2012 m. rugpjūčio 10 dieną Bitėnuose stovyklavę vydūniečiai – Vydūno draugijos delegacija, vadovaujama jos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus atvyko į Klaipėdoje surengtą posėdį dėl Vydūno paminklo Klaipėdoje.
Nuotraukoje – Vydūno draugijos nariai su paminklo Vydūnui Klaipėdoje iniciatyvine grupe.
| Trys klausimai Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotojui Algimantui Švaniui |  |
2012 m. kovo 23 d. Klaipėdoje įvyko 14-oji Vydūno tarptautinė konferencija, kurios metu sveikinimo žodį tarė ir MLRT Klaipėdos krašto skyriaus atstovai. Konferencijoje buvo pristatytas pasiūlymas Vydūno skulptūrine kompozicija papuošti ir Klaipėdos Atgimimo aikštę. 2012 m. gegužės 25 d. Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo komisija pritarė šiai įdėjai. 2012 birželio 29 d. įvykusiame (pakartotino leidimo) 5-ių Vydūno knygų pristatyme vyko karštos visuomenės diskusijos būsimo Vydūno skulptūrinio akcento Klaipėdoje klausimu. Norėdami išsamesnių komentarų kalbiname MLRT Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotoją Algimantą Švanį.
Klaipėdos senamiesčio vienai iš reprezentacinių aikščių suteikiant Atgimimo vardą, dar prieš 20 metų buvo numatytas Lietuvos atgimimo ir Mažosios Lietuvos garsiausiųjų atstovų atminimo įamžinimas. Buvo skelbiami konkursai paminkliniams akcentams. Kaip atsitiko, kad Klaipėdos Atgimimo aikštė taip ir liko neišbaigta, o idėja neįgyvendinta?
Šiandieninės Klaipėdos Atgimimo aikštės išvaizda ir visa tą lėmusi situacija prasidėjo Sąjūdžio laikotarpiu, kai teko mesti iššūkį Lenino paminklui ir jį saugojusioms tanketėms. Tada pasitelkęs pagalbon a. a. patriotą ir knygnešį Adolfą Bušauską ir žydų tautybės garbingą Lietuvos pilietį Levą Šklovskį išsakiau savo pageidavimą ir matymą, kaip pagerbti Vytautą Vičiulį. Per Lietuvą ir už jos teritorijos ribų tada nuvilnijo klaipėdiečio, paaukojusio savo gyvybę protestuojant prieš totalitarinę sistemą, pavardė. Daugelis tada kalbėjo, kad Vytautas Vičiulis susidegino protestuodamas prieš tuomet svarstomą naująją respublikos konstituciją. Radikalesnių organizacijų atstovams, minint susideginimo mėnesio sukaktį, buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Miestas skendėjo neaiškumų ir baimės atmosferoje. Tokiame įvykių fone atminimo ženklas Vytautui Vičiuliui išėjo gana kuklus, neiššaukiantis, bet jis tarsi žiedas puikiai tiko ir praeiviui, norėjusiam padėti tikrą gėlės žiedą. Tai tarsi įprasmino tos teritorijos situaciją, kaitą. Buvau patenkintas savo ir bendraminčių darbu, nes tikėjau, kad anksčiau ar vėliau Klaipėdos Atgimimo aikštė “atgims”. Šiuo klausimu man pritarė ir a. a. fotometraštininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Albinas Stubra. Deja aikštė neskubėjo “atgimti”. Tam trukdė ir finansinės ir ideologinės kliūtys. Klaipėda pati paskutinė iš Lietuvos miestų atsisakė “Lenino” paminklo. Aikštės išbaigtumui turėjo subręsti visuomenė. Skelbti anksčiau konkursai, skirti Atgimimo aikštės sutvarkymui, liko “tik popieriuje”. Konkurse prieš 15 metų, kaip pagrindinis skulptūrinis akcentas buvo siūlomas Vydūnas, Tilžės akto signatarai, kiti Mažajai ir Didžiajai Lietuvai nusipelnę veikėjai, tam teikė siūlymus garbūs skulptoriai ir architektai, bet įgyvendinimo planai užtruko. Ar esame šiandieną subrendę sutvarkyti iki galo pačią skaitlingiausią, gyvybiškiausią ir judriausią Klaipėdos reprezentacinę aikštę, parodys netolima ateitis. Aikštės neišbaigtumas šiandien bado akis, didėja ir išlaidos susijusios su kasmetiniu aikštės atšokusių poliruotų granito akmenų taisymu, klijavimu. Manau jeigu šiandieną nerasime bendro sprendimo, aikštė bus paprasčiausiai užstatyta. Ir prarasime ne tik teritorinę erdvę miesto šventėms, prarasime istorinę galimybę prisiminti sudėtingus 20 metų senumo įvykius.
Kaip atrodys būsima paminklinė kompozicija Vydūnui, Jūsų, kaip atminimo ženklo Vytautui Vičiuliui autoriaus ir vieno iš statytojų, akimis?
Ne man vienam, bet ir čia gimusiems ir gyvenantiems klaipėdiečiams kyla teisėtas klausimas. Ar mes esame šio krašto šeimininkai, ar tik ateiviai, “kolonizatoriai”, kurie “neteisėtai” susigrąžino šio krašto teritoriją. Nuolat matome, kaip Klaipėdoje plečiasi vokiškų paminklų, pastatų ir pavadinimų arsenalas. Liūdniausia, kad tam pritaria ir pataikauja kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai. Matyt, jie nesusimąsto dėl galimų pasekmių. Mes suprantame, kad pagal tarptautinės teisės normas joks okupantas, nepriklausomai nuo laikotarpio, kiek tos teritorijos bus valdomos, neįgyja į jas nuosavybės teisių. Likimas lėmė, kad šioje teritorijoje daug šimtmečių greta gyveno dvi tautos – lietuvių ir vokiečių. Sekant Vydūno pacifistinėmis nuotaikomis, tiesiog būtina ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Juk būtent Vydūnas parašė “Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių”. Mūsų tautų likimai šiandienos erdvėje jau istorija ir nevalia pamiršti prasmingų įvykių ir garbingų asmenybių. Šiandienos atgimstančios Klaipėdos erdvėje, gotiškos pilies, evangelikų – liuteronų Jono bažnyčios ir kitų milžiniškų objektų statybos fone, labai pasigendame Lietuviškų akcentų. Atgimimo aikštės būsimoje paminklo Vydūnui kompozicijoje esu linkęs matyti jo legendinės arfos fragmentą, iš jos išnyrantį Vydūno siluetą, žemesnėse pakopose akmenyje galėtų būti iškalti garbingų asmenybių šiam kraštui bareljefai, o apatinė dalis galėtų būti vainikuota etnografiniais Mažosios Lietuvos vietovių herbais, ornamentais, vietovių simbolika, o visas kompleksas turėtų būti apšviestas iš apačios šviesos – saulės baterijomis. Tokią matau išbaigtą ir visiems patrauklią Klaipėdos ateities Atgimimo aikštę.
Jūs teigiate, kad parenkant vietą dėl Vydūno paminklo statymo, kai kurių Klaipėdos universiteto istorikų pozicija, siūlant perkelti būsimą paminklą į mažiau lankomas miesto ar priemiesčio nuošalesnes vietas, yra netinkama. Prašome pakomentuoti tai plačiau.
Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius (Vilnius) savo rašte klaipėdiečiams tarsi įspėdamas nurodė kliūtis ir būsimus sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidursime. Vydūno skulptūrinis akcentas jau buvo anksčiau planuotas statyti Šilutėje, kam Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė jau buvo skyrusi ir lėšų. Bet prieštaraujančios Lietuviškiems atminimo akcentams jėgos pasirodė esančios stipresnės. Vienokiais ar kitokiais motyvais paminklas buvo neleidžiamas, nerekomenduotinas, nukeltas į ateities užmarštį. Štai per Vydūno net penkių naujai išleistų knygų pristatymą Klaipėdoje (2012 06 29) buvo išsakytas konkretus reikalavimas Vydūno būsimą atminimo skulptūrinę kompoziciją būtinai perkelti į Klaipėdos universiteto kiemelį. Mat Klaipėdos Atgimimo aikštės vieta esanti “nebešventa” ir “užteršta”, nes joje stovėjo skulptūra Leninui. Keista klausytis tokių argumentų, kai kita “šventa erdvė” Vydūnui pasiūloma buvusi vokiečių, vėliau rusų kareivinių teritorija. Pažymėtina, kad paminklas Vincui Kudirkai Vilniuje, aikštėje šalia vyriausybės rūmų, taip pat pastatytas vietoje generolo Černiachovskio skulptūros, irgi “nebešventoje ir užterštoje” vietoje, tačiau tai nesumenkina didingos skulptūros V. Kudirkai meninės vertės.
Man malonu prisiminti, kad nuo 1988 metų buvau daugelio Klaipėdos Sąjūdžio Tarybos įvykių sūkuryje. Buvau ne tik Nepriklausomybės atkūrimo liudininku, bet ir dalyviu. Tačiau šiandieną matydamas dešimtmečiais “reprezentuojančius” Klaipėdą namus – vaiduoklius, apleistas kai kurias gatves ir aikštes, noriu paklausti, ar ne per daug sau leidžiame “užkonservuodami” tokiame pavidale istorinį paveldą, kurio paralyžius jau nebedžiugina nei klaipėdiečių, nei miesto svečių. Mūsų skirtingų nuomonių ir paveldo objektų liguisto saugojimo pasekmė – pasibaisėtinas miesto veidas. Susiskaldžiusios visuomenės pasaulėjauta subrandino liberalizmo grūdus, palaipsniui skaidėsi valstybės ir vienybės pojūtis, visuomenė ėmė murkdytis “demokratijos” ir individo išlikimo liūne, užmiršdama savo savastį.
Akcentuodamas šiandienos negeroves nemanau atliekąs kažką ypatingo, manau daugelis man pritars. Kaip ir pritars, kad būtina pagerbti Vydūną ir kitus tautos šviesuolius, kurie tarsi Kuršių vėtrungės atspindi mūsų praeitį, žymėdamos ir ateities teisingą kryptį. Tik tiek…
Kalbėjosi Arūnas Trukanas
2012 m. liepos 25 d.
2012 m. birželio 30 d. Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid atvyko į Bitėnus ir aplankė Vydūno kapą. Kartu su jais atvyko Rolandas Kazlauskas, padovanojęs į Lietuvą atvykusiam ambasadoriui Vydūno knygą vokiečių kalba „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Apie Lietuvos ir Vokietijos santykių istoriją literatūros ieškojusį ambasadorių ši Vydūno knyga nustebino ir sužavėjo.
Aplankęs Vydūno kapą, ambasadorius domėjosi kapinaičių ir šio krašto istorija, domėjosi jo veikla šiame krašte ir stebėjosi mąstytojo asmenybės humaniškumu ir jo veiklos daugiaplaniškumu. Svečiai aplankė Vydūno apdainuotą Rambyno kalną. Žvelgiant anapus Nemuno į Tilžę, nebuvo aplenkti ir netolimų istorinių pervartų klausimai…
Aplankytame M. Jankaus muziejuje didžiausią ambasadoriaus dėmesį patraukė apie Vydūną esanti ekspozicija, o ypač – Vydūno perlaidojimo metu Rambyno kalne padaryta nuotrauka, kurioje matyti didžiulės minios lydinčių žmonių. Amžinojoje Rambyno knygoje ambasadorius paliko įrašą apie čia jį atvedusią Vydūno dvasią ir puikų įspūdį palikusią kelionę.
Kartu su svečiais aplankėme didžiąsias Bitėnų gandrų kolonijas, apsilankėme bitėniškių Vydūno draugijos garbės narių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, kur kasmet vyksta Draugijos organizuojama stovykla.
Nuotraukos centre – Vokietijos ambasadorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid, Rolandas Kazlauskas ir bitėniškiai Birutė ir Kazimieras Žemguliai bei vydūniečiai Rima Palijanskaitė, Tomas Stanikas ir Juozas Šidiškis.
2012 m. birželio 29 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje vyko Vydūnui skirtas renginys, jį pradedant kanklių garsais (kanklėmis grojo ). Bibliotekoje buvo pristatytos paskutiniosios Draugijos išleistos Vydūno knygos. Tai faksimiliniai Vydūno knygų leidimai: filosofiniai ir sociologiniai traktatai Sąmonė ir Tautos gyvata, dramos Vergai ir dykiai, Laimės atošvaita, Piktoji gudrybė… Šį gausų paskutiniųjų metų knygų kraitį pristatė jos iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių, jos vicepirmininkas Tomas Stanikas ir dramoms įžanginius žodžius parašiusi Draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė.
Antrojoje dalyje diskusiją apie paminklo Vydūnui Klaipėdoje reikalingumą bei jo viziją pradėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos skyriaus atstovai – Arūnas Trukanas ir Algimantas Švanys. Į diskusiją aktyviai įsijungė Lietuvininkų bendrijos atstovai, Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, priekuliškė mokytoja ir rašytoja Edita Barauskienė ir kiti klaipėdiškiai.
Renginio pabaigoje, karštas diskusijas dėl paminklo Vydūnui Klaipėdoje praskaidrino dainingosios vydūnietės klaipėdiškės. Susirinkusieji neskubėjo skirstytis, nes visi buvo pertekę minčių. Braškėmis iš savojo sodo vaišino priekuliškė Edita, o klaipėdiškės – pačių keptu pyragu…
Po renginio Antanas Stanevičius sumanė į Klaipėdą atvykusiems vydūniečiams parodyti renginio metu minėtą Atgimimo aikštę ir kažkada numatytą Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų skulptūrų parką – dabar čia stūkso tik didieji vartai…
VYDŪNAS ČIA IR DABAR
Gruodžio 10 d. Sovetske lankėsi Vydūno draugijos garbės pirmininkas prof. Vaclovas Bagdonavičius iš Vilniaus. Jo paskaita „Vydūnas čia ir dabar“ vainikavo konsulato 2012 m. organizuotų renginių ciklą „Kaip skamba Vydūno kanklės mūsų širdyse“. Sovetsko Muzikos mokyklos koncertų salėje gausiai susirinkusius tautiečius ir miesto inteligentijos atstovus profesorius supažindino su filosofo, pedagogo ir bendruomenininko Vilhelmo Storostos-Vydūno gyvenimo ir kūrybos fenomenu. Susitikime dalyvavo Sovetsko Kultūros, jaunimo politikos ir turizmo valdybos viršininkė A. P. Jankauskaitė .
Dr. Vacys Bagdonavičius Sovetske vykusiame renginyje
Konsulė Liuda Kleimionova dėkodama prof. V. Bagdonavičiui už įdomią akademinę paskaitą, pastebėjo vietos visuomenės augantį susidomėjimą Vydūno kūryba, informavo, kad Konsulato pastangomis šiais metais buvo suremontuotos Vydūnui skirtos ekspozicijos patalpos „Brigantinos“ kultūros ir poilsio centre, pasidžiaugė, kad Sovetsko m. administracijos dėmesio dėka restauruotas fasadas namo, kuriame gyveno filosofas.
Po paskaitos įvyko Vydūnui skirta diskusija, kurioje dalyvavo ministras patarėjas B. Makauskas, prof. V. Bagdonavičius, Sovetsko Kraštotyrininkų klubo vadovė M. Kaplunova, klubo narės T. Krasnopiorova (Kaliningradas) ir A. Čubun, Sovetsko Technologijos koledžo istorijos dėstytoja O. Suchovicina. Diskusijos metu buvo aptartos perspektyvos tolesnio vietines visuomenės supažindinimo su Vydūno kūrybiniu intelektualiniu palikimu bei perspektyvos, galimybės Vydūno muziejaus steigimo jo išlikusiame gyvenamajame name.
Bronius Makauskas
Straipsnis paskelbtas Lietuvos respublikos konsulato Sovetske puslapyje
2012-12-10
Vydūno muziejus atidarytas 1994 metais kaip Šilutės muziejaus padalinys.
1998 metų pradžioje Šilutės rajono savivaldybė įkūrė savarankišką Kintų Vydūno kultūros centrą. Jis pradėjo veikti senojoje Kintų mokykloje, pastatytoje 1705 m.
Joje 1888-1892 m. mokytojavo filosofas, rašytojas Vydūnas.
Vilius Storostas į Kintus atvyko baigęs Ragainės mokytojų seminariją. Čia dvidešimtmetis Vydūnas 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju ir mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros.
Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova. Tačiau pasveiko. 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė su jam padedančia šeimininkauti Klara Fülhaz’ė.
Dirbdamas Kintuose, Vydūnas išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą.
Muziejaus rinkinį sudaro eksponatai, pasakojantys apie rašytoją, filosofą Vydūną (1868–1953), jo asmeniniai daiktai, fotografijos, atsiminimai, knygos, jo leisti žurnalai.
Muziejus taip pat kaupia eksponatus, kurie pasakoja apie Kintų, pamario ir Mažosios Lietuvos pagrindinius istorijos etapus.
Vydūno draugija ir Vydūno kultūros centras bendradarbiauja nuo pat jo įsikūrimo. Draugijos nariai – nuolatiniai Vydūno kultūros centro svečiai.
