Vydūno filosofijos pagrindai

Vacys Bagdonavičius

 

Ontologinis aspektas

 

Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos.

Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jį grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis iš pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Savo filosofijos veikalais, kuriuos, be daugybės periodikoje skelbtų straipsnių, sudaro 12 knygų, Vydūnas panašus ne tiek į griežtai logiškai motyvuotas koncepcijas kūrusį XX amžiaus filosofą, kiek į senovės išminčių, norėjusį savo tautos žmonėms įkvėpti tikėjimą tuo, kuo pats šventai tikėjo. Filosofija turėjo tarnauti kaip tautos dvasinio šviesinimo priemonė. „O iš tikrųjų teikdamas įvairius, vyriausiai, filosofiškus mąstymus, stengiausi tautoje sužadinti

sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“, – rašė mąstytojas vienoje iš autobiografijų (5, 21). Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Įžymūs žmonės apie Vydūną

 

port_002aVYDŪNO asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmonišką visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakan-kamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška.

Vincas Mykolaitis-Putinas

 

[…] VYDŪNAS daugiau nukreipia žvilgsnį vidun, prašo nurimti mūsų dvasią, įsiklausyti į vidinį žmogaus balsą, eiti ten, kur veda ne protas, ne aistros, bet širdis – toji maža liepsnelė, tartum žvakutė uždegta prie amžinai žėruojančio didžiojo slėpinio ugnies ir trokštanti per amžius jon sugrįžti.

Rimvydas Šilbajoris

 

Tačiau tik su savo tauta sutapęs, jos moraliniame brendime dalyvaująs individas gali būti ir visos žmonijos žmoniškėjimo dalis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno gyvenimas

VYDŪNAS PATSAI APIE SAVO AMŽIŲ IR DARBĄ

 

vidunas_02aGimęs esu 1868 m. kovo mėn. 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrity, netoli Žemaitijos ribos, augęs Pilkalnės apskrity. Tėvas buvo Berlyne mokslą gavęs pagonių misijai, bet, jo plaučiams pradėjus kraujuoti, neiškeliavęs. Išgijęs, jis kurį laiką kunigavo Žemaitijoj, bet Rusams lietuvius tuomet labai spaudžiant, grįžo Prūsų Lietuvon, kur dirbo misijos naudai lietuviuose ir mokytojavo. Tėvas man ir teikė pirmąjį mokslą. Anksti prasidėjo net graikų ir latynų kalbomis.

 

Tolimesnįjį mokslą ėjau liaudies mokyklų mokytojams priruošti preparandijoj ir seminarijoj, ir kelis metus esu mokytojavęs ir sau studijavęs universituose: Greifswalde, Hallej, Leipzige ir, pagaliau, Berlyne. Iš pradžios čia vyriausieji dalykai buvo man fransų ir anglų kalbos, kurios man reikėjo mokytojaujant. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūnas ir chorinis sąjūdis Mažojoje Lietuvoje bei Klaipėdos krašte

 

VYDŪNAS IR CHORINIS SĄJŪDIS MAŽOJOJE LIETUVOJE BEI KLAIPĖDOS KRAŠTE

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

XIX a. pabaigoje, kylant dalies lietuviškosios visuomenes nutautėjimo pavojui, Vydūnas, pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vokiškajai įtakai, matė ir lietuviškų kultūrinės-meninės krypties draugijų kūrimesi. Visuotinis lietuvių chorų sąjūdis Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje tiesiogiai susijęs su Vydūnu, neatskiriamas nuo jo veiklos ir darbų. Kultūrinė–muzikinė–praktinė Vydūno veikla glaudžiausiai dera su visa jo darbų visuma, nors iš pirmo žvilgsnio ir gali atrodyti, o kai kam ir atrodė, esanti ne ypač reikšminga, nepakankamai profesionali, tačiau iš tikrųjų ji yra itin svarbi Vydūno fenomeno visumos dalis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno kalbos koncepcija

„KALBA TESIDARO IŠ VIDAUS LOBIO“

 

VadovėlisVydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno pedagogika

Ona Tijūnėlienė

VYDŪNAS-PEDAGOGAS

Žinoma, kad Vydūnas nemažai savo gyvenimo metų atidavė mokytojo darbui, tačiau Vydūnas buvo dar ir pedagogas teoretikas. Nors visas jo kūrybinis palikimas yra auklėjamojo pobūdžio, vis dėlto ryškiausiai jo pedagoginės pažiūros atsiskleidžia jo paties 1921–25 m. leistame ir redaguotame žurnale ,,Darbymetis“. Čia buvo svarstoma Lietuvos mokyklos kūrimo ir švietimo organizavimo kai kurie aspektai, aptarta auklėjimo tikslai, sudedamosios dalys, auklėjimo veiksniai, pedagoginio bendravimo problemos bei mokytojo vaidmuo ugdymo procese. Taigi galima kalbėti ir apie Vydūno pedagoginių pažiūrų sistemą.

 

Ugdymą, šiandien suprantamą kaip visų žmogaus prigimtinių galių plėtotę, Vydūnas vadina auklėjimu. Auklėjimo tikslą siejo su žmogaus esme, jo prigimties jėgomis, paskirtimi gyvenime. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno istoriosofija

Vacys Bagdonavičius

 

VYDŪNAS ISTORIKAS

 

(ištrauka iš straipsnio „Dramatiškasis septynių šimtmečių akordas“)

 

port_003aTurtingas kūrybinis Vydūno palikimas šiandien ypač stebina tuo, kad visos jame keltos ir spręstos problemos tebėra mums labai artimos ir aktualios. Ryškiausias to atspindys – nepaprasto likimo Vydūno vokiškai parašyta knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Tai ne vienintelė istorijai skirta mąstytojo knyga. Istoriosofiniams darbams jo palikime tenka reikšminga vieta. Šiai sričiai priklauso net 4 knygos bei keliolika straipsnių. Istorinėmis reminiscencijomis grįstas ir ne vienas grožinis Vydūno kūrinys – dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Mūsų laimėjimas“ ir kt.

 

Istorija Vydūnui rūpėjo ne tiek kaip mokslo sritis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno socialinė koncepcija

Vacys Bagdonavičius

 

 

Vydūnas – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo. Pastaroji veiklos sritis turėjo didžiulės reikšmės jo pasaulėžiūros ir kūrybos pobūdžiui. Mat ši veikla išugdė Vydūną kaip tautos dvasinio atsparumo metodiškai vykdomos germanizacijos sąlygomis puoselėtoją, o jo filosofija faktiškai susiformavo kaip savotiška to atsparumo ugdymo teorija. Keleriopas jo veikimas tautoje sudarė išskirtinį reiškinį – vydūnizmą, kuris yra nepaprastai panašus į kitą pasaulyje beveik visuotinai žinomą to paties laikotarpio dvasinį bei politinį fenomeną – gandizmą. Esminis abiem šiems fenomenams būdingas bruožas – nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →