Kiekvienas iš mūsų atėjo pas Vydūną savo keliu.
Ir kiekviename Vydūnas išryškino geriausia ir išmokė, kaip tai stiprinti ir plėtoti.
Apie tai Vydūno ilgamečio bičiulio ir bendražygio, vokiečių kalbininko profesoriaus Viktoro Falkenhano novelė.
Ji – apie jo vaikystę ir kaip atsirado tai, kas jį atvedė pas Vydūną ir įžiebė meilę Lietuvai.

————————————————————————————————————————————————————————

Viktoras Falkenhahnas

BUSIU PASKUTINIS, DAR KALBANTIS LIETUVIŠKAI…

Mano Bretkūnas spinduliuoja Vydūno šviesa

Viktoras Falkenhahnas

(interviu su Leonu Stepanausku)

Šių eilučių autoriui jau daugiau nei 80 metų. Užnugary – ilgas gyvenimas. Nepaisant visų nepalankių išorinių aplinkybių, šie 80 metų nuo pat ankstyviausios vaikystės iki senatvės buvo laimingi. Likimas visada teikė man „didelę laimę“, apie kurią svajojo Gėtė: tai laimė visiškai atsiduoti tam, ko troško siela. Ir dabar galiu atsiduoti tam, ko norėjau ir kam ruošiausi visą šį ilgą gyvenimą, – šioms novelėms.

Ši pirmoji novelė apie mane patį, apie mano vaikystę.

Pasakosiu apie save trečiuoju asmeniu, rašysiu ne „aš“, o „mažasis Viktoras“ ar tiesiog „Viktoras“. Taip patogiau. Be to, ar mažasis Viktoras ir dabartinis „aš“ tikrai tas pats žmogus?

* *  *

Berniukas, apie kurį pasakosiu, gimė 1903 metų vasarį nedidelėje Katenhofo kaimelio mokykloje. Buvo pakrikštytas ir gavo lotynišką vardą Viktor, kuris vokiškai reiškia „nugalėtojas“.

Kokia tiksli mažojo Viktoro gimimo data, vasario 11 ar 12 diena, lieka neaišku. Tai priklauso nuo to, ką pripažinsime gyvenimo pradžia: fizinį atskyrimą nuo motinos, kaip mano policija, ar pirmą įkvėpimą, kaip teigia astrologai. Mat fiziškai Viktoras gimė (kaip nustatė policija) vasario 11 dieną, likus 10 minučių iki vidurnakčio, bet nekvėpavo.

Tačiau prityrusi senoji akušerė susitvarkė. Nuostabioji akušerė kaire ranka meistriškai suėmė dvi gimusio, bet atkakliai nekvėpuojančio berniuko pėdas, pakėlė jį aukštyn, su dešine paėmė ilgą lazdą ir pradėjo negailestingai (o gal tai kaip tik buvo didžiausias gailestingumas?) stropiai mušti galva žemyn kabantį „nugalėtoją“, nors jo mama su gailesčiu kartojo: „Palik vargšelį ramybėje, matai, kad miręs.“ Ir vasario 12 dieną, 5 minutės po vidurnakčio, akušerės meistriškumas triumfavo: kūdikis pirmą kartą įkvėpė. Įkvėpė po to, kai likimas vienu kartu sudavė visus jo gyvenimui skirtus smūgius – jis daugiau niekada negavo nė vieno smūgio!

Katenhofo kaimas, kuriame gimė Viktoras, XVIII amžiuje priklausė Prūsijos kronprinco Frydricho II vaikystės draugui, kuriam kronprinco tėvas, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, 1730 metais nukirto galvą norėdamas išgelbėti savo sūnų nuo blogos jo draugo įtakos.

Katenhofas buvo vienas iš daugybės mažų kaimelių, apsuptų didelių, aukštų miškų. Dabar jis yra vakarinėje Lenkijos dalyje tarp Stepenico (Stopenica) ir Gollnow (Golionow).

Mažojo Viktoro tėvas buvo jaunas Katenhofo pradinės mokyklos mokytojas ir labai talentingas muzikas. Jis daugiausia skambino fortepijonu, ypač mėgo Bacho fugas. Taip pat labai domėjosi gamtos istorija ir vaizduojamaisiais menais ir prenumeravo menui skirtą žurnalą „Kunstwart“, kurį redagavo Ferdinandas Avenarijus, Richardo Vagnerio sūnėnas, ir kaip mokytojas prenumeravo žurnalą „Liaudies auklėtojas“, kurį redagavo Vilhelmas Švaneris. Pastarasis buvo aistringas kovotojas su rūkymu ir alkoholiu. Tokiu pat aktyviu kovotoju su jais tapo ir Viktoro tėvas.

Kai mažajam Viktorui buvo 6 mėnesiai, jo tėvas nutraukė pradinių klasių mokytojo darbą Katenhofe, su šeima išvažiavo į Turkiją ir ten pradėjo eiti direktoriaus pareigas Karagačo mokykloje prie Adrianopolio. Ši mokykla buvo atidaryta 1903 metais Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II lėšomis ir sultono Abdulo Hamido leidimu, joje mokėsi vokiečių inžinierių, įdarbintų geležinkeliui į Bagdadą tiesti, vaikai. Karagačo mieste šnekamoji kalba daugiausia buvo šiuolaikinė graikų, o kadangi tėvų tarnaitė Krištė suprato tik ją, ji tapo antrąja po vokiečių mažojo Viktoro kalba.

 

 

Pirmas ryškus prisiminimas: mažasis Viktoras laikydamas mamą už rankos eina per miestą. Matyt, tuo metu vyko didelė Graikijos Stačiatikių Bažnyčios šventė.

Aukštos bažnyčios durys buvo plačiai atvertos. Iš ten sklido dangiškai gražios giesmės. Netikėtai mažasis Viktoras paleido mamos ranką ir pradėjo kaip įmanydamas lipti bažnyčios laiptais tarp susižavėjusių, pamaldžių klausytojų. Jis įžengė į bažnyčią ir pamatė jos skliautuotą daugybės žvakių apšviestą, nuostabių kvapų ir giesmių pilną erdvę. Priekyje išvydo ilgus baltai dengtus stalus, ant kurių buvo daugybė ryškiai degančių žvakių. Ant sidabrinių padėklų gulėjo nuostabūs pyragai ir buvo padėta daugybė kvapnių spalvingų patiekalų ir gėrimų.

Už stalų stovėjo žilaplaukiai vyrai, kiekvienas su ilga balta barzda. Greta jų iš abiejų pusių stovėjo jaunesnieji, kurių barzdos ir plaukai dar buvo tamsiai rudi. Visi vilkėjo ilgus gražių spalvų drabužius ilgomis rankovėmis. Jaunesnieji turėjo mažus sidabrinius kryžius ant krūtinės ir siauras sidabrines karūnas ant galvos, vyresnieji – auksinius kryžius ir auksines karūnas, nusagstytas brangakmeniais. Staiga už stalo išryškėjo aukšta figūra. Ji buvo tokia graži, kad mažajam Viktorui užgniaužė kvapą. Ant krūtinės buvo tamsiai juodas kryžius, kurio stiebą puošė spindinčios žalialapės rožės. Aplink jo garbingą galvą spindėjo žvaigždės. Jos spindėjo kaip gyvybės vainikas, kaip neapsakomos kančios ir pasiaukojimo skausmo vizija, kaip spindinčios dieviškosios sielos šviesa. Atrodė, kad iš antgamtiškai gražių, tamsiai rudų didingojo senolio akių sklinda švelni, nuostabi melodija ir kad ši melodija gyva, suprantama kiekvienam ir be žodžių kalba apie giliausią nuolankumą ir meilę, apie didžiausią išmintį ir galią! Atrodė, tai ne tik garsai, bet ir neapsakomai gražios spalvos: mėlyna, raudona, violetinė, geltona ir dar kažkokios kitos, žemiškame gyvenime nežinomos.

Mažąjį Viktorą traukte traukė prie šio aukšto senolio, jį traukė taip stipriai, kad norėjosi verkti! Jis pasilenkė, keturiomis palindo po stalu, atsistojo tarp senų ir jaunų šventikų ir apsidairė. Tačiau tos nuostabios senos figūros, kurios ieškojo jo akys, nebuvo matyti! Dabar jis išplėstomis akimis žiūrėjo į senus ir jaunus šventikus, kurių vieni angeliškais balsais giedojo dangiškas melodijas, kiti vis nusilenkdavo; iš mažų angų sklido melsvų aitraus kvapo dūmų debesėliai, o ant baltai dengtų stalų ir visur aplinkui degė nesuskaičiuojamai daug žvakių, buvo gausybė pyragaičių ir kitų nuostabiai kvepiančių valgių bei gėrimų. Staiga visi kartu apsisuko ir nusilenkė paveikslui, kuriame buvo pavaizduota aukšta verkianti moteris, apglėbusi labai aukšto juodo kryžiaus pėdą. Kryžius buvo iškilęs labai aukštai, jo viršus skendėjo skliauto tamsoje, o ant kryžiaus buvo žmogus išskėstomis rankomis, tarsi norėtų su meile apkabinti visą pasaulį.

Tą akimirką mažasis Viktoras išgirdo iš kitos stalo pusės sklindantį ašarų gniaužiamą mamos balsą, švelniai šaukiantį jo vardą. Jis atsisuko ir išvydo susijaudinusią mamą. Ji kaip tik prasiskverbė prie stalo ir pamatė jį, stovintį kitoje stalo pusėje tarp šventikų.

Ir tą pačią akimirką Viktoras pagaliau vėl išvydo nuostabų senąjį šventiką su įstabiu juodu kryžiumi ant krūtinės. Jis stovėjo kitame stalo gale ir žiūrėjo į jį sodriai rudomis gražiomis dainuojančiomis akimis. Mažylis mielai ištiesė į jį mažas rankeles ir tamsoje nubėgo prie jo. Senasis garbingasis šventikas pasilenkė prie jo, lėtai pabučiavo šviesius vaiko plaukus, paėmė jį ant rankų, meiliai pažvelgė į laimingai besišypsantį vaiko veidą, ir tą akimirką jie tarsi susijungė toje pačioje žvaigždžių šviesoje! Iš šios dangiškos šviesos mažasis žmogelis savo širdyje išgirdo šventiko žodžius: „Kaip malonu, kad išgirdai mūsų balsą ir kvietimą ir atėjai pas mus! Nepamiršk mūsų balso ir mūsų pašaukimo, kai paskęsi suaugusiųjų gyvenime, kai eisi į gyvenimo mokyklą ir norėsi suprasti, ką reiškia „laimė“ ir likimas, kurį tau dovanojo žvaigždės. Bet dabar tau svarbiausi nuostabieji tėvai, kurie tau padovanojo gyvybę ir galimybę būti laimingam. Taigi grįžki prie jų! Mes buvome ir visada būsime su tavimi, mūsų balsą girdėsi širdyje, mūsų balsą ir kvietimą girdėsi per kiekvieną žmogų, per kiekvieną gyvenimo įvykį, per viską, ką pamatysi ir pajusi šiame plačiajame pasaulyje.“

Mažasis „nugalėtojas“ atrodė susimąstęs, beveik liūdnas. Vyriausiasis šventikas pabučiavo jį ir, nešdamas ant rankų, nužingsniavo palei stalų eilę iki galo, kur Viktoro ilgesingai ir šiek tiek piktai laukė mama. Aukštasis garbingasis šventikas su mažu vaiku ant rankų nusilenkė vis dar susijaudinusiai motinai, be galo maloniai pažvelgė į ją tamsiai rudomis akimis, o ji išgirdo savyje gimtosios kalbos žodžius: „Pažadėk man nepykti ant savo sūnelio, nes jam ir mums didelė laimė ir labai svarbu, kad jis atėjo pas mus!“

Paskui jis vėl neapsakomai meiliai pažvelgė į mažojo Viktoro veidą, nuleido jį ant žemės, vėl pabučiavo jo galvą – labai lėtai, tarsi atsisveikindamas, tarsi tai būtų malda, – tada vaiką ir mamą peržegnojo, o ji tegalėjo ištarti: „Ačiū… ačiū… ačiū.“

Šventikas vėl tarsi paguodžiamai paglostė šviesiaplaukę verkiančio Viktoro galvelę ir tą pačią akimirką dingo šventovės tamsoje.

Keista patirtis bažnyčioje, žvakių jūra, auksu ir sidabru žėrintys šventikai ir, visų pirma, vyriausiasis šventikas su nuostabiu kryžiumi dar ilgai stovėjo Viktorui prieš akis. Bet palaipsniui – kaip dažnai atsitinka vaikams – atskiri vaizdai blėso ir jo galvoje susiliejo į vieną – šiltą palinkėjimą iš jau tolimo nuostabaus grožio, gėrio ir išminties pasaulio.

 

 

 

Tačiau neilgai trukus jam teko patirti kitą, šį sykį giliai bauginantį išgyvenimą. Tai buvo žemės drebėjimas: žemė, kuri visada atrodė tokia saugi ir tvirta, staiga pradėjo siūbuoti po kojomis, svaidė žmones ir baldus, ir net tvirtos namų sienos svyravo pirmyn ir atgal. Atrodė, ji galiausiai apvers ir palaidos viską – žmones ir žvėris!

Viktoras su tėvais tuoj pat išbėgo iš savo buto, kuris buvo mokyklos pastate. Kieme sutiko kitus sutrikusius mokyklos žmones. Dideliam jų džiaugsmui, mokyklos pastatas liko sveikas. Visi lengvai atsiduso. Mažajam Viktorui susirūpinusia veido išraiška paklausus, ar liko nepažeista didžioji bažnyčia, keli aplinkui jį stovintys žmonės garsiai nusijuokė.

Vėliau viskas grįžo į senas vėžes, nieko ypatingo nevyko. Tačiau jausmas suvokus, koks iš tikrųjų nepastovus ir trapus gali būti šis iš pirmo žvilgsnio toks pastovus pasaulis, liko visam gyvenimui…

O po kiek laiko užklupo dar vienas išbandymas – ilga liga. Jis susirgo, pasak gydytojų, „reta maliarija“. Po kelių nesėkmingų bandymų ją išgydyti gydytojai pasakė, kad šią ligą išgydyti sunku, o gal net ir neįmanoma. Mažasis ligonis tai sužinojo iš tarnaitės Krištės – ji paaiškino, kad netrukus jis „turės mirti“.

Karščiuojantis ir šaltkrėčio krečiamas Viktoras žiūrėjo į prie lovos stovinčią mažytę lampadą, į jos aliejuje plaukiojančią geltoną ugnį. Ji švietė tarsi pro melsvą miglą, tarsi iš tolo, ir jam prieš akis vis iškildavo bažnyčia, pilna mirgančios žvakių šviesos, didelės rausvos, miglotos tamsios besilenkiančios figūros ir žvaigždžių vainikuota garbingojo aukštojo šventiko galva, jo nuostabios spalvos dainuojančios akys, jo tamsiai juodas kryžius, iš kurio buvo išdygusios spalvingos žalialapės rožės…

Kuo labiau kilo temperatūra, tuo labiau ryškėjo šis lyg iš toli ateinantis švytėjimas ir tamsios besilenkiančios figūros, kurios tarsi siekė šios šviesos…

Kai karščiavimas nurimdavo, mama ir Krištė, o kartais ir tėvas skaitydavo Viktorui pasakas. Tėvas stengėsi gauti knygų su gyvūnų ir gėlių nuotraukomis bei peizažais. Mažasis Viktoras su nekantrumu ir malonumu vartė jas. Jam pasakė gyvūnų ir gėlių pavadinimus. Jis dar nemokėjo skaityti, bet jau galėjo atpažinti pavadinimus knygoje.

Mažojo Viktoro tėvas labai norėjo studijuoti gamtos mokslus, ypač botaniką, ir kalbas, ypač prancūzų bei anglų. Galiausiai giminės suteikė jam finansinę paramą mokslui. 1906 metais jis su šeima grįžo į Vokietiją ir pradėjo studijuoti botaniką Greifsvalde pas prof. dr. Schütte. Išlaikė reikiamą egzaminą ir tapo Greifsvaldo universiteto Botanikos instituto profesoriaus Schütte asistentu.

 

 

Viktoro mama Greifsvalde gyveno tik žiemą, o šiltąjį metų laiką su mažuoju sūnumi leido pas savo uošvius mažame Hohenbriuko kaimelyje, netoli nuo Viktoro gimtojo Katenhofo.

Tai buvo labai įdomus kaimas. Prieš porą šimtmečių čia gyveno ypatinga, visai kitokia nei vokiečiai vendų tauta. Jie buvo seniai išmirę, bet jų dvasia kaip plonas, skaidrus rūko šydas gaubė kaimą, jo žalią upelį su tamsiai žaliais „undinės plaukais“ – ilgais dumbliais, jo laukus, aplinkinius miškus ir pievas, net visur gulinčius juodus apvalius „rašalinius akmenis“.

Vietiniai vietovardžiai keistai skambėjo vokiečio ausiai. Šiuose pavadinimuose ir gyventojų pasakojimuose buvo išsaugoti prisiminimai apie legendinę, seniai išnykusią praeitį – „vendų laikus“ („Wendezeit“). Nors tai buvo tolima praeitis, ji buvo visur. Netgi mamos mergautinė pavardė buvo taip pat „vendiška“ – Ganskow.

Dingusios tautos dvasia buvo ir legendose, ir gyventojų pasakojimuose. Legendinis buvo ir kaimo pavadinimas. Anksčiau, kai į Hohenbriuką dar nebuvo atvykęs vyriausiasis girininkas su keturiais miškininkais ir nebuvo pastatyta lentpjūvė, kaimas vadinosi Widzieńsko. Šis pavadinimas tikriausiai vendiškos kilmės. Žemutine vokiečių kalba kalbantys vokiečių naujakuriai išvertė šį pavadinimą Spökenkiekerdorf, tai reiškia „aiškiaregių kaimas“.

Ir tas pavadinimas buvo teisingas.

Vakarais Viktoro mama dažnai pasikviesdavo senų vyrų ir moterų, žinomų kaip aiškiaregiai – Spökenkieker. Vakarais jie susirinkdavo jos kambaryje ir ilgai pasakodavo jai ir jos sūnui keistus savo ir protėvių išgyvenimus. Senoliai dažniausiai sėdėdavo foteliuose pasilenkę, plačiai atmerktomis akimis žiūrėdavo kažkur į tamsą ir pusbalsiu kalbėdavo apie „Unterreskens“ („klajojantys po žemę“) – būtybes, gyvenančias po žeme, po krūmynų ir aukštų medžių šaknų raizgyne ir pievų kalvose. Tai buvo 2–3 pėdų ūgio gnomai. Jų kalba buvo panaši į vendišką. Dažniausiai tai būdavo senas vyras ir sena moteris su vaikais. Visi jie galėjo vaikščioti, plaukti ir nardyti po žemę, kaip žmonės nardo vandenyje. Kartais jie iškildavo į paviršių ir pusiau vendų, pusiau vokiečių kalba prašydavo praeivių duonos. Jie taip pat pasirodydavo piemeniui ir jo šuniui ir mandagiai paprašydavo nuvaryti avis nuo kalno, nes jos griauna jų būstą.

Sklandė ir daug kitų pasakojimų apie „Unterresskens“ žmones. Buvo kalbama ir apie vaiduoklį Mahdu. Svečiai pasakojo kelyje pamatę ateinantį vaiduoklį Mahdu ir paklausę, pas ką jis eina ir ką miegantį ant krūtinės užšokęs smaugs, kol tas uždus. Jie taip pat pasakojo apie kitą vaiduoklį, kuris audringomis naktimis miško pakraštyje rėkdavo: „Štai tikroji riba!“ Tai buvo daugiau nei prieš 100 metų gyvenusio krašto valdovo šmėkla. Jis iš godumo perkėlė pasienio akmenį į svetimą žemę. Tikrasis žemės savininkas prieštaravo ir kreipėsi į teismą. Tada valdovas teisme davė melagingą priesaiką, kad tai tikra jo žemės riba. Dėl šios melagingos priesaikos jis iki šiol neranda ramybės.

Pagyvenę pasakotojai kalbėjo apie baimę keliančius vendų plėšikus baronus Köckritzą ir Lüderitzą, kurie miškuose aplink Köckritzą ir aukštame, plačių ir tankių miškų apsuptame Grasberge turėjo savo plėšikiškas pilis. Jie stebėdavo miško takus ir plėšdavo turtingus pirklius, vežančius prekes į savo laivus Stepenice.

O viena sena moteris, neabejotinai taip pat aiškiaregė, pasakojo, kad kiekvieną Naujųjų metų naktį eina viena per kaimą ir pažiūri į kiekvieno namo stogą – jei pamato ant stogo stovintį karstą, žino, kad naujais metais iš šio namo aukštuoju Gubenbacho tiltu į kapines bus nešamas lavonas.

Ir ji niekada neklysta!

Kai kaime vykdavo laidotuvės, ji visada eidavo iš paskos, per kelis žingsnius nuo laidotuvių procesijos, ir niekas nedrįsdavo jos užkalbinti, nes visi žinojo, kad jos vidinis žvilgsnis nukreiptas į namo, pro kurį pamažu eina procesija, duris. Visi taip pat žinojo, kad iš vieno tų namų išeis blyški figūra popieriniais marškiniais ir užmerktomis akimis, niekam nematoma prieis prie senolės, rūpestingai prilaikydama palydės ją į kapines ir visiems laikams apsigyvens čia.

Taip Viktoras pripildydavo savo vaizduotę naktinių praeities ir pasakų vaizdų.

O vasaros dienomis jo siela prisipildydavo paukščių garsų ir žiedų: obelų ir vyšnių, gėlyno, esančio prie pat namo ir namą supančiame miške. Debesuotomis dienomis jis sėdėdavo namie ant fotelio prie plačiai atidaryto lango, klausydavosi septynių prie namo augančių aukštų senų kaštonų melancholiško šniokštimo lyjant. Jie kaip stogas aukštumoj dengė namą ir gėlyną, kuriame žydėjo labai aukšti įvairių švelnių, pastelinių spalvų jurginai.

Gražiomis saulėtomis dienomis jis gulėdavo hamake namo sode. Jo hamakas būdavo pririšamas prie aukštos tvirtos obels ir lieknos aukštos rūgščiosios vyšnios. Abu medžiai buvo seni, plačia laja. Pavasarį sodas būdavo pilnas gėlių. Vyšnia pasipuošdavo sniego baltumo žiedais, obelis – didesniais baltais, o pakraščiuose rausvais žiedais. Toliau už sodo buvo karpių tvenkinys. Čia Viktoras taip pat klausydavosi mamos pasakų ir istorijų, piešdavo. Ir jis būdavo tarsi apsuptas pavasario, apkabintas visų išgirstų istorijų. Jis žiūrėdavo į gėlių kupolą ir klausydavosi medumi kvepiančio judrių bičių dūzgimo, stebėdavo spalvingus plazdančius drugelius. O virš savęs regėdavo mažus spinduliuojančius dangaus lopinėlius, kurie atrodė kaip mėlynos spindinčios akys, meiliai žvelgiančios į jį iš aukšto. Visa tai vykdavo kiekvieną dieną pirmą pavasarį, ir antrą, ir trečią.

 

Čia, sode, Viktoras patyrė neįprastą, beveik mistinį, išgyvenimą.

Staiga mėlyną dangų ir viską aplinkui – ir mišką, ir sodo lapiją – užpildė skambūs ilgesingi garsai. Jie buvo neįprasti! Lyg plačiai skambančio varpo garsai! Tai buvo šiltas ir gyvas didelės, gyvos, nuostabios būtybės balsas. Pavasario saulėje ši būtybė skleidė vis naujas ilgesio bangas. Ir nuo jų viskas aplinkui, medžių lapija, balti vyšnių ir rožiniai obelų žiedai pradėjo skambėti.

Išgirdęs šį balsą pirmą kartą, Viktoras pašoko savo hamake ir smarkiai plakančia širdimi ėmė žvalgytis ūksmingoje žiedų masėje ieškodamas, kas skleidžia šiuos nuostabius garsus. Jis tikėjosi pamatyti kerinčią pasakų deivę aukso geltonumo plaukais, ryškiai mėlynomis kaip saulėtas dangus akimis ir su suknele iš visų obelų ir vyšnių žiedų! Jam atrodė, kad ši dievaitė tikriausiai stovi pakėlusi rankas prie burnos ir šaukia… šaukia… šaukia… Ir nuo svajingo balso žemiški pojūčiai pamažu išnyksta, siela paskęsta šiame balse ir saulės nušviestoje dangaus žydrynėje skrenda į pasakų šalį!

Tuo metu atsivėrė vartai į sodą ir pasirodė mama su duona ir saldžia grietinėle. Svajingas balsas ir svajingi šauksmai staiga nutrūko, o iš aukštos obels vainiko žiedų išskrido ilgauodegis lieknas paukštis, viršuje pelenų pilkumo, apačioje balkšvai tamsiai pilka spygliuota plunksnų juosta.

– Gegutė! – linksmai sušuko berniukas, nustebęs ir kartu liūdnas, kad nuostabusis paukštis buvo išvarytas ir išskrido!

Gegutė išskrido, o Viktoro siela liko pilna prieštaringų jausmų. Viena vertus, tai buvo begalinis susižavėjimas. Viktoras nežinojo, kad paukščio giesmė gali būti tokia didinga, tokia įspūdinga, apimanti visą sielą. Negalėjo suprasti, kaip tokiame mažame ir nepastebimame paukštyje gyvena tokia didinga pasakų deivė! Kita vertus, jis jau nemažai žinojo apie gegutes. Viktoras žinojo, kad šis paukštis yra piktas ir deda kiaušinius į kitų mažesnių paukščių lizdus, jų kiaušinius ir net jauniklius dažnai negailestingai išmeta, kad šie žūtų. Kaip šis žiaurus paukštis gali būti didžioji aukštoji deivė, savo ilgesingais šūksniais viliojanti į pasakų šalį?

O kaip liūtas gali atrodyti toks kilnus ir karališkas, netgi būti vadinamas žvėrių karaliumi ir kartu negailestingai suplėšyti kruviną karvę, kad galėtų toliau gyventi? Jis ją suplėšo, nors ji turi tokią pat teisę gyventi. Bet ji kupina siaubo veltui bėga nuo skausmingos mirties! Puikūs paukščiai giesmininkai, tokie kaip vieversėlis ir lakštingala, kad galėtų gyventi, turi rasti ir sulesti tiek drugelių ir kitų vabzdžių lervų, kiek patys sveria.

Šios mintys užtemdė saulę. Ir pasaulis, ką tik atrodęs toks nuostabus, virto niūriu mūšio lauku. Tą akimirką Viktoras vėl išgirdo iš artimo miško nuostabiai harmoningą, ilgesingą, guodžiantį pasakų deivės balsą: „Ku-kū! Ku-kū!..“ Ir šis balsas jo širdyje tapo daina: „Ku-kū – matai, esi žmogus, tu esi laisva būtybė, turi kalbą. Tik žmogus pažįsta gėrį ir blogį. Tik žmogus pažįsta ir žiaurumą, ir švelnią užuojautą, ir gailestingumą!.. Pažvelk į plėšrųjį karališkąjį liūtą, švelnią pieno duodančią karvę, liekną gegutę, kuri tarnauja dievams savo pasakišku balsu. Gyvuliai ir paukščiai yra gražūs, jie suvokia save, bet nepažįsta nei blogio, nei gėrio, neturi sąžinės. Jų gyvenimas – tik nuolatinė sapnų apie džiaugsmingą malonumą ir baisų siaubą kaita. Ku-kū! Ateik pas mus į aukštą mišką ir tankmę!.. Aš tau daug pasakysiu apie tave. Ku-kū… Ku-kū! Tu pasveiksi, gyvensi iki gilios senatvės. Būsi labai laimingas, nes su mumis suprasi ir patirsi šventosios, išmintingosios Motinos Žemės ir begalinio, amžinojo Tėvo Dangaus ir jų dievų slaptąjį gyvenimą, jo kaitą ir ilgesį! Ku-kū! Ateik pas mus! Ku-kū!“

Tą akimirką berniukas pats nesuprato, kas jam darosi: širdį stabdanti tamsa, juodo pasaulio sumaištis jame išnyko, jie ištirpo harmoningoje dainoje, kurios garsai kaip džiaugsmo upė įsiliejo į jo širdį.

Jo motina, įėjusi pro sodo vartus, išsigando pamačiusi hamake verkiantį mažylį. Ji paskubomis padėjo viską, ką nešė: uždengtą lėkštę su duona ir sviestu, ąsotį saldžios grietinėlės, sulankstomą kėdę su paveikslėlių knygelėmis, spalvotais pieštukais ir piešimo bloknotu, atsisuko į jį, abiem rankomis prispaudė prie krūtinės ir išsigandusi paklausė:

– Kas tau? Kodėl verki?!

Netrukus jis nurimo ir vis dar su ašaromis akyse tarė:

– Pasakų deivė man atsiuntė gegutę, ši pakukavo, kad pasveiksiu, sulauksiu senatvės ir būsiu laimingas, gulėsiu savo hamake miško tankynėje ir galėsiu mokytis iš Motinos Žemės, Tėvo Dangaus ir kitų būtybių.

Mama uždėjo dešinę ranką jam ant kaktos, tačiau atrodė, kad jos mažasis sūnus nekarščiuoja. Ji guodė jį, kad tėvas netrukus parvyks ilgų atostogų ir, kai bus saulėta, jie tikrai nuneš hamaką į miško tankmę.

Šį šiltą pavasarį vaismedžių žiedai buvo ypač gausūs ir gražūs, todėl gegutė mažąjį Viktorą aplankė kelis kartus. Kukuodama nuo medžio viršūnės ji leidosi vis ant žemesnių šakų ir buvo vis aiškiau matoma. Akimirkai nutilo ir priskridusi visai arti nutūpė ant vienos iš dviejų sulankstomų kėdžių. Berniuko širdis vos nesuvirpėjo iš džiaugsmo, jis išplėtęs akis žiūrėjo į gegutę. Lieknas paukštis ant atlošo pasisuko į jį ir pažvelgė tiesiai berniukui į veidą. Tada liekna gegutės figūra išsitiesė, paukštis kilstelėjo galvą, plačiai pravėrė snapą ir vėl užkukavo nepaprastai gražiai ir taip galingai, kad buvo galima pamanyti, jog jos maža krūtinė tuoj plyš!

Atrodė, lyg ji būtų mokytoja ir mažasis Viktoras turėtų kažko iš jos pasimokyti. Ir tikrai! Berniukas jautėsi taip, lyg kažko mokytųsi, bet tai, ko jis mokėsi, labai skyrėsi nuo to, ką mokiniai nenoriai skaito savo vadovėliuose! Ir Viktoras labai aiškiai pajuto, kad išmokti ir įsisavinti galima tik tai, ką širdis jaučia ir ko trokšta! Jis tvirtai žinojo, jog dabar turi panaudoti visas jėgas, kad išlaisvintų savo esybę iš visų sumišusių minčių ir jausmų nuolaužų, ir tik leisti nuostabiam skambesiui – gegutės kukavimui – įsilieti į jo sielą. Iš pradžių jos balsas skambėjo silpnai ir Viktoro širdies centre silpnai švietė neryški melsva spalva, bet pamažu garsas ir vidinė šviesa vis stiprėjo, pagaliau ėmė skambėti iškilmingai kaip vargonų muzika. Įvairiaspalvė šviesa užpildė visą jo vidų.

Ir staiga tarp šių garsų ir spalvų Viktoras pamatė neapsakomai gražų mėlynu šydu apsigaubusios jaunos moters veidą. Ji buvo auksaplaukė, mėlynakė. Jos akys spindėjo kaip saulėtas dangus. Ji maloniai ir meiliai nusišypsojo berniukui. Džiaugsmingas šokas perėjo per mažąjį Viktorą kaip žaibas. Jos mėlynų akių žydrynė ir šypsena visiškai užpildė jo vidų ir jis išgirdo nepaprastai šiltus žodžius: „Aš esu slapčiausia šios gegutės dainavimo širdis, giliausia jos siela! Pažiūrėk į visus gyvūnus, visas mūsų didelės ir šventos Motinos Žemės būtybes, pažiūrėk į visas gėles aplinkui. Ir tu pamatysi jų sielas!

Ir žinok, kad tai, ką dabar išgyvenai, yra šventos malonės dovanos iš aukštųjų dievų ir kad tik gilus nuolankumas iš dėkingumo gali atverti žmogaus sielos akis!“

Viktoras šią nuostabią patirtį išgyveno keletą kartų ir kaskart jį labai sujaudino gegutės ir jos dainos grožis. Tačiau greitai gražus vaismedžių žydėjimas baigėsi, gegutė nustojo kukuoti ir nebelankė mažojo Viktoro. Prabėgo saulėtos savaitės, didelis aukštų vaismedžių sodas tankiai ir plačiai sulapojo. Vėsiame, tamsiai žaliame medžių pavėsyje hamake gulėjo mažasis berniukas, ilgėdamasis savo sparnuotos mokytojos. Vienoje iš jo knygų buvo gražus didelis kukuojančios gegutės paveikslas. Viktoras vis ją piešė ir bandė šalia jos pavaizduoti gražią jauną moterį aukso spalvos plaukais ir spindinčiomis mėlynomis akimis, kuri jam draugiškai nusišypsojo.

 

 

 

Kitas stiprus ir toks pat mistinis išgyvenimas susijęs su dviem gėlėmis – rože ir lelija, žydėjusiomis jo sode.

Vieną ankstų rytą mažasis Viktoras vėl tapė savo hamake. Jam tai labai patiko, nes kiekvienas naujas gegutės ir stebuklingosios moters paveikslas būdavo gražesnis nei ankstesnis.

Staiga jis išgirdo žmonių balsus, atsisėdo, apsidairė tamsiai žaliuose tankiai lapuotų aukštų medžių viršūnių ir kabančių šakų šešėliuose ir už kokių 30 žingsnių pro daugybę stiprių tamsiai pilkų vaismedžių kamienų ryškios saulės užlietame uogų sode pamatė seną sodininkę su savo maždaug 17 metų pagalbininku. Vėsiame tamsiame sodo gale aukštų kriaušių pavėsyje jie laistė baltas lelijas ir raudonas rožes. Padėjėjas su naščiais ką tik atnešė drungno, saulės pašildyto vandens iš netoliese esančio karpių tvenkinio. Senoji sodininkė pripylė vandens į nedidelį purkštuvą ir, pakėlusi dešinę ranką, apipurškė liekną, į 11 ar 12 metų mergaitę panašią leliją, o paskui vos per žingsnį – ryškiai raudoną rožę, panašią į rausvaskruostę 14 ar 15 metų merginą. Rožės žiedas buvo įrėmintas sodriai žalių lapų ir rūpestingai pririštas prie pagaliuko.

Šalia gražiųjų gėlių iš abiejų pusių augo dvi tamsiai pilkos kriaušės. Viktoras žiūrėjo į jas ir staiga lyg ištiktas elektros smūgio sušuko: „Juk tai dvi gražuolės merginos!“

Jis skubiai išlipo iš smarkiai siūbuojančio hamako, pridėjo prie burnos abi suglaustas rankas ir pašaukė padėjėją Janą. Tas tuoj pat priėjo. Berniukas susijaudinęs paprašė nuimti hamaką ir pririšti tarp dviejų kriaušių prie lelijos ir rožių krūmo. Janas nieko neatsakęs atrišo hamaką, paėmė kitus daiktus ir iškart viską pernešė prie lieknos baltos lelijos su auksiniais kuokeliais ir šviesiai raudonos apvalios jos sesers rožės – ši buvo beveik puse galvos aukštesnė, o jos stiebas buvo šiek tiek palinkęs prie baltosios lelijos, ir atrodė, tarsi ji būtų sodriai žaliais lapais apglėbusi siaurus savo sesers Snieguolės pečius. Rodėsi, kad ji žvilgterėjo į berniuką ir vos sulaikydama juoką šnabždėjo kažką labai linksmo savo sesei ar draugei į ausį.

Tuo metu senoji sodininkė jau buvo paėjusi kiek toliau prie gėlyno ir uogyno pakraščių ir dabar šiek tiek skubėdama vis trumpėjančiame aukštų vaismedžių šešėlyje drungnu vandeniu laistė baltas lelijas, raudoną turko kepurę, rožinės ir raudonos, baltos ir geltonos spalvų rožes. Janas sugriebė naščius ir, nieko netaręs, nuskubėjo prie netoliese esančio tvenkinio.

Dviejų švelniai vienas prie kito prisiglaudusių žiedų grožis sužavėjo mažąjį Viktorą. Jis tiesiog negalėjo atitraukti nuo jų akių. Atsigulė į hamaką ir, pasirėmęs galvą kairiąja ranka, pamiršęs viską pasaulyje, neatitraukdamas akių žiūrėjo į švelnią baltą ir didingą raudoną gėlę. Tuo metu kriaušių, po kuriomis augo abi gėlės, pavėsis pasislinko nuo gėlių ir jos sužibo šiltoje, rausvai geltonoje ryto saulės šviesoje.

Lelija švietė neįtikėtinai balta ir auksine spalvomis, o didelis rožės žiedas – sodriu akinamu raudonumu. Viktoras paskendo šiame švytėjime. Ir pajuto, kad kasdienės paprastos ir lėkštos mintys bei jausmai paliko jo sielą. Jo siela tapo be galo plati. Joje nebuvo nieko – tik nuostabių gėlių švytėjimas.

Viktoras nesiliovė žiūrėti į gėles ir jam atrodė, kad šis švytėjimas teka į jo sielą, ji vis šviesėja ir platėja. Jų stebuklingoje šviesoje tai, kas realu ir nerealu, susikeitė vietomis. Ir vieną akimirką jam pasirodė, kad švytėjime jis vis aiškiau mato švytinčias abiejų gėlių sielas. Švytinčios lelijos ir rožės sielos tapo visiškai realios, matomos. Viktorui atrodė, kad jis gali jas paliesti arba paimti į rankas kaip kokį sunkų akmenį ar geležies gabalą.

Taip! Jis tikrai matė jų sielas. Lelijos siela buvo labai jauna, mergaitiškai liekna, siauraveidė, rimta, blyški, baltu šydu apgaubta moteris, apkabinusi kitą kiek stambesnę, apvaliaveidę, rausvaskruostę merginą, kurios kūną nuo pečių iki pėdų gaubė rausvas šydas. Ir lelija prabilo, jos žodžiai skambėjo auksu ir sidabru berniuko širdyje:

„Ateik pas mus ir pamatyk, patirk, kaip aukštosios dieviškosios būtybės kuria gyvybę ir visą pasaulį. Mūsų didžioji amžinoji motina – aukščiausioji dievaitė amžinoji Saulė kartu su kitais aukščiausiais dievais – tai begalinės gyvybės ir gyvybingumo jūra. Jie siunčia į žemę gyvybinę energiją! Ji yra visų rožių žiedlapių gyvoji jėga, dėl jos jie klesti ir turi nuostabias formas.

 

Pažiūrėk į mane!

Aš esu gyvoji kiekvieno balto lelijos žiedo jėga ir formuoju jį, kol tampa gražiausias. Didžioji motina Saulė kiekvienai iš begalybės gėlių savo gyvais spinduliais siunčia gyvybinę energiją, jomis rūpinasi! O kai Saulės atsiųstas baltosios lelijos spindulys susitinka ir susijungia su spinduliu, nešančiu paukščio sielą, gimsta nuostabi baltoji gulbė.

O kai žmogaus siela susitinka su Saulės atsiųstu baltosios lelijos spinduliu, jis tampa dieviškai gražiu jaunos moters kūnu. Ir visi, kurie mato ją, kurie žavisi ja, regi joje šios lelijos sielą ir grožį.

O kai žmogaus siela susitiks su dieviškosios Saulės atsiųstu nuostabiu mano sesers rožės spinduliu, jis taps rožės grožio jaunu kūnu. Todėl visi, kurie žavėsis ja, matys šios rožės sielą ir grožį.

Ateik pas mus, pasikalbėkime, ir tu viską išgyvensi ir suprasi.“

Viktoras žiūrėjo ir žiūrėjo į švytinčią leliją. Paskendo jos šviesoje. Atrodė, kad pati Saulė šviečia iš jos. Jautėsi, lyg plauktų šioje šviesoje ir ji keltų vis aukščiau ir aukščiau, virš saulėto sodo, žalio ir žydinčio kaimo, artimų ir tolimų aukštų miškų. Ir čia dangiškai mėlynoje, melsvoje, skambioje tuštumoje jo sielos gilumoje sušvito didžiulė geltona saulė. Ir kuo aukščiau jis kilo, tuo nuostabesnė buvo jos šviesa. Jai aprašyti jau netiko įprasti būdvardžiai, tokie kaip „nežemiška“, „nuostabi“, o jos spalvoms netiko įprasti spalvų pavadinimai, tokie kaip „rožinė“, „mėlyna“, „balta“, „geltona“. Jos švytėjimą buvo galima tik apytiksliai išreikšti daiktavardžiais „nuolankumas“, „meilė“, „gerumas“, „išmintis“, „grožis“, „harmonija“!

„Tai štai kodėl taip dažnai gėlės, gyvūnai ir žmonės tokie panašūs į soduose, pievose ir miškuose augančias gėles. Štai kodėl tarp žmonių yra „lelijų“, „rožių“ , „pakalnučių“, „karčiai saldžių nakvišų“, „saulėgrąžų“. Jis prisiminė, kaip tėvas iš gretimo miško pakraščio parnešė augalą su žiedais – karklaviją, kad Viktoras suspaustų jį ir įdėtų į savo didelį herbariumą. Viktoras norėjo tai padaryti, bet staiga išsigando, nes pamatė, kad šis žiedas – tai gražuolė maždaug 12 metų kaimyno dukra. Dažnai eidama pro namą ir pamačiusi jį sėdintį prie atviro lango ir piešiantį ji prieidavo ir paprašydavo ją nupiešti. Mat Viktoro paveikslai neretai būdavo stebėtinai tikroviški ir dėl to tapo labai populiarūs kaime.

Nors Viktoras jau mokėjo pakenčiamai gerai skaityti, bet rašė dar labai prastai. Vis dėlto ant labiausiai vykusio, tikroviško mergaitės portreto šalia jos vardo prirašė „karklavijas“. O savo herbariume prie augalo pavadinimo užrašė mergaitės vardą. Nuo tada jis visada prie kiekvieno augalo parašydavo į jį panašaus žmogaus vardą arba gyvūno pavadinimą.

Kai jausdavosi geriau ir galėdavo atsikelti, jis taip pat leisdavo laiką prie savo didelio herbariumo, tvarkydavo gėles ir žiedus, kuriuos rado pats ar septyniolikmetis Janas, senosios sodininkės padėjėjas, arba atnešė tėvas. Kiekvieną augalą kruopščiai priklijuodavo prie specialaus lapelio.

Kartą Viktoras griuvėsių krūvoje rado nuodingą drignę tuščiaviduriais, nuobodžiais, purvinais geltonais žiedais ir lipniais lapais ir iš karto atpažino seną kaimo moterį, kuri dažnai vakarais lankydavosi pas mamą ir pasakodavo ypač jaudinančias istorijas. Ir Viktoras vis piešė jos veidą su nuobodžiomis geltonomis akimis. Įdomu, kad ir ji pati ne kartą kalbėjo apie tą nuodingą augalą. Pasakojo, kad kai kurios senos moterys ir netgi jaunos merginos drignės sultimis trindavo viena kitos kūnus Valpurgijos naktį. O tada ant krūminių šluotų ir raguotų juodų ožkų ar šernų skrisdavo į velnio balių. Tas balius vykdavo Harco kalnuose, ant Blockenbergo kalno. Klausytojai labai norėjo, kad ji papasakotų ir apie šiuos skrydžius. Tačiau besijuokdama keistu, konvulsiniu juoku ji visada atsisakydavo.

O tamsiai ruda, blizganti, lyg lakuota gėlė, kurią Janas atnešė iš sodo Viktoro kolekcijai, buvo stebėtinai panaši į septyniolikmetę merginą iš gretimo kaimo. Jos garbanoti plaukai buvo to paties rudai auksinio atspalvio, kaip ši gėlė žiūrėjo jos tamsiai rudos akys.

Daugiausia lankytojų pas Viktorą būdavo sekmadieniais. Jie dažniausiai atvykdavo iš šio, gretimų ar net iš tolimesnių kaimų pasižiūrėti Viktoro paveikslų ir kiekvienas norėjo, kad Viktoras jį nutapytų.

Lankytojai jį girdavo, sakydavo, kad taps žinomu dailininku, o mamai už kiekvieną paveikslą dovanodavo vištos kiaušinį. Tačiau dėl ligos ir neišvengiamos mirties rizika, kad mažasis dailininkas taps išdidus ir arogantiškas, gaudamas tokį didelį atlygį, buvo maža. Be to, tėtis ir mama jam nuolat aiškino, kad puikybė ir arogancija, ypač jauno žmogaus, būtų labai kvaila, nes tai nėra jo paties nuopelnas. Šią dovaną jis gavo dar lopšelyje iš gerosios fėjos. Ir ši dovana gali būti brangiausias lobis ir didžiausias turtas visam gyvenimui, jei veda žmogų į gilų dėkingumą, kuklumą ir nuolankumą.

Pamažu Viktoras vis geriau suprato pasaulį. Jis suvokė, kad gėlės, kiti augalai, žvėrys, paukščiai, žmonės – visi jie turi giminingas sielas. Dėl to gėlėje gali būti žmogus, o žmoguje gali būti žvėris ar paukštis. Jie giminingi dėl to, kad visų jų sielos gimsta iš to paties šaltinio, juos siunčia Saulė. Juos pagimdo jos spinduliai, pilni džiaugsmo ir baimių, ir šie spinduliai teikia jiems gyvybinę energiją, šiais spinduliais jie šviečia augdami ir žydėdami, džiaugdamiesi gyvenimu. Jo kolekcijoje vis gausėjo įvairiausių „žmonių-gėlių“, „žmonių-gyvūnų“, „žmonių-paukščių“.

Viktoras žiūrėjo į nerūpestingus saulėtus drugelius, darbščias gelsvas bites, knibždančias prie įvairiaspalvių žiedų. Atrodė, kad jie reikalingi žiedui, priklauso jam, jie ir žiedas neatskiriami ir negali gyventi vienas be kito. Kodėl jie neatskiriami?

Ir mažojo dailininko vaizduotė pradėjo ieškoti atsakymo į tą klausimą. Viktoras buvo tikras, kad jie susijungė labai seniai. Tikriausiai tai įvyko dar tais laikais, kai Žemė buvo begalinė ugnies jūra. Tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo ugninė gyvybės, gyvybingumo, gyvos jėgos jūra. Ši ugninė gyvybė kunkuliavo. Joje vis gimdavo didžiuliai, įvairiaspalviai, spindintys, gyvybingumą skleidžiantys žiedai. Jie šaudavo aukštai į kosmoso tamsą. Ten jie kurį laiką žydėdavo neįsivaizduojamu grožiu, paskui lėtai nusileisdavo į gyvybės jūrą. O virš ugnies jūros sklandė pirmosios tamsesnės, silpnesnės, tačiau gigantiškos ugninės būtybės. Retkarčiais jos nusileisdavo ir pabučiuodavo ryškiaspalvius, kvepiančius žiedus, ir gyva šių žiedų šviesa apšviesdavo didžiulę gyvūno sielą, visiškai ją užpildydavo. Ir tai buvo pirmieji milžiniški žiedai ir pirmieji drugeliai.

Vėliau Žemė pasikeitė. Atsirado kieta žemė, sodai, pievos ir miškai. Drugeliai ir žiedai pasidarė visai maži. Dabar jie gimsta ne iš ugnies, o iš nejudančio apvalaus kiaušinėlio, iš kurio atsiranda vikšras ir vėliau chrysalis (lėliukė). O žiedas dabar atsiranda iš šiltos dirvos ir saulės šviesos. Bet po milijonų metų jie vis dar kartu ir vis apkabina, bučiuoja vienas kitą.

Žiemą jau gyvendamas Greifsvalde Viktoras patyrė tris ypatingus išgyvenimus. Pirmoji patirtis buvo susijusi su Carlo Loewe baladėmis „Erlkönig“ ir „Meister Oluf“. Mama jas puikiai dainavo, o tėvas akompanavo jai pianinu.

Antrąjį išgyvenimą sukėlė didelis tėvo herbariumas su labai gražiai presuotais augalais. Viktoras dažnai panirdavo į jų formas ir spalvas. Jis žiūrėdavo į juos plačiai atmerktomis akimis, kol stiebo forma, lapai, žiedai virsdavo spalvotu rūku, o jame jis įžiūrėdavo mažą elfą, žvelgiantį į jį draugiškai ir kartu atidžiai. Ir kiekvienas elfas buvo panašus į pažįstamą žmogų – Viktoras pavadindavo augalą to žmogaus, o žmogų – to augalo vardu. Elfas ir augalas jam susiliedavo.

Trečioji patirtis, palikusi jam gilų įspūdį, – apsilankymas Botanikos institute, kuriame buvo surinkta gausi labai didelių, nuostabių spalvotų augalų savo natūralioje aplinkoje paveikslėlių kolekcija. Ir Viktorui atrodė, kad šie augalai, jų žiedai – sveikinimai iš tolimų laikų. Tai buvo aukštos palmės, pro kurių didingus ir grakščius kamienus kylant saulei jūros krante buvo matyti iš tolimų kraštų atvykę vienuoliai, jie priblokšti ištiestomis rankomis puolė ant kelių ir susidėję delnus žemai nusilenkė. Jiems pasirodė, kad švelniame ilgų plunksniškų lapų ošime išgirdo neaprėpiamos jūros ir begalinio dangaus giesmę: „O aukščiausioji pasaulio išganymo aušra. Su didžiausiu nuolankumu lenkiamės tau ir aukojame tau savo meilę!“

 

 

Tačiau įdomiausia jam buvo keistas jausmas, kurį sukėlė šie žiedai. Čia buvo ir žiedų, kurių Viktoras dar niekada nebuvo matęs ir piešęs. Bet jam atrodė, ne, ne atrodė – jis aiškiai jautė, kad kažkada juos matė. Jie buvo jam keistai pažįstami, lyg tai būtų žmonės, kuriuos kadaise jis labai mylėjo, o vėliau pamiršo ir dabar, praėjus daugybei metų, vėl pamatė. Ir jam atrodė, kad jie taip pat žiūri į jį, nori jį apkabinti ir paklausti: „Ar prisimeni?“

Vieną tamsų prieškalėdinį žiemos vakarą tėvas netikėtai aprengė sūnų ypač šiltai ir abu išėjo į pilką, melsvai šaltą žiemos orą. Sniegas tankiais mažais sūkuriais krito žemyn. Vos už kelių žingsnių gatvėje degė žibintai, bet už sniego sūkurio jie buvo vos matomi. Gatvėje ir šaligatvyje iškilo pusnynai.

Viktoras suprato, kad tėvas vedasi jį į netoliese esantį Botanikos institutą. Bet, jam droviai paklausus, kodėl jie ten eina taip vėlai vakare, kai visi jau miega, tėvas paslaptingai atsakė, kad Viktoras turėtų ten pasveikinti savo karališkąją seserį Viktoriją regiją, kuri atvyko dviem ar trims naktims. Tėvas paaiškino, kad jos vardas Viktorija, o regija reiškia „karališkoji“. Ši taip vadinama pirmiausia dėl neįprasto dydžio: ji kelis kartus didesnė už įprastus lelijų žiedus. Be to, stebuklingai keičia savo spalvą: pirmą naktį yra akinamai balta, o antrą, kartais ir trečią žiedas tampa rožinis. Tai buvo įdomu!

Viktorui pasidarė dar įdomiau šiltame instituto koridoriuje pamačius daugybę nepažįstamų žmonių. Visi jie pirko bilietus ir vėliau laukė, kada prasidės jų susitikimas su stebuklingąja gėle.

Bet jo tėvui nereikėjo nei sumokėti, nei laukti. Senas baltaplaukis naktinis sargas davė jam ilgą raktą, ir tėvas su sūnumi vėl išėjo į šaltą sniego audros sūkurį, akivaizdžiai sustiprėjusį, ir apsnigtu sodo taku tamsioje prieblandoje priėjo prie apsnigto stiklinio namo. Tėvas išlaisvino duris nuo sniego krūvos, atrakino, ir abu iš atšiauraus, šalto sniego sūkurio per slenkstį įžengė į nepaprastai šiltą, drėgną, melsvą šiltnamio prieblandą. Buvo justi švelnus gėlių kvapas. Aplinkui kaip tamsūs šešėliai stovėjo žemos palmės, sultingi bananų medeliai, aukšti, storu sniego sluoksniu padengtą tamsų stiklinį stogą siekiantys kokosai ir finikai. Viktoras prieblandoje matė ir kitų, jam dar nepažįstamų tropinių medžių kontūrus. Tėvas uždarė duris, paėmė Viktorą už rankos ir jie perėjo į kitą stiklinę patalpą. Čia buvo šiek tiek šviesiau. Joje buvo nedidelis tvenkinys. Jo paviršiuje plūduriavo baltos vandens lelijos. O virš miegančio vandens savo lapus ir įvairiaspalvius – baltus, raudonus, geltonos ir egiptietiškos mėlynos spalvų – žiedus kėlė Indijos lotosai.

Kita stiklinė patalpa buvo dar įdomesnė. Kai tėvas atidarė duris, juos sutiko tvanki karšto oro srovė. Karšti garai nešė banguojantį, saldžiai aitrų gėlių kvapų debesį. Dešinėje ir kairėje nuo durų bei toliau šoninėse sienose buvo nedideli prožektoriai, iš visų pusių ryškiai apšviečiantys tvenkinio centrą ir didelį, karališkai didingą, sniego baltumu žėrintį vandens lelijos žiedą. Jis buvo tikrai didžiulis – kokius keturis kartus didesnis už žmogaus veidą. Didžiulis švytintis baltas žiedas atrodė šiek tiek pakilęs virš lapų, kurie dengė visą gana didelio tvenkinio vandens paviršių. Tie lapai buvo tokie dideli, kad ant jų būtų galėjęs išsitiesti ne per sunkus suaugęs vyras. Tvenkinys didesniojoje patalpoje buvo aptvertas žema, maždaug dviejų pėdų aukščio, siena. Mažų žibintų spinduliai iš visų pusių stengėsi prasiskverbti pro šiltą, gniuždantį gėlių kvapo prisotintą rūką, kad susijungtų didžiuliame, spinduliuojančiame, kerinčiame karališkame žiedo veide. Ir žiedas kaip saulė spinduliavo tvenkinio prieblandoje. Spindulių kraštai šiek tiek pataikė ir į didžiulius lapus, supančius karališką žiedą.

Dėl to jis atrodė įrėmintas šviesos rato.

Viktoras ir jo tėvas akimirką negalėjo nei pajudėti, nei atitraukti akių nuo šio stebuklo. Tikriausiai būtent šis neatpasakojamas susižavėjimas ir tirštas gėlių kvapas paveikė Viktorą. Jis staiga išsilaisvino iš tėčio rankos, perlipo per žemą sieną ir neįprastai mikliai kaip žebenkštis dideliais žaliais lapais nubėgo link neįtikėtinai gražios ir didelės karališkos gėlės!

Tėvas, supratęs, kas vyksta, labai išsigando. Jis pamanė, kad Viktoras po akimirkos atsiklaups prieš brangiąją gėlę, apkabins, pradės bučiuoti ir taip sulaužys ar net sunaikins ją! Tačiau Viktoras tik atsiklaupė prieš ją, išskėtė į ją rankas ir vis žiūrėjo į savo karališkąją seserį. Ir vėl viskas pasakiškai pasikeitė. Prieš jį jau buvo ne gėlė, o nuostabi liekna moteris. Ji buvo su saulėta, aukso geltonumu švytinčia ir žalia suknele. Ji su didingu gerumu ir meile žiūrėjo į jį.

Ir vėl viskas pasikeitė. Savo vaizduotėje Viktoras staiga pamatė dvi aukštas auksines arfas. Jos buvo labai didelės. Arfos pakilo aukštai į dangaus mėlynę, o jų stygos buvo saulės spinduliai. Šias stygas lietė dviejų elfų rankos. Ir arfų garsai susiliejo į nežemiškų harmonijų bangas. Šios bangos virsdavo didingais kalnais ir giliais slėniais. Kalnai buvo vis galingesni ir galiausiai sublizgėjo mėlyną dangų siekiančios baltos viršūnės.

1914 metų spalį Viktoro tėvas atvyko į Ragnitą (Ragainę). Jis buvo paskirtas vyresniuoju mokytoju Ragainės mokytojų seminarijoje.

Kitą mėnesį į Ragainę atvažiavo ir visa šeima. Tai buvo debesuotas lapkričio rytas. Laukus dengė melsvai pilkas rūkas. Būtent tą dieną vos atvažiavęs Viktoras pirmą kartą išgirdo iš savo tėvo apie lietuvius. Tėvas pasakė, kad tai jau beveik išnykusi tauta, turinti labai seną, balsių gausią kalbą. Ragainėje ir jos apylinkėse gyvenančių lietuvių sūnūs lanko Ragainės mokytojų seminariją, kurioje jis dabar dėstys. Jie čia rengiami tapti vokiečių kalbos mokytojais. Tėvo pasakojimas apie lietuvius ir ypač jo žodžiai, kad ši tauta greitai išmirs, keistai sujaudino Viktorą. Lyg prieš jį būtų ką tik atsivėrusios durys į netikėtą naują pasaulį. Nepaisydamas kelionės nuovargio, jis iškart paprašė leisti pasimatyti ir pasikalbėti su kuriais nors lietuviais.

Tėvas atnešė du storus enciklopedijos tomus ir surado straipsnius apie lietuvius ir lietuvių brolius prūsus. Paaiškino, kad prūsai – tai ankstesni Rytų ir Vakarų Prūsijos gyventojai, kuriuos visiškai sunaikino vokiečių riterių ordinai. Tėvas pasakė, kad po pusantros valandos prasidės paskaitos, į kurias ateis studentai lietuviai, ir Viktoras galės susipažinti su jais. Po pusantros valandos jie abu išėjo iš mokyklos į kiemo rūką. Tėvas nuvedė Viktorą prie uždarytų mokyklos kiemo vartų ir liepė čia laukti.

Tai, ką Viktoras išgirdo iš tėvo ir ką perskaitė knygoje, padarė jam didelį įspūdį. Jis nekantriai laukė ir pro rūką žiūrėjo į tuščią, jau nuimtą lauką. Taip žiūrėdamas pamatė ten kai ką įdomaus. Pro rūką buvo matyti rausvai gelsvos ugnies liepsnos. Aplink ugnį judėjo neryškūs, vos matomi tamsūs šešėliai. Šis vaizdas – pro tirštą rūką šviečianti ugnis ir judantys tamsūs šešėliai – buvo kažkoks paslaptingas, kaip staigus prisiminimas iš tolimų dienų apie kažką, kas seniai paskendo gilioje užmarštyje, bet dabar staiga atgijo. Viktoras sužavėtas žiūrėjo į rausvai geltonas liepsnas ir paslaptingas tamsias tai pasilenkiančias, tai atsitiesiančias figūras. Jis pamiršo viską aplinkui, nieko nematė ir nebegirdėjo mokyklos kiemo triukšmo. Jam rodėsi, kad trys figūros, iš pradžių dėl rūko neryškios, pradėjo artėti. Iš tikrųjų jos greitai priartėjo. Tai buvo trys, regis, dar labai jauni vyrai, skubriai žingsniuojantys link mokyklos. Priartėję jie draugiškai nusišypsojo jam. Visi trys mėlynakiai, vienas jų atrodė kiek vyresnis, buvo blyškaus ir lieso veido, rimtomis, šiek tiek liūdnomis, bet labai protingomis akimis. Jis ištraukė iš kišenės raktą, greitai atrakino vartus ir visi įžengė į mokyklos kiemą. Visi trys labai mandagiai, net šiek tiek iškilmingai pasisveikino su Viktoru.

Viktoras taip pat pasisveikino ir sau pačiam netikėtai paklausė:

– Ar jūs lietuviai?

Jie sustojo. Vyriausias iš jų kiek patylėjo ir vėliau ėmė kukliai kalbėti švelniu balsu:

– Esame lietuviai iš mažo gretimo lietuviško kaimo. – Jis parodė ranka į tą pusę, kur pro tirštą rūką buvo matyti laužo liepsnos. – Tai yra mūsų kaimas, mūsų ugnis, mūsų laukas. – Nusišypsojęs tyliai pridūrė: – Ir mūsų rūkas. – Linktelėjo ir jau garsiau pasakė: – Visi sveikiname ponaitį atvykus į naujus namus ir linkime jam sveikatos ir laimės! Sakykite, kuo mes, lietuviai, galime padėti?

Ir „ponaitis“ pažvelgė į pro rūką rausvai gelsvai žaižaruojančią ugnį ir nedrąsiai paklausė:

– Prašau pasakyti: kaip lietuviškai vadinasi „das Feuer“?

Vyresnysis atsisuko į laužą ir beveik iškilmingai lėtai tarė:

– U-g-n-i-s!

Tai buvo pirmasis lietuviškas žodis, kurį išgirdo Viktoras. Jis pirmą kartą nuskambėjo jo ausyse, ir jam dabar švelniai aidėjo: „U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!“ Tai buvo gražus, iškilmingas garsas. Jis pagalvojo, kad tikriausiai taip pat gražiai ir iškilmingai skamba dangaus sferos. Viktorą apėmė keistas jausmas. Atrodė, lyg jis kažkada seniai galbūt gražiuose sapnuose jau buvo girdėjęs šį stebuklingą žodį „u-g-n-i-s“.

Tada Viktoras pažvelgė į mėlynas jaunuolio akis ir tarė:

– Norėčiau išmokti lietuviškai! Norėčiau mokėti kalbėti lietuviškai! Ar jūs arba kiti lietuviai norėtumėte man padėti?!“

Atsakymo ilgai nebuvo. Visi trys žiūrėjo į žemę liūdni, sutrikę ir tylūs, tarsi pabudę iš sunkių, niūrių minčių, galiausiai vyresnysis prislopintu balsu pasakė:

– Ponaiti! Visi lietuviški žodžiai, tokie kaip „s-a-u-l-e-l-ė“, „miela saulė“, „m-ė-n-u-l-i-s“, „mielas mėnulis“, tikriausiai yra tokie pat skambūs. Bet… Gražuolė lietuvių kalbos sesuo – prūsų kalba – jau mirusi, nužudyta vokiečių ir jų riterių ordino. Lietuvių kalba dar gyva. Kadaise ja kalbėjo nesuskaičiuojama daugybė lietuvių, kurie arė savo laukus virš Insterburgo, Labiaus, Frydlando. Dabar jų nebėra, liko vos keli kaimai. O greitu laiku nutils ir išnyks amžiams ir gražioji lietuvių kalba! Vietoj jos visur bus kabama tik vokiškai! Geriau išmokite kokią nors kitą kalbą!

Visi tylėjo ir žiūrėjo į keistą ugnį. Ir staiga Viktorui iš vidaus kilo jam neįprasta nepaklusnumo, pasipriešinimo banga, ir ji prasiveržė žodžiais:

– Na, tada aš būsiu paskutinis, kalbantis lietuviškai!

Mokyklos kiemas buvo beveik tuščias.

Du jaunesnieji nusilenkė ir per didelį kiemą nuskubėjo prie mokyklos įėjimo. Vyresnysis šiltai paspaudė Viktorui ranką ir dideliais žingsniais, bet neskubėdamas nuėjo per jau visiškai tuščią mokyklos kiemą. Tik dabar „ponaitis“ pajuto, kad vyresnis lietuvis įkišo jam į ranką kažką kieto – tai buvo raktas nuo mokyklos kiemo vartų. Viktoras nusileido ant akmens prie vartų ir vėl pažiūrėjo į raktą dešinėje rankoje. Raktas švytėjo kaip spindintis auksas tamsiuose vartų rėmuose. Su juo Viktoras galėjo vėl atrakinti kiemo vartus ir išeiti. Tai buvo raktas į tiršto rūko gaubiamą lauką, į keistą laužą, į kažkur rūke paskendusį mažą Lietuvos kaimelį. Jie visi kvietė jį ir laukė jo.

Jį apgaubiančiame rūke ir tyloje Viktoras išgirdo tylų, bet aiškų balsą: „Dabar šis auksinis raktas tavo. Tai priminimas apie šį susitikimą, tai tavo meilė ir tavo užduotis.“

Naujas šeimos butas buvo mokyklos pastate. Grįžęs į jį Viktoras pasijuto labai pavargęs, atsigulė į lovą ir kietai užmigo.

Pabudo tik vėlyvą popietę. Išgirdo tėvą sakant:

– Jis nekarščiuoja, pulsas irgi normalus!

Jo mama ir tėvas kalbėjosi su maždaug 21 metų mergina. Ji buvo apsirengusi keistais, neįprastai ryškių spalvų drabužiais.

Kai Viktoras pažiūrėjo į ją, ji draugiškai nusišypsojo tarsi senam pažįstamam. Mama pasakė:

– Tai Grita iš Pa… oi, negaliu ištarti! Ji lietuvė ir atėjo su savo gražiu lietuvišku kostiumu mums prisistatyti, nes nuo rytojaus ji padės man atlikti namų ruošos darbus.

– Taip pat galėsiu ponaičiui pasakyti lietuviškų žodžių, jei jis to paprašys, – pridūrė Grita.

 

 

 

„Ponaitis“ neryžtingai paspaudė jai ranką ir vis žiūrėjo į Gritą, tarsi ji būtų graži sapno būtybė ir jam pabudus galėtų išnykti. Tamsus lapkričio rūkas lauke, matyt, buvo išsisklaidęs, ir už Gritos pro aukštą tarnybinio buto langą švietė aukso geltonumo vakaro saulė. Šviesiai mėlynos Gritos akys tyliai žiūrėjo į Viktorą. Jos gelsvi plaukai buvo supinti į dvi tvirtas kasas, o šios kaip vainikas apvyniotos aplink jos gražią galvą. Nuo mėlynai siuvinėto liemens, ilgo karolių vėrinio su dideliais geltonais skaidriais gintaro karoliukais ir plačių, žiedų baltumo, blizgančių marškinių rankovėse nuo pečių iki siaurų riešų leidosi įmantriai austas raudonas diržas su daugybe keistų violetinių siuvinėjimų. Tamsiai žalias klostuotas sijonas kabojo nuo klubų iki kulkšnių, siauros pėdos buvo apautos baltomis kojinėmis ir panašiais į sandalus geltonais odiniais batais. „Ponaitis“ vis žiūrėjo į Gritą išplėstomis akimis ir galiausiai tyliai lyg giliai nustebintas paklausė:

– Pasakyk man: kaip tavo kalba vadinasi „der Bernstein“?“

Grita akimirką tylėjo plačiai atmerkusi mėlynas akis. Tada abiem rankom paėmė didelį gintarą, kabantį ant tamsiai mėlyno liemens, ir iškilmingai prabilo:

– G-i-n-t-a-r-a-s.

Viktoro mamai šis žodis patiko, ji nustebusi pasakė:

– Lietuviškas žodis gražiai skamba! Matote, koks skaidrus yra gintaras ir kaip geltonai šviečia! Vokiškai jis vadinasi „Bernstein“. Šis žodis man atrodo proziškas, per daug paprastas.

Viktoro tėvas išėjo iš kambario ir po akimirkos grįžo su storu enciklopedijos tomu. Atsisėdo prie stalo, rado reikiamą straipsnį ir linksmai pasakė:

– O dabar paklausykime, ką apie gintarą ir jo pavadinimus sako mokyti žmonės.

„Gintaras kilęs vadinamuoju tretiniu laikotarpiu. Šis laikotarpis buvo prieš maždaug milijoną metų. Tai buvo dar iki keturių ledynmečių, kai iškilo aukščiausi šiandieniniai kalnai, tokie kaip Himalajai, Kordiljeros, Kaukazas, Alpės ir kt. Žemė buvo apaugusi gigantiškais medžiais, panašiais į dabartines pušis. Tuo metu šie didžiuliai spygliuočiai suformavo milžiniškus, nepraeinamus pirmykščius miškus didžiulėje pelkėje, ten, kur dabar banguoja žydra Baltijos jūra, kurią romėnai vadino Mare Balticum. Galingos audros laužė šių medžių stiebus ir šakas. Iš lūžio vietų gausiai liejosi sakai. Jie tirštėjo ir pamažu virto šiais gražiais akmenimis. Mokslininkai abejoja, ar tuo metu jau egzistavo žmonės. Tikriausiai jie atsirado šiek tiek vėliau, pirmojo ledynmečio pradžioje. Bet nuo pat atsiradimo, nuo pirmojo žmonijos kultūros periodo – paleolito – žmonės jau ieškojo gintaro, jį apdirbinėjo ir nešiojo kaip populiarų ir geidžiamą papuošalą.

Dabartinės vokiečių kalbos žodis „Bernstein“ atsirado apie 1550 metus. Jis buvo pasiskolintas iš vieno ankstesnių vokiečių kalbos dialektų, vadinamosios Niederdeutsch – žemutinės vokiečių kalbos. Šiame dialekte „deginti“ turi formą „bemen“, todėl iš pradžių žemutinės vokiečių kalbos žodis „Bemenstein“ reiškė „degantis akmuo“. Bet ilgainiui vokiečiai pamiršo pradinę šio žodžio reikšmę ir gintaro pavadinimas „degantis akmuo“ („Bemenstein“) po truputį virto beprasmiu „Bernstein“.

Senovės graikai ir jų protėviai apie gintarą žinojo ir labai jį vertino jau prieš 3000 metų. Jie gintarą vadino „elektron“, šis pavadinimas kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio „elektor“, reiškiančio „blizganti saulė“ ar „šviesos dievas“. Dėl to iš „elektor“ kilęs žodis „elektron“ reiškė „priklausantis šviesos dievui“ ar „priklausantis saulei“.

Tuo pačiu žodžiu graikai vadino ir lydinį iš keturių dalių aukso ir vienos dalies sidabro. Jis taip pat buvo naudojamas kaip papuošalas. Tačiau gintaras jiems patiko labiau.

Gintaro graikams atgabendavo romėnai ir arabai. Jiems tekdavo pavojingai plaukti į „Gintaro pakrantę“ per audringas, šiurkščias Šiaurės ir Baltijos jūras. Buvo galima iš to krašto gintaro atgabenti ir sausuma. Bet šis kelias buvo dar pavojingesnis – per tamsius pirmykščius miškus ir pelkes. „Gintaro pakrantėje“ gyveno žmonės, vadinami aisčiais, tikriausiai tai buvo prūsai ir lietuviai.

Lotynų kalboje gintaras buvo vadinamas „volkanus“, tai reiškia „ugnies dievas“. Kitas jo pavadinimas „sucinum“, t. y. „sukietėjusios sultys“. Jis kilo tiesiog iš lotyniško žodžio „sucus“, reiškiančio „sultys“: mat romėnai buvo labai blaiviai mąstantys, praktiški ir lakia vaizduote nepasižymintys žmonės.

Tačiau iš kur atsirado aisčių – prūsų ir pačių lietuvių protėvių – žodis „gintaras“, mokslininkai negali paaiškinti. Mat šis žodis nepalyginti senesnis nei visi kiti pavadinimai ir atsekti jo kilmę jau sunku.“

Skaitydamas tėvas vis dažniau sustodavo ir susimąstydavo. Tai, ką jis čia sužinojo apie nežinomus, „beveik išnykusius“ lietuvius ir jų mįslingą žodį „g-i-n-t-a-r-a-s“ buvo per daug keista. Kambaryje tvyrojo gili tyla. Šiltos rausvai gelsvos vakaro saulės šviesos srovės tekėjo į kambarį pro jo platų langą. Spinduliai krito ant gražios Gritos figūros spalvingais nacionaliniais drabužiais. Grita plačiai atmerktomis mėlynomis akimis įdėmiai sekė tėvo žodžius. Buvo matyti, kad ji pasitiki savimi, bet kartu yra kukli, neįkyri.

Kitą kartą – tai buvo sekmadienis – mergina specialiai užėjo pas juos. Ji vilkėjo tokiais pat gražiais drabužiais, bet Viktorui pasirodė dar gražesnė. Grita pasisveikino su visais, priėjo prie Viktoro ir padėjo priešais jį gintaro gabalą. Gintaras buvo daug didesnis už tuos, kurie puošė jos suknelę.

Jis buvo permatomas, gražios sodriai geltonos spalvos. Viktoras atsargiai jį pakėlė. Akmuo buvo didelis, bet nesunkus. Jo kraštai buvo neaštrūs, suapvalinti. Nieko keisto: jis pragulėjo jūroje milijoną metų! Ir nebuvo šaltas kaip kiti akmenys. O įdomiausia – jo viduje Viktoras pamatė kažkokį vabzdį ilgomis, bejėgiškai išskėstomis kojomis. Tai buvo tragedijos, įvykusios prieš milijoną metų, reliktas.

Ir, žiūrėdamas į jį, Viktoras pamatė didžiulius, tamsiai žalius, glaudžiai susipynusius tropinius medžius. Tai buvo miškas be pradžios ir pabaigos, tai buvo žalia jūra, kuri užpildė viską nuo žemės iki aukščiausių, dangų siekiančių viršūnių. Viktoras įsivaizdavo juos taip ryškiai, kad net pajuto sunkų kvapnų orą šiame miške.

Tai buvo visiškai kitoks pasaulis – toks didelis, toks paslaptingas ir toks žiaurus! Čia visi, kaip ir šis uodas, desperatiškai kovojo už savo gyvybę. Ir kiekvienas, kaip ir jis, galiausiai žuvo. Tačiau kiekvieno jų vietą tuoj pat užėmė kiti, taip pat desperatiškai norintys gyventi.

O vėliau Viktoras pamatė, kaip šis pasaulis žūsta. Jis matė didžiules, nenumaldomas, ugnines katastrofas, nušluojančias šį pasaulį nuo žemės paviršiaus, o jo vietą užėmė begalinis vandenynas. Iš vandenyno gelmių pradėjo kilti juodi, aštrūs, pikti kalnai ir ant jų vėl prasidėjo gyvenimas.

Viktoras vis žiūrėjo į gintarą ir įsivaizdavo žmogų, kuris prieš daugybę metų, lygiai kaip jis dabar, paėmė šį akmenį į rankas ir pamatė šį sveikinimą iš visiškai kitokių pasaulių. Tikriausiai šis žmogus buvo visai kitoks nei Viktoras: jis buvo graikas, persas, skitas ar dar kitos, gal jau ir pamirštos, tautybės. Bet tada, labai seniai, žiūrėdamas į akmenį, šis visai nepanašus į Viktorą žmogus jautė tą patį, ką dabar jautė Viktoras. Kaip ir Viktoras, jis laikė jį delne, jautė jo šilumą ir iš jos sklindantį geltoną švytėjimą, jis taip pat negalėjo atitraukti akių ir vis žiūrėjo į jį, bandydamas suprasti jo paslaptį. Žinoma, vėliau jis parodė šį nuostabų akmenį savo draugams ir jie ilgai apie jį kalbėjo. Kiekvienas pamatė jame ir pagalvojo kažką kita ir kiekvienas pasidalijo savo mintimis su kitais. Ir vėliau kiekvienas pažiūrėjo į šį paslaptingą akmenį ne tik savo, bet ir visų savo draugų akimis ir pamatė jame tai, ko vienas niekada nebūtų pamatęs.

Ir, žinoma, vienas jo draugas, mėgstantis keliauti, pasiėmė šį akmenį į tolimą kelionę ir parodė jį tolimų kraštų gyventojams. Ir jie taip pat nustebę žiūrėjo į šį akmenį. Ir kiekvienas taip pat pamatė jame kažką savo, ką galėjo pamatyti tik jo tautos žmonės. Ir tikrai vieną dieną atsiras žmogus, kuris surinks viską, ką žmonės žinojo ir galvojo apie gintarą, ir papasakos visoms tautoms, visai žmonijai. Ir nuo to laiko kiekvienas žiūrės į jį ne tik savo, bet ir visų kitų žmonių, visos žmonijos akimis. Ir tai atskleis jam tokį grožį, kokio niekada negalėtų pamatyti pats. Ir šis grožis suteiks jam tokį džiaugsmą, kokio jis niekada nepatirtų vienas.

Ir pasaulis pasikeis. Kiekvienas supras, koks jis laimingas, kad yra ir kitų žmonių, kad yra žmonija ir kad jis priklauso žmonijai. Jis pajaus jiems didelį dėkingumą vien už tai, kad jie yra, kad dalijosi su juo savo matymu, savo išmintimi. Ir visi taps draugais, visi mylės vieni kitus.

* *

*

Praėjo daug metų, ir Viktoras sutiko didįjį ir išmintingąjį Vydūną.

Vydūnas jam papasakojo apie antrąjį gimimą, kuris laukia kiekvieno žmogaus. Pirmą kartą žmogus gimsta, kai ateina į pasaulį ir pradeda matyti, girdėti, kvėpuoti, jausti.

Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti akimirka, kai jis gims antrą kartą. Tai bus momentas, kai jis pasijus visos žmonijos dalimi, kai pradės matyti, girdėti ir kvėpuoti kaip visa žmonija. Tai bus momentas, kai kitų žmonių jausmai ir mintys taps jo jausmais ir mintimis, kai jis supras, kad jo ir visų žmonių rūpesčiai ir likimas vienodi, supras, kad juos visus sieja bendras likimas.

Ir tai bus didysis momentas. Tai bus antrasis jo gimimas. Šį kartą jis gims ne tik kaip gyva būtybė, bet ir kaip žmogus, kuriame gyvena visa žmonija.

Klausydamas Viktoras prisiminė lietuvaitę ir jos gintarą. Ir pagalvojo, kad gal tai buvo ta akimirka, tas antrasis gimimas, apie kurį kalbėjo Vydūnas.