Bretkūnas. Asmenybė, gyvenimas, veikla

JONAS BRETŪNAS. JO GYVENIMAS IR VEIKLA.

Jonas Bretkūnas (Johann(es) Bretke, 1536 – 1602) iškilus XVI amžiaus mąstytojas, lietuvių literatūros pradininkas, istorikas, teologas, vertėjas, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, pirmojo istorinio kūrinio, atspindinčio Prūsijos istoriją, autorius., daugelio religinių tekstų autorius. Jis gimė Prūsijos kunigaikštystėje.

Jo tėvas buvo vokietis, mama – iš prūsų šeimos. Apylinkėse daugiausia kalbėta vokiečių kalba, bet Jono Bretkūno gimtos kalbos buvo senprūsių ir lietuvių.

1555 m., kai Bretkūnui buvo 19 metų, jis pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete. 1556 m. persikėlė į Vitenbergo universitetą. Studijų metais Prūsijos kunigaikščio Albrechto 1562 m. buvo paskirtas liuteronų klebonu Labiau (Labguvoje) (dab. Polessk). 1563 m. Bretke vedė panelę fon Verthern. 1579 m. jis pradėjo versti Bibliją iš vokiečių kalbos, naudodamas Martino Liuterio vertimą. 1578–1579 metais vokiečių kalba parašė „Chronicon des Landes Prussia“.

Po dvidešimt penkerių darbo Labguvoje metų Jonas Bretkūnas 1587 metais buvo perkeltas į lietuviškai kalbančią Karaliaučiaus parapiją. Jis toliau vertė Bibliją ir kitus mokslinius darbus. 1589 m. išleido keletą naujų kūrinių, ypač „Giesmes duchaunos“ (Dvasinės giesmės) pagal Martyno Mažvydo kūrinius, taip pat nedidelį giesmių rinkinį „Kancionalas netukriu giesmiu“ ir maldaknygės „Kollectas“ vertimą iš vokiečių kalbos į lietuvių. Visus juos išspausdino Georgas Osterbergas iš Karaliaučiaus.

1590 m. lapkričio 29 d. Bretkūnas pagaliau baigė Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamento) vertimą. Tai užtruko daugiau nei dešimt metų. Tai pirmasis išlikęs Biblijos vertimas į lietuvių kalbą.

Šios Biblijos leidybos klausimas buvo svarstomas liuteronų kolegijoje, tačiau leidimas publikuoti nebuvo gautas. Vėlesniais metais jis dėjo visas pastangas, kad būtų išleistas jo Biblijos vertimas. Deja, jam nepasisekė. Laimei, vertimo rankraštį įsigijo Prūsijos kunigaikštis Georgas Friedrichas, šis vertimas buvo plačiai žinomas ir aktyviai naudojamas tolesniuose Biblijos vertimuose.

1591 m. baigė versti maldų rinkinį į lietuvių kalbą. Šis vertimas buvo išleistas ir tapo vienu pirmųjų to meto lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos paminklų.

Nuorodų į Bretkūną yra daug ir jos yra iš įvairių šaltinių.

Visi jie liudija, kad tai buvo unikali galinga asmenybė. Jo literatūrinis palikimas yra nepaprastas savo apimtimi. Bendra Bretkūno sukurtų senųjų lietuvių raštų apimtis yra didesnė nei visų kitų senųjų lietuvių rašytojų raštų apimtis kartu iki 1666 m.

Jo amžininkams ypač didelį įspūdį paliko neįtikėtinas jo žinių turtas. Puikiai mokėjo vokiečių, prūsų, lietuvių, lenkų kalbas, gerai mokėjo lotynų ir hebrajų kalbas. Jo kalbiniai gabumai tuo metu buvo labai svarbūs. Tai buvo laikas iškart po liuteronybės atėjimo. Vienas iš svarbiausių liuteronybės reikalavimų buvo bendravimas su kaimene jų kalba. Tačiau Prūsijoje liuteronų kunigai mokėjo tik vokiškai. Todėl buvo priversti samdyti specialius vertėjus, kurie jų pamokslą išvertė į vietines (prūsų ir lietuvių) kalbas. Bretkūnas mokėjo visas šias kalbas. Bretkūnas buvo pirmasis Labiau klebonas, mokėjęs pamokslauti savo parapijiečių gimtąja kalba.

Jo teologijos žinios padarė ne mažesnį įspūdį jo amžininkams. Jo laikais šios žinios vaidino svarbų vaidmenį. Kad ir kokie veiksmai buvo imtasi, jie turėjo būti teologiškai įtikinamai pagrįsti. Bet koks apsirikimas galėjo sukelti kaltinimą erezija. Tokie kaltinimai buvo labai pavojingi. Ryškus pavyzdys – Bretkūno amžininkas pastorius Funkas, kuriam dėl tokių susirėmimų Karaliaučiaus senamiesčio turgaus aikštėje buvo nukirsta galva. Tačiau Bretkūnas turėjo unikalų sugebėjimą apginti savo pažiūras ir įtikinti oponentus jų teisingumu.

Bretkūną pribloškė ir tam laikotarpiui visiškai nebūdingas pažiūrų platumas. XVI amžius buvo dogmatizmo ir religinės netolerancijos laikas. Fanatizmas, besąlygiškas ir aklas religijos raidės laikymasis ir vienodai bekompromisis visų kitų pažiūrų atmetimas buvo kategoriškas reikalavimas kiekvienam. Vyravo požiūris, kad religiniai tekstai turi būti vienintelis ir neginčijamas visų žinių ir sprendimų šaltinis. Visa kita buvo atmesta kaip prieštaraujanti krikščionybei, todėl žalinga ir pavojinga. Atitinkamai, į krikščionybę atsivertusių tautų religija, kultūra ir istorija buvo atmesti kaip klaidingi ir tikrai žalingi. Tai buvo kažkas, ką reikėjo kuo greičiau išnaikinti. Bet koks praeities reliktas buvo suvokiamas kaip apgaulė, prieštaraujanti tikram įsitikinimui. Lygiai taip pat nepakantus buvo požiūris į kitų šiuolaikinių religijų atstovus.

Čia ir Bretkūnas plaukė prieš srovę. Atvirai ir aktyviai domėjosi lietuvių, latvių ir prūsų istorine praeitimi, jų religija, mitologija ir kultūra. Bendravo su kitų religijų dvasininkais, ypač persekiojamos pagonybės ir judaizmo kunigais. Tokie ryšiai, egzistavę nepaisant religinių ginčų tarp pažangiausių skirtingų religijų atstovų, suvaidino didelį vaidmenį šių dviejų religijų ir apskritai Europos kultūros raidoje.

Šio aktyvaus ir visapusiško domėjimosi Prūsijos tautų, ypač lietuvių, latvių ir prūsų, praeitimi vaisius buvo Bretkūno parašyta „Chronicon des Landes Prussians“. Tai buvo unikalus to meto kūrinys, atspindintis Prūsijos ir joje gyvenusių tautų: prūsų, lietuvių, vokiečių istoriją.

Šio aktyvaus ir visapusiško domėjimosi Prūsijos tautų, ypač lietuvių, latvių ir prūsų, praeitimi vaisius buvo Bretkūno parašyta „Chronicon des Landes Prussians“. Tai buvo unikalus to meto kūrinys, atspindintis Prūsijos ir joje gyvenusių tautų: prūsų, lietuvių, vokiečių istoriją.

«Bretkės kronika skiriasi nuo daugelio kitų istoriografinių darbų XIV–XV a. Prūsijos kunigaikštystėje. Šimtmetis: Prasideda ne politinės istorijos paaiškinimu, o trumpu liaudies kultūrų aprašymu ir iškelia senųjų prūsų gyvenimo būdą bei papročius. Sudų religiją, apeigas ir dievus jis aprašo remdamasis XVI amžiaus kunigų ir išsimokslinusių vyrų knygose išbarstyta informacija. Kaip ir Grunau prieš jį, Bretke taip pat puoselėjo mitą apie kadaise galingą Prūsijos šalį, pirmąjį jos valdovą Weidiwuitus ( Wiedewuti,

Widewuti) ir jos teisės aktai. Pirmąją žmoną, kilusią iš alaniečių, jis įvardija kaip sūnų Lithalanus ir jo santykius su prūso gimusiais broliais ir seserimis. Weidiwuitus pasirodo kaip didvyriška figūra, davusi savo tautai įstatymus, Bretke pareiškė tiesioginius senųjų alanų ir prūsų ryšius, minimus Peterio fon Dusburgo(Inga Lukšaitė. Lituanistika 25-36).

Bretkūnas taip pat aktyviai domėjosi šiuolaikinių tautų gyvenimu. Tai labai palengvino miesto, kuriame jis gyveno, geografinė padėtis. Deime (Dahme) upės deltoje buvo įsikūręs Lubau miestas (vok. Labiau, liet. Labguva, dab. Polessk). Per juos ėjo vandens kelias nuo Kuršių marių iki Karaliaučiaus. Šis kelias buvo svarbi prekybos arterija, jungusi Rytus (Rusiją, Lenkiją, Baltijos šalis) su Vakarais (Vokietija, Prancūzija, Anglija ir Olandija, Danija, Švedija). Kaip daug kalbų mokantis žmogus, Bretkūnas laivybos sezono metu aktyviai dalyvavo derybose su iš šių šalių atvykstančiais jūrininkais. Bretkūnas, kaip taisyklė, atsisakydavo gauti atlygį už savo darbą, tačiau pasinaudojo šiuo bendravimu, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šalis, iš kurių atvyko svečiai. Šių susitikimų rezultatas – daugybė įrašų apie šių tautų gyvenimą, papročius, kultūrą ir religiją.

Viso to dėka Bretkūnas suvaidino didžiulį vaidmenį tiek ekonominiame, tiek kultūriniame Prūsijos raidoje. Daugelis šaltinių tai patvirtina.

1587 m. balandžio mėn. konsistorijos laiške kunigaikščiui rašoma, kad Bretkė būtinai turi likti Labiaus mieste, „nes… ypač vasaros laikraštyje daug užsieniečių alda wanckett…“ Viso dėka Bretkūno suvaidino didžiulį tiek ekonominiame, tiek kultūriniame Prūsijos raidoje. Daugelis šaltinių tai patvirtina.

. 1587 m. balandžio mėn. konsistorijos laiške kunigaikščiui rašoma, kad Bretkė būtinai turi likti Labiaus mieste, „nes ypač vasarą ten čia lankosi daug užsieniečių“( („Erläuterten Preußen Oder Auserlesene Anmerkungen Über verschiedene Zur Preußischen Kirchen – Civil- und Gelehrten Historie gehörige besondere Dinge“, Königsberg 1924ff).

Tačiau pagrindinis darbas, turėjęs didelę įtaką lietuvių raštijos raidai, buvo Biblijos vertimas. Šis vertimas buvo itin svarbus tiek jaunai Prūsijos valstybei, ką tik perėjusiai į liuteronybę, tiek jos gyventojams prūsams ir lietuviams. Anksčiau vyravusi katalikybė Biblijos kalbomis pripažino tik vadinamąsias šventąsias kalbas (lotynų, graikų, hebrajų). Vertimas į kitas kalbas tiesiog nebuvo leidžiamas. Liuteronybė atmetė šį draudimą ir skelbė, kad su tikinčiaisiais reikia bendrauti jų gimtąja kalba. Liuteris pats išvertė Bibliją į vokiečių kalbą. Tačiau vertimų į prūsų ir lietuvių kalbas trūko. Bretkūnas pirmasis padarė šį vertimą. Biblijos vertimas buvo reikalingas ir neseniai užkariautiems prūsams bei lietuviams. Jiems raktu į šios kultūros turtingumą tapo pagrindinio to meto Europos kultūros kūrinio – Biblijos – išleidimas. Bretkūnas priėmė šį iššūkį ir pradėjo vertimą.

Vykdydamas šį vertimą jis susidūrė su didžiuliais sunkumais. Šventasis Raštas garsėja savo žodyno sudėtingumu ir įvairove. Bretkūnui buvo labai sunku rasti prūsų kalboje žodžius, kurie tiksliausiai atspindėtų Biblijos tekstų raidę ir dvasią. Lietuvių tyrinėtoja Inga Lukšaitė apibūdina sunkumus, su kuriais susidūrė:

„Biblijos vertimui reikėjo naujo lygmens, naujo kalbinės raiškos etapo. Vertėjui teko spręsti naujus kalbos uždavinius: universalus krikščioniškas tekstas, aprėpiantis daugumos Artimųjų Rytų ir Europos liaudies kultūrų realijas ir pertraukęs kelių tūkstantmečių tautų mentalitetų įvairovę, buvo lietuvių kalba. senų rašytinių tradicijų nepažinęs XVI a. Vertėjui teko plėsti paveldėtą kalbinės raiškos lygį – didžiulė užduotis, kai kalba nefunkcionuoja kaip rašto kalba moksle, politikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Bretke išsikėlė sau šią užduotį, su didele atsakomybe žiūrėjo į atitikmenis ir rinko kalbinės raiškos variantus. Išvertęs visą Bibliją, Bretke pradėjo ilgą ir prieštaringą lietuvių kalbos intelektualizacijos kelią»(Inga Lukšaitė. Lituanistika 25-36).

* *

*

Viktoro Falkengano romanas „Ninka“ pašvęstas šiai didžiai asmenybei. Keletas žodžių apie autorių Viktoras Falkenhahnas (Viktoras Falkenhanas, 1903–1987) – pasaulinio garso vokiečių mokslininkas, Berlyno Humboldto universiteto profesorius ir ilgametis Humboldto universiteto Baltų studijų instituto vadovas.

Tai mokslininkas, gerokai pastūmėjęs į priekį baltų kalbų tyrimus padėjo tolesnei lituanistikos raidai. Nuo 1933 metų jis vadovavo garsiam Karalaičių universitete jau beveik 400 metų veikusiam Lietuvių kalbos seminarui.

Pokario metais ypač didelį vaidmenį vystant baltistiką suvaidino „Tarptautinų Baltų -Slavų santykių tyrimo komisija“, kuria vadovavo akademikas Kostas Korsakas. Viktoras Falkenhahnas vadovavo nuo jos Vokietijos siekcijai(1964-1984), ir nuo 1984 m. iki mirties buvo jos garbės pirmininkas. Jis buvo ištikimas Lietuvos draugas ir daug nuveikė, kad lituanistika klestėtų, o jos pasiekimai taptų žinomi pasauliui.

Visas Viktoro Falkenhahno gyvenimas buvo susietas su Vydūnu.

Jie susipažino Tilžėje 1916 metais, kai 13 metų Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, vadovėlio, iš kurio Viktoras mokėsi lietuvių kalbos, autorių.. Po to pirmo susitikimo sekė draugystė, po to bendradarbiavimas rengiant antrą vadovėlio laidą. Po to iki pat Vydūno gyvenimo pabaigos Viktoras Falkenhahnas dalyvavo redaguojant ir leidžiant daugybę kitų Vydūno veikalų. Bet kas svarbiausia, visą tą laiką vyko daugybė pokalbių apie lietuvių tautą, jos likimą, istoriją, tradicijas, problemas ir apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje.

Apie jų virš 40 metų draugystę, paprasčiausiai ir geriausiai pasakė Leonas Stepanauskas – „Viktorui Falkenhahnui Vydūnas buvo beveik tėvas“.

Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką. Būtent Vydūnas paskatino užsiimti moksliniu darbu. Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, ji buvo skirta Jonui Bretkūnui. Literatūrinis Bretkūno palikimas labai didelis, didelė jo dalys buvo rankraščiai. Jo tyrimas reikalavo, visų pirma, gilaus tos tolimos epochos pažinimo, daugybės istorinių šaltinių nagrinėjimo. Tai buvo didžiulis darbas. Disertacija buvo rengiama virš 10 metų. Tik 1939 disertacija buvo apginta ir 1941 metais jos pagrindu buvo išleista knygą „Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer“

Vydūnas buvo pirmas, kam Viktoras Falkenhahnas įteikė atspausdintą disertaciją. Vydūnas ilgai vartė rankose storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako.“ ir, patylėjęs pridūrė: „Bet… apie tai reikėtų rašyti romaną“.

Mokinys iš karto suprato mokytojo mintį. Vydūnas nė karto sakė, kad mokslas atskleidžia faktus, bet negali parodyti sielos. Ją atskleidžia tik menas. Taigi, jeigu norime ne tik sužinoti, kaip gyveno Bretkūnas, bet ir suprasti vidinį šios didžiosios asmenybės pasaulį, reikalingas meno kūrinys.

Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rengti romaną apie Bretkūną ir aisčius- senovės prusus ir lietuvius- tautą, kurios pažinimui bei kalbos ir kultūros išlaikymui Bretkūnas skyrė visą savo gyvenimą. Tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau nei Viktoras Falkenhahnas realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną ir aisčius visą medžiagą, kuri tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė gana skirtingi nuo mūsų jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstų, kad tikrai galiu sakyti, žinau, kaip ten „iš tikrųjų“ buvo, tarsi būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!… Rašant, mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje“.

Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“

Tai atspindi kūrinio ypatumą. Iš vienos pusės, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė- savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Be to, atskiros novelės sudaro savotiškas novelių grupes- ciklus.

Pirmasis ciklas skirtas paties Bretkūno gyvenimui. Tai XVI amžius, lūžis Prūsijai, kai šalis iš kryžiuočių ordino virto pasaulietine valstybe. Pirmasis jos valdovas buvo Hercogas Albrechtas (1490–1568). Būtent jis inicijavo Prūsijos pavertimą pasaulietine valstybe ir jos gyventojų perėjimą prie liuteronybės. Jam pavyko užtikrinti, kad per visą jo valdymo laikotarpį Prūsija būtų saugi nuo aplink verdančių karų. Ramūs metai tapo spartaus šalies ekonomikos ir kultūros klestėjimo metas.

Tame aktyviai dalyvavo ir pats kunigaikštis. „Albrechtas ypač propagavo mokyklų sistemą: miestuose steigė lotyniškas mokyklas, 1540 m. įkūrė Karaliaučiaus gimnaziją ir 1544 m. Karaliaučiuje Alberto universitetą. Savo lėšomis spausdino vokiškus vadovėlius (katekizmus ir kt.), davė laisvę baudžiauninkams, norintiems atsidėti mokymui.. Albrechtas taip pat padėjo pamatus karališkajai bibliotekai, kurios 20 svarbiausių tomų jis padengė grynu sidabru. Todėl jai buvo suteiktas sidabrinės bibliotekos pavadinimas“ (Albrecht -Prussen. Wikipedia).

Kunigaikštis aktyviai dalyvavo sprendžiant savo laikmečio teologines ir filosofines problemas. Rašė religinius ir politinius tekstus (Vertrau Gott allein. Gebete Herzog Albrechts von Preußen. Hrsg. von Erich Roth. Holzner, Würzburg 1956. Osiandrismus 1522–1568, Diss. phi, Bonn 1972, p. 858-864).

Norėdami įgyvendinti savo planus, kunigaikščiui labai prireikė aukšto išsilavinimo padėjėjų. Jis priviliojo juos iš užsienio ir ieškojo savo šalyje. Nenuostabu, kad jaunas ir labai išsilavinęs Johanesas Bretkūnas atsidūrė jo akiratyje ir kunigaikštis iškart ėmė jam padėti, ypač mokėjo už studijas universitete.

Romane „Nächtliche Sprachlehre“ pirmiausia susitinkame su Bretkūnu ir žmonėmis, kurie vaidino svarbų vaidmenį jo gyvenime. Kartu su jais jaunasis Johannesas keliauja į Karaliaučius, kur prasidės jo studijos universitete. Su juo važiuoja mergina Fräulein von Werthern. Johanesui mergina patinka, nors jis neįtaria, kad tai jo būsima žmona. Kartu su jais valgo ir jo draugas Christophas Alazune’as. Jis už jį vyresnis tik pora metų, taip pat studijuoja Karaliaučiaus universitete. Tačiau jis jau užima svarbią vietą jaunoje Prūsijos valstybėje. Herzogas Albrechtas skiria jam svarbias diplomatines užduotis įvairiose tuometinės Europos šalyse. Jaunasis Bretkūnas jam skolingas už labai svarbią pažintį, suvaidinusią didžiulį vaidmenį jo gyvenime. Tai pažintis su žmogumi, kuris kartu su jais grįžta į Karaliaučių. Tai Karaliaučiaus burmistras von Gerenas, apytikslis ir aktyvus Karaliaučiaus valdovo kunigaikščio Albrechto padėjėjas. Būtent jis supažindino talentingą jaunuolį su kunigaikščiu, kurio dėka jis gavo galimybę studijuoti universitete.

Septynios šio ciklo novelės buvo išverstos į lietuvių kalbą ir paskelbtos Lietuvoje. 1986 metai Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“ buvo pilnai ar dalinai paskelbtos kelios romano noveles (Pergalė, 1986 nr.5, psl. 95-114). 2006 m. novelę „Laukiamieji ir nepageidaujamasis“ paskelbė žurnalas „Krantai“(„Krantai“ 2006, nr. 1). 2014 metais keletas novelių buvo pakartotinai atspausdintos „Santaros“ žurnale (Santara, 2014, 107/108, psl. 86-99). Šešios novelės skelbiamos (vokiečių kalba) pirmą kartą.

Pokalbiuose su Leonu Stepanausku Viktoras Falkenhahnas pasakojo, kad ruošdamas eilinę apysaką dažniausiai „rašo“ ir tobulina ją atmintyje ir nekelia į popierių, kol nėra tikras, kad tekstas baigtas.

Deja, „Naktinio pokalbis apie kalbas“ ir „Kelionė į Vilnių“ buvo rengiamos paskutinės. Jos buvo pilnai parengtos, bet jų autorius nesuspėjo jų perkelti į popierių. Dėl to apie jų turinį daugiausiai sužinome iš Leono Stepanausko interviu, kur profesorius smulkiai išdėstė jų turinį. Dėl to, vietoje pačių šių dviejų novelių, teiksime jiems skirtų interviu transkripciją.

Antrą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.

Senovės aisčiams skirtų novelių teikimas Bretkūnui skirtame kūrinyje dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.

Kaip minėta, Vydūnas manė, kad artimai su gamta gyvenančių ir civilizacijos nesugadintų mūsų protėvių požiūris į pasaulį, žmones ir gyvenimą apskritai buvo nepalyginti artimesnis tam reikiamam, teisingam požiūriui, kurį jis skleidė visą gyvenimą.

Buvo dar vienas svarbus įkvėpimo šaltinis – pokalbiai su Vydūnu.

Vydūnas prieš kelerius metus iki pirmos novelės parašymo buvo išleidęs fundamentalų veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Nemaža jo dalis buvo skirta aisčiams. Besiremdamas daugybe istorinių šaltinių, Vydūnas parodė, kad senovės aisčiai buvo aukštos kultūros, humanistines tradicijas puoselėjanti tauta, daugybe atžvilgių aukštesnė už tuomečius germanus.

Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, ir jo sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimą. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas. Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.

Vydūno draugijos pastangomis trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“ (https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/18132-12-23-siltos-vasaros-saules-ir-saltos-ziemos-saules-pamokos-novele) ir patalpino savo svetainėje Vydūno draugija (https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-vasaros-saules-pamokos-novele-apie-aiscius/ ; https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-du-zmogaus-likimai-novele/; https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-pasaulio-sutverimas-novele/). Tačiau didelė šio ciklo novelių dalis (12 novelių) dabar pirmą kartą išvys pasaulio šviesą.

Visas antro ciklo noveles vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.

Visas noveles jungia ir tema. Tai pasakojimai apie mergaitės išgyvenimus, dėl kurių ji pradeda vis geriau suprasti žmones ir gyvenimą, įgyja žynės išmintį ir galiausiai pasirenka žynės kelią.

Novelėse atskleidžiama atėjimo prie šių idėjų psichologija, nuosekliai, epizodas po epizodo rodoma, kaip bendravimas su savo krašto gamta ir žmonėmis dėsningai atveda septynmetę mergaitę prie pažiūrų, kurios buvo būdingos anų laikų aisčiams ir kurias skleidė Vydūnas.

Kartu, autoriaus sumanymu, Ninka, jos dvasinė raida, yra ir abiejų novelių ciklų junginys ir šerdys, kadangi pagrindiniai vėlesnio ciklo veikėjai, Bretkūnas ir jo žmona, tęsia šią per amžius einančia žmogaus sielos tobulėjimo raidą. Su tuo