Vytautą Mikūną (1922 – 2007) prisimenant
1968 m. vasarą Vilniaus universiteto bibliotekos specfonde kvapą užgniaužęs skaičiau Čikagoje leidžiamo žurnalo „Mūsų Vytis“ tų metų ketvirtąjį numerį. Jis buvo skirtas Vydūno šimtosioms gimimo metinėms. Ką tik buvau pradėjęs rinkti medžiagą disertacijai apie Vydūną, ir tai, ką čia radau, buvo tikras lobis. Pamačiau keliolika mūsuose neprieinamų nuotraukų, paties Vydūno pasakojimą apie dramatišką bėglio kelionę Vokietijos gilumon baigiantis karui, įdomius Jono Dainausko, Jono Kubiliaus straipsnius, Erdmono Simonaičio bei Igno Končiaus atsiminimus apie pažintį su Vydūnu. Radau ir Vytauto Mikūno straipsnį apie Vydūno šalpos fondą. Prie straipsnio buvo pridėta 1952 m. gegužės 5 d. rašyto Vydūno sutikimo fondą pavadinti jo vardu faksimilė bei Lietuvių akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo valdybos narių 1968 m. nuotrauka. Jos centre – simpatiškas, jaunai atrodantis fondo valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas.
Toks buvo mano pirmasis, neakivaizdinis, susitikimas su vienu iš ryškiausių skautijos išeivijoje, pagrindiniu Vydūno fondo veikėju Vytautu Mikūnu. Tas pats žurnalo numeris padėjo užmegzti ir tiesioginį ryšį su šiuo Vydūno idealų puoselėtoju tolimoje Amerikos žemėje. Čia buvo paskelbta ir informacija apie Vydūno minėjimus išeivijoje ir Lietuvoje. Toje informacijoje buvo ir žinutė, kad Broniaus Kviklio archyve Čikagoje yra medžiagos apie Vydūną ir kad toji medžiaga kaupiama ir toliau, kad galima ją siūlyti nurodytu adresu. Tuo adresu tuojau pat parašiau ir neilgai trukus gavau atsakymą su pirmomis Vydūno straipsnių kopijomis. Vėliau tokių siuntų ne tik su publikacijų, bet ir Vydūno laiškų kopijomis gavau dar keletą. B.Kviklys pažymėjo, kad jo vydūniana nėra itin gausi ir patarė kreiptis į ypač daug vydūnianos sukaupusį Vytautą Mikūną. Nurodė ir jo adresą. Nedelsdamas tuo adresu parašiau ir gana greitai gavau šiltą atsakymą, kuriame pasidžiaugta Lietuvoje pradėtu Vydūno gyvenimo ir kūrybos tyrimu ir pažadėta tą tyrimą visokeriopai remti. Tame laiške buvo įdėta ir pora išeivijoje skelbtų Vydūno straipsnių kopijų. Ir taip pradėjo iš Čikagos plaukti banderolės su Vydūno nuotraukomis, rankraščių ir publikacijų kopijomis. Toji medžiaga anais laikais buvo ypatingos vertėsir nepaprastai pravertė mano vydūnistikos tyrimuose, kurių rezultatai buvo paskelbti daugelyje straipsnių ir knygose. Dalis tos medžiagos kartu su V. Kviklio atsiųstais Vydūno neskelbtų darbų tekstais pateko į Vydūno „Raštų“ ketvirtąjį tomą. Prisimenu, iš pradžių už kiekvieną siuntą rašydavau padėkos laiškus, tačiau Vytautas įspėjo, jog to daryti nedera. Pabrėžė, jog pasitarnauti Vydūno įamžinimui, jo dvasinio paveldo sklaida yra bendras ir šventas visų tą galinčių daryti reikalas ir kad jis esąs laimingas, jog jo sukauptoji medžiaga šiam reikalui gali pasitarnauti.
Vėliau susiradęs keletą kitų „Mūsų Vyčio“ numerių sužinojau, kad Vytautas Mikūnas yra šio žurnalo redaktorius, kad didele dalimi ant jo pečių laikosi gana įtempta minėtojo Vydūno fondo veikla. Tasai fondas buvo įsteigtas tam, kad teiktų paskolas išeivijos lietuvių studentams. Jas gavo Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje studijuojantys lietuviai. Nuo savo veiklos pradžios fondas yra suteikęs kelis šimtus paskolų ir lituanistinių stipendijų, kurių bendra suma viršija milijoną JAV dolerių. Paskolos duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai paskolų grąžinti neprivalo. Dalis fondo sukauptų lėšų skiriama knygų leidimui, jaunimo organizacijoms remti, lituanistiniam švietimui. Fondas yra išleidęs (ar parėmęs leidybą) knygų lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis. Reikšmingiausios iš jų: J. Jakšto „Nepriklausomos Lietuvos istorija“, A. Merkelio „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“, E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“ (pirmas tomas), istorinis, iliustracinis ir topografinis Lietuvos žemėlapiai. Vydūno fondas – vienintelis tarp veikiančių fondų, kurio apyvarta neturi lygių: paskolomis pasinaudoję ir studijas baigę studentai jas grąžina fondui, o šis vėl jas panaudoja naujoms paskoloms teikti. Taip kiekvienas doleris išmokamas kelis kartus. Kai kurie paskolų gavėjai vėliau ir patys aukoja fondui. Pagrindinės fondo pajamos gaunamos iš kalėdinių atvirukų leidimo ir platinimo. Jie platinami JAV, Kanadoje, Australijoje, o dabar – ir Lietuvoje. Yra nemažai aukotojų, kai kurie paaukojo stambesnes pinigų sumas.
Vydūno vardu fondas pasivadino mąstytojui su tuo sutikus. Šį vardą fondas garbingai pateisino, nemaža dėmesio skirdamas Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti bei raštams leisti. Kol mąstytojo palaikai ilsėjosi Detmolde, fondas apmokėdavo kapo priežiūrą, vėliau finansiškai prisidėjo prie palaikų pervežimo į Lietuvą. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleisti šie Vydūno veikalai: antrasis „Probočių šešėlių“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ leidimas (1982), „Mano Tėvynė“ (Čikaga, 1993; Kaunas, 1999), Beje, šias ir anksčiau minėtas fondo leistas knygas redagavo, o kai kurias ir sudarė Vytautas Mikūnas. Fondas taip pat rėmė V. Bagdonavičiaus knygos „Sugrįžti prie Vydūno“ (2001) leidybą. Vydūnui daug dėmesio buvo skiriama ir „Mūsų Vytyje“. Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, o Lietuvių kultūros centre Čikagoje įrengė nuolatinę mąstytojui skirtą ekspoziciją. Tarp kasmetinių fondo premijų laureatų – du iš Lietuvos. Penkioliktąja premija 1991 m. pagerbtas Vytautas Landsbergis, šešioliktąja – šių eilučių autorius. 2002 m. premija paskirta pačiam ilgamečiam šio fondo valdybos pirmininkui Vytautui Mikūnui.
Išvardinti svarbesnieji Vydūno fondo veiklos momentai toli gražu neatspindi viso tos veiklos masto ir į ją įdėtos didžiulės energijos. Neatspindi ir didžiulės tos veiklos reikšmės, išlaikant lietuvybę išeivijoje. Juk fondo šelptas mokslus išėjęs jaunimas likdavo lietuviškosios bendruomenės dalimi, pats daugiau ar mažiau prisidėdavo prie tautiečių veiklos, lietuviškumo dvasią perteikdavo jaunesnėms už save kartoms. Neperdedant galima pasakyti, jog didžiausioji tos fondo veiklos našta teko būtent Vytautui Mikūnui. Dar daugiau – beveik visas fondo gyvavimas nuo pat pirmos dienos daugiau kaip 50 metų susijęs su šiuo kukliu, ramiu, bet lietuvybės puoselėjimui ypatingai atsidavusiu žmogumi, duoną kasdieninę iki pensijos pelniusiu sąžiningu inžinieriaus darbu. 1952 – 1953 m. jaunas inžinierius – ką tik įkurto fondo valdybos reikalų vedėjas, o nuo 1966 iki 2002 m., taigi, trisdešimt penkerius metus – valdybos pirmininkas. Fondas buvo tapęs neatskiriama ir bene pačia svarbiausia jo gyvenimo dalimi. Net ir paskutinieji penkeri to gyvenimo metai, pažymėti grumtynėmis su sunkia liga, buvo neįsivaizduojami be rūpesčių fondo reikalais. Vytautas Mikūnas ne tik nudirbo liūto dalį organizacinių fondo darbų, bet ir, pasitelkęs visus savo ekonomisto sugebėjimus, sukūrė ir tobulino finansinį lėšų kaupimo mechanizmą ir daugkartinio panaudojimo, pasakytume, investavimo sistemą. To investavimo pelnas – ne piniginis, o dvasinis – išeivijoje puoselėjama lietuvybė. Talentingo verslininko sugebėjimai buvo ištisai nukreipti dvasinių vertybių puoselėjimui. Vydūno dvasia čia turbūt ir įkvėpė, ir padėjo.
Daug pastangų Vytautas Mikūnas padėjo, kad šiandieninės Lietuvos universitetuose būtų įsteigtos S. Čiurlionienės, V. Zaunienės, I. Končiaus, S. Kolupailos ir B. Kviklio (jie buvo Akademinio skautų sąjūdžio Garbės nariai) premijos. Jas gavo daugiau kaip 20 laureatų. Taigi, V. Mikūno iniciatyva imta palaikyti ir skatinti kūrybiškai besireiškiantį ne tik išeivijos, bet ir Lietuvos jaunimą, siekiant kad šis savo sugebėjimus skirtų atsigaunančiai Tėvynei.
Pradėjęs studijas Vilniaus universitete (o tai buvo 1942 – 1943 m.), V. Mikūnas jautė šiam universitetui didelę pagarbą, kurią išreiškė jo bibliotekos fondus papildydamas daugeliu savo dovanotų vertingų knygų. Sovietmečiu tai darė tyliai, be jokio afišavimosi.
V. Mikūno dėka buvo gražiai remiama ir Vydūno draugijos veikla Lietuvoje, prisidedama prie jos akcijų (Vydūno perlaidojimas, Bitėnų kapinių tvarkymas ir kt.) bei leidybos reikalų. V. Mikūnas tapo vienu iš pirmųjų šios draugijos Garbės narių.
Šių eilučių autorių su Vytautu Mikūnu siejo bendras rūpinimasis Vydūno įamžinimo, jo idėjų sklaidos reikalais. Ir bendrauta ne tik laiškais, kuriais iš Čikagos Vilniun dar sovietmečiu plaukė unikali vydūnistika. Būta gražių susitikimų akimirkų Vilniuje, kur Vytautas nuo kokių 1991 m. atvykdavo vos ne kasmet. Pirmasis susitikimas buvo apie kokius 1985 m. Tada su Vytautu įvykdėme vieną „aferą“, apie kurią netrukus prabilta viešai, bet niekas nežinojo, kas ją padarė. Tada, sovietinei cenzūrai įsikišus, „Vagos“ leidykloje buvo įstrigusi A. Vijūko- Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, kurios jau buvo parengti korektūriniai lankai. Vytautas norėjo tuos lankus įsigyti ir bent nedideliu tiražu Čikagoje išleisti. Paklausė, ar aš negalėčiau kaip nors tąjį ruošinį sumedžioti. Nebuvo paprasta tai padaryti, bet vis dėlto pavyko surasti gerą bičiulį, kuris žinojo kaip šį reikalą sutvarkyti ir sutvarkė. A. Kojelavičiaus veikalo leidybinis pusfabrikatis viename iš Vytauto lagaminų laimingai praspruko pro visus patikrinimus ir netrukus buvo Čikagoje padaugintas. Tiesa, po trijų metų, 1988-siais, „Lituanistinės bibliotekos“ serijoje šis veikalas didžiuliu tiražu (buvo jau Atgimimas) pasirodė Lietuvoje. Prisimintina, kad tada užkliuvus A. Kojelavičiui, cenzūroje užkliuvo ir lietuviškasis Vydūno „Septynių šimtmečių“ vertimas. Su Vytautu tarėmės, ar jo nereikėtų išleisti Čikagoje. Nusprendėme geriau kantriai palaukti ir legaliai išleistą knygą paskleisti Lietuvoje, o išeiviai visas Lietuvoje išleistas knygas gauna be jokių problemų.
Visi V. Mikūno darbai susieti su skautybe. Pats Vydūno fondas priklauso būtent Akademiniam skautų sąjūdžiui. Skautu Vytautas tapo 1932 m., įstojęs į Vytauto Didžiojo skautų draugovę. Po karo lietuvių skautus subūrė Freiburge (Vokietija), kur tęsė studijas. Atvykęs Čikagon, įkūrė Korp! Vytis draugovę, buvo jos valdybos pirmininkas. 1952 – 1954 m. buvo Korp! Vytis centro valdybos pirmininkas, 1973 – 1975 m. – Lietuvos skautų sąjungos pirmininkas. Nuo 1952 m., kaip jau žinome, visa V. Mikūno veikla susijusi su ASS Vydūno fondu. Aktyviai bendradarbiavo su Lietuvių enciklopedija, „Skautų aidu“, dienraščiu „Draugas“.
Vytauto Mikūno nenuilstamas triūsas Tėvynės labui buvo aukštai įvertintas. Jis buvo apdovanotas Lietuvos skautų sąjungos ordinais: Lelijos, Padėkos, Geležinio Vilko, Už Nuopelnus. 2002 m. LR Prezidentas Valdas Adamkus V. Mikūnui įteikė DLK Gedimino 5 laipsnio ordiną.
Tauri Vytauto Mikūno širdis sustojo 2007 m. liepos 20 d. Lietuva neteko ištikimo, jai visas jėgas paskyrusio sūnaus, skautų bendrija – vieno iš veikliausių savo vadovų, Vydūno draugija – ypatingai nusipelnusio savo Garbės nario, didžio humanisto idealų puoselėtojo.
…Vytautas išėjo, praėjus lygiai 65 metams nuo 1942 m. liepos 20-osios, kai Norilsko kalėjime bolševikai sušaudė jo vyresnį brolį Stasį Mikalavičių, nepanorėjusį tarnauti okupanto armijoje. Vytautas savo gyvenimu Lietuvai atidirbo ir už jį.
Praėjo metai be Vytauto Mikūno, bet jis tarsi tebėra su mumis, nes tai, ką jis paliko, yra mus veikiantis dvasinis užtaisas, įpareigojantis nesavanaudiškai dirbti Tėvynei ir Artimui.
Lietuvos Aidas, 2008 07 20