Klubai

MesVydūno draugija

 

Basanavičiaus g. 29, 2600 Vilnius, Lietuva.
Telefonas 8-611-81270 (Tomas)
El. paštas tomasstanikas@hotmail.com

 

Draugijos klubai

 

Savarankiškai juridinio asmens teisėmis veikia draugijos skyriai bei klubai, su draugija susieti asociacijos ryšiai. Tokie dariniai yra Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose. Pirmasis klubas įsikūrė Šilutėje, tačiau dabar jo veikla yra nutrūkusi. Jo funkcijas faktiškai atlieka Šilutės viešoji F. Bajoraičio biblioteka ir Kintų Vydūno kultūros centras. 2003 m. rudenį įsisteigė vydūniečių moksleivių būrelis Vilkaviškyje (vadovė mokytoja Vilija Žalienė). Vilniuje veikianti organizacija, būdama viena iš asocijuotų draugijos narių, kartu yra ir jos „skėtis“, atlieka jos veiklos koordinacinę funkciją.

 

Kauno Vydūno klubas

 

1988 metais, kai Sąjūdis pažadino iš pasyvios rezistencijos miego, Lietuvos kultūros fondas, vadovaujamas prof. Č. Kudabos, paskatino kurtis kultūrines draugijas. Tada Kaune, kaip ir Vilniuje, pradėjo darbą Vydūno draugija.[toliau žiūrėti]

 

Klaipėdos Vydūno klubas

 

Vienas pirmųjų tautinio atgimimo židinių Klaipėdoje buvo 1988 metų vasario 27 dieną įsikūręs Vydūno klubas. Sovietmečiu mąstytojas Vydūnas buvo žinomas tik saujelei inteligentų, [toliau žiūrėti]

 

Panevėžio Vydūno klubas

 

Keletą metų Panevėžyje aktyviai veikė miesto knygos bičiulių draugijos filosofinės knygos mėgėjų klubas, pasivadinęs Vydūno vardu [toliau žiūrėti]

 

Šiaulių Vydūno ir Ajurvedos klubas

 

Šiauliuose Vydūno ir Ajurvedos klubas steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1995 01 08 (anketos užpildytos 1994 11 27) protokolu NR.1, buvo įkurtas ir 1995 01 23 potvarkiu Nr.38 įregistruotas Šiaulių miesto valdyboje. Buvo 15 narių. [toliau žiūrėti]

 

Šilutės Vydūno klubas

 

Šilutėje 1987 rudenį susibūrė keletas žmonių, žinančių ir norinčių daugiau sužinoti apie Vydūną. Tie žmonės pasivadino Šilutės Vydūno klubu. Iš jų veikliausi buvo. [toliau žiūrėti]

 

Vydūno fondas Čikagoje

{loadposition straipsnyje}

Mikūnas

Fondas buvo įsteigtas Akademinio Skautų Sąjūdžio pastangomis 1952 03 23 Čikagoje. Jo svarbiausias tikslas buvo teikti paskolas lietuvių studentams. Jos buvo teikiamos Vokietijoje, Lietuvoje, Airijoje, Argentinoje, Havajuose, Meksikoje, Turkijoje, Šveicarijoje, Kanadoje. Iš viso buvo išduota daugiau nei 200 paskolų ir lituanistinių stipendijų . Paskolos yra duodamos studijoms, kurias baigus pinigus reikia grąžinti. Lituanistinių stipendijų gavėjai grąžinti neprivalo. Fondas yra išmokėjęs 560 000 USD, kurių dalis buvo skirta ir knygų leidimui, jaunimo organizacijoms remti, lituanistiniam švietimui.

 

Fondas – tai pelno nesiekianti organizacija, užregistruota Illinois valstijoje. Fondą administruoja valdyba. Ji atsiskaito 16 asmenų tarybai, kurios trečdalis narių kiekvienais metais perrenkami. Šiuo metu tarybai vadovauja L. Maskaliūnas, valdybai – V. Mikūnas (jis valdybai vadovauja apie 30 metų). Fondas yra išleidęs knygų lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis. Knygų leidimas dabar gerokai sumažėjo, tačiau fondo veikla nerodo pavargimo žymių, nes išmokėjimai ir apyvarta vis didėja.

 

Vydūno fondas yra vienintelis tarp veikiančių fondų, kurio apyvarta neturi lygių: paskolomis pasinaudoja ir studijas baigę studentai jas grąžina fondui, o šis jas vėl panaudoja naujoms paskoloms teigti. Taip kiekvienas doleris išmokamas kelis kartus. Visuomenės suaukoti pinigai nedingsta. Pagrindinės fondo pajamos gaunamos iš kalėdinių atvirukų leidimo. Jų jau išleista milijonas egzempliorių, jie platinami JAV, Kanadoje, Australijoje, paskutiniais metais ir Lietuvoje. Yra ir atskirų aukotojų, kurie paaukojo stambesnes sumas. Pažymėtini Mykolas Žilinskas, gyvenęs Berlyne, Viktoras Sutkus, gyvenęs Vokietijoje, Ona Motiekienė, gyvenusi Kalifornijoje, Akademinis Skautų Sąjūdis ir kiti aukotojai.

 

ParodaVydūno vardu fondas pasivadino mąstytojui su tuo sutikus. Šį vardą fondo nariai garbingai pateisina, nemaža dėmesio skirdami Vydūnui įamžinti, jo idėjoms skleisti, bei raštams leisti. Kol kūrėjo palaikai ilsėjosi Detmolde, fondas apmokėdavo kapo priežiūrą, vėliau finansiškai prisidėjo prie palaikų pervežimo į Lietuvą. Fondo rūpesčiu ir lėšomis išleisti šie Vydūno veikalai: antrasis „Probočių šešėlių“ leidimas (1954), „Vydūno laiškai skautams“ (1978), antrasis vokiškojo veikalo „Vokiečių ir lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“ leidimas (1982), „Mano tėvynė“ (1993).Vydūnui daug dėmesio skiriama ir fondo leidžiamame žurnale „Mūsų Vytis“.

 

Fondas rengia Vydūno minėjimus, organizuoja jam skirtas parodas, o Lietuvių kultūros centre Čikagoje įrengė nuolatinę mąstytojui skirtą ekspoziciją. Tarp kasmetinių fondo premijų laureatų – du iš Lietuvos. Penkioliktąja premija 1991 m. pagerbtas buvęs LR AT Pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, 1992 m. šešioliktąja – Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičius.

 

Fondas palaiko glaudžius ryšiu su Lietuvoje veikiančia Vydūno draugija, kartas nuo karto ją paremia finansiškai. Abi organizacijos pasirašė bendradarbiavimo ketinimų protokolą. Už tuos ryšius draugija ypač dėkinga fondo valdybos pirmininkui, savo garbės nariui Vytautui Mikūnui.

 

Ramuva 3. V., 1997. P. 55

Veiklos kronika

 

2014

2014-10-03 – Vydūno knygos pristatymas Klaipėdoje.

 Spalio 3 dieną Klaipėdos savivaldybės bibliotekos Meno skyriuje vyko Vydūno knygos „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ pristatymas. Šią ir kitas Vydūno draugijos išleistas knygas pristatė vicepirmininkas Tomas Sanikas. Taip pat pranešėjas papasakojo apie vydūniečių kelionę į Detmoldą, kur įvyko paminklo Vydūnui atidengimas. Pasakojimą lydėjo skaidrės. Muzikiniais intarpais renginį papuošė Vydūno gimnazijos fleitininkių duetas. Pristatymo pabaigoje VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ direktorus A. Girdzijauskas supažindino susirinkusius su minėtos įstaigos, kurios pagrindinis tikslas – Vydūno paminklo statyba, veikla. Žodį tarė ir šios įstaigos dalininkas A. Švanys, kviesdamas klaipėdiečius prisidėti prie paminklo statybos. Renginio metu vyko knygų mugė. Klaipėdiečiai noriai pirko Vydūno knygas. Keletą knygų vydūniečiai padovanojo bibliotekai.

Klaipėdos Vydūno klubo pirmininkė Sigutė Augutienė


2014-10-23  – Vydūno susitikimas su Donelaičiu Panevėžyje.

 Spalio 23 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje įvyko Vydūno draugijos organizuotas renginys „Donelaitis ir Vydūnas lietuvybės sargyboje“.

Renginyje draugijos vicepirmininkas Tomas Stanikas pristatė Vydūno knygą „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, pirmininkė Rima Palijanskaitė perskaitė pranešimą „Donelaičio ir Vydūno gyvenimo bei kūrybos paralelės“.

Renginį vedė ir jame dalyvavo kaip skaitovas bei kanklininkas Vydūno draugijos Panevėžio skyriaus narys, muziejininkas Audrius Daukša. Spontaniškai prie renginio prisijungė ir panevėžietis skaitovas Steponas Kubeckas, deklamavęs ištraukas iš K. Donelaičio „Metų“.   Pagrindinis renginio akcentas buvo įdomiai ir netradiciniu rakursu apžvelgtos K. Donelaičio ir Vydūno gyvenimo bei kūrybos paralelės, kurios praktiškai nebuvo nagrinėtos, o panevėžiečiai šį pranešimą sutiko su neabejotinu susidomėjimu ir pritarimu. Ypatingą padėką pareiškė K. Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkas Rimgaudas Banys.

Panevėžio Vydūno klubo pirmininkas Zenius Jurgelaitis

Nuotraukų autorius – Tomas Stanikas

 


2014

2014

 

2013

2013-01-10 draugijos patalpose aptarti artėjančios konferencijos „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ (vasario 20 d.), Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde ir paminklo Vydūnui Klaipėdoje klausimai.

Buvo pristatyti dailininkės Nemiros Draugijai padovanoti du Vydūno portretai.

 

2013-02-20 Paminint Vydūno mirties 60-ąsias metines, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko tarptautinė konferencija „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Sveikinimo žodį tarė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Mathiasas Mülmenstӓdtas, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Algirdas Patackas. Pranešimus skaitė V.Bagdonavičius, S.Pocytė, A.Baublys, D.Kšanienė, B.Genzelis, A.Martišiūtė, R.Palijanskaitė, svečiai iš Vokietijos L.Stepanauskas, kun.M.Danys ir P.Heidrich-Schröder.

Po konferencijos su svečiais iš Vokietijos vyko pasitarimas dėl Vydūno atminimo įamžinimo renginių Detmolde ir vyksiančios delegacijos iš Lietuvos.


2013-03-18   Lietuvos Mokslų akademijos mažojoje salėje vyko vakaras, skirtas Vydūno 145-osioms gimimo metinėms ir draminės trilogijos Amžina ugnis 100-ečiui. Renginyje dalyvavo dr. V.Bagdonavičius, dr.A.Martišiūtė-Linartienė, J.Trinkūnas, apeigų folkloro ansamblis Kūlgrinda, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentai. Apie Vydūno idėjų aktualumą šiandienos Lietuvai kalbėjo dr.V.Bagdonavičius, o dramos Amžina ugnis  ypatumus apžvelgė dr.A.Martišiūtė-Linartienė. Studentai (scenos dėstytoja I.Žėkaitė) renginio dalyviams įspūdingu ištraukos iš Vydūno trilogijos deklamavimu priminė esmines Amžinos ugnies idėjas.

2013-03-22 Klaipėdoje vyko tradicinė KU Sveikatos mokslų fakulteto organizuojama tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. Konferencijos sekcijoje „Vydūno skaitymai: kūrybos ir veiklos kontekstai“ pranešimus skaitė V. Bagdonavičius, R. Palijanskaitė, T. Stanikas, K.Vaištarienė.

2013-03-22 Kintų kultūros salėje vyko Vydūno kultūros centro darbuotojų organizuotas Vydūno 145-ųjų gimimo metinių minėjimas. Šventinį žodį renginyje tarė renginio organizatoriai, dr.Vacys Bagdonavičius, R.Palijanskaitė. Koncertavo arfos virtuozė Joana Daunytė, solistė Aušra Liutkutė ir Šilutės Vydūno gimnazijos mišrus jaunimo choras ir vokalo studija (vadovė Gražina Matulienė).

2013-04-25 Lietuvos Medicinos bibliotekoje vyko renginys „Vydūnas apie sveikatą, jaunumą ir grožę“. Vydūno sveikatos filosofiją pristatė gyd. T.Stanikas, o apie Vydūno jaunatviškumą ir bendravimą su jaunimu papasakojo Rima Palijanskaitė. Keletą lietuvių liaudies dainų padainavo jaunieji vydūniečiai Giedrė Baltakytė ir Tautvydas Skipitis. Ištraukas iš Vydūno dramos „Amžina ugnis“ skaitė Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos Režisūros ir vaidybos fakulteto 3 kurso studentai (scenos kalbos dėstytoja – Irena Žitkutė).

2013-05-02  Draugijos patalpose vyko susitikimas su Judėjimo „Aš – Lietuvai“ nariais. Susitikimas buvo skirtas artimesnei pažinčiai su Vydūno pasaulėžiūra, kurią pristatė dr. Vacys Bagdonavičius.

 2013-05-10 ir 11 dienomis Detmolde vyko Europos dienos, kurių metu svarbiausieji įvykiai buvo susiję su Vydūno atminimo įamžinimui skirtais renginiais. Juose dalyvavo delegacija iš Lietuvos – Vydūno draugijos nariai bei jų bičiuliai.

2013-05-20 Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje vyko renginys „Vydūnui – 145”. Pranešimą „Vydūnas ir muzika“ skaitė prof. Daiva Kšanienė. Apie Vydūno gyvenimą papasakojo S. Augutienė. Vydūno ir kitų lietuvių autorių dainas atliko konservatorijos choras.

2013-06-13  Rašytojų  klubo salėje (K. Sirvydo 6, Vilnius) vyko renginys „Vydūno sugrįžimai“ Buvo pasidalinta įspūdžiais ir vaizdais iš renginių Detmolde. Supažindinsime su naujausiomis Draugijos išleistomis Vydūno knygomis ir su paskutiniąja knyga vokiečių kalba „Vydunas und deutsche Kultur“ (konferencijos „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ pranešimų medžiaga). Dalyvavo Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, dr. Aušra Martišiūtė, solistė Aušra Liutkutė, vertėjaIrena Tumavičiūtė, skaitovė Rita Juodelienė.

2013-08-05–11 Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose. Jos metu vyko Vydūno knygų pristatymai Kintuose ir Šilutėje, susitikimas su Klaipėdos universiteto studente E.Tičkute ir jos darbo apie Vydūno laiškus vadove prof.R.Bončkute ir kitos diskusijos, pokalbiai.

2013-09-12 Draugijos patalpose buvo pristatyta Sveikatingumo metų proga naujai išleista Vydūno knyga „Sveikata. Jaunumas. Grožė“. Kartu aptarti Draugijos nuveikti darbai, artimiausi ir tolimesni planai (kelionė į Tilžę, artėjantis Draugijos 25-metis ir kt.).

2013-09-27 Sovetske (Tilžėje) vyko tarptautinė konferencija ir dr. V. Bagdonavičiaus bei dr. A. Martišiūtės-Linartienės monografijos rusų kalba „Vydūnas Europos kultūros kontekste“ pristatymas. Renginio iniciatorius – Lietuvos respublikos konsulato Sovetske ministro patarėjas Bronius Makauskas.

2013-10-10  Tomas Stanikas papasakojo apie  Tilžėje  įvykusią konferenciją ir knygos pristatymą. Diskutuota, kuo Draugija galėtų prisidėti prie Vydūno draugijos įsteigimo Tilžėje ir vėl atgijusios vilties įkurti Vydūno muziejų mieste, kuriame jis pragyveno pusę šimtmečio, įgyvendinimo.

 

2013-10-25 Klaipėdos miesto savivaldybės bibliotekos Pempininkų filiale vyko Vydūno knygos „Sveikata, jaunumas, grožė“ pristatymas. Knygą pristatė Vydūno draugijos vicepirmininkas Tomas Stanikas. Muzikiniu kūriniu renginį papuošė Vydūno vidurinės mokyklos mokytoja ir jos moksleivė.

2013-10-29  Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko naujai išleistos Vydūno knygos „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ pristatymas, kurio metu buvo aptarti sveikatos pagrindai ir papasakota apie Vydūno atminimo įamžinimą Detmolde (Vokietija). Renginyje dalyvavo Vydūno draugijos vicepirmininkas Tomas Stanikas, etnologas Aleksandras Žarskus.

2013-11-30 Lietuvos medicinos bibliotekoje vyko Vydūno draugijos 25-ečio minėjimas, į kurį susirinko daugiau nei šimtas Vydūno draugijos narių ir bičiulių. Bibliotekoje buvo atidaryta išsamiai Vydūno draugijos veiklą pristatanti paroda.

2013-12-14 buvo pristatyta Vaclovo Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės knyga „Vydūnas Vakarų Europos kultūros kontekste: tarp tautiškumo ir globalumo“ (rusų k.). Dalyvavo knygos autoriai, profesorius Bronislovas Genzelis, aktoriai Irena Plaušinaitytė, Rita Juodelienė, Leonas Ciunis, dainininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė. Veikė kalėdinė Eglės Dvarionaitės-Vindašienės karpinių paroda.

 

2012

 

2012-01-12   Draugijos susirinkime aptarti praėjusių metų darbai, vyko pokalbis ir diskusija apie Vydūno draugijos veiklą 2012 metais ir pasirengimą artėjančiam Vydūno 150-čiui.

2012-02-09   Pokalbis apie gyvąjį tikėjimą su mitologu D. Razausku. Mitologas pristatė savąją gyvojo ir negyvo tikėjimo sampratą. Į diskusiją aktyviai įsijungė Zigmas, Liutauras, Astrida. Tomas Stanikas pristatė paties Vydūno gyvojo tikėjimo sampratą ir jo krikščionybės vertinimą. Renginyje Mažosios Lietuvos krašto liaudies dainas su savo draugais atliko Toma Grašytė.

2012-03-08   Pokalbis-diskusija Vydūnas ir krikščionybė. Šią temą pristatė dr. V. Bagdonavičius. Į diskusijas aktyviai įsijungė Liutauras Balsys, Astrida Petraitytė ir kiti. Renginyje Mažosios Lietuvos liaudies dainas, pritariant kanklėms, atliko Giedrė Baltakytė ir Tautvydas Skipitis.

2012-03-20   Vydūno gimimo dienos paminėjimas Vilniuje. Knygą Tautos gyvata Vydūno draugijos būstinėje pristatė dr. Vacys Bagdonavičius ir Tomas Stanikas. Ištraukas iš šio Vydūno veikalo skaitė Irena Plaušinaitytė.

2012-03-22   Vydūno gimtadienio minėjimas Kintuose. Kintų Vydūno kultūros centro organizuotame renginyje dalyvavo ir naujausias Vydūno išleistas knygas pristatė Rima Palijanskaitė ir Tomas Stanikas.

2012-03-23   Konferencija Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu Klaipėdoje. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto organizuojamoje mokslinėje konferencijoje apie Vydūną ir jo kūrybinį palikimą pranešimus skaitė dr. V. Bagdonavičius, dr. K. Vaištarienė, R. Palijanskaitė, A. Vosyliūtė, T. Stanikas.

2012-03-28   LR Seime įvyko Kultūros dienai skirta diskusija Kultūros prioritetas visuomenės gyvenime, kurioje buvo perskaitytas doc. dr. Vacio Bagdonavičiaus pranešimas Vydūnas čia ir dabar.

2012-04-12   Interviu Lietuvos radijo laidai Gyvoji istorija (žurnalistė Inga Berulienė) apie Vydūno asmenybę ir jo idėjas bei veiklą – dalyvavo Rima Palijanskaitė ir Tomas Stanikas. Laida apie Vydūną buvo transliuojama balandžio 26 dieną.

2012-04-12   Pokalbiai apie gyvąjį tikėjimą ir Vydūno regėjimus. Renginio svečias – psichologas Liutauras Balsys. Apie Vydūno asmenybės ypatumus papasakojo ir jo regėjimais įvardintus kūrinius pristatė Rima Palijanskaitė. Liutauras pasidalino savo įžvalgomis apie Vydūno žmogaus sampratą ir jo regėjimus bei savo sapnus-vizijas. Į diskusijas įsijungė ir kiti vakaro dalyviai. Čiurlionio meno muziejaus direktorius Stasys Urbonas V. Bagdonavičiui padovanojo Rūpintojėlį.

2012-05-09   Susirinkime Tomo Staniko pasiūlymu aptarti būsimos konferencijos Vydūnas ir vokiečių kultūra klausimai. A. Martišiūtė pasiūlė sulaukti kultūros projekto paramos, o repeticiją apie Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas padaryti Draugijos stovykloje Bitėnuose. Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. V. Bagdonavičius supažindino su atviru laišku, parašytu Klaipėdos miesto merui ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui (publikuota birželio 9 d. laikraštyje Voruta). V. Bagdonavičius prašo draugijos palaikymo, kad klausimas būtų išspręstas, kad paminklas Vydūnui būtų pastatytas. Susirinkime 70 metų sukakties proga buvo pasveikintas daug Draugijai nusipelnęs jos ilgametis narys bei Draugijos pirmininko pavaduotojas Algimantas Jucevičius.

2012-05-31   Šiaulių Aušros muziejaus Ch. Frenkelio viloje buvo švenčiamas Vydūno krikšto dukros, Šiaulių miesto garbės pilietės, žymios šalies advokatės Gražbylės Venclauskaitės 100-čio jubiliejus. Iškilmėse dalyvavo ir jubiliatę pasveikino Vydūno draugijos atstovai V. Bagdonavičius, R. Palijanskaitė, T. Stanikas. Šia proga Vydūno draugija išleido Vydūno dramą Piktoji gudrybė, kurią Gražbylės Venclauskaitės mama Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė režisavo ir 1911 m. pastatė Šiauliuose. Šį Vydūno veikalą jubiliatė dovanojo gausiai susirinkusiems iškilmių svečiams.

Nuotraukoje – Draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė, jubiliatė Gražbylė Venclauskaitė ir Draugijos Garbės pirmininkas dr. V. Bagdonavičius.

2012-06-09   Pokalbis apie 2013 m. vasario mėn. vyksiančią konferenciją Vydūnas ir vokiečių kultūra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pokalbyje dalyvavo dr. A. Martišiūtė, dr. V. Bagdonavičius, berlynietis L. Stepanauskas, R. Palijanskaitė ir T. Stanikas.

Nuotraukoje – prie Lietuvių literatūros instituto, kuriame 2012-02-20 numatoma konferencija Vydūnas ir vokiečių kultūra: berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas, Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rima Palijanskaitė.

 

2012-06-10   Pokalbis apie Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas. Susitikimas su Vydūno draugijos garbės nariu berlyniečiu Leonu Stepanausku. Berlynietis žurnalistas pasidalino savo mintimis apie Vydūno ir vokiečių kultūros sąsajas ir įžvalgomis apie Vydūno idėjų puoselėjimą, žvelgiant per Getės draugijos Vokietijoje veiklos prizmę.

2012-06-26   Vokietijos ambasadoje įvyko susitikimas su Lippės krašto bažnyčios įgaliotiniu Rytų Europai kunigu Miroslav Daniu ir Detmoldo savivaldybės atstovais. Buvo atidžiai išnagrinėtas kunigo pasiūlytas atminimo lentos teksto projektas ir kai kas patikslinta. M. Danys supažindino su būsimų iškilmių Detmolde programos projektu. Susitikime dalyvavo Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius ir Draugijos aktyvistai Tomas Stanikas, Aušra Martišiūtė bei vertėja Irena Tumavičiūtė.

2012-06-29   Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje vyko Vydūnui skirtas renginys. Bibliotekoje buvo pristatytos paskutiniosios Draugijos išleistos Vydūno knygos. Tai faksimiliniai Vydūno knygų leidimai: filosofiniai ir sociologiniai traktatai Sąmonė ir Tautos gyvata, dramos Vergai ir dykiai, Laimės atošvaita, Piktoji gudrybė… Šį gausų paskutiniųjų metų knygų kraitį pristatė jos iniciatorius, vienas aktyviausių draugijos narių, jos vicepirmininkas Tomas Stanikas ir dramoms įžanginius žodžius parašiusi Draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė. Antrojoje renginio dalyje diskutuota apie paminklo Vydūnui Klaipėdoje reikalingumą bei jo viziją.

2012-06-31   Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl su žmona Sigrid atvyko į Bitėnus ir aplankė Vydūno kapą. Svečius Bitėnuose sutiko Vydūno draugijos nariai Rima Palijanskaitė, Tomas Stanikas ir Juozas Šidiškis.

2012-07-10   Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius ir Tomas Stanikas dalyvavo Vokietijos ambasadoriaus rezidencijoje vykusiame priėmime, skirtame kanclerio Friedrich-Wilhelm Nehl ir jo kolegos Dietricho Friedricho Neel išleistuvėms, tarė ten padėkos žodį, o Friedrich-Wilhelm Nehl apdovanojo atminimo juosta su Vydūno žodžiais.

2012-08-06–2012-06-12    Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose. Rugpjūčio 11 dieną įvyko draugijos suvažiavimas, kurio metu paminėta Vydūno draugijos stovyklos Bitėnuose 20 metų sukaktis ir aptarti bei priimti nauji Draugijos įstatai.

2012-09-06   Vydūno draugija pakvietė į Vilniaus įgulos karininkų ramovę paminėti aštuoniasdešimtmečiui nuo garsiosios istoriosofinės Vydūno knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ pirmojo vokiškojo leidimo pasirodymo. Apie šio veikalo reikšmingumą, kūrimo aplinkybes, dramatiškąjį likimą, lietuviškojo leidimo peripetijas, kalbėjo renginyje dalyvavę Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, šios draugijos garbės narys berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas, knygos vertimo redaktorė dr. Lilija Kudirkienė, istorikas dr. Algirdas Matulevičius, vertėjo Rapolo Šaltenio sūnus dailininkas prof. Arvydas Šaltenis.

2012-09-21   Vilkaviškio rajone, Pajevonyse ant Kunigiškio piliakalnio vyko Vilijos Žalienės suorganizuota jaunimo šventė Spindulys esmi begalinės šviesos. Iš Vilniaus su kanklėmis ir dainomis atvyko Giedrė ir Gintarė Baltakytės ir Tautvydas Skipitis.

2012-10-08   Lietuvos Respublikos Seime vyko konferencija Prie dainuojančios revoliucijos ištakųRomuvos ir žygeivių judėjimams 45-eri. Dr. V. Bagdonavičius skaitė pranešimą Pradėjome su Vydūnu.

2012-10-11   aptarti Draugijos veiklos, būsimos konferencijos Vydūnas ir vokiečių kultūra ir Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde klausimai, diskutuota dėl kelionės į Detmoldą ir kt. Paminėtas neseniai mus palikusios Donatos Stukaitės, ilgus metus tarnavusios Vydūno idėjoms Kaune, atminimas.

2012-11-08   paminėta Tilžės Akto diena (lapkričio 30-oji) – viena iš reikšmingiausių naujosios Lietuvos istorijos datų. Renginyje dalyvavo Mažosios Lietuvos tarybos pirmininkas Vytautas Šilas. Apie Vydūno sąsajas su Tilžės Aktu papasakojo dr. Vacys Bagdonavičius. Renginį Mažosios Lietuvos dainomis praturtino Vitos Brazaitienės vadovaujamas ansamblis.

2012-12-13

 

2011

2011-01-13   Renginio pradžioje paminėta Sausio 13-oji; kalbėjo ir šiai progai skirtas mintis (ištraukas) skaitė draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius. 70-ečio proga pasveikinta Auksė Narvilienė. Ji daug prisidėjo, kad Lietuvoje būtų įteisinta Kultūros diena. Ramunės Barma kalbėjo tema Kultūra globaliame pasaulyje. Paskaitoje buvo akcentuojama išmintis, darna, sakralinės bei etinės vertybės.

2011-02-11   Svečiuose – Indigo mergaitė Alkeane. Pristatydamas svečius Tomas Stanikas paminėjo, kad indigo vaikų daugėja – tai ne paika mistika, o daugiamatės erdvės realybė, ryšys su paraleline erdve – iš ten ateina mintys geriems ir blogiems darbams.

2011-03-25   Konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete. Pranešimus sekcijoje „Vydūno dvasinis palikimas“ skaitė V. Bagdonavičius, K. Vaištarienė, A. Baublys, D. Prišmantienė, D. Plikynas, A. Vosyliūtė, R. Palijanskaitė, D. Tamošaitytė, A. Martišiūtė, L. Vasilevičius. Po konferencijos Klaipėdos Etnokultūros centre buvo pristatyta R. Palijanskaitės knyga „Amžinųjų jūrų varpai / vydūniškosios mistikos link“ ir E. Vindašienės karpinių paroda.

2011-04-       Kultūros dienos paminėjimas.

2011-05-10   Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko pokalbis-diskusija Sąmonė, sąmoningumas ir religija Vydūno požiūriu. Buvo pristatyta Vydūno knyga „Sąmonė“ ir R. Palijanskaitės knyga „Amžinųjų jūrų varpai / vydūniškosios mistikos link“. Renginyje dalyvavo gydytojas Tomas Stanikas, knygos apie Vydūną autorė Rima Palijanskaitė ir Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, praturtinę renginį lietuvių liaudies dainomis.

2011-06- 12Vilkaviškio rajone prie Vyštyčio ežero vyko Vilijos Žalienės suorganizuota šventė, kurioje dalyvavo svečiai iš Vilniaus – dr. V. Bagdonavičius, T. Stanikas. Renginio metu buvo pristatytos neseniai išleistos Vydūno knygos.

2011-08-01–2011-08-07    Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose. Stovykloje lankėsi Vydūno krikšto dukra Gražbylė Venclauskaitė ir svečiai iš Latvijos – jie papasakojo apie Vydūno kūrybos ir latvių klasikų J. Rainio bei Aspazijos kūrybos sąsajas. Šeštadienį įvyko Draugijos suvažiavimas, kuriame išrinkta nauja Draugijos taryba. Draugijos pirmininke išrinkta Rima Palijanskaitė, pavaduotoju – Tomas Stanikas, o ilgametis Draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius – Draugijos Garbės pirmininku.

2011-09-08   Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvyko Vydūno draugijos renginys, skirtas 23-ejų metų Draugijos veiklos apžvalgai ir jos garbės pirmininko dr. Vaclovo Bagdonavičiaus 70-mečiui. Gausūs renginio dalyviai apžiūrėjo Jubiliato surengtą parodėlę – Vydūno palaidojimo ir perlaidojimo nuotraukas, dokumentus, laikraščius bei draugijos perspausdintas Vydūno knygas. Beveik dvi valandas sekė pasisakymai ir sveikinimai (net iš Čikagos) Jubiliatui. Visi minėjo Jubiliato nuveiktus darbus, aktyvią visuomeninę veiklą, jo sugebėjimą tyliu žodžiu spręsti ginčytinus darbo klausimus, linkėjo stiprios sveikatos ir naujų veikalų. Renginį vedė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Martišiūtė. Programoje dalyvavo dainininkas Danielius Sadauskas, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis Vilnelė.

2011-11-10   Vydūno draugijos patalpose viešėjo į Lietuvą atvykusi Draugijos garbės narė profesorė pianistė ir muzikologė Raminta Lampatis iš Berlyno. Susitikimo metu profesorė atsakė į gausybę susirinkusiųjų klausimų ir mielai dalinosi savo patirtimi bei įžvalgomis.

2011-11-15   Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyko šventiškas vakaras M. K. Čiurlionis Vydūno akiratyje. M. K. Čiurlionio ir Vydūno dainas bei naujus kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės kūrinius M. K. Čiurlionio poezijos tekstais atliko solistas Danielius Sadauskas. Apie M. K. Čiurlionio santykį su liaudies dainomis bei vydūniškuosius M. K. Čiurlionio vertinimus kalbėjo muzikologas doc dr. Rimantas Astrauskas ir filosofas doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius.

2011-11-18   Šį vakarą galima pavadinti Lietuvos ir Vokietijos kultūrinės bendrystės švente. Jo svečiai – berlynietis žurnalistas Leonas Stepanauskas ir Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Friedrich-Wilhelm Nehl. Žurnalistas Leonas Stepanauskas pristatė naująjį knygos Tomas Manas ir Nida leidimą ir knygą Paviliojo Islandija: Teodoro Bieliackino pėdsakais. Antroji susitikimo dalis – pažintis su Vokietijos ambasados Lietuvoje pirmuoju sekretoriumi Friedrich-Wilhelm Nehl. Bendrauti, kalbos barjerą įveikti padėjo Irena Tumavičiūtė. Ambasadorius pažadėjo imtis iniciatyvos ir dėti visas pastangas, kad klausimas dėl Vydūno atminimo įamžinimo Detmolde būtų išspręstas. Renginyje Vydūno ir lietuvių liaudies dainas atliko solistas Danielius Sadauskas.

2011-12-08   Kalėdinis renginys, kuriame Tomas Stanikas pasveikino artėjančių švenčių proga ir apdovanojo ką tik iš spaustuvės atvežtais atvirukais. Rima Palijanskaitė trumpai pristatė vydūniškosios dievoieškos sampratą ir perskaitė ištrauką iš Vydūno apysakos. Diskusijas Dievoieškos tema pagyvino Kalėdinės dainos ir kelios Vydūno giesmės, kurias giedoti padėjo Marija Liugienė ir Eglė Burkšaitė.

2010

2010-01-08 Kino, teatro ir muzikos muziejuje paminėti A. Juozaičio nuopelnai Kaliningrade. Dalyvavo Rusų kultūros centro ir Kultūros draugijos organizacijos atstovai. Kalbėjo Borisas Bartfieldas, buvo skaitoma poema Užupiui, vyko koncertas.

2010-02-18 Šlapelių muziejuje vyko Nijolės Stunskaitės vėliavų mitologine tematika ciklo ir kostiumų, skirtų tradicinėms metų šventėms, parodos pristatymas. Nijolės parodą vertino Čiurlionio namų direktorius Urba, dvasininkas iš Centrinės Amerikos Džeimsas, Vilniaus etninės kultūros atstovė. Nijolė Stunskaitė sukūrė Vydūno draugijos vėliavą, tapo ant šilko, yra išleidusi poezijos knygą Vilkmergė.

2010-03-22   Vydūno 142-ųjų gimimo metinių minėjimas. Klausytasi Vydūno balso: mūsų uždavinys – eiti į laisvę, o „mūsų tauta turi siekti tapti žmoniškiausia pasaulyje.“ Seimo nariams įteikta Vydūno knyga „Mūsų uždavinys“ – tai 1921 m. Tilžėje išleistos knygos faksimilinis leidinys. Joje teigiama: „Laisvi be pasišventimo – Lietuva be ateities.“ Reikia pasirinkti tarp gyvėjimo ir nykimo. Pranešimą renginyje skaitė draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius, kalbėjo Seimo narys Songaila, filosofai R. Ozolas ir B. Genzelis, prof. R. Grigas, Rovumos vadovas J. Trinkūnas, Tomas Stanikas, Leopoldas Tarakevičius (Gaublys), Antanas Gudelis (Tautos namai) studentas vardu Vydūnas (g. 1988-03-17), Rericho draugijos pirmininkė Irena Zaleckienė. Vydūno dainas atliko solistė Aušra Liutkutė.

2010-03-26   Konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“ Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete. Pranešimus apie Vydūno kūrybinį palikimą skaitė V. Bagdonavičius, K. Vaištarienė, A. Baublys, R. Palijanskaitė, S. Burneikaitė.

2010-04-01   Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriuje – Mažvydo katekizmo, išleisto 1545 m., eksponavimas, ir filmo, įamžinusio iš Čikagos atsiųsto Vydūno palikimo išpakavimą, peržiūra.

2010-04-22   Mokslų akademijoje – Mažosios Lietuvos enciklopedijos IV tomo pristatymas.

2010-05-27   Vytauto Gurevičiaus knygos „Raktas į sveiką, dvasingą gyvenimą“ [Odė Dievui ir Žmogui] pristatymas. Knygoje rašoma apie dvasinę bei fizinę energiją, valią, sveikatą. Apie knygą klabėjo prof. Justickis, Vacys Bagdonavičius, Verutė Brazaitytė, Kupiškėnų klubo atstovė, knygos autoriaus dukra Nemira, o Vydūno dainas atliko solistė Aušra Liutkutė.

Leonas Stepanauskas pristatė knygą „Užsižiebkite, Kvedinburgo analai“.

2010-05–       Konferencija Sovietske apie Vydūno veiklą Tilžėje. Kintų Vydūno kultūros direktorė R. Tarvydienė pristatė Vydūno portretų parodą.

2010-06-10   Arkos galerijoje tekstilės paroda ir originalus Lietuvos himno projekto pristatymas. Projekto autorius – Liudas Žėkys.

2010-10-14   Vydūniečių viešnia – Vydūno krikšto dukra Gražbylė Venclauskaitė. Advokatė, ilgametė skautė, Šiaulių miesto garbės pilietė. Tėvas – advokatas Kazimieras Venclauskis, motina – aktorė Stanislava Jakševičiūtė. Moteris, gimusi 1912-05-31 (Rygoje), ir šiandien spindi jaunatviškumu.

2010-11-11   Marijos Liugienės pamąstymai apie Ilges, apie artimųjų ilgesį, mirtį, mirimą, senųjų liaudies papročių bei tikėjimų, susijusių su mirtimi, priminimas. Mirtis pažeminama, kai reanimacijos palatoje žmogus miršta neišsakęs artimiesiems savo paskutinės valios. Kiekvienam patartina turėti tibetiečių „Mirties knygą“. Diskusijoje buvo paminėtos knygos apie mirtį ir jų pagrindinės idėjos. Tai R. Mundžio „Gyvenimas po gyvenimo“, Sogjalos Ripoče „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga“, Istvan Jankovič „Išgyvenau savąją mirtį“, Elizabet Kübler-Ross „Apie mirtį ir mirimą“.

2010-12-16   Mokytojų namuose – Rimos Palijanskaitės knygos „Amžinųjų jūrų varpai / vydūniškosios mistikos link“ pristatymas. Ištraukas iš knygos skaitė Irutė Plaušinaitytė, apie knygą kalbėjo V. Bagdonavičius, literatūrologai A. Martišiūtė ir R. Tamošaitis. Renginyje skambėjo Trinkūnaitės, solisto D. Sadausko atliekamos dainos.

2009

2009-01-15   Draugijoje diskutavome 1924 m. Vydūno išsakytas mintis apie dvasinę krizę, apie būtinumą telktis, kelti kultūrą nes tik tuomet pasieksime tikrąją nepriklausomybę. Dvasinė krizė, žmoniškumo nepaisymas ryškus ir šiuo metu. Vacys Bagdonavičius pristatė pranešimą skaitytą V. Kudirkos 150 metinių minėjime. Kalbėdamas, sugretino V. Kudirkos sukurtą Lietuvos himną su Vydūno „Lietuvių giesme“, dabar tapusia Vydūno draugijos himnu.

2009-02-12   Draugijos garbės narys, žurnalistas, publicistas Vytautas Kaltenis pristatė knygą „Ak, gražus dangau“.

2009-03-12   Irena Kubilienė pristatė knygą „Paminklai knygnešiams ir daraktoriams“. „Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“ sakoma tame veikale.

2009-04-09   Pabendravome su veikliu vydūniečiu, ilgamečiu Draugijos nariu Vytautu Gurevičiumi. V. Gurevičiaus gyvenimas daug įvairesnis negu jo tarnybinė biografija: 1936 m. buvo susitikęs su Vydūnu, mokėsi karo mokykloje, pokario metais buvo persekiojamas svetimos valdžios tarnybų, mėgstąs griežti smuiku ir t. t. Apie visa tai jis papasakojo gausiai susirinkusiems vydūniečiams, kurie dar uždavė ir visokių klausimų.

2009-04-15   Paminėta kultūros diena.

2009-05-14   Vyko Vydūno draugijos nario Tomo Staniko paskaita. Prelegentas priminė vydūniečiams, jog Vydūnas pokario metais rašęs dienoraščius. Šiuo metu dienoraščiai esą Vydūno fondo žinioje JAV. Reikią susirūpinti tolimesniu jų likimu ir persivežti juos į Lietuvą! Klausytojai susidomėję žiūrėjo rankraščių skaidres (kompiuterines). Kartu iškilo tolimesni T. Staniko pradėtojo darbo uždaviniai. Reikia perskaityti rankraščius, bandyti suprasti sunkiau suprantamas jų vietas, nustatyti ten minimus asmenis. Pačius rankraščius, kurie yra dar ne Lietuvoje, reikia pervežti į Lietuvą.

2009-07-26–2009-08-01 Vydūno draugijos stovykla Bitėnuose (pirmoji – 1992 metais). Stovykloje buvo organizuota naujai išleistų knygų mugė: knygą „Regėti ir augti“ pristatė Rima Palijanskaitė, o savo eiles įspūdingai skaitė panevėžietis Petras Čiplys. Šiauliečiai pademonstravo šiemet sukurtą filmą „Prisiminimai ir pamąstymai apie Vydūną“, o kaunietis Tomas Stanikas pristatė archyvinę medžiagą „Paskutiniųjų Vydūno metų kasdienybė“. Aplankytas Martyno Jankaus muziejus, dailininkų pleneras, Birutė Žemgulienė pravedė ekskursiją Gamtos taku iki Rambyno. Išvykos metu aplankytos Bardėnų evangelikų liuteronų kapinės, Ventės Ragas, Kintų Vydūno kultūros centras, o Šilutės F. Bajoraičio vardo bibliotekoje buvo pristatytos naujausios Vydūno ir Vydūno draugijos narių išleistos knygos. Buvo organizuota talka, kurios metu draugijos nariai Bitėnų kaimo gyventojai sukrovė malkas. Plačiau apie stovyklą rašoma „Donelaičio žemėje“ išspausdintame straipsnyje „Vydūniečių Romovė“.

2009-10-24   Mokytojų namuose Irena Kubilienė visuomenei pristatė knygą „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“.

2009-10-26   Mokytojų namuose – Rimos Palijanskaitės knygos „Augti ir regėti“ pristatymas Vilniaus visuomenei. Dalyvavo literatūrologė A. Martišiūtė, dr. V. Bagdonavičius, koncertavo „Kulgrinda“ (vadovas – J. Trinkūnas).

2009-11-12   Vakaras su profesoriumi E. Gudavičiumi apie šv. Brunono gyvenimą ir jo žūtį. Planuotas Leono Stepanausko knygos pristatymas dėl prelegento ligos neįvyko.

2009-11-23   Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos teikimas Nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulvytei – muziejininkei nuo 1973 metų.

2009-12-10   Donatos Danutės Stukaitės knygos „Šviesos artumoj“ pristatymas. Tai šviesi ir dramatiška gyvenimo istorija. Fragmentiškai, bet nuosekliai pasakojama apie nelengvus, dramatiškus, net tragiškus epizodus, kurie nesugniuždė jautrios sielos. Knygoje nėra juodos nevilties, pykčio, keršto, pasimetimo. Autorė viską regi lyg dieviško vyksmo šviesoje, Vydūno dvasios galioje. Vaikų gydytoja Donata yra Kauno Vydūno klubo įkūrėja ir jo siela.

2009-12-27   Šventinis vakaras su Indų draugijos nare Egidija Laumenskaite, kuri pasakojo apie Indijos „Brahma Kumaris“ universiteto veiklą, apie pakilumą, ramumą, tikėjimą Aukščiausiuoju, tikėjimą bei pasitikėjimą savimi.

 

2008

2008-01-10   Dalyvavome Vilijos Žalienės knygos „Seka sakmę Gabija“ pristatyme Vilniaus mokytojų namuose. Koncertavo Vilkaviškio Aušros gimnazijos moksleivių etnografinis ansamblis, skaitovai, skambėjo kanklės, fleita, sceną puošė medžio drožiniai.

2008-03-22 Vydūno 140-osios gimimo metinės paminėtos Kintų Vydūno kultūros centre.
Renginį vedė Vydūno draugijos pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius ir Kintų muziejaus direktorė Rita Tarvydienė. Kalbėjo kultūrologas Aleksandras Žarskus, dainavo Danielius Sadauskas, Aušra Liutkutė, Laura Stančikaitė. Vydūno tekstus skaitė aktorius Petras Venclova. Pasisakė iš Vokietijos atvykusi Vydūno giminatė Brita Storost „Vydūnas – tiltas tarp dviejų kultūrų“. Tuo tiltu į Lietuvą ji ir atvyko. Gausiai susirinkusius sveikino Šilutės mero pavaduotoja ir savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Laužikas. Buvo eksponuojama daug Vydūno portretų. Ant restauruoto namo (statyto 1705 m.), kuriame Vydūnas gyveno ir mokytojavo, atidengta paminklinė lenta. Pakeliui į Kintus, Bitėnų kapinaitėse, padėtos gėlės ant Vydūno kapo. Dalyvavo ir Pagėgių meras.

2008-03-22   Vilniaus rotušėje vyko jubiliejinis vakaras-koncertas skirtas Vydūno 140-osioms gimimo metinėms. Dalyvo dr. Vacys Bagdonavičius, rašytojas dr. Vytautas Martinkus, choras „Vilnius“, solistės: Aušra Liutkutė, Laura Stančikaitė, aktoriai Leonas Ciunis ir Audronė Guigaitė.

2008-09-11   Kartu su Rericho draugija apibendrinti 2008 metų renginiai vykę Lietuvoje: Seime įteisinta „Kultūros diena“, konferencijos Seime „Dvasios laukų purenimas“ – Vydūnas; Vilkaviškyje „Ar yra kultūra Sūduvos žemėje“; Panevėžyje „Kultūra po Aukštaitijos dangumi“. Praėjus 70 m. prisimintas Rericho paktas ir jo ratifikavimas 1935-04-15 JAV prezidento kabinete. Vilniaus Arkikatedroje buvo mišios skirtos kultūros dienai – Sakralinis minėjimas, koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, Karininkų romovėje aptartos veiklos perspektyvos. Turiningus pranešimus skaitė svečiai iš Europos.

2008-10-08   Čiurlionio namuose dalyvavome Vilijos Žalienės naujos (penktos) knygos, „Sakmė apie Kelią… “ pristatyme.

2008-12-11   Irena Kubilienė pristatė leidinio projektą apie Knygnešius; Domas Kaunas išleistą elitinę knygą „Vydūno knygų katalogą“; Rima Palijanskaitė – išleistą Vydūno knygą „Kaip tapti saulėtu žmogumi“.

 

2007

2007-01-04   Vydūno draugijoje svečiavosi Australijos lietuvė Jūratė Reizgytė.

2007-02-01   Rericho ir Vydūno draugijų būstinėje šių draugijų nariams pristatyta Vydūno knyga „Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelias tobuluman“. Dalyvavo knygos sudarytoja Rima Palijanskaitė.

2007-02-16   Vydūniečiai dalyvavo ant Tauro kalno, Vilniuje, atidengiant Tautos namų pamatinį akmenį.

2007-03-01   Žiūrėjome filmą apie poetą Bernardą Brazdžionį.

2007-03-22   Vilniaus rotušėje Vydūno 139-tųjų gimimo metinių proga vyko renginys „Vydūnas ir muzika“.

2007-06-07   Nijolės Stunskaitės-Vilkės knygos „Moteris, kurią myli strazdai“ pristatymas.

2007-06-21   Aušros Martišiūtės knygos „Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis“ pristatymas.

2007-07-302007-08-5    Vasaros stovykla Bitėnuose.

2007-09-12   Vydūno draugijos pirmininkas Vacys Bagdonavičiaus aptarė Seime vykusį forumą „Ar taps kultūra prioritetu valstybės gyvenime“ ir Vilkaviškyje vykusį forumą „Ar erdvu kultūrai Sūduvos žemėje“.

2007-10-11   Aptarta, kaip paminėsime Vydūno draugijos įkūrimo 20-metį ir Vydūno 140-ąsiais metines.

2007-11-05   Vydūnietės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos asistentės Aušros Liutkutės autorinis koncertas.

2007-11-08   Susitikimas su Rašytoja Vidmante Jasukaityte.

2007-11-23   Dalyvavome Basanavičiaus premijos teikime etnokultūrologei Danutei Krištopaitei.

2007-12-19   Kartu su Rericho draugija klausėmės Jono Vaiškūno paskaitos „Senovės baltu kosmologija ir religija. Žmogus ir ženklai“.

 

2006

2006-01-05   Draugijoje apžvelgti praėjusių metų veiklos rezultatai, aptarti ateities planai.

2006-02-02   Algio Butkaus paskaita ir jo vedama diskusija „Kam Dievui žmogus?“

2006-02-15   Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamente įvyko Vasario 16-osios minėjimas, kurio programą sudarė Vydūno draugijos pirmininko V. Bagdonavičiaus pranešimas apie tai, kaip Vydūnas vertino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Solistė Aušra Martišiūtė atliko Vydūno dainas. „“

2006-03-02   Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengtas vakaras Marijos Gimbutienės 85-mečiui skirtas vakaras. Pristatyta knyga „Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų“. Dalyvavo knygos sudarytoja Kornelija Jankauskaitė, viena iš autorių Nijolė Stunskaitė-Vilkė, leidėjas Juozas Krivas, aktorius Romas Ramanauskas, Evaldo Vyčino vadovaujamas ansamblis VISI.

2006-03-16   Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje įvyko 10-asis Etikos forumas, organizuotas kartu su Lietuvos Kultūros fondu, Lietuvos N. Rericho draugija, Lietuvos etinės kultūros draugija „Ethos“. Forumo tema „Kultūros vyksmas ir inteligentija“. Draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius skaitė pranešimą „Po išbandymų – ateitin!“. Draugijos narys kaunietis Tomas Stanikas – „Gyvoji Vydūno dvasia“.

2006-03-22   Draugiją pasiekė Mažosios Lietuvos fondo buvusio pirmininko prof. Viliaus Petraičio (Kanada) sveikinimas ir piniginė parama draugijos veiklai.

2006-04-05–2006-04-07    Klaipėdos P. Domšaičio dailės galerijoje vyko renginiai, skirti ML dailininkui Adomui Brakui: A. Brako vardo suteikimas Klaipėdos dailės mokyklai, mokslinė konferencija „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomos Brako 120-sios gimimo metines minint“, dailininko kūrinių parodos atidarymas. Konferencijoje Draugijos pirmininkas dr. V. Bagdonavičius skaitė pranešimą „A. Brakas – Vydūno bendramintis ir pagalbininkas“. Draugijos Garbės narys Vytautas Kaltenis – „A. Brako sūnaus Tautvydo sugrįžimas iš Sibiro“, Draugijos Garbės narys Bernardas Aleknavičius – „A. Brakas prisiminimuose ir jo atminimas sovietmečiu“.

2006-04-20   Draugijos susirinkime aptartas 10-sis Etikos forumas ir A. Brakui skirti renginiai Klaipėdoje.

2006-04-21   Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete vykusioje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. Draugijos pirmininkas dr. V. Bagdonavičius skaitė pranešimą „Vydūnas ir senoji indų filosofija“, Draugijos narė Rima Palijanskaitė – „Maistiniai riebalai ir sveikata“.

2006-05-04   Draugijoje viešėjo d-jos Garbės narys klaipėdietis fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius, papasakojęs apie spaudai parengtą albumą „Adomas Brakas“.

2006-06-01   Draugijoje svečiavosi gydytoja Elena Baltrušaitienė, kuri papasakojo apie bendravimą su Vydūnu pokario metais Detmolde (Vokietija).

2006-06-09   Telšiuose Kraštiečių šventės, skirtos miesto 215 m. savivaldos sukakčiai, metu prie namo Respublikos g. 49, iškilmingai atidengta Vydūnui skirta memorialinė lenta. Iškilmėse dalyvavo Vydūno draugijos nariai. Žodį tarė draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius, A. Liutkutė atliko Vydūno dainas. Draugija finansiškai prisidėjo prie lentos pagaminimo.

2006-06-10   Žemaičių Naumiestyje vykusiame seminare „Mažoji Lietuva – lietuvių raštijos ir kultūros lopšys“ draugijos narys kaunietis Tomas Stanikas skaitė pranešimą „Lietuvybės uola Vydūnas“.

2006-07-06   Valstybės dieną, draugija aktyviai dalyvavo tautinių visuomeninių organizacijų surengtoje tautos vienijimo sąšaukoje „Piliakalnių šviesa“.

2006-07-30–2006-08-06    Vasaros stovykla Bitėnuose. Jos metu baigta Bitėnų kapinių tvoros rekonstrukcija. Prie Vydūno kapo grąžintas iš Detmoldo (Vokietija) atvežtas antkapinis akmuo, nuo 1991 m. saugotas Šilutės muziejuje.

2006-08-26   Lietuvos žinių radijo laidoje „Avilys“, skirtoje Vydūnui, dalyvavo Draugijos pirmininkas dr. V. Bagdonavičius bei vicepirmininkė dr. A. Martišiūtė.

2006-09-07   Draugijoje pagerbtas 2006-08-06 mirusio įžymaus etnologo, religijotyrininko, rašytojo, visuomenės veikėjo Gintaro Beresnevičiaus atminimas. Vakare dalyvavo Ramuvų sąjungos pirmininkas Jonas Trinkūnas, Tautos namų santaros pirmininkas Antanas Gudelis, ramuvietis Jonas Vaiškūnas, religijotyrininkas Dainius Razauskas.

2006-09-09   Vydūniečiai organizavo ekskursiją į Alantą, susipažino su jos bei jos apylinkių įžymybėmis, aplankė dailininko ir mokytojo Mykolo Šeduikio namelį-muziejų, aptarė jo išlikimo bei globos perspektyvas. Ekskursijos iniciatoriai bei vadovai – vydūniečiai mokytoja Vitalija Miškinienė ir jos sūnus Romualdas Miškinis.

2006-10-05   Spalio 5 dieną – Draugijoje ir spalio 12 d. M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje peržiūrėti ir aptarti Viliui Orvidui skirti dokumentiniai filmai.

2006-11-09   Draugijoje pristatyta nauja šiauliečio Vydūno ir Ajurvedos klubo pirmininko Stasio Dragūno knyga „Sielos džiaugsmas“.

 

2005

2005-01-17   LR Seime įvyko Vydūno, Lietuvos Rericho ir „Ethos“ draugijų surengtas VIII Etikos forumas – konferencija „Etikos kodeksai: vizija ar realybė?“. Dalyvavo Seimo pirmininkas A. Paulauskas, Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A. Monkevičius, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas A. Meškauskas, Seimo nariai, kiti Valstybės atsakingi darbuotojai, visuomeninių organizacijų nariai.

2005-02-10   Susirinkimas tema „Kaip įvesti Vydūną į mokyklas?“. Pasisakė Rima Palijanskaitė, Mija Džeirana-Ubartienė, Leonas Stepanauskas, kuris draugijai perdavė vieną iš Vydūno asmeninės bibliotekos knygų.

2005-03-04   Aptartas draugijos veiklos planas kovo – balandžio mėn.

2005-03-16   Vydūno ir Lietuvos Rericho draugijos 70-mečio proga pagerbė aktyvų savo narį, žinomą architektą ir paveldosaugininką Joną Glemžą.

2005-03-22   Vydūno 137-jo gimtadienio paminėjimas. Pristatyta draugijos pirmininko V. Bagdonavičiaus nauja knyga „Vydūnas. Trumpa biografija“. Ištraukas iš šios knygos ir Vydūno kūrinių skaitė aktorius Leonas Ciunis. Dainininkė Aušra Liutkutė dainavo Vydūno dainas.

2005-03-30   Klaipėdos Vydūno vidurinėje mokykloje įvyko [Rimos Palijanskaitės organizuota] konferencija „Vydūnas mokykloje: vakar, šiandien, rytoj“, kurioje pranešimus skaitė Klaipėdos, Kauno ir Šilutės gimnazijų bei vidurinių mokyklų mokytojai. Konferencijos metu buvo pristatyta Klaipėdos bei Kauno Vydūno vidurinių mokyklų ir Šilutės Vydūno gimnazijos moksleivių rašinių ir grafikos darbų rinkinys „Į skaidrią būtį Vydūno keliu“. [Projektą organizavo, moksleivių darbų knygą sudarė, parengė ir išleido Rima Palijanskaitė]. Ledinį  parėmė Vydūno d-ja.

2005-04-01   Konferencija Klaipėdos universitete „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.

2005-04-07   Draugijoje pagerbtas Šv. Tėvo Popiežiaus Jono Pauliaus II išėjimas į Dievo karalystę. Vacys Bagdonavičius sugretino Vydūno ir Popiežiaus puoselėtas pamatines vertybes.

2005-04-08   Šiaulių Dubijos pagrindinėje mokykloje įvyko Vydūno draugijos ir Šiaulių sveikuolių klubo surengtas vakaras „Sugrįžkime prie Vydūno“. Vakare dalyvavo Vydūno krikšto dukra įžymi advokatė Gražbylė Venclauskaitė.

2005-05-05   Pokalbis su Rimantu Matuliu apie lietuvių kalbos kilmę. Vacys Bagdonavičius priminė Vydūno mintis apie įvairių tautų skirtumus, visų žmonių dvasinės kilmės ir meilės tautai suvokimą.

2005-06-02   Dalyvauta Lietuvos Mokslo akademijoje surengtame „Birutės“ draugijos 120-mečio paminėjime.

2005-06-09   Pristatyta knyga „Mykolas Šeduikis“. Dalyvavo knygos sudarytojai dailininkė mokytoja V. Miškinienė ir vydūnietis Romualdas Miškinis.

2005-07-02   dalyvauta Lietuvai pagražinti draugijos surengtoje Tautos šventėje Veliuonoje.

2005-07-24–30                  Draugijos vasaros stovykla Bitėnuose. Toliau tęsti Bitėnų kapinių tvoros rekonstrukcijos darbai.

2005-08-27   Dalyvauta Naujojo folkloro festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ Kernavėje. Draugijos nariai V. Bagdonavičius, A. Martišiūtė, R. Palijanskaitė skaitė pranešimus, rodytas filmas apie Vydūną „Tamsoje būti šviesa“ bei telelaida „Laiko ženklai“, skirta Vydūnui. A. Liutkutė ir E. Velička dainavo Vydūno dainas.

2005-09-08   Draugijoje pristatyta Algio Butkaus knyga „Tykusis žemaitis – Vydūno pasekėjas“. Nariams įteikti Vydūno draugijos ženkliukai.

2005-09-22   Draugijos narės keramikės Danutės Jazgevičiūtės darbų parodos atidarymas „Kvadrato“ lauko galerijoje Vilniuje.

2005-09-22–24                    Dalyvauta konferencijoje „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“ Vilniuje, Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose. Draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius skaitė pranešimą „Ar verta atgimti Mažosios Lietuvos mėgėjiško teatro tradicijai?“. Tarp ML paveldo įamžinimo reikalų aptarti ir su Vydūno įamžinimu susiję klausimai.

2005-10-06   Jono Balčiaus monografijos „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“ pristatymas.

2005-10-21   Telšiuose Žemaitės teatro salėje vyko Telšių rajono savivaldybės Kultūros ir Švietimo skyrių, Žemaitės dramos teatro, K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos, „Alkos“ muziejaus, Telšių literatų klubo surengta konferencija „Vydūnas lietuvių kultūroje“, kurioje pranešimus skaitė Draugijos nariai: V. Bagdonavičius, A. Martišiūtė, R. Palijanskaitė, telšietė mokytoja Ieva Sigita Nagienė. Vydūno dainas dainavo Aušra Liutkutė. Buvo sodinami kaštonai Vydūnui atminti prie senosios mokyklos. Vyko diskusija prie apvalaus stalo K. Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, diskusiją vedė vydūnietis Stasys Urbonas.

2005-10-25   Dalyvauta Lietuvos Mokslų akademijoje surengtoje konferencijoje diskusijoje „Tautos sveikumas darnios visumos požiūriu“. Draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius skaitė pranešimą „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną“.

2005-11-03   Dalyvauta renginyje Reformacijos dienai paminėti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, išklausyta doc. dr. S. Narbuto paskaita „Jono Radvano Radviliana anuo metu ir dabar“.

2005-11-17   Svečiavosi Draugijos garbės narys žurnalistas iš Berlyno Leonas Stepanauskas. Aptartas jo pasiūlymas atnaujinti Vydūnui skirtą ekspoziciją Lipės apskrities muziejuje Detmolde.

2005-12-01   Susitikimas su dr. Egidija Laumenskaite. Kalbėta apie dvasios bendrumą kasdienybėje, apie galimybę ieškoti dvasinės atramos Vydūno idėjiniame palikime.

2005-12-20   Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Draugijos surengtas vakaras, skirtas Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 110-mečiui. Dalyvavo Lietuvos karo akademijos karių teatro aktoriai (režisierius Leonas Cuinis). Dainavo A. Liutkutė, I. Bulanova. E. Velička.

 

2004

Sausio 8 d. pokalbis apie praėjusių metų darbus ir būsimą veiklą.

Sausio 22 d. Vydūno straipsnio „Mokslas – pavojus“ analizė.

Vasario 5 d. Vydūno straipsnio „Žmogaus augimas ir auginimas“ analizė.

Vasario 19 d. ignaliniečio Broniaus Kazlo pasakojimas apie savo dvasinę patirtį.

Kovo 4 d. draugijos narės Leonos Korkutienės pasakojimas apie Jono Basanavičiaus žmoną. Audriaus Beinoriaus įspūdžiai iš mokslinės stažuotės Olandijoje.

Kovo 4 d. 15 val. Vydūno 136-jų gimimo metinių ir Kintų Vydūno kultūros centro dešimtmečio šventė Kintuose.

Kovo 4 d. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete įvyko kasmetinė Vydūno gimimo dienai skirta respublikinė mokslinė praktinė konferencija „Vydūno keliu į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį“.

Balandžio 3 d. Kaune Gulaunių namuose Hagos konvencijos 50-mečiui skirta konferencija. Pranešėjas prof. J. Glemža. 80-mečio sukakties proga pagerbta draugijos garbės narė Donata Stukaitė.

Balandžio 22 d. Vilniuje, Lietuvos Rericho ir Vydūno draugijų būstinėje (J. Basanavičiaus 29) įvyko 7-sis etikos forumas „Rerichas, Hagos konvencija ir kultūros paveldas“.

Gegužės 6 d. draugijoje pristatyta Rimos Palijanskaitės parengta knyga „Pasikalbėjimai apie sveikatą“, kurioje surinktos Vydūno mintys apie sveikos gyvensenos ir dvasios harmoniją.

Birželio 3 d. Linas Plankis pristatė Vydūno draugijos interneto svetainę.

Birželio 9 d. Šiaulių P.Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatytos knygos Vydūno „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (sud. R. Palijanskaitė), S. Dragūno „Subtilusis džiaugsmas“, V. Bagdonavičiaus „Sugrįžti prie Vydūno“.

Liepos 1 d. V. Bagdonavičius pasakojo apie Vydūno kūrybinio kelio pradžią, aplinkybes, kuriomis pasirodė prieš 100 metų išleista pirmoji Vydūno knyga „Senutė“

Liepos 20 d. prasidėjo dešimtoji vydūniečių stovykla Bitėnuose, svetingoje Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje. Buvo tęsiami kapinių tvėrimo darbai.

Liepos 22 d. Šilutės miesto centriniame knygyne miesto šviesuomenei ir Zudermano klubo nariams buvo pristatyti nauji leidiniai. Vydūno „Pasikalbėjimai apie sveikatą“ (parengė R. Palijanskaitė), V. Bagdonavičiaus „Sugrįžti prie Vydūno“ ir „Vydūno etika“, S. Dragūno „Sielų pažinimas“.

Rugsėjo 5 d. Draugijos nario Apolinaro Tušo sode įvyko seminaras, skirtas vydūniškajai sielos kultūros sampratai.

Spalio 7 d. Paminėta Mahatmos Gandžio 135 metų sukaktis. Apie Indijos įžymiojo sūnaus idėjų aktualumą. Kalbėjo viešnia doc.dr. Gražina Miniotaitė.

Juozas Kuzminskas pasakojo įspūdžius iš piligriminės kelionės po Italiją.

Spalio 15 d. Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta R. Palijanskaitės sudaryta Vydūnas knyga „Pasikalbėjimai apie sveikatą“.

Lapkričio 4 d. Vilniaus Universiteto docentės Loretos Poškaitės knygos „Estetinė būtis daoizme“ aptarimas. Jame dalyvavusi autorė teigia, kad daoizmas padės atskleisti Vydūno klodus ir išmintį. Daoistų tikslas – pasiekti tobulą žinojimą, aukščiausią kūno ir dvasios darną.

Lapkričio 8 d. Dalyvauta d-jos garbės narės dailininkės Evos Labutytės mirties metinių paminėjimui skirto parodos atidaryme Vilniuje Dailininkų sąjungos parodų salėje. V. Bagdonavičius savo pasisakyme išryškino vydūniškąjį dailininkės kūrybos aspektą.

Lapkričio 11 d. Vydūno draugijos garbės narys Berlyne gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas pristatė ir padovanojo surinktą unikalią medžiagą apie Vydūno gyvenimą Vokietijoje.

Gruodžio 2 d. Surengtas susitikimas su alpinistu ir žurnalistu Vytautu Narvilu. Pristatytos jo išleistos knygos, kuriose atsispindi indų išmintis. Gilintis į rytietišką kultūrą jį paskatino Vydūnas ir Šventasis raštas. Kalnuose, ypač viršūnėse, ties kuriomis prasideda begalybė, žmogus pasikrauna kosmine energija.

Gruodžio 30 d. Senųjų metų palydose Vydūno draugijos pirmininkas V. Bagdonavičius apibendrino veiklos rezultatus ir priminė, kad draugijos nariai ateinančiais metais aktyviau skleistų Vydūno idėjas, intencijas, išmintį.

 

2003

02.13

Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje įvyko vakaras, skirtas Vydūno mokinio ir talkininko profesoriaus Viktoro Falkenhahno šimtmečiui.

02.20

Vilniaus mokytojų namuose įvyko VI-sis Etikos forumas „Ar verta sugrįžti prie Vydūno?“ Forumas skirtas Vydūno mirties 50-mečiui paminėti. Pagrindinį V.Bagdonavičiaus pranešimą išspausdino „Draugas“ (Čikaga), „Dienovidis“, „Donelaičio žemė“.

03.14

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje pristatomas dainininkės Aušros Liutkutės kompaktinis diskas „Dainos iš Vydūno rinkinių“. Disko išleidimą parėmė Vydūno fondas (Čikaga) ir Mažosios Lietuvos lietuvių draugija (Čikaga).

03.21

Klaipėdos universitete įvyko kasmetinė konferencija „Į svieką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. Veikė sveiko maisto paroda-mugė.

03.21

Šilutės Viešojoje F.Bajoraičio bibliotekoje įvyko Vydūno gimimo 135-sioms ir mirties 50-osioms metinė,s skirtas vakaras. Dalyvavo Vydūno draugijos nariai. Aptarti Vydūno įamžinimo lietuvininkų krašte reikalai.

03.22

Tilžėje įvyko Tilžės Vydūno lietuvių kultūros draugijos surengtos iškilmės Vydūno 135-osioms gimimo metinėms. Dalyvavo Vydūno draugijos nariai.

03.26

Marijanpolėje įvyko Vydūno 135-ųjų gimimo metinių minėjimas, kurį surengė Marijampolės bendrija „Bočiai“, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir Socialinio darbo fakultetas, Vydūno draugija.

03.29

Vilkaviškio kultūros namuose, dalyvaujant Vydūno ir Rericho draugijų nariams įvyko Vydūno sukaktims skirta konferencija „Kvietimas tobuluman ir darnon“.

04.03

Vydūno draugijoje pristatyta Vinco Žemaičio knyga „Nuo Šeimenos krantų“.

05.17

Rietave pristatytas A.Liutkutės CD „Dainos iš Vydūno rinkinių“ bei V.Bagdonavičiaus knyga „Sugrįžti prie Vydūno“.

07.21-27

Vydūniečių vasaros stovykla Bitėnuose. pastatyta dar viena kapinaičių tvoros dalis. Liepos 27 d. stovyklautojai į šias kapinaites amžinam polisiui palydėjo buvusį jų sargą, savo Garbės narį,Joną Gudavičių.

07.07

Savaitinis žurnalas „Veidas“ išspausdina dezinformaciją „Pagerbtas Vydūnas“, kurioje „informuojama“, kad Bitėnų kapinaitės apaugusios bruzgynais ir kad dėl to turinti būti gėda Vydūno gerbėjams.

10.22

Rašytojų klube Vilniuje įvyko šio klubo ir Vydūno draugijos surengtas vakaras „Keliavusi per atminties ženklynus“, skirtas rugsėjo 18 d. Amžinybėn išėjusios draugijos Garbės narės dainininkės Evos labutytės atminimui.

12.6

Šlapelių muziejuje Vilniuje atidaroma draugijos narės dailininkės Nijolės Stunskaitės sukurtų vėliavų paroda. Joje eksponuojama atnaujinta Vydūno draugijos vėliava.

12.20

Vilniaus mokytojų namuose vyko draugijos 15 metų sukakčiai skirta konferencija „Mes laisvi, jeib ką reikštume“. Joje skaitytą V.Bagdonavičiaus pranešimą išspausdina „Lietuvos aidas“ (2004 m. sausio 31 ir vasario 2 dienomis).

 

2002

Sausio 3 d. draugijoje paminėtos Čikagos Vydūno fondo valdybos ilgamečio pirmininko, draugijos garbės nario Vytauto Mikūno 80-osios gimimo metinės.

Vasario 7 d. draugijoje pristatyta Egidijos Laumenskaitės knyga „Pradžių pradžia ir radža joga“.

Vasario 15 d. Tilžėje, 16 d. Įsrutyje, 17 d. Karaliaučiuje, šio krašto lietuvių bendruomenėms minint valstybės atkūrimo dieną, buvo pristatyta V.Bagdonavičius knyga „Sugrįžti prie Vydūno“.

Kovas

Sukanka 50 metų Vydūno fondui Čikagoje. Vydūno draugija nusiuntė pasveikinimą.

Kovo 7 d. draugijoje ši sukaktis buvo paminėta, dalyvaujant Fondo atstovui Lietuvoje Edmundui Kulikauskui.

Kovo 22 d. Klaipėdos universitete vyko mokslinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrinę būtį Vydūno keliu“. Platinta ankstesnių dviejų konferencijų medžiaga, išleista atskira knyga. Konferencijos metu pristatyta V.Bagdonavičiaus knyga „Sugrįžti prie Vydūno“.

Balandžio 23 d. Vilniuje Lietuvos kultūros fonde įvyko V-asis Etikos forumas „Atsakomybė: moraliniai, teisiniai ir politiniai jos aspektai“.

Liepos 22-28 d. Bitėnuose vyko vydūniečių vasaros stovykla, kurios metu buvo tęsiama kapinaičių tvoros statyba. Stovyklai baigiantis, liepos 27-ąją, įvyko penktasis, draugijos suvažiavimas. Draugijos pirmininku perrinktas V.Bagdonavičius, jo pavaduotojais išrinkti A.Jucevičius ir A.Martišiūtė.

Rugpjūčio 11 d. Kretingos raj. Gargždelės kaime Orvidų sodyboje įvyko skulptoriaus Viliaus Orvido (1952-1992) pagerbimo iškilmės. Jų organizatorė – Vydūno draugijos narė, jos vėliavos kūrėja dailininkė Nijolė Stunskaitė. Draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius skaitė pranešimą „Vydūnas išėjo, Orvidas atėjo“.

Spalio 9 d. Vilniaus mokytojų namuose įvyko draugijos surengtas Viliaus Orvido atminimo vakaras „Švarumas gyventi yra“.

 

2001

Kovo 19 d. Klaipėdos universitete vyko mokslinė konferencija „Vydūno skaitymai“.

Kovo 22 d. Vilniuje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje įvyko Vydūno 133-ajam gimtadieniui ir „Prabočių šešėlių“ pirmojo pastatymo šimtmečiui skirtas vakaras.

Balandžio 26 d. įvyko trečiasis Etikos forumas „Socialinė depresija – bruožai, priežastys ir pasekmės“, lapkričio 8 d, – kevirtasis – „Ar pasaulis pasikeitė po rugsėjo 11-osios“.

Vasaros pradžioje „Vagos“ leidykla išleido Vydūno istoriosofinį veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Birželio 21 d. Rašytojų klube Vilniuje knyga pirmą kartą pristatyta, birželio 22 d. Maironio lietuvių literaturos muziejuje Kaune – antrąjį, rugsėjo 28 d. Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje – trečiąjį, spalio 25 d. Šiauliuose – ketvirtąjį. Kauno renginyje taip pat buvo pristatyta Tilžės miestui skirta Vydūno ekspozicija, kurią parengė Lietuvių literatūros muziejaus darbuotojos Raminta Antanaitienė ir Lolita Dalbokaitė.

Rugpjūčio pirmąją savaitę Bitėnuose vyko vydūniečių vasaros stovykla; tuo metu pastatyta dalis kapinaičiu tvoros. Vydūniečiai įsijungė į akciją, ginančią nuo sunaikinimo Bitėnų gandrų koloniją.

Rugpjūčio 20 d. Valdovų rūmų rūsiuose įvyko Vydūno kūrybos labdaros vakaras-koncertas Valdovų rūmams atstatyti.

Rugsėjo pradžioje „Kultūros“ leidykla išleidžia dr. V.Bagdonavičiaus knygą „Sugrįžti prie Vydūno“. Pirmasis knygos pristatymas – per autoriaus 60-mečio vakarą rugsėjo 6 d. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute. Knyga taip pat buvo pristatyta Vydūno draugijoje (rugsėjo 11 d.), Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune (spalio 12 d.), Pagėgiuose (spalio 19 d.), Šiauliuose (spalio 25 d.), Šilutėje (lapkričio 11 d.).

Spalio 19 d. Bitėnų kapinaitėse iškilmingai paminėtos Vydūno perlaidojimo 10-osios metinės.

Spalio 27 d. Tilžėje miesto istorijos muziejuje atidaryta Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta Vydūnui skirta ekspozicija. Numatyto šiame renginyje Vydūno „Septynių šimtmečių vokiečių ir lietuvių santykių“ ir V.Bagdonavičiaus „Sugrįžti prie Vydūno“ knygų pristatymo nebuvo, nes renginio metu draugijos pirmininkas turėjo laukti pasienio užkardoje, kol bus sutvarkyti įvažiavimo formalumai.

 

2000

Vasario 4 d. Kauno medicinos universitete įvyko konferencija, skirta Alberto Sveicerio 125-osioms metinėms „Albertas Šveiceris ir XXI amžiaus medicina“. Jos organizatorių terpė – Vydūno draugija. Draugijos nariai dr. V.Bagdonavičius ir dr. Tomas Stanikas skaitė pranešimus.

Kovo 17 d. Klaipėdos universitete įvyko šio universiteto ir draugijos organizuota mokslinė konferencija „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį. Vydūno keliu.“ Iki kovo 24 d. Klaipėdoje, Kintuose ir Rambyne vyko kiti Vydūno 123-jam gimtadieniui skirti renginiai.

Gegužės 4 d. įvyko „Ethos“, N.Rericho, Vydūno draugijų, Lietuvos kultūros fondo organizuotas pirmasis Etikos forumas „Doroviniai politikos aspektai“, rugsėjo 21 d. -antrasis – „Teisingumas kaip valstybės kūrimo principas“.

Vydūniečių vasaros stovykla Bitėnuose, kurioje ypač aktyviai ir gražiai pasirodė jaunimas. Stovykloje pristatoma S.Dragūno knyga „Astrologinio žvilgsnio paslaptys“.

Vasaros pradžioje pasirodė dr. Aušros Martišiūtės monografija „Vydūno dramaturgija“, kuri pristatyta lapkričio 17 d. Rašytojų klube Vilniuje.

 

1999

Vasarą pasirodė draugijos garbės nario Bernardo Aleknavičiaus albumas „Vydūnas“. Gruodžio 7 d. Rašytojų klube Vilniuje albumas pristatytas.

Birželio 25 d. Šiauliuose pristatoma Šiaulių klubo vadovo Stasio Dragūno knyga „Matymo stebuklas“.

Rugsėjo 16-18 d. Vilniaus rotušėje vyko tarptautinė konferencija „Dvasinės kultūros svarba žmonijos ateičiai“, tarp kurios rengėjų – ir Vydūno draugija.

Gruodžio mėn. Vilniaus universitete draugijos narė Aušra Martišiūtė apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Vydūno dramaturgija“.

 

1998

Vasario 7 d. Vilniaus mokytojų namuose paminėtos įžymaus vokiečio mokslininko baltisto, Vydūno mokinio ir pagalbininko prof. habil. Dr. Viktoro Falkenhahno 95-osios gimimo metinės.

Kovo 17 d. Rašytojų klube Vilniuje įvyko Vydūno 130-mečiui skirta diskusija „Ar atgims Vydūnas teatre?“

Kovo 15 d. Vilniaus miesto rotušėje surengtas Vydūno 130-osioms metinėms skirtas vakaras „Gyva tėvynė! – Betgi kaip?“
Jubiliejiniai vakarai ir kiti renginiai kovo mėn. surengti Kaune, Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje, Kintuose.

Liepos paskutiniąją savaitę Bitėnuose surengta vydūniečių vasaros stovykla. Draugijos nariai savo lėšomis patys pastatė kapinaičių, kuriose palaidotas Vydūnas, metalinius vartus (projekto autoriai architektai Marija ir Martynas Purvinai, nukaldino skulptorius Eimuntas Liudavičius).

Rugsėjo 11 d. Šilutėje Europos paveldo dienoms skirtoje konferencijoje „Mažosios Lietuvos kultūros paveldo likimas“ draugijos pirmininkas V.Bagdonavičius savo pranešime kėlė Vydūno įamžinimo problemas.

Rudenį pasirodo draugijos nario literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio knyga „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“.

Gruodžio 19 d. Vilniuje Mokytojų namuose įvyko ketvinasis draugijos suvažiavimas ir draugijos dešimtmečio šventė. Draugijos pirmininku perrinktas dr. Vacys Badonavičius.

Nuo 1998 m. Vilniaus pedagoginio universiteto etikos specialybės studentams skaitomas speckursas „Vydūno etika“ (skaito V. Bagdonavičius).

 

1996

Sausio 19 d. įvyko vakaras, skirtas Jurgio Zauerveino 165-osioms gimimo metinėms.

Kovo mėn. 20–23, 25 d. vyko renginių ciklas „Tautos gyvybei prasivėrė kelias“, skirtas Vydūno 128-osioms gimimo metinėms. Veikė draugijos garbės nario fotožurnalisto B. Aleknavičiaus nuotraukų paroda „Vydūnas“, dalyvavo jos autorius.

Kovo pabaigoje apibendrinti Vokietijoje gyvenančios kompozitorės, draugijos garbės narės R. Lampsatytės organizuoto ir mecenuoto 4-ojo jaunųjų Lietuvos kompozitorių „Tylos“ konkurso, skirto Vydūnui, rezultatai, Konkurso nugalėtojai: Snieguolė Dikčiūtė ir Vytautas Jurgutis.

Gegužės 2 d. laureatus pagerbė Vydūno draugija.

Liepos 22-28 d. buvo surengta 4-oji vydūniečių stovykla Bitėnuose.

Rugsėjo 9 d. įvyko vakaras, skirtas draugijos garbės narės rašytojos Birutės Baltrušaitytės (1940-1996) atminimui.

Spalio 19 d. Bitėnuose ir Kintuose, spalio 21 dieną Vilniuje paminėtos 5-osios Vydūno perlaidojimo metinės.

Lapkričio pradžioje draugija surengė JAV gyvenančio dailininko V. Vaitiekūno kūrinių parodą. Dalyvavo jos autorius.

Gruodžio 2 d. Vytauto Narvilo knygos „Himalajų šviesa“ aptarimas.

 

1995

Sausio 11 d. buvo surengtas Vydūno bendražygės Martos Raišukytės (1874-1933) 120-mečio minėjimas Menininkų rūmuose, Vilniuje.

Sausio 23 d. Šiaulių savivaldybėje įregistruotas draugijos padalinys -Vydūno ir Ajurvedos klubas.

Vasario 20 d. „Birutės“ draugijos 110-mečio minėjimas Menininkų rūmuose, Vilniuje.

Vasario 21 d. pasirašytas naujas protokolas dėl Vydūno namo muziejaus Tilžėje, Karaliaučiaus srityje.

Kovo 19 d. Vydūno 127-asis gimtadienis Tilžėje, paminėtas kartu su Tilžės lietuvių Vydūno draugija.

Balandžio 9 d. Lietuvos kultūros fonde, Vilniuje, buvo surengta paroda bei konferencija „Vydūnas Vilniuje“.

Rugpjūčio 14–19 d. buvo surengta 3-ioji vydūniečių stovykla Bitėnuose.

Lapkričio 20 d. ir gruodžio 1, 8, 15 d. įvyko 4 vakarai prie Vydūno arfos, skirti Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 100-mečiui. Arfa, dabar saugoma restauruotoje buvusioje Kintų mokykloje, nuo 1995 m. lapkričio 20 d. buvo laikoma Vilniuje, Lietuvos kultūros fondo salone. Susitarta dėl arfos restauravimo.

Lapkričio 21–26 d. Vokietijos miestuose Gronau, Baucene ir Burge vykusiame 2-ajame Jurgio Zauerveino tarptautiniame simpoziume V. Bagdonavičius perskaitė pranešimą „Vydūnas ir Zauerveinas“ . Kiti simpoziumo dalyviai iš Lietuvos: Vilniaus universiteto dėstytojai prof. D. Kaunas ir I. Tumavičiūtė.

 

1994

Kovo 19 d. restauruotame buvusios Kintų mokyklos, kurioje dirbo Vydūnas, pastate atidaroma mąstytojui skirta ekspozicija.

Kovo 22 d. vyksta trečiasis draugijos suvažiavimas ir straipsnių rinkinio „Vydūnas lietuvių kultūroje“ pristatymas.

Paskutiniąją liepos savaitę veikia antroji vydūniečių stovykla Bitėnuose.

Rudenį pasirodo ketvirtasis Vydūno filosofinių raštų tomas.

Spalio 3 d. Menininkų rūmuose Vilmuje pažymimas M. Gandžio 125-metis.

Gruodžio mėn. pasirodo Vydūno kūrybos rinktinė rusų kalba.

 

1993

Jubiliejiniai Vydūno gimimo 125-mečio metai

Pagrindinis jubiliejinis vakaras – kovo 20 d. Operos ir baleto teatre Vilniuje. Jubiliejiniai renginiai vyksta Kaune, Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje (Sovetske). Čia kaip ir Vilniuje, veikia ir jubiliejinės parodos.

Vyko jubiliejui skirtas tarptautinis ekslibriso konkursas.

Kovo 23 d. Vydūnui skirto dokumentinio filmo „Tamsoje būti šviesa“ premjera Vilniuje

Sausio – kovo mėn. penkių skaitymų ciklas „Ar tęsime Vydūno misiją?“ Vilniuje.

Kovo – balandžio men. jubiliejinės konferencijos Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Plungėje.

Pavasarį – Vydūno misterijos „Šventoji ugnis“ premjeriniai spektakliai Vilniaus Senamiesčio teatre.

 

1992

Metų pradžioje pasirodo trečiasis Vydūno filosofinių raštų tomas.

Birželio 25 d. Detmolde (Vokietijoje) muziejuje atidaroma Vydūnui skirta ekspozicija.

Liepos paskutinę savaitę Bitėnuose veikia pirmoji vydūniečiu stovykla.

Spalio 15 d. Tilžėje (Sovetske) pasirašomas protokolas dėl Vydūno muziejaus.

Spalio 27–28 d. Šilutėje įvyksta tarptautinė konferencija „Vydūnas ir Štaineris: filosofija ir dabartis“.

1991

Birželis

Vydūno draugijos iniciatyva sudaroma Vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija (pirmininkas – tuometinis LR Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys).

Liepa-rugpjūtis

Vyksta draugijos ir Šilutės rajono kultūros skyriaus organizuota talka-stovykla Kintuose atstatant mokyklą, kurioje mokytojavo Vydūnas. Talka nutrūko, prasidėjus pučui Maskvoje.

Rugsėjis

Draugijos ir šilutiškių kvietimu iš visos Lietuvos suvažiavę Vydūno gerbėjai tvarkė Bitėnų kapinaites prie Rambyno.

Spalio 19

Iškilmingas Vydūno palaikų, pervežtų iš Detmoldo (Vokietija), perlaidojimas Bitėnų kapinaitėse.

Spalis

Čikagos Vydūno fondas penkioliktąją metinę premiją paskiria LR AT pirmininkui prof.V.Landsbergiui.

Spalis

Pasirodo antrasis Vydūno filosofinių raštų tomas ir atskiras leidinys „Sveikata, jaunimas, grožė. Gimdymo slėpiniai“.

1990

I.4 A.Šveicerio 115-ųjų gimimo metinių paminėjimas Kaune.

1.15 Vydūno knygos „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“ aptarimas Kaune. Pranešėja – A.Veiverskytė.

I.18 R.Žibaičio pranešimas „A.Šveicerio humanizmas“ Vilniuje. (Iš ciklo „Didieji Vydūno bendraminčiai“).

I.24 Trečias pokalbis iš ciklo „Vydūno keliu į skaidrią būtį ir sveiką gyvenimą“ – „Vydūno humanizmas organizmo funkcinių sistemų teorijos požiūriu“. Pranešėjas – Kauno medicinos a-jos vyresn.mokslinis bendradarbis S.Šimaitis.

I.25 Renginys Panevėžio Vydūno filosofinės knygos klube –“A.Maceina ir jo filosofinis palikimas“.

I.29 Draugijos aktyvo ir Lietuvos reikalų tarybos narių kelionė į Tilžę (Sovietską) ir Ragainę (Nemaną) Vydūno ir M.Mažvydo įamžinimo reikalais.

II.1 Renginys, skirtas A.Šveicerio etikai Kauno menininkų rūmuose. Dalyvavo A.Žarskus.

II.4 M.Lietuvos reikalų tarybos ir Draugijos aktyvo pasitarimas dėl Vydūno namo-muziejaus Tilžėje.

II.14 Pokalbis „Tėviškės“ draugijoje apie Baltarusijos ir Karaliaučiaus krašto lietuvių padėtį. Kalbėta dėl Vydūno namo Tilžėje įsigijimo.

II.19 Vydūno knygos „Kalėjimas-laisvėjimas“ aptarimas Kaune, Literatūros muziejuje.

II.21 Pokalbis apie Vydūno reikšmę lietuvių kultūrai Marijampolės 6-ojoje vidrinėje mokykloje. Koncertavo Tautinės dainos ansamblis (vad.O.Bėčiuvienė).

II.22 Ketvirtas pokalbis iš ciklo „Vydūno keliu į skaidrią būtį ir sveiką gyvenimą“ –“Mityba Vydūno sveikatos filosofijoje“. Pranešėja – VU doc. K.Vaištarienė.

III.1 Renginys Kauno menininkų rūmuose „Rerichų kultūrinė veikla JAV“. Pasakojo ir skaidres rodė J.Šidiškis.

III.9 Vydūno misterijos „Sigutė“ premjera Akademiniame dramos teatre. Režisierė – draugijos narė S.Nosevičiūtė.

III.10 Renginys „Vydūnas ir tauta“ Joniškyje. Koncertavo Tautinės dainos ansamblis (vad.O.Bėčiuvienė).

III.13 D.Stukaitės paskaita „Vydūno požiūris į sveikatą“ Kaune, Juvenologijos klube.

III.16 Pokalbis Knygnešio dienos proga „Vydūno knygų leidyba“ Respublikiniame bibliotekų kolektoriuje. Pranešėjas V.Bagdonavičius.

III.20 D.Stukaitės pokalbis „Ruoškimės šeimai (remiantis Vydūno samprata)“Kaune, Mokytojų namuose.

III.22 Vydūno 122-osioms gimimo metinėms skirtas renginys „Tauta Vydūno kūryboje“ Vilniuje, meno darbuotojų rūmuose. Dalyvavo akad. J.Lankutis, filosofai V.Bagdonavičius ir J.Trinkūnas. Koncertavo Tautinės dainos ansamblis (vad. O.Bėčiuvienė).

III.25 Renginys „Tautos dora ir sveikata“ Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Auloje.

III.26-29 D.Stukaitės pokalbiai apie Vydūną ir jo idėjų reikšmingumą šiandienos gyvenime Kauno technologiniame technikume.

III.30 D.Stukaitės pokalbis apie Vydūno doros sampratą Kauno 1-ojoje profesinėje technikos mokykloje.

III.31 D.Stukaitės paskaita „Vydūno požiūris į sveikatą“ Juvenologijos klubo surengtoje sveikatingumo m-je Palangoje.

IV.5 A.Matulevičiaus paskaita „Tautiniai ir kultūriniai santykiai M.Lietuvoje“ draugijos Kauno skyriuje.

IV.20 V.Bagdonavičiaus paskaita „Senojo lietuvių tikėjimo samprata Vydūno kūryboje“ Kauno Ramuvoje.

IV.26 Vilniaus universiteto ketvirtakursių lituanistų konferencija, skirta Vydūno kūrybai.

IV.26 K.Jasperso veikalo „Filosofijos įvadas“ aptarimas Panevėžyje, Vydūno klube. Pranešėjas – G,Makštutis.

IV.27 Penktasis pokalbis iš ciklo „Vydūno keliu į skaidrią būtį ir sveiką gyvenimą“ –“Žmogaus gimimo paslaptis“ (Pranešėja – N.Elijošienė. Koncertavo vokalinis ansamblis (vad.I.Novikienė).

V.3 Kauno skyriaus renginys, skirtas Motinos dienai. Dalyvavo gyd. N.Elijošaitienė, aktorė D.Jankauskienė, Rumšiškių etnografinis ansamblis.

V.20 V.Bagdonavičiaus pranešimas „Ar tęsime Vydūno misiją?“ Lietuvos kultūros kongreso sekcijoje „Kultūros atgimimo dorovinės prielaidos“.

VI.7 Kauno skyriaus renginys, skirtas Tarptautinei vaikų gynimo dienai. Dalyvavo Z.Fursaitė ir A.Žarskus.

VII.13 V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūno istoriosofija ir Žalgirio mūšio vertinimaas joje“ MA Lietuvos istorijos in-to surengtoje mokslinėje konferencijose „Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai“.

VII.15 Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatro „Bendraamžiai“ spektaklis Vydūno „Pasiilgimas“ per Lietuvos TV.

IX.6. Kauno skyriaus surengtas pokalbis „Dvasinė ir fizinė žmogaus sveikata“. Kalbėjo D.Stukaitė, T.Stanikas, Tėvas Stanislovas Dobrovolskis, A.Žarskus, V.Bagdonavičius, N.Labikienė, J.Šidiškis, D.Stakišaitis.

IX.14-18 Ramakrišnos misijos Kultūros in-to Kalkutoje direktoriaus Svamio Lokešvaranados vizitas į Lietuvą Vydūno ir Rericho draugijų kvietimu: 15 d. – susitikimas su visuomene Vilniaus un-te; 16 d. – lankymasis Rumšiškėse ir Kaune, susitikimas su kardinolu V.Sladkevičiumi; 17 d. – susitikimas su kūrybine inteligentija Vilniuje, Rašytojų klube.

IX.23 V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūno požiūris į senąjį baltų tikėjimą“ konferencijoje Kuldygoje (Latvija), skirtoje baltų kultūros problemoms.

IX.27 Įkurtas Mažosios Lietuvos kultūros fondas.

X.25 Šeštasis pokalbis iš ciklo „Vydūno keliu į skaidrią būtį ir sveiką gyvenimą“ – „Vydūniškoji psichinės kultūros samprata ir jos aktualumas šiandien“. Pranešėjas – gyd.psichoterapeutas G.Vaitoška. Informacija apie tarptautinį kongresą Jugoslavijoje (gyd. A.Narvilienė).

XI.15 Renginys „Vydūnas nuotraukose“. Rodė ir aiškino V.Bagdonavičius. Įkurtas Vydūno draugijos Vilniaus skyrius.

XII.7 V.Bagdonavičiaus paskaita „Vydūniškoji tautos samprata“ Panevėžio miesto mokytojams.

XII.7-8 V.Bagdonavičiaus paskaitų diptikas „Vydūno keliu į sveiką gyvenimą ir skaidrią būtį“ Panevėžyje, Juventologijos klube.

XII.20 Septintasis pokalbis iš ciklo „Vydūno keliu į sveiką gyvenimą ir skaidrią būtį“ – „Spiritizmas ir magija“. Pranešėjas – A.Beinorius.

1989

I.4 Publicistinis spektaklis „Vydūnas“ Pakruojo kultūros namuose.

I.5, II.2 A.Žarskaus pranešimas „Vydūnas ir baltų kultūra“ Kauno menininkų namuose.

I.11 Kauno Vydūno draugijos apsilankymas pas Vydūno bičiulį K.Skebėrą Širvintų raj. Bagdyšių kaime.

I.13 Vilniuje – Lietuvos etinės kultūros draugijos „Ethos“ forumas „Dvasinis tautos atgimimas“, kuriame, dalyvaujant Vydūno draugijos nariams, kalbėta ir apie Vydūno idėjų svarbą šiame atgimime.

I.20 V.Bagdonavičiaus paskaita „Vydūnas ir tautos kultūra“ Energetikos fizikinių ir techninių problemų institute Kaune.

1.23 Latvijos Dievturių asociacijos nario A.Pinkos pranešimas „Senasis sakralinis raštas ir jų visumos samprata“ Klaipėdos Vydūno klube.

I.24 V.Bagdonavičiaus paskaita „Dvasinis tautos atgimimas ir Vydūno idėjos“ Anykščiuose.

I.25 Pokalbis apie Mažąją Lietuvą Lietuvos dailininkų sąjungoje.

II.26 Dalyvaujant Vydūno draugijai, „Prūsos“ ir Mažvydo klubams, įkurtas Vydūno lietuvių kultūros centras prie Kaliningrado srities kultūros fondo.

III.2-V.2 Vakarai „Vydūnas amžininkų atmintyje“ Kauno menininkų namuose. Dalyvavo K.Skebėra ir K.Orlauskas.

III.14 Vydūnui skirtas vakaras Rygoje, Respublikiniuose kultūros rūmuose. Kalbėjo rygietė literatūrologė S.Viesė, vilniečiai S.Gaižiūnas, V.Bagdonavičius. Dalyvavo E.Vyčino vadovaujamas etnografinis ansamblis, Klaipėdos etnografinis ansamblis „Vorusnė“ (vadovė A.Kaukienė), Vilniaus akademinio dramos teatro aktoriai (rež. S.Nosevičiūtė).

III.18 121-osioms Vydūno gimimo metinėms skirtas renginys „Vydūno žvilgsnis į tautą ir dorą“ VVU Kauno vakarinio fakulteto auloje.

Pranešėjai V.Bagdonavičius ir A.Žarskus. programą atliko Kauno styginių kvartetas ir Kauno meno gaminių „Žilvitis“ folklorinis ansamblis.

III.29 Vydūno dainų vakaras Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose. Atliko Tautinės dainos ansamblis (vadovė O.Bėčiuvienė). Kalbėjo muzikologė D.Palionytė.

IV.6 Vakaras „Žmogus ir žmona – du spinduliu vienos žvaigždės“ Kauno menininkų namuose. Pranešėjas A.Žarskus, VVU Kauno vakarinio fakulteto poezijos teatras parodė Vydūnui skirtą kompoziciją „Portretas“.

IV.21 „Dramatiškieji Vydūno gyvenimo puslapiai“ Vilniuje, Mokytojų namuose. Pasakojo V.Bagdonavičius, Mažosios Lietuvos dainas dainavo etnografinis ansamblis, vadovaujamas E.Vyčino.

V.16 Panevėžio Vydūno klubo organizuotas vakaras Panevėžio „Ekrano“ kultūros rūmuose. Pranešimą „Vydūno gyvenimo ir pasaulėžiūros bruožai“ skaitė V.Bagdonavičius. Vydūno dainas dainavo Tautinės dainos ansamblis, vadovaujamas O.Bėčiuvienės.

V.20 Iškilmingas paminklinės lentos atidengimas Tilžėje (dab. Sovietskas), prie namo Lenino g. 17 (buv. Klauzijaus 27a), kur 1933-1944 m. gyveno Vydūnas. Lentos ir horeljefo autorius – skulptorius A.Žukauskas.

X.5 Vakaras „Taika per kultūra“, skirtas Vydūnui ir N.Rerichui Kaune, Menininkų namuose.

X.20 „Vydūno idėjos ir žvilgsnis į tautos dorą ir sveikatą“ Vilniuje, Mokytojų namuose. Dalyvavo gydytojai D.Stukaitė, A.Narvilienė, D.Stakišaitis, T.Stanikas, psichologas V.Pocius.

XI.24 V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūniškoji harmoningo žmogaus samprata“ pradėtas pokalbių ciklas „Vydūno keliu į sveiką gyvenimą ir skaidrią būtį“ Vilniuje, Komunalinio ūkio projektavimo institute.

XII.7 Martos Raišukytės 115-ųjų gimimo metinių paminėjimas Kaune, menininkų namuose. Pranešėjas – A.Žarskus. Dalyvavo Kauno dramos teatro aktoriai R.Staliliūnaitė ir P.Venslovas.

XII.15 V.Bagdonavičiaus paskaita „Vydūno humanizmas ir šiandiena“ Politinio švietimo namuose Vilniuje.

XII.20 Publicistinis spektaklis „Vydūnas“ Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.

XII.20 Antras ciklo pokalbis „Vydūno sveikatos filosofija“. Pranešėja gydytoja D.Stukaitė. Koncertavo Vilniaus indų klasikinės muzikos ansamblis, vadovaujamas A.Lomonosovo.

XII.20-22 Kaliningrado srities muziejaus darbuotojos E.Radkovskajos, Sovietsko istorijos muziejaus darbuotojų G.Ignatovo ir N.Ponomariovos apsilankymas Vilniuje. Kalbėta apie Vydūno memorialinio muziejaus steigimą Sovietske.

XII.22 V.Bagdonavičiaus paskaita „Vydūno filosofijos ištakos ir esmė“ Kauno politechnikos institute.

XII.25 Ž.Baltušnikaitės pasakojimas apie Kauno Vydūno draugiją TV laidoje „Sekmadienio rytą“.

1988

XI.5 Vydūno draugijos įkūrimas Vilniuje.

XI.14 V.Bagdonavičiaus knygos „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ aptarimas Klaipėdoje.

XI.24 Filosofo A.Patacko pranešimas „Iš aistiškos savimonės istorijos“ Klaipėdos Vydūno klube.

XII.1 V.Šato paskaita apie Vydūno gyvenimą ir kūrybą Kauno menininkų namuose.

XII.7 V.Bagdonavičiaus pranešimas „Vydūnas – tautinio atgimimo pagrindėjas“ Vilniaus kultūros mokykloje.

XII.14 Elektrėnuose – Lietuvos etinės kultūros draugijos „Ethos“ forumas „Dvasinis tautos atgimimas“, kuriame, dalyvaujant Vydūno draugijos nariams, kalbėta ir apie Vydūno idėjų svarbą šiame atgimime.

 

Mūsų rėmėjai ir bičiuliai

Draugija glaudžiai bendradarbiauja su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, dalyvauja bendrose su jomis akcijose. Ypač glaudūs ryšiai yra su Ramuvos bendrija, Lietuvos Rericho draugija, Lietuvininkų bendrija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Tautos namų santara, Sveikuolių mokykla Palangoje. Gražiai bendradarbiaujama su Klaipėdos universitetu, Kauno Medicinos universitetu, Šilutės F.Bajoraičio viešąja biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centru, Pagėgių ir Šilutės savivaldybėmis, Lietuvių literatūros muziejumi, Klaipėdos viešąja I.Simonaitytės biblioteka.

 

Draugijos veiklą remia Kultūros ministerija, Vydūno fondas (Čikaga), Mažosios Lietuvos fondas (JAV – Kanada), Mažosios Lietuvos lietuvių draugija (Čikaga).

 

Draugijos svetainės internete kūrimą inicijavo ir finansiškai parėmė Giedrius Vaičiulis (JAV).

 

Visiems rėmėjams nuoširdus AČIŪ.

Taip pat dėkojame: Vytautui P. Mikūnui (JAV), Arvydui Krausui (Kanada), Edmundui Kulikauskui (Vilnius), Stefai Gedgaudienei (JAV), Gerhardui Baueriui (Vokietija), Jurgenui Storostui (Vokietija), Britai Storost (Vokietija), Redai Jėčiūtei (Pakruojis), Kun. Kęstučiui Žemaičiui (JAV), a.a. Kazimierui Skebėrai (Vilnius), Ramintai Lampsatytei (Vokietija), Algirdui – Vaclovui Mišeikiui (Pagėgiai), Remigijui Kelneriui (Pagėgiai), Birutei ir Kazimierui Žemguliams (Bitėnai), prof. Algimantui Kirkučiui (Klaipėda), Zigmui Kabailai (Vilnius), Pagėgių savivaldybei, Lumpėnų seniūnijai.

 

Seno draugijos psl. nuorodos

PRADINIS

VYDŪNAS

Vydūno gyvenimas
Mintys apie Vydūną
Filosofijos pagrindai

Kultūros koncepcija
Socialinė koncepcija
Istoriosofija
Pedagogika
Kalbos koncepcija
Dramaturgija
Muzikinė veikla
Sveikatos filosofija
Vydūnas dailėje


DRAUGIJA

Rekvizitai
Taryba
Garbės nariai
Veiklos apžvalga
Klubai
Vydūno fondas
Iš draugijos gyvenimo
Ryškiausieji darbai
Veiklos kronika
Mūsų rėmėjai
Naujienos
Nuorodos


SVEČIŲ KNYGA

Vydūno filosofijos pagrindai

Vacys Bagdonavičius

 

Ontologinis aspektas

 

Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos.

Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jį grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis iš pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Savo filosofijos veikalais, kuriuos, be daugybės periodikoje skelbtų straipsnių, sudaro 12 knygų, Vydūnas panašus ne tiek į griežtai logiškai motyvuotas koncepcijas kūrusį XX amžiaus filosofą, kiek į senovės išminčių, norėjusį savo tautos žmonėms įkvėpti tikėjimą tuo, kuo pats šventai tikėjo. Filosofija turėjo tarnauti kaip tautos dvasinio šviesinimo priemonė. „O iš tikrųjų teikdamas įvairius, vyriausiai, filosofiškus mąstymus, stengiausi tautoje sužadinti

sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“, – rašė mąstytojas vienoje iš autobiografijų (5, 21).

 

Vydūnas formavosi, veikiamas daugelio įvairių kraštų bei laikų filosofinių ar religinių koncepcijų, ir tai aiškiai atsispindi jo veikaluose. Tačiau juose atsispindi ir ryški imlumo tiems poveikiams kryptis, taip pat tipologinis ar netgi genetinis veikusiųjų idėjų tarpusavio artimumas, daugiau ar mažiau analogiškas bylojimas apie tuos pačius būties klausimus. Taip pat atsispindi ir iš tų idėjų savą, vientisą pasaulio suvokimą konstruojanti mąstytojo asmenybė. Iš jo švietiėjiška intencija dėstomų koncepcijų, susikurtų remiantis imponavusiais „visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymais“ (1, 364), visumos tarsi savaime išaugo logiškai nuosekli, pakankamai suderinta ir motyvuota filosofijos sistema.

 

virs_19a_samoneSvarbiausias Vydūno filosofijos objektas yra žmogaus būtis bei raiška pasaulyje. Tą raišką mąstytojas traktuoja kaip kultūros procesą. Visi mąstytojo intelektualiniai ieškojimai sukosi būtent apie šį objektą, t.y. „sąmonės slėpiningumą ir sąryšyje su tuo (…), kas kultūra iš tikrųjų būtų“ (3, 395). Kultūros esmės, struktūros bei jos proceso samprata sudaro pagrindinę, originaliąją Vydūno filosofijos dalį, kuri išsamiausiai išdėstyta vėlyvesniuose, kūrybinės brandos metais parašytuose veikaluose „Mūsų uždavinys“ (1911), „Tautos gyvata“ (1920), „Sąmonė“ (1936). Kultūros problematika yra tarsi visos Vydūno filosofijos kamienas ir šakų vainikas. Kamieną čia sudarytų pačios kultūros esmės, jos būties samprata, o šakas – pagrindinių kultūros reiškimosi formų – mokslo, meno, dorovės – specifika, istorinis to reiškimosi procesas, universalumo ir tautiškumo santykis. Kaip viena iš vešliausių to vainiko šakų, kaip svarbiausias akcentas išryškėja universalumo ir tautiškumo santykio kultūroje problema.

 

Vydūno ieškojimai, prasidėję nuo krikščionių Šventojo rašto ir ėję per daugelio didžiųjų pasaulio religijų, senojo baltų tikėjimo pažinimą, per vokiečių bei Vakarų filosofijos studijas, per veiksmingą sąlytį su teosofija, nuvingiavo iki senovės indų išminties šaltinių. Iš jų daugiausia ir pasisemta. Didžiausią poveikį Vydūnui padarė viena iš įtakingiausių viduramžiais susiformavusių indų filosofijos mokyklų, sudariusių filosofinį induizmo religijos pagrindą, – vedanta, kurios pagrindiniai šaltiniai – Vedos, Upanišados, „Bhagavadgyta“. Apie naudojimąsi tais šaltiniais ne kartą yra pasisakęs pats mąstytojas (6, 1912, rugpjūčio nr.., p.15; 7, 1921, nr.4, p.40), o „Bhagavadgytą“ jis netgi išvertė į lietuvių kalbą (žr. 3, 402-492). Interpretuodamas tų šaltinių idėjas, Vydūnas jas taikė savo tautos dvasinėms reikmėms. Tą patį darė ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios induizmo reformatoriai, Indijos išsivadavimo judėjimo veikėjai, sukūrę neovedantizmo kryptį to meto filosofijoje – Ramakrišna, Vivekananda, A.Gošas, R.Tagorė, M.Gandis ir kiti. Taigi, Vydūnas yra lyg ir lietuviškasis neovedantizmo atstovas.

virs_01a_zmkelOntologija, t.y. būties samprata, yra labiausiai su indiškaisiais šaltiniais besisiejanti Vydūno filosofijos dalis. Joje mąstytojas bene aiškiausiai išreiškia savo, kaip vedantos išpažinėjo, poziciją. Pirminiuose šios sistemos šaltiniuose išdėstytas idėjas apie būties esmę Vydūnas pripažino kaip apreikštas tiesas, leidžiančias pajusti, jog „visa yra tiksliai tvarkyta“, bei padedančias „skaidriomis akimis žvelgti į gyvenimą“ (6, 1914, balandžio nr., p.8). Betarpiškiausia priklausomybė nuo tų idėjų jaučiama ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, rašant ir leidžiant pirmuosius filosofinius traktatus „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“ (1907), „Mirtis ir kas toliau“, „Likimo kilmė“, „Žmonijos kelias“ (1908), „Apsišvietimas“, „Gimdymo slėpiniai“ (1909).

 

Visose idealistinėse indų filosofijos sistemose viena iš svarbiausių problemų yra žmogaus išsivadavimas iš pasaulio reiškinių vergovės. Būties problema jose niekur nesprendžiama atsietai nuo žmogaus likimo. Anot visų laikų Indijos mąstytojų, amžinoji moralinė tvarka būdinga ne tik žmogaus ir visuomenės gyvenimui, bet ir visai kosminei būčiai, visatos vystymuisi. Žmogus esąs tos visatos labai prasminga dalis ir traktuojamas kaip materializme pasaulyje įkalinta dvasinė esybė, kurios uždavinys – savomis pastangomis pasiekti laisvę, t.y. įveikti prie pasaulio rišančią jėgą ir grįžti į grynosios dvasios būtį arba, kaip budistai vadina nirvaną. Žmogaus esybės įkalinimas pasaulyje vykstąs pagal karmos dėsnį, kurį galima traktuoti kaip visaapimantį kosminio ir individualaus likimo dėsnį. Pasaulis esąs tarsi išbandymų sfera, per kurią žmogui reikia pereiti tam, kad jis aiškiai suvoktų savo dvasinę esmę, išmokdamas ją skirti nuo pasireiškusios, arba tariamosios, būties.

 

Vydūniškoji būties bei žmogaus santykio su ja samprata beveik visiškai išsilaiko klasikinio vedantizmo rėmuose. Kaip ir vedantizmo atstovams, Vydūnui nekyla didesnių abejonių, jog esanti tik viena realybė – absoliuti dvasia. Pasaulis, kurio dalis yra ir žmogus, tėra tam tikra jos būsena, pasireiškimas ar netgi tariamybė, žaismas, iliuzija.

 

Apibūdindamas žmogų kaip „aukščiausią ir tobuliausią regimo pasaulio gyvį“, Vydūnas kartu pažymi, jog tasai „tobulumas nesiranda pavidale ir toje gyvybėje, neigi jo sąmonėje“, t.y. jog žmogaus esmės nėra jo materialioj prigimty. Toji esmė glūdinti dvasinėje būtyje: „Pilnai išmintingas žmogus žino esantį amžinoj Visatos Priežastyj, save esantį vieną su šita Priežastimi“ (1, 55). Šiais žodžiais aiškiai nusakyta viena iš pagrindinių monistinėse vedantos kryptyse postuluojamų idėjų apie individualios sielos (atmano) ir dvasinės visumos absoliuto (brahmano) tapatumą. Vydūno įvardintoji Amžinoji Visatos Priežastis ir yra pati dvasinė būtis, absoliutas. Kiekviename Vydūno veikale pakartotinai pabrėžiama, jog iš tos būties, t.y. iš Amžinosios Visatos Priežasties viskas kyla, viskas joje būna ir vėl į ją sugrįžta. Kitaip tariant, dvasinis absoliutas ir tėra vienintelė tikroji realybė, pati savęs ir pasaulio priežastis. Pasaulį Vydūnas traktuoja kaip absoliuto pasireiškimą, jo tam tikrą būseną, kurią dažnai palygina su sapnu. Pasaulio reiškinių įvairovė esanti absoliuto dalis, kurią mūsų mąstytojas apibūdina kaip „sapnuotąją daugybę“. Advaita vedantoje ją atitiktų absoliuto žaismas, iliuzinis vaizdas. Apie iliuzinį to vaizdo pobūdį, tarsi sekdamas Šankara, kalba ir Vydūnas: „Išmintingajam viskas, kas pragaišta, ir visas pasaulis tėra tik vaizdas“ (1, 31-32). Tačiau lietuvių mąstytojas neina iki galo su advaitistais. Neatsisakydamas pačios reiškinių iliuziškumo idėjos, pasaulio vaizdo iliuziškumą, jis siūlo traktuoti kaip to pasaulio nepastovumo padarinį. Iliuzija – ne pats pasaulis, o jo pastovumas, nes pasaulis esąs „ne daiktingas, būvąs dalykas, bet vyksmas“ (1, 374), toks pat realus, kaip ir pas absoliutas, kurio pasireiškimas tas pasaulis yra.

 

virs_02a_bhagPasaulį suprasti kaip nuolat kintantį ir šia prasme kaip iliuzinį Vydūną galėjo skatinti ir budizmo ontologijos pagrindą sudaranti viso ko nepastovumo teorija, aiškinusi, jog nei pasaulio objektų, nei žmogaus, nei jo sąmonės, kaip tokių, iš tikro nesą, o esąs tik nepaliaujamas būsenų srautas, iš kurio susikurianti tiek objektų, tiek juos suvokiančios sąmonės regimybė. Šią nepaliaujamo srauto teoriją iki kraštutinumo išvystė vėlyvieji budistai mahajanistai, kaip ir advaitistai, tvirtinę pasaulį esant visiškai nerealų. Tačiau ir budistinis pasaulio nerealumo supratimas bei kintamybės absoliutinimas Vydūnui nebuvo priimtini. Kintamybės sąvoka, anot jo, taikytina tik materialaus pasaulio atžvilgiu. Čionai jis visiškai solidarizuojasi su įžymiuoju senovės graikų mąstytoju Heraklitu, aiškinusiu apie nuolatinį pasaulio objektų atsinaujinimą, vaizdingai tą atsinaujinimą palyginusį su upe, į kurią dėl jos nepaliaujamos tėkmės negalima įbristi du kartus (2,57). Vydūnui, kaip ir Heraklitui, keičiasi atsinaujina ne iliuziniai, o realūs materialaus pasaulio objektai. Tačiau yra ir tai, kas, lietuvių mąstytojo giliu įsitikinimu, nekinta, pastovu. Pastovu yra tai, kas tą kintamybę suvokia, kas iš jos susikuria pasaulį ir jo objektus. Tai – sąmonė, pasireiškianti įvairiais lygmenimis ir mastais. Prisimindamas pirmąjį savo filosofijos profesorių vokiečių imanentą V.Šupę ir, pasirėmęs „senųjų Indijos išminčių mokslu“, jam pritardamas, Vydūnas teigia viską esant sąmonės turiniu. Kokia toji sąmonė, toks esąs ir jos turinys. „Viskas, ką mūsų sąmonė suvokia, ką sąmonėje randame, kaip nors ir kur nors turi būti esama (…), – rašoma viename iš pagrindinių lietuvių mąstytojo filosofijos veikalų „Sąmonė“. – Šviesus žmogus aiškiai išmano, kad jo sąmonė yra tai, kas kaip nors esama padaro žinoma, ir tokiu būdu sau esama. Ir taip supranta, kad yra du dalyku, būtent sąmonė ir tatai kas kaip nors yra ir jos padaroma savo turiniu“ (1, 375). Panašiai aiškina ir neovedantistas Vivekananda: “ (…) pasaulis neegzistuoja, t.y. neegzistuoja nekintamai, amžinai, nepriklausomai nuo būdų jam suvokti. Tačiau negalima sakyti, kad jis visiškai neegzistuoja, nes mes jį matom, jaučiam, jame gyvenam, jį veikiam, jo dėka veikiam“ (10, 6). Sąmonė Vydūnui yra ne tik žmogiška, individuali, bet ir kosminė, visaapimanti, savo turiniu laikanti visą pasaulį. Ji, toji sąmonė, traktuojama kaip vienas iš svarbiausių absoliuto atributų.

 

virs_17a_sarangaTiek Vydūno, tiek induizmo reformatorių filosofijoje sąmonės ir pasaulio realumo pripažinimas nereiškia dualizmo, dviejų savarankiškų realybių pripažinimo. Vydūno aiškinimu, sąmonė ir jos pagalba patiriamas daiktingumas sudarą vieningą būtį, „įsirodo esą jos kraštutinumu du“ (1, 376). Kalbėdamas apie materialų pasaulį ir sąmonę, mąstytojas juos traktuoja ne kaip skirtingas realybes, o kaip skirtingus vieningos būties pasireiškimus, arba būvius. „Kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dvasia sustingimo būsenoje“ (1, 42), – sakoma traktate „Visumos sąranga“. Tačiau šis pasakymas nereiškia, kad Vydūnas laikosi materialistinės krypties panteizmo. Materija, kaipo tokia, mūsų mąstytojui nėra savarankiška bei tapati visaapimančiam dvasiniam abosliutui. Pasaulis yra absoliute tik kaip to absoliuto dalis, o ne kaip jo visybės variantas. Vydūnas iš tikro yra panteistas, tiktai ne materialistinės, o idealistinės krypties – panenteizmo atstovas. Esminis šios panteizmo krypties (t.y. panenteizmo) bruožas yra tas, kad ji gamtą, o su ja kartu ir žmogų, ištirpdo Dievuje, o ne Dievą ištirpdo gamtoje, kaip daro natūralistinės (t.y. materialistinės) krypties panteizmas. Vydūnui absoliutas yra ir pasaulyje, ir virš to pasaulio – neaprėpiamas ir amžinas, nebeturįs nei laiko, nei erdvės dimensijų (1, 37). Pirminės Vydūno panenteizmo ištakos – Upanišadose. Panenteistinės tendencijos kai kuriose iš jų (ypač ankstyvosiose, pvz., „Mundaka“) yra gana ryškios. Jas gal kiek suabsoliutindamas, įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) S.Radhakrišnanas rašė: „Upanišados tvirtina, kad pasaulis yra Dieve, bet jos niekada neteigė, kad pasaulis – tai Dievas. Dievas – tai žymiai daugiau, negu visata, kuri yra jo kūrinys. Jis tiek didesnis už ją ir yra tiek iškilęs anapus jos, kiek žmogaus asmenybė yra iškilusi virš kūno, kuris yra tik jos įrankis šiame gyvenime. Jos (upanišados – V.B.) atsisako ištirpdyti Dievą pasaulyje, tačiau iš to neseka, kad Dievas – išorinis kūrėjas, egzistuojąs atskirai nuo pasaulio. Dievas išreiškia save pasaulyje, o pasaulis yra jo gyvenimo išraiška (…). Dievas yra ir imanentinis, ir transcendentinis“ (9, 168-169). Toks apibūdinimas be jokių išlygų tinka ir vydūniškajai absoliuto ir pasaulio santykio sampratai.

 

Absoliutas Vydūno filosofijoje iš esmės yra traktuojamas kaip subjektas, o pasaulis – kaip objektas, tik ne kaip vienas šalia kito esantys, o kaip vieningos visumos momentai, tiesa, susieti griežtais subordinacijos ryšiais. Absoliutas – imanentinė pasaulio kilimo priežastis, o pasaulis – jo išorinis pasireiškimas, jo savimonės įkūnijimas, savęs suvokimo priemonė. Nuolatinis pasaulio sąmonėjimas – evoliucija – reiškia absoliuto susivokimą, pasireiškimo daugeriopumu (reiškinių pasauliu) involiucijos – paneigimą, grįžimą į save patį, bet jau į suvoktą. Ši vydūniškoji involiucijos ir evoliucijos ciklų samprata yra itin artima „Bhagavadgytoje“ išdėstytai šių ciklų koncepcijai. Vydūno nusakymu, involiucijos ir evoliucijos prasmė esanti tokia: „Iš nežinomos vienybės pareina visa, traukiasi per sapnuotąją daugybę ir grįžta į žinomąją vienybę“ (2, 109).

 

virs_18a_slepiVydūno aiškinimu, evoliucijos procese labiausiai išryškėjanti žmogaus būties, ypač jo tobulėjimo, prasmė. Pasiektos evoliucijos pakopos yra ne kas kita, kaip skirtingu sąmoningumo ir nesą,omingumo santykiu pasižymintys realybės tarpsniai.

Kaip jau minėjome, Vydūno supratimu, materija sudaro poliarinę grynajai dvasiai būseną, bet nenustoja dvasingumo, iš kurio yra kilusi. Ji irgi sąmoninga, tik joje yra skirtingi to sąmoningumo lygiai, kurie prilygsta evoliucijos pakopoms. Kaip aiškinama traktatuose „Visumos sąranga“ ir „Slaptinga žmogaus didybė“, grubiausios, negyvosios, materijos – „fiziškos valstybės“ – prakriti sąmoningumas reiškiasi pasyvia egzistencija, paprasčiausiu buvimo, vydūniškai tariant, „esimu“, atomų judėjimu bei jų sugebėjimu sudaryti įvairias struktūras, fizinių jėgų veikimu. Subtilesne forma, aukštesniu sąmoningumu materija reiškiasi antrojoje – vitališkumo, gyvybės – pranos – sferoje, kurios esmę grynu pavidalu realizuoja augmenija. Dar aukštesnis sąmoningumas – trečiojoje sferoje – gyvuliškoje gamtoje, arba kamos sferoje, kur įvairiausių instinktų įsakmiai patenkinimo reikalaujančių geismų lygyje reiškiasi veiklusis, aktyvusis psichikos reiškinius gimdąs materijos pradas. Gyvuliškoje gamtoje sublyksi ir dar šviesesnio sąmoningumo pradai – rūšinė savimonė bei primityvaus protavimo apraiškos. Jos yra jau kitos, aukštesniosios, sferos atšvaitai. Tai – ketvirtoji materijos sfera – kama-manas, kurios esmę išreiškia protas, mąstymo galia. Į tą aukščiausią materijos pakopą yra pakilęs tik žmogus.

 

Anot Vydūno, tos keturios sferos kaip tik ir sudaro reiškinių pasaulį – gamtą. Žmogus į ją įeina kaip jos dalis, kaip aukščiausia būtybė. Tos gamtiškosios sferos nėra viena nuo kitos izoliuotos, o įeina viena į kitą – žemesnioji sudaro galimybę aukštesniąjai reikštis ir per tą aukštesniąją įgyja savo tikrąjį reikšmingumą. Augale mineralu, t.y. negyvąja „fiziškos valstybės“ medžiaga reiškiasi augmeniškumo pradas, gyvūne – mineralu ir augmeniu – psichiškasis gyvūniškumo pradas, žmoguje – visais trim pradais ir dar ketvirtu protingumu – žmoniškumas. Žmogus „esąs mineralas, augmuo, gyvis ir žmogus kartu“ (1, 389), – teigia Vydūnas, pasiremdamas legendiniam senovės egipto išminties Dievui Totui (graikų tapatintam su Olimpo dievų pasiuntiniu Hermiu) priskiriama mintimi.

 

virs_04a_likimoVydūno aiškinimu, tomis keturiomis sferomis užsibaigia tik materialus reiškinių pasaulis, gamta, bet ne visuma ir žmogus. Žmogus ir jo sukurta kultūra Vydūnui yra tokia sfera, kurios fenomenalumo jau nebeįmanoma paaiškinti, remiantis gamtos pasaulyje besireiškiančiais dėsningumais. Pats žmogaus fenomenas, jo kūrybinis potencialas verčiąs galvoti apie tai, kas yra aukščiau už gamtą, kas nebesutelpa į ją, kas pagaliau ją valdo, kas suteikia kryptį jos evoliucijai. Protu kaip aukščiausiąja materijos sfera, anot Vydūno, „dar nėra Visumos pagrindas pasiektas“. Vėlgi pasiremdamas senovės indų „išmintingųjų mokslu“, išdėstytu Upanišadose bei „Bhagavadgytoje“, mąstytojas teigia, jog už „keturių materijos sričių yra trys dvasinės, kurios ir sudaro visumos pagrindą“ (1, 34, 37). Tas tris dvasines sferas Vydūnas apibūdina kaip iš esmės jau nebeskaidomo absoliuto ipostazes, kuriomis nepasireiškęs absoliutas susiliečia su pasireiškusiuoju, į pasaulį išsiskaidžiusiuoju. Tai sferos, „iš kurių spindi pirmieji mažesni ar didesni (dvasiniai – V.B.) reiškiniai žmonėse“ (1, 34). Tas iš indiškųjų šaltinių perimtas ir sanskritiškais terminais Atma, Budhi, Manas įvardintas absoliuto ipostazes lietuvių mąstytojas charakterizuoja kaip „priežastines mūsų pasaulio galias, geriau sakant; principus“ (6, 1912, rugžjūčio nr., p. 15). Tų principų prasmė, Vydūno aiškinimu, toklia: Atma – dvasia, visagalybė; Budhi – šviesa, išmintis; Manas – manymas, meilė (1, 37). Tokią pat prasmę turinti ir krikščioniškoji Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios trejybė (2, 45). Atma, Vydūno aiškinimu, yra „visur ir visame esantis Dievas“, „Visatos pamatas“, tik patsai save tegalintis suvokti. Budhi yra Atmos susikurtoji veikimo jėga, josios kūrybos galia, ją supančioji šviesa. Atma ir Budhi kuria visatą ir veda ją evoliucijos keliu. Manas – Atmos savimonės bei aukojimosi ir meilės jėga, kurios reiškimosi sfera – žmonija. „Su žmonija ji veda visą Visumą aukštyn, atgal į savo pradžią“ (2, 46), t.y. „iš sapnuotosios daugybės į žnomąją vienybę“.

 

Postuluodamas grynosios dvasios sferų egzistavimą ir jų reiškimąsi žmoguje, kaip mikrokosmose, Vydūnas kartu stengiasi parodyti, jog tasai reiškimasis yra akivaizdžiai matomas, patvirtinamas pačios gyvenimo empirijos. Tiek atskirame žmoguje ir jo elgsenoje, tiek žmonijoje, kaip kosminės visumos dalyje bei jos kuriamoje kultūroje esama tokių apraiškų, kurių genezės šaknų, Vydūno manymu, tegalima ieškoti tik dvasios sferose. Viena iš pirmųjų ir būdingiausių dvasios sferų apraiškų žmoguje esąs savęs paties suvokimas, arba savimonė, kuri per visą žmogaus gyvenimą, visose aplinkybėse ir būsenose išlieka ta pati. Augdamas ir stiprėdamas, sendamas ir silpnėdamas, keičiasi kūnas, nevienodas būna sveikatos stovis, labai nepastovūs yra norai, geismai, aistros įvairiausios užplūsta mintys, bet žmogus visuomet išlieka tuo pačiu . Vydūno žodžiais tariant, žmoniškumo „branduolas yra žmogaus Aš. Tai visuomet tesiranda, kur yra žmoniškos dvasios – sielos. Tosios jis yra apraiška“ (2, 247). Tasai išreiškia ne tiktai žmogaus esmės pastovumą, tapatumą pačiai sau, kai reiškinių pasaulyje viskas kinta, bet ir integruoja visą žmogaus gyvenimą ir veiklą, yra jo asmenybės šerdis. Dvasingumas žmoguje reiškiasi ir jo išmintingumu, subtilia intuicija, dorumu, laisva valia, sąžine, meile, religiniais jausmais, mokėjimu nugalėti egoizmą, aukotis kitų labui, sugebėjimu jausti ir kurti gėrį ir grožį, siekti harmonijos ir tobulumo (2, 34-40). Visa, kas išreiškia žmogaus esmę, Vydūnas laiko iš absoliuto einančia metafizinio pobūdžio duotybe.

 

virs_08a_kasŽmoguje, kaip mikrokosmose, anot Vydūno, telpa visa visata: „Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse“ (2, 137). „Žmogaus asmuo yra sudėtas dalykas. Jame randasi visi tie gyvenimo skyriai, kurie šiuomi dabar ir pasaulyje“ (1, 259). Žmogumi kartu esanti pasiekta dabartinė aukščiausia pakopa – per jį, jo savimonę, dvasingumą absoliutas yra suvokęs save patį. Žmogus, sąmoningai siekiąs dvasinio šviesumo, žinąs kaip jo siekti ir įgaunąs galią jį pasiekti yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė. Tas grįžimas – ir viso gamtos vyksmo tikslas. Remdamasis ne tik indiškaisiais šaltiniais, bet ir vieno iš savo betarpiškų mokytojų pagrindinio imanentinės filosofijos atstovo V.Šupės mintimis, Vydūnas tvirtina: „Taip matyti, jog gamta, ką steigiasi apsireikšti, ant aukštesnio laipsnio sąmone, galutinai nori apsireikšti išmanymu, sąžine, išmintimi. Tad pasirodo todėl viso pasaulio gyvenimo tikslu“ (1, 56).

 

Dvasingumo apraiškos vienaip ar kitaip pasirodančios žmogaus veikime, tik jos paprastai būna labai nestiprios, asmenybė ne visada suvokia jų tikrąją prasmę, nesugeba paaiškinti jų kilmės. Todėl dažnai žmoguje viršų būna paėmusi gamtiškoji dalis, kuri tikrumoje turėtų būti dvasinės jo esmės įrankis. Tokiu būdu žmogus tarsi yra tas laukas, kuriame ryškiausiai pasimato dvasinio ir materialaus pasaulio sintezė, substancijos vieningumas. Tai rodo žmogaus vietos ypatingumą visumos struktūroje. „Žmoguje susitinka dvi srovi, – teigia Vydūnas, – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi, viena gamtiška – materialinė, antroji dvasinė – sąmoninga, arba save žinanti“ (2, 34). Kūnu, gyvybe, jutimais, instinktais, geismais žmogus pakartoja materijos sferų – negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos – funkcijas, kurios yra būtinos jo egzistavimui. Gamtoje šios funkcijos vykdomos tarsi savaime pagal evoliucijos dėsnius, be sąmoningų mineralo, augalo ar gyvūno pastangų. Čia pagal absoliuto nustatytą tvarką „visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją“ (1, 462). Tuo tarpu žmogui gamtiškąją savo dalį reikia valdyti pačiam, tapti jos šeimininku, o ne vergu. Čia esanti jo visokeriopo, ypač dorovinio, tobulėjimo prasmė. O šį tobulėjimą mūsų mąstytojas susieja su pasaulio tobulėjimu, t.y. jo dvasine evoliucija. Sfera, kuria į tą evoliuciją įsijungia žmonija, Vydūno yra traktuojama kaip kultūros sfera.

 

Galutinis tobulėjimo tikslas – žmogaus išsivadavimas iš materijos varžtų, jo dvasinio prado susiliejimas su absoliutu. Indiškoji joga iš esmės yra praktinių metodų šiam tikslui pasiekti sistema. Tuos metodus pripažino visos idealistinės indų filosofijos sistemos. Vydūnas jais taip pat naudojosi, tačiau nesistengė jų detaliai išaiškinti ir beatodairiškai rekomenduoti. Savo tautiečius jis orientavo ne tiek į šį galutinį tikslą, nors visoje kūrybos potekstėje tokia orientacija yra), kiek į tokį gyvenimo būdą, kuris sąlygotų jų dvasinį šviesėjimą, lengvintų ir taurintų žemiškąjį jų kelią, tarsi savaime prie šio tikslo žmogų priartinantį. Mūsų mąstytojas buvo už aktyvų asmenybės dalyvavimą gyvenime, pats rodė tokio aktyvumo pavyzdį, energingai darbuodamasis lietuviškosios kultūros baruose. Ir savo filosofiniuose aiškinimuose jis akcentavo tuos jogos sistemos momentus, kuriuose individualus žmogaus tobulėjimas derintųsi su jo aktyviomis visuomeninėmis pozicijomis. Šiuo atžvilgiu daug pamokančio jis, kaip ir induizmo reformatoriai, rado „Bhagavadgytoje“. Ją remdamasis, Vydūnas savo tautiečiams siūlė tokius kiekvienam žmogui prieinamus individualaus tobulėjimo kelius: nesavanaudišką veikimą, meilės ir nuolatinio pasišventimo dvasinei visa ko pradžiai, žinojimo, savo prigimties taurinimo bei harmonizavimo.

 

 

Literatūra

 

1. Vydūnas. Raštai. V., 1990. T.1..
2. Vydūnas. Raštai. V., 1991. T.2.
3. Vydūnas. Raštai. V., 1992. T.3.
4. Vydūnas. Raštai. V., 1994. T.4.

5. Vydūnas. Mano gyvenimo apžvalga: žvilgsniai į mano kūrimą // Žemaičiai: Žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologija. Kaunas, 1938.
6. Jaunimas: Mėnesinis laikraštis, skiriamas jauniesiems. Tilžė, 1911-1914.
7. Darbymetis: Laikraštis tautos dvasiai tvirtinti. Tilžė, 1921-1925. Nr.1-9.
8. Džiavečka E. Vydūno pasaulio struktūros koncepcija // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A. V., 1970. T.1(32).
9. Radhakrišnan S. Indijskaja filosofija. Maskva. 1956. T.1 (rusų k.).
10. Vivekananda. Džnana-joga. Ryga. 1935 (rusų k.).

 

 

Pranešimas skaitytas mokslinėje konferencijoje
„Į sveiką gyvenseną ir skaisčią būtį Vydūno keliu“,
Klaipėdos universitetas 2000 m. kovo 17 d.

Vydūno kultūros koncepcija

Vacys Bagdonavičius

 

KULTŪROS ESMĖS IR RAIDOS SAMPRATA
VYDŪNO FILOSOFIJOJE

 

 

VydūnasPanenteistinio pobūdžio Vydūno filosofija yra grindžiama vedantiškąja būties,

o kartu ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata. Pagal šią sampratą vienintelė tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Ši samprata sudaro Vydūno filosofijos ontologinės dalies pagrindą, o kartu yra toji metodologinė šaknis, iš kurios išaugo visos kitos jo filosofijos problematikos kamienas ir šakų vainikas. Tąjį kamieną ir vainiką iš esmės sudaro kultūros problematika – pagrindinė, originalioji, Vydūno filosofijos dalis.

 

Vydūno filosofijos turinys neleidžia sutikti su kultūros filosofo A. Sverdiolo išvada, jog „Vydūno filosofinė koncepcija negali būti laikoma kultūros filosofija“, nes jis „neišryškino kultūrinės veiklos specifikos, neišdėstė savojo jos supratimo“ (9, 19) Iš tikrųjų Vydūnas padarė ir viena, ir kita. Be to, pagrindinė jo filosofijos problematika žymia dalimi sutampa su ryškiausių Lietuvos kultūros filosofijos atstovų S. Šalkauskio ir A. Maceinos nagrinėta problematika, kuriai svarbiausią dėmesį savo studijoje apie Lietuvos kultūros filosofiją sutelkė pats A. Sverdiolas.

 

Kultūros prigimtis

 

Dėmesys kultūros problematikai yra tas momentas, kuris Vydūno filosofiją sieja ne tik su Rytų, bet ir su Vakarų filosofine tradicija (Renesanso humanizmu, Naujųjų amžių racionalizmu, klasikine vokiečių filosofija, vėlyvųjų vokiečių romantikų, taip pat su kai kuriomis XIX a. pab.–XX a. pr. kultūros koncepcijomis) bei su savo laiko ir krašto aktualijomis, t. y. su istoriškai apibrėžta kultūrine situacija. Toji kultūrinė situacija, ypač tautinės kultūros ugdymo poreikiai, kėlė tokius klausimus, į kuriuos mąstytojui daugiausia reikėjo atsakyti pačiam. Į šiuos klausimus siekusi atsakyti vydūniškoji kultūros koncepcija buvo žymiai originalesnė negu jo pateikta būties samprata, kaip jau minėta, be reikšmingesnių modifikacijų perimta iš vedantos. Kitaip tariant, realios kultūrinės aktualijos, į kurias atsiliepiant kūrėsi ir teoriniai kultūros sampratos pagrindai, lėmė tos sampratos savarankiškumą bei originalumą esmingiausiai mąstytoją veikusio klasikinio vedantizmo atžvilgiu. Tačiau, kaip sakyta, vedantiškoji būties samprata Vydūnui vis dėlto tarnavo kaip metodologinė išeities pozicija sprendžiant ir kultūros problemas. Tokia vedantiškoji išeities pozicija savo ruožtu Vydūno kultūros koncepciją darė savitą ir originalią kitų žymesnių lietuviškųjų kultūros koncepcijų (A. Jakšto, S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kt.) atžvilgiu. Šios iš esmės atsiliepė į tas pačias kultūros realijas, tačiau išplaukė iš kitų ontologinių prielaidų, daugiausia tomistinių ar neotomistinių.

 

Nuo tiesioginio, labiausiai ontologizuoto žmogaus ir būties santykio prie kultūros problematikos Vydūnas eina per tarpines, irgi ontologinį statusą turinčias, grandis – religiją, pasaulio evoliuciją bei jų santykį. Nors, kaip matysime vėliau, religija (tikyba) Vydūno filosofijoje ir nėra tiesiogiai laikoma kultūros dalimi, tačiau ji tampa tuo tašku, nuo kurio kultūra prasideda ir ta aukščiausia gaire, į kurią orientuotas visas grįžtamasis, evoliucinis kultūros procesas.

 

Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam Vydūnui kultūra yra būtina, t. y. ontologiškai sąlygota kosminės visumos evoliucijos dalis. Jos raidos pradžią mastytojas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Žmoniškumu visumos evoliucija, anot Vydūno, jau yra pasiekusi grynosios dvasios lygį, kuriame tarsi atbunda absoliuto savimonė, pasireiškianti žmogaus dvasingumu, jo individualia savimone, tampančia vienu iš sąmoningųjų pasaulio raidos veiksnių. „Vienas tųjų veiksnių, – rašo Vydūnas, yra žmogus, ne kaipo pavidalas, bet kaip dvasiška galia. Kuomet joji pradeda pasaulyje veikti, yra tarsi tarpas tarp erdvinių ir laikinių pasaulio veiksnių ir jo pamatinio – jo priežasties pildytas. Šavęs žinojimas stojos. Jis yra artimas susitikimas su pasaulio Priežastimi“ (3, liep. 28). Su žmogaus, kaip dvasinės esybės, prabudimu prasideda aktyvus, sąmoningas ,,sapnuotosios daugybės“ įveikimas bei kryptingas grįžimas į ,,suvoktąja vienybę“, t. y. procesas, kurį galima palyginti su hėgeliškosios triados sintezės stadija. Žmogus, Vydūno aiškinimu, yra pagrindinis tos stadijos veikėjas, aktyvus, kūrybiškas, nors ir ne absoliučiai, bet labai reikšminga dalimi savarankiškas joje kylančių užduočių sprendėjas. „Žmogaus sumanumu pasaulio sąmoningumas tiktai tęsia savo kūrimo darbų„, teigia mąstytojas (1, 455).

 

diplomasKultūros sferoje, Vydūno aiškinimu, telpa toji žmogaus veikla, kuria realizuojamos būtent dvasinės jo potencijos, jo žmogiškoji esmė. „Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos, – rašo mąstytojas. – Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą“ (1, 453). Pati kultūra gimstanti ne iš reikalo patenkinti grynai materialines gyvenimo reikmes („mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t“), nes ne tų reikmių patenkinimas yra tikrasis žmogaus siekimų, jo egzistencijos tikslas. Nors tų reikmių „žmonės akstinami veikti“, bet iš jų „vienų jokiu būdu negalėtų išbujoti, ką tektų vadinti žmoniškumo apraiška“ (1, 454), kartu ir kultūra. Tokių gamtiškai sąlygotų „veikimo akstinimų“ turinčios visos gyvos būtybės, ir jeigu juos laikytume kultūros kūrimo varikliu, aiškina Vydūnas, tai tektų kalbėti, jog ir visi augalai bei gyvūnai kuria savo kultūrą. Dvasingumą pabrėždamas kaip lemiamą kultūros raidos veiksnį, mąstytojas samprotauja kaip ir tie kultūros problemas nagrinėję tiek ankstesnieji, tiek šiuolaikinės filosofijos atstovai, kurie vienintele reikšminga žmogaus kultūrinio vystymosi sfera laikė tiktai sąmonės sąlygojamą dvasinės veiklos sferą, o materialinės veiklos reikšmę kultūros procesui laikė antraeilės svarbos dalyku.

Jau pačią kultūros kūrimo pradžią Vydūnas sieja su žmogaus dvasios išsiveržimu iš gamtiškųjų sferų, su jos savarankiškumo bei kūrybiškumo pasireiškimu. Tačiau tarp to, kas gamtoje vyksta tarsi savaime, t. y. be vidinių akstinų, ir to, ką sąmoningai daro žmogus, Vydūno aiškinimu, nėra neperžengiamos prarajos. Ikižmogiškosios gamtos pasaulio evoliucija yra „didžiojo sąmoningumo“, t. y. absoliuto, kūrybos darbas, kuris žmogiškąja veikla tęsiamas toliau. „Bet nereikėtų žmogų išskirti iš gamtos veikimo, – rašo mąstytojas. – Žmogaus darbas taip pat yra tęsinys to, ką didysis sąmoningumas gamtoje padaro <:…>. Tam kūrimui nieko nereiškia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“, arba kaip „padauginti sąryšius su ja“. Visa tai tėra išdava žmoniškos veiklos gyvenimo srityse“ (1, 454–455).

 

Iš indų šaltinių (daugiausia iš vedantos) plaukiąs Vydūno panenteizmas šioje vietoje labai artimai susisieja su mąstytojo studijuoto ir aukštai vertinto žymiojo vokiečių švietėjo J.G. Herderio racionalizmu, dievą pripažinusiu vienintele protinga gamtos ir istorijos priežastimi, traktavusiu ją kaip dėsningą pasaulio reiškinių ir daiktų vienovės pasireiškimą, kaip išmintį, kuri valdo Visatą, racionaliai suderina visų jos sudedamųjų dalių veikimą. Kultūra, anot J.G. Herderio, neišstumia žmogaus iš gamtos, o yra aukščiausioji, baigiamoji jos vystymosi grandis. To vystymosi tikslas – žmoniškumas. „Ištirti humaniškumo dvasią – štai tikrasis žmogiškosios filosofijos uždavinys“, – teigė J.G. Herderis (11, 111). Vydūnui kultūros eiga, būdama „didžiojo sąmoningumo“ darbo tęsinys, palyginti su gamtos vyksmu, kartu yra kokybiškai nauja to darbo pakopa, kurios esminis tikslas – žmoniškumo, kaip grynai dvasinio prado, raiška, įsitvirtinimas pasaulyje ir laisvės to pasaulio atžvilgiu įgijimas. Kultūra esąs tas procesas, kuriame, kaip jau minėta, žmogaus dvasia veikia kaip savarankiška kūrybiška galia, reikšmingai įsijungianti į pasaulio evoliuciją, ją esmingai veikianti ir turinti ją užbaigti. Paties mąstytojo žodžiais tariant, „kultūra yra žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje“ (2, 322). Esą aiškiai „numanau, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį“ (1, 455). Žmogaus kuriamos kultūros vertybės Vydūnui, panašiai kaip ir S. Šalkauskiui (žr. 9, 67), „yra žmogiškosios dvasios objektyvacija“. Toji objektyvacija akivaizdžiausiai pasireiškianti žmogui santykiaujant su aplinka, „kuri savaip veikia žmogų ir sužadina atitinkamą atoveiksmį“ (1, 455). Geografinę ir socialinę aplinką („gamtą, pasaulį su jo daiktais, su jo gyvenimu ir su kitais žmonėmis“) Vydūnas laiko vienu iš svarbiųjų kultūros savitumą įvairiuose arealuose lemiančių veiksnių. „Po skirtingomis padangėmis ir sąlygomis žmoniškumas tegali įvairiai apsireikšti, – teigia mastytojas. – Ir būtų tikras apsirikimas, vertinant paviršutiniškai vieną kultūrą kitos kultūros reiškiniais“ (1, 456). Tačiau, Vydūno požiūriu, žmogui, kaip dvasinei esybei, svarbi yra ne tiktai išorinė aplinka, ne tiktai geografinės ir socialinės sąlygos, bet ir vidinė aplinka, t. y. gamtiškosios jame pačiame veikiančios sferos. Mastytojo žodžiais tariant, žmogaus „asmuo su jo kūno gyvumu, toliau žmogaus asmenybė su jos jausmingumu ir proto veikimu yra žmoniško veiksnio ne vien veikimo jėga, bet kartu jo ir sritis, arba <…> jo „geografinė provinca“ (1, 456). Tad žmogus nuolat veikia, jo dvasinei esmei sąveikaujant su šia dvejopa – išorine ir vidine – aplinka. Būtent toje sąveikoje žmogiškoji dvasia ir objektyvinasi, įsikūnija iš tos sąveikos atsirandančiose vertybėse, kurios ir yra kultūros vertybės.

 

ApšvietimasTačiau ir tos abejopos „geografinės provincijos“ Vydūnui nėra vienintelės sferos, kuriose formuojasi žmogiškoji kultūra ir kurios nulemia jos lygį. Be išorinę ir vidinę aplinką apimančios veiklos, anot mąstytojo, „yra žinoma dar kita žmogaus veikla. Ji nesikreipia nei į erdvinę, nei į vidujinę aplinka, bet stačiai į pačią savo esmę, į patį ašainumą, <…> į aukščiausią pasaulio dalyką, būtent į žmoniškumą“ (1, 457). Tai esanti gelminė dvasinė veikla, kurios tikslas – stiprinti patį žmoniškumo fenomeną, daryti jį kuo aktyvesnį, kuo labiau užvaldantį asmenybę, kuri galėtų tinkamai tobulinti pasaulį. Kitaip tariant, pirmiausia esą svarbu leisti suvešėti tam, kas turi būti objektyvinama kultūros produktuose – pačiai žmogaus dvasiai. Vydūno teigimu, tasai paties žmogaus pastangomis pasiekiamas žmoniškumo esmės „įsigalėjimas reiškia ypatingai aukštą kultūrą“ (1, 457), yra pagrindinis viso kultūros proceso orientyras bei svarbiausias jos vertingumo kriterijus, nes kuo laisvesne ir galingesne dvasia pasižymi kultūrą kuriantis subjektas, tuo ji labiau prisipildo tos dvasios ir yra vertingesnė.

 

Pabrėždamas žmogaus dvasios kūrybiškumo, jos savarankiškumo svarbą kultūros kūrime, Vydūnas kartu pažymi, kad tas savarankiškumas bei kūrybiškumas tegali pasireikšti tiktai individualizuota forma. Kultūra, mąstytojo aiškinimu, iš esmės tada ir teprasidedanti, kai evoliucijos eigoje prabundanti žmogiškoji savimonė, arba individualioji –“ašainė“ – sąmonė, kuri būtent ir yra pirmasis ir vienas iš pačių ryškiausių grynojo dvasingumo požymių. „Kultūros kūrimas gali būti aiškiai suprantamas tiktai iš ašainės sąmonės veikimo“, – akcentuoja mąstytojas (1, 454). Ne aplinkos „akstinimas“, o individualiosios sąmonės aktyvumas sudaro vidujinį žmogaus, kaip dvasinės esybės, veikimo būtinumą. Tas vidujinis būtinumas žmogui yra tiesiog ontologinė duotybė, kurios dar neturi kitos gamtiškosios būtybės, t. y. jis dar nefunkcionuoja žemesniosiose gamtos sferose. Todėl išskirtinis visų kultūros produktų bruožas, anot Vydūno, esąs juose įkūnytas juos kūrusiųjų žmonių sąmonės individualumas. „Tik žmogaus veikimu atsispindi ir vienetiškumo sąmonė. Visa, kas įskaitoma į kultūra, tuo pasižymi“, – teigia mąstytojas (1, 454).

 

Individualumas kultūros procese Vydūnui iš esmės yra kūrybiškumo ekvivalentas ir vienas iš jos vertingumo kriterijų. Pagal tai, kokiu mastu žmogus sugeba aktualizuoti savo dvasios potencijas, kaip jas panaudoja savo prigimties ir pasaulio sutaurinimui, galima spręsti apie jo kultūros lygį, jos kūrybiškumo laipsnį bei originalumą. Todėl kultūros kūrimas, Vydūno aiškinimu, ne kieno nors privilegija, o kiekvieno žmogiškąją savimonę turinčio individo gyvenimiškojo veikimo išraiška. „<…> Kiekvienas žmogus kuria kultūrą, nors labai įvairių jėgų sukaupimu ir įvairiu pasisekimu“, – akcentuoja mąstytojas (1, 455). Tiktai esminė to kūrimo sąlyga – individualios sąmonės, arba savimonės dvasinė aktualizacija.

 

Žmogaus raiškoje įkūnytą individualumą akcentuodamas kaip esminį kultūrinės kūrybos požymį, Vydūnas taikliai užčiuopė specifinį kultūros vertybių bruožą, aiškiai išskiriantį tas vertybes iš nekultūrinės veiklos, iš abstraktaus darbo produktų, neturinčių jas gaminusiojo subjekto (žmogaus, tautos ir pan.) asmenybiškumo savybių. Kurdamas kultūros vertybes, žmogus pirmiausia išreiškia savo individualybę, savo asmenybines žmogiškąsias savybes, o kartu kuria. tobulina save. t. y. pats yra tos kūrybos subjektas. Būtent individualumas, žmogiškųjų asmenybinių savybių aktualizavimas yra esminis žmogaus kultūrinės raiškos bruožas. Mat, Vydūnui žmogaus esmė yra metafizinė absoliutinės dvasios apraiška, save išreiškianti bei aktualizuojanti, besilaisvinanti iš „pasaulio vergovės“. Toji aktualizacija, Vydūno aiškinimu, ir realizuojasi kultūrinėje veikloje – vienoje iš aukščiausių dvasinės evoliucijos pakopų.

 

Kultūra ir religija

 

Toksai daugiausia indų filosofine tradicija pagrįstas vydūniškasis kultūros proceso traktavimas yra susietas su religija. Nors religija, Vydūno aiškinimu, tiesiogiai ir neįeina į kultūrą, bet vis dėlto „viena tėra sielos kultūros sąlyga“ (1, 283), nes „be tikybos žmoniškumo pradas neįgyja aukštesnės galios gyvenimui teikties <…> Gyvojoje žmogaus tikyboje glūdo galimumas visam žemiškam gyvenimui bręsti ir tobulėti“ (1, 509).

 

Religija Vydūnui yra kultūros raidos išeities taškas ir galutinis punktas. Pati toji raida, kaip minėta, telpa materialaus pasaulio evoliucijos, reiškiančios jo nuolatinį dvasingėjimą, rėmuose. Lietuvišku tikybos terminu nusakomą religiją (tiksliau būtų sakyti – religinį išgyvenimą) mąstytojas traktuoja ne kaip konfesinį išpažinimą, o supranta tipiškai indiškąja prasme – kaip transcendentinę žmoniškumo esmės būseną, kuria jau esąs visiškai paneigiamas empirinis pasaulis, t. y. kai toji esmė susilieja su absoliutu. Tikyba, Vydūno apibūdinimu, jau „nėra žmoniškumo apraiška, bet žmogaus vidujinis būvis, ašainės sąmonės santykis su pagrindiniu sąmoningumu (1, 507). Iš esmės tas santykis, t. y. individualios dvasinės žmogaus esmės susiliejimas su absoliutine dvasia, yra tas pats, kas jogų transas, samadhi, ar budistų nirvana. Tai būsena, kuri sutampa su dvasinio žmogaus prado siekiamu išsivadavimu – pagrindiniu jo žemiškosios egzistencijos tikslu.

 

Žmoguje, kaip mikrokosme, atsispindinti ne tik esanti susiformavusi visumos struktūra, bet ir pats kosminės evoliucijos procesas, praeinamos visos to proceso pakopos. Paties Vydūno žodžiais tariant, „kūrybos vyksmas, kuris didžioje visatoje atsitinka, tokiu būdu žmoguje lyg sumažintai, bet visai reikšmingai kartojasi“ (1, 507). Žmoguje atsispindį ir tai, kas esamajame pasaulinės evoliucijos cikle dar visuotiniu mastu neįvyko, bet neišvengiamai turės įvykti – viso ko sugrįžimas į dvasinę pradžią, į pasaulio Priežastį. Individualus tikybinis transas – mikrokosminė reiškinių pasaulio evoliucijos užbaiga. Būtent tokia „tikybine būsena“ užsibaigsiąs ir didysis kosminės evoliucijos ciklas – pasauliu pasireiškusioji sąmonė visuotinai susiliesianti su laiko ir erdvės matavimų nebeturinčiu absoliutu.

 

Įvykus didžiajam „išsivadavimo stebuklui“, tikrajam „tikybiniam aktui“ (tiek individualybės, tiek kosminės visuotinybės lygiu), nebesą prasmės kalbėti ne tik apie reiškinių pasaulį, bet ir apie jo žiedą – kultūrą. Būtent šia prasme religija Vydūnui nėra kultūros dalis, neįeina į ją kaip struktūrinis jos elementas, o yra jau virš jos. Mąstytojo teigimu, „tikybos mokslai nieko darbo netyri su pasauliu. Jie vien tik rodo žmogui kelią, kad galėtų pakilti į tokią padėtį, kurioj būtų galima pasiekti pačiąją Aukštybę“ (1, 282). Taigi, nors griežtai to neakcentuodamas, Vydūnas, panašiai kaip katalikiškieji lietuvių filosofai A. Jakštas, o ypač S. Šalkauskis (žr. 9, 23–25), religiją ir kultūrą santykiškai atriboja vieną nuo kitos, pirmajai palikdamas transcendentinę, t. y. grynai dvasinę, visumos sferą, antrąją talpindamas materijos reiškinių sferoje, bet irgi tik toje jos dalyje, kur jau reiškiasi žmogus. Vydūno filosofijoje tas atribojimas yra labai negriežtas, ir jo santykiškumas, manytume, yra gerokai didesnis negu A. Jakšto „mažojo kūrėjo“ koncepcijoje ar S. Šalkauskio žmogaus veiklos kosmogoninio prasmingumo sampratoje. Pagal šias sampratas, dievas tarsi paveda žmogui toliau tęsti kūrimo darbą, o pats to kūrimu atžvilgiu lieka pasyvus. Vydūnui dievas iš pasaulio niekada nepasitraukia: pats tame pasaulyje būdamas įsikūnijęs, pats visur ir visada veikia ir tęsia kūrybos darbą. Krikščionybėje, anot Vydūno, „išlengvo vis reikšmingėja Dievo buvimas toli nuo viso gyvenimo, jo transcendenca <…>. Šitaip apie Dievą manyti galėjo skatinti jau Biblijos Mozės žodžiai apie pasaulio įkūrimą. Čia kaip tik pasakyta, kad Dievas, sukūręs pasaulį, atsitraukęs nuo jo, jį sau palikęs. Toli esąs Dievas negalėjo būti patiriamas, ir tikintieji, kaip jie save vadino, tegalėjo jį numanyti žodžiuose“. Mąstytojo įsitikinimu, patys krikščionys nesuvokė dievo imanentiškumo prasmės, kurią galima atrasti ir ne vienoje Šventojo rašto vietoje. Kad žmogus „gyvena Dievuje ir jį galėtų patirti savo esmėje, tat retai tepamanyta, nors tūli išminties žodžiai (pačioje Biblijoje – V. B.) apie tai kalba“, – aiškina Vydūnas (2, 397).

 

Vydūniškasis kultūros proceso, kaip visumos evoliucijos dalies, supratimas būtų labiau artimas minėtus lietuvių katalikiškuosius filosofus veikusio rusų filosofo V. Solovjovo žmogaus veiklos interpretacijai, pagal kurią toji veikla ištirpstanti religijoje (8, 34). Vydūnui visa žmogiškoji veikla kosminio vyksmo procese irgi turi religinio reiškimosi prasmę, nes, kaip jau matėme, yra ryškiai orientuota į „išsivadavimo stebuklą“ – susiliejimą su absoliutu. Tačiau, kaip teigia tyrinėtojai, V. Solovjovas „savarankiškos kultūros sferos iš religijos stichijos neišskyrė“ (10, 171), tuo tarpu Vydūnas, kaip matėme, tokią kultūros sfera, nors ir negriežtai, bet pakankamai aiškiai išskyrė ir atribojo nuo grynai dieviškos veiklos, t. y. nuo tos visumos evoliucijos dalies, iki kurios dar nėra žmoniškumo fenomeno. Kaip tik žmogiškoji veikla, Vydūno aiškinimu, ir yra toji sfera, kurioje ir tegali reikštis kultūra.

 

Religijos ir kultūros atribojimo santykiškumą Vydūno filosofijoje pirmiausia nulemia panenteistinis būties sampratos pobūdis: visa visuma yra dvasinė (dieviška), dieviškas yra ir tos visumos kūrybos vyksmas –evoliucija, visos jos pakopos, tarp jų ir žmogiškoji, yra dieviško veikimo sferos. Tad ir žmogaus veikla – dieviškosios veiklos dalis. Tas santykiškumas dar labiau akcentuojamas tuo, kad pats žmogus traktuojamas kaip dvasinė esybė, absoliuto kibirkštis, potencialiai turinti dieviškąją galią. Tačiau, kita vertus, žmogus (tiek kaip individas, tiek kaip apibendrintas visos žmonijos simbolis) savyje talpina ne tik dvasios galybę, bet ir visą materialaus pasaulio sunkybę, yra tos sunkybės surakintas ir pavergtas. Tuo tarpu pats absoliutas, kurio dalis yra tapusi pasauliu, to pasaulio atžvilgiu yra laisvas. Žmogus ir visa žmonija ta laisvę turi savo pastangomis įsigyti. Tos laisvės siekdamas, žmogus pats tampa kūrybos veiksniu ir jėga. O laisvės siekimas – tai nuolatinis dvasinio prado stiprinimas, įgalinimas jam įsivyrauti ne tik pačiame žmoguje, bet ir pasaulyje. Į dvasios sferas žmogus ne tik pats veržiasi, bet ir veda visą pasaulį – tokia esanti, anot Vydūno, ontologiškai nulemta jo misija. Taip, mąstytojo įsitikinimu, reikėtų interpretuoti ir krikščioniškąją Kristaus atliktą dieviškojo atpirkimo misiją. Kultūra, Vydūno aiškinimu, formuojasi iš žmogaus, kaip dvasinės esybės, santykio su materialiu ikižmogiškuoju pasauliu, iš pastangų tą pasaulį sužmoginti, labiau sudvasinti.

 

„Gyvąją tikybą“ laikydamas pagrindine tikrosios kultūros sąlyga, savo epochos religinį gyvenimą Vydūnas apibūdino kaip suformalėjusį ir sustabarėjusį ir ne tik kaip nepadedantį kultūrai, o dargi jai kenkiantį. Kadangi iš esmės esą nebesiorientuojama į „gyvąją tikybą“, tradicinės išorinės bet kurioje religijoje praktikuojamos apeigos, visa religinių vaizdinių ar religiniu pagrindu pasaulį aiškinančių idėjų sistema netenka prasmės, nes neprisideda prie pasaulio evoliucijos, o kartu prie kultūros pažangos.

 

Dabarties pasaulyje susidariusi religinė situacija žmogaus ir visos žmonijos tikrajam dvasiniam šviesėjimui, kartu ir kultūrai ypač žalingai atsiliepianti, nes būtent religijos, paskendusios savo dogmose ir prietaruose, nebeteko gyvo ryšio su dvasine būties esme. „Bet „sudarkytos tikybos“ vedamas, jis (gyvenimas – V. B.) rieda žemyn į visokias nesąmones, į prietarus ir įstumia žmones į vargsmą, į kančias, į žuvimą. Tai gana aiškiai įrodo esamasis mūsų laikas. Nepaisant „įvairių tikybų“ ir daugybės šventnamių, jis yra mirštančių tikybų amžius“, – apibūdindamas savo gyvento laiko religinę situacija, rašė Vydūnas (1, 508). Toksai šios situacijos apibūdinimas yra visiškai analogiškas tam, kokį buvo pateikę induizmo reformatoriai, kaip ir Vydūnas, vylęsi atnaujinta religine pasaulėžiūra įveiksią tikybinį nuosmukį, o su juo ir pasaulį apėmusią dvasinės kultūros krizę.

 

Religija, Vydūno požiūriu, yra tarsi gelminis kultūros variklis, josios vyksmo katalizatorius bei prasmingumo orientyras. Todėl ir kultūros raida mąstytojo kultūrologinėje koncepcijoje yra glaudžiai siejama su religinės sąmonės reiškimosi ypatumais žmonijos istorijoje.

Kaip jau minėta, kultūra Vydūnui iš esmės yra vieningas procesas, kuriame Įvairiomis formomis objektyvinasi žmogaus dvasia. Tame procese, mąstytojo aiškinimu, išsikristalizuoja dvejopi kultūros sferai priskirtini reiškiniai. Vienokio pobūdžio reiškiniai susiformuoja tada, kai žmogaus dvasia įvaldo ir pertvarko pasaulį ar bent į jį įauga, jame įsikuria. Tie reiškiniai, mąstytojo žodžiais tariant, yra „visa tai, ką žmonės padirba, kaip veikią žmonės, vis tiek kokio kultūros laipsnio jie būtų“. Iš esmės tai yra materialinės kultūros, arba civilizacijos, reiškiniai, kurių visumą Vydūnas apibūdina kaip daiktų kultūrą (1, 547). Kitokio pobūdžio kultūros reiškiniais mąstytojas laiko tuos, kuriuos „neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo pažymius“. Tai – mokslas, menas ir dora (1, 547). Kiekvienas iš jų sudaro specifinę žmoniškumo raiškos formą ir sferą. Mokslu dvasia reiškiasi kaip pažinimo, tiesos ieškojimo forma, menu – kaip grožio įkūnijimo galimybe, dora – kaip gėrio pavidalu. Kartu Vydūnas pažymi, jog šios iš „žmoniškumo veikimo kilusios“, t. y. žmoniškumo esmės raiškos formos, paties žmogaus atžvilgiu yra tarsi „objektyvios vertybės“, kaip ir visi kiti jį supančio pasaulio dalykai, tol, kol jos netampa jo vidine savastimi, dvasingumo raiškos galimybėmis. Netapusios atskiromis individų žmoniškumo reiškimosi formomis, jos kartu jo esmingai nepaliečia ir yra jo atžvilgiu tik išoriniai, pasyviai egzistuojantys kultūros atributai. Jų tikroji, aktyvioji kultūrinė vertė išryškėjanti tada, kai jos iš „objektyviųjų vertybių“ tampa tikrai „asmenybės vertybėmis“, kurios „turinčios būt žmogaus norimos, kurioms kurti kiekvienas turįs skirti savo jėgas“ (1, 547). Kitais mąstytojo žodžiais tariant, „yra berods mokslas, menas ir dora jau žmoniškumo reiškiniai, kaip jie pakyla iš atskiro žmogaus asmenybės“ (1, 268), kuri yra pati savęs reiškimo, kartu ir kultūros kūrimo subjektas.

 

Tokios giliai interiorizuotos ir subjekto suaktyvintos bei išvystytos objektyviosios kultūros vertybės „sudaro vidujinę kultūrą“, kuri „pirmutiniausia siektina“ (1, 457). To siekimo prasmė esanti ne ta, kad visuomenėje funkcionuojančios mokslo, meno ir dorovės vertybės būtų tik įsigyjamos, išmokstamos, pasilaikomos ir tik vartotojiškai naudojamos, o ta, kad jomis žmogaus aktyvių pastangų dėka galėtų reikštis aukštesnis žmoniškumas, kad tuo žmoniškumu jos pasipildytų ir darytųsi veiksmingesnės žmonių santykiuose, socialinėje raidoje. Žmogus, anot Vydūno, privaląs ne tik esamame lygyje palaikyti, bet ir „didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumų, t. y. stiprinti jų dvasinį potencialą ir taip prisidėti prie kultūros pažangos, prie kūrybiško jos pratęsimo (1, 458).

 

VydūnasAktyviame žmoniškumo esmės santykyje su suobjektyvinta kultūra susiformuojanti vidinė kultūra esanti pakopa į dar aukštesnę – esmės – kultūrą, kurią reikėtų suprasti kaip visišką dvasios laisvę ir įsigalėjimą bei vyravimą bet kurioje žmogaus gyvenimo sferoje, kaip individualios, „ašainės“ sąmonės gebėjimą bet kada įsilieti į dvasinę visumą. Po jos jau turėtų sekti „tikybinė būsena“, kurioje esant, pasaulyje vykstąs gyvenimas tampa visiškai nebeaktualus. Esmės kultūros įsigalėjimą Vydūnas traktuoja kaip paties žmogaus vykdomą sielos kultūros ugdymą.

 

Reziumuojant vydūniškąją kultūros esmės sampratą, galima pasakyti, jog toje sampratoje labiausiai akcentuojami du momentai: pasaulio sužmoginimas, dvasinio potencialo vaidmens stiprinimas jo evoliucijoje ir paties žmogaus dvasinis tobulėjimas, kuris, beje, ir esąs pirmutinė ir tikroji pasaulio kultūrinimo prielaida. Apie tai mastytojas rašė: „Numanyta, kad kultūros kūrimas yra tęsimas gyvenimo kūrimo. Todėl du dalyku žmogui turi rūpėti, būtent savo esmę nešti į gyvenimų ir ją jam gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jeigu daromu kuo-nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra“ (1, 458). Taigi kultūrai Vydūnas suteikia ne socialinį, o ontologinį statusą. Jos subjektas – aktyviai veikianti individuali žmogaus dvasia, o visuomenė, socialinis gyvenimas traktuojami daugiau kaip išorinės aplinkos veiksniai, kuriuos toji dvasia turinti vesti į „tobulesnį esimą“. Žinoma, tų išorinių veiksnių yra veikiama ir pati dvasia, bet ne tasai veikimas yra pagrindinė jos aktyvumą skatinanti jėga. Ja Vydūnas laiko „pagrindinį sąmoningumą“, t. y. absoliutą, kurio dalelė yra ašainė sąmonė, arba individuali žmoniškumo esmė.

 

Kultūros raida

 

Kaip į žmogaus dvasios objektyvinimo kelia materialiame pasaulyje Vydūnas žiūri ir į kultūros raidą, į įvairias jos apraiškas. Tą raidą mąstytojas aiškina iš esmės hėgelizmo dvasia – kaip kryptingą, nors gana prieštaringą ir dramatišką iš vienos dvasinės pradžios kilusius, bet vėliau į įvairias rūšis bei individus išsiskaidžiusios žmonijos konsolidavimosi procesą, grįžimą į iškentėtą ir suvoktą dvasinę vienybę. Teleologiškai nubrėžta kultūros vyksmo kryptis esąs „žmoniškumo prado įsigalėjimas mums žinomame pasaulyje„. „Ir kuo daugiau čia žmoniškumo, kuo daugiau jis čia reiškia, tuo pilniau žmonijos vienybė pasiekta. Tuo pradu ši vienybė yra pagrinduota. O jam pilnai atsilukštinus, ji yra įvykusi“,—taip Vydūnas nusako kultūros raidos tikslą (2, 322).

 

Pradinėse reiškimosi stadijose „žmonės gyveno atskiromis asmenybėmis šalia vienas kito“, t. y. nejautė savo kilmės vieningumo, vieni kitų atžvilgiu reiškė daugiau priešiškumo negu palankumo (2, 322). Tačiau įvairiomis formomis besireiškiąs žmoniškumo pradas dirbo žmones vis labiau suburiantį, vienijantį darbą. Tasai pradas kaip tik ir objektyvindavosi tame, kas tapo kultūros vertybėmis – materialiosioms reikmėms patenkinti skirtuose daiktuose ir įrankiuose, protavimo reiškiniuose, iš kurių formavosi mokslas, jį patį (žmogiškumo pradą) tiesiogiai atspindinčiuose meno kūriniuose ar žmonių tarpusavio santykiuose, iš kurių susidarė dorovė. Tos žmogiškumo apraiškos buvusios tol silpnos, kol žmonės menkai tesantykiavo vieni su kitais. „Kultūra pradžioje yra <…> atskiro žmogaus dalykas“, – tvirtina Vydūnas (2, 323).

Laikui bėgant, iš pasaulio reiškiniuose besiobjektyvinančios dvasios gimstanti kultūra pamažu plinta ir gilėja – jos židiniais palaipsniui tampa šeimos, giminės, o galiausiai – tautos. Tautos kultūra (iš esmės ir pačią tautą) formuojančiais veiksniais Vydūnas laiko atskiros asmenybės dvasinio prado stiprumą (jis yra pirmiausias ir svarbiausias), giminės kraują, kuris „verčiąs žmones veikti panašiu būdu“ ir „aplinkumą bei laiko sąlygas“, kurios traktuojamos kaip kosminių jėgų pasireiškimas. Tiems faktoriams veikiant, išaugančios kultūros, „kuriose žmonės yra sutelkti krūvon ir gyvena tarp kitų kaip salutės jūrų bangose, nuolat pasidarančiose ir išsiardančiose“ (2, 323). Įvairūs žinomi (Egipto, Mesopotamijos, Rytų Azijos, indų, persų, graikų, romėnų) ir mažiau žinomi kultūros židiniai dėl savitumo ir uždarumo labai skyrėsi vieni nuo kitų, tarp jų beveik nebuvo tarpusavio sąveikos. Tačiau kaip ir pakankamai sustiprėjęs atskiro žmogaus dvasinis pradas, taip ir tam tikrą išsivystymo laipsnį pasiekusi kiekviena kultūra yra linkę plisti, veikti, tai, kas yra greta ar dar toliau. „Kiekviena kultūra, pasiekusi tikrą klestėjimo gyvumą, plūsta per savo šalies ribas, jeigu jos nėra neperžengiamos. Todėl ir patenka įvairios tautos po kultūra tos tautos, kuri daugiau rūpinasi jos augimu“ (2, 324). Tai esąs dėsningas ir neišvengiamas reiškinys. Nuo nepageidaujamos kultūrinės ekspansijos apsiginti nėra kito kelio kaip stiprinti savo tautos kultūrą, didinti josios žmogiškąją vertę.

 

Įtraukiant „vienos kultūros gyvumą į didesnę žmonijos dalį“, patraukiamoji kultūra suklestėdavo arba žūdavo – priklausomai nuo įtraukiančios kultūros pobūdžio, kuris gali būti reiškiantis ne tik dvasinį kilimą, bet ir žudantis, nuodingas. Kaip didele dalimi pozityvios daugelio tautų augimui pasitarnavusios kultūrinės ekspansijos pavyzdžius Vydūnas pateikia senovės graikų, romėnų bei krikščionybės pagrindu susiformavusių kultūrų plitimą (2, 324).

 

Didelis lūžis kultūros raidoje, mąstytojo aiškinimu, įvykęs naujaisiais amžiais, kai „žmonės pradėjo su didesniu atsidėjimu santykiuoti su pasaulio turiniu jusnių keliu“, kai „tokiu būdu kuriamas mūsų laikų mokslas“ (2, 324). Po to lūžio sekusią kultūros eigą mąstytojas apibūdina kaip prieštaringą ir dramatišką, tačiau nelaiko jos nuodėminga ir amoralia. Tos eigos dėsningumas esąs tame, kad jos metu žmogaus dvasia labiausiai suaktyvinusi tas jo materialios prigimties sferas, kurios geriausiai leidusios pažinti, įvaldyti ir pertvarkyti pasaulį, padaryti jį patogesnį ir dvasiniam žmoniškumo pradui geriau reikštis – jusles ir ypač protą. Pasaulio, kaip ir savo materialios prigimties įsisavinimas ir įvaldymas, mąstytojo teigimu, esąs būtinas ontologiškai nulemtas dvasinės evoliucijos etapas. Per kelis pastaruosius šimtmečius vykusio žmoniškumo prado ekspansijos į išorinį pasaulį esmę Vydūnas taip nusakė: „Žmoniškasis pradas santykiuoja su tuo, ką jam jusnys praneša apie pasaulio turinį. Iš jusnių pranešimo jis dirba savaip to turinio atspindinius, vaizdus <…>. Šitie vaizdeliai, vadinami mintimis, yra jėgų branduoliai, kurie spindi į aplinkumą. Jie tuo verčiami iš minčių gyvenimo srities į ūpų ir pagaliau į kūno gyvenimo sritį ir čia virsta daiktu arba veikimu“ (2, 325).

 

Į gamtos jėgų įvaldymą ir panaudojimą nukreipto mokslo pagrindu susikūrusią kultūrą, mąstytojas apibūdina kaip technikos kultūrą, o toji jos dalis, kuri susijusi su paties žmogaus galių vystymu, įvardijama kaip intelekto kultūra. Pastaroji augusi „labai nuostabiu greitumu iš 18-šimtmečio per 19 – lig mūsų laikų“. Tai esą suprantama ir dėsninga, nes būtent taip pasireiškusioje kultūroje „pati žmogaus jėga yra veikimui sukilusi. Ir nuolatai ji nešasi į šį gyvenimą daiktais ir veiksmai“ (2, 325). Technikos ir intelekto kultūra apėmusi visą pasaulį, patraukusi visą žmoniją, ja ne tik naudojasi, jos pagalba ne tik lengvinamas gyvenimas, bet ji atlieka ir didelį žmogaus ugdymo darbą, nes „prusina žmogų, teikia žmogui mokslą, augina jo intelektą“, be kurio išvystymo ir suaktyvinimo tiesiog neįmanoma ja pačia naudotis (2, 325). Tame žmogaus intelekto galių aktyvinime Vydūnas mato vieną iš pozityviųjų su dvasine žmogaus bei visumos evoliucija susijusių šios kultūros momentų. Kitą pozityvųjį jos momentą mąstytojas įžvelgia tame, kad ji , nors vienu – daiktingumo – aspektu integruoja visą žmoniją, įgalina akivaizdžiai suvokti savo pačios vienybę, ekonominę bei kitokią materialinę įvairių jos dalių savitarpio priklausomybę „Visas pasaulis tapo didžiu ūkiu, – pažymi Vydūnas. – Ir visa žmonija šio ūkio darbininku ir savininku. Ir vėl tokiu būdu žmonija vienyta (2, 326, išretinta – V. B.). Žmonijos ūkinės veiklos raida, ekonominių dėsningumų reikšmingai nulemta mokslinė-techninė pažanga, visuomeninių formacijų kaita Vydūnui, kaip matome, yra ne tiek socialinio žmonijos vystymosi išdavos, o daugiau žmoniškumo formą įgavusios dvasios objektyvinimasis, josios evoliucijos, sutampančios su kultūros raida, pasireiškimo formos.

 

Toji pati dvasios evoliucija, o ne socialiniai pertvarkymai, Vydūno įsitikinimu įveiksianti ir tai, ką techninė ir intelekto kultūra atnešusi žmonijai negatyvaus. Beje tie negatyvūs padariniai vėlgi traktuojami ne kaip socialinių įtampų rezultatas, o kaip pačios žmogiškumo objektyvinimosi pasaulyje netolygumo išdava. Negatyvūs naujosios kultūros reiškiniai, Vydūno įsitikinimu, seką iš to, kad evoliucija sąlygojanti visapusišką žmoniškumo prado orientaciją į daiktingumą, į vis didesnį to prado susitapatinimą su išaugusiu intelektu, kurio sfera dar tebepriklauso materijos pasauliui ir kuris pats turėtų būti valdomas dvasinio prado. Dabar esą atvirkščiai – dvasinis pradas patekęs intelekto valdžion. Dėl tos hipertrofijos gyvenime sumenkėjanti pati žmoniškumo galia ir reikšmė, susvetimėja žmonių santykiai, paaštrėja tarp jų visokio pobūdžio prieštaravimai. Būtent tasai dvasios „pasimetimas“, šalto intelekto stiprinama materialistinė orientacija atvedusi žmoniją į kataklizminę situaciją, sukėlusi netgi pasaulinį karą. Paties Vydūno žodžiais nupiešta toji situacija atrodo taip: „Žmonės darbuodamies visa mintimis, todėl daug menkiau atjaučia sąryšius su viens kitu. Intelekto kultūros žmonės veikia daug tikslingiau, bet ir mažiau atsižvelgdami į kitus ir apskritai į aplinkumą. Jie yra šalti, beširdžiai, kuo – daugiau jie toj kultūroj dalyvauja. Iš intelekto ir technikos kultūros todėl ir gimė didysis karas (Pirmasis pasaulinis – V. B.). Žmoniją vienijanti kultūra kartu pasidarė josios ir skaldytoja. <…> protavimas nieko nemato, kas šalia ir viršum jo minčių tikrų randai“ (2, 326).

 

Naujųjų laikų kultūros pasiekimai, josios scientistinis patosas, Vydūno įsitikinimu, dar nesantys tikrieji kultūros laimėjimai, nes padėjusi įvaldyti materialų pasaulį bei žymiu mastu integravusi žmoniją, „materialinė kultūra, visa civilizacija pačiam žmogui nėra nieko suteikusi. Žmogus yra pasilikęs tarsi žiaurus, žalias, sumenkęs, nėra ingijęs širdies bei sielos kultūros (6, 2, mano ryškinta – V. B.). Kadangi, teigia Vydūnas, „kultūra nėra kultūriniai įtaisymai“, o „aukštesnis ir galingesnis žmogaus dvasios stovis“ (4, birž. 6), civilizacija šiuo požiūriu ne tik nereiškianti pažengimo priekin, bet ir, palyginus su senovės kultūra, rodanti nemažą nuosmukį, žyminti didelius dvasinius praradimus. Senovėje buvusi menkutė materialinė kultūra, mažiau išvystytas žmogaus intelektas, bet tasai žmogus betarpiškiau ir aiškiau jautęs šį su dvasine visuma, savo paties dvasinį gyvumą, turėjęs skvarbesnę intuiciją. Tai išreiškęs stipresnis senovės žmogaus religingumas: „Senovėje tikyba ir kultūra buvo kaip žiedas ir vaisius <…>. Kada tikyba daugiau reiškė, žmonių esmė galėjo gyviau klestėti“ (7, 917–918).

Toks kultūrinės naujųjų klaikų situacijos vertinimas bei senovės kultūros dvasingumo iškėlimas Vydūno filosofijoje yra daug kuo analogiškas S. Šalkauskio ir A. Maceinos pateiktiems vertinimams, pagal kuriuos naujųjų laikų kultūroje buvęs paneigtas viduramžiais vyravęs teocentrizmo principas, išryškėjęs „žmogaus atsipalaidavimas nuo gyvenimo centro“, „asmenybės atitrūkimas nuo šaknų“ ir pan. (žr. 9, 108, 118).Tiktai Vydūno orientavimasis į senovę neatsiribojo orientavimusi į viduramžius – senovė jam reiškė ir ikikrikščioniškąjį senovės pasaulį, visus žinomus ir nežinomus kultūros židinius bei religijas, tarp kurių garbingą vietą mąstytojui užėmė senovės aisčių (baltų) kultūra bei tikėjimas. Šiuo požiūriu Vydūno orientacija yra artimesnė induizmo reformatorių orientacijai į senąją vediškojo laikotarpio kultūrą.

 

Pažymėtina, kad Vydūnas į praeitį žvelgė ne vardan jos restauravimo ir išaukštinimo naujųjų laikų kultūros nenaudai, o vardan naujo josios buvusių pasiekimų įprasminimo, atsižvelgiant į tai, ką pozityvaus davė intelekto kultūra, kurią mąstytojas piešia ne vien niūriomis spalvomis. Vydūno žodžiais tariant, „yra regima, kad šiandien labiau sunku būtų senovės takais <…> vaikščioti. Žmogus šiandien kitoks, negu tuokart, ir gyvenimo santykiai yra kitokie“ (3, liep. 26). Konstatuodamas negatyviuosius techninės ir intelekto kultūros padarinius, Vydūnas kartu pasisako prieš josios nuvertinimą, prieš josios pozityvaus vaidmens žmonijos raidoje neigimą: „Kad iš intelekto kultūros ir išeina žmonių priešingumai, vis dėlto tai dar nereiškia, kad ji nėra niekam tikusi. Tik ji neturi būti vadovaujančioji galia. Žmogus turi ja naudotis, bet pats turi išauginti dar kitą kultūrą“ (3, 327). Technikos ir intelekto kultūrą mąstytojas traktuoja kaip vieną iš dėsningai praeitinų etapų, į tą kitą kultūrą, kuri nors ir daug kuo susišaukianti su senąja kultūra, bet kartu būsianti ir kokybiškai nauja – be senovės prietarų, be konfrontacijos tarp mokslo ir tikėjimo, tarp asmenybės ir visuomenės. „Dvasinė žmogaus ir viso gyvenimo vertybė pradės vėl žmonių akyse šviesėti. Dora, menas ir mokslas apreikš daugiau dvasios“, – rašė Vydūnas (5, 52). Į tokią kultūrą orientavosi ir tipologiškai Vydūnui artimi neovedantos atstovai. „Naujoje laiko siekinys turėtų būti žmogiškumo kultūra, – pabrėžė Vydūnas. – <…>. Vienybė įvyksta, kad žmogiškasis pradas daugiau reiškia, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta savo ypatingumu kuo aiškiau atspindina žmoniškumą“ (2, 327–328). Tokios žmoniškumo kultūros kontūrus mąstytojas regėjo netolimoje žmonijos ateityje ir tuo regėjimu išsakė savo optimistinį požiūrį į žmonijos misiją visumos evoliucijoje, tikėjimą kūrybinėmis žmogaus galiomis, tuo tikėjimu išreikšdamas gana griežtą opoziciją špengleriškajam pesimizmui.

 

 

Literatūra ir nuorodos

 

1. Vydūnas. Raštai. T. 1. – V. : Mintis, 1990. – 564 p.

2. Vydūnas. Raštai. T. 3. – V. : Mintis, 1992. – 504 p.

3. Vydūnas. Evoliucija ir tikyba // Lietuvos žinios, 1912, liepos 24, 26, 28, 31.

4. Vydūnas. Kultūra // Lietuvos žinios, 1909, birželio 6, 10.

5. Vydūnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis, 1922, Nr. 5, p. 48–53.

6. Vydūnas. Poetas ir kultūra // Vairas, 1914, Nr. 4, p. 2–4.

7. Vydūnas. Senovė ir mes // Naujoji Romuva, 1934, Nr. 207/208, p. 917–920.

8. Plečkaitis R., Šliogeris A.. Vladimiro Solovjovo filosofijos įtaka Stasio Šalkauskio pasaulėžiūrai ikipriburginiu laikotarpiu //

Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, 1973, t. 4(45), p. 29–40.

9. Sverdiolas A.. Kultūros filosofija Lietuvoje. – V. : Mintis, 1983. – 208 p.

10. Šliogeris A.. Vladimiras Solovjovas ir idealistinė filosofija Lietuvoje (Filos. m. kand. disertacija). – V.,

1973. – 216 p. (Vilniaus universitetas).

11. Гердер И.Г. Идеи к философии истории человечества. – М. : Наука, 1977. – 703 с.