Seno draugijos psl. nuorodos

PRADINIS

VYDŪNAS

Vydūno gyvenimas
Mintys apie Vydūną
Filosofijos pagrindai

Kultūros koncepcija
Socialinė koncepcija
Istoriosofija
Pedagogika
Kalbos koncepcija
Dramaturgija
Muzikinė veikla
Sveikatos filosofija
Vydūnas dailėje


DRAUGIJA

Rekvizitai
Taryba
Garbės nariai
Veiklos apžvalga
Klubai
Vydūno fondas
Iš draugijos gyvenimo
Ryškiausieji darbai
Veiklos kronika
Mūsų rėmėjai
Naujienos
Nuorodos


SVEČIŲ KNYGA Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Kategorijos: Be kategorijos Žymos:

Vydūno filosofijos pagrindai

Vacys Bagdonavičius

 

Ontologinis aspektas

 

Vydūnas neturėjo tikslo būti filosofu, nepretendavo pateikti originalios filosofinės sistemos.

Filosofu jis tapo kurdamas, jo požiūriu, tautai priimtiną, optimalų gyvenimo modelį, jį grįsdamas savo dvasiai artimomis filosofinėmis koncepcijomis iš pasaulio išminties bei stengdamasis jį pritaikyti savo krašto aktualijoms. Savo filosofijos veikalais, kuriuos, be daugybės periodikoje skelbtų straipsnių, sudaro 12 knygų, Vydūnas panašus ne tiek į griežtai logiškai motyvuotas koncepcijas kūrusį XX amžiaus filosofą, kiek į senovės išminčių, norėjusį savo tautos žmonėms įkvėpti tikėjimą tuo, kuo pats šventai tikėjo. Filosofija turėjo tarnauti kaip tautos dvasinio šviesinimo priemonė. „O iš tikrųjų teikdamas įvairius, vyriausiai, filosofiškus mąstymus, stengiausi tautoje sužadinti

sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“, – rašė mąstytojas vienoje iš autobiografijų (5, 21). Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno kultūros koncepcija

Vacys Bagdonavičius

 

KULTŪROS ESMĖS IR RAIDOS SAMPRATA
VYDŪNO FILOSOFIJOJE

 

 

VydūnasPanenteistinio pobūdžio Vydūno filosofija yra grindžiama vedantiškąja būties,

o kartu ir žmogaus, kaip mikrokosmo, samprata. Pagal šią sampratą vienintelė tikroji realybė yra dvasinis absoliutas, kuris pasaulio atžvilgiu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Grynoji dvasia sudaro nepasireiškusią, pasaulis – pasireiškusią absoliuto dalį. Ši samprata sudaro Vydūno filosofijos ontologinės dalies pagrindą, o kartu yra toji metodologinė šaknis, iš kurios išaugo visos kitos jo filosofijos problematikos kamienas ir šakų vainikas. Tąjį kamieną ir vainiką iš esmės sudaro kultūros problematika – pagrindinė, originalioji, Vydūno filosofijos dalis.

 

Vydūno filosofijos turinys neleidžia sutikti su kultūros filosofo A. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno socialinė koncepcija

Vacys Bagdonavičius

 

 

Vydūnas – vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo. Pastaroji veiklos sritis turėjo didžiulės reikšmės jo pasaulėžiūros ir kūrybos pobūdžiui. Mat ši veikla išugdė Vydūną kaip tautos dvasinio atsparumo metodiškai vykdomos germanizacijos sąlygomis puoselėtoją, o jo filosofija faktiškai susiformavo kaip savotiška to atsparumo ugdymo teorija. Keleriopas jo veikimas tautoje sudarė išskirtinį reiškinį – vydūnizmą, kuris yra nepaprastai panašus į kitą pasaulyje beveik visuotinai žinomą to paties laikotarpio dvasinį bei politinį fenomeną – gandizmą. Esminis abiem šiems fenomenams būdingas bruožas – nesmurtinis priešinimasis priespaudai, laisvinimasis dvasinėmis priemonėmis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno istoriosofija

Vacys Bagdonavičius

 

VYDŪNAS ISTORIKAS

 

(ištrauka iš straipsnio „Dramatiškasis septynių šimtmečių akordas“)

 

port_003aTurtingas kūrybinis Vydūno palikimas šiandien ypač stebina tuo, kad visos jame keltos ir spręstos problemos tebėra mums labai artimos ir aktualios. Ryškiausias to atspindys – nepaprasto likimo Vydūno vokiškai parašyta knyga „Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių“.

 

Tai ne vienintelė istorijai skirta mąstytojo knyga. Istoriosofiniams darbams jo palikime tenka reikšminga vieta. Šiai sričiai priklauso net 4 knygos bei keliolika straipsnių. Istorinėmis reminiscencijomis grįstas ir ne vienas grožinis Vydūno kūrinys – dramos „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Mūsų laimėjimas“ ir kt.

 

Istorija Vydūnui rūpėjo ne tiek kaip mokslo sritis. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno pedagogika

Ona Tijūnėlienė

VYDŪNAS-PEDAGOGAS

Žinoma, kad Vydūnas nemažai savo gyvenimo metų atidavė mokytojo darbui, tačiau Vydūnas buvo dar ir pedagogas teoretikas. Nors visas jo kūrybinis palikimas yra auklėjamojo pobūdžio, vis dėlto ryškiausiai jo pedagoginės pažiūros atsiskleidžia jo paties 1921–25 m. leistame ir redaguotame žurnale ,,Darbymetis“. Čia buvo svarstoma Lietuvos mokyklos kūrimo ir švietimo organizavimo kai kurie aspektai, aptarta auklėjimo tikslai, sudedamosios dalys, auklėjimo veiksniai, pedagoginio bendravimo problemos bei mokytojo vaidmuo ugdymo procese. Taigi galima kalbėti ir apie Vydūno pedagoginių pažiūrų sistemą.

 

Ugdymą, šiandien suprantamą kaip visų žmogaus prigimtinių galių plėtotę, Vydūnas vadina auklėjimu. Auklėjimo tikslą siejo su žmogaus esme, jo prigimties jėgomis, paskirtimi gyvenime. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno kalbos koncepcija

„KALBA TESIDARO IŠ VIDAUS LOBIO“

 

VadovėlisVydūnas yra vienas iš įstabiausių mūsų tautos atgimimo veikėjų, prie kurio daugiašakio palikimo ne kartą teks sugrįžti, ugdant dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Tai, ką jis darė, kalbėjo ir rašė, galima suprasti kaip didžiulius užmojus nubrėžti gaires tokiai Lietuvos kultūrai, kuri esmingai įprasmintų žmogaus ir tautos būtį. Deja, tie užmojai tebuvo tiek įgyvendinti, kiek pajėgė ir spėjo pats jų autorius. Laimei, visų spėtų ir didesne dalimi nespėtų įgyvendinti šitų užmojų programa yra išdėstyta filosofijos, grožiniuose bei publicistikos veikaluose, ir šiandien, turėdami noro ir pasiryžimo, galėtume ją sėkmingai tęsti. Įsigilinę į šiuos veikalus, pamatysime, kad jų idėjos yra nuostabiai šiuolaikiškos, kad naudodamiesi jomis, galime spręsti svarbiausius mūsų šiandienos kultūrai iškylančius uždavinius. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →

Vydūno teatro vizija

virs_26_dramaturgiVydūnas – vienintelis lietuvių teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Vydūno – dramaturgo ir režisieriaus – kūrybinė biografija apima beveik keturis dešimtmečius: pirmoji drama – „Pasiilgimas veldėtojo“ – pastatyta su Tilžės Giedotojų draugijos vaidintojais 1899 m., iki Pirmojo pasaulinio karo draugija kasmet suruošdavo po dvi dideles šventes ir keturis vakarus su Vydūno kūrinio vaidinimais; po karo teatrinė draugijos veikla nebebuvo tokia intensyvi, tačiau ji tęsėsi iki pat jos uždraudimo 1935m.1

Šiandien sunku objektyviai spręsti, kaip atrodė neprofesionalaus režisieriaus Vydūno sukurti spektakliai, vaidinti aktorių mėgėjų Tilžėje – Jokubinės parko scenoje, ant Rambyno kalno ir kitose atvirose bei uždarose erdvėse. Skaityti toliau →

Skaityti toliau: →