Archyvai pagal mėnesį: rugpjūčio 2009
2009 m. vydūniečių stovyklos Bitėnuose akimirkos
Džiaugėmės vėl susitikę Bitėnuose Štai jau iškelta vydūniečių stovyklos vėliava
Grožėjomės gamta, fotografavom
2008 m. šiaulietis Stasys Dragūnas grįžes iš Bitėnų parašė dainą
Bitėnuose prie Rambyno
Mieli Bitėnai, jūs paslaptingi-
Lietuvių kraštas dvsia turtingas.
Tautos šviesuoliai – Jankus – Vydūnas-
Ilsisi amžiams čia prie Rambyno.
Mėnulis iš aukštai žiūri kaip gyvas,
Laužo liepsnelės į dangų kyla.
Kiek tobulumo sieloj prabyla
Bediskutuojant mums prie Rambyno.
Tegul draugystė ši plinta po šalį –
Lietuvą brangią mylim be galo.
Susitikimai širdį gaivina
Atostogaujant mums prie Rambyno.
Kaip miela būt kartu prie bendro stalo –
Laikytis savo mitybos meno. Skaityti toliau →
Pabūti drauge su Vydūnu ir Martynu Jankumi
Karščiu alsuojanti vasara jau 15-ąjį kartą savaitei subūrė Vydūno draugijos narius padirbėti nesenstančio Rambyno kalno papėdėje, pasibūti ir pabendrauti svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Bitėnuose. Nuo kaitrios vidurvasario saulės, spalvingos palapinės slėpėsi liepų ir galingo ąžuolo paunksnėje.
Šiais metais sodybos gandralizdyje sparnus miklino net 4 jaunikliai, bičių aviliai apsunko nuo liepų medaus.
Šįkart liūdnokai atrodė nurudavusios pušys – baltųjų gandrų kolonijos daugializdis. 2007 metų lapkričio mėnesį siautusi gamtos stichija – šlapio sniego apdraba ir vėjas – guldė medžius, laužė pušų kamienus, šakas. Dvi lūžusios aukštos pušys apgadino ir Bitėnų kapinaičių tvorą.
Liepos 29 dieną, stovyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo Bitėnų seniūnė Danguolė Mikelienė. Skaityti toliau →
Kas pradėta – užbaigta!
Nemuno žemupyje, Bitėnų gyvenvietėje, svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybos kieme, penkioliktąjį kartą įsikūrė vydūniečių palapinių miestelis. Stovyklautojai atvyko baigti tvarkyti kapinaites.
Nuotaikos nesugadino nei šlapia žolė, nei vasariška liūtis. Tiesa, kai kurie, pabūgę šlapumos, miegmaišius nusinešė į klojimą ant šieno.
Kaip ir kasmet, iš gandralizdžio žvilgčiojo jaunikliai. Tačiau šįkart nustebino kregždutės. Jos Žemgulių virtuvėje virš durų susilipdė namelį ir ten išperėjo mažylius. Neparastai jautrūs šeimininkai gyveno neužverdami durų nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, kad netrikdytų sparnuotųjų nuomininkų gyvenimo.
Dar tą patį vakarą aplankėme Vydūno amžino poilsio vietą ir ramybe alsuojantį Rambyną.
Išaušęs lietingas rytas trukdė pradėti kapinaičių tvoros dažymo darbus, tad apsilankėme garbaus Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus muziejuje. Skaityti toliau →
Vydūno dvasios pasisemti
Vasarai įsibėgėjus, palikę didmiesčio šurmulį ir nesibaigiančius rūpesčius, grupė Vydūno draugijos narių jau 13-tą kartą įsikūrė Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Medumi kvepiančiose liepose dūzgė darbštuolių bičių „fabrikas“, galveles iš lizdo kaišiojo smalsūs gandrų jaunikliai, tarp ąžuolo šakų blykčiojo saulė, kuri iki tol ilgai slėpėsi lietaus debesyse.
Jau pirmąjį vakarą aplankėme Vydūno kapą ir mistiška aura apgaubtą Rambyno kalną. Jaunimas suskaičiavo, kad ramų Nemuno slėnį su dieviško kalno viršūne jungia 190 zigzaguojančių laiptelių, kurie saugo statų šlaitą nuo irsmo.
Pakėlus stovyklos vėliavą, atmintin įsirėžė Birutės žodžiai: „Laukiame jūsų kasmet, kaip laukiame sugrįžtančių gandrų“.
Bitėnų kapinaitės mums – šventa vieta. Skaityti toliau →
V. Falkenhano mintis (1)
Šių eilučių autorius įsitikinęs, kad lig šiol niekas taip giliamintiškai neišanalizavo vokiškumo esmės įvairiais laikotarpiais, niekas nedavė tokios aiškios baltų tautų, ypač prūsų ir lietuvių, charakteristikos, kaip tai sugebėjo padaryti šviesi Vydūno asmenybė vokiškai parašytame veikale „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.
Viktoras Falkenkahnas Skaityti toliau →
R. Ozolo mintis (1)
XX amžius yra lemiamas amžius visai Lietuvai. Per jį sprendėsi – užsimerks dangus virš jos visiems laikams, ar dar ne. neužsimerkė. Tai ir dėl to, kad visą tą laiką mus lydėjo Vydūnas – ir okupacijoj, ir po jos, iki įsikūnijimo mūsų dienų kristalu – laisve mums garantavusiais Antakalnio kapinėse gulinčiais beginkliais tankų sumaigytais kūnais.
Romualdas Ozolas Skaityti toliau →
V. Landsbergio mintis (1)
VYDŪNO mintis skriejo aukštai ir buvo labai šviesi. Ji matė žmoniją ir matė tautas. Ir matė vieną tautą, kuri buvo Vydūno tauta ir kuri buvo jo rūpestis. Jo gyvenimo rūpestis buvo, kad tauta būtų kilni ir dorovinga.
Vytautas Landsbergis Skaityti toliau →
J. Lankučio mintis (1)
VYDŪNAS kūrė darnią svarbiausių būties vertybių sistemą, su dideliu įkvėpimu ją poetizavo, ieškojo emocionalių formų šiam minties veiksmui išreikšti.
Jonas Lankutis Skaityti toliau →
J. Lindės-Dobilo mintis (1)
VYDŪNO filosofija yra be galo kilni, žmonijos meile, taika ir lietuvišku ramumu kvėpuojanti, ir ji tikrai yra lietuvių dvasios uždavinys.
Julijonas Lindė-Dobilas Skaityti toliau →
A. Vaičiulaičio mintis (1)
VYDŪNAS yra minties ir kūrybos atsiskyrėlis, nors beveik visą gyvenimą nuolat dirbo visuomeninį ir draugijinį darbą. Tik tas atsiskyrimas nėra bėgimas nuo minios, bet pasikėlimas virš jos ir kvietimas į tas aukštumas prikopti visiems, kurie sau ir tautai trokšta šviesos ir žinojimo.
Antanas Vaičiulaitis Skaityti toliau →