Vacys Bagdonavičius
KULTŪROS ESMĖS IR RAIDOS SAMPRATA
VYDŪNO FILOSOFIJOJE
Panenteistinio pobūdžio Vydūno filosofija yra grindžiama vedantiškąja būties,
o kartu ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata. Pagal šią sampratą vienintelė tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Ši samprata sudaro Vydūno filosofijos ontologinės dalies pagrindą, o kartu yra toji metodologinė šaknis, iš kurios išaugo visos kitos jo filosofijos problematikos kamienas ir šakų vainikas. Tąjį kamieną ir vainiką iš esmės sudaro kultūros problematika – pagrindinė, originalioji, Vydūno filosofijos dalis.
Vydūno filosofijos turinys neleidžia sutikti su kultūros filosofo A. Sverdiolo išvada, jog „Vydūno filosofinė koncepcija negali būti laikoma kultūros filosofija“, nes jis „neišryškino kultūrinės veiklos specifikos, neišdėstė savojo jos supratimo“ (9, 19) Iš tikrųjų Vydūnas padarė ir viena, ir kita. Be to, pagrindinė jo filosofijos problematika žymia dalimi sutampa su ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos atstovų S. Šalkauskio ir A. Maceinos nagrinėta problematika, kuriai svarbiausią dėmesį savo studijoje apie Lietuvos kultūros filosofiją sutelkė pats A. Sverdiolas.
Kultūros prigimtis
Dėmesys kultūros problematikai yra tas momentas, kuris Vydūno filosofiją sieja ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų filosofine tradicija (Renesanso humanizmu, Naujųjų amžių racionalizmu, klasikine vokiečių filosofija, vėlyvųjų vokiečių romantikų, taip pat su kai kuriomis XIX a. pab.–XX a. pr. kultūros koncepcijomis) bei su savo laiko ir krašto aktualijomis, t. y. su istoriškai apibrėžta kultūrine situacija. Toji kultūrinė situacija, ypač tautinės kultūros ugdymo poreikiai, kėlė tokius klausimus, į kuriuos mąstytojui daugiausia reikėjo atsakyti pačiam. Į šiuos klausimus siekusi atsakyti vydūniškoji kultūros koncepcija buvo žymiai originalesnė negu jo pateikta būties samprata, kaip jau minėta, be reikšmingesnių modifikacijų perimta iš vedantos. Kitaip tariant, realios kultūrinės aktualijos, į kurias atsiliepiant kūrėsi ir teoriniai kultūros sampratos pagrindai, lėmė tos sampratos savarankiškumą bei originalumą esmingiausiai mąstytoją veikusio klasikinio vedantizmo atžvilgiu. Tačiau, kaip sakyta, vedantiškoji būties samprata Vydūnui vis dėlto tarnavo kaip metodologinė išeities pozicija sprendžiant ir kultūros problemas. Tokia vedantiškoji išeities pozicija savo ruožtu Vydūno kultūros koncepciją darė savitą ir originalią kitų žymesnių lietuviškųjų kultūros koncepcijų (A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kt.) atžvilgiu. Šios iš esmės atsiliepė į tas pačias kultūros realijas, tačiau išplaukė iš kitų ontologinių prielaidų, daugiausia tomistinių ar neotomistinių.
Nuo tiesioginio, labiausiai ontologizuoto žmogaus ir būties santykio prie kultūros problematikos Vydūnas eina per tarpines, irgi ontologinį statusą turinčias, grandis – religiją, pasaulio evoliuciją bei jų santykį. Nors, kaip matysime vėliau, religija (tikyba) Vydūno filosofijoje ir nėra tiesiogiai laikoma kultūros dalimi, tačiau ji tampa tuo tašku, nuo kurio kultūra prasideda ir ta aukščiausia gaire, į kurią orientuotas visas grįžtamasis, evoliucinis kultūros procesas.
Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam Vydūnui kultūra yra būtina, t. y. ontologiškai sąlygota kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią mastytojas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Žmoniškumu visumos evoliucija, anot Vydūno, jau yra pasiekusi grynosios dvasios lygį, kuriame tarsi atbunda absoliuto savimonė, pasireiškianti žmogaus dvasingumu, jo individualia savimone, tampančia vienu iš sąmoningųjų pasaulio raidos veiksnių. „Vienas tųjų veiksnių, – rašo Vydūnas, yra žmogus, ne kaipo pavidalas, bet kaip dvasiška galia. Kuomet joji pradeda pasaulyje veikti, yra tarsi tarpas tarp erdvinių ir laikinių pasaulio veiksnių ir jo pamatinio – jo priežasties pildytas. Šavęs žinojimas stojos. Jis yra artimas susitikimas su pasaulio Priežastimi“ (3, liep. 28). Su žmogaus, kaip dvasinės esybės, prabudimu prasideda aktyvus, sąmoningas ,,sapnuotosios daugybės“ įveikimas bei kryptingas grįžimas į ,,suvoktąja vienybę“, t. y. procesas, kurį galima palyginti su hėgeliškosios triados sintezės stadija. Žmogus, Vydūno aiškinimu, yra pagrindinis tos stadijos veikėjas, aktyvus, kūrybiškas, nors ir ne absoliučiai, bet labai reikšminga dalimi savarankiškas joje kylančių užduočių sprendėjas. „Žmogaus sumanumu pasaulio sąmoningumas tiktai tęsia savo kūrimo darbų„, – teigia mąstytojas (1, 455).
Kultūros sferoje, Vydūno aiškinimu, telpa toji žmogaus veikla, kuria realizuojamos būtent dvasinės jo potencijos, jo žmogiškoji esmė. „Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos, – rašo mąstytojas. – Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą“ (1, 453). Pati kultūra gimstanti ne iš reikalo patenkinti grynai materialines gyvenimo reikmes („mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t“), nes ne tų reikmių patenkinimas yra tikrasis žmogaus siekimų, jo egzistencijos tikslas. Nors tų reikmių „žmonės akstinami veikti“, bet iš jų „vienų jokiu būdu negalėtų išbujoti, ką tektų vadinti žmoniškumo apraiška“ (1, 454), kartu ir kultūra. Tokių gamtiškai sąlygotų „veikimo akstinimų“ turinčios visos gyvos būtybės, ir jeigu juos laikytume kultūros kūrimo varikliu, aiškina Vydūnas, tai tektų kalbėti, jog ir visi augalai bei gyvūnai kuria savo kultūrą. Dvasingumą pabrėždamas kaip lemiamą kultūros raidos veiksnį, mąstytojas samprotauja kaip ir tie kultūros problemas nagrinėję tiek ankstesnieji, tiek šiuolaikinės filosofijos atstovai, kurie vienintele reikšminga žmogaus kultūrinio vystymosi sfera laikė tiktai sąmonės sąlygojamą dvasinės veiklos sferą, o materialinės veiklos reikšmę kultūros procesui laikė antraeilės svarbos dalyku.
Jau pačią kultūros kūrimo pradžią Vydūnas sieja su žmogaus dvasios išsiveržimu iš gamtiškųjų sferų, su jos savarankiškumo bei kūrybiškumo pasireiškimu. Tačiau tarp to, kas gamtoje vyksta tarsi savaime, t. y. be vidinių akstinų, ir to, ką sąmoningai daro žmogus, Vydūno aiškinimu, nėra neperžengiamos prarajos. Ikižmogiškosios gamtos pasaulio evoliucija yra „didžiojo sąmoningumo“, t. y. absoliuto, kūrybos darbas, kuris žmogiškąja veikla tęsiamas toliau. „Bet nereikėtų žmogų išskirti iš gamtos veikimo, – rašo mąstytojas. – Žmogaus darbas taip pat yra tęsinys to, ką didysis sąmoningumas gamtoje padaro <:…>. Tam kūrimui nieko nereiškia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“, arba kaip „padauginti sąryšius su ja“. Visa tai tėra išdava žmoniškos veiklos gyvenimo srityse“ (1, 454–455).
Iš indų šaltinių (daugiausia iš vedantos) plaukiąs Vydūno panenteizmas šioje vietoje labai artimai susisieja su mąstytojo studijuoto ir aukštai vertinto žymiojo vokiečių švietėjo J.G. Herderio racionalizmu, dievą pripažinusiu vienintele protinga gamtos ir istorijos priežastimi, traktavusiu ją kaip dėsningą pasaulio reiškinių ir daiktų vienovės pasireiškimą, kaip išmintį, kuri valdo Visatą, racionaliai suderina visų jos sudedamųjų dalių veikimą. Kultūra, anot J.G. Herderio, neišstumia žmogaus iš gamtos, o yra aukščiausioji, baigiamoji jos vystymosi grandis. To vystymosi tikslas – žmoniškumas. „Ištirti humaniškumo dvasią – štai tikrasis žmogiškosios filosofijos uždavinys“, – teigė J.G. Herderis (11, 111). Vydūnui kultūros eiga, būdama „didžiojo sąmoningumo“ darbo tęsinys, palyginti su gamtos vyksmu, kartu yra kokybiškai nauja to darbo pakopa, kurios esminis tikslas – žmoniškumo, kaip grynai dvasinio prado, raiška, įsitvirtinimas pasaulyje ir laisvės to pasaulio atžvilgiu įgijimas. Kultūra esąs tas procesas, kuriame, kaip jau minėta, žmogaus dvasia veikia kaip savarankiška kūrybiška galia, reikšmingai įsijungianti į pasaulio evoliuciją, ją esmingai veikianti ir turinti ją užbaigti. Paties mąstytojo žodžiais tariant, „kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje“ (2, 322). Esą aiškiai „numanau, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį“ (1, 455). Žmogaus kuriamos kultūros vertybės Vydūnui, panašiai kaip ir S. Šalkauskiui (žr. 9, 67), „yra žmogiškosios dvasios objektyvacija“. Toji objektyvacija akivaizdžiausiai pasireiškianti žmogui santykiaujant su aplinka, „kuri savaip veikia žmogų ir sužadina atitinkamą atoveiksmį“ (1, 455). Geografinę ir socialinę aplinką („gamtą, pasaulį su jo daiktais, su jo gyvenimu ir su kitais žmonėmis“) Vydūnas laiko vienu iš svarbiųjų kultūros savitumą įvairiuose arealuose lemiančių veiksnių. „Po skirtingomis padangėmis ir sąlygomis žmoniškumas tegali įvairiai apsireikšti, – teigia mastytojas. – Ir būtų tikras apsirikimas, vertinant paviršutiniškai vieną kultūrą kitos kultūros reiškiniais“ (1, 456). Tačiau, Vydūno požiūriu, žmogui, kaip dvasinei esybei, svarbi yra ne tiktai išorinė aplinka, ne tiktai geografinės ir socialinės sąlygos, bet ir vidinė aplinka, t. y. gamtiškosios jame pačiame veikiančios sferos. Mastytojo žodžiais tariant, žmogaus „asmuo su jo kūno gyvumu, toliau žmogaus asmenybė su jos jausmingumu ir proto veikimu yra žmoniško veiksnio ne vien veikimo jėga, bet kartu jo ir sritis, arba <…> jo „geografinė provinca“ (1, 456). Tad žmogus nuolat veikia, jo dvasinei esmei sąveikaujant su šia dvejopa – išorine ir vidine – aplinka. Būtent toje sąveikoje žmogiškoji dvasia ir objektyvinasi, įsikūnija iš tos sąveikos atsirandančiose vertybėse, kurios ir yra kultūros vertybės.
Tačiau ir tos abejopos „geografinės provincijos“ Vydūnui nėra vienintelės sferos, kuriose formuojasi žmogiškoji kultūra ir kurios nulemia jos lygį. Be išorinę ir vidinę aplinką apimančios veiklos, anot mąstytojo, „yra žinoma dar kita žmogaus veikla. Ji nesikreipia nei į erdvinę, nei į vidujinę aplinka, bet stačiai į pačią savo esmę, į patį ašainumą, <…> į aukščiausią pasaulio dalyką, būtent į žmoniškumą“ (1, 457). Tai esanti gelminė dvasinė veikla, kurios tikslas – stiprinti patį žmoniškumo fenomeną, daryti jį kuo aktyvesnį, kuo labiau užvaldantį asmenybę, kuri galėtų tinkamai tobulinti pasaulį. Kitaip tariant, pirmiausia esą svarbu leisti suvešėti tam, kas turi būti objektyvinama kultūros produktuose – pačiai žmogaus dvasiai. Vydūno teigimu, tasai paties žmogaus pastangomis pasiekiamas žmoniškumo esmės „įsigalėjimas reiškia ypatingai aukštą kultūrą“ (1, 457), yra pagrindinis viso kultūros proceso orientyras bei svarbiausias jos vertingumo kriterijus, nes kuo laisvesne ir galingesne dvasia pasižymi kultūrą kuriantis subjektas, tuo ji labiau prisipildo tos dvasios ir yra vertingesnė.
Pabrėždamas žmogaus dvasios kūrybiškumo, jos savarankiškumo svarbą kultūros kūrime, Vydūnas kartu pažymi, kad tas savarankiškumas bei kūrybiškumas tegali pasireikšti tiktai individualizuota forma. Kultūra, mąstytojo aiškinimu, iš esmės tada ir teprasidedanti, kai evoliucijos eigoje prabundanti žmogiškoji savimonė, arba individualioji –“ašainė“ – sąmonė, kuri būtent ir yra pirmasis ir vienas iš pačių ryškiausių grynojo dvasingumo požymių. „Kultūros kūrimas gali būti aiškiai suprantamas tiktai iš ašainės sąmonės veikimo“, – akcentuoja mąstytojas (1, 454). Ne aplinkos „akstinimas“, o individualiosios sąmonės aktyvumas sudaro vidujinį žmogaus, kaip dvasinės esybės, veikimo būtinumą. Tas vidujinis būtinumas žmogui yra tiesiog ontologinė duotybė, kurios dar neturi kitos gamtiškosios būtybės, t. y. jis dar nefunkcionuoja žemesniosiose gamtos sferose. Todėl išskirtinis visų kultūros produktų bruožas, anot Vydūno, esąs juose įkūnytas juos kūrusiųjų žmonių sąmonės individualumas. „Tik žmogaus veikimu atsispindi ir vienetiškumo sąmonė. Visa, kas įskaitoma į kultūra, tuo pasižymi“, – teigia mąstytojas (1, 454).
Individualumas kultūros procese Vydūnui iš esmės yra kūrybiškumo ekvivalentas ir vienas iš jos vertingumo kriterijų. Pagal tai, kokiu mastu žmogus sugeba aktualizuoti savo dvasios potencijas, kaip jas panaudoja savo prigimties ir pasaulio sutaurinimui, galima spręsti apie jo kultūros lygį, jos kūrybiškumo laipsnį bei originalumą. Todėl kultūros kūrimas, Vydūno aiškinimu, ne kieno nors privilegija, o kiekvieno žmogiškąją savimonę turinčio individo gyvenimiškojo veikimo išraiška. „<…> Kiekvienas žmogus kuria kultūrą, nors labai įvairių jėgų sukaupimu ir įvairiu pasisekimu“, – akcentuoja mąstytojas (1, 455). Tiktai esminė to kūrimo sąlyga – individualios sąmonės, arba savimonės dvasinė aktualizacija.
Žmogaus raiškoje įkūnytą individualumą akcentuodamas kaip esminį kultūrinės kūrybos požymį, Vydūnas taikliai užčiuopė specifinį kultūros vertybių bruožą, aiškiai išskiriantį tas vertybes iš nekultūrinės veiklos, iš abstraktaus darbo produktų, neturinčių jas gaminusiojo subjekto (žmogaus, tautos ir pan.) asmenybiškumo savybių. Kurdamas kultūros vertybes, žmogus pirmiausia išreiškia savo individualybę, savo asmenybines žmogiškąsias savybes, o kartu kuria. tobulina save. t. y. pats yra tos kūrybos subjektas. Būtent individualumas, žmogiškųjų asmenybinių savybių aktualizavimas yra esminis žmogaus kultūrinės raiškos bruožas. Mat, Vydūnui žmogaus esmė yra metafizinė absoliutinės dvasios apraiška, save išreiškianti bei aktualizuojanti, besilaisvinanti iš „pasaulio vergovės“. Toji aktualizacija, Vydūno aiškinimu, ir realizuojasi kultūrinėje veikloje – vienoje iš aukščiausių dvasinės evoliucijos pakopų.
Kultūra ir religija
Toksai daugiausia indų filosofine tradicija pagrįstas vydūniškasis kultūros proceso traktavimas yra susietas su religija. Nors religija, Vydūno aiškinimu, tiesiogiai ir neįeina į kultūrą, bet vis dėlto „viena tėra sielos kultūros sąlyga“ (1, 283), nes „be tikybos žmoniškumo pradas neįgyja aukštesnės galios gyvenimui teikties <…> Gyvojoje žmogaus tikyboje glūdo galimumas visam žemiškam gyvenimui bręsti ir tobulėti“ (1, 509).
Religija Vydūnui yra kultūros raidos išeities taškas ir galutinis punktas. Pati toji raida, kaip minėta, telpa materialaus pasaulio evoliucijos, reiškiančios jo nuolatinį dvasingėjimą, rėmuose. Lietuvišku tikybos terminu nusakomą religiją (tiksliau būtų sakyti – religinį išgyvenimą) mąstytojas traktuoja ne kaip konfesinį išpažinimą, o supranta tipiškai indiškąja prasme – kaip transcendentinę žmoniškumo esmės būseną, kuria jau esąs visiškai paneigiamas empirinis pasaulis, t. y. kai toji esmė susilieja su absoliutu. Tikyba, Vydūno apibūdinimu, jau „nėra žmoniškumo apraiška, bet žmogaus vidujinis būvis, ašainės sąmonės santykis su pagrindiniu sąmoningumu„ (1, 507). Iš esmės tas santykis, t. y. individualios dvasinės žmogaus esmės susiliejimas su absoliutine dvasia, yra tas pats, kas jogų transas, samadhi, ar budistų nirvana. Tai būsena, kuri sutampa su dvasinio žmogaus prado siekiamu išsivadavimu – pagrindiniu jo žemiškosios egzistencijos tikslu.
Žmoguje, kaip mikrokosme, atsispindinti ne tik esanti susiformavusi visumos struktūra, bet ir pats kosminės evoliucijos procesas, praeinamos visos to proceso pakopos. Paties Vydūno žodžiais tariant, „kūrybos vyksmas, kuris didžioje visatoje atsitinka, tokiu būdu žmoguje lyg sumažintai, bet visai reikšmingai kartojasi“ (1, 507). Žmoguje atsispindį ir tai, kas esamajame pasaulinės evoliucijos cikle dar visuotiniu mastu neįvyko, bet neišvengiamai turės įvykti – viso ko sugrįžimas į dvasinę pradžią, į pasaulio Priežastį. Individualus tikybinis transas – mikrokosminė reiškinių pasaulio evoliucijos užbaiga. Būtent tokia „tikybine būsena“ užsibaigsiąs ir didysis kosminės evoliucijos ciklas – pasauliu pasireiškusioji sąmonė visuotinai susiliesianti su laiko ir erdvės matavimų nebeturinčiu absoliutu.
Įvykus didžiajam „išsivadavimo stebuklui“, tikrajam „tikybiniam aktui“ (tiek individualybės, tiek kosminės visuotinybės lygiu), nebesą prasmės kalbėti ne tik apie reiškinių pasaulį, bet ir apie jo žiedą – kultūrą. Būtent šia prasme religija Vydūnui nėra kultūros dalis, neįeina į ją kaip struktūrinis jos elementas, o yra jau virš jos. Mąstytojo teigimu, „tikybos mokslai nieko darbo netyri su pasauliu. Jie vien tik rodo žmogui kelią, kad galėtų pakilti į tokią padėtį, kurioj būtų galima pasiekti pačiąją Aukštybę“ (1, 282). Taigi, nors griežtai to neakcentuodamas, Vydūnas, panašiai kaip katalikiškieji lietuvių filosofai A. Jakštas, o ypač S. Šalkauskis (žr. 9, 23–25), religiją ir kultūrą santykiškai atriboja vieną nuo kitos, pirmajai palikdamas transcendentinę, t. y. grynai dvasinę, visumos sferą, antrąją talpindamas materijos reiškinių sferoje, bet irgi tik toje jos dalyje, kur jau reiškiasi žmogus. Vydūno filosofijoje tas atribojimas yra labai negriežtas, ir jo santykiškumas, manytume, yra gerokai didesnis negu A. Jakšto „mažojo kūrėjo“ koncepcijoje ar S. Šalkauskio žmogaus veiklos kosmogoninio prasmingumo sampratoje. Pagal šias sampratas, dievas tarsi paveda žmogui toliau tęsti kūrimo darbą, o pats to kūrimu atžvilgiu lieka pasyvus. Vydūnui dievas iš pasaulio niekada nepasitraukia: pats tame pasaulyje būdamas įsikūnijęs, pats visur ir visada veikia ir tęsia kūrybos darbą. Krikščionybėje, anot Vydūno, „išlengvo vis reikšmingėja Dievo buvimas toli nuo viso gyvenimo, jo transcendenca <…>. Šitaip apie Dievą manyti galėjo skatinti jau Biblijos Mozės žodžiai apie pasaulio įkūrimą. Čia kaip tik pasakyta, kad Dievas, sukūręs pasaulį, atsitraukęs nuo jo, jį sau palikęs. Toli esąs Dievas negalėjo būti patiriamas, ir tikintieji, kaip jie save vadino, tegalėjo jį numanyti žodžiuose“. Mąstytojo įsitikinimu, patys krikščionys nesuvokė dievo imanentiškumo prasmės, kurią galima atrasti ir ne vienoje Šventojo rašto vietoje. Kad žmogus „gyvena Dievuje ir jį galėtų patirti savo esmėje, tat retai tepamanyta, nors tūli išminties žodžiai (pačioje Biblijoje – V. B.) apie tai kalba“, – aiškina Vydūnas (2, 397).
Vydūniškasis kultūros proceso, kaip visumos evoliucijos dalies, supratimas būtų labiau artimas minėtus lietuvių katalikiškuosius filosofus veikusio rusų filosofo V. Solovjovo žmogaus veiklos interpretacijai, pagal kurią toji veikla ištirpstanti religijoje (8, 34). Vydūnui visa žmogiškoji veikla kosminio vyksmo procese irgi turi religinio reiškimosi prasmę, nes, kaip jau matėme, yra ryškiai orientuota į „išsivadavimo stebuklą“ – susiliejimą su absoliutu. Tačiau, kaip teigia tyrinėtojai, V. Solovjovas „savarankiškos kultūros sferos iš religijos stichijos neišskyrė“ (10, 171), tuo tarpu Vydūnas, kaip matėme, tokią kultūros sfera, nors ir negriežtai, bet pakankamai aiškiai išskyrė ir atribojo nuo grynai dieviškos veiklos, t. y. nuo tos visumos evoliucijos dalies, iki kurios dar nėra žmoniškumo fenomeno. Kaip tik žmogiškoji veikla, Vydūno aiškinimu, ir yra toji sfera, kurioje ir tegali reikštis kultūra.
Religijos ir kultūros atribojimo santykiškumą Vydūno filosofijoje pirmiausia nulemia panenteistinis būties sampratos pobūdis: visa visuma yra dvasinė (dieviška), dieviškas yra ir tos visumos kūrybos vyksmas –evoliucija, visos jos pakopos, tarp jų ir žmogiškoji, yra dieviško veikimo sferos. Tad ir žmogaus veikla – dieviškosios veiklos dalis. Tas santykiškumas dar labiau akcentuojamas tuo, kad pats žmogus traktuojamas kaip dvasinė esybė, absoliuto kibirkštis, potencialiai turinti dieviškąją galią. Tačiau, kita vertus, žmogus (tiek kaip individas, tiek kaip apibendrintas visos žmonijos simbolis) savyje talpina ne tik dvasios galybę, bet ir visą materialaus pasaulio sunkybę, yra tos sunkybės surakintas ir pavergtas. Tuo tarpu pats absoliutas, kurio dalis yra tapusi pasauliu, to pasaulio atžvilgiu yra laisvas. Žmogus ir visa žmonija ta laisvę turi savo pastangomis įsigyti. Tos laisvės siekdamas, žmogus pats tampa kūrybos veiksniu ir jėga. O laisvės siekimas – tai nuolatinis dvasinio prado stiprinimas, įgalinimas jam įsivyrauti ne tik pačiame žmoguje, bet ir pasaulyje. Į dvasios sferas žmogus ne tik pats veržiasi, bet ir veda visą pasaulį – tokia esanti, anot Vydūno, ontologiškai nulemta jo misija. Taip, mąstytojo įsitikinimu, reikėtų interpretuoti ir krikščioniškąją Kristaus atliktą dieviškojo atpirkimo misiją. Kultūra, Vydūno aiškinimu, formuojasi iš žmogaus, kaip dvasinės esybės, santykio su materialiu ikižmogiškuoju pasauliu, iš pastangų tą pasaulį sužmoginti, labiau sudvasinti.
„Gyvąją tikybą“ laikydamas pagrindine tikrosios kultūros sąlyga, savo epochos religinį gyvenimą Vydūnas apibūdino kaip suformalėjusį ir sustabarėjusį ir ne tik kaip nepadedantį kultūrai, o dargi jai kenkiantį. Kadangi iš esmės esą nebesiorientuojama į „gyvąją tikybą“, tradicinės išorinės bet kurioje religijoje praktikuojamos apeigos, visa religinių vaizdinių ar religiniu pagrindu pasaulį aiškinančių idėjų sistema netenka prasmės, nes neprisideda prie pasaulio evoliucijos, o kartu prie kultūros pažangos.
Dabarties pasaulyje susidariusi religinė situacija žmogaus ir visos žmonijos tikrajam dvasiniam šviesėjimui, kartu ir kultūrai ypač žalingai atsiliepianti, nes būtent religijos, paskendusios savo dogmose ir prietaruose, nebeteko gyvo ryšio su dvasine būties esme. „Bet „sudarkytos tikybos“ vedamas, jis (gyvenimas – V. B.) rieda žemyn į visokias nesąmones, į prietarus ir įstumia žmones į vargsmą, į kančias, į žuvimą. Tai gana aiškiai įrodo esamasis mūsų laikas. Nepaisant „įvairių tikybų“ ir daugybės šventnamių, jis yra mirštančių tikybų amžius“, – apibūdindamas savo gyvento laiko religinę situacija, rašė Vydūnas (1, 508). Toksai šios situacijos apibūdinimas yra visiškai analogiškas tam, kokį buvo pateikę induizmo reformatoriai, kaip ir Vydūnas, vylęsi atnaujinta religine pasaulėžiūra įveiksią tikybinį nuosmukį, o su juo ir pasaulį apėmusią dvasinės kultūros krizę.
Religija, Vydūno požiūriu, yra tarsi gelminis kultūros variklis, josios vyksmo katalizatorius bei prasmingumo orientyras. Todėl ir kultūros raida mąstytojo kultūrologinėje koncepcijoje yra glaudžiai siejama su religinės sąmonės reiškimosi ypatumais žmonijos istorijoje.
Kaip jau minėta, kultūra Vydūnui iš esmės yra vieningas procesas, kuriame Įvairiomis formomis objektyvinasi žmogaus dvasia. Tame procese, mąstytojo aiškinimu, išsikristalizuoja dvejopi kultūros sferai priskirtini reiškiniai. Vienokio pobūdžio reiškiniai susiformuoja tada, kai žmogaus dvasia įvaldo ir pertvarko pasaulį ar bent į jį įauga, jame įsikuria. Tie reiškiniai, mąstytojo žodžiais tariant, yra „visa tai, ką žmonės padirba, kaip veikią žmonės, vis tiek kokio kultūros laipsnio jie būtų“. Iš esmės tai yra materialinės kultūros, arba civilizacijos, reiškiniai, kurių visumą Vydūnas apibūdina kaip daiktų kultūrą (1, 547). Kitokio pobūdžio kultūros reiškiniais mąstytojas laiko tuos, kuriuos „neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo pažymius“. Tai – mokslas, menas ir dora (1, 547). Kiekvienas iš jų sudaro specifinę žmoniškumo raiškos formą ir sferą. Mokslu dvasia reiškiasi kaip pažinimo, tiesos ieškojimo forma, menu – kaip grožio įkūnijimo galimybe, dora – kaip gėrio pavidalu. Kartu Vydūnas pažymi, jog šios iš „žmoniškumo veikimo kilusios“, t. y. žmoniškumo esmės raiškos formos, paties žmogaus atžvilgiu yra tarsi „objektyvios vertybės“, kaip ir visi kiti jį supančio pasaulio dalykai, tol, kol jos netampa jo vidine savastimi, dvasingumo raiškos galimybėmis. Netapusios atskiromis individų žmoniškumo reiškimosi formomis, jos kartu jo esmingai nepaliečia ir yra jo atžvilgiu tik išoriniai, pasyviai egzistuojantys kultūros atributai. Jų tikroji, aktyvioji kultūrinė vertė išryškėjanti tada, kai jos iš „objektyviųjų vertybių“ tampa tikrai „asmenybės vertybėmis“, kurios „turinčios būt žmogaus norimos, kurioms kurti kiekvienas turįs skirti savo jėgas“ (1, 547). Kitais mąstytojo žodžiais tariant, „yra berods mokslas, menas ir dora jau žmoniškumo reiškiniai, kaip jie pakyla iš atskiro žmogaus asmenybės“ (1, 268), kuri yra pati savęs reiškimo, kartu ir kultūros kūrimo subjektas.
Tokios giliai interiorizuotos ir subjekto suaktyvintos bei išvystytos objektyviosios kultūros vertybės „sudaro vidujinę kultūrą“, kuri „pirmutiniausia siektina“ (1, 457). To siekimo prasmė esanti ne ta, kad visuomenėje funkcionuojančios mokslo, meno ir dorovės vertybės būtų tik įsigyjamos, išmokstamos, pasilaikomos ir tik vartotojiškai naudojamos, o ta, kad jomis žmogaus aktyvių pastangų dėka galėtų reikštis aukštesnis žmoniškumas, kad tuo žmoniškumu jos pasipildytų ir darytųsi veiksmingesnės žmonių santykiuose, socialinėje raidoje. Žmogus, anot Vydūno, privaląs ne tik esamame lygyje palaikyti, bet ir „didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumų„, t. y. stiprinti jų dvasinį potencialą ir taip prisidėti prie kultūros pažangos, prie kūrybiško jos pratęsimo (1, 458).
Aktyviame žmoniškumo esmės santykyje su suobjektyvinta kultūra susiformuojanti vidinė kultūra esanti pakopa į dar aukštesnę – esmės – kultūrą, kurią reikėtų suprasti kaip visišką dvasios laisvę ir įsigalėjimą bei vyravimą bet kurioje žmogaus gyvenimo sferoje, kaip individualios, „ašainės“ sąmonės gebėjimą bet kada įsilieti į dvasinę visumą. Po jos jau turėtų sekti „tikybinė būsena“, kurioje esant, pasaulyje vykstąs gyvenimas tampa visiškai nebeaktualus. Esmės kultūros įsigalėjimą Vydūnas traktuoja kaip paties žmogaus vykdomą sielos kultūros ugdymą.
Reziumuojant vydūniškąją kultūros esmės sampratą, galima pasakyti, jog toje sampratoje labiausiai akcentuojami du momentai: pasaulio sužmoginimas, dvasinio potencialo vaidmens stiprinimas jo evoliucijoje ir paties žmogaus dvasinis tobulėjimas, kuris, beje, ir esąs pirmutinė ir tikroji pasaulio kultūrinimo prielaida. Apie tai mastytojas rašė: „Numanyta, kad kultūros kūrimas yra tęsimas gyvenimo kūrimo. Todėl du dalyku žmogui turi rūpėti, būtent savo esmę nešti į gyvenimų ir ją jam gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jeigu daromu kuo-nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra“ (1, 458). Taigi kultūrai Vydūnas suteikia ne socialinį, o ontologinį statusą. Jos subjektas – aktyviai veikianti individuali žmogaus dvasia, o visuomenė, socialinis gyvenimas traktuojami daugiau kaip išorinės aplinkos veiksniai, kuriuos toji dvasia turinti vesti į „tobulesnį esimą“. Žinoma, tų išorinių veiksnių yra veikiama ir pati dvasia, bet ne tasai veikimas yra pagrindinė jos aktyvumą skatinanti jėga. Ja Vydūnas laiko „pagrindinį sąmoningumą“, t. y. absoliutą, kurio dalelė yra ašainė sąmonė, arba individuali žmoniškumo esmė.
Kultūros raida
Kaip į žmogaus dvasios objektyvinimo kelia materialiame pasaulyje Vydūnas žiūri ir į kultūros raidą, į įvairias jos apraiškas. Tą raidą mąstytojas aiškina iš esmės hėgelizmo dvasia – kaip kryptingą, nors gana prieštaringą ir dramatišką iš vienos dvasinės pradžios kilusius, bet vėliau į įvairias rūšis bei individus išsiskaidžiusios žmonijos konsolidavimosi procesą, grįžimą į iškentėtą ir suvoktą dvasinę vienybę. Teleologiškai nubrėžta kultūros vyksmo kryptis esąs „žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje„. „Ir kuo daugiau čia žmoniškumo, kuo daugiau jis čia reiškia, tuo pilniau žmonijos vienybė pasiekta. Tuo pradu ši vienybė yra pagrinduota. O jam pilnai atsilukštinus, ji yra įvykusi“,—taip Vydūnas nusako kultūros raidos tikslą (2, 322).
Pradinėse reiškimosi stadijose „žmonės gyveno atskiromis asmenybėmis šalia vienas kito“, t. y. nejautė savo kilmės vieningumo, vieni kitų atžvilgiu reiškė daugiau priešiškumo negu palankumo (2, 322). Tačiau įvairiomis formomis besireiškiąs žmoniškumo pradas dirbo žmones vis labiau suburiantį, vienijantį darbą. Tasai pradas kaip tik ir objektyvindavosi tame, kas tapo kultūros vertybėmis – materialiosioms reikmėms patenkinti skirtuose daiktuose ir įrankiuose, protavimo reiškiniuose, iš kurių formavosi mokslas, jį patį (žmogiškumo pradą) tiesiogiai atspindinčiuose meno kūriniuose ar žmonių tarpusavio santykiuose, iš kurių susidarė dorovė. Tos žmogiškumo apraiškos buvusios tol silpnos, kol žmonės menkai tesantykiavo vieni su kitais. „Kultūra pradžioje yra <…> atskiro žmogaus dalykas“, – tvirtina Vydūnas (2, 323).
Laikui bėgant, iš pasaulio reiškiniuose besiobjektyvinančios dvasios gimstanti kultūra pamažu plinta ir gilėja – jos židiniais palaipsniui tampa šeimos, giminės, o galiausiai – tautos. Tautos kultūra (iš esmės ir pačią tautą) formuojančiais veiksniais Vydūnas laiko atskiros asmenybės dvasinio prado stiprumą (jis yra pirmiausias ir svarbiausias), giminės kraują, kuris „verčiąs žmones veikti panašiu būdu“ ir „aplinkumą bei laiko sąlygas“, kurios traktuojamos kaip kosminių jėgų pasireiškimas. Tiems faktoriams veikiant, išaugančios kultūros, „kuriose žmonės yra sutelkti krūvon ir gyvena tarp kitų kaip salutės jūrų bangose, nuolat pasidarančiose ir išsiardančiose“ (2, 323). Įvairūs žinomi (Egipto, Mesopotamijos, Rytų Azijos, indų, persų, graikų, romėnų) ir mažiau žinomi kultūros židiniai dėl savitumo ir uždarumo labai skyrėsi vieni nuo kitų, tarp jų beveik nebuvo tarpusavio sąveikos. Tačiau kaip ir pakankamai sustiprėjęs atskiro žmogaus dvasinis pradas, taip ir tam tikrą išsivystymo laipsnį pasiekusi kiekviena kultūra yra linkę plisti, veikti, tai, kas yra greta ar dar toliau. „Kiekviena kultūra, pasiekusi tikrą klestėjimo gyvumą, plūsta per savo šalies ribas, jeigu jos nėra neperžengiamos. Todėl ir patenka įvairios tautos po kultūra tos tautos, kuri daugiau rūpinasi jos augimu“ (2, 324). Tai esąs dėsningas ir neišvengiamas reiškinys. Nuo nepageidaujamos kultūrinės ekspansijos apsiginti nėra kito kelio kaip stiprinti savo tautos kultūrą, didinti josios žmogiškąją vertę.
Įtraukiant „vienos kultūros gyvumą į didesnę žmonijos dalį“, patraukiamoji kultūra suklestėdavo arba žūdavo – priklausomai nuo įtraukiančios kultūros pobūdžio, kuris gali būti reiškiantis ne tik dvasinį kilimą, bet ir žudantis, nuodingas. Kaip didele dalimi pozityvios daugelio tautų augimui pasitarnavusios kultūrinės ekspansijos pavyzdžius Vydūnas pateikia senovės graikų, romėnų bei krikščionybės pagrindu susiformavusių kultūrų plitimą (2, 324).
Didelis lūžis kultūros raidoje, mąstytojo aiškinimu, įvykęs naujaisiais amžiais, kai „žmonės pradėjo su didesniu atsidėjimu santykiuoti su pasaulio turiniu jusnių keliu“, kai „tokiu būdu kuriamas mūsų laikų mokslas“ (2, 324). Po to lūžio sekusią kultūros eigą mąstytojas apibūdina kaip prieštaringą ir dramatišką, tačiau nelaiko jos nuodėminga ir amoralia. Tos eigos dėsningumas esąs tame, kad jos metu žmogaus dvasia labiausiai suaktyvinusi tas jo materialios prigimties sferas, kurios geriausiai leidusios pažinti, įvaldyti ir pertvarkyti pasaulį, padaryti jį patogesnį ir dvasiniam žmoniškumo pradui geriau reikštis – jusles ir ypač protą. Pasaulio, kaip ir savo materialios prigimties įsisavinimas ir įvaldymas, mąstytojo teigimu, esąs būtinas ontologiškai nulemtas dvasinės evoliucijos etapas. Per kelis pastaruosius šimtmečius vykusio žmoniškumo prado ekspansijos į išorinį pasaulį esmę Vydūnas taip nusakė: „Žmoniškasis pradas santykiuoja su tuo, ką jam jusnys praneša apie pasaulio turinį. Iš jusnių pranešimo jis dirba savaip to turinio atspindinius, vaizdus <…>. Šitie vaizdeliai, vadinami mintimis, yra jėgų branduoliai, kurie spindi į aplinkumą. Jie tuo verčiami iš minčių gyvenimo srities į ūpų ir pagaliau į kūno gyvenimo sritį ir čia virsta daiktu arba veikimu“ (2, 325).
Į gamtos jėgų įvaldymą ir panaudojimą nukreipto mokslo pagrindu susikūrusią kultūrą, mąstytojas apibūdina kaip technikos kultūrą, o toji jos dalis, kuri susijusi su paties žmogaus galių vystymu, įvardijama kaip intelekto kultūra. Pastaroji augusi „labai nuostabiu greitumu iš 18-šimtmečio per 19 – lig mūsų laikų“. Tai esą suprantama ir dėsninga, nes būtent taip pasireiškusioje kultūroje „pati žmogaus jėga yra veikimui sukilusi. Ir nuolatai ji nešasi į šį gyvenimą daiktais ir veiksmai“ (2, 325). Technikos ir intelekto kultūra apėmusi visą pasaulį, patraukusi visą žmoniją, ja ne tik naudojasi, jos pagalba ne tik lengvinamas gyvenimas, bet ji atlieka ir didelį žmogaus ugdymo darbą, nes „prusina žmogų, teikia žmogui mokslą, augina jo intelektą“, be kurio išvystymo ir suaktyvinimo tiesiog neįmanoma ja pačia naudotis (2, 325). Tame žmogaus intelekto galių aktyvinime Vydūnas mato vieną iš pozityviųjų su dvasine žmogaus bei visumos evoliucija susijusių šios kultūros momentų. Kitą pozityvųjį jos momentą mąstytojas įžvelgia tame, kad ji , nors vienu – daiktingumo – aspektu integruoja visą žmoniją, įgalina akivaizdžiai suvokti savo pačios vienybę, ekonominę bei kitokią materialinę įvairių jos dalių savitarpio priklausomybę „Visas pasaulis tapo didžiu ūkiu, – pažymi Vydūnas. – Ir visa žmonija šio ūkio darbininku ir savininku. Ir vėl tokiu būdu žmonija vienyta (2, 326, išretinta – V. B.). Žmonijos ūkinės veiklos raida, ekonominių dėsningumų reikšmingai nulemta mokslinė-techninė pažanga, visuomeninių formacijų kaita Vydūnui, kaip matome, yra ne tiek socialinio žmonijos vystymosi išdavos, o daugiau žmoniškumo formą įgavusios dvasios objektyvinimasis, josios evoliucijos, sutampančios su kultūros raida, pasireiškimo formos.
Toji pati dvasios evoliucija, o ne socialiniai pertvarkymai, Vydūno įsitikinimu įveiksianti ir tai, ką techninė ir intelekto kultūra atnešusi žmonijai negatyvaus. Beje tie negatyvūs padariniai vėlgi traktuojami ne kaip socialinių įtampų rezultatas, o kaip pačios žmogiškumo objektyvinimosi pasaulyje netolygumo išdava. Negatyvūs naujosios kultūros reiškiniai, Vydūno įsitikinimu, seką iš to, kad evoliucija sąlygojanti visapusišką žmoniškumo prado orientaciją į daiktingumą, į vis didesnį to prado susitapatinimą su išaugusiu intelektu, kurio sfera dar tebepriklauso materijos pasauliui ir kuris pats turėtų būti valdomas dvasinio prado. Dabar esą atvirkščiai – dvasinis pradas patekęs intelekto valdžion. Dėl tos hipertrofijos gyvenime sumenkėjanti pati žmoniškumo galia ir reikšmė, susvetimėja žmonių santykiai, paaštrėja tarp jų visokio pobūdžio prieštaravimai. Būtent tasai dvasios „pasimetimas“, šalto intelekto stiprinama materialistinė orientacija atvedusi žmoniją į kataklizminę situaciją, sukėlusi netgi pasaulinį karą. Paties Vydūno žodžiais nupiešta toji situacija atrodo taip: „Žmonės darbuodamies visa mintimis, todėl daug menkiau atjaučia sąryšius su viens kitu. Intelekto kultūros žmonės veikia daug tikslingiau, bet ir mažiau atsižvelgdami į kitus ir apskritai į aplinkumą. Jie yra šalti, beširdžiai, kuo – daugiau jie toj kultūroj dalyvauja. Iš intelekto ir technikos kultūros todėl ir gimė didysis karas (Pirmasis pasaulinis – V. B.). Žmoniją vienijanti kultūra kartu pasidarė josios ir skaldytoja. <…> protavimas nieko nemato, kas šalia ir viršum jo minčių tikrų randai“ (2, 326).
Naujųjų laikų kultūros pasiekimai, josios scientistinis patosas, Vydūno įsitikinimu, dar nesantys tikrieji kultūros laimėjimai, nes padėjusi įvaldyti materialų pasaulį bei žymiu mastu integravusi žmoniją, „materialinė kultūra, visa civilizacija pačiam žmogui nėra nieko suteikusi. Žmogus yra pasilikęs tarsi žiaurus, žalias, sumenkęs, nėra ingijęs širdies bei sielos kultūros (6, 2, mano ryškinta – V. B.). Kadangi, teigia Vydūnas, „kultūra nėra kultūriniai įtaisymai“, o „aukštesnis ir galingesnis žmogaus dvasios stovis“ (4, birž. 6), civilizacija šiuo požiūriu ne tik nereiškianti pažengimo priekin, bet ir, palyginus su senovės kultūra, rodanti nemažą nuosmukį, žyminti didelius dvasinius praradimus. Senovėje buvusi menkutė materialinė kultūra, mažiau išvystytas žmogaus intelektas, bet tasai žmogus betarpiškiau ir aiškiau jautęs šį su dvasine visuma, savo paties dvasinį gyvumą, turėjęs skvarbesnę intuiciją. Tai išreiškęs stipresnis senovės žmogaus religingumas: „Senovėje tikyba ir kultūra buvo kaip žiedas ir vaisius <…>. Kada tikyba daugiau reiškė, žmonių esmė galėjo gyviau klestėti“ (7, 917–918).
Toks kultūrinės naujųjų klaikų situacijos vertinimas bei senovės kultūros dvasingumo iškėlimas Vydūno filosofijoje yra daug kuo analogiškas S. Šalkauskio ir A. Maceinos pateiktiems vertinimams, pagal kuriuos naujųjų laikų kultūroje buvęs paneigtas viduramžiais vyravęs teocentrizmo principas, išryškėjęs „žmogaus atsipalaidavimas nuo gyvenimo centro“, „asmenybės atitrūkimas nuo šaknų“ ir pan. (žr. 9, 108, 118).Tiktai Vydūno orientavimasis į senovę neatsiribojo orientavimusi į viduramžius – senovė jam reiškė ir ikikrikščioniškąjį senovės pasaulį, visus žinomus ir nežinomus kultūros židinius bei religijas, tarp kurių garbingą vietą mąstytojui užėmė senovės aisčių (baltų) kultūra bei tikėjimas. Šiuo požiūriu Vydūno orientacija yra artimesnė induizmo reformatorių orientacijai į senąją vediškojo laikotarpio kultūrą.
Pažymėtina, kad Vydūnas į praeitį žvelgė ne vardan jos restauravimo ir išaukštinimo naujųjų laikų kultūros nenaudai, o vardan naujo josios buvusių pasiekimų įprasminimo, atsižvelgiant į tai, ką pozityvaus davė intelekto kultūra, kurią mąstytojas piešia ne vien niūriomis spalvomis. Vydūno žodžiais tariant, „yra regima, kad šiandien labiau sunku būtų senovės takais <…> vaikščioti. Žmogus šiandien kitoks, negu tuokart, ir gyvenimo santykiai yra kitokie“ (3, liep. 26). Konstatuodamas negatyviuosius techninės ir intelekto kultūros padarinius, Vydūnas kartu pasisako prieš josios nuvertinimą, prieš josios pozityvaus vaidmens žmonijos raidoje neigimą: „Kad iš intelekto kultūros ir išeina žmonių priešingumai, vis dėlto tai dar nereiškia, kad ji nėra niekam tikusi. Tik ji neturi būti vadovaujančioji galia. Žmogus turi ja naudotis, bet pats turi išauginti dar kitą kultūrą“ (3, 327). Technikos ir intelekto kultūrą mąstytojas traktuoja kaip vieną iš dėsningai praeitinų etapų, į tą kitą kultūrą, kuri nors ir daug kuo susišaukianti su senąja kultūra, bet kartu būsianti ir kokybiškai nauja – be senovės prietarų, be konfrontacijos tarp mokslo ir tikėjimo, tarp asmenybės ir visuomenės. „Dvasinė žmogaus ir viso gyvenimo vertybė pradės vėl žmonių akyse šviesėti. Dora, menas ir mokslas apreikš daugiau dvasios“, – rašė Vydūnas (5, 52). Į tokią kultūrą orientavosi ir tipologiškai Vydūnui artimi neovedantos atstovai. „Naujoje laiko siekinys turėtų būti žmogiškumo kultūra, – pabrėžė Vydūnas. – <…>. Vienybė įvyksta, kad žmogiškasis pradas daugiau reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta savo ypatingumu kuo aiškiau atspindina žmoniškumą“ (2, 327–328). Tokios žmoniškumo kultūros kontūrus mąstytojas regėjo netolimoje žmonijos ateityje ir tuo regėjimu išsakė savo optimistinį požiūrį į žmonijos misiją visumos evoliucijoje, tikėjimą kūrybinėmis žmogaus galiomis, tuo tikėjimu išreikšdamas gana griežtą opoziciją špengleriškajam pesimizmui.
Literatūra ir nuorodos
1. Vydūnas. Raštai. T. 1. – V. : Mintis, 1990. – 564 p.
2. Vydūnas. Raštai. T. 3. – V. : Mintis, 1992. – 504 p.
3. Vydūnas. Evoliucija ir tikyba // Lietuvos žinios, 1912, liepos 24, 26, 28, 31.
4. Vydūnas. Kultūra // Lietuvos žinios, 1909, birželio 6, 10.
5. Vydūnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis, 1922, Nr. 5, p. 48–53.
6. Vydūnas. Poetas ir kultūra // Vairas, 1914, Nr. 4, p. 2–4.
7. Vydūnas. Senovė ir mes // Naujoji Romuva, 1934, Nr. 207/208, p. 917–920.
8. Plečkaitis R., Šliogeris A.. Vladimiro Solovjovo filosofijos įtaka Stasio Šalkauskio pasaulėžiūrai ikipriburginiu laikotarpiu //
Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, 1973, t. 4(45), p. 29–40.
9. Sverdiolas A.. Kultūros filosofija Lietuvoje. – V. : Mintis, 1983. – 208 p.
10. Šliogeris A.. Vladimiras Solovjovas ir idealistinė filosofija Lietuvoje (Filos. m. kand. disertacija). – V.,
1973. – 216 p. (Vilniaus universitetas).
11. Гердер И.Г. Идеи к философии истории человечества. – М. : Наука, 1977. – 703 с.