Vaižgantas ir Vydūnas apie sąmoningumą

Kas yra sąmonė? Tai vienas svarbiausių klausimų kiekvienam žmogui ir būties Visumai. Žinodami teisingą atsakymą ir sąmoningai gyvendami, Žemėje galime sukurti tobulą pasaulį, praturtinti galaktiką ir visatą. Tokie didingi savo prigimtimi ir šviesiausiais tikslais yra žmonės. Tokia didelė yra žmonijos galia ir paskirtis. Vienas aiškiausių atsakymų būtų toks: Didžiojoje Visatoje yra Šviesa. Ta Šviesa yra Dievo Gyvenimas. Žmonės yra tos Šviesos dalis. Pagal tą Šviesą tobulindami save, žmonės tobulina pasaulį. Taip jie teikia Visumai didelę naudą ir patys patiria didžiausią laimę. Ši Šviesa, Didžioji Visumos Sąmonė (Jos dalis), ir esame mes.

Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais galima pasakyti paprasčiau – „gyvenimas man rodos tiek tevertas, kiek mes juo džiaugiamės“ („Laiškai Klimams“, 1998 m., p. 142. Toliau – LK, 142). Taip J. Tumas rašo laiškuose Klimams, 1927 m., prisimindamas Vilhelmą Storostą-Vydūną: „Esu romantikas, be to, dabar apsiskaitęs Vydūnu – dar didesnio romantiko“ (LK, 142).

Šį kartą aptarsime, ką šie didieji Lietuvos humanistai rašė apie sąmonę, sąmoningumą. Diaugiau remsimės V. Storostos-Vydūno studija „Sąmonė“ (1936) ir J. Tumo-Vaižganto apysaka „Nebylys“ (1930). Vydūno knyga yra mokslinė studija, Vaižganto apysaka – literatūros kūrinys, bet abi šios knygos viena kitą vertingai papildo, paremia ir paaiškina.

Vydūnas visada primena, kad žmogus nėra daiktas. Į daiktinį kūną „reikėtų žiūrėti kaip į savo draugą, kuris šalia žmogaus auga, kad galėtų jam tarnauti“ (V. Storosta-Vydūnas, „Kaip tapti saulėtu žmogumi“, 2022, p. 75. Toliau – KTSŽ, 75). Žmogus yra „siela, o jos ypatumas yra sąmonė“ (KTSŽ, 88). „Sąmonė yra pats esmingiausias žmogaus apsireiškimas“ (V. Storosta-Vydūnas, Raštai, tomas 1, 1990, p. 365. Toliau – VR, 365). Vaižgantas tam pritaria: „rūpinkitės, kad pirmiausiai dvasios būtų tenkinamos <…> o ne vieni kūnai“ (J. Tumas-Vaižgantas, Raštai, T 3, p. 413. Toliau – R3, 413. Kalba paredaguota pagal šiuolaikines lietuvių kalbos taisykles). „Žmogaus asmenį sudaro ne tas vienas kūnas su visais savo reikalavimais, bet ir siela“ (R12, 444).

Vydūno raštuose dažnai matome terminą „dvasia-siela“ (VR2, 422). J. Tumas taip pat sako, kad „tikrąją žmogaus vertybę tesudaro jo dvasia, siela“ (R12, 445). Dėl to sakykime, kad abu žodžiai „dvasia“ ir „siela“ čia turi artimą reikšmę. Taip pat apsibrėžkime, kad žmogaus dvasia-siela – yra žmogaus sąmonė.

Žmogaus sąmonę Vydūnas apibūdina kaip amžinai mąstančią energiją, neregimą šviesą, dvasią-sielą, žmogaus esmę, kalba apie „ašainę sąmonę“ (VR, 407) ir pabrėžia, kad „sąmonę aiškintis yra esminis žmogaus susipratimo uždavinys“ (VR1, 365). J. Tumas-Vaižgantas pabrėžia, kad savo prigimtimi ir tauriausiu tikslu žmogus yra – „aukščiausias pasireiškimas <…> be galo tobulėjančios individualinės sąmonės“ (R15, 33). O „Rašytojas toks pat gydytojas; dar daugiau, kad subtilesnės žmogaus dalies – sielos, sąmonės“ (R13, 442). Ir Vaižganto apysaka „Nebylys“ kalba apie šį subtilų ir paslaptingą žmogaus sąmonės pasaulį. Kalbėjimo metu Vaižgantas augina skaitytojų sąmoningumą. Apysaka „Nebylys“ yra apie žmogaus sąmonės augimą.

Apysakos „Nebylys“ siužetas pasakoja apie du gerus draugus, Kazį ir Joną. Kazys nori vesti ir pasikviečia savo draugą Joną piršliu. Jonas suvilioja draugo žmoną Anelją ir Velykų rytą su ja pasimyli. Tada piršlys Jonas rėžia Kaziui kirviu per galvą ir taip jį užmuša. Iš sielvarto miršta Jono mama.

Jonas daug metų praleidžia kalėjime ir netaria žodžio, todėl visi mano, kad jis yra nebylys. Tik prieš pat mirtį kunigui tyliai pasako: „Išniekinau Velykų Švintį… potį Prisikėlimų… Užmušeu draugų… motinų… Ak, Dieve, Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma… Lygei trys dešimtys metų“ (R3, 116). Jonas pažeidžia du iš Dešimties Dievo įsakymų: (6-ąjį) nepaleistuvauk ir (9-ąjį) negeisk svetimos moters. Tada sulaužo dar vieną – (5-ąjį) nežudyk. Jonas save apmąsto, todėl dvasininkas jam su dideliu džiaugsmu atleidžia.

Vaižgantas apysakos paviršių puikiai apibrėžia dviem žodžiais – „patinų drama“ (R3, 130). Žmones Vaižgantas palygina su pelėmis. Vydūnas rašo, kad yra keli sąmonės nušvitimo, žmoniškumo, laipsniai. Vienas „žmonių žmoniškumas yra lyg gyvūniškumo laipsnio <…> kada aistros yra kilusios, jos ir vyrauja, visiškai valdydamos nesąmoningumą“ (VR1, 386). Ir tik po to „žmogus yra pasiekęs žmoniškumo laipsnį. Bet jam ir tada privalu stengtis nuolatai šviesėti“ (VR1, 386). Vaižganto apysaka „Nebylys“ yra parašyta apie žmonių sąmonės gyvūniškumą, žmonių sąmonės augimą ir žmoniškumo pergalę. Visos apysakos problemos kyla dėl to, kad veikėjai stovi „ant žmoniškumo slenksčio“ (VR3, 387). Tai galima pasakyti apie visus tris pagrindinius apysakos veikėjus, Kazį, Joną ir Anelją. Apysakos „Nebylys“ žmonių gyvūniškumo problema lietuvių literatūros kritikoje yra aptarta.

Dabar pažvelkime atidžiau, kas vyksta žmogaus sąmonėje ir kaip auga žmogaus sąmoningumas. Žmogus nuo gyvūno, kaip Vydūnas sako, skiriasi savo šviesesniu sąmoningumu. Jis „gali sučiaupti savo visas jusles, užverti akis, užkimšti ausis ir vien parimti savo viduje, o tik čia surastų dar daugiau“ (VR1, 390) ir taptų ypatingai galingu savo paties gyvenimo ir pasaulio kūrėju. Vydūnas sako, kad sprendžiant sąmonės problemas reikia – parimti savyje. Pamini du pirmuosius savęs apmąstymo kelius – teisingą požiūrį ir mąstymą. Kalba apie kontempliacijas ir meditacijas, kurios savitu keliu buvo žinomos ir J. Tumui-Vaižgantui.

Teisingas požiūris: 

1.Aš galiu. „Nusimanymas galėti savo valia parimti savo būsenose, iškilti iš jų, palaikyti mintį arba nusikreipti nuo jos, pakeisti savo sąmonės turinį“ (VR1, 406).

Juozo Tumo-Vaižganto apysakos „Nebylys“ Jonas prisipažįsta savo motinai: „Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau“ (R3, 163). Ir skubiai bėga pas kunigą pagalbos. Tai yra valia ieškoti pagalbos išorėje. Tai yra gerai, tačiau tuo Jono nusimanymas apsiriboja. Aiškaus nusimanymo, kad ir pačiam reikia daug stengtis aktyviai tvarkytis, „parimti“, „iškilti“, nusikreipti ir susikurti savo sąmonės turinį, iš pradžių dar nėra             

2.Matau Save. Taip žmogus „suranda keleriopą asmeniškumą, pradedant nuo daiktingojo kūno ir pakylant iki pačios žmogaus sąmonės“ (VR1, 407).

Daiktinio kūno ir sąmonės (vaizduotės) pamatymą Vaižgantas gražiai aprašo: „Nervinga vaizduotė kaip tik dabar jam [Jonui – R. J.] visame aiškume parodė vieną audringą, neramią naktį, dar prieš keliolika metų, kada jam ūseliai kalos. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo, kur besidėti“ (R3, 164). Šis aiškus savęs matymas, sklandus žmogaus sąmonės („vaizduotė… kuri visame aiškume parodė“) keliavimas laiku, yra labai pilnas ir gražus.

3. Matau Kitus. „Susivokti. Pasidaro aišku, kad jo [žmogaus – R. J.] vidus kaip koks namas, į kurį kas tik nori, tas ir įeina ir išeina, jo visai neatsiklausęs. O kokie kartais čia atklysta svečiai! Apteršia visą namą“ („Vydūnas: apie gyvenimą ir sveikatą“, 2022, p. 116).

Vaižgantas pateikia gražų atėjusių kitų sąmonių pavyzdį: „Jonui visiškai aišku pasidarė, kad pragarinės dvasios jį jau apsėdo. Jų šimtai, tūkstančiai ir visos taikos jį pagriebti… Mes savo išpildėm, tau moterį pavergėm, dabar ataduokš mums savo dūšią…“ (R3, 164). Savęs apmąstymo metu dvasios tikrai gali būti taip stipriai jaučiamos, girdimos ir net matomos.

Teisingos mintys:

1.Atsirenku. Turime atsirinkti mintis. „Pirmasis žingsnis tuo taku – viena į kitą panašių minčių sukvietimas arba paprastas žmogaus numanymas. Jis kviečia savo vidaus lankytojus į tam tikrus būrius arba skyrius“ („Vydūnas: apie gyvenimą ir sveikatą“, 2022 m., p. 117. Toliau – AGS, 117).

Jonas mintis nukreipia, pasiryždamas neiti pas Kazį į namus: „Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervuose jo niekas nebesutiko“ (R3, 169). Kazys ir Anelija taip pat savo mintis kreipia, visai neminėdami Jono: „Nei Anelja vyrui Kazimierui, nei jis jai nebuvo nė puse žodžio atminę Joną“ (R3, 170).

2.Pasirenku. Turime pasirinkti šviesiausią tikslą. „Žmogus privalo nepasiduoti. Tik būtinai kreipti savo atidą ne į juos [blogus dalykus – R. J.], bet visai ramiai ir tvirtai laikytis prie kito dalyko. Tasai turi būti kilnus, skaistus, giedras, trumpu žodžiu – aukštas“ (AGS, 118).

J. Tumo-Vaižganto apysakoje „Nebylys“ matome veikėjų pastangų nepasiduoti, teisingai nukreipti savo mintis. Dėl to Anelja kalba rožančių: „Išėjus gultų, Anelja ilgai ilgai klūpėjo <…> suko rožančių“ (R3, 170). Tačiau ir Aneljos sąmonė nėra susitelkusi tik į vieną aukščiausią dalyką: maldą, Dievą, sąmonę, santuoką. Ji meldžiasi ne šviesoje, o „visiškai patamsyje“ (R3, 170). Jos sąmonė nėra aukštame pasaulyje, o paribyje „angoje ant slenksčio“ (R3, 170). Ji mąsto ir kalba neaiškiai: „šnibždėjo žodžius, nesigirdėjo“ (R3, 170).

Jonas galėtų pradėti dažniau eiti į bažnyčią, Dievo namus pasirinkti aukščiausiu ir giedriausiu savo siekiu; laiminti Anelją ir Kazį. Taip Jonas tikrai išspręstų savo problemą, labai nušvisdamas, kaip Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ arkangelas Mykolas (R3, 53). Tai yra sąmonės nukreipimo tik į vieną aukštesnį dalyką klausimas. Tačiau, Jonas ir Anelija to nepadaro. Dėl to ir Velykų rytą abu lieka ne Dievo namuose, o savo namuose.

3. Palaikau. Turime visada palaikyti savo šviesą. „Jokia mintis prie žmogaus nesiartina, jam tuo nesirūpinant“ (AGS, 119). J. Tumo-Vaižganto žodžiais tariant: „kai meilę ant meilės krauni, jos esti daugiau“ (R3, 161).

Esminė apysakos „Nebylys“ apsėdimo (prakeikimo) priežastis yra ta, kad Jonas pats „ėmė savo dvasioje talkon šauktis patį velnią, kad už bet kurią kainą <…> padėtų jam aistrą tenkinti per visą gyvenimą…“ (R3, 164). Ką Jonas kvietė, tą jis ir gavo: didelė aistra, pavydas. Toks yra sąmonės traukos dėsnis. Tokia pasidavimo, nesusivaldymo kaina.

Žmonės patys turi kurti ir dauginti savo geras mintis, savo meilę. Kai neturime blogų minčių, ir piktosios dvasios pas mus neateina. Toks yra sąmonės dėsnis, kurį turime žinoti. Prižiūrėdami, gražindami savo mintis – savo sąmone kylame į dangų ir tolstame nuo pragaro pasaulio. Taip mūsų sąmonė valosi, vis labiau šviesėja. O turėdami daug blogų minčių, patys sau kviečiame blogį. Taip, Vaižganto žodžiai sakant, – yra „kartais ir be velnio velniškai padaroma“ (R3, 182). Iš tiesų už viską esame atsakingi mes patys.

Jono mintys išlieka neramios. Sąmonė nesusitelkia. Jis toliau galvoja tik apie Anelją. Anelja – tik apie Joną. Veiksmas vyksta ne švintančioje žmogaus sąmonėje, o reiškiasi sąmonės gyvūniškumu. Todėl „Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui [kunigui – R. J.] Norkui nė nežvilgtelti į tą pusę, kur – ji. Ir kai sykį įsibedė, nė akių nebeatitraukė, nes ir Anelija savo spryske pavirto Lotiene, ir taip nebeatplėšė savo akių nuo Jono. Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės…“ (R3, 173).

J. Tumas-Vaižgantas rašo: „Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės…“ (R3, 173). Ką tai reiškia? Matome, kaip į žmogaus namus (daiktinį kūną) įėjo kitos dvasios ir perėmė minčių kontrolę arba kuriam laikui užėmė žmogaus sąmonės vietą. Taip Anelja tampa Lotiene – Šv. Rašte minima Loto žmona, kuri bėgdama atsigręžė į liepsnojantį Sodomos miestą ir tapo druskos stulpu. Dar baisesnį apsėdimą matome, kai Jonas užmuša Kazį.

Visgi, kiekvieno žmogaus sąmonė kartu yra ir didysis Visumos Kūrėjas, didžiausia šviesa, galia ir gėris. Kiekvienas žmogus savo prigimtimi yra Visatos Viešpaties Sąmonės dalis, amžinoji Dievo Sąmonės Šviesa. Todėl apysakoje „Nebylys“ Vaižgantas labiausiai pabrėžia ne žmogaus silpnybę ir nuodėmę, o Jono trisdešimties metų vidinį dvasinį parimimą ir susitelkimą. Visa apysaka yra pradedama nuo Jono savęs apmąstymų ir atleidimo momento. Pasak V. Storostos-Vydūno, „Šitas parimimas prie savo esmės yra svarbiausias žmogaus susivokimo žingsnis. Taip pradedama valyti savo vidų, savo namus. Nebeįsileidžiant visokių valkūnų. Kviečiami tiktai kilmingi keleiviai“ (AGS, 118). Ir didžiausiam visų džiaugsmui savo sąmone pabudęs ir nušvitęs žmogus – keliauja į gražų dangaus pasaulį. Vaižganto žodžiais sakant: „velniai betgi jo nerovė“ (R3, 182). Nors iš fizinio nebylio kūno jau yra likęs tik „tikras gyvakaras, vieni kaulai odos maišely“ (R3, 116), šią nebylio istoriją pradedantis pasakoti kunigas sako: „Nušvitau, nudžiugau <…> į abudu delnus suėmiau nelaimingojo veidą ir iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles, tariau: „Ramybė Tau <…> atleidžiu visas tavo kaltybes vardan Dievo Tėvo…“ (R3, 116).

J. Tumo-Vaižganto apysaka „Nebylys“ mums parodo, kokios svarbios savikūros metu yra žmogaus asmeninės pastangos. Ir geriausias dvasininkas negali padėti, jeigu žmogus pats nesistengia augti. Šis sąmonės augimo darbas visada yra abipusis. Daug sunkumų galime išvengti, teisingai apmąstydami savo požiūrį ir mintis. Tikėkime Savimi. Matykime Save. Matykime Kitus (užeinančius į mūsų kūno namus). Atsirinkime geras mintis. Pasirinkime šviesiausią mintį. Palaikykime ją. Tokia būtų puiki sąmonės aušros pradžia. Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vilhemas Storosta-Vydūnas primena – kokia yra mūsų sąmonė, tokie esame mes.

Remigijus Jakulevičius,

2024 m. liepos 20 d.