Karščiu alsuojanti vasara jau 15-ąjį kartą savaitei subūrė Vydūno draugijos narius padirbėti nesenstančio Rambyno kalno papėdėje, pasibūti ir pabendrauti svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose. Nuo kaitrios vidurvasario saulės, spalvingos palapinės slėpėsi liepų ir galingo ąžuolo paunksnėje.

Šiais metais sodybos gandralizdyje sparnus miklino net 4 jaunikliai, bičių aviliai apsunko nuo liepų medaus.

Šįkart liūdnokai atrodė nurudavusios pušys – baltųjų gandrų kolonijos daugializdis. 2007 metų lapkričio mėnesį siautusi gamtos stichija – šlapio sniego apdraba ir vėjas – guldė medžius, laužė pušų kamienus, šakas. Dvi lūžusios aukštos pušys apgadino ir Bitėnų kapinaičių tvorą.

Liepos 29 dieną, stovyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo Bitėnų seniūnė Danguolė Mikelienė. Suplevėsavus stovyklos vėliavai, kibome į darbus. Dauguma ėmėsi Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų šio krašto šviesuolių amžinojo poilsio vietos restauravimo darbų, kiti rūpinosi stovyklos buitimi, vegetariško maisto gamyba.

Kapinaičių tvoros perdažymui, agresyviai plintančio užtvorio šabakštynui išvalyti prireikė kelių pusdienių. Liepos 31 d. buvo paminėtas gražiausių Lietuvos kapinių vartų pamatų išliejimo dešimtmetis. Šiuos vartus suprojektavo Marija ir Martynas Purvinai, nukaldino dailininkas Eimuntas Ludavičius, o vartų pastatymo ir kapinaičių tvėrimo darbais rūpinosi Vydūno draugijos nariai. Minėdami dešimtmetį, dar kartą prisiminėme į vartų pamatus įmūryto laiško turinį, kuriuo perduodamas tikėjimas, jog už šių vartų amžinam poilsiui atgulusio Didžios Sielos Milžino begalinė šviesa kiekvienam padės surasti dvasinės gaivos ir taurumo šaltinį.

Kintų Vydūno kultūros centras atvežė į stovyklą parodą „Vydūno portretai“, skirtą Vydūno (Vilhelmo Storostos (1868-1953)) 140-osioms gimimo metinėms. Vydūnas prakalbo į mus portretinių nuotraukų gausa, iškilmingai atskleidžiančia žmogaus esmę, asmenybės taurumą, sielos švytėjimą. Po nuotraukomis, prasmingos tautos žadintojo mintys: „Reikia išmokti gyventi dvasios, o ne materijos šalyje… Valdžia turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla… Geriausios sąlygos Taurėjimui randasi Tėvynėje… Žmonės gali sveikti ir drūti būti valgydami trečią dalį to, ką daugelis dabar pripratę valgyti…“.

Vakarais prie laužo skambėjo dainos, buvo aptariami nauji leidiniai, kaip antai vydūnietės Rimos Palijanskaitės sumanytos, sudarytos ir išleistos knygos „Žvilgis į gyvenimo gelmes“ antroji dalis „Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys“ (pirmoji dalis – „Gyvenimas – kelionė tobuluman“, 2006 m.). Joje surinkti tarpukario Lietuvoje leistų žurnalų ir periodinių leidinių cituoti Vydūno pamąstymai apie dvasios ir kultūrinio gyvenimo prasmę. Savo knygą „Sekmadienio ramybė“ pristatė Panevėžio Vydūno klubo vadovas Zenius Jurgelaitis. Daug diskusijų susilaukė šiauliečio Stasio Dragūno knyga „Emocijų ir išminties rungtis“. Pasidžiaugėme rerichiečių iš Šiaulių Antano, Dianos ir Gintauto Stungurių pastangomis išversta ir išleista J.P. Blavackajos knyga „Raktas į Teosofiją“.

Stovyklavimo metu netrūko kultūrinių renginių. Martyno Jankaus muziejuje susipažinome su nauja, Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirta ekspozicija, visi buvome pakviesti į rugpjūčio 2 d. Bitėnuose vykusią sueigą „Pas Martyną Jankų“. Viešėjome Rambyno regioninio parko direkcijoje. Jos vadovė Diana Milašauskienė papasakojo, kas buvo nuveikta siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kaip sekėsi kurti projektus, juos įgyvendinti. Direkcijoje mums buvo suteikta galimybė pažiūrėti video medžiagą apie Šiauliuose vykusią, Vydūno 140-osioms gimimo metinėms skirtą, konferenciją.

Rerichiečiai Diana ir Gintaras Stunguriai įamžino susitikimą su 96-rių metų Vydūno krikštadukte Gražbyle Venclauskaite. Ji linksmai prisiminė savo krikštatėvį. Puikia atmintimi galinti didžiuotis Gražbylė nuolat sportavo, slidinėjo sulaukusi net 78-rių ir yra įsitikinusi, jog sportas – gyvenimo pagrindas.

Ritos ir Tomo Tarvydų pakviesti viešėjome Kintuose. Vydūno kultūros centro kiemelyje vyko emalės ir muzikos laboratorijų „Pamario ženklai“ uždarymas. Šių metų darbų tema „Žalia gyvenimo spalva“ buvo skirta Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Tai žvilgsnis į ekologiją, gamtos išsaugojimą. Už kelionę į Kintus esame dėkingi Pagėgių savivaldybei ir asmeniškai Remigijui Špečkauskui, parūpinusiam patogų autobusiuką.

Rugpjūčio 2 d., Bitėnuose, vyko tradicinė sueiga, skirta lietuvybės puoselėtojo, vieno žymiausių ir ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių, Mažosios Lietuvos prezidentu vadinto Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms pažymėti. Iškilmės prasidėjo Martyno Jankaus atminimo pagerbimu Bitėnų kapinaitėse. Įvairiaspalviais gėlių žiedais atgijo kapavietė. Pagėgių savivaldybės meras Kęstas Komskis baltų gėlių puokštėmis tyliai pagerbė Martyną Jankų ir jo bendramintį Vydūną.

Muziejuje ir jo prieigose vyko daug renginių: konferencija „Martynas Jankus ir jo laikmetis“ (dr. S. Pocytė), fotografijų parodos „Martynas Jankus – vardan vienos Lietuvos“ pristatymas (L. Bruzdžiuvienė), leidinio „Senojo Rambyno vaidila“ pristatymas (K. Toleikienė, L. Micirov), mokinių dailės paroda, skirta M. Jankaus jubiliejui. Klojime įspūdingas nuotraukas eksponavo Raimondas Puišys. Paveikslų sodas pasipildė naujais tradicinio dailininkų plenero kūriniais. Didžiulėje palapinėje buvo galima pasivaišinti ne tik kava, arbata, bet ir garsiais šio krašto sūriais, medumi. Jubiliejinės sueigos kulminacija tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro, teatro choro ir solistų koncertas. Gausiai susirinkusiųjų pakili nuotaika ir muzikos garsai sklaidė užplaukusius debesis, tad sodresnio lietaus nesulaukėme.

Užbaigę Bitėnų mažojo panteono tvarkymo darbus, saulėtą sekmadienio rytą nuleidome stovyklos vėliavą. Svetingieji sodybos šeimininkai apdovanojo visus stiklainiais šviežio medaus ir pakvietė vydūniečius vėl atvykti bei imtis iniciatyvos prikeliant antrąsias, visiškai apleistas, Bitėnų kapinaites.

Tad iki susitikimo ateinančią vasarą.

Jūratė Mikalajūnienė

2008 08 19

Nemuno žemupyje, Bitėnų gyvenvietėje, svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybos kieme, penkioliktąjį kartą įsikūrė vydūniečių palapinių miestelis. Stovyklautojai atvyko baigti tvarkyti kapinaites.

Nuotaikos nesugadino nei šlapia žolė, nei vasariška liūtis. Tiesa, kai kurie, pabūgę šlapumos, miegmaišius nusinešė į klojimą ant šieno.

Kaip ir kasmet, iš gandralizdžio žvilgčiojo jaunikliai. Tačiau šįkart nustebino kregždutės. Jos Žemgulių virtuvėje virš durų susilipdė namelį ir ten išperėjo mažylius. Neparastai jautrūs šeimininkai gyveno neužverdami durų nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, kad netrikdytų sparnuotųjų nuomininkų gyvenimo.

Dar tą patį vakarą aplankėme Vydūno amžino poilsio vietą ir ramybe alsuojantį Rambyną.

Išaušęs lietingas rytas trukdė pradėti kapinaičių tvoros dažymo darbus, tad apsilankėme garbaus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejuje. Bitėnai garsėjo kaip lietuviškos spaudos leidimo ir platinimo centras. Direktorė Liuda Burzdžiuvienė supažindino su atnaujinta ekspozicija, Vacys Bagdonavičius papasakojo apie Vydūno kultūrinę veiklą, Martyno Jankaus spaustuvėje išleistas knygas.

Šalia muziejaus, apleistame klojime triūsė kasmetinio dailininkų plenero dalyviai. Mums buvo leista apžiūrėti jų darbus, o menininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis nupiešė visų mūsų draugiškus šaržus. Buvo labai linksma pasijuokti ne tik iš kolegų, bet ir iš savęs.

Tame pačiame klojime, žvakių šviesoje, klausėmės dvyliktokės Mildos Janušonytės dainų. Gausūs aplodismentai tikrai buvo pelnyti.

Energinga, veikli muziejaus direktorė praskaidrino dar vieną mūsų popietę: pakvietė keramikę ir žaismingų akvarelių liejimo meistrę Sigutę Ach bei ant šilko piešiančią dailininkę Audronę Vorevičienę, kurios mokė mūsų moteris savo amato. Buvo labai įdomu, tad stovykloje viešėję rerichiečiai surengė mūsų darbelių, draugiškų šaržų ir peizažinių akmenukų parodėlę. Panevėžietis Laimutis Vasilevičius Bitėnuose surado akmenis, kuriuose buvo galima įžiūrėti ir stilizuotą Martyno Jankaus profilį, ir audros blaškomą medį.

Lietingą popietę praleidome Rambyno regioninio parko būstinėje. Giedrė Skipitienė daug įdomaus papasakojo apie nuveiktus darbus, naujus projektus saugant gamtos ir kultūros paveldo vertybes, plėtojant pažintinį turizmą.

Sudomino žaibo išdaiga. Trenkęs į aukštą pušį, augančią šalia informacinio stendo, jį apgadino, o medžio kamiene išdegino gilius vertikalius rėžius nuo pat viršaus iki apačios net iš dviejų pusių.

Vakarus leisdavome prie laužo. Diskutavome apie Vydūno doros, meilės, intymaus gyvenimo sampratą, tobulumo siekimą. Rerichiečiai Diana, Gintaras ir teosofas Antanas Stunguriai iš Šiaulių supažindino su savo draugijos veikla. Nuostabu, kiek daug gali nuveikti nedidelė aktyvių, darbščių žmonių grupelė. Antanas pakalbėjo apie teosofijos pradmenis, pabrėžė, kad teosofijos šviesa labai stipri, kad ja einant reikia ypatingo pasiruošimo, kad turi šviesti dangiškoji išmintis. Vacys priminė, jog Vydūnas, susipažinęs su to meto teosofais, įsteigė teosofų draugijos skyrių Tilžėje tų idėjų skleidimui.

Garbaus amžiaus Pagėgių šviesuolė Bronė Savickienė pristatė savo naują, brandų romaną „Nelieskit! Pastatyta“. Ji visus sužavėjo gyvybingumu, kūrybiniu produktyvumu, minčių skaidrumu. Nors likimo skaudinta, sako: „Dieve, kaip gražu ir gera gyventi!“

Jaunieji vydūniečiai Romualdas, Mykolas ir Laurynas, susiradę statybinės medžiagos, atstatė sukiužusį tiltelį per Bitės upelį, kuris gyvenvietę dalija į dvi dalis. Eiti pamelžti karvutę ir parsinešti pieno buvo labai nesaugu. Atsidėkodamos sodžiaus močiutės atnešė vaikinams daržovių, pieno, sūrių, sviesto, o šie pavaišino mus visus.

Šiems metams darbų kapinaitėse buvo likę nedaug, tad užteko pragiedrulių jiems užbaigti iki oficialaus Martyno Jankaus 149-ųjų gimimo metinių paminėjimo Mažosios Lietuvos panteone – Bitėnų kapinaitėse. Vydūniečiai parengė programėlę.

Vakare, Martyno Jankaus muziejaus teritorijoje, dailininkų plenero dalyviai pristatė užbaigtus darbus, o Klaipėdos Muzikinio teatro artistai gausiai susirinkusiems žiūrovams padovanojo puikų koncertą. Pagėgių meras įvertino Lietuvos Vydūno draugijos pastangas sutvarkant apleistas Bitėnų kapinaites.

Kitą dieną buvo sugiedotas vydūniečių himnas, nuleista draugijos vėliava. Lyg atsisveikindami, virš stovyklavietės pasirodė penkiolika baltųjų gandrų jauniklių. Jiems drąsiau sklandyti padėjo kylantis šiltas oro srautas.

Tądien atsisveikindama Birutė tarė: „Pakilote jūs, pakilo ir dar vakar tėvų raginimų skristi neklausę kregždžiukai“.

Jūratė Mikalajūnienė

2007 09 11

Vasarai įsibėgėjus, palikę didmiesčio šurmulį ir nesibaigiančius rūpesčius, grupė Vydūno draugijos narių jau 13-tą kartą įsikūrė Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Medumi kvepiančiose liepose dūzgė darbštuolių bičių „fabrikas“, galveles iš lizdo kaišiojo smalsūs gandrų jaunikliai, tarp ąžuolo šakų blykčiojo saulė, kuri iki tol ilgai slėpėsi lietaus debesyse.

Jau pirmąjį vakarą aplankėme Vydūno kapą ir mistiška aura apgaubtą Rambyno kalną. Jaunimas suskaičiavo, kad ramų Nemuno slėnį su dieviško kalno viršūne jungia 190 zigzaguojančių laiptelių, kurie saugo statų šlaitą nuo irsmo.

Pakėlus stovyklos vėliavą, atmintin įsirėžė Birutės žodžiai: „Laukiame jūsų kasmet, kaip laukiame sugrįžtančių gandrų“.

Bitėnų kapinaitės mums – šventa vieta. Kasmet vydūniečiai išlieja daug prakaito betonuodami, montuodami tvorą, kirsdami brūzgynus.

Malonu stebėti turistus, ypač vokiečių, gausiai lankančius kapinaites. Gaila, kad Vydūno kapo krikštas ir užrašas – neatnaujinti. Architektas Julius Balčiauskas svarsto: „Gal tai ženklas, jog Vydūno šviesa Lietuvoje blėsta?“

Šiais metais prie kapinaičių tvarkymo entuziastingai prisijungė Šiaulių Rericho klubo nariai Diana ir Gintautas Stunguriai, teosofas Antanas Stungurys, panevėžiečiai Vlada ir Zenonas Jurgelaičiai, žurnalistė Linda Lemchena iš Rygos, vydūniečių vaikai ir vaikaičiai: Laima, Ugnė ir Laurynas.

Pramogų stovyklautojai nestokojo. Onutė išradingai demonstravo vegetariškus patiekalus. Oninių dieną ją papuošėme liepžiedžių vainiku. Bitėnų seniūnė pavaišino šviežiu šiltu pienu, medumi ir agurkais. Kartą popietę, išvykome į Vilkyškių girią pasigrožėti įspūdinga Didžiąja (Raganų) egle, kuri minima LR gamtos paminklų registre. Eglei – apie 140 metų, jos aukštis siekia 32 m. Metro aukštyje ji šakojasi į 18 didesnių ar mažesnių kamienų. Pakeliui aplankėme Vilkyškių kapinaites su išlikusiais pasvirusiais lietais kryžiais.

Vieną vakarą susitikome su sudėtingo likimo sovietmečiu 83-jų metų Pagėgių mokytoja, poete ir rašytoja Brone Savickiene. Ši linksma, gyvybinga, kūrybinga miesto šviesuolė – Pagėgių himno žodžių autorė, sukūrusi virš 500 eilėraščių. 2002 m. išleido poezijos knygą „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“, 2003 m. – novelių knygą „Ką iškukuoja gegutė“. Joje šių dienų aktualijos persipynusios su karo ir pokario prisiminimais. Autorei svarbiausia – žmogus: mažas ir didelis, jaunas ir senas, laimingas ir bedalis. Anūkės Dainos perskaitytas apsakymas „Pašvilpk“ sukėlė diskusijų audrą. Būdama garbaus amžiaus, ji baigė kompiuterių kursus, pati surinko ir šiais metais išleis romaną „Dėmės saulėje“. Eirimas Velička apibendrino: „Po jos mes visi atjaunėjome“.

Prie spragsinčio laužo įdomiai vakarą praleidome su dailininkais Aloyzu Stasiulevičiumi ir Danu Andriulioniu, atvykusiais į kasmetinį plenerą. Jų sukurti nauji darbai papildys Jankaus muziejaus teritorijoje po atviru dangumi įrengtą „Paveikslų sodą“.

Šilutės miesto centriniame knygyne buvo pristatytos naujos knygos: Vacio Bagdonavičiaus biografinė knyga „Vydūnas“ ir Rimos Palijanskaitės parengta knygelė „Į skaidrią būtį Vydūno keliu“. Joje moksleiviai perteikia Vydūno šviesą per savo meninį supratimą, žodį, poeziją. Renginyje skambėjo Vydūno draugijos himnas, Vydūno balsas, moksleivio eilėraštis ir nepublikuoti Vydūno tekstai, kanklėmis grojo ir dainavo Eirimas Velička.

Vakare stovykloje klausėmės Vydūno minčių, kurias skaitė aktorius P.Venslovas (iš įrašo).

Į paskutinę stovyklautojų vakaronę, pasiklausyti Vydūnui skirtų įrašų atvyko svečiai: Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, M.Jankaus muziejaus direktorė ir jos vyras žurnalistas Skipičiai, korespondentas Saulius Sadonis su žmona, svetingieji šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai.

Naktį amalo (tolimo žaibo atšvaitai) ir tūkstančio žvaigždžių šviesoje atsisveikinome su Rambynu.

Prasmingai padirbėję, manau, pasisėmėme naudos ir sau: tapome pakantesni, tvirtesni, o ir gal kilnesni, dvasingesni.

Jūratė Mikalajūnienė

Donelaičio Žemė. 2005 m.