Vydūno filosofijos pagrindai

Vacys Bagdonavičius

 

Ontologinis aspektas

 

Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos.

Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jį grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis iš pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Savo filosofijos veikalais, kuriuos, be daugybės periodikoje skelbtų straipsnių, sudaro 12 knygų, Vydūnas panašus ne tiek į griežtai logiškai motyvuotas koncepcijas kūrusį XX amžiaus filosofą, kiek į senovės išminčių, norėjusį savo tautos žmonėms įkvėpti tikėjimą tuo, kuo pats šventai tikėjo. Filosofija turėjo tarnauti kaip tautos dvasinio šviesinimo priemonė. „O iš tikrųjų teikdamas įvairius, vyriausiai, filosofiškus mąstymus, stengiausi tautoje sužadinti

sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“, – rašė mąstytojas vienoje iš autobiografijų (5, 21).

 

Vydūnas formavosi, veikiamas daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių ar religinių koncepcijų, ir tai aiškiai atsispindi jo veikaluose. Tačiau juose atsispindi ir ryški imlumo tiems poveikiams kryptis, taip pat tipologinis ar netgi genetinis veikusiųjų idėjų tarpusavio artimumas, daugiau ar mažiau analogiškas bylojimas apie tuos pačius būties klausimus. Taip pat atsispindi ir iš tų idėjų savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė. Iš jo švietiėjiška intencija dėstomų koncepcijų, susikurtų remiantis imponavusiais „visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymais“ (1, 364), visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofijos sistema.

 

virs_19a_samoneSvarbiausias Vydūno filosofijos objektas yra žmogaus būtis bei raiška pasaulyje. Tą raišką mąstytojas traktuoja kaip kultūros procesą. Visi mąstytojo intelektualiniai ieškojimai sukosi būtent apie šį objektą, t.y. „sąmonės slėpiningumą ir sąryšyje su tuo (…), kas kultūra iš tikrųjų būtų“ (3, 395). Kultūros esmės, struktūros bei jos proceso samprata sudaro pagrindinę, originaliąją Vydūno filosofijos dalį, kuri išsamiausiai išdėstyta vėlyvesniuose, kūrybinės brandos metais parašytuose veikaluose „Mūsų uždavinys“ (1911), „Tautos gyvata“ (1920), „Sąmonė“ (1936). Kultūros problematika yra tarsi visos Vydūno filosofijos kamienas ir šakų vainikas. Kamieną čia sudarytų pačios kultūros esmės, jos būties samprata, o šakas – pagrindinių kultūros reiškimosi formų – mokslo, meno, dorovės – specifika, istorinis to reiškimosi procesas, universalumo ir tautiškumo santykis. Kaip viena iš vešliausių to vainiko šakų, kaip svarbiausias akcentas išryškėja universalumo ir tautiškumo santykio kultūroje problema.

 

Vydūno ieškojimai, prasidėję nuo krikščionių Šventojo rašto ir ėję per daugelio didžiųjų pasaulio religijų, senojo baltų tikėjimo pažinimą, per vokiečių bei Vakarų filosofijos studijas, per veiksmingą sąlytį su teosofija, nuvingiavo iki senovės indų išminties šaltinių. Iš jų daugiausia ir pasisemta. Didžiausią poveikį Vydūnui padarė viena iš įtakingiausių viduramžiais susiformavusių indų filosofijos mokyklų, sudariusių filosofinį induizmo religijos pagrindą, – vedanta, kurios pagrindiniai šaltiniai – Vedos, Upanišados, „Bhagavadgyta“. Apie naudojimąsi tais šaltiniais ne kartą yra pasisakęs pats mąstytojas (6, 1912, rugpjūčio nr.., p.15; 7, 1921, nr.4, p.40), o „Bhagavadgytą“ jis netgi išvertė į lietuvių kalbą (žr. 3, 402-492). Interpretuodamas tų šaltinių idėjas, Vydūnas jas taikė savo tautos dvasinėms reikmėms. Tą patį darė ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios induizmo reformatoriai, Indijos išsivadavimo judėjimo veikėjai, sukūrę neovedantizmo kryptį to meto filosofijoje – Ramakrišna, Vivekananda, A.Gošas, R.Tagorė, M.Gandis ir kiti. Taigi, Vydūnas yra lyg ir lietuviškasis neovedantizmo atstovas.

virs_01a_zmkelOntologija, t.y. būties samprata, yra labiausiai su indiškaisiais šaltiniais besisiejanti Vydūno filosofijos dalis. Joje mąstytojas bene aiškiausiai išreiškia savo, kaip vedantos išpažinėjo, poziciją. Pirminiuose šios sistemos šaltiniuose išdėstytas idėjas apie būties esmę Vydūnas pripažino kaip apreikštas tiesas, leidžiančias pajusti, jog „visa yra tiksliai tvarkyta“, bei padedančias „skaidriomis akimis žvelgti į gyvenimą“ (6, 1914, balandžio nr., p.8). Betarpiškiausia priklausomybė nuo tų idėjų jaučiama ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, rašant ir leidžiant pirmuosius filosofinius traktatus „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907), „Mirtis ir kas toliau“, „Likimo kilmė“, „Žmonijos kelias“ (1908), „Apsišvietimas“, „Gimdymo slėpiniai“ (1909).

 

Visose idealistinėse indų filosofijos sistemose viena iš svarbiausių problemų yra žmogaus išsivadavimas iš pasaulio reiškinių vergovės. Būties problema jose niekur nesprendžiama atsietai nuo žmogaus likimo. Anot visų laikų Indijos mąstytojų, amžinoji moralinė tvarka būdinga ne tik žmogaus ir visuomenės gyvenimui, bet ir visai kosminei būčiai, visatos vystymuisi. Žmogus esąs tos visatos labai prasminga dalis ir traktuojamas kaip materializme pasaulyje įkalinta dvasinė esybė, kurios uždavinys – savomis pastangomis pasiekti laisvę, t.y. įveikti prie pasaulio rišančią jėgą ir grįžti į grynosios dvasios būtį arba, kaip budistai vadina nirvaną. Žmogaus esybės įkalinimas pasaulyje vykstąs pagal karmos dėsnį, kurį galima traktuoti kaip visaapimantį kosminio ir individualaus likimo dėsnį. Pasaulis esąs tarsi išbandymų sfera, per kurią žmogui reikia pereiti tam, kad jis aiškiai suvoktų savo dvasinę esmę, išmokdamas ją skirti nuo pasireiškusios, arba tariamosios, būties.

 

Vydūniškoji būties bei žmogaus santykio su ja samprata beveik visiškai išsilaiko klasikinio vedantizmo rėmuose. Kaip ir vedantizmo atstovams, Vydūnui nekyla didesnių abejonių, jog esanti tik viena realybė – absoliuti dvasia. Pasaulis, kurio dalis yra ir žmogus, tėra tam tikra jos būsena, pasireiškimas ar netgi tariamybė, žaismas, iliuzija.

 

Apibūdindamas žmogų kaip „aukščiausią ir tobuliausią regimo pasaulio gyvį“, Vydūnas kartu pažymi, jog tasai „tobulumas nesiranda pavidale ir toje gyvybėje, neigi jo sąmonėje“, t.y. jog žmogaus esmės nėra jo materialioj prigimty. Toji esmė glūdinti dvasinėje būtyje: „Pilnai išmintingas žmogus žino esantį amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi“ (1, 55). Šiais žodžiais aiškiai nusakyta viena iš pagrindinių monistinėse vedantos kryptyse postuluojamų idėjų apie individualios sielos (atmano) ir dvasinės visumos absoliuto (brahmano) tapatumą. Vydūno įvardintoji Amžinoji Visatos Priežastis ir yra pati dvasinė būtis, absoliutas. Kiekviename Vydūno veikale pakartotinai pabrėžiama, jog iš tos būties, t.y. iš Amžinosios Visatos Priežasties viskas kyla, viskas joje būna ir vėl į ją sugrįžta. Kitaip tariant, dvasinis absoliutas ir tėra vienintelė tikroji realybė, pati savęs ir pasaulio priežastis. Pasaulį Vydūnas traktuoja kaip absoliuto pasireiškimą, jo tam tikrą būseną, kurią dažnai palygina su sapnu. Pasaulio reiškinių įvairovė esanti absoliuto dalis, kurią mūsų mąstytojas apibūdina kaip „sapnuotąją daugybę“. Advaita vedantoje ją atitiktų absoliuto žaismas, iliuzinis vaizdas. Apie iliuzinį to vaizdo pobūdį, tarsi sekdamas Šankara, kalba ir Vydūnas: „Išmintingajam viskas, kas pragaišta, ir visas pasaulis tėra tik vaizdas“ (1, 31-32). Tačiau lietuvių mąstytojas neina iki galo su advaitistais. Neatsisakydamas pačios reiškinių iliuziškumo idėjos, pasaulio vaizdo iliuziškumą, jis siūlo traktuoti kaip to pasaulio nepastovumo padarinį. Iliuzija – ne pats pasaulis, o jo pastovumas, nes pasaulis esąs „ne daiktingas, būvąs dalykas, bet vyksmas“ (1, 374), toks pat realus, kaip ir pas absoliutas, kurio pasireiškimas tas pasaulis yra.

 

virs_02a_bhagPasaulį suprasti kaip nuolat kintantį ir šia prasme kaip iliuzinį Vydūną galėjo skatinti ir budizmo ontologijos pagrindą sudaranti viso ko nepastovumo teorija, aiškinusi, jog nei pasaulio objektų, nei žmogaus, nei jo sąmonės, kaip tokių, iš tikro nesą, o esąs tik nepaliaujamas būsenų srautas, iš kurio susikurianti tiek objektų, tiek juos suvokiančios sąmonės regimybė. Šią nepaliaujamo srauto teoriją iki kraštutinumo išvystė vėlyvieji budistai mahajanistai, kaip ir advaitistai, tvirtinę pasaulį esant visiškai nerealų. Tačiau ir budistinis pasaulio nerealumo supratimas bei kintamybės absoliutinimas Vydūnui nebuvo priimtini. Kintamybės sąvoka, anot jo, taikytina tik materialaus pasaulio atžvilgiu. Čionai jis visiškai solidarizuojasi su įžymiuoju senovės graikų mąstytoju Heraklitu, aiškinusiu apie nuolatinį pasaulio objektų atsinaujinimą, vaizdingai tą atsinaujinimą palyginusį su upe, į kurią dėl jos nepaliaujamos tėkmės negalima įbristi du kartus (2,57). Vydūnui, kaip ir Heraklitui, keičiasi atsinaujina ne iliuziniai, o realūs materialaus pasaulio objektai. Tačiau yra ir tai, kas, lietuvių mąstytojo giliu įsitikinimu, nekinta, pastovu. Pastovu yra tai, kas tą kintamybę suvokia, kas iš jos susikuria pasaulį ir jo objektus. Tai – sąmonė, pasireiškianti įvairiais lygmenimis ir mastais. Prisimindamas pirmąjį savo filosofijos profesorių vokiečių imanentą V.Šupę ir, pasirėmęs „senųjų Indijos išminčių mokslu“, jam pritardamas, Vydūnas teigia viską esant sąmonės turiniu. Kokia toji sąmonė, toks esąs ir jos turinys. „Viskas, ką mūsų sąmonė suvokia, ką sąmonėje randame, kaip nors ir kur nors turi būti esama (…), – rašoma viename iš pagrindinių lietuvių mąstytojo filosofijos veikalų „Sąmonė“. – Šviesus žmogus aiškiai išmano, kad jo sąmonė yra tai, kas kaip nors esama padaro žinoma, ir tokiu būdu sau esama. Ir taip supranta, kad yra du dalyku, būtent sąmonė ir tatai kas kaip nors yra ir jos padaroma savo turiniu“ (1, 375). Panašiai aiškina ir neovedantistas Vivekananda: “ (…) pasaulis neegzistuoja, t.y. neegzistuoja nekintamai, amžinai, nepriklausomai nuo būdų jam suvokti. Tačiau negalima sakyti, kad jis visiškai neegzistuoja, nes mes jį matom, jaučiam, jame gyvenam, jį veikiam, jo dėka veikiam“ (10, 6). Sąmonė Vydūnui yra ne tik žmogiška, individuali, bet ir kosminė, visaapimanti, savo turiniu laikanti visą pasaulį. Ji, toji sąmonė, traktuojama kaip vienas iš svarbiausių absoliuto atributų.

 

virs_17a_sarangaTiek Vydūno, tiek induizmo reformatorių filosofijoje sąmonės ir pasaulio realumo pripažinimas nereiškia dualizmo, dviejų savarankiškų realybių pripažinimo. Vydūno aiškinimu, sąmonė ir jos pagalba patiriamas daiktingumas sudarą vieningą būtį, „įsirodo esą jos kraštutinumu du“ (1, 376). Kalbėdamas apie materialų pasaulį ir sąmonę, mąstytojas juos traktuoja ne kaip skirtingas realybes, o kaip skirtingus vieningos būties pasireiškimus, arba būvius. „Kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dvasia sustingimo būsenoje“ (1, 42), – sakoma traktate „Visumos sąranga“. Tačiau šis pasakymas nereiškia, kad Vydūnas laikosi materialistinės krypties panteizmo. Materija, kaipo tokia, mūsų mąstytojui nėra savarankiška bei tapati visaapimančiam dvasiniam abosliutui. Pasaulis yra absoliute tik kaip to absoliuto dalis, o ne kaip jo visybės variantas. Vydūnas iš tikro yra panteistas, tiktai ne materialistinės, o idealistinės krypties – panenteizmo atstovas. Esminis šios panteizmo krypties (t.y. panenteizmo) bruožas yra tas, kad ji gamtą, o su ja kartu ir žmogų, ištirpdo Dievuje, o ne Dievą ištirpdo gamtoje, kaip daro natūralistinės (t.y. materialistinės) krypties panteizmas. Vydūnui absoliutas yra ir pasaulyje, ir virš to pasaulio – neaprėpiamas ir amžinas, nebeturįs nei laiko, nei erdvės dimensijų (1, 37). Pirminės Vydūno panenteizmo ištakos – Upanišadose. Panenteistinės tendencijos kai kuriose iš jų (ypač ankstyvosiose, pvz., „Mundaka“) yra gana ryškios. Jas gal kiek suabsoliutindamas, įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) S.Radhakrišnanas rašė: „Upanišados tvirtina, kad pasaulis yra Dieve, bet jos niekada neteigė, kad pasaulis – tai Dievas. Dievas – tai žymiai daugiau, negu visata, kuri yra jo kūrinys. Jis tiek didesnis už ją ir yra tiek iškilęs anapus jos, kiek žmogaus asmenybė yra iškilusi virš kūno, kuris yra tik jos įrankis šiame gyvenime. Jos (upanišados – V.B.) atsisako ištirpdyti Dievą pasaulyje, tačiau iš to neseka, kad Dievas – išorinis kūrėjas, egzistuojąs atskirai nuo pasaulio. Dievas išreiškia save pasaulyje, o pasaulis yra jo gyvenimo išraiška (…). Dievas yra ir imanentinis, ir transcendentinis“ (9, 168-169). Toks apibūdinimas be jokių išlygų tinka ir vydūniškajai absoliuto ir pasaulio santykio sampratai.

 

Absoliutas Vydūno filosofijoje iš esmės yra traktuojamas kaip subjektas, o pasaulis – kaip objektas, tik ne kaip vienas šalia kito esantys, o kaip vieningos visumos momentai, tiesa, susieti griežtais subordinacijos ryšiais. Absoliutas – imanentinė pasaulio kilimo priežastis, o pasaulis – jo išorinis pasireiškimas, jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Nuolatinis pasaulio sąmonėjimas – evoliucija – reiškia absoliuto susivokimą, pasireiškimo daugeriopumu (reiškinių pasauliu) involiucijos – paneigimą, grįžimą į save patį, bet jau į suvoktą. Ši vydūniškoji involiucijos ir evoliucijos ciklų samprata yra itin artima „Bhagavadgytoje“ išdėstytai šių ciklų koncepcijai. Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę“ (2, 109).

 

virs_18a_slepiVydūno aiškinimu, evoliucijos procese labiausiai išryškėjanti žmogaus būties, ypač jo tobulėjimo, prasmė. Pasiektos evoliucijos pakopos yra ne kas kita, kaip skirtingu sąmoningumo ir nesą,omingumo santykiu pasižymintys realybės tarpsniai.

Kaip jau minėjome, Vydūno supratimu, materija sudaro poliarinę grynajai dvasiai būseną, bet nenustoja dvasingumo, iš kurio yra kilusi. Ji irgi sąmoninga, tik joje yra skirtingi to sąmoningumo lygiai, kurie prilygsta evoliucijos pakopoms. Kaip aiškinama traktatuose „Visumos sąranga“ ir „Slaptinga žmogaus didybė“, grubiausios, negyvosios, materijos – „fiziškos valstybės“ – prakriti sąmoningumas reiškiasi pasyvia egzistencija, paprasčiausiu buvimo, vydūniškai tariant, „esimu“, atomų judėjimu bei jų sugebėjimu sudaryti įvairias struktūras, fizinių jėgų veikimu. Subtilesne forma, aukštesniu sąmoningumu materija reiškiasi antrojoje – vitališkumo, gyvybės – pranos – sferoje, kurios esmę grynu pavidalu realizuoja augmenija. Dar aukštesnis sąmoningumas – trečiojoje sferoje – gyvuliškoje gamtoje, arba kamos sferoje, kur įvairiausių instinktų įsakmiai patenkinimo reikalaujančių geismų lygyje reiškiasi veiklusis, aktyvusis psichikos reiškinius gimdąs materijos pradas. Gyvuliškoje gamtoje sublyksi ir dar šviesesnio sąmoningumo pradai – rūšinė savimonė bei primityvaus protavimo apraiškos. Jos yra jau kitos, aukštesniosios, sferos atšvaitai. Tai – ketvirtoji materijos sfera – kama-manas, kurios esmę išreiškia protas, mąstymo galia. Į tą aukščiausią materijos pakopą yra pakilęs tik žmogus.

 

Anot Vydūno, tos keturios sferos kaip tik ir sudaro reiškinių pasaulį – gamtą. Žmogus į ją įeina kaip jos dalis, kaip aukščiausia būtybė. Tos gamtiškosios sferos nėra viena nuo kitos izoliuotos, o įeina viena į kitą – žemesnioji sudaro galimybę aukštesniąjai reikštis ir per tą aukštesniąją įgyja savo tikrąjį reikšmingumą. Augale mineralu, t.y. negyvąja „fiziškos valstybės“ medžiaga reiškiasi augmeniškumo pradas, gyvūne – mineralu ir augmeniu – psichiškasis gyvūniškumo pradas, žmoguje – visais trim pradais ir dar ketvirtu protingumu – žmoniškumas. Žmogus „esąs mineralas, augmuo, gyvis ir žmogus kartu“ (1, 389), – teigia Vydūnas, pasiremdamas legendiniam senovės egipto išminties Dievui Totui (graikų tapatintam su Olimpo dievų pasiuntiniu Hermiu) priskiriama mintimi.

 

virs_04a_likimoVydūno aiškinimu, tomis keturiomis sferomis užsibaigia tik materialus reiškinių pasaulis, gamta, bet ne visuma ir žmogus. Žmogus ir jo sukurta kultūra Vydūnui yra tokia sfera, kurios fenomenalumo jau nebeįmanoma paaiškinti, remiantis gamtos pasaulyje besireiškiančiais dėsningumais. Pats žmogaus fenomenas, jo kūrybinis potencialas verčiąs galvoti apie tai, kas yra aukščiau už gamtą, kas nebesutelpa į ją, kas pagaliau ją valdo, kas suteikia kryptį jos evoliucijai. Protu kaip aukščiausiąja materijos sfera, anot Vydūno, „dar nėra Visumos pagrindas pasiektas“. Vėlgi pasiremdamas senovės indų „išmintingųjų mokslu“, išdėstytu Upanišadose bei „Bhagavadgytoje“, mąstytojas teigia, jog už „keturių materijos sričių yra trys dvasinės, kurios ir sudaro visumos pagrindą“ (1, 34, 37). Tas tris dvasines sferas Vydūnas apibūdina kaip iš esmės jau nebeskaidomo absoliuto ipostazes, kuriomis nepasireiškęs absoliutas susiliečia su pasireiškusiuoju, į pasaulį išsiskaidžiusiuoju. Tai sferos, „iš kurių spindi pirmieji mažesni ar didesni (dvasiniai – V.B.) reiškiniai žmonėse“ (1, 34). Tas iš indiškųjų šaltinių perimtas ir sanskritiškais terminais Atma, Budhi, Manas įvardintas absoliuto ipostazes lietuvių mąstytojas charakterizuoja kaip „priežastines mūsų pasaulio galias, geriau sakant; principus“ (6, 1912, rugžjūčio nr., p. 15). Tų principų prasmė, Vydūno aiškinimu, toklia: Atma – dvasia, visagalybė; Budhi – šviesa, išmintis; Manas – manymas, meilė (1, 37). Tokią pat prasmę turinti ir krikščioniškoji Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė (2, 45). Atma, Vydūno aiškinimu, yra „visur ir visame esantis Dievas“, „Visatos pamatas“, tik patsai save tegalintis suvokti. Budhi yra Atmos susikurtoji veikimo jėga, josios kūrybos galia, ją supančioji šviesa. Atma ir Budhi kuria visatą ir veda ją evoliucijos keliu. Manas – Atmos savimonės bei aukojimosi ir meilės jėga, kurios reiškimosi sfera – žmonija. „Su žmonija ji veda visą Visumą aukštyn, atgal į savo pradžią“ (2, 46), t.y. „iš sapnuotosios daugybės į žnomąją vienybę“.

 

Postuluodamas grynosios dvasios sferų egzistavimą ir jų reiškimąsi žmoguje, kaip mikrokosmose, Vydūnas kartu stengiasi parodyti, jog tasai reiškimasis yra akivaizdžiai matomas, patvirtinamas pačios gyvenimo empirijos. Tiek atskirame žmoguje ir jo elgsenoje, tiek žmonijoje, kaip kosminės visumos dalyje bei jos kuriamoje kultūroje esama tokių apraiškų, kurių genezės šaknų, Vydūno manymu, tegalima ieškoti tik dvasios sferose. Viena iš pirmųjų ir būdingiausių dvasios sferų apraiškų žmoguje esąs savęs paties suvokimas, arba savimonė, kuri per visą žmogaus gyvenimą, visose aplinkybėse ir būsenose išlieka ta pati. Augdamas ir stiprėdamas, sendamas ir silpnėdamas, keičiasi kūnas, nevienodas būna sveikatos stovis, labai nepastovūs yra norai, geismai, aistros įvairiausios užplūsta mintys, bet žmogus visuomet išlieka tuo pačiu . Vydūno žodžiais tariant, žmoniškumo „branduolas yra žmogaus Aš. Tai visuomet tesiranda, kur yra žmoniškos dvasios – sielos. Tosios jis yra apraiška“ (2, 247). Tasai išreiškia ne tiktai žmogaus esmės pastovumą, tapatumą pačiai sau, kai reiškinių pasaulyje viskas kinta, bet ir integruoja visą žmogaus gyvenimą ir veiklą, yra jo asmenybės šerdis. Dvasingumas žmoguje reiškiasi ir jo išmintingumu, subtilia intuicija, dorumu, laisva valia, sąžine, meile, religiniais jausmais, mokėjimu nugalėti egoizmą, aukotis kitų labui, sugebėjimu jausti ir kurti gėrį ir grožį, siekti harmonijos ir tobulumo (2, 34-40). Visa, kas išreiškia žmogaus esmę, Vydūnas laiko iš absoliuto einančia metafizinio pobūdžio duotybe.

 

virs_08a_kasŽmoguje, kaip mikrokosmose, anot Vydūno, telpa visa visata: „Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse“ (2, 137). „Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje“ (1, 259). Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pakopa – per jį, jo savimonę, dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekiąs dvasinio šviesumo, žinąs kaip jo siekti ir įgaunąs galią jį pasiekti yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas – ir viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo V.Šupės mintimis, Vydūnas tvirtina: „Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu“ (1, 56).

 

Dvasingumo apraiškos vienaip ar kitaip pasirodančios žmogaus veikime, tik jos paprastai būna labai nestiprios, asmenybė ne visada suvokia jų tikrąją prasmę, nesugeba paaiškinti jų kilmės. Todėl dažnai žmoguje viršų būna paėmusi gamtiškoji dalis, kuri tikrumoje turėtų būti dvasinės jo esmės įrankis. Tokiu būdu žmogus tarsi yra tas laukas, kuriame ryškiausiai pasimato dvasinio ir materialaus pasaulio sintezė, substancijos vieningumas. Tai rodo žmogaus vietos ypatingumą visumos struktūroje. „Žmoguje susitinka dvi srovi, – teigia Vydūnas, – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi, viena gamtiška – materialinė, antroji dvasinė – sąmoninga, arba save žinanti“ (2, 34). Kūnu, gyvybe, jutimais, instinktais, geismais žmogus pakartoja materijos sferų – negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos – funkcijas, kurios yra būtinos jo egzistavimui. Gamtoje šios funkcijos vykdomos tarsi savaime pagal evoliucijos dėsnius, be sąmoningų mineralo, augalo ar gyvūno pastangų. Čia pagal absoliuto nustatytą tvarką „visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją“ (1, 462). Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t.y. jo dvasine evoliucija. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera.

 

Galutinis tobulėjimo tikslas – žmogaus išsivadavimas iš materijos varžtų, jo dvasinio prado susiliejimas su absoliutu. Indiškoji joga iš esmės yra praktinių metodų šiam tikslui pasiekti sistema. Tuos metodus pripažino visos idealistinės indų filosofijos sistemos. Vydūnas jais taip pat naudojosi, tačiau nesistengė jų detaliai išaiškinti ir beatodairiškai rekomenduoti. Savo tautiečius jis orientavo ne tiek į šį galutinį tikslą, nors visoje kūrybos potekstėje tokia orientacija yra), kiek į tokį gyvenimo būdą, kuris sąlygotų jų dvasinį šviesėjimą, lengvintų ir taurintų žemiškąjį jų kelią, tarsi savaime prie šio tikslo žmogų priartinantį. Mūsų mąstytojas buvo už aktyvų asmenybės dalyvavimą gyvenime, pats rodė tokio aktyvumo pavyzdį, energingai darbuodamasis lietuviškosios kultūros baruose. Ir savo filosofiniuose aiškinimuose jis akcentavo tuos jogos sistemos momentus, kuriuose individualus žmogaus tobulėjimas derintųsi su jo aktyviomis visuomeninėmis pozicijomis. Šiuo atžvilgiu daug pamokančio jis, kaip ir induizmo reformatoriai, rado „Bhagavadgytoje“. Ją remdamasis, Vydūnas savo tautiečiams siūlė tokius kiekvienam žmogui prieinamus individualaus tobulėjimo kelius: nesavanaudišką veikimą, meilės ir nuolatinio pasišventimo dvasinei visa ko pradžiai, žinojimo, savo prigimties taurinimo bei harmonizavimo.

 

 

Literatūra

 

1. Vydūnas. Raštai. V., 1990. T.1..
2. Vydūnas. Raštai. V., 1991. T.2.
3. Vydūnas. Raštai. V., 1992. T.3.
4. Vydūnas. Raštai. V., 1994. T.4.

5. Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga: žvilgsniai į mano kūrimą // Žemaičiai: Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija. Kaunas, 1938.
6. Jaunimas: Mėnesinis laikraštis, skiriamas jauniesiems. Tilžė, 1911-1914.
7. Darbymetis: Laikraštis tautos dvasiai tvirtinti. Tilžė, 1921-1925. Nr.1-9.
8. Džiavečka E. Vydūno pasaulio struktūros koncepcija // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A. V., 1970. T.1(32).
9. Radhakrišnan S. Indijskaja filosofija. Maskva. 1956. T.1 (rusų k.).
10. Vivekananda. Džnana-joga. Ryga. 1935 (rusų k.).

 

 

Pranešimas skaitytas mokslinėje konferencijoje
„Į sveiką gyvenseną ir skaisčią būtį Vydūno keliu“,
Klaipėdos universitetas 2000 m. kovo 17 d.

Įžymūs žmonės apie Vydūną

 

port_002aVYDŪNO asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakan-kamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška.

Vincas Mykolaitis-Putinas

 

[…] VYDŪNAS daugiau nukreipia žvilgsnį vidun, prašo nurimti mūsų dvasią, įsiklausyti į vidinį žmogaus balsą, eiti ten, kur veda ne protas, ne aistros, bet širdis – toji maža liepsnelė, tartum žvakutė uždegta prie amžinai žėruojančio didžiojo slėpinio ugnies ir trokštanti per amžius jon sugrįžti.

Rimvydas Šilbajoris

 

Tačiau tik su savo tauta sutapęs, jos moraliniame brendime dalyvaująs individas gali būti ir visos žmonijos žmoniškėjimo dalis. Vydūnas švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums „sau žmogaus“, sąmoningos individualybės, sąvoką.

Vytautas Kavolis

 

VYDŪNAS yra minties ir kūrybos atsiskyrėlis, nors beveik visą gyvenimą nuolat dirbo visuomeninį ir draugijinį darbą. Tik tas atsiskyrimas nėra bėgimas nuo minios, bet pasikėlimas virš jos ir kvietimas į tas aukštumas prikopti visiems, kurie sau ir tautai trokšta šviesos ir žinojimo.

Antanas Vaičiulaitis

 

VYDŪNO filosofija yra be galo kilni, žmonijos meile, taika ir lietuvišku ramumu kvėpuojanti, ir ji tikrai yra lietuvių dvasios iždavinys.

Julijonas Lindė-Dobilas

 

VYDŪNAS kūrė darnią svarbiausių būties vertybių sistemą, su dideliu įkvėpimu ją poetizavo, ieškojo emocionalių formų šiam minties veiksmui išreikšti.

Jonas Lankutis

 

VYDŪNO mintis skriejo aukštai ir buvo labai šviesi. Ji matė žmoniją ir matė tautas. Ir matė vieną tautą, kuri buvo Vydūno tauta ir kuri buvo jo rūpestis. Jo gyvenimo rūpestis buvo, kad tauta būtų kilni ir dorovinga.

Vytautas Landsbergis

 

XX amžius yra lemiamas amžius visai Lietuvai. Per jį sprendėsi – užsimerks dangus virš jos visiems laikams, ar dar ne. neužsimerkė. Tai ir dėl to, kad visą tą laiką mus lydėjo Vydūnas – ir okupacijoj, ir po jos, iki įsikūnijimo mūsų dienų kristalu – laisve mums garantavusiais Antakalnio kapinėse gulinčiais beginkliais tankų sumaigytais kūnais.

Romualdas Ozolas

 

Šių eilučių autorius įsitikinęs, kad lig šiol niekas taip giliamintiškai neišanalizavo vokiškumo esmės įvairiais laikotarpiais, niekas nedavė tokios aiškios baltų tautų, ypač prūsų ir lietuvių, charakteristikos, kaip tai sugebėjo padaryti šviesi Vydūno asmenybė vokiškai parašytame veikale „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“.

Viktoras Falkenkahnas

 

Mums šiandien verta ir prisiminti, ir dar geriau suvokti, jog didis Mažosios Lietuvos sūnus buvo ir vėl perėjo kaip didis visos Lietuvos mokytojas. Geriausia pamoka būtų jo gyvenimas ir darbai; jie rodyte rodė, kad meilė ir santaika yra galų gale stipresnės už neapykantą ir prievartą.

 

Vydūno dvasia, ne visuomet atpažinta ir jo vardu pavadinta, jau buvo grįžusi Lietuvon, kai nušvietė mūsų laikų atgimimą ir atgaunamą „sau žmonių“ nepriklausomybę.

 

Taikos ir santarvės tikslas telydi mūsų darbus kaip Vydūno dvasia, kurią atpažįstame ir dar geriau norime pažinti, nes joje – Lietuvos būdas ir gražus žmoniškas turinys.

 

Vytautas Landsbergis

Vydūno gyvenimas

VYDŪNAS PATSAI APIE SAVO AMŽIŲ IR DARBĄ

 

vidunas_02aGimęs esu 1868 m. kovo mėn. 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrity, netoli Žemaitijos ribos, augęs Pilkalnės apskrity. Tėvas buvo Berlyne mokslą gavęs pagonių misijai, bet, jo plaučiams pradėjus kraujuoti, neiškeliavęs. Išgijęs, jis kurį laiką kunigavo Žemaitijoj, bet Rusams lietuvius tuomet labai spaudžiant, grįžo Prūsų Lietuvon, kur dirbo misijos naudai lietuviuose ir mokytojavo. Tėvas man ir teikė pirmąjį mokslą. Anksti prasidėjo net graikų ir latynų kalbomis.

 

Tolimesnįjį mokslą ėjau liaudies mokyklų mokytojams priruošti preparandijoj ir seminarijoj, ir kelis metus esu mokytojavęs ir sau studijavęs universituose: Greifswalde, Hallej, Leipzige ir, pagaliau, Berlyne. Iš pradžios čia vyriausieji dalykai buvo man fransų ir anglų kalbos, kurios man reikėjo mokytojaujant. Bet vyriausiai studijavau filosofijos istoriją ir tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją. Be to, dar studijavau sociologiją ir sanskrito kalbą ir sekiau dar tūlas kitas man reikalingas mokslo šakas. Tuo tarpu buvau ir išlaikęs Karaliaučiuje kvotimus, kad galėjau vidurinėse mokyklose mokytojaut ir rektoriu būti tokioms mokykloms, kuriose mokinomi dvi svetimi kalbi.

 

Gyvenu Tilžėj, kur ir beveik 20 metų vidur. bernukų 9 klasių mokykloj mokinau. Iš viso dabar Tilžėj esu kone 30 metų. Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš pradžios nežinojau, kaip tai pradėjus. Ir tiktai, progai pasitaikius, prisipažinau lietuvis esąs. Bet rašinėjau, kaip iš mažų dienų jau darydavau, poemėles ir apysakėles vokiečių kalba. Nemačiau kelio, kaip sudarkytą prigimtą kalbą gerint galėčiau. Ir tik iš lengvo, Tilžėj susiėjęs su kitais lietuviais, pradrįsau ir lietuviškai rašyti. Buvo tai mažmožiai. Pirmasis didesnis veikalas, nors ir mažas gana, buvo ,,Pasiilgimas Veldėtojo“, vaidinimui skirtas dalykas. Parašiau jį 1898 m. ir dažnai jį vaidinome. Čia rodoma, kaip tauta pasiilgsta didžiojo poeto ir kaip jis, dainų ir pasakų vadinamas, parvyksta tėvynei. Lig šol tas veikalėlis dar nėra išspausdintas. 1899 m. parašiau komedijėlę ,,Numanė“, 1900 m. ,,Jonuką“ (kurs kiek taisytas 1920 m. antrą kartą iš spaudos išėjo), tais pačiais metais parašiau ,,Probočių šešėlius“, kurie kiek taisyti išėjo į žmones 1908 m. 1902 m. parašiau ,,Ruomuvą“, tai antroji dalis ,,Amžinos ugnies“, kuriai pirmą ir trečią tik pabrėžiau. Trečiąją dalį parašiau 1908, pirmąją 1909 m. Visas veikalas su tyčia dar parašyta mystiško turinio pradžia ir pabaiga išspausdintas 1912 m. Tuo tarpu buvau dar tūlus mažus veikalėlius surašęs, būtent, ,,Tėviškę“ (1902 m.) ,,Birutininkus“ (1904 m.)i ,,Kur prots“ (1907 m.) ir tt. Tūli jų spaudoj dar nepasirodę.

 

Toliau parašiau dar kelis veikalus, būtent, 1910 m. ,,Mūsų laimėjimą“, ir ,,Lietuvos pasakėlę“, 1912 m. ,,Sigutę“. 1913 m. ,,Raganą“, 1914 m. ,,Jūrų varpus“, kurie kiek taisyti yra išspausdinti 1920 m. 1919 m. sumaniau veikalą ,,Vergai ir dykiai“. Jis ir tais metais yra išspausdintas. 1920 m. išėjo ,,Žvaigždžių takais“ 3 v. dramos veikalas. Be to, rašiau ir visokius raštus filosofijos turinio, kiek paimtas teosofų manymo ir senovės bei rytų tautų filosofavimo. Iš jų gal minėtini: ,,Visatos saranga“, ,,Slaptinga žmogaus didybė“, ,,Mirtis ir kas toliau“, ,,Žmonijos kelias“, ,,Mūsų uždavinys“, ,,Likimo kilmė“, ,,Gimdymo slepiniai“, ,,Tautos gyvata“ ir ,,Sąmonė“. Nuo 1911 – 1914 m. leidau ,,Jaunimą“, mėnesinį laikraštį, ir 1915 m. 3 seginius vardu ,,Naujovė“. Čia spausdinau visokius filosofinius rašinius ir tūlas apysakėles bei savo nuomones apie lietuvių ir kitų žmonių gyvenimą. Dažnai sakiau lietuviams ir kalbas. Pirma aiškindavau visokius.tautinius, toliau tad beveik vien doros ir tikybos klausimus.

 

Pirm tūlų metų atsisakęs nuo mokytojavimo, priėmiau 1917 m. siūlomąją man docento vietą Berlyno universito oriento kalbų seminarijoj išguldyt lietuvių kalbai ir tautybei. Apleidau tą vietą 1919 m. ir nebegrįžau. Susikaupė tam visokios priežastys. Nebuvau tekęs savo knygos ,,Vadovas lietuvių kalbai pramokti“. Reikėjo taisyti kitą aniems tikslams daugiau tinkamą, kuri tada ir išėjo 1919 m. pabaigoj antgalviu: ,,Einführung in die litauische Sprache“. Be to, gyvenimas ir darbas Berlyne mane ir labai gaišino mano rašytojo planuose. O čia kaip tik matau savo amžiaus tikslą. Savo raštuose vartuoju rašybą, kuri nori būti grynai lietuviška, vengdama lenkų ir kitų slavų ypatybių. Seku idėjas dr. Jono Basanavičiaus ir prof. kun. K. Jauniaus. Pagaliau, mane labai dar prašė miniau pasilikti prie savo rašybos docentas R. Bytautas. Jo patarimams paklusdamas, 1912 m, ir vėliau kiek dar taisiau savo rašybą. Be abejojimo, ji nėra dar tobula, bet neturi lenkų ir kitų tautų rašybos žymių, kaip dažniau vartojamoji. O, tur būt, netruks per ilgai, kad lietuvių dauguma ir išmanys, jog dar svarbiau, negu politikinė, yra dvasios gyvenimo nepriklausomybė. Be to, ta, iš kitų nelietuvių skolintoji, rašyba labai apsunkina skaitymą bei rašymą ir jų išmokymą. O, kaip žinoma, mano raštai visur ir nemokslo lietuvių skaitomi.

 

Padėtoji čia fotografija rodo mane turint 50 metų be vienos dienos.

 

Lietuvos albumas. – Kaunas. 1921, p. 425–427. [2 leidimas: Vilnius, Sietynas, 1990]

Vydūnas ir chorinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje bei Klaipėdos krašte

 

VYDŪNAS IR CHORINIS SĄJŪDIS MAŽOJOJE LIETUVOJE BEI KLAIPĖDOS KRAŠTE

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

XIX a. pabaigoje, kylant dalies lietuviškosios visuomenes nutautėjimo pavojui, Vydūnas, pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vokiškajai įtakai, matė ir lietuviškų kultūrinės-meninės krypties draugijų kūrimesi. Visuotinis lietuvių chorų sąjūdis Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje tiesiogiai susijęs su Vydūnu, neatskiriamas nuo jo veiklos ir darbų. Kultūrinė–muzikinė–praktinė Vydūno veikla glaudžiausiai dera su visa jo darbų visuma, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali atrodyti, o kai kam ir atrodė, esanti ne ypač reikšminga, nepakankamai profesionali, tačiau iš tikrųjų ji yra itin svarbi Vydūno fenomeno visumos dalis.

 

Skelbdamas šviesaus, džiugaus, gyvo tautos žmogaus idėją, Vydūnas ją siekė įgyvendinti per lietuvišką dainą, giesmę, muziką, matydamas jose kultūros, kaip žmogiškumo prado, ugdymo galimybę, pabrėždamas, kad muzika padeda nugalėti savyje ,,daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo“.

 

VydūnasSavo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus Vydūnas įkūnijo konkrečia menine–muzikine veikla, 1895 m. įkūręs Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Ištisus 40 metų gyvavusi giedotojų draugija, vadovaujama Vydūno, yra unikalus, nepaprastos svarbos reiškinys, ne tik budinęs lietuvininkų tautinę sąmonę, bet ir davęs kryptį lietuviškajam kultūriniam veikimui tame krašte.

 

Muzikinis darbas ir vadovavimas chorui Vydūnui nebuvo savitikslis dalykas, o vienas iš būdų siekti ,,aukštesnių tikslų“, realizuoti savo ,,dvasinės raiškos programą“ (V. Bagdonavičiaus terminas).

Pirmą kartą lietuviškos dainos Prūsų Lietuvoje suskambėjo Vydūno dėka, jo vadovaujamo ,,Birutės“ vyrų choro, turėjusio 12–14 dainininkų, šventėse 1896–1897 metais.

 

Tilžės giedotojų draugija, apie trejetą metų giedojusi bažnyčioje, nuo 1898 m. taip pat imasi tautiško repertuaro. Jau nuo pirmųjų visiškai savarankiškos veiklos metų (1899-jų – iki tol jie dalyvaudavo tik „Birutės“ šventėse), Vydūnas ir jo giedotojai dirbo labai intensyviai, nuosekliai, nusistatę savo veiklos pobūdi ir kryptį, kuri buvo suformuluota 1899 m. lapkričio 12 d. priimtuose, o 1907 m. pataisytuose, draugijos įstatuose, užsibrėžiant giesmėmis, dainomis, vaidinimais lietuvių tautą žadinti, jos kilmę į garbę kelti, pasižadant reguliariai per metus rengti po dvi dideles šventes Tilžėje ir dar daugiau mažesnių vakarų ne tik Tilžėje, bet ir kitur Lietuvoje. Šio savo nusistatymo giedotojai ištikimai laikėsi. Jau 1990 m. jie surengė 7, o 1901 m. – 11 švenčių ir vakarų. Tad netrukus draugija tapo lietuvių kultūrinio judėjimo Mažojoje Lietuvoje širdimi, chorinio sąjūdžio pradininke ir tradicijų, kurias XX a. pradžioje perėmė ir tęsė beveik visos krašto giedotojų draugijos, kūrėja.

 

Viena iš šių tradicijų – tai didelių, dažniausia Tilžės Jokubinės sode ir salėje vykusių vasaros ir žiemos švenčių rengimas, su savita, Vydūno sukurta, struktūra. Paprastai šventės būdavo dviejų dalių – I-ji muzikinė, II-ji – vaidinimas.

 

AfišaSvarbiausią programos dalį sudarydavo choro dainos, kur nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių. Beje, giedotojų draugijoje dainavo ne tik Tilžės, bet ir aplinkinių vietovių – Ragainės, Rūkų, Katyčių ir kt. vietovių gyventojai. Didžiausia Vydūno padėjėja buvo jo bičiulė, puiki dainininkė Marta Raišukytė, taip pat Enzys Jagomastas, Ema, Berta, Marta Zauniūtės, Ašmutaitis, Kiošis ir kt. Per vieną šventę giedotojai atlikdavo po 12–16 dainų ir giesmių. Dainų žodžiai būdavo atspausdinami lietuviškai, vokiškai ir išplatinami klausytojams.

 

Didžiosiose šventėse būtinai skambėdavo įvairių sudėčių, dažniausiai pučiamųjų, instrumentų orkestro muzika. Grodavo Tilžės vokiečių kariškas orkestras (40 muzikantų). Orkestrai, neturint savo lietuviškos instrumentinės muzikos, grodavo vakarų, dažniausiai vokiečių kompozitorių kūrinius. Per 1900 m. vasario 11 šventę Tilžėje, pėstininkų pulko orkestras atliko K. M. Vėberio operos ,,Oberonas“ uvertiūrą, Fantaziją iš F. Guno operos ,,Faustas“, F. Mendelsono ,,Vestuvių maršą“ iš ,,Vasaros nakties sapno“ ir kt. Ši orkestrinės muzikos plėtojimo tradicija vėliau ypač prigijo ir įsitvirtino Klaipėdos krašto draugijų renginiuose, pasirodant ne tik įvairių miestelių kariniams, Šaulių pučiamųjų orkestrams, bet ir Klaipėdos Konservatorijos simfoniniam, o 1938 m. dainų šventėje – ir Kauno Radiofono simfoniniams orkestrams. Kartais šventėse grodavo instrumentiniai ansambliai, dainuodavo solistai, pritaikant muziką klavyrui.

 

Savita švenčių dalis –,,laigymai“– buvo mergaičių rateliai su dainomis.

Vydūnas aiškino, kad kūno lavinimas, sportavimas taip pat turi tarnauti dvasiniam tobulėjimui, kad šokant, sportuojant ,,reikia pasistengti (…) apreikšti daugiau vidaus, dvasios – sielos gyvumo“, ,,ne tik šokti, kiek laigyti įvairiais judesiais apreiškiant pilnesnįjį vidaus gyvenimą“.

AfišaŠventės pabaigoje, po dramatiško vaidinimo, dažniausiai Vydūno veikalo, įvykdavo draugiškas ,,pasilinksminojimas“.

Didžiosiose šventėse būdavo sakomos kalbos, skaitomos paskaitos.

 

Vydūnas pradėjo ir įtvirtino dar vieną lietuviškos muzikinės kultūros plėtotei labai naudingą, vėliau plačiai visų krašto chorų taikytą, tradiciją – koncertines išvykas į kitas vietoves. Tilžės Giedotojai su lietuviška daina, vaidinimais ne kartą lankėsi Gumbinėje, Ragainėje, Šilutėje, Klaipėdoje, Smalininkuose, Lauksargiuose, Rūkuose, Piktupėnuose, Žibuose, Rusnėje, Pagėgiuose, Panemunėje, jau nekalbant apie Rambyną, o taip pat Palangoje, Kaune ir kitur. Beje, pačią pirmąją savo išvyką giedotojai surengė 1901 m. rugpjūčio 4 d. į Kaukėnus.

Įgiję didelį autoritetą, vertinami, mylimi ir mėgstami Tilžės giedotojai visur buvo nekantriai laukiami, sutraukdavo daugybę žiūrovų (nuo 400 iki 1000), o 1907 m. Tilžės vasaros šventėje minimas 3000 žiūrovų skaičius. Net vokiečiai pripažino Vydūno chorą ir jau nuo 1901 m. ėmė kviestis į savo šventes lietuviškai padainuoti.

 

Tilžės giedotojų draugija nebuvo paprastas choras, o bendraminčių, dvasiškai artimų, Vydūno idėjas pripažįstančių ir jų vienijamų, žmonių bendrija. Matyt, iš dalies čia ir slypi draugijos ilgaamžiškumo paslaptis. Giedotojai pritarė vadovo mintims, ,,kad dainininkas ar vaidintojas turi būti teisingas, švarios sąžinės, kilnaus elgesio, jokiu būdu negali savęs svaiginti alkoholiu, teršti tabaku“ (Mikalauskas).

Intensyvi, reguliari, meniškai pakankamai brandi Tilžės giedotojų draugijos veikla truko iki Pirmojo pasaulinio karo. Tarpukario laikotarpiu įsigalėjus revanšizmo ideologijai, Vydūnas ir jo giedotojai likę vienintele lietuviškumo salele vokiečių krašte tokios visapusiškos, reguliarios kultūrinės veiklos, kaip iki karo, jau nebegalėjo išvystyti. Nors trukdoma, žeminama, skriaudžiama, išblaškyta ir sumažėjusi, draugija vis dėlto atkakliai tęsė savo darbą, kantriai, taikiai bandė dainomis, giesmėmis, vaidinimais, priešintis naujai germanizacijai, atsidėjusi repetavo, atnaujino ir praplėtė savo repertuarą, kuriame pasirodė ir M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, T. Brazio, S. Šimkaus ir kitų lietuvių kompozitorių dainos, be to, kiek išgalėdami koncertavo namie ir kitur.

 

Giedotojams buvo trukdoma įvairiais būdais; vis sunkiau darėsi gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti vokiečių himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą.

 

Nelengva giedotojų draugijos egzistencija tapo nebepakeliama, kai vokiečių valdžia Prūsų Lietuvoje apskritai uždraudė lietuviškų organizacijų veiklą ir dėl to 1935 m. vasario 24 d. šis ištvermingas ir taurus kolektyvas, sulaukęs savo gyvavimo 40-mečio, liovėsi egzistavęs.

 

Tačiau Vydūno pasėtas grūdas lietuviškos muzikinės kultūros baruose gražiai sudygo. Jo dėka ,,lietuviška daina ir lietuviška kultūra“, kaip rašė A. Mikulskis, ,,ėmė spinduliuoti visam pajūrio kraštui“.

 

AfišaPačioje XX a. pradžioje Tilžės giedotojų pavyzdžiu, visame krašte ima kurtis lietuviškos jaunimo organizacijos, taip pat pasiryžusios chorinio meno pagalba kelti ir ugdyti tautinę kultūrą. Iki 1912 m. vidurio įvairiose Mažosios Lietuvos vietose susibūrė net 18 draugijų: Pagėgiuose ,,Rūta“, Lauksargiuose ,,Žiedas“, Rūkuose ,,Ąžuolas“, Paskalviuose ,,Aušra“, Natkiškiuose ,,Varpa“, Katyčiuose ,,Vainikas“, Vanaguose ,,Eglė“ ir t. t. Tais pačiais metais visos jos susibūrė į jaunųjų draugijų ,,Santarą“, kurios centras 1919 m. iš Tilžės persikėlė i Klaipėdą. Steigiamasis suvažiavimas, įvykęs 1912 m. spalio 6 d. ,,Santaros“ valdybos pirmininku išrinko Vydūną. Vydūnas skatino, ragino kurtis vis naujas giedotojų draugijas, stimuliavo ir stebėjo jų veiklą, padėdavo ne tik patarimais, bet ir konkrečiai. Štai Tilžės giedotojų draugijos narių J. Jonušaičio ir J. Joniškio pastangomis 1912 m, gegužės 19 d. įkurtos Rūkų ,,Ąžuolo“ draugijos choro dainininkai važinėdavo į Tilžę ir ten mokėsi, repetavo kartu su Vydūno choru.

 

Suprasdamas didžiulę lietuviškų draugijų darbo svarbą, Vydūnas ,,Jaunime“, ,,Darbymetyje“, kituose leidiniuose, susitikimuose nuolat aiškindavo, kaip ir kokius reikėtų rengti vakarus, šventes, kokiu būdu patraukti žmones, artinti juos prie aukštesnės dvasinės kultūros; jis ne tik skaitydavo paskaitas, sakydavo kalbas, bet ir repetuodavo su draugijų vaidintojais, dainininkais, diriguodavo jų chorams.

 

Visur rodydamas pavyzdį, važinėdamas po kraštą, Vydūnas ir Tilžės giedotojai būrė lietuviškas draugijas vieną prie kitos, ugdydami ir puoselėdami dar vieną draugijų bendrų švenčių rengimo tradiciją, vėliau išaugusią į kelias viso Klaipėdos krašto dainų šventes. Tokių jungtinių švenčių, kurios vykdavo įvairiose krašto vietovėse, siela, spinduliuojanti pakilią, tikrai dvasingą atmosferą buvo Vydūnas.

 

Vienas paskutiniųjų Tilžės giedotojų draugijos koncertų 1933 m.spalio 29 d. įvyko Klaipėdos Šaulių salėje kartu su Klaipėdos ,,Aidos“ choru. Tilžiškiai padainavo net 9 lietuviškas dainas, o jungtinis choras Vydūnui diriguojant atliko ,,Pranašai didis“, ,,Amžius po amžių“, ,,O kaip augtų“. Tai simboliška, nes būtent Klaipėdos ,,Aidos“ chorą galima laikyti tiesioginiu Vydūno konkrečių muzikinių siekių ir idėjų paveldėtoju, stropiausiu ir entuziastingiausiu Tilžės giedotojų draugijos tradicijų tęsėju.

 

Dažniausiai Mažosios Lietuvos chorai susitikdavo tradicinių švenčių (Joninių) metu legendomis apipintame, Vydūno numylėtame Rambyno kalne, kur suplaukdavo, suvažiuodavo dainininkai ir žiūrovai iš abiejų Nemuno pusių, taip pat ir Didžiosios Lietuvos, dažniausiai – iš Kauno, Tauragės. Iki pat 1933 m. visada atvykdavo ir Vydūnas su savo choru. Be jo šventės Rambyne buvo neįsivaizduojamos. Vydūnas buvo nepaprastai laukiamas, trokšdama paties jo pasirodymo, įkvėpto žodžio, dirigavimo, nes sugebėdavo savo vidine šviesa apgaubti susirinkusius, kilstelėti kiekvieno dvasią, uždegti pasiryžimu tobulėti, dirbti tautos labui.

 

Pagal vydūnišką tradiciją, šventės pabaigoje Rambyne suskambėdavo galingas jungtinis visų dalyvių choras. Vydūnas jam diriguodavo su polėkiu, įsijautimu, išraiškingais, plastiškais mostais ir, kaip rašė J. Strolia, ,,ilga lazda elastiškais judesiais parodydamas dainos slinktį ir jos išraišką“. ,,Diriguodavo jis ne tik rankomis, bet ir veido išraiška, kuriame atsispindėdavo visas atliekamos dainos turinys: džiaugsmas, liūdesys, skausmas ir nusivylimas. Jam diriguojant lengva buvo dainuoti“,– prisimena ,,Aidos“ choro dainininkė Ona Zemturytė.

 

Vydūnas aktyviai bendradarbiavo ir su Klaipėdos ,,Aukuro“ draugija, įkurta 1922 m. sausio 25 d., ne tik skaitydamas paskaitas šios draugijos renginiuose, bet domėdamasis ir praktiniais patarimais padėdamas prie draugijos veikusiam St. Sodeikos vadovaujamam ,,Vaidilutės“ chorui.

 

Vydūnas labai jaudinosi, kad ne visos susikūrusios giedotojų draugijos gausios, patvarios, ne visos reguliariai dirba, kad ne viena stokoja profesinio, meninio lygio. Norėdamas padėti chorvedžiams pasiekti meniškesnių rezultatų, įtaigesnio choro skambėjimo, subtilesnio dainų interpretavimo, jis ne kartą yra davęs specifinių, praktinių patarimų, nurodydamas, kad chorvedžiai turi kiek galėdami rūpintis ,,giedotojų tarsena“, gražiu vokalo skambesiu, aiškino, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimo choro tembro. ,,Žodyje chorvedžiams“ (,,Giesmių mišriam chorui įvade“, 1932 m.) rašė: ,,Reikalinga rūpinties, kad sopranas ir altas giedotų sklandančiu, o ne virpančiu balsu. Toks jis chorui nėra tinkamas. Būtinai reikia vengti plerškimo. Taipgi netinka (…) chorui suokimas nuo vieno balso į kitą. Pagaliau minėtina ir tai, kad žodžiai nebūtų atkertami viens kito, bet su-darytų sklandančią eilę“.

Šia prasme Vydūnas buvo muzikas pedagogas praktikas, dainavimo, giedojimo mokyme įžvelgęs ne tik estetinio dvasinio jaunimo ugdymo galimybę, bet ir teisingos gimtosios lietuvių kalbos, gražios tarties atramą. Jis sakė: ,,Tik dainuojant ir giedant pasirodo tikrai, ar garsai gražūs, ar ne… “ Beje, padaro ir gan griežtą išvadą: ,,Kas nemoka giedoti – dainuoti, neturėtų būti laikomi pilnu Didžiosios mokyklos mokiniu“ (,,Darbymetis“, 1921 m. Nr. 3).

 

Labai svarbi, vydūniškąją visumą papildanti, dar mažai tyrinėta sritis – Vydūno muzikinė kūryba, chorinio repertuaro giedotojų draugijoms formavimas.

 

AfišaTiek Tilžės giedotojų draugijai, tiek kitiems XX a. pradžioje sparčiai Mažojoje Lietuvoje besikuriantiems chorams, nepaprastai stigo tautiškų, patriotinių, lietuviškų dainų. Be V. Kudirkos harmonizacijų jie neturėjo ką dainuoti. Užpildyti šią spragą ėmėsi Vydūnas. Primygtinai jo raginami Tilžėje gyvenę muzikai, mokytojai pradėjo komponuoti lietuviškas dainas. Ypač daug jų per keletą metų sukūrė Vydūno brolis, muzikas-profesionalas, studijavęs Berlyno muzikos akademijoje, Albertas Storosta. Deja, talentas plačiau negalėjo išsiskleisti, nes labai jaunas, 1905 m., mirė. A. Storostos dainos (daugiausia keturbalsės, mišriam chorui) Mažosios Lietuvos giedotojų draugijų tarpe buvo labai mėgstamos ir populiarios. Nė viena šventė neapsieidavo be jo dainų –,,Lietuva brangi šalelė“, ,,Saulelei leidant“, ,,Vai kilau“, ,,Gilanda“, ,,Tai ženkime artyn“ ir kitų. A. Storosta rašė muziką Vydūno dramorns – ,,Atbudimas“, ,,Pasiilgimas Veldėtojo“, ,,Išvaduotojas“, kuriose yra po keletą įspūdingų chorų.

 

Ne mažiau populiarios amžiaus pradžioje buvo ir Tilžės mokytojų seminarijos muzikos mokytojo, artimo Vydūno bičiulio Karlo Janzo originalios ir harmonizuotos dainos bei giesmės: ,,Amžius po amžių“, ,,O, tie žmonės“, ,,Anoj pusėj ažero“ ir kt.

Giedotojų repertuarą taip pat svariai papildė Tilžės vokiečių choro vadovo, kuriame yra dainavęs ir Vydūnas, didelio lietuvių bičiulio, dažno lietuviškų švenčių ir vakarų svečio Vilhelmo Volfo dainos: ,,Oi eisiu, eisiu“, ,,Tai išdainavau visas daineles“, ,,Saulužė užteka“, ,,Tetuži mano“, ,,Tėvynės balsas“ ir kt.

 

Tačiau daugiausia šioje srityje dirbo pats Vydūnas. Jis rinko lietuvių liaudies dainas ir giesmes, jas harmonizavo, kūrė originalias, perkomponuodavo kitų autorių giesmes. Vydūnas gerai pažino lietuvių muzikinį folklorą, specialiai į jį gilinosi, studijavo liaudies dainų rinkinius, išspausdintus Prūsijoje nuo pat M. Mažvydo laikų. Ypač domėjosi ir naudojosi Antano Juškos ir Christiano Barčo rinkiniais. Pats yra parašęs ne vieną straipsnį, studiją lietuvių liaudies dainų klausimais. – ,,Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas“, ,,Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje“ ir kt. Knygoje ,,Septyni šimtai metų (. . .)“ taip pat gvildeno šią temą.

Daugumą savo dainų Vydūnas sukūrė remdamasis lietuvių liaudies melodijoms, joms būdingomis intonacijomis, pats nurodydamas, kad dainose mėgino ,,lietuvišku ritmu, kaip jis žmonių gaidose randamas, pasinaudoti“. (,,Lietuvos varpeliai“, 1909 m. Tilžė).

 

AfišaHarmonizuodamas lietuviškas dainas Vydūnas norėjo suteikti joms daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai ,,sukultūrinti“ –jų harmoniją ir struktūrą artinant prie akademinės muzikos tradicijų, tuo padarant dainas priimtinesnėmis daugumai. Vydūnas tai paaiškino, sakydamas, kad dainas turėtų mėgti visi, kad jos ,,turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo, ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą“.

 

Nors ir mokęsis muzikos teorijos, Vokietijos universitetuose studijavęs muzikos istoriją, Vydūnas nebuvo pakankamai giliai įvaldęs kompozicijos paslapčių. Dainų kūrybos srityje jam daug padėjo muzikai – A. Storosta, K. Janzas, V. Volfas, V. Voska. ,,Muzikos vyrai mano darbą tobulino, bet tankiai visai naujus du ar tris balsus parašė. Kartais ir aš jun darbą savaip taisiau“. Ir labai kukliai priduria ,,O kad būtų muzikališka klaida pastojusi, ji turi būti veikiau man priskaitoma“.

 

Vydūno dainų muzikinėje kalboje persipina jo paties ir muzikų – K. Janzo, V. Volfo, V. Voskos, brolio A. Storostos stilistikos elementai.

Todėl beveik visos Vydūno dainos – savotiški bendraautoriniai darbai.

Vydūno, kaip ir jo bendražygių, dainos ir giesmės, nors ir nepasižyminčios ypatingu originalumu, yra subalsuotos skoningai, santūriai, laikantis klasikinio stiliaus normų – tradicinio, taisyklingo balsų vedimo, mažoro-minoro rėmų, tipiškos harmoninės kalbos, kadencijų, gražios, nuoširdžios, prasmingos.

 

Visoms savo, taip pat ir A. Storostos, K. Janzo, V. Volfo dainoms k giesmėms poetinius tekstus parašė Vydūnas. Daugumos liaudies dainų ir giesmių žodžius poetas laisvai transformuodavo, arba sukurdavo visai naujus. ,,Giesmių mišriam chorui“ pratarmėje Vydūnas pažymėjo: ,,Nelengva buvo gaidas parinkti ir chorams pasiruošti, ir gana sunku buvo giesmių žodžius taisyt… Giesmių žodžiai visi yra mano naujai parašyti. Kartais tik taisiau senų giesmių žodžius savaip, bet kartais teko visai naujai apsireikšti. (…) Norėjau, kad tikybinių giesmių būtų šviesios dvasios ir gyvos sielos kalba“.

 

aidosVydūnas pasirūpino, kad sukurtosios dainos neliktų tik vieno rankraštinio egzemplioriaus, kad jos paplistų, būtų prieinamos visiems.

1904 m. Marta Raišukytė-Rūta savo leidykloje Tilžėje išleido pirmąjį Vydūno sudarytą dainų rinkinį ,,Lietuvos Aidos“, kuriame įdėta 6 K. Janzo, 5 V. Volfo ir 2 Gotliebe, o 40 A. Storostos lietuviškų dainų. Visų dainų žodžiai sukurti Vydūno, atspausdinti lietuviškai ir vokiškai.

1909 m. ,,Rūta“ išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį ,,Lietuvos varpeliai“, kuriame yra 30 dainų ir 3 giesmės. Didesnę šio rinkinio dalį sudaro Vydūno dainos (26),– likusios – A. Storostos.

 

Reikšmingas Vydūno darbas yra ir 1932 m. Tilžėje išleistas ,,Giesmių mišriam chorui“ rinkinys. Jame 31 giesmė: 5 Kalėdų, 2 Advento, 4 Velykų, 2 Sekminių, 3 Mirties giesmės, 6 Maldos, 9 giesmės Viešpačiui Jėzui. Jų tarpe – 1 A. Vaičiūno, 8 K. Janzo, 4 V. Voskos giesmės. Likusias giesmes Vydūnas parinko iš S. J. Bacho, Heinricho Šiutzo, G. F. Hendelio, D. Bortnianskio, F. Šuberto, V. A. Mocarto ir kitų kūrybos. Tačiau visas jas sudarytojas savaip perdirbo, taisė, modifikavo, pritaikydamas krašto chorų pajėgumui ir galimybėms.

1926 m. Klaipėdos krašto Mokytojų D-ja Klaipėdoje išleido ,,Dainų“ rinkinėlį, skirtą mokykloms ir jaunuomenei. Jame 70 dainų ir 10 žaidimų. Šalia lietuvių liaudies bei įvairių autorių dainų, 12 dainų yra paimtos iš Vydūno rinkinių ,,Lietuvos Aidos“ ir ,,Lietuvos varpeliai“. Visos jos aranžuotos dvibalsiams chorams.

 

Tokiomis aplinkybėmis ir Vydūno pastangomis buvo atkurtas Mažosios Lietuvos chorų lietuviško repertuaro pagrindas, anuo metu nepakeičiamas ir nuolat dainuojamas.

1924–1932 m. Klaipėdos krašto lietuviškų chorų, Vydūno pavyzdžiu čia vadinamų Giedotojų draugijomis, steigimosi ir augimo metai.

1926 m. Giedotojų draugijos (jų buvo 20) susijungė į Klaipėdos krašto Giedotojų Draugijų Sąjungą. (Antra tiek krašte buvo vokiečių chorų. Jų centras – Vokietijoje). Vyriausiuoju Sąjungos instruktoriumi buvo išrinktas gabus chorvedys, vadovavęs didžiuliam (100 narių), aukšto meninio lygio Klaipėdos Šaulių vyrų chorui, Antanas Vaičiūnas.

 

varpeliaiIntensyvus Klaipėdos Krašto lietuvių chorų gyvenimas buvo apvainikuotas Vydūno išsvajota Visuotine dainų švente, įvykusia, 1927 m. birželio 6 d. Klaipėdoje. Vienu pagrindinių šios pirmosios krašto lietuvių dainų šventės įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų buvo jos Garbės pirmininkas ir antrasis vyriausiasis dirigentas – Vydūnas. (Kitas vyr. dirigentas buvo A. Vaičiūnas.) Nuskambėjus choralui ,,Pranaše didis“, Vydūnas, dalyvaujant 800 dainininkų (12 chorų), šimtui orkestrantų, apie dešimčiai tūkstančių žiūrovų, pasakė kalbą ,,Tautos gyvenimo giesmė“, o po to, išraiškingai ir įkvėptai Jungtiniam chorui dirigavo tris savo žodžiais kūrinius: A. Storostos ,,Tai ženkime artyn“, K. Janzo ,,Amžius po amžių“ ir ,,O, kaip augtų“.

 

Atskirai, t. y. padainuodami tris dainas diriguojant Vydūnui, pasirodė Tilžės Giedotojai. Kaip Vydūno darbų ir nuopelnų įvertinimas chorinės kultūros srityje, suvokiama ir J. K. Beleckio mintis (išsakyta ,,Jaunime“, 1927 m. Nr. 10–11), tuoj po Dainų šventės: ,,Mažosios Lietuvos ir Tilžės lietuvių jaunuomenė, nežiūrint, kad jie daug metų buvo pavergti vokiečių kaizerio, dainos srity jie lietuviškesni už mus, Didžiosios Lietuvos jaunuomenę“.

 

Dainų šventės proga buvo išnaudota ir reikalingiems pokalbiams, problemų aptarimui. Šventės metu įvyko jaunųjų ,,Santaros“ narių susirinkimas, kuriame Vydūnas kalbėjo apie lietuvių liaudies dainą, jos prigimtį ir esmę, akcentavo jos auklėjamąjį poveikį, sakydamas, kad ,,ne tiktai švelnūs, gilūs jausmai padaro lietuvių dainas (…) tokiomis ypatingomis. Jose yra dar regimi paskutiniai spinduliai nusileidžiančio labai seno ir aukšto žinojimo ir senų tautos gyvenimo atsitikimų“.

 

Nuo tada panašios, nors ir mažesnio masto, dainų šventės įvairiose krašto vietovėse vykdavo beveik kasmet (visada iki 1933 m.) dalyvaujant Vydūnui ir Tilžės giedotojų draugijai.

1928 m. birželio 9–10 d. Šilutėje įvyko Klaipėdos krašto Šaulių dainų šventė, dalyvaujant šešiolikai krašto ir dviems Didžiosios Lietuvos chorams (Palangos ir Tauragės).

 

Šventę praturtino dalyvavęs Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras, diriguojamas J. Gaubo.

1930 m. birželio 9 d. Panemunėje, Piltgalio sode ir salėje surengtoje šventėje be Panemunės giedotojų dainavo Šilutės, Pagėgių apskričių chorai ir, aišku, nepakeičiamieji Tilžės giedotojai. Šią šventę paįvairino Butegeidžio pulko orkestras.

1932 m. rugpjūčio 7 d. vėl Panemunėje įvykusioje šventėje dalyvavo Pagėgių ir Tilžės giedotojų draugijos, Panemunės vyrų choras. Kaip įprasta, visi chorai pasirodė atskirai, o pabaigoje, diriguojant Vydūnui, atliko bendrą giesmę. §į kartą šventėje dalyvavo Šilutės Šaulių pučiamųjų instrumentų orkestras.

 

AfišaAntroji visuotinė Klaipėdos krašto Dainų šventė, surengta 1933 m. birželio 4–5 dienomis, taip pat vyko ,,po Vydūno ženklu“, nors pats jis, deja, dėl nacistų trukdymų, dalyvauti negalėjo. Vydūno nedalyvavimas buvo didelė netektis Dainų šventei. Tuo labiau kad jis, šalia A. Mikulskio, buvo išrinktas Vyriausiuoju dirigentu numatytos dainos, kurią jam būtų reikėję diriguoti jungtiniam chorui. Vydūnas buvo parengęs ir savojo, Tilžės choro, pasirodymo programą.

 

Atidarant Dainų šventę, atlikėjams, kurių buvo apie 700, ir keliems tūkstančiams žiūrovų, buvo perskaitytas širdingas Vydūno sveikinimas, prasidėjęs paaiškinimu; ,,Neleidžiamas dalyvauti tautinėje Mažosios Lietuvos šventėje, kadangi skelbta, kad su dainų ir giesmių švente sutapsią ir politiniai apsireiškimai, turiu tenkintis raštu tos šventės dalyviams“ (,,Lietuvos keleivis“, 1933 m. Nr. 130).

Neatsitiktinai 1933 m. Klaipėdos krašto Dainų šventė buvo pradėta giesmėmis Vydūno žodžiais –,,Pranaše didis“, ,,Pilnos rankos“, ,,O kaip augtų“ (Dirigavo A. Mikulskis).

 

Nepaisant to, kad Vydūnui kaskart darėsi vis sunkiau lankytis Klaipėdos krašte, jo dvasia, raginanti kilniems lietuvybės darbams, plazdėjo gyva. Be Vydūno vardo, jo minčių neapsieidavo nė vienas dainų vakaras, šventė, chorų susibūrimas, o 1936 m. kovo 22 d. ,,Santaros“ centro vadovybė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje surengė muzikos ir literatūros vakarą, skirtą ,,Santaros“ garbės nario Vydūno 68-osioms gimimo metinėms. Pats Vydūnas dalyvauti negalėjo. Pranešimą apie Vydūną, Mažosios Lietuvos rašytojus, pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, lietuviškos spaudos pradininką Martyną Jankų ir kitus, skaitė K. Binkis. Kalbėjo A. Miškinis, I. Simonaitytė, Kossu-Aleksandravičius, L. Gira. Iškilmingą koncertą surengė Klaipėdos giedotojų draugija dalyvaujant chorui, kanklininkams, taip pat Kauno Valstybės operos solistams V. Jonuškaitei-Zaunienei ir S. Santvarui.

Vakarui pavykus, ,,Santaros“ vadovybė nutarė tokius renginius organizuoti reguliariai, ,,tuo prisidedant keliant lietuvišką kultūrą“. (Lis. ,,Pirmasis literatūros-muzikos vakaras Klaipėdoje“, ,,Jaunoji karta“, 1936 m. Nr. 13).

 

Paskutinioji Klaipėdos krašto Dainų šventė, įvykusi 1938 m. liepos 9 – 10 dienomis, buvo pati gausiausia (12000 dainininkų) ir profesionaliausia. Tuo metu Klaipėdos krašte veikė 21 ,,Santaros“ choras (12 mišrių ir 9 lygių balsų), 11 Šaulių chorų (9 mišrūs ir 2 lygių balsų). Savo chorus turėjo ir kitos lietuvių draugijos. Nors Vydūnas šioje šventėje dalyvauti taip pat negalėjo, tačiau joje taip pat buvo juntama Vydūno dvasia. Jau vien tai, kad švente įvyko buvo neabejotinai ženklus Vydūno, lietuviškų chorų sąjūdžio Mažojoje Lietuvoje pradininko ir įkvėpėjo, darbų bei pastangų rezultatas. Dainų šventės komiteto pirmininko Mečislovo Mačernio įžanginė kalba buvo persmelkta Vydūniška mintimi: ,,Tad atidarysime dainų skrynelę ir užtrauksime dainelę, kurios melodija suminkštintų ir tų Klaipėdos krašto lietuviško kraujo žmonių širdis, kurios yra netekusios tautinio jausmo ir tebėra svetimos kultūros įtakoje“ (,,Muzikos barai“, 1938 m. Nr. 8).

Ši dainų šventė pademonstravo išaugusį krašto chorų meistriškumą. Pirmą kartą buvo surengtas chorų konkursas.

 

Tokius tad lietuviškos chorinės kultūros vaisius subrandino Vydūnas. ,,( … ) iš Sauerveino ir Bruožio ,,Birutės“ pakilęs, ilgamečiu veikimu ,,Lietuvių Giedotojų Draugijoje“ su savo rengiamais dainų koncertais ir vaidinimais stengėsi ne tik savo tautiečius pakelti sau žmonėmis, kurie jaustų savo žmogiškumo lietuviškąją vertę, bet ir pačius jųjų niekintojus ir žemintojus palenkti jai vertinti ir branginti“ (Pabaltijo universiteto lietuvių profesorių d-jos sveikinimas).

 

Pranešimas, skaitytas konferencijose Vilniuje 1993 m. kovo 24 d. ir Klaipėdos universitete 1993 m. kovo 27 d.

Vydūno kalbos koncepcija

„KALBA TESIDARO IŠ VIDAUS LOBIO“

 

VadovėlisVydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Būtent dėl to vykdyti Vydūno teoriškai nubrėžtą ir praktiškai pradėtą įgyvendinti kultūros ugdymo programą sudėtingomis mūsų politinio ir dvasinio gyvenimo sąlygomis yra didžiai prasminga.

 

Stengdamasis teoriškai apibūdinti kultūros ugdymo programą, Vydūnas sukūrė savitą kultūros sampratą, užimančią reikšmingą vietą XX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros filosofijoje. Šios sampratos svoris ne mažesnis kaip ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos asmenybių A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos, L. Karsavino, V. Sezemano sukurtų kultūrosofinių koncepcijų. Šioje kultūros filosofijos asmenybių gretoje Vydūnas išsiskiria kaip vienas iš ryškiausių ir originaliausių tautinės kultūros puoselėtojų. Vienas iš pagrindinių Vydūno filosofijos klausimų buvo žmoniškumo kaip universalaus kultūros principo ir tautiškumo santykis kultūroje. Įsigilinęs į tai, mąstytojas negalėjo apeiti ir kalbos, vieno iš svarbiausių tautinės kultūros elementų, problemos. Jai Vydūnas skyrė ypatingą reikšmę.

 

Vydūnas buvo praktinės filosofijos atstovas, savo skelbiamas idėjas įkūnijo ne tik kūryboje, bet ir kultūrinėje veikloje bei asmeniniame gyvenime. Tuo įkūnijimu tarsi argumentavo savo teorinius teiginius, įrodė, kad jie yra realiai įgyvendinami ir kad, juos įgyvendinus, žengiami apčiuopiami dvasinės pažangos žingsniai. Toje pažangoje teikdamas ypatingą reikšmę tautiškumui ir vienai iš svarbiausių jo dalių – kalbai, Vydūnas pats daug pasidarbavo gimtosios kalbos baruose. Savita jo raštų kalba turėjo apčiuopiamos įtakos dabartinei bendrinei mūsų kalbai, mūsiškei filosofijos terminijai. Vydūno kūriniuose gražiai užfiksuoti Mažosios Lietuvos kalbos archaizmai, savitas jos koloritas. Rašytojas pasižymėjo ir kaip mūsų rašybos reformuotojas: teikė, kaip jam atrodė, tikrai tautinį raidyną ir jį savo raštuose nuosekliai vartojo iki pat gyvenimo pabaigos. Šiame raidyne priebalsiai š ir ž buvo žymimi vientisais ženklais  ir ʒ; ilgiesiems ir nosiniams balsiams žymėti buvo vartojamas stogelis: a, ą – â, ė – ê, į – î (iš pradžių ir y – î, vėliau apsistota prie y), ū, ų – û. Tokias šių raidžių formas Vydūnas pasirinko tam, kad jo teikiamas lietuviškasis raidynas išvengtų slaviškų, t. y. čekiškų, skolinių (š, ž), kad dėl nosinių raidžių gausumo nebūtų margas ir varginantis, nes tokios formos atitinkančios lietuviškumo dvasią, esančios patrauklesnės, estetiškesnės. „Noriu lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė Vydūnas viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“ (Vadovas lietuvių kalbai pramokti. Tilžė, 1924. P. 3).

 

Vydūno raidynas, kaip žinome, nebuvo priimtas. Dėl to, kad rašytojas jo neatsisakė, pasidarė gerokai sunkiau skaityti jo kūrybą, o su tuo ir daryti poveikį tautai tauriomis savo humanizmo idėjomis. Tačiau pačios kūrėjo pastangos pateikti savąjį lietuviško raidyno variantą vertos dėmesio. Tąjį variantą kaip vieną iš galimų Vydūnas pasiūlė šio amžiaus pradžioje, kai dabartinė rašyba dar nebuvo galutinai nusistovėjusi ir įsitvirtinusi. Daug metų bendravus ir susigyvenus su Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs. Skaitydamas šiuolaikinį jo raštų leidimą, jauti, lyg kažkas būtų ne taip, lyg spaudos ženklų bei kai kurių Vydūno rašybos formų pertvarka būtų apkarpiusi ir pačią mąstytojo dvasią, susilpninusi jo minčių raiškos galią.

 

virs_22_zodinReikšmingą Vydūno kūrybinės biografijos puslapį sudaro jo lietuvių kalbos vadovėliai, kurių atsiradimas susijęs su pedagoginiu darbu. Mat rašytojas yra dėstęs lietuvių kalbą Kintų pradžios mokykloje (1888- 1892), Rytų seminare prie Berlyno universiteto (1918), suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje (1919) ir savo paties suburtuose kursuose Tilžėje. Kūrybos kelio pradžioje jis lietuvių kalbos mokė dar ir privačiai. Tada jis bene pirmą kartą stipriais pajautė gimtosios kalbos dvasią, suvokė jos savitumą, suprato, kad be šito suvokimo nelabai įmanoma gerai pačiam jos išmokti, juo labiau kitus mokyti. Neradęs tokiam mokymui ir mokymuisi tinkamo vadovėlio, pats ėmėsi jį rašyti. Pirmuosius apmatus parašė 1903 m., 1909 m. parengė spaudai, o išleido 1912 m. Buvo tai „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“. Iš to „Vadovo“ lietuvių kalbos savarankiškai pramoko Viktoras Falkenhahnas (1903 – 1987), kuris vėliau tapo pasaulinio garso baltistu. Antrajame šios knygos leidime (1924) autorius Falkenhahnui dėkoja ne tik už korektūros skaitymą, bet ir už vertingas pastabas, leidusias pagerinti vadovėlį kaip savarankiško lietuvių kalbos mokymosi priemonę. Tai, kad išėjo du knygos leidimai, rodo buvus nemažą jos paklausą. Kitą savarankiškam lietuvių kalbos mokymuisi skirtą vadovėlį „Įvadas į lietuvių kalbą“ („Einführung in die litauische Sprache“) Vydūnas išleido 1919 m. Jį rengė kaip mokomąją knygą Rytų seminarui. Kaip pagalbinis mokomasis darbas turėjo pasitarnauti ir 1916 m. išleistas originalus žodynėlis „Vokiečių – lietuvių žodžių rinkinys“, kuriame pateikta ir būtiniausių lietuvių kalbos gramatikos dalykų. Leksinė medžiaga čionai išdėstyta ne abėcėle, o suskirstyta pagal temas. Ši knyga savo pobūdžiu gana artima mūsiškiams dvikalbiams „Pasikalbėjimams“.

Vydūno vadovėliais vertėtų rimčiau susidomėti ir kai ko iš jų pasimokyti šiuolaikinių vadovėlių kūrėjams, kalbos dėstymo metodikos specialistams. Daug naudingo jie gali rasti ir straipsnyje „Mūsų kalbos mokymas Lietuvos mokyklose“, išspausdintame paties Vydūno leistame žurnale „Darbymetis“ (1922. Nr. 3).

 

 

* * *

 

Kaip minėjome, gimtosios kalbos praktikai Vydūnas daug nusipelnė todėl, kad šios kalbos ugdymo darbuose įžvelgė gilią prasmę. Toji įžvalga nuosekliai išplaukia iš mąstytojo susikurto pasaulėvaizdžio, iš darnią sistemą sudarančios jo filosofinių idėjų visumos. Centrinė tos visumos idėja – žmoniškumas kaip ypatinga kosminės evoliucijos būsena ir kaip kultūros pagrindas. Žmogus yra dieviškumo kibirkštį turinti pasaulio būtybė, kuriai, tąja kibirkštimi pasišviečiant, savo jėgomis reikia eiti tolesnio dvasinio laisvėjimo keliu. Tasai ėjimas yra ne kas kita, kaip pasaulyje bei savyje pačiame tebeveikiančių gamtos galių įvaldymas ir subordinavimas dvasiai. Vis didesnis dvasingosios žmoniškumo esmės įsigalėjimas pasaulyje ir sudaro kultūros procesą. To proceso vykdytoja – žmonija. Šią savo misiją ji vykdo ne vienu užsimojimu ir ne kaip vienalytė masė, o kaip didžiulę dvasinės savivokos įvairovę vienijanti bendrija. Kiekvienas žmogus yra individuali tos savivokos apraiška. Tačiau individualus dvasinės raiškos kelias iki įsiliejimo į visos žmonijos sąmonę atskiram žmogui yra pernelyg sudėtingas ir sunkus. Tame kelyje jis eina kartu su tauta, kuri jungia panašaus dvasinio lygio pasiekusias esybes. Su tauta žmogus yra suaugęs organiškai, yra jos vaikas. Tauta yra ne kokia mechaniška žmonijos dalis, o tam tikros dvasinės brandos pasiekęs organizmas, savotiškas didžiulis individas. Priklausomai nuo tos brandos lygio, tautai tenka vienoks ar kitoks uždavinys, viena ar kita misija tautų bendrijos raidoje, t. y. bendrame žmonijos kultūros procese. Gimęs jam skirtoje tautoje, žmogus su ja ir turi eiti, turi vykdyti jai patikėtą misiją. Tiktai taip jis tegalės išsiugdyti savo dvasios pajėgas, iki galo nueiti savąją dvasinio tobulėjimo atkarpą. „Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“, – teigia Vydūnas (Raštai. Vilnius, 1990. T. 1. P. 116). Nutraukti ryšį su savo tauta, persimesti kiton tauton – reiškia nusikalsti Aukščiausiojo valiai ir skaudžiai nubausti save patį, nuskurdinti save kaip asmenybę.

 

virs_02a_sparTautiškumas žmogui tenka su jo kūno sandaros ypatumais, su gyvybės galią turinčiu krauju, su psichikos ir protavimo specifiniais bruožais. todėl tautiškumo atspalvį neišvengiamai turi visa žmonijos raiška. Ypatinga žmogaus raiškos priemonė yra kalba – „garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių“ (ten pat. P. 483). Vydūnas savo samprotavimuose pabrėžia ne tiek komunikatyvinę kalbos funkciją (jos, aišku, neneigdamas), kiek jos svarbą žmogaus ir tautos kūrybiniam atsiskleidimui, dvasiniam tobulėjimui. Tautų kalbos esančios ne mechaniškai išmokstamų garsų, sąvokų ar gramatinių konstrukcijų rinkiniai, iš kurių būtų galima patinkamus pasirinkti, vieną pakeisti kitu ar keliais vienodai sėkmingai naudotis. Kalba yra išaugusi iš pačios žmogaus esmės, yra prigimta jo esybės dalis, ir tik ją vartodamas jis tegali dvasiškai tarpti. Gimdamas jam skirtoje tautoje, žmogus iš jos gauna viską, ko reikia jo gyvenimui ir raiškai, kalbą – irgi. Savo ruožtu kalbos ypatybės yra tiesiogiai išaugusios iš ja kalbančios tautos ypatybių. Kitaip tariant, kalba yra tautos kūno ir dvasios kūrinys, jos sudedamoji dalis. Žmogus, gimtąją kalbą pakeitęs kita, tą sudedamąją dalį tarsi pašalina ir vietoj jos ima naudotis svetimkūniu, protezu. Su visu organizmu jo esmingai suderinti, aišku, neįmanoma. Išmokta svetima kalba žmogui suteikia tikrų galimybių, natūralių sąlygų gyvai dvasiškai reikštis ir augti. Jas suteikia tik gimtoji kalba, nes ją „vartojant, kiekvienas žodis prigimties gyvybės gaminamas. Pareina tiesiog iš kraujo, ne tik iš atminties. Ir taip jis apreiškia ir žinojimą, kurį tas kraujas yra per tiek tūkstančių kartų įgijęs“ (ten pat. P. 146). Teiginys, kad gimtoji kalba yra būtina žmogaus dvasinio brendimo sąlyga, yra kertinis Vydūno būties sampratoje. Jis logiškai eina iš filosofinės Vydūno būties sampratos. Ir ne tik iš jos. Prie išvados, kad žmogus, išsižadėjęs savo tėvų kalbos ir papročių, tampa dvasios luošiu, Vydūnas priėjo dar vaikystėje, stebėdamas nutautusių savo tėvynainių gyvenimą.

 

Pabrėždamas gimtosios kalbos svarbą, Vydūnas daug dėmesio skyrė kultūrinei pačios kalbos misijai, jos reikšmei dvasiniam žmogaus gyvenimui. Savo santykį su pasauliu didžiąja dalimi išreikšdamas kalba, žmogus ja atsiskleidžia ir pats. Jo individuali kalba rado ne tik kokiai tautai jis priklauso, bet ir kokia yra jo vidinė kultūra, koks jo dvasios šviesumas ir galingumas. Stiprios ir skaidrios dvasios žmogus savo mintis reikš jų verta, t. y. turininga, raiškia, įtaigia, taisyklinga kalba. Ja jis taurinančiai veiks kitus. Ir atvirkščiai: menką žmogaus dvasinę brandą pirmiausia irgi parodo jo kalba. Kalba, anot mąstytojo, „tesidaro iš vidaus lobio ir tik taip, kaip kraujas, prigimtis tai užleidžia“ (ten pat. P. 138). Todėl ir kalbos kultūros ugdymą Vydūnas sieja pirmiausia su paties žmogaus tobulėjimu, vidaus galių stiprinimu. Tačiau ir pati kalba, būdama sukaupusi tautos dvasinę patirtį, yra galinga priemonė ir stimulas ugdyti žmogų, turtinti jo vidinę kultūrą. Tokią taurinančią galią turinti lietuvių kalba, kuri senovėje išreiškusi „aiškią žmoniškumo šviesą“, „labai šviesią ir skaidrią sąmonę“ (ten pat. P. 136). Tai, beje, rodąs ir lietuvių kalbos artumas sanskritui, kuriuo esanti išreikšta giliausioji žmonijos išmintis. Stengdamasis turtinti ir tobulinti savo kalbą, žmogus kartu tobulėja pats, stiprina savo dvasios esmę, žmoniškumą. Mąstytojo žodžiais tariant, kalboje „atsispindi daugiau kaip kitame kame žmogaus kilimas. Kalba pasidaro pažangos vaisių indu. Ir ji todėl jau gali derėti daugiau kaip kitkas žmogaus pažangai“ (ten pat).

Šią žmogaus pažangą suvokdamas kaip svarbiausią tikslą, o kalbą – kaip vieną iš veiksmingiausių priemonių jam pasiekti, Vydūnas jai skyrė ypatingą dėmesį. Ir ne tik teoriniuose samprotavimuose, bet ir praktinėje veikloje.

 

 

Gimtoji kalba. 1990. Nr. 11. P. 1–5

Vydūno pedagogika

Ona Tijūnėlienė

VYDŪNAS-PEDAGOGAS

Žinoma, kad Vydūnas nemažai savo gyvenimo metų atidavė mokytojo darbui, tačiau Vydūnas buvo dar ir pedagogas teoretikas. Nors visas jo kūrybinis palikimas yra auklėjamojo pobūdžio, vis dėlto ryškiausiai jo pedagoginės pažiūros atsiskleidžia jo paties 1921–25 m. leistame ir redaguotame žurnale ,,Darbymetis“. Čia buvo svarstoma Lietuvos mokyklos kūrimo ir švietimo organizavimo kai kurie aspektai, aptarta auklėjimo tikslai, sudedamosios dalys, auklėjimo veiksniai, pedagoginio bendravimo problemos bei mokytojo vaidmuo ugdymo procese. Taigi galima kalbėti ir apie Vydūno pedagoginių pažiūrų sistemą.

 

Ugdymą, šiandien suprantamą kaip visų žmogaus prigimtinių galių plėtotę, Vydūnas vadina auklėjimu. Auklėjimo tikslą siejo su žmogaus esme, jo prigimties jėgomis, paskirtimi gyvenime. Vydūnui žmogus – didžiausia vertybė. Jis gimsta, kad taptų tikru žmogumi, kad subrandintų savyje žmoniškumą, t. y., kad kasdien stiprėtų jo teisingumas, veiklumas ir visa kita, ką jis gera ir gražu turi. Be to žmogus gimsta su tam tikromis psichinėmis galiomis – gabumais, mąstymu, polinkiais. Šias galias irgi reikia ugdyti, lavinti, brandinti. O juk žmogus ateina į pasaulį turėdamas dar ir fizinį kūną, fizines galias, kurias taip pat reikia stiprinti.

 

virs_23a_darbimetisTaigi ugdymą Vydūnas suprato kaip visapusį procesą, t. y. žmogaus dvasinių, protinių ir fizinių galių plėtojimą. Todėl iš šalies primestas arba užsakytas ugdymo tikslas Vydūnui buvo nepriimtinas, nes jis prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Šitaip aiškindamas ugdymo esmę ir laikydamasis prigimtį atitinkančio ugdymo principo, Vydūnas rekomendavo mokytojams, kad jie parinktų tokias priemones ir metodus, kurie atitiktų mokinio galimybes, individualumą ir neprieštarautų jam.

 

Vydūnas buvo giliai įsitikinęs, kad mokiniui visapusiškai bręsti gali padėti šeima, mokykla, tauta, visa žmonija, gamta.

Pirmutinis auklėjimo veiksnys – šeima. Anot Vydūno, vaikas joje gauna ,,fizinį kūną“ ir dvasinio psichinio gyvenimo pradžią. Čia išugdomi pirmieji žmoniškumo daigai. Čia jis supažindinamas su tautos kultūra, čia gyvenant užsimezga jo ryšiai su gamta. Čia vaikas pasijunta šeimos dalimi ir savo buvimu praturtina šeimos gyvenimą, stiprina jos narių tarpusavio santykius. Šeimoje vaikas ruošiamas įsijungti į giminės, tautos žmonių santykius. Todėl Vydūnas labai pageidavo, kad šeima išnaudotų jos pačios, tautos kultūros, gamtos teikiamas galimybes vaikų auklėjimui, padėtų jiems pasirengti dirbti ir kurti ateityje šeimai, tautai, žmonijai.

 

Mokykla – pagrindinis auklėjimo veiksnys. Ji atstoja mokiniui šeimą, tautą, žmoniją. Mokyklos funkcijos labai atsakingos: ji mokiniui turėtų būti ir ,,darbykla ir šventykla“, aktyvios jo veiklos, visų galių brendimo, rimto darbo, pavyzdingo žmogaus buvimo vieta. Čia turėtų būti sutelktas visų auklėjančių jėgų branduolys, ir čia mokinį turėtų stimuliuoti daug galingesnės jėgos negu už jos ribų. Mokykloje turi būti suteikta vaikui tinkama parama, kad jo kūrybinės jėgos augtų plėtotųsi ir subręstų. Mokykloje reikia tęsti šeimoje pradėtą darbą—padėti pagrindus tolesniam savarankiškam savęs ugdymui. Mokytojai turėtų pa-gelbėti vaikui, kad jis suartėtų su gamta, tauta, gerai suprastų šeimos santykių prasmę ir reikšmę jam pačiam. Mokykloje vaikas turi būti paskatintas gyventi aktyvesnį gyvenimą, patirti džiaugsmą. Visa šios įstaigos aplinka turi liudyti, kad žmogus čia žmoniškai gyvena ir elgiasi. Būsimo žmogaus dvasios savybės, polinkiai mokslui, menui. jo dorovingumas jau mokykloje turi ryškiausiai atsiskleisti.

Kaip jau minėta, sudedamosios ugdymo (auklėjimo) dalys, anot Vydūno, tai fizinis auklėjimas, protinis lavinimas, dvasingumo ugdymas.

 

Vydūnas išskyrė du ryškesnius vaiko fizinio auklėjimo uždavinius. Pirmasis – sudaryti sąlygas vaikams sveikiems augti, rūpintis taisyklinga laikysena (apsaugoti nuo kūno sužalojimų ir iškrypimų, mokyti laikytis taisyklingo dienos režimo, racionaliai maitintis). Čia, jeigu reikia, mokykla turinti pertvarkyti ir šeimos gyvenimą. Antras uždavinys – parengti vaiką įvairioms veiklos sritims, darbams. Čia, Vydūno patarimu, būtina lavinti atskirus kūno ,,narius“: akis turi išmokti gerai pamatyti, pažinti, susidaryti pilną vaizdą apie daiktą, išskirti esminius požymius, ranka išmokti lipdyti, minkyti, įvairiais įrankiais naudotis. Be to, vaiko kūną visaip mankštinti ir lavinti žaidimais, įvairiomis sporto rungtimis. Vydūnas įžvelgė tiesioginę priklausomybę tarp mokinio fizinio auklėjimo ir dvasingumo ugdymo: išlavinto kūno ir judesių žmogui lengviau sekasi ir žmoniškumą savyje stiprinti (1, 17– 20).

 

Mokinio protinių jėgų plėtojimą Vydūnas taip pat siejo su prigimtimi. Kaip ir kiekvieno žmogaus taip ir mokinio prigimtis esanti veikli, kūrybinga, todėl reikią patenkinti šį mokinio veiklos poreikį. Negalima slopinti mokinių prigimties, kalant jiems į galvą sausas mokslo tiesas. Šitaip elgtis esą tiesiog nuodėminga. Knygos mokykloje ne tom, kad jų turinys būtų žinomas, bet tam, kad naudodamasis jomis, mokinys pats atrastų mokslo tiesas. ,,Aukščiausias mokslas turi būti pačių vaikų gaminamas“ (1, 22). Kiekvieno mokomojo dalyko idėjų galia turi žadinti vaiko kūrybines galias, turi stimuliuoti vaiką ieškoti, tirti. Kadangi tai labai sudėtingas procesas, tai į pagalbą turi ateiti mokytojas. Jis neturi varginti vaiko psichinių galių ir bukinti jo žodiniais metodais ar taikyti prievartos. Vaikas turi gauti patyrimų. Tik pačiam patiriant, gali plėtotis jo psichinės galios. Mokinys turi daug matyti, girdėti, uostyti, justi ir ragauti ir jokiu būdu ne formaliai, greitosiomis ką nors patirti, bet visapusiškai, iš esmės. Teikiant mokiniams įspūdžių, leisti jų patirti artimiausioje aplinkoje, gamtoje, paskatinti susipažinti su gyvais ir negyvais daiktais, reiškiniais: oru, gyvuliais, žmogumi, jo gyvenimu, padėti suvokti erdvės ir laiko prasmę, savęs buvimą. Taigi išsispręstų ir kitas uždavinys — mokinys suartėtų su jį supančia aplinka, suvoktų save ne tik tautos, bet ir Tėvynės dalimi. Šiuos patarimus mąstytojas ragino įgyvendinti liaudies mokykloje, kurią vadino Tautos mokykla.

 

Vydūnas ypač rekomendavo mokytojams, kad šie, padėdami mokiniams brandinti jų psichines galias, atkreiptų dėmesį į žmogų ir jo darbą bei darbo rezultatus, suvokti, jog, nors žmogus ir yra gamtos dalis, bet jo ,,psichinės sąmonės turinys“ galingesnis už kitų būtybių. Mokinys turi patirti, pajusti žmogaus buvimą, jo gyvybingumą, psichinį jo gyvenimą, sielą-dvasią visapusiškai ir giliai. Reikia paskatinti mokinius tuo tikslu tirti žmogaus struktūrą, jo veiklą, darbus, įrankius. Brandinti mokinio psichines galias labiausiai padėtų žmogaus kūrybos rezultatai: mokslas, menas, dora, ir todėl žmogui jie turi didesnės reikšmės negu kiti dalykai. Pirmiausia jis patarė supažindinti mokinius su regimuoju menu (plastika, statyba, vaizdų menais), po to – girdimuoju (giedojimu, dainavimu, muzika). Pagaliau – vaizduojamuoju menu – poezija. Vydūnas patarė, kad supažindinimą su šiais menais reikėtų organizuoti taip, jog mokiniai patirtų ne tik teigiamų išgyvenimų – meno kūrinius įvertinti iš įvairių pozicijų, nesitenkinti vien tik jų materialine verte (2, 40).

 

Vydūnas priminė mokytojams, kad jie mokykloje padėtų mokiniams valdyti savo ,,minčių plaukimą“, nes kiekvienas žmogus privaląs mokėti valdyti savo psichikos galias. Mokinys turįs savo sąmonės turinį ,,galėt savaip tvarkyt“ ir sugebėti sutelkti dėmesį į tai, kas tuo metu svarbu, pastebėti tai, kas būtina. Mokinys turi išmokti susikaupti ties kuriuo nors vienu dalyku, ties pagrindine mintimi, išmokti nujausti esamų dalykų esmę ir jų padarinius, įvykius. Tą nuojautą, įžvalgumą reikią podėti jam stiprinti. Taip žmogaus sąmonė stiprėjanti ir jis, anot Vydūno, ,,išauga iš aklybės“. Šitaip dirbant, stiprėja ne tik sąmonė, bet ir ,,sąžinės aiškumas“ (3, 28).

 

Tačiau, kaip žymėjo Vydūnas, vien mokslo nepakanka: mokinys, būsimasis žmogus dar nešvies turėdamas vien tik mokslo žinių: ,,gyvenimas nori žmogaus“ (3, 29). Kiekvienas žmogus turi ,,įnešti į gyvenimą ne tik savo kūną ir psichines galias, bet ir savo dvasią-sielą“. Tai esą svarbiausia.

 

JaunimasTaigi Tautos mokyklos paskirtis–ugdyti „iškiliojo“ žmogaus savybes: kad mokėtų tinkamai bendrauti su savo tautos žmonėmis, dalyvautų savo tautos gyvenime, kaip tikras žmogus praturtintų jį savo buvimu, rastų vietą gamtoje ir mokėtų joje elgtis. ,,Kaip jau paprastai iš eisenos matyt, kokia žmogaus sielos būtis,— taip visam gerui tinkamu žmogų padaro jo esmės tarpimas, o ne kūno miklinimas ir visas pamokinimas“ (3, 31) pastebi Vydūnas, primindamas, kad žmogaus esmė –jo žmoniškumas, dvasingumas.

 

Tam tikslui, kad žmogus mokiniuose „įsigalėtų“. Vydūnas patarė, kokias sąlygas reikią sukurti. Pirmiausia mokiniams turi padaryti poveikį Tėvynės ir gamtos vertybės, galios ir jėgos. Be to, žmoniškumą ugdyti – tik žmoniškumu, padedant vaikui įsi-sąmoninti, kad jis turįs išmokti draugiškai bendrauti su visais žmonėmis, gyventi ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, tą įsitikinimą turįs nuolat gaivinti ir stiprinti mokytojo bei draugų elgesys: širdingumą, palankumą, savitvardą, tarpusavio pagarbą, ,,skaidrų linksmumą“, išmintį, veiklumą mokinys turįs patirti mokykloje, šitų savybių mokytis iš gyvo bendraujančių pavyzdžio. Žmogaus esmę, žmoniškumo kilnumą mokinys turįs patirti ypač mokytojuje. Mokinys turįs suvokti, kad žmoniškumas — tai visiškai kitas dalykas, negu fizinis kūnas ar psichinės galios. Pats mokinys turįs aktyviai įsijungti į bendraujančiųjų tarpusavio santykius, formuotis žmoniško bendravimo įgūdžius.

 

Vaikų žmoniškumo brandinimui Vydūnas pabrėžė meno dalykų, ugdančių ne tik nuojautą, nuovoką, bet ir akylumą vaidmenį. Ypač jis akcentavo svarbą tikybos pamokų, kurios, jo nuomone, neturinčios pavirsti paprastu dalyku. Jos privalo stiprinti šventus jausmus. Tokia turėtu būti ir kitų mokomųjų dalykų funkcija. Vydūnas Lietuvos mokyklos kai kurių mokymo dalykų planuose ir programose labai pasigesdavo su tautos tradicijomis susijusių elementų, pavyzdžiui, fizinio lavinimo pamokose–lietuvių liaudies žaidimų. Jam atrodė, kad mažai pamokų skirta muzikai ir dainavimui (4, 58).

Mokinio žmoniškumą, jo nuomone, dar padėtų stiprinti ir tai, jeigu jis į visus pojūčiais suvokiamus įspūdžius ar nujautimus reaguotų giliai, vertintų juos būtent kaip žmogus.

 

Mokyklos psichologinę atmosferą, tinkamą mokytojų bendravimą su auklėtiniais Vydūnas ypač akcentuodavo: Kiekvienas mokinys, giliu Vydūno įsitikinimu, – individualybės su savita dvasine būsena, nuotaikomis. ,,Kiekvienas mokinys ateina iš kitų namų su jo gyvenimu, ir jis yra prislėgtas ar pakilęs, liūdnas ar linksmas, bailus ar perdrįsęs. Visi jie turi būti nuraminti, kol neprasideda darbas“ (2, 33).

 

Nuteikti vaikus darbui, Vydūno nuomone, padėtų ,,skaisčios dvasios muzikos“ pasiklausymas – vargonų, violončelės, klavesino. Po to turėtų sekti malda su aukščiausių sielos klausimų aiškinimu. Tai turįs atlikti mokytojas. Būtina, kad jis kalbėtų įtikinamai, giliai tikėdamas skelbiamomis tiesomis, kad jo žodis pasiektų vaikų širdis, nors ir ne visas jas giliai paveiks.

 

Vydūnas neapėjo ir pedagoginio proceso valdymo problemos. Nors mokinys ir savarankiškas žmogus, bet pedagoginis procesas turįs būti valdomas, mokiniui turį būti pagelbėta visais klausimais. Auklėtojo darbas, Vydūno nurodymu, reikalauja ,,vedimo“: ,,Mokytojas turi žengti pirm visų mokinių ir, tikslą rodydamas, kelią jiems tiesti, jų nerišti, nepančioti, bet juos atvesti, guvinti“ (5, 58).

 

Mokiniams bręstant, mokytojai turėtų tapti jiems tik patarėjais.

Mintis, kad pedagoginis procesas turįs būti atsakomingai ir rūpestingai valdomas, itin ryški tėvams ir mokyklai keliamuose uždaviniuose: tėvai ir mokykla atsaką už žmogaus parengimą tautai, atsaką ir už tai, kad su žmogaus ,,atėjimu“ į tautą joje daugiau ,,sveikumo, gyvumo, grožės“ atsirastų, kad tauta, žmonija, giminė džiaugtųsi tokiu žmogumi padidėjusi, kad šis puoštų, šviesintų tautos, šeimos, giminės ir visos žmonijos gyvenimą. Todėl nuo pirmųjų dienų atėjus vaikui į mokyklą, svarbu mokyti meilės darbui, mokytis dirbti ne bet kaip, o iš esmės. Mokytojai turį parodyti vaikui, kaip dirbama iš širdies, su meile.

 

Vydūnas nesuabsoliutino pedagogikos mokslo idėjų, nesuabsoliutino jis ir mokytojo vaidmens, bet mokytojui, auklėtojui pripažino labai svarbias funkcijas: — nuo mokytojo priklausą ar jis ,,smelkia jo augimą“, ar skatina. Taigi ar savo darbe taiko prievartą, ar tenkina prigimtinį mokinio poreikį, užtikrina jo dvasios laisvę. Mokytojas privaląs savo galias, savo dvasines jėgas derinti su kūrybine veikla. Taip galėtų dirbti tik tas žmogus, kuris gerai suprantąs žmogaus gyvenimo prasmę, jo esmę ir pats siekiąs būti žmogumi: ,,kiek jis pats pakils, kiek jis savo asmenybėje stiprės, kiek jis palies kitus, tiek jis juos galės gelbėti prigimtiniame jų pasirengime: tapti žmonėmis“ (5, 11).

 

Mokytojas-auklėtojas turįs būti mokyklos siela. Jo dėka visos auklėjimo galios turėtų pasiekti mokinį. Jis turįs atstovauti ir tėvui, ir motinai, ir žmonijai. Jis svarbiausias ir ypatingiausias žmogus. Todėl šie darbo neturėtų pasirinkti nė vienas, kuris neįstengiąs kasdieną tapti geresnis, daugiau sužinoti, mylėti vaikus. Svarbiausia, kad mokytojo siela pasiektų vaiko sielą. Mokytojas tiesiog turįs spindėti visokiomis kilniomis galiomis. Jis neturįs būti silpnas, minkštas, suglebęs. Save teigdamas kitiems, jis turįs būti jiems mylimas bičiulis, draugas, bet ir viešpats. Taigi – autoritetas.

 

Mokytojo santykiai su mokiniais turį būti žmoniški. Jie lemią pedagoginio proceso rezultatus. Todėl šiame procese mokinys turįs patirti mokytojo nuoširdumą, teisingumą, tvirtumą, valingumą, susivaldymą, paramą, kantrumą, sielos kilnumą, pagarbą, išmintingą veiklumą, skaidrų linksmumą.

 

Pagrindiniu kriterijumi, parodančiu mokytojo tinkamumą darbui, filosofas laikė faktinį jo sugebėjimą dirbti su žmonėmis, nes vien tik išmanydamas ir būdamas susipažinęs su pedagogikos mokslo idėja, mokytojas galįs būti bejėgis visur kitur. Galėjimas dirbti pedagoginį darbą ir to darbo poveikis priklausąs nuo paties žmogaus – ar jis savo dvasia esąs pakankamai subrendęs.

 

Taigi, kaip matome, Vydūnas paliko prasmingų pedagogikos idėjų visiems, dirbantiems šį darbą su jaunimu: ,,Visi auklėtojai, ar jie būtų mokytojai, ar menininkai, ar šiaip kiti žmonės turėtų būti joms (t. y. jaunesnioms kartoms – past. aut. O. T.) gyvėjimo ir šviesėjimo paveikslu. Neturėtų būti uždavinys vaikus žmones apšviesti tik iš lauko, bet užsidegti turi jų dvasios-sielos šviesa prie mūsų dvasios-sielos. Bet tam reikalinga, kad visi, kurie kaip nors čia kitiems auklėtojai, patys šviesėtų“, – reikalavo Vydūnas (5, 58)).

 

Vadinasi, Vydūnas buvo pedagogas humanistas. Ugdymo programoje pabrėžiama visapusiška vaiko prigimtį atitinkanti ugdymo idėja, o ugdymo tikslus jis siejo su žmogaus esme, prigimtinėmis galiomis, individualumu. Kertine pedagogine problema filosofas laikė pedagogišką bendravimą ir pedagogiškus santykius, pasisakė už humanišką pedagoginio proceso turinį ir gilius bei glaudžius šeimos ir mokyklos ryšius, jų bendradarbiavimą.

 

Literatūra

1. Vydūnas. Mokyklos darbas // Darbymetis. 1922. Nr. 5. Parašas: Vds.
2. Vydūnas. Mokyklos darbo padalinimas // Darbymetis. 1922. Nr. 54. Parašas-Vds.
3. Vydūnas. Vaiko įsigalėjimą šelpiantis darbas // Darbymetis. 1922 Nr 45 Parašas: Vds.
4. Vydūnas. Mokyklos darbo planai // Darbymetis. 1923. Nr. 7 Parašas- Vds.
5. Vydūnas. Auklėjimo darbas // Darbymetis. 1923. Nr. 7. Parašas- Vds.
6. Vydūnas. Tautos mokykla // Darbymetis. 1922. Nr. 5. Parašas: Vds.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Vydūnas lietuvių kultūroje“ Klaipėdos universitete 1993 m. kovo 27 d.

Vydūno istoriosofija

Vacys Bagdonavičius

 

VYDŪNAS ISTORIKAS

 

(ištrauka iš straipsnio „Dramatiškasis septynių šimtmečių akordas“)

 

port_003aTurtingas kūrybinis Vydūno palikimas šiandien ypač stebina tuo, kad visos jame keltos ir spręstos problemos tebėra mums labai artimos ir aktualios. Ryškiausias to atspindys – nepaprasto likimo Vydūno vokiškai parašyta knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Tai ne vienintelė istorijai skirta mąstytojo knyga. Istoriosofiniams darbams jo palikime tenka reikšminga vieta. Šiai sričiai priklauso net 4 knygos bei keliolika straipsnių. Istorinėmis reminiscencijomis grįstas ir ne vienas grožinis Vydūno kūrinys – dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Mūsų laimėjimas“ ir kt.

 

Istorija Vydūnui rūpėjo ne tiek kaip mokslo sritis. Joje jis nesistengė pateikti naujų atradimų. Į istoriją, dažniausiai Lietuvos, rašytojas ir mąstytojas kreipėsi kaip į tautiečių kultūrinės savimonės ugdymo priemonę, taip pat kaip į vieną iš argumentų savo filosofinei koncepcijai pagrįsti. Dar viena paskata imtis istorinės tematikos buvo savo krašto, pačios lietuvių tautos istorinės situacijos momentai, jų aktualijos. Istoriosofinės Vydūno knygos iš esmės ir yra atsiliepimai į tas aktualijas. Kitaip tariant, kiekviena tų knygų turi gana apibrėžtą intenciją.

Pirmoji istorijai skirta Vydūno knyga yra pirmoji jo knyga apskritai – tai 1904 m. „Prūsų lietuvių susivienijimo“ Bitėnuose gotiškais rašmenimis išleista (autoriaus pavardė nenurodyta, autorystę atskleidė pats Vydūnas viename iš 1937 m. „Aukuro“ almanache paskelbtų straipsnių)1 trumpa Lietuvos istorija „Senutė“. Ja autorius siekė duoti bent šiokį tokį atkirtį daugiausia per mokyklas varomai germanizatorių propagandai, visiems be išimties Mažosios Lietuvos vaikams diegusiai mintį, jog „unsere Vorfahren – die alten Deutschen“ („mūsų protėviai – senieji vokiečiai“). „Apie lietuvius, apie mūsų sentėvius nei kalbos, – rašoma knygelės įžangoje. – O kad dar ir pusėtinai sumanus kūdikis iš lietuvių namų tą aiškiai mato, kad jį ir jo tėvus niekin, jam pastatydami „alten Deutschen“ už sentėvius, tai to paniekinimo nusikratyt labai sunku, ypač nieko nežinant apie savo sentėvius. <…> Lengviau tai tokiam pasiseka, kurs gal atsekti šaknis savo gyvenimo šiame amžiuje per šimtmečius“2.

 

Istorinė tautos atmintis tuo laiku rūpėjo ne tik jaunajam Vydūnui, tačiau ir beveik visiems lietuviškumo sąjūdžio Rytų Prūsijoje veikėjams. Bene pirmoji į tą atmintį apeliavo 1885 m. įsikūrusi „Birutės“ draugija, kurios viešuose susirinkimuose daugiausia būdavo kalbama istorine tematika. Viename iš 1896 m. susirinkimų buvo nutarta išleisti P. Skirmuntaitės Lietuvos istoriją, ją adaptavus ir pritaikius Prūsų lietuviams. Tačiau to sumanymo realizuoti nepavyko. Po aštuonerių metų, inspiruotas 1901 m. įkurto specialiai knygoms leisti „Prūsų lietuvių susivienijimo“, tą padarė Vydūnas. Beje, „Senutė“ buvo jau ne pirmasis istoriosofinis jo bandymas. 1902 m. išėjo pirmoji šio „Susivienijimo“ leista knygelė „Bendraitė“ – įvairių dalykėlių rinkinys, skirtas, kaip sakoma jo įžangoje, „atgaivint meilę į tėviškę, meilę į tėvų kalbą ir tėvų gražius būdus“3.. Daugiau kaip trečdalis knygelės priklauso būsimojo Vydūno plunksnai. Be trijų jo eilėraščių, čia įdėta geografinė abiejų Lietuvos dalių apžvalga ir straipsnis „Lietuviška tautiška dvasia“, kuriame mėginamas apmąstyti lietuvių tautos istorinis likimas. Beje, tais pačiais 1902-aisiais Vydūnas buvo parašęs, kaip pats nurodo 1916 m. knygos „Lietuva praeityje ir dabartyje“ pratarmėje4, Lietuvos istoriją vokiškai. 1911 m. kelis kartus apie ją užsimenama ir „Jaunimo“ žurnale.

 

virs_20_simtmeciaiAntras stambesnis istoriosofinio pobūdžio Vydūno darbas – 1911 m. išėjęs traktatas „Mūsų uždavinys“5. Jo tikslas – padėti tautai surasti savo kelią žmonijos kultūros raidoje. Į istoriją čia žiūrima kaip į pamoką, padedančią nutiesti gaires ateitin. Šis veikalas yra istoriosofinis tikrąja šio žodžio prasme – Vydūnas jame pateikia savo istorijos vyksmo sampratos esmingesnius momentus, kurių pradmenis randame jau ir „Bendraitėje“ įdėtame straipsnyje bei „Senutėje“. Į juos vėliau Vydūnas fundamentaliau atsirems ir netgi išplėtos didžiausiame istorijos veikale „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Istorinės raidos vingiuose tauta silpnėdavusi ar stiprėdavusi priklausomai nuo to, kaip išlaikydavusi kraujo grynumą, – aiškinama „Mūsų uždavinyje“. Maišomas kraujas silpninąs tautos dvasią, ir tai tiesiogiai atsispindėdavę kalbos pokyčiuose: silpstant kraujui, silpdavusi ir kalba. Tokias išvadas Vydūnas daro remdamasis savo tautos istorija. Anot jo, lietuvių tauta nuo karų su kryžiuočiais laikų silpnėjusi, nes istorijos aplinkybės vertusios valdančiuosius sluoksnius labiau rūpintis nebe dvasinių tautos galių auginimu, kas buvę itin svarbu senovėje, o karo jėgos stiprinimu. Labai daug jau po šių karų pakenkę tai, kad aukštesnieji tautos sluoksniai nebesaugoję kraujo grynumo. Iš to kilęs ir savos kalbos niekinimas, dėl to nebesiimta puoselėti tautos dvasinės kultūros. Tačiau ir nepalankiausiomis sąlygomis išlikdama, lietuvių tauta įrodžiusi savo prigimties stiprumą ir gyvastingumą, kuris geriausiai išsilaikęs liaudies gyvenime ir kultūroje, nes ji nebuvusi paveikta svetimo kraujo, o kultūra – svetimų įtakų. Dabar naujomis formomis reikią ugdyti kultūrą, plėtoti ir gilinti žmoniškumo apraiškas, žadinti kitas tautas ir taip atlikti savo misiją žmonijai.

 

Iš savitų istoriosofinių pozicijų Vydūnas žvelgė į reikšmingiausius Lietuvos istorijos įvykius. Vienu tokių mąstytojas laikė Žalgirio mūšį. 500-ųjų šio svarbaus istorinio įvykio metinių proga „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ mąstytojas paskelbė jubiliejinį straipsnį „Didysis mūšis“6. Po dešimties dienų (1910 m. liepos 24 d.) Tilžėje, Jokūbynės parke, jo vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija suvaidino šiai progai parašytą triveiksmę misteriją „Mūsų laimėjimas“. Vaidinimas pakartotas tų pačių metų rugsėjo 18 d. Klaipėdoje. 1913 m. drama buvo gražiai išleista Tilžėje.

 

Patį mūšį straipsnyje Vydūnas apibūdina gana lakoniškai, vertina kaip gerai karo meno požiūriu parengtą, iškelia tiek Vytauto, tiek Jogailos nuopelnus jį laimint. Didžiausią mūšio reikšmę mąstytojas mato tame, kad po jo baigėsi kryžiuočių viešpatavimas Prūsuose, o ypač tame, jog baigėsi žiaurus ir alinantis beveik du šimtmečius trukęs kryžiuočių ir lietuvių karas. Šiame kare kryžiuočių žiaurumai silpnino jų dorą, ardė žmoniškumą, dėl to smuko jų galybė. Tai buvusi viena iš esmingiausių ordino pralaimėjimo priežasčių.

 

Įvertinęs kryžiuočių sutriuškinimo svarbą, Vydūnas gana kritiškai žiūri į tai, kas lietuvių tautoje dėjosi po lemtingojo mūšio. Mąstytojas įsitikinęs, kad po šio mūšio nebeaugusi tautos dvasinė galia, jog nykęs tautos savitumas, kurį silpnino vis labiau įsigalinti lenkiška dvasia. „Didysis mūšis buvo pradžia antrojo lietuvių naikinimo. Ir tasai truko Didžiojoj Lietuvoj beveik 500 metų“, – rašoma straipsnyje „Didysis mūšis“. Tautos valdovams labiau rūpėjusi materialinė, o ne dvasinė kultūra. Dėl to Didžiojoje Lietuvoje pasiduota slaviškumo įtakai. Prūsų Lietuvoje įsigalėjusi vokiška dvasia. Didžiojoje Lietuvoje priespauda buvusi nuožmesnė, patirta didesnė materialinė skriauda. Mažoji Lietuva socialiniu požiūriu gyveno laisviau, geresnė buvo materialinė lietuvių padėtis, geriau tenkinami kultūriniai jų poreikiai. Tačiau dvasinė gyvybė stipresnė vis dėlto likusi Didžiojoje, o ne Mažojoje Lietuvoje, kur aukštesnė materialinė pavergėjų kultūra patraukdavusi lietuvininkus ir silpninusi jų tautinę savimonę.

 

Žalgirio mūšio jubiliejus Vydūnui asocijavosi su dabartimi, su tautos atgimimu. Tikrasis laimėjimas, prilygstąs pergalei Žalgirio mūšyje, būsiąs tada, kai tauta stiprės iš vidaus, kai pati nebepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis savo dvasinės kultūros ugdymu. Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu šių demaskavimas ir niekinimas. Ypač tai įsidėmėtina Prūsų lietuviams. „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės. O tą auginkime, – teigė Vydūnas. – Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstijų. Bet mes galime būti galingais toje galybėj, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko. <…> Visai žymiai dora tauta pastoti tai turi būti pirmasis ir vyriausias lietuvių tikslas“. Tokia moralinio tautos stiprinimo pozicija Vydūną labiausiai ir suartino su jo amžininku – Indijos nacionalinio išsivadavimo veikėju Mahatma Gandžiu.

 

Misterijoje „Mūsų laimėjimas“ dominuoja tautos dvasinio atsigavimo, kaip tikrojo jos laimėjimo, idėja. Žalgirio mūšis kariniu atžvilgiu buvo laimėtas, bet po jo šimtmečius truko tautos dvasinis letargas. Pačią jos gyvybę išsaugojo žmonėse rusenusi meilė. Ji ir pabudinusi Lietuvą naujam dvasinio gyvenimo rytui. Toji neįveikta meilė – tikrasis laimėjimas, pasiektas po penkių šimtmečių nuo Didžiojo mūšio.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vydūnas daug mąstė, kaip susiklostys tolesnis lietuvių tautos likimas, manė, kad Lietuvai jis bus palankus, nes jos liaudis yra išlaikiusi tautinį gyvybingumą, turi stiprų kūrybinį kultūrinį potencialą ir, jį atskleisdama, galės esmingai praturtinti visos žmonijos kultūrą, prisidėti prie jos dvasinės pažangos. Norėjo, kad Lietuva taptų politiškai laisva ir tikėjo tokia ją tapsiant. Savo plunksna stengėsi ir pats prie to prisidėti. „Stengiuosi kelti mūsų tautos esimą ir į tautų sąmonę“7, – rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų. Tų pastangų vaisius – 1916 m. pasirodęs istorinio pobūdžio traktatas vokiečių kalba „Lietuva praeityje ir dabar“ (Litauen in Vergangenheit und Gegenwart), kuris dar tais pačiais metais pasirodė prancūziškai Ženevoje, 1919 m. ir 1921 m. – Vilniuje (lenkiškai ir rusiškai).

Lietuvos istorija čia išdėstyta konspektyviai. Daugiau vietos skiriama pačiai lietuvių tautai, jos charakteriui, savybėms apibūdinti bei dabarčiai aprašyti: supažindinama su geografine Lietuvos padėtimi, su tautos etniniais ypatumais, su liaudies kultūra, su visuomeniniu ir kultūriniu paskutiniųjų dešimtmečių tautos gyvenimu, besiformuojančia profesionaliąja kultūra ir iškiliausiais jos atstovais. Knyga stengiamasi kuo įtikinamiau ir akivaizdžiau parodyti, jog tauta yra jau keli dešimtmečiai pabudusi iš letargo, į kurį ją buvo įstūmusi ilgaamžė tautinė priespauda, kad ji su kaupu įrodė savo kūrybinį gyvybingumą, o drauge – teisę į laisvą apsisprendimą, į politinį savarankiškumą. Kiekviena knygos eilute tarsi kreipiamasi į tuos, kurie po karo lems politinį tautų likimą, tarsi apeliuojama į jų išmintį. Kartu manoma, kad teisingą sprendimą lietuvių tautai parašys pačios likimo jėgos, kurios sutapatinamos su varančiosiomis istorijos jėgomis, su pasaulio evoliucijos veiksniais. Knygos pratarmėje autorius rašė: „Valdžią turintieji veiks pagal savo nuožiūrą ir siekimus. Tegul. Tautos būtis iš tikro priklauso ne nuo vienokių ar kitokių norų, o nuo vidinių pačios tautos gyvybinių galių, nuo jų vertingumo. Ir man rodos, kad pasaulinės istorijos genijus tarsi juokiasi, bežiūrėdamas į kai kuriuos kunkuliuojančios dabarties lūkesčius ir pastangas“8. Vidinių lietuvių tautos galių gyvybingumas Vydūnui nekėlė abejonių. O šį jis laikė palankaus tautos likimo garantu. Tikėjimas tuo palankiu likimu sudaro knygos patosą. Juo pasižymi ir karo metais „Dešimtosios armijos laikraštyje“ (Die Zeitung der 10. Armee) skelbti straipsniai apie lietuvio charakterį9, apie liaudies šventes10 ir dainas11..

 

* * *

 

virs_21_simtmeciaiDar kartą prie istorijos Vydūnas grįžo trečiojo dešimtmečio pabaigoje gana dramatiškomis sau pačiam ir tėvynainiams – Rytų Prūsijos lietuviams – aplinkybėmis (…)12. Būtent šios aplinkybės inspiravo Vydūno veikalo apie vokiečių ir lietuvių santykius radimąsi.

Tilžėje 1930 m. vasarą Heimatfestu (tėviškės švente) buvo pompastiškai pažymėtas kryžiuočių ekspansijos į prūsų ir lietuvių žemes 700 metų jubiliejus. Kaip „dovaną“ tam jubiliejui, tiesa, kiek pavėlavęs, Vydūnas parengė veikalą „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“ (Sieben Hundert Jahre deutsch–litauischer Beziehungen“). Tai buvo 1932 m. pasirodžiusi knyga ypatinga ne tik turiniu, bet ir rašymo istorija, taip pat likimu bei pasekmėmis pačiam autoriui.

 

Rašyti veikalą, kaip minėta, teko ypač sunkiomis aplinkybėmis. Visose valdiškose įstaigose ir vokiškose visuomeninėse organizacijose ar draugijose Vydūnas jau buvo nepageidaujamas. Besiruošiančiam rašyti savo krašto istorijos darbą rašytojui ypač skaudus smūgis buvo užtrenktos bibliotekų durys. Verkiant reikėjo senųjų kronikų bei kitos istorinės literatūros. Laimė, Vydūnas jau buvo išsiugdęs ištikimą mokinį ir sielos bičiulį, vėliau gražiai savo darbais papildžiusį vokiečių šviesuomenės nuopelnus lietuvių kultūrai – 1917 m. Tilžėje apsigyvenusio mokytojo Pauliaus Falkenhahno sūnų Viktorą. Jų pažintis prasidėjo 1919 m. Šešiolikmetis Viktoras iš paties Vydūno pasiskolinto „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ tada mokėsi lietuviškai kalbėti. Nunešęs grąžinti autoriui knygą, susipažino ir tapo mokiniu ne tik kalbos srityje. Iš Vydūno jis perėmė humanistinį požiūrį į pasaulį, į žmones, į skirtingų nacionalinių kultūrų, tarp jų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Toks požiūris nulėmė, kad V. Falkenhahnas pasuko slavisto ir baltisto keliu, kad, juo eidamas, labai daug nusipelnė lenkų ir lietuvių kalbotyrai, jų kultūroms apskritai. Neatsitiktinai viename iš paskutiniųjų susitikimų su šių eilučių autoriumi Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Berlyno Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhahnas (1903–1987) Vydūną pavadino vienu iš savo tėvų.

Kaip rašo V. Falkenhahnas, maždaug nuo 1923 m. Vydūnas įprato jam „davinėti peržiūrėti savo raštų korektūras, nes mane jį turint ypatingą sugebėjimą pastebėti korektūros klaidas (…). Prie korektūrų skaitymo 1927 m. prisidėjo kitas darbas. Vydūnas buvo nusprendęs vokiečių kalba parašyti veikalą „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Vokiečių grožinėje ir mokslinėje literatūroje, taip pat senose vokiškose ir lotyniškose kronikose mokytojas ieškojo medžiagos vokiečiams ir lietuviams, taip pat apskritai Pabaltijo gyventojams ir prūsų-lietuvių tėvynės ypatumams aprašyti. Taip jis tarėsi geriau suvoksiąs gilesnes, dažniausiai niūrių, tragiškai skausmingų santykių per praėjusius septynis šimtus metų priežastis. Šiose įdomiose, pamokomose paieškose autoriui [V. Falkenhahnui – V. B.] buvo leista talkininkauti. (…) Autorius dabar prisiėmė uždavinį bibliotekoje neva sau užsakinėti Vydūnui reikalingas, bibliotekoje trūkstamas kronikas ir kitus veikalus, juos studijuoti (retų veikalų nebuvo leidžiama išsinešti), daryti Vydūnui reikalingus nuorašus, rinkti jam reikalingą informaciją. Bibliotekoje teko studijuoti ir senesnę grožinę bei mokslinę literatūrą“13.

Turėdamas savo paties ir V. Falkenhahno surinktą medžiagą, veikalą rašyti Vydūnas pradėjo, kaip galima spręsti iš įrašo jo užrašų sąsiuvinyje, 1929 m. sausio 11 d. ir su pertraukomis rašė iki pat atidavimo spaustuvėn 1932 m. Knygą išspausdino E. Jagomasto spaustuvė „Lituania“.

 

Veikalas užima reikšmingą vietą tiek kūrybiniame Vydūno palikime, tiek lietuvių istoriografijoje.

Beveik visos iki „Septynių šimtų metų“ pasirodžiusios Vydūno kūrybos centre buvo lietuvininkas, jo tautinės sąmonės apsiniaukimas ir giedrėjimas, jo klystkeliai ir taurūs darbai. Kritikos smaigalys paprastai būdavo nukreiptas į lietuvininko tautinį silpnumą, pernelyg lengvą pasidavimą tautinei asimiliacijai, abejingumą savos kultūros vertybėms. Rašytojas nuolat pabrėždavo, kad, individui nutraukus ryšius su tauta, menkėja ir nyksta jo žmoniškumas, pažeidžiama natūrali asmenybės dvasinė branda. „Matau, kad žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais–protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios–sielos tarpimą, praleidžia veltui savo amžių. O aš norėčiau, kad to nedarytų“14, – rašė Vydūnas vienoje autobiografijoje. Šiais žodžiais nusakyta rašytojo ir mąstytojo kultūrinio bei literatūrinio darbo prasmė. Toji prasmė tebėra ryški ir „Septyniuose šimtuose metų vokiečių ir lietuvių santykių“, tačiau čionai kritikos smaigalys nukreiptas į kitą personažą – į tą, kuris jėga verčia lietuvininką savo tautiškumo atsižadėti ir taip stumia jį į dvasinę degradaciją. Tiesa, toks kaltinimas Vydūno čia iškeliamas jau nebe pirmą kartą. Pakankamai ryškios jo gaidos yra girdimos „Probočių šešėliuose“, „Amžinoje ugnyje“, kai kuriuose publicistiniuose ikikariniuose straipsniuose. Apie ilgaamžę prievartą jos nešėjams į akis visu balsu rašytojas prabilo 1928 m. pasirodžiusioje tragedijoje „Pasaulio gaisras“. Priešmirtiniais tragedijos herojės Magės Tautvilaitės žodžiais Vydūnas išpranašavo: „O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius, nuo kryžeivių laikų, jūsų tauta nusižengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą“15. Šioje tragedijoje rašytojas jau nebe tautiečiams, o jų pavergėjams įrodinėjo, kad „tauta susikuria kultūrą pati“, jog ji turi teisę reikšti savo tautinį savitumą, būti laisva, nuvainikavo tariamą vokiškųjų kultūrtrėgerių „humaniškumą“, kuriuo vadovaudamiesi jie siekė „aukštesnėje“ savo kultūroje ištirpdyti „žemesnę“ lietuvių kultūrą ir taip padaryti šią mažą tautą „laimingą“.

„Septyniuose šimtuose metų“ jau istorijos faktais (o faktai, kad oponentai neapkaltintų autoriaus lietuvišku tendencingumu, imami iš vokiškų šaltinių) pratęsiamas „Pasaulio gaisre“ pradėtas disputas, konkrečiai parodoma, kokia kaupėsi pavergėjų kaltė, koks jos dydis ir padariniai.

 

virs_31_litvaSu istorikui būdingu įžvalgumu Vydūnas atskleidžia kryžiuočių ordino nusikaltimų baltams (visus baltus, arba aisčius, jis laikė viena tauta, nespėjusia susivienyti į stiprią valstybę) grandinę, parodo, jog kardas buvo visai netinkama ir neleistina priemonė siekiant skelbiamo neva kilnaus tikslo – nešti pagonims naują tobulesnę religiją, o su ja ir aukštesnę kultūrą. Daugeliu faktų remdamasis, Vydūnas tvirtina, kad ordinui išties rūpėjęs ne pagonių išganymas, o jų žemių užkariavimas ir žmonių pavergimas. Knygos autorius teigia, jog į Baltijos kraštus jokios kultūros nešti nereikėjo – čia ji jau buvusi pakankamai aukšta, bent jau ne žemesnė už brukamąją. Vienas ryškiausių tos kultūros vertės požymių – jos senumas, natūralus išaugimas, grynumas. Atneštinė kultūra tautai esanti kaip svetimkūnis. Dvasios kultūros pagrindu, būtina jos sąlyga Vydūnas laiko religiją. O baltuose ji buvusi toli gražu ne primityvi, nes labai aiškiai išreiškusi žmogaus santykį su panteistiškai suvokiama dievybe – dvasiniu absoliutu. Kadangi baltams buvęs būdingas tikras dvasingumas, subtilus ryšio su amžinąja būtimi suvokimas, jie mažiau dėmesio kreipę į materialinę kultūrą, į civilizacijos pažangą. Tai labai atsiliepę kovose su užplūdusia karine jėga, nes iš pradžių baltai nebuvo pasiekę ginklo galybės. Nors ordino broliai sugriovė senąsias šventyklas, išnaikino krivius ir žynius, išplėšė senąjį baltų tikėjimą, prievarta įbruko naująjį, pavergė juos fiziškai ir dvasiškai, visos tūkstantmečiais natūraliai augusios kultūros sunaikinti nepajėgė. Ji liko tautos psichikoje, kalboje, papročiuose, liaudies kūryboje, į naująją krikščionių religiją įsipynusiuose senojo tikėjimo reliktuose.

 

Visą vėlesnę vokiečių ir lietuvių santykių istoriją Vydūnas aiškina kaip tolesnį laipsnišką dar gyvos lietuviškos kultūros naikinimą, kuris apogėjų pasiekė, susikūrus Vokietijos imperijai. Paskutiniųjų XIX a. – pirmųjų XX a. dešimtmečių lietuviškumo persekiojimą Vydūnas laiko ypač nusikalstamu, nes pavergtoji tauta po ilgo snaudulio pradėjo dvasiškai atbusti, ėmė puoselėti gležnus savos kultūros daigus, parodė gyvybingumą. Autorius leidžia aiškiai suprasti, kad paskutiniųjų dešimtmečių germanizacijos priemonės iš esmės mažai kuo skiriasi nuo tų, kuriomis apsišarvavę prieš septynis šimtmečius atėjo į baltų žemes kryžiuočiai. Abiem atvejais prievartos kardas nukreiptas prieš savitą, natūraliai susiformavusią, o svarbiausia – gyvastingą kultūrą.

Vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje Vydūnas, kaip minėta, argumentuotai kritikuoja nepagrįstą su politika glaudžiai susietą, jai tiesiogiai pajungtą vokiečių istorikų sukurtą koncepciją, kad Prūsų lietuviai dabar gyvenamose savo žemėse niekada nebuvo autochtonai, o tik XV–XVI a. jas kolonizavusių perbėgėlių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys. Išsamūs šios koncepcijos kritikai skirti P. Pakarklio16 ir V. Vileišio17 darbai tepasirodys tik po 3 metų nuo Vydūno knygos išėjimo.

 

Paneigdamas tautinės asimiliacijos vykdytojų argumentus, jais remiantis padarytus darbus knygos autorius traktuoja ne tik kaip nusikaltimą lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, net kosmoso dėsniams, kurie visada atsisuka prieš jų pažeidėjus. Tuojau pat po Antrojo pasaulinio karo parašytuose traktatuose „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“18 bei ypač „Didysis dabarties žmonijos patirties klausimas kosminiu požiūriu“19 mąstytojas tarsi konstatuoja šios „Septyniuose šimtuose metų“ pateiktos savo pranašystės išsipildymą.

Aiškindamas istorijos procesą, jame susiklosčiusius vokiečių ir lietuvių santykius, kaip ir daugelyje kitų savo veikalų, „Septyniuose šimtuose metų“ Vydūnas atsiskleidžia kaip savo idėjiniams principams ištikimas filosofas. Istorijos faktai tarsi patvirtina jo filosofinę koncepciją. Pagal šią koncepciją įvairios tautos bei visa žmonija yra ne socialinės raidos produktai, o dvasinio absoliuto reiškimosi formos, metafiziškai nustatytos pakopos žmogui grįžtant iš materialaus pasaulio įvairovės į suvoktąjį vienumą su tuo absoliutu. Tautai tenka ypač svarbus vaidmuo – tik per ją atskiram žmogui įmanoma visavertiškai realizuoti savo kūrybos galias, neabejotinai turinčias įgimto tautiškumo žymę, užkoduotą individo genuose. Tik per ją galima pasiekti aukščiausią žmoniškumą, kuris kaip tik ir reiškiąs tikrąjį individo įaugimą žmonijon, o drauge – didžiausią priartėjimą prie absoliuto. Netekęs tautiškumo, žmogus netenka dvasinės harmonijos, nutrūksta jo natūralus dorovinis ir intelektualinis augimas, jis iškrypstą iš tiesiausio dvasinės raidos kelio. Štai kodėl nusikalstant tautai, nusikalstama žmoniškumui, o kartu ir kosminėms galioms. Šioje sampratoje aiškiai jaučiamas senovės indų filosofijos, kuriai ypač būdingas etinės prasmės suteikimas pasaulio evoliucijai, visiems kosminiams dėsniams, poveikis. Šis poveikis dar ryškesnis matomas, kai mąstytojas prabyla apie senąją baltų religiją, kurios vydūniškasis filosofinis pagrindimas turi daug esminių bendrų bruožų su teistinėmis indų filosofijos sistemomis, ypač susiformavusiomis Vedų pagrindu.

 

„Septynis šimtų metų“ galima laikyti patriotiniu veikalu ne tik dėl požiūrio į savo tautą. Tokia ši knyga yra ir atžvilgiu tautos, kurios politikai nuvedė ją į pasauliui didžiules kančias atnešusį nacizmą. Knygą subrandino du motyvai: gilus susirūpinimas tragiškai besibaigiančiu savo tėvynainių – Prūsijos lietuvių – likimu ir nuoširdi pagarba vokiečių kultūros vertybėms bei skaudus išgyvenimas dėl to, kad savo elgesiu jas brutaliai niekina tie, kuriems derėtų jas paveldėti ir toliau puoselėti. Itin svarbi knygos mintis, jog asimiliacinė tiek vilhelminės, tiek hitlerinės Vokietijos politika tautinių mažumų atžvilgiu pačiai vokiečių tautai ne tik neduosianti nieko gero, bet ir padarysianti jos kultūrai daug žalos. Taip atsitiksią ne vien dėl to, kad savo nežmoniškais veiksmais kitataučių atžvilgiu vokiečių šovinistai kultūringo pasaulio akyse diskredituosią savo tautą, užtemdysią didžiulius jos nuopelnus žmonijos kultūrai, bet ir dėl to, kad, prievartos keliu į savo tautą įliejusi didelį kitataučių skaičių, tik sumenkinsianti jos dvasinį ir kūrybinį potencialą, dėl ko nebegalėsianti visu pajėgumu atlikti to uždavinio, kuris jai skirtas kosminės visumos vyksme. Todėl knyga neatsitiktinai parašyta vokiškai: ja mąstytojas pirmiausia mėgino belstis į pačią vokiečių tautos sąžinę, stengėsi šiai tautai priminti, kad aukščiausias jos, kaip ir visų kitų tautų, tikslas – „pasistengt augint gyviausiąjį žmoniškumą ir jį kitose tautose žadinti. Bet ne tokiu keliu, kad joms ką įsakytų, savo ypatybes primestų, bet vien savo žmoniškumu šviesdama“20.

 

„Tautų gyvatos turi patekti į tikrą sanklausą (…), – aiškino Vydūnas, – bet kad viena antra tauta pasieks tikrai aukštą laipsnį, jau visos žmonijos padėtis virs kitokia. Ir tautos pradės kitokiu būdu svarbėti viena kitai, būtent žadindamos viena antrajai jos kilnybę“21. Būtent pro tą „kilnybės žadinimo“ prizmę Vydūnas ir žvelgė į vokiečių ir lietuvių santykius. Smerkdamas šovinistinę vokiečių imperializmo politiką kartu tikėjo ir šviesiomis šios tautos jėgomis, gerbė jos kultūrą, pats daug ko iš jos sėmėsi. Kaip vieną iš motyvų, sulaikiusį nuo persikėlimo Lietuvon, nurodė: „Pagaliau daug reiškė man ir vokiečių kultūros vertybės“22. Tą daug reiškimą ypač aiškiai parodo tiesioginis vokiečių filosofijos poveikis formuojantis Vydūno pasaulėžiūrai ir filosofinei sistemai. Vydūnas norėjo, kad ir lietuviškoji kultūra kitataučių, tarp jų ir vokiečių, akyse būtų branginama dėl jos taurinančio veikimo, dorovinio ir estetinio patrauklumo. Istorijos suartintos vokiečių ir lietuvių tautos turinčios ne konfrontuoti, o bendrauti kultūros sferoje, praturtinti viena kitą ir tokiu būdu prisidėti prie žmonijos pažangos. Tas mintis jis plėtojo ne tik „Septyniuose šimtuose metų“, bet ir filosofijos veikaluose, grožiniuose kūriniuose, publicistikoje. Jomis vadovavosi ir savo kultūrinėje veikloje, kuria, pats sakėsi, stengtasi „teisingai apreikšti ir garbėn kelti lietuviškumą“. Vydūno vadovautos Giedotojų draugijos tikslas, kaip skelbiama jos įstatuose, buvo „giesmėmis, dainomis ir visokiais, ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“. Iki Pirmojo pasaulinio karo tai kuo geriausiai sekėsi. Giedotojų šventes bei vakarus gausiai lankanti muzika ir teatru besidominti vokiečių šviesuomenė labai nuoširdžiai apie juos atsiliepdavo. Draugija netgi būdavo kviečiama koncertuoti specialiai vokiečiams. Savo renginiais ji gražiai įsiliedavo į koncertinį Tilžės bei kitų Mažosios Lietuvos miestų gyvenimą. „Vyriausio Tilžės burmistro pati mane lankė, prašydama, kad mes lietuviškas dainas padainuotume vokiečių suruoštiems dideliems susirinkimams, – rašo Vydūnas viename prisiminimų straipsnyje. – Ir dainavom, o ne vien Tilžėje, ale ir Ragainėje ir vėliau net 2 kartus Gumbinėje (…). Taip labai vokiečiams patiko lietuviškos dainos“23. Tilžės muzikai vokiečiai K. Janzas ir V. Wolffas netgi talkino draugijai – harmonizavo liaudies dainas ir kūrė muziką eiliuotiems Vydūno testams. Draugijos dainuotojų irgi buvo vokiečių ar suvokietėjusių lietuvių, kurie vėliau gerai išmokdavo lietuviškai. Gerus santykius giedotojai palaikė su vokiška „Lietuvių literatūros draugija“ (Litauische literarische Gesellschaft).

 

Sunkią lietuvininkų padėtį suprantantys, juos užjaučiantys bei padėti linkę vokiečių šviesuoliai Vydūnui buvo stipri dvasinė atrama, darė jam nemažą poveikį. Toks, pavyzdžiui, buvo Tilžės gimnazijos mokytojas Eduardas Gisevius (1798–1880), kurio lituanistinės veiklos pėdsakai Vydūno jaunystės laikais tebebuvo neataušę. Jis ne tik rinko ir propagavo lietuvišką tautosaką bei etnografiją, bet ir gynė lietuvių kalbos teises. Į lietuvių kultūros reiškinius žiūrėjo kaip į labai savitas dvasines vertybes, galinčias užimti garbingą vietą pasaulinėje kultūroje. Tokiu tauraus vokiečio pedagogo ir kraštotyrininko požiūriu Vydūnas rėmėsi, kai pats įrodinėjo senosios lietuvių kultūros vertingumą.

 

Su kitu dideliu lietuvininkų bičiuliu poetu poliglotu (daug rašiusių ir lietuviškai) Georg Sauerwein (1831–1904) Vydūnas bendravo pats (Tilžėn atvykęs, G. Sauerweinas apsistodavo pas Vydūną), patyrė iš jo tiesioginių impulsų savo kultūriniam darbui, perėmė kai kurias su tautiniu Prūsų lietuvių sąjūdžiu susijusias idėjas, įgyvendino ne vieną jo sumanymą. Panašiai kaip G. Sauerweinas, Vydūnas įrodinėjo germanizavimo žalą ne tik lietuviams, bet ir valstybei bei vokiečių kultūrai. Tautinės asimiliacijos paveikti, lietuviai tampą menkos moralės, skurdžios dvasios žmonėmis, negalį daryti valstybei garbės, įsisavinti tikrųjų lietuviškosios ir vokiškosios kultūros vertybių. G. Sauerweino kūrybos dalis buvo skirta pačių lietuvių tautinei savigarbai žadinti. Ši intencija Vydūno kūryboje ir veikloje irgi buvo dominuojanti.

Nors E. Gisevius ir G. Sauerweinas veikė intensyvėti ėmusios germanizacijos sąlygomis, nors pastarąjį vokiškoje spaudoje smarkiai užsipuldavo šovinistiškai nusiteikę reicho patriotai, jų veikla dar nebuvo laikoma baisiu nusikaltimu. Stiprėjančią lietuvininkų priespaudą tada lydėjo vis aktyvėjantis jų tautinis sąjūdis, nors valdžios ir labai nepageidaujamas, tačiau, matyt, ir nelaikomas itin pavojingu ir perspektyviu, nes jo dalyvių smarkiau tada niekas nepersekiojo.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo, ypač po to, kai Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas, joks vokiečių šviesuolis nebegalėdavo rodyti palankumo lietuviams. Vydūnas prisimena, kaip tais sunkiais metais daugelis jo pažinotų vokiečių gatvėje su juo nebesisveikindavo, apsimesdavo tiesiog nepažįstą. Tačiau daugelis iš jų slapčiomis žavėjosi lietuvių mąstytojo moraliniu tvirtumu, taurumu, humanistinėmis pozicijomis, reiškusiomis neabejotiną opoziciją fašizmui, nors ir pasyvų, bet atkaklų pasipriešinimą nacistų siautėjimui, militaristinėms jų užmačioms. Išėjusiam iš kalėjimo Vydūnui jie nepabijojo parodyti pagarbos. „O dabar buvau sveikinamas dar su žymiu pagarbos mostu. Sveikino net visai nepažįstami žmonės“24, – prisimena mąstytojas.

 

Tačiau ir tais laikais pasitaikydavo vokiečių, drįsusių ne tiktai rodyti Vydūnui pagarbą, bet ir daug jam padėjusių. Didžiausias ir smarkiai rizikavęs tuometinis pagalbininkas buvo mūsų jau minėtas Viktoras Falkenhahnas – faktiškasis „Septynių šimtų metų“ bendraautoris. Vydūnas jam tada negalėjo įrašyti net kukliausios padėkos.

Bičiuliškų santykių su Vydūnu iki savo gyvenimo pabaigos nevengė jo tėviškėnas įžymus vokiečių rašytojas Hermannas Sudermannas (1857–1928). Ir sunkiausiomis dienomis lietuvių mąstytojo dvasią palaikė jo knygų iliustratorius žinomas vokiečių dailininkas Fidus (Hugo Höppener, 1868–1948).

 

Šviesioji paties Vydūno patirta vokiečių ir lietuvių santykių dalis leido jam ne tik jausti pagarbą tikrosios vokiečių kultūros reprezentantams, bet ir subtiliai, visu knygos tekstu ją išreikšti, deklaruoti tikėjimą tos kultūros atsigavimu, būsimu gražiu vokiečių tautos įnašu į žmonijos raidą. Tam irgi reikėjo drąsos, nes tokia pagarba tada buvo priešiškai vertinama Lietuvos inteligentijos sluoksniuose. Vydūnui teko nuryti tokio priešiškumo piliulę: daug kas Lietuvoje už „Septynis šimtus metų“ jį kaltino pataikaujant vokiečiams, trukdė platinti knygą.

Na, o tie, kuriems šia knyga Vydūnas „pataikavo, t.y. tie, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už joje parodytą skaudžiąją vokiečių ir lietuvių santykių realybę, netruko „atsidėkoti“.

 

1934 m. balandžio 15 d. „Literatūros naujienose“ Kazys Binkis rašė: „Neseniai mūsų dienraščiai pranešė trumpą žinutę. 7 ½ eilutės. Vokiečiai konfiskavę Tilžėje Vydūno knygą.

 

– Kažin, ar sudegins, ar ne? – gal dar pagalvojo kurs smalsesnis skaitytojas. Taip, mielas skaitytojau, vokietis šią Vydūno knygą sudegins. Pačioj kaitriausioj neapykantos ugny sudegins ir pelenus paleis visais keturiais vėjais“.

Poetas kalbėjo apie „Septynis šimtus metų“.

 

1934 m. kovo 16 d. policija knygą uždraudė, spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) netrukus buvo konfiskuota. Laimė, inkvizicijos vykdytojai nesuskubo su ja susidoroti – jau buvo spėta išplatinti keli šimtai veikalo egzempliorių. Tų pačių metų gegužės 3 d. Vydūnas dėl to pasiskundė Gumbinės apygardos policijai, kuri 1934 m. birželio 15 d. raštu skundą atmetė. Knygos uždraudimas buvo motyvuojamas tuo, kad joje aukštinamas lietuviškumas ir žeminamas vokiškumas, autorius neteisingai kalbąs apie prievartinę germanizaciją, nes tokios iš viso nebuvę – lietuvininkai savanoriškai pasirenką aukštesnę vokišką kultūrą. Autoriaus pateikti faktai apie smurto aktus – tiktai vokiečių atsakas į didlietuvių išpuolius. Išleisdamas ir platindamas šią knygą, Vydūnas siekiąs patvirtinti, jog neteisingai atplėštas nuo reicho Klaipėdos kraštas yra nuo seno lietuviškas, norįs paruošti dirvą likusios Rytprūsių dalies (iki Priegliaus) prijungimui prie Lietuvos. Visu savo turiniu knyga „kenkianti gyvybiškai svarbiems valstybės interesams“25.

 

1934 m. liepos 18 d. rašytame pasiaiškinime Vydūnas paneigė jam pateiktus kaltinimus bei aiškino, kad knygos turinys neteisingai interpretuotas, jog ja nesiekiama jokių politinių tikslų, o tik stengiamasi rasti objektyvią tiesą ir apginti pačios konstitucijos pripažįstamas Prūsų lietuvių, kaip tautinės mažumos, teises“26. Į prašymą panaikinti knygos areštą ir šį kartą nebuvo atsižvelgta. Kartu su „Septyniais šimtais metų“ konfiskuoti ir liko neišplatinti 917 egz. „Pasaulio gaisro“27. Valdžios organams atkreipti dėmesį į knygą greičiausiai padėjo vokiečių istorikas Kurtas Forstreuteris, žurnale Altpreussische Forschungen (1934, Nr. 1, p. 124–126) paskelbęs gana piktą „Septynių šimtų metų“ recenziją, kurioje apšaukė Vydūną pridarius gausybę faktinių klaidų, prikišo kultūros istoriko sugebėjimų stoką. Labiausiai pliekė rašytoją už pasirinktą panbaltiškąją poziciją, kuri, anuometinio vokiečių mokslo požiūriu, esanti visiškai klaidinga – niekas rimtai jau nebeteigiąs, kad lietuviai esą seni Rytprūsių gyventojai. Recenzijos autorius taip pat tvirtino, jog nebuvę jokios prievartinės germanizacijos, jog ją Vydūnas vos ne pats išgalvojęs. Užsimerkdamas prieš kasdien matomą nacistų smurtą kitataučių atžvilgiu, K. Forstreuteris teigia, kad tautiškumo idėja esanti moderni ir negali būti taikoma vertinant praeities įvykius, jog iš istorijos negalime reikalauti to, ko reikalaujama iš dabarties. O juk Vydūno knygos patosas kaip tik ir buvo nukreiptas į dabartį. Remiantis istorijos pamokomis, buvo raginama būtent dabar ir ateityje ugdyti ne antagonistinius, o taurius, savitarpio pagarba grįstus santykius tarp tautų ir jų pagrindu turtinti žmonijos kultūrą. Deja, į šį lietuvių humanisto šauksmą nė nebuvo bandoma įsiklausyti. Tas šauksmas pasirodė besąs „kenksmingas valstybės interesams“, todėl pasistengta, kad niekas jo negirdėtų.

 

Vis dėlto šiandien jis išgirstas ir dabartinės knygos puslapiais mums lietuviškai bylos apie istorinį Karaliaučiaus krašto likimą, apie to likimo atktualumą. Gal ne tik bylos, bet ir padės tą likimą pakeisti?

 

Išleidžiant naujam gyvenimui lietuviškai prakalbusius „Septynis šimtus metų“, norisi padėkoti ne tik „Vagos“ leidyklai, knygos vertėjams Rapolui Šalteniui, Vitai Gaigalaitei, redaktorei Lilijai Kudirkienei, bet ir Čikagoje gyvuojančiam Vydūno fondui, jo valdybos pirmininkui Vytautui Mikūnui, a. a. Vincui Žemaičiui, jo sūnui kun. Kęstučiui Žemaičiui, kurių triūso ir paaukotų bei surinktų lėšų dėka atsirado ir po pasaulio bibliotekas pasklido antroji vokiška „Septynių šimtų metų“ laida (1982 m.) bei jaunimui skirta ištrauka „Mano Tėvynė“, kurios viena laida išėjo Čikagoje, o kita – Kaune ir buvo padovanota Lietuvos mokykloms. Būtent jie su didžiausiomis viltimis žiūrėjo Lietuvos pusėn, nes tikėjo jos pasižadėjimu duoti pasauliui lietuviškąjį Vydūno veikalo variantą. Džiaugiamės tą pasižadėjimą pagaliau tesėdami.

Ypatinga padėka – faktiškajam knygos bendraautoriui a. a. Viktorui Falkenhahnui, kuriam pats Vydūnas negalėjo viešai padėkoti tada.

 

 

Įžanginis straipsnis Vydūno knygai „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“. V.: „Vaga“. 2001.

 

 

1Vydūnas. Tautinė mano amžiaus veikla // Aukuras. – Klaipėda, 1937. P. 70.

2Senutė. – Bitėnai, 1904. P. 3–4.

3Bendraitė. – Bitėnai, 1902. P. 4.

4Vydūnas W.St. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. – Tilsit, 1916. S. 7.

5Vydūnas. Mūsų uždavinys. – Tilžė, 1911. P. 226.

6Vydūnas. Didysis mūšis // Nauja lietuviška ceitunga. 1910 07 14.

7Vydūnas. Žvilgsniai į mano kūrimą // Žemaičiai. – Kaunas, 1938. P. 21.

8Vydūnas W.St. Litauen in Vergangenheit und Gegenwart. S. 8.

9Vydūnas. Der Litauer // Das Litauen-Buch – O.O., 1918. S. 30–33.

10Vydūnas. Die Sommersonnenwende // Das Litauen-Buch. S. 61–63.

11Vydūnas. Wie die Litauer ihre Volkslieder singen // Das Litauen-Buch. S. 39–40.

12Tos aplinkybės plačiai aprašytos šioje knygoje talpinamame straipsnyje „Prūsijos lietuvių situacija Lietuvos nepriklausomybės metais“, todėl čia jų aprašymas praleidžiamas.

13Falkenhanas V. Bičiulį prisiminus // Mokslas ir gyvenimas. 1982. Nr. 8. P. 25–26.

14Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis. 1928. Nr. 1. P. 3.

15Vydūnas. Amžina ugnis. – V., 1968. P. 632.

16Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. – K., 1935.

17Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje…

18Vydūnas. Raštai. T. 1. P. 435-486.

19Vydūnas. Raštai. – V., 1994. T. 4. P. 55-125.

20Ten pat. T. 1. P. 355.

21Ten pat. P. 356.

22Vydūnas. Kalėjimas–laisvėjimas. – Detmold, 1947. P. 32.

23Vydūnas. Tilžės lietuvių giedotojų draugijos pragyvenimas // Krivulė. – Detmold, 1948. P. 59.

24Vydūnas. Kalėjimas–laisvėjimas. P. 44–45.

25Lietuvos užsienio reikalų ministerijos susirašinėjimas su Lietuvos konsulatu Tilžėje // LCVA, F. 383, ap.7, b. 372. l. 122–124.

26Ten pat, l. 125–130.

27Girdvainis J. Dr. Vydūnas // Naujoji Romuva. 1939. Nr. 35–36. P. 34.

Vydūno socialinė koncepcija

Vacys Bagdonavičius

 

 

Vydūnas – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo. Pastaroji veiklos sritis turėjo didžiulės reikšmės jo pasaulėžiūros ir kūrybos pobūdžiui. Mat ši veikla išugdė Vydūną kaip tautos dvasinio atsparumo metodiškai vykdomos germanizacijos sąlygomis puoselėtoją, o jo filosofija faktiškai susiformavo kaip savotiška to atsparumo ugdymo teorija. Keleriopas jo veikimas tautoje sudarė išskirtinį reiškinį – vydūnizmą, kuris yra nepaprastai panašus į kitą pasaulyje beveik visuotinai žinomą to paties laikotarpio dvasinį bei politinį fenomeną – gandizmą. Esminis abiem šiems fenomenams būdingas bruožas – nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Mahatmos Gandžio sukurtoji neprievartos taktika – satyagraha padėjo Indijai įveikti britų kolonializmą ir pasiekti nepriklausomybę. Vydūno humanistinė filosofija tautai didesne dalimi liko nepanaudotų galimybių šalimi. Tačiau taikus lietuvių tautos kelias į pirmąją nepriklausomybę principine prasme buvo panašus į Indijos kelią bei į vydūniškąjį jo modelį, nors juo buvo eita nesivadovaujant jokiais išankstiniais modeliais. Lietuva tame kelyje buvo pirmesnė už Indiją, o pastarosios dvasinis ir politinis vadovas M. Gandis pats yra žavėjęsis tolimosios Baltijos šalies taikiu ėjimu laisvėn1.

 

virs_09a_musuM. Gandžio ir Vydūno filosofijos panašios ne tik tuo, kad jas kaip praktinio veikimo pagrindimus sąlygojo analogiška nacionalinė priespauda, bet ir tuo, kad jos formavosi veikiamos to paties šaltinio – senosios indų filosofijos, kad iš to šaltinio semiamoji išmintis tiek vieno, tiek kito mąstytojo buvo taikoma savo laiko ir savo krašto aktualijoms. O svarbiausios aktualijos ir vienam, ir kitam buvo savų tautų išlikimas ir laisvė, prasminga būtis, misijos žmonijos raidoje turėjimas ir jos įgyvendinimas. Pagrindinis tų aktualijų subjektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Politinio pavergimo sąlygomis nepalaužiama žmogaus dvasios galia buvo suprasta kaip pagrindinė tautos gynybinė tvirtovė. Todėl žmogaus esmės ir tobulėjimo (tiksliau būtų sakyti – dvasinio išsivadavimo) problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema. Žmogų suvokiant kaip svarbiausią dvasinės evoliucijos dalyvį, ši problema lietuvių mąstytojo filosofinėje koncepcijoje įgavo ir religinę, t. y. ypatingos svarbos, prasmę. Pro žmogaus dvasinio laisvėjimo prizmę Vydūnas žvelgė ir į visas kitas savo filosofijos problemas, tarp jų ir į socialines, pagrindiniu jų sprendimų tikslu laikydamas to laisvėjimo sąlygų kūrimą.

 

Didžiąja dalimi vienos iš senovės indų filosofijos mokyklų – klasikinės vedantos –poveikyje susiformavusioje vydūniškoje žmogaus esmės sampratoje toji esmė buvo traktuota kaip dieviškojo absoliuto kibirkštis, patekusi į gamtiškuoju pasauliu tapusią būties (t. y. to paties absoliuto) dalį ir to pasaulio galių pavergtą. Absoliuto (arba Dievo) kūrybos galia vedanti pasaulį, o su juo ir žmogų sąmonės šviesėjimo, t. y. evoliucijos, keliu į grynosios dvasios būtį. Žmogus, kaip pasaulio būtybė, jau esąs įžengęs į tos būties prieigas ir tapęs dvasine esybe. Todėl į didįjį kūrybos vyksmą jis jau įsijungia sava valia bei reiškiasi jame savomis galiomis. Kaip tąja valia ir tomis galiomis naudojamasi, didžiąja dalimi priklausą nuo paties žmogaus susivokimo, pasiryžimo ir pastangų, t. y. nuo jo tobulumo ir sąmoningumo laipsnio. Tačiau atskiram žmogui suteikdamas didžiulę atsakomybę, Vydūnas tame kelyje nepalieka jo vieno, o traktuoja jį kaip dalelę žmonijos, kuri aktualizuoja žmoniškumą jau kaip dvasinę kosminės visumos savybę. O ypatingoji žmoniškumo paskirtis – sąmoningas veikimas kuo didesniam savo paties įsigalėjimui, kartu – ir viso pasaulio tobulinimui, visumos dvasinės evoliucijos lengvinimui ir spartinimui. Tąjį veikimą mąstytojas apibūdina kaip kultūrą. „Aiškiai numanu, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį. Vien tat gali būti teigiamoji kultūros prasmė“, – tvirtina Vydūnas2 (išryškinta Vydūno – V.B.). Tokiu būdu žmoniškumui, kaip dvasios pradui, tenka sunkus uždavinys įveikti ir savo viešpatavimui pajungti, su savąja raiška harmonizuoti tiek aplinkoje, tiek atskirame žmoguje ar visoje žmonijoje besireiškiančias gamtiškojo pasaulio („pažmoniškumo“) galias. Esančios keturios tų galių raiškos sferos: negyvosios gamtos (mineralų pasaulis), gyvybės (augmeniškoji gamtos dalis), aktyviosios psichikos (gyvūnijos pasaulis), mąstančioji gamta. Žmogus – mikrokosmosas, kuriame visos tos sferos aktyviai reiškiasi, tik virš jų jame esanti iškilusi bei joms vadovaujanti dieviškos kilmės jo dvasinė esmė. Įtampa ir netgi kova tarp dvasinio ir gamtiškojo prado sukelianti tiek individualios žmogaus raiškos, tiek žmonių tarpusavio santykių, viso sociumo, dramatizmą bei problemas. Kitaip tariant, esminės socialiniuose santykiuose besireiškiančių prieštaravimų priežastys didžiąja dalimi slypinčios metafizinėje plotmėje. Sociumas sąlygojąs tik įvairias ir specifines tų prieštaravimų variacijas bei konkrečius jų sprendimo būdus. Jis kartu esąs ir žmoniškumo raiškos bei laisvėjimo terpė, tvirtybės išbandymų laukas. Sociumas turįs padėti žmogui realizuoti turimas dvasines potencijas, suteikti tinkamiausias formas bei galimybes tai realizacijai. Tačiau socialinio gyvenimo aplinkybių visuma yra tik pagalbinis, o ne lemiamas žmogaus dvasinio laisvėjimo veiksnys. Tuo lemiamu veiksniu yra jo paties dvasinė esmė, kuri pati kuriasi geresnes savo šviesėjimo aplinkybes ir toje kūryboje auga pati. Anot mąstytojo, „tvirtinimas, reikią aplinkumą taisyti, tada pasitaisysią ir žmonės, tėra teisybė tik dalinai. Iš paties pasakymo jau suprast, kad pirma žmogus veikia, o tada tik aplinkuma pakinta. Bet reikėtų dar pridėti, kad žmogus savo aplinkumą taisydamas, patsai gerėja„3 (išryškinta Vydūno –V.B.).

 

Kad ir būdamas pagalbinis, socialinės aplinkos vaidmuo žmogaus socialinei raidai, Vydūno aiškinimu, esąs didžiulis. Mat gimusio žmogaus atsineštoji dvasinė galia esanti tik potenciali ir per gyvenimą turėtų visu ryškumu atsiskleisti. Postūmį tam atsiskleidimui duoda ir stimuliuoja aplinkinis socialinis pasaulis, aplinkinių žmonių santykiuose pasireiškiantis žmoniškumas. Labiausiai augantį žmogų veikianti šeima ir kita artimiausioji socialinė aplinka. Gimusio individo žmoniškumo žadinimu ir ugdymu iš esmės ir teprasidedančios tėvų funkcijos, jas vykdant tėvais ir tetampama. Tačiau augančio žmogaus aplinka – ne tik šeima, bet ir nuolat platėjanti tolesnė socialinė aplinka – giminių būrys, luomas, tauta, visų žmonių bendrija. Šie vis didesnius žmonių sluoksnius apimantys socialiniai dariniai, Vydūno teigimu, kiekvienas vis aukštesniu laipsniu padeda besiformuojančiam individui įveikti gamtinės prigimties ribojamo dvasinio akiračio siaurumą, egocentrinį individualizmą. Šitas vadavimasis iš egocentrizmo savaime įsijungiąs į asmenybės tobulėjimo procesą, praturtinąs žmogų kaip šeimos, tautos, žmonijos narį, kaip dvasinės kultūros kūrėją ir vartotoją. „Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės, – aiškina mąstytojas. – Jos tokiomis tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę“4.

Tos reikšmės siekimas etniniams ir socialiniams dariniams esąs dėsningas, užprogramuotas kaipo jų uždavinys visumos dvasinėje evoliucijoje. Kartu ir pačių šitų darinių kilmė esanti ne istorinio, o metafizinio pobūdžio: jie atsiradę kaip dvasinio absoliuto involiucijos į pasaulio įvairovę rezultatas, kaip priemonės žmogaus sąmonės laipsniškam platėjimui nuo individualios iki kosminės. Tai aiškindamas Vydūnas teigė, jog „kiekvienas žmogus yra visai nauja veikimų versmė, jo darbu pasaulio kūrimas eina naujais keliais. Vėlgi šiame savo veikime žmogus nėra sau vienas. Aišku, kad jis yra narys didesnio pasaulio dalyko, būtent tautos, kuri savo ruožtu yra žmonijos narys. Ir taip išeina tūleriopa sąmazga žmogaus su tauta ir žmonija, ir su visa visuma. Vienas dalykas priklauso didesniajam ir yra tam apsireikšti priemonė“5.

 

virs_43_givataTauta Vydūno filosofijos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos, kurią mąstytojas sprendė, išeidamas iš vedantos filosofijos dvasia traktuojamo panteizmo, t.y. panenteizmo, pozicijų. Kiti su socialiniu gyvenimu susiję klausimai mąstytojui yra reikšmingi tiek, kiek išplaukia iš „sąmazgos žmogaus su tauta ir žmonija ir su visa visuma“. Išskirtinį dėmesį tautai kėlė paties mąstytojo iš gyvenimo empirijos nustatytas ryšis tarp tautiškumo ir žmogaus dorovinio tvirtumo. Savo akimis jis matė, kaip nutaustantieji jo tėvynainiai – Rytų Prūsijos lietuviai smunka morališkai, kaip menkėja jų žmoniškumo galia. „Mačiau, kaip žmonės, pertraukdami sąryšį su savo kilme, savo tėvais – protėviais, gadina savo dorovę ir intelektą, trukdina savo dvasios – sielos tarpimą“, – rašė Vydūnas vienoje iš autobiografijų6. Tokie tėvynainių nutautinimo padariniai labiausiai vertė mąstytoją gilintis į tautiškumo esmę bei jo reikšmę žmogaus dvasinei raidai. Po tokio gilinimosi jis prieis prie išvados, kad „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį. O taip eina kelias pasaulio ir Visumos Priežastin“7. Aiškinimui, kodėl taip yra, Vydūnas paskyrė stambesniuosius savo filosofijos veikalus „Mūsų uždavinys“

(I leid. 1911, II leid 1921) bei „Tautos gyvata“ (1920).

 

Tauta, kaip ir žmogus, Vydūno apibūdinimu, turinti ne tik empirinę sociume besireiškiančią, bet ir transcendentinę būtį, t. y. josios pagrindas esąs „nuolatai veikiančios kūrybos galios“, kurios nubrėžiančios jai užduotį kūrybos vyksme bei paskiriančios tos užduoties vykdymo laiką8. Vadinasi, tauta pačia savo esme nesanti vien tam tikroje Žemės vietoje gyvenančių, kolektyviai prie tos vietos sąlygų prisitaikiusių, panašų gyvenimo būdą per ilgus metus susiformavusių žmonių visuma. Turinti savo uždavinį ir misiją visumos vyksme tauta tam tikra prasme prilygstanti gyvam organizmui, natūraliam absoliute šaknis turinčiam ūgliui. Tai esąs organiškas visumos galių pasireiškimo vienetas, savotiškas žmogaus analogas, turįs savo kūną, gyvybę, psichiką, minčių ir dvasios pasaulį. Ir atskirame žmoguje, ir kiekvienoje tautoje minėtosios visumos sferos savaip pasireiškiančios ir susipinančios. Specifiniai to susipynimo ir pasireiškimo bruožai sudarą esminius tautos charakterio ypatumus, jos dvasią, nulemiančią tautinės kultūros savitumą.

 

Atskirame žmoguje, kaip organiškoje tautos ląstelėje, esančios užkoduotos tai tautai būdingos žmoniškumo reiškimosi potencijos, kurias kiekvienas individas savo veikimu turėtų plėtoti . Tauta kiekvieno individo atžvilgiu esanti pagal vadinamąjį karmos (individualiojo ir kosminio likimo) dėsnį jam tekusi žmoniškumo reiškimo galimybė, su kuria privalu skaitytis. „Gyvenimo įstatymas yra žmogui užmetęs giminės ir tautos tinklus. Iš jų jis neišeis, kol nebus vykinęs visus gyvenimo įstatymų įsakymus“9. Todėl ir žmogaus pareiga tarnauti savo tautai esanti grįsta ne tik išsiugdytu patriotiniu nusiteikimu, t.y. ne tik subjektyviais motyvais. Jos vykdymas reiškiąs natūralų sutikimą su objektyviai veikiančiomis kūrybos galiomis, su pasaulio evoliucijos eiga. Stiprindamas savo tautą, žmogus stiprinąs tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra. Tačiau tautos ir žmogaus kaip organizmo ir ląstelės ryšys, anot Vydūno, traktuotinas ne tik kaip socialinio organizmo ir socialinės ląstelės ryšys. Jis turįs metafizinį pagrindą ir pasireiškiąs visų visumos sferų lygiuose: materijos, gyvybės, psichikos, proto, dvasios. Kitaip tariant, žmogus su tauta esąs suaugęs ir biologiškai, ir dvasiškai.

 

Biologinė žmogaus ir tautos sąsaja pasireiškianti tuo, kad visų tautos vaikų gyslomis tekąs tas pats kraujas, su kuriuo „jungiasi tautos gyvybė“10. Kraujo, atstovaujančio gyvybės sferai, bendrumas nulemiąs ir kūniškąjį(žemiausios materijos sferos) visų tautos žmonių panašumą, specifines antropologines savybes, pagal kurias jie nesunkiai atskiriami nuo kitos tautos žmonių. Remdamasis čekų gamtininko G. Mendelio atrastais augalų hibridų požymių paveldėjimo dėsniais, Vydūnas aiškina, kad jau kūne ir kraujyje, t.y .biologinėje žmogaus dalyje, glūdįs tautiškumas, kuris iš kartos į kartą esąs perduodamas ne vien kultūros tradicijomis, bet ir biologiniu paveldėjimu. Veikiant šiems dėsniams, ir susimaišiusios tautos per kelias kartas galinčios vėl „išgryninti“ savo kraują, vėl tapti „skaidriomis“, t. y. išsiskaidyti į tuos etninius komponentus, iš kurių jungėsi11.

 

Kartu su tautiškumo žymes turinčiomis kūno ir kraujo savybėmis, anot Vydūno, esą paveldimi ir visiems tautos nariams panašūs tautinės psichikos ir mąstysenos ypatumai, t.y. genetinis tautos ir individo ryšys egzistuojąs ir psichikos (jausmų – geismų) bei mąstymo, arba proto, sferų lygyje. Ryškūs tautų kūniškumo, gyvybės bei psichikos sferų lygių ypatumai matyti iš to, kad kiekviena tauta savitai santykiauja su gamta, su metų laikų kaita, kad tautose vis kitaip atrodo žmonių tarpusavio santykiai, kitokia esanti bendravimo kultūra tarp lyčių ir pan.12 Aiškinimas, kad šie skirtumai susiformuoja žmonėms bręstant skirtingomis gamtinėmis sąlygomis bei skirtinguose etnosocialiniuose kontekstuose, Vydūno įsitikinimu esąs nepakankamas. Esminė tų skirtumų priežastis, kaip jau minėta, esanti visumos kūrybos gelmėse. Visumos dvasingumas involiucijos, t.y. tapsmo pasauliu, etape atlikdamas pirmąjį stambesnįjį skaidymąsi į įvairovę, susikuriąs ir materialų substratą to skaidymosi metu susidariusioms savo dalims reikštis – tautą su jos krauju, psichika ir intelektu. Tolesnio skaidymosi rezultatas – individualioji žmogaus sąmonė. Bet čia skaidoma ne tiesiogiai pati dvasinė visuma, o ankstesnio skaidymosi metu susikristalizavusios jos dalys. Todėl individualioji sąmonė neišvengiamai įgaunanti stambesniosios sąmonės dalies – tautinės sąmonės – bruožų, kurie atsispindį kūne, kraujyje, psichikoje, minčių pasaulyje.

 

Savitą tautinį atspalvį turinti ir pati dvasinė žmogaus esmė – žmoniškumas bei pagrindinės jo apraiškos – mokslas, menas, dora, sudarančios struktūrines kultūros dalis. Jų savitumas kaip tik ir išreiškiąs kiekvienos tautos kultūros nepakartojamą charakterį. „Moksle, mene bei doroj yra jaučiama tautos gyvatos širdies plasta, – teigė Vydūnas. – Tie trys žmoniškumo reiškiniai paeina tiesiog iš tautos esmės“13. Nuostabiausiai tauta savo ypatingą žmoniškumo atspalvį parodanti kalboje, kuri esanti „vyriausioji žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms pagrindinėms žmoniškumo įkūnijimo formoms. Kalba esanti pirmiausia mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Savo sąskambiu su tuo, kas ja siekiama pasakyti, t.y. su mąstymo turiniu, kalba prilygstanti meno kūriniui. O jai materialiu pavidalu išreikšti buvusi reikalinga dar viena, jau su ja harmonizuojanti priemonė – kūnas. Tačiau pastarasis esąs ne kalbos pobūdį determinuojąs veiksnys, o jį atitinkantis, su juo harmoningai suderintas instrumentas. O kūno ypatumus sąlygojančios aukštesniosios sferos – gyvybė (kraujas), psichika (jausmai – geismai), minčių pasaulis ir patsai dvasingumas. Išmoktoji ne sava kalba tegalinti išreikšti tik žmogaus paviršių, bet ne gelmę. O gelminiai dvasiniai dalykai esantys suaugę su tauta, kurios kraujas paveldimas. Taip postuluodamas, Vydūnas dar kartą pabrėžia biologinio ir dvasinio tautos egzistencijos prado vienovę, ontologinį jos determinuotumą, metafizinę prigimtį.

 

Tautos, Vydūno aiškinimu, atsiradusios ne tam, kad žmonija būtų suskaldyta ir kad nuo to suskaldymo kentėtų. Involiucija žmoniją palietė todėl, kad visumos vienovę jai buvę per sunku aprėpti ir išreikšti. Evoliucijos procesu kylant „dvasios, sąmonės, išminties pusėn“ ir siekiama tą vienovę aprėpti14. Tam kilimui esą reikalingi visi pasaulio dalykai, juo labiau – kiekvienas žmogus, kiekviena tauta. Pastarajai čia tenkąs ypatingas uždavinys, nes „evoliucės laike tauta vėl stovi kelio viduryj. Žmonijos Aukštybėn nieks negali grįžti neidamas per tautą (…). Kuomet žmogus iškyla iš savo siaurumo, jis ir pajaučia daugiau tautos gyvenimą. Ir tautų „pabudimas“ vien gali būti išmanomas žvelgiant į evoliucę“15.

 

Tautinės savimonės formavimąsi Vydūnas sieja su kapitalistinės nacijos formavimusi, ypač suaktyvėjusiu po 1789 m. Prancūzų revoliucijos. Tautų susivokimui daug reiškia atsiradę savi ekonominiai ir politiniai interesai, tačiau ne jie buvę esminis tautos požymis. Pati tauta, nors ir neturėdama savimonės, savarankiškumo siekimo, iki tol egzistavo savaime kaip būties dėsnių, kūrybos veikimo padarinys. Bet ir savimonės atsiradimas, savarankiškumo siekimas esąs determinuotas ne tiek ekonominių veiksnių, kiek kūrybos galių – tautos pradžioje siekiančios tapti laisvos, kad paskui galėtų teikti žmonijai savo sukurtus kultūros turtus, t.y. kad taptų ne „tiktai bendrovėmis visokioms prekėms gaminti, bet žmoniškumui auginti ir tuo pasauliui kurt“16.

 

Laikydamas tautą svarbia pakopa būties vyksme, Vydūnas netvirtino ją esant amžiną. Anot jo, „tautos tegali būti priemonės kūrybos tikslui, kurios ištarnavusios išnyksta“, nes iš visumos gelmių „plūsta visos bangos atskiroms tautoms kopti evoliucijos keliu ir iš lengvo numesti visa, kas jas skiria ir visiškai tuo gyventi, kas vienija“17. Tiktai tokia vieninga žmonijos būtis esanti tolimos ateities dalykas. Dabar vykstąs tautų įsitvirtinimo, jų kultūrų savitumų išreiškimo amžius. Tačiau tas vyksmas esąs gana prieštaringas ir dramatiškas, nes tautos, kaip ir žmonės, esančios nelygaus dvasinio šviesumo, daugelyje labai ryškiai tebeviešpataująs „pažmoniškumas“, tautinis egoizmas, agresyvus nusiteikimas kitų tautų atžvilgiu. Bet nebetoli esąs laikas, kai tiek savo pačių viduje, tiek tarpusavio santykiuose tautos turėsiančios įveikti tamsumo gaivalus ir tapti vienos kitoms tuo, kuo skyrė būti kūrybos galios.

 

Vydūno tautos sampratoje, požiūryje į tautų santykius atsiskleidžia tos intencijos, kuriomis buvo grįsta ir praktinė mąstytojo veikla. Ja jis siekė išryškinti savo tautos dvasinį potencialą, sustiprinti jos pačios savigarbą, išugdyti atsparumą prieš nutautinimo politiką, parodyti pasauliui jos kultūrinį gyvybingumą, skatinti kuo intensyvesnį jos žmoniškumo atsiskleidimą, kuris stimuliuojančiai veiktų kitų tautų žmoniškumo plėtotę. Čia mąstytojas įžvelgė esant lietuvių tautos išlikimo galimybę ir prasmę.

 

Kad tauta galėtų ryškinti tokią savo egzistencijos prasmę, ji turinti tinkamai sureguliuoti savo gyvenimo tvarką, siekti kuo didesnės įvairių socialinių sluoksnių bei atskirų žmonių santykių darnos, kurios šiuolaikinių valstybių gyvenime labai stingą. Vydūnui labai rūpėjo, kad tokią darną stengtųsi įgyvendinti nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva. Kol ji ton nepriklausomybėn veržėsi, dar 1911 m. mąstytojas jai pateikė traktatą „Mūsų uždavinys“, o kai ją pasiekė – 1920 m. padovanojo traktatą „Tautos gyvata“, o 1921 – antrąjį „Mūsų uždavinio“ leidimą. Šiais traktatais buvo atsiliepta ne tik į besiformuojančios Lietuvos valstybės socialines aktualijas, bet ir į pasaulinius XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių socialinius procesus, netgi į bolševikinės 1917 m. revoliucijos sukeltą bangą. Mąstytoją sukrėtė tos bangos padariniai, tačiau jis bandė pažvelgti ir į ją sukėlusias priežastis, stengėsi ieškoti to, kas galėtų jas eliminuoti.

 

Revoliucinis socialinių sprendimų kelias Vydūnui buvo griežtai nepriimtinas, nes čia jis aiškiai įžvelgė bolševikinio totalitarizmo pavojų. Jis suvokė, jog „perversmų keliu tolyn žengiant, tegali pasidaryti žmonėms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas„18 (išryškinta Vydūno – V.B.). Pasisakydamas prieš smurtinę revoliuciją, mąstytojas suvokė socialinių permainų būtinumą. Tos permainos turinčios būti kardinalios ir tam tikra prasme suvoktinos kaip revoliucinės, kaip „perversmas“, tačiau turįs būti visai kitas jų pagrindas, negu siūlė tuometiniai marksizmo pasekėjai, o ypač bolševikinis jų sparnas. Tas pagrindas Vydūno socialinėje vizijoje buvo ne ekonominis ir ne politinis, o dvasinis. Perversmas pirmiausia turįs įvykti žmogaus viduje – svarbiausiu visų žmogus siekimų tikslu turįs tapti dvasinis tobulėjimas, „žmoniškumo auginimas“. Toksai dvasinis perversmas determinuosiąs savaime kuo išmintingesnį, su tuo tikslu harmonizuojantį ir socialinio gyvenimo sutvarkymą. Naujais pagrindais tvarkoma valstybė, reguliuodama žmonių santykius, turinti taip elgtis, kad pati taptų harmoningu organizmu, kurio veikimas kuo geriausiai derintųsi su visumos kūrybos vyksmu, su pagrindiniu to vyksmo tikslu – dvasios įsigalėjimu. Valstybė, būdama nebe visumos galių kūrinys(kas yra tauta), o pačių žmonių tvarkymosi, tarpusavio santykių reguliavimo padarinys, paprastai esanti tokio lygio, koks yra tuometinis joje gyvenantis žmogus, kokia jo orientacija, tikslai, pasaulio, gyvenimo prasmės ir laimės supratimas. Žmogus dar tebėra augantis ir toli gražu neįveikęs „pažmoniškumo“, netobulas, todėl ir jo kuriamoji valstybė turinti jo netobulumo bei jo klaidžiojimų žymių. Svarbiausia orientacinė valstybės tobulinimo gairė turėtų būti – „visiškai prisitaikinti tai tvarkai, kuri tautos gyvatoj kūrybos yra nutiesta“19 ir kuri skirta žmoniškumui žadinti ir stiprinti. Tuo tarpu buvusiose ir esamose valstybėse socialinę tvarką lėmė ir lemia ne tas aukščiausias tikslas, o tik su žemiškais poreikiais susiję žmonių veikimo tikslai. O šitų tikslų bei interesų pobūdį nulemią tai, kuri žmogaus prigimties sfera aktyviausiai reiškiasi. Žmogus turįs kūrybingumo potenciją, jis norįs kurti tokį pasaulį, koks jam atrodo geriausias. Jeigu žmoguje nusveria primityviausioji, kūniškoji sfera, „jos reikmenės šitam žmogaus kūrimui bus svarbiausios „, jei savo gyvumą jis jaus geismų sferoje – „toji jį vers sau statyt pasaulį jų būdu“, o jei žmoguje nusvers mąstymo galia, jis norės matyti proto valdomą pasaulį20. Kokius žmogus tikslus turės, tokiems panaudos valdžios jėgą, pavergs kitus žmones. Tad valdžios pobūdį nulemią ne ekonominiai interesai, o ją turinčių žmonių saviraiškos įsitvirtinimo, kuo stipresnio savo galybės bei galios pajautimo norai. Šiame požiūryje ryškūs gyvenimo filosofijos kūrėjų A.Schopenhauerio bei F.Nietzschės „valios gyventi“ bei „valios valdyti“ koncepcijų atgarsiai. Anot Vydūno, šių koncepcijų „tiesos grūdas“ esąs tas, kad gyvenime tarp daugelio kitų galių iš tikro veikiančios valia gyventi ir valdyti, tačiau jų veikimo prasmė esanti tarnauti dvasinei evoliucijai, įtvirtinti žmoniškumą, kurio įsigalėjimo tikslas – „visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman“21. Tačiau dėl žmogaus netobulumo socialinis gyvenimas ne visada esąs nukreiptas į šį svarbiausiąjį tikslą. Žmogaus norai paprastai eina ne iš dvasios, o iš aktyviosios geismų – jausmų sferos. Kadangi toji sfera esanti įsivyravusi dabarties žmonių, kartu ir valstybių, gyvenime, todėl ir kyla dideli neramumai, perversmų troškulys. Toje ar kitoje valstybėje gyvenantys žmonės su valdžia nesutarią, jaučią jai priešiškumą todėl, kad valdžia savo tikslams naudojanti žmones, o ne jiems tarnaujanti, kaip turėtų būti. „Valdžiava tegali būti dalykas žmogui, o ne žmogus jajai„, – teigia Vydūnas22 (išryškinta Vydūno – V.B.). Žmogus intuityviai veržiasi į gėrį, siekia žmoniškumo, bet valdžia tų jo siekimų visiškai nepaiso. Tvarkydama savo, kaip savitikslio, reikalus, valstybė žmonėms beveik viską draudžia, „žmonių pastangas smelkia“, „į visa ką atsižvelgia, tik ne į reikalingiausiąjį dalyką, būtent į kūrybos kelią„23 (išryškinta Vydūno – V.B.). Žmogus, anot Vydūno, paprastai yra priemonė valstybei išlaikyti, o ne ji žmogaus tobulėjimo priemonė.

 

Įtemptą XX a. pradžios socialinę situaciją Vydūnas apibūdino kaip vargingosios visuomenės dalies „kovą prieš mūsų laikų kultūrą, kurios žymiausias vaisius yra griaujamosios valdžiavos“24. Išsiplėtojusi pramonė – išsirutuliojusios materialinės kultūros vaisius, o ši kultūra gimusi „iš praeitų šimtmečių pasaulio supratimo ir iš jų manymo“, „iš matematiško materialistiško mokslo“25. Taigi materialistinė pasaulėžiūra, Vydūno manymu, esanti pagrindinė dvasinės krizės kaltininkė. Tos pasaulėžiūros paveiktas, nustojęs rūpintis dvasiniu tobulėjimu, žmogus visą dėmesį sutelkė į turtų gausinimą, į civilizacijos plėtojimą. Civilizacijos teikiami patogumai, sudarydami sąlygas jausmų – geismų sferai žmonių gyvenime įsigalėti, stumią iš to gyvenimo dvasinius siekius. Socialinės pažangos ekvivalentu tapusi ne dvasinės, o techninės kultūros pažanga. Dvasinė žmogaus raida sustojo, o technika vystėsi toliau, todėl „jau prislėgė materinė kultūra žmogų. Jis virto jos priemone, net vergu“26.

 

Karčiausieji tos kultūros vaisiai, Vydūno įsitikinimu, atitekę darbininkams, kurie pasijautė „per dienas ir pagaliau per amžių rišti prie mašinų, lyg būtų jie viena tų mašinų dalis“27. Sukilęs „ilgesys jaustis žmogumi su žmonėmis“, o ne mašinų priedėliu, aišku, skatinąs teisėtą darbininkų siekimą keisti esamą padėtį, tačiau laisvinimosi kelias neturįs būti perversminis. Revoliucijos keliu vykdomas privatinės nuosavybės keitimas visuomenine, kaip įžvalgiai pastebėjo Vydūnas, pats savaime nepagausinsiąs gėrybių, o tik sumažinsiąs žmonėms galinčio tarnauti kapitalo plėtrą, nes niekas nematysiąs „tiesioginės naudos iš savo triūso“28. Kad būtų visuomenei iš ko gyventi, valstybei teksią žmones į darbą varyti prievarta, ir jie vėl „gyvens ne iš savo sielos, bet iš kitų paliepimo ir kitų sumanytos tvarkos“. O tada, Vydūno manymu, „laisvės arba net dykybės negali būti nei kvapo“29.

 

Vydūno nuomone, visuomenės gyvenimas turėtų būti grįstas laisvu, savanorišku darbu, naudingu ne tik pačiam dirbančiajam, bet ir apskritai žmonėms, teikiančiu ne tik materialinę naudą, bet ir kūrybinį suinteresuotumą, dvasinį pasitenkinimą, įgalinančiu „ išmokt veikimu pasidžiaugt„30 (išryškinta Vydūno – V.B.). Tas mokėjimas „veikimu pasidžiaugt“, nesiekiant naudos, veikiant, dirbant ir kartu dvasiškai tobulėjant, yra indiškojo veikimo kelio (karma jogos) realizavimas. Jį realizavusioji santvarka ir būtų socializmas, kurį mąstytojas įsivaizdavo visai kitokį, negu bolševikų kuriamasis. Šiuo Vydūnas didžiai nepasitikėjo: „Toli, labai toli pasilieka Rusijoj žmonių gyvenimas atgal nuo socializmo idealo, būtent kilnaus, žmoniško, broliško gyvenimo. Kur ten yra malonusis žmonių susitikimas? Kur ten yra nors vienas namelis, kuriame gyvena geidžiamoji ir žadėtoji žmonių laimė? Kodėl bėga iš ten netgi tie, kurie ten buvo valdininkais?“31 Vydūniškai suprasto socializmo siekimo kelias – dvasinė žmogaus evoliucija, jo vidinis gerėjimas. Su tuo gerėjimu tobulėjanti ir žmonių gyvenimo tvarka, politinė ir ekonominė visuomenės struktūra. Labai esą sunku suvokti, jog „ne aplinkybės apvertimas vyriausias dalykas, bet žmogaus kitimas, kad žengimas į geresnę ateitį bus žmogaus asmenybės augimas į šviesesnę būseną, kad visa iš to dera. Koks yra žmogaus vidus, tokios yra ir jo aplinkybės. Ne turtas gerina ir dorina žmogų. Šiaip visi turtuoliai būtų geriausiejie žmonės“32.

 

Revoliucinis, prievartinis bet kokio tikslo siekimas, Vydūno manymu, keliąs žmonių piktumą, todėl jis negalįs būti suderinamas su siekiamu kad ir geriausiu tikslu. Piktumas skatinąs piktumą ir kenkiąs žmoniškumo evoliucijai. „Gero draugijinio gyvenimo pagrindas yra geroji valia, ne kova visų prieš viens kitą, – aiškino Vydūnas. – (…) Nekanta, blogas noras nėra pašalintas, kad žmonės gali dalyvauti turtuose lygiu būdu“33. Vydūnui buvo nepriimtina marksizmo akcentuojama idėja, jog tik nuo materialinės žmogaus būties priklausąs jo dvasinis gyvenimas, kultūriniai poreikiai ir kad dėl to tą materialinę būtį reikią pirmiausia sutvarkyti. Ši idėja, mąstytojo manymu, ydinga tuo, kad joje „visas gyvenimo svarbumas randamas tame, ką pasiekia jusnys“, kad „patariama pirm viso materiniais dalykais rūpintis, kad jų žvilgsniu žmogui būtų smagu gyventi“34. Toksai supratimas tegalįs žmogų nuvesti į paprasčiausią hedonizmą, dar labiau užtemdyti ir taip jau aptemusį dvasingumo pajautimą.

 

Pripažindamas, kad žmogui tobulėjant vis dėlto turi būti keičiamos ir aplinkybės, Vydūnas aiškiai pasisakė už nuosaikių reformų keliu vykdomą evoliucinį esamos socialinės tvarkos keitimą, jos laipsnišką virtimą kitokia „žmonijos ateities gyvenimo forma“, t.y. savaip suprastu socializmu. „Kapitalizmo tvarka gali tik iš lengvo virsti socializmo padėtimi“, – rašė jis 1921 m. savo „Darbymetyje“35. Kiek anksčiau M.Gandžio bendramintis S.Vivekananda Indijai taip pat siūlė taikų evoliucinį kelią į socializmą36. Tuo keliu einant, anot Vydūno, artimiausias uždavinys esąs padaryti kai kuriuos pakeitimus socialinio valdymo sistemoje, sukaupto kapitalo apyvartoje. Tam užtenką išmintingo teisinio nuosavybės sureguliavimo, pačios kapitalo valdymo sistemos esmės nekeičiančių reformų. Kapitalas, Vydūno manymu, aišku, turįs būti apyvartoje ir tarnauti visiems žmonėms. Jį kaupti ir atskiram žmogui iš to lobti iš tikro esąs nusikaltimas. Todėl kapitalas turi būti rankose tokių žmonių, kurie jį naudos ir didins išmintingai, pirmiausia atsižvelgdami į visuomenės interesus. „Draugijos valdžiava vien teturėtų rūpintis gyvojo kapitalo veikimu, jo sravėjimu, – rašo Vydūnas apie patobulintą kapitalo apyvartą. – Vien kad kapitalas nebevartojamas žmoniškiems tikslams, jis turėtų būti imamas iš vienų rankų ir duodamas į kitas pagal tikrus įstatymus„37 (išryškinta Vydūno – V.B.).

 

Suprantama, visų pertvarkymų siela turinti būti išmintinga, giliąsias būties paslaptis jaučianti valdžia. Jos vairas turįs būti išmintingiausių valstybės žmonių rankose. Čionai Vydūnas visiškai pritaria žymiajam antikos mąstytojui Platonui, kuriuo žavisi ir kurį laiko vienu iš didžiausių žmonijos išminčių. Tiesiog sekdamas juo, lietuvių mąstytojas aiškina: „(…) o kaip paprasto žmogaus gyvenimas turi būti tvarkomas išminties, taip kuo daugiau tikro žmonių skaičiaus, būtent didesnės vietovės gyvenimas. Iš išminties turėtų paeiti visi įstatymai“38. Išmintis, anot Vydūno, yra tiesioginė dvasinės žmogaus esmės apraiška, todėl ja grįsta valdžia plauktų ne iš kieno nors geismų ir manymų, bet „paeitų iš žmonių esmės branduolio“. Tokia valdžia būtų susiderinusi su kūrybos galiomis, vadovautųsi išmintimi, todėl veiktų tikslingai, tarnautų aukščiausiam tikslui – žadinti ir gaivinti tautoje ar valstybėje žmoniškumą.

 

Žmoniškumo žadinimo ir ugdymo prasmę turįs turėti ir tautos ar valstybės žmonių pasiskirstymas į luomus. Šie socialiniai dariniai esą susiformavę ne tik dėl darbo pasidalijimo, ne tik funkciniu pagrindu, bet ir dėl tautoje gyvenančių žmonių dvasinio nelygumo, dėl nevienodo jų esmės atsiskleidimo. Skirtingi luomai, kitoks jų darbo pobūdis atitinkamai padeda jų nariams dvasiškai bręsti, artėti prie bendro visų tikslo – aukščiausio žmoniškumo išsiugdymo. Luomuose tarsi savaime natūraliai susigrupuoja artimo dvasinio lygio žmonės, galį skatinti vieni kitų tobulėjimą. „Iš tikrųjų ir tegalėtų vien žmoniškumo laipsnis būti tas veiksnys, kurs luomus sudaro ir skiria, – aiškina Vydūnas luomų buvimo prasmę. – (…) Luomas yra kūrybos vaisius ir kūrybos savo tikslams naudojamas(…). Luomai yra veiksniai žadint atskirame žmoguje aukštesnį žmoniškumą„39 (išryškinta Vydūno – V.B.). Tautos gyvenime luomai turį savo uždavinius, kurie visi yra svarbūs, nors ir esama tam tikros šio svarbumo hierarchijos.

 

Aukščiausioj šios hierarchijos pakopoj esanti produktyviųjų luomų eilė. Šie luomai gaminą tautos gyvybę, teikią jai „visas augimo ir gyvenimo galias“40 – ir materialines, ir dvasines. Į šią eilę įeiną žemdirbiai, amatininkai, mokslininkai ir menininkai.

Reikšmingi esantys ir taip vadinamieji „gelbiamieji“ luomai, kurie ko nors apčiuopiamo negamina, bet vienaip ar kitaip padeda žmonėms ir tuo savais būdais „neša žmoniškumą į žmonių santykius“41. Tai – mokytojai, gydytojai, teisėjai, šventikai. Mažesnę reikšmę Vydūnas teikia tarnautojų eilei priskiriamiems luomams – kariams, prekybininkams, finansininkams, valdininkams, tvarkos saugotojams. Tačiau ir nuo jų, ypač nuo valdininkų ir tvarkos saugotojų, žmoniškumo, vidinės kultūros labai daug priklausanti tautos gyvenimo darna. Svarbu esą, kad jie „įneštų į tautos gyvatą gyvybę, kuri visa nušviečia ir grožina, tai reiškia, tvarką tobulina. Žmonės šio luomo turi būti menininkai, kurių materialas yra žmonių santykiai“42.

 

virs_46_vergaiSu gailesčiu Vydūnas žiūri į tuos tautos žmones, kurių pragyvenimo būdą supranta kaip vienokią ar kitokią parazitavimo formą. Mąstytojas laiko juos vargšais, o jų buvimo prasmingumas – tai, kad jų dėka išbandoma tauta, jos gebėjimas ištiesti pagalbos ranką, atskleisti savo žmoniškumo lygį. „Dvasios ir kūno paliegėliai yra tautai tikras uždavinys. Jį žmoniškai sprendus, tauta žymiai pakyla“, – teigia mąstytojas43. Į tokių paliegėlių gretas Vydūnas įtraukia ne tik plėšikus, vagis, smuklininkus, bet ir pirklius bei advokatus, kurie tesiekią tik naudos sau.

 

Žvelgdamas į nepriklausomybę atgavusios Lietuvos socialines perspektyvas, didžiąsias viltis Vydūnas siejo su viduriniuoju sluoksniu. Labiausiai jam imponavo smulki arba vidutinė privatinė nuosavybė – nedidelės įmonės, dirbtuvės, vidutiniai ar smulkūs valstiečių ūkiai. Tokia pozicija išdėstoma valdžios pobūdį bei luomus apibūdinančiose traktato „Tautos gyvata“ vietose44 bei dramoje „Vergai ir dykiai“45.

 

 

* * *

 

Apžvelgus Vydūno socialinę koncepciją, galima pasakyti, kad joje, kaip ir visoje šio mąstytojo filosofijoje, į pirmą vietą iškyla kilnios intencijos žadinti žmogaus ir tautos žmoniškumą, raginti siekimą to, kas žmones ir tautas vienija, kas leidžia pasijausti esant viena brolija, neatidėliojant spręsti socialinius savo epochos uždavinius. O tasai sprendimas turįs būti toks, kad laimingai gyventų visi žmonės. Tokius uždavinius Vydūnas kėlė lietuvių tautai, tvirtinusiai savo nepriklausomybę. Tie uždaviniai ir mąstytojo siūlyti jų sprendimo būdai šiandieninei Lietuvai yra ne mažiau, o gal ir daugiau svarbūs kaip anuometinei.

 

Socialiniai mokslai. Sociologija. – Kaunas:

Technologija, 1995. Nr.2(3). P.21-27.

 

1Poška A. Mahatma Gandhi apie Lietuvą //Mūsų Vilnius. – 1937. Nr.7. P.121.

2Vydūnas. Raštai. – V., 1990. T.1. P.455.

3Vds [Vydūnas]. Žmogus ir aplinkuma //Darbymetis. 1925. Nr.9. P.15.

4Vydūnas. Raštai. T.1. P.497.

5Ten pat. P.236-237.

6Vydūnas. Tikrasis Vydūnas // Naujas žodis. 1925. Nr.1. P.3.

7Vydūnas. Raštai. T.1. P.116.

8Ten pat. P.243.

9Ten pat. P.128.

10Ten pat. P.237.

11Ten pat. P.355.

12Ten pat. P.238.

13Ten pat. P.275.

14Ten pat. P.113.

15Ten pat. P.116.

16Ten pat. P.286.

17Ten pat. P.357.

18Ten pat. P.293.

19Ten pat. P.297.

20Ten pat. P.289.

21Ten pat. P.463.

22Ten pat. P.291.

23Ten pat.

24Ten pat. P.292.

25Ten pat.

26Ten pat. P.283.

27Ten pat. P.292.

28Ten pat. P.293.

29Ten pat.

30Ten pat. P.294.

31Vydūnas. Raštai. – V., 1992. T.3. P.216.

32Ten pat. P.218.

33Ten pat. P.216.

34Ten pat. P.214.

35Ten pat. P.215.

36Костюченко В. Вивеканада. – M., 1977. С.166.

37Vydūnas. Raštai. T.1. P.293.

38Ten pat. P.298.

39Ten pat. P.322.

40Ten pat. P.323.

41Ten pat. P.325.

42Ten pat. P.334.

43Ten pat.

44Ten pat. P.316-344.

45Vydūnas. Vergai ir dykiai: Keturių veiksmų tragaida. – Tilžė, 1919.