Vokietijos ambasadoje Vilniuje įvyko Vydūno draugijos atstovų susitikimas su jos kancleriu, pirmuoju sekretoriumi Friedrichu Wilhelmu Nehlu dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde. Ambasados kanclerio teigimu, šio klausimo sprendimas buvęs sklandus ir visiškai nesudėtingas. Miesto meras Rainer Heller nedvejodamas remia buvusiojo miesto piliečio (1946–1953) Dr. Vilhelmo Storostos-Vydūno pagerbimą. Memoralinę lentą nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Viensenstrasė g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai). Keletą savaičių čia gyveno ir Vydūnas. Šiame pastate įsikūręs Lipės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis, skirtas užsienio studentams.
Nors Vydūno 60 metų mirties metinės – 1913 m. vasario 20 dieną, atminimo lentą siūloma atidengti gegužės mėnesį, vykstant Europos dienoms, kai miestą ir jame vykstančius kultūrinius renginius aplanko daug svečių iš visos Europos – taip su Vydūnu būsią supažindinta kur kas gausiau žmonių.
Dvidešimt metų Vydūno draugijos puoselėta viltis ir pastangos paženklinti rašytojo pėdsakus Detmolde, pagaliau duoda vaisių. Vydūno draugijai pateikus reikiamą medžiagą, miesto vadovai pasirūpins atminimo lentos projektavimu, gamyba ir finansavimu. Lietuviams belieka ruoštis iškilmėms.
Būtina pabrėžti, kad greito ir sėkmingo Vydūno sprendimą
Tik nuoširdžiomis Vokietijos ambasados kanclerio F. W. Nehlo pastangomis pavyko taip greitai ir sėkmingai įgyvendinti Vydūno atminimo įamžinimo sumanymą.
Per susitikimą su Vydūno draugija pernai lapkritį diplomatas prisipažino, kad šis kultūrinis darbas, domėjimasis Vydūnu ir jo pėdsakais Detmolde, jam nepriklausytų pagal tiesiogines pareigas. Ambasadoriui pritariant, sumanymą dėl Vydūno įamžinimo Detmolde kancleris ėmėsi įgyvendinti savo iniciatyva.
Vokietijos diplomato pažintis su Vydūnu prasidėjo atvykus į Lietuvą, kai ieškodamas literatūros apie mūsų krašto kultūrą aptiko Vydūno knygą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“). Pasak F. W. Nehlo, tai jam buvusi didžiulė sensacija, kad tokia knyga išvis galėjo būti parašyta. Pradėjęs plačiau domėtis Vydūnu diplomatas nuoširdžiai stebėjosi jo asmenybės kilnumu ir tuo, kiek daug jis pranoko savo epochą.
Ambasados kancleris juokavo esąs aštuntadaliu baltas, mat jo senelis iš mamos pusės yra gimęs Klaipėdoje.