PASTABOS APIE MANO GYVENIMĄ

Verdainės šventnamio varpai gaudė, kaip sekmadienį 1868 m. kovo 22 d. atskiras stojaus į juslėmis patiriamą pasaulį. Maniau čia esmiškai gyvėsiąs ir tuo kitus tam skatinsiąs. Protauti ir visa ką veikti miklinausi tėvų namuose, liaudies mokykloje, tėvo mokinamas, toliau mokytojų seminarijai paruošiančioje įstaigoje Pilkalnyje ir pačioje seminarijoje Ragainėje, patsai kiek tik išgalėdamas visokių žinių kaupdamasis ir kartu stengdamasis gyvenimą permanyti.

Ėjau mokytojo pareigas Kintuose, Šilutės apskr. nuo 1888 iki 1892 m. ir Tilžėje nuo 1892 iki 1912 m. vidurinėje mokykloje, tam ir tokioms mokykloms būti vedėju išlaikęs kvotimus Karaliaučiuje. Tuo pačiu laiku vasaros metu lankiausi Greifsvaldo (Greifswald), Halės (Halle) ir Leipcigo (Leipzig) universitetuose ir nuo 1913 iki 1919 m. Berlyno (Berlin) universitete.

Nuo 1895 m. buvau kartu ir veiklus tautinio gyvumo narys, mokinau jaunų lietuvių būrelius giedoti, dainuoti ir vaidinti, rengiau su jais toliau tautines šventes, mokinau to norinčius lietuvių kalbos, sakiau Tilžėje, Klaipėdoje ir tada visoje Lietuvoje kalbas, kuriomis tikėjau žadinąs žmones sąmoningesniam gyvenimui, rašiau rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams ir kūriau pradėjęs 1898 m. visokius veikalėlius, veikalus ir raštus tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingoms tautos reikmėms patenkinti. Numaniau esąs stiprinamas tautos, kuri aiškiai apreiškė jaučianti mano esmę savo gyvume, kai kuriems ir menkinant mano dovių reikšmę, neleidžiant kūriniams veikti [taip], kaip galėtų.

Norėčiau, savo gyvenimą baigdamas, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir kitus tam skatinęs, bet norėčiau tautai dar ir suteikti tokį kūrinį, kurio šviesa niekaip negalėtų būti niaukiama.

Kiek atskiras vienas tautos sūnus, atskira viena tautos dukra šviesėja, grožėja ir taurėja, tiek jie šviesina, grožina ir taurina visą tautą.

MLLM, Vydūno fondas

Autobiografija parašyta 1937-04-20 „Mažosios Lietuvos“ studentų draugijai

R.Tagorė

PRAKILNIOSOS GIESMĖS

Gitanjali

Tu, mano gyvybės gyvybe!

Visumet pasistengsiu

savo kūną švariu laikyti.

Žinau, jog sąnariuos mano

gyvas yra tavo kvapas.

Visumet pasistengsiu

neteisybę nuo manymo šalint.

Žinau, jog teisybė, tai tu,

kurs vienas tik dvasioje mano

uždega išminties šviesą.

Visumet pasistengsiu

blogumus iš širdies išvaryti

ir žydrą laikyt savo meilę.

Žinau, jog tu turi sostą

Mano širdies šventykloj.

Visuomet pasistengsiu

savo darbu apreikšti tave.

Žinau, jog tavo galybė

duod man veikimui jėgų.

ù ù ù

Esmi čia, tau giesmėms

giedoti. Tavo name

kertelėje mano vieta.

Tavo pasaulyje neturiu

aš jokio darbelio. Ir gyvybę

nevertą išliet tegaliu gaidomis.

Kad prieis tyliosios tavo tarnybos

valanda tamsioj naktovidžio

šventykloj, liepki man, viešpati,

ateit pas tave ir giedoti.

Kad rytmečiui auštant

bus stygos auksinės arfos

suderintos, paaukštink mane

man liepdamas ateiti akivaizdon tavo.

ù ù ù

Visaip mane pasaulyj laiko,

kurie mane čia myli.

Kitoks su savo meile tu!

Yra didesnė ji už jųjų.

Mane tu išvaduoji.

Jeib jų aš nepamirščiau,

manęs palikti vieno

jie nedrįsta niekuomet.

Bet dienos eina – nyksta –

Tavęs nėra matyti.

Nors nešaukiu tavęs maldoj,

nors nelaikau tavęs širdyj,

tačiau gi už mane

vis tavo meilė laukia –

ji laukia mano meilės.

Verstos šios giesmės pasinaudojant vertimu vokiečių kalbon. Nėra rašytos jos eilėmis, bet laisvais į posmelius tvarkytais sakiniais. Mėginta taipo jau rašyti antrąją šių giesmių. Bet pirmoji ir trečioji, kaip matyti, kitaip verstos.  Vds. [Vydūnas]

 

 

 

MANO DANGUS

Mano širdis, girinis paukštis, susirado savo dangų tavo akyse.

Jos yra rytmečio lopšys, jos yra žvaigždžių valdžiava.

Mano giesmės paskendo jųjų gelmėse.

Tik leisk man skrist į tą dangų, į jo vienatvės bekraštybę!

Tik leisk man praskleist jos debesis, ir išplėsti sparnus jos saulėtume!

R. Tagorė, Daržininkas (versta iš anglų kalbos)

VISI MES VALDOVAI

Visi mes esame valdovai

mūsų karaliaus valdžiavoj.

Jeigu taip nebūtų, kaip galėtume ir lūkėti

jįjį savo širdyj pasitikti!

Mes veikiame, kaip norime,

tačiau darome tik vis, ko jis nori.

Nesame grandinių pririšti

prie pakojų vergų valdovo.

Jeigu taip nebūtų, kaip galėtume ir lūkėti

jįjį savo širdyj pasitikti.

Mūsų karalius gerbia mūsų kiekvieną.

Taip mat gerbia save pati asmenybė.

Joks vargas negali mus apkalti,

negali apsupti melo pylimais.

Jeigu taip nebūtų, galėtume ir lūkėti

jįjį savo širdyj pasitikti.

Mes vargstame keliui susirasti,

ir taip jįjį prieiname pagaliau.

Niekuomet negalime pragaišt

tamsios nakties bedugniuose.

Jeigu taip nebūtų, galėtume ir lūkėti

jįjį savo širdyj pasitikti!

R. Tagorė, poema iš dramos Tamsaus kambario valdovas (versta iš vokiečių kalbos)

 

Iš J. V. Gėtės

FAUSTO TROŠKIMAS

Širdis, nebgeisdama daug sužinoti,

Nūnai visiems skausmams tur atsiverti,

O kas žmonijai visai dovanota,

Norėčiau viduje širdim sugerti,

Dvasia gelmes ir aukštybes pasiekti,

Smagumą ir kančias jos įsitiekti,

Lig jos esmės su savąja didėti,

Ir pagaliau kaip ji pats subyrėti.

Getė, Faustas (I dalis, 3 reg.)

Dėl filosofo Vydūno ir dailininko Algimanto Švėgždos atminimo įamžinimo Vokietijoje

 

Pažymėtina, kad darbą dėl Vydūnui bei A. Švėgždai skirtų atminimo lentų Berlyne buvo pradėjusi prieš keletą metų Lietuvos Respublikos Ambasadoje Vokietijoje kultūros atašė dirbusi Raminta Lampsatis (Lampsatytė). Deja šis reikalas dabar pamirštas. Dėl Vydūno atminimo įamžinimo memorialine lenta Detmolde buvo kalbama su Lipės apskrities vadovybe dar 1991 m. Vydūno palaikų perlaidojimo metu bei 1992 m. atidarant kuklią Vydūnui skirtą ekspoziciją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Tokiam sumanymui buvo pritarta ir pažadėtas bendradarbiavimas jo įgyvendinimo atveju. Prisimintina, kad Lipės apskrities vadovybė padengė didžiausiąją dalį su Vydūno palaikų perlaidojimu bei minėtosios ekspozicijos atidarymu susijusių išlaidų, rūpinosi šių akcijų organizaciniais bei viešinimo reikalais. Gaila, kad tolesnis bendravimas šia linkme nebebuvo pakankamai aktyviai vystomas. Vydūno atminimo puoselėjimu Detmolde nebesirūpinant mūsų valstybės institucijoms, prieš keletą metų buvo uždaryta ir kukli mąstytojui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje. Jos atkūrimu ir atnaujinimu taip pat reikėtų pasirūpinti.

Vydūno draugija tikėdama, kad tarpvalstybinio bendradarbiavimo lygiu šis iškilių mūsų kultūros veikėjų atminimo įamžinimo klausimas bus sėkmingai sprendžiamas, pati pasižada pagal galimybes konsultacijomis ar kitokia forma prie to sprendimo prisidėti.

Pagarbiai,

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Vydūno draugijos pirmininkas

Su mumis geriausia susisiekti:

Vaclovas Bagdonavičius

Didlaukio 27-69, LT-08320 Vilnius

E. paštas: vacysbag@gmail.com

Tel.: 2 764 692 n., 8 689 71300 mob.

Dvidešimt metų, kai į gimtą žemę sugrįžo Vydūno palaikai

Vacys Bagdonavičius

1991-ji Lietuvos istorijon įrašyti kaip ypatingi. Jų pradžioje buvo patikrintas tautos pasiryžimas laisvei. Šį kartą tam patikrinimui prireikė skaudžios kraujo aukos. Šimtai tūkstančių be jokios dvejonės tai aukai pasiūlė savo gyvybes. Likimas iš tų šimtų tūkstančių pasirinko vieną seserį ir trylika brolių. Beveik visi kaip vienas sakėme laisvei „Taip“ vasario 9-ąją. Su tuo žodžiu lūpose į kapus lydėjome ir liepos 31-osios aukas. Dvasios stiprybė laimėjo, auka buvo priimta, ir, baigiantis rugpjūčiui, skausmo ašaras pakeitė iškentėto džiaugsmo ašaros. Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.

Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868–1953) palaikus. Tasai sugrįžimas buvo prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems priminė apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmino Tada tikėjome, jog tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose, jog mūsų tautos gyvenimas klostysis taip, kad po keliolikos metų mūsų laisva valstybė pasirodys besanti, kaip kadaise sakė Vydūnas, „viena iš aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Po dvidešimties metų tenka apgailestauti, kad taip, deja, neatsitiko, kad savo pačių lūkesčių nepateisinome, nes pasukome ne visai ta kryptimi, kurion rodė gimton žemėn amžinam poilsiui grįžusiojo tautos didžiadvasio mums paliktoji išmintis. Gal tojo grįžimo sukakties prisiminimas padės prisiminti, kam išties laisvi tapome, kokią savo ėjimo kryptį esame beprarandą ir kad dar nevėlu ton vydūniškosios išminties nužymėton kryptin sugįžti.

Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėtos šimtmečio sukakties (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio sukaktį švenčiant (1988). Nuo tada imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1988 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Jį sprendžiant būtų realiai įgyvendinamas vienas iš pagrindinių draugijos užsibrėžtų tikslų – prisidėti prie Vydūno atminimo įamžinimo. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, draugija apie Vydūno idėjų sklaidą, jo atminimo įamžinimą bei sureikšminimą primena valstybės institucijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, ragina sukurti mąstytojo 125-mečio sukakčiai paminėti valstybinę komisiją. Kaip ypač neatidėliotinas reikalas nurodomas Vydūno palaikų perlaidojimas Lietuvoje. Kaip rašoma draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus 1990 m. lapkričio 22 d. kreipimesi į Lietuvos Respublikos AT (Atkuriamojo Seimo) pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, „nedelsiant reikia pargabenti iš Detmoldo (Vokietija) Vydūno palaikus, nes nėra kam prižiūrėti kapo. Pasibaigus kapo vietos užpirkimo laikui, kapas gali būti visai panaikintas“. Ilgai nelaukti dėl Vydūno palaikų perlaidojimo draugiją energingai ragina Vokietijos lietuviai, ypač tiesiogiai kapo priežiūra besirūpinantis evangelikų kunigas Vasario 16- sios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas Fricas Skėrys, kurio vardu kapas 1983 m. buvo užpirktas paskutinį kartą. Šiuo reikalu draugijai neduoda ramybės ir Lietuvos visuomenė. Draugijos iniciatyva svarstoma, kur turėtų būti to kapo vieta: Vilniaus Rasos, Klaipėda, Tilžė (dabartinis Sovietskas), gimtieji Jonaičiai, Rambynas? Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. „Siūloma Vydūną palaidoti prie Rambyno (Šilutės raj.) esančiose kapinaitėse, į kurias amžinam poilsiui sugrįžtų ne tik Vydūnas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos įžymieji žmonės, – rašoma minėtame kreipimesi į V. Landsbergį: „Reikalinga parengti šių kapinaičių, galinčių tapti Mažosios Lietuvos panteonu, sutvarkymo projektą bei jį realizuoti.“ Tokiam pasiūlymui pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Tų metų rugpjūtį Vydūno draugija kartu su Šilutės rajono valdyba spaudoje („Lietuvos aide“, „Tiesoje“) paskelbė kvietimą talkon tvarkyti labai apleistas Bitėnų kapines, į kurias atguls Vydūno palaikai. Atsiliepiant į tą kvietimą vieną rugsėjo vidurio šeštadienį tose kapinaitėse gimė labai graži didelė talka, kurion suvažiavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos bei Karaliaučiaus krašto. Įvyko tarsi stebuklas: beveik neįžengiamais brūzgynais pavirtusi, visų užmiršta, vandalų lobių ieškotojų nuniokota aplinkinių kaimų lietuvininkų amžinojo poilsio vieta per dieną vėl tapo šviesiomis kapinėmis su atstatytais kryžiais bei gražiai besirikiuojančiais antkapiais, išryškintais kapų kauburėliais, netgi su išvaduotomis iš sulaukėjusios augmenijos daugiametėmis prieš kelis dešimtmečius sodintomis gėlėmis. Po tos didžiosios talkos, laukiant Vydūno palaikų sugrįžimo, kapinės buvo dar labiau švarinamos.Tuo rūpinosi Šilutės rajono savivaldybė, vietos seniūnija, talkino vietos žmonės bei aplinkimnių mokyklų moksleiviai. Siekiant kapines apsaugoti nuo miško žvėrių jos buvo aptvertos pinta vielos tvora. Buvo taip pat sutvarkytas į kapines nuo plento vedantis kelias.

1991 m. spalio 3 d. į Vokietiją su Lietuvos Respublikos institucijų įgaliojimais tvarkyti Vydūno palaikų pargabenimo reikalus išvyko Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius (jis buvo paskirtas perlaidojimo komisijos pirmininku). Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai. Jai ir buvo pavesta grįžtant parvežti didžiojo išminčiaus palaikus.

Dalyvaujant Lipės apskrities vadovybės, Kauno savivaldybės delegacijos, Vydūno draugijos nariams, Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovams spalio 14 d. senosiose Detmoldo kapinėse Vydūno palaikai buvo ekshumuoti ir perkelti į naują karstą. Iki spalio 16 d. jie buvo saugomi toje pat kapinių koplyčioje, kurioje buvo pašarvoti 1953 m. vasario mėn. Visas su ekshumacija ir išlydėjimu susijusias išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia. Spalio 16 d., dalyvaujant Vokietijos lietuvių bendruomenės nariams, kun. Frico Skėrio ir Valterio Banaičio maldomis Vydūno palaikai išlydimi į kelionę Lietuvon. Po pusantros paros trukusios kelionės Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. vakare. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke, kur buvo susirinkę daugybė pasitinkančių žmonių, keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Ruošiantis sutikti grįžtančius Vydūno palaikus buvo padaryta labai daug: pertvarkyta ir gražiai apipavidalinta salė, kaimiško audimo drobėmis užklota pakyla karstui, tauriam susikaupimui nuteikė apšvietimas, vestibiulyje į ateinančius Vydūnas žvelgė iš didžiulio tapyto portreto. Iš viso to, kas buvo padaryta, dvelkė ypatinga dvasia, švytėjo ypatinga aura… Negailėdami laiko ir jėgų iš peties buvo pasidarbavę savivaldybės tarnautojai, kultūros darbuotojai, bibliotekinkai, dailininkai, techninis personalas. Didelė rūpesčių našta teko kultūros skyriaus vedėjui Sauliui Sodoniui, daug sielos įdėjo ir ypatingą kūrybingumą parodė dailininkės vilnietė Eva Labutytė ir klaipėdietė Sofija Kanaverskytė, muzikinę ritualo dalį ruošusieji talkininkai. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, jojo giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V. Landsbergio žodis. Toliau – lydint didžiulei miniai iš visos Lietuvos suplūdusių žmonių, paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. 1991-ųjų metų skausmus iškentėjusi, kraujo auką atidavusi, paskutinius vergovės retežius nusimetusi, suvargusi, bet nepalūžusi Lietuva atidavė pagarbą Tam, kuris jos buvo ypač nusipelnęs ir kuriam ji iki tol taip ir nebuvo atiduota. Taurus žmonių susikaupimas reiškė ne tik pagarbą, bet gerokai daugiau – suvokimą to, jog kartu su šventomis relikvijomis grįžta atsiminimas didžiulio dvasios klodo, kurio pats turėjimas daro didelę garbę. Pati laidojimo apeiga, atrodė, žymi ne atsisveikinimą, o veikiau pakilusios tautos susitikimą su nešėju tos dvasios, kurios dabar labai reikės, gal net labiau negu tada, kai ji užgimė. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas Saulis Sodonis, AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė Stefanija Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras Kornelijus Platelis, evangelikų vyskupas Jonas Kalvanas (vyresnysis). „Prieš akis dar ilgas Vydūno grįžimo kelias į mūsų protus, širdis, sielas, kelias daug ilgesnis negu nuo Detmoldo iki Rambyno. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje,“ – prie kapo duobės sakė Vydūno draugijos pirmininkas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant daugybės žvakių šviesoje iškilo lietuvininkų kapams būdingas medinis krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953“.

Atgulus Vydūno palaikams, Bitėnų kapinės turėjo būti ne tik rūpestingiau prižiūrimos, bet ir tobulinamos, kūrybiškai tvarkomos, nepažeidžiant autentikos, pritaikant kai kurias naujoves. Jų tvarkymą prižiūri Šilutės rajono savivaldybė (2001 m. perima Pagėgių savivaldybė), vykdo iš pradžių Vilkyškių, vėliau Lumpėnų seniūnija. Daugiau kaip dešimtmetį iki savo mirties (2003) kapinių teritoriją rūpestingai tvarkė Vydūno draugijos Garbės narys bitėniškis Jonas Gudavičius.

1991 m. pabaigoje architektai Marija ir Martynas Purvinai (2002 m. jie išrenkami Vydūno draugijos Garbės nariais) parengia Vydūno kapo bei visų kapinių sutvarkymo projektą, kuris apsvarstomas valstybinėse kultūros ir paveldosaugos institucijose bei visuomenėje. Pagal šį projektą kapinės pradedamos formuoti kaip MažosiosLietuvos panteonas. Jame vėliau bus palaidotos urnos su Martyno Jankaus (1993), Valterio Kristupo Banaičio (1999), Jono Vanagaičio (2010) bei jo žmonos (2011) palaikais. Jų kapai formuojam ir ankapiniai paminklai statomi pagal M. ir M. Purvinų projektus.

Kapinių augmenijos tvarkymas patikimas šilutiškiui miškininkui Juliui Balčiauskui (2002 m. jis išrenkamas Vydūno draugijos Garbės nariu). Šį pavedimą iki savo mirties (2008) jis atlieka labai nuoširdžiai ir kūrybiškai, pasodina daug savo paties skiepytų medelių, suteikiančių kapinėms savitą koloritą. Iš savo išvestų nykštukinių eglaičių suformuoja Vydūno kapo formą, primenančią vydūniškąjį visatos simbolį.

Apie kapinių tvarkymą po Vydūno palaikų sugrįžimo J. Balčiauskas papasakojo 2004 m. gegužę rašytame laiške šių eilučių autoriui. Cituoju šį laišką: Galutiniam kapų sutvarkymui 1995 m. pavasarį buvo sutelkta Jurgio Lėbarto kuopos 20 vyrų šaulių. Talkino vietos gyventojai mokyt. Birutė ir Kazimieras Žemguliai, Daiva Žemgulytė, kapelių prižiūrėtojas Jonas Gudavičius. Prieš pradedant darbą buvo sukalbėta trumpa maldelė mirusiems. Buvo pageidauta darbo metu vengti necenzūrinių žodžių. Kapai yra mirusiųjų ramybės vieta. Sudarėme tris talkinikų brogadas: viena brigada išlygino Vydūno kapo prieigas, nes buvo kupstuotas pviršius, antra – ištiesino ir iškirto kapų taką, trečia – pažymėtose vietose sodino augmeniją. Kapinaitės kruopščiai apsodintos tam kraštui būdingais augalais. Daugelis J. Balčiausko aukotų medelių buvo skiepyti ir formuoti. Iš viso daugiau kaip 100 vienetų. Dienos darbą baigus buvo sugiedotas Jurgio Zauerveino Mažosios Lietuvos himno „Lietuviais esame mes gimę“ posmelis. Sekantieji darbai – augalų priežiūra bei antkapių formavimas. Darbą kapinaitėse dėmesingai vertino ir moraliai parėmė tuo metu buvę Šilutės rajono savivaldybės merai p. A.Balčytis ir Š. Laužikas. Transportu ir viskuo kas reikalinga padėjo savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyrių vadovai p. A. Plikšnys, p. S. Sodonis. p. V. Griškevičienė, Fr. Bajoraičio vardo bibliotekos direktorė p. D. Užpelkienė, Šilutės muziejaus direktorė p. R. Šikšnienė, Šilutės rajono paminklosaugininkė p. N. Lauraitienė, Miškų ūkio vyr. miškininkas p. V. Aušbikavičius. Aukotojai, talkinikai visi dirbo nelaukdami padėkos, skatinami kilnių vidinių impulsų. Jie sakė: „Niekas niekam neskolingas, triūsiame savo krašto labui“.

Po Vydūno palaikų grįžimo į kapinių tvarkymą iš karto įsitraukia ir Vydūno draugija. Po perlaidojimo atėjus kitai – 1992-ųjų metų – vasarai, Bitėnuose jaukioje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje išdygsta vydūniečių palapinių miestelis: prasideda iki šiol tebesitęsianti draugijos kasmetinių vasaros stovyklų era. Stovyklų programa turininga ir įvairi: gilesniamVydūno idėjinio ir kūrybinio palikimo pažinimui skirti pokalbiai ir diskusijos, susitikimai su Vydūną pažinojusiais ar Mažosios Lietuvos praeitį menančiais, ją tyrinėjančiais žmonėmis, dabartiniais šio krašto gyventojais – kuo nors pasižymėjusiais ar paprastais kaimiečiais, ekskursijos po aplinkines vietoves, istorijos ir gamtos paminklų lankymas, vakarai su dainomis prie Rambyno aukuro. Tačiau bene svarbiausią šios programos dalį sudaro veikla, susijusi su Vydūno ir jo benražygių amžinojo poilsio vietos – Bitėnų kapinių – tvarkymu. Būtent toji veikla ir buvo pagrindinis stovyklos organizavimo motyvas. Pirmųjų kelių stovyklų metu tvarkoma kapinių ir jų prieigų teritorija – ryškinamas pagrindinis takas, ravimi kapai, netoliese atrandamas šaltinėlis, iš kurio suformuojamas šulinėlis, prie jo padaromi laipteliai, o jo vandeniu laistomi pasodinti želdiniai, nušienaujama ne tik plotas prie įėjimo į kapines, bet ir visi kelio iš Bitėnų kaimo į kapines pakraščiai, išvalomas gana platus pakelės miško ruožas. Tiek vietos žmonių, kuriuos savo laiške minėjo J. Balčiauskas, tiek vydūniečių stovyklautojų triūso dėka kapinių ir jų prieigų teritorija tapo šviesi, jauki, tauriam susikaupimui nuteikianti.

Tačiau kas vasarą čia iš visos Lietuvos susirenkantiems Vydūno draugijjos nariams vis didesnį rūpestį ėmė kelti tai, kam padaryti nebeužteko vien darbščių rankų ir pačių paprasčiausių įrankių – kastuvų, grėblių, laistytuvų bei maišų šiukšlėms išnešti, bet ką padaryti verkiant reikėjo. Su gražiai sutvarkyta iš sunykimo išgelbėtų kapinių teritorija labai kontrastavo jas juosianti išiklaipiusi pintos vielos tvora, kuri paprastai naudojama ūkio reikalams. Vien ji dvelkė nepagarba už jos gulintiems. Ji tebuvo tik iš bėdos – kad kapų ir juos puošiančių želdinių nenuniokotų miško žvėrys. Dar labiau akį rėžė iš statybinės armatūros suvirinti kreivi šleivi laikinieji kapų vartai. Suprantama, visi suvokė, kad toks kontrastas negalės akių badyti amžinai, kad kažkada kažkam reikės jį panaikinti, juo labiau, kad į kapines vis dažniau ėmė užsukti ekskursijos bei pavieniai turistai, tarp jų ir užsieniečiai. Į Vydūno draugijos užuominas, kad gražiai pradėtą kapinių tvarkymo darbą reikėtų gražiai ir užbaigti (o tam užbaigimui reikia gerų medžiagų ir bent šiokių tokių lėšų), tuometiniai vietos valdžios atstovai atsakydavo pritariamai linksėdami ir sakydami, kad kol kas tam dar sunku rasti reikalingų finansinių resursų. Visus (ir pačius vydūniečius) tada gąsdino galimi milžiniški kapinių aptvėrimo išlaidų mastai. Mat, buvo orientuojamasi į M. ir M. Purvinų kapinių sutvarkymo projektą, pagal kurį tvora turėjo būti iš akmens ir metalo. Apie tokio projekto įgyvendinimą tuo laiku galima buvo tik fantazuoti. Vydūniečiai bent savo mintyse ieškojo išeities. Ir surado. Tardamiesi su projekto autoriais jie pasiūlė tą projektą supaprastinti ir jam įgyvendinti panaudoti pačią prieinamiausią ir pigiausią vietinę medžiagą – medieną. Tiktai vartams reikėtų klinkerinių plytų bei metalo. Architektai tokiam pasiūlymui pritarė ir netrukus pateikė jį atitinkantį naują kapinių tvoros ir vartų projektą. Vydūniečiai nedelsdami ėmėsi jį įgyvendinti. Gavę tam įgyvendinimui vietos valdžios sutikimą, jie pirmiausia ėmėsi vartų statymo. Iš tęstinio projekto „Vydūno idėjų sklaida ir atminimo įamžinimas“, o taip pat rėmėjų sukauptų lėšų draugija nupirko reikalingą metalą, surado studijas neseniai baigusį metalo kalyba užsiimantį jauną dailinką Edmundą Liudavičių, kuris pagal Purvinų projektą nukaldino metalinę vartų dalį. Buvo nupirktos ir reikalingos klinkerinės plytos. 1998 m vasaros stovyklos metu vydūniečiai darbavosi, kad netrukus Bitėnų kapinių lankytojai į jas įeitų pro gražius vartus, kad juos pasitiktų rimčiai ir susimąstymui nuteikiantis tuose vartuose iškaltas Vydūno posakis Spindulys esmi begalinės šviesos. Baigę darbą vydūniečiai po pastatytais vartais užkasė laišką ateities kartoms. Vydūno draugija apmokėjo ir vartų statymo darbuose talkinusios vienos Šilutėje veikusios statybų firmos pateiktą sąskaitą už medžiagas ir darbą. Vartai iškilmingai buvo atidaryti 1998 m. rugpjūčio 8 d. kasmetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ metu.

Gražūs Mažosios Lietuvos tradiciniams labai artimi kapinių vartai išties džiugino apsilankančiųjų akį, ir atrodė kaip čia nuo amžių buvę, o nelabai kokia vielinė tvora mažiau į tą akį bekrito. Padarę gerą pradžią, lėšų savo sąskaitoje beveik neturintys vydūniečiai tikėjosi, kad jų iniciatyvą tęs vietos institucijos ir iš savo resursų parūpins tvorai reikalingas medžiagas. Kartu tikėjosi, kad galės prie projekto tąsos prisidėti savo darbu. Tačiau apie jokias iniciatyvas iš niekur nieko nesigirdėjo. O laukti geresnių laikų vydūniečiams irgi nebesinorėjo. Tačiau iš kur, beveik neturint pinigų, nusipirkti gana nemažai medienos? Buvo manoma aktyviau paieškoti rėmėjų, kreiptis į vieną ar kitą fondą ir taip šį tą sukaupus nupirkti bent pirmam darbų etapui reikalingos medžiagos. Tačiau pasitaikė gera proga reikalą sutvarkyti paprasčiau. 2001 m. pradžioje buvo įsteigta Pagėgių savivaldybė. Tų metų, berods, vasarį šios savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo surengtas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ pirmojo tomo pristatymas. Jame dalyvavo ir naujosios savivaldybės meras Vaclovas Algirdas Mišeikis bei kiti valdžios atstovai. Tarp leidinio pristatytojų buvo ir Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius. Jis išdrįso kreiptis į merą dėl Bitėnų kapinių tvarkymo tąsos ir dėl galimybių parūpinti tam tvarkymui reikalingos medienos, kurios neturėtų trūkti savivaldybės teritorijoje besidriekiančiuose miškuose ir kurią apdoroti galėtų bet kuri iš čionai veikiančių lentpjūvių. Kreipimasis buvo iš karto išgirstas, ir sutartu laiku atitinkamos formos medinių tvoros statinių tos vasaros stovyklautojams buvo pristatyta tiek, kiek tuo kartu jų reikėjo. Sulaukta ne tik tų statinių, bet ir reikalingos pagalbos transportu, apdorojant metalo detales, gręžiant skyles betoniniuose stulpuose ir pan. Visu tuo nuošidžiai ir su užsidegimu rūpinosi ir savų tarnybos rūpesčių nestokojantis tuometinis savivaldybės administracijos vadovas Remigijus Kelneris. Tvoros statiniai buvo tvirtinami draugijos nusipirktais varžtais, pastatytoji tvora dažoma irgi draugijos įsigytais dažais. 2001 m. vasaros darbai ėjosi gana nelengvai, nes nebuvo patirties, tveriant reikėjo prisitaikyti prie gana sudėtingo reljefo, įveikti kitokias kliūtis, nuolat ieškoti detalių, apie kurių reikalingumą nebuvo numatyta iš anksto. Tačiau vartus įrėminanti fasadinė tvoros dalis buvo pastatyta nepriekaištingai.

Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Kitų metų darbai ėjo greičiau ir sklandžiau. Bitėnų kapinių tvorą stovyklaujantys vydūniečiai baigė tverti 2006-ųjų vasarą. Tada iš Šilutės muziejaus, kur buvo saugojamas nuo metalines raides lupnėti ėmusių vandalų, prie Vydūno kapo buvo sugrąžintas iš Detmoldo atsivežtasis antkapinis akmuo. Taip buvo baigtas keletą metų trukęs Vydūno draugijos vykdytas projektas, kurį medžiagomis ir kitaip, be minėtųjų Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių, Lumpėnų seniūnijos, dar rėmė UAB „Lumpėnų Rambynas“, Šilutės miškų urėdija, Rambyno regioninio parko direkcija, Teofilio Dargelio IĮ., UAB „Germeta“. Projektui naudotos iš Vydūno Fondo (Čikaga), Mažosios Lietuvos Fondo (Kanada), Ramintos Lampsatytės (Vokietija), LR Kultūros ministerijos gautos lėšos.

Kapinės iš tikro tapo Mažosios Lietuvos panteono statuso vertu kultūros objektu, kurį aplanko daugybė žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių, ypač Vokietijos.Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet gegužės mėnesį čia rengia kapinių šventę. Reikia tikėtis, kad čia atguls dar ne vieno šiam kraštui nusipelnusio lietuvininko palaikai, kad numatyti pastatyti kenotafiniai akmenys primins tuos išeivius ar ištremtuosius iš Mažosios Lietuvos, kurių kapai išsibarstę toliausiose šalyse ar tuos, kurių kapai taip ir liks nežinomi kur nors amžino įšalo žemėje, Sibiro platybėse ar išlyginti su žeme kokio nors sovietinio kalėjimo teritorijoje, kaip yra atsitikę su iškiliojo Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako amžino poilsio vieta tolimajame Barnaule.

Vydūno palaikų perlaidojimo, kartu Bitėnų kapinių atgimimo dvidešimtmetį prie Vydūno kapo ir ant Rambyno šiemetiniai Vydūno draugijos stovyklautojai dainomis, giesmėmis bei 1991 m. spalį sakytų kalbų pakartojimu gražiai pažymėjo rugpjūčio 3 d. Rugpjūčio 5 d. šią sukaktį paminėjo ir šiemetinės „Sueigos pas Martyną Jankų“ dalyviai, turėję galimybę susipažinti su paroda apie tai, kaip grįžo Vydūno palaikai ir kaip gūdus brūzgynas tapo jaukia ne tik šio išminčiaus, bet ir jo bendražygių bei kitų Anapilin iškeliavusiųjų lietuvininkų amžinojo poilsio buveine.

Voruta, 2011-08-20, nr. 16(730); 201- 09-03, nr. 17 (731).

Vydūno Fondo (Čikaga) dovana Vilniaus Universiteto bibliotekai

2010-ųjų metų Kovo 11-osios išvakarėse Vilniaus universiteto Biblioteką pasiekė vertinga siunta iš JAV – dvi dėžės su Vydūno knygomis, nuotraukomis, rankraščiais: dienoraščiais, užrašų knygutėmis, laiškais, kitokia medžiaga. Siuntėjas – Čikagoje veikiantis Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas. Su šiuo fondu ilgą laiką bendrauja Lietuvoje nuo 1988 m. veikianti Vydūno draugija. Gautoji siunta – irgi to bendravimo rezultatas. Fondas yra parėmęs ne vieną šios draugijos akciją – Vydūno palaikų perlaidojimą, Bitėnų kapinių tvarkymą, kai kurių knygų leidimą, konferencijų rengimą ir pan. Ilgametis Fondo valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas (1922–2007) buvo išrinktas šios draugijos Garbės nariu.

1952 m. kovo 23 d. įsisteigęs Fondas Vydūno vardu pasivadino pačiam mąstytojui sutikus. Šį vardą Fondas garbingai pateisino, nemažai dėmesio skirdamas Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti bei raštams leisti. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleista antrasis misterijos „Probočių šešėliai“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo istoriosofinio veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ leidimas (1982; „Vaga“ 2001 išleido lietuviškąjį šio veikalo vertimą ), „Mano tėvynė“ (1993 Čikagoje, 1999 Kaune; pastarojo leidimo visas tiražas padovanotas Lietuvos mokykloms). Vydūnui daug dėmesio skiriama ir Fondo leidžiamame žurnale „Mūsų Vytis“. Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, yra įrengęs nuolatinę ekspoziciją. Fondas rinko ir sukaupė su Vydūnu susijusią medžiagą, kurios didelė dalis kaip tik ir pasiekė Vilniaus universiteto Biblioteką. Didele sukauptos vydūnistikos dalimi (kopijų ir kitokiu pavidalu) Fondas pasidalijo su Vydūno draugija. Šia Fondo suteikta unikalia medžiaga galėjo esmingai praturtėti Lietuvoje leidžiami Vydūno „Raštai“ (ypač 3 ir 4 tomai), V. Bagdonavičiaus knygos „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987) bei „Sugrįžti prie Vydūvo“ (2001). Pastarosios leidimą Fondas parėmė ir finansiškai.

Svarbiausioji Fondo misija – remti studijuojantį lietuvių jaunimą. Didžiąja dalimi tai daroma teikiant lietuviams studentams paskolas. Jos buvo teikiamos Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje. Paskolos yra duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai grąžinti neprivalo. Apie 170 stipendijų išmokėta Lietuvoje. Fondas Lietuvoje įsteigė kelias vardines stipendijas, Akademinio Skautų Sąjūdžio garbės narių S. Čiurlionienės, V. Zaunienės, I. Končiaus, S. Kolupailos, B. Kviklio vardų žymenis ir premijas. Fondas taip pat skiria kasmetines premijas už sėkmingą visuomeninę veiklą. Tarp šios premijos laureatų du iš Lietuvos – LR Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius.

Nemažą Fondo lėšų dalį sudaro visuomenės suaukoti pinigai bei pajamos, gaunamos iš lietuviškų atvirukų leidimo bei platinimo. Leidyba taip pat sudaro svarbią Fondo veiklos dalį. Išleista 3 Lietuvos žemėlapiai – istorinis, iliustracinis ir topografinis, 18 knygų, tarp kurių minėti Vydūno veikalai, J. Jakšto „Nepriklausomos Lietuvos istorija“, E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ (1 t.), B. Makausko „Lietuvos istorija“, A. Merkelio „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“.

Vydūno Fondo veikla šiandien esmingai prisideda prie nepriklausomos Lietuvos stiprinimo ir yra gražus pavyzdys kaip reikia dirbti ne siekiant pelno, o kilniai aukojantis Tėvynės labui. Praėjusių metų vasarą fondas buvo apdovanotas Lietuvos tūktantmečio žvaigžde. Prieš beveik šešis dešimtmečius Vydūnas, sveikindamas lietuvių skautus išeivijoje, sakė: „Prašau Visagalio, kad būtų su Jumis ir stiprintų Jūsuose kilnų žmoniškumą, kad būtut kaip lietuviai ir kitiems pavyzdys, kuris ragina eiti tauresniu žmoniškumo taku“. Vydūno Fondas tuo taku ir eina beveik šešios dešimtys metų, palikdamas ryškius pėdsakus lietuvybės baruose.

23-ji metai Vydūno išminties šviesoje

 

Žmoniškumo svarbą nuolat primindavęs Vydūno balsas tiek einant į nepriklausomybę, tiek per jos pirmąjį dvidešimtmetį buvo girdimas, tačiau įsiklausyta į jį ne itin atidžiai. Negirdomis nuleistas ir mąstytojo perspėjimas, kad tautai būtina siekti vidinės, dvasinės laisvės, be kurios gali būti netekta ir „gyvenimo paviršiaus dalykų laisvės“, t. y. politinės nepriklausomybės. Žvelgiant į šiandienos gyvenimą, į tai kas dedasi mus supančioje išorinėje bei mūsų pačių vidinėje politinėje aplinkoje, o taip pat į tai, kiek dvasios tvirtybės, vidinės laisvės ir dorumo bei tauraus žmoniškumo teturime (o juk jie yra tikrieji tautos ir valstybės saugumo ir nenugalimumo garantai), ypač norisi, kad šį kartą tikrai būtų išgirstas vydūniškosios išminties balsas, kuris mūsų nuolat klaustų, kam laisvi esame ir ar prasmingai ta laisve naudojamės, ar užuot kilę aukštyn, nesiritame žemyn, ar nejaučiame, kad pernelyg trapi tėra išorinė laisvė, kurios gaubiama gana silpnai tevegetuoja mūsų dvasios galia. Suėjus antrosios nepriklausomybės dvidešimtmečiui, Vydūno draugija pasistengė tą vydūniškos išminties balsą ir jame skambančius perspėjimus priminti, įeikdama J. E. Prezidentei, Seimo ir Vyriausybės nariams kai kuriems Kovo 11- osios akto signatarams savo pačios pastangomis ir kaštais pakartotinai išleistą minėtąjį šimtmečio senumo traktatą. Šita Draugijos akcija pati savaime kalba, kam toji draugija yra atsiradusi ir kokia jos veiklos prasmė.

Apie tą prasmę primena ir kita minėtoji sukaktis – Vydūno palaikų perlaidojimo dvidešimtmetis. Trečiuosius savo gyvavimo metus tada ėjusi Vydūno draugija buvo šios akcijos iniciatorė bei aktyvi dalyvė. Tąja akcija irgi labiausiai buvo siekta ką tik laisvę atgavusiai tautai priminti sugrįžimo prie vydūniškosios išminties svarbą. O ji, toji svarba, nesumažėjusi, gal net padidėjusi ir šiandien. Tą 1991 m. spalio vidurio įvykį ir jo intenciją prisimindamas negaliu sugalvoti nieko naujo prie to, ką pasakiau tada. Tad kai ką iš to pasakymo drįstu pakartoti dabar: „Vydūnas vėl atsiranda tarp mūsų, tarsi tai būtų ne tik prieš trisdešimt aštuonerius metus laikinam poilsiui jį guldžiusiųjų valia, ne tik karštas mūsų noras, bet ir paties Aukščiausiojo valia. Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti savo keliu, eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar esame tikrai žiną, kur būtent reikia eiti ir koks svarbiausias to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, galgi net svarbiausio? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties kupinų filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose, ar jis, tas svarbiausias dalykas, nesklandė tilžiškių giedotojų dainose ir giesmėse, ar jis nebuvo įkūnytas šito nediduko lieso žmogaus gyvensenoje ir elgsenoje? Ir ar ne dėl to svarbiausio dalyko ir reikia atsiversti tuos traktatus, dramas bei rašinius ir netgi bent kiek panašiai pabandyti pagyventi, kaip tasai nedidelio ūgio ilgaplaukis išminčius gyveno? Ar nereikia pabandyti pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti kuo tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti? Lietuvai, įgijusiai pirmąją nepriklausomybę, Vydūnas padovanojo dvi įstabias knygas – „Mūsų uždavinį“ ir „Tautos gyvatą“. Jos abi tais laikais buvo geriausias kompasas savo kelio ieškančiai Lietuvai. Tik į tą kompasą pažiūrėta atsainokai. Lietuva ir be to kompaso apgraibomis iš esmės ėjo jo rodoma kryptimi, bet daug kur ir be reikalo klaidžiojo.

Nedarykime panašios klaidos ir mes, antrosios nepriklausomybės kūrėjai ir įtvirtintojai. Paimkime kadaise nuošalėn stumtelėtą kompasą ir leiskime laisvai veikti jo rodyklei. Pamatysime, kad tasai kompasas visai nesurūdijęs, kad jis veikia nuostabiai tiksliai ir puikiai ir kad mūsų dienomis jis tinka galgi net labiau, negu anuomet, kai buvo sukurtas. Negalvokime, kad, to kompaso vedini, nuklysime į bevaisių svajonių plynias, o realybėje, kasdieniniame gyvenime tapsime skurdžiais. Toks kompasas iš tikro būtų nereikalingas. Gerai įsijautę į vydūniškąją išmintį, aiškiai suvoksime, kad ji žmogų veda į viešpatystę tokių galių, kurių veikiamas jis taps ir pakankamai dvasingas, ir pakankamai pasiturintis. Tik ši išmintis pabrėžia, kad pagrindinis žmogaus, tautos ir visos žmonijos tikslas – dvasinis laisvėjimas, o visa kita – priemonės šiam tikslui vykdyti.

Šiandien mes vykdome šventųjų relikvijų sugrąžinimo į joms skirtą vietą aktą. Tačiau prieš akis dar ilgas Vydūno sugrįžimo į mūsų protus, širdis, sielas kelias, daug ilgesnis negu kelias nuo Detmoldo iki Rambyno. Tai kiekvieno iš mūsų ir visos mūsų tautos kelias į tikrąją laisvę, į tikrąją laimę, į didžiąją santarvę su savimi ir pasauliu, į gyvenimo pilnatvę ir harmoniją. Tebūnie šis kelias kuo trumpesnis ir greitesnis, o vydūniškoji išmintis tebūnie tikrasis orientyras tame kelyje.“

Vydūno draugija dar prie šią akciją tam ir įsikūrė, kad tasai kelias, kuris, atrodė, tada atsivėrė, nebūtų pamestas, kad Vydūnui parodyta pagarba neliktų tik gražiu į istorijos archyvą padėtinu faktu, o nuolat primintų apie „Mūsų uždavinyje“ minėtą Dievnamį, šventovę, kurion tuo keliu reikia eiti ir ragintų eiti nesustojant.

Vykdydama šį sau išsikeltą uždavinį draugija jau 23-ji metai pagal savo pajėgumus daro tai, kad būtų kuo prieinamesnis Vydūno išminties lobynas, kad toji išmintis būtų kuo aiškiau suprantama, kad kuo žinomesni būtų jos radimosi kontekstas ir intencijos, kad kuo labiau išryškėtų jos sąsajos su mūsų aktualijomis. Draugijos pastangomis išleistas į keturis tomus tilpęs vydūno filosofinis palikimas, tiesiog legendine tapusi istoriosofinė knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, rinktinė rusų kalba, į dvitomį sudėta jo publicistika ir eseistika, leidžiami grožiniai kūriniai, jaunimui skirti jo tekstų rinkiniai, išleistos trys fotografuotinos knygos – minėtasis „Mūsų uždavinys“, pagrindinis filosofinis traktatas „Sąmonė“, jaunimui skirta apysakėlė „Kaimo didvyris“, netrukus tokiu pat būdu bus išleista „Tautos gyvata“. Pastarieji leidiniai įgalina pažinti autentiškąjį Vydūną su originalia betarpiškai jo dvasią atspindinčia rašyba. Turime net 10 autorinių Vydūno gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B. Aleknavičius, V. Bagdonavičius, D. Kaunas, A. Martišiūtė, R. Palijanskaitė, R. Tamošaitis, kolektyvinį straipsnių rinkinį. Vydūno kūrybinį palikimą bei plačiašakę kultūrinę veiklą aptariančių straipsnių skaičius bus peršokęs kokius 200. Išleisti 2 Vydūno muzikiniam palikmui skirti CD. Yptingai džiugus faktas – labai išsamus Vydūno, kaip lietuvių literatūros klasiko, pristatymas akademinėje XX a. lietuvių literatūros istorijoje. Ankstesnėse literatūros istorijose jis būdavo pristatomas kaip marginalinis kokios trečios eilės dramaturgas. Pažymėtinas ir kitas didžiulės svarbos faktas – Vydūnas grąžintas į į mokykų programas, iš kurių prieš keletą metų buvo išbrauktas. Dabar jis pristatomas kaip viena iš ryškiausiųjų XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Aktyviausi vydūniečiai perskaitė daugybę pranešimų tarptautinėse ir Lietuvije vykusiose konferencijose, kai kurias patys organizavo ar rengė kartu su kitomis įstaigomis bei organizacijomis – Klaipėdos universitetu, Lietuvos Rericho draugija. Be draugijos neapsiena kartu su Rericho draugija rengiami Etikos forumai, kurių bent 2 vyko LR Seime. Seime buvo pristatytas ir „Mūsų uždavinys“. Perskaityta daugybė švietėjiško pobūdžio paskaitų visuomenei, švietimo ir kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Draugija pati rengia ar groja pirmu smuiku rengiant didesniųjų Vydūno sukakčių minėjimus, iš kurių ypač pažymėtini gimimo 125-mečio ir 140-mečio, mirties 50-mečio minėjimai.

Graži bendradarbiavimo gija Vydūno draugiją sieja su Čikagoje šeštą dešimtmetį veikiančiu Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondu, kuris ne kartą yra parėmęs draugijos vykdomus projektus. Didysis to bendradarbiavimo rezultatas yra tas, kad šis Fondas Vilniaus universiteto rankraštynui perdavė didžiulę savo sukaupto Vydūno palikimo dalį, kurioje ne tik knygos, išeivijoje publikuota medžiaga, bet ir svarbūs rankraščiai – dienoraščiai, laiškai, straipsniai.

Draugijos veikimo dėka Vydūnas išniro iš Lietuvoje beveik 50 metų trukusios užmaršties ir tautos akyse tapo tuo, ko nusipelnė savo tauriu gyvenimu – viena iš pačių ryškiausių jos istorinių asmenybių, savo idėjomis ir šiandien tebeveikiančių mūsų protus, širdis ir sielas. Suvokus jo reikšmingumą mūsų tautos dvasios raidoje ir aktualumą šiandienai prasmingas tampa ir jo atminimo įamžinimas, kuriam Draugija irgi skiria ypatingą dėmesį. Ryškiausi to dėmesio ženklai – minėtoji perlaidojimo akcija, Bitėnų kapinių sutvarkymas, memorialinės ekspozicijos atidarymas Lipės apskrities kraštotyros muziejuje Detmolde (Vokietija) (deja, po kelerių metų ji buvo uždaryta), prisidėjimas prie ekspozicios Kintų Vydūno kultūros centre praturtinimo. Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Deja, mūsų Kultūros ministerija neparėmė draugijos iniciatyvos atnaujinti Vydūnui skirtą ekspozicją Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde bei atidengti memorialines lentas prie mąstytojo gyvento namo Detmolde ir prie Berlyno universiteto, kur jis studijavo. Norisi tikėti, kad dvi artėjančios sukaktys – mąstytojo mirties 60-mečio (2013) ir gimimo 150-mečio (2018) bus geras stimulas šalia kitų šioms sukaktims skirtų dalykų prisiminti ir galimybę įgyvendinti ir šiuos siūlymus.

Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis. Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės, kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pateikti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.

2011 m. rugsėjo mėn. 8 d. sakyta kalba Vilnius įgulos karininkų ramovėje Vydūno draugijos renginyje