Kategorija: Be kategorijos
Atminimo lentos aptarimas Vokietijos ambasadoje
2012 m. birželio 26 dieną Vokietijos ambasadoje įvyko susitikimas su Lippės krašto bažnyčios įgaliotiniu Rytų Europai kunigu Miroslav Daniu ir Detmoldo savivaldybės atstovais. Buvo atidžiai išnagrinėtas kunigo pasiūlytas atminimo lentos teksto projektas ir kai kas patikslinta. Kunigas M. Danys padovanojo didelę namo, prie kurio bus pritvirtinta lenta, nuotrauką, pateikė su tuo namu susijusios medžiagos, brėžinių. Buvo susitarta, kad to namo vienos sienos nišoje bus pastatytas skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas varinis Vydūno biustas, kurio gipsinė kopija buvo 1992 m. padovanota Lippės kraštotyros muziejui Detmolde, ir kurį (varinį) dabar skulptorius vėl atliedins. M. Danys supažindino su būsimų iškilmių Detmolde programos projektu.
Susitikime dalyvavo Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius ir Draugijos aktyvistai Tomas Stanikas, Aušra Martišiūtė bei vertėja Irena Tumavičiūtė.
Paminėtas Vydūno knygos aštuoniasdešimtmetis
2012 m. rugsėjo 6 d Vydūno draugija pakvietė į Vilniaus įgulos karininkų ramovę paminėti aštuoniasdešimtmečiui nuo garsiosios istoriosofinės Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ pirmojo vokiškojo leidimo pasirodymo. Tebuvo išplatinta tik nedidelė šios knygos tiražo dalis, didžioji dalis 1934 m. buvo konfiskuota hitlerinės valdžios. 1938 m. jos autorius buvo pasodintas į kalėjimą. Pasigirdus įžymiausių pasulio žmonių protesto balsams, paleistas. 1982 m. Vydūno fondas Čikagoje išleido 2-ąjį knygos leidimą ir išplatino po pasaulio bibliotekas. Lietuviškai šis dramatiško likimo veikalas tebuvo išleistas tik 2001 m.
Apie šio veikalo reikšmingumą, kūrimo aplinkybes, dramatiškąjį likimą, lietuviškojo leidimo peripetijas, kalbėjo renginyje dalyvę Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, šios draugijos garbės narys berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas, knygos vertimo redaktorė dr. Lilija Kudirkienė, istorikas dr. Algirdas Matulevičius, vertėjo Rapolo Šaltenio sūnus dailininkas prof. Arvydas Šaltenis.
Vokiškai ir lietuviškai skambėjo knygos ištraukos, skaitomos germanistės Irenos Tumavičiūtės ir aktorės Ritos Juodelienės.
Mažosios Lietuvos dainas atliko Eglė Burkšaitytė, Apeigų folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ dainininkės, jaunieji vydūniečiai Giedrė ir Gintarė Baltakytės, pritariant Tautvydo Skipičio kanklėms.
Vydūnas čia ir dabar
2012 m. kovo 28 d. LR Seime įvyko Kultūros dienai skirta diskusija „Kultūros prioritetas visuomenės gyvenime“, kurioje buvo perskaityti pranešimai: prof. dr. Jono Glemžos „Kultūra ir mes (praeities, dabarties ir ateities aspektai)“, doc. dr. Vacio Bagdonavičiaus „Vydūnas čia ir dabar“, Ramunės Barauskienės „Kultūra ir santaikos ženklai“, prof. habil. dr. Liberto Klimkos „Apie nacionalinės kultūros orumą“. Diskusijos dalyvius sveikino ir pasisakė LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, LR Kultūros ministras Arūnas Gelūnas, LR Seimo narys Julius Dautartas.
Pateikiame dr. Vacio Bagdonavičiaus pranešimą.
Vacys Bagdonavičius
Vokietijai pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui A. Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“. Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“[1]. Sugebėjusi reikšti tikrąjį žmoniškumą per visas priespaudas ir vargus, tauta nusipelniusi Amžinos Apvaizdos patikėtos kilnios misijos – tuoju žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, o tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė. „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių. Ir jas nujėgti tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai, – rašys Vydūnas po kelerių metų savo leistame žurnale „Darbymetyje“. – Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!“[2] Pasidžiaugęs tautai aukštųjų galių suteikta laisve, mąstytojas primins, jog tasai džiaugsmas neturįs virsti svaigia euforija, nes pirmiausia „kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“.[3]
„Mes laisvi, jeib ką reikštume. Ir mes laisvėsime, kiek mes reikšime. Jeigu to nebus, tai pasaulio padėtis vėl virs tokia, kad nebebus mums vietos gyventi, nebebus sąlygų mūsų gyvybei augti ir stiprėti bei įsigalėti“,[4] – jau įspėdamas apie galimas tautos laisvei grėsmes kalba mąstytojas tame pat „Darbymetyje“. Čia pat jis su dideliu susirūpinimu konstatuoja, kad tauta penktaisiais nepriklausomybės metais nei savo laisvės prasmės, nei jai tekusios misijos reikšmingumo dar nėra suvokusi ir ragina kuo greičiau tą suvokimą išsiugdyti. „Mums rodosi, kad mūsų tauta laisva. Ir nuolat girdime sakant, ji nepriklausoma. Bet skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jeib ją įgijus.“[5] Metams praėjus nuo šio nerimu pažymėto konstatavimo ir raginimo 1924 m. mąstytojas paskelbs jau beveik apie aliarmą įspėjantį straipsnį „Mūsų tautos gyvenimo krizis“.
Kokią gi krizę įžvelgė tilžiškis išminčius, atrodytų, gana tvirtai ant savo kojų atsistojančioje ir daugeliu atžvilgių stiprėjančioje jaunoje valstybėje? Mąstytojas konstatavo, jog būtent to stiprėjimo akivaizdoje tautoje tada nebūta net „aiškaus nujautimo, kad gyvenama krizio laiku“, o paprastajam „žvilgiui rodėsi, kad viskas yra tvarkoje“[6]. Tad ką konkrečiai negero mąstytojo „skaidriosios akys“, prieš metus mačiusios, jog „nėra esmingosios laisvės“, įžvelgė to meto gyvenime ir kokia turėtų būti toji „esmingoji laisvė“? Visos negerovės, anot mąstytojo, didžiąja dalimi kylančias dėl pačios laisvės klaidingo supratimo. Laisvę nemaža tautos dalis suvokusi kaip galimybę nesivaržant siekti materialinių vertybių, hedonistinių malonumų, juos laikant prioritetiniais gyvenime, atsipalaiduoti nuo bendrų tautos ir valstybės interesų, hipertrofuoti individualius egoistinius siekius, pelnytis kitų sąskaita ir pan. Drausmė, tvarka, dvasinė saviugda imta traktuoti kaip laisvės varžymo priemonės. Būtent toksai laisvės supratimas vedąs tautą į dvasinės kultūros krizę, į josios gyvybinių galių silpnėjimą, kartu – į visišką vidinės, tikrosios, laisvės praradimą, po kurio gali sekti ir išorinės, t.y. politinės, laisvės netekimas. Tenlink, anot Vydūno, tautai kelią tiesiantys tokie valstybės gyvenime įsigalintys dalykai kaip minėtosios egoistinių individualių interesų viršenybės prieš bendruosius adoravimas, iš svetimųjų valdymo paveldėtas atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, žemas valdžion susispietusiųjų tautiečių dorovės lygis, jų atsakomybės ir pareigingumo stoka, tautos elito dalies viešai demonstruojamas abejingumas ar netgi niekinantis požiūris etninės kultūros atžvilgiu, tautinės savasties ugdymo eliminavimas iš švietimo sistemos, savitų tautinių bruožų nykimas mene, menkavertės masinės kultūros skverbimasis į gyvenimą jos negatyvus poveikis jaunimui ir pan. Visa tai sąlygoją pastebimą tautos dorovės kultūros nuosmukį, žmoniškumo galios atskirame žmoguje silpnėjimą. Viso to akivaizdoje valstybės institucijos liekančios abejingos dvasingos, doroviškai tvirtos ir atsakingos asmenybės ugdymui. Tokiomis sąlygomis vaikydamasis išoriniams pomėgiams tenkinti skirtos tariamosios laisvės, žmogus prarandąs vidinę laisvę, t.y. galimybę jo dvasiai būti laisvai nuo paviršutiniškų hedonistinių troškimų ir pačiai reikštis taurųjį žmoniškumą. Pro žmoniškumo prizmę žvelgiančiam mąstytojui atrodo, jog pati valstybės orientacija į ekonomikos stiprinimą, materialinio turtėjimo skatinimą, spartų civilizacijos laimėjimų diegimą, į pastangas būtent šiose sferose pasivyti kitas tautas esanti vienapusiška, jos neatsveria su šiais tikslais kartu turimas įgyvendinti dvasinis tautos augimas, jos kultūros raiška. Tokios orientacijos fone valstybės gyvenime toną todėl ir duodančios ne taurumu pažymėtos žmoniškos stiprybės, o silpnybės – savanaudiškumas, garbės troškimas, pakantos ir tolerancijos stoka, bendravalstybinio susitelkimo nebuvimas, atotrūkis tarp valdžios ir visos tautos.
Juk beveik lygiai taip pat kalbame mes apie savo šiandieną. Kodėl tad nepasitelkus tiems savo kalbėjimams argumentuoti vydūniškuosius perspėjimus dėl to kas gali atsitikti (o atsitiko tai, kas atsitiko 1940 metais), kai ne dvasinės kultūros puoselėjimas bei žmoniškumo ugdymas yra valstybės gyvavimo pagrindas, o ekonomika, ekonomika ir dar daug kartų ekonomika , kaip tikslas sau, kaip bedvasis monstras, užėmęs Dievo vietą. Taip, Dievo vietą. Įsižiūrėkime į statistinio Lietuvos žmogaus svarbiausius rūpesčius – absoliuti dauguma susijusi buitimi, pragyvenimo lygiu, materialine gerove, vartojimu. Juk būtent šitie dalykai sudaro tam statistiniam lietuviui savaime suprantamą gyvenimo prasmę. Labai dažnas net iš pamaldų grįžtąs mūsų tautietis ir pilietis užklaustas apie gyvenimo prasmę tiesiog nesupras, apie ką klausiama. Gal tik paklaustas, ką veikė bažnyčioje, tą pramę ir susipras susieti su Dievu, bet ir tai kažin ar tiek, kad kelias Dievop atrodytų toks, už kurį gyvenime nėra jokio svarbesnio tikslo. O juk tokį kelią prieš akis kiekvieną gyvenimo akimirką regint visi darbai ir rūpesčiai įgautų su tuo keliu susijusią prasmę ir ir nebegalėtų remtis savanaudiškumą ir kitokį blogį įtvirtinančiais principais. Ar bereikia priminti, kad daug tokiais principais grįsto veikimo matome šiandien siaučiant mūsų politikos laukuose. Pats Dievas atsirinks, kas po tuos laukus darbuojasi dorai, o kas juodus darbus atlieka, bet būtų daug geriau, kad patys besidarbuojantys savo veiksmus būtų suderinę su tuo kas visuotinai suprantama kaip Dievo aprobuotasis teisingumas. Jei taip būtų, kažin ar mūsų šiandieniniame žodyne dažnas būtų žodis krizė, o tai ką dabar juo vadiname, vadintume mūsų ūkinį gyvenimą ištikusiais sunkumais, kurie verčia kiek saikingiau žiūrėti į vartojimą, bet dėlkurių be duonos kasdieninės neliks nė vienas savo prakaitu ją užsidirbąs , nes jos mūsų Tėvynėje tikrai pakanka ir visada jos užsiauginti galime.
Vydūnas įstabus ne tiek dėl to, ką ne itin gero matė anuometinės nepriklausomos valstybės gyvenime, o dėl to, kad paaiškino ir tų negerumų priežastis bei visais savo plunksnos darbais ir gyvu žodžiu aiškino, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad juo būtų realizuojama žmogaus ir tautos gyvenimo prasmė – „siekti tobulesnio žmoniškumo“ ir taip kilti Dievop. Žinoma, galime ir nekreipdami dėmesio į tai, kad toks Vydūnas buvo, patys ieškoti prasmingos būties siekimo būdų. Tačiau pradėję ieškoti norom nenorom imsime žiūrėti, ką kiti pasaulyje jau suradę yra, ir nelabai ką savo beturėsime pridėti prie to, ką surasime. Ir dar: jeigu įveiksime savo tautinio nevisavertiškumo kompleksą, kuris kažkodėl labai madingas tapo ir dėl kurio visa, kas svetima labiau negu savo vertiname, ir pasižvalgysime po mūsų intelektinio ir dvasinio paveldo lentynas, o ten aptiksime bent šiais laikais išleistus keturis Vydūno raštų tomus (tai toli gražu ne visa šio kūrėjo palikimas) ir į juos pasinersim, pamatysim, kad ten yra toji pati išmintis, kuri iš įvairių pasaulio išminties šaltinių sklinda, tik ji dar tampriai susieta su mūsų tautos realybėmis.
Deja, Vydūno išmintis šiandien ne visiems yra patogi, o ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas mūsų visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. Su ta išmintim nepakeliui ir tiems, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemėgsta tautinių vertybių ir jose įžvelgia pavojus modernesnės gyvensenos siekiams bei mūsų valstybės integravimuisi į civilizuotąjį pasaulį. Tačiau dėl joje pernelyg aiškiai deklaruojamo tauraus žmoniškumo, pabrėžiamo pakantumo įvairiems požiūriams, dėl orientavimo siekti tautiškumo ir bendažmogiškumo darnos viešai ją supeikti lyg ir nėra kaip, tad geriau ignoruoti, apsimesti, kad ji jau nugrimzdusi nebeaktualioje praeityje, kad niekas joje neberanda šiandienai reikšmingų dalykų. Bet esama ir atvirai išreiškiamo nepasitenkinimo, netgi ypač griežtų sovietmečiu atsiduodančių pagrūmojimų dėl pastangų Vydūno idėjinį palikimą sieti su dabartimi. Pvz..: „viešas kapstymasis po Vydūno pasaulėžiūros pamatais yra labai pavojingas“, „tai akivaizdžiai dvasiškai pavojinga“, „šiuo metu gilinti „kultūros uostą“ ties Vydūnu – nesveika ir neprasminga“, „stiprės agresyvi tautiškumo gynyba grindžiama „Vydūno dvasia“[7] ir pan. (pabraukta mano – V.B.). Panašaus pobūdžio perspėjimų ir dantų griežimo dėl to, kad Vydūno portretas pateko ant 200 litų banknoto, būta ir daugiau, tačiau, ačiū Dievui ir sveikai Lietuvos žmonių nuovokai, jie nieko rimčiau neišgąsdino. Vydūno gerbėjus tie perspėjimai ir pagrūmojimai turėtų ne tik negąsdinti, bet ir tam tikra prasme džiuginti, nes jie rodo, kad tilžiškio išminčiaus palikimo dvasinė energija tebėra pakankamai stipri ir sukrečia tuos, kurie nesugeba ar nenori atsikratyti dogmatinio mąstymo, nesvarbu, iš kokio tikėjimo ar kokios ideologijos jis būtų kilęs. Tačiau džiaugsmas dėl to neima, nes tokie nusistatymai ir pagrūmojimai neprisideda prie dvasinės kultūros prioriteto įtvirtinimo mūsų gyvenime, prie to prioriteto, kurį jausdamas kiekvienas tautos žmogus, kiekvienas valstybės pilietis kartu su Vydūnu norėtų būti „aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Visais savo darbais, visu gyvenimu. Taip, kaip darė pats Vydūnas ar prieš metus mus palikęs Justinas Marcinkevičius, kurį drįsčiau pavadinti vydūniškosios misijos tęsėju tuo laiku, kuriuo lemta gyventi mums.
Nuolat prisimenu Vydūno misteriją „Probočių šešėliai“. Joje pavaizduota situacija XX a. pradžioje. Tada tauta skynėsi kelią laisvon būtin ir besiskindama blaškėsi. Kūrėsi visokie judėjimai, partijos, radosi įvairios ateities vizijos, ir visa tai sukosi apie materialinės gerovės idėją. Ją simbolizavo bendromis to meto aktyvesniųjų tautos sambūrių pastangomis pastatytas paminklas spėkai ir medegai – jėgai ir materijai. Jis tautai užstojo kelią į dvasinės raiškos erdvę, kaip pačiam Vydūnui atrodė, į tikrąją, esmingąją, laisvę. Reikėjo tai laisvei paminklo, kaip prasmingo gyvenimo orientyro. Vydūno misterijos herojus Tautvyda nugriauna griozdiškąjį spėkos ir medegos paminklą ir pastato paminklą dvasiai ir šviesybei. Atrodo, kad mes kol kas statome paminklą spėkai ir medegai. Ar pajėgsime jį nuversti? Pajėgsim, jei būsim atkaklūs, jei pasitelksim vydūniškąją išmintį, ir gyvenimo pavyzdį, jei labai aiškiai suvoksime, kad dvasinė kultūra yra pats didžiausias prioritetas prasmingo gyvenimo siekiančiam žmogui, savo būties prasmę jaučiančiai tautai, savo tikrąją paskirtį žinančiai valstybei. Tam turim nuolat šviesinti savo sąmonę.
Dr. Vaclovui Bagdonavičiui – 70 metų
Algirdas ŽEMAITAITIS, Vilnius
2011 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) įvyko Vydūno draugijos renginys, skirtas 23-ejų metų veiklos apžvalgai ir jos garbės pirmininko dr. Vaclovo Bagdonavičiaus 70-mečiui.
Gausūs renginio dalyviai apžiūrėjo Jubiliato surengtą parodėlę – Vydūno palaidojimo ir perlaidojimo nuotraukas, dokumentus, laikraščius bei draugijos perspausdintas Vydūno knygas, kai kurias buvo galima ir įsigyti. Kitoje salėje sugiedojus draugijos himną „Lietuvių giesmė“ (žodžiai Vydūno, muzika Karlo Janzo), ilgametis jos pirmininkas V. Bagdonavičius savo pranešime „23–eji metai Vydūno išminties šviesoje“ trumpai apžvelgė nuveiktus darbus. Primindamas labiausiai draugijos veiklos prasmę atspindinčias akcijas – Vydūno palaikų perlaidojimą bei Vydūno „Mūsų uždavinio“ naujo leidimo išdalinimą Prezidentei, Premjerui, Seimo ir Vyriausybės nariams, Kovo 11-osios akto signatarams, pranešėjas akcentavo mąstytojo idėjų aktualumą dabarčiai ir būtinumą tą aktualumą priminti tautai bei valstybės valdymo svertus turintiems. Minėtosios akcijos ryškios to priminimo apraiškos.
Po to beveik dvi valandas sekė pasisakymai ir sveikinimai (net iš Čikagos) Jubiliatui. Kalbėjo draugijos dabartinė pirmininkė Rima Palijanskaitė, LR Kultūros ministerijos atstovas, Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorė dr. Jolanta Širkaitė (perėmusi Jubiliato pareigas), Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių atstovai, įvairių organizacijų ir draugijų delegacijos, buvę bendramoksliai ir bendradarbiai bei daugelis kitų (visų neįmanoma ir išvardinti dėl vietos stokos). Visi minėjo Jubiliato nuveiktus darbus, aktyvią visuomeninę veiklą, jo sugebėjimą tyliu žodžiu spręsti ginčytinus darbo klausimus, linkėjo stiprios sveikatos ir naujų veikalų, dovanojo ne tik gėles, bet ir įvairias dovanas; buvo aprištas vardine tautine juosta.
Renginį vedė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Martišiūtė. Programoje dalyvavo dainininkas Danielius Sadauskas, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“. Po oficialios renginio dalies vyko jo pratęsimas Vydūno draugijos patalpose (J. Basanavičiaus g. 29).
Trumpai apie Jubiliatą
Filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir žymiausias Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas Vaclovas (rašosi ir Vacys) Bagdonavičius gimė 1941-09-02 Gervėnuose (Kurtuvėnų vlsč.), 1965 m. baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1965–1969 m. šio universiteto tarybos mokslinis sekretorius, 1969–1972 m. – aspirantas. Nuo 1972 m. dirbo Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno institute (pavadinimas keitėsi keletą kartų), nuo 1992 m. šešiolika metų jo direktorius. Humanitarinių mokslų daktaras 1993 m. (filosofijos mokslų kandidatas 1987 m.). Nuo 1996 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, docentas.
1988-11-5, praėjus dviem savaitėms po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, kartu su kitais Vilniuje įkūrė visuomeninę kultūros Vydūno draugiją ir jai vadovavo, dabar jos garbės pirmininkas. Indijos bičiulių draugijos vienas iš steigėjų (1967 ). Lietuvos kultūros fondo valdybos, Tautos namų tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys, buvo žurnalų „Filosofija. Sociologija“ bei „Humanistica“ red. pavaduotojas, almanachų „Ramuva“, „Naujoji sąmonė“ vienas iš atsakingųjų redaktorių.
Pagrindinės tyrimo sritys – Lietuvos filosofijos bei etninės minties istorija, etikos teorija, literatūros istorija, XIX a. pab.– XX a. pr. Mažosios Lietuvos kultūra. „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (I–IV t., 2000–2009 m.) redakcinės kolegijos narys, pirmininkas (IV t. vyr. redaktorius). Daugiausia dėmesio skiria Vydūno kūrybiniam palikimui ir jo reikšmei Mažosios Lietuvos dvasiniam gyvenimui tirti. Išleido knygas „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987 m.), „Vydūno etika“ (1999 m., 2 leid. 2003 m.), „Sugrįžti prie Vydūno“ (2001 m.), „Vydūnas. Trumpa biografija” (2005 m., 2 leid. 2008 m.), „Spindulys esmi begalinės šviesos: etiudai apie Vydūną“ (2008 m.), parengė Vydūno raštus (1–4 t., 1990–1994 m.), sudarė ir suredagavo straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių literatūroje“ (1994 m.), Vydūno veikalų apie sveiką gyvenseną rinkinį „Sveikata, jaunumas, grožė“; „Gimdymo slėpiniai“ (1991 m.), jo kūrybos rinkinį rusų kalba „Tikiu šventąja paslaptimi“ (1994 m.), kartu su Tomu Staniku parengė fotografinius Vydūno traktatų „Mûsû uzdavinîs“ (2010 m.) ir „Sąmonė“ (2011 m.) leidimus. Paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių, brošiūrų, recenzijų Lietuvos ir užsienio spaudoje, perskaitė kelioliką pranešimų mokslinėse tarptautinėse bei Lietuvoje vykusiose konferencijose. Vadovavo vieno iš Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos projektų kūrimui, sudarė šiai koncepcijai skirtą darbų rinkinį „Lietuvos nacionalinis saugumas : Teorija ir realijos“ (1994 m.).
V. Bagdonavičiaus rūpesčiu iš Detmoldo (Vokietija) buvo pervežti ir 1991 10 19 Bitėnų-Rambyno kapinaitėse perlaidoti Vydūno (1868–1953) palaikai. 1992 m. įrengta Vydūnui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. Apdovanotas Čikagos Vydūno fondo premija (1992 m.), almanacho „Varpai“ literatūrine premija (2009 m.), pirmo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Tautai ir Vilniui“ (2009 m.). Išrinktas Pagėgių krašto Garbės piliečiu (2010 m.). Su Vydūno draugija kasmet tvarko Bitėnų kapinaites.
Įsiklausykime į V. Bagdonavičiaus vydūniškus žodžius:
Kam atgimimo metu jau artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomos tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti sau tauta, o žmogus – sau žmogumi. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiniu tiesos ir teisingumo siekimu.
Nuotraukose – renginio momentai.
2011-09-10
Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose
2012-08-05, sekmadienis – atvykimas ir įsikūrimas.
2012-08-06, pirmadienis:
1. Stovyklos atidarymas.
2. Seminaras Vydūnas ir joga:
Paskaita Vydūnas ir joga – Tomas Stanikas.
Jogos pradmenys (praktiniai užsiėmimai) – Audrius Daukša.
2012-08-07, antradienis – Seminaras-pokalbiai Vydūniškoji Dievoieška ir gyvasis tikėjimas:
1. Gyvoji Vydūno tikyba – Tomas Stanikas.
2. Sąmonė ir sąmoningumas – Juozas Šidiškis.
3. Dievo ieškojimas ir Jo patyra Vydūno dramose bei apysakose – Rima Palijanskaitė.
2012-08-08, trečiadienis – seminaras-pokalbiai Vydūnas ir vokiečių kultūra:
1. Vydūnas ir vokiečių kultūra – dr. Vacys Bagdonavičius.
2. Vydūnas ir Nyčė – Tomas Stanikas.
3. Vokiečių literatūra ir grožinė Vydūno kūryba – Rima Palijanskaitė.
2012-08-09, ketvirtadienis – seminaras-pokalbiai Vydūniškoji simbolika:
1. Vydūniškoji simbolių prasmė – dr. Vacys Bagdonavičius.
2. Teosofijos ir Vydūno simbolių prasmė – Antanas Stungurys.
3. Simbolika Vydūno pasakose, apysakėlėse, poemose – Rima Palijanskaitė.
2012-08-10, penktadienis:
1. Paskaita Vydūno giminės genealogija – dr. Vacys Bagdonavičius.
2. Ekskursija – kelionė Vydūno ir jo protėvių takais.
3. Naujausių Draugijos išleistų Vydūno knygų pristatymas ir pokalbiai apie mąstytoją Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje.
2012-08-11, šeštadienis – Vydūno draugijos suvažiavimas:
1. Draugijos stovyklos 20-ečio paminėjimas.
2. Naujų Draugijos įstatų svarstymas ir priėmimas.
3. Einamieji klausimai.
2012-08-12, sekmadienis.
2012-08-13, pirmadienis – Ekskursijų diena.
2012-08-14, antradienis – Paskaita-pokalbis M. Jankaus muziejuje Vydūnas ir Bitėnai.
2012-08-15, trečiadienis – sueiga pas Martyną Jankų.
2012-08-16, ketvirtadienis – Stovyklos uždarymas.
Išsamesnės informacijos apie stovyklą galima teirautis tel. 8-611-81270 (Tomas) arba 8-686-95109 (Rima).
Vydūno draugijos nariams
Primename, jog Vydūno draugijos tarybos nutarimu 2012 m. rugpjūčio 11 d. 11 val. kviečiamas septintasis Draugijos suvažiavimas, kurio metu numatomas naujų Draugijos įstatų svarstymas ir jų priėmimas. Suvažiavimo vieta – Bitėnai (Pagėgių savivaldybė).
Naudodamasi dabartiniuose Draugijos įstatuose užfiksuota jai suteikta teise, Draugijos taryba nustatė tokią delegatų atstovavimo kvotą: penkiems Draugijos nariams atstovauja vienas delegatas. Pagal šią kvotą 110 narius apimančią Draugiją atstovauti galės 21 delegatas. Suvažiavimo nutarimai bus teisėti, jei jame dalyvaus ne mažiau kaip du trečdaliai šių delegatų. Delegatų mandatai bus tvirtinami suvažiavimo metu.
Numatoma tokia suvažiavimo darbų tvarka:
1. Suvažiavimo delegatų mandatų patvirtinimas.
2. Draugijos stovyklos 20-ečio paminėjimas.
3. Naujų Draugijos įstatų svarstymas ir priėmimas.
4. Einamieji reikalai.
Draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė
Vokietijoje atsiras Vydūno memorialinė lenta
Vokietijos ambasadoje Vilniuje įvyko Vydūno draugijos atstovų susitikimas su jos kancleriu, pirmuoju sekretoriumi Friedrichu Wilhelmu Nehlu dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde. Ambasados kanclerio teigimu, šio klausimo sprendimas buvęs sklandus ir visiškai nesudėtingas. Miesto meras Rainer Heller nedvejodamas remia buvusiojo miesto piliečio (1946–1953) Dr. Vilhelmo Storostos-Vydūno pagerbimą. Memoralinę lentą nutarta atidengti ne privačiame Vydūno gyventame name Moltkės g. 36, o prie namo Viensenstrasė g. 5, kuriame 1946 metais buvo įkurdinti karo pabėgėliai iš Lietuvos (dipukai). Keletą savaičių čia gyveno ir Vydūnas. Šiame pastate įsikūręs Lipės krašto bažnyčios išlaikomas aukštosios muzikos mokyklos bendrabutis, skirtas užsienio studentams.
Nors Vydūno 60 metų mirties metinės – 1913 m. vasario 20 dieną, atminimo lentą siūloma atidengti gegužės mėnesį, vykstant Europos dienoms, kai miestą ir jame vykstančius kultūrinius renginius aplanko daug svečių iš visos Europos – taip su Vydūnu būsią supažindinta kur kas gausiau žmonių.
Dvidešimt metų Vydūno draugijos puoselėta viltis ir pastangos paženklinti rašytojo pėdsakus Detmolde, pagaliau duoda vaisių. Vydūno draugijai pateikus reikiamą medžiagą, miesto vadovai pasirūpins atminimo lentos projektavimu, gamyba ir finansavimu. Lietuviams belieka ruoštis iškilmėms.
Būtina pabrėžti, kad greito ir sėkmingo Vydūno sprendimą
Tik nuoširdžiomis Vokietijos ambasados kanclerio F. W. Nehlo pastangomis pavyko taip greitai ir sėkmingai įgyvendinti Vydūno atminimo įamžinimo sumanymą.
Per susitikimą su Vydūno draugija pernai lapkritį diplomatas prisipažino, kad šis kultūrinis darbas, domėjimasis Vydūnu ir jo pėdsakais Detmolde, jam nepriklausytų pagal tiesiogines pareigas. Ambasadoriui pritariant, sumanymą dėl Vydūno įamžinimo Detmolde kancleris ėmėsi įgyvendinti savo iniciatyva.
Vokietijos diplomato pažintis su Vydūnu prasidėjo atvykus į Lietuvą, kai ieškodamas literatūros apie mūsų krašto kultūrą aptiko Vydūno knygą „Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“). Pasak F. W. Nehlo, tai jam buvusi didžiulė sensacija, kad tokia knyga išvis galėjo būti parašyta. Pradėjęs plačiau domėtis Vydūnu diplomatas nuoširdžiai stebėjosi jo asmenybės kilnumu ir tuo, kiek daug jis pranoko savo epochą.
Ambasados kancleris juokavo esąs aštuntadaliu baltas, mat jo senelis iš mamos pusės yra gimęs Klaipėdoje.
Lietuvos žinios, 2012
Draugijos suvažiavimas
Vydūno draugijos nariams
Primename, jog Vydūno draugijos tarybos nutarimu 2012 m. rugpjūčio 11 d. 11 val. kviečiamas septintasis Draugijos suvažiavimas, kurio metu numatomas naujų Draugijos įstatų priėmimas. Suvažiavimo vieta – Bitėnai (Pagėgių savivaldybė).
Naudodamasi dabartiniuose Draugijos įstatuose užfiksuota jai suteikta teise, Draugijos taryba nustatė tokią delegatų atstovavimo kvotą: penkiems Draugijos nariams atstovauja vienas delegatas. Pagal šią kvotą 110 narius apimančią Draugiją atstovauti galės 21 delegatas. Suvažiavimo nutarimai bus teisėti, jei jame dalyvaus ne mažiau kaip du trečdaliai šių delegatų. Delegatų mandatai bus tvirtinami suvažiavimo metu.
Numatoma tokia suvažiavimo darbų tvarka:
1. Suvažiavimo delegatų mandatų patvirtinimas.
2. Naujų Draugijos įstatų svarstymas ir priėmimas.
3. Einamieji reikalai.
Draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė
Politikus žmoniškumo moko Vydūnas
2012 gegužės mėn. 16 d.
Deimantė ZAILSKAITĖ, “Respublikos” žurnalistė
Vydūno raštai turėtų būti kiekvieno politiko ar į politiką žengiančio naujoko bibliotekoje, – įsitikinusi lituanistė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams, kuri apie filosofo ir rašytojo Vydūno dramaturgiją yra išleidusi ir solidžią monografiją.
Ką tik buvo pristatytos perleistos filosofo ir rašytojo Vydūno knygos „Tautos gyvata“, „Laimės atošvaita“, „Vergai ir dykiai“.
Peršasi mintis, kad dviejų šimtų litų banknotą puošiantis Vydūnas (Vilhelmas Storostas) dabartyje yra truputį primirštas…
Turbūt taip atsitinka su kiekviena mūsų istorijos asmenybe, nes šiuolaikiniai žmonės didžiųjų klasikų idėjas turi prisiminti ir jas aktualizuoti, pritaikyti dabartiniams laikams. Svarbu, kad, mokykloje atnaujinus 11–12 klasių programą, Vydūnas yra įtrauktas kaip viena iš epochą reprezentuojančių asmenybių. Mokiniai jau turės galimybę susipažinti su Vydūno gyvenimo istorija, pagrindiniais darbais ir idėjomis. Kitas svarbus dalykas, kad Vydūnas atsirado ir tarp literatūros didžiųjų klasikų, nes anksčiau jis vis tiek būdavo minimas šiek tiek paraštėse. Dabar jis yra antrojoje „Lietuvių literatūros istorijos“ knygoje tarp XX a. 1-osios pusės klasikų jau ir kaip rašytojas. Tokiu būdu jis po truputėlį sugrįžta.
Ypatingas susidomėjimas Vydūnu kilo 1968 m., kai buvo išleista svarbiausių jo dramų rinktinė. Be to, „Romuvos“ draugijos žmonės stipriai skleidė jo idėjas, Vilniaus universiteto Kiemo teatras su režisieriaus V. Limanto pastatyta tragedija „Pasaulio gaisras“ aktualizavo jo mintis. Tai buvo toks pirmasis sąjūdis, kai iš viso į kultūros istoriją buvo sugrąžintas Vydūno vardas.
Manau, ateina naujas savotiškas Vydūno atgimimas, kai jis vėltampaaktualus. Nors, tarkime, kai Vydūno palaikai buvo perlaidojami (1991 m. spalio 19 d.), prisimenu minias žmonių, autobusais vežamų prie Rambyno kalno į Bitėnų kapinaites. Dabar Vydūno draugija kiekvieną vasarą važiuoja ten tvarkyti jo kapo, kurį kiekvienais metais aplanko nemažai žmonių.
Kaip prasidėjo jūsų pažintissu Vydūnu?
Ko gero, pirmoji intriga buvo tėvai – lietuvių kalbos mokytojai, kurie man draudė skaityti Vydūną, kai namų bibliotekoje ieškodavau kuo storesnės knygos. O atėjus studijuoti į Vilniaus universitetą profesorė Viktorija Daujotytė mums pasiūlė seminarą, jo metu aš pasirinkau su Vydūno kūryba susijusią temą, vėliau iš jos gimė ir bakalauro darbas. Galiausiai apgyniau disertaciją apie Vydūno dramaturgiją. Bet kuo toliau, tuo daugiau įdomesnių ir naujų dalykų atrandu Vydūno kūryboje. Galiu pasakyti, kuo labiau gilinuosi į Vakarų, ypač Vokietijos, kultūros reiškinius, suprantu, kad Vydūnas sugebėjo pasaulio literatūros ir teatro naujoves perkelti į savo kūrinius ir savo statomus spektaklius.
Man ypač imponuoja du dalykai. Vienas, kad jis yra įveikęs tais laikais neįveikiamą fizinę negalią – džiovą. Jis sugebėjo savo sveikatos filosofiją patikrinti praktiškai ir nugyveno labai ilgą ir turiningą gyvenimą.Kita pusė – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis rašė knygas ir mąstė, kaip valstybės vadovai turėtų dirbti, kaip turėtų auklėti, tobulinti žmones. Tai buvo ne tik daug filosofuojantis žmogus – jis savo filosofiją stengėsi pritaikyti taip, kad tauta galėtų kuo labiau atsiskleisti. Tokio rūpesčio dėl valstybės, tautos žmonių dabarties ir ateities aš šioje nepriklausomybėje tarsi ir nematau, tuo tarpu Vydūnas tai darė labai aktyviai. Beje, prasidėjus nacių judėjimui, savo 70-metį Vydūnas ne veltui sutiko kalėjime, kur ta proga parašė knygą „Kalėjimas-laisvėjimas“, – kaip aktyviam lietuvių veikėjui jam vokiečiai sukurpė bylą dėl įvairių finansinių machinacijų, kas buvo absoliuti nesąmonė.
Ar nūdienos dvasinės krizės akivaizdoje Vydūnas vis dar aktualus?
Taip, nes jis leidžia atrasti tai, kas kartais yra savaime suprantama ar nuvertinama. Vydūnui yra labai svarbus dvasios pasaulis. Akylai stebėjęs Lietuvos istoriją, „Probočių šešėliuose“ išsako tokią idėją: kad kryžiuočių laikais atsirado žmonių, kurie išsižadėjo savo lietuviškumo, susižavėjo Vakarų pasaulio kultūra, todėl vėliau jie prarado laisvę ir žemę. Antroje trilogijos dalyje kaip pasekmę Vydūnas vaizduoja baudžiavos laikus, o trečioje dalyje aptariant XIX a. pabaigą vyksta tautinės tapatybės ieškojimas, kad žmogus vėl pasijustų savimi. Vydūnas būtent teigė, kad žmogus, kuris nesuvokia ir nejaučia savo tautinės tapatybės, niekada nejaus gyvenimo pilnatvės – jis visą laiką bus kažkuo nepatenkintas, jam visą laiką kažko trūks. Būtent tautinė tapatybė ir yra žmogaus gyvenimo pagrindas.
Kita Vydūno labai graži idėja, kad žmoniškumas yra pagrindinė vertybė, į kurią orientuojantis turi būti kuriama viskas – tiek politika, tiek ekonomika, tiek įvairūs medicinos dalykai, ir taip toliau. Beje, jis vartojo įdomią formą – „žmoniškas“, „žmoniškumas“.
Ne veltui minėjote, kad Vydūno mintis turėtų perskaityti kiekvienas mūsų politikas, nes žmoniškumo turbūt mums labiausiai ir stinga….
Taip. Jis 1918 m. laiške Antanui Smetonai, tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui, teigė, kad lietuvių tautos uždavinys yra pasaulyje skleisti tikrąjį žmoniškumą. Nepriklausomybę atgavusiems Lietuvos valstybės piliečiams, ir ypač politikams, jis skyrė knygas „Tautos gyvata“ (1920 m.), kurią šiandien pristatome, „Mūsų uždavinys“ (1921 m.), kurią autorius yra dedikavęs „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“. Šiaip Vydūnas buvo labai įvairialypė asmenybė: dirbo mokytoju, Vokietijos universitetuose dėstė lietuvių kalbą, buvo filosofas, teosofas, kultūrininkas, kuris pats rašė kūrinius ir pats juos statė. Apie 40 metų veikė jo įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tai yra žmogus, kuris ne vienoje srityje aktyviai reiškėsi, jis apima visą kultūros ratą, – valstybės politiką, žmogaus fizinio kūno ir dvasinę, psichinę sveikatą, kultūrą. Tikriausiai ne veltui kažkada buvo intensyviai diskutuojama – Vinco Kudirkos ar Vydūno žodžiai turėtų būti Lietuvos himnu…
Galbūt jis pažeria patarimų, kokių strategijų reikėtų griebtis krizės atveju?
Vydūnas sakydavo, kad tautos atsigauna tiktai iš moterų. Labai graži mintis, kad kriziniais laikotarpiais, kai yra labai sunku, vis dėlto tik jos padeda atsilaikyti ir išlikti. Galbūt daugelio moterų mes ir nematome, nes jos dirba užkadrinį darbą, bet vis tiek jų veikla yra jaučiama. Vydūno didžiausios viltys – kad mūsų tauta taip pat atsigaus, atgims būtent moterų dėka.
Pavyzdžiui, visiems žinoma tikriausiai viena garsiausių Lietuvos moterų Marija Alseikaitė-Gimbutienė, kuri buvo asmeniškai pažįstama su Vydūnu. Kai ji nepriklausomoje Lietuvoje buvo atvažiavusi į Vytauto Didžiojo universitetą, sakydama kalbą, būtent ir paminėjo Vydūno idėjas, kurios ją visą gyvenimą skatino siekti mokslo aukštumų.
144-asis Vydūno gimtadienis Kintuose
Kintų Vydūno kultūros centro
kultūrinės veiklos vadybininkė
Asta Neimantienė
2012 m. kovo 22 d. Kintų Vydūno kultūros centre buvo paminėtos Vydūno 144-osios gimimo metinės. Kiekvienais metais įvairiais renginiais siekiama visuomenei atskleisti Vydūno asmenybę, jo gyvenimą, veiklą. Šį kartą atvykę svečiai galėjo pasivaikščioti po neseniai renovuotas dviejų pastatų patalpas, kur senojoje mokykloje jau veikia Vydūno muziejus, Šilutės meno mokyklos Kintų dailės ir muzikos skyriai, buvusiame ūkiniame pastate duris naujai atveria meno ir edukacijos galerija. Čia ir buvo pradėtas renginys, skirtas Mažosios Lietuvos švietėjui, filosofui, rašytojui Vydūnui.
Pristatyta šilutiškio dailininko Aurimo Liekio tapybos darbų paroda„Pa(si)mąstymai ir pa(si)stebėjimai“. „Visi mėgstame pa(si)stebėti ir pa(si)mąstyti, bet dažnai tam neturime laiko ir noro. Kasdieninis vartojimas ir nerimas vis labiau veržiasi į mūsų gyvenimą ir atima iš mūsų brangiausią laiką.“ – Taip į parodą lankytojus įveda paties Aurimo ranka rašyta anotacija. „Man kūrybai įkvėpimo nereikia. Viskas ateina tam tikru laiku nesąmoningai – dažnai viena mintis diktuoja kitą mintį. Mėgstu stebėti žmones, bendrauti, analizuoti jų charakterius ir emocijas, santykį su aplinka, gamta. Kurti skatina kelionės, pažintis su skirtingų kultūrų, skirtingų tautybių ir rasių žmonėmis,“ – pristatydamas parodoje pastelių miniatiūras (jų parodoje 36, taip pat 6 didesni darbai) anotacijoje rašo dailininkas. Darbai saviti, juose – gilus filosofiškas žvilgsnis į žmogų, jį supančią aplinką, išreiškiant tai subtilia linija, forma, spalva. Dauguma parodoje eksponuojamų darbų sukurta Anglijoje. „Namų ilgesys davė didelį impulsą kūrybai. Minčių parsiveždavau ir važiuodamas traukiniu, ir metro, ir vaikščiodamas žmonių minioje, ir sėdėdamas parke…“. Tai pirmoji personalinė šilutiškio dailininko paroda. Todėl nenuostabu, kad dauguma žiūrovų, atvykę pasveikinti Aurimą, parengus pirmąją parodą – taip pat šilutiškiai, vienaip ar kitaip pažįstantys Aurimą.
Kodėl paroda Kintuose, Vydūno kultūros centre? Aurimas Liekis čia kaip namiškis – dalyvauja emalio meno laboratorijoje „Pamario ženklai“ nuo pat menininkų kūrybinės stovyklos įkūrimo pradžios – 2003-ųjų metų. Beje, šiuo metu jis dirba anglų kalbos mokytoju Kintų vidurinėje mokykloje.
Antroji renginio dalis – „Prisimenant Vydūną“ – vyko senosios mokyklos, kurioje įkurtas Vydūno muziejus, palėpėje. Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė pristatė knygą „Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškosios mistikos link“ ir kartu su vydūniečiu, gydytoju Tomu Staniku apžvelgė ką tik draugijos išleistas Vydūno knygas– draminius veikalus Vergai ir dykiai ir Laimės atošvaita bei filosofinius veikalus Sąmonė ir Tautos gyvata. Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė pristatė naujai išleistą informacinį leidinį apie Vydūno kultūros centro 15 metų veiklą, kuris finansuotas, įgyvendinant Šilutės rajono savivaldybės projektą „Šilutė – Lietuvos kultūros sostinė – 2011“. Pastaruoju leidiniu, padėkos raštais bei Vydūno knygomis buvo apdovanotas parodos autorius Aurimas Liekis ir renginiui ypatingą atmosferą sukūrusios Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro vokalinio ansamblio Luotužė moterys, vadovaujamos Aušros Šlažienės, kurios atliko Vydūno ir pamario krašto dainas.
Vienas iš A. Liekio personalinės parodos „Pa(si)mąstymai ir pa(si)stebėjimai“ darbų.
Nuotraukoje: pirmosios personalinės parodos autorius Aurimas Liekis.
Nuotraukoje: A. Liekio tapybos darbų parodos atidarymo akimirka.
Nuotraukoje: Rusnės etnokultūros ir informacijos centro vokalinis ansamblis Luotužė, vadovaujamas Aušros Šlažienės.