Juozas Šidiškis, Vydūno draugijos valdybos narys
Detmolde (Vokietijoje) vykusiose Europos dienose išskirtinis dėmesys skirtas mūsų didžiajam tėvynainiui Vydūnui. Mieste, į kurį garsusis filosofas, humanistas buvo atblokštas Antrojo pasaulinio karo audrų, atidengta atminimo lenta ir bronzinis biustas.
Per plauką nuo mirties
Paskutinis Vydūno gyvenimo Tilžėje dešimtmetis buvo apkartintas tuometę Vokietiją apėmusios fašistinės psichozės, terorizavusios jį asmeniškai ir slopinusios jo švietėjišką humanistinę veiklą. Pirmieji prasidėjusio karo metai leido Vydūnui lengviau atsikvėpti nuo priešiškų išpuolių, tačiau 1944 m. rudenį artėjant frontui iš Rytų Vydūnas su kitais Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietijos gilumą.
Kelionė artėjančio fronto sąlygomis buvo sunki, su skaudžiais nuotykiais ir praradimais. Važiuojant vežimais gurguolėje, dalį jos sunaikino aviacijos bombos – žuvo ir Vydūno pasiimti rankraščiai bei knygos. 1945 m. vasario 9 d. Noikure lipdamas į laivą Vydūnas įkrito į jūrą ir vos išsigelbėjo iš ledinio vandens.
Nuvargintas šių nuotykių ir labai sunkių evakuacijos sąlygų Vydūnas visiškai išseko ir nusilpo. Rugpjūčio 4 d. leisgyvis visam mėnesiui buvo paguldytas į Liubeko ligoninę. Čia atsigavęs ir sustiprėjęs, anglų komendanto padedamas susisiekė su kitais lietuviais pabėgėliais, kurie ėmė jį globoti.
Sugrįžimas prie veiklos
Rugsėjo 4 d. jo buvusio mokinio ir gerbėjo A.Krauso iniciatyva, P.Zundės parūpintu automobiliu, Fausto Kiršos lydimas, atvyko į anglų zonoje buvusį Vestfalijos miestą Detmoldą. Su kitais pabėgėliais čia buvo apgyvendintas miesto centre Bursos name, kuriame nuo senų laikų veikė studentų viešbutis.
Vėliau jis buvo apgyvendintas privačiame name Moltkės gatvėje, pažymėtame 36-uoju numeriu, kur ir prabėgo visi likusieji gyvenimo metai.
Atsigavęs ir sustiprėjęs po sunkių karo meto išbandymų, patekęs į palankią atmosferą ir geras gyvenimo sąlygas, nepaisant garbingo amžiaus, Vydūnas tęsė aktyvų kūrybinį ir visuomeninį gyvenimą. Pastarąjį mąstytojas apibūdino taip: „Nors senatvė apsireiškia man visaip, vis dėlto esu dar gana vikrus ir galiu darbuoties, rašyti. Tik nespėju visų reikalavimų patenkinti. Turiu prisiveikti. Bet man yra malonu, kad galiu rašyti. Rodos, ir pasiseka.“
Išeivijos leidinių užsakymu Detmolde Vydūnas parašė daugybę straipsnių, aktyviai dalyvavo tremtinių kultūriniame gyvenime, lankėsi beveik visuose aplinkinių vietovių lietuvių sambūriuose, sakė švietėjiškas kalbas. Jis nuolat bendravo su Detmolde ir Dypholce įsikūrusiomis lietuvių gimnazijomis, skautų ir kitomis organizacijomis, joms padedant baigė ruošti ir išleido „Bhagavad Gytos“ ir „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimo“ knygas.
Paskutinis atodūsis Detmolde
Detmolde atmosfera buvo visapusiškai gera, su šeimininkais nusistovėjo pagarbūs bičiuliški santykiai. Džiaugėsi Vydūnas ir gražia apylinkių gamta, lankėsi maldos namuose: „Bet dalyvauju ir pamaldose visuose šventnamiuose, kas šventadienį kitame, linkėdamas sušvitimo einantiems ten pareigas ir susirinkusiems.“
Už nuoširdų taurų dalyvavimą kultūriniame ir dvasiniame miesto gyvenime Vydūnui buvo reiškiama ypatinga pagarba. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų Vydūnas išliko kūrybingas ir aktyviai prasmingai bendraujantis.
Mirė jis 1953 m. vasario 20 d. namuose Detmolde, amžinjo poilsio atgulė senosiose Detmoldo kapinėse – palaidotas lietuviška trispalve uždengtame cinkuotame karste, tikintis įvykdyti jo valią ir palaikus kada nors parvežti į Lietuvą. Ši didžiojo humanisto valia įgyvendinta 1991 m.: Vydūno palaikai atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.
Pagelbėjo diplomatai
Po šios akcijos Vydūno pėdsakai Detmolde ėmė blėsti. Vydūniečiai visą laiką nuosekliai stengėsi įamžinti Vydūno atminimą tolimame Vokietijos mieste, tačiau visos pastangos atsimušdavo į mūsų valdžios abejingumą. Reikalai pajudėjo tik tada, kai į Vokietijos ambasadą Vilniuje dirbti sekretoriumi atvyko iš Detmoldo kilęs diplomatas Friedrichas Wilhelmas Nehlis, kurio protėvių šaknys yra Mažojoje Lietuvoje.
Padedant Lipės evangelikų bažnyčios įgaliotiniam Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui ir Detmoldo savivaldybės atstovams buvo suderintos Vydūno atminimo įamžinimo detalės.
Atminimo lentą paruošti įsipareigojo Lipės apskrities evangelikų bažnyčia ir Detmoldo merija. Vydūno draugija pasirūpino skulptoriaus Liongino Garlos sukurto Vydūno biusto kopija.
Nusipelnęs ypatingos pagarbos
Vydūno pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ne tik vydūniečiai iš Lietuvos, Signatarų klubo nariai, diplomatai, bet ir vietos valdžios, kultūros atstovai.
Po išklilmių vykusioje Vydūnui skirtoje konferencijoje pagrindinį pranešimą perskaitė kunigas M.Danys, prisipažinęs, kad į Vydūno įamžinimo Detmolde procesą įsitraukė norėdamas iš arčiau susipažinti su garsiojo humanisto gyvenimu. „Savo dvasinga kūryba Vydūnas gali tapti tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne vien tik Europoje, bet ir, žvelgiant plačiu mastu, visame pasaulyje“, – sakė jis.
Prof. Vaclovas Bagdonavičius savo pranešime pristatė Vydūną kaip vieningos ir kultūringos Europos idėjos puoselėtoją, pasidžiaugdamas, kad šiandienė Vokietija pažįsta ir pagerbia mūsų mąstytoją kaip labai daug nusipelniusį savo pilietį.
Belieka tikėtis kad ir mes besiruošdami tinkamai sutikti ir paminėti Vydūno 150-ąjį gimtadienį atrasime mūsų tautos dvasinės kultūros puoselėtojo mums paliktus lobius ir tinkamai juos panaudosime prasmingo visaverčio gyvenimo kūrybai, nes jis savo rūpestį ir gausų kūrybos palikimą visų pirma skyrė mums – savo tautiečiams.
Kauno diena, 2013-05-22