Vydūno Draugija

www.satenai.lt/2014/11/25/apie-pamatine-laime-ir-laisve/

Su ramuviečiu, Vydūno filosofinės ir grožinės kūrybos tyrinėtoju doc. dr. VACIU BAGDONAVIČIUMI kalbasi Juozas Šorys

– Sveikinu Jus tapus 2014 m. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu! Gal ir simboliška, kad ją paskutinį kartą nuo įsteigimo pradžios 1992 m. atsiimsite litais ir dar galėsite pasidžiaugti kupiūromis su Vydūno atvaizdu… Kaip visa prasidėjo – kada, kur, kokioje šeimoje ir giminėje gimėte, kokioje etninėje ir kultūrinėje aplinkoje brendote?

– Gimiau 1941 m., esu žemaitis, turiu ir žemaičio pasą, bet mūsų kaimas ir net sodyba su tėvo paveldėta žeme ir senelio statyta troba ribojosi su trimis kaimais – Jakštaičiais, Jonelaičiais, Viekvedžiais, kuriuose jau buvo ryškiai aukštaičiuojama. Mano gimtieji Gervėnai yra tarp Bubių ir dukart labiau nutolusių Kurtuvėnų (Šiaulių r.), nuo mažens atsimenu, kad juose buvo žemaičiuojama. Mama buvo gryna žemaitė nuo Vaiguvos, nuo Užvenčio. Šiaip buvome niekuo neišsiskirianti šeima, valstiečiai, kurių protėviai turbūt buvo baudžiauninkai. Šeimos genealogija nuodugniau nesidomėjau, kiek ypatingesnė ir retesnė gal yra mamos mergautinė pavardė – ji buvo Kosciuškaitė. Mano dėdės ir senelis buvo Kosciuškos, gal jie turėjo giminystės ryšių su garsiuoju Tadu Kosciuška? Šia tema galiu tik pafantazuoti, sakau, gal nereikia ir tyrinėti, nes tada bent gali manyti – o gal?

Kartą su kurso draugu ir bičiuliu Romu Gudaičiu sušnekom apie vaikystės atsiminimus. Papasakojau pirmuosius įspūdžius iš karo laikų. Kai man buvo treji metai, mūsų kaimas ir sodyba atsidūrė pačioje fronto linijoje. 1944 m. rusai puolė vokiečius; manydami, kad galim patekti į priešininkų ugnį, buvom išsikasę rūsį pasislėpti, bet ir ten buvo nesaugu. Kai užėjo frontas, rodos, ant galvų ėmė kristi bombos ir sviediniai, žemai skraidė lėktuvai, uždegė mūsų senelio statytą trobą… Sakom, jei čia būsim, kris sviedinys, ir visi žūsim, reikia bėgti, kaip jau bus, taip. Ir pasileidom į netoli buvusį mišką, bėgam, mane tėvelis nešėsi ant rankos, o pusės metų broliuką – mama. Iš vienos pusės šaudė rusai, iš kitos – vokiečiai. Sukritom lauke, šnekinu tėvelį, bet jis su manim nebešneka… Taip ir liko mūšio lauke gulėti. Kulka pataikė į širdį, žuvo iškart, keista, kad man nepataikė. Išlikau, Dievulis taip nusprendė. Pasak Romo, esu perėjęs pačią tikriausią fronto liniją.

– Kokia buvo Jūsų vaikystė, jaunystė?

– Vaikystė – tipiškas pokarinių kaimo vaikų gyvenimas. Teko ir karves ganyti, ir po rasas basam pabraidyti. Vos kiek prakutome, iškart buvome pristatyti prie darbų. Jei reikėdavo kur ištrūkti ar nubėgti pasimaudyti, tai padaryti nebūdavo lengva. Matėm vargo, bet kai mačiau, kaip mūsų vaikai ir vaikaičiai auga, aš jiems nepavydėjau, nes beveik džiaugiuosi, kad taip pamažu stiebiantis teko kibtis į gyvenimą. Įgauni tvirtumo, žinai, kad niekas nebus paduota, kad reikės pačiam prakaitą lieti ir viską užsidirbti.

Baigęs Bubių septynmetę mokyklą metus mokiausi Šiauliuose, Juliaus Janonio vidurinėje mokykloje, o vidurinę mokyklą baigiau Bazilionuose. Nupirko man dviratį ir devynis kilometrus ten važinėjau, sakė, bus paprasčiau, namuose gyvensi, nereiks Šiauliuose pas gimines brautis. Ir man taip geriau patiko, nes kaimo vaikui ten buvo sunkoka priprasti. Miesčioniukai bendraamžiai nedraugiški buvo, o aš dar ir mažesnis buvau, patyčių ir tada netrūko, nors jos ir nebuvo tokios aršios, kaip dabar. Antra vertus, iš kaimo atvažiavus minėta mokykla atrodė kaip mokslo šventovė, jos mokymo lygis buvo aukštas, mokytojai buvo gerai profesiškai pasirengę senieji „smetoniškieji“ inteligentai. Bet buvo dideli reikalavimai, griežtumas, drausmė, kai kurie mokslai sunkiau sekėsi, nes buvau lėtesnio galvojimo…

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Adomaitis buvo žinomas Lietuvos mastu, vėliau, kai jau studijavau lituanistiką Vilniaus universitete, mintyse jį pagal erudiciją galėdavau palyginti su profesoriais lituanistais, be to, jo ir pamokos labiau priminė paskaitas. Mokiniams jis nebuvo švelnus, mėgo humorą, pajuokdavo mūsų ydas, kartais labai negailestingai. Neturiu sentimentalių prisiminimų apie J. Adomaitį, bet jis buvo asmenybė, kaip savaiminę vertybę netiesiogiai įdiegusi giluminį patriotizmą, veikusi istorijos pavyzdžiais, sakyčiau, per pačią lietuviškumo dvasią.

– Įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, bet panašiu laiku dirbote ir betonuotoju…

– Įstojau iškart po vidurinės mokyklos, bet tada galiojo tvarka, kad kai kurie stodavo jau turėdami darbo stažą, jiems būdavo teikiama pirmenybė, jei balai būdavo vienodi. Daugelis stodavo iškart po mokyklos, todėl bestudijuojant reikdavo dirbti. Dieną eidavom į darbą (mus, kelis lituanistus, įdarbino Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje), šiek tiek užsidirbdavom, o vakare knapsėdami sėdėdavome paskaitose. „Vakarinukais“ būdavome vadinami. Buvau įgijęs pirmos kategorijos betonuotojo kvalifikaciją, gaminom nekokius blokinius namus – chruščiovkes.

– Koks buvo pirmasis Jūsų kontaktas su Vydūnu?

– Bestudijuojant, aišku, ir Vydūnas įėjo į privalomų perskaityti autorių programą. Prieš tai buvome paskaitę vadovėlių ir atseit žinojom, kad tai buržuazinis rašytojas, mistikas. Praeitų, neužkliūtų, kaip ir daugelis kitų, jei… vis dėlto kažkas neverstų perskaityti. Ne viską iš privalomos literatūros suspėdavom perskaityti, bet Vydūną pavyko. Sunku dabar paaiškinti, bet kažkas iš jo raštų lipo ir prilipo.

– Jo skaitymus turbūt pradėjote nuo dramų?

– Taip, nes oficialiai jos dar buvo leistinos kaip mažiausiai „paklydusios“. Tie perskaitymai buvo tik pirmieji postūmiai domėtis toliau, nors buvo ir kitų rašytojų, pavyzdžiui, Vincas Krėvė, kurių kūriniai labai paveikė, sukrėtė. Vydūnas buvo vienas iš jų. Pasitaikė, kad neišvažiavau mokytojauti. 1966 m. likau universitete dirbti moksliniu sekretoriumi, todėl turėjau galimybių dalyvauti mažiau prieinamuose renginiuose. Kartą sužinojau, kad svečiuojasi iš Berlyno atvykęs žymus baltistas Viktoras Falkenhahnas. Kolonų salėje buvo surengtas jo susitikimas su universiteto bendruomene. Pasakojo atsiminimus apie gyvenimą Tilžėje, kaip susidomėjo Jonu Bretkūnu, kaip dirbo ir kokia buvo jo pažintis su Vydūnu. Papasakojo atsiminimų apie jį ir pasakė, jog lietuviai gali didžiuotis, kad turi tokį dvasios milžiną. Tai esąs šekspyriškos dvasios žmogus, kurį būtina labiau įvertinti. Tada kaip tik galvojau, ką rinktis moksliniam darbui, o ir Vydūno dramos tebekirbėjo galvoje.

Praėjo pora metų ir atsirado vieta aspirantūroje. Tada katedrai dar vadovavo Jurgis Lebedys, jis irgi davė postūmį tokiam mano pasirinkimui. Kai jam pasakiau, kad esu pasiryžęs eiti tyrinėtojo keliu, jis paklausė, ar esu numatęs, ką studijuosiu. Sakau, Vydūną. O, sakė, labai geras pasirinkimas. Kai kurie kiti katedros žmonės į tai reagavo gana skeptiškai, su abejonėmis, sakė, kad konjunktūriškai tai nepalankus sprendimas. Su J. Lebedžio palaikymu ir palaiminimu įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą ir ėmiau fundamentaliau studijuoti Vydūno kūrybą ir asmenybę. Tada ėmiau gilintis ne tik į jo dramas, bet ir į filosofinius veikalus, nagrinėti, iš kur toks reiškinys atsirado, kaip susiformavo. Tiesa, bedirbdamas padariau metodinę klaidą – užmiršau, kad reikia ne tik ištyrinėti Vydūną, bet ir parašyti disertaciją… Maniau, pirma viską kuo giliausiai išnagrinėsiu ir tada jau rašysiu… Nesuvokiau, kad disertacijai būtų užtekę ir kurio nors vieno aspekto. Įsiknisau į ką tik galėjau – Mažosios Lietuvos kontekstą, gyvenimo kelią, filosofines ištakas, Rytus… Ilgam ir giliai, o disertacijos vis nėra. Vėliau, aišku, parašiau, pasirinkęs filosofinius jo kūrybos pamatus.

– Prisiminkime ir Jūsų visuomeninį veikimą – ryšius su Ramuva, kraštotyrinę veiklą.

– Mano visuomeninė veikla prasidėjo tada, kai Ramuvos dar nė nebuvo. Tada, kai įsitraukiau į žygeivių veiklą. Vadovavo Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis, keliaudavome daugiausia po Vilniją ir Vilniaus apylinkes, lietuvių salas Gudijoje. Šiek tiek rinkdavom tautosaką, per susibūrimus dainuodavom liaudies dainas. Iš esmės šis žygeiviškas judėjimas jau buvo Ramuvos užuomazga. Iki dabar senieji bendražygiai lyg ratelis giminaičių, su kuriais malonu susitikti.

O su tikrąja Ramuva viskas prasidėjo jau po studijų – 1967 m. Vilniuje buvo likęs būrelis lituanistų, istorikų, kurie išvengė mokytojavimo, tarp jų ypač minėtini Jonas Trinkūnas, Antanas Gudelis, Alfonsas Andriuškevičius, Antanas Danielius ir kiti. Tada kažkas sugalvojo, kad reikia įkurti Indijos bičiulių draugiją prie tuometinės Lietuvos draugystės su užsienio šalimis draugijos. Prie jos prisidėjo ir profesūra – doc. Ričardas Mironas, sanskrito ir Rigvedos himnų žinovas, prūsologas prof. Vytautas Mažiulis, kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius, taip pat garsus keliautojas Antanas Poška. Aišku, mūsų veikla buvo nukreipta ne į „draugystes“, o į Indijos kultūros paveldo studijas. Juolab kad profesūra neabejojo gilumine lietuvių kalbos ir sanskrito, senosios pasaulėjautos, senosios religijos ir mitologijos giminyste. Bandėme studijuoti vedas, upanišadas, rengėme savišvietos referatus. Ištempę kaklus klausėmės tų, kurie lankėsi Indijoje, A. Poška pasakojo apie indų kultūros ir hinduizmo daugiasluoksniškumą, apie pojūčius gyvenant Indijoje.

Vis dėlto iš tos patirties labiausiai krypom prie minčių, kad ir senoji baltų ir lietuvių kultūra nėra mažiau įdomi už archajinių indų vaizdinių sistemą. Ėmėme labiau krypti į mūsų papročius, tautosaką, mitologiją, senąją religiją. Vasarą organizavome pirmąsias Rasas Kernavėje. Tai buvo ir nusisekęs „blynas“, ir impulsas veikti kryptingiau. Beje, buvo ir komiškų niuansų – prieš šventę, kad neimtų vaikyti, nutarėme pabendrauti ir su Kernavės valdžia, ši iš pokalbio suprato, kad atvyks svečių iš Indijos ir jų bičiuliai, tad dera prisidėti prie šventės ir tinkamai pasiruošti. Noriai talkino, klausinėjo, ko dar mums reikės… Tuometinės Rasos, manau, buvo pirmasis tautos dvasinis atgimimas. Iki to jautėsi lyg atslūgęs pasipriešinimas okupacijai ir sovietinei ideologijai, susitaikymas, apatija, miesčionėjimo apraiškos, gyvenimo formų sąstingis. Jaunimą tai slėgė, kalbėdavom, kad taip gyvenant galima ir visiškai susmegti, degraduoti kaip tautai, kuri yra sukaupusi neįkainojamą dvasinį ir kultūrinį paveldą. Ir tai buvo impulsai ne tik domėtis tautos kultūros praeitimi, diskutuoti apie pamatines dvasios atramas, bet ir bandyti atkurti tradicinius papročius ir šventes.

– Ilgainiui Ramuvoje radosi ir Romuva, gamtameldžių baltų tikėjimo išpažinėjų atšaka. Kaip tai vyko, kokios pozicijos laikėtės?

– Po dar kelerių Rasų ir kitų renginių indiškasis Ramuvos sparnas ėmė veikti nuošaliau, nes vyravo nuomonė, kad reikia sukurti judėjimą, kuris užsiimtų vien baltiškųjų vertybių gaivinimu. Kilo svarstymų ir dėl pavadinimo, buvo pasiūlyta, kad jis būtų susijęs su baltų šventovės Romuvos pavadinimu. Tam, kad su judėjimu galėtų eiti kuo daugiau įvairiausių įsitikinimų žmonių, mes jį tada pavadinome Ramuva. Vienijo panašios nuostatos, o romuviai labiau pabrėžė religinę baltų tradicijų pusę. Nepasakyčiau, kad kilo kokių rimtesnių nesutarimų, nebuvo jokio skilimo, nes tam nebuvo pagrindo. Vėliau dalies ramuviečių interesai po truputį transformavosi, kito, pavyzdžiui, įsikūrė dainų klubas „Raskila“, į jį susibūrė turintys gerus balsus ir mėgstantys dainuoti, kiti labiau įniko į mokslus ar tarnybas, aš panirau į Vydūno studijas, propagavau jo idėjas, nors visada save laikiau aktyviu ir šio judėjimo svarba įsitikinusiu ramuviečiu.

– Po 1970 m. Ramuvos išblaškymo kitas etapas – Vilniaus kraštotyrininkų ramuva?

– Ji glaudėsi prie Lietuvos kraštotyros draugijos, jos veikla apėmė ne tik sostinę, bet ir plačiau – rengdavome ekspedicijas, susitikimus, koncertus. Valdžios akys buvo didelės – iš pradžių ramuviečiai kaltinti per dideliu etnografizmu, vėliau ir nacionalizmu. Bandyta veiklą riboti, gniaužti, pritaikyti valdžios tikslams, paveikti vadovą J. Trinkūną. Po kelerių metų galynėjimosi Ramuvą uždarė. Tada įsikūrė Vilniaus universiteto studentų ramuva, jai iš pradžių vadovavo J. Trinkūnas, o jį pašalinus iš darbo universitete ėmė vadovauti diplomatiškesnis ir racionalesnis ekonomikos dėstytojas Venantas Mačiekus.

– Disertacijoje apie Vydūną Jus domino filosofiniai jo kūrybos pagrindai?

– Disertacijai to užteko, vėliau jos pagrindu išleidau monografiją. Svarbiausia buvo išsiaiškinti, ant kokių pamatų laikosi vydūnizmo rūmas. Didelė dalis sukauptos medžiagos apie Vydūną liko nepanaudota, vėliau ją skelbiau straipsniais mokslinėje ir kultūrinėje spaudoje, atskirais rinkiniais. Dabar turima medžiaga lipdosi į platesnės apimties veikalo parengimą – į visapusiško, vientiso Vydūno fenomeno atskleidimą. Tiesa, jo dramaturgija jau gražiai išryškinta Aušros Martišiūtės monografijoje, bet dar neparašyta dramatiška jo biografija, nors trumpai ji jau ir buvo perteikta per filosofinių pagrindų prizmę.

– Įspūdinga Jūsų „užgyventa“ veikalų apie Vydūną bibliografija – joje ir monografijos, ir straipsnių rinkiniai, ir šviečiamojo bei kultūrinių refleksijų pobūdžio publikacijos. Ką iš tos kaugės labiausiai vertinate?

– Svarbiausi man kaip autoriui ir yra autoriniai darbai. Tai keturios didesnės ir dvi mažesnės knygos. Turbūt svarbiausia iš mano darbų išlieka minėtoji studija „Filosofiniai Vydūno kūrybos pagrindai“, taip pat esė, pokalbių, straipsnių rinkinys „Sugrįžti prie Vydūno“, etiudai apie Vydūną „Esmi spindulys begalinės šviesos“ ir bendra su A. Martišiūte monografija rusų kalba „Vydūnas Vakarų Europos kultūros kontekste“. Visa tai dėstosi į visapusišką Vydūno portretą, bet jis kol kas dar mozaikinis. Su Vydūno draugija ir Kintų Vydūno kultūros centru išleidome „Trumpą Vydūno biografiją“ – ji turės virsti netrumpa. Jau tampa, darosi. Leidinyje „Vydūno etika“ akcentuojant etikos pagrindus trumpai išdėstoma ir jo filosofija. Be to, 1990–1994 m. parengiau Vydūno filosofinių raštų keturtomį. Taip pat sudariau Vydūno raštų rinktinę rusų kalba, kelių autorių straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“. Nemažu Vydūno draugijos laimėjimu laikome konferencijos pranešimų rinkinio vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ išleidimą – jį paskleidėme ir Vokietijoje, kai Vydūnui Detmolde atidengėme paminklą. Daug kur dėl Vydūno teko nagus prikišti, be to, dalyvavau leidžiant ir pirmuosius „Ramuvos“, „Naujosios sąmonės“ almanachus.

– Prisidėjote įkuriant Vydūno, „Ethos“ draugijas, veikėte su lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“.

– Draugija „Ethos“ susikūrė kiek anksčiau už Vydūno draugiją – abi Atgimimo laikais. Mano mokytojas ir mokslo globėjas Vincentas Žemaitis buvo ir draugijos „Ethos“ iniciatorius bei pirmasis prezidentas. Ši draugija visoje Lietuvoje rengdavo forumus, juose kalbėdavome apie aktualius, su Atgimimu susijusius dalykus, manau, reikšmingai prisidėjome ir prie Sąjūdžio stiprėjimo. Mano misija tuose forumuose būdavo kalbėti apie Vydūną. Beje, Sąjūdžio gimimas beveik sutapo su Vydūno 120-osiomis gimimo metinėmis. Sąjūdis užsimezgė 1988 m. birželio 3 d., o dar kovo mėnesį daug kur vyko Vydūno minėjimai. Ir atrodė, kad Vydūno idėjos sutampa su tautos lūkesčiais. Taikus išsivadavimo judėjimas siejosi su Mahatma Gandžiu ir Vydūnu, jų idėjos ir viešoji laikysena daug kuo panašios. Švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines Šilutėje susibūrė grupė gražių žmonių, likome pavakaroti ir buvo prieita prie nuomonės, kad reikia steigti Vydūno draugiją. Esą jubiliejai praeina, o reikia leisti jo palikimą, įamžinti atminimą, pastatyti paminklą ir kt. Nebuvau itin didelis entuziastas kurti draugiją, turėjau blaivaus galvojimo, kad pakalbėti visi nepėsti, o kas dirbs? Ar realiai veiks ta draugija? Pirštais parodys ir vežk, Bagdonavičiau! Skeptiškai į tai žiūrėjau, bet vienas balsas nenulėmė… Mano nuojautos ne visai, bet didžiąja dalimi pasitvirtino. Esu pastebėjęs, kad visuomeniniai sambūriai sėkmingai veikia, jei turi spiritus movens, jei yra kas veža, tada ir kiti pasistengia. O jei tokio žmogaus ar kelių nėra, tai entuziastai žiūri vienas į kitą ir… nieko neišeina. Ta našta steigiamajame suvažiavime buvo užkrauta man. Greit ir daug didesnė našta ištiko – pervartų laikais mane išrinko Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto direktoriumi.

– Kas Jums yra Vydūnas? Kiek Jūsų paties pažiūros ir įsitikinimai siejasi su tuo, kaip gyveno, filosofinius ir grožinius tekstus kūrė, lietuvybės labui veikė Vilhelmas Storostas iš Jonaičių kaimo? Kiek padarė įtakos, nulėmė gyvenimą?

– Vydūnas turi tokią savybę – jeigu kas prie jo priartėja, tai tam negali nepadaryti poveikio ar įtakos. Jo asmenybės ir minčių poveikio galia didžiulė. O svarbiausias Vydūno siekis buvo, kad tauta išliktų. Jis puikiai žinojo, kad tyko didžiuliai pavojai. Esant priespaudai jie vienokie, laisvėje – kitokie. Dabar kartais kyla ginčų, kas svarbiau – tauta ar žmogus? Panašiai ginčijasi, pavyzdžiui, tautininkai ir liberalai. Vydūnas taip pasakytų – visko centre yra žmogus, būtent žmogus, bet jis turi atsižvelgti į tai, kur, kaip ir su kuo gyvena, be to, turi sutikti su tam tikrais būtinumais. Tauta yra ne dėl to, kad žmogus jai turėtų kokių priverstinių prievolių. Nori to ar nenori, bet esi tautos, kurioje gimei, dalelė. Ir tik jos dėka gali tapti dvasiškai laisvu žmogumi. Todėl ir reikalingas sąmoningas žmogaus ryšys su tauta. Tauta nėra narvas, kuris tavęs neišleidžia į platesnį pasaulį. Vis dėlto Vydūnui svarbiausia buvo žmogus. Tauta – likimo duotoji terpė, suteikianti natūraliąsias galimybes dvasiškai reikštis ir tobulėti. Tai veda į vienumo su Dievu pajautą.

Kiekvienas žmogus, kol nesusimąsto apie gyvenimo prasmę, „plaukia“ gyvenimo paviršiumi. O kai susimąsto apie egzistencinius klausimus ar susiduria su gyvenimo keliamomis dilemomis, iškyla pagrindinio siekinio – laimės prasmės problema. Žmonės veržiasi į laimę, o kelių į ją yra visokių. Ir Vydūnas mąstė ir aiškino, kaip pasiekti ne iliuzinę, o tikrąją laimę, kaip tapti tikrai laisvam. Norėdamas tapti dvasingas, žmogus tarsi turi susivaržyti, atsisakyti kažko, kas jam neleidžia netrukdomai reikštis, sudrausminti norus ir aistras, pakoreguoti tikslus ir vertybines orientacijas. Bet jei iš tų suvaržymų ir savidrausmės nori išsivaduoti ir viskam duoti laisvę, netrukus pajausi, koks vis dėlto tampi nelaisvas! Patenki savo silpnybių nelaisvėn, pasijunti nelaimingas. Būtent taip nutinka siekiant malonumų ar nerūpestingo gyvenimo. Kalbu tarsi Vydūno žodžiais, esu jais persiėmęs, jie mane tenkina ir turiniu, ir forma, yra priimtini.

Kai žmogus supranta, kas jame pačiame yra svarbiausia, dar iškyla laisvės esmės klausimas. Vydūnas sakė, kad tikroji žmogaus laisvė pasireiškia tada, kai viską jame valdo dvasinis pradas. Kai žmogus yra dvasiškai laisvas, t. y. kai jame laisvai veikia pati dvasia, kai ji nenuvargusi, tada visos jo galios veikia harmoningai, nėra prievartos, visa laisvai teka iš sielos gelmių. Kai valdo dvasinis pradas, atsiranda palaimos ar laimės jausmas. Žmogus tada aiškiai regi, kur yra tikros, o kur tariamos vertybės. Daug kas Vydūno filosofijoje perimta iš indiškosios ir apskritai rytietiškosios išminties. Joje pabrėžiama, kad ir visiškas beturtis gali būti laimingas, o turtuolis – nelaimingas, kad gali būti ir atvirkščiai. Jei turimi turtai neužvaldo žmogaus dvasios, jie naudojami tam, kam reikia, kitų labui, bendram gėriui. Turtas netampa vertybe pačia sau, jo vertingumas – santykinis. Todėl Vydūnas ir sakė, kad reikia siekti nematerialių turtų, žmogaus gerėjimo, jo dvasios išlaisvėjimo. Individualiai einant dvasinio laisvėjimo keliu galima nebegalvoti ir apie tautą, žmogus viską gali pasiekti ir savo jėgomis, tiesa, kartais pasitelkdamas įvairias jogos praktikas.

Vis dėlto Vydūnas buvo ne tik jogiško tipo mąstytojas, sakantis, kad reikia egocentriškai susitelkti į save ir rezultatų siekti tik sau. Jis suprato, kad žmogus yra per evoliuciją išsivysčiusi ir jos tebeveikiama dvasinė esybė. Atskiras žmogus iš tiesų gali išsivaduoti pats, bet jam būtina atsižvelgti ir į tai, kokio lygio ir tobulumo yra visuomenė, kurioje gyvena. Šioje sistemoje žmogus negali būti paliktas vienas, savų tikslų jis turi siekti kartu su kitais žmonėmis. Žmogus turi būti su savo šeima, su savo tauta. Akivaizdu, kad socialiniai ar etniniai dariniai žmonėms padeda kartu eiti į išlaisvėjimą. Gyvenimas, kad ir skirtas dvasiškai išsivaduoti, nėra bevertis, nors taip mano kai kurie praktikuojantys asketiškąją jogą. Jis yra prasmingas, skirtas žmogui atlikti savo būtiškąją misiją. Jei patekai į žemiškąjį gyvenimą, jį reikia ir gyventi, bet taip, kad prisidėtum ne tik prie savo, bet ir prie visuotinio laisvėjimo.

Tautai Vydūno sistemoje, apimančioje visumos ir žmogaus santykį, yra skirta ypatinga reikšmė. Žvelgiant į dabartinius globalizmo ir nacionalizmo prieštaravimus Vydūną galima pavadinti ir vienu iš pirmųjų globalistų, ir vienu iš nuoseklių nacionalistų, etninės savimonės palaikytoju. Jis įžvelgė ne tų reiškinių priešpriešą, o glaudžią sąsają. Jo požiūriu, žmonija yra dvasios brolija – žmonės yra dvasios broliai, kad ir kokių būtų tautų, etnosų, rasių ir panašių darinių atstovai. Kita vertus, žmonijos tvirtumas ne tik unifikacija, bet ir įvairovė. Visuomenė bus tuo labiau susivienijusi, kuo jos integralios dalys bus sveikesnės, stipresnės. Kiekvienos jos dalies varomoji jėga turi būti žmoniškumas, kurio esmę sudaro dvasinio prado pirmavimas prieš gamtinį. Žmogus yra ir gamtos būtybė, bet jo esmė – dvasinė.

– Turbūt tai atspindi ir dabartinius siekius suderinti „pasaulio piliečių“ ir tautos žmonių interesus, dvasios žmonių ir „žmonių-žvėrių“ skirtybes?

– Tai pastebima nuo žmonijos pradžios, ji taip turbūt ir vystėsi, protingai reguliuodama gamtinių galių reiškimąsi. Ne sunaikindama žmonių gamtiškumą, bet suvaldydama įvairiomis aplinkybėmis iškylantį agresyvųjį gyvūniškąjį pradą, darydama taip, kad vis labiau įsigalėtų dvasinio prado raiška. Psichoterapeutas Vladimiras Levi rašė, kad seniai jau viskas pasakyta, kaip žmonės turi siekti laimės, harmonijos, bet tų sakymų nauda ne itin pastebima. Ir Vydūnas yra akcentavęs, kad visa tai, ką jis teigė, nėra kažkas itin nauja ar nežinoma. Sakė, kad tie dalykai yra seniai žinomi, tik jis tautiečiams tai perteikiąs taip, kad jie geriau suprastų, būtų labiau įtikinti ir paveikti, patys norėtų keisti savo gyvenimus, tobulėti.

To siekia ir Vydūno draugija – ji stengiasi, kad įkvepiančiai veiktų pati vydūniškoji išmintis, o ne užsiima įkyriu raginimu paskaičius Vydūną būtinai mąstyti ir daryti taip, kaip jis sakė ir darė. Pasiskaitykit, bet darykit taip, kaip jūs patys išmanote. Manau, kad susilietus su vydūniškąja išmintimi žmonių ir norai, ir veikimas savaime taptų kitokie. Man, kaip savo galvą turinčiam žmogui, Vydūnas tiesiog yra labai priimtinas. Krescencijus Stoškus yra sakęs, kad nieko kritiško apie Vydūną aš nekalbu, kad į jo raštus ir asmenybę žvelgiu vien tik su pagarba. Tai jis pasakė tik konstatuodamas, manęs nekritikuodamas ir tarsi pritardamas tokiai mano pozicijai. Manau, kad reikia gerbti kiekvieno žmogaus pažiūras ir jų sistemą. Tai yra jo sistema ir kažin ar dera kam nors iš šalies spręsti apie jos gerumą ar blogumą, jei tai netarnauja blogiui. Patartina tik vertinti, ar ji logiška, nuosekli.

– Sakoma, kad kiekvienas žmogus turi ir dieviškumo substanciją…

– Anot Vydūno, gerai pamąsčius aiškėja, kad dvasinės substancijos žmogus nesukuria, nes jinai jau yra jame. Ją tik reikia išlaisvinti ir patirti, o su tąja patirtimi atsiveria tikrasis žmogaus žinojimas. Pagrindinis upanišadose keliamas klausimas: „Kas yra tai, ką pažinęs tampi nemirtingas?“ Ką pažinęs… Ką tai reiškia? Tai labai paprasta. Apie tai negalvojantis žmogus gyvena šiame pasaulyje ir težino, kad susirgs ir numirs, kad jo fizinio kūno neliks, t. y. kad jis yra mirtingas. Su tokiu žinojimu jis ateina, su tokiu ir išeina. Meditacijų metu atsiveria giluminė žmogaus pažinimo galia, ateina savaiminis žinojimas, kad jo esmė yra nemirtinga. Suvokiama, kad žmogaus būtis nesibaigia nustojus gyvuoti kūnui, kad tikrosios mirties nėra, kad pasikeičia tik buvimo forma. Tuo žinojimu tampu nemirtingas. Nebėra mirties baimės – pasikeisiu ir tiek… Svarbus pats sužinojimas. Objektyviai galiu būti nemirtingas, bet to nežinoti ir dėl to nežinojimo subjektyviai būti tarsi mirtingas… Esmė ta, kad žmogus turi nemirtingą dvasią, ir ji reiškiasi visa galybe. Vydūnas teigė, kad kiekviename žmoguje yra Kristus, kad simboline prasme Jo nukryžiavimas yra dvasinio prado prikryžiavimas prie žmogiškosios prigimties. Jei Kristus prisikelia, tai ir žmogus simboliškai nuimamas nuo kryžiaus, tampa dvasiškai laisvas. Toks yra Vydūno aiškinimas.

– Parašėte straipsnį „Senasis baltų tikėjimas ir krikščionybė Vydūno žvilgiu“. Kaip Vydūnas žvelgia į tas tarsi sunkiai suderinamas religines stovyklas?

– Kai įvairių religijų atstovai susėda ir žiūri vienas į kitą kaip į lygius partnerius, tada jie supranta, kad jų tikėjimai, nors ir skirtingi, turi daug bendro… Vydūnas į religijas žvelgia taip, tarsi pasklidę po įvairias dvasines sferas vaikai kalbėtų apie tą patį dalyką, bet kiekvienas jų savaip interpretuotų. Tarp religijų Vydūnui nėra esminių priešpriešų. Tarp krikščionybės ir senojo baltų tikėjimo – irgi. Jis manė, kad visų religijų tikslas tas pats – pasiekti, kad žmonės pajustų religinę patyrą, susitiktų su Dievu. Visos religijos to siekia. Istoriškai susiklostė, kad prie to jos ėjo skirtingais keliais, su sava patirtimi ir vaizdiniais.

Be to, anot Vydūno, tai, kas surašyta religijų šventraščiuose, išreikšta ritualuose, apeigose, liturgijose, dar nėra pati tikyba. Tai tik žinios, gairės, instrukcijos, kurios tik nurodo kelią, kaip siekti pokalbio su Dievu ir dvasingumo galių. O pats tikslas yra tai, kad žmogui atsivertų Dievo esmę išreiškianti dvasinė realybė. Ir nesvarbu, kaip tai įvyksta: ar per krikščionių Kristų, ar per musulmonų Alachą, ar per daugybę hinduizmo dievybių, ar per baltų Dievą ar dievus. Dabar ir katalikų teologai kalba apie dvasinę patirtį, kurioje atsiveria Absoliutas. Tai pasiekiama per religinę patyrą. Jau minėjau, kad upanišados sako, jog tai pažinus ir pasiekiamas nemirtingumas. Tas pažinimas yra ne žinojimas, o patirtis. Gyva patirtis. Vydūnui atrodė, kad į tą patirtį veda ir baltiškasis tikėjimas, ir jis paaiškino, kaip įvairios apeigos ir simboliai duoda nuorodas į tai. Krikščionybę Vydūnas vertino aukštai, nes jis ypač akcentavo Dievo atsivėrimą žmoguje. O tai, pasitelkęs gana nesunkiai suvokiamą vertybinę skalę ir simboliką, padarė žmogaus Sūnus – Kristus. Per Kristų žmonės patiria ir savo dvasingumą. Tuo pasireiškia didžiausia krikščionybės reikšmė, ypač atsiribojus nuo istorijoje užfiksuotų negatyvių jos žingsnių, inkvizicijos ir kryžiaus karų, juolab kad ji taip pat integravo ir senųjų žydų tikėjimus, Artimųjų Rytų ir gretimų regionų dvasinį žinojimą. Dėl to ji lengvai, lyg liepsna per išdžiūvusią žolę ar sausą mišką, ir plito – taip Vydūnas yra apibūdinęs.

Kai religija ima stabarėti, virsta dogma, kai atsiranda Bažnyčia kaip struktūra, kaip socialinių institucijų pakaitalas, kai ji ima niekinti kitatikius, tada jai tampa sunku skleisti vienintelį tikėjimą. Tada jos misijoje galima įžvelgti ir blogio apraiškų. Krikščionybė, kuri kūrėsi kaip naujas dvasinis judėjimas, galintis nešti šviesą pasauliui, atstovaujama kai kurių konkrečių nešėjų, šiuo požiūriu neteko autoriteto. Juk inkvizitorių darbuose nepamatysime šviesos nešimo, ten veikė aršios velniškos jėgos. Su tuo Vydūnas niekaip negalėjo sutikti, istoriniai krikščionybės nuopelnai jam rodėsi abejotini. Jei ji būtų ėjusi bendraudama su visais kitais tikėjimais, galbūt ji būtų galėjusi gražiai, be kraujo praliejimo ateiti ir į Lietuvą? Kai kurie elementai juk galėjo likti susiderinę, galėjo vystytis baltiškasis-krikščioniškasis tikėjimo variantas.

– Juk tose šalyse, kuriose vystėsi religinis sinkretizmas (Japonija, Indija), daug pasiekė dvasiškai brandžios visuomenės.

– Be abejo, taip. Kai Vydūnas lygino krikščionybę ir senąjį baltų tikėjimą, esminių prieštaravimų tarp jų neįžvelgė.

– Nors net ir dabar tautinės savimonės vaizdiniai, paprotinė elgsena, mitinės mąstysenos archetipai yra lengvai atpažįstami lietuviškoje katalikybėje, ir tai atspindi nuosaikų (galėtų būti ir žymiai sodresnis) jos sinkretizmo pobūdį, religingumą, turintį baltiškų šaknų.

– Ryškiausi tautos šviesuliai, žinoma, siejami su bažnytine hierarchija, – Antanas Baranauskas, Maironis, Vaižgantas ir daugelis kitų, – tarsi savaime suderina šiuos dalykus. Juk gėrimės, kaip Maironis apdainuoja kovas su kryžiuočiais. Kokia iškalbi šiuo požiūriu yra nuo Svėdasų kilusio aukštaičių „deimančiuko“ Vaižganto proza… Vydūnas nebuvo iš tų, kurie sakė, kad ir senasis tikėjimas turėtų sustingti ir nesikeisti. Jo dramoje „Amžinoji ugnis“ būtent tai ir aptariama. Ateina nauji laikai ir su jais susiję pasikeitimai, bet kai kurie kriviai piestu stoja prieš bet kokias permainas, todėl yra priversti herojiškai susideginti. Vydūnas jų nepasmerkė, gal todėl, kad kažkam reikia tiesų stuburą ar vertybinę tvirtybę išlaikyti. Bet gyvenimas juk eina. Išnykti, pasiduoti ar išliekant išlaikyti pačią esmę? Vydūnas žinojo, kad nepakitusi senoji religija tomis istorinėmis aplinkybėmis negalėjo išsilaikyti, bet jam nebuvo priimtinas ir toks grobuoniškas krikščionybės atėjimo į Lietuvą būdas.

– Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ rašėte apie Thomo Manno namelio pareigą Lietuvai, 2014 m. paskelbus Kristijono Donelaičio metais. Vydūnas pokariu irgi rašė apie K. Donelaitį ir jo kūrybą. Tai didokas rašinys „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1750 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, 2013 m. išleistas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Koks buvo Vydūno požiūris į K. Donelaitį ir kaip su tuo dera dabartinės realijos?

– Tai nemažas rašinys, kurį Vydūno draugija atskiromis knygelėmis išleido vokiškai ir lietuviškai. Apie tai šiemet jau esu rašęs „Kultūros baruose“. Kalbant apie lietuvybės išlikimą, Vydūną galime laikyti K. Donelaičio misijos tęsėju. Tam, kad tauta neišnyktų, žygį pirmąja lietuviška knyga pradėjo Martynas Mažvydas, jį pratęsė K. Donelaitis. Beje, politinį jo svarbos aspektą yra aktualizavęs Darius Kuolys – jis teigė, kad „Metai“ yra ne tik kultūrinis, bet ir politinis dokumentas, kuriame išdėstyta tautos pasipriešinimo ir išlikimo programa. Valstiečiai būrai, praradę tautiškumą, būtų netekę ir daug vertingų žmogiškųjų savybių. K. Donelaitis teigė, kad besąlygiškas naujovių brovimasis ir savosios esmės atsižadėjimas nėra gerai. Tais metais, kalbėdamasis su „viežlybaisiais“ ir „nenaudėliais“ būrais, ypač šiuos jis gėdino ir skatino gyventi kitaip, nes tai griovė bendruomenę. Vydūnas darė lygiai tą patį, tik didesniu mastu ir konceptualiai, sąmoningai ir su didžiule programa, kuri išdėstyta ir jo filosofiniuose veikaluose, ir dramose, ypač komedijose, kuriose jis ne tiek puola germanizatorius, kiek pajuokia lietuvininkus, kurie, prastai mekiuodami vokiškai, dažnai atsidurdavo juokingose ir nederamose situacijose.

 

IRENA SELIUKAITĖ

 

Knygos

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu (Vydūno draugijai – 25). Sudarytojai Vacys Bagdonavičius ir Rima Palijanskaitė. – Vilnius: Vydūno draugija, 2013.

 

     Prieš 25-erius metus kartu su bręstančiu Atgimimo sąjūdžiu savo veiklą pradėjo daug visuomeninių organizacijų – telkėsi kultūrinei veiklai kraštiečiai, buvo atkuriamos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos. Kartu su Sąjūdžiu užgimė ir Vydūno draugija, kuri neatsirado tuščioje vietoje –­ Vydūno asmenybė, jo idėjos ryškiai sušvito 120-ųjų gimimo metinių minėjimuose. Pati sukaktis, anot pirmojo draugijos pirmininko Vacio Bagdonavičiaus, „Vydūną prikėlė tautos sąmonėje, apie jį tapo ne siau­rai, o plačiai žinoma. Iki tol šis didis kūrėjas buvo lyg užmaršties tremtyje, jo vardas sušmėžuodavo tik gilioje mūsų kultūros paveldo periferijoje, tik retomis progomis, tik nedaugelio gerbėjų teišgirstamas. Tie, kurių dėka (…) Atgimimo spinduliuose išniro Vydūno paveikslas, suprato, jog negalima leisti to paveikslo vėl kažkur nukišti iki kitos progos. Per daug aktualios, teisingos ir taurios buvo išminčiaus skelbtos idėjos, kad jos galėtų ramiai tūnoti istorijos reliktų lentynose ir tik kaip praeities dvasinio gyvenimo pėdsakas būtų įdomios kokiam nors tyrinėtojui“. Tie supratusieji nusprendė veikti organizuotai. Tuoj po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, 1988 m. lapkričio 5 d., Vilniuje įvyko keletą šimtų entuziastų sutraukęs steigiamasis Vydūno draugijos susirinkimas, patvirtinęs įstatus, himną, ženklą, išrinkęs vadovybę. Himnu pasirinkta paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė“, kurios vienas posmas („Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu gyvensime ir šviesime iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą“) tapo draugijos veikimo moto. Ketvirtį amžiaus veikta nuosekliai pagal pagrindinius įstatuose užfiksuotus tikslus: įgyvendinant tautos gyvenime Vydūno idėjas, kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių, rūpinantis Vydūno kūrybinio palikimo leidimu, studijavimu, tyrimu ir populiarinimu, telkiant draugijos narius ir visuomenę Vydūno memorialinių vietų tvarkymui, priežiūrai ir globai.

     Per ketvirtį amžiaus šis judėjimas, sutelkęs bendraminčius Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Šilutėje, nuveikė daug reikšmingų darbų, kurie kruopščiai surašyti buvusio draugijos pirmininko (dabar – garbės pirmininko) Vacio Bagdonavičiaus ir dabartinės pirmininkės Rimos Palijanskaitės sudarytoje knygoje „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu“. Tai įspūdingas vydūniečių veiklos metraštis, liudijantis Vydūno grįžimo į Lietuvą procesą. Pateikti faktai akivaizdžiai byloja, kad Vydūno idėjos, žinios apie jo gyvenimą ir darbus sklido po Lietuvą per daugybę minėjimų, koncertų, spektaklių, konferencijų, parodų, per universitetų ir mokyklų programas, viešas paskaitas ar jų ciklus, knygų pristatymus, moksleivių rašinių ir piešinių konkursus, dokumentinį filmą, pašnekesius per radiją ir televiziją, o ypač – per autorines ir kolektyvines knygas (tarp jų –­ monografija rusų kalba ir straipsnių rinkinys vokiečių kalba) bei šimtais skaičiuojamus akademinius ir populiarius straipsnius ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje. Vydūno idėjų sklaidos bare draugija darbavosi ne viena – bendradarbiavo kitos giminingos draugijos (Lietuvininkų bendrija, Lietuvos Rericho draugija), universitetai, bibliotekos, kultūros centrai, mokyklos, muziejai, teatrai, kai kurios savivaldybės (Šilutės, Pagėgių), daugybė meno kolektyvų ir atlikėjų. Kaip rašoma knygoje, „draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo Tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgijęs Vydūno vardas“ (p. 28).

     Įspūdinga ir knygoje pateikta Vydūno kūrybinio palikimo sklaida. Dabartiniu raidynu išleista beveik dvidešimt jo kūrybos knygų – keli filosofinių ir grožinių raštų tomai, atskiri traktatai, iš periodikos surinktų publicistikos ir eseistikos tekstų teminiai rinkiniai, raštų rinktinė rusų kalba, dvi kompaktinės plokštelės su jo dainomis ir giesmėmis. Draugijos vicepirmininko Tomo Staniko iniciatyva Vydūno knygos fotografuotiniu būdu leidžiamos tokios, kokias leido pats autorius. Jų dėka šiandienis skaitytojas turi galimybę susipažinti su Vydūno susikurtu ir naudotu raidynu bei rašybos savitumais, įsitikinti savito vydūniškojo rašto ir skelbiamų minčių derme. Tokiu būdu jau išleista dauguma tiek filosofinių, tiek grožinių Vydūno knygų. Užsimota išleisti visas. Taip didžiausioji Vydūno kūrybinio palikimo dalis tampa laisvai prieinama kiekvienam, kuris nori su ja susipažinti.

     Knygoje pateikti faktai rodo, kad draugija taip pat nemažai nuveikė įamžinant Vydūno atminimą, tvarkant, prižiūrint ir globojant su juo susijusias memorialines vietas. Pirmasis žingsnis buvo žengtas dar iki Nepriklausomybės atstatymo. Draugijai inicijavus, tuometinės LTSR kultūros ministerijos užsakymu buvo pagaminta ir Tilžėje (Sovetske) prie namo, kuriame Vydūnas gyveno, 1989 m. gegužę atidengta nauja atminimo lenta su skulptoriaus Antano Žukausko sukurtu mąstytojo skulptūriniu portretu. Tada buvo sumanyta šiame name įsteigti memorialinį Vydūno muziejų. Knygoje gana išsamiai aprašyta keletą metų trukusi ir be rezultatų pasibaigusi steigimo istorija, įvardyta, kas trukdė įgyvendinti šį gražų sumanymą. Kaip simbolinę prasmę Lietuvos dvasiniam atgimimui turintis veiksmas parodomas draugijos pastangomis įvykdytas Vydūno palaikų perlaidojimas 1991 m. rudenį iš Detmoldo (Vokietija) į Bitėnus (Pagėgių savivaldybė). Šia akcija labiausiai buvo siekta ką tik laisvę atgavusiai tautai priminti sugrįžimo prie vydūniškosios išminties svarbą. Kad neužželtų takas prie naujai supilto Vydūno kapo, draugija rūpinosi ne tik simboliškai, t. y. ne tik gyvai skleisdama jo idėjas, bet ir tiesiogiai. To rūpesčio dėka buvusios apleistos Bitėnų kapinaitės tampa gražiai tvarkomu Mažosios Lietuvos panteonu, priglaudusiu ne tik Vydūno, bet ir kitų šio krašto didžiavyrių (Martyno Jankaus, Jono Vanagaičio, Valterio Kristupo Banaičio ir kt.) palaikus. Jas puošia per vydūniečių vasaros stovyklas pastatyti meniški metalo vartai ir daili medinė tvora. Naujausias draugijos žygis įamžinant Vydūno atminimą – jo atminimo lentos ir paminklinio biusto atidengimas 2013 m. pavasarį Detmolde prie namo, kuriame mąstytojas pirmiausia buvo apsistojęs po dramatiškos kelionės karo keliais iš Tilžės. Šios akcijos metu prisiminta ir draugijos pastangomis 1992 m. įrengta nedidelė, kurį laiką veikusi Vydūnui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Rūpinantis atminimo lenta ir paminkliniu biustu bendrauta su Vokietijos ambasada Vilniuje, veikta išvien su Detmoldo merija ir Lipės krašto Evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybe. Draugija yra nemenkai prisidėjusi rekonstruojant buvusios Kintų pradinės mokyklos, kurioje mokytojavo Vydūnas, pastatą. Jame 1994 m. po rekonstrukcijos įsikūrė Kintų Vydūno kultūros centras su muziejine ekspozicija, kurioje nemaža draugijos dovanotų knygų ir nuotraukų. Dabar didžiausias draugijos rūpestis –­­ parengti ir pradėti įgyvendinti didelės apimties Vydūno 150-mečio sukakties 2018 m. programą. Vienas iš svarbiausių tos programos punktų –­­ Klaipėdoje pastatyti Vydūno paminklą. Šiuo reikalu draugija rūpinasi kartu su jį inicijavusiu Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriumi. Jau yra įsteigtas paminklo statymo komitetas, atidaryta sąskaita, kurion plaukia aukotojų pinigai.

     Draugijos priešistorę knygoje detaliai aprašė jos garbės narys žurnalistas Vytautas Kaltenis. Jo paliudyta, kad Vydūno vardas ir idėjos buvo gyvi ir pavergtoje Lietuvoje, padėjo jos žmonėms neprarasti dvasios stiprybės ir tikėjimo laisve. Daug vietos skiriama ne tik nuveiktiems draugijos darbams, bet ir parodoma, kaip gyvuoja, kuo prie Vydūno idėjų sklaidos ir atminimo įamžinimo prisidėjo draugijos klubai, veikusieji ar tebeveikiantys Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Šilutėje, kokia veikla sieja su Čikagoje veikiančiu Vydūno fondu.

     Ne tik bendrame kontekste, bet ir atskirai detaliau aprašomi svarbiausieji draugijos veiklos epizodai – Vydūno palaikų perlaidojimas ir naujos amžinojo poilsio vietos sutvarkymas, stovyklos Bitėnuose, pastangos steigti muziejų Tilžėje, atminimo įamžinimas Detmolde ir kt. Informuojama apie besisteigiančią Vydūno draugiją Detmolde, apie sumanymą tokią draugiją suburti Tilžėje. Įspūdingai atrodo knygos pradžioje pateiktas draugijos garbės narių sąrašas, liudijantis, kiek daug ir kokie garbingi Lietuvos ir pasaulio žmonės yra nusipelnę Vydūno idėjų sklaidai.

     Keleto autorių rašyta, sudarytojų subtiliai struktūruota, daugeliu nuotraukų iliustruota, gražaus dizaino ir maketo (sukūrė Tautvydas Kaltenis) knyga „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu“ informatyviai parodo vienos pirmųjų Atgimimo laiku susikūrusių ir nuosekliausiai veikiančių kultūrinių draugijų darbus, kurie kalba patys už save. Tačiau ir tokiu informatyvumu pasižymėdama, ji neprimena faktus nuobodžiai išvardijančio ataskaitinio dokumento. Tai – gyvų pasakojimų apie konkretų veikimą pynė, kurioje atsiskleidžia ir kilnios intencijos, ir gili prasmė, aiškiausiai nusakoma paties Vydūno priesakais, išdėstytais jo netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo, 1918 m. balandžio 10 d., rašytame laiške Lietuvos Tarybai. Tąjį laišką Vydūno draugija pasirinko kaip credo, nes ją ypač įkvėpė ir galių teikė tokie žodžiai: „(…) manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų. (…) Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis tad kas dieną daugiau įvyks. Ir tą dieną galėsime žvelgti į ateitį didesniu pasitikėjimu, dėkingi, kad mus likimas parinko gyventi Lietuvai“ (p. 12). Tie, kurie 1988 metų rudenį būrėsi į Vydūno draugiją, jautėsi esą likimo parinkti gyventi laisvės prieangyje stovėjusiai Lietuvai, o atsakymus į klausimus, kaip gyventi ir ką būtiniausiai jos labui daryti, žinojo rasiantys mąstytojo paliktame išminties lobyne. Po dvidešimt penkerių metų, kaip galima suprasti iš to, kas išdėstyta aptariamoje knygoje, jie dar aiškiau suvokė, kad tas išminties lobynas juos orientavo labai teisingai. Kartu jaučiamas ir šioks toks kartėlis dėl to, kad atsikūrusi Lietuva pasirinko ne visai tas ėjimo gaires, kurios sudėliotos Vydūno išmintyje, kad padarė tą pačią klaidą, kaip ir pirmosios Nepriklausomybės Lietuva, dažnai nepaklausiusi tiesioginių gyvai sakomų mąstytojo pasergėjimų dėl ne visai teisingų valstybės žingsnių, kurie gali lemtingai pasisukti prieš ją pačią, už kuriuos gali tekti sumokėti pačia nepriklausomybe. Aptariamoje knygoje irgi esama tokių pasergėjimų šiandieninei Lietuvai, ne kartą primenami ir anieji, vydūniškieji. Ar dramatiškų šiandienos pasaulio įvykių fone nedera į juos kuo atidžiau įsiklausyti?

Literatūra ir menas, 2014-06-06, nr. 3477

http://literaturairmenas.lt/2014-06-06-nr-3477/1810-knygos/2848-irena-seliukaite-vyduno-ideju-sviesoje

Vaclovas Bagdonavičius

 

     Taip jau buvo lemta, kad didžiam XX amžiaus Prūsijos lietuviui Vydūnui teko dėti bene paskutinius taškus lietuvškojoje šio krašto raštijoje, kurią savo katekizmo prastais žodiais lietuvinkump ir žemačiump 1547 metais Martynas Mažvydas pradėjo ir kurįą į pasaulinio lygio aukštumas XVIII amžiuje savo Metais iškėlė Kristijonas Donelaitis. Paradoksaliai atrodo faktas, kad  pirmąją lietuvišką ne tik šio krašto, bet ir visų lietuvių knygą  – minėtąjį katekizmą ( ne kopiją, o Karaliaučiuje spausdintą originalą) Vilniaus universiteto bibliotekoje galime net pavartyti , kad Metai šiandien  milijoniniais tiražais didžiosiomis pasaulio kalbomis  pasklidę po didžiąją planetos dalį,  tuo tarpu kai bene paskutinioji užnemunės Rytprūsiuose, Tižėje, spausdinta lietuviškoji knyga, kurios autorius – Vydūnas, atrodo yra dingusi amžiams. Jo traktatas Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose padavimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose 1941 m. jau buvo išspausdintas O. Mauderodės spaustuvėje, bet dėl autoriaus politinio nepatikimumo nebuvo gautas valdžios leidimas jį platinti. Trejetą metų labai akylai saugomas visas tiražas išgulėjo spaustuvės sandėlyje, o vėliau žuvo besibaigiančio karo liepsnose. Žinoma, tai nebuvo paskutinioji Vydūno ar apskritai šio krašto žmogaus parašytoji lietuviška knyga. Po karo jų pasirodė, ir ne viena, bet Karaliaučiaus krašte – jau nebe.

     Pats Vydūnas po karo išleido dar 5 nedidelės apimties knygeles (jeigu pridėsime vienos iš jų dar ir vokiškąjį variantą – iš viso bus 6). Visos jos išspausdintos 1947–1948 metais. Paskutinioji, sprendžiant pagal įžanginėje pastaboje nurodytą datą – Joninių vakaras, 1948 mt., – buvo skirta K. Donelaičiui. Jos pilnas pavadinimas – Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis. Ją išleido į Vokietijos gilumą pasitraukusių mažlietuvių 1947 m. įsteigta Mažosios Lietuvos Tarybos Spaudos Komisija, o išspausdino Kasselyje-Mattenberge veikusi leidykla ir spaustuvė AISTIA. Prieš metus, 1947 m., toji pati Komisija šią Vydūno knygelę jau buvo išleidusi vokiškai (Die Lebenswelt im Preussischen Litauen ums Jahr 1770 nach den Dichtungen des Pfarrers Christian Donelaitis mit ihrer voelkischen Bedeutung). Taigi, paskutinioji Vydūno knyga – studija apie XVIII amžiaus būrų dainiaus nemirtingąją poemą  (lietuviškasis variantas). Knygai panaudotos V. K. Jonyno iliustracijos iš 1940 m. Metų leidimo.   

     K. Donelaitis Vydūno akiratyje bus atsiradęs pačioje jo kūrybos kelio pradžioje. Sprendžiant pagal kai kurias su tautiškumu susijusias idėjines Metų ir Vydūno kūrybos paraleles būrų dainiaus kūrybą tiesiog būtų galima galima laikyti viena iš svarbiausių tilžiškio mąstytojo idėjinių nuostatų ištakų, nulėmusių pasirinkimą eiti su vokiškajai asimiliacijai pasmerkta, bet pabudusia ir tai lemčiai ėmusia priešintis Rytų Prūsijoje nuo amžių gyvenusia savo tautos dalimi. Tiesą sakant, sunku pasakyti, ar jaunasis Vydūnas , kai tvirtai apsisprendė savo veikimu „garbėn kelti lietuviškumą“, jau buvo įdėmiai perskaitęs Metus ir įsigilinęs į poemoje įpintos nostalgijos gadynei „kai prūsai vokiškai kalbėt dar nemokėjo“ prasmę. Tačiau jo jau gyvenimo pabaigoje apibūdintos Metuose išreikštos poeto intencijos tautiškumo atžvilgiu nuostabiai sutaps su su jo paties tautinio veikimo intencijomis. Mąstytojas Metuose jausis  radęs patvirtinimą to, ką jis pats buvo visa savo kūryba skelbęs bei veikimu įgyvendinęs.

     Apie K. Donelaitį Vydūnas bene pirmą kartą viešai savo nuomonę išreiškė 1911 m. istoriosofiniame traktate Mūsų uždavinys. Apžvelgdamas lietuviškojo tautiškumo išsaugojimo ir gaivinimo raidą po krikščionybės įvedimo, mąstytojas pažymi svarbų K. Donelaičio vaidmenį joje.  Iki jo lietuviškoji raštija buvusi skirta išimtinai religinėms reikmėms, t. y. tam, kad gimtoji kalba lietuviams  padėtų geriau priimti naująjį, krikščioniškąjį, tikėjimą, o ne tam, kad padėtų išlaikyti ir  stiprintų patį lietuviškumą, kaipo būtiną  žmoniškumo reiškimosi prielaidą. Anot Vydūno, tiek protestantiškiesiems, tiek katalikiškiesiems lietuviškos raštijos puoselėtojams nebuvę „aišku, kad norint augint gyvą daiktą, reikia jo paties gyvybę (t. y. įgimtąjį žmogaus tautiškumą – V. B.) maitinti, o ne jo gyvybę naudoti kam kitam padidinti, nors tai būtų ir kaži koks aukštas ir kilnus dalykas“. Tikroji tautinė lietuvių gyvybė apsireiškusi „lietuvių būdais, apeigomis, pasakomis, dainomis ir naminiais išdirbiniais“, kuriuose „pasirodo gentiškumo ryšių supratimas. Dargi gyvenimo įstatymų numanymas. Kartais net senovės tikybos jausmai. Pasakose ir dainose atsispindina tautos amžiai. Naminiai moterų išdirbiniai apreiškia gyvąjį meno ir dailės numanymą“. Būtent čia „susibranduoliavusi“ tautinė lietuvių gyvybė „ turėjusi būti šildoma ir žadinama“. Tuo tarpu „niekur nebuvo tvirtinami, ginami  tie gyvybės reiškiniai‘, tuo nesirūpino lietuvių dvasiniai vadovai. [1] Tik paprasti žmonės „vis dar taip, kaip senovėje lietuviai gyveno“. K. Donelaitis kaip tik ir esąs tuo įstabus, kad buvęs „pirmasis šiek tiek iškilęs lietuvis, kurs savo prityrimus ir jausmus išreiškė kaipo lietuvis, nieko kito nenorėdamas“ (pabraukta mano – V. B.)[2], t. y. nesiekdamas konfesinių ar kitų pragmatinių tikslų. Vydūnas kartu apgailestauja, kad K. Donelaičio kūryba ilgą laiką nebuvo prieinama tautai, o ir  paskelbta „pasiliko kone vien raštijos dalyku ir teko vien lietuvių kalbos tyrinėtojams. Tautai iš jų beveik jokio gaivinimo neparėjo“. Tačiau savo poezijos grožiu, kalbos galingumu K. Donelaitis išliekąs nepraeinančia vertybe ir kaip tik atgimimą žyminčiais „mūsų laikais tautai pradedąs svarbėti“[3].

     Daug dėmesio K. Donelaičiui Vydūnas skiria 1914 m., poeto gimimo 200-siais metais. Tais metais K. Donelaičio vardas Mažojoje Lietuvoje skambėjo ypač dažnai. Sukakties proga jį minėjo ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai. Prūsijos  lietuviai dar 1913 metais poetą buvo sumanę pagerbti ypatingai – ant Rambyno kalno pastatyti jam paminklą. Šiam reikalui susibūrė komitetas, pradėtos kaupti lėšos, kurių surinkta gana nemažai. Tačiau užėjęs Pirmasis pasaulinis karas šį sumanymą įgyvendinti sutrukdė, ir prie jo daugiau nebebuvo sugrįžta. Nevykusiu bandymu šį sumanymą, po 90 metų jį prisiminus, įgyvendinti galima laikyti  2004 m. pavasarį Bitėnų kapinėse (jose 1991 m. perlaidoti ir Vydūno palaikai) architektų Marijos ir Martyno Purvinų savavališkai pastatytą K. Donelaičiui skirtą juodo marmuro stelą, kuri savo stilistika aštriai disonuoja su kapinaičių erdve ir jose esančiais kukliais tradiciniais antkapiniais paminklais. Negana to, pastatytoje steloje iškaltas įrašas (beje, pažeidžiantis valstybinės kalbos įstatymą, t. y. ignoruojantis jos pirmumą) skelbia akivaizdžią netiesą, kad neva 1914 m. paminklą K. Donelaičiui pastatyti sumanė ir tą sumanymą pradėjo vykdyti vokiečių šviesuoliai. Užtenka pavartyti to meto lietuviškąją spaudą ar vėlesnes publikacijas tuo klausimu, kad labai lengvai identifikuotum tikruosius šio reikalo sumanytojus –  Prūsų lietuvius.

     Vydūnas  pritarė paminklo statymui, apie minėto komiteto veiklą rašė savo Jaunime, bet pats šiam komitetui nepriklausė. Šio žurnalo 1913 m. rugsėjo numeryje primena, kad vienas iš pirmųjų apie paminklą kalbėjo žinomas lietuvininkų veikėjas Vokietijos Reichstago deputatas Jonas Smalakys, kad dabar šio reikalo imąsisis kunigas Vilius Gaigalaitis ir išreiškia tikėjimą, kad po kurio laiko paminklas K. Donelaičiui tikrai bus. Išreiškiama viltis, kad paminklo statymas taps lietuvininkus vienijančiu, jų tautinę savigarbą stiprinančiu veiksniu. „Dar ir būtų labai svarbu,  kad šio paminklo statymą atsakomieji žmonės padarytų ir iš tikrųjų tautiniu dalyku, o ne kokių išrinktų žmonių,“ – rašoma minėtame Jaunimo  numeryje . Kartu kiek suabejojama , ar pavyks „didįjį lietuvių skaičių tam sutelkti“, nes K.Donelaitis dar nesąs pakankamai plačiai žinomas ir kol kas labiau rūpįs tik kalbininkams.[4]

     K. Donelaičio 200 m. sukaktis  Mažojoje Lietuvoje  buvo pažymima gana plačiai. Dauguma tada veikusių lietuviškųjų draugijų jautė pareigą tą sukaktį pagal savo išgales iškilmingiau ar kukliau paminėti. Vydūnas daugumoje tų minėjimų apie K. Donelaitį sakė kalbas. Bene pirmasis sukaktuvinis vakaras 1913 m. gruodžio 31 d. sutinkant Naujuosius, 1914 metus, ir K. Donelaičio gimtadienį vyko Klaipėdoje. Jį parengė čionykštė „Vienybės“ draugija . „Aš pats apie Donelaitį, jo gyvenimą ir raštus papasakojau“,[5] –informuodamas apie šį vakarą Jaunime rašo Vydūnas. Sausio 8 d. Tilžės lietuvių klubas surengė sukaktuvinį vakarą, kurio programos pagrindinę dalį sudarė Tilžės lietuvių giedotojų draugijos dainos bei jos pirmininko Vydūno išsamus pranešimas „Donelaitis – poetas“. Šį pranešimą išspausdino Prūsų lietuvių savaitraštis (1914 m. nr. 10, nr. 12, nr. 13, nr. 14). Gražus buvęs  ir Katyčių „Vainiko“ parengtas sausio 18 d. įvykęs vakaras, kuriame Vydūnui vėl teko sakyti kalbą. Toje pačioje  Jaunimo informacijoje apie K. Donelaičio minėjimus išreiškiamas susirūpinimas dėl paminklo statymo komiteto neveiklumo ir dėl visuomenės abejingumo šiam reikalui. Vydūnas kartu paaiškina, jog ir nebūdamas minėtojo komiteto nariu, dirbąs K. Donelaičio atminimo labui ir tą darbą laikąs „labai naudingu tautiniam mūsų judėjimui“. „Tik rodos, kad reikėtų Donelaičio atminimui naudingesnį dalyką statyti, negu bokštas ant Rambyno,“[6] – matyt turėdamas galvoje tautos kultūros turtinimą ir tautinės savimonės ugdymą pabrėžė Vydūnas. Vėlesniame, 1914 m. vasario,  Jaunimo numeryje Vydūnas ragina prie K. Donelaičio atminimo įamžinimo prisidėti aukojant ne tik jo paminklui statyti, bet ir paremiant besimokantį jaunimą šelpiantį „Jaunimo fondą“. „Gal padarytume tikrą Donelaičio Fondą tuo tikslu,“[7] – rašo šiuo reikalu Vydūnas.

     1914 metais K. Donelaitį Vydūnas pagerbė kiekviename Jaunimo numeryje (iki rugsėjo) išspausdindamas po fragmentą iš Metų. Kiekvienas fragmentas paprastai buvo susiejamas ar su atitinkamu metų laiku (žiema, pavasariu)  ar pritaikomas prie kokios nors laiko aktualijos (pvz., rugpjūčio nr. skelbtas fragmentas susietas su prasidėjusiu karu). Kovo numerio fragmentas spausdinamas greta indų poeto R. Tagorės poemos Gitandžali fragmento. Abiejuose fragmentuose, anot Vydūno, išreiškiama toji pati visaapimančios Dievo meilės idėja, nors „ten kalba hindas, nekrikščionis, šišon  lietuvis krikščionis“[8].

     Ryškiausias Vydūno paliktas K. Donelaičio 200 metų sukaktuvių akcentas – minėtasis Prūsų lietuvių savaitraštyje skelbtas pranešimas „Donelaitis – poetas“ Tilžės lietuvių klube 1914 m. sausio 8 d. Jame K. Donelaitis apibūdinamas kaip poetas iš Dievo malonės, kurio eilės išreiškusios kūrėjo vidinį gyvastį, kuriose  lietuvių kalba suskambusi kaip įkvėpta muzika.  „Jo žodžiai ir sakiniai yra tarsi gyvybės prisisunkę, (…)“ – konstatuoja Vydūnas.  – Jo gabumas yra  jo gyvybė, yra širdies ir sielos sąmoningumas. Todėl poetas dalykus tarsi iš jų vidaus pamato ir prasitaria vaizdingai“[9]. Ypatingas K.Donelaičio nuopelnas esąs tas, kad jis „lobino“ t. y. praturtino,  mūsų kalbą, ir gaila, kad tuo lobinimu nebuvo pasinaudota. Negalime K. Donelaičio „geriau gerbti, kaip puošdami savo kalbą Donelaičio kalbos vaizdingumu,“[10] – sakoma minėtame pranešime. Dar pabrėžiama,  kad K. Donelaitis savo poemoje labai teisingai ir giliai atspindėjęs lietuvininkų būrų gyvenimą, jų buitį ir dvasią. Tačiau Vydūnui atrodė, kad tasai kad ir meistriškas atspindėjimas tęsąs sukoncentruotas į paviršinį gyvenimą, į „gyvenimo mažmožius ir menkumus“, bet poetas neturėjęs galios žvelgti į fundamentalesnius  „žmonių troškimus, tautos, žmonijos klausimus ir pasiilgimus“[11], todėl esąs perdėtas noras būrų dainių „statyti į didžiųjų pasaulio poetų eilę“, nors „jis yra tikras poetas (…) ir mūsų tautos poetams paveikslas“[12]. Būsimos pasaulinės K. Donelaičio šlovės Vydūnas  tada dar neįžvelgė.

     Pirmojo pasaulinio karo metu K. Donelaitį  Vydūnas pristatė  lietuvių literatūros apžvalgoje vokiečių kalba rašytoje istoriosofinėje knygoje Lietuva praeityje ir dabar[13] bei vokiečių okupacinės valdžios leistame Dešimtosios armijos laikraštyje  (Zeitung der 10. Armee). Iš šiame laikraštyje skelbtų straipsnių apie Lietuvą  buvo sudaryta ir 1918 m. išleista  Lietuvos knyga (Das Litauen-Buch), kurioje išspausdinti ir 5 Vydūno straipsniai. Tarp jų – lietuviškosios raštijos apžvalgai skirtas straipsnis,  kuriame kalbama ir apie K. Donelaitį. [14]Abiejų šių publikacijų dalys, liečiančios K. Donelaitį, iš esmės sutampa, tad ir apie poetą jose pasakyta tas pats. Pirmiausia paneigiamas vokiečių autorių pateikiamose lietuvių literatūros apžvalgose įsigalėjęs tvirtinimas, kad K. Donelaitis iš viso tesąs vienintelis lietuvių poetas ir kad lietuvių literatūra neturinti daugiau kuo pasigirti.  Vydūnas parodo, kad po K. Donelaičio esama aukšto lygio kūrinių pateikusių autorių, iš kurių labiau išskiria A. Baranauską, pamini D. Pošką, A. Strazdą, S. Stanevičių, S. Daukantą, M. Valančių, visą eilę aušrininkų, V. Kudirką, kai kuriuos XX a. pradžios rašytojus. Mąstytojas kartu paaiškina, jog K. Donelaičio poema Metai savo vaizdingumo, ir išraiškingumo, kalbos turtingumo ir skambesio dėka  nuo tada, kai ją paskelbė L. Rėza, tapo „tuo žodiniu kūriniu, iš kurio paprastai buvo mokomasi lietuvių kalbos“. Ilgainiui poema vis labiau populiarėjusi, vis labiau didėjęs jai dėmesys, vis ryškiau skleidęsis jos grožis ir taip ji tarsi savaime „tapo vieninteliu dėmesio vertu lietuvių poezijos kūriniu“[15]. Pabrėždamas hegzametro pritaikymo poemoje meistriškumą, poetinių vaizdų išraiškingumą ir  turtingumą, apžvalgos autorius kartu pažymi, kad šiandieniniam išsilavinusiam lietuviui ne visai priimtinas esąs bereikalingas ir  gausus vartojimo barbarizmų, ypač slavizmų, „kuriuos buvo galima pakeisti labai gerais nuo seno vartojamais lietuviškais žodžiais“.[16] Apžvalgoje pakartojama  1914 m. pranešime „Donelaitis – poetas“  išsakyta mintis, kad poemos vaizdavimo objektas penelyg žemiškas ir stokoja ir gilesnės metafizinės  prasmės. Šią mintį būtų galima suprasti taip: poeto kuriamoji galia, gebėjimas meistriškai naudotis lietuvių kalbos turtais, joje slypinčiomis didžiulėmis vaizingumo, raiškos galimybėmis galėjo būti panaudota aukštesniems idealams reikšti. Tačiau ši aplinkybė nesumenkinanti to vaidmens, kurį K. Donelaičio  poema  atlikusi ir toliau atliksianti lietuvių kalbos įstabumui atsiskleisti, joje įaustai tautos gyvybingumo bei kūrybiškumo galiai reikštis. Tas vaidmuo K.Donelaičiu atitekęs pirmajam. Iki jo su lietuvių kalba nieko panašaus nebuvę – „ ji pasirodė netikėtai, tarsi iš niekur ir nuostabiai sušvito. Lietuvių kalbai tai buvo gera lemiantis ženklas. Pelenė pasirodė iš tikro esanti princesė“[17].

     Trumpai apie K. Donelaitį Vydūnas užsimena ir savo garsiajame 1932 m. pasirodžiusiame istoriosofiniame traktate vokiečių kalba (lietuviškas vertimas 2001 m.) Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (Sieben Hundert Jahre deutsch- litauischer Beziehungen). Čia konstatuojama, kad iki tol „lietuviai teturėjo dainas, sakmes ir pasakas, kurias visi kūrė ir kurios visus džiugino, „o Donelaitis buvo pirmasis kūręs lietuvių poeziją“. Kartu pažymima, kad K. Donelaitis net savo laiko  vokiečių literatūros kontekste pasireiškęs novatoriškai, nes „Metai“ sueiliuoti hegzametru, „kurio didieji vokiečių poetai iki to laiko dar nevartojo“. Taip pat primenama, kad „mokslininkai iki pat šių dienų šį kūrinį laiko pagrindiniu lietuvių raštijoje“ [18] (paryškinta Vydūno – V. B.).

     Aišku, daugiausiai ir konceptualiausiai apie K. Donelaitį Vydūnas pasako paskutinėje savo knygoje Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770m.,  kaip jį vaidavo Kristijonas Donelaitis. Ši po Antrojo pasaulinio karo išleista nedidelė 47 puslapių knygelė buvo skirta tiek vokiškai (vokiečių k. išleista 1947 m.), tiek lietuviškai (lietuvių k. išleista 1948 m.) besimokantiems moksleiviams, kurie kartu su tėvais buvo priversti bėgti iš bolševikų užimamos tėvynės (didžiąja dalimi iš Mažosios Lietuvos) ir rado laikiną ar nuolatinį prieglobstį tuometinėje Vokietijoje. Didžiąją jos dalį sudaro Metų atpasakojimas savais žodžiais. Poemos turinys, netgi pasakojimo tonas ir silistika perteikiami gana tiksliai, tačiau visa tai gana subtiliai perleidžiama per filosofinę paties knygelės autoriaus regėjimo prizmę. O pati to  regėjimo filosofinė pozicija  pateikiama įvadiniame ir baigiamajame autoriaus tekstuose.

     Viename iš įvadinių tekstų supažindinama ir su Metų  radimosi bei publikavimų istorija, parodomas šio kūrinio vaidmuo įsitvirtinant lietuvių kalbai, kaip svarbiausiai tautiškumo raiškos priemonei. Taip pat primenamas K. Donelaičio, kaip poeto, novatoriškumas, nes jis pirmiau negu vokiečių literatūros klasikai F. G. Klopštokas, J. V. Gėtė, F. Šileris hegzametrą pritaikė savo kalbai. „Galėtum manyti beveik, kad [minėtus vokiečių poetus – V. B.] tam skatino tai, kaip Kr. Donelaitis buvo apsireiškęs“, nors tada „apie jo kūrinius težinojo jo kaimynai ūkininkai lietuviai ir jo draugai kunigai“[19]. Vydūnas pastebi dar vieną K. Donelaičio sąsają su antikine graikų kultūra – išraiškingi Metų būrų pasikalbėjimai primeną Platono dialoguose pateiktus pasikalbėjimus, nors gerokai skiriasi tuose pasikalbėjimuse aptariami objektai bei besikalbančiųjų veikėjų bendravimo pobūdis[20]. Priminęs, kokį svarbų vaidmenį žinomumui apie lietuvių tautą ir jos dvasinės kultūros savitumą suvaidino J. G. Herderio dainų rinkinyje Tautų balsas dainose (Stimme der Voelker in Liedern, 1805) paskelbtos kelios lietuvių liaudies dainos bei jų panaudojimas J. V. Gėtės kūryboje, o taip pat L. Rėzos 1825 m. išleistas lietuvių liaudies dainų rinkinys, Vydūnas pažymi, kad „lietuviškumas vis garsiau skelbėsi vokiečiams, bet kartu ir plačiau“ nuo tada, kai buvo L. Rėzos paskelbti ir „paskui iš naujo spausdinami“ K. Donelaičio raštai(1818 m. – Metai, 1824 m. – pasakėčios). Tarp „iš naujo spausdinamų“ pažymimas Peterburge 1865 m. pasirodęs A. Šleicherio parengtas Metų leidimas lietuvių kalba. „Ir pastebėtina, kad taip Donelaitis su savo lietuviškumu skelbtas Rusijoje,“[21] –įvertindamas šio leidimo svarbą lietuvybės įsitvirtinimui tarptautinėje erdvėje rašo Vydūnas. Ne mažiau reikšmingas tuo požiūriu esąs ir 1869 m. Karaliaučiuje pasirodęs G. H. Neselmano parengtas K. Donelaičio raštų leidimas, kuriame tekstai pateikiami ir lietuviškai, ir vokiškai.[22]

     Knygoje Gyvenimas Prūsų Lietuvoje […] skirtingai negu kitose K. Donelaičiui skirtose savo publikacijose Vydūnas susitelkia ne tik į poeto kaip pasaulietinės lietuvių poezijos pradininko bei lietuvių kalbos turtingumo, išraiškingumo, vaizdingumo reiškėjo bei jos įtvirtinintojo  tautos vartosenoje bei vertingumo atskleidėjo kitataučių akyse  nuopelnus, bet ir į idėjinius Metų motyvus. Juos mąstytojas susieja su savo paties tautos būčįai aiškinti skirtais filosofiniais postulatais. Į juos remdamasis tiek įvadinėje, tiek baigiamojoje knygos dalyje Vydūnas  ryškina savo paties mintį, kad žmogaus būtis yra glaudžiai susijusi su tautos būtimi, su jos pasaulėjauta, doroviniais gyvenimo pagrindais, papročiais,  gyvensena. Pati tauta turinti Kūrėjo jai skirtą uždavinį būties vyksme, todėl niekas negali ginčyti jos teisės į buvimą, kartu ir į to uždavinio vykdymą. Taigi, nei nutautinimas, nei nutautėjimas Dievo akyse yra nepateisinami. Kur to pateisinimo ar pasiteisinimo esama, prasideda žmoniškumo nuosmukis, tvirtina mąstytojas. Vydūno aiškinimu, K. Donelaitis, savo nemirtingoje poemoje pavaizduodamas XVIII a. Prūsų lietuvių valstiečių gyvenimą per metų laikų ciklą, tai akivaizdžiai patvirtinęs. Mat, po XVIII a. pradžioje Prūsų Lietuvoje siautėjusio maro  čia buvo atkeldinta  nemažai kolonizatorių kitataučių – vokiečių, šveicarų, prancūzų, kurie į gryną lietuviškąjį etnosą išlaikiusių senbuvių gyvenimą įnešė vienokių ar kitokių ne visada išėjusių į gera naujovių. O į gera neišėję tai, kas senbuvius skatino atsižadėti kai kurių savų papročių, kėlė norą kalbėti ne sava kalba ir taip stengtis būti panašesniais į neva civilizuotesniais atrodančius atsikėlusius naujuosius gyventojus. Tokias pastangas, klojusias kelią Prūsijos lietuvių  nutautėjimui, lydėjo visokios su dorovės nuosmukiu susijusios negerovės, iš kurių didžiausioji buvusi Dievo duotos tėvų kalbos ir protėvių etninio paveldo negerbimas. Tokios įgimtojo tautiškumo paniekinimo apraiškos Metų kūrimo laikais jau buvo gana ryškios, ir evangelikų liuteronų pastorius K. Donelaitis  nepraeina pro jas, neapsimeta jų nematąs, nelieka joms abejingas. Jis jas traktuoja kaip prasikaltimus prieš Dievą, kaip didelę nuodėmę, kaip visų kitų blogybių  ir lietuvininkų ydų šaltinį. Tas blogybes darantiems ir visokiomis ydomis pasižymintiems būrams, kuriuos vadina „nenaudėliais“, poetas negaili aštrių pabarimų ir kritikos. Tą pastebi ir Vydūnas: „Donelaičio raštuose ir labai prasiveržia negeros lietuvių ypatybės, visokios nedorybės, kad skaistusis lietuviškumas pasilieka lyg jau už jų“[23]. Tarsi sekdamas K. Donelaičiu,  negailestingos pajuokos ir aštrios kritikos savanoriškai vokietėjantiems lietuvininkams savo komedijose negaili ir pats Vydūnas. Tačiau ir pro visą lietuviuose pasireiškiantį negatyvą mąstytojas ir dramaturgas aiškiai įžvelgia tautiškai nuspalvintą  jų taurųjį žmoniškumą. Tą galima, anot jo, įžvelgti ir K. Donelaičio kūryboje, kuri „ne vien skelbė lietuviškumą apskritai, bet leido ir numanyti, koks malonus, koks žmoniškas yra esmiškasis lietuviškumas“[24]. Vydūnas jau gyveno Prūsų lietuvių nutautinimo ir nutautėjimo apogėjuje ir savo kultūrine veikla stengėsi švelninti jos padarinius, iš kurių skaudžiausias jam, kaip ir K. Donelaičiui, atrodė nutaustančiųjų tėvynainių dorovingumo nuosmukis, akivaizdus žmoniškumo sumenkėjimas. Todėl K. Donelaitis jam atrodė kaip jo pirmtakas, kuris dar XVIII amžiuje įspėjo ne tik apie lietuvininkų nutautėjimo grėsmę, bet ir apie tai, kokios negatyvios gali būti to nutautėjimo pasekmės žmoniškumui. Tiek K. Donelaičiui, tiek Vydūnui žmogaus išlikimas tautoje reiškė ir tikrojo žmoniškumo savyje išlaikymą bei puoselėjimą. Literatūrologas Dariaus Kuolys K. Donelaitį apibūdina kaip lietuvininkų dvasinio atsparumo prieš nutautinimą ugdytoją. Metai, anot jo, esąs „politinio pobūdžio tekstas, turintis aiškiai išdėstytą  tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Visą kūrinį yra persmelkusi tautos likimo ir išlikimo idėja“[25]. Žinoma, toji pasipriešinimo programa buvo nors ir aiški, bet  neišplėtota ir  labai paprasta – tiesiog išlaikyti savo papročius, kalbą, tapatybę. Aktyvios kovos, tiesą pasakius, čia ne tiek daug, nors pats išlikimas tuo, kuo gimei esant tam nepalankioms sąlygoms yra irgi ne tiek mažai. Vidinę to išlikimo galią lietuvininkui padėjo palaikyti protestantiškasis tikėjimas, mokęs jį su Dievu bendrauti ta, kalba, kurią Jis užgimstančiam žmogui davė. Todėl, kaip pastebėjo Vydūnas,  tautiečių religingumas irgi buvo labai svarbus K. Donelaičio ne tik kaip pastoriaus, bet ir kaip lietuvybės saugotojo, rūpestis. O grįžtant prie minėtosios tautinio pasipriešnimo programos, reikia pasakyti, jog ją išsamią ir konceptualiai giliai pagrįstą sukūrė ir visu savo plačiašakiu aktyviu kultūrininko veikimu tik jau XX amžiuje įgyvendino būtent Vydūnas. Tosios programos išeities pzicija tiek K. Donelaičiui, tiek Vydūnui iš esmės ta pati – vidinis, dvasios galia grįstas žmogaus atsparumas bet kokiai prievartai. Tik K. Donelaičio būrui paprasčiausiai  tereikėjo neapsileisti, neužsileisti įžūliam kolonistui, būti elementariai padoriam, pamaldžiam, netapti „nenaudėliu“ ir  laikytis dar gyvų senovės  papročių, kad tasai dar savaime tebesilaikantis atsparumas neprapultų. Metų autorius savo ganomąsias aveles to ir moko. Po poros šimtų metų kaip toks mokytojas tarp lietuvininkų atsiranda ir Vydūnas. Tik dabar viskas gerokai pažengę į priekį ir sąlygos visai ne tokios, kokios buvo K.Donelaičiui Tolminkiemyje klebonaujant. Dabar išsijuosus metodiškai vykdoma vos ne prievartinė lietuvininkų ir kitų tautinių mažumų germanizacija, spartūs civilizacijos tempai ir ekonominiai procesai beveik nesustabdomai spartina  savanorišką būrų palikuonių nutautėjimą. O jo gimdomos pasekmės – iš esmės tos pačios, dėl kurių sielojosi būrų ganytojas, tik didesnio masto ir gerokai skaudesnės: atvira, kartais net ciniška panieka tiek gimtajai kalbai, tiek kitoms tradicinėms vertybėms, savo etninės kilmės, netgi tėvų gėdijimasis, kartais ir išižadėjimas, kitokios dorovinio nuosmukio apraiškos, netgi gerokai padidėjęs nusikalstamumas. Tautinio identiteto išlaikymas tokiomis sąlygomis darosi ypač sunkus. Tad ir paprastos donelaitiškos tautinio išlikimo programos dabar jau nebepakanka. Reikia kitokios, ir Vydūnas ją sukuria. Po keliolikos metų tos programos – kūrybinės, švietėjiškos, teatrinės, muzikinės veiklos – įgyvendinimo, turėdamas galvoje ne tik savo, bet ir kultūrinės veiklos bendražygių veikimą mąstytojas galės pelnytai pasididžiuoti, kad „yra be abejonės daugiau gyvų lietuvių dabar kaip pirm 17 mt., man prasidedant dirbti“[26]. Per tą mąstytojo nurodytą 17 metų laikotarpį Mažojoje Lietuvoje ne tik padaugėjo susipratusių lietuvių, bet labai suaktyvėjo jų kultūrinis gyvenimas, steigėsi lietuviškos draugijos, ypač aktyviai ėmė  reikštis jaunimas. Visa tai dėjosi vykstant intensyviai germanizacijai, dėl ekonominių sąlygų daugeliui mažiau sąmoningų Prūsijos lietuvių nutautėjant savanoriškai, o ir mokylose tada jau nebebuvo mokoma lietuviškai nei skaityti, nei rašyti. Jeigu Metų būrai gyveno tik pradėjusiomis lietuviškumui sunkėti sąlygomis, tai Vydūno amžininkai jau gyveno pačiomis ekstremaliausiomis lietuvybei sąlygomis. Vydūno programa ypatinga dar ir tuo, kad joje nebegalėjo būti tenkinamasi tik išlikimu, nes baigiantis XIX ir prasidėjus XX amžiui tautos išlikimui nebeužteko jos žmonėms vien kalbėti savo kalba ir laikytis tėvų papročių. Išliekančiai tautai reikėjo modernėti, prisitaikyti prie dinamiškai besikeičiančio pasaulio, reikėjo ne tik būti, bet ir keistis , kurti, tuo kūrimu rodyti savo gyvybingumą. Vydūnas kūrė ir įgyvendino būtent tokią tautos išlikimo programą, išdėstytą filosofiniuoe traktatuose Mūsų uždavinys“, Tautos gyvata, draminiais vaizdais išreikštą trilogijoje Amžina Ugnis,  misterijoje Jūrų varpai, tragedijoje Pasaulio gaisras, švietėjiškai propaguotą savo paties leistuose žurnaluose Šaltinis, Jaunimas, Naujovė, Darbymetis, praktiškai įgyvendintą  koncertine bei teatrine Tilžės lietuvių giedotojų draugijos veikla.

     Sau artimą K. Donelaičio pasaulėžiūros bruožą Vydūnas įžvelgia ir pietizmo dvasia dvelkiančiuose būrams skirtose poeto religiniuose pamokymuose, kuriuose pabrėžiamas ne išorinis parodomasis pamaldumas, o tiesioginis žmogaus ir Dievo santykis, kurį mąstytojas vadina gyvuoju tikybiškumu. „Bet kaip labai reikšminga žmogaus taurėjimui, Kr. D. skelbia gyvąjį tikybiškumą, – rašo Vydūnas. – Kur toks yra, čia žmogus visame, kas tenka patirti, kas vyksta, mato Viešpaties Dievo valią, malonę ir galią. Žmogus turi Jam atsiduoti ir visa, kas jam gyvenime tenka, priimti kaip Dievo duota“[27]. Tokiu K. Donelaičio parodytu žmogaus santykiu su Dievu, anot Vydūno,  „apsireiškia pats lietuviškumas“. Toks lietuviškumą išreiškiąs tikėjimas rodąs, kad „ir tuo laiku, kada lietuviai dar nebuvo pažinę krikščioniškus tikybos mokslus, tikybiniai jų išmanumai pralenkė toli ir krikščioniškų tautų nuomones“[28]. Kaip ryškų K. Donelaičio užčiuoptą ir iškeltą lietuvio valstiečio religinį atspalvį turintį  bruožą Vydūnas nurodo jo iš esmės panteistinį santykį su gamta. Poetas žmogų matąs „viduje pačiame gamtos gyvenime ir jo vyksmuose. Jam atrodo žmogaus gimimas, augimas, brendimas, vytimas ir išnykimas visai panašus į tą, kuris darosi augmenijoje ir gyvijoje (…). Dažnai Kr. D. primena, kaip labai naudingos yra visos šio gyvenimo sritys vienos kitoms, bet ir tai, kaip augmenija ir gyvija iš žmogaus laukia visokio padėjimo. Todėl žmogus ir turėtų  visa, kas gyva, pasitikti tauriausiu žmoniškumu“[29]. Toks K. Donelaičiui priskirtas žmogaus ir gamtos santykio apibūdinimas iš esmės sutampa su  paties Vydūno  filosofijoje pateiktu šio santykio apibūdinimu, aiškiai išreiškiančiu panenteistinę mąstytojo nuostatą. Žmogus, pagal šią nuostatą, yra iš  gamtos išaugusi ir ją praaugusi dvasinė esybė, bet savo kūniškumu tebebūnanti joje, talpinanti savyje tiek augmeniškumą, tiek guvūniškumą. „Vis dėlto svarbu žmoniją priskaityti gamtai, – aiškina Vydūnas, – visam jos gyvenimui. Nereikėtų nepagrįsta nuomone aptemdinti santykį viso to, kas esti, atskirą su visata. Tas santykis nėra suardomas. Ir žmogus yra visatos, yra gamtos dalis. Jis jai priklauso“[30].

 

     Paprašytas žinomo Prūsijos lietuvių veikėjo Erdmono Simonaičio, aptariamąją knygelę apie K.Donelaitį Vydūnas rašė moksleiviams, tačiau jos rašymo tikslas buvo platesnis: padėti susitelkti karo audrų iš Tėvynės išblokštiems tautiečiams, sustiprinti jų tikėjimą tautos ateitimi, jai neabejotinai sugrįšiančia laisve, dėl kurios ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis būtina išlaikyti savąjį tautiškumą. Deja, tokią savo misiją ši knygelė vargu ar bus  atlikusi, nes išeivijoje, matyt, mažai kas ją pastebėjo. Apie tai galima spręsti iš to, kad jos net nepamini apie K. Donelaitį rašiusieji išeivijos literatūrologai ar kiti autoriai,  nors pats Vydūnas jų darbuose apie būrų poetą minimas gana dažnai, neretai cituojami kiti jo veikalai ar straipsniai.[31] Tačiau prie jos dera sugrįžti ir šiandien, nes ji nėra praradusi savo švietėjiškos vertės ir gali padėti geriau suvokti K. Donelaičio nemirtingojo kūrinio prasmę, istorinį bei dabartinį aktualumą. Tokį suvokimo poreikį kaip tik ir skatina didžiojo lietuvininkų būrų poeto 300 metų gimimo sukaktis. Šiai sukakčiai Vydūno draugija abu šios knygos variantus – lietuviškąjį ir vokiškąjį – fotografuotinu būdu išleido pakartotinai.

---

 

 KNYGOS

 

Vacys Bagdonavičius.   Vydūnas. Trumpa biografija

 

Vacys Bagdonavičius.   Spindulys esmi begalinės šviesos

 

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu.  Vydūno draugijai – 25

 

Rima Palijanskaitė. Amžinųjų jūrų varpai: vydūniškosios mistikos link. 

http://eia.libis.lt/show.php?item=amzinuju_juru_varpai

 

 

 STRAIPSNIAI

 

 

 

Vacys Bagdonavičius

Apie Vydūną – anglų kalba (MLEŽ)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vacys Bagdonavičius.   Vydūnas apie būtiškąją žmogaus sąmonės šviesėjimo prasmę

 

Vacys Bagdonavičius.  Vydūnas ir antikinė filosofija

 

Vacys Bagdonavičius.  Vyduno idėjinis palikimas Europai

 

Vacys Bagdonavičius. Geneologinės Vydūno ištakos

 

Vacys Bagdonavičius.  Vydūnas ir Kristijonas Donelaitis

 

Vacys Bagdonavičius.   Senoji lietuvių religija ir krikščionybė Vydūno žvilgiu

 

Vacys Bagdonavičius.  Martynas Jankus ir Vydūnas: bendrumai ir skirtybės

 

Vacys Bagdonavičius.  Kudirkos ir Vydūno himnai

 

Vacys Bagdonavičius.  Vydūnas ir Jonas Basanavičius

 

Vacys Bagdonavičius.  Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą?

 

Vacys Bagdonavičius.  Šiandien bus naudingas mūsų tautai. Įvadinis straipsnis Vydūno knygai „Mūsų uždavinys“

 

Vacys Bagdonavičius.  Apie šieną, ėdamą su grybais arba kaip „atžmoginami“ stabai

 

 

 

Skaistė Austėja Budrevičiūtė.  Vydūno veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ recepcija Lietuvoje ir Vokietijoje (vokiečių k.)

 

 

Arvydas Girdzijauskas.   Vydūniškos kultūros ir tautiškumo sampratos reikšmė šiandie

 

 

 

Rima Palijanskaitė.  Sveikos šeimos samprata kūrybiniame Vydūno palikime

 

Rima Palijanskaitė.  Rožės ir lelijos Martai Raišukytei – Vydūno mūzai ir bendražygei

 

Rima Palijanskaitė.   Donelaitis ir Vydūnas: gyvenimo ir kūrybos ypatumai

 

Rima Palijanskaitė.  Vydūnas: motina yra tarsi meilės ugnį namuose kurstanti vaidilutė

 

Rima Palijanskaitė.  Kontroversiškosios Vydūno misterijos vertinimų pėdsakais

 

Rima Palijanskaitė. Vydūnas ir vokiečių mistika: tikėjimas ir dvasinė bei psichoemocinė sveikata

 

Rima Palijanskaitė.   Literatūrinių personažų amžius ir jų psichologinė branda bei išmintis Vydūno kūryboje

 

Rima Palijanskaitė.  Vydūno regėjimai sveikatos psichologijos kontekste

 

Rima Palijanskaitė.  Vydūno meilės koncepcija grožinėje kūryboje

 

Rima Palijanskaitė.  Sveikatos filosofija Vydūno dramose

 

Rima Palijanskaitė.  Dvasinės sveikatos ir dvasingumo samprata mokslinėje literatūroje ir Vydūno mokyme

 

Rima Palijanskaitė  Vydūnas ir jo sveikatingumo idėjų sklaida

 

Rima Palijanskaitė.  Vydūno sveikos mitybos koncepcijos ištakos

 

Rima Palijanskaitė.   Vydūnas ir A.Maslou: savęs aktualizavimo psichologija

 

 

 

Tomas Stanikas.  Sveikata ir tikyba Vydūno filosofijoje

 

Tomas Stanikas.   Vydūnas apie senatvę ir mirtį

 

Juozas Šidiškis.   Mūsų tautos dvasinio atgimimo vedliai

 

Edita Tičkutė.   Vydūno kūrybinė laboratorija

 

Ksavera Vaištarienė.   Vydūno patarimai – ko turėtų siekti jaunimas

 

LR Kultūros ministerijos vardu nuoširdų sveikinimo Žodį Vydūno draugijai tarė Irena Seliukaitė. Ji Draugijos 25-ečio proga įteikė LR Kultūros Ministro Š.Biručio padėkas aktyviausiems Vydūno draugijos nariams: Vaciui Bagdonavičiui, Aušrai Martišiūtei, Tomui Stanikui, Algimantui Jucevičiui ir Rimai Palijanskaitei.

O taip pat visų mūsų sveikinimai

Lietuvių kalba
5-6 klasėmsLietuvių kalba
7-8 klasėms
Literatūros kūrinai
5-8 klasėms
Gamtos mokslai
5-6 klasėms
Gamtos mokslai
7-8 klasėms
Geografija
6-8 klasėms
Sauga ir sveikata
5-8 klasėms

Formos viršus

PAIEŠKAIšplėstinė paieška

Ieškoti

Formos apačia

Formos viršus

PRISIJUNGTIUžsiregistruoti | Priminti slaptažodį

Formos apačia

MANO

Testai

Išrinktieji

Vaizdai

Įsivertinimas

Titulinis > Mokymosi objektai

Lietuvių tautosaka: folkloro, arba tautosakos, samprata, rūšys ir žanrai

Įtraukti į Mano išrinktuosius Informacija

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

1. Smulkioji(trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.
2. Pasakojamoji tautosaka– tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.
3. Dainuojamoji tautosaka– tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

Iliustracijos

 

Atsisiųsti Dalytis

Vydūno Jaunimo Fondo sveikinimas Vydūno Draugijai 25 metų sukakties proga

 

2013 m. lapkričio 27 d. Lemontas, Čikaga

     Miela Vydūno Draugijos pirmininke Rima Palijanskaite, Garbės pirmininke dr. Vacy Bagdonavičiau, visi susirinkę vydūniečiai bei garbingi svečiai.

     Vydūno Jaunimo Fondo valdybos ir tarybos narių vardu sveikinu Vydūno Draugiją su dvidešimt penkerių metų sukaktimi. Abi mūsų organizacijas sieja žymaus Lietuvos tautiečio Vydūno vardas, idealai ir siekiai. Taip pat sieja noras ir pastangos padėti mūsų tautiečiams – Lietuvoje ir išeivijoje – tapti dvasiškai tobulesniais ir moksle tvirtesniais lietuviais.

     Vydūno Draugija skleidžia Vydūno mintis ir filosofiją, kuri siekia dvasinio atgimimo ir kūrybinės inteligencijos. Taip pat rūpinasi Vydūno kūrybinio palikimo leidimu ir platinimu mūsų tautiečių tarpe.

     Vydūno Jaunimo Fondas jau virš šešiasdešimt metų remia lietuviško jaunimo mokslinius siekius, skatina meilę Lietuvai ir puoselėja Jos kultūros tęstinumą. Dedame pastangas remti skautiško jaunimo projektus ir renginius, kurių metu jaunimas turi galimybių susipažinti ir sukurti lietuviškas, skautiškas šeimas. Kaip ir Vydūno Draugija, leidžiame knygas apie Lietuvos istoriją, kultūrą, jos žymūnus ir antrojo Pasaulinio karo pasėkmes Lietuvai.

     Žvelgiant į jūsų ir mūsų organizacijų pastangas ir pasiekimus, galima jausti didelę energiją, veiklių asmenų ryžtą įgyvendinti savųjų organizacijų užmojus ir norą sparčiai žengti pirmyn. Ši prasminga veikla vis pritraukia žmones, kurie nori kokiu nors būdu prisidėti prie bendrų darbų.

     Sveikiname dr. Vacį Bagdonavičių, kuris, kaip ir mūsų Vydūno Jaunimo Fondo buvęs ilgametis valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas, yra Vydūno Draugijos siela ir širdis. Nors pareigas ir perdavė veikliai vydūnietei Rimai Palijanskaitei, jis vis dar turi svarbią įtaką Draugijos veiklos krypčiai ir darbams. Dėkojame Tau, Vacy, už ilgų metų nepailstamą darbą ir pasiryžimą skatinti Lietuvos tautiečių kultūrinį ir dvasinį atgimimą. O Rimai linkime ryžto ir ištvermės tęsiant Vydūno Draugijos siekių įgyvendinimą.

     Vydūno Jaunimo Fondas džiaugiasi, galėjęs įvairiomis progomis bendradarbiauti su Vydūno Draugija. Džiaugiamės Jūsų kilniais pasiekimais per šiuos praėjusius dvidešimt penkerius metus ir tikimės, kad visų vydūniečių entuziazmas ir pasiryžimas padės dar daug padaryti per sekančius dvidešimt penkerius metus.

     Žengiame kartu į kilnesnę ir šviesesnę Lietuvos ateitį.

 Ad Meliorem!

v.s. fil. Gintaras Plačas

Vydūno Jaunimo Fondo

valdybos pirmininkas

25 metai link tautos gyvatos

     Vydūnas visada vertino ir brangino gyvą bendravimą tarp žmonių, pats visur buvo aktyvus visuomeninio judėjimo organizatoriaus pavyzdys. Mano matymu, Vydūno draugijos 25-erių metų veikla – tai Vydūno dar Tilžėje pagimdytos tautinės dvasios ir savimonės žadinimo idėjos tąsa  Lietuvos valstybės atsikūrimo laikotarpyje. Sėkminga pradžia skatina Vydūno draugijai linkėti gyvuoti mažų mažiausiai 40 metų – tiek, kiek Vydūnas vadovavo giedotojams Tilžėje ir likti Tautos Gyvatos aktyvistais.

     Vydūno draugijos vedantieji man asmeniškai ir Kintų Vydūno kultūros centro – Vydūno muziejaus darbuotojams visada išliks pagrindiniais autoritetais ir mokytojais Vydūno minčių pažinties kelionėje. Jūs buvote tie, kurie davėte pradžią Vydūno muziejaus ekspozicijai Kintuose. Tarp Jūsų buvo žmonės, kurie dešimtmečius saugojo Vydūno knygų originalus ir tikėjo, kad ateis ta diena, kad bus į tai atsigręžta kaip į išminties šaltinį.

     Linkiu kiekvienam iš Jūsų asmeninės sveikatos, minčių nušvitimo, kūrybinės galios, vienybės ir naujų jaunatviškų narių.

 

Rita Tarvydienė

Kintų Vydūno kultūros centro direktorė ir darbuotojų kolektyvas.

Kintai, 2013-11-30.

Gerbiami Vydūno draugijos nariai,

Vydūnas – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo.

     Vydūno draugijos organizaciniai gebėjimai ir pasišventimas padėjo suburti žmones iš visos Lietuvos ir drauge atlikti išties didžius darbus. Vydūniečių vykstančios stovyklos šalia legendinio Rambyno tapo gražia tradicija. Pirmą kartą stovyklą Bitėnuose Draugija surengė 1992 m. vasarą po Vydūno grįžimo, tuomet įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti. Draugijos skaistaus tikėjimo, galingo veikimo dėka, Bitėnų kapinės virto Mažosios Lietuvos panteono verta šventove.

     Vydūno pasekėjai, kurie buriasi, žino, kad žmogaus „uždavinys yra žmoniškumą apreikšti. Ir vien tuo jis tvirtina savo aukštybę, savo grožę ir galybę. Vien taip žmogus gali išlikti ir gyventi.“

Linkiu prasmingo, didingo ir kupino viltingos Šviesos sambūrio.

Pagėgių savivaldybės meras

Virginijus Komskis

 

Su 25-ečiu, vydūniečiai!

     Prieš 25-erius metus esu dalyvavęs steigiamajame Vydūno darugijos suvažiavime. Draugija tuomet ryžosi kviesti Lietuvą eiti per Vydūną doros ir nepriekaištingos moralės keliu. Nelengva buvo to siekti. Tačiau nuveikta nemažai – leidiniai, straipsniai, stovyklos, konferencijos.

     Rūpindamiesi Vydūnu, jo bendražmogiškųjų idėjų sklaida, jūs skatinote domėtis ir jo kraštu – mažąja Lietuva. Kraštu, kuriame Vydūnas išaugo kaip didis mąstytojas ir kultūros veikėjas.

     Simboliška, kad savo sukaktuves švenčiate per atmintiną Tilžės Akto dieną. Ją pradėjome minėti jau užvakar Vilniaus karininkų ramovėje. Joje jūsų Garbės pirmininkas vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą apie lietuvybės problemas, su kuriomis Mažojoje Lietuvoje susidūrė Vydūnas.

     Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vardu sveikinu jus ir linkiu ryžto bei kantrybės, vykdant garbingą gyvenimo su Vydūnu misiją!

Vytautas Šilas,

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas.

Vilnius, 2013 m. lapkričio 30 d.

 Lietuvos skautų sąjungos sveikinimas

     Lietuvos skautų sąjungos vardu sveikinant Vydūno draugiją su ketvirčio amžiaus laimėjimais ir linkit naujo bei sėkmingo tolimesnio vydūniškojo kelio, kartu pagerbtinos ir Vydūno sąsajos su skautija. Šios sąsajos taip pat jubiliejinės. Joms tik ką sukako 95-eri, t.y. tiek, kiek ir pačiai Lietuvos skautų sąjungai, įkurtai tautos nepriklausomybės paskelbimo metais.

     Vydūnas iškart tapo Lietuvos skautų ideologu, nukreipėju ir vertintoju. Žinoma, ne vien dėl to, kad pasaulinė skautija jau turėjo tarptautinį pripažinimą. Tai siejosi su Vydūno pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Jam labai patiko skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“ ir pošūkis „Budėk!“.

     Po 8-erių metų – 1926-aisiais Vydūnas pasiūlė angliškos kilmės žodį „skautas“, reiškiantį „žvalgas“, pervadinti lietuvišku žodžiu „budįs“. Tuo kaip ir pratęsiant žvalgo misiją nuolatiniu budėjimu savo „žmoniškėjimo kelyje“. Nenorint išsiskirti iš kitų šalių skautų, to buvo atsisakyta, bet šis Vydūno pasiūlymas buvo vertinamas ir pagerbtas pirmąjį jūrų skautų laivą pavadinant „Budys“. Prie šio žodžio tolimesnio aiškinimo Vydūnas sugrįžo jau išeivijoje leidžiamame „Skautų aido“ mėnesiniame žurnale, vėl pabrėždamas žmogaus budimo ir budėjimo reikšmę.

     Visus savo paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus, susiaurėjus jo plačiai visuomeninei veiklai, Vydūnas bendravo su tremtyje atsiradusiais skautais ypač artimai. Vos tik jam atsigulus į Liubeko miesto ligoninę Vakarų Vokietijoje, pirmasis lankytojas buvo Vydūno mokinys, senas gerbėjas ir bičiulis Antanas Krausas, redagavęs „Skautų aidą“ išeivijoje. Taip buvo atnaujinta, nusitęsusi iki pat mirties, iškili Vydūno draugystė su skautais.

     Dar ligoninėje Vydūnas parašė savo pirmąją paskaitą Liubeko lietuviams skautams. Nuo tada jis ne tik vėl rašė skautų spaudai, bet nuolat dalyvavo skautų renginiuose ir stovyklose. O ta spauda plito ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vėliau įsikūrė Vydūno jaunimo fondas. O ir dabar šiame sambūryje sveikiname apsilankusią Vydūno fondo Čikagoje atstovę Lietuvoje gerb. Jolitą Kašalynienę ir iš Detmoldo atvykusį gerb. kunigą Miroslavą Danį. Juk Vydūnas greta skautų statė ir brolius ateitininkus.

     Išeivijoje rašytus straipsnius panašiomis žmogaus augimo temomis (apie tris žmogaus augimo pakopas – žmogus-sau, tautai ir žmonijai) Vydūno jaunimo fondas išleido atskira knyga „Vydūno laiškai skautams“. Keletą knygos straipsnių norėčiau paminėti. Tai „Jauno žmogaus augimas“, kur Vydūnas nagrinėja I-ąjį skautų įstatą („Skautas yra tiesus ir laikosi savo žodžio“), bei tai, kas turi gyvenime lydėti jauno žmogaus pastangas. Kitas straipsnis – „Žmonių pasisveikinimas“ yra skirtas ir Akademinio skautų sąjūdžio I-ajam suvažiavimui Klivlende, o paskutinysis Vydūno rašinys skautų korporacijai Vytis – „Žmogus ir laikas“, kuriame tvirtinama, kad žmogų pradeda laiminti ypatingas šventumas, kai jis stengiasi numanyti, kas jis esmiškai yra, iš kur jo esmė kilusi ir kame ji būva.

     Anksčiau minėtasis Vydūno idėjų propaguotojas ir bendražygis skautas Antanas Krausas, atsidūręs tolimojoje Australijoje, ne tik iš čia palaikė ryšį su juo, bet ir gaivino Vydūno palikimą ten gyvenančių tėvynainių spaudoje, sambūriuose bei širdyse, rengėsi visus Vydūno raštus išleisti 10-ties tomų apimtimi, bet to, deja, nespėjo padaryti.

     Taurus didžiojo mąstytojo humanizmas savo samprata ir veikla skaidrino ir skaidrins mūsų tautą kaip ir skautiją, Vydūno asmenybei niekada neprarandant savo gigantiškųjų dimensijų.

     Pagerbdamas Vydūno draugiją ir čia susirinkusius vydūniškosios minties mylėtojus, aš kartu su pačiu Vydūnu tariu skautiškąjį „VIS BUDŽIU!“

Vydūnas Trapinskas

 

Vydūno draugijai – 25  metai

     Jau ketvirtis amžiaus, kaip Vydūno uždegto fakelo šviesa per Jūsų Draugiją skverbiasi į kiekvieno lietuvio mylinčio savo tautos praeitį ir gerbiančio jos išminčių puoselėtas idėjas, mintis ir gyvenimo būdą.

     Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pagarbiai priėmė kvietimą dalyvauti šioje jubiliejinėje šventėje. Mūsų draugija yra nepolitinė, nekonfesinė, dorovinio bei kultūrinio tobulinimosi organizacija. Ji laikosi humanistinių švietėjiškų pažiūrų, puoselėja tautos tradicijas ir papročius, rengia paskaitas, disputus, konferencijas, su Reformacija susijusių sukakčių minėjimus. Laikydamasi abipusiškos tolerancijos, plėtoja dialogą su kitų pažiūrų žmonėmis. Savo veikla siekiame nužerti laiko dulkes nepelnytai nusėdusias ant mūsų tautos istorinių procesų, objektų, raštijos ir kultūros pradininkų Martyno Mažvydo, Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapolionio, Jurgio Zablockio, Andriaus Volano ir kt. atminimo. Vienas iš kertinių RD tikslų ir uždavinių sukurti ir pastatyti paminklą Vilniuje, įamžinantį Reformacijos sąjūdį, jo asmenis, kultūros veikėjus.

     Mes, kartais bandome lygiuotis į Vydūno draugiją, nes dažnai einame panašiais vingiuotais Lietuvos istorijos ir kultūros keliais.

     Neįkainojamas Vydūno draugijos indėlis į šiuolaikinę visuomenę, skleisti gyvenimo filosofijos tradicijas, akcentuojant asmeninį ir kuriamąjį pradą. Nepaneigiama Vydūno mintis, kad dvasinį tobulumą pasiekęs žmogus, privalo aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, prisidėti prie jos pažangos.

     Džiugu, kad Lietuvoje, prieš 25 metus radosi kilnių, iniciatyvių žmonių su gerb. dr. Vaclovu Bagdonavičium priešakyje, kuriems Vydūno priesakai tapo kelrode žvaigžde kuriant Vydūno draugiją. Tokią Draugiją, į kurią šviesią ar negandų valandą, gali drąsiai kreiptis ir pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais.

     Bičiuliškai sveikiname ir linkime dar daug solidžių Jubiliejų jūsų kilniame žygyje. Tvirtu žingsniu, tvirtomis rankomis ir karštomis širdimis neškite Vydūno draugijos vėliavą per Lietuvą!

     O sveikinimą leiskite užbaigti šiais Vydūno žodžiais: „Visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą“.

 

Donatas Balčiauskas

LRIKD pirmininkas

2013.11.30, Vilnius

 

 

 

Vydūno draugijos dvidešimtpenkmečio paminėjimui

 

            Dvidešimt penkeri metai – labai simboliški mums metai. Tai subrendimo ir įvertinimo metai. Caro laikais lietuviai rekrūtai kariuomenėje tarnaudavo 25 metus, Lietuvos partizanai jeigu ne mirties bausme, tai, kaip taisyklė buvo baudžiami 25 metais lagerio.

            Vydūno draugijos dvidešimtpenkmetis irgi liudija brandą. Sakyčiau, tai yra unikali, vienintelė Lietuvoje tokia draugija, kuri taip giliai ir prasmingai, nepriklausomai ir išdidžiai žvelgia į pasaulį ir Lietuvą. Kitos tokios orumą ir savastį rodančios organizacijos Lietuvoje, nors ir yra gerbtinų, nėra.

            Šiandien Lietuvai tokio prasmingo buvimo pasaulyje ir supratimo stinga. Štai lapkričio 9 dieną Berlyne nugriautos sienos paminėjime ES prezidentas Hermanas Van Rompuy pasakė, kad šiandien sąvokos ,,tauta“ ir ,,Tėvynė“ yra atgyvenusios. Ir jam po 20 dienų atvykus į Vilnių niekas, ginant savąją savigarbą, tuo nepasipiktino, lygiai kaip nepasakė ir anksčiau dėl 11 ES šalių užsienio reikalų ministrų Europos ateities pradžios modelio: bendroje užsienio reikalų ministerijoje, bendroje kariuomenėje, veto teisės panaikinime ir bendro prezidento visose šalyse rinkime. Tai nebuvo numatyta stojant į ES. Toks valdančiųjų mentalitetas pavojingas.

            Bedvasiai Europai Vydūnas lieka svetimas ir nereikalingas. O mums? Kaip mes be jo? Ir lietuvių tautos bei nepriklausomos valstybės išlikime, kaip svajojo Vydūnas, matyčiau pagrindinę draugijos veiklos prasmę.

 

Signataras Algirdas Endriukaitis

 

     Nuoširdžiai sveikiname 25-uosius veiklos metus švenčiančią draugiją!

Mieli vydūniečiai,

     Vertiname Jūsų garbingą indėlį į iškilaus mąstytojo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno atminimo įamžinimą ir jo teigtų dvasinių vertybių bei kultūros sklaidą. Jūsų dėka Vydūno idėjos gyvos Lietuvoje ir vis labiau plinta užsienyje, taip prisidėdamos prie visos Lietuvos garbingo įvaizdžio kūrimo.

     Linkime Jums ir toliau nenuilstamai puoselėti ir skleisti vydūniškąją šviesą, dar ne mažiau kaip septynis šimtmečiu žadinti žmonijos sąmoningumą, kelti tautos dvasią, kuri amžina ugnimi liepsnotų kiekvieno širdyje.

R.Kareckas,

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras;

D.Valentukevičienė,

„Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ redakcinė kolegija.

 

 Sveikinimas 25-ečio proga

     Vydūno draugijos 25-mečio proga ypač norėčiau pasveikinti jos ilgametį pirmininką Vacį Bagdonavičių. Jeigu ne jis, tai kažin ar būtume įteisinę Kultūros dieną balandžio 15-ją ir iškėlę Taikos vėliavą. Tai jis, būdamas Kultūros, filosofijos ir meno instituto direktoriumi bei Vydūno draugijos pirmininku atstovavo Kultūros dienos iniciatyvinę grupę LR Seimo Švietimo, mokslo ir Kultūros komiteto posėdžiuose, yra pasirašęs daug raštų šia tema jau ir įteisinus Kultūros dieną.

     Draugijos įtakoje Vydūno darbai skleidžiasi toli už šalies ribų. Štai šį rudenį, spalio 15-19 dienomis, Kryme vyko Tarptautinis kongresas „Pasaulio sveikata – žmogaus sveikata“. Ten skaičiau pranešimą „Vydūno sveikatos filosofija mokslo šviesoje“.

     Kongrese dalyvavo medikai, filosofai, astrofizikai, valeologai. Iš tikrųjų, tai, ką 20 amžiaus pradžioje rašė Vydūnas, patvirtinama moksliniais tyrimais. Jis – pirmasis valeologas Lietuvoje, o jo knyga „Sveikata, jaunumas, grožė“ turėtų būti stalo knyga ne tik medikams, bet ir visiems, kurie siekia fizinės ir dvasinės sveikatos.

     Sėkmės Vydūno draugijai ir toliau skleisi Šviesą bei Išmintį.

 

Pagarbiai,

Dr. Auksė Narvilienė

Taikos vėliavos komiteto pirmininkė

Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT koordinatorė Lietuvoje

 

 

Sveikinimas Vydūno draugijos 25 m. sukakties proga

 

     Lietuvos Vegatarų d-jos ir asmeniškai savo vardu sveikinu Draugijos vadovus, visus vydūniečius ir juos palaikančius čia susirinkusius svečius su tokiu garbingu Vydūno draugijos jubiliejumi. Linkiu taip sėkmingai dirbti ir toliau kaip iki šiol, skleisti Vydūno idėjas ir pažiūras, jo raštus Lietuvoje ir kitose šalyse.

     Vydūno draugijos vadovai organizuoja daug įvairių renginių, pažymint įvairias su Vydūno vardu susijusias datas. Štai 2013 vasarį buvo labai įspūdingas 60-ųjų Vydūno mirties metinių minėjimas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jame pranešimus skaitė ne tik vydūniečiai, bet ir svečiai iš Vokietijos, iš Detmoldo, kur Vydūnas praleido paskutinius savo gyvenimo metus.

     Aktyvūs Vydūno draugijos nariai, jos vadovai nuolat leidžia Vydūno knygas ir jo straipsnių rinkinius. Dar iki Vydūno draugijos 25-ečio pasirodė fotografuotinas Vydūno knygos „Sveikata. Jaunumas.Grožė“ leidimas. Ši knyga yra viena iš populiariausių jo knygų apie sveiką gyvenseną, mitybą ir dvasinį žmogaus tobulėjimą.

     Kasmet kovo mėn. antroje pusėje Klaipėdos universitete vyksta mokslinės konferencijos, gilinantis į Vydūno paliktus darbus, jo kūrybą. Konferencija sutampa su Vydūno gimtadieniu. Aš stengiuosi jose dalyvauti, ruošiu pranešimus ir juos skaitau.

     Todėl, kai 2018m. visa Lietuva švęs mūsų garsiausio paskutinio šimtmečio filosofo ir švietėjo Vydūno gimimo 150 metų jubiliejų, siūlau 2018 metus pavadinti Vydūno metais ir organizuoti jubiliejui skirtus renginius, konferencijas, eskursijas ir t.t.

     Vydūno d-jos 25-ečio proga noriu pasveikinti aktyviausius vydūniečius: garbės pirmininką prof. Vacį Bagdonavičių, Vydūno draugijos pirmininkę Rimą Palijanskaitę ir vicepirmininką Tomą Staniką ir linkiu turėti daug sveikatos tolimesniame darbe. Todėl dovanoju kiekvienam jų asmeniškai mano parašytą knygą apie sveikatą „Padėkime sau“.

Doc. Ksavera Vaištarienė,

Lietuvos Vegetarų draugijos pirmininkė,

2013. 11. 30

 

    

Iškilmingai pasižadam:

Stovėsim vienširdžiai su Jumis, kurie jau 25-erius metus, remdamiesi skaisčiu tikėjimu ir tvirta dora ne tik patys einate, bet ir kitus vedate šviesop ir Dievop.

Vyresniuosius brolius vydūniečius 25-ečio proga džiaugsmingai sveikina Kauno sveikuoliai.

2013 m. lapkričio 30 d.

 

     Lietuvos sveikuolių sąjungos sveikinimas

Lietuvos sveikuolių vardu sveikinu mūsų dvasios brolius ir seseris – Vydūno draugijos narius – su gražia Jūsų organizacijos sukaktimi – 25-ečiu!

Linkime skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu, kantrybe, darbštumu savo kūną, sielą ir dvasią grūdinti, sotinti ir apvalyti vardan darnos mumyse, šeimose, bendruomenėje, valstybėje, visatoje, vardan meilės, tiesos ir gėrio. Likime ištikimi mūsų tautos genijaus, didžiojo Vydūno atminimui.

Dainius Kepenis,

LSS prezidentas.

 

Iš tamsos – į šviesą

       Į šį renginį patekau visiškai atsitiktinai ir tuo labai džiaugiuosi. Lietuvių Tauta gali pasigirti daugeliu garbingų, net pasaulyje žinomų ir įvertintų veikėjų; Vydūnas yra vienas iš tokių – tikra Dievo dovana Lietuvai. Ryškiausias jo gyvenimo siekis – dvasinis Tautos žadinimas, stiprinimas bei žmoniškumo ugdymas. Ir šį tobulesnio žmogaus ugdymą jis betarpiškai siejo su valstybės pagrindais ir uždaviniais. Nes valstybė ir žmogus, jo nuomone, yra neatsiejami!

    Peržvelgus draugijos atliktus darbus, turėtų susigėsti kelios Lietuvos ministerijos, nes tokios apimtys yra būtent šių valstybinių įstaigų pajėgoms, o ne visuomeninei organizacijai. Bet būtent mažos skruzdėlytės ir sukrovė tą didžiulį turtą – Vydūno darbų, raštų ir taurių žodžių kraitį, kurie dabar sklinda visuomenėje ir didina asmenybės darnos, žodžių ir darbų vienovės vykdytojų būrį. Tai yra, Vydūniečių būrį, sekančių pėdomis tokio kilnaus žmogaus, kokio mūsų kultūroje kito tokio nėra, taip ryškiai šviečiančio tyra išmintimi!

      Ypač tai svarbu po sovietmečio tamsos ir „geležinės uždangos“ atrasti tą šviesos spindulį, žadinantį bei gaivinantį Tautos dvasią, dalijantį amžių išmintį ir švarinantį mūsų ne tik gražią kalbą, bet ir sielą nuo svetimybių. Dėl šiandienos geopolitinės Pasaulyje ir Lietuvos valstybės vidinės būklės situacijos ypatingai svarbios Vydūno įžvalgos apie tautą, demokratiją ir valstybingumą.

     Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo 100-ečio Jubiliejui artėjant, tiesiog privalu įamžinti mūsų Tautos didžias ir kilnias asmenybes visais įmanomais būdais, tiek įvardinant tuos metus mūsų šviesulių vardais, tiek paskelbiant jų kūrybos propagavimo konkursus ir įvardinant jų vardais premijas, tiek sukuriant portretų ciklus, paminklų grupes, pagerbiant jų vardais mokyklas, skaityklas, aikštes ir gatves. Atžymint memorialinėmis lentomis jų gimtavietes, gyvenvietes, darbovietes ir kapavietes.

Lietuvos atkuriamojo Seimo deputatė Rūta Gajauskaitė

 

 

Brangieji vydūniečiai,

 

      Šiandien kartu su Jumis švenčiame Vydūno draugijos įkūrimo 25-metį!

     Čiurlionio draugijos vardu norėtume perduoti pačius geriausius linkėjimus mūsų sesei –Vydūno draugijai, įkurtai beveik tuo pat metu kaip Čiurlionio draugija (1987 m.).

     Visada buvome su Jumis kartu, kaip mūsų tautos XX a. dvasinės kultūros istorijoje greta buvo du iškilūs vardai– tai Vydūnas ir Čiurlionis.

     Gyvuokit dar ilgai ilgai, rūpestingai sergėdami Vydūno įkurtą Amžinąją ugnį – mus apšviečiančią ir šildančią mūsų dvasią.

 

 

Pagarbiai,

Stanislovas Urbonas

Čiurlionio draugijos pirmininkas

Remigija Bukaveckienė

Čiurlionio dr-jos atsakingoji sekretorė

Mielieji Lietuvos žiburiai,

     Pagėgių savivaldybės Kultūros centro kolektyvo vardu, sveikiname Jus su gražia 25-erių metų sukaktimi. Neretai Bitėnų kapinaitėse ar prie Birutės ir Kazimiero Žemgulių namų kalba sukasi tik apie Jus, šviesos spinduliai. Žemai lenkiamės Jums už vasaros stovyklas, kurių nors lašelis tenka ir mums: savo bendruomenėse ne kartą žiūrėjome dokumetinį filmą „Savaitė su Vydūnu“, nuolat minime Jūsų skaitinius, giesmes Bitėnų kapinaitėse ir be abejonės – apie Jūsų užtvertas kapines… Tai tik lašelis darbų, kuriuos Jūs atvežate iš sostinės į kitą Lietuvos kraštą… Dėkojame už nuolatinį dėmesį mums gerbiamam Vaclovui Bagdonavičiui bei kitiems Jūsų draugijos nariams, kurie ne kartą viešėjo mūsų krašte.

     Linkime Jums draugijos gretų gausėjimo, nes Jūsų mokymai, kuriuose atgyja Vydūno mintys, žodžiai ir darbai – ypatingai svarbūs vienodėjančiame mūsų pasaulyje.

Pagarbiai,

Pagėgių Kultūros centro kolektyvo vardu – direktorė Svetlana Jašinskienė