Vydūno ir prof. Viktoro Falkenhahno draugystė

Pasakojimas Vydūnui skirtoje metinėje konferencijoje,

Pagėgiai, 2021

Prof. Viktoras Justickis

08.24. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. Tęsinys, Lietuvos Aidas - Valstybės laikraštis

Vydūnas – tai jo didelis, viską apimantis ir gilus mokymas.

Vydūnas – tai jo knygos, dramos, straipsniai, kuriuose mes dar ilgai semsimės išminties.

Vydūnas – tai jo nuveikti darbai.

Vydūnas – tai jo didinga asmenybė.

Ir Vydūnas – tai draugystė, tai jo bendražygiai ir draugai, kurie išaugo jo mokymo ir asmenybės šviesoje. Jie įvairūs žmonės. Bet kiekvieno iš jų gyvenimo kelias neatsiejamai susietas su Vydūnu. Kiekvieno iš jų gyvenimo kelias – tai žingsniai: pirm, link Vydūno,  o po to – kartu su Vydūnu.

Prof. Viktoras Falkenhahnas – vienas iš tokių žmonių. Tai pasaulinio garso vokiečių kalbininkas, Berlyno Humbolto universiteto profesorius, Baltistikos instituto vadovas, Vokietijos baltistų draugijos pirmininkas. Jis mokslininkas, kuris ženkliai pastūmėjo pirmyn baltų kalbų tyrimus ir kurio visas gyvenimas buvo susietas su Vydūno gyvenimu.

Apibūdinant jų virš 40 metų draugystę, Leonas Stepanauskas sakė- „Viktorui Falkenhahnui  Vydūnas buvo  beveik tėvas“.

Papasakosiu apie pagrindinius žymaus baltisto Humbolto universiteto dėstytojo prof. Viktoro Falkenhahno žingsnius Vydūno link ir su Vydūnu.

Pirmasis žingsnis – pirmas lietuviškas žodis

1914 metai. Tėvas baigia studijas, Greifsvaldo universitetą, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją.

Ūkanotą 1914 metų lapkričio dieną šeima važiuoja į Ragainę. Falkenhahnui 11 metų. Jie žiūri į laukus, kuriuos pravažiuoja. Ten dirba žmonės.

– Kas tie žmonės,- klausia berniukas.

– Tai lietuviai, – atsako tėvas.

– O kas tai per lietuviai? – klausia Viktoras

– Išmirštanti  tauta, – paaiškina tėvas – dar 20-30 metų ir jų jau neliks.

Tėvo žodžiai padarė didelį įspūdį berniukui. Po kiek laiko  jie sustojo prie kažkokio lauko. Ten irgi dirbo žmonės – keletas moterų, jos rinko bulvienojus ir mėtė jas į lauko viduryje degantį  laužą.

Viktoras priėjo arčiau ir vokiškai pasisveikino, parodė į ugnį  ir  paklausė,  kaip ji vadinasi lietuviškai. Moteris pasakė „ugnis“. Tai buvo pirmas būsimo kalbininko-baltisto lietuviškas žodis. Ir tai buvo pirmas žingsnis Vydūno link.

Antras žingsnis – Vydūno vadovėlis

1916 metai. Šeima keliasi į Tilžę.

Tilžėje, eidamas gatve Viktoras mato savo amžiaus vaikiną, vokiškai atrodantį, bet kalbantį  lietuviškai. Viktoras priėjo, pasisveikino su juo lietuviškai, tas atsakė. Po pokalbio tapo artimais draugais. Tai buvo  lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto sūnus Dovydas. Dovas kartą dovanų atnešė iš jo tėvo tipografijos  Vydūno parengtą vadovėlį vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“.

Kai Viktoras atnešė knygą namo, tėvas iš karto pasakė: O, Vydūnas!

Mat, Vydūnas buvo labai žinomas Tilžėje. Tai buvo žmogus, kurį visi žinojo ir gerbė. Miesto centre Minzloffo fotografijos lange buvo didelis Vydūno portretas. Savininkas aiškiausiai labai didžiavosi, kokie žmonės pas jį fotografuojami!

Vydūno vadovėlis pasirodė tikrai geras – pamokos paprastos ir įdomios,  po pamokos paprasti, lengvai suprantami paaiškinimai, įdomūs tekstai skaitymui, geri pratimai.

Matant sūnaus susidomėjimą lietuvių kalba, tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“ ir „Vargšas ir Besotis“. Viktoras paėmė jas, pradėjo atsargiai vartyti ir –  o stebuklas – pamatė, kad  supranta.

Falkenhahnas pasakė vėliau apie šį vadovėlį: „Vydūnas padovanojo man lietuvių kalbą!“ .

Bet Vydūno vadovėlis padovanojo jam ne tik lietuvių kalbą, bet ir kaip reikia mokytis. Jis visam gyvenimui liko pavyzdžiu, koks turi būti kalbos vadovėlis ir mokymasis.  Jis pats visą gyvenimą dėstė įvairiausias kalbas, rašė jų vadovėlius. Vydūno vadovėlis tapo jam kelrodžiu kaip reikia mokytis „Kai turėjau abejonių, tai tiesiog stengiausi padaryti, kaip darė Vydūnas.“

Trečias žingsnis – susitikimas su Vydūnu

1917 metai.  Kai į rankas papuola puiki knyga, kurios kiekvienas puslapis sužavi, kyla neįveikiamas noras pamatyti žmogų, kuris ją parašė, pasakyti jam ačiū, išreikšti visą susižavėjimą, kurį ji sukėlė. Vydūno vadovėlis ir padovanotos knygos buvo būtent tokios. Viktoras žinojo, kad žmogus, parašęs šias knygas, gyvena čia pat Tilžėje. Falkenhahnas buvo kuklus ir drovus. Bet noras pamatyti šį žmogų buvo toks didelis…

Galiausiai jis paprašė tėvą ir tėvas paskambino Vydūnui.

Ir štai Viktoras stovi prieš namą, kur gyveno Vydūnas.

„Kai stovėjau prieš jo duris, jausmas buvo, kaip įeinant į bažnyčią“.

Paskambinus duris atidarė pats Vydūnas.

„Man buvo nesunku jį atpažinti, – pasakojo jis vėliau, – nes padėjo Minzlofo lange matyta nuotrauka“.

Šeimininkas nusivedė į savo darbo kabinetą, pasiūlė krėslą, pats už rašomojo stalo atsisėdo. Paklausė, ar knygos patiko.

„O, aš viską permaniau“, – atsakė Falkenhahnas. Vydūnas nusišypsojo.

„Šį žodį tu išmokai ne iš vadovėlio. Tu jį atvežei iš Ragainės. Žinok, jeigu tu taip kalbėsi Ragainėje, visi tave supras ir tai visiems patiks. Bet jeigu taip pasakysi kur nors kitu  Lietuvoje, tave pataisys. Tau pasakys, reikia sakyti ne „permaniau“, o „supratau“. „Permaniau“- tai dialektas, tai kaip kalba vienoje vietoje. O „supratau“ – tai bendrinė kalba – tai, kaip kalba visa tauta.

Pauzė.

Viktoras pamatė prieš Vydūną gulintį rankraštį. Ir nedrąsiai klausia, ką rašytojas esamu momentu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto jūros pakrante ir girdi bangų kalbą

-„Ir ką sako jai bangos?“

– „Jų  šnabždesys – apie amžinybę, pasaulio prasmę,  žmogaus paskirtį …“

Vydūnas padarė labai didelį įspūdį Viktorui.

Vėliau jis pasakojo: „Vydūnas buvo labai neįprastas. Atrodė, kad tai žmogus ne iš mūsų pasaulio, kad jis pasiuntinys kažkokio kito, aukšto,  kilnaus, išmintingo, nuostabaus pasaulio. Kiekvienas žodis buvo prasmingas, kiekvienas įdomus. Iš karto  pamačiau, kad tai didelė dvasia…“

Po šio susitikimo Viktoras galvojo tik apie vieną – dar sykį pamatyti. Jis turėjo daugybę klausimų, kuriuos norėtų užduoti, dalykų, apie kuriuos norėjo pakalbėti, minčių, kuriomis norėjo pasidalinti.

Taip prasidėjo 40 metų trukusi draugystė.

Ketvirtas žingsnis – Vydūno mokinys

Kiekvieną ketvirtadienį Tilžės miesto salėje (vadinamoje Piliečių namai) Vydūnas skaitė paskaitas. Pagrindinės temos – tos , kurias  dabar randame Vydūno veikaluose: teosofija ir tauta. Auditorija buvo, pirmiausiai,  teosofai. Vokietijoje veikė  visuotina teosofų draugija. Vydūnas buvo vienos jos šakos  prezidentas. Antra, buvo lietuviai, draugai, mokiniai, visi, kam buvo svarbi Lietuvos tema. Daug  klausytojų ateidavo tiesiog dėl to, kad Vydūno paskaitos  buvo tikrai įdomios.

Buvo daug viešų paskaitų, į kurias galėjo ateiti kiekvienas, ir uždaros paskaitos – tik pažengusiems. Jaunas Falkenhahnas dalyvavo kiekvienoje. „Jau negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Bet gerai atsimenu, kad tada gyvenau nuo vienos paskaitos iki kitos.“

Penktas  žingsnis. Vydūno bendradarbis.

Jokių abejonių, kad simpatija buvo abipusė. Vydūnas noriai kvietė Viktorą pas save, ir kiek užimtas jis  bebūtų, jie ilgai kalbėjosi.  Vydūnas tuo metu rengė savo knygos „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ antrą laidą. Jaunam Falkenhahnui, kuriam buvo pažįstamas kiekvienas šio vadovėlio puslapis,  buvo labai įdomu pažiūrėti, kas pasikeitė. Jis pradėjo vartyti ir … iš karto rado korektūros klaidų.

Vydūnas buvo labai nustebęs. Šį vadovėlį tikrino ir jis, ir kiti žmonės. Bet klaidos iš tikrųjų buvo.

„Turi didelį  kruopštumo ir pastabumo talentą“ – pasakė jis. Ir nuo šiuo momento, tai buvo 1923 metais, iki 1944 jis prašydavo Viktoro skaityti kiekvieną savo veikalą, ir tik jam paskaičius, buvo tikras, kad viskas tvarkoj.

Taip prasidėjo bendradarbiavimas. Jis pasidarė dar platesnis, kai Vydūnas pradėjo rengti savo fundamentalų veikalą „700 metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Knygai reikėjo daugybės faktų, datų, citatų, nuorodų, dokumentų. Tokią knygą galima buvo parašyti tik sėdint bibliotekoje. Tačiau tuo pat metu  nacistų pastangomis Vydūnui buvo atimta galimybė naudotis biblioteka. Visą kelerius metus trukusį Vydūno darbo prie knygos laiką Viktoras savo vardu imdavo bibliotekoje knygas ir atnešdavo  Vydūnui. Daug kartų Vydūnas pavesdavo jam plačias informacines paieškas: surinkti medžiagą, išaiškinti faktą, rasti šaltinį. Vydūno knygoje apie vokiečių ir lietuvių santykius šimtai faktų, citatų, dokumentų. Nemaža jų dalis – šių paieškų rezultatas.

Šeštas žingsnis. Gyvenimo kryptis

Kiekvienas žmogus  žiūrėdamas į savo gyvenimą, atsimena kažkokį įvykį, dažniausiai susitikimą ar pokalbį, kuris lėmė tolimesnę gyvenimo kryptį.

Lemiamas kalbininko profesijai pasirinkti Viktorui Falkenhahnui  buvo vienas jo apsilankymas pas Vydūną.

Kaip ir daug sykių iki to, jie kalbėjo apie lietuvių kalbą. Kalba užėjo apie lietuvių kalbos  ryšius su sanskritu. Kalbėdamas Vydūnas ištiesė ranką ir nuėmė nuo lentynos sanskrito vadovėlį. „Paskaityk, busi nustebintas sanskrito panašumu į lietuvių kalbą.“

Atėjęs namo, Viktoras pradėjo skaityti. Panašumų  iš tikrųjų buvo nemažai. Tai buvo įdomu.

Bet dar įdomesnis buvo pats tų  atitikimų tarp dviejų kalbų nustatymas. Neretai matėsi pats būdas, kaip kito kalba, kaip iš senesnės – sanskrito – atsirado jaunesnė – lietuvių. Tų atitikimų nustatymas  pasirodė toks įdomus, kad Viktoras negalėjo atsitrauki.

Šis Vydūno duotas vadovėlis sužadino tai, kas visada buvo sieloje – interesą kalboms.  Šiuo momentu Viktoras suprato:  „Aš kalbininkas!“  Visa kita – Universitetas, doktorantūra, habilitacija, knygos, pasaulinis garsas – buvo šio susitikimo pasekmė.

Po karo

Karas viską sumaišė. Sugrįžęs Falkenhahnas pradėjo dirbti Hamburgo universitete.  Iš pažįstamų lietuvių sužinojo, kad  Vydūnas gyvena Detmolde. Parašė jam, po to  nuvažiavo susitikti.

Prasidėjo intensyvus susirašinėjimas (49 laiškai), kuris truko iki pat Vydūno mirties.

Ir vėl Vydūnas siuntė Viktorui viską, ką rašė. Visa tai Falkenhahnas vėliau padovanojo Kauno literatūros muziejui.

1953 metais Vydūnas mirė. Notaras pranešė, kad testamentu Vydūnas paliko Falkenhahnui visas savo knygas. Falkenhahnas pasakojo, kad pirma nustebo, bet prisiminė, kad prieš keletą metų kalbėdamas su Vydūnu buvo užsiminęs, kad labai norėtų  turėti Vydūno raštus. Vydūnas tada  nieko neatsakė. Jis gyveno Detmolde,  o visos jo knygos liko toli Lietuvoje. Tačiau nuo to momento Vydūnas pradėjo visais įmanomais būdais rinkti savo išleistas knygas ir tai buvo jo paskutinė draugystės dovana.

Vydūnas ir draugystė

Turiu pasakyti, kad ši draugystės istorija nebuvo viena. Ji daug kartų pasikartojo vėliau.

Tokia pat kaip Vydūno ir Viktoro Falkenhahno draugystė, buvo Viktoro Falkenhahno  draugystė su Vaciu Bagdonavičiumi. Tai buvo ilgos jų pokalbių Vilniuje, Rūtų gatvėje, kur Falkenhahnas apsistodavo Lietuvoje.  Tai buvo daugybė klausimų, kuriuos Vacys, tada jaunas aspirantas, uždavinėjo Falkenhahnui. Kiekvienas klausimas kėlė ilgą pasakojimą. Tolimesni pokalbiai apie Vydūną vyko Berlyne, kur Vacys atvažiuodavo prof. Falkenhahno kvietimu.

Simpatija ir interesas buvo, aiškiausiai, abipusis.

Gerai atsimenu, kaip po tokio pokalbio Falkenhahnas prisimindavo kažką labai svarbaus, ką tikrai reikėjo papasakoti ir, bijodamas pamiršti, tuoj pat ėjo užrašyti, kad apie tai rytoj, kada Vacys ateis, būtinai papasakotų jam apie tai.

Gerai atsimenu ir tą pagarbą, su kuria jis kalbėjo apie Vacį. „Tai didelė siela, – sakė jis, – ir jo lūpose tai buvo didžiausias pagyrimas žmogui.

Tuos pokalbius nutraukė Viktoro Falkenhahno mirtis. Ir tikrai niekas nepadarė tiek daug, kad Lietuvoje būtų išsaugota Viktoro Falkenhahno atmintis, kaip Vacys Bagdonavičius.

Dar viena draugystės istorija – tai Viktoro Falkenhahno draugystė su Leonu Stepanausku. Ji prasidėjo Berlyno Humbolto universiteto bibliotekoje, kur jaunam žurnalistui Leonui Stepanauskui kažkas patarė susipažinti su čia pat esančiu vokiečių baltistu Viktoru Falkenhahnu.

Leonas susisiekė su Falkenhahnu. Jie pakalbėjo. Profesorius pakvietė Leoną pas save į svečius. Kai Leonas atvyko, jo laukė visa paskaita apie Vydūną. „Mes visą vakarą – pasakojo Stepanauskas, – kalbėjome tik apie Vydūną. Nebuvau apie jį daug girdėjęs. Bet per šį vakarą sužinojau labai daug. Atsimenu, kad pagrindinė Falkenhahno mintis buvo: „Vydūnas labai reikalingas Lietuvai“.

Per tą susitikimą jie tapo draugais, bendraminčiais ir bendradarbiais, ir visą tolimesnį gyvenimą ėjo kartu.

Vydūno mokymas atėjo pas mus per draugystes.

Tai Vydūno draugystė su prof. Viktoru Falkenhahnu.

Tai Falkenhahno draugystė su Vaciu Bagdonavičiumi ir Leonu Stepanausku.

Manyčiau, kad svarbus vaidmuo, kurį draugystė suvaidino Vydūno mokymo istorijoje yra dėsningas.

Vydūno mokymas  yra kilnus mokymas. Jis apeliuoja į kilniausias, aukščiausias žmogaus sielos pradus: į gilią pagarbą žmogui, į  jo aukštos misijos supratimą, jo vienybę su kitais žmonėmis, su savo tauta ir žmonija, jo begalinį kelią augimo ir tobulėjimo link. Tai būtent tie jausmai, kurie sukuria dvasinį ryšį ir gilią simpatiją tarp žmonių. Tai, būtent, tie jausmai, kurie tampa stiprios, visą gyvenimą trunkančios draugystės pagrindu.