Vydūniečiai su didžiausiu susidomėjimu klausėsi svečio gyvo ir vaizdingo pasakojimo, labai praturtinusio jų žinojimą apie paskutinį Vydūno gyvenimo tarpsnį, apie tuos žmones, kurie jį supo ir apie kuriuos mūsuose kuo mažiausiai kalbėta bei rašyta. Tačiau tai, ką vydūniečiai patyrė vakarui besibaigiant pranoko visus jų lūkesčius. Leonas Stepanauskas Draugijos pirmininkui įteikė didelį labai kruopščiai sutvarkytą aplanką ar visa ta medžiaga, kuria disponuota pasakojant. Žado netekę vydūniečiai vartė albumus su originaliomis Vydūno bei jo brolių, seserų, kitų artimųjų nuotraukomis, pageltusius rankraščių bei mašinraščių lapus, kurių ne vieną užbaigdavo ranka užrašyti žodžiai „Dr. Wilhelm Storost – Vydūnas„. Tarp dokumentų – vienas ypač jaudinantis 1916 02 12 rašytas laiškas: juomi kapitonas Zenker panelei Storost (Vydūno seseriai) su dideliu liūdesiu praneša apie jos (taigi, ir Vydūno) brolio Hermano žūtį nuo priešo kulkos Moorstedo vietovėje Belgijoje prie Prancūzijos sienos.
Draugijos pirmininkas dėkodamas Leonui Stepanauskui už ypatingos vertės dovaną, pažymėjo, jog tieji penkiasdešimt unikalių archyvinių vienetų labai esmingai prisidės prie kuo tikresnio, pilnesnio ir žmogiškesnio Vydūno portreto sukūrimo. Kaip ir tos žinios, kurias Leonas Stepanauskas paskelbė apie Vydūno ir Returcierių šeimą vasarą „Moteryje“ ir „Šiaurės Atėnuose“, o rudenį – „Lietuvos aide“. Naujausia ir labai jaudinanti L.Stepanausko informacija apie Vydūno brolio mirtį – „Šiaurės Atėnuose“ 2005 01 29 numeryje.