Iškentėtąjį laisvės žiburį paėmėme į savo pačių rankas. To žiburio apšviesti, pamatėme, kad nebėra antrankių ir grandinių, kad pasaulyje su mumis kalbasi kaip su lygiais net tie, kurie ką tik vamzdžius buvo atsukę. Tačiau ryškiau pamatėme ir varganą savo būtį, aiškiau pajutome esą visokeriopai nualinti, labiau suvokėme, koks nelengvas ir ilgas dar laukia kelias į tikrąją laisvės karalystę. Daugelis supratome, kad į ją ateisime tiktai patys kitokie tapę, nes ji, toji karalystė – mumyse pačiuose.
Tąjį supratimą lyg žaibas nušvietė dar vienas ypač svarbus tų pačių metų įvykis. Šį kartą – ne skausmo, o tauraus dvasinio spindesio kupinas. Spalio 17-ąją Lietuva pasitiko, o 19-ąją į minkštą Rambyno smiltį amžinam poilsiui paguldė iš tolimojo Vokietijos miesto Detmoldo sugrįžusius savo didžiadvasio – Vydūno (1868-1953) palaikus. Tasai sugrįžimas yra prasmingas būtent tuo, kad įspūdingai ir tauriai mums visiems primena apie šio lietuviškojo Mahatmos paliktąjį dvasios lobyną, jį itin sureikšmina. Tame lobyne akumuliuota dvasios energija stiprindamiesi ir tapsime kitokie, ateisime į tą Dievo karalystę, kuri yra mumyse pačiuose. Ar nėra didžiai reikšminga, kad būtent dabar naujais leidiniais grįžta mūsump pačios Vydūno knygos? Ir kažin, ar atsitiktinis sutapimas yra tai, kad ir neminėdami Vydūno, jo knygų neskaitydami, į savo laisvę atėjome intuityviai remdamiesi būtent jo skelbtais ir aiškintais dvasinio žmogaus ir tautos atsparumo svarbą postuluojančiais principais?
Vydūno grįžimas nebuvo staigus ir netikėtas. Jo atminimas ir idėjos pavergtos Lietuvos padangėje nedrąsiai sklandė jau nuo kukliai pažymėto šimtmečio jubiliejaus (1968). Jau tada pradėta svajoti ir apie palaikų parsivežimą, apie tai, kad ateisiąs tam palankus metas. Į realų dalyką tos svajonės ėmė panašėti 120-mečio jubiliejų švenčiant. Po jo imta jau rimtai rūpintis supilti Vydūno kapą gimtoje Lietuvos žemėje. Tas rūpestis tapo vienu iš svarbiausių 1968 m. rudenį įsikūrusios Vydūno draugijos uždavinių. Svarstyta, kur turėtų būti to kapo vieta. Po daugelio mąstymų ir svarstymų, pasirinktos Bitėnų kapinaitės prie Rambyno, nuo kurio ne kartą skambėjo Vydūno žodis ir jo rankos mostui paklūstanti lietuvininkų daina. Tam pritarė ir 1991 m. vasarą įsteigta Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija. Rugsėjo viduryje tose kapinaitėse buvo labai graži talka, kurion susibūrė žmonės iš visos Lietuvos. Gražiai sutapo, kad spalio pradžioje į Detmoldą partnerystės reikalais reikėjo važiuoti Kauno savivaldybės delegacijai, kuri kartu su Vydūno draugijos atstovais ir apsiėmė parsivežti didžiojo išminčiaus palaikus. Visas akcijos išlaidas padengė Lipės apskrities valdžia.
Palaikai ekshumuoti buvo spalio 14 d., gimtinėn kauniečių autobusu iškeliavo spalio 16 d. Lietuva juos Lazdijuose pasitiko spalio 17 d. Su sustojimais Marijampolėje, Kaune, Jurbarke keliauta Šilutėn, kurios kultūros namuose 18 d. apie trečią val. rytą palaikus pasitiko atsisveikinimo iškilmes ruošusieji gerieji Šilutės, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų žmonės. Išaušus rytui, pro karstą, kurio papėdėje degė vaidilučių ir žynių globojama Amžinoji ugnis, o viršuje spindėjo vydūniškasis Visatos ir Žmogaus tapatumą žymintis ženklas, ėjo ir ėjo per visą dieną ir iki kitos dienos pietų ne tik šilutiškiai, bet ir žmonės iš visos Lietuvos. Visą atsisveikinimo laiką skambėjo skaitovų tariamas paties Vydūno žodis, joje giedotojų repertuaro bei kitos dainos bei giesmės, arfos ir kanklių garsai, tauri liaudies ir klasikinė muzika. Vakare – gražios evangelikų pamaldos ir prasmingi kunigų žodžiai. Lietingą spalio 19-osios vidurdienį – pamaldos Šilutės evangelikų bažnyčioje, prasmingas Respublikos AT pirmininko V.Landsbergio žodis. Toliau – paskutinioji kelionė į senųjų baltų šventovę Rambyną, ramuvietiškos apeigos ir atsisveikinimo mitingas prie išmūrytos kapo duobės Bitėnų kapinaitėse. Didžios pagarbos tauriam išminčiui žodžius tarė mitingą vedęs Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėjas S.Sodonis, AT pirmininkas V.Landsbergis, Vydūno draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius, Vydūno brolio vaikaitis J.Storostas, Čikagos Vydūno fondo atstovė S.Gedgaudienė, Respublikos kultūros ir švietimo viceministras K.Platelis, evangelikų vyskupas J.Kalvanas. Uždengiant kapą ir apklojant jį gėlėmis bei vainikais, skambėjo evangelikų giesmės. Temstant žvakių šviesoje iškilo tradicinis lietuvininkų krikštas su tradiciniu užrašu: „Czon ilsis ramybėje Vydūnas. 1868–1953″.
Jis ilsisi, o mes mokysimės gyventi pagal jo priesakus ir taip tęsime jo tikrąjį buvimą mūsų tautoje.
Vacys Bagdonavičius
Naujoji sąmonė. 1992. Nr.4. P.33.