Vienas iš iškilmingiausių minėjimų per pačią Vydūno gimimo dieną – kovo 22 d. – įvyko Šilutėje. Pasilikę kartu pavakaroti Vydūno idėjų gerokai paveikti entuziastai iš tos pačios Šilutės, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, sutarė, jog reikia įkurti visą Lietuvą apimančią Vydūno draugiją. Regėjosi, jog tai padaryti nebus sunku, nes jau veikė Vydūno klubai Šilutėje, Panevėžyje, buvo besisteigią ir neilgai trukus įsisteigė Klaipėdoje ir Kaune.

Draugijos kūrimo idėja buvo palaikyta ir dar labiau sustiprėjo tų pačių metų balandžio 26 d. Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijoje, vykusioje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje. Gegužės 8 d. daugybė Vydūno gerbėjų iš visos Lietuvos suplūdo į Kintus (Šilutės raj.). Tą dieną buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, pažymintis, jog čionai pirmoji Vydūno kaip mokytojo darbo vieta (Kintų pradžios mokykloje jis mokytojavo 1888-1891 m.). Bažnyčioje (joje prieš dešimtmetį buvo parodų ir koncertų salė) veikė Vydūnui skirta parodėlė, kurios unikalus eksponatas – šilutiškių klubiečių K.Budgino, Š.Laužiko, S.Sodonio Taline neseniai rasta Vydūno arfa. Tądien buvo išrinkta iniciatyvinė grupė Vydūno draugijai steigti: vilniečiai filosofas Vacys Bagdonavičius, istorikas Domas Kaunas, poetai Marytė Kontrimaitė ir Virgilijus Gasiliūnas, klaipėdietis muziejininkas Dionyzas Varkalis, kintiškis mokytojas Saulius Sodonis, priekuliškis kraštotyrininkas Kazys Budginas. Draugija buvo įsteigta Vilniuje 1988 m. lapkričio 5 d. dalyvaujant keliems šimtams žmonių iš visos Lietuvos. Tie žmonės Vydūno idėjas apie tautos laisvę kaip apie sąlygą tikrajam žmoniškumui skleistis laikė ir Atgimimo idėjomis. Tų idėjų dvasia pleveno ką tik įvykusio Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių kalbose bei jo priimtuose dokumentuose.

Draugijos struktūra, kaip ir daugelis kitų draugijų, labai paprasta. Ją sudaro bet kurioje Lietuvos vietoje besisteigią skyriai, klubai arba kitokie dariniai, veikią kaip savarankiški juridiniai asmenys, norį vykdyti bendruosius draugijos tikslus, užfiksuotus draugijos įstatuose. Jokio vadovavimo iš viršaus nėra – yra tik bendradarbiavimas. Šiuo metu tokie skyriai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje. Skyriai (ar klubai) paprastai nėra identiški, kiekvienas turi savo veiklos specifinius barus. Šilutiškiams rūpi sutvarkyti ir įamžinti Vydūno gimtinę ir kitas su juo susijusias vietas. Klaipėdiškiai bando ieškoti Vydūno kultūrinės veiklos Mažojoje Lietuvoje pėdsakų. Kauniečiai stengiasi puoselėti vydūnišką dvasią visuomenės gyvenime. Šiauliečiai didesnį dėmesį kreipia į vydūniškus sveikos gyvensenos principus. Panevėžiečiai, remdamiesi Vydūnu, siekia savo mieste ir regione ugdyti visuomenės filosofinę kultūrą. Vilniečiai imasi leidybos, kitų Vydūno palikimo sklieidimo darbų.

Vien tai, kad ir po dešimties metų nuo susibūrimo vėlei susirenkam, šiais laikais yra didelis dalykas. Galime pasididžiuoti, jog buvome viena iš pirmųjų (tegul ir ne pačių pirmučiausių) Atgimimo metais atsiradusių draugijų, sutraukusių didžiulį dvasiškai gyviausių šviesuomenės žmonių skaičių. Jiems visiems Vydūno idėjos ir pavyzdys atrodė esanti toji versmė, kuri labiausiai padės okupacinės priespaudos nukamuotai tautai ne tik atsitiesti, bet ir, Vydūno žodžiais tariant, „vykinti žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, t.y. siekti tobulesnio žmoniškumo“ ir tuo įstabiai pasireikšti pasaulyje.

Šiandien tokiu didžiuliu savo pasekėju būriu girtis nebegalime – iš jo liko, galima sakyti, trupiniai. Tačiau ar verta dėl to nusiminti? Juk tie aktyviųjų žmonių būriai pasklido po visokius kitus besikuriančius sambūrius, tapo įžymiais valstybės, politikos, visuomenės veikėjais, sėkmingai ar ne taip sėkmingai besidarbuojančiiais Tėvynės labui. Džiugu, kad postūmį veikti, kryptį ir šviesą jie gavo iš Vydūno. Tai –viena. O antra, ar mes, kurie likome, jau daug mažesnis būrys, tapome tokie silpni, kad beveik nieko nuveikti nebepajėgiame? Lyg ir nekuklu girtis, bet kai žvilgteri, kas padaryta – pats nustembi. Nustembi dėl to, kad kasdienybės rūpesčių sraute (draugijos veikla irgi yra tame sraute), atrodo, nieko įstabesnio nepadaroma ar padaroma pernelyg mažai, dėl to nuolat slegia sunkiai paaiškinamas nepasitenkinimas, nusivylimas dėl energijos ir talkininkų stygiaus išsikeltiems uždaviniams vykdyti. Tačiau, kai sudedi visa tai, kas per tą dešimtmetį draugijos primėtyta, susidaro ne taip jau maža viso to, kas padaryta – stirta, kurios didumu net pats imi stebėtis. Tarsi nejučiomis toji stirta atsiranda todėl, kad triūsiame be didesnio triukšmo, nesireklamuodami, bet jausdami vidinę būtinybę, kukliai atliekamo darbo, o ne puikavimosi juo prasmingumą. Mūsų renginių svečiai dažniausiai dėkoja už patirtą dvasinę atgaivą, ramumą ir sutelktį – ko labiausiai pasigenda kitų susibūrimų renginiuose. Vadinasi, dirbdami jaučiame Vydūno dvasią, esame jos veikiami ir vedami. O tai, sakyčiau, yra labai svarbu.

Svarbiausia: per draugijos gyvavimo dešimtmeį pasiekta tai, kad Vydūnas didžiąjai tautos daliai nebėra nežinomas, kad jis yra tarp visiems pažįstamų tautos didžiavyrių. Prieš dešimtį metų jo vardas daugumai tautiečių kėlė nusistebėjimą. Žinoma, pažintis dar nerodo giluminio sąlyčio su mąstytojo teiktais išminties klodais arba siekimo tos išminties šviesoje peržiūrėti savąją elgseną. Deja, šiandien nuo tų klodų pastebima tautos dalis netgi nutolo dar labiau, negu buvo anuomet. Bet tai jau ne mūsų kaltė. Mes tik galim pasakyti ir iš visų savo jėgų stengiamės pasakyti, jog mažiau mūsų gyvenime būtų blogio, jeigu į Vydūno siūlytąją vertybinę orientaciją žiūrėtume labai rimtai, jeigu nuolat savyje budintume ir leistume galingai veikti jo labiausiai akcentuotam žmoniškumui. Mūsų nepriklausomos valstybės gyvenime, deja, aiškiai per maža tėra nutiesta ne tik kelių, bet ir takelių prie to žmoniškumo. Maža orientavimosi rodyklių, o pastatytosios labai dažnai išvartomos, nes ryškesnės rodyklės yra prie „spėkos ir medegos“ paminklo, kurį „Probočių šešėlių“ herojus Tautvyda dar mūsų amžiaus pradžioje taip ryžtingai nuvertė.

Grįžtant prie mūsų pačių veiklos rezultatų pažymėtina, jog Vydūnas ne tik prikeltas iš užmaršties ir dabar plačiai žinomas, bet ir pakankamai sureikšminta jo kūryba kaip itin svarbi ir šiandien ypač aktuali tautos paveldo vertybė. Taip jam atiduota ir derama pagarba, kurios jis nusipelnė ir kurios patyrė toli gražu ne tiek, kiek priklausytų. Tos pagarbos viršūnė buvo palaikų perlaidojimas 1991m. spalį ir 125-jų metų jubiliejus 1993m. pavasarį. Kai kam atrodė, kad tos pagarbos buvo pareikšta net per daug. Mes manome kitaip: pagerbti Vydūną stengtasi ir tebesistengiama ne dėl pompastikos, tiesiog norint atkreipti kuo didesnį dėmesį į tai, ką jis paliko, ir pasižiūrėti, ar ne to palikimo vertybių mums labiausiai trūksta. Kas gali šiandien paneigti, kad mūsų gyvenime nesumažėjo žmoniškumo ir akivaizdžiai nepadaugėjo vis įžūlesnį pavidalą įgaunančio nežmoniškumo?

Mūsų veiklos prasmė: tirpdyti tą nežmoniškumą ir stiprinti žmoniškumo dvasią, vadinasi, tęsti paties Vydūno misiją – „ugdyti tauresnį žmoniškumą“. Pirmiausia mes stengiamės, kad Vydūno palikimas taptų visiems matomas ir prieinamas. Tų pastangų rezultatas: keturi išleisti Vydūno filosofijos raštų tomai, „Sveikata, jaunumas grožė. Gimdymo slėpiniai“, draminių pasakų vaikams rinkinys „Sigutė“, rinktinė rusų kalba. Numatome leisti grožinius Vydūno kūrybinius pedagogikos pobūdžio raštų rinkinius, skirtus mokytojams ir moksleiviams. Tikėkimės, kad kitame suvažiavime bent kai kuriais leidiniais galėsime pasidžiaugti.

Na, o artimiausiu metu, t.y. 1999 metų pirmajame ketvirtyje, pagaliau turėsime ilgai lauktąjį vokiškąjį Vydūno veikalo „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“ vertimą. Beje, šis vertimas kaip ir pats originalas jau turi savo ypatingą likimą.

Ne tokiu mastu, kaip norėtume, bet vis dėlto Vydūnas prabyla iš teatrų scenos – draugijos gimimą pasitiko Kauno dramos teatre Juozo Ivanausko režisuota regesių drama apie Vydūną „Amžinas keleivis“. Režisierius buvo tarp pirmųjų draugijos garbės narių. Kita draugijos garbės narė režisierė Stefa Nosevičiūtė akademiniame Vilniaus dramos teatre pastatė draminę pasaką „Sigutė“ (1990), trečiasis garbės narys Ramūnas Abukevičius – draminę pasaką „Žvaigždžių takai“ Kauno dramos teatre (1997). Dar vienas garbės narys režisierius Leonas Ciunis 130-mečio jubiliejui parengė „Probočių šešėlių“ dramatizuotą skaitymą. Vydūną iš scenos gražiai populiarina režisieriaus Petro Bielskio vadovaujamas Klaipėdos universiteto teatras: jau keleri metai rodoma komedija „Piktoji gudrybė“ iki šiolei tebetraukia žiūrovus. Gražiai skambėjo ir daugybę vaikučių bei suaugusiųjų viliojo režisieriaus Rimanto Driežio režisuotas Vydūno teigiamos pajuokos vaidinys „Pasveikimas“ „Lėlės“ teatre, vėliau parodytas ir per televiziją. Įspūdingas buvo ir jauno režisieriaus R.Paškevičiaus per televiziją rodytas spektaklis „Probočių šešėliai“. Negalėjo nejaudinti per televiziją rodytas Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatro „Bendraamžiai“, spektaklis – Vydūno „Pasiilgimas“. Visa tai yra gražūs žingsniai link Vydūno kūrybos renesanso teatre. Tikrasis atgimimas dar ateityje, o kada jis bus, manau, nemažai priklausys ir nuo draugijos pastangų. Beje, pati draugija svajoja apie Vydūno teatrą. Juk būna stebuklų, ir svajonės kartais išsipildo, žinoma, šventai laikantis liaudies išminties, kuri sako: „Žmogau stenkis pats, ir Dievas tau padės“.

Vydūno palikimas vis aktyviau tyrinėjimas ir populiarinamas. Turime dar dvi naujas Vydūnui skirtas disertacijas – A.Martišiūtės „Vydūno dramaturgija“ ir R.Tamošaičio „Indų idealizmas ir lietuvių literatūra“. Tiesa, pastaroji skirta ne tik Vydūnui, bet ir didžioji dalis nagrinėja būtent jo kūrybą. Ypač smagu, kad ši disertacija jau prieinama kiekvienam: ką tik pasirodė R.Tamošaičio knyga „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“. Dar vienas mūsų rėmėjas indologas Audrius Beinorius 1998m. gruodžio 21 d. irgi gina daktaro disertaciją. Joje analizuojama toji senosios indų filosofijos dalis, kuri turėjo lemiamos reikšmės formuojantis Vydūno filosofinei sistemai. Kalbant apie mokslo darbus, skirtus Vydūnui, pasakytina, jog straipsniai ir mažesnės studijos skaičiuojami dešimtimis, yra pasiekę ir užsienio mokslinę spaudą. Nekalbant apie kelias specialiai Vydūnui skirtas mokslines konferencijas, ypač pažymėtinos 1993m. pavasarį Vilniuje vykusios konferencijos „Vydūno edukologinis palikimas“, Vydūno 125-mečio jubiliejui skirtoji bei „Vydūnas ir šiuolaikinė filosofija“, 1992 m. spalio mėn. Šilutėje vydkusioji „R.Štaineris ir Vydūnas“, perskaityta daug pranešimų apie Vydūną kitose mokslinėse konferencijose, taip pat – ir tarptautinėse. Draugija išleido reikšmingą knygą: – mokslinių straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994). Tarp šių straipsnių ir pranešimų autorių be minėtųjų naujųjų daktarų, yra Berlyne gyvenantys draugijos garbės nariai – Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, žurnalistas Leonas Stepanauskas, draugijos pirmininkas. Pažvelgus į visą Vydūnui skirtą mokslinę ir populiarinimo produkciją, galima pasakyti, kad šioje sferoje draugija darbuojasi bene stipriausiai. Beje, į populiarinimo sferą įeina švietėjiški draugijos renginiai, paskaitų ciklai ar atskiros paskaitos visuomenei. Iš tokių ciklų paminėtini „Vydūno fenomenas“ ir „Vydūno misija“ Kauno lektoriume. „Ar tęsime Vydūno misiją“, „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Vilniuje. O kur dar laidos per televiziją ir radiją, kurių irgi būta bent keliolika.

Draugija dėkinga savo garbės narei Vilniaus universiteto profesorei V.Daujotytei, patraukliai, Vydūno kūryba skatinančia domėtis studentus lituanistus, kurie apie šį kūrėją parašė ne vieną kursinį ir diplominį darbą.

Ypač svarbu tai, kad Vydūnas jau įtrauktas į vidurinių mokyklų programas, kad juo ypač susidomėję mokytojai lituanistai, kurie atidžiai išklauso draugijos narių skaitomas paskaitas Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute bei Vilniaus pedagoginiame universitete. Kartais Vydūno sąlytis su mokykla duoda ypač įstabių vaisių. Vydūno 130-mečiui įstabią literatūrinę kompoziciją parengė Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai. Gražiai ir labai kūrybiškai, vydūniškai, suvokiamas dvasingas ir harmoningas su tėvyne, pasauliu ir kosmine visuma sąsajas jaučiąs žmogus ugdomas Šilutės Vydūno gimnazijoje. Tokių gražių sąlyčio su Vydūnu pavyzdžių yra ir daugiau. Išmintimi- moksleivių rašinių konkursai, kuriuos organizuoja Šilutės rajono Švietimo skyrius, Šilutės viešoji biblioteka, Vydūno kultūros centras Kintuose.

Gražia gaida Vydūno muzikinis palikimas aidėjo atliekant vokaliniam trio „Diemedis“. Deja, tas „Diemedis“ nulūžo, su mumis amžinai atsisveikinus jo vadovei, beje, draugijos garbės narei Onai Bėčiuvienei. Su Vydūnu visuomenei gana artimai susipažinti padėjo ir draugijos iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Tamsoje būti šviesa“. Vydūniškoji gaida labai sugestyviai ir, pasakyčiau, ypatingai skambėjo draugijos garbės narės a.a. Birutės Baltrušaitytės poezijoje, prozoje ir essestikoje. Įdomus, nors ir nuo tikrovės kiek nukrypęs Vydūno paveikslas atsiskleidė ir dar vieno draugo garbės nario, jau pasitraukusio Anapilin Prano Antalkio-Mikalausko apysakoje „Nepažįstamas Vydūnas“.

Labai gražiai pagerbti Vydūną muzikos kalba sumanė draugijos garbės narė Hamburgo muzikos akademijos profesorė kompozitorė Raminta Lampsatytė, kuri kas keltinti metai organizuoja ir mecenuoja jaunųjų kompozitorių „Tylos“ konkursą. 1996m. konkursas buvo skirtas Vydūnui. Jo laureatais tapo vilniečiai Snieguolė Dikčiūtė ir Vytautas Jurgutis (jaunesnysis).

Vydūno įvaizdį atskleis (tikėkimės) 1999 metų pradžioje pasirodysiantis draugijos garbės nario fotožurnalisto Bernardo Aleknavičiaus forografijų albumas „Vydūnas“, dėl lėšų stygiaus įstrigęs „Minties“ leidykloje.

Vydūno įvaizdis atgyja ir dailėje. Tam buvo skirta jubiliejinė 125-mečio paroda, surengta Lietuvos kultūros fondo salone. Tarptautiniu tapo Vydūnui skirtų ekslibrių jubiliejinis konkursas. Po jo Vydūno vardas plačiai nuskambėjo per pasaulį, o ekslibriai atskleidė netikėčiausias Vydūno idėjų interpretavimo galimybes. Šio konkurso spiritus movens – draugijos garbės narė dailininkė Eva Labutytė, savo kūryba atidavusi Vydūnui gražią duoklę.

Svarbus įvykis Vydūno įamžinimo baruose buvo Kintų memioralinio muziejaus atidarymas 1994 metais. Ši su Vydūnu tiesiogiai susijusi vieta (mat čia buvusioje mokykloje Vydūnas 1888-1891 m. mokytojavo) sujungia Vydūnui skirtą muziejaus ekspoziciją (joje garbingą vietą Taline atrastoji Vydūno arfa) ir dailės mokyklą. Čia kūrybiškai pritaikomi vydūniškieji kūrybiškumo, kaip augančio žmogaus dvasios sklaidos ugdymo, principai. Tai yra tiek dailės mokytojo Rimo Tarvydo, tiek muziejininkų Rimos Tarvydienės ir Sauliaus Sodonio nuopelnas.

Vydūną kaip kraštietį, visapusiškai pagerbiant, įamžinanht jo atminimą, jo įvaizdį įtvirtinant žmonių, ypač jaunimo, sąmonėje prisideda Šilutės rajono savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyriai, Šilutės viešoji F.Bajoraičio biblioteka. Tiek Vydūnui, tiek kitiems tos žemės kraštiečiams skirti jų renginiai ir įamžinimo akcijos yra ypač šilti ir turiningi. Su šiomis institucijomis, taip pat su rajono meru, beje vienu iš pirmųjų čionykščių vydūniečių Šarūnu Laužiku, draugija ne tik nuoširdiai, bet ir vaisingai bendradarbiauja, paremdami vieni kitus.

Grįžtant prie muziejinių dalykų, norisi paminėti Maironio Lietuvių literatūros muziejaus darbus Vydūno labui. Juos pradėjo draugijos garbės narė Joana Daunienė. Šiandien juos gražiai tęsia dabartiniai darbuotojai, tiek kaupdami fondus, tiek rengdami ekspozicijas bei organizuodami filosofui skirtus renginius.

Svarbi ir paskutiniąjame Vydūno gyvenatme tolimos Vestfalijos žemės (Vokietija) mieste Detmolde 1992m. draugijos įrengta šiai iškiliai asmenybei skirta ekspozicija, rodanti, kad tarp Detmoldo įžymybių – ir didis lietuvių mąstytojas bei rašytojas.

Dauguma vydūniečių neatleistų, jeigu pamirščiau paminėti jų uoliai globojamą objektą – Bitėnų kapinaites, kur ilsisi Vydūno palaikai. Bitėnuose, mūsų tikrų bičiulių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje jau keleri metai vyksta turiningos vydūniečių stovyklos, daug laiko skiriama kapinaitėms tvarkymyti. Ypač didelį darbą nuveikė šilutiškis miškininkas Julius Balčiauskas, įstabiai apželdinęs ne tik Vydūno kapavietę, bet ir visas kaipinaites. Šiemet pastatėme gražius vartus, pradėdami aptverti visą kapinaičių teritoriją aptvėrimui. Tą darbą dirbsime kelerius metus.

Na, o sunkiausiai įkandamas riešutas – Vydūno muziejus Tilžėje, dėl kurio draugijai teks gerokai paprakaituoti. Bet tam ir susibūrėme, kad būtume kantrūs ir nuo sunkumų nesitrauktume.

Draugijos pirmininko

Vaclovo Bagdonavičiaus pranešimas

Naujoji sąmonė. Nr.7. 1999. P.33–35.