FAUSTO TROŠKIMAS
Širdis, nebgeisdama daug sužinoti,
Nūnai visiems skausmams tur atsiverti,
O kas žmonijai visai dovanota,
Norėčiau viduje širdim sugerti,
Dvasia gelmes ir aukštybes pasiekti,
Smagumą ir kančias jos įsitiekti,
Lig jos esmės su savąja didėti,
Ir pagaliau kaip ji pats subyrėti.
Getė, Faustas (I dalis, 3 reg.)
PRAKILNIOSOS GIESMĖS
Gitanjali
Tu, mano gyvybės gyvybe!
Visumet pasistengsiu
savo kūną švariu laikyti.
Žinau, jog sąnariuos mano
gyvas yra tavo kvapas.
Visumet pasistengsiu
neteisybę nuo manymo šalint.
Žinau, jog teisybė, tai tu,
kurs vienas tik dvasioje mano
uždega išminties šviesą.
Visumet pasistengsiu
blogumus iš širdies išvaryti
ir žydrą laikyt savo meilę.
Žinau, jog tu turi sostą
Mano širdies šventykloj.
Visuomet pasistengsiu
savo darbu apreikšti tave.
Žinau, jog tavo galybė
duod man veikimui jėgų.
ù ù ù
Esmi čia, tau giesmėms
giedoti. Tavo name
kertelėje mano vieta.
Tavo pasaulyje neturiu
aš jokio darbelio. Ir gyvybę
nevertą išliet tegaliu gaidomis.
Kad prieis tyliosios tavo tarnybos
valanda tamsioj naktovidžio
šventykloj, liepki man, viešpati,
ateit pas tave ir giedoti.
Kad rytmečiui auštant
bus stygos auksinės arfos
suderintos, paaukštink mane
man liepdamas ateiti akivaizdon tavo.
ù ù ù
Visaip mane pasaulyj laiko,
kurie mane čia myli.
Kitoks su savo meile tu!
Yra didesnė ji už jųjų.
Mane tu išvaduoji.
Jeib jų aš nepamirščiau,
manęs palikti vieno
jie nedrįsta niekuomet.
Bet dienos eina – nyksta –
Tavęs nėra matyti.
Nors nešaukiu tavęs maldoj,
nors nelaikau tavęs širdyj,
tačiau gi už mane
vis tavo meilė laukia –
ji laukia mano meilės.
Verstos šios giesmės pasinaudojant vertimu vokiečių kalbon. Nėra rašytos jos eilėmis, bet laisvais į posmelius tvarkytais sakiniais. Mėginta taipo jau rašyti antrąją šių giesmių. Bet pirmoji ir trečioji, kaip matyti, kitaip verstos. Vds. [Vydūnas]
MANO DANGUS
Mano širdis, girinis paukštis, susirado savo dangų tavo akyse.
Jos yra rytmečio lopšys, jos yra žvaigždžių valdžiava.
Mano giesmės paskendo jųjų gelmėse.
Tik leisk man skrist į tą dangų, į jo vienatvės bekraštybę!
Tik leisk man praskleist jos debesis, ir išplėsti sparnus jos saulėtume!
R. Tagorė, Daržininkas (versta iš anglų kalbos)
VISI MES VALDOVAI
Visi mes esame valdovai
mūsų karaliaus valdžiavoj.
Jeigu taip nebūtų, kaip galėtume ir lūkėti
jįjį savo širdyj pasitikti!
Mes veikiame, kaip norime,
tačiau darome tik vis, ko jis nori.
Nesame grandinių pririšti
prie pakojų vergų valdovo.
Jeigu taip nebūtų, kaip galėtume ir lūkėti
jįjį savo širdyj pasitikti.
Mūsų karalius gerbia mūsų kiekvieną.
Taip mat gerbia save pati asmenybė.
Joks vargas negali mus apkalti,
negali apsupti melo pylimais.
Jeigu taip nebūtų, galėtume ir lūkėti
jįjį savo širdyj pasitikti.
Mes vargstame keliui susirasti,
ir taip jįjį prieiname pagaliau.
Niekuomet negalime pragaišt
tamsios nakties bedugniuose.
Jeigu taip nebūtų, galėtume ir lūkėti
jįjį savo širdyj pasitikti!
R. Tagorė, poema iš dramos Tamsaus kambario valdovas (versta iš vokiečių kalbos)