dainos, buvo aptariami nauji leidiniai, kaip antai vydūnietės Rimos Palijanskaitės sumanytos, sudarytos ir išleistos knygos „Žvilgis į gyvenimo gelmes“ antroji dalis „Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (pirmoji dalis – „Gyvenimas – kelionė tobuluman“, 2006 m.). Joje surinkti tarpukario Lietuvoje leistų žurnalų ir periodinių leidinių cituoti Vydūno pamąstymai apie dvasios ir kultūrinio gyvenimo prasmę. Savo knygą „Sekmadienio ramybė“ pristatė Panevėžio Vydūno klubo vadovas Zenius Jurgelaitis. Daug diskusijų susilaukė šiauliečio Stasio Dragūno knyga „Emocijų ir išminties rungtis“. Pasidžiaugėme rerichiečių iš Šiaulių Antano, Dianos ir Gintauto Stungurių pastangomis išversta ir išleista J.P. Blavackajos knyga „Raktas į Teosofiją“.

Stovyklavimo metu netrūko kultūrinių renginių. Martyno Jankaus muziejuje susipažinome su nauja, Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta ekspozicija, visi buvome pakviesti į rugpjūčio 2 d. Bitėnuose vykusią sueigą „Pas Martyną Jankų“. Viešėjome Rambyno regioninio parko direkcijoje. Jos vadovė Diana Milašauskienė papasakojo, kas buvo nuveikta siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kaip sekėsi kurti projektus, juos įgyvendinti. Direkcijoje mums buvo suteikta galimybė pažiūrėti video medžiagą apie Šiauliuose vykusią, Vydūno 140-osioms gimimo metinėms skirtą, konferenciją.

Rerichiečiai Diana ir Gintaras Stunguriai įamžino susitikimą su 96-rių metų Vydūno krikštadukte Gražbyle Venclauskaite. Ji linksmai prisiminė savo krikštatėvį. Puikia atmintimi galinti didžiuotis Gražbylė nuolat sportavo, slidinėjo sulaukusi net 78-rių ir yra įsitikinusi, jog sportas – gyvenimo pagrindas.

Ritos ir Tomo Tarvydų pakviesti viešėjome Kintuose. Vydūno kultūros centro kiemelyje vyko emalės ir muzikos laboratorijų „Pamario ženklai“ uždarymas. Šių metų darbų tema „Žalia gyvenimo spalva“ buvo skirta Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Tai žvilgsnis į ekologiją, gamtos išsaugojimą. Už kelionę į Kintus esame dėkingi Pagėgių savivaldybei ir asmeniškai Remigijui Špečkauskui, parūpinusiam patogų autobusiuką.

Rugpjūčio 2 d., Bitėnuose, vyko tradicinė sueiga, skirta lietuvybės puoselėtojo, vieno žymiausių ir ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, Mažosios Lietuvos prezidentu vadinto Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms pažymėti. Iškilmės prasidėjo Martyno Jankaus atminimo pagerbimu Bitėnų kapinaitėse. Įvairiaspalviais gėlių žiedais atgijo kapavietė. Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis baltų gėlių puokštėmis tyliai pagerbė Martyną Jankų ir jo bendramintį Vydūną.

Muziejuje ir jo prieigose vyko daug renginių: konferencija „Martynas Jankus ir jo laikmetis“ (dr. S. Pocytė), fotografijų parodos „Martynas Jankus – vardan vienos Lietuvos“ pristatymas (L. Bruzdžiuvienė), leidinio „Senojo Rambyno vaidila“ pristatymas (K. Toleikienė, L. Micirov), mokinių dailės paroda, skirta M. Jankaus jubiliejui. Klojime įspūdingas nuotraukas eksponavo Raimondas Puišys. Paveikslų sodas pasipildė naujais tradicinio dailininkų plenero kūriniais. Didžiulėje palapinėje buvo galima pasivaišinti ne tik kava, arbata, bet ir garsiais šio krašto sūriais, medumi. Jubiliejinės sueigos kulminacija tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro, teatro choro ir solistų koncertas. Gausiai susirinkusiųjų pakili nuotaika ir muzikos garsai sklaidė užplaukusius debesis, tad sodresnio lietaus nesulaukėme.

Užbaigę Bitėnų mažojo panteono tvarkymo darbus, saulėtą sekmadienio rytą nuleidome stovyklos vėliavą. Svetingieji sodybos šeimininkai apdovanojo visus stiklainiais šviežio medaus ir pakvietė vydūniečius vėl atvykti bei imtis iniciatyvos prikeliant antrąsias, visiškai apleistas, Bitėnų kapinaites.

Tad iki susitikimo ateinančią vasarą.

 

 

Jūratė Mikalajūnienė

2008 08 19