Aleksandras Žarskus.

Sąmoningumas, miegas ir sapnai

 

Nesakau sąmonė, bet sąmoningumas. O tai skirtingi dalykai, kurie tarpusavyje santykiauja kaip esmė ir forma. Sąmonė yra esmė, nes ji neregima. Regime ir kalbame tik apie didesnį ar mažesnį sąmoningumą. O sąmoningumas tai ne pati sąmonė, bet tik jos reiškiniai. Kalbėsime apie sąmoningumo reiškinius.

Visos Gamtos: mineralijos, augalijos, gyvūnijos, o tuo labiau žmogaus apraiškos yra didesnio ar mažesnio sąmoningumo pasireiškimas.  Vydūnas savo ypatingąjį veikalą „sąmonė“ pradeda tokiais žodžiais: Sąmonė yra pats esmingiausias žmogaus apsireiškimas gyvenime. Ir norint save pažinti, tikrai pravartu nuodugniai ją apmąstyti. Nedaugelis žmonių yra tam linkę… Labai sunku pasirinkti savo sąmonę savo pažinties dalyku. Sąmonę aiškintis yra esminis žmogaus susivokimo uždavinys.

Mes aptarsime tris žmogaus gyvenime nuolat pasikartojančius ir vienas kitą keičiančius sąmoningumo lygius: budrumą, miegą ir sapnus. Šios žmogaus būsenos: budrumas, miegas ir sapnai nuolat kartojasi ir keičiasi. Dabar esame budrūs, vakarui atėjus užmigsime ir pasinersime į sapnus, o ryte vėl prabusime.

Klauskime savęs: Kiek tose skirtingose  būsenose esu sąmoningas“ Kiek esu sąmoningas miegodamas, kiek sąmoningas sapnuodamas ir kiek sąmoningas būdamas budrus? Dažniausiai manome, kad miegodami ir sapnuodami esame nesąmoningi, o sąmoningais būname tik budriame stovyje. Tačiau tai labai paviršutiniškas požiūris.

Yra senas lietuvių pamokymas: „Nuolat atsimink save“ Kitaip sakant, prabusk ir susivok, atsimink kas esi ir tik tada kalbėk ar ką nors daryk. Iš tiesų žmogus, kaip teigia ir psichologija,  didžiąją savo veiksmų dalį atlieka iš įpročio, t.y. neatsimindamas savęs, nesąmoningai, galima sakyti, – miegodamas.

Tačiau ir miegant ir sapnuojant žmogus nėra visiškai nesąmoningas, – sąmonė reiškiasi ir per miegančius bei sapnuojančius žmones, tačiau ji reiškiasi kitaip, todėl tokiose būsenose žmogaus sąmoningumas yra kitoks.

Yra du Vydūno apsakymai pavadinti tuo pačiu pavadinimu: Miegas ir gyvenimas. Pavadinimas tas pats, tačiau apsakymai labai skirtingi. Vienas jų pavadintas Regėjimas yra Vydūno tekstų rinkinyje: ‚Apie gyvenimą ir sveikatą“ (Jaunimas, 1913m.).Šio regėjimo esmė pasakyta kelias sakiniais:

Turbūt buvau užmigęs. Lyg netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Plaukėme garlaiviu. Aplink mane buvo daug žmonių. Ir visi, rodės, žiūrėjo į mane.

Pažvelgiau geriau ir pastebėjau, kad niekas nežiūrėjo. Tik taip atrodė, kad žiūrėjo. Visi miegojo. Tik atviromis akimis. Jų veidai buvo ypatingi. Supratau ką reiškia miegoti ir budėti. Miegant gyvenime reiškiasi tiktai kūnai.

Paskutinę Vydūno mintį pasakysiu kitaip, gal bus aiškiau. Kai žmogus gyvena tenkindamas vien tik kūno poreikius, tai jis gyvūnijos lygyje yra budrus, tačiau žmogaus lygyje,  jis miega.  Tada žmogus gyvena pažmoniškai, – žmoniškumas jame dar miega.

Galima sakyti, kad žodžiai: miegas, sapnas, budrumas yra tarsi sinonimai: juos galima sukeisti vietomis, priklausomai nuo to apie ką kalbame ir ką norime pasakyti.

Kitas apsakymas, kuris taipogi pavadintas Miegas ir gyvenimas yra ilgesnis ir sudėtingesnis. Šiame apsakyme šiek tiek atidengti, praskleisti žmogaus gyvenimo slėpiniai.

Jis prasideda taip: Gyvenimas ateina paslapčia. Kai susivokiame, gyvenimas jau yra tapęs įpročiu.  Į gyvenimą pasineriame nesąmoningai. Čia reikia paaiškinti. Lietuvių kalboje yra du žodžiai gyvybė ir gyvenimas. Tai skirtingos, nors labai susijusios sąvokos. Kitose kalbose yra tik vienas žodis šioms sąvokoms pažymėti. Gyvybė yra amžina, o gyvenimas, tai gyvybės pasireiškimas tam tikrose sąlygose, – šiuo atveju kalbame apie žemiškąjį gyvenimą. Iš žmogaus, jei jis yra sąmoningas, galima atimti gyvenimą, bet ne gyvybę. Gimti yra migti, kaip sako  kalboje sudėta mūsų protėvių išmintis. Gimdami užmiegame, kitaip sakant, gimstant sumažėja sąmoningumas.

Kai prabundame žemiškajam gyvenimui, gyvenimas jau yra tapęs įpročiu.  Kiek yra sąmoningumo, jei gyvename iš įpročio? Ten jo beveik nėra. Gyventi iš įpročio – tai gyventi miegant.

Ir tada atrodo, kad yra tik tai kas regima, ir kad sąmoningi esame tiktai būdraudami, nes pamiršome savo gyvybę, kitaip sakant, visa tai, kas buvo iki gimimo. Todėl būdraudami dažniausiai gyvename iš įpročio ir todėl miegame, o mūsų pagrindinis rūpestis yra tenkinti kūno poreikius. Reikia nubusti arba atsiminti save.

Šitame Vydūno apsakyme-regėjime yra aprašyta kas vyksta miego metu. Kam reikalingas miegas? Atsakymas, kad miegas yra reikalingas kūnui pailsėti yra labai paviršutiniškas. Tuo labiau mokslas dar nežino kam reikalingi sapnai ir kodėl žmogui būtina sapnuoti? Buvo bandyta eksperimento dalyviams neleisti sapnuoti. Bandymą teko nutraukti, nes sutriko bandžiusių gyventi be sapnų  psichika.

Kaip duona yra maistas kūnui, taip sapnai yra maistas žmogaus psichikai. Bet tai dar ne visa miego ir sapnų paskirtis. Vydūnas: Gyvenimas susideda iš daugybės lygių.. Žmogui miegant ilsisi tik jo kūnas, o smegenys dirba toliau, psichika nenurimsta, o jo jausmų-geismų gyvenimas yra labai aktyvus. Miego metu žmogus pakyla į kitus gyvybės lygius, kurie budrumo metu yra neprieinami.

Miegas ir sapnai yra tyrinėjami ir mokslas gali apie miegą bei sapnus pasakyti kažką objektyvaus, t.y. pasakyti tai, kas miegant ir sapnuojant nutinka daug maž visiems.

Miego ir sapnų tyrinėjimas paspartėjo, kai neurologas H. Bergeris (Hans Berger) 1924 m. pirmą kartą elektroencefalograma užregistravo elektrinį smegenų aktyvumą, šis metodas tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu apie smegenų veiklą.

Smegenų arba sąmonės veiklos dažniai kinta nuo 0,5 iki 30 hercų ir yra suskirstyti į keturias pakopas ar lygius – beta, alfa, teta ir delta. Smegenų virpesiai atitinka tam tikras sąmonės būsenas.

Beta: nuo 14 iki 30 Hz arba ciklų per sekundę. Esant tokiam virpesių dažniui, žmogaus sąmonė gali būti budri, susitelkusi, suirzusi arba užsiėmusi pažinimu. Beta ritmas skirstomas:

• 12-15 Hz žemas beta ritmas – lengvas įsitraukimas į išorinį pasaulį. Žmogus dar atsipalaidavęs, bet dar nesusijaudinęs.
• 15-18 Hz vidutinis beta ritmas. Žmogus jau įsitraukęs į išorinį pasaulį.
• 18-30 Hz aukšto lygio beta ritmas. Įsitraukimas į išorinį pasaulį susijaudinimo būsenoje. Beta būsena – tai būsena šalia streso.

 

Alfa: nuo 8 iki 13 Hz. Tai relaksacijos, atpalaiduoto dėmesio, lengvo transo ar snaudulio būsenos, pirmoji lėtojo miego stadija. padidinta serotonino, nuotaiką pakeliančio, vadinamojo „laimės hormono“ gamyba.

Alfa ritmo padidėjimo pasekmės: Ramybės jausmas, Pagerėja žinių įsisavinimas, , Gerovės pojūtis, Sumažėja nerimas,  Pagerėja miegas, Stiprėja imuninė sistema

 

Teta: nuo 4 iki 7 Hz. Tai gilesnės meditacijos būsena, antra ir trečia lėtojo miego stadijos. padidinta katechelamino, svarbaus atmintį ir mokymąsi gerinančio hormono, gamyba. Sąmonės vientisumas, emocinės patirtys.  Vyrauja vaikų iki 7 metų amžiaus smegenyse.

 

Delta: nuo 0,5 iki 3 Hz. Tai ketvirtoji – giliausioji, lėtojo miego stadija, gilus transas, nefizinė būsena, kurioje išnyksta kūno pajautimas. Vyrauja vaikų iki 1 metų smegenyse. Retėjant smegenų virpesiams nuo 30 iki 0,5 Hz, virpesių amplitudė vis didėja, apimdama vis gilesnius pasąmonės klodus.

 

Paskutiniu metu tyrinėtojai pradėjo registruoti dar vieną smegenų virpesių rūšį – gama virpesius. Iš pradžių jie buvo palaikyti šalutiniu triukšmu, nes ne visų žmonių smegenyse atsiranda gama virpesiai. Gama ritmas nuo 30 iki 120-170, o kai kurių autorių duomenimis iki 500 Hz. Gama ritmas pasireiškia sprendžiant uždavinius reikalaujančius ypatingai sutelkto dėmesio.

Gama virpesiai yra aukšto intelekto požymis – tai mąstytojų, mokslininkų ar matematikų smegenų savybė. Šiaip paprastam intelektui  jau 80 herzų dažnis reiškia epilepsijos priepuolį, – neišlavintoms smegenims tai per daug didelis dažnis.

 

Miegas

Kas supras miegą, tas supras smegenų paslaptį, sakė žymus prancūzų miego tyrinėtojas.

Induizmo tekstuose minimos trys būsenos: budri būsena, miegas be sapnų ir sapnavimas. Tačiau šios trys būsenos suvokiamos kaip vieningos būsenos dalys ir nepriešpastatomos vieną kitai.

Vadim Rotenberg (med. m. daktaras, psichiatras ir psichofiziologas, Izraelis). Miegas – tai dalis mūsų kasdieninio gyvenimo, dėka kurio budrumo būsenoje mes galime normaliai egzistuoti. Miegas – tai elektrinių smegenų impulsų pasikeitimas nuo greitų ritmų į lėtesnius ir visai lėtus. – taip miegą apibūdina mokslininkai. Miegant smegenys veikia, bet kitaip negu dienos metu.

 

Miegas skirstomas į lėtąjį miegą ir į paradoksalųjį arba greitąjį.

Lėtasis miegas skirstomas į keturias (kai kuriuose šaltiniuose – į tris) stadijas, kurios palaipsniui gilėja, artėjant link ketvirtosios.

Pirmoji lėtojo miego stadija, – tai lengvas mieguistumas, kuomet beta virpesius (30-14 Hz) keičia alfa virpesiai (8-13 Hz).

Antroji stadija – vidutinio gilumo miegas, kai encefalogramoje vyrauja teta virpesiai (6-1 Hz).

Trečioji stadija – tai gilus miegas, kuriame vyrauja didelės amplitudės (4-2 Hz) virpesiai.

Ir ketvirtoji – labai gilaus miego stadija, kurioje įsivyrauja lėti delta virpesiai (3-0,5 Hz).

Ketvirtoji lėtojo miego stadija panaši į gilią meditaciją, kai smegenų veikla beveik sustoja. Ketvirtoje lėtojo miego stadija žmogus išeina į tokį sąmonės lygį, kuris smegenims yra nepasiekiamas.

Apsakyme Miegas ir gyvenimas Vydūnas aprašo IV ją miego stadiją, tą žmogaus smegenims neprieinamą sąmoningumo lygį. Aišku, Vydūnas aprašo kitokiomis sąvokomis, jis nemini IV-tos miego stadijos… Štai kaip Vydūnas rašo:

Prieš pakylant į tą ypatingo sąmoningumo lygį mokytojas mokiniui tarė:

-Šventikis!- sakė jis jam. Ir mokinys kreipė savo širdį aukštyn, ir jo siela kilo link To, Kuris yra pati šventybė ir aukštybė. Jo meilei atsidavė jis pats ir aukojo Jam savo valią.

Ir tapo tylu. Už jo pradingo pasaulis su visu gyvenimu. Ir mokinys pakilo per miego sritis. Jis sekė paskui savo mokytoją. Ir nustebo. Pirm jo į melsvas gelmes kilo žmonės, kilo jų gyvybė, ir toli už jų pasiliko, buvęs jų mąstymas ir veikimas.

Sustojo abu. Aplink juodu kvepėjo Amžinybė. Vidvydas matė prieš save nesuskaitomą žmonių daugybę. Visi jie, pradedant nuo pasileidėlės ir baigiant dievobaiminguoju bei žmonių mylėtoju, visi jie ilsėjosi Amžinybės ore. Amžinybėje pulsavo žmonių gyvybė. Tiktai ne lygiu budrumu. Begalinis Gyvybės dangus spindėjo tarsi apibarstytas spindinčiais safyrais. ( Štai kam reikalingas miegas – sielai atsigauti).

Mokinys užsimerkė. Jo sąmonė negalėjo aprėpti atsivėrusios gyvybės pilnatvės. Per daug jam buvo apreikšta.

Mokytojas tvirtai laikė jį už rankos. Ir abu ilgai stovėjo paskendę maldoje. Tada juodu su didžiąja žmonių banga grįžo atgal į kūno gyvenimą. Žingsnis po žingsnio kiti (žmonės) klimpo į vis gilesnį pamiršimą, kol prabudo paprastame nesižinojime. Bet jiedviem pasiliko pilnas aiškumas.

Ir mokytojas paaiškino:

– Gyvybė yra meilė. Anoj gyvatos gelmėje, kurios visiškai regėti tu dar neįstengei, kiekvienas kvėpuoja šita gyvybe. Todėl jie grįžta palaimingesni atgal į juslių sritį. Tik labai greitai malonumo kvapui jie leidžia pradingti iš savo esybės. Todėl jie ir yra labai apleisti. Kuris jį (gyvybės kvapą) vienok palaiko ir nuolat jam veikti leidžia, tas gyvas yra ir laimina pasaulį. – citatos pabaiga.

Štai kodėl svarbu suprasti kas vyksta miego metu. Tačiau per visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties keičiasi miego stadijų trukmė.

Nuo gimimo iki dviejų metų žmogaus smegenys daugiausia delta ritmu: 0,5 –  4 herzų dažnumu. Nuo 2 iki 6 metų vyrauja teta dažnis 4-8 herzai. Nuo 8 iki12 metų vyrauja alfa bangos  8-12. Ir nuo maždaug 12-tų vaiko smegenyse įsivyrauja beta dažnis.

Kūdikiai miega labai ilgai iki 20 valandų per parą. Jie ilgam nugrista į ketvirtąją miego stadiją.

Vaikų miegas pamažu trumpėja, suaugę miegame apie aštuonias valandas per parą, o senstant miego trukmė mažėja ir jis tampa vis paviršutiniškesnis. Trumpėja ketvirtoji miego stadija ir net visai išnyksta. Primenu, kad siela atsigauna ketvirtoje miego stadijoje. Svarbiausioji yra ketvirtoji miego stadija arba gilusis miegas. Nebeatsigaunanti siela, visai palieka kūną, mes sakome žmogus miršta.

KAIP LĖTINTI SMEGENŲ VIRPESIUS?

Malda, meditacija, rami veikla, relaksacinė muzika

Stebint ir keičiant mintis: pasitikiu gyvenimu – viskas yra malonė;

esu laimingas – man gera, šviesu ir lengva;

dėkoju ir myliu visus ir viską;

Viešpatie, pasitikiu tavimi, pasilik su manimi;

aš atsiveriu šviesai, šviesa mane maitina.

Myliu ir mylėsiu tave, Viešpatie, nesvarbu kas bebūtų;

 

Parodoksalus miegas ir sapnai

 

Paradoksaliojo arba greitojo miego metu žmogus sapnuoja. Greituoju pavadintas todėl, kad šio miego metu, sekdamos sapne regimus vaizdus, greitai juda sapnuojančio akys. Akių judesius ant popieriaus užrašo specialus prietaisas okulografas. Pagal akių judesius galima nustatyti kada miegantysis sapnuoja, o kada ne.

Žmogus miega ciklais, kurių trukmė yra maždaug pusantros valandos. Per vieną ciklą žmogus praeina visas keturias miego stadijas. Tačiau į ketvirtąją stadiją žmogus nugrimzta tik pirmuose dviejuose miego cikluose, o sekančiuose cikluose miegas būna paviršutiniškesnis, miegantysis jau nepanyrą į ketvirtąją miego stadiją. Sapnuoja žmogus daugiau paryčiui, kai miegas tampa paviršutiniškesnis.

 

Budrumo būsenoje ir greitojo miego metu, kai žmogui sapnuojant juda akys, smegenų virpesiai yra to paties beta dažnio. Šis miego tarpsnis dar vadinamas paradoksalus miegas arba aktyvus miegas.  Paradoksalus (gr. paradoxos – netikėtas) todėl, kad pagal smegenų virpesių dažnį, žmogus turėtų būti budrus, aktyvus – nes smegenys veikia taip pat kaip ir būdraujat.

 Pasaulį suvokiame ir sapnuojame tuo pačiu instrumentu – smegenimis virpančiomis to paties dažnio bangomis.

Tai eksperimentais pagrįstas faktas. Įprasta manyti, kad dieną mes būdraujame, o miegodami sapnuojame. Tačiau jei smegenys ir dienos budrume, ir nakties sapnuose virpa tuo pačiu dažnumu, tai budrumas panašus į sapną, o nakties sapnas panašus į būdravimą.

Kodėl taip sunku patikėti faktui, kad dienos metu sapnuojame, o sapno metu būdraujame?! Iš tiesų paradoksalu. Tačiau smegenys veikia tuo pačiu dažniu. Tariamas prieštaringumas yra tik todėl, kad ir nakties sapne, ir dienos budrume esame nesąmoningi, t.y. neprabūdę. Ką ir rašo Vydūnas savo apsakymuose Miegas ir gyvenimas. Reiškia, smegenų veikla vyksta savaime mums jos nekontroliuojant.

Sunku tuo patikėti, nes akivaizdu, kad sapnas skiriasi nuo budrumo būsenos. Garsus smegenų veiklos tyrinėtojas Krisas Fritas savo knygoje „Kaip smegenys kuria mūsų vidinį pasaulį“ rašo: „Nėra jokio skirtumo tarp vidinio žmogaus pasaulio ir išorinio materialaus pasaulio. Skirtumas tarp jų – iliuzija, kurią sukuria mūsų smegenys. Viskas ką žinome apie medžiaginį pasaulį ir apie kitų žmonių vidinius pasaulius, žinoma tik dėka smegenų“.

Kodėl taip yra? Todėl, kad  ir budrumo metu regimą tikrovę, ir sapno tikrovę kuria tie patys smegenys.

Jei paklausi: „Kuo skiriasi dienos sapnas nuo nakties sapno“? – reakcija bus vienokia, ko gero, vietoj atsakymo pasukios pirštą prie smilkinio. Bet jei paklausime: „Kuo skiriasi psichikos veikla dienos metu, nuo psichikos veiklos nakties metu“? – požiūris bus visai kitas, jau ir mokslininkus šitoks klausimas domina. Tačiau tai juk tas pats klausimas. Kiek daug priklauso nuo to, kaip mes pavadiname dalykus!

Yra sugalvota daugybė psichologinių savęs keitimo arba psichoterapinių metodų. Vieni priskaičiuoja apie 800-us, o kiti apie 1000-tį. Jei budrumo būsena nebūtų sapnas, o tikra tikrovė, arba objektyvi tikrovė, kaip teigia mokslinė pasaulėžiūra, tai psichologiniai metodai neveiktų! Bet jie veikia! Ir keisčiausia, kad veikia visi metodai, nepaisant kas juos sugalvojo: šiuolaikinis psichologas, dvasinis guru, mistikas, viduramžių vienuolis, jogas, šamanas ar eilinis žmogus.

Kai psichologai panoro išsiaiškinti, nuo ko priklauso psichologinio metodo paveikumas, jie nustebo, kad nepriklauso nei nuo terapeuto patirties, nei nuo metodo ar mokyklos, kuriai jis priklauso, bet priklauso nuo kliento, t.y. nuo to, kiek jis yra pasiruošęs keistis. Kitaip sakant, psichologinio metodo paveikumas priklauso nuo sapnuotojo, kiek jis suvokė, kad galima keisti savo sapną, atsiprašau, tikrovę.

Tačiau toji „tikrovė” keičiasi tik tada, kai mes keičiame save, t.y. savąjį suvokimą. Ir tikrovė keičiasi tiktai mums. Reiškia – ji subjektyvi. Kitaip sakant, gyvename ne realiame, bet įsivaizduotame pasaulyje. Psichologai pripažįsta, kad psichologinių ir psichinių sutrikimų pagrindas yra gyvenimas įsivaizduotame pasaulyje.

Nors smegenys virpa tuo pačiu dažniu, tačiau jų veikla dienos ir nakties sapnuose skiriasi, priklausomai nuo to, kokia informacija operuoja smegenys. Nakties sapno metu smegenys operuoja tik su vidine informacija, nes visos juslės per kurias mes gauname informaciją iš išorės yra išjungtos. Eksperimentais nustatyta, kad greitojo miego metu, kai žmogus sapnuoja, nervai valdantys juslių įėjimą ir motoriką (kūno judesius) išėjimą yra blokuoti, o smegenų žievė, – labiausiai išvystyta žmogaus smegenų struktūra, yra aktyvuota.

O dienos sapno metu vidinį sąmonės turinį deriname su per jusles, t.y. per akis, ausis, nosį, lytėjimą gaunama informacija. Be to, dienos sapno kuriamą „tikrovę“ mes deriname su kitų žmonių sapnais ir kuriame sutartinę arba sąlyginę tikrovę. Todėl antras dienos ir nakties sapnų skirtumas yra tas, kad dienos sapnas yra kolektyvinis, o nakties sapnas yra individualus.

Todėl yra skirtingos dienos ir nakties sapnų kuriamos „tikrovės“. Nakties sapne tikrovė keičiasi labai greitai, kaleidoskopiškai, nes smegenys operuoja tik vidine informacija. O dienos sapno „tikrovė“ yra daug maž pastovi, lėtai besikeičianti, nes ji derinama su per pojūčius ateinančia informacija.

Tikrovė, pasak A. Einšteino,  yra iliuzija, tik labai jau pastovi. Todėl ir sakome, kad dienos sapno, t.y. budrumo būsenos kuriama „tikrovė“ yra tikra, nes ji pastovi, o nakties sapno – atseit  niekam nereikalingi vaizdai ar haliucinacijos nes greitai kintanti. Be to, nakties sapne nėra nei erdvės, nei laiko – viskas vyksta toje pačioje erdvėje ir tame pačiame laike. O dienos sapne, smegenys naudodamos per jusles ateinančią informaciją, sukuria laiką ir erdvę. Laikas yra tai, kas neleidžia įvykiams vykti vienu metu ir surikiuoja juos į nuoseklią seką. Taip veikia kairysis smegenų pusrutulis, kuris dienos metu, priešingai nei miego metu, sapnuojant yra aktyvus.

Nakties sapną laikome subjektyviu, o dienos – objektyviu, nes svarbiausiu „objektyvumo“ kriterijumi laikome tai, kad tą patį reiškinį patiria keletas žmonių. Tačiau ar tai pakankamas „objektyvumo“ kriterijus? Ar ne dėl to taip stengiamės savo „tiesas“ įpiršti kitiems? Stengiamės, kad mūsų „tiesą“ išpažįstančių būtų daugiau ir taip mūsų „tiesa“ taptų objektyvesnė. Tačiau vis vien tikrovę vadiname sąlygine arba sutartine. Bet at ji objektyvi? Tai tik pusiau „objektyvi“ tikrovė, nes keičiantis pažiūroms, keičiasi ir tikrovė. Tikrai objektyvi tikrovė gali būti tik tokia, kuri niekada nesikeičia.

Iš kitos pusės susitarimas ką laikyti tikra, o ką ne yra reikalingas, nes be tokios sąlyginės tikrovės, t.y. be susitarimo ką laikysime tikru, o ką ne, būtų labai sunku, o gal net neįmanoma susikalbėti, nes nežinotume ką laikyti tikru, o ką ne.

 

Sąmoningi nakties sapnai

 

Yra žmonės, kurie prabunda ir tampa sąmoningi nakties sapno metu, Tai mokslinis faktas. Stivenas Laberžas (Stephen La Berge) gimęs 1947 m. buvo vienas iš pirmųjų Vakarų pasaulyje, eksperimentiškai įrodęs, kad sapne galima prabusti, t.y. būti sąmoningu (Стивен Лаберж. Осознанное сновидение, София, Киев, 1996. – Stephen Laberge LUCID DREAMING, 1985).

Žmogus sapnuoja paradoksalioje arba greito miego fazėje. Ši miego fazė vadinama paradoksalia, nes sapnuotojo smegenys, kaip minėta, virpa tokių pačiu dažniu, kaip ir dienos metu, o greituoju miegu, todėl, kad sapnuojančio  žmogaus akys greitai juda, sekdamos sapne matomus vaizdus. Nežiūrint paradoksalių greitojo miego tarpsnio savybių, visi ekspertai sutaria, kad jis atitinka visus miego požymius.

Prie miegančiojo prijungiamas okulografas – prietaisas, kuris užrašo sapnuojančio žmogaus akies obuolių judesius, kuris parodo kada žmogus pradeda ir kada baigia sapnuoti. Sapne akių obuoliai juda, priklausomai nuo to ką mato sapnuotojas, ir todėl okulografas piešia chaotiškai laužytą zigzagą.

Tačiau sapne prabūdęs jau gali žiūrėti norima kryptimi, nes turi tokius pačius protinius sugebėjimus, kaip ir būdraudamas. Todėl sąmoningai sapnuojantys, nors fiziologiškai būdami miego būsenoje, sugeba pasiusti signalą išoriniam stebėtojui. Ir tą signalą užrašo okulografas.

Prieš eksperimentą buvo susitarta, kad S. Laberžas suvokęs, kad sapnuoja, tris kartus pažiūrės aukštyn – žemyn. Prie jo akių prijungtas okulografas išbrėžė tris vertikalias linijas, taip pasiusdamas žinią iš sapnų pasaulio, kad sapnuotojas yra sąmoningas. Tai buvo Stenfordo universitete, JAV-se 1979 metais. Nuo tada sąmoningas sapnavimas vis labiau tyrinėjamas. Sąmoningo sapnavimo įrodymas meta iššūkį daugeliui klaidingų teiginių apie sapno, sąmonės ir tikrovės prigimtį.

Žinių radijas laidoje Kaip valdyti savo sapnus? 2014 m. balandžio 28 d. 17:30, kalbino Tadą Stumbrį studijuojantį sąmoningą sapnavimą Heidelbergo universitete, Vokietijoje (http://www.ziniuradijas.lt/system/audio/000/052/886/mano_sveikata_0426.mp3?1398496857). Laidos komentaras: vaikystėj taip būdavo ir aš maniau, kad visi žino jog sapnuoja, bet užaugus nebėr.

Iš tikrųjų vaikystėje daug kas yra kitaip.

Atrodo, kad natūralus pasinėrimas į užmarštį gimimo metu (gimti – migti) vis stiprėdamas daugumai tęsiasi iki pat mirties – didžiojo prabudimo pradžios. O gal įmanoma prabusti dar iki natūralaus (prievartinio) prabudimo mirštant. Tada nereikėtų tiek ilgai klaidžioti begaliniuose pragaruose ir skaistyklose. Tiesesnis būtų kelias dievop.

Miegoti ir išlaikyti sąmoningumą? Būti sąmoningu ir sapnuoti? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo akivaizdžiai prieštaringa. Tačiau tai tik atrodantis prieštaringumas. Tai kas akivaizdu ne visada yra tikra. Šis tariamas prieštaringumas yra tik Vakarų kultūroje, kuri žmogaus sąmoningumą kildina iš smegenų veiklos. Tačiau Rytų kultūroje suvokta, kad sąmoningumui nepakanka vien tik smegenų veiklos, dar turi būti suvokėjas, kuris stebi ir sąmoningai suvokia smegenų kuriamą „tikrovę“. Bet suvokėjas dažniausiai yra neprabūdęs ir „gyvenimo teatre“ tapatinasi su vaidmeniu. Kai suvokėjas prabunda, sapnuotojas tampa sąmoningas.

Nors miegas ir budrumas suvokiami kaip skirtingi dalykai, tačiau tarp jų yra vidinė vienybė. Sąmoningai sapnuojantys miega išorinio pasaulio atžvilgiu ir neturi jokio juslinio ryšio su juo. Tačiau vidinio pasaulio atžvilgiu jie yra prabūdę ir palaiko su juo sąmoningą ryšį. O būdraujantys, t.y. sapnuojantys dienos sapną miega vidinio pasaulio (pasąmonės) atžvilgiu, bet yra prabūdę išoriniam (sąmonės) pasauliui.

JAV buvo tyrinėti kūrybingi žmonės sprendžiantys uždavinius. Prietaisai parodė, kad jų smegenys sprendžiant uždavinius, dirba taip, tarsi jie yra ties užmigimo riba. Būtent tokiame smegenų aktyvume ir buvo padaryti didieji moksliniai atradimai. Kekulė, Mendelejevas. Kai kas miega pasidėjęs po ranką rašymo priemonę ar diktofoną.

Ispanų dailininkas S. Dali imdavo į rankas šaukštą ir laikydavo jį virš varinio dubens. Ir kai jis užmigdavo šaukštas iškrisdavo iš rankų ir krisdamas į dubenį pažadindavo dailininką. O jis imdavo teptuką ir piešdavo ką tik sapne matytus vaizdus  ir pavidalus.

Pasakysiu trumpą, bet labai svarbų teiginį apie smegenis. Jį išgirdau iš garsaus neuromokslininko: Smegenys yra aktyvūs, ne reaktyvūs. Smegenys sugalvoja pasaulius, kurie nei kiek ne menkesni nei fizinis pasaulis, o gal ir svarbesni. Juk dauguma karų yra religiniai, kitaip sakant ideologiniai.

Galima apie: vidinis priėmimas arba paradoksali intencija. Smegenims nėra skirtumo ar žmogus tik įsivaizduoja, ar iš tikrųjų tai vyksta. Placebo.. – užklabėjimai..

Kita sapnų savybė – tai išsipildantys sapnai. Pavyzdžių daug, pvz: Pranašingas rež. Elemo Klimovo sapnas. Sapne jis matė žmonos mirtį autoavarijoje. Jo žmona taipogi režisierė buvo toli filmavime. Būtent, tuo pat metu 1980 metais ir įvyko auto avarija, kurios metu ir žuvo jo žmona. Po metų Kimovas užbaigė žmonos Šepitko) pradėtą filmą su pranašingu pavadinimu: „Atsisveikinimas“.

Kokia jų prigimtis? Pranašingus sapnus sapnuoja žmonės su stipriau veikiančiu dešiniuoju pusrutuliu. Pranašingi sapnai galimi todėl, kad dešinysis smegenų  pusrutulis neskiria praeities nuo ateities.

Lėtojo miego metu įsisavinama dienos metu gauta informacija, o bereikalinga atsijojama. Smegenys geriau įsimena prieš miegą gautą informaciją. Prieš egzaminus reikia išsimiegoti…

IŠ KUR ŽINAI, KAD DABAR NEMIEGI?!?!?!

Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad dieną gyvena tikrovėje, todėl nakties metu niekada nesuvokia, kad sapnuoja.

Jeigu dienos metu tau niekada nekyla klausimas, ar tai, ką matai aplink yra tikra ar ne, tuomet šis klausimas niekada nekils ir nakties metu.

Ir atvirkščiai: jeigu dienos metu išmoksi pasitikrinti, ar nesapnuoji (arba tapsi jogu ir pradėsi suvokti, kad visą laiką sapnuoji), tuomet galėsi tyrinėti beribius pasaulius.

 

KAIP TAI PADARYTI? Metodas labai paprastas ir patvirtina teiginį, kad ir budrumo metu sapnuojame.

Užspausk nosį ir burną pirštais, lyg nerdamas į ežerą, ir pamėgink lengvai įkvėpti oro.

Jeigu įkvėpti negali, tuomet tu esi budrus — esi kūne.

Jeigu gali įkvėpti, tuomet tu šiuo metu sapnuoji ir greičiausiai po kelių sekundžių pakilsi į orą arba kitaip pažinsi naujas savo galimybes – nakties sapno metu esi išėjęs iš kūno.

Man užteko vos 3 savaičių, kad patirčiau savo pirmąjį sąmoningą sapną po to, kai pradėjau naudoti šį metodą. Martynas Jocius

 

YRA DAR KELI BŪDAI PASTEBĖTI, KAD SAPNUOJI:

    Jeigu pašoki į orą ir nusileidi ant žemės iš lėto, greičiausiai tu sapnuoji.

    Jeigu įjungiant arba išjungiant šviesos jungiklį apšvietimas nepasikeičia, greičiausiai tu sapnuoji.

    Jeigu tau įprastoje aplinkoje matai neįprastą daiktą arba kažkas vyksta kitaip, gali būti, kad sapnuoji.

Norint išmokti pabusti sapne, labai svarbu įpratinti protą kuo dažniau patikrinti savo sąmonės būseną.

Pasitikrinti vienu ar kitu būdu ar nesapnuoji kas valandą.

 

Kartais žmonės pradeda sapnuoti sąmoningus sapnus, norėdami išsivaduoti iš kamuojančių košmarų.

Apskritai, pasikartojantys sapnai yra dėkingas reiškinys mokantis sąmoningo sapnavimo.

 

Kai kas apie sapnus praktiškai

1. Froidas sakė, kad sapnai – tai karališkas kelias į pasąmonę. Fritzas Perlzas sapnus laikė karališkuoju integracijos keliu, turėdamas mintyje metodą, sugrąžinantį žmogui atskilusias jo dalis. Kiltonas Stiuartas neišaiškintą sapną vadino „neatplėštu Dievo laišku“. . Edgaras Keisas sakė, kad sapnai tai vizijos, kurios gali būti sukonkretintos.

ST yra daug pranašingo sapno pavyzdžių….

Nuo senovės žmonės domėjosi sapnais ir laikė juos reikšmingais. Apskritai senose kultūrose sapnai buvo tarsi platesnio žinojimo, suvokimo bei ateities numatymo priemonė. Jungas apie Didžiuosius sapnus… Bet atėjus kolonizatoriams genčių vadai nustojo sapnuoti Didžiuosius sapnus, Jie nebebuvo reikalingi, nes dabar viską nurodinėjo baltųjų kolonistų valdžia..

Moksliniai duomenys apie sapnus buvo pradėti rinkti tik  a. antroje pusėje. 1953 metais Čikagos Universitete buvo pastebėta, kad miegant yra tarpai kai miegančiojo akys greitai juda. Pasirodė, kad tuo metu kai miegančiojo akys greitai juda, žmogus sapnuoja. Tyrimais nustatyta, kad vidutiniškai suaugęs žmogus per naktį  sapnuoja 4-5 kartus arba 23% viso miego laiko. Mažiau sapnuoja vartojantys migdomuosius vaistus, protiškai atsilikę ir seni žmonės. Jauni sapnuoja daugiau. O neišnešiotų kūdikių sapnai užima net 75% viso miego.

Yra žmonių, kurie sako, kad jie nesapnuoja. Taip nėra. Sapnuoja visi, bet ne visi atsimena savo sapnus.

Reikia pasakyti, kad smegenys savo atmintyje sapnų nelaiko. Iš visų sapnuotų sapnų žmogus atsimena tik apie 5%. Jei sapnas baigiasi ir žmogus miega toliau nepabusdamas ilgiau kaip 5 minutes – sapno jis neatsimins. Atsimename tik tuos sapnus, kai pabundame sapno metu arba tuojau pat po sapno.

Neatsimenančių savo sapnų akių judesiai sapno metu yra greitesni ir jų akių judesiai dažniau nukreipti į šoną, – panašu, kad jie lyg nenorėtų matyti to, kas vyksta sapno metu.

Senojų metodas. Senojų gentis gyvenusi Malaizijoje Europoje tapo žinoma 1930 m. Ją tyrinėjo Kiltonas Stiuartas.

Šios genties nariai buvo geros nuotaikos, nebuvo psichinių ligonių, psichozių, neurozių. Jie daug dėmesio skyrė sapnams. Kiekvieną rytą senojų vaikai turėdavo papasakoti savo sapnus tėvams, o tėvai jiems patardavo, kaip elgtis sapno metu (kitaip sakant mokė sąmoningo sapnavimo).

Jei vaikas susapnavo, kad krenta ir pabudo išsigandęs, jam patariama nebijoti, o džiaugtis jei kitą kartą sapnuos tokį sapną, sakydavo vaikui: „kritimo dvasios myli tave, jos vilioja tave į naują šalį.

Vaikui patardavo iš tos naujos šalies parnešti genčiai ką nors gražaus ir vertingo. Tai gali būti naujas šokis, melodija, žaislas ar naudingos žinios… (apie parnešimą iš sapnų šalies…).

Taigi sapnas prasidėjęs nuo nerimo, kad krinta, virsta džiaugsmingu skridimo sapnu, kuriame atrandama kažkas nauja.

Senojų principas toks. Jeigu kokiu nors būdu suvokiate, kad sapnuojate, būtinai tęskite sapne vykstantį vyksmą. Nesakykite: Ačiū Dievui, tai tik sapnas!. Neleiskite sau atsibusti. Drąsiai sutikite tą, kas tave puola – plėšiką ar potvynio bangą, tigrą ar ką nors kitą, jokiu būdu nepabėkite.

Pamatęs netikėtą jūsų jėgą ar protą, užpuolikas gali pasiduoti ir tapti nepavojingas. O gal jūs jį nugalėsite. Jei tektų kautis, visada prisiminkite, kad visada galima pasikviesti į pagalbą angelą sargą, fėją ar dangų. O dar geriau, jei priešą paversime savo sąjungininku.  Išdrįsus nebėgti į šalį, bet atvirai kovoti, ir žinant, kad niekas negali mums padaryti žalos – galima išmokti vertingų dalykų.

Senojų metodas tapo žinomas 1969 metais, kai Tartas perspausdino Stiuarto straipsnį. Nuo tada psichoterapeutai sėkmingai ėmė taikyti šį metodą. Bet kai Peteris Blochas iš BBC apsilankė toje gentyje, jis tokio sapnų aiškinimo nerado. Kai kas sako, kad ir genties tokis nebuvo, Stiuartas visa tai išgalvojo.

Ar tai svarbu. Visai nesvarbu, – svarbu, kad metodas veikia. (Jau sakyta, – visi psichologiniai metodai veikia, ir nesvarbu kas juos sugalvojo. Ką tai reiškia? –pagalvokite…

 

O KUR ŠIOS ŽINIOS MUS VEDA?

 

Sąmoningas sapnavimas yra vienas iš pirmųjų žingsnių į savęs ir pasaulio pažinimą.

Sąmoningas sapnavimas jau yra didelis stebuklas, kuris įgalina mus gyventi visai kitokios kokybės gyvenimą.

Sąmoningas sapnavimas išlaisvina mus iš daugybės iliuzijų ir kančių, nes leidžia pažinti protą ir jo beribę kūrybą (Maya).

Rytų religijose BETA sapnavimas vadinamas Maya — iliuzija.

Apie tai žmonės žinojo jau tūkstančius metų, tačiau mūsų visuomenėje šio suvokimo nėra.

Todėl sakoma, kad dabar žmonija skęsta absoliučioje May’oje, gilioje iliuzijoje.

 

8 ESMINĖS TIESOS, KURIAS ATVERIA SĄMONINGAS SAPNAVIMAS

1. Visą pasaulį tu sukuri pats.
2. Tavo problemos iš tiesų neegzistuoja.
3. Tu niekada nesi bendravęs su jokiu žmogumi.

 Kiekvieną dieną tu bendrauji ne su realiais žmonėmis, o jų įvaizdžiais savyje („fantomais“), kuriuos sukuria protas, nes taip veikia smegenys.

4. Dauguma dalykų tėra iliuziniai arba abstraktaus proto sąvokos.
5. Tu gyveni ne trimatėje erdvėje. Trimatę erdvę sukuria tavo protas, nes tokia žmogaus prigimtis. Tu jau dabar gyveni daugiamatėje erdvėje.
6. Tu tampi tuo, kuo save laikai.
7. Visą laiką buvo ir bus tik ši akimirka.
8. Realybė vis dėlto egzistuoja, bet ji kitokia.

 

Religija apie tikrovės iliuzoriškumą ir Dievo neobjektyvumą

Atidžiau pažvelgus į tai kas vyksta žmogui būdraujant, galima sakyti, kad dienos metu žmogus sapnuoja du sapnus: kolektyvinį sapną, kuris kuria išorinę tikrovę ir asmeninį nuo kurio priklauso vidinė tikrovė. Kitaip sakant, dienos metu psichikos veikla yra nukreipta į išorę ir į vidų.

Psichikos veiklą, nukreiptą į išorę mes visi pastebime, o vidinės psichikos veiklos dažniausiai nepastebime. Dangaus karalystė yra jūsų viduje, – sakė Jėzus – tačiau ši jo mintis yra mažai pastebima, nes liko giliau nesuvokta. Taigi, vidiniam dienos sapnui arba, pasak Jėzaus, dangaus karalystei, esame nepabudę.  Tačiau ir šiuolaikiniai psichologiniai, ir nuo senovės žinomi religiniai metodai bei šventraščių teiginiai daugiau ar mažiau moko kaip prabusti vidiniam dienos sapnui, t.y. kurti vidinę karalystę. Bet psichologiniai metodai yra daugiau ar mažiau religinių metodų persakymas šiuolaikine pasaulietine kalba.

Visų didžiųjų religijų mokymai kalba apie pasaulio iliuzoriškumą ir Dievo neobjektyviumą. Štai evangeliniai teiginiai: Neteiskite ir nebūsite teisiami; Atleiskite ir jums bus atleista; Mylėkite savo priešus; Juk Dievas leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų; Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė ir pan.

Ko verti būtų tokie teiginiai, jei tikrovė būtų tikra? Absurdas, pasakytume. Taip ir sakome, arba, kad jie tinka tik šventiesiems, bet ne mums. Todėl jie ir lieka nevykdomi ar net nesuprasti. Objektyviai tikrovei tokie nurodymai visai netinka, nes tuojau pat iškyla teisingumo klausimas. O teisingumas Dievui visai nerūpi.

Arba štai, tokie paradoksalūs teiginiai: Paskutiniai bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai; daug pašauktų, bet maža išrinktų (išgirdusių); Kas turi tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai ką jis turi; Kas myli savo gyvybę, – ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui, – sveikam protui ir racionaliam mąstymui yra nesuvokiami.

Mažiausiai paisome nusižeminimo dorybės, kuri religijoje yra pati svarbiausia. Į dangų duris atveria ne žmogaus nuopelnai, kuriuos jis galėtų išdidžiai ištarti, bet raktiniai žodžiai: Pasitikiu tavo gailestingumu! Į dangų, sakant simboliškai,  šv. Petras įleidžia visus prabudusius iš sapno, nesvarbu, kokį sapną jie sapnavo – atsiprašau, kokį gyvenimą gyveno. Tik ar spėsime tai suvokti? O gal imsime vardinti savo nuopelnus kaip tas fariziejus iš Evangelijos pagal Luką (Lk 18, 10-14).

Atokiai stovintis muitininkas jau yra bundantis ar tam tikru laipsniu prabudęs, – žino raktinius žodžius, nors fariziejus, kuris pasitiki savo nuopelnais, t.y. tariama „objektyvia“ tikrove, į jį žiūri niekinančiai. Aiškiai matyti, kad Dievas, kuris išteisino muitininką, bet pasmerkė fariziejų, yra visai neobjektyvus.

Argi galėtų būti Dievas gailestingas visiems be išimties, jei gyvenimas būtų tikra tikrovė? Mažiausia jis turėtų būti teisingas, nes kitaip liktų labai daug nuskriaustųjų.

 

 

Savęs suvokimas ir sąmoningumas dienos bei nakties sapnuose

 

Kaip sapnuojantysis suvokia save sapnuose? Nesvarbu, kokį vaidmenį sapne jis bevaidintų – pagrindinį ar eilinį, – jis savo pergyvenimą (sapną) suvokia kaip ir išorinę dienos tikrovę, t.y. kaip tikrą. Tiesiai sakant, nesąmoningai sapnuojančiam sapnas yra tikrovė, lygiai taip, kaip dienos sapną mes laikome tikrove. Todėl sapnų pasaulis jam virsta kalėjimu, iš kurio sienų jis negali ištrukti, nežiūrint jo iliuzoriškumo.

Tuo tarpu, sąmoningai sapnuojantysis supranta, kad visas sapnų pasaulis yra jame. Žinodamas, kad tai tik psichikos veiklos vaisius, jis gali išeiti iš jo ribų. Susivokimas sapne apverčia aukštyn kojom visą sapnuotojo pasaulį, – jis savyje talpina sapno turinį ir lengvai gali jį valdyti. Sapnuotojas jau gali ištrukti iš sapno kuriamos tikrovės ir tyrinėti begalinį proto (sąmonės) pasaulį.

Nežiūrint į tai, kad sąmoningas sapnuotojas ir toliau vaidina sapno jam priskirtą vaidmenį, tačiau jis jau savęs su juo nebetapatina. Tuo tarpu dienos sapne, mes būdraujantys, kaip taisyklė, tapatinamės su gyvenime mums tekusiu vaidmeniu. O jei tapatinamės su vaidmeniu, reiškia, miegame ir esame nesąmoningi.

Tam, kad sapne prabustum, reikia sugebėti į įvykius pažvelgti stebėtojo žvilgsniu. Sąmoningas sapnuotojas turi sugebėti vienu metu būti bent dviejuose lygiuose. Sugebėti suvokti ir pasakyti: „Visa tai tik sapnas; visa tai tik teatras“. Tačiau net prabundantys sapne dažniausiai nesupranta, kad ne tik kas juos supa, bet ir jie patys (jų vaidmenys) yra vaizduotės vaisius. Tiktai tikri sąmoningi sapnuotojai suvokia, kad visi sapno veikėjai, taipogi ir asmeninis ego yra tik pavidalai (vaidmenys).

Sunku yra pačiam suvokti ir tuo pačiu kitam paaiškinti susitapatinimą su vaidmeniu. Jėzus šv. Kotrynai Sienietei sakydamas: Aš esu kas esu, o tu neesi, kas esi, matyt, norėjo pasakyti, kad ji dar tebėra susitapatinusi su vaidmeniu, dar neprabudusi,), o jis – jau. Ko gero, daugumai minėti Jėzaus žodžiai yra sunkiai suprantami. Susitapatinimą su vaidmeniu ir išsitapatinimą iš jo gyvenimo teatre (sapne), išsamiai aprašė rusų aktorius Vadimas Demčogas (Вадим Демчог) savo knygoje Išsilaisvinantis žaidimas (Самоосвобождающаяся игра – http://www.s-play.ru/ ).

Pastebėsime, kad be pačioje pradžioje minėto panašumo (smegenys ir sapnuojant, ir būdraujant virpa tuo pačiu dažniu), ką tik aptarėme dar du dienos ir nakties sapnų panašumus: 1. Ir dienos, ir nakties sapnus suvokiame kaip tikrovę. 2. Ir dienos, ir nakties sapnuose tapatinamės su vaidmeniu.

Be jau minėtų dienos ir nakties sapnų skirtumų, šie sapnai dar skiriasi tuo, kad dienos sapne vyrauja žmogaus sąmonė, o nakties sapne – pasąmonė.  Sapnai nėra pasyvių smegenų išdava, nes jos virpa tuo pačiu dažniu kaip ir dienos metu. Jie yra aktyvios smegenų veiklos rezultatas. Tas sapne vykstančios smegenų veiklos kitoniškumas, kaip aiškinsimės vėliau, yra labai svarbus, tačiau, jei sapnuojame nesąmoningai jis lieka neišnaudotas. Klausimo esmė lieka ta pati, – kiek esame sąmoningi ir prabūdę.

Į klausimą ar jūs dabar nesapnuojate, tikriausiai atsakytumėte: „Žinoma, kad ne! Aš žinau kas yra tikrovė. Štai, paspirsiu koja akmenį ir jausiu skausmą“. Tačiau jei miegotumėte ir sapne spirtumėte akmenį, pajaustumėte tą patį skausmą. Taigi, budrumo suvokimas ne visada garantuoja, kad jūs iš tiesų būdraujate. Ir dienos sapne – fizinėje tikrovėje ir nakties sapne – virtualioje tikrovėje mūsų patirtys ir pojūčiai tie patys. Lieka klausimas: kuo tos tikrovės skiriasi?

Dar vienas šios tariamos sapno – budrumo prieštaros paneigimas yra hipnozė. Hipnozės metu, žmogus užmiega išoriniam (sąmonės kuriamam) pasauliui ir prabunda vidiniam (pasąmonės kuriamam) pasauliui. Nakties sapne taipogi veikli būna pasąmonė, o sąmonė miega.

Tačiau jei sapnuotojas prabunda, tada veikli būna ir pasąmonė, ir sąmonė. Kitaip sakant, sąmoningai sapnuojančiam atsiveria pasąmonės klodai, kurie budrumo stovyje yra beveik arba mažai pasiekiami. O tai atveria nepaprastas įvairaus lygio galimybes iš kurių labiausiai mums suprantamos būtų psichoterapinės galimybės.

Juk psichoterapijos ar psichoanalizės pagrindas yra sąmonės ir pasąmonės suderinimas. Tačiau dienos metu pasąmonė mums praktiškai yra uždaryta. Tai ir yra pagrindinė psichoterapijos kliūtis. O sapnuojant yra priešingai, pasąmonė tampa atvira, tačiau sąmonė miega ir todėl nesąmoningas sapnas tampa pasąmonės pasireiškimo arena.

Šių dviejų priešingų būsenų – budrumo ir sapno – teigiamybes: budrią sąmonę ir atvirą pasąmonę, suderina ir išnaudoja sąmoningas sapnavimas. Prisimenant K. Jungą, galima sakyti, kad sąmoningas sapnavimas apjungiantis sąmonę su pasąmone, užbaigia ar bent priartina prie individuacijos proceso pabaigos.

Sąmoningi sapnai turi lygiagrečių panašumų su tuo gyvenimu būdu, kurį vadiname „sąmoningu gyvenimu“. To išryškinimui, palyginsime priešingas ypatybes ir savybes būdingas sąmoningiems ir nesąmoningiems sapnams. Pagrindinis jų skirtumas išryškėja iš sąmoningumo apibrėžimo. Nesąmoningame sapne sapnuotojas jaučiasi budrus, o sąmoningame sapne sapnuotojas supranta, kad miega ir sapnuoja.

Dar vienas skirtumas. Nesąmoningame sapne sapnuotojas pasyviai stebi įvykius. Jam atrodo, kad jie „tiesiog vyksta“ ir nuo jo nepriklauso. O sąmoningas sapnuotojas supranta, kad jis yra aktyvus kūrėjas ar, mažiausiai, atsakingas už tai kas vyksta sapne.

Jei žodį „sapnavimas“ pakeisime į „pergyvenimas“, tada ir budraus gyvenimo savybės yra panašios kaip sapno, – priklauso nuo būdraujančio sąmoningumo. Nesąmoningas (neprabūdęs) būdraujantis pasyviai stebi gyvenimo įvykius ir dažnai jaučiasi jų auka, o prabūdęs supranta, kad jis pats yra atsakingas už tai kas vyksta.

Sąmoningo sapnavimo praktika gali tapti labai efektyvia priemone gerinant sąmoningumą būdraujant. Buda kvietė prabusti, o Jėzus ragino: budėkite! Pirmųjų amžių krikščionys krikšto metu, giedodavo: Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.

 

Gimimas – miegas – sapnas

 

Ypač reikšminga išvada išryškėja derinant šiuolaikinę psichologiją su senovine išmintimi. Pasak žymiausio XX a. vaikų psichologo Ž. Pjažė vaikai praeina tris sapnų suvokimo stadijas. Pirmoje stadijoje – nuo 3 iki 4-ių metų – vaikas dar neskiria sapno nuo budrumo. Jis mano, kad sapnai vyksta tame pačiame (išoriniame) pasaulyje, kaip ir visas kitas gyvenimas. Šiame amžiuje vaikas nubūdęs košmaro metu, mano, kad pabaisa yra kambaryje. Tėvų raminantys žodžiai, kad „tai tik sapnas“, jam dar nieko nesako.

Nuo 4-ių iki 6-ių metų vaikas išmoksta prabusti nuo sapnų, kurių tėvai nelaiko tikrove. Vaiko požiūris į sapnus pamažu keičiasi. Dabar jis jau žino, kad visi įvykiai – tai „tik sapnas“, nors dar nesupranta, kas tas sapnas yra. Šioje stadijoje vaikas sapnus suvokia iš dalies kaip išorinius, ir kaip vidinius įvykius. Jei jo paklausime, pavyzdžiui, iš kur atsiranda sapnai, jis gali atsakyti: „Iš manęs“. Tačiau į klausimą, kur vyksta sapnas, tas pats vaikas atsakys: „Mano kambaryje“.

Nuo 5-ių iki 8-ių metų antroji (pereinamoji) stadija pamažu užleidžia vietą trečiajai, kurios metu vaikas pradeda suprasti, kad sapnai yra grynai vidiniai įvykiai. Dabar vaikas žino, kad sapnai vyksta tik jo galvoje. Labai svarbu suvokti, kad vaikas mokosi atskirti nakties sapną nuo dienos sapno. O atskirti yra nelengva, nes smegenų veikla ta pati. Pabandykime prisiminti vaikystės patirtis. Gaila, tačiau daugumai vaikystėje vykstantis prabudimas dienos sapnui lieka nesuvoktas.

Atidesnis įsiklausymas į tai ką kalba maži vaikai arba stebėjimas kaip jie žaidžia, rodo, kad jie iš tiesų mokosi prisitaikyti prie kitokių fizinio pasaulio savybių. Italų pedagogė M. Montesori savo knygoje „Vaikystės paslaptis“ aprašo mažų vaikų žaidžiamą žaidimą slėpynės. Tačiau maži vaikai jį žaidžia atvirkščiai, nei vėliau tą patį žaidimą jau žaidžia vyresni vaikai. Ieškotojas atidžiai stebi kur „pasislepia“ kiti žaidėjai. Po to jis užsimerkia ir kai pasislėpusieji duoda ženklą, jis atsimerkia ir eina ieškoti. Ir jam džiaugsmas būna, jei pasilėpusius randa toje pačioje vietoje.

Galima sakyti, kad vaikai mokosi priprasti prie fizinio pasaulio tikrovės pastovumo, kurioje daiktai lieka toje pačioje vietoje ir po ilgesnio laiko. O Anapusybėje, panašiai kaip ir sapne, daiktai, jei apie juos nebemąstoma, dingsta iš „tikrovės‘.

Apibendrinant tai kas pasakyta apie vaikus, nesunku pastebėti, kad vaikai mokosi sąmoningumo, t.y. prabusti sąmoningam gyvenimui išoriniame pasaulyje. Prisimenant jau minėtą senovinę išmintį apie natūralų sielos užmigimą gimimo metu (gimti – migti), peršasi išvada, kad sielai užmigus, besiformuojanti vaiko asmenybė pamažu prabunda daugiau ar mažiau sąmoningam fizinio pasaulio sapnui, kurį induistai vadina maya (iliuzija) arba lila (dievų žaidimu).

Kitaip sakant, sielai miegant žmogus sapnuoja sapną, kurį vadiname gyvenimu. Pilnai prabūdęs gyvenimo sapnui, žmogus supranta, kad sapnuoja, o neprabūdęs manosi esąs budrus ir dienos sapno „tikrovę“ laiko tikra ir vienintele, kaip ir nesąmoningas sapnuotojas nakties sapno kuriamus vaizdus laiko tikrove.

 

Prabudimas ir sąmoningumas sapnuojant

 

Norint išmokti pabusti sapne, labai svarbu įpratinti protą kuo dažniau patikrinti sąmonės būseną. Paprasčiausias metodas, klausti savęs kas valandą: „Ar aš nesapnuoju“? Toks klausimas visų pirma padės pabusti dienos sapne. Įpratęs taip savęs nuolat klausti, paklausi ir nakties sapne. Tai bus susivokimo momentas ir reikės tik pagalvoti: ar tai kas dabar vyksta yra natūralu, ar taip būna? Ir jei, pvz., kažkas staigiai atsiranda ar išnyksta, tada tu sapnuoji. Arba galima dar paprasčiau užimti ranka nosį ir pajausti galiu kvėpuoti ar ne. Jei gali – tai reiškia, kad sapnuoji.

Dienos sapne toks klausimas padės būti sąmoningesniu. Nors ir kaip kurioziškai atrodo toks klausimas, bet panašų klausimą sau užduoti siūlo psichologinės psichosintezės kūrėjai. Jų siūlomas klausimas šiek tiek kitoks: „Ką aš dabar mąstau? Ką aš dabar jaučiu“? Bet esmės tai nekeičia. Jau vien tokio klausimo uždavimas pažadina žmogų iš nesąmoningo pasinėrimo į mintis ar jausmus.

Ir atsitokėjęs, prabūdęs žmogus gali jas keisti. Jei šio klausimo nepakanka, klausiam toliau: „Ar aš ir toliau noriu taip pat mąstyti ir jaustis“? Klausdamas: „Ar aš nesapnuoju“ tampi sąmoningesnis atžvilgiu savo minčių, jausmų ir veiksmų, kurie dažnai mus užmigdo ir valdo.

Ką reiškia sapnuoti? Sapnuojantis žmogus yra visiškai pasyvus ir valdomas besikeičiančių sapno įvykių. Panašiai būna ir dienos sapne, kurį sapnuojame tariamo budrumo metu. Sapnuojančiam daug problemų, jį kas nors vargina, jis dažnai nelaimingas ir siekia sėkmės, kuri lyg smėlis pro pirštus nuolat išbyra. O prabudimas ar suvokimas, kad sapnuoji viską keičia iš esmės.

Sąmoningas sapnavimas yra vienas iš pirmųjų žingsnių į savęs ir pasaulio pažinimą. Sąmoningas sapnavimas yra tarsi stebuklas, įgalinantis mus gyventi visai kitokios kokybės gyvenimą. Prabudimas išlaisvina mus iš daugybės iliuzijų ir kančių, nes leidžia pažinti protą ir jo beribę kūrybą, tai ką induistai vadina maya.

Bet klausimas: ar man to jau reikia? Ar jau esu pasiruošęs sugrįžti į Pirminį Šaltinį tikrąja religine prasme? O gal mane tebežavi šis nuostabus iliuzijų pasaulis? Kaip, kad rašė Č. Milošas:

 O, kad galėčiau pasakyti: Išragavau // viską ką siūlo gyvenimas. //  Tačiau esu tas, kuris stovi prie lango ir // atitraukia užuolaidas  // vien tik pasižiūrėti į neaprėpiamą puotą.

Tokiu atveju, apie tai, kad šis gyvenimas yra tik sapnas aš nieko nenorėsiu nei girdėti, nei žinoti. Nes iš tiesų pasaulyje labai daug mus viliojančio žavesio, monų ir apžavų. Ne veltui stačiatikiai aukščiausią gundymo laipsnį vadina прелесть – žavingumas, žavesys. Tokia šio žodžio prasmė šiuolaikinėje rusų kalboje, tačiau dar visai neseniai šis žodis reiškė ne tik žavesys, bet ir aukščiausio laipsnio apgaulę, melą. Tai rodo ir žodžio прелесть daryba: пре + лесть. Priešdėlis пре reiškia aukščiausią laipsnį (мудрый –премудрый (išmintingas –ypač išmintingas), много – премного (daug – ypatingai daug) ), o лесть yra apgaulė, melas. Прелестник, прелестница reiškia gražuolis, gražuolė, bet ir suvedžiotojas, suvedžiotoja. Vietoje induizme pasauliui apibūdinti vartojamo žodžio maya, rusiškai būtų galima pasakyti прельщение (vilionė, pagunda). Išeitų, kad Dievas sukūręs šį nuostabų, tačiau pilną prieštarų pasaulį, ir yra Didysis gundytojas.

Mes beveik nieko nežinome apie tai, kas mus supa, bet tuo pačiu metu viską pavadiname vardais: upė, medis, kalnas, žvaigždė, ugnis, vanduo, debesis, žvilgsnis, malonumas, svajonė, fotonas, kvazaras ir t.t.. Vardai pašaukia reiškinius ir dalykus gyvenimui. Ir nebepastebime, kad priklausome nuo pašauktų gyvenimui (įvardytų) dalykų. Taip kuria protas, kuris viską ir sukuria. Viską.

Rytų religijose šie beta smegenų virpesiai arba sapnavimas būdraujant vadinamas maya — iliuzija. Apie tai žmonės žinojo jau tūkstančius metų, tačiau mūsų visuomenėje šio suvokimo nebėra. Todėl sakoma, kad dabar žmonija skęsta gilioje iliuzijoje, tikėdama, kad gyvena objektyvioje tikrovėje. Tačiau iš kitos pusės, kasdienis pasaulio sapnavimas, iliuzija, maya — tai didelė dovana mums.  Tai pasaulis, kuriame mes turime nepaprastai dideles kūrybines galias. Tai vieta, kurioje mes galime mokytis ir augti visomis prasmėmis.

Ezoterinė tradicija sako, kad sąmoningas sapnavimas atveria esminę tiesą: Visą pasaulį tu sukuri pats. Tai labai viliojanti tiesa, bet paviršutiniškai ją supratus, galima labai apsigauti. Pasaulis nėra tiesialinijinis, jis daug sudėtingesnis, nei mes linkę suprasti. Taip, pasaulį mes kiekvienas susikuriame, bet aš kurdamas pasaulį tampu jo dalimi ir susisaistau su juo įvairiausiais ryšiais.

Savojo pasaulio kūrimas nėra panašus į vaiko veiklą, kuris iš pabertų kaladėlių renka kažkokią tai dėlionę. Vaikas nuo kaladėlių lieka atskiras. Tačiau žmogus, kuriantis savąjį pasaulį, –tęsiant palyginimą su vaiku dėstančiu kaladėles, – tampa jo paties dėstomos dėlionės dalimi. Iš čia atsiranda įvairūs ryšiai, blogi ir geri darbai, karma dėsnis ir kiti žmogų susaistantys bei supančiojantys ryšiai. Išsilaisvinti iš tokių visuotinių ryšių praktiškai neįmanomas dalykas. Sapnus kuriančios smegenys yra nuostabus taip tobulai su mūsų protu susijungtas įrankis, kad niekas to nesuprastų.

Tačiau didžiosios religinės – dvasinės tradicijos nurodo kelią kaip tai padaryti. Suvokti ar atrasti, kad aš nesu aš, kitaip sakant, prabusti ir surasti savo tikrąją prigimtį.

 

Mitologinis pasaulio suvokimas

 

Mitologinis pasaulio suvokimas, kaip sako ir kai kurie mokslininkai yra tikresnis už loginiu mąstymu pagrįstą mokslinį pasaulio suvokimą. Labai senas indų mitas (pasaka), geriau paaiškina pasaulio kilmę ir jo alogišką nenuspėjamumą.

Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Buvo tik Dievas – vienas vienintelis. Be Dievo nieko daugiau neegzistavo ir jam buvo baisiai nuobodu. Kartą Dievas nutarė pažaisti, bet neturėjo su kuo. Tada jis sukūrė gražuolę Deivę Mają – vien dėl savo smagumo. Sukūręs Mają Dievas nurodė jai jos būvimo tikslą, ir ši tarė jam: „Gerai, pažaiskime patį nuostabiausią žaidimą, bet turėsi daryti ką liepsiu.“ Dievas sutiko ir pagal Majos sumanymą sukūrė Visatą. Dievas sukūrė saulę ir žvaigždes, mėnulį ir planetas. Žemėje Jis sukūrė vandenynus, žemynus, atmosferą, gyvybę, gyvūnus – viską. Maja tarė: „Koks gražus sukurtas iliuzijų pasaulis, o dabar noriu, kad sukurtum tokį protingą ir nuovokų gyvūną, kuris galėtų įvertinti šį tavo kūrinį.“ Galiausiai Dievas sukūrė žmones, o kai baigė darbą paklausė Majos, kada prasidės žaidimas.

„Tuojau pradėsime,“ – atsakė Maja. Paėmusi Dievą, padalino jį į tūkstančius smulkiausių gabalėlių ir įdėjusi kiekvienam žmogui tarė: „Štai dabar prasideda žaidimas! Aš priversiu tave užmiršti, kas esi, ir tu turėsi ieškoti savęs!“ Taip Maja sukūrė sapną ir net šiandien Dievas vis dar bando prisiminti, kas esąs. Dievas slypi mumyse, o Maja neleidžia mums to prisiminti.

Šis mitas labai paprastai (kuo paprastesnis aiškinimas, tuo tikresnė tiesa) paaiškina besąlyginį Dievo gailestingumą, nusižeminimo svarbą, puikybės pragaištingumą ir daugelį kitų paradoksalių, loginiam mąstymui neįkandamų, religinių teiginių. Šitaip suvokę savo santykį su gyvenimu galbūt mažiau krausime turtus, mažiau stengsimės iškilti, būti sėkmingi… ir gal daugiau dėmesio kreipdami į šią akimirką ir vidinę tylą, pamažu prabusdami grįšime į save. Gal ištikus negandoms išdrįsime ir nusišypsoti, nes tai tik sapnas.

Atsižadėjimas, auka, askezė, pasninkas, tai dažniausiai įprastinėse religijose sutinkami reikalavimai. Jie dėsningai išplaukia iš loginės-tiesinės teologijos. Tačiau tik retas tikintysis juos pildo, o tuos kurie tam pasišvenčia vadiname šventaisiais. Dabartiniais laikais krikščionybėje, išskyrus stačiatikius, beveik visi buvę savęs apribojimo reikalavimai yra panaikinti. Tačiau Dievas nei logiškas, nei linijinis, kitaip sakant, už nuopelnus į dangų nepateksi.

Naujasis (susigrąžintas senasis) mitas nereikalauja jokių atsižadėjimų. Priešingai, džiaukis visomis gyvenimo gėrybėmis ir grožybėmis, sapnuok ir žaisk gyvenimą. Atsižadėjimas ir čia yra, bet jis ateina kaip šalutinis dalykas, – tau susivokiant.

Jei tu rankose nešioji akmenis, galvodamas, kad tai briliantai, ką tau padės raginimai ar religiniai priesaikai išmesti tuos akmenis? Atidžiau įsiklausyk į Didžiųjų Mokytojų raginimą: Suvok, prabusk ir geriau apsidairyk! Jei tu pamatysi, kad tai ne briliantai, ar tau reikės nuo jų atsisakyti? Jie savaime iškris tau iš rankų arba reikės didesnių pastangų reikės tam, kad galėtum juos ir toliau nešioti. Tačiau tu jau ilgai negalėsi jų nešioti. Vienąkart pamatęs, kad jie beprasmiai, tu neišvengiamai juos išmesi.

Ir kai tavo rankos bus tuščios, tu galėsi ieškoti tikrųjų vertybių, tikrosios tikrovės, kuri vis dėlto egzistuoja, bet ji kitokia: nei ta, kurią rodo mūsų juslės, ir nei tokia kokią aprašo mokslas ar skelbia religijos. Tačiau prabudimui reikia drąsos, kaip sako H. Hesė: Kas pabūdęs suvokti tikrovę, tas yra neišvengiamai nuo kitų atsiskyręs. Užtat jis turi bendriją, kuri “Stepių vilke“ vadinama „Nemirtingaisiais“.