Mėnuo: rugsėjo 2013

LIETUVIŲ KALBOS KONCEPCIJA

Paskelbta autorius Viktoras J.

Vacys Bagdonavičius

„Kalba tesidaro iš vidaus lobio“

Vydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Būtent dėl to vykdyti Vydūno teoriškai nubrėžtą ir praktiškai pradėtą įgyvendinti kultūros ugdymo programą sudėtingomis mūsų politinio ir dvasinio gyvenimo sąlygomis yra didžiai prasminga.

Stengdamasis teoriškai apibūdinti kultūros ugdymo programą, Vydūnas sukūrė savitą kultūros sampratą, užimančią reikšmingą vietą XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros filosofijoje. Šios sampratos svoris ne mažesnis kaip ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos asmenybių A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos, L. Karsavino, V. Sezemano sukurtų kultūrosofinių koncepcijų. Šioje kultūros filosofijos asmenybių gretoje Vydūnas išsiskiria kaip vienas iš ryškiausių ir originaliausių tautinės kultūros puoselėtojų. Vienas iš pagrindinių Vydūno filosofijos klausimų buvo žmoniškumo kaip universalaus kultūros principo ir tautiškumo santykis kultūroje. Įsigilinęs į tai, mąstytojas negalėjo apeiti ir kalbos, vieno iš svarbiausių tautinės kultūros elementų, problemos. Jai Vydūnas skyrė ypatingą reikšmę.

Vydūnas buvo praktinės filosofijos atstovas, savo skelbiamas idėjas įkūnijo ne tik kūryboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei asmeniniame gyvenime. Tuo įkūnijimu tarsi argumentavo savo teorinius teiginius, įrodė, kad jie yra realiai įgyvendinami ir kad, juos įgyvendinus, žengiami apčiuopiami dvasinės pažangos žingsniai. Toje pažangoje teikdamas ypatingą reikšmę tautiškumui ir vienai iš svarbiausių jo dalių – kalbai, Vydūnas pats daug pasidarbavo gimtosios kalbos baruose. Savita jo raštų kalba turėjo apčiuopiamos įtakos dabartinei bendrinei mūsų kalbai, mūsiškei filosofijos terminijai. Vydūno kūriniuose gražiai užfiksuoti Mažosios Lietuvos kalbos archaizmai, savitas jos koloritas. Rašytojas pasižymėjo ir kaip mūsų rašybos reformuotojas: teikė, kaip jam atrodė, tikrai tautinį raidyną ir jį savo raštuose nuosekliai vartojo iki pat gyvenimo pabaigos. Šiame raidyne priebalsiai š ir ž buvo žymimi vientisais  ir ʒ; ilgiesiems ir nosiniams balsiams žymėti buvo vartojamasòženklais  stogelis: a, ą – â, ė – ê, į – î (iš pradžių ir y – î, vėliau apsistota prie y), ū, ų – û. Tokias šių raidžių formas Vydūnas pasirinko tam, kad jo teikiamas lietuviškasis raidynas išvengtų slaviškų, t. y. čekiškų, skolinių (š, ž), kad dėl nosinių raidžių gausumo nebūtų margas ir varginantis, nes tokios formos atitinkančios lietuviškumo dvasią, esančios patrauklesnės, estetiškesnės. „Noriu lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė Vydūnas viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“ (Vadovas lietuvių kalbai pramokti. Tilžė, 1924. P. 3).

Vydūno raidynas, kaip žinome, nebuvo priimtas. Dėl to, kad rašytojas jo neatsisakė, pasidarė gerokai sunkiau skaityti jo kūrybą, o su tuo ir daryti poveikį tautai tauriomis savo humanizmo idėjomis. Tačiau pačios kūrėjo pastangos pateikti savąjį lietuviško raidyno variantą vertos dėmesio. Tąjį variantą kaip vieną iš galimų Vydūnas pasiūlė šio amžiaus pradžioje, kai dabartinė rašyba dar nebuvo galutinai nusistovėjusi ir įsitvirtinusi. Daug metų bendravus ir susigyvenus su Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs. Skaitydamas šiuolaikinį jo raštų leidimą, jauti, lyg kažkas būtų ne taip, lyg spaudos ženklų bei kai kurių Vydūno rašybos formų pertvarka būtų apkarpiusi ir pačią mąstytojo dvasią, susilpninusi jo minčių raiškos galią.

Reikšmingą Vydūno kūrybinės biografijos puslapį sudaro jo lietuvių kalbos vadovėliai, kurių atsiradimas susijęs su pedagoginiu darbu. Mat rašytojas yra dėstęs lietuvių kalbą Kintų pradžios mokykloje (1888- 1892), Rytų seminare prie Berlyno universiteto (1918), suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje (1919) ir savo paties suburtuose kursuose Tilžėje. Kūrybos kelio pradžioje jis lietuvių kalbos mokė dar ir privačiai. Tada jis bene pirmą kartą stipriais pajautė gimtosios kalbos dvasią, suvokė jos savitumą, suprato, kad be šito suvokimo nelabai įmanoma gerai pačiam jos išmokti, juo labiau kitus mokyti. Neradęs tokiam mokymui ir mokymuisi tinkamo vadovėlio, pats ėmėsi jį rašyti. Pirmuosius apmatus parašė 1903 m., 1909 m. parengė spaudai, o išleido 1912 m. Buvo tai „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“. Iš to „Vadovo“ lietuvių kalbos savarankiškai pramoko Viktoras Falkenhahnas (1903 – 1987), kuris vėliau tapo pasaulinio garso baltistu. Antrajame šios knygos leidime (1924) autorius Falkenhahnui dėkoja ne tik už korektūros skaitymą, bet ir už vertingas pastabas, leidusias pagerinti vadovėlį kaip savarankiško lietuvių kalbos mokymosi priemonę. Tai, kad išėjo du knygos leidimai, rodo buvus nemažą jos paklausą. Kitą savarankiškam lietuvių kalbos mokymuisi skirtą vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ („Einführung in die litauische Sprache“) Vydūnas išleido 1919 m. Jį rengė kaip mokomąją knygą Rytų seminarui. Kaip pagalbinis mokomasis darbas turėjo pasitarnauti ir 1916 m. išleistas originalus žodynėlis „Vokiečių – lietuvių žodžių rinkinys“, kuriame pateikta ir būtiniausių lietuvių kalbos gramatikos dalykų. Leksinė medžiaga čionai išdėstyta ne abėcėle, o suskirstyta pagal temas. Ši knyga savo pobūdžiu gana artima mūsiškiams dvikalbiams „Pasikalbėjimams“.

Vydūno vadovėliais vertėtų rimčiau susidomėti ir kai ko iš jų pasimokyti šiuolaikinių vadovėlių kūrėjams, kalbos dėstymo metodikos specialistams. Daug naudingo jie gali rasti ir straipsnyje „Mūsų kalbos mokymas Lietuvos mokyklose“, išspausdintame paties Vydūno leistame žurnale „Darbymetis“ (1922. Nr. 3).

* * *

Kaip minėjome, gimtosios kalbos praktikai Vydūnas daug nusipelnė todėl, kad šios kalbos ugdymo darbuose įžvelgė gilią prasmę. Toji įžvalga nuosekliai išplaukia iš mąstytojo susikurto pasaulėvaizdžio, iš darnią sistemą sudarančios jo filosofinių idėjų visumos. Centrinė tos visumos idėja – žmoniškumas kaip ypatinga kosminės evoliucijos būsena ir kaip kultūros pagrindas. Žmogus yra dieviškumo kibirkštį turinti pasaulio būtybė, kuriai, tąja kibirkštimi pasišviečiant, savo jėgomis reikia eiti tolesnio dvasinio laisvėjimo keliu. Tasai ėjimas yra ne kas kita, kaip pasaulyje bei savyje pačiame tebeveikiančių gamtos galių įvaldymas ir subordinavimas dvasiai. Vis didesnis dvasingosios žmoniškumo esmės įsigalėjimas pasaulyje ir sudaro kultūros procesą. To proceso vykdytoja – žmonija. Šią savo misiją ji vykdo ne vienu užsimojimu ir ne kaip vienalytė masė, o kaip didžiulę dvasinės savivokos įvairovę vienijanti bendrija. Kiekvienas žmogus yra individuali tos savivokos apraiška. Tačiau individualus dvasinės raiškos kelias iki įsiliejimo į visos žmonijos sąmonę atskiram žmogui yra pernelyg sudėtingas ir sunkus. Tame kelyje jis eina kartu su tauta, kuri jungia panašaus dvasinio lygio pasiekusias esybes. Su tauta žmogus yra suaugęs organiškai, yra jos vaikas. Tauta yra ne kokia mechaniška žmonijos dalis, o tam tikros dvasinės brandos pasiekęs organizmas, savotiškas didžiulis individas. Priklausomai nuo tos brandos lygio, tautai tenka vienoks ar kitoks uždavinys, viena ar kita misija tautų bendrijos raidoje, t. y. bendrame žmonijos kultūros procese. Gimęs jam skirtoje tautoje, žmogus su ja ir turi eiti, turi vykdyti jai patikėtą misiją. Tiktai taip jis tegalės išsiugdyti savo dvasios pajėgas, iki galo nueiti savąją dvasinio tobulėjimo atkarpą. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“, – teigia Vydūnas (Raštai. Vilnius, 1990. T. 1. P. 116). Nutraukti ryšį su savo tauta, persimesti kiton tauton – reiškia nusikalsti Aukščiausiojo valiai ir skaudžiai nubausti save patį, nuskurdinti save kaip asmenybę.

Tautiškumas žmogui tenka su jo kūno sandaros ypatumais, su gyvybės galią turinčiu krauju, su psichikos ir protavimo specifiniais bruožais. todėl tautiškumo atspalvį neišvengiamai turi visa žmonijos raiška. Ypatinga žmogaus raiškos priemonė yra kalba – „garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių“ (ten pat. P. 483). Vydūnas savo samprotavimuose pabrėžia ne tiek komunikatyvinę kalbos funkciją (jos, aišku, neneigdamas), kiek jos svarbą žmogaus ir tautos kūrybiniam atsiskleidimui, dvasiniam tobulėjimui. Tautų kalbos esančios ne mechaniškai išmokstamų garsų, sąvokų ar gramatinių konstrukcijų rinkiniai, iš kurių būtų galima patinkamus pasirinkti, vieną pakeisti kitu ar keliais vienodai sėkmingai naudotis. Kalba yra išaugusi iš pačios žmogaus esmės, yra prigimta jo esybės dalis, ir tik ją vartodamas jis tegali dvasiškai tarpti. Gimdamas jam skirtoje tautoje, žmogus iš jos gauna viską, ko reikia jo gyvenimui ir raiškai, kalbą – irgi. Savo ruožtu kalbos ypatybės yra tiesiogiai išaugusios iš ja kalbančios tautos ypatybių. Kitaip tariant, kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys, jos sudedamoji dalis. Žmogus, gimtąją kalbą pakeitęs kita, tą sudedamąją dalį tarsi pašalina ir vietoj jos ima naudotis svetimkūniu, protezu. Su visu organizmu jo esmingai suderinti, aišku, neįmanoma. Išmokta svetima kalba žmogui suteikia tikrų galimybių, natūralių sąlygų gyvai dvasiškai reikštis ir augti. Jas suteikia tik gimtoji kalba, nes ją „vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs“ (ten pat. P. 146). Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje. Jis logiškai eina iš filosofinės Vydūno būties sampratos. Ir ne tik iš jos. Prie išvados, kad žmogus, išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir papročių, tampa dvasios luošiu, Vydūnas priėjo dar vaikystėje, stebėdamas nutautusių savo tėvynainių gyvenimą.

Pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą, Vydūnas daug dėmesio skyrė kultūrinei pačios kalbos misijai, jos reikšmei dvasiniam žmogaus gyvenimui. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas. Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis reikš jų verta, t. y. turininga, raiškia, įtaigia, taisyklinga kalba. Ja jis taurinančiai veiks kitus. Ir atvirkščiai: menką žmogaus dvasinę brandą pirmiausia irgi parodo jo kalba. Kalba, anot mąstytojo, „tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia“ (ten pat. P. 138). Todėl ir kalbos kultūros ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su paties žmogaus tobulėjimu, vidaus galių stiprinimu. Tačiau ir pati kalba, būdama sukaupusi tautos dvasinę patirtį, yra galinga priemonė ir stimulas ugdyti žmogų, turtinti jo vidinę kultūrą. Tokią taurinančią galią turinti lietuvių kalba, kuri senovėje išreiškusi „aiškią žmoniškumo šviesą“, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“ (ten pat. P. 136). Tai, beje, rodąs ir lietuvių kalbos artumas sanskritui, kuriuo esanti išreikšta giliausioji žmonijos išmintis. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai“ (ten pat).

Šią žmogaus pažangą suvokdamas kaip svarbiausią tikslą, o kalbą – kaip vieną iš veiksmingiausių priemonių jam pasiekti, Vydūnas jai skyrė ypatingą dėmesį. Ir ne tik teoriniuose samprotavimuose, bet ir praktinėje veikloje.

 

Gimtoji kalba. 1990. Nr. 11. P. 1–5

 

Vokiškosios vydūnianos tęsinys

Paskelbta autorius Viktoras J.

 

Astrida Petraitytė

 

Su mielais „Vorutos“ skaitytojais jau dalijausi įspūdžiais iš šventinės ceremonijos Detmolde, kurios metu ant dabartinio studentų bendrabučio, o pokariu – pabėgėlių centro, kuriam laikui priglaudusio ir tilžiškį Vydūną, 2013 m. gegužės 10 d šiam mūsų tautos šviesuoliui, mąstytojui, kūrėjui buvo atidengta atminimo lenta bei skulptoriaus L. Garlos sukurtas biustas. Negalėjau tuomet nepaminėti kun. Miroslavo Danio (ar Danys‘o), Lipės krašto bažnyčios patikėtinio Rytų Europai – vokiškojoje pusėje tai buvo pagrindinis asmuo, prisiėmęs organizacinę naštą.

 Ir štai smagu suvokti bei paliudyti, kad detmoldiečių (be kun. M. Danio, į akciją įsitraukė ir miesto vadovai, kiti įtakingi asmenys) susidomėjimas Vydūnu nebuvo trumpalaikis euforinis blykstelėjkimas. „Atradę“ jų mieste paskutinį – gana kūrybiškai aktyvų – gyvenimo tarpsnį praleidusį Mažosios Lietuvos atstovą, jie nusiteikę populiarinti Vydūno vardą ir darbus tarp detmoldiečių, o gal ir plačiau.

   Šią džiugią žinią buvo proga patirti trečiadienį (rugsėjo 18 d.) įvykusiame „kameriniame“ Vydūno draugijos susitikime su garbingu svečiu – kun. M. Daniu (čia viešinčiu Vokietijos Lipės krašto ir Lietuvos evangeliškųjų bažnyčių partnerystės reikalais). Nedideliam rateliui (būta priešpietės meto), bet dalyvaujant svarbiausiausiems draugijos „ideologams“ – garbės pirmininkui Vaciui Bagdonavičiui ir vicepirmininkui Tomui Stanikui, svečias pasidalijo visus nudžiuginusiais detmoldiečių planais taip pat įkurti Vydūno draugiją. Pasak kunigo, tą patį vakarą po gegužės iškilmių, Vydūno draugijos delegacijai iš Detmoldo jau pasukus namų link, jų gal dešimties žmonių būrelis – buvęs ten ir miesto meras Raineris Helleris, ir Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. Martinas Dutzmannas – susėdę reziumuojančiam pokalbiui prie stalo restorane nutarė: steigiam draugiją! Net ant meniu lapo surašę „steigimo aktą“, pasirašę… Nors pradžios forma buvo ir humoristinė, bet turinys – visiškai rimtas. Šiuo metu Detmoldo miesto Vydūno draugija yra juridinio apiforminimo stadijoje. Vokiškoji draugija nusiteikusi bendradarbiauti ne tik su Lietuvos, bet ir su Čikagoje susibūrusiais vydūniečiais – tenykštis Vydūno fondas, pasak svečio, net parėmė vydūniškųjų iškilmių organizavimą 500 dolerių. O artimiausias ir paties kun. M. Danio, ir besikuriančios draugijos rūpestis – po šoninėje namo nišoje atidengtu biustu pritvirtinti varinę lentelę, įvardijančią, jog tai – Vydūnas (atminimo lenta su detalesne informacija kabo fasadinėje pusėje); čia pat ekspromtu išrutuliota idėja: būtų puiku šioje lentelėje įrėžti autografinį parašą. Vilniškės draugijos nariai, aktyvieji Vydūno idėjų ir darbų propaguotojai Vacys ir Tomas, taip sakant, kalė geležį, kol karšta – išsakė savus pageidavimus-įpareigojimus detmoldiečiams. Regis, idėja Detmolde inicijuoti Vydūno gatvės atsiradimą jau sklando šiame mieste… Ją entuziastingai parėmę mūsiškiai išsakė ir kitas „inspiracijas“: atnaujinti Lipės krašto muziejuje veikusią (ir nunykusią) Vydūnui skirtą ekspoziciją; surinkti vokiškai rašytus – Detmolde ar pakeliui į jį – Vydūno tekstus ir išleisti knygą, perleisti – bent iki 150-ojo jubiliejaus 2018 m. – veikalą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauscher Beziehungen“ ir t. t. Faksimilinių Vydūno raštų perleidimo iniciatorius T. Stanikas, žinoma, rūpinosi ir būsimos detmoldiečių bibliotekėlės praturtinimu – įteikė šiais metais pakartotą 1928-aisiais Tilžėje pasirodžiusį Vydūno veikalą „Sveikata. Jaunumas. Grožė“.

   Sutarta palaiktyti aktyvius vydūniečių ryšius. Proga bendrystei tikrai ne už kalnų – lapkritį bus pažymimas kone kartu su Sąjūdžiu užgimusios Vydūno draugijos 25-metis, detmoldietis partneris kun. M. Danys pasižadėjo iškilmėse dalyvauti.

   Autorės nuotr.

Vilnius, 2013 m. rugsėjo 19 d

Mažoji Lietuva

Genealoginės Vydūno ištakos

Paskelbta autorius Viktoras J.

 

Dr. Vaclovas Bagdonavičius

 

Anotacija

Straipsnyje pateikiama Vydūno (Wilhelm Storost, 1868–1953) šeimos genealogija tėvo linija nuo XVI a. pabaigos. Pirmasis neabejotinas Vydūno protėvių pėdsakas randamas Verdainės (Werden) parapijos krikšto knygose: 1710 m. sausio 15 d.įraše kaip krikštatėvis pažymėtas Dovid Storasta. Jo palikuonių geneologinė linija ir atveda iki 1868 03 22 Jonaičiuose (Šilutės apskritis) gimusio Wilhelmo Storosto – būsimojo Vydūno.

RAKTAŽODŽIAI: Vydūnas, Storostų giminė, geneologija.

 

Abstract

he article presents the paternal lineage of Vydūnas (Wilhelm Storost, 1868–1953) staring from the end of the 16th century. The first certain signature of Vydūnas’s ancestors was found in the baptismal books of Verdainė (Werden) parish: Dovid Storasta was recorded as a godfather on January 15, 1710. The lineage of his posterity leads us to Wilhelm Storost (later Vydūnas) born on March 22, 1868 in Jonaičiai, Šilutė district.

KEYWORDS: Vydūnas, Storosta kin, geneology.

     Vydūno – Vilhelmo Storosto – atėjimo į šį pasaulį datos ir vietos tiesiogiai paliudijančių archyvinių įrašų kol kas nerasta. Vokietijoje Leipcige įsikūrusiame Centriniame genealogijos archyve (Zentralstelle für Geneologie) esantys Verdainės bažnyčios knygų mikrofilmai baigiasi 1866 m. gruodžio 31 d. įrašais, t. y. metai ir trys mėnesiai iki būsimojo Vydūno gimimo. Kur yra vėlesnės šios knygos, kol kas nežinoma. Tuo, kad Vydūnas tikrai tada ir ten gimė, tenka patikėti juo pačiu. Anketines ir kitas žinias apie save jis teikė jo biografijas[1] rašiusiems, to prašiusioms įstaigoms[2] bei skelbė autobiografijose.[3] Tos žinios, aišku,  turėjo būti grįstos dokumentuotais įrašais patvirtintais faktais, kuriais remiantis būdavo išduodami asmens dokumentai, o šių galiojimui pasibaigus, jau jais remiantis išrašomi nauji. Tad nėra pagrindo abejoti paskutiniuoju 1952 m. gegužės 24 d. išduotu Vydūno pasu, kuriame gimimo data pažymėta 22. 3. 1868, o vieta – Jonaten / Heydekrug (Jonaičiai / Šilutė [Šilutės apskritis]).[4] Tie patys duomenys įrašyti ir Detmoldo metrikacijos biuro išduotame mirties liudijime.[5] 1921 m. skelbtoje autobiografijoje jie užfiksuoti taip: Gimęs esu 1868 m. kovo mėn. 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrity, netoli Žemaitijos ribos.[6] Kitoje autobiografijoje apie savo gyvenimo pradžią Vydūnas pasakys poetiškiau ir filosofoškiau: „Verdainės šventnamio varpai gaudė, kaip sekmadienį 1868-III-22 atskiras stojaus į juslėmis patiriamą pasaulį. Maniau čia esmiškai gyvensiąs ir tuo kitus tam skatinsiąs“.[7]

      Kai būsimasis Vydūnas atėjo šian pasaulin, ne tik Jonaičiuose ir Mažiuose, bet ir visoje Šilutės apskrityje Storostų gyventa nemažai. Visi jie bus kilę iš vienos šaknies, čia įsodintos dar šešioliktajame amžiuje. Taip manyti leidžia tyrėjų rasti archyviniai pėdsakai. Storostų genealogiją detaliai tyręs Gerhardas Storostas (Gerhard Storost), kurio proprosenelis Dovydas Storostas buvo Vydūno senelio, taip pat Dovydo, pusbrolis, rašo: Remdamiesi dabartine tyrimų būkle ir duomenimis, dar negalime pasakyti, kada pirmasis Storostas [Storost] atsirado Šilutės [Heydekrug] apskrityje, kaip ir negalime pasakyti, kokios etninės –prūsų, lietuvių, lenkų ar vokiečių – kilmės jis buvo.[8] Šio savo šeimos geneologijos tyrėjo manymu, tasai pirmasis Storostų pavardę čionai atsinešusysis galėjo būti Stenzel Starost – kolonistas, įsikūręs tuščioje žemėje prie Tilžės – Klaipėdos kelio, kokie 5 kilometrai į pietus nuo Verdainės, vėliau tapusios viena iš Šilutės miesto dalių. Toji vietovė vėliau bus pavadinta Kirlikais (vok. Kirlicken ), o prieš tai – ji pagal čia įsikūrusių kolonistų pavardes dokumentuose buvo žymima Hermann Plagsten (Anplast, Hansplast, Hermann Plagst, Hermann-Plogszten) ir Stenzel Starost arba Neusaß Starost (Starosto nausėdija). Naujakurys Stenzel‘is Starost‘as čia turėjo būti apsigyvenęs ir žemę įdirbęs jau šešioliktame amžiuje, nes, kaip nustatyta, pirmasis čionykščių laukų derlius buvo užaugintas 1589–1590 metais. Iki tol, kol buvo paruošta sėjai tinkama dirva, turėjo praeiti bent keleri metai. Šioje vietovėje, kuri vėliau bus pavadinta Kirlikais, 1619 m. liepos 7 d. raštu lietuviui Mykolui Plagštaičiui (Michel Plagstait) buvo duotas leidimas atidaryti smuklę. 1637 m. Franz Dorn gauna 3 neįdirbtos žemės ūbus vietovėje, vadinamoje Stenzel Starost. Visuotiniame 1636 m. surašyme pažymėtos keturių Stenzel Starost vietovės samdomų vaslstiečių (Amtsbauer) pavardės. Jie, matyt, iki tol šešerius metus bus ūkinikavę nemokėdami mokesčių, kuriuos turėjo pradėti mokėti į valdovo iždą nuo 1637 m. Kitų šios vietovės valstiečių tame surašyme nepažymėta. Spėjama, kad Stenzel Starost vadinta vietovė tuo metu buvo šatulinis, Prūsijos valdovui priklausęs kaimas, kurio valstiečiai, gavę čia žemės ir įgiję į ją nuosavybės teises dar atlikdavo miško ir kitokius su vietovės tvarkymu susijusius darbus, mokesčius mokėdavo į valdovo iždą. Apie patį Stenzel‘į Starost‘ą jokių konkretesnių žinių nerasta. Greičiausiai jis bus buvęs vienas iš pirmųjų čionai atsikėlusių nedirbtą žemę įsisavinusių valstiečių. Jis pirmasis iš Storostų bus apsigyvenęs dar neįsisavintame šilų krašte (auf der Heyde), su kuriuo ir likusi susieta vėliau jame pasklisiančios giminės pavardė. Anot G. Storosto, jį bent hipotetiškai galima laikyti visų šiandien gyvenančių Storostų protėviu.[9]

      Iš kur šitasai Stenzel‘is Starost‘as į tuos kraštus atvyko ir kodėl tokia šiam kraštui nebūdinga jo pavardė? Į šiuos klausimus, pateikdamas savo prielaidas, bandė atsakyti kitas gana artimas Vydūno giminaitis – jo brolio Jurgio (Georg) vaikaitis Jurgenas Storostas (Jürgen Storost, g. 1940). Tas prielaidas savo tyrime panaudojo ir mūsų minėtasis G. Storostas. Studijoje apie savo senelio brolį – Vydūno tėvą[10] – Jurgenas Storostas spėja, kad jų giminės pavardė gali būti kildinama iš slaviško, greičiausiai lenkiško, žodžio starosta, reiškusio pareigybės – kaimo seniūno – pavadinimą. Laikui bėgant tas pavadinimas virtęs pavarde. Tą spėjimą J. Storostas grindžia Hanso Heinzo Diehlmano išleistų Prūsijos hercogystės paveldėjimo ištikimybės priesaikos bylų[11] duomenimis. Šiose bylose esančiuose paveldėjimo ištikimybės priesaiką 1642 m. Didžiajam kurfiurstui Frydrichui Vilhelmui (Friedrich Wilhelm) davusiųjų sąrašuose sutinkamos Starostų pavardės iš Mozūrijos (daugiau iš pietinės, mažiau iš šiaurinės dalies). Krinta į akis, – rašo J. Storostas, – jog <…> Starostų pavardės visur yra sąrašo pradžioje, todėl reikia manyti, kad jie buvo pareigūnai ir kad pareigybės pavadinimą jau buvo pavertę pavarde, o jų tikroji pavardė, matyt, daugiau nebuvo vartojama. Šią tezę patvirtina  Groß Pogorzellen kaimo sąrašas, kuriame 1642 m. užregistruoti 26 ūkininkai, o viename sąrąše pirmuoju numeriu įrašyta Johann Bsora Starosta, o kitame sąraše Johann Bsora Eltester. O „Eltester“ (vyresnysis, seniūnas) yra suvokietintas lenkiškas žodis „starosta“. Remdamasis  minėta bylų medžiaga, J. Storostas tik kaip hipotezę kelia prielaidą, kad Vydūno protėviai į Šilutės apylinkes galėjo būti atsikėlę iš Mozūrijos: Jeigu išdrįstume teigti, jog XVII a. viduryje pareigybės pavadinimas čia (Mozūrijoje – V. B.) susiliejo su šeimos pavarde ir jeigu Vydūno protėviai iš tikrųjų kilę iš šio regiono, tai iki tol šeima tikriausiai bus turėjusi kitoką pavardę, tai išsiaiškinti būtų įdomu. Tačiau tam pagrįsti dar neturime jokių šaltinių.[12] Tiesa, Stenzel‘is Starosta, apie kurį jau kalbėjome, vietovėje netoli nuo Šilutės, vėliau pavadintoje Kirlikais, įsikūrė, kaip minėta, XVI, o ne XVII amžiuje, vadinasi, gerokai anksčiau už J. Storosto vardintus mozūrus buvusios pareigybės pavadinimą pavertusius pavarde. Tačiau iš kur jis atsirado, galima tik spėlioti. Gal jis kaip uolus kokio nors Mozūrijos kaimo seniūnas tada iš kurfiursto gavo kelis ūbus žemės retai gyvenamoje, aktyviau kolonizuoti pradėtoje šilais apaugusioje vietovėje, nuo kurios už keleto kilometrų formavosi būsimoji Šilutė. Kad Storostų šaknys gali būti Mozūrijoje, linkęs pritarti ir G. Storostas. Jis palaiko J. Storosto argumentą, kad vardas Stenzel yra suvokietinta lenkiško vardo Stanislavas forma ir kad atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog 1525–1657 m. Prūsijos hercogystė buvo lenkiškas lenas, ir lenkiškumo įtaka čionykščiuose santykiuose buvusi gana ryški.[13]

     G. Storostas nepaneigia ir kitos galimos Storostų atsiradimo Šilutėje hipotezės. Šioje hipotezėje remiamasi tarpukaryje skelbta Gertrud ir Hanso Mortensenų ir Paulo Kargės teorija, kad Mažoji Lietuva (ypač šiaurinė jos dalis) buvusi dykra, kurioje XV–XVI a. ėmė intensyviai įsikurti kolonistai iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos vietų. Vienas iš tokių kolonistų, anot G. Storosto, galėjęs būti žmogus savo tėvynėje bendruomenės seniūnu buvęs ar turėjęs kitokią pareigybę, kurios pavadinimas užrašytas kaip pavardė apsigyvenant Prūsuose. Nors ir rizikingas, bet visai galimas, G. Storosto manymu, esąs šios pavardės kildinimas iš lietuviško žodžio storas ar jo vedinių (pvz., storokas). Norint šią pavardę galima sieti net ir su švediškų žodžių stor (storas) ir ost (sūris) junginiu, aiškina tyrėjas, pažymėdamas, kad tokia sąsaja nėra rimčiau argumentuota.

     Koks bebūtų Storosto pavardės etimologijos paaiškinimas ir iš kur bebūtų kilęs jos pirmasis savininkas Mažojoje Lietuvoje, ši pavardė, taigi ir ja besivadinusieji, XVIII – XIX a. labai paplito ne tik Šilutės apskrityje (čia daugiausiai), bet ir visoje Vokietijoje. Šiandien Vokietijoje  Storostų gyvena keliasdešimt, jei ne daugiau, šeimų. Lietuvoje – tik viena kita. Beveik jos visos –  to paties aiškiai identifikuoto genealogijos medžio šakos. Kaip teigia vienas iš tos gana plačiai pasklidusios giminės atstovų  ir jos šaknų ieškotojas minėtasis G. Storostas, nesąs ypatingos svarbos dalykas tiksliai nustatyti, kokia buvo pirmojo Šilutės apylinkėse atsiradusiojo Storosto etninė kilmė. Bet sprendžiant pagal įrašus krikšto knygoe ar mokesčių mokėtojų sąrašuose esą pakankamai aišku, kad Storostai vos ne 400 metų Šilutės apskrityje yra žinomi kaip prūsų lietuviai, valstiečiai, kurie per keletą vėlesnių kartų veikiami vokiečių kultūros integravosi į vokiečių tautą.[14] Vydūnas šiuo požiūriu yra dalinė išimtis, nes nuosekliai identifikavosi kaip lietuvis ir tapo ryškiu būtent lietuvių kultūros veikėju. Tačiau ir šiandieniniai Storostų palikuonys nėra išsižadėję lietuviškųjų savo šaknų ir labai didžiuojasi savo tarpe turėdami lietuvių tautai didžiai nusipelnusį savo gentainį.

     Dabar nusistovėjusi vokiškoji aptariamosios pavardės forma – Storost. XVIII–XIX a. bažnytinėse krikšto ir mirties registracijos knygose, mokesčių mokėtojų ir kitokiuose sąrašuose ši pavardė buvo rašoma gana įvairiai: Starosta, Stora, Storas, Storosta, Storasta, Storastaitis, Storast, Starrost, Starost, Staroß. Į krikšto registracijos knygas vardus kunigas užrašydavo iš klausos taip,  kaip tėvų pavardes pasakydavo krikštatėviai.[15] Mūsų laikais beveik visuotinai įsigalėjusi Vydūno pilietinės pavardės forma – Sorosta. Tačiau pats Vydūnas, pateikdamas savo šeimos geneologiją bei po viena kita publikacija, savo pavardę rašo: Storostas. Tad gerbdami Vydūno valią, kalbėdami apie mąstytoją, šios formos laikysimės ir mes.

     Remiantis žinomais archyviniais ir kitokiais duomenimis, deja, negalima nustatyti pirmojo Šilutės apylinkėse minimo Stenzel‘io Starosto tiesioginės sąsajos su ta Storostų gimine, kurios geneologijos medis šiandien yra gana tiksliai atkurtas.[16] Neaišku, kas buvo to Stenzel‘io įpėdiniai ir kur jie įskūrė. Galima tik spėti, kad būtent jo atžalų vardai randami Verdainės parapijos registracijos knygose. Šiandien nežinoma, ar yra išlikę tų knygų originalai. Minėtame Leipcigo geneologijos archyve saugomi 1941 m. padaryti jų mikrofilmai. Juose perfotografuotos knygos, apimančios 1710–1728, 1741–1751, 1751–1781, 1776–1806, 1812–1831, 1858–1866 metų (krikšto registracijos knygos) ir 1760–1861 m. ( mirties registracijos knygos).

     Pirmasis neginčijamas Vydūno bei visų mūsų dienomis gyvenančių Storostų protėvių pėdsakas randamas ankstyviausioje iš minėtų knygų. 1710 m. sausio 15 d. įraše pažymėta, jog tą dieną krikštytos mergaitės Elsės (tėvai nenurodyti) iš Hansplest kaimo krikštatėvis buvo Dovid Storasta. Iš kur jis yra, nepažymėta. Galimas dalykas, kad tasai Dovid‘as buvo tas pats Dawid Starroß, kuris Jan Jadischen kaime (vėliau Jündschen, Jučiai) paveldėjo Michell Starroß palikimą ir kuris gyveno Spalviškiuose bei 1711 m. įregistruotas kaip krašto armijos (Landswehr) karys (Wilbranz). Tada armijoje tarnaudavo nevedę vyrai nuo 18 iki 40 metų. Galima spėti, kad tasai turto paveldėtojas ir karo tarnybon priimtasis Dawid‘as Starroß galėjo būti kokių 25 metų, tad apytikriai jo gimimo metai galėtų būti 1685-ieji. Anot G.Storosto, kad tasai  Dawid‘as buvo Michell‘io turto paveldėtojas, neverta abejoti. Tik neaišku, koks tarp jų buvo giminystės ryšys. Todėl tajį Michell‘į laikyti dar ankstesniu jau identifikuotos Storostų giminės protėviu nėra labai tvirto pagrindo. Galima tik spėti tokiu jį buvus. Kad jo turto paveldėtojas Dawid Starroß iš Spalviškių ir Elsės krikštatėvis Dovid‘as Storasta yra tas pats asmuo, irgi galima tik numanyti. Anot G. Storosto, įmanoma tokia prielaida: krikštijamosios Elsės (o ji iš Hansplesto – būsimų Kirlikų) tėvas ar motina yra iš Stenzel‘io Starosto palikuonių, o Dovid‘as yra mergaitės tėvų giminaitis. Krikštijimui jį pakvietė, nes jis gyveno visai netoli – Spalviškiuose – 1,5 km. nuo Verdainės ir 3 km. nuo Hansplesto. Vėliau jis apsigyveno Jonaičiuose  ir čia vedė. Bet tai tik prielaida.

     Krikštų registracijos knygose kaip krikštijamosios Elsės krikštatėvis užrašytas   Dovid‘as Starost tose knygose vėliau pažymėtas dar daugelį kartų. Jose figūruoja ir jo žmonos Annikės vardas. Pvz., 1719 m. birželio 25 d. įraše pažymėta krikštamotė Annike ux. Dowido Stora a. Jonaiten. Čia ux. – lotyniško žodžio uxor (žmona) santrumpa. Ši Jonaičiuose gyvenusi pora vaikų neturėjo. Anikei apie 1720 m. mirus Dovid‘as vedė antrą kartą. Antrosios žmonos vardas Madlina (mergautinė pavardė nepažymėta). Šioje  greičiausiai 1721 m. pirmoje pusėje registruotoje santuokoje iki 1728 m. gimė penketas vaikų – trys berniukai ir dvi mergaitės: Jurgis (g. 1722 02 16), Martins (g.1723 10 28),  Dowids (g. 1725 02 02), Elze (g. 1727 01 27) ir More (krikštyta 1728 08 15). Visų gimimo vieta – Jonaičiai. Tuo pat metu, kai Jonaičiuose gyveno Dawids su šeima, gretimame Mažių kaime gyveno kitas Storastas – Kristupas. Galimas dalykas, kad jis buvo Dawido brolis ar pusbrolis. 1736 m. mokesčių sąrašuose jis apibūdinamas kaip geras valstietis, t. y. kaip geras mokesčių mokėtojas. Tuo tarpu Dowidas tuose sąrašuose apibūdinamas kaip blogas valstietis. Kristupas ir jo žmona Kattrina kaip krikšto tėvai knygose minimi daug kartų, o tai rodo, kad jų būta išties turtingų. Jie patys 1713 12 27 susilaukė sūnaus Mikelio. Šis užaugęs vedė Madliną (mergautinė pavardė nežinoma). Ar ši pora susilaukė vaikų, taip pat nežinoma. Taigi, Kristupo Starosto iš Mažių genealoginė linija čia nutrūksta ir panyra į nežinomybės ūkus.

     Dawido iš Jonaičių linija, plačiai išsišakodama ateina į mūsų dienas. Mes susitelksime ties viena mums rūpima šios linijos šaka. Tai – vieno iš penkių Dawido vaikų, taip pat Dowido, gimusio 1725 m. vasario 2 d., šaka. Jis vedė Madliną ir apsigyveno Mažiuose. Čia jis tapo seniūnu (šulcu), čia jo šeimoje gimė trys vaikai – sūnūs Kristups (g. 1760 06 10) ir Martins (g. 1773 02 19) bei dukra Schule (g. 1776 11 01). Abiejų sūnų giminės linijos išlikusios iki šiol. Martino linija atveda iki Gerhardo Storosto, kurio genealoginio tyrimo duomenimis remiamės.

     Kristupo linija yra toji, kurioje buvo lemta atsirasti Vydūnui. Šitasai Kristupas, vyresnysis Dowido (kurio tėvas taip pat Dawidas) sūnus, gimęs 1760 m. birželio 10 d. (mirties data nenustatyta), buvo dragūnas Bardelebeno pulke, Reino eskadrone. Vedęs Augužę Viršolaitę (Auguzze Wirszolaitis) gyveno Mažiuose, kur susilaukė dviejų sūnų – Kristupo (g. 1800 02 02) ir Dowido (g. 1802 01 04). Ar vyresnysis, Kristupas, buvo vedęs, nežinoma. Jaunesnysis, Dowids, būdamas 21 metų, 1823 m. lapkričio 7 d. vedė pusmečiu už save vyresnę Marę Miklovaitytę (More Miklowatis, g. 1801 m. liepos 15 d.) iš Jonaičių. Ji buvo Kristupo Miklovaičio, gimusio 1763 m. birželio 5 d. Jonaičiuose ir Anikės Miklovaitienės-Grigelaitytės, gimusios 1762 m. balandžio 4 d. Lautinose, dukra. Dowids ir Morė Storostai susilaukė 8 sūnų ir,  kaip spėjama, turėjusi būti ir dukra, bet apie ją nėra jokių žinių. Vaikai gimė skirtingose vietose: Kristupas – 1823 m. gruodžio 12 d. Jonaičiuose, Merczius – 1825 m. sausio 1 d. Liaučiuose (Laudszen), Dows – 1827 m. vasario 20 d. Pašiliškėse, Jurgis – 1828 m. rugpjūčio 5 d. Pašiliškėse, Jons – 1830 m. birželio 6 d. Lapaliuse, Jokūbas – 1832 m. kovo 27 d. Pagryniuose, Anskis – 1837 m. liepos 20 d. Pagryniuose, Frydrichas Wilhelmas – 1839 m. sausio 14 d. Pagryniuose. Vienas iš tų vaikų – Anskis – būsimojo Vydūno tėvas, kiti – jo dėdės.

     Kaip rašo J. Storostas, skirtingos vaikų gimimo vietos rodo, jog Dovydo ir Marės Storostų šeima, ieškodama geresnio pragyvenimo, dažnai turėdavo keisti gyvenamąją vietą, kol pagaliau įsitaisė nedidelį ūkelį su 30 prūsiškų morgenų (apie 7,5 ha) dirbamos žemės Pagryniuose.[17] Dovydas buvo silpnos sveikatos ir paskutiniaisiais keleriais neilgo gyvenimo metais nebesikėlė iš lovos. Būdamas 37 metų jis mirė 1839 m. balandžio 25 d. Pagryniuose. Našle tapusiai Marei Storostienei teko itin sunki dalia vienai išauginti tokį būrį vaikų. Ūkelį teko parduoti, vaikus priglaudė giminės. Pati išsinuomojo nedidelį laukelį ir, būdama labai darbšti, neilgai trukus galėjo susigrąžinti vaikus, juos išlaikyti ir sudaryti jiems galimybes bent minimaliai pasimokyti. Pasitaupiusi ji vėl nusipirko mažą ūkelį Gaideliuose, netoli nuo Pagrynių, ir, palyginti neblogai, kad ir sunkokai, vertėsi. Gyvenimą gerokai pasunkino 1855 m. kilęs gaisras, pasiglemžęs gyvenamąją trobą. Paskutiniąsias dienas ši darbščioji Vydūno senolė nugyveno Mažosiuose Vileikiuose, kur greičiausiai ją buvo priglaudęs ten gyvenęs ir ūkininkavęs sūnus Dovas. Jis buvo vędęs Grytą Klovaitę (Klowait), su kuria susilaukė dviejų dukterų ir trijų sūnų. Visų vaikų gimimo vieta nurodoma Mažieji Vileikiai. Koks vyresniųjų Dovo brolių  Kristupo ir Merčiaus likimas – nežinoma. Iš bažnyčios knygų įrašų težinomos tik jų gimimo datos ir vietos. Jaunesnieji broliai buvo sukūrę šeimas, susilaukę vaikų, trys iš jų ūkininkavo – Jonas buvo šatulinis valstietis, Jokūbas įsigijo žemės Bismarko kolonijoje (Žalgiriuose), Frrydrichas Wilhelmas savo žemę valdė Žagatuose (Szagaten). Galimas dalykas, dad Jurgis irgi ūkininkavo ar buvo žvejys. Jis greičiausiai gyveno Šyškrantėje, nes tikrai žinoma, kad čia 1864 m. balandžio 5 d. jam gimė antrasis iš dviejų sūnų – Karlas Frydrichas (Carl Friedrich).

     Anskis – pagal amžių priešpaskutinis iš aštuonių brolių, būsimasis būsimo Vydūno tėvas – bus bene vienintelis iš to brolių būrio gyvenęs ne iš ūkinikavimo. Kai mirė tėvas, jam dar nebuvo nė dviejų metukų. Jam kartu su broliais teko patirti nemaža vargo, nes dėl tėvo ligos ūkelis buvo visiškai nualintas ir motinai teko jį parduoti, o vaikus išdalinti giminėms. Anskį pasiima globoti senolė, greičiausiai mamos motina Auguszė Miklovaitienė – Viršulaitė, kuri buvo ištekėjusi antrą kartą. Po metų kitų motina vėl įsigyja nedidelį sklypelį netoli nuo Pagrynių – Gaideliuose ir savo pačios globon susigrąžina vaikus. Auklėja juos itin religingai, nes pati buvo karštai tikinti ir uoli surinkimų lankytoja.

     Sulaukęs septynerių metų, Anskis pradėjo lankyti mokyklą, kur šiek tiek pramoko vokiškai. Motinos įdiegtą religinį vaiko nusiteikimą ypač sustiprina tikybos jį mokęs ir konfirmacijai ruošęs 1848–1864 m. Saugose klebonu buvęs Kristupas Sturys (1821–1891). Konfirmuotas Anskis buvo 1851 m. Pas vieną kaimo siuvėją išmokęs siūti, kurį laiką duoną pelnosi apsiūdamas gimines ir pažįstamus. Praėjus keletui metų nuo konfirmacijos, Anskis Storostas ryžosi stoti į Berlyno misijonierių seminariją. Tas pats K. Sturys nusiuntė minėtosios seminarijos vadovybei rekomendaciją  dėl vaikino tinkamumo studijoms. 1861 m. metų spalio mėn. Anskis į ją buvo priimtas.

     Čia mokytasi pusketvirtų metų, kol 1865 m. gegužės mėn. dėl paūmėjusios ligos (sustiprėja kraujavimas iš plaučių) paprašoma laikinų atostogų. Joms pasibaigus, į seminariją Anskis nebegrįžta, tad jos nebaigia.

     Kad tėvas seminarijos nebaigė, Vydūnas, greičiausiai, nežinojo. Autobiografijose apie  tėvo išsilavinimą rašoma, kad jis buvo Berlyne mokslą gavęs pagonių misijai[18], išėjęs Berlyne missionarų seminarę[19], pasirinkęs misijonieriaus profesiją, tačiau baigęs mokslus dėl plaučių ligos turėjo likti tėviškėje[20](paryškinta mano – V. B.). Šalia ligos būta ir dar vienos priežasties nebegrįžti į seminariją. 1866 m. rugsėjo 3 d. Priekulės bažnyčioje užregistruojama Anskio Storosto ir Marijos Ašmonaitės (Marie Aschmon) iš Lankupių santuoka. Jaunoji tuo metu jau kelintas mėnuo buvo nėščia.[21]

     1836 m. kovo 26 d. Lankupiuose gimusi Marija Ašmonaitė buvo vyriausia ūkininko Kristupo Ašmono (g. 1814 m.) dukra. Jos dėdė – vyresnysis tėvo brolis Jokūbas Ašmonas (1800–1862) buvo garsus sakytojas, laikęs surinkimus ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Didžiosios Lietuvos ūkininkų sodybose, rinkęs misijoms aukas, religinėje spaudoje skelbęs savo surašytas giesmes bei tikėjimo tiesas aiškinančias gromatas. Po mirties jo atminmui buvo išleista knygelė Keli paminklo žodžei ant atminimo nabasztininko Brolio A. iš L. suraszyti. 1866 m. išleistoje knygelėje Isz nabasztininko Lietuwininku Zodzio Sakytojo Jokubo Aszmono […] surinkimiszkuju Rasztu sudėta nemaža dalis jo kūrinių. Tasai ganytojiškai veiklai pasišventęs sakytojas buvo atsisakęs iš tėvų paveldėtos žemės ir ją perleidęs jaunesniajam broliui Kristupui – Marijos tėvui su sąlyga, kad iš jo gaus kuklų išlaikymą ir pastogę. Tad giesmė ir Dievo žodis Mariją kasdien lydėjo nuo mažumės. Tėvas mirė jaunas, ir merginai teko ūkio reikalų našta, kurią jai ištekėjus perėmė jaunesnis brolis Martynas. Po vedybų, gavus savo dalį, tenka palikti tėvų namus.

     1866 m. pabaigoje jaunavedžiai Marija ir Anskis Storostai apsigyvena Šilmeižiuose, per 5 kilometrus į rytus nuo Šilutės nutolusiame paribio su Didžiąja Lietuva kaime. Jame tuo metu jame gyveno ir ūkininkavo Anskio brolis Jokūbas. Galimas dalykas, kad jaunoji šeima pas jį ir prisiglaudė. Toji šeima gana greitai – 1867 m. sausio 17 d. susilaukia pirmagimio, kurį pakrikštija Jonu (Johannes).

     Šeimos galva Anskis pradžioje verčiasi siūdamas ir laukia pažadėto darbo Didžiosios Lietuvos teritorijoje esančio Naumiesčio (dabar Žemaičių Naumiestis) evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tačiau darbą nuo 1867 m. velykų gauna ne bažnyčioje, o Kuliešių pradžios mokykloje, į kurią kasdien po kelis kilometrus vaikščioja iš Šilmeižių. Kad nereikėtų laikyti mokytojo egzamino, kuriam pasiruošti trukdo ne ką pagerėjusi sveikata, iš Berlyno misijonierių seminarijos išsirūpinamas pažymėjimas apie mokymąsi joje bei išklausytus kursus. Galimas dalykas, kad 1867 m. rudenį mokytojo vieta gaunama nuo 1862 m. veikusioje[22] Jonaičių pradinėje mokykloje, nes kaip tik tada Storostų šeima persikėlė į Jonaičius ir apsigyveno pas Anskio giminaitį ūkininką Palkį, kurio didelė graži sodyba buvo įsikūrusi prie pat Šyšos. Sodo pakraštyje, visai prie upės, buvo atskiras namelis, į kurį ir įsikėlė Marija ir Anskis su dar metų neturinčiu pirmagimiu sūneliu. Po pusmečio toje trobelėje pasaulį išvys antrasis vaikelis, kuris netrukus jo gimimą sekmadienio varpais pasitikusioje Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčioje bus pakrikštytas Vilhelmu, o suaugusiu vyru tapęs pats pasivadins Vydūnu.

     Palkį kaip savo gimtosios sodybos šeimininką nurodo pats Vydūnas.[23] Kad Jonaičiuose tuo laiku gyventa Palkių, liudija išlikusios XIX a. vidurio ir antrosios pusės Verdainės parapijos mokesčių knygos, saugomos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F 106). Vienoje tų knygų užtinkame Jonaičių kaimo gyventojų Jono Palkio (Joni Palkis, 1840–1841 m. sąrašas), kitoje Ernsto Palkio (Ernst Palkies, 1889 m.) pavardes. Koks sodybos, kurioje gimė Vydūnas, savininko Palkio ir Anskio Storosto giminystės ryšys nėra nustatyta. G. Storostas šiuo klausimu  daro dvi prielaidas. Pirmoji: tasai Palkys galėjęs būti Anskio svainis, nes Anskis turėjęs turėti ne tik septynius brolius, bet ir seserį, apie kurios šeimą ir palikuonius nieko nežinoma. Toji sesuo, anot G. Storosto, galėjusi ištekėti už Palkio. Tokiu atveju Palkienė būtų Vydūno teta.[24] Tačiau teta Vydūnas niekada nėra jos pavadinęs, nors prisimena apsilankymus Palkių namuose ir aprašo, kaip ji atrodė.[25] Storostų giminės genealoginiame tyrime, atliktame G. Storosto, toji Anskio sesuo neužfiksuota, tik pažymima, kad tarp 1832 ir 1837 metų Marei ir Dovydui Storostams turėjęs būti gimęs septintas vaikas (sakoma mergaitė), po kurio ar kurios sekė dar du. Kuo remiantis daroma ši prielaida, nenurodoma. Antroji prielaida apie Palkio ir Anskio Storosto giminystę: Palkys galėjęs būti Anskio senelio Kristupo Storosto (g. 1760 m. gegužės 10 d. Mažiuose) sesers Šulės (Schule, g. 1776 m. lapkričio 1 d. Mažiuose) vaikaitis arba kurio iš vaikų žentas. Už ko toji Šulė Storostaitė ištekėjo ir kas jos palikuonys, neišaiškinta.[26]

     Jonaičiai ir jauki Palkių sodyba juose gausėjančiai Marijos ir Anskio Storostų šeimai irgi tebuvo laikino prieglobsčio vieta. Čionai tepagyvenus dvejus metus, prasidėjus 1869 metų rudeniui, vežiman susikrovus mantą ir susisodinus du vaikučius pro Tilžę, Ragainę, Lazdynus dardama ilgu daugiau kaip šimto kilometrų keliu beveik iki Pilkalnio, į nedidelę neseniai Šorelių girios pakraštyje įsikūrusią miškakirčių gyvenvietę, pavadintą Naujakiemiu (Neudorf). Čia Anskis Storostas gavo nuolatinę  mokytojo vietą naujai atidaromoje pradžios mokykloje, kurioje prabėgs beveik trys tarnybos dešimtmečiai. Būdamas 61 metų, 1898 m. spalio 1 d. mokytojas Anskis Storostas bus išleistas pensijon[27] ir 1899 m. su žmona apsigyvens Užpjauniuose prie Pilkalnio. Neilgai čia pagyvenę abu persikels Pilkalnin, iš kur Anskis po sunkios ligos 1903 m. rugpjūčio 29 d., o Marija 1907 m. kovo 18 d. iškeliaus Anapilin.[28]

     Taigi, Naujakiemyje prabėgo ilgiausioji ir svarbiausioji  Marijos ir Anskio Storostų gyvenimo dalis, o jų vaikams – pagrindines  vertybes suformavusioji vaikystė ir paauglystė. Vos spėjus čia atvykus prasikurti ir po kelionės susidėlioti daiktus 1869 m. spalio 5 d. pasaulin ateina trečiasis Storostų vaikas, kurį pakrikštys Frydrichu. Paskui vienas po kito gimsta dar septyni vaikai, iš kurių du neišgyvena: Marija (Marie, 1871 m. sausio 9 d.), Jurgis Martynas (Georg Martin, 1872 m. lapkričio 11 d.), jo dvynys Gotfrydas, kuris po pusės metų (1873 m. vasario mėnesį.) miršta, Magdalena (1873 m. lapkričio 29 d.), Hermanas (1876 m. birželio 3 d.), Albertas (1878 m. gegužės 5 d.) ir Christianas (1880 m. rugsėjo 3 d.), kuriam irgi tebuvo lemta išgyventi tik pusmetį (mirė 1881 m. kovo mėn).

     Visi broliai, baigę mokslus, tapo mokytojais. Jonas mokytojavo Spartesniojoje gimnazijoje Klaipėdoje,  Jurgis Klaipėdos Luizės gimnazijoje, Friedrichas Tilžėje, Hermanas Berlyne, Albertas Įsrutyje, Vilius, kaip žinome, Tilžėje. Pirmasis mirė jauniausiasis Albertas 1905 m. vasario 15 d., Hermanas 1916 žuvo Belgijoje per pirmąjį I pasaulinį karą 1916 m. vasario mėn 10 d., Jurgis mirė 1937 m. lapkričio 14 d. Klaipėdoje, Jonas – 1945 m. birželio 6 d. Bitterfelde (Vokietijoje), Friedrichas – 1957 m. spalio 13 d. Erfurte, abi seserys – 1950 m. Berlyne. Jos buvo netekėjusios. Vertėsi kaip skrybėlininkės modistės, gamino rankų darbo skrybėles.

GENEALOGICAL ORIGINS OF VYDŪNAS

Dr. Vaclovas Bagdonavičius

Summary

The article presents the paternal lineage of Vydūnas (Wilhelm Storost, 1868–1953) staring from the end of the 16th century. The greatest amount of data on this lineage was collected and published by Jürgen Storost (Berlin) and Gerhard Storost (Brühl). According to Zentralstelle fur Geneologie (Leipzig), the first representative of Storost kin settled down in Šilutė (Heydekrug) district about 1580; for the duke of Prussia gave him a parcel of uncultivated land. Perhaps he was of Masurian ancestry. His surname Storost most probably springs from Slavonic noun meaning elder. The first certain signature of Vydūnas’s ancestors was found in the baptismal books of Verdainė (Werden) parish: Dovid Storasta was recorded as a godfather on January 15, 1710. The lineage of his posterity leads us to Wilhelm Storost (later Vydūnas) born on March 22, 1868 in Jonaičiai, Šilutė district. Storost kin gained ground in the district. Majority of its representatives lived in the villages of Jonaičiai and Mažiai.

[1] Ryškesnės iš jų: Vaižgantas. Vilimas Vydūnas // Vaižganto raštai, t. 13, Kaunas, 1929, p. 97–117; Merkelis A. Iš Vydūno  vaikystės ir jaunystės //Aidai, 1953, nr. 4, p. 159–167; Šemerys S. Vydūno gyvenimas // Aukuras, Klaipėda, 1937, p. 40–67; Krausas A. Vydūnas – tautos žadintojas // Atolo metraštis, Melburnas, 1954, p. 124–141.

[2] Pvz., Rytų seminarui (Orientalische Seminar) prie Berlyno universiteto. Šiai įstaigai pateiktą Vydūno autobiografiją nurodo ir ją plačiai cituoja istorikas Kurt Forsteuter [Forstreuter F., Vydunas–Storost, 1868–1953. Seine Lehrtätigkeit in Berlin: Ein beitragzur seiner Biographie // Zeitschrift für Ostforschung, 1968, H. 4, S. 679–685].

[3]Išsamiausios: Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga // Žemaičia: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas, 1938, p. 17–25; Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis, 1928, nr. 1, p. 3–4; Vydūnas patsai apie savo amžių ir darbą. // Lietuvos albumas, Kaunas, 1921, p. 425–427 [antras fotografuotinis leidimas 1991, Vilnius].

[4] Paso originalas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune (Inv. Nr. 9340). Kopija yra autoriaus archyve.

[5] Kopija yra autoriaus archyve.

[6] Vydūnas patsai apie savo amžių ir darbą // Lietuvos albumas, p. 425.

[7] Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga // Žemaičia: žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija, Kaunas, 1938, p. 17.

[8] Storost G. Storost – Sippen aus dem Kirchspiel Werden des Kreises Heydekrug im Memelland // Altpreussische Geschlechterkunde Familienarchiv, Bd. 15, Hamburg, 1993, S. 65.

[9] Ten pat, p. 65–66.

[10] Storost. J. Vydûnas‘ Vater. Zu Herkunft und Elternhauses bedeutesten preussisch – litauischen Schriftstellers Wilhelm Storost Vydûnas // Ostdeutsche Familienkunde XII, Jg. 39, H. 3, 1991, S. 385–399 ir H. 4, S. 427–434, 1991.

Ši studija tais pačiais metais buvo publikuota lietuviškai: Storosta J. Vydūno tėvas // Ramuva 1990, V. [1991], p. 26–34. Iš autorinio mašinraščio vertė Irena Tumavičiūtė. Patogumo dėlei šia publikacija naudosimės ir mes.

[11]Erbildungsakten des Herzogtums Preussen. I. Teil. 1525 bis 1642. Hamburg, 1980.

[12] Storost J. Vydūno tėvas // Romuva, 1990, p. 34.

[13] Storost G. Storost–Sippen…, S. 66.

[14] Ten pat.

[15] Ten pat, p. 64.

[16] Žr. min. G. Storosto veikalą.

[17] Storost J. Vydūno tėvas // Romuva, 1990, p. 28.

[18] Vydūnas patsai apie savo amžių ir darbą // Lietuvos albumas, Kaunas, 1921, p. 425.

[19] Vydūnas. Tikrasis Vydūnjas // Naujas žodis, 1928, nr. 1, p. 3.

[20] Storosta J. Vydūnas Berlyne // Pergalė, 1988, nr. 6, p. 155.

[21] Storosta J. Vydūno tėvas // Romuva, 1990, p. 30–31.

[22] Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla, Klaipėda, 2003, p. 441.

[23] Vydūnas. Tėvo ir motinos gyvenimas ir pobūdis // 1948. I. 2 datuoto Vydūno rankraščio kopija, gauta iš Aleksandro Merkelio. Autoriaus archyvas.

[24] Storost G. Anskis Storost mütterliche Vorfahren. Ergänzungen und Bemerkungen zu einem Aufsatz über Vydûnas‘ Vater // Ostdeutsche Familienkunde. Bd. 14, H. 1, Januar-März 1995, S. 20.

[25] Vydūnas. Mano gimtinė // 1948. I. 2 datuoto Vydūno rankraščio kopija, gauta iš Aleksandro Merkelio. Autoriaus archyvas.

[26] Storost  G. Anskis Storost mütterliche Vorfahren…, S. 20.

[27] Amtliches Schullblatt für den Regierungs-Bezirk Gumbinnen, Nr. 19, den. 20. September 1998.

[28]Vydūnas. Tėvo ir motinos gyvenimas ir pobūdis. // 1948. I. 2 datuoto Vydūno rankraščio kopija, gauta iš Aleksandro Merkelio. Autoriaus archyvas.

Pranešimas, skaitytas 2013 m. vykusioje konferencijoje Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu

Vydūno paminėjimas Detmolde

Paskelbta autorius Viktoras J.

 

Zita Mažeikaitė

 

Gegužės 10–11 dienomis Detmolde (Vokietija) vyko Europos kultūros dienos. Pagrindinė renginio tema – „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas lietuvių rašytojui, humanistui ir filosofui Vydūnui. Svečių susirinko iš visos Europos. Autobusu iš Lietuvos atvažiavo nemažas būrys Vydūno draugijos narių, Nepriklausomybės Akto signatarų. Dalyvavo Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, Kultūros ministro pavaduotojas Romas Jarockis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė, Detmoldo savivaldybės, Šiaurės Reino Vestfalijos krašto kultūros ir bažnytinių institucijų atstovai, ypač garbus ir nusipelnęs miesto žmogus ir mecenatas Princas zur Lippe, maloniai priėmęs mūsų delegaciją savo pilyje.

Vydūnas karui baigiantis traukėsi nuo sovietų armijos, 1946 m., po beveik porą metų trukusių dramatiškų klajonių, jis apsistojo Detmolde. Simboliška – namas, kuriame anuomet glaudėsi Vydūnas su kitais lietuvių pabėgėliais, dabar yra tapęs tarptautiniu studentų bendrabučiu (Burse). Prie šio namo fasado ir buvo atidengta Vydūnui skirta atminimo lenta vokiečių ir lietuvių kalbomis. „Lai bus atmintas Vydûnas, rašytojas, lingvistas, filosofas, teosofas, 22.03.1868  Jonaičiai (Rytų Prūsija) 20.02.1953 Detmoldas, ir jo krašto žmonės, po II–ojo Pasaulinio karo radę prieglobstį šiuose namuose. Detmoldo miestas, Vydūno draugija, Lipės krašto bažnyčia.“ Lentoje iškalti prasmingi Vydūno žodžiai: „Nieks pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

Minėto pastato šoninės sienos nišoje taip pat atidengta skulptoriaus Liongino Garlos bronzinė Vydūno skulptūra. Prie krūtinės sudėjęs rankas mūsų tautinės savimonės žadintojas tarsi medituoja žvelgdamas į šalia tyvuliuojantį kanalą ir sužaliavusį svyruoklinį beržą.

Anot Rimos Palijanskaitės, dabartinės Vydūno draugijos pirmininkės, sumanymas čia įamžinti Vydūno atminimą kilo po to, kai 1991 m. jo palaikai iš Detmoldo buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti prie Rambyno, Bitėnų kapinėse.

Detmoldo burmistras Raineris Helleris atidengdamas Vydūnui skirtą atminimo lentą ir skulptūrą kalbėjo, kad dabar sieks plačiau supažindinti miestiečius su Vydūnu. „Žvelgiant šių dienų akimis, Vydūnas buvo Europos idėjos pradininkas, savo mąstymu pralenkęs daugelį amžininkų,“ sakė jis gausiai susirinkusiam miestiečių ir svečių būriui.

Čia buvo sugiedota paties Vydūno sukurta „Lietuvių giesmė“, kurią 1988 m. įsisteigusi Vydūno draugija pasirinko savo Himnu.

Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu

Gyvensime ir šviesime

Iš bočių mylimą Tėvynę Lietuvą.

Kai buvo panaikinta lietuvių pabėgėlių stovykla, kuri veikė nuo 1945 m., Vydūnas liko Detmolde iki savo mirties. Gyveno netoliese, Moltkės gatvėje 36. To dviaukščio namo šeimininkai jam buvo paskyrę kambarį į sodo pusę. Iškilmėms pasibaigus užkalbinau atminimo lentą skaitančią garbaus amžiaus ponią. „Aš prisimenu Vydūną! Gyvenom kaimynystėj. Man tada buvo vienuolika. Su mano tėvu Vydūnas dažnai pasikalbėdavo. Tarsi dabar jį matau: su skrybėle, vešlūs balti plaukai, juodas kostiumas. Visada tamsiai apsirengęs. Labai malonus.“ Pamaniau, gal ši ponia – ta pati mergaitė, sėdėjusi Vydūnui ant kelių, kaip pats yra minėjęs.

Detmolde prabėgo paskutiniai septyneri Vydūno gyvenimo metai, kiek sveikata ir jėgos leido, jis dalyvavo Lipės krašto bažnyčios gyvenime, rašė straipsnius, skaitė paskaitas, baigė versti į lietuvių kalbą ir išleido „Bhagavadgytą“. Daug dėmesio skyrė lietuvių vokiečių ryšiams, žadindamas abipusį šių tautų supratimą, priešiškumą siūlydamas įveikti humanizmu. 1932 m. vokiečių kalba buvo išleista jo knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių lietuvių santykių“, tačiau po metų nacionalsocialistą šią knygą uždraudė, Vydūnas buvo  suimtas ir trejiems mėnesiams įkalintas.

Iškilmingame priėmime miesto halėje burmistras pasidžiaugė, kad Detmoldas pritarė europinei idėjai. Mieste yra daug tarptautinių kultūros draugijų ir organizacijų, kurios įkūnija vydūnišką tautų taikaus sugyvenimo sampratą. Čia veikia vokiečių suomių, vokiečių italų, vokiečių graikų draugijos, afganų, armėnų, turkų islamiškasis susivienijimas ir kitos organizacijos. Burmistras didžiuojasi, kad šiais metais Detmoldas pripažintas aktyviai veikiančia europine komuna.

Pastorius Miroslavas Danys, Lipės krašto bažnytinis patikėtinis Rytų Europai, apgailestavo, kad per šešis dešimtmečius nepastebėjo ir tinkamai neįvertino savo tikėjimo brolio ir piliečio. Literatūrinė Vydūno kūryba tokia antinacionalistinė, pacifistinė ir humanistinė, jog ne be reikalo naciai jį buvo uždarę į kalėjimą. Tik pasaulio visuomenei protestuojant jis buvo paleistas. „Toks žmogus Lipės kraštui, pamažu bundančiam iš savo rudosios praeities, negalėjo būti populiarus ar mylimas“. Vydūnas tai suprasdamas rašė: „Kiekvieną dieną pasižymiu įvairias mintis, kurios jaudina šiandienos žmones, jų nuotaikas ir veikia jų dvasios būseną. Atrodo, lyg dauguma vis dar klaidžiotų po pelkes ir rūką.“

Prasidėjus šaltajam karui, vokiečiai liko abejingi Vydūnui. M. Danys kalbėjo: „Vydūno tėviškės miestai, Tilžė, Ragainė, Karaliaučius, Klaipėda, buvę senieji Prūsijos miestai, turėjo gilias švietėjiškas tradicijas, garsėjo tolerancija, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o taip pat besitęsiant šaltajam karui, virto sovietinės ideologijos tvirtove, jų gyventojus įsivaizdavome esant tarybiniais piliečiais.“ Anot jo, Vydūno kūryba šiandien galėtų tapti intelektualiniu tiltu į Rytų Europą, Baltijos šalis, ypač Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Vydūnas galėtų būti tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Čia visai tiktų Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Europos dienų konferencijoje pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ perskaitė ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius. Jis akcentavo Vydūno mintis apie žmonijos vienybę, jos dvasinį, humanistinį vienijimąsi, žmogų, kaip „pasaulio gyvintoją“, apie laisvas tautas, siekiančias savo dvasios sklaidos. „Nebūtų karų, jei visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitai tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu.“ Žmonija turėtų suvokti savo vienybę, kaip „sąmoningą, tauriausią žmogiškumą“.

Aktualiai nuskambėjo Vydūno raginimas iš esmės pakeisti žmogaus sąmonės kryptį. Sumaterialėjimas, besaikis vartojimas, daiktiškumas, hedonizmas – „šios orientacinės gairės veda į visišką gyvenimo prasmės praradimą, į gilią dvasinę krizę,“ pabrėžė V. Bagdonavičius, kurio pranešimas susilaukė nuoširdaus klausytojų pritarimo.

Vydūnui visa tai būtų patikę, juk jis norėjo, kad lietuvių tauta būtų šviesi, kad į ją linktų kitos tautos. „Tauta pirmiausia turi būti duodanti, o tik paskui imanti.“ Tarsi pritardami Vydūnui iš Detmoldo mus išlydėjo dviejų bažnyčių varpai.

Gal ir mums derėtų įsiklausyti į Vydūno paraginimą „atsigręžti į savo kilmę, per savo vidų – į Didįjį Slėpinį, į visa gobiančią Galią, kad (mumyse) atsiskleistų esmiškasis žmogiškumas“.

Metai, 2013, nr. 7.

Apolinaro Tušo nuotrauka

 

 


Tradicinė Vydūno draugijos stovykla

Paskelbta autorius Viktoras J.

  

Rima Palijanskaitė

 

Vydūno draugijos stovyklos šalia legendinio Rambyno tapo gražia tradicija. Pirmą kartą stovyklą Bitėnuose Draugija surengė 1992 m. vasarą po Vydūno grįžimo 1991 m. spalio 19 d., nes įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. 1998 metų vasarą pastatę metalinius vartus, 2001 m. vydūniečiai pradėjo statyti medinę tvorą. Intensyvūs darbai stovyklų metu kapinėse vyko iki 2006 m. Jiems pasibaigus, stovyklautojai galėjo daugiau laiko skirti kultūrinei veiklai.

 

2013 metų stovykla rugpjūčio 4–11 dienomis – kaip ir kasmet – buvo turtinga įdomiais susitikimais, išvykomis, diskusijomis. Prasidėjusi šiltą ir tvankią pirmadienio popietę Vydūno kapo lankymu ir dainomis ant Rambyno kalno, baigėsi lietingąjį šeštadienio vakarą, klausant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ dalyvių koncerto…

Susitikimai

   Susitikimai, vakaronės Draugijos stovyklavietėje – svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje – įprastas reiškinys. Susitikimai su šio kaimo gyventojais vyko ne kartą, nors paskutiniaisiais metais jie buvo primiršti. Šįkart po dienos darbų susirinkę bitėniškiai papasakojo apie savo gyvenimą, prisiminė neseniai Anapilin iškeliavusius – ne vieną sodybą vydūniečiai rado tuščią. Paminėtas ir prieš dešimtmetį mus palikęs Vydūno draugijos garbės narys Jonas Gudavičius, daug metų pašventęs kapinių tvarkymui. Susitikimo metu Draugijos vadovai trumpai papasakojo apie vydūniečių veiklą, pristatė šiais metais išleistas knygas ir nuotraukų parodą, pasakojančią apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde. Ne vienerius metus aktyviai veikęs bitėniškių ansamblis, vadovaujamas Birutės Žemgulienės, jau išblėso, tačiau moterys mielai prisijungė prie vydūniečių pamėgtų liaudies dainų. Improvizuotoje vakaro programoje visus susirinkusius šildė ne tik dainos, o ir panevėžiškių Petro Čiplio bei Audriaus Daukšos deklamuojamos eilės ir kuklios vydūniečių vaišės…

   Į vydūniečių stovyklą jau ne pirmus metus atvyksta muziejininkė iš Latvijos Ingrida Raudsepa. Ji dalyvavo ir Vydūno atminimo įamžinimui Detmolde skirtuose renginiuose. Savo įspūdžiais iš šios kelionės ji pasidalijo tarsi žvelgdama iš šalies – džiaugėsi, kad Vydūno vardas ir jo idėjos tampa žinomos Vokietijoje. Tą pačią popietę įvyko ką tik faksimiliniu būdu išleisto Vydūno veikalo „Sveikata, jaunumas, grožė“ sutiktuvės. Šią knygą gydytojui Tomui Stanikui pristačius, klausimų ir diskusijų apie vydūniškąją sveikatingumo sampratą nekilo – tikėtina, jos įvyks vėliau. Ne vieną galėjo sugluminti Tomo išsakyta mintis, jog sveikata, vydūniškai žvelgiant, neturėtų tapti svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu – tai tik priemonė kūrybai.

   Įdomiausios ir turiningiausios diskusijos vyko ketvirtadienio popietę. Į susitikimą su vydūniečiais atvyko Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto absolventė Edita Tičkutė ir jos bakalauro darbo „Vydūno laiškai Klaipėdos universiteto bibliotekos Kazio Pemkaus fonde“ vadovė profesorė dr. Roma Bončkutė. Kartu atvyko ir diskusijoje dalyvavo dailininkė Dalia Stasiūnaitė ir KU docentas dr. Gintautas Vyšniauskas, informavęs Vydūno draugijos vadovus apie šį parašytą darbą. Editą Tičkutę profesorė pristatė kaip itin aktyvią ir reiklią sau studentę, kuri ryžosi rašyti darbą pasiūlyta tema ir jį atliko puikiai. Vydūnas Editai iki tol buvo beveik nepažįstamas. Ji džiaugėsi, kad su šia iškilia asmenybe ji susipažino ne skaitydama kitų parašytus darbus apie jį, o studijuodama daug informacijos teikiančią medžiagą – laiškus. Po darbo pristatymo kilo ilga diskusija apie Vydūno kalbą, jo sukurtus, daugeliui neįprastus žodžius ir apie tai, ar normindami – „versdami“ – vydūniškąją kalbą, neiškraipytume Vydūno minties prasmės. Edita Tičkutė, paklausta, ar sunku buvo skaityti Vydūno laiškus, atsakė, jog tereikėjo susipažinti su specifine jo rašyba, ir tai buvę visai paprasta; priminsime, jog Vydūnas priebalses š bei ž rašė savo sukurtais ženklais ir nenaudojo nosinių bei įprastųjų ilgųjų balsių, juos žymėdamas stogeliu. Šio darbo autorei įteikus paskatinamąją Draugijos premiją, buvo išsiskirta su viltimi dar susitikti – Edita tęsia studijas magistrantūroje, ir vydūniečiai viliasi, kad Klaipėdos universiteto studentė tęs savo pradėtus tyrimus vydūnistikos srityje.

   Į Bitėnus atvykę vydūniečiai dažnai aplanko to krašto apylinkes, susitinka su Vydūno kūrybiniam palikimui neabejingais šilutiškiais. Šįkart susitikimo Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje metu buvo pristatytos dvi šiais metais išleistos knygos apie Vydūną (vokiečių ir rusų k.) ir paties Vydūno knygos – tai vokiečių kalba parašyta knyga apie Lietuvą ir populiarusis filosofo veikalas apie sveikatą. Renginyje buvo prisiminta šiame krašte gimusi idėja kurti Vydūno draugiją – šių metų rudenį ji švęs savo veiklos 25-etį. Kokiomis nuotaikomis buvo gyvenama tuo metu, kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas Šilutės Vydūno klubas, – apie tai prisiminimais dalijosi Virgilijus Skirkevičius, Šarūnas Laužikas ir Saulius Sodonis. Jie papasakojo ir apie pirmuosius itin aktyvius klubo veiklos metus. Buriant bendraminčius, šilutiškiams Vydūnas artimas atrodė tuo, jog kvietė mąstyti apie svarbiausius būties klausimus, ragino ieškoti savo gyvenime šviesos, puoselėti tautines vertybes. Susitikimą liaudies dainomis sušildė panevėžiškiai Audrius ir Janina bei klaipėdiškės Sigutė, Laima ir Angelė; prie jų drąsiai prisijungė ir ne vienas šilutiškis…

   Vydūniečiai kūrybingai išnaudojo kiekvieną dieną. Vieniems išvykus į Kintus (kitądien – į Šilutę), likusieji stovykloje nenuobodžiavo. Vieną popietę į Rambyno regioninio parko Lankytojų centrą būrys vydūniečių palydėjo vilnietę Onutę Šeštokienę, nusprendusią šiam centrui padovanoti pačios siūtus įvairių epochų lietuvių tautinius rūbus. Atvykusius pasitiko parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, paskatinusi šiuos rūbus pademonstruoti ir su jais įsiamžinti. Kitą vakarą į svečius stovyklautojai pakvietė bitėniškį Eugenijų Skipitį ir klausėsi jo skaitomos poezijos, aplankė Bitėnų gyventoją Zofiją Zubruvienę ir susipažino su jos rankdarbiais.

Išvykos

   Bevek kasmet į stovyklą atvyksta nauji žmonės, norintys geriau pažinti šį kraštą ir jo istoriją. Rambyno regioninio parko kultūrologė Giedrė Skipitienė, ne kartą vydūniečiams pasakojusi apie šį kraštą, šįkart Lankytojų centre supažindino su turtingomis ekspozicijomis, papasakojo apie Bitėnus, Rambyną ir garbius šio krašto žmones. Ekskursija Rambyno regioniniame parke baigėsi kaimo turizmo sodyboje „Senasis Rambynas“. Ne vieną užburiančią istoriją papasakojusi kultūrologė teigė, jog čia kadaise stovėjo malūnas, kurio girnoms malūnininkas Švarcas suskaldęs šventą Rambyno kalno akmenį. Anot Giedrės Skipitienės, šį malūną atstatę šios sodybos šeimininkai Ramūnas ir Aušrinė Čepai tarsi stengiasi „išpirkti Švarco nuodėmes“, maloniai stebina savo pastangomis atkurti čia autentišką aplinką.

   Į Bitėnus atvykę stovyklautojai dažnai nukanka ir į pamarį – Kintų Vydūno kultūros centrą, kur kadaise mokytojavo filosofas. Šįkart grupė vydūniečių išvyko į susitikimą su menininkais, pristatant jiems Draugijos vicepirmininko Tomo Staniko pastangomis išleistą Vydūno veikalą apie sveikatą, skirtą Sveikatingumo metams. Kintuose tuo metu vyko – šiemet jau 11-oji – emalio meno specialistų kūrybinė stovykla „Pamario ženklai“, kurioje savo darbais menininkai perteikia pamario krašto istorijos, gamtos tradicijas atspindinčius ženklus ar simbolius. Šių metų tema – „Laiškai Vydūnui“ – skirta Vydūno 145-osioms gimimo metinėms. Pasak Kintų Vydūno kultūros centro direktorės ir meno laboratorijos organizatorės Ritos Tarvydienės, kūrėjai menine kalba bandė kalbėtis su Vydūnu apie jo filosofiją ir apie tai, ką mes norėtume jam šiandien pasakyti ar paklausti. Tad nenuostabu, kad jaunieji menininkai aktyviai įsijungė į diskusiją apie tai, kas Vydūnui buvo svarbiausia, ir uždavė ne vieną itin įdomų klausimą, pvz., kaip Vydūną suvokia ir jaučia į jo kūrybą besigilinantys žmonės. Ne vienas, įsigyjęs Draugijos išleistų Vydūno knygų (populiariausias buvo jo veikalas „Sąmonė“), siekė geriau jį suvokti, ir tai turbūt įkvėpė kuriant savąjį „laišką Vydūnui“…

Šventė ir paveikslas „Pokalbis su Vydūnu“

   Vydūno draugija tradiciškai dalyvauja M. Jankaus muziejaus organizuojamuose renginiuose. Šį kartą vydūniečiai buvo aktyvūs dvi dienas vykusios konferencijos, skirtos Klaipėdos krašto metams paminėti, pranešimų klausytojai. Konferencijoje paminėtos M. Jankaus 155-osios gimimo, laikraščio „Aušra“ 130-osios išleidimo ir Amžinosios Rambyno kalno knygos sukūrimo 85-osios metinės. Vydūno draugijos Garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą „Martynas Jankus ir Vydūnas“, kuriame apžvelgė sudėtingas dviejų didžiųjų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų gyvenimo ir veiklos peripetijas. Čia, kur dabar veikia M. Jankaus muziejus ir Mažosios Lietuvos Paveikslų sodas, ne kartą vaikštinėjo filosofas; čia būta ir karštų šių didžių asmenybių diskusijų, kurios, beje, ne visada baigdavosi taikiai…

   Sueigoje pas Martyną Jankų vyko tradicinis dailininkų plenero darbų pristatymas. Vydūniečiai atkreipė dėmesį į Sauliaus Rudziko darbą „Pokalbis su Vydūnu“. Paveikslų sode tai antrasis su Vydūno vardu susijęs darbas. Laiko, lietaus ir vėjo pažeistas dailininko Kęstučio Šiaulyčio paveikslas, skirtas didiesiems Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams Vydūnui, M. Jankui ir J. Zauerveinui, iš ekspozicijos iškeltas. Paklaustas, kaip gimė paveikslas, dailininkas Saulius Rudzikas atsakė, kad šio mistinio pokalbio su Vydūnu idėja gimė prie jo kapo. Pasak dailininko, Vydūnas jam visada buvo artimas – kaip ir jo propaguotos Rytų filosofijos idėjos. Šis rytietiškomis spalvomis prisodrintas paveikslas ne vienam priminė nuotrauką, kurioje įamžintas ant Rambyno kalno rymantis ir anapus Nemuno žvelgiantis Vydūnas. Dailininkas, beje, apie Vydūno pamėgtas vietas ant Rambyno (juolab apie šią nuotrauką) sužinojo jau po to, kai darbas buvo baigtas…

   Didžioji šventė – Sueiga pas M. Jankų – baigėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertu. Po šių lyriškų muzikinių akordų dalis stovyklautojų su Bitėnais atsisveikino, o likusieji tikėjosi sekmadienio rytą sulaukti giedros, o jos sulaukę – ardė, džiovino palapines ir tvarkė stovyklavietę. Draugijos stovyklos vėliava priešpiet buvo nuleista ir atsisveikinta su svetingaisiais sodybos šeimininkais, Bitėnais ir jų gandrais…

Mažoji Lietuva, 2013-09-06

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=6275

VYDŪNAS – TILTAS TARP LIETUVIŲ IR VOKIEČIŲ KULTŪRŲ

Paskelbta autorius Viktoras J.

 

Rima Palijanskaitė

 

Su brėkštančiais naujais laikais gimsta ir nauji įsitikinimai. Kai viena tauta gerbia kitą, remia jos vertybių ugdymą, jos kultūrą, tai ji paklūsta Kūrėjo valiai ir leidžiasi jos vedama. Ir nebeliks tada ko bijoti.

Vydūnas

 

Šiaurės Reino Westfalijoje, Detmolde, kasmet vykstančiose Europos dienose šiemet paminėtas Vydūnas, praleidęs šiame mieste paskutinius septynerius savo gyvenimo metus. Atidengta atminimo lenta, to paties pastato nišoje pastatyta Liongino Garlos sukurta bronzinė Vydūno skulptūra. Šiame name po karo buvo įkurta viena iš Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo organizacijos (UNRRA) stovyklų, skirta pabėgėliams iš Lietuvos, perkeltiesiems asmenims, trumpai gyventi čia teko ir Vydūnui. Šio namo fasadas, labai primenantis senąjį prūsų stilių, yra ideali vieta Vydūno atminimui pagerbti. Pastatas, priklausantis Bažnyčiai, saugomas kaip istorinis paminklas. Dabar jame įsikūręs studentų bendrabutis, kuriame apsistoja pasaulyje gerai vertinamos Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lippe kolegijos studentai – jauni žmonės iš keturių žemynų bando čia sukurti mažą pasaulio bendruomenę. Viktoras Falkenhahnas yra sakęs: „Vydūnas vokiškumo gelmėse matė ir pripažino aukščiausias žmogiškąsias vertybes, kurias išreiškė daugelis genialių vokiečių, tokie kaip Meisteris Eckhardas, Goethe, Schilleris, Thomas Mannas ir kiti, tokias vertybes, kurių baltai savo dvasios gelmėse laukė, kad galėtų papildyti, taigi ir patobulinti savąjį aukštą humanizmą.“ Vydūniškasis humanizmas, persisunkęs lietuviška ir vokiška dvasia, skatina tiesti tiltus ir tarp tautų, ir tarp kultūrų, ir tarp religijų.

Vydūno 145-osios gimimo, 60-osios mirties metinės paminėtos ir Lietuvoje – buvo surengta tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas su Vydūno draugija siekė atskleisti šio mąstytojo sąsajas su vokiečių kultūra. Vilniškės konferencijos dalyvių pasveikinti atvykęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthiasas Mülmenstädtas kalbėjo, kad istorinis Vydūno veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“, išleistas 1932 m., neprarado aktualumo iki šiol. Vydūnas anksti suprato, kad nacionalistiniai siekiai negali vesti žmonių į tarpusavio supratimą, nes trukdo suderinti interesus. Nenuostabu, kad ši knyga neatitiko nacių ideologijos ir 1933 m. buvo uždrausta. Vydūno indėlis į skirtingų kultūrų bendradarbiavimą, ambasadoriaus manymu, galėtų būti puikus tiltas tarp vokiečių ir lietuvių. Todėl išreiškė viltį, kad glaudus bendradarbiavimas, prasidėjęs 1991 m. perkeliant Vydūno palaikus iš Detmoldo (jo pokarinės tėvynės) į Lietuvą, bus tęsiamas ir toliau. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto  narys Algirdas Patackas, pavadinęs Vydūną indoeuropiečių išminčiumi, kurio idėjos, kaip ir jis pats, yra amžinos, apgailestavo, kad jo įnašas į Lietuvos kultūrą ir tautinę savimonę iki šiol nėra adekvačiai suvoktas.

Vacys Bagdonavičius pranešime „Vydūno veikla vokiečių ir lietuvių santykių kontekste“ apžvelgė ilgus dešimtmečius trukusią mąstytojo veiklą Mažojoje Lietuvoje, žadinant tautos dvasią, savigarbą, palaikant lietuvių pastangas neprarasti tautinės tapatybės. Vydūnas savo akimis matė, kad nutautėjimą neišvengiamai lydi dvasinis ir moralinis nuosmukis. Pirmąja knyga – 1904 m. Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista trumpa Lietuvos istorija „Senutė“ – Vydūnas siekė duoti atkirtį propagandai, kuri mokyklose diegiama Mažosios Lietuvos vaikams, esą jų protėviai yra „senieji vokiečiai“. Tautiečių nacionalinei savimonei ir savigarbai stiprinti, kitataučių akyse „garbėn kelti lietuviškumą“ labai padėjo Tilžės giedotojų draugijos veikla, į kurią buvo orientuojamasi ir Didžiojoje Lietuvoje. Pranešėjas paminėjo daug vokiečių kultūros veikėjų, reikšmingai prisidėjusių prie Vydūno vertybinių nuostatų formavimo ir būsimų darbų – tai apie lietuvius ir jų kalbą rašę vokiečių mokslininkai Eduardas Gizevijus ir Ottas Glogau, rytietiško atspalvio išminties šviesa spindėję Arthuro Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche’s darbai, vokiečių mistikai Johannas Eckhartas ir Jakobas Böhme. Bičiuliški ryšiai Vydūną siejo su daugeliu vokiečių šviesuolių – tai muzikai Wilhelmas Wolffas (Tilžės muzikos mokyklos direktorius) ir Karlas Janzas, poetas poliglotas Georgas Sauerweinas (1831–1904), vokiečių literatūros klasikas Hermanas Sudermannas (1857–1928), rašytojas ekspresionistas Alfredas Brustas (1861–1934), dailininkas Fidus-Hugo Hoppeneris (1868–1948), kalbininkas Viktoras Falkenhahnas (1903–1987). Pasak pranešėjo, Vydūno filosofija ir lietuvius, ir vokiečius mokė siekti darnių tarpusavio santykių.

Istorikės Silvos Pocytės pranešime „Vydūno kultūrinės veiklos fenomenas Prūsijos Lietuvos XIX–XX a. sandūroje“ buvo aptariami pagrindiniai lietuvininkų tautinio tapatumo kriterijai, susiformavę iki XIX a. vidurio ir analizuojama, kaip Prūsijos Lietuvos gyventojų sociokultūrines laikysenos apystovas pakeitė 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos pradėta vykdyti germanizacinė politika. Autorė, pristačiusi pagrindinius lietuvininkų tautinės-kultūrinės veiklos aspektus amžių sandūroje, daugiausia dėmesio skyrė Vydūno kultūrinei veiklai, atsispindėjusiai Tilžės giedotojų draugijos darbe. Pranešimo pagrindinė išvada – Tilžės Giedotojų draugijos produktyvus ir nepertraukiamas darbas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo susijęs su jos vadovo – Vydūno – intelektualiniu išskirtinumu bendrakultūrinėje aplinkoje. Reikšminga, jog Vydūno, propagavusio Rytų filosofijos mintis ir idėjas, priėmimas ir jo įsitvirtinimas protestantiškoje erdvėje liudijo būriškos-pamaldžios lietuvininkų visuomenės modernėjimą. Vydūnas sugebėjo užimti įžvalgią kultūrinio tarpininko tarp lietuviškumo ir vokiškumo poziciją, kuri įgalino lietuviškumo saugojimą kultūrinio kompromiso, o ne konfrontacijos keliu. Tai ir galima pavadinti Vydūno kultūros veiklos fenomenu Prūsijos Lietuvos aplinkoje XIX–XX a. sandūros laikotarpiu.

Arūnas Baublys pranešime „Vydūnas – tarp tautiškumo ir pilietiškumo“ gvildeno Vydūno pastangas puoselėti tautiškumą (lietuviškumą), kartu gerbiant valstybės tvarką, išliekant lojaliu jos piliečiu. Pranešėjas apžvelgė politinę bei socialinę situaciją Vokietijoje, kai po jos suvienijimo 1871 m., Otto Bismarckas radikialiomis priemonėmis ėmė vykdyti tautinių mažumų asimiliacijos politiką. Negalėdamas tam pritarti, savo kultūrine veikla jis stiprino tautiečių dvasinę atsparą asimiliacijai. Kita vertus, kaip Vokietijos pilietis, Vydūnas stengėsi suprasti vokiškosios valdžios socialinę politiką ir jos vadovams reiškė pagarbą.

Daiva Kšanienė pranešime „Vydūno muzikinė veikla vokiškosios kultūros fone“ pateikė išsamią muzikinės bei kultūrinės aplinkos Tilžėje, kuri ugdė mąstytojo muzikinę pajautą, meninį skonį, apžvalgą, priminė apie Vydūno įgytą muzikinį išsilavinimą Ragainės mokytojų seminarijoje bei muzikos istorijos studijas Vokietijos universitetuose. Tad, autorės tvirtinimu, kurdamas Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, Vydūnas jau turėjo viziją, paremtą įvairiapuse asmenine lietuviška ir vokiška muzikine patirtimi. Ilganiui su bendraminčiais ir bendradarbiais (lietuviais ir vokiečiais) jis padėjo pagrindus Mažosios Lietuvos lietuviškų chorų repertuarui. Prie šio kūrybinio darbo daugiausia prisidėjo Vydūno brolis Albertas Storosta (1878–1905), dalinai Valteris Voska (XX a. I pusė) bei vokiečiai Karlas Janzas (1868–XX a. I pusė), Peteris Wilhelmas Wolffas (1853–1918), E. M. Gottlebe. Per keletą metų šie muzikai sukūrė ar keturiems balsams harmonizavo apie 85 lietuviškas dainas bei apie 20 giesmių. Daugumą savo dainų, pasak pranešėjos, Vydūnas subalansavo, remdamasis lietuvių liaudies dainų melodijomis, bet savaip jas transformuodavo, adaptuodavo, kai kada elgdavosi muzikiniu požiūriu laisvai, sukultūrindamas ritmą ir harmoniją, t. y., priartindamas prie akademinės muzikos tradicijų. Panašiai laisvai Vydūnas elgėsi ir su tautosakiniais tekstais – juos perkurdamas ar sukurdamas visiškai naujus, taip išreikšdamas savąsias etines idėjas bei nuostatas. Per 40 nenutrūkstamos veiklos metų (1895–1935), anot muzikologės, ši Vydūno vadovaujama Tilžės giedotojų draugija surengė per 200 koncertų ir susilaukdavo kaskart vis daugiau žiūrovų. Draugija dažnai buvo kviečiama pasirodyti ir išimtinai vokiečių draugijų šventėse. Taigi, Draugija tapo Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo branduoliu.

Bronius Genzelis į Vydūno filosofiją žvelgė per Imanuelio Kanto filosofijos prizmę. Taip, kaip Lietuvos filosofija neįsivaizduojama be Vydūno, taip, anot pranešimo autoriaus, be vokiečių filosofijos, atsigręžusios į Rytų kultūrą ir be Kanto moralės filosofijos neįsivaizduojamas Vydūno kūrybinis palikimas. Mūsų mąstytoją Kantas imponavęs dviem aspektais: jo požiūris į lietuvybę ir jo moralės filosofija. Šie du svarbiausieji aspektai pranešime ir buvo gvildenami. Kantas aukštino lietuvių kalbą, kvietė ją saugoti, teigė, kad „:Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje.“ Autorius išryškino Vydūno idėją apie visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą – žmonija negalinti egzistuoti be tautų taip pat, kaip tautos – be individų. Tačiau tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Pranešėjas daro išvadą, jog analizuodami Vydūno pasaulėjautą ir lygindami ją su I. Kanto, negalime priskirti Vydūno prie kantininkų, tačiau turime konstatuoti, jog Karaliaučiaus filosofas neabejotinai veikė Vydūno pasaulėjautą, orientavo jį į pacifizmą, įsitikinimą, kad prievarta neišsprendžiamos žmogaus būties problemos.

Aušra Martišiūtė-Linartienė pranešime „Vydūnas ir vokiečių dramaturgija“ analizavo ekspresionizmo –dažnai laikomo tipišku pirmųjų XX a. dešimtmečių vokiečių meno reiškiniu – bruožus. Ekspresionistinė drama, pasak autorės, išaugo iš simbolistinės, neoromantinės dramaturgijos; ji daug dėmesio skyrė sceniniams efektams, kūrinio teatrališkumui, kartu propagavo etines vertybes, stengėsi išreikšti visuomenės ir pasaulio krizę, žmogaus bei žmonijos atsinaujinimo idėją, parodyti naujo žmogaus gimimą. Ekspresionistines dramas kūrė skirtingų pasaulėžiūrų menininkai: jose – ir aktyvus politinis santykis su tikrove (Ernsto Tollerio dramose), ir religiniai, mistiniai motyvai (Reinhardto Sorge’s, Kaiserio, Walterio Hasencleverio ir kt. dramose); ekspresionistai domėjosi ir Kinijos, Japonijos, Indijos tikėjimais, senosiomis kultūromis. Literatūrologė gvildeno populiarius ekspresionistinės dramos siužetus: tėvo ir sūnaus (arba senosios ir naujosios kartos) konfliktas, į išganymą vedąs herojaus gyvenimo kančių kelias (stacijos), dominuojančios epochos idėjos ir katastrofos nuojauta, tautinio identiteto ir amžinųjų vertybių išsaugojimas ir kt. Analizuodama ekspresionizmo aspektus Vydūno dramose, autorė išryškina joms būdingą siužeto konstrukciją ir išskiria pagrindines dramų „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atišvaita“, „Tėviškė“, „Varpstis“ siužeto idėjas. Pranešėja daro išvadą, jog Vydūno ir vokiečių dramaturgijoje „vienintelis literatūros apskritai siužetas – žmogaus atsinaujinimas“ (G. Kaiser); Vydūnas dramose išryškina ne sau žmogaus tragiką ir tapsmo sau-žmogumi idėją, kai tapęs Naujuoju Žmogumi – žmogumi-sau, t. y. individualiu ir autentišku, asmuo geba tapti žmogumi tautai bei žmonijai.

Rima Palijanskaitė pranešime „Vydūnas ir vokiečių mistika“ apžvelgė pagrindines vokiškosios mistikos kryptis – teologinę mistiką (Vydūno minimų bei cituojamų J. Eckharto, J. Bėmės ir A. Sileziečio idėjas), rozenkroicizmą, pietizmą ir teosofiją. Mistika mažai susijusi su konkrečia epocha ar tam tikru kraštu bei jos kultūra, visgi Vokietijoje – Vakarų mistikos širdyje – ilgainiui ji įgyjo savitų bruožų ir galų gale XVI a. atvedė prie reformacijos. Žmogaus dvasiniam tobulėjimui skirtoji Vydūno filosofijos dalis yra mistiškoji dalis. Mistikos apstu ir grožinėje Vydūno kūryboje – ja persunktos Vydūno misterijos ir kelios dramos bei apysakėlės, regėjimai bei pasakos. Daug mistinių elementų yra ir daugelyje kitų rašytojo kūrinių, išryškinant žmogaus būties bei pasaulio slėpiningumą. Autorė daro išvadą, kad Vydūnas savo kūryboje iš esmės reiškia tas pačias mistines idėjas, kurios būdingos vokiečių mistikai. Vienintelis ryškesnis skirtumas – kad į savo mistinių regėjimų lauką Vydūnas įtraukia tautos gyvatą. Todėl vydūniškasis „kelias į Dievo širdį veda per tautos širdį“ – jos kalbą ir kultūrą. Kita vertus, tai atliepia Eckharto pastangas apie Dievą bei žmogų mąstyti ir rašyti gimtąja kalba, ir Bėmės nuostatą savo žinojimą semti iš savo paties gelmės, taip išreiškiant savojo krašto, savosios tautos bei jos kultūros esmę…

Žurnalistas iš Berlyno Leonas Stepanauskas pranešime „Vydūnas Detmolde“ apžvelgė paskutiniuosius Vydūno gyvenimo metus, prisimindamas Vydūno paliktus pėdsakus jį pažinojusiųjų širdyse, kurių svarbiausias – jo bičiuliu tapęs baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jo dėka žurnalistas buvo įtrauktas į mokslinę vokiečių baltistų draugiją, kurios veikloje dalyvauja iki šiol. Pranešėjas ypač išryškino Falkenhahno indėlį, rašant Vydūnui istorinį veikalą apie septynis šimtmečius vokiečių ir lietuvių santykių. Vydūnui buvo užtrenktos visų Vokietijos bibliotekų durys, tad reikiamą medžiagą bibliotekose surinko jo jaunasis bičiulis. Be to, pasak autoriaus, Vydūnas su Falkenhahnu aptardavęs kiekvieną šio veikalo skyrių, todėl galima tvirtinti, jog jis yra šios knygos bendrautorius.

Kunigas Miroslavas Danys pranešime „Vydūnas Lippės krašto bažnyčios šaltiniuose“ pristatė savąją epopėją, kaip atradęs Vydūną ir kokių žygių ėmėsi, kad mąstytojo atminimas būtų pagerbtas Detmolde.

Konferencijos pranešimų rinkinys (papildytas anksčiau įvairiuose leidiniuose skelbtais straipsniais), išleistas vokiečių kalba, buvo pristatytas per Europos dienas Detmolde gegužės 10–11 d. Svarbiausias šių dienų įvykis Lietuvai – atminimo lentos, skirtos Vydūnui, ir jo skulptūros, kuri apskritai yra pirmoji viešojoje erdvėje, atidengimo iškilmės.

Kultūros barai, 2013, nr. 5