Vydūniečiai Bitėnuose savi jau 20 metų

Rima Palijanskaitė       

 

 

Tradicinė Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose vyko antrąją rugpjūčio savaitę, 5–11 dienomis. Kaip ir kiekviena jų – su įprastais siekiais ir netikėtumais. Vos ne kasdien lijęs lietus, šiek tiek pakeitęs stovyklautojų tradicijas, nesutrikdė diskusijų ir numatytų darbų. Netgi stovyklautojų draugiją pamėgęs šuo (bitėniškės namuose, beje, viskuo aprūpintas ir vegetarinės stovyklautojų virtuvės nelepintas) pamiršo savaitei savo namus ir neslėpė tik jam vienam suprantamo didelio džiaugsmo būti kartu…

 

STOVYKLOS DVIDEŠIMTMETIS

Netruko prabėgti 20 metų nuo pirmosios stovyklos, kuri vyko 1992 metų paskutiniąją liepos savaitę, įkandin su Vydūno grįžimu (1991 m. spalio 19 d.), nes supiltą gražų Vydūno kapą Draugija įsipareigojo globoti ir puoselėti, o pačias kapinaites paversti Mažosios Lietuvos panteono verta šventove. Prisiminimais apie pirmosios stovyklos džiaugsmus ir rūpesčius pasidalino joje buvusieji – dr. Vacys Bagdonavičius, Dalia Viliūnienė, Algirdas Sagatas, Juozas Kuzminskas ir Birutė Žemgulienė. Tai, kad šios stovyklos tapo tradicija – AČIŪ Draugijos garbės pirmininkui dr. Vaciui Bagdonavičiui ir ilgamečiui draugijos pirmininko pavaduotojui, patyrusiam keliautojui ir alpinistui Algimantui Jucevičiui. Puikūs jų organizaciniai gebėjimai ir pasišventimas padėjo suburti žmones iš visos Lietuvos ir drauge atlikti išties didžius darbus.

Atminimo juosta su Vydūno žodžiais Spindulys esmi begalinės šviesos buvo pagerbti Vydūno draugijos garbės nariai, prieš 20 metų svetingai į savo kiemą įsileidę atvykstančiuosius vydūniečius iš visos Lietuvos. Ir pirmą kartą, ir kasmet čia atvykstantys pasijunta apgaubti jų tėviškos šilumos. Stovykla sunkiai įsivaizduojama be jų globos, pagalbos, kartais – patariant ar kantriai pakeliant pasitaikančius stovyklaujančiųjų netobulumus.

Sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai

 

Svarbiausieji uždaviniai, atvedę čia Vydūno draugiją, jau įvykdyti. Draugijos nariai savo lėšomis 1998 m. patys pastatė Bitėnų kapinaičių metalinius vartus. 2001 m. pradėta ir 2006 m. baigta statyti Bitėnų kapinaičių tvora. Tais pačiais metais prie Vydūno kapo grąžintas iš Detmoldo (Vokietija) atvežtas antkapinis akmuo, nuo 1991 m. saugotas Šilutės muziejuje. Pasibaigus didiesiems darbams Bitėnų kapinaitėse, daugiau laiko buvo galima skirti išvykoms, pokalbiams, diskusijoms.

POKALBIAI, DISKUSIJOS IR DAINA – GRETA

Stovyklos atidarymas, stovyklautojų darbai – talka sodybos šeimininkams ir pokalbiai – prasidėjo, kaip jau įprasta, pirmadienį. Pirmąją pokalbių-diskusijų dieną savąja paskaita Vydūnas ir joga gydytojas Tomas Stanikas ne vieną nustebino, pateikęs vydūniškąją jogos sampratą: joga yra tikėjimas, žmogaus ryšys su Didžiuoju Slėpiniu. Šiandien daugelis jogą, deja, sieja tik su egzotiškais indų pratimais, jų mankštinimosi sistema. Toji gimnastika yra tik viena jogos krypčių, padedanti žmogui atsipalaiduoti, stiprinti savo psichofizinę sveikatą. Pats žodis joga reiškia ryšį, susijungimą. Vydūnas jogą aiškina kaip „atsigavimą Dievuje“, šį atsigavusįjį (jogą) įvardindamas lietuviškai – tai yra gaivius; į šį atsigavimą vedantys keliai įvardinami gaivatomis, pvz., gaivata iš veiksmo davinių atsižadėjimo (Karma Sanjasa Joga), gaivata iš svarstančio mąstymo (Džana Joga), gaivata iš pasišventimo esmingumui (Adhjatma Joga), gaivata iš atsidavimo Augščiausiajam (Bhakti Joga) ir kt. Su jogų gimnastikos pradmenimis supažindino panevėžiškis Audrius Daukša. Pademonstravęs elementariausius jogos pratimus, susidomėjusius pakvietė į praktinius užsiėmimus. Norintieji juos lankė kiekvieną dieną – kaip geros rytmetinės mankštos ciklą…

Kiti iš anksto numatytieji seminarai-pokalbiai sulaukė ne mažiau susidomėjimo. Tai pokalbiai apie Vydūno gyvojo tikėjimo sampratą, vydūniškąją simboliką, Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas. Nebuvo numatyta tik viena – kad ir temos pateikėjai, ir klausytojai bus tokie ištvermingi, o klausimai neišseks iki vėlaus vakaro. Dr. Vacio Bagdonavičiaus, gydytojų Tomo Staniko bei Juozo Šidiškio, o ypač – į teosofijos veikalus besigilinančio šiauliškio Antano Stungurio mintys ne visiems buvo lengvai suvokiamos, tad pareikalavo netgi intelektualinių pastangų…

Šiuos pokalbius ir diskusijas, ne kartą jose įsiplieskus ir karštesniems ginčams, lydėjo nuostabiais balsais apdovanotųjų Giedrės ir Gintarės Baltakyčių bei Tautvydo Skipičio atliekamos dainos, pritariant pačių pasigamintomis kanklėms. Šie kūrybingi ir nagingi jaunuoliai atsivežė netgi pačių pasigamintą aitvarą. Nors oras nebuvo labai palankus, aitvaras pakilo pasirinktoje daugiau erdvės turinčioje vietoje – Bitėnų paveikslų sode. Astronomija besidomintis Tautvydas pasiūlė pakeliauti po dangų. Nors vakaras buvo apniukęs, temstant debesys beveik išsisklaidė ir grupelė smalsuolių – nors artėjo vidurnaktis – su jaunuoliais patraukė stebėti dangaus, pažvelgti į žvaigždes gandrų stebėjimui skirtais žiūronais…

Dainuoja ir savo darbo kanklėmis kambina Giedrė, Gintarė ir Tautvydas

 

Poezijos ir dainų popietę, skirtą Maironiui, sumanė kūrybingi svečiai iš Vilkaviškio. Gyvai skambėjusių posmų ir visus jaudinančių dainų (Maironio žodžiais) popietė baigta giesme Lietuva brangi. Iš Vilkaviškio į Bitėnus jau ne pirmus metus atvyksta Vydūno bičiuliai, suburti Vilijos Žalienės. Stovyklautojai labai dėkingi ne tik už posmus ir dainas, o ir už atvežtą didžiulį aguonų pyragą, kuriuo Draugija pavaišino tądien į stovyklavietę atvykusius svečius iš Vokietijos.

VYDŪNO ATMINIMO ĮAMŽINIMO KLAUSIMAI – DETMOLDE IR KLAIPĖDOJE

Priminsime, kad klausimas dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde (Draugijai jį keliant daugiau nei dešimtmetį) iš mirties taško pajudėjo tik tuomet, kai Vydūno asmenybe sužavėtas, šios iniciatyvos ėmėsi Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Detmoldo miesto valdžia ne tik mielai pritarė šiai iniciatyvai, o ir nusprendė savo lėšomis pagaminti atminimo lentą. Ją nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Wiesenstr g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai), ten keletą savaičių gyveno ir Vydūnas. Dabar šiame pastate įsikūręs Lippės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis užsienio studentams. Ambasadorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid birželio 30 d. aplankė Vydūno kapą, Rambyno kalną, M. Jankaus muziejų, atminimo knygoje palikdamas įrašą apie čia jį atvedusią Vydūno dvasią.

Kaip buvo iš anksto numatyta, ketvirtadienį popiet atvyko svečiai iš Vokietijos – tai Lippės krašto bažnyčios įgaliotinis Rytų Europai kunigas Miroslav Danys ir Detmoldo viešųjų ryšių skyriaus referentė ponia Petra Schröder-Heidrich, atsakinga už 2013 m. gegužės 10–12 d. vyksiantį renginį, kuriame bus iškilmingai atidengta atminimo lenta. Paskutiniuosius Vydūno atminimo įamžinimo projekto klausimus apsvarstyti buvo nutarta atvykus į Bitėnus – pasak kunigo M. Danio, „vietoje, kur Vydūno dvasia gyvena“. Vertėju maloniai sutiko būti Vilkyškių kunigas Mindaugas Kairys. Lietus neleido ilgiau užtrukti nei Bitėnų kapinaitėse, nei ant Vydūno apdainuoto Rambyno kalno, tad svečių iš Vokietijos ir Draugijos tarybos narių pokalbis vyko jau po Birutės ir Kazimiero Žemgulių namų stogu. Susitikimo metu buvo suderintas tekstas ant atminimo lentos, aptarti organizaciniai Vydūno biusto (skulptorius Antanas Žukauskas) namo nišoje pastatymo bei kiti su atminimo įamžinimu ir pačiomis iškilmėmis 2013 m. gegužės mėnesį susiję klausimai.

 

Prie Vydūno kapo su svečiais iš Detmoldo Petra Schröder-Heidrich ir Miroslav Danys (pirmieji  iš  dešinės)

 

Kur kas sudėtingiau vyko Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje klausimo aptarimas. Stovykloje apsilankę šios idėjos iniciatoriai iš uostamiesčio Arūnas Trukanas, Jonas Lukšas, Antanas Stanevičius ir Algimantas Švanys supažindino su savo idėjos vizija bei papasakoję apie patiriamus sunkumais, pakvietė Vydūno draugiją aktyviau dalyvauti svarstant šį sumanymą. Beje, dėl Vydūno atminimo įamžinimo Klaipėdoje Draugijos nariai Bitėnuose priėmė Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Premjerą bei Klaipėdos miesto merą.

VYDŪNO PROTĖVIŲ TAKAIS

Viena iš įsimintiniausių dienų stovyklautojams – išvyka po Šilutės krašto apylinkes, aplankant su Vydūnu ir jo protėviais susijusias atmintinas vietas. Prieš kelionę stovyklautojai išklausė dr. Vacio Bagdonavičiaus paskaitą apie Vydūno giminės genealogiją. Automobilių kolona patraukė link Šilutės, stabtelėdami Pagryniuose (Vydūno tėvo gimtinėje), Vileikiuose (čia gyveno Vydūno senelė) ir prie miesto bažnyčios, apie kurios varpus (tada – Verdainės) savo atsiminimuose rašė Vydūnas, jog sekmadienio vidurdienį jiems gaudžiant atėjęs į šį pasaulį. Aplankytos ir Mažių kapinaitės, kuriose palaidoti čia gyvenę Vydūno protėviai Storostos. Į kapinaites maloniai mus palydėjo Šilutės Rotary klubo pirmininkas Aleksas Kvederis ir Antanas Balvočius. Tai minėto klubo pastangomis sutvarkytos šios kapinaitės – pašalinti bevirstantys medžiai ir pakelti nuvirtę kryžiai. Pagal išlikusios autentiškos tvoros fragmentą ketinama atstatyti ir kapinaičių aptvorą, kad neužklystų iš čia pat stūksančio miško žvėrys.

Viena svarbiausių stovyklautojų kelionės stotelė Jonaičiai – Vydūno gimtinė. Čia, ant Šyšos upės kranto, ieškota išlikusių Vydūno gimtojo namo pamatų. Tenka apgailestauti, kad iki šiol tam nedėta rimtų pastangų. 1968 m. Jonaičiuose tik atidengta atminimo lenta ant sienos namo, kuriame anksčiau būta mokyklos, bet tikroji Vydūno gimtinės vieta liko nežinoma. Dr. V. Bagdonavičiaus rankose – detalaus 1914 metų Jonaičių ir jos apylinkių vokiečių žemėlapio kopija. Kaip rodo žemėlapis, Jonaičiuose ant Šyšos kranto XX a. pradžioje stovėjo tik dvi sodybos. Vienoje jų ir gimė Vydūnas. Tai buvusi jo tėvo giminaičio ūkininko Palkio sodyba, kurioje tėvai nuomojo namelį, tariant Vydūno žodžiais, „sode ant Šyšos kranto“. Vienos sodybos pastate pastebėję jo senumą liudijančius fragmentus ne vienas turbūt pamanė, jog gal šioje vietoje ir buvę Vydūno giminaičiams priklausę statiniai? Tačiau ši sodyba yra šiek tiek atokiau nuo Šyšos. Išklausę jos šeimininkės Onos Petrikauskienės pasakojimo, žemėlapio vedami nuėjome prie upės. Greitai paaiškėjo, jog čia, ant Šyšos kranto, yra išlikę ne tik seno namo pamatai, o ir šulinys. Kitos prie Šyšos buvusios sodybos vietoje dabar yra dirbami laukai. Stovyklautojai pasijuto stovį prie realaus atradimo slenksčio. Didelė tikimybė, jog savo kojomis ėjome Vydūno gimtinės žeme, kurioje jis žengė pirmuosius žingsnius. Iš čia mažajam Viliui įpusėjus antruosius, tėvai išsikėlė į Pilkalnį. Su sodybos šeimininkais Ona ir Aloyzu Petrikais atsisveikinome, vildamiesi čia dar sugrįžti.

Paskutinė stovyklautojų kelionės stotelė – Šilutės F. Bajoraičio biblioteka, kurioje buvo pristatytos paskutiniosios Draugijos išleistos Vydūno knygos. Tai faksimiliniai Vydūno knygų leidimai: filosofiniai ir sociologiniai traktatai Sąmonė ir Tautos gyvata, dramos Vergai ir dykiai, Laimės atošvaita, Piktoji gudrybė… Šį gausų paskutiniųjų metų knygų kraitį pristatė jos iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių, jos vicepirmininkas Tomas Stanikas. Renginio dalyviams įspūdį paliko ne tik Vydūno knygos, jų išmintis, o ir Audriaus Daukšos dainuojamos liaudies dainos bei giesmę-meditaciją primenantis šiuolaikiškas kūrinys.

DRAUGIJOS SUVAŽIAVIMAS IR ATSISVEIKINIMAS SU BITĖNAIS

Šeštadienį vyko septintasis Draugijos suvažiavimas, kuriame buvo paminėtas stovyklos 20-etis, apžvelgti padaryti darbai ir įveikti nenumatyti sunkumai. Be to, atnaujinti Draugijos įstatai pagal Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymą. Tai atliko Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas Algimantas Jucevičius.

Sekmadienį prieš išvykstant, sodybos šeimininkai Žemguliai tarsi savo šeimos narius mus pakvietė prie vaišių stalo, kartu padėkodami už talką. Šiems vyriškiems darbams, kaip jau ne kartą vadovavo konkrečius darbus daryti linkęs vilniškis Stasys Urbonas. Atsigręžus į labai greit prabėgusią savaitę, įvertinti ne tik šios stovyklos pasiekimai, o ir trūkumai. Įsiklausyta į Birutės Žemgulienės pastebėjimus dėl pernelyg menko stovyklautojų dėmesio nuostabioms Bitėnų apylinkėms. O rimčiausia Birutės pastaba ir priekaištas buvo paskutiniaisiais metais pamiršti su Bitėnų kaimo gyventojais vykę susitikimai, kurių bitėniškiai labai pasigendą. Tai pripažinę vydūniečiai kitąmet pasižadėjo jau pirmosiomis stovyklavimo dienomis pasikviesti bitėniškius ir kartu praleisti galbūt ne vieną vakarą. Tad su šiomis būsimo susitikimo viltimis stovyklautojai paliko savąją vasaros šventvietę Bitėnuose…

Donelaičio žemė, 2012, nr. 3-4

Vydunas Ehrung in Detmold

 

Wed, 04 Apr 2012

Vw-1(Ku)-600.51  Sehr geehrter Herr Dr. Bagdonavičius,  es ist zu erwarten, dass hochrangige Vertreter des litauischen Staates und Gesellschaft an der für Mai 2013 in Detmold geplanten Veranstaltung teilnehmen werden. Das Interesse in Litauen war bereits jetzt groß, siehe die anliegenden Schreiben des litauischen Kulturministers und des stellvertretenden Außenministers. Inzwischen hat die Botschaft dem Auswärtigen Amt in Berlin berichtet und eine hochrangige deutsche Beteiligung (Staatsminister/Staatssekretär) nachdrücklich empfohlen. Als nächstes wird Pfarrer Danys von der lippischen Landeskirche nach Litauen kommen und wir wollen uns am am Dienstag, 26. Juni 2012, um 11:00 in der Botschaft mit der „Vydūno Draugija“ treffen, um die Inschrift auf der Gedenktafel usw. zu besprechen. Vielleicht liegt zu diesem Zeitpunkt auch ein Entwurf zur Ansicht vor.  Bitte teilen Sie mir mit, ob Ihnen der Termin passt. Anschließend möchte ich alle Beteiligten zu einem Mittagessen einladen. Auf diesem Weg wünsche ich Ihnen ein schönes Osterfest und verbleibe mit freundlichem Gruß 

 Friedrich-Wilhelm Nehl 

Vydūno paminklas Klaipėdoje

 

Dar 2012 rugpjūčio 10 d., į bendraminčių susirinkimą Klaipėdoje atvyko svečiai, laikinai stovyklavę Bitėnuose. Vydūno draugijos nariai klaipėdiečiams perskaitė svarbų pranešimą:  “…atsižvelgiant į Vydūno fenomeno reikšmingumą Mažajai Lietuvai ir Lietuvos valstybei, paminklas jam turi iškilti centrinėje, kuo reprezentatyvesnėje, didelio žmonių susibūrimo miesto vietoje. Klaipėdos Atgimimo aikštė tuos kriterijus, atrodo, neblogai atitinka…“.

Šis pranešimas, išreiškęs Vilniaus, Kauno, Panevėžio bei kitų Lietuvos miestų visuotinio Vydūno susirinkimo valią, buvo skirtas ne tik mums, Vydūno atminimo įamžinimo skulptūrine kompozicija (forma) paminklo statymo komisijos susirinkimo nariams. Aštuonių garbingų Vydūno draugijos narių pasirašytas, didesnių Lietuvos miestų valią išreiškiantis (2012 rugpjūčio 09 d.) dokumentas tuoj pat pasiekė miesto merą Vytautą Grubliauską ir LR Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių. Kaip teigė dr. Vacys Bagdonavičius, iškilmingai perskaitęs dokumentą, netrukus po seimo rinkimų bus sudarinėjama valstybinė komisija Vydūno 150 – toms gimimo metinėms paminėti ir paminklas Klaipėdoje bus ne vienintelė akcija.

Klaipėdos metraštininkas, Vydūno šeimos paslapčių saugotojas Bernardas Aleknavičius priminė, kad už gero dešimtmečio minėsime ir Klaipėdos Krašto prijungimo prie Lietuvos 100 – jį jubiliejų. Šis prasmingas įvykis bus žymimas ne tik ministerijų, bet ir pasauliniu lygiu. Ir nors datos šiandieną atrodo tolimos, mūsų miesto Atgimimo aikštės, Muzikinio teatro ir kitus planus jau būtina sudarinėti, orientuojantis į būsimas erdves ir būsimąją aikštę. Juk būsimiesiems fondams pavėlavus pateikti paraiškas, graži iniciatyva gali likti neįgyvendinta, tad būtina tuoj pat pradėti veikti…

2012 rugsėjo 10 d. Vydūno atminimo įamžinimo komisijos susirinkimą aplankė ir Mažosios Lietuvos patriarcho, Tilžės akto signataro – Martyno Jankaus vaikaitė  Eva Jankus – Gerola. Jokių jaučio odų neužteks išvardinti, kiek Eva yra prisidėjusi prie Mažosios Lietuvos kultūros objektų išsaugojimo. O savo pasakojimą apie karo žiaurumus, nelengvą pabėgėlio duoną, Eva baigė teigdama, kad pasiruošusi būti pirmąja Vydūno paminklo Klaipėdoje aukotoja – rėmėja. Tad įsipareigojome atidaryti specialiąją tikslinę sąskaitą.

2012 spalio 10 d. į mūsų susirinkimą atvyko Klaipėdos architektai. Tai Edmundas Andrijauskas – (Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus narys, Lietuvos Architektų Rūmų tarybos narys), bei Ramunė Staševičiūtė – (Lietuvos architektų sąjungos tarybos narys, Lietuvos Architektų Rūmų narys, ekspertų komisijos narys). Pristatinėjant Klaipėdos miesto kūrimosi raidą, susipažinome ir su istorinių įvykių, suformavusių Klaipėdos Atgimimo aikštę, eiga. Juk ne paslaptis, kad norint, jog būsima paminklinė kompozicija tinkamai įsikomponuotų ateities aikštėje, būtina žinoti ir aikštės plotą ir šalia esančių pastatų aukštingumą.

2012 lapkričio 07 d. į Vydūno įamžinimo komisijos narių susirinkimą atvyko Klaipėdos Valstybinio Muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys ir vadovo pavaduotoja Inga Gelžinytė. Suprantama, kad būsimojo Klaipėdos Muzikinio teatro vieta ir plėtra neabejotinai įtakos ir būsimosios Atgimimo aikštės erdves. Sekantis etapas – planų rengimo konkursas ir pačių miesto detaliųjų planų rengimas. Tikėkimės, kad palaipsniai šie miesto darbai niekur „neužklius“.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos iniciatyvai pritarė ir Klaipėdos m. savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdžio nariai, ir Klaipėdos m. savivaldybės Socialinių reikalų komiteto posėdžio dalyviai. Iniciatyvai pritarė taip pat ir Klaipėdos m. savivaldybės Taryba.

Taigi jau turime pirmuosius rezultatus – įkurta Viešoji įstaiga „Mažosios Lietuvos kultūra“. Taip pat atidaryta ir tikslinė sąskaita būsimos Vydūno  skulptūrinės kompozicijos projektavimo ir įgyvendinimo lėšų kaupimui: LT15 7300 0101 3364 9490  (Swedbank banko kodas 73000). Tad  kviečiame visus prie šios iniciatyvos prisidėti…

 

 

Pagarbiai

Vydūno atminimo įamžinimo skulptūrine kompozicija Klaipėdos miesto centre

paminklo statymo komisijos valdyba.

 

VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ Direktorius mob. +370 657 78686

LT15 7300 0101 3364 9490  (banko kodas 73000).

 

 

Nuotraukoje – 2012 rugsėjo 10 d. Vydūno atminimo įamžinimo komisijos susirinkimo nariai su Mažosios Lietuvos patriarcho, Tilžės akto signataro – Martyno Jankaus vaikaite  Eva Jankus – Gerola.

 

Klaipėdoje – dėl Vydūno paminklo

2012 m. rugpjūčio 10 dieną Bitėnuose stovyklavę vydūniečiai – Vydūno draugijos delegacija, vadovaujama jos garbės pirmininko Vacio Bagdonavičiaus atvyko į Klaipėdoje surengtą posėdį dėl Vydūno paminklo Klaipėdoje.

Nuotraukoje – Vydūno draugijos nariai su paminklo Vydūnui Klaipėdoje iniciatyvine grupe.

 

 

Trys klausimai Algimantui Švaniui

Trys klausimai Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotojui Algimantui Švaniui

   2012 m. kovo 23 d. Klaipėdoje įvyko 14-oji Vydūno tarptautinė konferencija, kurios metu sveikinimo žodį tarė ir MLRT Klaipėdos krašto skyriaus atstovai. Konferencijoje buvo pristatytas pasiūlymas Vydūno skulptūrine kompozicija papuošti ir Klaipėdos Atgimimo aikštę. 2012 m. gegužės 25 d. Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimo suteikimo komisija pritarė šiai įdėjai. 2012 birželio 29 d. įvykusiame (pakartotino leidimo) 5-ių Vydūno knygų pristatyme vyko karštos visuomenės diskusijos būsimo Vydūno skulptūrinio akcento Klaipėdoje klausimu. Norėdami išsamesnių komentarų kalbiname MLRT Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotoją Algimantą Švanį.

   Klaipėdos senamiesčio vienai iš reprezentacinių aikščių suteikiant Atgimimo vardą, dar prieš 20 metų buvo numatytas Lietuvos atgimimo ir Mažosios Lietuvos garsiausiųjų atstovų atminimo įamžinimas. Buvo skelbiami konkursai paminkliniams akcentams. Kaip atsitiko, kad Klaipėdos Atgimimo aikštė taip ir liko neišbaigta, o idėja neįgyvendinta?

   Šiandieninės Klaipėdos Atgimimo aikštės išvaizda ir visa tą lėmusi situacija prasidėjo Sąjūdžio laikotarpiu, kai teko mesti iššūkį Lenino paminklui ir jį saugojusioms tanketėms. Tada pasitelkęs pagalbon a. a. patriotą ir knygnešį Adolfą Bušauską ir žydų tautybės garbingą Lietuvos pilietį Levą Šklovskį išsakiau savo pageidavimą ir matymą, kaip pagerbti Vytautą Vičiulį. Per Lietuvą ir už jos teritorijos ribų tada nuvilnijo klaipėdiečio, paaukojusio savo gyvybę protestuojant prieš totalitarinę sistemą, pavardė. Daugelis tada kalbėjo, kad Vytautas Vičiulis susidegino protestuodamas prieš tuomet svarstomą naująją respublikos konstituciją. Radikalesnių organizacijų atstovams, minint susideginimo mėnesio sukaktį, buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Miestas skendėjo neaiškumų ir baimės atmosferoje. Tokiame įvykių fone atminimo ženklas Vytautui Vičiuliui išėjo gana kuklus, neiššaukiantis, bet jis tarsi žiedas puikiai tiko ir praeiviui, norėjusiam padėti tikrą gėlės žiedą. Tai tarsi įprasmino tos teritorijos situaciją, kaitą. Buvau patenkintas savo ir bendraminčių darbu, nes tikėjau, kad anksčiau ar vėliau Klaipėdos Atgimimo aikštė “atgims”. Šiuo klausimu man pritarė ir a. a. fotometraštininkas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, Albinas Stubra. Deja aikštė neskubėjo “atgimti”. Tam trukdė ir finansinės ir ideologinės kliūtys. Klaipėda pati paskutinė iš Lietuvos miestų atsisakė “Lenino” paminklo. Aikštės išbaigtumui turėjo subręsti visuomenė. Skelbti anksčiau konkursai, skirti Atgimimo aikštės sutvarkymui, liko “tik popieriuje”. Konkurse prieš 15 metų, kaip pagrindinis skulptūrinis akcentas buvo siūlomas Vydūnas, Tilžės akto signatarai, kiti Mažajai ir Didžiajai Lietuvai nusipelnę veikėjai, tam teikė siūlymus garbūs skulptoriai ir architektai, bet įgyvendinimo planai užtruko. Ar esame šiandieną subrendę sutvarkyti iki galo pačią skaitlingiausią, gyvybiškiausią ir judriausią Klaipėdos reprezentacinę aikštę, parodys netolima ateitis. Aikštės neišbaigtumas šiandien bado akis, didėja ir išlaidos susijusios su kasmetiniu aikštės atšokusių poliruotų granito akmenų taisymu, klijavimu. Manau jeigu šiandieną nerasime bendro sprendimo, aikštė bus paprasčiausiai užstatyta. Ir prarasime ne tik teritorinę erdvę miesto šventėms, prarasime istorinę galimybę prisiminti sudėtingus 20 metų senumo įvykius.

   Kaip atrodys būsima paminklinė kompozicija Vydūnui, Jūsų, kaip atminimo ženklo Vytautui Vičiuliui autoriaus ir vieno iš statytojų, akimis?

   Ne man vienam, bet ir čia gimusiems ir gyvenantiems klaipėdiečiams kyla teisėtas klausimas. Ar mes esame šio krašto šeimininkai, ar tik ateiviai, “kolonizatoriai”, kurie “neteisėtai” susigrąžino šio krašto teritoriją. Nuolat matome, kaip Klaipėdoje plečiasi vokiškų paminklų, pastatų ir pavadinimų arsenalas. Liūdniausia, kad tam pritaria ir pataikauja kai kurie Klaipėdos universiteto istorikai. Matyt, jie nesusimąsto dėl galimų pasekmių. Mes suprantame, kad pagal tarptautinės teisės normas joks okupantas, nepriklausomai nuo laikotarpio, kiek tos teritorijos bus valdomos, neįgyja į jas nuosavybės teisių. Likimas lėmė, kad šioje teritorijoje daug šimtmečių greta gyveno dvi tautos – lietuvių ir vokiečių. Sekant Vydūno pacifistinėmis nuotaikomis, tiesiog būtina ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Juk būtent Vydūnas parašė “Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių”. Mūsų tautų likimai šiandienos erdvėje jau istorija ir nevalia pamiršti prasmingų įvykių ir garbingų asmenybių. Šiandienos atgimstančios Klaipėdos erdvėje, gotiškos pilies, evangelikų – liuteronų Jono bažnyčios ir kitų milžiniškų objektų statybos fone, labai pasigendame Lietuviškų akcentų. Atgimimo aikštės būsimoje paminklo Vydūnui kompozicijoje esu linkęs matyti jo legendinės arfos fragmentą, iš jos išnyrantį Vydūno siluetą, žemesnėse pakopose akmenyje galėtų būti iškalti garbingų asmenybių šiam kraštui bareljefai, o apatinė dalis galėtų būti vainikuota etnografiniais Mažosios Lietuvos vietovių herbais, ornamentais, vietovių simbolika, o visas kompleksas turėtų būti apšviestas iš apačios šviesos – saulės baterijomis. Tokią matau išbaigtą ir visiems patrauklią Klaipėdos ateities Atgimimo aikštę.

   Jūs teigiate, kad parenkant vietą dėl Vydūno paminklo statymo, kai kurių Klaipėdos universiteto istorikų pozicija, siūlant perkelti būsimą paminklą į mažiau lankomas miesto ar priemiesčio nuošalesnes vietas, yra netinkama. Prašome pakomentuoti tai plačiau.

   Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius (Vilnius) savo rašte klaipėdiečiams tarsi įspėdamas nurodė kliūtis ir būsimus sunkumus, su kuriais neišvengiamai susidursime. Vydūno skulptūrinis akcentas jau buvo anksčiau planuotas statyti Šilutėje, kam Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė jau buvo skyrusi ir lėšų. Bet prieštaraujančios Lietuviškiems atminimo akcentams jėgos pasirodė esančios stipresnės. Vienokiais ar kitokiais motyvais paminklas buvo neleidžiamas, nerekomenduotinas, nukeltas į ateities užmarštį. Štai per Vydūno net penkių naujai išleistų knygų pristatymą Klaipėdoje (2012 06 29) buvo išsakytas konkretus reikalavimas Vydūno būsimą atminimo skulptūrinę kompoziciją būtinai perkelti į Klaipėdos universiteto kiemelį. Mat Klaipėdos Atgimimo aikštės vieta esanti “nebešventa” ir “užteršta”, nes joje stovėjo skulptūra Leninui. Keista klausytis tokių argumentų, kai kita “šventa erdvė” Vydūnui pasiūloma buvusi vokiečių, vėliau rusų kareivinių teritorija. Pažymėtina, kad paminklas Vincui Kudirkai Vilniuje, aikštėje šalia vyriausybės rūmų, taip pat pastatytas vietoje generolo Černiachovskio skulptūros, irgi “nebešventoje ir užterštoje” vietoje, tačiau tai nesumenkina didingos skulptūros V. Kudirkai meninės vertės.

   Man malonu prisiminti, kad nuo 1988 metų buvau daugelio Klaipėdos Sąjūdžio Tarybos įvykių sūkuryje. Buvau ne tik Nepriklausomybės atkūrimo liudininku, bet ir dalyviu. Tačiau šiandieną matydamas dešimtmečiais “reprezentuojančius” Klaipėdą namus – vaiduoklius, apleistas kai kurias gatves ir aikštes, noriu paklausti, ar ne per daug sau leidžiame “užkonservuodami” tokiame pavidale istorinį paveldą, kurio paralyžius jau nebedžiugina nei klaipėdiečių, nei miesto svečių. Mūsų skirtingų nuomonių ir paveldo objektų liguisto saugojimo pasekmė – pasibaisėtinas miesto veidas. Susiskaldžiusios visuomenės pasaulėjauta subrandino liberalizmo grūdus, palaipsniui skaidėsi valstybės ir vienybės pojūtis, visuomenė ėmė murkdytis “demokratijos” ir individo išlikimo liūne, užmiršdama savo savastį.

   Akcentuodamas šiandienos negeroves nemanau atliekąs kažką ypatingo, manau daugelis man pritars. Kaip ir pritars, kad būtina pagerbti Vydūną ir kitus tautos šviesuolius, kurie tarsi Kuršių vėtrungės atspindi mūsų praeitį, žymėdamos ir ateities teisingą kryptį. Tik tiek…

    Kalbėjosi Arūnas Trukanas

2012 m. liepos 25 d.