VYDŪNO LAIŠKAS
LIETUVOS TARYBOS PIRMININKUI ANTANUI SMETONAI
Tilžėje 1918 m. balandžio 10 d.
Aukštoje pagarboje laikytinas Lietuvos Tarybos Pirmininke!
Teesie man leista Tamstai ir visai Lietuvos Tarybai, kaip Lietuvos atstovei šiuo svarbiu metu, pasakyti nors keli žodžiai.
Negaliu dar visai atjausti, kiek tai reiškia, kad Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė Vokios (Vokietijos – V.B.) yra pripažinta. Per labai tebeniaukia karas visą tolimesnį regėjimą.
Vienok yra man gyvas giedros vilties dėl Lietuvos ateities. Ir visai tvirtai tikiu, jog Lietuva išeis iš šių metų, nors labai nuskurdusi, vis dėlto pajaunėjusi ir jaunatvės pasitikėjimu bei jaunatvės galiomis: manau Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.
Žmogus tam gyvena, kad nuolatai žymiau rodytų, jog jis yra žmogus. Ta galimybė yra jo esybėje, kuri yra žmoniškumas. Reikalinga tik tėra, kad žmogus visuomet ir norėtų būti žmogus.
Platonas vadina valstybę, tą tautoje augusią gyvatos tvarką ir žmoniškumo apraišką, didžiuoju žmogumi. Iš tikrųjų valstybė ir turi tą patį pagrindą bei tą patį uždavinį, kaip ir atskiras žmogus.
Sakoma, Lietuva statoma ant demokratijos pamato. Rodos reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių Lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas.
Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tik jomis teminta. Kartais nuslėptos jos pagaliau tik atlaiko viršų.
O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir ką dieną galėsime žvelgti į ateitį didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai.
Su tikra pagarba širdingai sveikina
Vydūnas
[Iš: Lietuvos aidas. 1918. Balandžio 19.]