Vydūno muzikinė veikla

Daiva Kšanienė

 

 

Vydūno muzikinė veikla apima chorinio sąjūdžio M.Lietuvoje organizavimą ir palaikymą, vadovavimą Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, chorinio repertuaro giedotojų d joms formavimą. XIX a. pab., kylant dalies liet. visuomenės nutautėjimo pavojui, V. pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vok. įtakai, matė ir liet. kultūrinės-meninės krypties d jų kūrimesi. Visuotinis liet. chorų sąjūdis M.Lietuvoje XX a. pr. – neatskiriama V. veiklos dalis. Skelbdamas šviesaus, džiugaus, gyvo tautos žmogaus idėją V. ją siekė įgyvendinti per liet. dainą, giesmę, muziką, matydamas jose kultūros, kaip žmogiškumo prado, ugdymo galimybę, pabrėždamas, kad muzika padeda nugalėti savyje daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo. Savo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus V. įkūnijo konkrečia menine-muzikine veikla – 1895 įk. Tilžės liet. giedotojų d ją, V. dėka 1896–97 ( Birutės vyrų choro šventėse) pirmą kartą Rytprūsiuose skambėjo liet. dainos. Nuo 1898 tautiškas dainas į savo repertuarą įtraukė Tilžės liet. giedotojųd ja. Nuo pirmųjų savarankiškos veiklos metų, ji dirbo labai intensyviai, nuosekliai ir kryptingai. 1900 surengė 7, 1901 – 11 švenčių ir vakarų. D ja nebuvo paprastas choras, o bendraminčių, dvasiškai artimų, V. idėjas pripažįstančių ir jų vienijamų žmonių bendrija, ji tapo liet. kultūrinio judėjimo M.Lietuvoje širdimi, chorinio sąjūdžio pradininkė ir tradicijų kūrėja. Tilžės Jokūbynės parke ir salėje ji rengė savitas, V. sukurtos struktūros vasaros ir žiemos šventes. Paprastai šventės būdavo dviejų dalių – muzikinės ir teatrinės. Svarb. programos dalį sudarydavo choro dainos. Jose nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių iš Tilžės, Ragainės, Rukų, Katyčių ir kt. vietovių. Savita švenčių dalis – laigymai – buvo mergaičių rateliai su dainomis. V. aiškino, kad kūno lavinimas, sportas t.p. turi tarnauti dvasiniam tobulėjimui, kad šokant, sportuojant reikia pasistengti () apreikšti daugiau vidaus, dvasios – sielos gyvumo, (…) ne tiek šokti, kiek laigyti įvairiais judesiais apreiškiant pilnesnįjį vidaus gyvenimą. Šventės pabaigoje, po vaidinimo (dažn. V. veikalo), įvykdavo draugiškas pasilinksminojimas. D. šventėse būdavo sakomos kalbos, skaitomos paskaitos. Vydūno chorą jau nuo 1901 į savo šventes ėmė kviestis vokiečiai. V. pradėjo ir įtvirtino koncertines išvykas į kt. vietoves. Tilžės giedotojai su liet. daina ir vaidinimais lankėsi Kaukėnuose (1901 VIII 4, pirmoji išvyka), Gumbinėje, Ragainėje, Šilutėje, Klaipėdoje, Smalininkuose, Lauksargiuose, Rukuose, Piktupėnuose, Žibuose, Rusnėje, Pagėgiuose, Panemunėje, Rambyne, Palangoje, Kaune ir kitur. XX a. pr. V. skatino kurti naujas giedotojų d jas, rėmė jų veiklą. Tilžės giedotojų pavyzdžiu iki 1912 vid. M.Lietuvos įv. vietose įk. 18 jaunimo d jų, jos susibūrė į V. vadovaujamą Santarą.Suprasdamas liet. d jų darbo svarbą susitikimuose, paskaitose, leid. Jaunimas, Darbymetis ir kt. V. aiškino, kokiais būdais reikėtų artinti žmones prie aukšt. dvasinės kultūros, repetuodavo su d jų vaidintojais, dainininkais,diriguodavo jų chorams, bendradarbiavo su Klaipėdos Aukuro d ja, padėjo prie jos veikusiam Vaidilutės chorui. Važinėdamas po kraštą rodė pavyzdį, ugdė ir puoselėjo d jų bendrų švenčių rengimo tradiciją, išaugusią į Klaipėdos kraštodainų šventes (V. buvo vienas pagr. krašto liet. dainų švenčių įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų). Iki 1933 V. buvo tradicinių Joninių švenčių ant Rambyno kalno jungtinio visų dalyvių choro pagr. dirigentas. Rūpinosi giedotojų d jų, patvarumu, jų reguliariu darbu, profesiniu, meniniu lygiu. Aiškino chorvedžiams, kad jie turį rūpintis giedotojų tarsena, gražiu vokalo skambesiu, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimo choro tembro. Šia prasme V. buvo muzikas pedagogas praktikas, dainavimo, giedojimo mokyme įžvelgęs ne tik estetinio dvasinio jaunimo ugdymo galimybę, bet ir teisingos gimtosios liet. kalbos, gražios tarties atramą. Svarbi V. sritis – chorinio repertuaro giedotojų d joms formavimas. Stingant liet. dainų V. ragino Tilžės muzikus jas kurti. Daug mišriam chorui skirtų dainų sukūrė Albertas Storostas (Lietuvabrangišalelė, Sauleleileidan, Vai kilau, Gilanda, Taiženkimeartyn ir kt.), Karlas Janzas (originalios ir harmonizuotos dainos bei giesmės Amžius po amžių, O, tie žmonės, Anoj pusėj ažaero ir kt.), Tilžės vok. choro vadovas Wilhelmas Wolffas (Oi eisiu, eisiu, Tai išdainavau visas daineles, Saulužėužteka, Tetuži mano, Tėvynės balsas ir kt.). Daug šioje srityje dirbo pats Vydūnas. Jis rinko liet. liaudies dainas ir giesmes, jas harmonizavo, kūrė originalias, perkomponuodavo kt. autorių giesmes. V. gerai pažino liet. muz. folklorą, studijavo liaudies dainų rinkinius, išspausdintus Prūsijoje nuo Martyno Mažvydo laikų. Ypač domėjosi ir naudojosi Antano Juškos ir Christiano Bartscho rinkiniais. Pats parašė straipsnių apie liet. liaudies dainas (Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas, Lietuvių daina irdainavimas Prūsų Lietuvoje ir kt.), šią temą gvildeno kn. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Daugumą savo dainų V. sukūrė remdamasis liet. liaudies melodijoms, joms būdingomis intonacijomis. Harmonizuojamoms liet. dainoms norėjo suteikti daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai sukultūrinti – jų harmoniją ir struktūrą artino prie akademinės muz. tradicijas teigdamas, kad dainos …turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą. V. nebuvo pakankamai giliai įvaldęs kompozicijos paslapčių. Kuriant dainas jam daug padėjo muzikai A.Storostas, K.Janzas, W.Wolffas, V.Voska, o V. parašė jų ir savo dainų tekstus. Todėl beveik visos jų dainos – savotiški bendraautoriniai darbai. Jos nepasižymi originalumu, bet yra subalsuotos skoningai, santūriai, laikantis klasikinio stiliaus normų – tradicinio, taisyklingo balsų vedimo, mažoro-minoro rėmų, tipiškos harmoninės kalbos, kadencijų; gražios, nuoširdžios, prasmingos. Daugumos liaudies dainų ir giesmių žodžius poetas laisvai transformavo, arba sukūrė visai naujus. 1904 Tilžėje išl. pirmasis V. dainų rinkinys Lietuvos Aidos, 1909 – Lietuvos varpeliai, 1932 Tilžėje – V. sudarytas rink. Giesmės mišriam chorui; pastarajame visas giesmes sudarytojas savaip perdirbo, pritaikydamas krašto chorų pajėgumui ir galimybėms. Tarpukariu V. ir jo Tilžės giedotojai buvo vienintelė lietuviškumo salelė vok. krašte. Išblaškyti, trukdomi ir žeminami (buvo sunku gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti Vokietijos himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą) bandė dainomis, giesmėmis, vaidinimais priešintis naujai germanizacijai. Tai truko iki 1935 II 24, kai vok. valdžia Prūsų Lietuvoje uždraudė liet. org jų veiklą.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4, V., 2009, p. 726-728.

 

 

 

Vydūnas ir teatras

 

Aušra Martišiūtė

 

 Vydūnas – vienintelis liet. teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Pirmoji drama – Pasiilgimas veldėtojo – pastatyta 1899 su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojais. Iki I pasaul. karo d ja kasmet surengdavo po 2 d. šventes ir 4 vakarus su V. kūrinio vaidinimais; teatrinė d jos veikla tęsėsi iki jos uždraudimo 1935. Vaidinimai vykdavo Tilžės Jokūbynės scenoje, ant Rambyno kalno ir kt. vietose. Vydūnas buvo arčiau Europos teatro naujovių nei daugelis Lietuvos teatro menininkų. Jam buvo reikšmingesnis V.Europos teatro meno kontekstas, galėjo turėti įtakos režisūrinio teatro idėjos (Adolphe’as Appia, Edwardas Gordonas Craigas), vok. ekspresionistinis teatras (Maxas Reinhardtas), naujos teatro kalbos ieškojimai, nerealistinio scenovaizdžio, apšvietimo, aktoriaus-viršmarionetės koncepcijos (jos išdėstytos teoriniuose darbuose, įgyvendintos spektakliuose). Vydūno teatro samprata artima XX a. pr. pranc. aktoriaus, režisieriaus ir teoretiko Antonino Artaud’o siekiui spektaklyje pažadinti žiūrovų snaudžiančią sąmonę ir priversti ją nuklysti į slapčiausius baimių, haliucinacijų, sapnų ir nerealizuotų troškimų brūzgynus, kuriuos perėjusi ji patirtų metamorfozę, apsivalytų ir įgautų naują kokybę. Liet. dramaturgijos istorijoje V. kūryba apibendrinama filosofinės dramos sąvoka (Jonas Lankutis). Dominuojanti V. filos. Ir draminės kūrybos tema – žmogaus sąmoningėjimas, suvokiamas kaip žmogaus sau, tautai, žmonijai idėjų įprasminimas. V. detaliai aprašė scenovaizdį, dramos veiksmus suskirstė ne į paveikslus ar scenas, o į reginius, vartojo sąvokas vaidykla, regykla, reiškiančias ir sceną (vietą, kurioje vaidinama), ir scenovaizdį (detaliai aprašė tai, ką ir kaip matome scenoje). Teatrą V. laikė reginio menu, galinčiu išreikšti dvejopą – buities ir būties – regėjimo perspektyvą; jo teatro kalbos ieškojimai sutelkiami ties vizualine dvasinės patirties išraiška. Iki I pasaul. karo sukurtuose draminiuose kūriniuose siekiama išreikšti tautinės savimonės gimimą ir brendimą (Pasiilgimas, Lietuvos pasakėlė, Sigutė, Ragana ir kt.), ist. įvykių reikšmę (Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas, Amžina ugnis ir kt.). Šio l pio kūriniuose veiksmas vyksta gamtos fone – ritualinių apeigų metu dramos herojus patiria dvasinį virsmą, praregi ir suvokia savo gyvenimo misiją (Amžina ugnis). Gamtos pasaulis scenoje atskleidžiamas kaip kitas, sakralus pasaulis, egzistuojantis greta kasdieniškojo, – jame slypi kultūrinė, ist. atmintis, žmogaus egzistencijos šaknys. Daugelyje Vydūno kūrinių dominuoja muzika (kaip muz. dramos, operos libretai kuriamos dramos Pasiilgimas, Karalaitė ir kt.). Brandžiausiose dramose (Probočių šešėliai, Amžina ugnis, Jūrų varpai, Pasaulio gaisras) žmogaus sau, tautai problematika praplečiama iki žmoniškumo išlikimo klausimų. Atsisakoma ankstesnėse dramose dominavusios situacijų, komponuojamų pagal gamtos ciklą, logikos (nakties virsmas diena, žiemos – pavasariu), susilpninama optimistinė įvykių atomazga. Jūros varpuose, Pasaulio gaisre sukuriamas naujas – civilizacijos įsigalėjimo ir žlugimo ciklas, finale suteikiantis viltį, jog galbūt po šių kataklizmų gims naujas žmogus, atgims žmonija. V. sukūrė daugiau kaip 40 dramos kūrinių. Daugelyje jų pastebima pirminė intencija – liet. vakarų repertuarą sutelkti į teatralizuotą reginį, kuriame draminis siužetas, kaip scenarijus, leistų susieti vaidintojų kalbėjimą, deklamavimą su muz. solo, duetų, choro partijomis, o draminius dialogus ar monologus deklamuojančių vaidintojų statišką buvimą scenoje pagyvintų šokio, kovos ir kt. epizodai. V. teatrinė veikla plėtojosi M.Lietuvoje, nors jo kūryba kreipiama ir į D.Lietuvos auditoriją. Tarpukariu Lietuvoje buvo pastatytos V. dramos: trilogijos Amžina ugnis dalis Vaidilutė (Tautos teatras, 1924, Valstybės teatras, 1928), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Tautos teatras, 1923), misterija Mūsų laimėjimas (Skrajojantis J.Vaičkaus teatras, 1919), misterijos Probočių šešėliai dalis Vėtra (Klaipėdos Šiaurės Lietuvos teatras, 1938). Sovietmečiu 3 kartus pastatyta tragedija Pasaulio gaisras (VU kiemo teatras, rež. V.Limantas, 1968, Kauno statybininkų rūmų teatras, rež., M.Karklelis, 1983, Klaipėdos dramos teatras, 1978), komedija Pasveikimas (teatras Lėlė, rež. R.Driežis, 1986), misterija Probočių šešėliai (VU kiemo teatras, rež. L.Ciunis, 1973). Po 1990 LR pastatyti Vydūno kūriniai: draminė pasaka Sigutė (Vilniaus akademinis dramos teatras, rež. S.Nosevičiūtė, 1990), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Kauno dramos teatras, rež. R.Abukevičius, 1997), komedija Piktoji gudrybė (Klaipėdos un to teatras, rež. P.Bielskis), Pasveikimas (teatras Lėlė, rež. R.Driežis), Pasiilgimas (Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatras Bendraamžiai), Probočių šešėliai (Vilniaus senamiesčio teatras, rež. L.Ciunis, 1993). Leonas Ciunis 130 mečio jubiliejui parengė Probočių šešėlių dramatizuotą skaitymą.

Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 4, V., 2009, p. 725-726.

 

Vydūno Fondo dovana Vilniaus universiteto Bibliotekai

Kovo 11 – osios išvakarėse Vilniaus universiteto Biblioteką pasiekė vertinga siunta iš JAV – dvi dėžės su Vydūno knygomis, nuotraukomis, rankraščiais: dienoraščiais, užrašų knygutėmis, laiškais, kitokia medžiaga. Siuntėjas – Čikagoje veikiantis Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Fondas. Su šiuo fondu ilgą laiką bendrauja Lietuvoje nuo 1988 m. veikianti Vydūno draugija. Gautoji siunta – irgi to bendravimo rezultatas. Fondas yra parėmęs ne vieną šios draugijos akciją – Vydūno palaikų perlaidojimą, Bitėnų kapinių tvarkymą, kai kurių knygų leidimą, konferencijų rengimą ir pan. Ilgametis Fondo valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas (1922 – 2007) buvo išrinktas šios draugijos Garbės nariu.

1952 m. kovo 23 d. įsisteigęs Fondas Vydūno vardu pasivadino pačiam mąstytojui sutikus. Šį vardą Fondas garbingai pateisino, nemažai dėmesio skirdamas Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti bei raštams leisti. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleista antrasis misterijos „Probočių šešėliai“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo istoriosofinio veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ leidimas (1982; „Vaga“ 2001 išleido lietuviškąjį šio veikalo vertimą), „Mano tėvynė“ (1993 Čikagoje, 1999 Kaune; pastarojo leidimo visas tiražas padovanotas Lietuvos mokykloms). Vydūnui daug dėmesio skiriama ir Fondo leidžiamame žurnale „Mūsų Vytis“. Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, yra įrengęs nuolatinę ekspoziciją. Fondas rinko ir sukaupė su Vydūnu susijusią medžiagą, kurios didelė dalis kaip tik ir pasiekė Vilniaus universiteto Biblioteką. Didele sukauptos vydūnistikos dalimi (kopijų ir kitokiu pavidalu) Fondas pasidalijo su Vydūno draugija. Šia Fondo suteikta unikalia medžiaga galėjo esmingai praturtėti Lietuvoje leidžiami Vydūno „Raštai“ (ypač 3 ir 4 tomai), V. Bagdonavičiaus knygos „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987) bei „Sugrįžti prie Vydūno“ (2001). Pastarosios leidimą Fondas parėmė ir finansiškai.

Svarbiausioji Fondo misija – remti studijuojantį lietuvių jaunimą. Didžiąja dalimi tai daroma teikiant lietuviams studentams paskolas. Jos buvo teikiamos Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje. Paskolos yra duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai grąžinti neprivalo. Apie 170 stipendijų išmokėta Lietuvoje. Fondas Lietuvoje įsteigė kelias vardines stipendijas, Akademinio Skautų Sąjūdžio garbės narių S.Čiurlionienės, V.Zaunienės, I.Končiaus, S.Kolupailos, B.Kviklio vardų žymenis ir premijas. Fondas taip pat skiria kasmetines premijas už sėkmingą visuomeninę veiklą. Tarp šios premijos laureatų du iš Lietuvos – LR Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis ir Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius.

Nemažą Fondo lėšų dalį sudaro visuomenės suaukoti pinigai bei pajamos, gaunamos iš lietuviškų atvirukų leidimo bei platinimo. Leidyba taip pat sudaro svarbią Fondo veiklos dalį. Išleista 3 Lietuvos žemėlapiai – istorinis, iliustracinis ir topografinis, 18 knygų, tarp kurių minėti Vydūno veikalai, J. Jakšto „Nepriklausomos Lietuvos istorija“, E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ (1 t.), B. Makausko „Lietuvos istorija“, A. Merkelio „Didysis varpinikas Vincas Kudirka“.

Vydūno Fondo veikla šiandien esmingai prisideda prie nepriklausomos Lietuvos stiprinimo ir yra gražus pavyzdys kaip reikia dirbti ne siekiant pelno, o kilniai aukojantis Tėvynės labui. Praėjusių metų vasarą fondas buvo apdovanotas Lietuvos tūktantmečio žvaigžde. Prieš beveik šešis dešimtmečius Vydūnas, sveikindamas lietuvių skautus išeivijoje, sakė: „Prašau Visagalio, kad būtų su Jumis ir stiprintų Jūsuose kilnų žmoniškumą, kad būtut kaip lietuviai ir kitiems pavyzdys, kuris ragina eiti tauresniu žmoniškumo taku“. Vydūno Fondas tuo taku ir eina beveik šešios dešimtys metų, palikdamas ryškius pėdsakus lietuvybės baruose.

 

 

 

 

Jis buvo Lietuvos ąžuolas, likimo persodintas

 

 

Vytautą Mikūną (1922 – 2007) prisimenant

 

1968 m. vasarą Vilniaus universiteto bibliotekos specfonde kvapą užgniaužęs skaičiau Čikagoje leidžiamo žurnalo „Mūsų Vytis“ tų metų ketvirtąjį numerį. Jis buvo skirtas Vydūno šimtosioms gimimo metinėms. Ką tik buvau pradėjęs rinkti medžiagą disertacijai apie Vydūną, ir tai, ką čia radau, buvo tikras lobis. Pamačiau keliolika mūsuose neprieinamų nuotraukų, paties Vydūno pasakojimą apie dramatišką bėglio kelionę Vokietijos gilumon baigiantis karui, įdomius Jono Dainausko, Jono Kubiliaus straipsnius, Erdmono Simonaičio bei Igno Končiaus atsiminimus apie pažintį su Vydūnu. Radau ir Vytauto Mikūno straipsnį apie Vydūno šalpos fondą. Prie straipsnio buvo pridėta 1952 m. gegužės 5 d. rašyto Vydūno sutikimo fondą pavadinti jo vardu faksimilė bei Lietuvių akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo valdybos narių 1968 m. nuotrauka. Jos centre – simpatiškas, jaunai atrodantis fondo valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas.

Toks buvo mano pirmasis, neakivaizdinis, susitikimas su vienu iš ryškiausių skautijos išeivijoje, pagrindiniu Vydūno fondo veikėju Vytautu Mikūnu. Tas pats žurnalo numeris padėjo užmegzti ir tiesioginį ryšį su šiuo Vydūno idealų puoselėtoju tolimoje Amerikos žemėje. Čia buvo paskelbta ir informacija apie Vydūno minėjimus išeivijoje ir Lietuvoje. Toje informacijoje buvo ir žinutė, kad Broniaus Kviklio archyve Čikagoje yra medžiagos apie Vydūną ir kad toji medžiaga kaupiama ir toliau, kad galima ją siūlyti nurodytu adresu. Tuo adresu tuojau pat parašiau ir neilgai trukus gavau atsakymą su pirmomis Vydūno straipsnių kopijomis. Vėliau tokių siuntų ne tik su publikacijų, bet ir Vydūno laiškų kopijomis gavau dar keletą. B.Kviklys pažymėjo, kad jo vydūniana nėra itin gausi ir patarė kreiptis į ypač daug vydūnianos sukaupusį Vytautą Mikūną. Nurodė ir jo adresą. Nedelsdamas tuo adresu parašiau ir gana greitai gavau šiltą atsakymą, kuriame pasidžiaugta Lietuvoje pradėtu Vydūno gyvenimo ir kūrybos tyrimu ir pažadėta tą tyrimą visokeriopai remti. Tame laiške buvo įdėta ir pora išeivijoje skelbtų Vydūno straipsnių kopijų. Ir taip pradėjo iš Čikagos plaukti banderolės su Vydūno nuotraukomis, rankraščių ir publikacijų kopijomis. Toji medžiaga anais laikais buvo ypatingos vertėsir nepaprastai pravertė mano vydūnistikos tyrimuose, kurių rezultatai buvo paskelbti daugelyje straipsnių ir knygose. Dalis tos medžiagos kartu su V. Kviklio atsiųstais Vydūno neskelbtų darbų tekstais pateko į Vydūno „Raštų“ ketvirtąjį tomą. Prisimenu, iš pradžių už kiekvieną siuntą rašydavau padėkos laiškus, tačiau Vytautas įspėjo, jog to daryti nedera. Pabrėžė, jog pasitarnauti Vydūno įamžinimui, jo dvasinio paveldo sklaida yra bendras ir šventas visų tą galinčių daryti reikalas ir kad jis esąs laimingas, jog jo sukauptoji medžiaga šiam reikalui gali pasitarnauti.

Vėliau susiradęs keletą kitų „Mūsų Vyčio“ numerių sužinojau, kad Vytautas Mikūnas yra šio žurnalo redaktorius, kad didele dalimi ant jo pečių laikosi gana įtempta minėtojo Vydūno fondo veikla. Tasai fondas buvo įsteigtas tam, kad teiktų paskolas išeivijos lietuvių studentams. Jas gavo Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje studijuojantys lietuviai. Nuo savo veiklos pradžios fondas yra suteikęs kelis šimtus paskolų ir lituanistinių stipendijų, kurių bendra suma viršija milijoną JAV dolerių. Paskolos duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai paskolų grąžinti neprivalo. Dalis fondo sukauptų lėšų skiriama knygų leidimui, jaunimo organizacijoms remti, lituanistiniam švietimui. Fondas yra išleidęs (ar parėmęs leidybą) knygų lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Reikšmingiausios iš jų: J. Jakšto „Nepriklausomos Lietuvos istorija“, A. Merkelio „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“, E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ (pirmas tomas), istorinis, iliustracinis ir topografinis Lietuvos žemėlapiai. Vydūno fondas – vienintelis tarp veikiančių fondų, kurio apyvarta neturi lygių: paskolomis pasinaudoję ir studijas baigę studentai jas grąžina fondui, o šis vėl jas panaudoja naujoms paskoloms teikti. Taip kiekvienas doleris išmokamas kelis kartus. Kai kurie paskolų gavėjai vėliau ir patys aukoja fondui. Pagrindinės fondo pajamos gaunamos iš kalėdinių atvirukų leidimo ir platinimo. Jie platinami JAV, Kanadoje, Australijoje, o dabar – ir Lietuvoje. Yra nemažai aukotojų, kai kurie paaukojo stambesnes pinigų sumas.

Vydūno vardu fondas pasivadino mąstytojui su tuo sutikus. Šį vardą fondas garbingai pateisino, nemaža dėmesio skirdamas Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti bei raštams leisti. Kol mąstytojo palaikai ilsėjosi Detmolde, fondas apmokėdavo kapo priežiūrą, vėliau finansiškai prisidėjo prie palaikų pervežimo į Lietuvą. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleisti šie Vydūno veikalai: antrasis „Probočių šešėlių“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ leidimas (1982), „Mano Tėvynė“ (Čikaga, 1993; Kaunas, 1999), Beje, šias ir anksčiau minėtas fondo leistas knygas redagavo, o kai kurias ir sudarė Vytautas Mikūnas. Fondas taip pat rėmė V. Bagdonavičiaus knygos „Sugrįžti prie Vydūno“ (2001) leidybą. Vydūnui daug dėmesio buvo skiriama ir „Mūsų Vytyje“. Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, o Lietuvių kultūros centre Čikagoje įrengė nuolatinę mąstytojui skirtą ekspoziciją. Tarp kasmetinių fondo premijų laureatų – du iš Lietuvos. Penkioliktąja premija 1991 m. pagerbtas Vytautas Landsbergis, šešioliktąja – šių eilučių autorius. 2002 m. premija paskirta pačiam ilgamečiam šio fondo valdybos pirmininkui Vytautui Mikūnui.

Išvardinti svarbesnieji Vydūno fondo veiklos momentai toli gražu neatspindi viso tos veiklos masto ir į ją įdėtos didžiulės energijos. Neatspindi ir didžiulės tos veiklos reikšmės, išlaikant lietuvybę išeivijoje. Juk fondo šelptas mokslus išėjęs jaunimas likdavo lietuviškosios bendruomenės dalimi, pats daugiau ar mažiau prisidėdavo prie tautiečių veiklos, lietuviškumo dvasią perteikdavo jaunesnėms už save kartoms. Neperdedant galima pasakyti, jog didžiausioji tos fondo veiklos našta teko būtent Vytautui Mikūnui. Dar daugiau – beveik visas fondo gyvavimas nuo pat pirmos dienos daugiau kaip 50 metų susijęs su šiuo kukliu, ramiu, bet lietuvybės puoselėjimui ypatingai atsidavusiu žmogumi, duoną kasdieninę iki pensijos pelniusiu sąžiningu inžinieriaus darbu. 1952 – 1953 m. jaunas inžinierius – ką tik įkurto fondo valdybos reikalų vedėjas, o nuo 1966 iki 2002 m., taigi, trisdešimt penkerius metus – valdybos pirmininkas. Fondas buvo tapęs neatskiriama ir bene pačia svarbiausia jo gyvenimo dalimi. Net ir paskutinieji penkeri to gyvenimo metai, pažymėti grumtynėmis su sunkia liga, buvo neįsivaizduojami be rūpesčių fondo reikalais. Vytautas Mikūnas ne tik nudirbo liūto dalį organizacinių fondo darbų, bet ir, pasitelkęs visus savo ekonomisto sugebėjimus, sukūrė ir tobulino finansinį lėšų kaupimo mechanizmą ir daugkartinio panaudojimo, pasakytume, investavimo sistemą. To investavimo pelnas – ne piniginis, o dvasinis – išeivijoje puoselėjama lietuvybė. Talentingo verslininko sugebėjimai buvo ištisai nukreipti dvasinių vertybių puoselėjimui. Vydūno dvasia čia turbūt ir įkvėpė, ir padėjo.

Daug pastangų Vytautas Mikūnas padėjo, kad šiandieninės Lietuvos universitetuose būtų įsteigtos S. Čiurlionienės, V. Zaunienės, I. Končiaus, S. Kolupailos ir B. Kviklio (jie buvo Akademinio skautų sąjūdžio Garbės nariai) premijos. Jas gavo daugiau kaip 20 laureatų. Taigi, V. Mikūno iniciatyva imta palaikyti ir skatinti kūrybiškai besireiškiantį ne tik išeivijos, bet ir Lietuvos jaunimą, siekiant kad šis savo sugebėjimus skirtų atsigaunančiai Tėvynei.

Pradėjęs studijas Vilniaus universitete (o tai buvo 1942 – 1943 m.), V. Mikūnas jautė šiam universitetui didelę pagarbą, kurią išreiškė jo bibliotekos fondus papildydamas daugeliu savo dovanotų vertingų knygų. Sovietmečiu tai darė tyliai, be jokio afišavimosi.

V. Mikūno dėka buvo gražiai remiama ir Vydūno draugijos veikla Lietuvoje, prisidedama prie jos akcijų (Vydūno perlaidojimas, Bitėnų kapinių tvarkymas ir kt.) bei leidybos reikalų. V. Mikūnas tapo vienu iš pirmųjų šios draugijos Garbės narių.

Šių eilučių autorių su Vytautu Mikūnu siejo bendras rūpinimasis Vydūno įamžinimo, jo idėjų sklaidos reikalais. Ir bendrauta ne tik laiškais, kuriais iš Čikagos Vilniun dar sovietmečiu plaukė unikali vydūnistika. Būta gražių susitikimų akimirkų Vilniuje, kur Vytautas nuo kokių 1991 m. atvykdavo vos ne kasmet. Pirmasis susitikimas buvo apie kokius 1985 m. Tada su Vytautu įvykdėme vieną „aferą“, apie kurią netrukus prabilta viešai, bet niekas nežinojo, kas ją padarė. Tada, sovietinei cenzūrai įsikišus, „Vagos“ leidykloje buvo įstrigusi A. Vijūko- Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, kurios jau buvo parengti korektūriniai lankai. Vytautas norėjo tuos lankus įsigyti ir bent nedideliu tiražu Čikagoje išleisti. Paklausė, ar aš negalėčiau kaip nors tąjį ruošinį sumedžioti. Nebuvo paprasta tai padaryti, bet vis dėlto pavyko surasti gerą bičiulį, kuris žinojo kaip šį reikalą sutvarkyti ir sutvarkė. A. Kojelavičiaus veikalo leidybinis pusfabrikatis viename iš Vytauto lagaminų laimingai praspruko pro visus patikrinimus ir netrukus buvo Čikagoje padaugintas. Tiesa, po trijų metų, 1988-siais, „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje šis veikalas didžiuliu tiražu (buvo jau Atgimimas) pasirodė Lietuvoje. Prisimintina, kad tada užkliuvus A. Kojelavičiui, cenzūroje užkliuvo ir lietuviškasis Vydūno „Septynių šimtmečių“ vertimas. Su Vytautu tarėmės, ar jo nereikėtų išleisti Čikagoje. Nusprendėme geriau kantriai palaukti ir legaliai išleistą knygą paskleisti Lietuvoje, o išeiviai visas Lietuvoje išleistas knygas gauna be jokių problemų.

Visi V. Mikūno darbai susieti su skautybe. Pats Vydūno fondas priklauso būtent Akademiniam skautų sąjūdžiui. Skautu Vytautas tapo 1932 m., įstojęs į Vytauto Didžiojo skautų draugovę. Po karo lietuvių skautus subūrė Freiburge (Vokietija), kur tęsė studijas. Atvykęs Čikagon, įkūrė Korp! Vytis draugovę, buvo jos valdybos pirmininkas. 1952 – 1954 m. buvo Korp! Vytis centro valdybos pirmininkas, 1973 – 1975 m. – Lietuvos skautų sąjungos pirmininkas. Nuo 1952 m., kaip jau žinome, visa V. Mikūno veikla susijusi su ASS Vydūno fondu. Aktyviai bendradarbiavo su Lietuvių enciklopedija, „Skautų aidu“, dienraščiu „Draugas“.

Vytauto Mikūno nenuilstamas triūsas Tėvynės labui buvo aukštai įvertintas. Jis buvo apdovanotas Lietuvos skautų sąjungos ordinais: Lelijos, Padėkos, Geležinio Vilko, Už Nuopelnus. 2002 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus V. Mikūnui įteikė DLK Gedimino 5 laipsnio ordiną.

Tauri Vytauto Mikūno širdis sustojo 2007 m. liepos 20 d. Lietuva neteko ištikimo, jai visas jėgas paskyrusio sūnaus, skautų bendrija – vieno iš veikliausių savo vadovų, Vydūno draugija – ypatingai nusipelnusio savo Garbės nario, didžio humanisto idealų puoselėtojo.

…Vytautas išėjo, praėjus lygiai 65 metams nuo 1942 m. liepos 20-osios, kai Norilsko kalėjime bolševikai sušaudė jo vyresnį brolį Stasį Mikalavičių, nepanorėjusį tarnauti okupanto armijoje. Vytautas savo gyvenimu Lietuvai atidirbo ir už jį.

Praėjo metai be Vytauto Mikūno, bet jis tarsi tebėra su mumis, nes tai, ką jis paliko, yra mus veikiantis dvasinis užtaisas, įpareigojantis nesavanaudiškai dirbti Tėvynei ir Artimui.

Lietuvos Aidas, 2008 07 20