Verdainės šventnamio varpai gaudė, kaip sekmadienį 1868 m. kovo 22 d. atskiras stojaus į juslėmis patiriamą pasaulį. Maniau čia esmiškai gyvėsiąs ir tuo kitus tam skatinsiąs. Protauti ir visa ką veikti miklinausi tėvų namuose, liaudies mokykloje, tėvo mokinamas, toliau mokytojų seminarijai paruošiančioje įstaigoje Pilkalnyje ir pačioje seminarijoje Ragainėje, patsai kiek tik išgalėdamas visokių žinių kaupdamasis ir kartu stengdamasis gyvenimą permanyti.
Ėjau mokytojo pareigas Kintuose, Šilutės apskr. nuo 1888 iki 1892 m. ir Tilžėje nuo 1892 iki 1912 m. vidurinėje mokykloje, tam ir tokioms mokykloms būti vedėju išlaikęs kvotimus Karaliaučiuje. Tuo pačiu laiku vasaros metu lankiausi Greifsvaldo (Greifswald), Halės (Halle) ir Leipcigo (Leipzig) universitetuose ir nuo 1913 iki 1919 m. Berlyno (Berlin) universitete.
Nuo 1895 m. buvau kartu ir veiklus tautinio gyvumo narys, mokinau jaunų lietuvių būrelius giedoti, dainuoti ir vaidinti, rengiau su jais toliau tautines šventes, mokinau to norinčius lietuvių kalbos, sakiau Tilžėje, Klaipėdoje ir tada visoje Lietuvoje kalbas, kuriomis tikėjau žadinąs žmones sąmoningesniam gyvenimui, rašiau rašinėlius pirma Tilžės, tada ir Lietuvos lietuviškiems laikraščiams ir kūriau pradėjęs 1898 m. visokius veikalėlius, veikalus ir raštus tam įgaliotas savo gyvumo bei savo patirčių gyvybingoms tautos reikmėms patenkinti. Numaniau esąs stiprinamas tautos, kuri aiškiai apreiškė jaučianti mano esmę savo gyvume, kai kuriems ir menkinant mano dovių reikšmę, neleidžiant kūriniams veikti [taip], kaip galėtų.
Norėčiau, savo gyvenimą baigdamas, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir kitus tam skatinęs, bet norėčiau tautai dar ir suteikti tokį kūrinį, kurio šviesa niekaip negalėtų būti niaukiama.
Kiek atskiras vienas tautos sūnus, atskira viena tautos dukra šviesėja, grožėja ir taurėja, tiek jie šviesina, grožina ir taurina visą tautą.
MLLM, Vydūno fondas
Autobiografija parašyta 1937-04-20 „Mažosios Lietuvos“ studentų draugijai