Rima Palijanskaitė

 

 

„Gilus dvasingumas, puoselėtas Storostų namuose, taip pat krikščioniškasis religingumas, išugdytas bažnyčios bei surinkimininkų judėjimų, skatino Vydūną krikščioniškosios mistikos ir budistinės filosofijos pagrindu susidomėti teosofija, iš kurios jis pasiėmė didžiulę mokslinę bei etinę jėgą, kurią jis panaudojo lietuvių tautos labui, ugdydamas tautiškumo jausmą bei puoselėdamas tikras lietuviškas tradicijas,“¹ – tvirtina Vydūno brolio vaikaitis Jurgenas Storosta. Religingumas ir patriotiškumas į mąstytojo sąmonę įaugo jau vaikystėje. Vėliau jis susipažino su daugelio pasaulio religijų – induizmu, budizmu, islamu, egiptiečių, persų, graikų, romėnų ir kt., gilinosi į senovės lietuvių tikybą ir savo kūryboje stengėsi perteikti universaliuosius religinės pasaulėžiūros pagrindus.

XX a. pr. Vakarų Europoje religijos (krikščionybės) įtaka vis labiau menko. Visuomenėje sparčiai plintant sekuliarizacijai ir religinei veidmainystei, šiems reiškiniams neabejingi intelektualai, pasak V. Pruskaus, ėmė puoselėti naujas religines idėjas ir ragino Katalikų Bažnyčią keistis: jie kritikavo primityvų religijos skleidimą, aklą dogmatizmą, Romos centralizmą, demokratijos stoką Bažnyčioje ir glaudžius jos tarnų ryšius su turtingaisiais bei valdančiaisiais visuomenės sluoksniais. Katalikiškąjį modernizmą 1907 m. popiežius pasmerkė kaip „žalingą religijai ir dorovei“, bet jo atgarsiai pasiekė ir Lietuvos inteligentiją bei modernistams simpatizavusius dvasininkus. 3 dešimtmetyje Vakarų Europoje kilo Gyvosios dvasios sąjūdis, kuris išreiškė kritišką požiūrį į tuometinę Katalikų Bažnyčią ir ragino pačius tikinčiuosius gyventi Evangelijos dvasia, asmeniniu pavyzdžiu „puoselėti bendruomeninį dvasingumą“².

Vydūnas negalėjo neįsijungti į Europoje ir Lietuvoje vykusį religinį diskursą. Tai paskatino ir mąstytojo pažintis su teosofais Lepcige bei teosofų draugijos skyriaus 1902 m. įkūrimas Tilžėje. Lietuvos inteligentija, pasak V. Pruskaus, įvairiais religiniais klausimais, kurie anksčiau buvo laikyti neliečiamais, pasisakė jiems tribūną suteikusioje protestantiškoje spaudoje, o Vydūnas – Tilžės spaudoje ir savo paties leidžiamuose žurnaluose bei knygose³. „Paneigdamas išimtinę Bažnyčios teisę aiškinti religijos tiesas, Vydūnas teigė, kad kiekvienas žmogus turi teisę visiškai stovėti savo kojomis tikybos dalykuose“⁴.

Religinis visuomenės sąmoningumas Vydūnui buvo neatsiejamas nuo žmoniškumo, tad krikščionybės krizę jis traktavo ir kaip žmoniškumo krizę. Vakarų Europos intelektualai krikščioniško renesanso siekį suvokė kaip „natūralų kiekvieno krikščionio praktinį uždavinį ir apskritai kaip religinę dorovinę šiuolaikinio žmogaus pareigą.“⁵Katalikiškojo modernizmo ir Gyvosios dvasios sąjūdis, Prancūzų personalizmo ir Vydūno filosofija iš esmės siekė to paties – religinės patirties autentiškumo, gyvojo tikėjimo, kuris, pasak Vydūno, keičia žmogų „iš vidaus“, o tuo – ir visą jo bei visuomenės gyvenimą. Šis gyvasis tikėjimas – iš žmogaus esmės kylantis, todėl slėpiningas – mistinis.

Mistikos sąvoka ir prieš šimtmetį, ir dabar suvokiama nevienareikšmiškai, dažnai pabrėžiant ypatingumo, išskirtinumo žymę. Vydūnas apie šį tikėjimą kalba kaip apie natūralią ir visiems prieinamą gilią vidinę patirtį, jį priešpastatydamas negyvam tikėjimui, besiremiančiam tik idėjomis, automatišku tikėjimo dogmų atkartojimu ir netgi fanatišku jų brukimu kitiems. Vydūnas nebuvo linkęs sureikšminti pačių mistinių potyrių (regėjimų ir pan.), nes svarbiausia yra pats ryšys su Didžiuoju Slėpiniu ir jo dėka augantis žmoniškumas. Pasak mąstytojo, „visais laikais buvo tokių, kurie žmogaus vienumo ieškojo savo vidaus gelmėj, ieškojo jos pasaulio Priežastyj. Ir tokie žmonės, vadinami mistikais, lygiai tuomet sprendė savo uždavinį, kuomet žmonija linko lėkštuman. […] Tokių mistikų gyvenimas buvo nuolatinis tikybos gaivinimas.“⁶ Netikrąją mistiką Vydūnas įžvelgia ten, kur žmogus „nebesiskaito su tikrenybėmis šio gyvenimo“, kada vadinamoji mistika ne stiprina, o „silpnina ir tuština žmogų“⁷.

Mistinės patirties, mokslininkų tvirtinimu, tyrinėti neįmanoma, bet atskirti tikrą ir tariamą mistinę patirtį galima, nes ji neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo. „Tikro mistinio potyrio metu žmogus išgyvena vienį ir harmoniją su savimi ir aplinka, nuolatinį nukreiptumą į Dievybę ir praktikuoja dorybes, t. y. potyrio veikimas per konkrečios religinės tradicijos teikiamas priemones pasireiškia kasdienybėje.“⁸

Vydūniškosios mistikos – gyvojo tikėjimo – samprata labai artima žinomo trapistų vienuolio T. Mertono (1915–1968) mistikos traktavimui. Kaip ir Vydūnui, jam „dvasingumo pamatas – vienumo su Dievu patyrimas per savęs pažinimą.“⁹, o tikrieji krikščionys yra būtent mistikai. Šiems mąstytojams Dievas yra neatsiejamas nuo žmogaus būties čia ir dabar, o mistika ir šventumas – nuo buvimo pačiu savimi. „Vienintelis tikras džiaugsmas žemėje – pasprukti iš savo apgaulingojo aš kalėjimo ir meile susivienyti su Gyvenimu, dvelkiančiu ir giedančiu kiekvieno kūrinio esmėje ir mūsų pačių sielų šerdyje. […] Visa, ką sutinkame, visa, ką matome, girdime, liečiame, gyvendami pasaulyje, anaiptol ne suteršia mus, bet apvalo ir įdiegia į mus šiek tiek daugiau kontempliacijos ir dangaus.“¹⁰ Vydūnas tapačias pozityvias religines idėjas apie pasaulį ir laimingą žmogaus būtį – esant vienovėje su Dievu čia ir dabar – skleidė tada, kai Bažnyčia tikinčiųjų žvilgsnį nuo šio nuodėmingojo pasaulio, kančių bei ašarų pakalnės vis dar kreipė į laimę amžinybėje – nelyg į šviesų komunizmo rytojų…

Savo veikaluose Vydūnas mini „mistiką ir mokslininką, pažįstamą vardu Paracelsas“¹¹, F. Hartmann, kuris „buvo žymus mistikas, augęs katalikų pripažinime“¹², mistikus J. Ekhartą (Eckhardt), J. Bėmę (Böhme), Angelą Silezietį. Rašydamas apie lietuvio tikėjimą, tvirtino, kad jo „religingumas labai giminingas tiek viduramžių laikų, tiek mūsų laikų mistikai. Tiek Tomo Kempiečio, tiek ir Ignoto Loyjolos mintys Lietuvoje yra pripažįstamos. Labai paplitę tarp lietuvių protestantų vertimai iš mistinio pobūdžio evangelikų bažnyčios raštų.“¹³ Gvildendamas religinius klausimus, Vydūnas neretai mini ir iškilius pasaulio mąstytojus, menininkus – tai mistikais domėjęsis filosofas intuityvistas H. Bergsonas, protestantų religijos filosofas ir teologas R. Otto, poetas J. Getė, dailininkas L. da Vinči ir kt.

Pasak V. Mykolaičio – Putino, „Vydūno kūryba yra, pirmiausia, jo dvasios ir intelekto vaisius, išaugęs iš jo tikėjimo į Dievybę ir Žmogų.“¹⁴ Mistika persunkta beveik visa jo grožinė kūryba. Rašytojo kūrinius, jo įvardintus regėjimais ir patyrimais (Ieškojimas Dievo, Akiniai, Dievo įstatymai ir kt.), galima pavadinti mistinėmis apysakomis – juose prisiliečiama ir prie Slėpinio, kurį vadiname Dievu, ir prie Jo ieškančio ar Jį patiriančio bei suvokiančio žmogaus dvasios gelmės. Viename iš paskutiniųjų savo filosofijos veikalų Žmonijos sąmoningumas jos tikybiniuose pavadinimuose, šventraščiuose ir šventuose žymženkliuose, Vydūnas apmąstė bendrąją skirtingų religijų prasmę, tačiau 1941 m. Tilžėje išleista knyga liko po spaustuvės griuvėsiais. Trumpesniuoju dingusio veikalo variantu laikytinas 1945 m. vokiškai parašytas darbas Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius, kurio vertimas išspausdintas Vydūno Raštų 4 tome.

Vydūno misticizmas, anot rašytojo L. Giros, labai skiriasi nuo to, kas Lietuvos kūrėjų tuo vardu mėgstama pavadinti, dirbtinai vaikantis madų bei naujovių. „Vydūnas gi iš savo simbolių mistiškosios aukštybės gaivina mumyse patį reališkiausiąjį daiktą – gyvybę. O ir jojo teosofija ne vienoje grynoje teosofijoje turi tik buvimo prasmę, bet taip pat ir labiausia, tosios gyvybės skelbime.“¹⁵ Vydūno mistiką kaip itin lietuvio sielai artimą vertino tautinės lietuvių kultūros ateitimi susirūpinęs kun. J. Lindė Dobilas.

Nors religines Vydūno pažiūras tarpukario Lietuvoje kunigai kritikavo, jį laikė talentingu rašytoju ir moraliniu autoritetu. Ne kartą katalikų dvasininkai bei kultūros veikėjai mąstytoją yra palyginę su Kristumi ir neabejojo jo moraliniu tyrumu: „jei Vydūnas būtų katalikas, jam netoli iki šventumo.“¹⁶ Su rašytoju Ateities žurnale tikėjimo klausimais polemizavęs B. Česnys, deja, iškreipė, suprimityvino vydūniškąją „asmeninės patirties tikėjime“ svarbą iki elementariausių jausmų, nė nemėgindamas suprasti Vydūno gyvojo tikėjimo sampratos kaip žmogaus esmės (jo „ašainės sąmonės“) santykio su dieviškuoju sąmoningumu.

Dėl savo, kun. J. Lindės- Dobilo žodžiais tariant, labai lietuviškos mistikos, Vydūnas buvo ir tebėra labiausiai kritikuojamas – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų kultūros bei politikos veikėjų. Keliuose straipsniuose mąstytojas įvardintas netgi Lietuvos kenkėju – esą jis „savo gausiais, Nirvana dvelkiančiais raštais ir viešomis kalbomis daugiausiai pakenkė Mažosios Lietuvos tautiškai sąmonei išvystyti“.¹⁷ Kairuoliškų pažiūrų veikėjai, nors pripažino jį esant iškilia asmenybe (kai kurie jaunuoliai jį netgi laikė „pranašu, dievišku žmogum“), kritikavo ir dėl asketiškų nuostatų bei patarimų dorai „gyventi lyg kokiam vienuoliui“, ir dėl polinkių „regėti tai, ką nenormalūs senovės ir viduramžių dvasiškiai regėdavo.“¹⁸ P. Viliūno kovinga revoliucine dvasia Naujojoje gadynėje angažuotam straipsniui Vydūno kūryba, A. Regratis netgi atitarė satyriniu eilėraščiu Mistikos svirpliams¹⁹.

„Vydūnas, panašiai kaip ir Meisteris Ekhartas, laikosi teosofinės nuostatos, jog Dievo karalystė yra mumyse.“²⁰ Apie Dievo karalystės buvimą žmoguje kalbėjo ne tik šis vokiečių mistikas – cituojant Evangeliją, šią mintį dažnai galima išgirsti ir iš autoritetingų teologų šiandien. Tame pačiame straipsnyje cituojamas Šv. Augustinas teigia, jog jis netikėtų Evangelija (!), jeigu to jam neįkvėptų Katalikų bažnyčios autoritetas. Taigi mistikos, teosofijos, teologijos ir netgi pačios Evangelijos vertinimas priklauso nuo pasirinkto tam tikro atskaitos taško, autoriteto. Jeigu Bhagavadgytą (į lietuvių kalbą pirmasis ją išvertė Vydūnas) ir „vedas galima laikyti teosofijos ištakomis“ (V. Kaškelis), tai ir indų filosofiją, ir Evangeliją, galima traktuoti ir skaityti kaip mistinį mokymą. Populiariai perteikti mistinę patirtį ir dargi mokyti, kaip šios patirties siekti – nėra paprasta. Modernesni katalikų bažnyčios teologai XX a. antroje pusėje prakalbo apie mistinės teologijos būtinybę, bet jos vis nėra. V. Kaškelis siūlo Vydūną įvardinti „jei ne teosofu, tai bent egzoteriku – žmogumi, dėstančiu išminties sistemą populiaria, visiems suprantama kalba.“²¹ Pats Vydūnas teigė nesąs teosofas, be to, jis išskyrė dvi teosofijos sampratas (kryptis), kurių viena, turinti okultinių apraiškų, jam buvo nepriimtina, kaip ir magijos apraiškos krikščionybėje.

Tarpukario Lietuvoje reikštą Vydūno kūrybos kritiką toli pralenkė paskutiniaisiais dešimtmečiais jį menkinanti ir netgi racionaliu protu nepaaiškinama agresyvi retorika. A. Šliogeris, pagarsėjęs seksistiniu mąstymu, apgailestauja, kad Vydūnas, „tokios moteriškos sielos žmogus tampa Lietuvos šventuoju“ ir kad daliai visuomenės jis yra tiesiog dvasingumo simbolis, nors jam pačiam ir jo gerbiamiems žmonėms (!) jis esąs „absoliučiai tuščia vieta“. A. Šliogeris teigia negalįs pakęsti „sveiko proto ir realizmo stoka“ pasižyminčio kūrėjo Vydūno – jo nemeilė blogiui ir purvui tiesiog erzinanti: „juk tikrasis gėris atsiranda kaip tik iš blogio, grožis kuriamas iš purvo ir negražumo“²². P. Subačiui, apgailestaujančiam, kad mąstytojas atsirado ant 200 Lt banknoto, atrodo labai pavojingas, nes jo pasaulėžiūrinė „koncepcija prasilenkia su Bažnyčios mokymu“; Vydūno knygas patariama uždaryti į istorinį seifą (!), nes jos galinčios pažadinti „naują kultūrinio ir politinio nacionalizmo sužydėjimą“; destruktyvios vydūnizmo apraiškos įžvelgiamos netgi sveikuolių klubų veikloje… ²³

Vydūno religinių pažiūrų vertinimas iš esmės priklauso nuo vertintojo pasaulėžiūros ir kriterijų. S. Kanišauskas straipsnyje išryškina daug Vydūno ir krikščioniškosios pasaulėžiūros panašumų ir teigia, jog Vydūno filosofija „konceptualiai yra darnesnė ir vieningesnė nei A. Maceinos krikščioniškoji filosofija“²⁴, nes Vydūnas atsisako dvasios ir materijos supriešinimo. Esminiu Vydūno ir krikščionybės pasaulėžiūrų skirtumu įvardinamas vydūniškasis panenteizmas, kurį, kaip ir panteizmą – nedarant esminio skirtumo tarp Dievo ir gamtos – krikščionybė atmeta.

Vydūno vertinimo kraštutinumus gvildenęs G. Vaitkūnas mano, jog jie priklauso ir nuo Vydūno filosofijos ypatybių, ir jo vertintojų pozicijų. „Negatyvaus vertinimo pagrindinė priežastis yra Rytų ir Vakarų filosofavimo skirtumai. Vydūnas tampa nepriimtinas todėl, kad vertintojui apskritai nepriimtinas Rytų filosofavimo būdas“, kuris daugiau pagrįstas kontempliacija, o ne Vakarams būdingu racionaliu mąstymu. Pradinė racionali Vydūno mintis paprastai suka „į rytietišką įžvalgą, turinčią mistinio praregėjimo atspalvį“, nors tai nesvetima ir Vakarų filosofijai, pvz., Augustinui, kuris pažinimą suvokė kaip praregėjimo dovaną bei Vakarų „mistikų arba iracionalistų koncepcijoms“.²⁵

Neneigiant Vydūnui būdingo rytietiškojo mąstymo būdo, negalima nematyti ir jo vakarietiškumo: beveik visuose, ypač vėlesniuose jo veikaluose bei publicistiniuose straipsniuose cituojami Vakarų mąstytojai ir Naujasis Testamentas, o ne Vedos ar Rytų išminčiai. Vydūnas „savo asmenybėje suderina abu pasaulius“ – ir Rytų, ir Vakarų.²⁶ Cituodamas Vydūno frazę, jog tikrieji Rytai yra [žmogaus] esybės gelmė ²⁷, S. Šalkauskis pabrėžė Vydūno įgyvendintąjį principą, jog „Rytų ir Vakarų darna turi būti visų pirma vidinė, dvasinė.“²⁸

Ir sovietmečiu, ir šiandien (sovietiška ar klerikališkai karinga sąmone tebegyvenantiems veikėjams) mąstytojas nepriimtinas ir netgi pavojingas. „Ideologų akimis jis buvo mistikas ir nacionalistas – siaubingas sprogstamasis mišinys aiškių tiesų išauklėtai sąmonei.“²⁹ Pasak V. Rubavičiaus, Vydūno pavyzdys – savo gyvenimu paliudijęstikėjimo, dorovės ir kūrybos vienovę – žmogui yra nepakeliamas,dėl to kyląs nesąmoningas noras šį šalia iškilusį idealą sumenkinti. Tik taip ir tegalima paaiškinti čia cituotų eilučių gimimą ir daugelį kitų apie Vydūną bei jo kūrybą sklandančių mitų. Daugeliui šiandien jau sunku suvokti, kad žmogus gali apsispręsti ir ne vaidinti, o išties būti aiškia žmoniškumo apraiška visur ir visada – ir kasdienybėje, ir šventėse, ir kūryboje…

Buvusiam Telšių gimnazijos (kurioje Vydūnas 1920–1923 pavasariais mokytojavo) moksleiviui 1925 metais jis rašo: „Svarbiausias dalykas yra gyventi skaisčiu, tauriu, kilniu, žmonišku gyvenimu ir mąstyti apie didžius, apie paskutinius gyvenimo klausimus. Bet visa tai reikia daryti kukliai ir tyliai. Ir vis pasišvęsti tam, kas aukšta ir pačiam didžiajam visos esaties Slėpiniui. Bet šiaip gyvenime būti tvirtu, teisiu, doru žmogumi. Ir nedaug mąstyti apie savo silpnumus, bet daugiau apie galybę To, kurs visa neša savo malonėje.“³⁰

Įvadinis straipsnis netrukus pasirodysiančiam autorės straipsnių rinkiniui apie Vydūną.

 

Vacys  Bagdonavičius

 

 

Tuo tarpu tą dieną Tilžės Jokūbynės parke po atviru dangumi įvyko renginys, kuris nesivadino Žalgirio mūšio minėjimu, bet kuris būtent tai sukakčiai buvo skirtas. Įvyko Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiama kasmetinė „vasarinė“ šventė su vaidinimais ir dainomis. Labai norėta, kad į tą šventę sueitų kuo daugiau žmonių. Laikraščiuose keletą kartų spausdintuose skelbimuose buvo raginama kuo gausiau lankyti Giedotojų rengiamą šventę, kuri šį kartą būsianti ypatinga. „Tūlos priežastys verčia šiemet lietuvių šventę ( 24. Liepos-Juliji Tilžėje, Jokūbynėj ) kiek įmanant įtekmingą ir gražią padaryti[…]. Tik labai skaitlingas lankymas gali duoti tokiai šventei reikalingąjį ir įžymųjį svarbumą“ⁱⁱ, – rašoma viename iš skelbimų ( pabraukta mano – V.B. ). Kitame skelbime pranešama, kad ypač svarbus toje šventėje būsiąs spektaklis, kuriam „veikalas imtas iš gražiausių senųjų lietuvių padavimų, kurie stojosi iš žinių apie didįjį mūšį, kuris nusidavė pirm 500 metų“ⁱⁱⁱ. Valdžiai taip anotuojamas Žalgirio sukakties minėjimas neužkliuvo, matyt, ir dėl to, kad vėlesniame tos pačios „Naujos lietuviškos ceitungos“ numeryje buvo perpasakota vaidinsima drama, kurioje iš esmės nekalbama apie patį mūšį, o perteikiama legenda apie tame mūšyje kritusio kario ir jo laukusios mergelės meilę ir jos galią, karį naujam gyvenimui prikėlusią.^iv Lauktoji šventė, kaip ir visos Tilžės lietuvių giedotojų draugijos rengiamos šventės, visais atžvilgiais pasisekė, tik žiūrovų nebuvo tiek daug, kiek laukta – mažiau netgi negu kitose šventėse: susirinko tik apie tūkstantį. Į kitas vasaros šventes sueidavo dvigubai ir daugiau žmonių. Kalti dėl mažesnio žiūrovų skaičiaus tuokart buvo lietingi orai, „tūlus privertę namiej pasilikti“^v.

Taigi, svarbiausioji šventės dalis buvo spektaklis – Vydūno parašyta ir režisuota (kaip ir visose Lietuvių giedotojų šventėse) trijų dalių misterija „Laimėjimas“. 1913 m. ji buvo išleista pavadinimu „Mūsų laimėjimas“. Misterija parašyta iš dalies pasiremiant Liudviko Rėzos romantinės baladės „Sigalas ir Ina“^vi siužetu. Šią baladę Tilžės lietuvių giedotojų choras bene vienintelį kartą buvo padainavęs 1901 m. vasario 10 d. Tilžėje per žiemos šventę, kurioje buvo suvaidinta visa didžioji trijų dalių Vydūno misterija „Probočių šešėliai“. L. Rėzos baladėje kalbama apie Žalgirio mūšin išjojusio karžygio Sigalo ir jo mergelės Inos meilę, ištikimybę bei tragišką abiejų žūtį.. Kūrinys kupinas patriotinės dvasios, jame panaudoti prūsiškosios ir lietuviškosios mitologijos elementai( deivė Laima, aukuro akmuo ). Panašūs meilės, ištikimybės ir patriotiškumo motyvai yra ir Vydūno misterijoje. Joje, kaip ir L. Rėzos baladėje, irgi pasinaudota mitologiniais ir tautosakiniais motyvais, tik čia jie labiau išplėtoti ir ryškiau konceptualizuoti. Jeigu L. Rėzai labiausiai rūpėjo gerokai susentimentalinta pati meilės ir ištikimybės tema bei jos susiejimas su patriotiškumu, tai Vydūnui ši tema ir toji sąsaja pasitarnavo kaip prielaida labiau filosofinei negu literatūrinei tautos išlikimo, atgimimo ir tolesnio aktyvaus dvasinio veiklumo koncepcijai plėtoti. Misterija „Mūsų laimėjimas“, kaip įžanginėje pastaboje pažymi pats autorius, stengiamasi parodyti, „kaip istorijos atsitikimas iš lengvo virsta dvasios sričių veiksniu.“^vii Tas „istorijos atsitikimas“ – Žalgirio mūšis. Atsiminimas apie jį tautoje ilgainiui įgauna idealizuotą padavimo ar pasakos pavidalą, kol galiausiai tampa neregimų dvasios galių reiškimosi simboliu. Misterijos veiksme nėra su pačiu mūšiu tiesiogiai susijusių epizodų ar vaizdų. To veiksmo vieta – senovės šventovė su deivės Laimos aukuru girios aikštelėje. Į čia ateina tik žinia apie pergalingą mūšio baigtį, čia vyksta su ta baigtimi susijusi į ateitį nukreipta dvasinė misterija. Prie grįžtančio iš mūšio narsaus kario Rimvydo ( 1910 07 24 spektaklyje jis dar vadinosi, kaip ir L. Rėzos baladėje, Sigalu ) laukia jo mergelė Gilma ( spektaklyje Ina ). Tačiau bernelis negrįžta, o kitas karys atneša žinią apie jo žūtį pergalingame mūšyje. Gilma, kad ir nepradusi tikėjimo, jog jos bernelis negali mirti, seselės įkalbėta, kupina skausmo grįžta pas tėvus. Tačiau Rimvydas, kad ir sunkiai sužeistas, grįžta ir prie aukuro neradęs laukti pažadėjusios Gilmos, griūva lyg ir mirdamas. Atėjęs piemenukas apgaili iš laimėto mūšio grįžusio kario mirtį ir, palikęs mainais savo lazdelę ir švilpuką, paima Rimvydo iešmą ir šalmą , pasiryžęs dabar jis būti Tėvynės gynėju. Atėjusios trys laumės parkritusį karį apkloja Laimos drobe, kuri turi simbolizuoti, jog realus istorinis vyksmas ir jo herojus apklojami amžių užmarštimi, ir jų būtis nuo dabar bus tautos dvasinės atminties kloduose, apipinta pasakomis ir šlovinančiomis legendomis. Jie bus gyvi tautos sąmonėje kaip idealybės vaizdiniai ir toji gyvybė priklausys tik nuo pačios tautos dvasinio gyvumo, nuo jos sugebėjimo suvokti tų idealiųjų vaizdinių prasmę naujomis sąlygomis. Tautą, veikiau jos liaudiškąją dalį, misterijoje personifikuoja piemenukas, atstovaująs karžygių vieton stosiančias naujas paprastų žmonių kartas, išsiugdysiančias savas Tėvynės saugojimo, stiprinimo ir gynimo galias. Ar tos kartos išsiaugins Tėvynės laisvę mūšyje apgynusių karžygių galybei prilygtančias galias? – tarsi klausia autorius, remarkoje pažymėdamas, kad nuo piemenuko galvos smunka gerokai jam per didelis iš kario paimtas šalmas. Čia lyg ir daroma užuomina, kad išsiaugintosios naujų kartų galios turės būti kitokios negu laisvę apgynusiųjų karžygių.

Prie užgesusio aukuro grįžta nuo kančių nepalūžusi, meilę išsaugojusi, ja tebetikinti Gilma. Ji melsdama prašo Laimos vėl užkurti aukurą, kuris vėl šviesdamas teiktų dvasinę gyvybę kraštui ir patvirtintų, jog jos pačios tikėta tuo, kas tikra ir nemirštama, jog meilės galia neįveikiama, jog ji – tikrosios gyvybės versmė. Laima maldą išklauso ir pasiunčia savo pagalbininkę Ašarėlę vėl uždegti aukurą. Tai padariusi Ašarėlė trimitu kviečia žmones rinktis prie aukuro į Saulės šventę. Trimito garsas prikelia ir Rimvydą, kuriam sušvilpus piemenuko paliktu švilpuku, kaip atgarsis dainų balsais ataidi žmonių širdžių skambesys. Prie aukuro renkasi žmonės. Pirmoji atbėga Gilma, kuri, išvydusi vėl degantį aukurą ir prisikėlusį Rimvydą, patiria didžiulę palaimą ir dėkingumą Laimai už tai, kad ši neleido jos širdyje užgesti tikėjimui ir meilės liepsnai, kuri nugali bet kokį apmirimą ir prikelia naujam gyvenimui.

Prie aukuro susirinkę žmonės nori vainikuoti iš pergalingojo karo grįžusį sveikąjį karį, kaipo pergalę iškovojusios ir nepalūžusios galios atstovą. Šis paaiškina, kad vainikavimo vertas ne jis, o Rimvydas, kuris įveikėne tik priešą, bet ir mirties galią ir sugebėjo grįžti į gyvenimo žygį. Bet ir Rimvydas atsisako būti vainikuojamas, paaiškindamas, kad gyvybę išsaugojo neįveikiama Gilmos meilės galia. Gilma savo ruožtu paaiškina, kad tą meilės galią jai iš Aukštybės perdavusi deivė Laima. Vainiku apjuosiamas Laimos aukuras, o nuo jo liepsnos savo deglus užsidega žmonės, kurie giedodami apie šviesos ir gyvybės laimėjimą traukia su šventa ugnimi namo.

Misterija baigiama akcentuojant prasmę to laimėjimo, kuris iškovotas ne mūšio lauke įveikus priešą, o nugalėjus savąjį nusilpimą, dvasiškai susitelkus, stiprybės semiantis iš pačios visa lemiančios Aukštybės, kuri visados padės tam, kas tarnauja tiesai ir gėriui. Tos Aukštybės šviesa turinti nužymėti visos tautos ir kiekvieno jos vaiko gyvenimo kelią. Per šimtmečius po didžiojo mūšio lietuvių tauta neprarado tos šviesos orientyro, taigi, ir savo pačios gyvybės gijos, todėl ji išliko, todėl galima švęsti tikrąjį laimėjimą, atveriantį kelią jos prasmingai egzistencijai ir tolesnei kūrybai, kilimui aukštyn. Misterijos motto sakoma: „Tautų atsigavimo ir išlikimo galios nėra tos, kuriomis nuveikiamas priešas, bet kurios augina visa tai, kas yra ir pavienio žmogaus prakilnybės žymiai.“^viii

Spektaklis tų pačių 1910 m. rugsėjo 18 d. buvo pakartotas Klaipėdoje. Pasisekimas irgi buvo didelis.

Pačiose Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse , 1914 m. liepos 8 d. , vienas „Mūsų laimėjimo“ veiksmas buvo pastatytas ant Rambyno. Greičiausiai ne atsitiktinai. Netrukus prasidėsiantys karo veiksmai – dar vienas, gal būt lemiamas, išbandymas tautai. Gal norėta spektakliu šventoje lietuviams vietoje , kaip sakraliu veiksmu, prišaukti palaiminimo iš Aukštybės tam išbandymui atlaikyti?

Misterija „Mūsų laimėjimas“ – ne vienintelė Vydūno duoklė Žalgirio mūšio sukakčiai. „Laimėjimo“ spektaklio bei raginimo jį gausiai lankyti prasmė galėjo būti daug aiškiau suprasta tiems „Naujos lietuviškos ceitungos“ skaitytojams, kurie perskaitė 10 dienų iki spektaklio šiame laikraštyje paskelbtą Vydūno straipsnį „Didysis mūšis“^ix. Pats mūšis čia apibūdinamas gana lakoniškai. Jis vertinamas kaip karo meno požiūriu gerai parengtas, iškeliami tiek Vytauto, tiek Jogailos nuopelnai jį laimint. Didžiausia mūšio reikšmė, anot straipsnio autoriaus, esanti ta, kad po jo baigėsi kryžiuočių viešpatavimas Prūsuose, o ypač džiaugsminga buvę tai, kad baigėsi žiaurus ir alinantis beveik du šimtmečius trukęs kryžiuočių ir lietuvių karas. Šiame kare kryžiuočių žiaurumai silpnino jų dorą, ardė žmoniškumą, dėl to smuko jų galybė. Tai buvusi viena iš esmingiausių Ordino pralaimėjimo priežasčių.

Įvertinęs kryžiuočioų sutriuškinimo svarbą, Vydūnas gana kritiškai pažvelgė į tai, kas lietuvių tautoje dėjosi po lemtingojo mūšio. Straipsnio autoriui atrodė, kad po šio mūšio nebeaugusi tautos dvasinė galia, jog nykęs tautos savitumas, kurį silpnino vis labiau įsigalinti lenkiška dvasia. „Didysis mūšis buvo pradžia antrojo lietuvių naikinimo. Ir tasai truko Didžiojoj Lietuvoj beveik 500 metų“, – rašoma straipsnyje. Naikinimo esmė – tautos valdovams labiau rūpėjusi materialinė, o ne dvasinė kultūra. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje pasiduota slaviškumo įtakai. Prūsų Lietuvoje įsigalėjusi vokiška dvasia. Didžiojoje Lietuvoje priespauda buvusi nuožmesnė, patirta didesnė materialinė skriauda. Mažoji Lietuva socialiniu požiūriu gyveno laisviau, geresnė buvo materialinė lietuvių padėtis, geriau tenkinami kultūriniai jų poreikiai. Tačiau dvasinė gyvybė stipresnė vis dėlto likusi Didžiojoje , o ne Mažojoje Lietuvoje, kur aukštesnė pavergėjų kultūra patraukdavusi lietuvininkus ir silpnindavusi jų tautinę savimonę.

StraipsnyjeVydūnas labiausiai akcentavo Žalgirio mūšio prasmės aktualumą dabarčiai, siejo ją su tautos atgimimu. Būtent apie tai yra ir „Mūsų laimėjimas‘.Autorius teigia, jog tikrasis tautos laimėjimas, prilygstąs pergalei Žalgirio mūšyje , būsiąs tada, kai tauta stiprės iš vidaus, kai pati nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis savo dvasinės kultūros ugdymu. Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu šių demaskavimas ir niekinimas. Ypač tai esą įsidėmėtina Prūsų lietuviams. „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės. O tą auginkime, – rašoma straipsnyje. – Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didž-iųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių neapveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko.[…] . Visai žymiai dora tauta pastoti tai turi būti pirmasis ir vyriasias lietuvių tikslas“. Davęs keletą patarimų, kaip reikėtų ugdyti savo dorovinę kultūrą, kaip plėsti savo intelektą, kaip stiprinti tautinį solidarumą, meilę Tėvynei, Vydūnas kartu pasidžiaugia, kad lietuviai yra atsigavę ir tiki, kad jų dvasinis veiklumas ir veržlumas atves juos į galutinį laimėjimą. Straipsnis baigiamas taip: „Aiškiai ištarkime tai: lietuviai atsigauna, lietuvių gyvybė tvirtinas. Po tokio ilgo jos gyvybės slūgimo aiškiai vėl rodosi potvynis. Lietuvių tautos gyvybė kyla. O kas sakyta apie tai, kaip ta gyvybė gali geriausiu būdu šelpiama ir tvirtinama, tai nėra tiktai patarimas, kurį nieks nepildys, nes tai iš dalies jau pildomas. Ir apie tai kalbėkime su džiaugsmu. 500 metinės sukaktuvės didžiojo mūšio yra taip, ir vien taip mums džiaugsmo priežastis. Gaivinimo srovės liejasi per visą Lietuvą. Gerkime iš jos. Taip patvirtėsim. Taip gyvėsim. Taip pastos tobulas mūsų laimėjimas.“

Tokiu laimėjimu, o greičiausiai ir ateisiančia laisva tautos būtimi tikėdamas, Vydūnas jautė pareigą tautai pasakyti ir apie jos misiją būnant laisvai. Toji misija- „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“.^x.Taip tą misiją jis suformuluos sveikindamas jau nepriklausoma tapusią Lietuvą 1918 m. balandžio 10 d. laiške tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. O kaip ją vykdyti , Vydūnas jau bus išsamiai išdėstęs prieš septynerius metus , t.y. 1911 metais, išleistame istoriosofiniame traktate „Mūsų uždavinys“, kuris buvo dedikuotas ‚“Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo Mūšio“. Po dešimties metų ,1921 –siais, pasirodė antrasis šio traktato leidimas, vėl dedikuotats tai pačiai lietuvių tautai, bet jau „tvirtinančiai savo nepriklausomybę.“ Atrodo, tikrojo tautos laimėjimo Vydūnas tebelaukė ir tada. Tebelaukė , juo tikėjo bei visomis išgalėmis stengėsi , kad jis būtų pasiektas.

Mes pasitinkame Žalgirio mūšio 600 metų ir nepriklausomybės atstatymo 20 metų sukaktis. Ar galime pasakyti, kad Vydūno lauktasis laimėjimas jau pasiektas ar bent gerokai prie jo priartėta ? Atrodo, kad mūšis tebevyksta. Mūsų pačių viduje.

Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį vydūno keliu. Tarptautinėsw mokslinės – praktinės konferencijos medžiaga. – Klaipėda: Klaipėdos uviversiteto leidykla, 2010, p. 40 – 42.

 

Rima Palijanskaitė

Tai, ką Vydūnas rašė apie moterį ir motiną – pirmiausiai yra nuspalvinta vaikystės prisiminimų: „Mano motinėlė net jau aukštesnį amžių pasiekusi lyg nuolatai grožėjo. Ar gal todėl, kad ji ir tėvelis jokių nuodų, nei alkoholio nemėgo? Ar kad ji prie visų darbų nuolatai giedodavo šventas giesmes? Nesuvokiau atsakymo. Buvau manęs, kad žmonos iki gyvenimo pabaigos grožyn einančios.“ Vėliau Vydūnas suvokęs, jog „tik esmiškas atsivėrimas gali ją grožinti iki amžiaus pabaigos.“ Nors kūnas tada nebėra taip gaivinamas savo gyvybės kaip anksčiau, „taurios žmonos esmiškoji gyvybė nemenkėja, bet nuolat stiprėja. Ir tada tokia žmona tiesiog spinduliuoja dvasiniu grožiu.“ Moteris-motina, būdama tyros sielos, „visą savo aplinką, visus savo namus savimi nušviečia. […] Motinos stovi laiptuose, kurie veda žmones aukštyn, kūrybos aukštumon.“

Vydūnas turėjo penkis brolius ir dvi seseris – Mariją (1871–1950) ir Mangdeleną (1873–1950). Jos pasižymėjo gerais balsais ir buvo puikios giedotojos bei dainininkės, dalyvavo geriausiame Berlyno chore; buvo dailios ir linksmo būdo, bet sau ir kitiems kėlė aukštus moralinius principus – galbūt dėl to abi liko netekėjusios. Brolio ir seserų ryšiai niekada nenutrūko. Seserys, gyvenusios Berlyne, sielojosi dėl vokiečių nacionalistų išpuolių prieš brolį Tilžėje, lankė ir guodė jį po žmonos Klaros mirties. Gavusi žinią apie Vydūno įkalinimą, greitai atvyko jaunesnioji sesuo ir labai dėl jo išgyveno. Prisiminęs tai – „kaip visą laiką skausmuose dėl manęs alpdavusi“, – jis apgailestavo: „kiek čia liūdesio ir sielvarto“ – jam pačiam kalėjime buvę lengviau. Seseris mąstytojas aplankydavo ir gyvendamas Tilžėje, ir po karo, apsigyvenęs Detmolde. Nors tada pats gyveno kukliai, dalinosi su seserimis tuo, ką turėjo. Kartą Vydūną labai nustebino jam adresuotas cigarečių siuntinys. Sužinojęs, jog Berlyne seserys cigarečių dėka gali papildyti skurdžią savo mitybą, į siuntinukus su maisto produktais seserims kaskart įdėdavo ir po keletą cigarečių pakelių, taip persiųsdamas visą iš nežinomo geradario gautąjį siuntinį.

Vydūnas nebuvo vienišius atsiskyrėlis – greičiau atvirkščiai. Trokšdamas pažinti žmones ir gyvenimą, jis mėgo bendrauti. Nuoširdi bičiulystė jį siejo ir su bendraamžiais, ir su jaunuoliais, ir su panašių pažiūrų moterimis. Paminėtina ilgametė bičiulystė su S. Čiurlioniene, A. Rimdžiuviene, M. Lapinskaite-Bitlieriuviene. Laiškuose dailininkei M. Lapinskaitei rašė apie meną ir žmoniškumą, moters ypatumus ir jos uždavinius bei siektiną vyro ir moters bendravimą.

ŽMONA KLARA FIULHAZĖ

1894–1896 metais, sustiprėjus plaučių kraujavimui, mokytojui V. Storostui Kintuose ne kartą buvo reikalinga pagalba, slauga. Vydūno žodžiais tariant, su tikru maloniu pasišventimu juo rūpinosi Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) A. Fulhazės artima giminaitė Klara Fiulhazė. Kapstydamasis iš ligos, per kelerius metus jaunasis mokytojas Klarai padarė gerą įspūdį, tad žinodama, jog ketinančiam iš Kintų išvykti mokytojui bus reikalinga pagalbininkė buityje ir Tilžėje, pasisiūlė vykti kartu, gal nė nemanydama apie vedybas. Vydūnui tai būtų buvę nepriimtina ir jis nutarė ją vesti. Nenorėdamas, kad jo vaikams dėl paveldėtos silpnos sveikatos tektų vargti, Klarai pasakė nenorįs turėti vaikų ir, sulaukęs jos sutikimo, prieš išvykdamas į Tilžę, ją vedė.

Pasak V. Falkenhano, dažnai apsilankydavusio pas Vydūną, Klara buvusi labai maloni, kalbėjusi lietuviškai ir labai skaniai virdavusi vegetarinius valgius. Bendravusi su Klara atsiminimuose J. Nainienė rašo, jog ji buvo „tokia pat liesa, liekna kaip ir pats Vydūnas. Lengvai, vikriai užbėgdavo į trečią aukštą, lengviau, nei mes esama pratę matyti. Tada 1930 m. ji buvo apyžilė moteris, kurios nesu girdėjusi skundžiantis sveikata“. Ji sakiusi, jog jai „patiko Vydūno gyvenimo būdas“, ji prie jo prisitaikiusi ir jaučiasi gerai. Atsiminimuose daugelis pabrėžia, jog Klara Vydūną labai vertino, gerbė (kai kuriems aplinkiniams atrodė – netgi per daug), o šis svečiuose ją pagarbiai pristatydavęs kaip žmoną ir panelę Klarą.

Vydūno filosofija, jo asketiškas požiūris į lyčių santykius, kaip šiandien, taip ir tada smalsuoliams galėjo kelti klausimų apie jo asmeninį gyvenimą. S. K. Kenstavičius 1971 m. užrašytuose atsiminimuose teigė, kad Vydūno žmona buvo protestantų seselė vienuolė. Vydūną bei jo žmoną pažinojusieji ir po karo atsidūrę Vokietijoje, vyriškoje kompanijoje kalbėjo, jog Klara vyriškajai giminei buvusi visiškai abejinga, tad gerai išauklėtam Vydūnui nieko kito nelikę, kaip tapti skaistuoliu… Sugretinant šiuos ir kitus vienas kitą papildančius žinių ir nuomonių trupinėlius galima tvirtinti, kad Vydūno ir jo žmonos Klaros darnus asketiškas gyvenimas rėmėsi labai panašiomis pažiūromis.

Pasak J. Nainienės-Petrauskaitės, atvykus į krikštynas Švėkšnoje pas Jatulius, vakare Vydūnui ir Klarai buvo paruošta nakvynė viename kambaryje, tačiau šiaip jau kuklus Vydūnas paprašė atskiro kampelio, nes įpratęs miegoti vienas. Klara Vydūnu labai rūpinosi, dėl jo pergyveno. Jos pasiligojimą ir mirtį 1937 m. mąstytojas siejo su tuo, kad ji labai išgyveno dėl jam reiškiamos vokiečių nacionalistų neapykantos ir išpuolių. Likęs po Klaros mirties vienas, Vydūnas yra užsiminęs apie didį liūdesį ir skausmą, vienišumą ir tai, kiek dabar daug tenka laiko sugaišti buičiai, valgio ruošai – tarsi tik dabar pilnai suvokdamas ir įvertindamas savo gyvenimo draugę, kurios dėka galėjo visiškai atsiduoti kūrybai ir kultūrinei veiklai. Klara Fulhazė, kuri su Vydūnu buvo vienmetė (tiksli jos gimimo data nežinoma), greitai būtų sulaukusi savojo 70 metų jubiliejaus.

LEGENDOS APIE VYDŪNO MEILĖS TRIKAMPĮ IR MARTA RAIŠUKYTĖ

Ne vieną skaitytoją yra suklaidinusi S. Šemerio parašyta Vydūno biografija, kurioje jis išgalvojo nesėkmingą Vydūno pasipiršimą Martai Raišukytei, remdamasis vienu jo grožinės literatūros kūriniu ir pastebėdamas, kad pats mąstytojas tai neigia. S. Šemerys buvo savito charakterio žmogus. Vydūno albumo autorius B. Aleknavičius pasakoja, kad jo paklaustas, ar Vydūnas lankęsis Nidoje, nė nesvarstydamas atsakė: jeigu reikia – galiu pasakyti, kad lankėsi, nes daugiau jau nebėra kam paliudyti…

P. Mikalauskas-Antalkis, rašydamas Nepažįstamą Vydūną, rėmėsi ne tik S. Šemeriu, bet ir savąja vaizduote. Atsiminimuose apie Vydūną (viešnagę pas jį), P. Mikalauskas akivaizdžiai konstruoja neįtikėtiną sentimentalumą (nepažįstamam atvykėliui!) demonstruojančio Vydūno portretą; pvz., su teatrališku įkvėpimu fantazuoja, kaip jis prieinąs prie pakabintų Martos austų juostų ir jas liečia, užuominomis kalba apie savo didį skausmą, jos netekus, ir pan. Tokie sentimentalumai, pasakojimai apie save Vydūnui nebuvo būdingi, juolab, kad P. Mikalauskas atvyko siekdamas ne straipsnį apie mąstytoją rašyti, o savo sveikatą, jo patariamas, pataisyti…

Tęsdamas ir savaip interpretuodamas jau minėtų autorių sukurtas istorijas, tikrų faktų, mitų, ir savo fantazijos mišinį, kaip ir Nepažįstamo Vydūno autorius, biografine apybraiža yra pavadinęs J. Pastarnokas, 1993 m. savo ilgą rašinį publikavęs Prienų rajono laikraščio Nemunėlis literatūriniame puslapyje.

Tačiau istoriniai faktai rodo ką kita. Apie pirmąjį susitikimą su Marta pats Vydūnas rašo knygoje Rožės ir lelijos. Ji buvusi kartu su draugėmis Marta Selenaityte ir Ane Blokyte, bet Marta, anot Vydūno, „visų aiškiausiai spindėjo – mirgėjo. […] Ją pasitikęs pirmą kartą, numaniau savyje ypatingai gražų suoskambį“, o Marta vėliau papasakojo tąsyk supratusi, kad jiedviem „likimo užduotas svarbus uždavinys, kurį teks draugiškai spręsti“. Tilžėje Vydūną ir Martą kai kas pavadindavo širdžių riteriais, nes jų sielų giminystė ir bičiuliškumas buvo akivaizdus. Tai, kad juos siejo meilė, – abejoti netenka. Ir kalbėjusieji apie vadinamąjį meilės trikampį iš dalies yra teisūs. Bet tai, B. Baltrušaitytės teigimu, ne tas „ganėtinai nuvalkiotas meilės trikampis, o kažkas aukštesnio, šviesesnio – tai, kas nebanalu, netradiciška, ką kasdienė sąmonė gali išjuokti, mestelėjusi taip nebūna“. Ir atspindės tik jos žemesnio lygmens patirtį.“

M. Raišukytė (1874–1933) gimė ir augo Pakalnės apskrityje. Mokėsi namuose, kaimo mokykloje, o vėliau buvo išvykusi į Tilžę – čia baigė vidurinę mergaičių mokyklą. Pablogėjus tėvo sveikatai, pardavus ūkį, 1892 m. persikėlė su tėvais gyventi į Tilžę. Į tautinę visuomeninę veiklą Marta įsijungė 1895 m. Šie metai buvo ir pažinties su Vydūnu pradžia; įsikūrus Lietuvių giedotojų draugijai, ji nuo pat pradžios įsijungė į jos veiklą. 1916 m. mirus motinai, M. Raišukytė visomis jėgomis pasinėrė į kultūrinį lietuvių gyvenimą, daug padėdama rengiant spaudai ir Vydūno raštus. Ji susirašinėjo su J. Basanavičiumi, kuris jai siuntė lietuviškus raštus, o jo paprašyta, iš periodikos surinko J. Zuerveino eiles. Marta rašė straipsnius apie lietuvių liaudies papročius, liaudies meną, iš vokiečių kalbos išvertė J. H. Pestalocio romaną Lynardas ir Gertrūda, įkūrė ir ilgus metus vadovavo Prūsų lietuvių moterų draugijai

Martos – „keisto moteriško gražumo“ asmenybės prielankumo, pasak Vydūno, pageidavo nemažai jaunikaičių, bet ji atsakydavusi esanti neskirta šeimos gyvenimui ir norinti pasišvęsti dvasiniam gyvenimui. Pasak J. Basanavičiaus, Marta buvo susižavėjęs J. Zuerveinas ir su ja susirašinėjo. Ji apibūdinama kaip turėjusi išlavintą, subtilią grožio pajautą, visuomet spindėjusi linksmumu, o dalyvaudama Prūsų lietuvių draugijos veikloje labai gerai mokėjusi visus vienyti. „Tai buvusi nepaprasta moteris, švelni, taktiška ir visuomet maloni. […] Daugelis mūsų mergaičių svajodavome turėti tokią motiną“, – rašė klaipėdietė, ilgametė Aido choro dalyvė. Vydūnas tvirtino, jog daugelis idealių moterų personažų dramose atspindėjo Martos vidinę šviesą, reiškė jos nuomonę apie moterį; netgi teigė, kad jos minčių apie moterį nuo savųjų jau nebeatskiriantis. „Dažnai ji sakydavo, kad moteriškosios vien turinčios mylėti tatai ir tam pasišvęsti, kas yra išmintinga, gražu ir šventa. Tik tada tauta galinti taurėti ir gyvėti“, – rašė Vydūnas apie M. Raišukytę netrukus po jos mirties Jaunoje kartoje publikuotame straipsnyje Žmoniškojo amžiaus turinys, reikšmė ir vertingumas.

VYDŪNAS – PIRMASIS FEMINISTAS LIETUVOJE?

Žodis feministas vartojamas siekiant pabrėžti pažiūras, jog ir vyras, ir moteris turi būti visuomenėje vienodai gerbiami ir vertinami, jiems esant visiškai savimi – tai yra puoselėjant savąjį unikalų vyriškumą ir moteriškumą.

Vydūnas tvirtina, kad lietuvių kalba kažkada turėjusi atskirus žodžius, įvardinant vyro ir moters esybę (asmenybę) – sąvokas žmogus ir žmona. „Mes Prūsoje vartojame žodį žmona tokia pat aukšta prasme, kaip žodį žmogus. Kad žmonių vyriškasis yra žmogus, tada moteriškoji yra žmona, vis tiek ar ji ištekėjusi ar ne.“ – taip žurnale Moteris ir pasaulis 1937 m. rašė mąstytojas. Prūsijoje jie esą didžiavosi, kad lietuvių kalba gali pareikšti abiejų žmonių lyčių žmoniškumą. Vydūną labai šokiravo išgirsta žinia, jog Lietuvoje kartais vietoj žodžio (gyvūno) patelė yra parašoma žmona, taip ypač paniekinant moterį. Vydūno manymu, paskutiniaisiais tūkstantmečiais vyriškėjant pasauliui, moterys pradėtos laikyti „antros eilės asmenybėmis“ ir tik vyrui pažymėti vartojamas žmogaus vardas. Tačiau žodžio žmogus daugiskaita ir esmiškumą pažymintis žodis padarytas iš žodžio žmona(žmonės, žmonija, žmoniškumas), bet ne iš žodžio žmogus. Tiesa, žodis žmogiškumas ir tada buvo vartojamas, o Vydūnas šį žodį naudojo siekdamas pažymėti žmogiškąją prigimtį apskritai, bet ne jos esmiškumą. Jis teigė, kad vyrai, nepasilikdami „vien vyriškame žmogiškume“, turėtų „kilti į aiškų žmoniškumą“. Žodžio žmoniškumas, žmonija kilimą iš žodžio žmona Vydūnas siejo su iš prigimties didesniu moterų esmiškumu – žmoniškumu. Todėl tautos ir viso pasaulio ateitį mąstytojas siejo su moterų indėliu – tikrasis žmoniškumas kyląs iš moterų, todėl moterys galinčios sužadinti vyruose skaistų žmoniškumą ir taip keisti pasaulio veidą.

Įsibėgėjant vedybinio statuso nerodančių moterų pavardžių populiarumui Lietuvoje, ir dar tebevykstant dėl jų rašymo diskusijoms, Vydūnas ir čia gali pasirodyti itin modernus. Su juo bendravusi A. Rimdžiuvienė pasakoja, kad išsiskyrus su vyru, Vydūnas jai pataręs pakeisti pavardę – siūlė vadintis Žioge (Žiogas buvo tėvo pavardė).

„Keistos yra dažnai nuomonės apie moteras. O dar keisčiau, kaip tos nuomonės vertinamos. Kurs moterose mato daug gerų savumų, tas įtariamas. Sako, jį esant moterų gerbėju, kurio pareiškimai dėl to negalį būti rimti. Kitaip priimamos nuomonės tų, kurie moteris žemiau stato už vyrus. O kas apie jas daugiausiai bloga moka pasakyti, tasai skelbiamas patyrusiu žmogum.“ Pasak Vydūno, moteris labiausiai peikia tie, kuriems „pasisekė daugiau jų nuplėšti į savo purvą“. Dėl moterų, ypač jaunų merginų savižudybių Vydūnas kaltina jas „parbloškusius“ vyrus, kurie turėtų būti nubausti kaip tie, kurie žudė jas savo rankomis…

1937 m. įvykus pirmajai Lietuvos moterų dailininkių parodai, kai dailininkai vyrai nenorėjo savo konkurenčių įsileisti į savąjį ratą, Vydūnas atvyko, kad šiuo reiškiniu pasidžiaugtų, nusifotografavo su dailininkėmis ir Naujojoje Vaidilutėje publikavo straipsnį apie šios parodos reikšmę. Šią parodą mąstytojas vertino kaip moteriškojo žmoniškumo, tautos „savingumo“ apsireiškimą: „Žmonos-moterys yra aiškesnio tautiškumo asmenybės negu žmonės-vyrai. O kada jos atskleidžia sveiką, skaistų, žydintį savo žmoniškumą, tauta yra tikrai atsigavusi ir gali nuolat gyvėti, stiprėti ir tvirtėti.“

Dar būdamas berniukas, Vydūnas su nepasitenkinimu manydavęs, jog jie, vyrai, kur kas paprastesni už moteris. Jos (mergaitės, moterys) „viskuo, kokios jos yra ir ką jos daro, vyksta kaži kas neregimo, slėpiningo. O visai nematomai jos tai teikia visiems, kuriems jos geros.“ Jo pastebėjimu, mergaitės kažkaip savaimingai, bėgiojusios ar žaidusios, vėl grįždavusios į save; jos visada atrodžiusios artimesnės Kūrėjo Valiai ir Galiai, ir tai jis numanęs tarsi kokį šventumą, kurį mergaitės turi savyje. Vėliau jis suvokęs, kad tai sparčiau nei kūnas augantis mergaičių esmiškumas – todėl jos tarsi mirga, spinduliuoja, kaskart labiau gyvėja ir grožėja, tarsi pavasarį žydintis medis.

„Moterys yra kitos žmoniškumo apraiškos negu vyrai. Jų spalva yra kitokia ir negali niekuomet visiškai nublukti. Neturėtų ir niekuomet būti blukinama. Priešingai – reikėtų rūpintis jos ryškėjimu,“ – pabrėžia Vydūnas.

Straipsniuose apie moterį mąstytojas įvardina daug moteriškojo ir vyriškojo žmoniškumo skirtybių, vyrą vadindamas paviršiaus, o moterį – gelmės būtybe, nes ji daug plačiau ir giliau į gyvenimą paneria ir geriau suvokia jos tūrį bei turinį, įvairių dalykų santykius ir jų reikšmę bei prasmę. Moteris būties slėpinius suvokia ne protavimo, o tiesioginio patyrimo būdu. Toji kultūra, kurioje gyvename, pasak Vydūno, yra sukurta vyrų, todėl čia aukšta materialinė bei intelekto kultūra, bet labai žema žmoniškumo – moralinė, dvasinė kultūra.

Misticizmas – vienas svarbiausių, pasak A. Maceinos, matriarchatinės religijos bruožų. Ne logika ir dogmos, bet gyvasis (mistinis) tikėjimas yra natūraliausias sveikos, nesuvyriškėjusios, savo esmės nepraradusios moters kelias Dievop. A. Maceinos tvirtinimu, daugelis mokslinimo būdų moters prigimčiai netinka. Jo, kaip ir Vydūno, manymu, mūsų kultūroje dominuoja vyriška dvasia, forma ir intelektas. Vyriškomis vertybėmis ugdomos mergaitės neišvengiamai tolsta nuo savo esmės, savo gyvybingumo versmės ir silpsta bei išsigimsta.

Vydūniškoji filosofija, jo mistika yra moteriška. Beje, ne tik Vydūno, o ir kitų pasaulio mistikų asmenybės yra labai moteriškos. Tad gal išties teisus Vydūnas, teigiantis, jog moteriškasis žmoniškumas yra esmingesnis, o pati moteris savąja prigimtimi yra nepalyginamai arčiau paties Esmingojo – arčiau paties Viešpaties, pačios Amžinybės gelmių…

Rima Palijanskaitė

Iš spaudai rengiamo autorės straipsnių rinkinio apie Vydūną .