Vydūno kūrybinės ir kultūrinės veiklos bendražygė Marta Raišukytė

Martai Augustei Raišukytei (1874–1933) – Vydūno bendražygei ir talkininkei – šiemet sukanka 140. Ji gimė 1874 m. gruodžio 10 d. Mocviečiuose, Pakalnės apskrityje (dabar – Ostrovnoje, Kaliningrado sritis). Tėvai turėjo nemažą ūkį, bet rasdavo laiko ir savišvietai, skaitymui, tad ir Marta anksti išmoko skaityti. Pradžioje ji mokėsi namuose bei kaimo mokykloje, o vėliau – Tilžės vidurinėje mergaičių gimnazijoje. M. Raišukytė buvo susipažinusi su garsiausiais pasaulio grožinės literatūros kūriniais, domėjosi filosofija, menu, o ypač – lietuvių liaudies dainomis, tautodaile. Tėvui sunkiai susirgus ir pardavus ūkį, šeima 1892 m. rudenį išsikėlė į Tilžę. Tėvas netrukus (1893 m.) mirė. Netrukus susirgo ir motina, kuria Marta labai rūpinosi iki jos mirties 1916 m.

Rima PALIJANSKAITĖ

VIRSELIS spaudaai

Prieš šimtmetį Mažojoje Lietuvoje, o ypač Tilžėje, Marta Raišukytė buvo gerai žinoma – dalyvavo daugumoje visų čia veikusių kultūrinių lietuvių draugijų veikloje. Taip pat garsėjo savo austomis tautinėmis juostomis, savo mintimis straipsniuose spaudoje apie lietuvių tautodailę, juostų audimą, jų nešiojimo ir dovanojimo tradiciją. Žymi buvo ir Martos praktikinė veikla įkuriant rankdarbių ir audimo kursus, organizuojant įvairių rankdarbių parodas. 1913 –1914 m. ji buvo „Prūsų lietuvių savaitraščio“ redaktorė ir leidėja, o nuo 1920 m iki pat savo mirties 1933 m. vadovavo prūsų lietuvių moterų draugijai.

Šiandien ji labiau žinoma turbūt tik tiems, kurie yra prisilietę prie Vydūno biografijos ar Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo istorijos. Su Vydūno vardu susijusi jos kultūrinė bei leidybinė veikla lėmė jai didesnį pripažinimą. Kaip tik Mažosios Lietuvos filosofo ir kultūrininko Vydūno dėka išliko svarbiausieji jos biografiniai faktai ir kelios nuotraukos – netrukus po jos mirties išleidusiam bendražygei atminti knygelę „Rožės ir lelijos“. Šios Vydūno knygos pobūdis specifinis – tekstai įvardyti „raudomis“. Joje dominuoja gyvenimo ir mirties apmąstymo, paskutinių Martos gyvenimo dienų ir jos laidotuvių temos. Čia taip pat rašoma ir apie jos asmenybę bei kultūrinę veiklą. Tai tarsi rašytinis M. Raišukytės būties ir veiklos įprasminimo paminklas.

Kelių Tilžės giedotojų draugijos narių iniciatyva ir vadovaujant Martai, 1901 m. buvo įkurta Vydūno knygoms leisti leidykla „Rūta“. Leidyklos pavadinimu M.Raišukytė pasirinko ir savo literatūrinį pseudonimą – juo ji pasirašinėjo savo straipsnius ir vertimus. Mirus keliems leidyklos iniciatoriams, knygų leidyba teko rūpintis beveik vien M. Raišukytei ir pačiam Vydūnui. Pradžioje ji Vydūno rankraščius perrašinėdavo ranka, vėliau įsigijo spausdinimo mašinėlę. Ji skaitydavo ir parengtų spaudai leidinių korektūras. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vydūno knygas ji rėmė ir finansiškai, naudodama savo tėvų palikimo lėšas. M. Raišukytės vadovaujama leidykla „Rūta“ leido beveik vien Vydūno prirašytus žurnalus, atvirukus su Tilžės giedotojų draugijos veikla susijusiais vaizdais bei Vydūno eilėmis, išleido apie pusšimtį mąstytojo knygų. Po karo, dėl markės infliacijos, M.Raišukytė  šio palikimo neteko ir atsidūrė ties visiško skurdo riba. Tačiau, nepaisant šių praradimų, ji ir toliau rūpinosi Vydūno knygų leidyba, aktyviai veikė įvairiuose Tilžės lietuvių kultūrinės veiklos baruose.

M. Raišukytė Vydūno kūrybai turėjo didelę įtaką. Ji puikiai žinojo apie jo kūrybines sėkmes ir nesėkmes, išsakydavo arba parašydavo savo pastabas apie rašomas ar jau parašytas Vydūno dramas. Ji pati tapo beveik visų idealių jo dramų moterų personažų prototipu. Vydūno teigimu, daug Martos minčių apie moteris išsako jo dramų herojės. Vėliau Vydūnas minėjęs, kad ir pats savo minčių apie moteriškąjį žmoniškumą nuo Martos minčių dažnai jau neatskiriąs. Kelių dramų įvadinėse pastabose M. Raišukytei išreiškiama padėka, išryškinama jos reikšmė jo kūrybai, nes Marta labai vertino jo dramas ir tuo tarsi skatino kurti. Akivaizdu, kad Marta buvo ne tik Vydūno bendražygė, bet ir jo mūza bei artimiausia dvasinė bičiulė.

Vydūnas ir M. Raišukytė buvo labai artimi savo pasaulėžiūra, vertybėmis ir gyvenimo būdu. Tuo nesunku įsitikinti, susipažinus su M. Raišukytės straipsniais bei vertimais: ji vertė religinius tekstus, Getės poeziją, išvertė pedagoginį J. Pestalocio romaną „Lynardas ir Gertrūda“. Tą taip pat liudija ir amžininkų atsiminimai. Itin iškalbinga yra M. Raišukytės gyvenimo tikslą – savosios esmės, žmoniškumo puoselėjimą – atspindinti vizija „Atsivėręs žvilgis“, kurią aprašė ir knygoje „Rožės ir lelijos“ publikavo Vydūnas. Knygoje jis pamini ir daugiau dvasinių M. Raišukytės gebėjimų, pvz., jos regėjimo dovaną – gebėjimą suvokti žmogaus gyvenimo turinį, jo esmę. Amžininkų atsiminimuose apie M. Raišukytę išryškinami tie Martos siekiai, kurie buvo svarbiausi ir Vydūnui, pirmiausia – žmoniškumo vyravimo asmenybėje svarba.

28   Raisukyte_2 40    Raisukyte_4

Gruodis 17, 2014

Šaltinis: Rima Palijanskaitė. Vydūno kūrybinės ir kultūrinės veiklos bendražygė Marta Raišukytė. Šilainės sodas