Rima Palijanskaitė
Istoriją kuria žmonės. Ją kartais lemia netgi iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės, rodos, savaime suprantamas neabejingumas ar dėmesingumas ir tam tikri konkrečių asmenybių sprendimai, žingsniai… Šiuo straipsniu – trumpa Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde istorija – siekiama paminėti visus prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjusius asmenis, taip kartu išreiškiant jiems padėką.
Ištakos
Iš Tilžės Vydūnas pasitraukė 1944 m. rudenį. Po varginančių ir sudėtingų klajonių, 1946 m. rudenį jis atsidūrė Detmolde, kuriame ir pragyveno iki mirties 1953 m. vasario 20 d. Laidotuvės įvyko vasario 26 d. – Lietuvos trispalve užklotas karstas buvo įdėtas į išmūrytą kapo duobę senosiose Detmoldo kapinėse.
1989 m. pavasarį įvykusiame Vydūno draugijos ir lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bendrame susirinkime buvo nutarta rūpintis Vydūno palaikų perlaidojimu Lietuvoje. 1991 m. spalio 19 d. Vydūnas amžiams grįžo į Tėvynę ir atgulė savo mylimo Rambyno kalno papėdėje esančiose Bitėnų kapinaitėse. Vacį Bagdonavičių, Vydūno draugijos pirmininką ir šios svarbios misijos iniciatorių ir pagrindinį rengėją, kartu su Vydūno sugrįžimo į Lietuvą džiaugsmu, lydėjo ir liūdna mintis: niekas čia nebeprimins Detmoldo miesto gatvėmis vaikščiojusio, su jo žmonėmis šiltai bendravusio Vydūno. Tada ir kilo mintis šio didžio prūsų lietuvio atminimą Detmolde įamžinti memorialine lenta ir paminkliniu biustu, panašiu į tuos, kuriais pagerbti su Detmoldu vienaip ar kitaip susiję įžymūs žmonės – tokie kaip J. Bramsas, R. Vagneris, D. Grabbė, F. Freiligrathas ir kt. Anuometinė apskrities valdžia šiam drąsiam Vacio Bagdonavičiaus išsakytam sumanymui pritarė, tačiau turėjo prabėgti daugiau nei du dešimtmečiai, kad ji įsikūnytų.
Artėjant Vydūno mirties 60-osioms metinėms, Vydūno atminimo įamžinimo klausimas Draugijai tapo itin aktualus, bet šios idėjos įgyvendinimas kelią skynėsi sunkiai. Tuomet 2011 m. pabaigoje Vydūno draugija – prašydama pagalbos – kreipėsi į Friedrichą-Wilhelmą Nehlį, dirbusį tada Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi. Ambasadorius šiai idėjai išreiškė pritarimą ir pažadėjo dėti visas pastangas, kad užmegztų dialogą su Detmoldo miesto valdžia, ir kad jam baigiant diplomatinę tarnybą Lietuvoje, šis klausimas būtų išspręstas.
Idėjos inicijavimas ir jos realizavimas
Kas nulėmė, kad šis Vokietijos pilietis taip entuziastingai atsiliepė į Draugijos pagalbos prašymą ir ėmėsi šios iniciatyvos? Susitikimo su Draugija metu Friedrichas-Wilhelmas Nehlis pajuokavo esąs ketvirtadaliu baltas – jo senelis kilęs iš Klaipėdos. Tačiau tikroji priežastis ta, jog jis jau ne vienerius metus domėjosi Vydūnu. Tik atvykęs 2008 m. į Lietuvą, Wilhelmas Friederichas Nehlas ieškojo literatūros apie vokiečių ir lietuvių istoriją, šių dviejų valstybių santykių peripetijas, nes apie tai studijų metu nieko nebuvo girdėjęs. Paieškos buvo bevaisės. Tuomet valstybės tarnybos darbuotojas Rolandas Kazlauskas padovanojo Vydūno knygą Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen (Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių). Knyga pranoko jo lūkesčius, o susidomėjusį Vydūno asmenybe ambasadorių Vilija Gerulaitienė supažindino su jo gyvenimo ir kūrybinio palikimo tyrinėtoju Vaciu Bagdonavičiumi. Friedrichą-Wilhelmą Nehlį Vydūnas sužavėjo išmintimi, drąsa ir įžvalgomis; jo teigimu, Vydūnas pranokęs savo laikmetį daugiau nei šimtmečiu, jis stebėjosi, kad tokia knyga galėjo būti tais laikais parašyta apskritai…
Ėmęsis iniciatyvos, Friedrichas-Wilhelmas Nehlas pirmiausiai ieškojo žinių apie Vydūną Detmoldo internetinėse svetainėse, bet jokių žinių neaptiko. Tada Vydūno pėdsakų teko ieškoti pačiame Detmolde – šį kraštą jis puikiai pažinojo, nes šiame krašte yra jo gimtinė. Netrukus jis surado Vydūno pėdsakus Detmolde, užmezgė draugiškus ryšius ir su Detmoldo meru. Po kelių susitikimų buvo priimti visi reikalingi sprendimai dėl Vydūno atminimo įamžinimo būdo, vietos ir laiko. Detmoldo miesto meras išreiškė sutikimą dėl Vydūno atminimo įamžinimo, miesto savivaldybei prisiimant atminimo lentos pagaminimo išlaidas. Prieš palikdamas diplomatinę tarnybą Vilniuje, 2012 m. biržėlio mėn. Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona išreiškė pagarbą Vydūnui, aplankydamas jo kapą Bitėnuose ir Rambyną.
Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde idėją realizuoti buvo pavesta Lipės krašto liuteronų bažnyčios Patikėtiniui Rytų Europai kunigui Miroslavui Daniui. Jis apie Vydūną, kaip didį mąstytoją ir rašytoją, sužinojo dar 1991 metais, rengiantis pervežti jo palaikus į Lietuvą. Didelių asmeninių pastangų dėka, kunigui pavyko surasti ir su miesto savivaldybe suderinti optimalų Vydūno atminimo įamžinimo projektą pastate, kuriame 1946 m. rudenį kartu su kitais pasitraukusiais iš Lietuvos buvo prisiglaudęs ir Vydūnas. Dabar šiame valstybės saugojamame pastate Wiesenstrasse g. Nr. 5, priklausančiame Lipės krašto liuteronų bažnyčiai yra įsikūręs Muzikos kolegijos ir Rytų Vestfalijos-Lipės kolegijos studentų, atvykstančių čia iš viso pasaulio, bendrabutis. Jame, pavadintame „Bursa“, dažnai skamba muzika ir vyksta įvairi meninė veikla. Kun. M. Danys, bendradarbiaudamas su Vydūno draugija, parengė atminimo lentos projektą ir tekstą, rūpinosi visais jos pagaminimo reikalais, o 2012 m. pabaigoje skaitė pranešimą apie Vydūną Detmolde. Ne kartą lankėsi Lietuvoje (ir Bitėnų kapinaitėse), o šių metų vasario 20 d. dalyvavo 60-osioms Vydūno mirties metinėms paminėti skirtoje konferencijoje.
Vydūno pagerbimo ir jo atminimo įamžinimo Detmolde idėją palaikė ir prie jos įgyvendinimo daug prisidėjo Detmoldo miesto meras Raineris Helleris, Vokietijos Ambasadorius Vilniuje Matthias Mülmenstädt, miesto archyvaras Andreas Ruppertas, Lietuvoje ne kartą viešėjusi Detmoldo savivaldybės referentė spaudai ir vešiesiems ryšiams Petra Schröder-Heidrich, atsakingas už partnerystę Bernd-Heinrich Korte.
Suvokę šios neeilinės asmenybės humaniškumą ir indėlį ne tik Lietuvos kultūrai, Vokietijos piliečiai su užsidegimu domėjosi Vydūnu ir stengėsi, kad jo atminimas Detmolde būtų deramai pagerbtas. Namas Moltkės gatvėje, kuriame Vydūnas gyveno, pasak kun. M. Danio, netinkamas ne tik dėl to, kad namas privatus, bet ir dėl vietos – tai esanti toliau nuo centro maža nereikšminga gatvelė. Tenka tik suklusti ir prisiminti, jog svarstant paminklo vietą Vydūnui Klaipėdoje, buvo ne vienas siūlymas Vydūno paminklą statyti ne miesto centre, bet atokiame nuo triukšmo (vadinasi, ir nuo praeivių, ypač miesto svečių akių) skverelyje. Šie vokiečiai, beje, tokių klaipėdiškių pasiūlymų tiesiog nesuprastų.
Vydūno skulptūros istorija
M. Daniui informavus, jog kartu su atminimo lenta yra galimybė to paties namo nišoje įrengti ir Vydūno biustą, buvo svarstomos įvairios galimybės. Buvo pasirinkta Liongino Garlos sukurta Vydūno skulptūra, nes ji savo dydžiu labiausiai tiko numatytai namo nišai. Laiko iki iškilmių buvo likę nedaug, tad reikėjo skubėti; būta ir abejonių, ar bus suspėta. Bronzinę skulptūrą – pasinaudojant V. Bagdonavičiaus turimu gipsiniu L. Garlos Vydūno biustu – greitai ir kokybiškai pažadėjo pagaminti Žilvinas Pabrinkis. Skulptūra išties buvo greitai atlieta.
Vienas sudėtingesnių Draugijai iškilusių klausimų – išlietos Vydūno skulptūros nugabenimas į Detmoldą. Tai padaryti pasisiūlė Vokietijos ambasados Lietuvoje darbuotojas Mathias Kobsas – jis pasirūpino ir skulptūros gabenimo išlaidų padengimu. Tomui Stanikui beliko skulptūrą tinkamai supakuoti ir pristatyti Mathias Kobso nurodytai firmai. Jo asmeninė iniciatyva Draugiją maloniai nustebino, o jo indėlis išties nemenkas.
Paaiškėjus, jog skulptūra bus pagaminta laiku, ir jau pradėjus svarstyti kelionės į vyksiančias iškilmes galimybes, susirūpinta Vydūno draugijos delegacijos į Detmoldą ir skulptūros pagaminimo išlaidų kompensavimo Draugijai iš valstybės lėšų klausimais. Draugijos vadovų pastangos buvo bevaisės. Tada buvo kreiptasi į signatarų klubą. Draugija dėkinga signatarui Algirdui Patackui, o ypač signatarų klubo pirmininkei Birutei Valionytei: jos pastangų dėka svarbių susitikimų metu buvo priimtas nutarimas padengti Vydūno skulptūros gamybos išlaidas, taip kompensuojant kuklias Vydūno draugijos ir jos narių asmenines lėšas. Prie to prisidėjo Lietuvos respublikos vyriausybė, padėjusi padengti Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde iniciatorių projektą, padengiant bronzinės Vydūno skulptūros pagaminimo išlaidas. Už atkaklias pastangas, kad šis sprendimas būtų išgirstas ir įvykdytas – esame dėkingi Lietuvos Vyriausybės kancleriui ir dar kartą – Signatarų klubo pirmininkei.
Sprendžiant bronzinės Vydūno skulptūros finansavimo klausimus, reikšmingą pagalbą suteikė Lietuvos ambasada Vokietijoje – ambasadorius Deividas Matulionis ir jos darbuotojas Mindaugas Lašas. Ačiū jiems už pastangas, kad šie finansavimo klausimai būtų laiku išspręsti.
Detmolde – delegacija iš Lietuvos
Iškilus dvejonėms, ar kelionėn į Detmoldą pavyks surinkti minimalų vykstančiųjų Vydūno draugijos narių ir Vydūno bičiulių skaičių, į šios istorinės kelionės organizavimo klausimus aktyviai įsijungė žurnalistė Astrida Petraitytė, užmezgusi ryšius su Signatarų klubo nariais. Buvo nuspręsta pagalbon pasitelkti kelionių agentūrą „Švitė“, ir signatarų bei jų artimųjų dėka buvo sudaryta pakankama vykstančiųjų grupė.
Taip į Vydūno atminimo įamžinimo iškilmes gegužės 8 dieną išvyko delegacija iš Lietuvos –30 Vydūno draugijos narių bei jos bičiulių. O taip pat Lietuvos signatarai Balys Gajauskas, Kęstutis Lapinskas, Virgilijus Čepaitis bei jų artimieji. Detmolde prisijungė kitu keliu atvykę Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos Klaipėdos skyriaus atstovai.
Gegužės 10 dieną aplankę Vydūno pamėgtąsias Eksternšteino uolas (jose Vydūnas ne kartą lankėsi, pėsčiomis įveikdamas netrumpą kelio atkarpą) dalyvavome kun. M. Danio organizuotame susitikime su Lipės krašto princu dr. Arminu, kuris atstovauja „Bursos“ (pastato, prie kurio pritvirtinta Vydūno atminimo lenta) kuratoriją. Princas nuo pat pradžių palaikė paminklinės lentos įgyvendinimo idėją ir tuo daug prisidėjo, kad ji būtų realizuota. Jis ne tik maloniai sutiko priimti iš Lietuvos atvykusiuosius, o ir parodė ypatingą dėmesį, pakviesdamas mus į savo rūmų kiemą ir su kiekvienu atsisveikindamas prie savo rūmų vartų. Prieš tai susipažinome su turistams skirta buvusiojo Lipės kunigaikščio rūmų dalimi: vaikštant neapleido mintis, jog čia neabejotinai lankėsi ir Vydūnas.
Po aktyvios įspūdžiais dienos laukė svarbiausios mūsų kelionės tikslo akimirkos – Vydūno atminimo lentos atidengimo iškilmės. O vėjo atidengtą Vydūno skulptūrą išvydome kiek anksčiau, prošal vykdami autobusu į Vydūno pamėgtąją – galbūt Rambyną jam priminusią – gamtos šventovę. Mūsų delegaciją, jau pasirengusią po atminimo lentos atidengimo sugiedoti Vydūno sukurtą „Lietuvių giesmę“ (muzikos autorius – Karlas Janzas) pasveikino – kiekvieną asmeniškai – Detmoldo miesto meras Raineris Helleris (jo paprastumą ir dėmesį, netgi dėmesingumą svečiams patyrėmė ir vėliau, ir tai mus maloniai stebino). Iškilmes sveikinimo žodžiu pradėjo savo miesto meras, primindamas aktyvų Vydūno dalyvavimą Lipės krašto bažnyčios gyvenime, išryškindamas daugelį savo amžininkų pralenkusią Vydūno asmenybę. Meras pabrėžė, kad Vydūno idėjas populiarinti Detmoldui nuo šiol tampa pareiga. Jis taip pat savo kalboje akcentavo, kad šis europinės idėjos pradininkas „yra centrinė Europos dienų, vykstančių Detmolde, figūra“. Dr. Martinas Dutzmannas savo šventinėje kalboje sakė, jog šiandien šiame bendrabutyje gyvenantys įvairių šalių studentai susipažįsta ir išmoksta plačiau žvelgti į pasaulį- tai būtų patikę Vydūnui. Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė savo kalboje siekė išryškinti šios šventinės akimirkos priešistorę – Vydūno palaikų išvežimą 1991 m. spalį iš Detmoldo. Kalbėdama ji pabrėžė nuolatinį Draugijos siekį, kad čia praleisti šviesūs didžiojo mąstytojo metai būtų įamžinti. Ir už tai išreiškė didžiausią dėkingumą visiems prie atminimo įamžinimo prisidėjusiems Vokietijos piliečiams, o ypač Friedrichui-Wilhelmui Nehliui ir kunigui Miroslavui Daniui. Po atminimo lentos atidengimo sugiedojome Vydūno draugijos himnu pasirinktą Vydūno „Lietuvių giesmę“. Šios giesmės repeticijoms kelionės metu vadovavo Jonas Burbulevičius – ne vienas balsingų keliautojų jų metu ją išmoko ir prisijungė prie Jono suburto „choro“ šventinio renginio metu. Prie jo prisijungė ir Lietuvoje žinoma pianistė-muzikologė profesorė Raminta Lampsatytė, atvykusi į šias iškilmes iš Berlyno.
Šventinis vakaras tęsėsi Detmoldo mero priėmimu miesto halėje, kur buvo sakomos Vydūno atminimui ir Europos dienų atidarymui skirtos iškilmingos kalbos. Ypač savo nuoširdumu bei gilumu išskyrė kunigo M. Danio kalba. Joje jis bandė atsakyti, kodėl vakarų vokiečiai, Lipės krašto gyventojai ir bažnyčia neįvertino, pamiršo Vydūną, ir kodėl taip vėlai detmoldiečiai atrado Vydūną? Paliesdamas sudėtingus politinius, socialinius bei kultūrinius šio reikalo aspektus, M. Danys išreiškė mintį, jog mums dar daug reikia apie Vydūną sužinoti. „Savo dvasine kūryba Vydūnas gali tapti tarsi tautų taikaus sugyvenimo pranašu ne vien tik Europoje, bet ir – žvelgiant plačiu mastu – visame pasaulyje“, – tokiais žodžiais savo kalbą baigė M. Danys.
Gegužės 11-ąją aplankėme namą Moltke‘s 36, kur Vydūnas gyveno iki pat savo mirties septynerius metus. Susipažinę su Detmoldu, senamiestyje vykstančia šventine muge (joje sutikome ir atstovus iš Kauno), popiet vykome į Rotušę: čia vyko konferencija „Europinė idėja kalboje ir literatūroje“. V. Bagdonavičius (organizatorių pageidavimu – lietuvių kalba) perskaitė pranešimą „Vydūnas – Europos idėjų skleidėjas“. Lietuvių delegacija, sudariusi konferencijoje klausytojų daugumą, buvo aktyvi diskusijų dalyvė. Savo pranešimu V. Bagdonavičius turėjo galimybę papildyti ir paryškinti Vydūno idėjas apie kultūros bei dvasinių vertybių reikšmę žmonijos evoliucijoje.
Padėkos Vokietijos piliečiams
Nors Vydūno draugija jau seniai puoselėjo šio mąstytojo atminimo įamžinimo Detmolde idėją, tenka pripažinti, kad be jau minėtų Vokietijos piliečių pastangų ši idėja būtų kol kas likusi neįgyvendinta svajone. Būta, beje, vilčių, kad šią idėją galėtų inicijuoti Vokietijoje gyvenantys lietuviai ar valstybinės pačios Lietuvos institucijos, bet tokių entuziastų neatsirado. O Vydūno draugijos dėtos pastangos šia kryptimi jokių rezultatų nedavė.
Vydūno draugija Detmolde vykusio Europos dienų atidarymo metu miesto halėje įteikė padėkas visiems prie šios idėjos įgyvendinimo labiausiai prisidėjusiems Vokietijos piliečiams. Idėjos iniciatorių Friedrich-Wilhelm Nehl ir atsakingą už jos realizavimą kunigą Miroslav Danį Draugija išrinko savo Garbės nariais, įteikdama tai pažyminčius diplomus, o kitiems Vokietijos piliečiams įteikė Draugijos padėkas. Kartu su diplomais ir padėkomis buvo įteiktos knygos; tai vasario 20 d. konferencijos (vykusios Vilniuje) pranešimų pagrindu išleista knyga vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“, paties Vydūno knygos ir Vydūno kūrybinį palikimą atspindintis D. Kauno albumas „Vydūno knygos“. Padėkos žodžius Vokietijos piliečiams išreiškė ir Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijos viceministras Romas Jarockis.
Vydūno atminimo Detmolde puoselėjimas tęsiasi. Šia asmenybe susižavėjęs M. Danys yra sumanęs sukurti filmą apie Vydūną, ieškodamas jį dar menančių, su juo bendravusių detmoldiečių. Vieną jų vydūniečiai Detmolde viešnagės metu sutiko ir išklausė patys – tai ponia Müller P., kuri, būdama 12 metų mergaitė, sakė gerai įsidėmėjusi dažnai pasivaikščioti eidavusį (kaimynystėje gyvenusį) žilaplaukį Vydūną. Namo, kuriame gyveno Vydūnas (Moltkės g. 36) dabartinė šeimininkė ponia Sabine Linde džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos name gyveno didis mąstytojas ir rašytojas. Ji, beje, dalyvavo Vydūno atminimo įamžinimo iškilmėse ir kitądien vykusioje konferencijoje. Atsitiktinumo dėka – jai įsigyjant straipsnių knygą „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ – su ja vydūniečiai susipažino. Knygos viršelyje vienoje Vydūno nuotraukų ji atpažino esančius prie jos namo laiptelius.
Idealizmo ir patriotizmo pavyzdžiai
Draugijai nuo pat pirmojo susitikimo su Wilhelmu-Friederichu Nehlu vertėjauti mielai sutiko Irena Tumavičiūtė. Ji dalyvavo visuose susitikimuose bei renginiuose ir padėjo Draugijai rengiant įvairius raštus vokiečių kalba. Didžiulis jos indėlis – vasario 20 d. Vilniuje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kartu su Vydūno draugija surengtos konferencijos pranešimų pagrindu išleistos knygos vokiečių kalba „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ straipsnių redagavimas. Irena Tumavičiūtė vyko ir į Detmoldą, talkindama visuose vykusiuose renginiuose. Ji išvertė ir Lipės apskrities laikraštyje pasirodžiusią publikaciją apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde ir pati apie šią kelionę parašė ne vieną straipsnį. Be jos pagalbos Vydūno Draugijai būtų buvę labai sunku išsiversti. Paklausus, kas jai teikia jėgų šiems labdaringiems darbams ir patriotizmui, atsakė, jog šis kelias prasidėjo Vilniaus universiteto teatro studijoje, o vėliau tęsėsi Kiemo teatre rengiamuose spektakliuose. Čia vaidino įvairiuose patriotizmu alsuojančiuose spektakliuose, teko vaidinti ir Vydūno dramose. Irena keliautojams pristatė kartu su ja Vilniaus universiteto teatro studijoje vaidinusią mūsų kelionės bendražygę Alma Kurpaitytę-Lapinskienę, kuri, pasak Irenos, ypatingai sušvito 1968 m. pastatytoje Vydūno dramoje „Pasaulio gaisras“.
Vyriausiąjį (bet energingumu kelionės bendražygiams nenusileidusį) Lietuvos signatarą Balį Gajauską kelionės bendražygiai, grįždami iš Detmoldo, paprašė pasidalinti atsiminimais, savo patirtimi ir atsakyti į kelis klausimus. Daugelio sąmonei sunkiai įtikimas faktas – sovietų lageriuose praleisti 37 jo gyvenimo metai. Signataro atsakymas buvo aiškus ir paprastas – dirbti Lietuvai ir kovoti už jos laisvę, kovoti su jos okupantais jį išmokę skautų vadovai, kuriuos ir dabar su didžiausiu dėkingumu prisimena. Todėl svyravimų ir pasirinkimo nebuvę, daugiau nei pusė sąmoningo gyvenimo – kova. Turbūt tai šio žmogaus-legendos gyvenimo esmė ir prasmė: niekada nebūti abejingam Lietuvai, jos likimui, o kilus pavojui – nuolat budėti ir kovoti… Galbūt meilė Lietuvai ir padėjo nepalūžti, išsaugoti vydūniškąjį jaunatviškumą.
Draugija dėkinga visiems dalyvavusiems šioje svarbioje misijoje ir įvairiopai ją praturtinusiems bei prisidėjusiems prie jos sėkmės: svarbiomis akimirkomis pagelbėjusiai vokiečių kalbos žinių nestokojančiai Gražinai Mažeikaitei-Sajienei, Europos dienų Detmolde programą ir kitus tekstus vertusiai, Lipės krašto laikraščio leidimu straipsnio (apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde) publikavimui Lietuvoje pasirūpinusiai Rasai Oesterwinter, kelionės akimirkas įamžinusiam kelionės bendražygiui fotoreporteriui Georgijui Garmui ir kitiems. O už sėkmingą kelionę apskritai – jos vadovei Jūratei Baltušienei ir kelionę organizavusiai agentūrai. Šią kelionę, beje, galima (kaip šiais laikais madinga) pavadinti tarptautine, nes bendražygių gretose buvo Vydūno draugijos bičiulė iš Rygos Ingrida Raudsepa, čia sutikusi Latvijos pilietybę išlaikiusią, Lietuvoje gyvenančią ir puikiai lietuviškai kalbančią Astrida Iriste.
Aktyviausieji Vydūno atminimo puoselėtojai verti valstybės institucijų padėkos
Prie Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde istorijos yra prisidėję daug Vydūno draugijos narių ir jos bičiulių – visus juos išvardinti būtų turbūt sudėtinga. Vienas svarbiausiųjų, be abejo – Draugijos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas, nenuilstantis mąstytojo atminimo įamžinimo Detmolde idėjos puoselėtojas – Vacys Bagdonavičius, dalyvavęs sprendžiant daugelį organizacinių klausimų. 60-osioms Vydūno mirties metinėms pažymėti Vydūno draugija ir Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas organizavo konferenciją „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Konferencijos ir knygos tuo pačiu pavadinimu vokiečių kalba leidybos sėkmė būtų sunkiai įsivaizduojama be šio instituto direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams Aušros Martišiūtės rūpesčio.
Nuo pat pirmųjų atminimo lentos Vydūnui projektavimo žingsnių su kunigu Miroslavu Daniu, Detmoldo savivaldybe, Vokietijos ambasada Vilniuje ir Lietuvos ambasada Berlyne glaudžiai bendradarbiavo Draugija, o jos vardu – vicepirmininkas Tomas Stanikas. Jo indėlį, rengiant Vydūno atminimo įamžinimą ir kelionę į Detmoldą sunku pervertinti – jis nusipelnęs ne tik Draugijos, o ir valstybės institucijų dėmesio bei jų padėkos. Vydūno atminimo lentos ir skulptūros atidengimas Detmolde yra ne tik svarbus mąstytojo atminimo įamžinimo faktas, o ir ypatingai gera proga lietuvių kultūros Vokietijoje ir Europoje sklaidai bei Vokietijos ir Lietuvos kultūrinių ryšių plėtojimui ir stiprinimui. Tad Vacio Bagdonavičiaus pradėti ir Tomo Staniko pratęsti žygiai, stengiantis Vydūno atminimą įamžinti Detmolde, vertintini kaip didis indėlis į dviejų tautų kultūrinių ryšių stiprinimą. Šiais metais savo 25-etį švęsiančiai Vydūno draugijai šis pasiekimas ir kelionė į iškilmes Detmolde yra tarsi vienas svarbiausių šio ilgo laikotarpio darbų apvainikavimas.
Vydūno atminimo įamžinimą savo dalyvavimu pagerbė ir Lietuvos, ir Vokietijos oficialūs asmenys. Į iškilmes atvyko buvęs pirmasis Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius, šiuo metu – Vokietijos konsulas administracijai Hong Konge Wilhelmas-Friederichas Nehlas su žmona, Detmoldo miesto meras Raineris Helleris ir savivaldybės bei administracijos atstovai, Lipės krašto bažnyčios superintendentas dr. M. Dutzmann ir jos atstovai, Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas dr. Romas Jarockis, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis, Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė ir kt.
