Sveikinimai

LR Kultūros ministerijos vardu nuoširdų sveikinimo Žodį Vydūno draugijai tarė Irena Seliukaitė. Ji Draugijos 25-ečio proga įteikė LR Kultūros Ministro Š.Biručio padėkas aktyviausiems Vydūno draugijos nariams: Vaciui Bagdonavičiui, Aušrai Martišiūtei, Tomui Stanikui, Algimantui Jucevičiui ir Rimai Palijanskaitei.

O taip pat visų mūsų sveikinimai

Lietuvių kalba
5-6 klasėms
Lietuvių kalba
7-8 klasėms
Literatūros kūrinai
5-8 klasėms
Gamtos mokslai
5-6 klasėms
Gamtos mokslai
7-8 klasėms
Geografija
6-8 klasėms
Sauga ir sveikata
5-8 klasėms

Formos viršus

PAIEŠKAIšplėstinė paieška

Ieškoti

Formos apačia

Formos viršus

PRISIJUNGTIUžsiregistruoti | Priminti slaptažodį

Formos apačia

MANO

Testai

Išrinktieji

Vaizdai

Įsivertinimas













Titulinis > Mokymosi objektai

Lietuvių tautosaka: folkloro, arba tautosakos, samprata, rūšys ir žanrai

Įtraukti į Mano išrinktuosius Informacija

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

  1. Smulkioji(trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.
  2. Pasakojamoji tautosaka– tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.
  3. Dainuojamoji tautosaka– tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

Iliustracijos

 

Atsisiųsti Dalytis

Vydūno Jaunimo Fondo sveikinimas Vydūno Draugijai 25 metų sukakties proga

 

2013 m. lapkričio 27 d. Lemontas, Čikaga

     Miela Vydūno Draugijos pirmininke Rima Palijanskaite, Garbės pirmininke dr. Vacy Bagdonavičiau, visi susirinkę vydūniečiai bei garbingi svečiai.

     Vydūno Jaunimo Fondo valdybos ir tarybos narių vardu sveikinu Vydūno Draugiją su dvidešimt penkerių metų sukaktimi. Abi mūsų organizacijas sieja žymaus Lietuvos tautiečio Vydūno vardas, idealai ir siekiai. Taip pat sieja noras ir pastangos padėti mūsų tautiečiams – Lietuvoje ir išeivijoje – tapti dvasiškai tobulesniais ir moksle tvirtesniais lietuviais.

     Vydūno Draugija skleidžia Vydūno mintis ir filosofiją, kuri siekia dvasinio atgimimo ir kūrybinės inteligencijos. Taip pat rūpinasi Vydūno kūrybinio palikimo leidimu ir platinimu mūsų tautiečių tarpe.

     Vydūno Jaunimo Fondas jau virš šešiasdešimt metų remia lietuviško jaunimo mokslinius siekius, skatina meilę Lietuvai ir puoselėja Jos kultūros tęstinumą. Dedame pastangas remti skautiško jaunimo projektus ir renginius, kurių metu jaunimas turi galimybių susipažinti ir sukurti lietuviškas, skautiškas šeimas. Kaip ir Vydūno Draugija, leidžiame knygas apie Lietuvos istoriją, kultūrą, jos žymūnus ir antrojo Pasaulinio karo pasėkmes Lietuvai.

     Žvelgiant į jūsų ir mūsų organizacijų pastangas ir pasiekimus, galima jausti didelę energiją, veiklių asmenų ryžtą įgyvendinti savųjų organizacijų užmojus ir norą sparčiai žengti pirmyn. Ši prasminga veikla vis pritraukia žmones, kurie nori kokiu nors būdu prisidėti prie bendrų darbų.

     Sveikiname dr. Vacį Bagdonavičių, kuris, kaip ir mūsų Vydūno Jaunimo Fondo buvęs ilgametis valdybos pirmininkas Vytautas Mikūnas, yra Vydūno Draugijos siela ir širdis. Nors pareigas ir perdavė veikliai vydūnietei Rimai Palijanskaitei, jis vis dar turi svarbią įtaką Draugijos veiklos krypčiai ir darbams. Dėkojame Tau, Vacy, už ilgų metų nepailstamą darbą ir pasiryžimą skatinti Lietuvos tautiečių kultūrinį ir dvasinį atgimimą. O Rimai linkime ryžto ir ištvermės tęsiant Vydūno Draugijos siekių įgyvendinimą.

     Vydūno Jaunimo Fondas džiaugiasi, galėjęs įvairiomis progomis bendradarbiauti su Vydūno Draugija. Džiaugiamės Jūsų kilniais pasiekimais per šiuos praėjusius dvidešimt penkerius metus ir tikimės, kad visų vydūniečių entuziazmas ir pasiryžimas padės dar daug padaryti per sekančius dvidešimt penkerius metus.

     Žengiame kartu į kilnesnę ir šviesesnę Lietuvos ateitį.

 Ad Meliorem!

v.s. fil. Gintaras Plačas

Vydūno Jaunimo Fondo

valdybos pirmininkas

25 metai link tautos gyvatos

     Vydūnas visada vertino ir brangino gyvą bendravimą tarp žmonių, pats visur buvo aktyvus visuomeninio judėjimo organizatoriaus pavyzdys. Mano matymu, Vydūno draugijos 25-erių metų veikla – tai Vydūno dar Tilžėje pagimdytos tautinės dvasios ir savimonės žadinimo idėjos tąsa  Lietuvos valstybės atsikūrimo laikotarpyje. Sėkminga pradžia skatina Vydūno draugijai linkėti gyvuoti mažų mažiausiai 40 metų – tiek, kiek Vydūnas vadovavo giedotojams Tilžėje ir likti Tautos Gyvatos aktyvistais.

     Vydūno draugijos vedantieji man asmeniškai ir Kintų Vydūno kultūros centro – Vydūno muziejaus darbuotojams visada išliks pagrindiniais autoritetais ir mokytojais Vydūno minčių pažinties kelionėje. Jūs buvote tie, kurie davėte pradžią Vydūno muziejaus ekspozicijai Kintuose. Tarp Jūsų buvo žmonės, kurie dešimtmečius saugojo Vydūno knygų originalus ir tikėjo, kad ateis ta diena, kad bus į tai atsigręžta kaip į išminties šaltinį.

     Linkiu kiekvienam iš Jūsų asmeninės sveikatos, minčių nušvitimo, kūrybinės galios, vienybės ir naujų jaunatviškų narių.

 

Rita Tarvydienė

Kintų Vydūno kultūros centro direktorė ir darbuotojų kolektyvas.

Kintai, 2013-11-30.

Gerbiami Vydūno draugijos nariai,

Vydūnas – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo.

     Vydūno draugijos organizaciniai gebėjimai ir pasišventimas padėjo suburti žmones iš visos Lietuvos ir drauge atlikti išties didžius darbus. Vydūniečių vykstančios stovyklos šalia legendinio Rambyno tapo gražia tradicija. Pirmą kartą stovyklą Bitėnuose Draugija surengė 1992 m. vasarą po Vydūno grįžimo, tuomet įsipareigojo supiltą gražų Vydūno kapą globoti ir puoselėti. Draugijos skaistaus tikėjimo, galingo veikimo dėka, Bitėnų kapinės virto Mažosios Lietuvos panteono verta šventove.

     Vydūno pasekėjai, kurie buriasi, žino, kad žmogaus „uždavinys yra žmoniškumą apreikšti. Ir vien tuo jis tvirtina savo aukštybę, savo grožę ir galybę. Vien taip žmogus gali išlikti ir gyventi.“

Linkiu prasmingo, didingo ir kupino viltingos Šviesos sambūrio.

Pagėgių savivaldybės meras

Virginijus Komskis

 

Su 25-ečiu, vydūniečiai!

     Prieš 25-erius metus esu dalyvavęs steigiamajame Vydūno darugijos suvažiavime. Draugija tuomet ryžosi kviesti Lietuvą eiti per Vydūną doros ir nepriekaištingos moralės keliu. Nelengva buvo to siekti. Tačiau nuveikta nemažai – leidiniai, straipsniai, stovyklos, konferencijos.

     Rūpindamiesi Vydūnu, jo bendražmogiškųjų idėjų sklaida, jūs skatinote domėtis ir jo kraštu – mažąja Lietuva. Kraštu, kuriame Vydūnas išaugo kaip didis mąstytojas ir kultūros veikėjas.

     Simboliška, kad savo sukaktuves švenčiate per atmintiną Tilžės Akto dieną. Ją pradėjome minėti jau užvakar Vilniaus karininkų ramovėje. Joje jūsų Garbės pirmininkas vacys Bagdonavičius skaitė pranešimą apie lietuvybės problemas, su kuriomis Mažojoje Lietuvoje susidūrė Vydūnas.

     Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vardu sveikinu jus ir linkiu ryžto bei kantrybės, vykdant garbingą gyvenimo su Vydūnu misiją!

Vytautas Šilas,

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas.

Vilnius, 2013 m. lapkričio 30 d.

 Lietuvos skautų sąjungos sveikinimas

     Lietuvos skautų sąjungos vardu sveikinant Vydūno draugiją su ketvirčio amžiaus laimėjimais ir linkit naujo bei sėkmingo tolimesnio vydūniškojo kelio, kartu pagerbtinos ir Vydūno sąsajos su skautija. Šios sąsajos taip pat jubiliejinės. Joms tik ką sukako 95-eri, t.y. tiek, kiek ir pačiai Lietuvos skautų sąjungai, įkurtai tautos nepriklausomybės paskelbimo metais.

     Vydūnas iškart tapo Lietuvos skautų ideologu, nukreipėju ir vertintoju. Žinoma, ne vien dėl to, kad pasaulinė skautija jau turėjo tarptautinį pripažinimą. Tai siejosi su Vydūno pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Jam labai patiko skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui!“ ir pošūkis „Budėk!“.

     Po 8-erių metų – 1926-aisiais Vydūnas pasiūlė angliškos kilmės žodį „skautas“, reiškiantį „žvalgas“, pervadinti lietuvišku žodžiu „budįs“. Tuo kaip ir pratęsiant žvalgo misiją nuolatiniu budėjimu savo „žmoniškėjimo kelyje“. Nenorint išsiskirti iš kitų šalių skautų, to buvo atsisakyta, bet šis Vydūno pasiūlymas buvo vertinamas ir pagerbtas pirmąjį jūrų skautų laivą pavadinant „Budys“. Prie šio žodžio tolimesnio aiškinimo Vydūnas sugrįžo jau išeivijoje leidžiamame „Skautų aido“ mėnesiniame žurnale, vėl pabrėždamas žmogaus budimo ir budėjimo reikšmę.

     Visus savo paskutiniuosius septynerius gyvenimo metus, susiaurėjus jo plačiai visuomeninei veiklai, Vydūnas bendravo su tremtyje atsiradusiais skautais ypač artimai. Vos tik jam atsigulus į Liubeko miesto ligoninę Vakarų Vokietijoje, pirmasis lankytojas buvo Vydūno mokinys, senas gerbėjas ir bičiulis Antanas Krausas, redagavęs „Skautų aidą“ išeivijoje. Taip buvo atnaujinta, nusitęsusi iki pat mirties, iškili Vydūno draugystė su skautais.

     Dar ligoninėje Vydūnas parašė savo pirmąją paskaitą Liubeko lietuviams skautams. Nuo tada jis ne tik vėl rašė skautų spaudai, bet nuolat dalyvavo skautų renginiuose ir stovyklose. O ta spauda plito ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vėliau įsikūrė Vydūno jaunimo fondas. O ir dabar šiame sambūryje sveikiname apsilankusią Vydūno fondo Čikagoje atstovę Lietuvoje gerb. Jolitą Kašalynienę ir iš Detmoldo atvykusį gerb. kunigą Miroslavą Danį. Juk Vydūnas greta skautų statė ir brolius ateitininkus.

     Išeivijoje rašytus straipsnius panašiomis žmogaus augimo temomis (apie tris žmogaus augimo pakopas – žmogus-sau, tautai ir žmonijai) Vydūno jaunimo fondas išleido atskira knyga „Vydūno laiškai skautams“. Keletą knygos straipsnių norėčiau paminėti. Tai „Jauno žmogaus augimas“, kur Vydūnas nagrinėja I-ąjį skautų įstatą („Skautas yra tiesus ir laikosi savo žodžio“), bei tai, kas turi gyvenime lydėti jauno žmogaus pastangas. Kitas straipsnis – „Žmonių pasisveikinimas“ yra skirtas ir Akademinio skautų sąjūdžio I-ajam suvažiavimui Klivlende, o paskutinysis Vydūno rašinys skautų korporacijai Vytis – „Žmogus ir laikas“, kuriame tvirtinama, kad žmogų pradeda laiminti ypatingas šventumas, kai jis stengiasi numanyti, kas jis esmiškai yra, iš kur jo esmė kilusi ir kame ji būva.

     Anksčiau minėtasis Vydūno idėjų propaguotojas ir bendražygis skautas Antanas Krausas, atsidūręs tolimojoje Australijoje, ne tik iš čia palaikė ryšį su juo, bet ir gaivino Vydūno palikimą ten gyvenančių tėvynainių spaudoje, sambūriuose bei širdyse, rengėsi visus Vydūno raštus išleisti 10-ties tomų apimtimi, bet to, deja, nespėjo padaryti.

     Taurus didžiojo mąstytojo humanizmas savo samprata ir veikla skaidrino ir skaidrins mūsų tautą kaip ir skautiją, Vydūno asmenybei niekada neprarandant savo gigantiškųjų dimensijų.

     Pagerbdamas Vydūno draugiją ir čia susirinkusius vydūniškosios minties mylėtojus, aš kartu su pačiu Vydūnu tariu skautiškąjį „VIS BUDŽIU!“

Vydūnas Trapinskas

 

Vydūno draugijai – 25  metai

     Jau ketvirtis amžiaus, kaip Vydūno uždegto fakelo šviesa per Jūsų Draugiją skverbiasi į kiekvieno lietuvio mylinčio savo tautos praeitį ir gerbiančio jos išminčių puoselėtas idėjas, mintis ir gyvenimo būdą.

     Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pagarbiai priėmė kvietimą dalyvauti šioje jubiliejinėje šventėje. Mūsų draugija yra nepolitinė, nekonfesinė, dorovinio bei kultūrinio tobulinimosi organizacija. Ji laikosi humanistinių švietėjiškų pažiūrų, puoselėja tautos tradicijas ir papročius, rengia paskaitas, disputus, konferencijas, su Reformacija susijusių sukakčių minėjimus. Laikydamasi abipusiškos tolerancijos, plėtoja dialogą su kitų pažiūrų žmonėmis. Savo veikla siekiame nužerti laiko dulkes nepelnytai nusėdusias ant mūsų tautos istorinių procesų, objektų, raštijos ir kultūros pradininkų Martyno Mažvydo, Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapolionio, Jurgio Zablockio, Andriaus Volano ir kt. atminimo. Vienas iš kertinių RD tikslų ir uždavinių sukurti ir pastatyti paminklą Vilniuje, įamžinantį Reformacijos sąjūdį, jo asmenis, kultūros veikėjus.

     Mes, kartais bandome lygiuotis į Vydūno draugiją, nes dažnai einame panašiais vingiuotais Lietuvos istorijos ir kultūros keliais.

     Neįkainojamas Vydūno draugijos indėlis į šiuolaikinę visuomenę, skleisti gyvenimo filosofijos tradicijas, akcentuojant asmeninį ir kuriamąjį pradą. Nepaneigiama Vydūno mintis, kad dvasinį tobulumą pasiekęs žmogus, privalo aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, prisidėti prie jos pažangos.

     Džiugu, kad Lietuvoje, prieš 25 metus radosi kilnių, iniciatyvių žmonių su gerb. dr. Vaclovu Bagdonavičium priešakyje, kuriems Vydūno priesakai tapo kelrode žvaigžde kuriant Vydūno draugiją. Tokią Draugiją, į kurią šviesią ar negandų valandą, gali drąsiai kreiptis ir pasidalinti džiaugsmais ar rūpesčiais.

     Bičiuliškai sveikiname ir linkime dar daug solidžių Jubiliejų jūsų kilniame žygyje. Tvirtu žingsniu, tvirtomis rankomis ir karštomis širdimis neškite Vydūno draugijos vėliavą per Lietuvą!

     O sveikinimą leiskite užbaigti šiais Vydūno žodžiais: „Visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą“.

 

Donatas Balčiauskas

LRIKD pirmininkas

2013.11.30, Vilnius

 

 

 

Vydūno draugijos dvidešimtpenkmečio paminėjimui

 

            Dvidešimt penkeri metai – labai simboliški mums metai. Tai subrendimo ir įvertinimo metai. Caro laikais lietuviai rekrūtai kariuomenėje tarnaudavo 25 metus, Lietuvos partizanai jeigu ne mirties bausme, tai, kaip taisyklė buvo baudžiami 25 metais lagerio.

            Vydūno draugijos dvidešimtpenkmetis irgi liudija brandą. Sakyčiau, tai yra unikali, vienintelė Lietuvoje tokia draugija, kuri taip giliai ir prasmingai, nepriklausomai ir išdidžiai žvelgia į pasaulį ir Lietuvą. Kitos tokios orumą ir savastį rodančios organizacijos Lietuvoje, nors ir yra gerbtinų, nėra.

            Šiandien Lietuvai tokio prasmingo buvimo pasaulyje ir supratimo stinga. Štai lapkričio 9 dieną Berlyne nugriautos sienos paminėjime ES prezidentas Hermanas Van Rompuy pasakė, kad šiandien sąvokos ,,tauta“ ir ,,Tėvynė“ yra atgyvenusios. Ir jam po 20 dienų atvykus į Vilnių niekas, ginant savąją savigarbą, tuo nepasipiktino, lygiai kaip nepasakė ir anksčiau dėl 11 ES šalių užsienio reikalų ministrų Europos ateities pradžios modelio: bendroje užsienio reikalų ministerijoje, bendroje kariuomenėje, veto teisės panaikinime ir bendro prezidento visose šalyse rinkime. Tai nebuvo numatyta stojant į ES. Toks valdančiųjų mentalitetas pavojingas.

            Bedvasiai Europai Vydūnas lieka svetimas ir nereikalingas. O mums? Kaip mes be jo? Ir lietuvių tautos bei nepriklausomos valstybės išlikime, kaip svajojo Vydūnas, matyčiau pagrindinę draugijos veiklos prasmę.

 

Signataras Algirdas Endriukaitis

 

     Nuoširdžiai sveikiname 25-uosius veiklos metus švenčiančią draugiją!

Mieli vydūniečiai,

     Vertiname Jūsų garbingą indėlį į iškilaus mąstytojo, Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno atminimo įamžinimą ir jo teigtų dvasinių vertybių bei kultūros sklaidą. Jūsų dėka Vydūno idėjos gyvos Lietuvoje ir vis labiau plinta užsienyje, taip prisidėdamos prie visos Lietuvos garbingo įvaizdžio kūrimo.

     Linkime Jums ir toliau nenuilstamai puoselėti ir skleisti vydūniškąją šviesą, dar ne mažiau kaip septynis šimtmečiu žadinti žmonijos sąmoningumą, kelti tautos dvasią, kuri amžina ugnimi liepsnotų kiekvieno širdyje.

R.Kareckas,

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras;

D.Valentukevičienė,

„Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ redakcinė kolegija.

 

 Sveikinimas 25-ečio proga

     Vydūno draugijos 25-mečio proga ypač norėčiau pasveikinti jos ilgametį pirmininką Vacį Bagdonavičių. Jeigu ne jis, tai kažin ar būtume įteisinę Kultūros dieną balandžio 15-ją ir iškėlę Taikos vėliavą. Tai jis, būdamas Kultūros, filosofijos ir meno instituto direktoriumi bei Vydūno draugijos pirmininku atstovavo Kultūros dienos iniciatyvinę grupę LR Seimo Švietimo, mokslo ir Kultūros komiteto posėdžiuose, yra pasirašęs daug raštų šia tema jau ir įteisinus Kultūros dieną.

     Draugijos įtakoje Vydūno darbai skleidžiasi toli už šalies ribų. Štai šį rudenį, spalio 15-19 dienomis, Kryme vyko Tarptautinis kongresas „Pasaulio sveikata – žmogaus sveikata“. Ten skaičiau pranešimą „Vydūno sveikatos filosofija mokslo šviesoje“.

     Kongrese dalyvavo medikai, filosofai, astrofizikai, valeologai. Iš tikrųjų, tai, ką 20 amžiaus pradžioje rašė Vydūnas, patvirtinama moksliniais tyrimais. Jis – pirmasis valeologas Lietuvoje, o jo knyga „Sveikata, jaunumas, grožė“ turėtų būti stalo knyga ne tik medikams, bet ir visiems, kurie siekia fizinės ir dvasinės sveikatos.

     Sėkmės Vydūno draugijai ir toliau skleisi Šviesą bei Išmintį.

 

Pagarbiai,

Dr. Auksė Narvilienė

Taikos vėliavos komiteto pirmininkė

Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie JT koordinatorė Lietuvoje

 

 

Sveikinimas Vydūno draugijos 25 m. sukakties proga

 

     Lietuvos Vegatarų d-jos ir asmeniškai savo vardu sveikinu Draugijos vadovus, visus vydūniečius ir juos palaikančius čia susirinkusius svečius su tokiu garbingu Vydūno draugijos jubiliejumi. Linkiu taip sėkmingai dirbti ir toliau kaip iki šiol, skleisti Vydūno idėjas ir pažiūras, jo raštus Lietuvoje ir kitose šalyse.

     Vydūno draugijos vadovai organizuoja daug įvairių renginių, pažymint įvairias su Vydūno vardu susijusias datas. Štai 2013 vasarį buvo labai įspūdingas 60-ųjų Vydūno mirties metinių minėjimas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jame pranešimus skaitė ne tik vydūniečiai, bet ir svečiai iš Vokietijos, iš Detmoldo, kur Vydūnas praleido paskutinius savo gyvenimo metus.

     Aktyvūs Vydūno draugijos nariai, jos vadovai nuolat leidžia Vydūno knygas ir jo straipsnių rinkinius. Dar iki Vydūno draugijos 25-ečio pasirodė fotografuotinas Vydūno knygos „Sveikata. Jaunumas.Grožė“ leidimas. Ši knyga yra viena iš populiariausių jo knygų apie sveiką gyvenseną, mitybą ir dvasinį žmogaus tobulėjimą.

     Kasmet kovo mėn. antroje pusėje Klaipėdos universitete vyksta mokslinės konferencijos, gilinantis į Vydūno paliktus darbus, jo kūrybą. Konferencija sutampa su Vydūno gimtadieniu. Aš stengiuosi jose dalyvauti, ruošiu pranešimus ir juos skaitau.

     Todėl, kai 2018m. visa Lietuva švęs mūsų garsiausio paskutinio šimtmečio filosofo ir švietėjo Vydūno gimimo 150 metų jubiliejų, siūlau 2018 metus pavadinti Vydūno metais ir organizuoti jubiliejui skirtus renginius, konferencijas, eskursijas ir t.t.

     Vydūno d-jos 25-ečio proga noriu pasveikinti aktyviausius vydūniečius: garbės pirmininką prof. Vacį Bagdonavičių, Vydūno draugijos pirmininkę Rimą Palijanskaitę ir vicepirmininką Tomą Staniką ir linkiu turėti daug sveikatos tolimesniame darbe. Todėl dovanoju kiekvienam jų asmeniškai mano parašytą knygą apie sveikatą „Padėkime sau“.

Doc. Ksavera Vaištarienė,

Lietuvos Vegetarų draugijos pirmininkė,

2013. 11. 30

 

    

Iškilmingai pasižadam:

Stovėsim vienširdžiai su Jumis, kurie jau 25-erius metus, remdamiesi skaisčiu tikėjimu ir tvirta dora ne tik patys einate, bet ir kitus vedate šviesop ir Dievop.

Vyresniuosius brolius vydūniečius 25-ečio proga džiaugsmingai sveikina Kauno sveikuoliai.

2013 m. lapkričio 30 d.

 

     Lietuvos sveikuolių sąjungos sveikinimas

Lietuvos sveikuolių vardu sveikinu mūsų dvasios brolius ir seseris – Vydūno draugijos narius – su gražia Jūsų organizacijos sukaktimi – 25-ečiu!

Linkime skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu, kantrybe, darbštumu savo kūną, sielą ir dvasią grūdinti, sotinti ir apvalyti vardan darnos mumyse, šeimose, bendruomenėje, valstybėje, visatoje, vardan meilės, tiesos ir gėrio. Likime ištikimi mūsų tautos genijaus, didžiojo Vydūno atminimui.

Dainius Kepenis,

LSS prezidentas.

 

Iš tamsos – į šviesą

       Į šį renginį patekau visiškai atsitiktinai ir tuo labai džiaugiuosi. Lietuvių Tauta gali pasigirti daugeliu garbingų, net pasaulyje žinomų ir įvertintų veikėjų; Vydūnas yra vienas iš tokių – tikra Dievo dovana Lietuvai. Ryškiausias jo gyvenimo siekis – dvasinis Tautos žadinimas, stiprinimas bei žmoniškumo ugdymas. Ir šį tobulesnio žmogaus ugdymą jis betarpiškai siejo su valstybės pagrindais ir uždaviniais. Nes valstybė ir žmogus, jo nuomone, yra neatsiejami!

    Peržvelgus draugijos atliktus darbus, turėtų susigėsti kelios Lietuvos ministerijos, nes tokios apimtys yra būtent šių valstybinių įstaigų pajėgoms, o ne visuomeninei organizacijai. Bet būtent mažos skruzdėlytės ir sukrovė tą didžiulį turtą – Vydūno darbų, raštų ir taurių žodžių kraitį, kurie dabar sklinda visuomenėje ir didina asmenybės darnos, žodžių ir darbų vienovės vykdytojų būrį. Tai yra, Vydūniečių būrį, sekančių pėdomis tokio kilnaus žmogaus, kokio mūsų kultūroje kito tokio nėra, taip ryškiai šviečiančio tyra išmintimi!

      Ypač tai svarbu po sovietmečio tamsos ir „geležinės uždangos“ atrasti tą šviesos spindulį, žadinantį bei gaivinantį Tautos dvasią, dalijantį amžių išmintį ir švarinantį mūsų ne tik gražią kalbą, bet ir sielą nuo svetimybių. Dėl šiandienos geopolitinės Pasaulyje ir Lietuvos valstybės vidinės būklės situacijos ypatingai svarbios Vydūno įžvalgos apie tautą, demokratiją ir valstybingumą.

     Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo 100-ečio Jubiliejui artėjant, tiesiog privalu įamžinti mūsų Tautos didžias ir kilnias asmenybes visais įmanomais būdais, tiek įvardinant tuos metus mūsų šviesulių vardais, tiek paskelbiant jų kūrybos propagavimo konkursus ir įvardinant jų vardais premijas, tiek sukuriant portretų ciklus, paminklų grupes, pagerbiant jų vardais mokyklas, skaityklas, aikštes ir gatves. Atžymint memorialinėmis lentomis jų gimtavietes, gyvenvietes, darbovietes ir kapavietes.

Lietuvos atkuriamojo Seimo deputatė Rūta Gajauskaitė

 

 

Brangieji vydūniečiai,

 

      Šiandien kartu su Jumis švenčiame Vydūno draugijos įkūrimo 25-metį!

     Čiurlionio draugijos vardu norėtume perduoti pačius geriausius linkėjimus mūsų sesei –Vydūno draugijai, įkurtai beveik tuo pat metu kaip Čiurlionio draugija (1987 m.).

     Visada buvome su Jumis kartu, kaip mūsų tautos XX a. dvasinės kultūros istorijoje greta buvo du iškilūs vardai– tai Vydūnas ir Čiurlionis.

     Gyvuokit dar ilgai ilgai, rūpestingai sergėdami Vydūno įkurtą Amžinąją ugnį – mus apšviečiančią ir šildančią mūsų dvasią.

 

 

Pagarbiai,

Stanislovas Urbonas

Čiurlionio draugijos pirmininkas

Remigija Bukaveckienė

Čiurlionio dr-jos atsakingoji sekretorė

Mielieji Lietuvos žiburiai,

     Pagėgių savivaldybės Kultūros centro kolektyvo vardu, sveikiname Jus su gražia 25-erių metų sukaktimi. Neretai Bitėnų kapinaitėse ar prie Birutės ir Kazimiero Žemgulių namų kalba sukasi tik apie Jus, šviesos spinduliai. Žemai lenkiamės Jums už vasaros stovyklas, kurių nors lašelis tenka ir mums: savo bendruomenėse ne kartą žiūrėjome dokumetinį filmą „Savaitė su Vydūnu“, nuolat minime Jūsų skaitinius, giesmes Bitėnų kapinaitėse ir be abejonės – apie Jūsų užtvertas kapines… Tai tik lašelis darbų, kuriuos Jūs atvežate iš sostinės į kitą Lietuvos kraštą… Dėkojame už nuolatinį dėmesį mums gerbiamam Vaclovui Bagdonavičiui bei kitiems Jūsų draugijos nariams, kurie ne kartą viešėjo mūsų krašte.

     Linkime Jums draugijos gretų gausėjimo, nes Jūsų mokymai, kuriuose atgyja Vydūno mintys, žodžiai ir darbai – ypatingai svarbūs vienodėjančiame mūsų pasaulyje.

Pagarbiai,

Pagėgių Kultūros centro kolektyvo vardu – direktorė Svetlana Jašinskienė

Kun. Miroslavo Danio kalba

Lietuvių kalba
5-6 klasėms
Lietuvių kalba
7-8 klasėms
Literatūros kūrinai
5-8 klasėms
Gamtos mokslai
5-6 klasėms
Gamtos mokslai
7-8 klasėms
Geografija
6-8 klasėms
Sauga ir sveikata
5-8 klasėms

Formos viršus

PAIEŠKAIšplėstinė paieška

Ieškoti

Formos apačia

Formos viršus

PRISIJUNGTIUžsiregistruoti | Priminti slaptažodį

Formos apačia

MANO

Testai

Išrinktieji

Vaizdai

Įsivertinimas













Titulinis > Mokymosi objektai

Lietuvių tautosaka: folkloro, arba tautosakos, samprata, rūšys ir žanrai

Įtraukti į Mano išrinktuosius Informacija

Lietuvių tautosakos (tradicinio sakomo ir dainuojamojo žodžio meno) kūriniai pagal panašius požymius jungiami į tris rūšis, o pagal skiriamuosius požymius skirstomi į žanrus.

1. Smulkioji (trumpųjų pasakymų) tautosaka – tai glaustos formos daugiaprasmio turinio tautosakos kūrinėliai: patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, maginiai pasakymai (užkalbėjimai, užkeikimai, prakeiksmai), greitakalbės, skaičiuotės, garsų pamėgdžiojimai, juokavimai, keiksmai ir kt.

2. Pasakojamoji tautosaka – tai tikrų ir pramanytų pasakojimų tautosakos kūriniai: pasaulio kūrimo sakmės (etiologinės), senųjų tikėjimų sakmės (mitologinės), padavimai, legendos, pasakos, atsiminimai, anekdotai ir kt.

3. Dainuojamoji tautosaka – tai žodiniai-muzikiniai tautosakos kūriniai: raudos, sutartinės, dainos, giesmės, rateliai, žaidimai ir kt.

Iliustracijos

Atsisiųsti Dalytis

 

Kun. Miroslavo Danio kalbą vertė Irena Tumavičiūtė

     Savo pranešimo moto pasirinkau žodžius iš atminimo lentos, skirtos lietuvių rašytojui, lingvistui, filosofui ir teosofui, daktarui Wilhelmui Storostui-Vydūnui – lenta puošia šį namą nuo šių metų gegužės 10-osios:

                                                                   

     „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Niekieno Būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino.“

     Šiuos žodžius neatsitiktinai pasirinkau savo metinio pranešimo moto.

     Niekam ne paslaptis, kad šio namo gyventojai šiais metais tam tikra prasme gyveno iš šio didžiojo Prūsų Lietuvos sūnaus dvasinio palikimo. O tai, kad šį namą puošia Vydūno biustas ir atminimo lenta, išjudino procesą, kurio ir drąsiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, bet jis šiam pastatui suteikia ypatingų žymių ir galbūt lems naująją jo ateitį.

     Laimei, Vydūno biustas iš nišos aukštumos žvelgia link naujojo prekybos centro. Jis sužadina praeivių smalsumą ir vargu ar kas nors abejingai praeina pro šalį. Net maži vaikeliai pirštukais rodydami į biustą tol neduoda ramybės savo mamoms, kol jos su vaikeliais prieina arčiau ir patenkina savo atžalų smalsumą. Nekalbant apie ekologiškų prekių parduotuvės klientus, kurie daugiausia priklauso aukštesniems visuomenės sluoksniams, kurie stengiasi sveikai maitintis ir, žinoma, yra išsilavinę žmonės.

     Šiame name yra įsikūrusios kelios medicinos įstaigos. Daugelis jose besilankančiųjų taip pat perskaito atminimo lentos tekstą ir įsižiūri į asketiško veido bruožus, iš kurių sklinda mąstymo galia ir gebėjimas susitelkti į nekūniškus dalykus. Stebėdamas tokias scenas nejučiomis imu šypsotis, nes negalėčiau įsivaizduoti didesnio skirtumo tarp asketo Vydūno ir šių sveikai besimaitinančių žmonių. Bet turime sutikti, jog ir Vydūnas pritartų, kad žmonės turi sveikai maitintis, ir ne tik kai kurie, bet visi!

     Kai šių metų pradžioje man teko pasirūpinti atminimo lentos tekstu, ne kartą mane apnikdavo abejonės. Pirmiausia – kurį vardą įamžinti lentoje? Tautos, kuriai buvo skirta autoriaus kūryba (vadinasi, lietuvišką), ar valstybės, kurios pilietis jis buvo – vokišką?

     Dar prieš įsiplieskiant ginčams tarp kompetentingų institucijų ir diplomatų, man, ačiū Dievui, pavyko visus įtikinti, kad tokio masto rašytojui ir mąstytojui, kuris jau seniai ilsisi amžinybėje ir iš ten į mus byloja, nebereikia pasaulietinio vardo ir akademinio laipsnio, nes jis, nepaisant visų politinių ir tautinių nesutarimų, „savo“ pasą jau pateikė Anapilyje. Atminimo lentai turėjo užtekti slapyvardžio, kuriuo jis yra žinomas ir kurį pats pasirinko.

     Daug sudėtingiau buvo parinkti moto iš turtingo palikimo, kuris perteiktų Vydūno dvasios ir mąstymo esmę.

     Kai 1912 metais 44 metų sulaukęs Vydūnas dėl  tuberkuliozės buvo išleistas į pensiją, nes su šia užkrečiama ir nepagydoma liga buvo neleidžiama dirbti mokykloje, valdininkai tikriausiai tyliai sau pamanė, jog jis vis tiek ilgai nebetrauks. Bet jie stipriai klydo.

     Per antrąją savo gyvenimo pusę Vydūnas parašė dešimtis kūrinių, eilėraščių, dainų, istorinės tematikos svarstymų, paskelbė vertimų, kasdien rašė vertingo turinio laiškus, kurių nemažai išliko. Vien vokiečių kalba paskelbtų tekstų apimtis – keli tūkstančiai puslapių, nekalbu apie lietuviškų tekstų apimtį.

     Taigi, kaip man, paprastam mirtingajam, iš gausios genijaus kūrybos reikėjo parinkti tinkamą citatą? Prisipažinsiu, tuo momentu, kai atkreipiau dėmesį į tuos žodžius, mane tikriausiai apšvietė Vydūno dvasia. Jiems pritarė ir Vydūno draugija.

     „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio …“

     Kai šiuos žodžius skaičiau pirmą kartą, pirmiausia prieš akis iškilo Aukštosios muzikos mokyklos studentai. Man jie visada yra tam tikra prasme „didysis slėpinys“. Pavyzdžiui, dainininkė Irina Trutneva: prieš keletą metų ji atvyko iš tolimojo Sibiro, kad, prižiūrėdama vokiečių vaikus, galėtų užsidirbti bandelėms. O jai netikėtai pavyksta patekti į Vokietijos elitinę muzikos mokyklą – nes atsitiktinai kažkas išgirdo nuostabų jos balsą.

     Vienas geriausių dar visai neseniai šiame name gyvenusių Šopeno muzikos atlikėjų buvo iranietis. Iš pradžių pamaniau, jog jis gimęs Vokietijoje, nes kalbėjo vokiškai be akcento. Jis pats man yra sakęs, jog turi gerą klausą, todėl nesunkiai išmoko kalbėti vokiškai be akcento.

     Įvairialypiai šio namo gyventojų gebėjimai ir talentai, nesvarbu, iš kokios šalies, man visada yra kūrybinės visagalio Viešpaties jėgos didysis slėpinys. Jai nesvarbu rasė, tauta, odos spalva, ji į lopšį įdeda dalelę savęs, imago dei, Dievo atvaizdą.

     Tie talentai nėra mūsų nuopelnas. Aišku, aukštųjų mokyklų paskirtis yra juos ugdyti ir stiprinti. Bet už žmogaus žinias, mūsų pačių sukurtus mokslus ir menus esame dėkingi ne patiems sau:

     „Niekieno Būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino“, – sako Vydūnas.

     Antrasis šios citatos sakinys mus moko su gabumais elgtis pagarbiai. Pagarbumas yra rašytojo Vydūno savybė, kuri galbūt jį patį geriausiai apibūdina. Kuklus žmogus, nuolankus mąstytojas, kuris visada žino esant visų dalykų Kūrėją, nesvarbu, kokiomis religinėmis sistemomis ir aplinkybėmis jis apsireiškia.

     Kai kurie kritikai Vydūnui priekaištauja, jog jis esą ne „krikščioniškas mąstytojas“, o panteistas, teosofas, stovintis anapus bažnyčios mokymo.

     Manyčiau, jog taip nėra. Vydūno mąstymo pagrindas, be abejo, yra Biblija, su kuria tėvas jį dar vaikystėje supažindino. Todėl Vydūnas dar vaikystėje beveik atmintinai mokėjo Bibliją.

     Dėl tos aplinkybės, kad anksti išėjo į pensiją, Vydūnas gyveno be didesnių finansinių rūpesčių, galėjo klausytis paskaitų įvairiuose Vokietijos universitetuose arba net pats dėstyti. Dėl to galėjo įgyti puikų išsilavinimą. Jis domėjosi beveik visais mokslais, pradedant archeologija ir baigiant medicina. Ir būtent tai matome iš Vydūno santykio su Biblija. Kai kartais jis argumentuoja „pagal Bibliją“, nepamiršta pasakyti, kurie vieno ar kito Biblijos teksto senieji šaltiniai jam teikė įkvėpimo… Pavyzdžiui, tai – iš to ar kito Babilonijos mito, o ta ar kita mintis kilusi iš senojo Egipto. Jis gali pateikti paralelių su indų religijomis, buvo susipažinęs net su Amerikos indėnų tikėjimais. Gilų krikščionių tikėjimą matome kaip tik iš jo neapsakomo tolerantiškumo visoms religijoms – jose jis taip pat ieškojo dvasinio gyvenimo „didžiojo slėpinio.“

     Gerbiamosios ponios ir ponai!

     Kai po iškilmingo atminimo lentos ir biusto atidengimo dalyvaujant Lietuvos ir Vokietijos deputatams, politikams ir diplomatams gegužės 10-osios vakare susirinkome į šventinę vakarienę, pamaniau sau, dabar galima šiek tiek atsikvėpti ir pailsėti. Kas svarbiausia – padarei. Vydūno biustas stovi, netgi su saugomo paminklo statusu. Jis jau įėjo į šios žemės istoriją, Lipės krašto gyventojai nebegalės jo pamiršti.

     Bet klydau. Per tą pačią vakarienę kažkas pasakė, kaip šio krašto gyventojams būdinga, santūrokai: „būtų neblogai“ Detmolde įsteigti draugiją, kuri puoselėtų Vydūno palikimą.

     Čia pat ši mintis ant tuščios valgiaraščio lapo pusės įgavo pavidalą laikino steigimo dokumento formą. Argumentas – Vydūno mintys teikia daug įkvėpimo tautų suartėjimui, ir ne tik Europoje. Juo labiau, kad Vydūno draugijos seniai veikia Lietuvoje ir Čikagoje. Taip pat Tilžėje, kur jis gyveno iki karo pabaigos – šiandien miestas (vis dar) vadinasi Sovetskas ir yra Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje, – taip pat pastebime Vydūno renesansą. Štai matote rusų kalba išleistą knygą apie Vydūną, kurioje jau reprodukuota Detmolde atidengta lenta ir Vydūno biustas.

     Žinoma, kartais pasvajoju ir apie tai, kaip pasitelkus vydūnišką taikos dvasią, būtų galima suteikti įkvėpimo Rusijos, Lietuvos, Vokietijos ir netgi Jungtinių Amerikos Valstijų tautoms ir – pagal galimybes – kaip nors jas suartinti.

     Bet daug labiau buvau nustebęs, kai rugpjūčio mėnesį pirmą kartą įžengiau į Vydūno draugijos patalpas, kurios iš tiesų primena „Vydūno šventovę“, išpuoštą gausybe daiktų ir kūrinių iš jo palikimo; kai draugijos viceprezidentas man įteikė tris pageltusius mašinraščio lapus su dar niekur neskelbtais vokiškais tekstais, kuriuos Vydūnas parašė Detmolde.

     Aš nedelsdamas juos perskaičiau ir turiu pasakyti, kad, palyginus su žinomais tekstais apie Lipę, tai yra unikalūs, nepaprastai dvasingi pamąstymai apie tai, kaip gyventa, kas vyko Lipėje pirmaisiais pokario metais. Kreipiausi į du universiteto profesorius, prašydamas tuos tekstus įvertinti. Po to svarstysime galimybę juos paskelbti. Kiek man žinoma, Lietuvos valstybiniame archyve yra ir daugiau Detmolde parašytų Vydūno tekstų.

     Kaip matote, Vydūnas ir toliau gyvena  literatūrinį ir dvasinį gyvenimą, o kraštas, iš kurio jis yra kilęs ir jo kultūra, priešingai daugelio užkariautojų planams, nepražuvo.

25 metai Vydūno idėjų šviesoje

Dr. Vacys Bagdonavičius

Nors mūsų nepriklausomybės atstatymo laikrodis tiksi nuo 1990 m. Kovo 11-osios, tačiau laisvai būčiai tauta akivaizdžiai regima forma pabudo 1988-ųjų kovą, Lietuvai švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines. Tą sukaktį šventė ne tuometinė valstybė ir jos institucijos, o pati tauta, joje besikuriančios visuomeninės organizacijos, savos iniciatyvos ėmęsi, nors ir po padu laikyti, kultūros ir švietimo židiniai, tokie kaip kultūros namai, bendrojo lavinimo bei aukštosios mokyklos, teatrai, bibliotekos, „Žinija“, radijas, televizija, spauda. Tuometinis plačiai skambėjęs Vydūno prisiminimas buvo pradžia veržlios dvasinio laisvėjimo bangos, panašios į tą, kurią dar prieš gerą šimtmetį regėdamas Maironis pasakė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“.

     Būtume neteisūs nutylėdami Vydūno pagerbimus paskutiniaisiais dviem sovietinių laikų dešimtmečiais. 1968–siais buvo gražiai prisimintas jo šimtmetis, jo gerbėjai surengė ne vieną minėjimą, stengėsi skleisti jo idėjas, jomis patys rėmėsi įsitraukdami į disidentinį judėjimą ar laikydamiesi pasyvios kultūrinės rezistencijos. Vydūnas palaikė prispaustos tautos dvasią, mokė išlaikyti vidinę tvirtybę , neprarasti tautinės savimonės ir dvasingumo bei vilties dėl būsimos laivės. Tačiau Vydūno išmintis taip stiprinančiai veikė tik tuos, kurie nebuvo pasidavę okupanto diegiamai ideologijai, kurie patys buvo gyvos dvasios ir ją stengėsi gyvinti kituose tais būdais, kuriais buvo įmanoma tai daryti. Palankiausia tam buvo kultūrinė veikla. Tuo tarpu oficialioji opinija Vydūno išminčiai nevaržomai susiliesti su visa tauta buvo gana nepalanki. Tačiau pavykdavo ir jos ledus pralaužti, ir Vydūno vardas kartas nuo karto pasirodydavo spaudos puslapiuose, pasigirsdavo per radiją ar televiziją. Bet su Vydūno kūryba nebuvo supažindinama mokyklose, jam nebuvo atveriamos leidyklų durys, jo dramų nelaukė teatrų scenos. Visaip reikėjo entuziastams gudrauti, norint surengti kokį jam skirtą vakarėlį ar paskaitą apie jį. Bet tokių entuziastų buvo ir jie šį tą padarė, kad Vydūnas nepražūtų visiškoje nežinioje. Po dvidešimties metų nuo jo pusiau slapto grįžimo Lietuvos kultūros padangėn, jo paties žodžiais tariant, „tautos gyvybei atsivėrė kelias, o jo 120-mečio sukaktis suteikė gražią progą garsiai apie jį prabilti ir atvirai pasakyti apie jo palikimo svarbą tautos atgimimui.

     Iš esmės tada, prieš ketvirtį amžiaus, atgimė ne tiek pats Vydūnas, o veikiau priespaudos uždusinta tautos gyvybė, kuri mums asocijavosi su vienu iš įstabesniųjų jos puoselėtojų, kurio graži sukaktis kaip tik tada suėjo, vardu. Kam artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomas tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti „sau tauta“, o žmogus „sau žmogumi“. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiniu tiesos ir teisingumo siekimu. Už kelių mėnesių po Vydūno jubiliejaus gimęs Sąjūdis ėmė rengti tautą nusimesti imperijos pančius. Tai beveik visuotinai asocijavosi ne tik su politinės laisvės iškovojimu, bet ir su visokio įmanomo okupacijos sąlygomis susikaupusio blogio įveikimu. Visus tuometinius tautos veiksmus drąsiai buvo galima tikrinti su vydūniškuoju vertybių kompasu. Jų kryptis būtų nuostabiai sutapusi su to kompaso rodoma kryptimi. Buvo akivaizdu, kad tėvynė gyva, o klausimas „Betgi kaip?“ tada būtų skambėjęs tiesiog kaip nesuprantamas ar netgi absurdiškas.

     Ši sukaktis, galima sakyti Vydūną prikėlė tautos sąmonėje, apie jį tapo ne siaurai, o plačiai žinoma. Iki tol šis didis kūrėjas buvo lyg užmaršties tremtyje, jo vardas sušmėžuodavo tik gilioje mūsų kultūros paveldo periferijoje, tik retomis progomis, tik nedaugelio gerbėjų teišgirstamas. Tie, kurių dėka prieš dvidešimt penkerius metus, pavasarį, Atgimimo spinduliuose išniro Vydūno paveikslas, suprato, jog negalima leisti to paveikslo iki kitos progos vėl kažkur nukišti. Per daug aktualios, teisingos ir taurios buvo išminčiaus skelbtos idėjos, kad jos galėtų ramiai tūnoti istorijos reliktų lentynose ir tik kaip praeities dvasinio gyvenimo pėdsakas būtų įdomios kokiam nors tyrinėtojui.

     Vienas iš iškilmingiausių tuometinių minėjimų per pačią Vydūno gimimo dieną – kovo 22 d. – įvyko Šilutėje. Po minėjimo pasilikę kartu pavakaroti Vydūno idėjų gerokai paveikti entuziastai iš tos pačios Šilutės, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus sutarė, jog reikia įkurti visą Lietuvą apimančią draugiją, kuri apjungtų jau veikiančius Vydūno klubus Šilutėje, Panevėžyje, besisteigiančius Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje.

     Draugijos kūrimo idėja buvo paremta ir dar labiau sustiprėjo tų pačių metų balandžio 26 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, vykusioje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje. Gegužės 8 d. daugybė Vydūno gerbėjų iš visos Lietuvos suplūdo į Kintus (Šilutės r.). Tą dieną buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, pažymintis, jog čionai pirmoji Vydūno, kaip mokytojo, darbo vieta (Kintų pradžios mokykloje jis mokytojavo 1888–1891 m.). Šalia to akmens buvo pasodintas Vydūno atminimui skirtas ąžuoliukas. Bažnyčioje (joje tada buvo parodų ir koncertų salė) veikė Vydūnui skirta parodėlė, kurios unikalus eksponatas – šilutiškių klubiečių Kazio Budgino, Šarūno Laužiko, Sauliaus Sodonio Taline neseniai rasta ir iš ten atsivežta Vydūno arfa. Tądien buvo išrinkta iniciatyvinė grupė Vydūno draugijai steigti: vilniečiai filosofas Vacys Bagdonavičius, istorikas Domas Kaunas, poetai Marytė Kontrimaitė ir Virgilijus Gasiliūnas, klaipėdiškis muziejininkas Dionyzas Varkalis, kintiškis mokytojas Saulius Sodonis, priekuliškis kraštotyrininkas Kazys Budginas. Draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko Vilniuje tuometiniuose Profsąjungų rūmuose 1988 m. lapkričio 5 d. dalyvaujant keliems šimtams žmonių iš visos Lietuvos. Tie žmonės Vydūno idėjas apie tautos laisvę kaip apie sąlygą tikrajam žmoniškumui skleistis laikė ir Atgimimo idėjomis. Tų idėjų dvasia pleveno ką tik įvykusio Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių kalbose bei jo priimtuose dokumentuose.

     Įstabiausia, kad retas sąjūdininkas tebuvo skaitęs Vydūną ir ne iš jo paėmė Sąjūdžio suvažiavime sakomas mintis. Jas padiktavo priespauda ir baisūs jos padariniai, iš kurių skaudžiausiai bent kiek dvasingumo turinčiuosius žeidė žmoniškumo sunykimas. Vydūnas kaip tik daugiausia ir kalbėjo apie būtinybę ugdyti žmoniškumą. Draugija steigėsi svarbiausia tam, kaip buvo užfiksuota jos įstatuose, kad „įgyvendintų lietuvių tautos gyvenime Vydūno idėjas, kaip vieną reikšmingiausių jos dvasinio atgimimo versmių“.

     Į pirmąją Draugijos tarybą buvo išrinkti: Vacys Bagdonavičius, Birutė Baltrušaitytė, Petras Bielskis, K.azys Budginas, Leonas Ciunis, Silvestras Gaižiūnas, Virgilijus Gasiliūnas, Bronislavas Genzelis, Gediminas Jankus, Vytautas Kaltenis, Domas Kaunas, Jonas Kilius, Marytė Kontrimaitė, Česlovas Kudaba, Ieva Labutytė, Jonas Lankutis, Jurgis Mališauskas, R.Mildažis, Jonas Nekrašius,  Stefa Nosevičiūtė, Algirdas Patackas, Šarūnas Reikalas, Isakas Rutmanas, Bonifacas Ruželė, Irena Seliukaitė, Virgilijus Skirkevičius, Saulius  Sodonis, Tomas Stanikas, Donata Stukaitė, Virgis Šatas, Vytautas Šilas, Jonas Trinkūnas, Aldona Vaitiekūnienė, V.Vingras, Vincentas Žemaitis.

     Į draugijos valdybą išrinkti: V.Bagdonavičius (pirmininkas), K.Budginas (pirmininko pavaduotojas), S.Gaižiūnas (pirmininko pavaduotojas), D.Kaunas, Š.Reikalas, B.Ruželė, T.Stanikas, J.Trinkūnas, A.Vaitiekūnienė.

     Pirmaisiais draugijos Garbės nariais steigiamasis susirinkimas išrinko Bernardą Aleknavičių, Lidiją Bajoraitę, Gerhardą Bauerį, Moniką Bitlieriuvienę, Joaną Daunienę, Juozą Ivanauską,  Bronių Kviklį, Ramintą Lampsatytę, Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, Ansą Lymantą, Hansą Masalskį, Algimantą Masiulį, Aleksandrą Merkelį, P.Mikalauską, Vytautą  Mikūną, Antaną Pošką, Rapolą Serapiną, Kazimierą Skebėrą, Fricą Skėrį, Igną Skripkų, Rūtą Staliliūnaitę, Leoną Stepanauską, Jurgeną Storostą, Rapolą Šaltenį, Petrą Venslovą, Vandą Zaborskaitę, Mykolą Žilinską, Vladą Žuklį.

     Draugiją sudarė bet kurioje Lietuvos vietoje jau buvę ar naujai beisteigią skyriai, klubai arba kitokie dariniai, veikią kaip savarankiški juridiniai asmenys, įsipareigoję vykdyti bendruosius tikslus, užfiksuotus draugijos įstatuose. Jokio vadovavimo iš viršaus nebuvo ir nėra – yra tik bendradarbiavimas. Draugijos įsisteigimo metu tokie skyriai veikė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Šilutėje. Skyriai (ar klubai) paprastai nebuvo identiški, kiekvienas turėjo savo veiklos specifinius barus. Šilutiškiams rūpėjo sutvarkyti ir įamžinti Vydūno gimtinę ir kitas su juo susijusias vietas. Klaipėdiškiai bandė ieškoti Vydūno kultūrinės veiklos Mažojoje Lietuvoje pėdsakų. Kauniečiai stengėsi puoselėti vydūnišką dvasią visuomenės gyvenime. Šiauliečiai didesnį dėmesį kreipė į vydūniškus sveikos gyvensenos principus. Panevėžiečiai, remdamiesi Vydūnu, siekė savo mieste ir regione ugdyti visuomenės filosofinę kultūrą. Vilniečiai ėmėsi leidybos, kitų Vydūno palikimo skleidimo darbų. Vilniuje veikianti organizacija, būdama viena iš asocijuotų draugijos narių, kartu tapo ir jos „skėčiu“, atliekančiu jos veiklos koordinacinę funkciją. Draugijos būstinė Vilniuje šiuo metu yra Basanavičiaus g. 29. Dabar kiekvieno skyriaus ar klubo veiklos specifika nebėra tokia ryški ir yra orientuota į tai, kas labiau aktualu tuo ar kitu gyvenimo momentu. Kai kurių skyrių veikla gerokai apsilpo (pvz., Klaipėdos), kai kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nustojo veikę. Toks likimas ištiko  pradžioje bene aktyviausiai veikusius Šilutės ir Kauno klubus. Juos Vydūno idėjų sklaidos ir atminimo pagerbimo baruose pakeitė kiti šiuose vietovėse veikiantys kultūros židiniai: Kaune – Etninės kultūros centras, Maironio Lietuvių literatūros muziejus, Šilutėje – F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Pagėgių Viešoji biblioteka. Ypač įdomi Šilutėje įsisteigusio pirmojo klubo evoliucija. Jo vadovai ir aktyviausi nariai tapo Šilutės krašto Sąjūdžio branduoliu, o po 1990-jų kovo 11-osios – pirmąja rajono savivaldybės valdžia. Rajono valdymo reikalai užgožė su Vydūno klubo veikla susijusius rūpesčius. Tačiau vydūniškoji dvasia bent pradžioje švietė  naujosios valdžios kelyje.

     Buvome viena iš pirmųjų (tegul ir ne pačių pirmučiausių) Atgimimo metais atsiradusių draugijų, sutraukusių didžiulį dvasiškai gyviausių šviesuomenės žmonių skaičių. Šiandien tokiu didžiuliu būriu girtis nebegalime. Tačiau ar verta dėl to nusiminti? Juk tie aktyviausieji žmonės pasklido po visokius kitus besikuriančius sambūrius, tapo įžymiais valstybės, politikos, visuomenės veikėjais, verslininkais, sėkmingai ar ne taip sėkmingai besidarbuojančiais Tėvynės labui. Džiugu, kad postūmį veikti, kryptį ir šviesą jie gavo iš Vydūno. Tai – viena. O antra, ar mes, kurie likome jau daug mažesniu būriu, tapome tokie silpni, kad beveik nieko nuveikti nebepajėgiame? Lyg ir nekuklu girtis, bet kai žvilgteri, kas padaryta – pats nustembi. Nustembi dėl to, kad kasdienybės rūpesčių sraute (draugijos veikla irgi yra tame sraute), atrodo, nieko įstabesnio nepadaroma ar padaroma pernelyg mažai, dėl to nuolat slegia sunkiai paaiškinamas nepasitenkinimas, nusivylimas dėl energijos ir talkininkų stygiaus išsikeltiems uždaviniams vykdyti. Tačiau, kai sudedi visa tai, kas per tą ketvirtį amžiaus draugijos padaryta, pamatai, kad nuveikta ne taip jau maža. Tarsi nejučiomis tas nemažai atsirado dėl to, kad triūsta be didesnio triukšmo, nesireklamuojant, jaučiant vidinę būtinybę, kukliai atliekamo darbo, o ne puikavimosi juo prasmingumą. Mūsų renginių svečiai dažniausiai dėkoja už patirtą dvasinę atgaivą, ramumą ir sutelktį – už tai, ko labiausiai pasigenda kitų susibūrimų renginiuose. Vadinasi, dirbdami jaučiame Vydūno dvasią, esame jos veikiami ir vedami, ir tai atsispindi mūsų darbo pobūdyje, santykyje su tais, į kurios orientuojame savo veikimą. O tai, sakyčiau, yra labai svarbu.

     Svarbiausias draugijos pasiekimas yra tas, kad Vydūnas didžiajai tautos šviesuomenės daliai tapo ne tik žinomas, bet ir kad tautos sąmonėje pradeda užimti vieną iš garbingiausių vietų tarp jos didžiųjų asmenybių. O kad taip atsitiktų tos vietos išryškinimą reikėjo gerai argumentuoti. Tą aktyviausieji draugijos nariai ir darė. Kaip jau minėta, prieš draugijai pradedant veikti jo vardas daugumai tautiečių kėlė nusistebėjimą. Ideologinė sovietmečio konjunktūra Vydūną buvo priskyrusi nutylimų „buržuazinių“ autorių kategorijai, tad apie jį kalbėti anuomet buvo ne tik nemadinga, bet ir nelabai tepageidautina. Šiuo požiūriu jam mažiau pasisekė kaip, pavyzdžiui, A.Baranauskui, Maironiui, V.Krėvei, Vaižgantui ir daugeliu kitų didžiųjų mūsų kultūros kūrėjų. Jie bent buvo mokyklų programose, buvo leidžiami jų raštai, kad ir labai kruopščiai parinkti. Apie Vydūną – beveik mirtina tyla. Šiandien Lietuvoje Vydūnas yra žinomas ne mažiau kaip, pavyzdžiui, J.Basanavičius, S.Daukantas ar tarpukario Lietuvos prezidentai, daugybė gana pasižymėjusių dabartinių kultūros, politikos, visuomenės veikėjų. Jo idėjomis daug kur remiamasi, įvairiomis progomis jo mintys dažnai cituojamas. Tai rodo tų idėjų dabartinį aktualumą, į kurį dėmesį atkreipė būtent aktyviai veikianti Vydūno draugija.

     Žinoma, tai, kad mąstytojas tapo plačiai žinomas ir dažnai cituojamas, ne visada rodo giluminį sąlytį su jo teiktais išminties klodais, ne visada reiškia, jog nuoširdžiai siekiama tos išminties šviesoje peržiūrėti savąją elgseną. Deja, šiandien nuo tų klodų pastebima tautos dalis netgi nutolo dar labiau, negu buvo anuomet. Bet tai jau ne mūsų kaltė. Mes tik galim pasakyti ir iš visų savo jėgų stengiamės pasakyti, jog mažiau mūsų gyvenime būtų blogio, jeigu į Vydūno siūlytąją vertybinę orientaciją žiūrėtume labai rimtai, jeigu nuolat savyje budintume ir leistume galingai veikti jo žadintam žmoniškumui. Mūsų nepriklausomos valstybės gyvenime, deja, aiškiai per maža tėra nutiesta ne tik kelių, bet ir takelių prie to žmoniškumo. Maža orientavimosi rodyklių, o pastatytosios labai dažnai išvartomos, nes ryškesnės rodyklės yra link „Spėkos ir medegos“ paminklo, kurį Vydūno misterijos „Probočių šešėliai“ herojus Tautvyda dar mūsų amžiaus pradžioje taip ryžtingai nuvertė. Savo veikimu pasitardami su Vydūnu, kiek pajėgiame stengiamės rodyti kelius prie to paties Tautvydos pastatytojo kito paminklo – paminklo „šviesybei, dorybei, žmoniškumui“, stengiamės, kad tauta tąjį paminklą regėtų, kad kiekvienas jos vaikas pajustų jo spindesio gaivinantį ir įkvepiantį poveikį.

     Tasai mūsų veikimas nuosekliai vyksta pagal Draugijos įstatuose konkrečiai numatytus labai paprastai suformuluotus tikslus – rūpintis Vydūno „atminimo įamžinimu, palikimo studijavimu, propagavimu bei idėjų įgyvendinimu  tautos gyvenime“.

     Didžiąja dalimi draugijos veiklos dėka Vydūnas ne tik prikeltas iš užmaršties ir dabar plačiai žinomas, bet ir pakankamai sureikšminta jo kūryba kaip itin svarbi ir šiandien ypač aktuali tautos paveldo vertybė. Taip jam atiduota ir derama pagarba, kurios jis nusipelnė ir kurios patyrė toli gražu ne tiek, kiek priklausytų. Tos pagarbos viršūnės – paminklinės lentos su skulptūriniu portretu atidengimas Tilžėje (dabar Sovetskas) 1989 m., palaikų perlaidojimas iš Detmoldo į Bitėnus 1991 m. spalį ,iškilmingai pažymėta 125-jų metų gimimo sukaktis 1993 m. pavasarį, Bitėnų kapinių sutvarkymas, jo vardu pavadinto kultūros centro bei muziejinės ekspozicijos jame atidarymas restauruotame buvusios Kintų pradinės mokyklos pastate 1994 m., atminimo lentos bei paminklinio biusto atidengimas Detmolde (Vokietija) 2013 m. pavasarį. Vienu metu kai kam ėmė atrodyti, kad tos pagarbos Vydūnui pareiškiama net per daug. Mes manome kitaip: pagerbti Vydūną stengtasi ir tebesistengiama ne dėl pompastikos, o tiesiog norint atkreipti kuo didesnį dėmesį į tai, ką jis paliko, ir pasižiūrėti, ar ne to palikimo vertybių mums labiausiai trūksta. Kas gali šiandien paneigti, kad mūsų gyvenime nesumažėjo žmoniškumo ir akivaizdžiai nepadaugėjo vis įžūlesnį pavidalą įgaunančio pažmoniškumo? Vydūno pagerbimą suprantame, kaip jo dvasinio palikimo sureikšminimo ir suaktualinimo vieną iš būdų. Nenorime iš Vydūno padaryti stabo, prieš kurį reikėtų lenktis nežinant, ko jis vertas. Mūsų veiklos prasmė: tirpdyti tą nežmoniškumą ir stiprinti žmoniškumo dvasią, vadinasi, tęsti paties Vydūno misiją – remiantis jo išmintimi tautoje „ugdyti tauresnį žmoniškumą“.

     Pirmiausia draugija stengiasi, kad Vydūno palikimas taptų visiems matomas ir prieinamas. Tų pastangų rezultatas labai akivaizdus: dabartine rašyba išleista keturi Vydūno filosofijos raštų tomai, atskiromis knygomis  traktatai „Sąmonė“, „Sveikata, jaunumas grožė. Gimdymo slėpiniai“, rinktinė rusų kalba „Я верю в святоетаинство“  (visų sudarytojas ir įžangų autorius Vacys Bagdonavičius), publicistikos ir eseistikos dvitomis „ Žvilgis į gyvenimo gelmes,“ „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, rinkinys jaunimui „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ (visų sudarytoja Rima Palijanskaitė), dramų rinktinė „Amžina Ugnis“, draminių pasakų vaikams rinkinys „Sigutė“, garsiosios istoriosofinės knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ vertimas iš vokiečių kalbos. Gerokai įsibėgėjo draugijos vicepirmininko Tomo Staniko inicijuotas ir jo parūpintomis lėšomis finansuojamas projektas – Vydūno knygų fotografuotinis leidimas. Taip jas leisti yra prasminga todėl, kad skaitytojui į rankas patektų autentiškas Vydūnas, t. y., kad jo veikalus būtų galima skaityti jo paties sukurtu raidynu, kurį jis XX a. pradžioje pateikė kaip tautinį, kaip geriausiai atspindintį lietuviškumo dvasią ir kurį pats nuosekliai vartojo iki gyvenimo pabaigos. „Noriu  lietuvių raštijai lietuviškos rašybos, – rašė jis viename iš savo lietuvių kalbos vadovėlių. – Tame visas mano rašybos slėpinys“. Susigyvenus su originaliomis Vydūno knygomis, jo raidynas ne tik nevargina, bet tampa labai savas ir žavus. Bent su Vydūno tekstu jis yra tarsi augte suaugęs, tarsi sustiprinantis jo minties reiškimo galią. Tokiu būdu jau yra išleista reikšminga Vydūno filosofinių ir grožinių knygų dalis: filosofijos traktatai „Sąmonė“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, dramos  „Probočių šešėliai“, „Jūrų varpai“, „Vergai ir dykiai“, „Laimės atošvaita“, „Piktoji gudrybė“, apysakėlė „Kaimo didvyris“, vokiškai rašytas istorijos veikalas „Lietuva praeityje ir dabar“. Artimiausiu metu pasirodys tokiu būdu išleistos Vydūno studija apie K.Donelaitį vokiečių ir lietuvių kalbomis bei draminė trilogija „Amžina Ugnis“, o vėliau šitaip bus išleistos ir visos kitos Vydūno knygos. Šis projektas yra tik dalis didelio leidybos projekto, pagal kurį dabartine rašyba iki Vydūno gimimo 150-mečio (2018 m.) bus išleistas visą jo kūrybinį palikimą apimąs daugiatomis raštų rinkinys, keletas teminių, reprezentacinių bei suvenyrinių leidinių.

     Toli gražu ne tokiu mastu, kaip norėtume, bet vis dėlto Vydūnas yra prabilęs iš teatrų scenos – draugijos gimimą pasitiko Kauno dramos teatre Juozo Ivanausko režisuota regesių drama apie Vydūną „Amžinas keleivis“. Režisierius buvo tarp pirmųjų draugijos garbės narių. Kita draugijos garbės narė režisierė Stefa Nosevičiūtė akademiniame Vilniaus dramos teatre pastatė draminę pasaką „Sigutė“ (1990 m.), trečiasis garbės narys Ramūnas Abukevičius – draminę pasaką „Žvaigždžių takai“ Kauno dramos teatre (1997 m.).Šis aktorius ir režisierius Vydūno žodį keletą metų propagavo ir kaip skaitovas su tuo žodžiu apsilankydamas daugelyje Lietuvos vietų. Dar vienas garbės narys režisierius Leonas Ciunis Vydūno 125 – mečiui su Vilniaus senamiesčio teatro kolektyvu pastatė misterijos „Probočių šešėliai“ dalį  „Šventa ugnis“, o 130-mečio sukakčiai su kariūnų teatro aktoriais parengė tų pačių „Probočių šešėlių“ dramatizuotą skaitymą. Vydūną iš scenos gražiai populiarino režisieriaus Petro Bielskio vadovaujamas Klaipėdos universiteto teatras, atgimimo metais pastatęs „Probočių šešėlių“ dalį „Ne sau žmonės“ ir net keletą metų rodytą žiūrovų ypač pamėgtą komediją “Piktoji gudrybė“. Gražiai skambėjo ir daugybę vaikučių bei suaugusiųjų viliojo režisieriaus Rimanto Driežio režisuotas Vydūno teigiamos pajuokos vaidinys „Pasveikimas“ „Lėlės“ teatre, vėliau parodytas ir per televiziją. Įspūdingas buvo ir jauno režisieriaus R.Paškevičiaus per televiziją rodytas spektaklis „Probočių šešėliai“. Negalėjo nejaudinti per televiziją rodytas Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatro „Bendraamžiai“ spektaklis – Vydūno „Pasiilgimas“. Gaila, kad liko neįgyvendintas įspūdingas režisierės a. a. Aurelijos Ragauskaitės projektas Vydūno 125-mečiui pastatyti jo „Probočių šešėlius“. Tas projektas taip ir liko popieriuje, laimei, aprašytas jos knygoje „Režisierės užrašai“ (2000 m.). Jeigu šį sumanymą būtų pavykę įgyvendinti, būtų buvęs žengtas didelis žingsnis link Vydūno kūrybos renesanso teatre. Dabar Vydūno balso teatre kaip ir nesigirdi. Tikrasis sceninis jo atgimimas dar ateityje, o artėjantis didžiojo dramaturgo gimimo 150-metis yra gera proga tą atgimimą paspartinti, iš naujo pažadinti teatrų ambicijas šia linkme. Tasai pažadinimas, manau, yra draugijos garbės reikalas. Beje, pati draugija yra svajojusi apie Vydūno teatrą. Juk būna stebuklų, ir svajonės kartais išsipildo, žinoma, šventai laikantis liaudies išminties, kuri sako: „Žmogau, stenkis pats, ir Dievas tau padės“. Labai norėtųsi, kad toks stebuklas įvyktų.

     Ypač gražiais pasiekimais draugija gali pasigirti Vydūno palikimo tyrimų ir populiarinimo baruose. Turime jau net 12 draugijos narių ar garbės narių parašytų Vydūnui skirtų jo gyvenimą, grožinę kūrybą bei filosofiją analizuojančių ar fotografiškai atspindinčių knygų, kurių autoriai – B.Aleknavičius, V.Bagdonavičius, D.Kaunas, A.Martišiūtė, R.Palijanskaitė, R.Tamošaitis, 2 kolektyvinius mokslo straipsnių rinkinius (vienas iš jų vokiečių k.). Išleistos 2 Vydūno muzikiniam palikmui skirtos kompaktinės plokštelės. Kalbant apie mokslo ir populiarinimo darbus, skirtus Vydūnui, pasakytina, jog didesnės ar mažesnės apimties straipsnių bei studijų skaičius bus peršokęs kokius 300, kai kurie iš jų yra pasiekę ir užsienio mokslinę spaudą. Nuolat rengiamos jam skirtos konferencijos, iš kurių pažymėtinos 1993 m. pavasarį Vilniuje vykusios „Vydūno edukologinis palikimas“, Vydūno 125-mečio jubiliejui skirtoji bei „Vydūnas ir šiuolaikinė filosofija“, 1992 m. spalio mėn. Šilutėje vykusioji „R.Steineris ir Vydūnas“, Klaipėdos universiteto kartu su draugija nuo 2000-ųjų metų rengiama kasmetinė tarptautinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“, Vilniuje 2013 m. vasario 20 d. įvykusi tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Klaipėdos konferencijų medžiagos kasmet išleidžiamos atskirais pranešimų rinkiniais, Vilniuje vykusios  konferencijos pranešimų rinkinys, jį papildžius keliais šiai tematikai skirtais straipsniais, išleistas vokiečių kalba. Kitų ankstesnių konferencijų pranešimai sudėti į rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994 m.). Draugijos nariai bei garbės nariai perskaitė daug pranešimų apie Vydūną kitose mokslinėse konferencijose, taip pat – ir tarptautinėse. Kaip klasikas Vydūnas labai išsamiai pristatytas 2010 m. išleistoje akademinėje XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių literatūros istorijoje, grąžintas į mokyklų programas, į kurias nepriklausomybės pradžioje buvo įtrauktas ir iš kurių prieš keletą metų neįvardintos piktos rankos buvo išbrauktas, o dabar pristatomas kaip viena iš ryškiausių XX a. pirmosios pusės mūsų kultūrą reprezentuojančių asmenybių. Vydūno kūryba analizuojama universitetuose dėstomuose kursuose (būta ir jam specialiai skirtų), parašyta nemažai diplominių, bakalaurinių, magistrinių darbų.

     Mūsų kultūros erdvėje Vydūnas matomas ir iš daugelio kitų jo pristatymo formų. Apie jį skaityta nemažai paskaitų visuomenei, pasakota radijo ir televizijos laidose, rengiamos parodos, vyksta ne tik jubiliejiniai (ypač iškilmingai buvo pažymėta gimimo 125-mečio (1993 m.), 130-mečio (1998 m.), 140-mečio (2008 m.), 145-mečio ir mirties 60-mečio (2013 m.) sukaktys), bet ir kasmetiniai minėjimai, forumai, kitokie renginiai, kuriuos organizuoja ne tik draugija, bet ir jos įkvėpti muziejai, bibliotekos, mokyklos, universitetai, kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos. Ypač gražiai šiuose baruose yra pasidarbavę Šilutės F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Maironio Lietuvių literatūros muziejus Kaune. Vydūno vardu pavadinamos mokyklos, gatvės. Pažvelgus į visą Vydūnui skirtą mokslinę ir populiarinimo produkciją, galima pasakyti, kad šioje sferoje draugija darbuojasi bene stipriausiai. Beje, į populiarinimo sferą įeina švietėjiški draugijos ir jos klubų renginiai, paskaitų ciklai ar atskiros paskaitos visuomenei. Iš tokių ciklų paminėtini „Vydūno fenomenas“ ir „Vydūno misija“ Kauno lektoriume. „Ar tęsime Vydūno misiją?“, „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“ Vilniuje. O kur dar laidos per televiziją ir radiją, kurių per metus būna bent po kelias.

     Ypač svarbu tai, kad Vydūnas jau įtrauktas į vidurinių mokyklų programas, kad juo ypač susidomėję mokytojai lituanistai, kurie yra atidžiai išklauso draugijos narių skaitytas paskaitas ar jų ciklus Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute bei Vilniaus pedagoginiame universitete. Kartais Vydūno sąlytis su mokykla duoda ypač įstabių vaisių. Vydūno 130-mečiui įstabią literatūrinę kompoziciją parengė Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos moksleiviai. Gražiai ir labai kūrybiškai, vydūniškai, suvokiamas dvasingas ir harmoningas su tėvyne, pasauliu ir kosmine visuma sąsajas jaučiąs žmogus ugdomas Šilutės Vydūno gimnazijoje. Tokių gražių sąlyčio su Vydūnu pavyzdžių yra ir daugiau. Įsimintini moksleivių rašinių konkursai, kuriuos organizuoja Šilutės rajono Švietimo skyrius, Šilutės viešoji biblioteka, Vydūno vardu pavadintos Klaipėdos ir Kauno mokyklos, KintųVydūno kultūros centras.

     Gražia gaida Vydūno muzikinis palikimas aidėjo atliekant vokaliniam trio „Diemedis“. Deja, tas „Diemedis“ nulūžo, su mumis amžinai atsisveikinus jo vadovei, beje, draugijos garbės narei Onai Bėčiuvienei. Šiandien tą aidėjimą pratęsia aktyvi draugijos narė solistė Aušra Liutkutė, kurios balsu Vydūno daina skamba minėjimuose, dažname vakare ar kitokiame renginyje, o iš jos įdainuotos kompaktinės plokštelės „Dainos iš Vydūno rinkinių“ tų dainų galima klausytis ir namuose. Šios dainininkės iniciatyva choras „Vilnius“ įrašė, o draugija išleido kompaktinę plokštelę „Vydūno giesmės ir dainos“. Labai gražiai pagerbti Vydūną muzikos kalba sumanė draugijos garbės narė Hamburgo muzikos akademijos profesorė kompozitorė Raminta Lampsatytė, kuri kas kelinti metai organizuoja ir mecenuoja jaunųjų kompozitorių „Tylos“ konkursą. 1996 m. konkursas buvo skirtas Vydūnui. Jo laureatais tapo vilniečiai Snieguolė Dikčiūtė ir Vytautas Jurgutis (jaunesnysis).

     Su Vydūnu visuomenei gana artimai susipažinti padėjo ir draugijos iniciatyva sukurtas dokumentinis filmas „Tamsoje būti šviesa“ (režisierius Zacharijus Putilovas, scenarijaus bendraautorius ir konsultantas V.Bagdonavičius). Vydūniškoji gaida labai sugestyviai ir, pasakyčiau, ypatingai skambėjo draugijos garbės narės a.a. Birutės Baltrušaitytės poezijoje, prozoje ir eseistikoje. Įdomus, nors ir nuo tikrovės kiek nukrypęs Vydūno paveikslas atsiskleidė ir dar vieno draugo garbės nario, jau pasitraukusio Anapilin Prano Antalkio-Mikalausko apysakoje „Nepažįstamas Vydūnas“.

     Vydūno įvaizdis atgyja ir dailėje. Tam buvo skirta jubiliejinė 125-mečio paroda, surengta Lietuvos kultūros fondo salone. Tarptautiniu tapo Vydūnui skirtų ekslibrių jubiliejinis konkursas. Po jo Vydūno vardas plačiai nuskambėjo per pasaulį, o ekslibriai atskleidė netikėčiausias Vydūno idėjų interpretavimo galimybes. Šio konkurso spiritusmovens – draugijos garbės narė dailininkė a. a. Eva Labutytė, savo kūryba atidavusi gražią duoklę ne tik Mažajai Lietuvai, bet ir Vydūnui, mūsų laikais lino raižinyje sukūrusi bene pirmąjį jo portretą. Šiuolaikiniai dailininkai yra sukūrę ne vieną Vydūno portretą ar jo idėjas interpretuojantį dailės kūrinį. Vydūno idėjos įprasmintos ir ne viename kasmet Bitėnuose vykstančių plenerų metu sukurtų paveikslų, liekančių čionykščiame paveikslų sode.

     Svarbus įvykis Vydūno įamžinimo baruose buvo Kintų memorialinio muziejaus atidarymas 1994 metais. Ši su Vydūnu tiesiogiai susijusi vieta (mat čia buvusioje mokykloje Vydūnas 1888-1891 m. mokytojavo) sujungia Vydūnui skirtą muziejaus ekspoziciją (joje garbingą vietą užima Taline atrastoji Vydūno arfa) ir dailės mokyklą. Čia kūrybiškai pritaikomi vydūniškieji kūrybiškumo, kaip augančio žmogaus dvasios sklaidos ugdymo, principai. Tai yra tiek dailės mokytojo Romo Tarvydo, tiek muziejininkų Ritos Tarvydienės ir Sauliaus Sodonio (dabar jis žurnalistas) nuopelnas.

     Vydūną kaip kraštietį, visapusiškai pagerbiant, įamžinant jo atminimą, jo įvaizdį įtvirtinant žmonių, ypač jaunimo, sąmonėje prisideda Šilutės rajono savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyriai, Šilutės viešoji F.Bajoraičio biblioteka. Tiek Vydūnui, tiek kitiems tos žemės kraštiečiams skirti jų renginiai ir įamžinimo akcijos yra ypač šilti ir turiningi. Su šiomis institucijomis, taip pat su buvusiu rajono meru, beje vienu iš pirmųjų čionykščių vydūniečių, Šarūnu Laužiku draugija yra nuoširdžiai, ir vaisingai bendradarbiavusi, susilaukusi nuoširdaus dėmesio stovyklaujant Bitėnuose. Dabar tokį dėmesį jaučia ir reikalingos paramos vydūniečiai susilaukia iš daugiau kaip prieš dešimtmetį susikūrusios Pagėgių savivaldybės, jos mero Virginijaus Komskio, geru žodžiu mini buvusius merus Vaclovą Algirdą Mišeikį ir Kęstą Komskį. Gražias pastangas Vydūnui pagerbti ir jo kūrybai propaguoti deda Pagėgių viešoji biblioteka bei  šios savivaldybės Kultūros centras.

     Įstabus Vydūno draugijos gyvenimo fenomenas – stovyklos, jau dvidešimt vieneri metai įsikuriančios Bitėnuose labai jaukioje mūsų bičiulių Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje Įstabios tos stovyklos ne tik todėl, kad čia turiningai prabėga vydūniškuoju dvasingumu prisodrinta, gražiu bendravimu bei dar didesniu tarpusavio bei su vietos žmonėmis suartėjimu paženklinta besibaigiančios vasaros savaitė, kad kiekvieną kartą išsivežami ypatingai geri įspūdžiai, bet ypač todėl, kad draugija čia yra sukūrusi puikų pelnyto pasididžiavimo vertą savo bendrą kūrinį –gražius meniškus mūro ir metalo vartus bei dailią medinę tvorą puošiančias kapines, priglaudusias ne tik Vydūną, bet ir faktiškai tampančias tikruoju Mažosios Lietuvos panteonu. Čia buvodami su didele pagarba prisimename jau Anapilin iškeliavusius šilutiškį miškininką Julių Balčiauską, įstabiai apželdinusį ne tik Vydūno kapavietę, bet ir visas kapines ir šių kapinių sargą Joną Gudavičių, labai daug padėjusį mums įgyvendinant, savąjį kelis metus vykdytą projektą.

     Labai daug pastangų draugija dėjo, kad būtų įkurtas memorialinis Vydūno muziejus jo gyventame name Tilžėje, tačiau dėl nepalankaus Karaliaučiaus krašto bei Tilžės miesto ankstesnės vadovybės nusistatymo bei mūsų valstybės institucijų atkaklumo stokos šis sumanymas liko neįgyvendintas. Dabar prie šio reikalo grįžtama vėl. Tikėjimo sėkminga jo baigtimi ypač teikia tai, kad to reikalo atnaujinimo iniciatyvos ėmėsi rusiškoji Tilžės (Sovetsko) miesto šviesuomenė, kad tą iniciatyvą visokeriopai palaiko Lietuvos Respublikos Konsulatas Sovetske, o ypač jame besidarbuojantis lietuvybės bei lietuviškojo kultūros paveldo puoselėjimo entuziastas ministras patarėjas Bronius Makauskas.

     Gana plačią vagą Vydūno draugija išvarė kartu su Lietuvos Rericho draugija nuo 1999 m. rengdama įvairiose Lietuvos vietose vykdavusius Etikos forumus, kuriuose kartu su įvairių sričių bei visuomenės atstovais iš Vydūno idėjų bei gyvosios etikos pozicijų buvo svarstomi kultūros, socialiniai, teisingumo, politikos ir kiti aktualūs valstybės gyvenimo klausimai, priimamos ir aukštosioms valstybės institucijoms įteikiamos rezoliucijos. Tokių forumų įvyko bene keturiolika, keli iš jų surengti Lietuvos Respublikos Seime, vienas kitas skirtas Vydūnui. Bendromis Vydūno draugijos, asociacijos „Taika per kultūrą“ bei Lietuvos Rericho draugijos pastangomis pasiekta, kad Lietuvos Respublikos Seimas tarp atmintinų dienų balandžio 15-ją (tą dieną 1935 m. buvo pasirašytas Rericho paktas) įteisintų kaip Kultūros dieną. Šis Seimo nutarimas priimtas 2006 m. liepą. Nuo 2007 m. visoje Lietuvoje vyksta iškilmingi Kultūros dienai skirti renginiai, kuriuose aktyviai dalyvauja ir Vydūno draugija. Tos dienos proga surengtos kelios tarptautinės konferencijos (dauguma LR Seime), kurių visose skaityti Vydūno draugijos atstovų pranešimai.

     Ramia, bet užtikrinta tėkme srovena kasdieninis draugijos gyvenimas, kuriame nuolat prisimenama Vydūno nuoroda, jog „esame spinduliai begalinės šviesos“, jog reikėtų stengtis būti „aiškiomis žmoniškumo apraiškomis ir tuo kitus tam žadinti.“ Tam skirti draugijos renginiai, pašnekesiai, susitikimai su mąstytoją pažinojusiais ir jo dvasiniam kontekstui artimais žmonėmis. Draugija niekada nesiekė mesianistinių tikslų ir neskelbė, kad tik ji gali išvaduoti Lietuvą iš visų sunkumų. Ji stengiasi veikti išvien su visomis teisingumo ir dvasinės gerovės savo Tėvynėje siekiančiomis organizacijomis, dalyvauja beveik visose tam siekimui skirtose akcijose ir džiaugiasi, kad tose akcijose reikalingas didelį autoritetą tautoje įgavęs Vydūno vardas. Savo ramiu, nuosekliu darbu ir veikimu draugija primena paties Vydūno įkurtą ir jo 40 metų vadovautą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tikėkimės, kad po 40 mūsiškės draugijos gyvavimo metų niekas jos neuždraus, kaip atsitiko su Tilžės giedotojais, ir ji padarys tai, kad Vydūno skelbti idealai tikrai taptų mūsų tautos ir valstybės svarbiausiais veikimo principais. O ar valstybė stengsis orientuotis į tuos idealus, parodys tai, kaip ji pasirūpins įgyvendinti Vydūno gimimo 150-mečio programą, kurią neabejotinai turėtų pasiūlyti savo pačios 30-metį pasitiksianti Vydūno draugija.

Draugijos 25-ečio minėjimas

     Vydūno draugija 2013 metais paminėjo savo veiklos 25-etį. Ji įsisteigė 1988 m. lapkričio 5 d. Vilniuje beveik kartu su Sąjūdžiu, o keli Vydūno klubai Lietuvoje įsikūrė anksčiau, taip kartu su Vydūno idėjomis puoselėdami dvasinio tautos atgimimo viltis ir paties Sąjūdžio idėjas.

     Vydūno draugijos 25-ečiui skirtas minėjimas vyko lapkričio 30 d. (šeštadienį) Vilniuje, Lietuvos medicinos bibliotekoje.  ( Kvietimas )

     Renginyje buvo prisiminta Draugijos kūrimosi pradžia, jos atlikti svarbiausieji darbai ir įsimintiniausi veiklos momentai Lietuvoje bei užsienyje. Į Vydūno draugijos nueitą 25 m. kelią savitu žvilgsniu pažvelgė Draugijos partneriai ir bičiuliai – visuomeninių bei kultūros organizacijų vadovai bei jų atstovai.

     Bibliotekoje veikė išsamiai 25-erių metų Draugijos veiklą pristatanti paroda.

   

 

Tomo Staniko nuotraukos:

https://skydrive.live.com/?cid=371aebcba241e7a5&id=371AEBCBA241E7A5!896&ithint=folder,.JPG&authkey=!AAG7TI3U6wsTnzs