Buvo šviesi, šilta vidurvasario diena, ramus sekmadienis, labai tinkamas laisviesiems valstiečiams, o dar labiau – kilmingųjų dvarų baudžiauninkams, kad jie bent truputį pailsėtų ir, svarbiausia, išsimiegotų po kelias savaites trukusių derliaus nuėmimo darbų savo ir savo ponų laukuose. Tačiau išsimiegoti buvo sunku, nes griežta valdžia – kilmingieji žemvaldžiai su savo prižiūrėtojais ir pastorius su savo diakonais – labai rūpinosi, kad prūsų ir kuršių šeimos reguliariai dalyvautų ankstyvose rytinėse pamaldose. Šios pamaldos prasidėdavo labai anksti ir trukdavo ilgai, iki trijų valandų. Vėlesnės pamaldos, kurios vyko vidurdienį ir vakare, buvo skirtos vokiečių ponams, taip pat laisviesiems valstiečiams ir miestiečiams, kurie taip pat buvo vokiečiai.

Nesilankantiems rytinėse pamaldose valstiečiams pasaulietinė ir dvasinė valdžia grąsino įvairiausiomis bausmėmis. Jie buvo laikomi maištininkais ir nepaklusniais savo maloningiems valdovams bei įtariami, kad nors jau šimtą metų buvo pakrikštyti ir privalėjo lankyti bažnyčią, vis dar slapta tikėjo pagoniškais dievais, senais prietarais, burtais ir raganavimu.

Jie buvo įtariami tuo, kad vis dar slapta tikėjo pagoniškiems dievams, senais prietarais, burtais ir raganavimu, nors jau šimtą metų buvo pakrikštyti ir privalėjo lankyti bažnyčią.

Ir, iš tikrųjų, laikas nuo laiko atsitikdavo kažkas, kas rodė, kad, nepaisant tris šimtus metų trukusio krikščioniško pamokslavimo, jie vis dar buvo toli nuo krikščionybės.

Kažkas panašaus įvyko ir šį rytą, ir mintys apie šį įvykį vis nepalikdavo pastoriaus Johanneso.

Jau pradėjo temti, kai jis po vakarinių pamaldų skubiai peržengė bažnyčios slenkstį ir, neatsisveikinęs su bažnyčios lankytojais , nuskubėjo per nedidelę aikštę prie klebonijos, kuri buvo vos už kelių žingsnių nuo bažnyčios. Jo žvilgsnis vis klaidžiojo po atvirą erdvę priešais bažnyčią, bet , deja, didelės pono Andreaso von Flanso karietos, kurios jis taip laukė, dar nebuvo matyti nei priešais kleboniją, nei prie įvažiavimo į kiemą. Nusiminęs ir susirūpinęs pastorius pakilo laiptais prie klebonijos durų, bet neįėjo, o sustojo prie slenksčio ir ilgai žiūrėjo į pietus, į kelią iš Tepliuvos, kuris ėjo palei Deimės krantą, pro riebaus turtingo Vygando Krügerio smuklę ir , pagaliau, pasiekdavo Labguvos miestelio bažnyčią. Tačiau kelias buvo tuščias ir vietoje kilmingo pono Andreaso von Flanso keturių arklių karietos, važiuojančios nelygiu keliu, garsų, pastorius girdėjo tik tolimus/ą girtų lietuvių, prūsų ir, tikriausiai, taip pat kuršių riaumojimus/ą užeigoje. Pastorius dar labiau sunerimo , kai pamatė toli pietuose dangaus debesyse iš tolo ateinančios audros pašvaistes ir išgirdo artėjančios perkūnijos dundesį.

Pastorius grįžo į namus ir iš karto įėjo į savo kabinetą. Čia kaip tik šeimininkavo jauna, uoli, lietuvė tarnaitė Urtė. Ji laukė pastoriaus, jau buvo padėjusi ant rašomojo stalo baltą audeklą, o ant jo vakarienę ir uždegusi didelę grindų lempą ant rašomojo stalo uždengto baltu audeklu jau buvo padėta vakarienė ir uždegta didelė grindų lempa. Jos šviesoje lentynose virš rašomojo stalo ir ant sienos kairėje virš lovos buvo matyti daugybė mokslinių knygų.

Jau buvo uždengusi rašomąjį stalą baltu audeklu, o ant jo padėjusi vakarienę ir uždegusi didelę grindų lempą.

Ji pasisveikino su tėvu Johannesu reveransu ir vos girdimai, basomis kojomis nuskubėjo pro jį prie durų.

Pastorius atsisėdo prie rašomojo stalo ir vėl ilgai žiūrėjo pro langą. Bet kelias vis dar buvo tuščias.

Stiprus vėjo gūsis praėjo per namą apsupusį sodą. Sodas buvo didelis ir gražus. Pastoriaus žmona turėjo, kaip sako aisčiai, „auksines rankas“. Ant aukštų, stiprių stiebų žydėjo begalė įvairiausių, nuostabiai ryškių spalvų žiedų, kurie skleidė nuostabius kvapus. Ir pastorius Johannesas jautė jų saldumą, nepaisant uždaryto lango. Ir jam atrodė, kad iš saldaus gėlių kvapo debesies sodo gėlių prieblandoje į jį žvelgė gilios, tamsiai mėlynos, spindinčios žmonos akys. Ir jis iš karto prisiminė jos prašymą pasakytą prieš išvažiavimą, kurį jis šiandien per visus dienos darbus pamiršo.

Jis greitai atidarė langą, pasilenkė ir pažvelgė į kairę, kur ant trijų granitinių riedulių prie klebonijos sienos beveik visuomet pavasarį, vasarą ir rudenį buvo būdavo neįprastai didelė, baltai melsva gyvatė su dviem šviesiai geltonais pusmėnuliais abiejose galvos pusėse. Naktį ir žiemą ji gyveno urve po namo pamatu. Ji galėjo urvą pasiekti per ilgą, vingiuotą praėjimą tarp lauko akmenų blokų ir toliau, per žemai esančią skylę namo sienoje per skylę namo pamatuose].

Senasis pastorius pažvelgė į dešinę ir ten prieblandoje pamatė dar vieną savo namo gyventoją – neįprastai didelę rupūžę, sėdinčią ant, didelės plytos šalia skylės pamatuose, kur ji gyveno.

Ir nuostabi gyvatė, ir keista rupūžė buvo jo brangios žmonos globotinės. Čia pat stovėjo dideli ir maži moliniai dubenys. Ačiū Dievui, Urtė jau papildė juos. Kaip ir kiekvieną rytą pakilus saulei, ji įpylė medaus pieno ir padėjo kelis saldžios duonos gabalėlius.

Rupūžė šiek tiek pasisuko ir pažvelgė į jį. Lango šviesoje atrodė, kad jos akys tarsi spindėjo auksu. Didelė baltai mėlyna gyvatė taip pat pastebėjo jį ir pakėlė galvą. Silpnoje lango šviesoje gyvatė tarsi švytėjo iš vidaus. Kai ji pajudėdavo, atrodė mirguliuojanti.

Prieš devyniolika metų, kai jis, vedęs dešimčia metų jaunesnę žmoną, atsikraustė į senąją kleboniją, kartu su ja atsirado ir ši didelė?, baltai mėlyna gyvatė su dviem šviesiai geltonais pusmėnuliais ant galvos. O po to ir didelė?, pilkai ruda rupūžė.

Tiesą pasakius, senas pastorius per visus devyniolika metų visada šiek tiek nerimavo, jog apie keistą žmonos pomėgį gyvatėms ir rupūžėms gali sužinoti Labiau žmonės, jo kolegos dvasininkai ar net Karaliaučiaus konsistorijos bažnyčios tarnai. Tačiau jis per daug ją mylėjo, kad papasakotų jai apie savo rūpesčius.

Priešingai – kaskart, kai sėdėdamas prie rašomojo stalo pro langą girdėdavo jos meilius prūsiškus žodžius, kuriuos ji saulei tekant tarsi seniems brangiems draugams kalbėdavo gyvatėlei ir rupūžei, jis širdyje jausdavo savo žmonai šiltą dėkingumo ir meilės srovę.

Dar būdama maža mergaitė, kilmingos vokiečių šeimos dukra, ji patraukė jo dėmesį ne tik savo nepaprastu grožiu, bet ir tuo, kad stengėsi su kiekvienu žmogumi kalbėti jo kalbąa. Ji, kaip ir jis pats, su prūsų kilmės tarnais ir baudžiauninkais kalbėjo tik lietuviškai ar prūsiškai.

Gražiausia sodo dalis buvo gėlynas, kuriame pavasarį jo žmona su Urte ir dviem prūsų tarnaitėmis padalino stipriai kvepiančią sodo žemę į ilgas iki pat tvoros besitęsiančias lysves, padarė jose tiesias vagas, pasodino didelius sveikus gėlių svogūnėlius, viską atsargiai palaistė ir dar kartą atsargiai užbėrė sodo žeme. Vėliau ji kartu su Urte prižiūrėjo, grėbė ir laistė visą gėlyną nuo pastoriaus namo iki pat tvoros.

„Taigi, mano žmona ir ponas fon Gehrenas vis dar neatvyko” – tarė pastorius ar tai tarnaitei, ar sau pačiam. Urtaė jau viską baigė ir ruošėsi išeiti. Ji sustojo ties prie slenksčiu priešais prie tamsaus prieškambario, atsisuko į Johannesą, pažvelgė į jį savo šviesiai mėlynomis plačiai atmerktomis akimis. Ryškioje lempos šviesoje jos akys atrodė keistai švytinčios. Ji patylėjo, giliai įkvėpė, ir prūsiškai atsakė ponui Johannesui: „Jie atvažiuos po audros – taip jiems geriau!“, nusilenkė, išėjo ir tyliai uždarė duris.

Ponas Johannesas dar akimirką stovėjo ir žiūrėjo tarsi užburtas į duris, ant kurių slenksčio ką tik išgirdo šiuos žodžius. „H-m, – sušuko jis po kelių akimirkų, – ši mergaitė turi yra protinga! Ir dar jį turi gerą širdį, ir iš visos širdies nori mane nuraminti!“ Ir jis pajuto, kad prūsų mergaitės žodžiai tikrai jį nuramino.

Jis ir toliau stovėjo prie rašomojo stalo susidėjęs rankas už nugaros, ir vis žiūrėjo pro langą į kelią ir laukiantį audros sodą, besitęsiantį iki tvoros, esančios už šimto pėdų, už kurios buvo dykvietė, nusidriekusi iki plačių marių.

Jis gimė 1536 m. mažame Prūsijos dvare Bambliuose prie Alės upės . Šis dvaras priklausė jo motinos šeimai – laisviesiems prūsams Warninams, kurie buvo laikomi kilmingais. Jo tėvas buvo Valtenas Bretkė – taip jį vadino vokiečiai. Prūsai jį vadino Bretkij, o lietuviai – Bretkūnu, t. y. „Bretkės sūnumi“. Jis taip pat buvo turtingas laisvasis prūsas ir su šeima gyveno Frydlande netoli Bambalių. Todėl jo sūnus Johannesas gerai mokėjo prūsiškai ir lietuviškai.

Iš Frydlando buvo kilęs ir jo giminaitis prūsas daktaras Christophas Alaune, kuris buvo tik keleriais metais vyresnis už Bretkūną. Christophas Alaune ilgus metus buvo auklėtojas Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeimose, lydėjo šeimų sūnus kelionėse į Aukštutinę Vokietiją, Šveicariją ir Italiją, buvo kunigaikščio Albrechto tarnas Karaliaučiuje ir labai gerbiamas diplomatas. Kunigaikštis patikėjo jam svarbias misijas užsienyje. Būtent jis suvedė jaunąjį Johannesą Bretkę į jo gyvenimui svarbią pažintį su Karaliaučiaus senamiesčio meru Johannesu von Gehrenu, kuris jaunuolį labai vertino už gebėjimą kalbėti įvairiomis kalbomis, žingeidumą, pastovų norą mokytis ir ypač dėl jo tėvynės Prūsijos-Lietuvos ir aisčių istorijai. Jis palaikė Johannesą kuo tik galėjo, ypač patarimais ir parama, rengiant „Kroniką“ – knygą apie aisčius, jų istoriją ir tradicijas. Jis padėjo Johannesui gauti kelias reikalingas knygas ir istorinius dokumentus.

Ir vėl seno pastoriaus mintys grįžo iš praeities į dabartį. Ir vėl jį apėmė nerimas: kodėl jie dar neatvažiavo? Ar nevertėtų jam važiuoti pasitikti juos, bent jau prie užeigos su girtais aisčiais? Jis sustojo prie rašomojo stalo, pastūmė vakarienę šiek tiek į šoną ir surado prieš dvi dienas gautą žmonos laišką.

Ji pirmą kartą per devyniolika jų bendro gyvenimo metų iškeliavo aplankyti savo artimus ir tolimus giminaičius Klein-Engelau, Kipytuose/Kipyčiuose , Wohnsdorfe, o taip pat ir senąjį Andreasą von Flansą Aukštuolyčiuose. Laiške ji rašė, kad po daugiau nei mėnesio nebuvimo grįžta sekmadienio popietę.

Laiško pradžioje ji rašė, kad aplankiusi sodybą Klein-Engelau, kurioje užaugo, už keturių kilometrų į šiaurės rytus nuo Bamblių prie Alės upės, ji maloniai nustebo sutikusi senąjį poną Johannesą von Gehreną iš Karaliaučiaus. Jis, kaip visada, kalbėdamas pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė jai, kad yra „testamentinėje kelionėje“ ir vykdo svarbią misiją. Taip pat jis pasakė, kad sutiko savo seną pažįstamą poną Andreasą von Flansą, „seną žudiką, mizantropą, kuris nekenčia visko pasaulyje ir ypač visų ne vokiečių“, ir išmintingi senieji lietuviai slapta vadino jį „Senuoju velniu“. Paaiškėjo, kad jis gyvena netoli Labguvos ir kaip tik grįžtaą namo erdvia, elegantiška, keturių arklių traukiama karieta, kurioje galėjo atsigulti ir miegoti net trys žmonės. „Senas velnias“ pasiūlė jam važiuoti su juo, ir jai irgi grįžti namo kartu su jais.

Pastorius Johannesas nuleido ranką su laišku ir atsikvėpė su palengvėjimu. Vadinasi, ji atvažiuoja ne viena. Greta du garbūs ponai ir, tikriausiai, du karietos vežėjai, ir jam tikrai nėra ko jaudintis. Nusiraminęs jis vėl pajuto ilgo, įtempto sekmadienio trijų ilgų tarnybų nuovargį, ir vėl jo mintys grįžo prie to, ką jis patyrė per ilgą dieną ir kas jį po to taip keistai persekiojo ir slėgė. Tiesą pasakius, nieko neįprasto neįvyko. Ponas fon Flansas pratrūktų riaumojančiu juoku, jei pastorius papasakotų jam apie šį įvykį, bet …

Ponas Johannesas padėjo laišką į šalį, alkūnėmis atsirėmė į kelius ir jo balti plaukai tarp pirštų krito žemyn.

Prieš akis jis vėl išvydo tą įvykį bažnyčioje. Tai buvo lietuviams ir prūsams skirtos rytinės pamaldos. Bažnyčia buvo beveik pilna. Jis matė vaikus priekiniuose suoluose – mergaites pirmose eilėse, už jų vyresnius berniukus – tarp jų daug mažų ir paauglių berniukų, ir mergaičių, nepaisant jų liesumo, nepaprastai gyvybingų ir kai kuriais atvejais nepaprastai gražių, nežiūrint skurdžių drabužių.

Tik nedaugelis ne vokiečių mokėjo teisingai sukalbėti Viešpaties maldą ir kitas maldas, daug geriau jiems sekėsi giedoti giesmes. Tuo tarpu vokiečiams ponas pastorius Johannesas drįso sakyti tinkamą krikščionišką pamokslą, kaip buvo išmokęs: apie amžinąją pragaro bausmę užsispyrusiems nusidėjėliams ir amžinąją palaimą pamaldiesiems, gyvenantiems pagal Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, nesavanaudiškos meilės ir dieviškojo gailestingumo visoms būtybėms pavyzdį.

Iš pradžių pastorius kelis kartus bandė kalbėtis apie krikščionišką tikėjimą ir su aisčias, bet jie klausėsi jo nesuprasdami, : vyresnieji kartais lyg netikėdami purtydavo galvas, o jaunesnieji mąsliai ir pašaipiai šypsodavosi. Iš pradžių jis nesuprato, kas trukdė kitais atvejais inteligentiškiems prūsams ir lietuviams suprasti tokį paprastą krikščionišką pamokslą, tačiau niekas neatsakinėjo į jo klausimus.

Kartą karštą vasaros dieną, derliaus nuėmimo metu, kai žėrintis raudonas didžiulis saulės diskas jau buvo palietęs vakarų horizontą, ponas pastorius pamatė senąjį prūsų Angune, kuris vakare laukais grįžo namo. Jo šeima, įskaitant vaikus ir vaikaičius, buvo baudžiauninkai. Senasis Angune, nepaisant garbaus amžiaus, privalėjo kartu su kitais dirbti nuimant derlių pono žemėje. Darbas paprastai trukdavo iki saulėlydžio. Ir štai, saulei besileidžiant, senasis Angune lėtai,pasilenkęs, atsiremdamas į grėblio rankeną ėjo namo. Jis gerokai atsiliko nuo kitų grįžtančių namo ir dėl to ėjo vienas.

Pastorius žinojo, kad Angune buvo laikomas seniausiu ir išmintingiausiu prūsu Labguvoje ir apylinkėse, todėl pastorius, pasinaudojęs proga, uždavė ir jam tą patį klausimą. Jis paklausė jo, kodėl aisčiai, kurie tikrai nėra kvaili, nesupranta krikščioniškos meilės žinios, kurią jis, jų pastorius, kiekvieną sekmadienį jiems skelbė per pamokslą.

Senis sustojo ir su tikra pagarba nusilenkė ponui pastoriui, kuris buvo gal tris kartus už jį jaunesnis. Su neapsakomai malonia ir atlaidžia akių išraiška jis žiūrėjo į pastorių iš po pasišiaušusių išsikišusių antakių. Pastorius tylėdamas laukė atsakymo.

Bet senasis Angunė neatsakė. Po ilgos tylos jis apsisuko ir pažvelgė į švytintį saulės diską, kuris, rodos, vis didėjo ir užliejo visą dangų ir žemę, ir senio veidą nežemišku, viską apimančiu skaisčiame meilės raudonyje. Ir saulės apšviestame senio veide buvo tokia išraiška, tarsi jis išgirstų džiugią žinią apie neapsakomai didingą meilės ir gailestingumo dievybę.

Po to sulenkta senio figūra išsitiesė, jis trumpam atsigręžė į atsakymo laukiantį poną Johannesą: ištiestą kairę ranką nukreipė į už lauko matomą akmeninę ordino pilį, o dešinę ranką – į apgailėtinas baudžiauninkų trobeles, kurie švytėjo dieviškojo saulės disko spinduliuose. Po to jis vėl atsigręžė į saulę, kuri atrodė labai arti, ir žvaliai nuėjo link jos, ir paskendo jos spinduliuose.

Pastorius daugiau niekada nematė senojo Angune. Jis iš tiesų tikėjosi, kad jo vaikai ateis pas jį užsakyti krikščioniškų tėvo laidotuvių. Tačiau jie taip ir neatėjo. Kai jis paklausė apie jį tai jų namelyje, jie iš pradžių buvo sukrėsti ir nekalbūs. Jie tik atsakė, kad jis išvyko. Pagaliau kartą pagyvenusi, ligota moteris iš šios šeimos pagarbiai palydėjo poną pastorių iki pat namų. Prie sodo vartelių jis tyliai paklausė : „Išvyko amžinai, visiems laikams?“ Ji su džiugia nuostaba pažvelgė į jį, pasilenkė prie jo ir lygiai taip pat tyliai, bet tvirtai atsakė: „Nėra jokio ‚amžinai‘!“ Pastorius neklausė, bet jis buvo girdėjęs, kad pagonys ne germanai savo mylimus žmones laidodavo ne bažnyčios šventoriuje kaip krikščionys, o slapta degindavo ant laužo netoliese esančioje dykumoje arba užkasdavo ten tolimiausiame krūmyne.

Po to pastorius daugiau niekada nebandė sakyti krikščioniškų pamokslų ne vokiečiams, kaip tai darė vokiečiams. Jis daug su jais giedojo, pasakojo jiems gražias istorijas iš Šventojo Rašto apie žydų istoriją, apie jų išėjimą iš Egipto ir kaip Mozė juos išlaisvino, apie Jėzų ir nuodėmingą moterį, apie kurią Kristus pasakė: „Kas iš jūsų nekaltas, tegul pirmas meta į ją akmenį“, apie Jėzų, gydantį ligonius ir prikeliantį mirusiuosius, apie jo mirtį ant kryžiaus, net apie kojų mazgojimą – visa tai jie klausė su gyvu susidomėjimu ir dideliu supratimu. Savo pamoksluose jis taip pat kalbėjo ir apie visai žemiškus dalykus, pavyzdžiui, apie žmonių ir gyvūnų ligas ir apie tai, ką apie jų gydymą buvo parašę didieji išmintingi gydytojai. Be to, kiekvieną sekmadienį jis dalindavo suaugusiesiems šventąją Komuniją, kurią ne vokiečiai mielai priimdavo, nors, aišku, su prietaringu drovumu. Jis taip pat nesmerkė pagoniškų prietarų kaip tai darydavo anksčiau, o kai manė, kad reikia apie juos kalbėti, darė tai labai švelniai.

Deja, neretai atsitikdavo, kad suaugusieji užmigdavo per pamokslą ar giedant giesmę pradėdavo garsiai knarkti, ir tai labai linksmindavo vaikus. Tokiais atvejais kaimynai noriai bandė pažadinti miegantįjį anksčiau, nei jaunasis diakonas su ilga lazda, pasilenkęs prie miegančiojo, keliais grubiais smūgiais jį pažadins.

Tačiau labiausiai sujaudino senąjį pastorių Johannesą tai, kas įvyko šiandien. Keletas lietuvių ar prūsų paauglių mergaičių , nuvedė savo mažus broliukus į priekines mergaičių eiles Tuo metu visi suaugusieji būriavosi prie altoriaus priimti Šventąją Komuniją, o diakonas buvo užsiėmęs – tikrino ir užrašinėjo jų vardus.

Tuo metu viena mergaitė ėmė viena kitai kilnoti geltonų plaukų kasas, labai kruopščiai jas šukuoti ir pinti iš naujo. Po to, kai jau nebebuvo ką pinti, jos ėmė pinti trumpas, išsikišusias pynes savo mažiesiems broliukams, kvatodamos ir su malonumu žavėdamosi savo gražiu darbu. Tuo tarpu dauguma suaugusiųjų priėmę Komuniją grįžo į savo vietas. Diakonas pastebėjo nekaltą mergaičių užsiėmimą, griebė lazdą ir su nesuvaldomu įniršiu puolė prie vaikų. Išsigandusių, suglumusių mergaičių žvilgsniai kaip žaibas pervėrė senojo Johanneso širdį!

Jis net nežinojo, kaip visa tai įvyko. Mergaitės, pamačiusios jo iškeltose rankose Ostiją ir taurę, su siaubu ir mirtina baime akyse peršoko per suolus, puolė prie altoriaus, prisispaudė prie senojo pastoriaus, ieškodamos apsaugos ir su siaubu, plačiai atmerktomis akimis žvelgė į savo persekiotoją. Šis stovėjo prieš juos, prunkšdamas iš įniršio. Jis kalbėjo vokiškai apie bedieviškas Prūsijos ir Lietuvos paleistuvystes, ko niekas, išskyrus pastorių Johannesą, nesuprato, bet lazdą nuleido.

Mergaitės pabučiavo ranką senajam pastoriui, kaip buvo išmokusios, ir nedrąsiai praėjo pro rūškaną diakoną pas tėvus.

Senasis pastorius Johannesas vėl paėmė nuo altoriaus komuninę ir taurę ir keistu drebančiu balsu padalino Kristaus Kūną ir Kraują paskutiniams parapijiečiams. Išeidamas iš bažnyčios jis pamatė mergaitę, stovinčią su tėvais bažnyčios aikštėje priešais kleboniją. Jis priėjo prie jų, paglostė plaukus ir tyliai pasakė: „Ne bažnyčioje.“ Tėvai paėmė pastoriaus rankas, atsiklaupė priešais jį ir su ašaromis jas bučiavo. Tai matė visi išeinantys iš bažnyčios vokiečiai ir ne vokiečiai. Pastorius pažiūrėjo į juos, jo lūpos vos girdimai sujudėjo: „Vargšai yra geriausi ir brangiausi Dievo ir jo Sūnaus Kristaus vaikai.“

Senasis pastorius buvo tiek paniręs į praėjusios dienos prisiminimus, kad negirdėjo vis grėsmingesnio artėjančios audros dundėjimo ir nematė vis ryškesnių žaibų blyksnių. Tik tada, kai į kambarį vienas po kito įsiveržė kelių žaibų akinanti šviesa ir beveik tuo pat metu suaidėjo kurtinantis griaustinis, jis išsigandęs pašoko nuo kėdės. Tik dabar jis pastebėjo į lango stiklus barbenantį lietų! Žaibas blykstelėjo tiesiai prieš akis. Atrodė, kad jis pataikė į namą. Pastorius išbėgo iš savo kambario į koridorių, tačiau jokio gaisro kvapo nesijautė. Tada jis atidarė lauko duris, atsistojo ant slenksčio ir apsižvalgė, : atrodė, kad audra truputį nurimo, nes tamsoje girdėjosi tik sunkus, tolygus lietaus šniokštimas. Tačiau jis už bažnyčios virš medžių viršūnių pamatė ugnies švytėjimą. Tuo pat metu pro lietaus šniokštimą į tamsą prasiskverbė artėjančios karietos bildėjimas.

Tuoj pat keli žaibai vienas po kito taip greitai perskrodė dangaus tamsą, kad atrodė, jog jų spindesys kelioms akimirkoms sustingo danguje, ir šioje šviesoje senasis ponas pastorius savo siaubui išvydo milžinišką seno, apiplyšusio elgetos su ramentais figūrą. Elgeta atrodė ugninio įniršio apimtas ir norintis kažkam trenkti su savo ramentu!

Tuomet vėl sužaibavo, pasigirdo griaustinio trenksmas, ir vėl viską apgaubė tamsa! Senasis pastorius, iš siaubo įsikibęs į durų staktą, plačiai atmerktomis akimis žvelgė į tamsą. Netrukus lietuje jis pamatė ateinančius iš kiemo su žibintais ūkininkus ir tarnaites, iš kur jie pro tvartus ir daržines ėjo į bažnyčią, kur taip pat švietė mokyklos direktoriaus žibintas. Atrodė, kad dardanti karieta ne važiuoja, o pašėlusiai greitai šokinėja. Po to karieta plačiu lanku įsuko nuo kelio į šventorių ir tikriausiai būtų apsivertųsi, bet išgelbėjo tarnai, kurie neleido jai apsiversti, vienas iš jų prišoko prie pakilusio karietos šono ir išlaikė jau virstančią karietą, o po to įsikibo į arklių vadeles! Dar momentas ir karieta laimingai sustojo priešais pastoriaus namus. Vežikui ir tarnams buvo nelengva raminti pašėlusiai susijaudinusius, drebančius ir garsiai žvengiančius, prunkščiančius ir putojančius arklius. Ponas pastorius, kuriam tarnaitė buvo užmetusi ant pečių neperšlampamą apsiaustą, abiem rankomis griebė vieną iš uždegtų žibintų, kurį tarnai per įnirtingą arklių puolimą numetė ant žemės, ir iškėlusi rankas stovėjo prie karietos, kurios galinis stogas buvo praplėštas, o brezentas kabojo suplyšęs. Joje sėdėjo baisiai išblyškęs ponas Andreas von Flansas – be skrybėlės, permirkusiais, susipynusiais plaukais, su siaubu plačiai atmerktose akyse, ir, iškėlęs rankas tarsi gindamasis, žiūrėjo į dviejų žibintų šviesą.

Tik kai ponas Johannesas jam sušuko: „ Flansai! Kur kiti?! Ar tu sužeistas?!“, jo veidas vėl atgijo: „Ačiū Dievui, kad tai tu, Johannesai!“ – sušuko jis, bet paskui ėmė garsiai keikti „žudikų gaują“ ir kelis kartus griebdamas savo kojas ir rankas dejavo. Bet tada vėl blykstelėjo keli žaibai, o po jų pasigirdęs griaustinis nuskambėjo kaip piktas didžiulio žvėries knurren urzgimas kuris, po to, kai ponas von Flansas griežtai pažvelgė į dangų, trumpam nutilo. Tuo tarpu vežikas ir du tarnai spėjo atidaryti karėietos duris ir žvakių mirgančioje šviesoje pasirodė didelė, garbinga pono von Gehreno galva. „Garbė Dievui, – pasigirdo jo gilus, ramus balsas, – mes visi esame čia, ypač jūsų žmona, ir man atrodo, kad ji nenukentėjo.“ „Ačiū Dievui!” tarė Johannesas. Jo balsas aiškiai rodė, kokia našta nukrito nuo jo sielos. Dabar jis jau galėjo matyti jos išblyškusį veidą, vos matomą karėietos fone, ir pamatė, kaip ji su šypsena mojavo jam, į ką jis atsakė džiaugsmingu žibinto apsukimu. Ponas von Gehrenas pusiau atsistojo ir abiem rankom ištiesė kelioninį krepšį. Jis nepadavė jo tarnui, kuris norėjo jam padėti. „Johannesai, mano gyvenimas, mano siela yra šiame krepšelyje! Prašau, paimk jį pats!“ Ir jis kantriai laukė, kol ponas Johannesas atiduos du žibintus tarnui, o po to abiem rankomis pagarbiai paėmė krepšį. Jis žinojo, kas jame yra.

Tik po to ponas von Gehrenas padavė ranką pastoriaus žmonai, ir padėjo jai išlipti. Paskui jis vėl paėmė iš pono Johanneso kelioninį krepšį, kad šis galėtų apkabinti žmoną, ir visi trys pasuko link įėjimo į namą.

Paskutinę akimirką jie pastebėjo, kad ponui von Flansui nesiseka išlipti iš karietos, ir jis piktai šaukia savo vežėją. Tačiau ponas Johannesas šoko atgal, padėjo jam išlipti iš karėietos ir nusivedė dejuojantį, šlubuojantį vyrą paskui kitus į namus, į savo kabinetą, kur atsargiai pasodino sunkų, stambų poną Andreasą ant sofos. Riebus, išpurtęs, skausmo iškreiptas jo veidas, kuris kėlė baimę dėl į kairę ir dešinę nusvirusių ūsų, kartu ir juoką dėl didžiausio, sunkiai slopinamo pykčio ir giliausio gailesčio sau išraiškos. Ponas Andreasas vėl ir vėl griebėsi už kojų ir rankų, išsitiesė ant lovos ir dejavo.

Dabar ryškioje lempos šviesoje buvo matyti ir milžiniška pono von Gehreno figūra, jo bauginantis, bebarzdis veidas, panašus į Jupiterio, įrėmintas išsikišusiomis sniego baltumo garbanomis, ir viską valdančios, kartu be galo geros akys. Tuoj po to pastoriaus žmona įžengė į ryškiai apšviestą kabinetą ir pakvietė ponus vakarienės į valgomąjį. Ryški lempos šviesa dabar išryškino jos išvaizdą, kuri, nepaisant amžiaus, buvo mergaitiškai jaunatviška, o taip pat jos gilias, tamsiai mėlynas akis ir vešlius, palaidus plaukus, kurie buvo vis dar šiek tiek susivėlę ir drėgni. Geltonos garbanos rėmino jos nepaprastai gražų, šiek tiek blyškų veidą ir krito žemyn ant siaurų pečių.

Ji akivaizdžiai buvo viena iš tų retų žmonių, su kuriais ilgiau pabendravus pastebėsite spalvingus fluidus, kuriais buvo tarsi apgaubta ir kuriais, tarsi nepaprastai gražia šviesa iš nuostabaus pasaulio ir tolimų laikų, buvo nušviesta visa jos asmenybė.

Visi dar drebėjo nuo ką tik įveikto siaubo ir niekas negalvojo apie jos pasiūlytą vakarienę. Tada pastoriaus žmona atsisveikino su visais: „Aš jums bent jau atsiųsiu užkandžių su Urte. O jūs papasakokite Johannesui, kaip mums sekėsi.“ Ji nuėjo pas Urtę į virtuvę, o paskui pakilo mediniais laiptais į miegamąjį pailsėti. Lauke tarnai buvo uždarę medines langines, todėl girdėjosi tik pastovus lietaus garsas. Tačiau tuoj pat ponas Johannesas pasilenkė prie pono von Gehreno ir prikimusiu, nerimastingu balsu tarė: „Dėl Dievo meilės, pasakykite man dabar, kas jums atsitiko, kodėl karėietos stogas nuplėštas iš galo, kodėl arkliai užklimpo ir kodėl jūs taip vėluojate?“

Ponui Gehrenui nespėjus atsakyti, ponas von Flansas piktai supykęs nuo sofos ir sušuko iš pradžių kreipdamasis į senąjį poną von Gehreną, o paskui į Johannesą! „Visada sakiau, kad ne vokiečiai su savo baisia, nesuprantama šnekta nėra Dievo sukurtos būtybės, kaip tikri žmonės, kitaip jie būtų ne lietuviai, prūsai ar net kuršiai, o vokiečiai, kalbėtų suprantamai vokiškai ir būtų geri krikščionys, o ne Dievo prakeikti pagonys su šmėklomis ir burtais! Taip, jie iš tikrųjų yra galvijai žmogaus pavidalu, ir Dievas mums, tikriems žmonėms, įsakė padaryti juos pavaldžiais mums, kaip ir kitus galvijus žemėje, nes jis sukūrė juos tam, kad jie mums tarnautų ir dirbtų! Jie dar blogesni už galvijus, kuriems Dievas įsakė būti paklusniais ir pavaldžiais žmogui: jie nepaklusnūs, maištingi, nedėkingi ir pavydi mums, jie tarsi plėšrūs vilkai, plėšikų ir žudikų gaujos, kurie visada liks tokiais, kokie yra, kurie niekada negalės tapti tokiais tikrais žmonėmis ir gerais krikščionimis, kaip mes ir kurie Dievo įsakymu turi būti pavaldūs ir dirbti mums naudingą darbą. Turime paklusti Dievo įsakymams ir imtis kur kas griežtesnių veiksmų prieš juos, tramdyti batogu ir kartuvėmis, kad jie iš baimės šliaužtų prieš mus ant pilvų ir net nedrįstų daryti to, ką jie padarė. Įsivaizduojate, jau beveik prie namų, kai važiavome pro Kriugerio Vygando smuklę, bjaurus, senas, apiplyšęs elgeta, atsirado nežinia iš kur, tarytum iš debesų , atsistojo kelyje, prieš mūsų išsigandusius arklius, pradėjo grasinti savo ramentais, ir bandė nutempti mus į smuklę! Turėjome nueiti.

Smuklėje visi iš mūsų pradėjo tyčiotis. Išprotėjęs senis smuklės centre ėmė pašėlusiai šokti, vienu metu skardžiai juokdamasis ir verkdamas. Po to šis pamišęs senis puolė ant kelių prieš Jūsų žmoną, vadino ją „Ninka“ ir bučiavo palto kraštą, o paskui pradėjo grasinti man savo ramentais. Galiausiai privertė mane atsiklaupti prieš ją sudėtomis rankomis, girtiems prūsams ir lietuviams kvatojant.

Tada, šlovė Dievui, į smuklę smogė žaibas ir namas užsidegė. Visi stačia galva išbėgo į gatvę. Laimė, ponas Gehrenas liko ramus ir padėjo Jūsų žmonai išeiti iš degančio namo.

O manęs tas išprotėjęs prūsas neišleido! Nukritau ant grindų, pusiau uždusęs nuo dūmų, ir veltui bandžiau atsikelti. Sustingau iš išgąsties, nes aplink save nuolat tirštėjančiuose dūmuose išvydau tamsias figūras, visa minia tų bjauriai išprotėjusių elgetų su ramentais, tarp kurių šokinėjo maži nuogi, raudonai įkaitę ugnies velniai.

Staiga jie visi ėmė audringai juoktis ir su vaiduoklišku šurmuliu, tarsi pagal įsakymą, griebė mane, paguldė išilgai ant didžiulio baro stalo, iš visų pusių beprotiškai skubėdami atnešė didelius ąsočius degtinės ir išpylė man ant veido ir kūno, tarsi norėdami paskandinti mane degtinės jūroje. Maniau, jog uždusiu…

Paskui įvyko baisus sprogimas. Tikriausiai užsidegė ir sprogo visos name ir rūsyje esančios degtinės atsargos. Ant manęs užgriuvo deganti stogo santvara, ir aš pamačiau, kaip, ant baro stalo užsidegus visai degtinei, jis virto pelenais. „Taip, mano mielas Flansai, – po trumpos tylos tarė ponas von Gehrenas, – taip būtų nutikę ir tau, jei kai kurie iš tavo dievo prakeiktų plėšrūnų žmogaus pavidalu nebūtų grįžę į degančią smuklę, rizikuodami savo gyvybe ir daug negalvodami, niekam iš mūsų neprašant ir net nežadant jiems didelio atlygio, neišgelbėtų jus nuo ugnies. Jie tai padarė, nors elgeta smuklėje jaudinančiais žodžiais visiems pasakojo apie jūsų ir jūsų protėvių „žmogiškumą“ ir „gailestingumą“ ir visus jūsų „gerus darbus”, kuriuos per šimtmečius padarėte botagu ir kartuvėmis padarėte savo prūsų, lietuvių ir kuršių vergams Aukštuolyčių/Auktuolyčių ir kituose dvaruose!”

Tačiau ponas von Flansas šių žodžių jau nebegirdėjo, jis išsitiesė ant lovos ir iš nuovargio užmigo.

Ponas Johannesas išėmė iš didelės spintos sunkų, šiltą kailį ir šypsodamasis uždengė miegantį poną von Flansą. Po to vėl atsisėdo prie stalo, pasilenkė prie savo seno draugo ir mokytojo pono von Gehreno, ir tyliai paklausė: „Dabar prašau papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko smuklėje.“ Garbingasis ponas ilgai žvelgė tylėdamas, tarsi žiūrėjo kažkur į tolimus laikus. Pagaliau leise tyliu balsu tarė: „Jeigu aš turėčiau atsakyti į Jūsų klausimą, kas iš tikrųjų nutiko šiandien vakare mažame Labiau Labguvos smuklės kambaryje, aš turėčiau būti daug, daug išmintingesnis, ir žinoti daug, daug daugiau apie praeities faktus ir įvykius, negu aš žinau. Nes dar niekada taip aiškiai, kaip šiandien smuklėje, nemačiau, kad viskas, net ir patys kasdieniškiausi įvykiai, kaip vaidyba spektaklyje vaikams, yra nulemti ir suformuoti stiprių, paslaptingų, gyvų, nematomų jėgų. Siūlai, ant kurių šie įvykiai kabo – tai gijos, atkeliaujančios iš tolimų laikų ir erdvių į mūsų dabartį. Šios dabartį formuojančios jėgos ateina iš mūsų, vokiečių, ir prūsų-lietuvių tėvynės istorijos, kuri, deja, mums visiems žinoma tik paviršutiniškai, bendrais bruožais. Mūsų, vokiečių, istorija, ateina, visų pirma, su savo iki gelmių išsigimusia krikščionybe, su jos inkvizicija, kankinimais, laužais ir kruvinais užkariavimais, kurie vykdomi besivadovaujant Kristaus ir Motinos Marijos vardu. Visi gerai žinome istoriją dviejų vokiečių riterių ordinų, kurie ugnimi ir kardu užkariavo Prūsijos, Lietuvos, Kuršo, Livonijos ir estų žemes, padarė save absoliučiais šių šalių šeimininkais ,o jų gyventojus– savo beteisiais vergais.

Tačiau daug stipresnės yra slaptosios vidinės istorijos jėgos, apie kurias žino tik nedaugelis žmonių. Be gerai žinomos godžios auksui ir galiai bažnyčios istorijos, yra istorija apie slaptas brolijas, žinomas tik išrinktiesiems, kurios vėliau vadino save šventojo Jono riteriais,. Rosenkreicerių ordinu ir Gralio riteriais ir kurių dvasia įkvėpė didingų katedrų statybą ir didvyriškų epų, tokių kaip Wolframo von Eschenbacho „Parsifalis“, kurį norėčiau pavadinti šventu, kūrybą. Jiems priklausė didieji mistikai, kurie žinojo apie didžiulę vokiečių misijos galimybę visai žmonijai. Jie suprato, kiek pranašesni yra jų užkariaujami pagonys savo žmoniškumu. Ir jie žinojo, kad šitie ne vokiečiai savo sielos gelmėse ilgėjosi didelių dovanų, kurių jie galėjo tikėtis iš germanų tautų, už kurias jie galėjo duoti krikščionims vokiečiams didelius savo pagoniško žmogiškumo lobius, kurie labai reikalingi vokiečiams.

Tačiau vokiečiai išdavė savo didžiąją misiją, kuri galėjo būti dovana visai žmonijai. Jie išdavė savo misiją dėl išsigimusios krikščionybės godumo ir valdžios troškimo. Būtent tai matome ir patiriame Prūsijoje ir Lietuvoje. Asmenybes, likimus, įvykius – viską iki smulkmenų sukūrė ir suformavo gyvos išorinės istorijos jėgos, o dar labiau – tik nedaugeliui žinoma vidinė istorija.“

Ponas von Gehrenas pasilenkė ir pakėlė savo kelioninį krepšį, kuris stovėjo koridoriuje šalia jo kėdės, paėmė jį abiem rankomis ir padėjo ant stalo priešais save. Tada jis tęsė: „Jūs mane pažįstate ir žinote, kad visą savo ilgą gyvenimą, kuris netrukus baigsis, aš ne tik gerbiau, ir netgi mylėjau savo krikščioniškąją vokiečių tautą, kaip ir mūsų miegantis draugas ir vyriausiasis velnias Flansas, bet kartais – prisipažinsiu, dangaus vadovybė už tai leis man amžinai degti pragare – dar labiau gerbiau ir mylėjau pagonis ne vokiečius: prūsus, lietuvius, kurščius.

Jūs žinote, kad aš visada labai domėjausi prūsų, lietuvių ir kuršių įstorija. Aš visą gyvenimą praleidau ieškodamas žinių ir dokumentų, kad galėčiau parašyti išsamią kroniką apie prūsus, lietuvius, kuršius.

Deja, šiam darbui jau nebeturiu laiko. Bet dėl to neliūdžiu, nes žinau, kad Jūs rašote tokią kroniką ir kad galite tai padaryti geriau, nei aš. Todėl noriu asmeniškai perduoti Jums savo turtą šiame kelioniniame krepšyje kaip gyvą testamentą. Jame yra viskas, ką esu kartkartėmis parašęs, ir daug svarbių dokumentų su naujienomis, ypač iš slaptos ne vokiečių prūsų, lietuvių ir kt. istorijos. Priimkite šį mano palikimą. Galiu tik tikėtis, kad jis padės Jums geriau suprasti prūsų ir lietuvių tautų prigimtį ir jų likimą, ir pats rasite atsakymą į klausimą, kas iš tikrųjų vyko šį vakarą ankštame smuklės kambarėlyje.

Taip vokiečiai, taip pat ir mano protėviai, slėgė prūsus ir lietuvius, naikino jų kalbą ir kultūrą. Tačiau mano šeimos kronika rodo, kad po tokio protėvio visada atsirasdavo von Gehrenų, kurie, priešingai kilmingiems ir aristokratiškiems bendraamžiams, savo negermaniškus pavaldinius laikė tikrais žmonėmis, mėgo jų keistenybes, dainas ir praeitį, o kartais net imdavosi plunksnos, kad užrašytų visa tai, o taip pat ir tai, ką savo laiku girdėjo iš senų žmonių apie Ninką ir jos tėvą. Aš, galbūt, paskutinis iš tokių von Gehrenų. Aš kruopščiai išstudijavau ir sutvarkiau fragmentiškus, kartais neaiškius įrašus apie Ninką ir sudėjau juos į reportažą ar pasakojimą, kurį pavadinau „Ninka“, nors jame taip pat kalbama apie Ninkos tėvą ir kai kuriuos kitus vokiečius ir ne vokiečius. Bet užteks apie tai! Visa tai rasite kelioniniame krepšyje.“

Po trumpos pauzės jis pritildytu balsu pridūrė: „Suprasite, kad man tai lemtinga akimirka, ir aš dėkoju geranoriškiems dievams, Aukštajai Fortūnai, kad man buvo leista visa tai surasti ir dabar galiu pats savo rankomis įteikti Jums.“ Ponas Johannesas von Gehrenas sunkiai atsistojo, abiem rankomis atsiremdamas į stalviršį, švelniai paglostė ant stalo priešais pastorių Johannesą gulėjusį kelioninį krepšį, o tada, dar nesuvaldęs iki galo savo emocijų, leidosi vedamas į svečių kambarį.

Tačiau ponui pastoriui, teko nusijuokti, kai pamatė, kaip ponas von Gehrenas, tikriausiai norėdamas pralinksminti savo draugą, šiek tiek pasilenkė virš ant lovos po storu vilko kailiu tyliai knarkiančio pono von Flanso ir, pakėlęs antakius virš didelių akių, slapčia kaip mažas berniukas iškišo ilgą liežuvį.

Svečių kambaryje ponas pastorius kaip dėkingas mokinys bučiavo rankas savo senajam mokytojui, kuriam buvo skolingas už brangiausius savo gyvenimo lobius, t. y. labiausiai džiuginantį ir gilų, kupiną gilaus dėkingumo egzistencijos suvokimą,

Grįžęs į savo kabinetą, pabandė pažadinti garsiai knarkiantį poną von Flansą ir perkelti jį į tinkamą lovą. Tačiau greitai teko atsisakyti šių bandymų.

„Na, ką gi. Tegul miega čia.“

Jis irgi buvo pavargęs. Tačiau ant stalo gulintis kelioninis krepšys buvo pernelyg šventas; jis negalėjo būti visą naktį tame pačiame kambaryje su ūsuotuoju „vyriausiuoju velniu“, ponu Andreas ir jo protėvių vėriniu!

Ponas pastorius nunešė į virtuvę lietuvės Urtės atneštą vakarienę, išsirinko aliejinę lempą nakčiai, ją uždegė, pastatė ant pono stalo darbo kambaryje, kuriame miegojo ponas von Flansas, griebė kelioninį krepšį ir atsargiai pakilo mediniais laiptais į antrą aukštą, atsargiai atidarė miegamojo duris ir pamatė, kad žmona uždegė jam stalo lempą. Jis pastatė ją ant staliuko šalia jo kviečiančiai atviros lovos. Jis pajuto šiltą dėkingumo ir džiaugsmo bangą sieloje, atsargiai priėjo prie jos lovos, kurioje ji ramiai ir giliai miegojo veidu į sieną. „Brangioji, – tarė jis širdyje, – kokia esi išmintinga, žinojai, kad šiąnakt skaitysiu.“ Ir jis negalėjo susilaikyti nepabučiavęs jos labai švelniai į plaukus ir į skruostą. Miegodama ji nepabudo, tik atsisuko į jį.

Ponas pastorius Johannesas nusiramino ir dar kartą pažvelgė į miegančią žmoną, Tada tyliai atidarė savo kelioninį krepšį ir iš jo ištraukė pluoštą prirašytų popieriaus lapų su raudonu antrašu: „Ninka“.

NINKA IR JOS TĖVAS

Angunės šeima

Tai buvo laikai, kai vyko žiaurūs, kruvini karai. Gerokai pranašesni ir be galo godūs kryžiuočių ordino vokiečių riteriai, nepaisydami desperatiško pagonių prūsų ir jų brolių lietuvių pasipriešinimo, užkariavo jų žemes. Visa plati užkariauta žemė buvo išdalyta didelėmis valdomis kilmingiesiems vokiečių riteriams ir aukštiems bažnyčios tarnams kaip atlygis už narsą. O prūsai ir lietuviai, kurie nežuvo karuose, tapo jų beteisiais vergais – žmogiškuoju inventoriumi prievartiniam darbui laukuose ir dvare.

Tačiau tai buvo ir laikas, kai iš tankių, spygliuotų, tamsiai žalių kadagių krūmų, kuriuos prūsai vadino kadagynais, vėl ir vėl išnirdavo prūsiška strėlė ir pataikydavo tiesiai į dvaro valdytojo ar net kilmingo valdovo, važiuojančio atvira karieta, krūtinę. Jeigu dvaro valdytojas ar kilmingas valdovas po to visgi likdavo gyvas, jam būdavo nesunku atspėti, iš kurios prūsų šeimos atskriejo toji strėlė. Dažniausiai tai būdavo šeimos atsakymas į pono bajoro krikščionišką „pamoką“, suteiktą botagu ar kartuvėmis. Tiesiog tokia šeima būdavo laikoma maištinga, ir bajorui rūpėjo jos sielų išgelbėjimas.

Taip nutiko ir mažosios Ninkos šeimai.

Jos tėvas Angunė drąsiai kovojo su kryžiuočiais ir daugelį jų anksčiau laiko pasiuntė į dangų, o pats stebuklingai liko gyvas. Jį išgelbėjo tai, kad niekas jo neišdavė bajorui, ponui fon Gehrenui. Angunė net sukūrė šeimą. Tačiau ji, kaip ir kitos prūsų šeimos, tapo pono fon Gehreno nuosavybe, jo vergais.

Gyvenimas tapo nepakenčiamas, ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo labiau nepakeliamas jis darėsi. Angunė negalėjo ramiai žiūrėti į begalines kančias ir nelaimes, į kurias gobšūs bei savanaudiški vokiečiai pasmerkė geraširdę ir kilnią prūsų tautą. Ypač nepakenčiama jam buvo veidmainiška vokiečių krikščionybė, kurią jie norėjo primesti jam, jo šeimai ir visiems kitiems prūsams bei lietuviams. Tiesa, jis nieko nepasakė, kai sužinojo, kad jo žmona, dvaro valdytojo nurodymu, krikščioniškai pakrikštijo jų mažametę dukrą ir ji gavo paplitusį vokišką vardą Bärbel, arba Barbara. Mat vergai, ypač fon Gehreno dvaruose, nedrįso savo vaikams duoti prūsiškų, lietuviškų ar kuršių vardų. Tačiau vargu ar kas nors iš prūsų, lietuvių ar kuršių atsiminė ir vartojo šiuos naujus vardus.

Dienos metu, kai visi suaugusieji dirbo ponų laukuose, vaikai likdavo namie. Jais rūpinosi senas, išmintingas polabų kilmės senolis, kurį ponas fon Gehrenas atvežė iš savo valdų Žemutinėje Saksonijoje, Šiaurės Vokietijoje. Senolis jau nebegalėjo dirbti laukuose ar kur kitur su kitais baudžiauninkais. Kai suaugusieji būdavo išvykę, jis surinkdavo aplink save mažus vaikus. Kartu su kitais senolis pasiimdavo ir vienišą mažąją Bärbelę, kurios tėvai ir trys vyresnieji broliai taip pat dirbdavo kažkur laukuose.

Jis leisdavo vaikams žaisti įvairius prūsų žaidimus. Vieną kartą, prieš pradedant žaisti seną prūsų žaidimą „Paukščių vestuvės“, senolis ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mažąją Bärbel, o paskui tarė: „Bärbel mes Ninka bayt!“ ir paaiškino: „Ji vieną dieną taps nuotaka, kuri blogus žmones paverčia gerais!“ Visi sutiko, nes keturmetė Bärbel buvo labai graži, todėl šiame žaidime ji dažniausiai būdavo „Ninka“ – „nuotaka“, „mergelė“. Netrukus ne tik prūsai, bet ir lietuviai, kuršiai ir net vokiečiai ją ėmė vadinti tiesiog Ninka.

Beprotystė

Tuo tarpu Ninkos tėvo reikalai klostėsi vis blogiau. Neviltis galiausiai jį įstūmė į girtuoklystę ir beprotybę. Laisvomis žiemos dienomis jis bėgdavo į smuklę, kuri žemvaldžio įsakymu buvo pastatyta nevokiečiams už kaimo esančiame viržyne. Jos šeimininkais jis paskyrė seną, ištikimą tarną ir jo geraširdę žmoną, kurie abu šiek tiek suprato prūsiškai. Abu senukai nuolat būdavo smuklėje už baro, ant kurio stovėdavo brendžio taurės ir alaus bokalai. Iš čia buvo galima matyti beveik visą didelę, kampuotą užeigą, o pro nedidelį, užuolaidomis dengtą langą šalia durų – stebėti, kas atvažiuoja.

Šioje smuklėje Ninkos tėvas paprastai rasdavo pakankamai klausytojų, kurie noriai klausėsi jo laukinių, beprotiškų kalbų apie negirdėtą prūsų drąsą beviltiškose kovose su vokiečių riteriais ir tyliu balsu pasakojamų istorijų apie begalinę pagoniškų žynių išmintį. Susirinkę prūsai klausydavosi susijaudinę ir nuleidę galvas. Retkarčiais geraširdė smuklininkė, tarsi iš gailesčio, apeidavo visus su ąsočiu ir vėl pripildydavo tuščias taures. Jie paklusniai gėrė patys ir vaišino išprotėjusį senį.

Vieną kartą įvyko tai, kas seniai turėjo įvykti. Tai buvo vakaras, kai ankstyva žiemos prieblanda jau buvo įsiskverbusi į erdvios užeigos kampus ir apgaubusi ant medinių lentynų palei sienas sustatytus ąsočius, bokalus bei statines. Ninkos tėvas ramiai sėdėjo, bet staiga pašoko, išsigandusiomis, plačiai atmerktomis akimis pažvelgė į erdvę, tarsi pamatęs nenugalimą, baisų žvėrį. Prispaudęs abu kumščius prie smilkinių, kelis kartus lyg įsiutęs apsisuko ir sušuko: „Galingas vokiečių šėtonas pirmiausia sulaužė mūsų kalavijus, palaužė mūsų kūnus kovos lauke ir įkalino mus amžinoje vergijoje. Bet dabar jis gudriai gaudo ir laužo mūsų prūsų sielą savo prakeiktu brendžiu šioje mums pastatytoje smuklėje, o mes leidžiame, kad mūsų žmogiškąją sielą pagautų neviltis, palaužtų ir paskandintų jo velniškuose, stingdančiuose nuoduose!“

Čia jo šauksmas virto širdį draskančiu, gyvulišku dejavimu. Jis atsirėmė į suolą, užsidengė veidą abiem rankomis, nuleido galvą ant stalo, o jo pečius ir visą kūną sudrebino vos girdimas kūkčiojimas. Kai kurie prūsai atsistojo, kažką padavė smuklininkui, paėmė nuo medinių kabliukų ant sienos savo kailines kepures bei sunkias striukes ir, nieko netarę, apsivilko. Meiliai paglostę senio plaukus, jie pasuko link durų ir išėjo į šaltą žiemos vakarą.

Paprastai smuklės šeimininkas vakarais uždegdavo virš baro aliejinę lempą, tačiau šįvakar to nepadarė. Dėl to salėje buvo beveik tamsu. Likę prūsai tyliai sėdėjo sutemose, palenkę galvas arba parėmę jas rankomis. Staiga senis vėl pašoko, susilenkė kaip šuoliui pasiruošęs laukinis katinas. Jo akys, regis, ryškiai švytėjo prieblandoje, ir suspaustu, šnypščiančiu kaip gyvatės balsu jis vėl prabilo: „Bet juk ir mes turime savo dievus miškuose ir savo išmintingas senoles, kurios mus saugo ne tik nuo vokiečių ponų botago ir kartuvių, bet ir nuo mirtinų nuodų – jų krikščioniškos meilės, pasireiškiančios rykštėmis! Prisiminkite mūsų prūsiškus dievukus ir mūsų prūsiškus nuodus miškuose!“

Suėmimas

Senis kampe šnibždėjo šiuos siaubingus žodžius, o į rytus nuo smuklės stūksojo akmeninių sienų apsupta pono fon Gehreno pilis. Jos aukštas bokštas, paskutinių besileidžiančios saulės raudonų spindulių apšviestas, atrodė tarsi grasinanti, kruvina, į dangų ištiesta ranka su grėsmingai sugniaužtu kumščiu. Ji kilo link raudonai švytinčių debesų, aukštai virš žemų, baimės prislėgtų, jau paskendusių tamsoje medinių pono fon Gehreno vergų trobelių.

Iš pilies link smuklės išėjo maždaug penkiolikos tvirtų vyrų būrys. Jie žygiavo per mišką, pievą ir per daugybės krūmų apaugusį viržyną. Visi jie prie diržų turėjo, prisikabinę, trumpus kardus ir mazguotus rimbus. Dalis jų dešinėje rankoje laikė trumpas ietis, o kairėje – neuždegtus žibintus. Pasiekę žemą arklidę ir už jos esantį rūsį, kuris ribojosi su smuklės kiemu, jie pamatė ten laukiančius trumpabarzdį vyriausiąjį budelį (vok. Büttel) ir vietos teisėją su dešimčia ar vienuolika padėjėjų.

Visi priėjo prie smuklės ir sustojo už tvarto. Čia buvo uždegti žibintai ir ištraukti kardai. Vyriausiasis budelis vokiškai sušnibždėjo paskutinius nurodymus. Po to jie perėjo smuklės kiemą. Septyni vyrai apsupo smuklę, o kiti, vedami vyriausiojo budelio, kaire ranka iškėlę žibintą, o dešine – kardą ar trumpą ietį, įžengė į tamsią patalpą.

Priekyje stovintis vyriausiasis budelis prasta prūsų kalba sušuko: „Visiems sėdėti!“ ir dėl viso pikto pakartojo įsakymą vokiškai. Išsigandę prūsai žvalgėsi, bet niekas nesikėlė ir nesipriešino. Vyriausiasis budelis apsidairė ir pamatė išprotėjusį Ninkos tėvą, kuris vis dar susilenkęs stovėjo kampe prie stalo, sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į sargybinius ir garsiai šnypštė prūsiškai: „Štai! Tūkstantį ginklų turintis vokiečių šėtoniškas žvėris!“

Vyriausiasis budelis suprato tik žodžius „vokietis“ ir „šėtonas“, bet pasuko savo trumpą ietį pakeltoje dešinėje rankoje ir puolė prie senio, rėkdamas: „Štai senas maištingas raupsuotasis! Užčiaupsim tavo nešvarią burną!“ Ir taip stipriai trenkė bukąja ieties dalimi jam į krūtinę, kad senis pargriuvo ant kelių. Tuomet budelis atsisuko į pagalbininkus: „Štai, pradėkime nuo jo!“ Vienas iš jų, jau padėjęs maišą ant žemės, priėjo prie klūpančio senio ir geležiniais antrankiais surakino jam rankas už nugaros. Netrukus visi prūsai buvo surišti ir poromis prikaustyti prie ilgos grandinės.

Nuo viso to sukrėsta senoji smuklės šeimininkė stovėjo už didelio baro ir verkė iš išgąsčio bei gailesčio. Jos akys užkliuvo už ant sienos kabančių prūsų kailinių ir kepurių. Ji puolė juos nuiminėti, norėdama atiduoti surištiesiems, tačiau teisėjas jai sušuko, kad jei ji taip pat yra maištaujanti prūsė, tai gali eiti kartu su jais, ir ieties smaigaliu nustūmė ją atgal už baro.

Po to jis liepė dviem prie išėjimo stovintiems sargybiniams atidaryti duris. Žvangant grandinei prūsų ir jų palydovų procesija, iš kairės apšviesta žibintų, o iš dešinės lydima rimbo ar ieties, išėjo iš šiltos smuklės į vėjuotą, šaltą, žvaigždėtą žiemos naktį ir pradėjo žygiuoti dvaro link. Surakinti ilga grandine prūsai ėjo poromis tarp sargybinių, tik senasis Angunė vienišas, pasilenkęs ir tylėdamas, žingsniavo priekyje. Į kiekvieną bandymą ištarti žodį artimiausi sargybiniai negailestingai atsakydavo botago kirčiais.

Kai procesija pasiekė kalvos papėdę netoli dvaro, kaimo pakraštyje, įvyko kažkas keisto: grandinėmis surakinti prūsai sustojo ir pažvelgė į kalvos viršūnę. Neaiškioje žvaigždžių šviesoje jie matė, kad vietoj vienerių kartuvių stovi trejos, o priešais jas – tamsi masė, panaši į aukštą laidotuvių laužą. Susijaudinę ir pamiršę viską aplinkui, jie paskubomis ėmė tarpusavyje dalytis pusbalsiu ištartais žodžiais. Ir šįkart nė vienas sargybinis jų nestūmė ir nemušė. Senasis Ninkos tėvas tyliai stovėjo priekyje ir žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis, tarsi būtų gavęs apreiškimą.

Ši kalva turėjo ypatingą reikšmę, ypač vyresniems prūsams, nes dar visai neseniai beveik iki pat jos papėdės augo seni, garbingi medžiai: kadagiai, ievos ir variniai bukai, o arčiau viršūnės – šventieji ąžuolai ir kunigiškosios eglės. Aukščiausioje, pašventintoje vietoje, tarsi ant septynių plačių piramidės pakopų, stovėjo didelis, aukštai iškilęs altorius, iš kurio vidaus liepsnojo amžinoji ugnis. Prūsai labai gerbė šią ugnį ir visada eidami pro šalį sustodavo ir ilgam likdavo stovėti giliai susikaupę.

Dėl to ordino riteriai pirmiausia sunaikino altorių ir privertė jiems paklusnius prūsus iškirsti šventuosius medžius, kad galėtų pastatyti pilį savo, Gehreno riterių, giminei. O prieš keletą metų ponas fon Gehrenas liepė dabar jau pliko kalno viršūnėje pastatyti kartuves, ant kurių kartkartėmis buvo kariami maištaujantys prūsai, o priešais jas kiti baudžiauninkai buvo plakami už smulkius nusižengimus. Neretai atsitikdavo, kad baudžiauninkai, vedami į kalną, nežinodavo, kas jų laukia: botagai ar kartuvės. Todėl „Amžinosios ugnies kalną“, kaip jį kadaise vadino prūsai ir lietuviai, dabar vokiečiai, o kartais ir jaunesni prūsai, vadino Kartuvių kalnu.

Susijaudinę, surakinti prūsai buvo įsitikinę, kad naujosios kartuvės ir laužas buvo parengti popiet, vėliausiai iki saulėlydžio. Galiausiai, po kelių pusbalsiu nuskambėjusių seniausio sargybinio padrąsinimo šūksnių, procesija vėl pajudėjo tyloje. Ir vėl buvo girdėti tik sniege girgždantys vyrų žingsniai ir švelnus grandinių žvangėjimas.

Taip jie keliavo per tamsų kaimą, kur tik šen bei ten pro langus šmėstelėdavo silpna švieselė. Tik tris ar keturis kartus jie sutiko atsitiktinius žmones, kurie sustodavo ir ilgai žiūrėjo į praeinančią procesiją. Per plačią, sniegu padengtą pievą jie priėjo prie dvaro, kurį juosė aukšta, iš lauko akmenų sumūryta siena. Juos privedė prie aukštų ir plačių, geležimi apkaustytų ąžuolinių dvaro vartų. Abipus vartų stovėjo bokštai su erkeriais ir šaudymo angomis.

Jaunas vartų sargybinio padėjėjas plačiai atvėrė vartus. Senasis vartininkas stovėjo tarpduryje priešais savo sargybos kambarį, abiejose rankose laikydamas po žibintą. Rimtu, beveik gailestingu veidu jis stebėjo surištų prūsų procesiją. Po to žibintu davė ženklą teisėjui, kad šis vestų prūsus į aikštę priešais dvaro rūmus. Rūmai buvo pastatyti ant aukštų pamatų, sudėtų iš stambių lauko akmenų ir storų, kampuotų ąžuolinių sijų.

Nuosprendis

Tamsi dviguba susilenkusių prūsų eilė, apsupta degančių sargybinių žibintų, sustojo priešais rūmų laiptus. Visi įdėmiai žiūrėjo į kelis apšviestus viršutinio aukšto langus. Visi kiti langai buvo tamsūs ir uždaryti sunkiomis, geležimi dengtomis ąžuolinėmis langinėmis. Už ryškiai apšviesto lango retkarčiais pasirodydavo tik keli vaikų veidai. Iš savo šilto kambario, prisispaudę prie langų, jie smalsiai žvelgė į tamsų parko šaltį, į ten esančius vyrus ir žibintus. Bet netrukus kažkoks suaugęs nuvarė juos nuo lango, ir jie iškart pradingo. Tik aukščiausias iš jų, maždaug šešiolikos metų berniukas, susimąstęs žiūrėjo žemyn. Tuo tarpu suaugęs tik trumpai žvilgtelėjo ir dingo. Teisėjas neryžtingai nusilenkė berniukui, nes tai tikriausiai buvo jaunasis ponas, būsimasis šio ir kitų dvarų paveldėtojas. Po jo nusilenkė ir kiti. Bet tada vėl priėjo suaugusysis ir jėga atitraukė berniuką nuo lango.

Niekas nepastebėjo, kad kitame apšviestame lange, kuris buvo įstrižai dešinėje, tiesiai virš laiptų, akimirkai užsidegė šviesa ir žemyn žvilgtelėjo senyva moteris. Šviesa tučtuojau užgeso. Niekas nematė, kaip ta moteris liko. Apsigaubusi dideliu tamsiu audeklu, beveik nematoma, ji grįžo prie tamsaus lango, atsisėdo ant žemo suoliuko, tyliai šiek tiek pravėrė langą ir, atsirėmusi galva į rėmą, įtemptai žiūrėjo žemyn ir įdėmiai klausėsi.

Po trumpo laukimo surištų prūsų palydovai skubiai nusiėmė kailines kepures ir žemai nusilenkė, nes atpažino senąjį dvaro šeimininką, riterį Johanesą fon Gehreną, kuris priėjo prie antro aukšto lango. Jo tamsus siluetas buvo matomas tarp raudonų užuolaidų, apšviestas iš užpakalio kambaryje esančios lempos. Tuo tarpu atsivėrė plačios, sunkios, geležimi apkaltos ąžuolinės durys, ir laiptų viršuje atsistojo dvaro valdytojas. Rankoje jis laikė degantį žibintą. Akimirką jis žvelgė į grandinėmis sukaustytus prūsus ir jų giliai nusilenkusius palydovus, o paskui keistu, aštriu, šaltu balsu vokiškai prabilo:

„Aukštas, maloningas ir griežtas Gehreno riteris dėkoja savo teisėjui ir sargybiniams už nepaklusnių bei maištingų nevokiečių suėmimą ir įsako tiems, kurie moka jų kalbą, išaiškinti suimtiesiems štai ką:

Po to, kai jam, gailestingajam ir griežtajam valdovui, daugelį metų buvo pasakojama apie nedorą ir bedievišką nevokiečio Angunės ir trijų jo suaugusių sūnų elgesį, apie jų nuodėmingas kalbas užeigoje prieš šventąją krikščionybę ir Dievo paskirtą valdžią, jis, kaip valdovas, kuriam Dievas suteikė savo pavaldinių priežiūrą, galiausiai nusprendė suimti maištingus nusidėjėlius ir, kaip įspėjamąjį bei atgrasomąjį pavyzdį visiems kitiems, paskirti jiems pelnytą bausmę. Taigi maloningasis ir griežtasis ponas Johanesas fon Gehrenas, mūsų garbingiausiam Samlando vyskupui pritarus, įsako:

Pirma, kad rytojaus rytą ant Kartuvių kalno, visų jo pavaldinių akivaizdoje, nevokiečiai, kurie smuklėje be protesto klausėsi maištininko Angunės, gaus teisingą bausmę nuplakimu.

Antra, trys Angunės sūnūs, kurie taip pat jau suimti ir laukia savo likimo bokšto rūsyje, bus pakarti ir tuo išpirks savo nedorybes.

Trečia, pavojingiausias iš visų mūsų pavaldinių Kristaus priešininkas ir bjauriausias maištininkas Angunė iš Dievo duotos valdžios gaus vienintelę galimą bausmę savo sielai išganyti. Jo sielos išgelbėjimas yra Dievo norėta bausmė laužo liepsnose. Tai yra Viešpaties valia, kad šios rykštės, šios trejos kartuvės ir šis laužas giliai įsirėžtų į žmonių sielas, kad tai išgelbėtų jų sielas, kurioms gresia šėtono pavojus, ir padėtų jiems tapti dievobaimingais, paklusniais bei ištikimais krikščioniais.

Nevokiečius, kurie be prieštaravimų klausėsi maištininko Angunės, iki nuplakimo uždarykite bokšto rūsyje. O jų vadeiva, Angunė, neturi praleisti nakties su kitais prūsais ir trimis savo sūnumis. Jis turi praleisti naktį grotuotame narve kieme prie arklidžių, kol rytoj bus sudegintas. Nuimkite jam antrankius, bet uždėkite ant kaklo geležinę apykaklę ir prikaustykite prie narvo grotų trumpa grandine. Supratote?“

Teisėjas nedrąsiai paklausė dvaro valdytojo: – Angunė neturi nei kailinės striukės, nei kepurės. Prikaustytas kieme jis sušals. Ar negalėtume jam duoti bent arklio gūnios?

Kol dvaro valdytojas tylėjo, staiga iš viršaus, iš šiek tiek praverto lango, pasigirdo skvarbus, įsakmus senojo pono fon Gehreno balsas: – Angunė iš manęs gaus laužą, daugiau nieko! Po to jis užtrenkė langą ir dingo už raudonų užuolaidų. Valdytojas rūsčiai paklausė, ar visi suprato. Visi prūsai nusilenkę apsimetė supratę, ir tik senasis Angunė stovėjo išsitiesęs, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas kažkur į tolį.

Laukimas

Procesija vėl pajudėjo, grįždama atgal per parką link vartų bokšto, suaugusio su aukšta lauko akmenų siena, ir prie laiptų, vedančių į bokšto rūsį. Senasis teisėjas pirmas nusileido stačiais laiptais, atrakino sunkias duris, įžengė į tamsų požemį ir nustebo pamatęs tik du vyriausius Angunės sūnus, gulinčius ant šiaudų. Su piktu džiugesiu jis sužinojo, kad kito dvaro teisėjas, pasiųstas suimti trijų suaugusių Angunės sūnų, sugebėjo sugauti tik du vyriausius – jauniausias laiku pabėgo.

Senasis teisėjas nenustebo. Jis žinojo, kad aukštieji ponai mėgo palikti vergų sulaikymo ir baudimo darbą teisėjams bei jų tarnams, o patys tuo metu, kiek tik įmanoma, vengdavo bet kokių asmeninių susidūrimų. Teisėjas puikiai žinojo, kad jo kolegai, kuris pražiopsojo jaunesnįjį sūnų, nebuvo jokių problemų įtikinti poną fon Gehreną, kad visi trys Angunės sūnūs įkalinti bokšto rūsiuose. Jis prisiminė, kaip tas teisėjas, perduodamas jam suimtuosius, tyliai sušnibždėjo su prasmingu mirktelėjimu: „Tame pačiame lauže iš karto sudegink ir visas trejas kartuves!“

Tuo tarpu Angunė ir kiti prūsai buvo išlaisvinti iš bendros grandinės. Trys tarnai ir teisėjas nuvedė Angunę prie narvo šalia arklidės, uždėjo jam apykaklę su ilgesne grandine, pritvirtino prie grotų ir užtraukė durų skląstį. Kiti prūsai buvo nuvesti laiptais žemyn į rūsį, ir sargybinis užrakino sunkias duris. Po to sargybiniai ir jų tarnai, sušalę, alkani bei pavargę nuo ilgo, sunkaus dienos darbo, pasuko į savo šiltus namus, pas žmonas ir vaikus vakarieniauti, o po to – ilsėtis.

Kailiniai

Senasis Angunė sėdėjo susigūžęs grotuoto narvo kampe ir plačiai atmerktomis, tarsi švytinčiomis akimis žvelgė į priekį. Jis matė skersinius ir pro jų tarpus – kiemo tamsą. Klausėsi gilios tylos, kurioje nesigirdėjo jokio garso. Jautė kandų šaltį veide, kojose ir per plonus drabužius – visame kūne. Tamsa, tyla bei šaltis buvo dideli ir galingi, tarsi trys baimę keliantys, viską užvaldantys demonai, kančios ir mirties dievai. Pasak išmintingų pagonių šventikų, jie padeda žmonėms tapti pasaulio kūrėjais, prilygstančiais dievams. Toks žmogus tampa arba demonu, arba šventuoju, bet abiem atvejais jis dalyvauja kuriant pasaulį ir lemiant žmonių likimus.

Staiga Angunė pamatė, kaip pro plyšius tarp skersinių dešinėje kiemo pusėje ant sniego nukrito ryškus geltonas švytėjimas. Tuoj po to ten pasirodė degantis žibintas, lėtai judantis per visą kiemą. Tai buvo dvaro naktinis sargas su žibintu, ietimi ir kardu, lydimas didžiulio sarginio šuns. Tačiau vos tik sargybinis priėjo kiemo centrą, šuo sunerimo, pradėjo garsiai loti ir pasišiaušęs veržėsi link grotuoto narvo. Sargybiniui piktai šūktelėjus, jis liovėsi loti ir tyliai urzgėdamas grįžo. Akimirką vėliau šuo nubėgo į priešingą kiemo pusę ir sustojo prie vieno iš dvaro erkerių – iš pradžių urzgė, bet netrukus nutilo ir draugiškai vizgindamas uodegą grįžo prie sargybinio. Sargybinis sustojo, pakėlė žibintą, akimirką pažvelgė į erkerį, bet niekas nejudėjo, o šuo aprimo. Sargybinis pajudėjo toliau, ir jo žibintas netrukus dingo.

Tuo tarpu Angunė išgirdo labai tylius žingsnius. Kažkas atsargiai artėjo per kiemą. Pro plyšius tarp grotų jis veikiau pajuto, nei pamatė pagyvenusią moterį, visiškai apsigaubusią tamsiu apsiaustu. Ji jau stovėjo prie grotuotų durų ir atidarinėjo užraktą. Kai durys šiek tiek prasivėrė, ji pasilenkė ir uždėjo kampe tūnančiam Angunei seną kailinę striukę bei kepurę. Po to pažvelgė į jo veidą ir pamatė dideles, mėlynai žalias akis. Šios akys spindėjo tokia šviesa, kad moteris išsigando ir atsitraukė.

Į vaiduoklį panašus senis bandė pajudinti sustingusias lūpas, ir iš jo gerklės išsiveržė prūsiški žodžiai, švokščiantys lyg iš gilių kapų: „Kodėl tu manęs bijai? Bijok savo nežmoniškai žiauraus šeimininko, kurį myli, bijok jo vokiškų krikščioniškų darbų! Kaip tu elgiesi su manimi, taip pat bus ir jam. Žinok, jau greitai tau teks eiti pas seną pagonių žynę ir prašyti jos pagalbos.“

Apsiaustu apsigaubusi moteris vargiai suprato jo prūsiškus žodžius. Tačiau jie tarsi aštriais nagais sugriebė ją, skverbėsi vis giliau į sielą, ir staiga ji suprato viską, lyg senis būtų kalbėjęs vokiškai. Ji sušuko, lyg pažvelgusi į baisią pražūties bedugnę, lyg pamačiusi ten sparnuotas gyvates – likimo demonus, kurie tarsi furijos puolė ją persekioti. Pamiršusi bet kokį atsargumą, ji atsitraukė ir nubėgo atgal per kiemą į dvaro rūmus. Tik pasiekusi akmeninius rūmų pamatus, ji sustojo, atsirėmusi į sieną, ir ėmė nenumaldomai verkti.

Šaltis, tamsa ir tyla vis stiprėjo. Senasis Angunė, nepaisant kailinių ir kepurės, visiškai sušalo. Jis tik retkarčiais pamatydavo gelsvą sargo žibintą ir jo didelį šunį, lėtai judančius per kiemą. Šuo daugiau nebekreipė dėmesio į narvą. Bet jei pirmą ar antrą kartą praeidamas sargas būtų užsukęs ten, būtų pamatęs tamsiu apsiaustu apsigaubusią ir prie sienos atsirėmusią senyvą moterį.

Jos viduje kažkas pasikeitė. Dingo tamsi neviltis ir bejėgiška baimė prieš visagalį likimą. Paliko ją ir tamsūs keršto demonai. Jos sieloje nušvito mėlyna šviesa! Į savo vyrą, riterį Johanesą fon Gehreną, ji visada žiūrėjo su bejėgiška baime. Jo nesuvaldomas troškimas viešpatauti vertė jį beprotiškai priešintis mažiausiam nepaklusnumui, o to pasekmė buvo žiaurūs ir nežmoniški įsakymai bei nuolatinis keršto troškimas. Baimė liko, bet dabar, kai jos sieloje sušvito nuostabi mėlyna šviesa, jos vyras jau neatrodė toks baisus. Tačiau kartu jai atrodė, kad ši nauja šviesa gali užgesti; kad į ją didelėmis akimis žiūri baisios kerštingos dvasios, kurios laukia momento, kai galės užgesinti nuostabią šviesą jos sieloje ir ją vėl apims juoda, paralyžiuojanti baimė.

„Iš kur tas švytėjimas senojo Angunės akyse?“ – klausė ji savęs. Ir staiga prisiminė pokalbius su sena prūsų tarnaite, kuri nedrąsiai, bet su gilia pagarba pasakodavo apie senojo Angunės protėvius, apie jų stebuklingą, nepalaužiamą dvasios stiprybę. Ji prisiminė, kaip jos vyras, sužinojęs apie tuos pokalbius, įsiuto. Jis netgi norėjo nuplakti tą tarnaitę, bet galiausiai tik tuoj pat išvijo ją iš dvaro.

Ir ji jau žinojo, ką turi daryti! Tie Angunės protėviai turi padėti!

Stipriau apsivyniojusi savo tamsiu apsiaustu ir vis dar drebėdama nuo šalčio, tvirtai, ryžtingai, bet su malda širdyje, ji nuėjo per kiemą prie didžiųjų vakarinių vartų. Senasis sargas su savo žibintu ir šunimi dar nebuvo grįžęs. Ji žinojo, kad norint išeiti, teks įtikinti barzdotą vartų sargą leisti jai išeiti iš saugių dvaro sienų į kaimą. Tačiau, kai ji priėjo prie vartų, pamatė, kad senas barzdotas sargas savo šiltame kambarėlyje ramiai miega, padėjęs galvą ant rankų. Į mažų šoninių durų spyną buvo įkištas raktas. Moteris tyliai praėjo pro miegančio sargybinio langą, atsargiai atrakino dureles, išėjo ir kuo tyliau vėl jas užrakino.

Dabar ji stovėjo visiškai viena tamsoje, be žibinto, priešiškoje, grėsmingoje tyloje ir šaltyje. Ji matė kelią, kuris vedė nuo vakarinių dvaro vartų per apsnigtą pievą, pro vakarinę kaimo dalį, toliau pro Kartuvių kalną, pro užeigą į vakarus per viržynus, pirmykščius miškus ir pelkes. Kadaise iš ten buvo atvykę pirmieji kryžiuočiai, tarp jų ir pono Johaneso fon Gehreno tėvas su būriais vokiečių riterių ir jų sąjungininkų kunigų, kad apiplėštų nevokiečių – prūsų ir lietuvių – žemę ir paverstų čia esančius pagonis krikščioniais bei vergais.

Už jos nugaros, tarsi jauki, saugi sala, liko dvaras su aukšta lauko akmenų siena; priešais, kitapus – tarsi nedraugiška, grėsminga jūra – vergų trobelės, apsuptos mažų sodelių. Jai atrodė, kad juose augančių medžių viršūnės buvo suspaustos tarsi juodi kumščiai. Ką daryti? Grįžti į saugų, šiltą dvarą? Bet ne! Ji sukaupė visą savo drąsą ir nuėjo įstrižai per pievą į kaimą. Visi jos nervai buvo įtempti, o širdis plakė. Pasiekusi kaimą, ji pradėjo ieškoti kelio tarp žemų namų ir sodų. Ji nieko nesutiko, nė iš vieno priešiškai nusiteikusio, tylaus namelio nesimatė šviesos.

Galiausiai ji pasiekė šiaurinį kaimo pakraštį ir pamatė žemą namelį, stovintį kiek aukščiau už kitus, ant šiaurinio Kartuvių kalno šlaito. Jaunų ąžuoliukų kamienai miško pakraštyje tarsi tūkstančiai kalėdinių žvakučių jį supo. Jokio takelio link namelio nesimatė. Jai teko per gilų sniegą skintis kelią per atvirą lauką į kalną. Tačiau kuo arčiau ji artėjo prie keistos trobelės, tuo šviesiau darėsi jos širdyje, tuo labiau drebančios iš šalčio galūnės prisipildė šviesos ir šilumos.

Kai ji jau priėjo prie namelio ir ketino pasibelsti į mažą langelį, atsitiko kažkas neįprasto. Jai pasirodė, kad langelis, tamsi siena ir visas namelis išnyko. Vietoj to ji išvydo nuostabiai gražią šventovę, išaustą iš neįsivaizduojamai gražaus šviesos debesies. Jos centre ji pamatė į ją žiūrintį šventiko veidą, taip pat išaustą iš tos pačios šviesos. Tai buvo taip gražu, kad senyva moteris, viską pamiršusi, puolė ant kelių.

Ir ji pamatė, kaip prieš tą atvaizdą atsiranda tamsaus medžio kryžius. Iš jo augo gyvos žalios šakos, ant kurių žydėjo didelės, nuostabios rožės. Jos skleidė tą šviesą, kuri sklido po visą šventovę ir kūrė šventyklos stulpus, atramas ir sienas. Buvo labai tylu. Ir šioje tyloje moteris pajuto, iš kur atsirado šis juodas kryžius su spindinčiomis rožėmis. Jis atėjo iš pasaulio sielos, iš jo esmės ir išminties. Ji žinojo, kad taip gali būti, nes viskas, kas vyksta žmogaus sieloje, visos mintys ir vaizdai, gali tapti žodžiais, muzika ar paveikslais ir tapti matomi kitų žmonių sieloms. Ji žinojo, kad toks žvilgsnis į pasaulio esmę, į matomo pasaulio nematomas gelmes leidžia pamatyti tai, ko nemato paprastas žmogus, ir išgirsti tai, ko jis negirdi. Tai leidžia pamatyti amžinuosius dievus, kurie kuria pasaulius ir likimus.

Ir ji išgirdo balsą, kuris jai kalbėjo: „Tu matai kryžių. Paprastas žmogus nesupranta jo esmės. Jis nesupranta, kad tik per šį juodą likimą ir pasiaukojimą amžinieji dievai gali sukurti be galo gražias, spindinčias gyvenimo rožes. Jie nemato ir nesupranta, kad pasiaukojantis skausmas, meilė ir nuolankumas yra giliausios šventosios dievybės, pasaulio ir likimo paslaptys, kurių nesuvokia kvaila išmintis. Būtent jos leidžia žemiausiems ir vargingiausiems žmonėms tapti dieviškomis būtybėmis, kurios bus aukščiausios būsimajame pasaulyje, kurį dievai sukurs iš aukščiausios, nuolankiausios, tarnaujančios meilės.

Rytoj ant šventojo kalno, kurį smurtautojai pavertė Kartuvių kalnu, mirs ir naujai gims žmogus. Jis mirs ir gims iš neapsakomos meilės ir giliausio skausmo – iš meilės savo pagoniškai tautai, iš kančios dėl pažeminimo, kurį jam padarė smurtaujantys, godūs, tik pusiau krikščioniški plėšikai. Jis taps dieviškąja būtybe be kūno ir pakils tarnauti dievybėms. Tarnaudamas aukščiausiai likimo dievybei, jis nukreips ne vieną žaibą ir nulems ne vieno pusžmogio valdovo likimą per siaubą arba mirtį.

Vokiete! Esi be galo godi ir žiauri. Tave veda godumas ir valdžios troškimas. Bet iš tikrųjų tu visai ne tokia. Esi silpna, bet tavo širdis gera. Prisimink, kokios geros širdies buvo tavo protėviai. Jie buvo Rožės Kryžiaus ordino broliai, ir jie buvo išmintingi. Jie gynė silpnuosius, kėlė žmoniškumą ir meilę. Taigi neklausyk savo valdžios ir turto troškimo, o klausyk tik savo geros širdies. Juk tavo gera širdis ir neviltis dėl žiauraus tavo tautiečių godumo atvedė tave čia. Grįžk pas savo tautiečius ir pasirūpink, kad ant šventojo kalno nebūtų jokių botagų, kartuvių ir laužo. Tau bus nelengva. Bet visa, kas nutiks, pakelk tvirta širdimi. Ir tu rasi sielos ramybę. Tik niekada nepamiršk, kad aukščiausiųjų dievų išmintis, kurių akyse spindi amžinybė, nematomai valdo tave visame, ką patiri.“

Tada ji pajuto kažką panašaus į pabudimą ir vėl atsidūrė nišoje už dvaro erkerio, jausdama savyje mėlyną šviesą.

Kelias į mirtį

Bet jau aušo. Rytas ir dvaro gyvenimas pabudo su pirmuoju gaidžių giedojimu; atrodė, kad ir ledinis šaltis atslūgo. Tačiau senasis Angunė to nepastebėjo – plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tolį, jis vis klausėsi silpnų, tolimų nežemiškos giesmės balsų, kurie jam priminė ankstyvą vaikystę su protėviais, šventomis vakaro ir nykimo deivėmis, galingais žaibų ir griaustinio dievais giliai Prūsijos miškuose. Ir visa tai švelniai apgaubė ir migdė jį. Jis pabudo tik tada, kai dvaro valdytojas su trimis padėjėjais priėjo prie jo narvo ir atidarė duris.

Ir štai senasis Angunė pamatė, kad priešais įėjimą į bokšto rūsį jau stovi ir laukia dvi eilės prūsų, priekyje surakintų antrankiais ir prirakintų prie ilgos grandinės. Tarp jų – du jo vyriausieji sūnūs. Budelio padėjėjas jau buvo paruošęs seneliui antrankius. Teisėjas nustebęs pažvelgė į Angunę, kuris gulėjo narvo kampe apsivilkęs kailinę striukę ir kepurę, bet nepaklausė, iš kur jis juos gavo. Jis pusbalsiu, beveik su gailesčiu liepė senoliui keltis ir išeiti, nes jau laikas. Angunė kelis kartus veltui bandė atsikelti ir išsilaikyti ant kojų – abi kojos buvo nušalusios!

Iš pradžių teisėjas nežinojo, ką daryti, ir vis liepė Angunei vėl bandyti atsistoti. Bet kadangi tai buvo veltui, jis liepė padėjėjui atnešti porą ramentų, kurių pagalba Angunė galėjo atsistoti ir lėtai eiti. Vyriausiasis budelis buvo susierzinęs. Jis vis žvelgė į dangų, kuriame, atrodė, telkėsi tamsūs sniego debesys, ir keikėsi, bet tik pusbalsiu. Dėl viso to senajam Angunei nebuvo surakintos rankos; jis turėjo eiti iš paskos, truputį lėčiau nei visi kiti, ir dvaro valdytojas liepė, kad trys jauni budelio padėjėjai jį saugotų.

Per kiemą iš dvaro atėjo tarnas ir padavė teisėjui užantspauduotą laišką su žodiniu nurodymu jį atidaryti ir perskaityti tik ant Kartuvių kalno. Tačiau Angunė nieko iš to nematė ir negirdėjo. Jis net akimis neieškojo savo dviejų sūnų, kaip būtų galima tikėtis taip arti mirties. Jis nesistebėjo, kad sargybiniai vedė prūsus ne trumpiausiu keliu pro vakarinius vartus ir per kaimą, o pro siaurus ir žemus rytinius vartus, kurie paprastai visada būdavo uždaryti.

Šis takas vedė tiesiai į šalia vartų prasidedantį pirmykštį mišką. Netrukus jie pasiekė vingiuojantį miško takelį tarp galingų ąžuolų ir bukų kamienų, kurie lyg aukšti sargybiniai saugojo šventovę. Angunė matė atskiras dideles snaiges, kurios, tarsi šventas dieviškų būtybių pasveikinimas, lėtai plaukė iš vis tamsėjančių debesų. Jis klausėsi neapsakomai harmoningų, švelniai dainuojančių balsų aplink save. Atrodė, kad tai dviejų chorų giesmės: vienas skambėjo iš medžių viršūnių, antras – iš tamsių debesų. Šios giesmės susijungdavo į vieną, kuri jungė šviesią augimo giesmę su tamsia ir grėsminga žaibų bei griaustinio giesme.

Kai Angunė su trimis jaunaisiais globėjais išėjo iš miško prie šiaurinio Kartuvių kalno šlaito, sniegas jau krito tirštais dribsniais. Dievų choras debesyse galingai užvaldė senojo Angunės sielą ir pripildė ją neapsakomo dėkingumo, meilės dievams jausmo ir tokio stipraus jų ilgesio, kad jis beveik nejautė sunkumo, erdvės ir laiko. Visą jo sielą užpildė antgamtinė galia. Senasis Angunė išsitiesė ir be pastangų su ramentais lipo į šlaitą. Jis ėjo greitai, ir trys jauni sargybiniai tik sunkiai galėjo sekti paskui jį. Vis tamsėjant ir vis tankiau krentant sniegui, jie bijojo prarasti jį iš akių. Jie neramiai žiūrėjo į dangų ir žegnojosi. Jie negirdėjo tos dieviškos dainos, kuri skambėjo senojo Angunės ausyse. Vietoj to, iš visur sklido vis stiprėjantis niūrus, grėsmingas ūžesys, ir jiems kilo visos baisybės, kurių buvo prisiklausę apie Kartuvių kalną ir jo vaiduoklius.

Jie jau beveik pasiekė viršūnę. Tačiau kai senasis teisėjas ir keli jo padėjėjai, griaudžiant griaustiniui, išgirdo žodį „vaiduokliai“, trys jauni sargybiniai paskubomis persižegnojo, pasuko ir pradėjo nesulaikomai bėgti šlaitu žemyn! Juos pasivijo visi kiti.

Tuo tarpu senasis Angunė pasiekė kalno viršūnę. Jis sustojo, nes pro krentančius sniego dribsnius pamatė tamsią savo protėvio figūrą. Atsirėmęs į šalia klūpantį jauniausiąjį sūnų, jis žvelgė į dvi aukštas kartuves kairėje ir dešinėje nuo liepsnojančio laužo. Dvi kartuvės jau buvo beveik visiškai apimtos liepsnų. Nuo trečiųjų liko tik nedidelis, maždaug žmogaus ūgio apanglėjęs medžio gabalas.

Senasis Angunė priėjo prie kairiųjų kartuvių, nusilenkė joms ilgu nusilenkimu. Po to priėjo prie dešiniųjų ir taip pat giliai bei ilgai nusilenkė ir šio jauno žmogaus aukos skausmui. Po to jis atsisuko į klūpantį jauniausią sūnų, nusilenkė, pabučiavo jo kaktą ir tyliai tarė: „Atleisk, bet tavęs irgi laukia naujas gimimas, kuris atves tave pas dievus.“ Ir atrodė, kad šie senojo Angunės žodžiai ateina ne iš jo, o iš stebuklingos lėtai krentančių snaigių muzikos.

Angunė atsistojo, nusiėmė kailinę kepurę, giliai nusilenkė protėvio šešėliui, ir tas dešine ranka laimindamas pažymėjo virš jo galvos dieviškojo gyvenimo ženklą. Angunė atsistojo, apkabino ir pabučiavo protėvį. Po to pasisuko į laužą, kuris dabar veržėsi aukštyn kaip riksmas, užlipo trumpomis kopėčiomis ir įėjo į liepsnas tarsi į šiltos, geltonai rausvos šviesos vartus šaltoje, baltai mėlynoje sienoje. Tankios sniego dribsnių masės tuoj pat uždarė įėjimą į spinduliuojančią dievišką šviesą.

Protėvis vis stovėjo išsitiesęs. Jis iškėlė rankas, laimindamas dieviškojo atgimimo stebuklą. Jauniausias Angunės sūnus verkė iš susijaudinimo, nusilenkė ir pabučiavo šventą žemę, tarsi ką nors žadėdamas jai. Galingi žaibai blykstelėjo vienas po kito iš tamsių, beveik juodų debesų virš Kartuvių kalno ir trenkė į laužą. Atrodė, kad šie žaibai pro tirštą krentantį sniegą praskynė švytintį kelią nuo laužo ir abejų kartuvių link tamsių debesų ir sudrebino šventąjį Kartuvių kalną iki pat jo pamatų. Toliau per visą šalį pašėlusiai ūžė škvalas, ir kalnas bei viskas aplinkui paskendo besisukančio sniego srautuose.

Baudžiauninkai prūsai, kuriems ponas Johanesas fon Gehrenas liepė likti namie, tyliai sėdėjo savo trobelėse ir pagarbiai klausėsi šventos savo aukštųjų dievų giesmės, kuri vokiečiams pseudokrikščioniams atrodė tik dundėsis ir kurią jie vadino griaustiniu.

Strėlė

Tuo metu apačioje, pono fon Gehreno rūmuose, kilo sumaištis. Nuo galingų audros smūgių dvarą supančioje sienoje atsirado gilių plyšių. Didelis, apie dvidešimt žingsnių, sienos gabalas, jungęs vakarinius vartus ir bokštą, nuvirto į kiemą. Išsigandęs ponas fon Gehrenas, nepaisydamas audros, įsakė visiems tarnams, ūkininkams ir net vyriausiajam budeliui su pagalbininkais, prižiūrint dvaro valdytojui, tuoj pat atstatyti sugriuvusią sieną ir užtaisyti plyšius.

Neįprasta sniego audra, kurią ne kartą pertraukė trumpos, smarkios žiemos perkūnijos, tęsėsi tris dienas nepaliaujamai. Po to ji nurimo. Papūtė švelnus, šiltas vėjas, paversdamas sniego mases laukuose ir miškuose dideliais ežerais, o siaurus upelius – šėlstančiomis upėmis. Prireikė ištisų trijų mėnesių, iki pavasario, kol vandenys nurimo, kol ežerai vėl išdžiūvo ir gilus purvas vėl tapo kieta žeme, kad nevokiečiai baudžiauninkai galėtų pradėti pavasario lauko darbus ir kad galvijus būtų galima išvaryti į ganyklas.

Tačiau nelaukiant viso to, jau pirmosiomis naktimis vilkai ir net lokiai drąsiai išlindo iš miško ir papjovė kelias karves bei arklį. Valdytojas turėjo pranešti visa tai ponui fon Gehrenui. Jis taip pat pranešė, kad galvijai buvo neramūs ir beveik neėdė, tikriausiai dėl to, kad jautė vilkus ir lokius. Ir tikrai, vilkai ir lokiai pasirodydavo miško pakraštyje šalia bandos net šviesiu paros metu. Pranešęs visa tai, valdytojas patarė šeimininkui palaukti dienos ir tada miško pakraštyje tarp kadagių krūmų pririšti karvę, o prie didelių medžių pastatyti aukštus medžiotojų bokštelius. Kiekviename turėjo būti gerai ginkluotas vokiškas ūkininkas. Jis turėjo šauti į plėšrūną iš viršaus, o paskui pribaigti jį ietimi ar kardu.

Šeimininkui šis patarimas patiko. Iškart pabudo jo senas noras žudyti, ir jis davė įsakymą nedelsiant įgyvendinti planą. Valdytojas išsigando ir patarė porą dienų palaukti bei pakviesti patyrusius medžiotojus. Tačiau šeimininką jau buvo apėmusi medžioklės karštinė, ir jis liepė nedelsti.

Atvykęs į kadagių proskyną, jis pamatė, kad trys bokšteliai jau baigti, o karvė pririšta. Jis liepė atnešti jo ginklus ir įkelti juos į vidurinį medžiotojų bokštelį. Kai ginklai buvo įkelti, jis pradėjo kopti. Bet vos jam pasiekus pusę aukščio, iš šalia esančio kadagių krūmo išskriejo strėlė. Iš pradžių atrodė, kad ji skrenda lėtai, tarsi piktavališkomis, klastingomis akimis žvalgytųsi į visas puses. Tačiau po to, kaip įtūžusi širšė, praskriejo virš aplinkinių galvų ir godžiai įsmigo ponui fon Gehrenui tarp menčių. Ponas fon Gehrenas stipriai sudejavo, paleido kopėčių laiptelius ir krito atgal. Senas budelis, kuris laikė kopėčias, paskutinę akimirką sugebėjo jį pagauti.

Siaubas ir sumaištis buvo neapsakomi: kai kurie bėgo į kadagių krūmus ieškoti žudiko, senasis budelis šaukėsi antklodės. Pagaliau ją atnešus, ponas fon Gehrenas buvo atsargiai paguldytas. Valdytojas perkirpo drabužius ant nugaros ir trūktelėdamas bandė ištraukti strėlę, bet nepavyko – galas liko įstrigęs. Šaulio jie taip pat nerado. Valdytojas savo marškiniais sutvarstė žaizdą, bet ji vis tiek pastebimai kraujavo. Ponas tuoj pat buvo atsargiai įkeltas į uždarą vežimą ir nuvežtas atgal į dvarą.

Čia keturi vyrai, vadovaujami budelio, perkėlė tyliai dejuojantį vyrą ant antklodės ir lauko laiptais nunešė į jo kambarį antrame aukšte. Greitai atvyko senas tarnas, gydęs žmonių ir gyvulių žaizdas. Jis aštriu peiliu praplatino žaizdą, ištraukė tarp dviejų šonkaulių įstrigusį strėlės antgalį ir sutvarstė gilią žaizdą. Po to apžiūrėjo strėlės antgalį, papurtė galvą ir sušnypštė: „Velnio darbas! Viduje pilnas nuodų! Dieve, jis to neišgyvens.“ Ir taip ir buvo.

Artėjant vakarui ponui fon Gehrenui darėsi vis blogiau. Aplink žaizdą atsirado mėlynai raudonos dėmės. Širdis plakė vis dažniau, ir jis visas degė nuo karščio. Pono fon Gehreno žmona nepaliko jo. Tarnaitėms padedant, ji keitė vėsinančius kompresus ant kaktos ir krūtinės ir su nerimu klausėsi vyro alsavimo. Artėjant vidurnakčiui, jis pradėjo kvėpuoti sunkiai: po kelių trumpų įkvėpimų sekė ilga pauzė, po to vėl tokie pat dažni trumpi įkvėpimai. Buvo aišku, kad ponas fon Gehrenas vargu ar sulauks ryto.

Tada jo žmona atsistojo, pasiėmė savo didelę skarą, nulipo laiptais žemyn, perėjo kiemą ir priėjo prie didžiųjų vakarinių vartų. Senasis durininkas be žodžio atidarė jai mažas šonines dureles ir taip pat be žodžių suprato, kodėl ji nenori žibinto. Nedvejodama ji pasuko į dešinę ir plačiu lanku nuėjo į šiaurę, palei miško pakraštį, aplenkdama miegantį kaimą, kol pasiekė pietinį Kartuvių kalno šlaitą. Akimirką ji stovėjo pasimetusi, nes miško pakraščio tamsoje nematė trobelės. Tačiau su nevilties drąsa ji visgi pajudėjo toliau ir pradėjo sunkiai kopti šlaitu į tamsų miško pakraštį, kol pagaliau tarp juodų kamienų įžiūrėjo tamsią trobelę. Su nerimu širdyje ji priėjo arčiau ir galiausiai tyliai pabeldė į langą.

Jis tuoj pat atsidarė, tarsi jos beldimo jau laukta. Kaip ji ir tikėjosi, pro lango angą kambario tamsoje ji pamatė aukštą, pagarbą keliančią senojo Angunės motiną, kuri stovėjo ir žiūrėjo į ją. Ponia fon Gehren norėjo kažką pasakyti, tačiau jai nutiko tai, kas neretai būna žmonėms, kurių neviltis pasiekė viršūnę. Jos galva nukrito ant palangės, ji negalėjo kalbėti ir tik verkė.

Angunės motina ir toliau stovėjo nejudėdama ir laukė. Bet ji ne tik laukė. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į tolį. Atrodė, kad ji žiūri į žvaigždes, ir jos siela klausėsi jose skambančios likimo dainos. Ir ji išgirdo tai, ką norėjo pasakyti ponia fon Gehren. Tai buvo šauksmas: „Jis miršta.“ Ji suprato tuos du vokiškus žodžius. Ji užsimerkė, nulenkė galvą ir ilgai tylėjo. Galiausiai tyliai tarė: „Išmintingi tavo likimo dievai neleis padaryti taip, kaip tu prašai! Bet jie mato, kad tu geras žmogus. Palauk!“

Ji pradingo kambario tamsoje. Jos ilgai nebuvo. Ir staiga ji vėl atsirado prie lango ir padavė jai maišelį su žolelėmis. Senoji ponia fon Gehren griebė jos ranką ir pro ašaras mikčiojo padėkos žodžius. Angunės motina atitraukė ranką ir tarė: „Būk rami ir skubėk! O kai tikrai turėsi už ką, dėkok ne man, o išmintingiems, visagaliams dievams.“ Ir ji uždarė langą.

Labai skubėdama pono fon Gehreno žmona prispaudė maišelį su žolelėmis prie krūtinės, nuskubėjo šlaitu žemyn, o po to per laukus prie dvaro. Pasiekusi vakarinius vartus, ji trenkė į juos čia pat kabančiu geležiniu skląsčiu, išgirdo iš seno durininko, kad ponas „tikriausiai dar gyvas“, ir nuskubėjo laiptais į ligonio kambarį. Per tą laiką jo duslus kvėpavimas tapo dar silpnesnis. Tačiau vos tik jis gavo naują kompresą su paskubomis išvirtomis ir atvėsintomis žolelėmis ir išgėrė jų gurkšnį, jo kvėpavimas tapo ramesnis, o širdies plakimas tolygesnis.

Jis giliai užmigo ir miegojo iki kitos dienos vakaro. Mėlynės aplink žaizdą beveik visiškai išnyko, o skausmas atslūgo. Tik po savaitės ponui fon Gehrenui grįžo apetitas, tačiau paaiškėjo, kad jam labai sunku ryti. Valgyti jis galėjo tik sunkiai ir skausmingai. O antrosios savaitės pabaigoje, kai pirmą kartą pabandė atsikelti iš lovos, paaiškėjo, kad abi jo kojos paralyžiuotos ir jis nebegali stovėti be pagalbos. Jis galėjo judėti tik su ramentais, ir tai labai sunkiai. Dažniausiai jis galėjo judėti tik vežimėlyje. Ir nors jis beveik nuolat kovojo su likimu ir buvo dar irzlesnis nei anksčiau, jo senoji žmona buvo labai dėkinga Angunės motinai, kad padėjo išgelbėti bent jo gyvybę.

Vieną vakarą, praėjus mėnesiui po tos baisios dienos, senoji pono fon Gehreno žmona supakavo du krepšius brangių dovanų, pasikvietė dvi tarnaites, pasiėmė savo didelį apsiaustą ir kartu su jomis nuėjo tuo pačiu keliu pas Angunės motiną. Tačiau kad ir kaip ilgai ir garsiai ji beldėsi į langus ir duris, niekas jų neatidarė. Kaimynai paaiškino, kad senoji Angunės motina ne visada gyveno šiame namelyje ant šventojo Amžinosios ugnies kalno šlaito. Ji atvyksta čia tik tada, kai išmintingieji amžinieji dievai per vyriausiąjį šventiką Kriwę liepia jai atlikti kokį nors dievams ir žmonėms svarbų veiksmą plačiai išsišakojusiame likimo tinkle. Darbas, kuriam ji atvyko šį kartą, buvo sėkmingai atliktas, ir senoji Angunės motina grįžo ten, iš kur buvo atkeliavusi.

„Kur gi ji?“ – klausė pono fon Gehreno žmona prūsų, gyvenančių aplinkiniuose kaimuose. Ir visi atsakinėjo tą patį: „Tikriausiai dykumoje!“ Dykuma jie vadino šventąjį pirmykštį mišką.

Šįkart ji pasiėmė savo septynmetę anūkę Ninką, Angunės dukterį. Mergaitė dabar neturėjo nei motinos, nei tėvo ir nuo žiemos pradžios gyveno su savo senele.

DU ŽMOGAUS LIKIMAI

A black and white drawing of a child in a forest AI-generated content may be incorrect.

Pratarmė

Tai įvyko 1940 metais. Pas Vydūną į jo butą Karaliaučiuje atėjo jo ilgametis draugas ir mokinys – jaunas vokiečių baltistas Viktoras Falkenhahnas. Jis įteikė Vydūnui savo ilgai rengtą disertaciją apie prūsų kalbą. Rašydamas disertaciją jis nagrinėjo seniausią iš mums žinomų prūsiškų tekstų – Jono Bretkūno parengtą Biblijos vertimą į prūsų kalbą.

Vydūnas nuoširdžiai pasveikino V. Falkenhahną, pabrėžė didelę Jono Bretkūno ir disertacijos apie jį reikšmę tiriant baltų, ypač lietuvių, kalbas ir istoriją.

Šis jųdviejų susitikimas ir paskatino V. Falkenhahną sukurti novelių romaną. Vydūnas pasakė, kad jau nemažai žinome apie savo protėvius: iš kur jie atkeliavo, kaip kalbėjo, kaip rengėsi, kokias dainas dainavo, kokiais įrankiais dirbo ir kokiuose namuose gyveno, bet svarbiausia – pažinti jų sielą, vidinį pasaulį. Ir, pavartęs rankose disertaciją, pridūrė, jog tam reikia jau ne mokslo, o meno, pavyzdžiui, romano.

Vydūno mintis giliai įstrigo V. Falkenhahno širdyje.

Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie aisčius visą medžiagą, kuri tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė gana skirtingi nuo mūsų jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Medžiagą taip gerai pažįstu, kad galiu sakyti, jog žinau, kaip iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“

Buvo dar vienas svarbus įkvėpimo ir kartu pažinimo šaltinis – pokalbiai su Vydūnu.

Vydūnas prieš kelerius metus buvo išleidęs fundamentalų veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Nemaža jo dalis buvo skirta aisčiams. Besiremdamas daugybe istorinių šaltinių, Vydūnas parodė, kad senovės aisčiai buvo aukštos kultūros, humanistines tradicijas puoselėjanti tauta, daugybe atžvilgių aukštesnė už tuomečius germanus. Knyga buvo nedelsiant uždrausta, Vydūnui neleista naudotis Karaliaučiaus universiteto biblioteka.

Tačiau jaunasis baltistikos doktorantas Viktoras aprūpindavo Vydūną knygomis. Jis dažnai ateidavo pas Vydūną su sunkiu knygų ryšuliu rankose ir kaskart juodu ilgai kalbėdavosi apie aisčius, lietuvius, jų bruožus, požiūrį į gyvenimą ir save, jų kultūrą ir vietą istorijoje.

Domėtis aisčiais skatino ne tik noras pažinti istoriją.

Vydūnas tikėjo, kad prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais germanams buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Priešingai, buvo siekiama pavergti aisčius ir sunaikinti jų kultūrą.

Romanas buvo pradėtas 1940 metais, iš karto po istorinio pokalbio, ir buvo rašomas visą gyvenimą.

Didelė romano dalis (15 iš 22 novelių) skirta aisčiams. Pasakojimo veiksmas prasideda laikotarpiu, kai jie buvo ką tik užkariauti kryžiuočių. Parodomas mums visiškai nepažįstamas, savitas šių žmonių vidinis pasaulis.

Atskleisti mūsų protėvių psichologiją autorius imasi gana drąsiu būdu – vaizduoja jų gyvenimą anų laikų žmogaus akimis. Pasakoja taip, lyg būtų vienas iš tų žmonių. Pasakotojas jaučia ir mąsto taip, kaip jie. Pažinti senųjų laikų aisčius leidžia ne tik tai, ką jis pasakoja, bet ir pasakojimo būdas – tai, ką ir kaip jis dėsto, atskleidžia senovės aisčio vidinį pasaulį.

Nieko keista, kad novelių stilius artimiausias legendos stiliui ir turi sąsajų su Vinco Krėvės „Dainavos šalies padavimais“, Vinco Mykolaičio-Putino legendiniais kūriniais („Valdovų sūnus“, „Nuvainikuota vaidilutė“), Aleksandro Fromo-Gužučio ir, aišku, Vydūno pjesėmis. Novelių romane taip pat galima rasti nemažai asociacijų su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais. Pavyzdžiui, didingas, iki dangaus kylantis septynių laiptų altorius apsakyme aiškiai siejasi su Čiurlionio paveikslais „Aukuras“ ir „Pilies pasaka“, o didingi gamtos reiškiniai iš karto verčia pagalvoti apie jo „Jūros sonatas“. Iš rūko kylančios dievybės siejasi su Čiurlionio „Karalių pasakos“ išminčiais. Jų aprašymas primena šio menininko nutapytus įspūdingus paveikslus „Vakaras“, „Laidotuvių simfonijos“, „Kompozicija“, „Vartai“.

Prof. Viktoras Justickis

Pabėgimas

Jau daug metų Ninkos prosenelė Sogūna, tyli, bet visada visiems padėti pasirengusi prūsų žynė, gyveno giliai pasislėpusi ją tėviškai priglaudusiame tankiame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje. Jis stovėjo įkalnėje, apsuptas aukštos medinės tvoros.

Čia ji augino savo garsiuosius maginių galių turinčius vaistinius augalus.

Kartą – jau buvo šaltas, vėjuotas vėlyvas ruduo – ji sulaukė svečio. Šis prakalbo apie jos artimą giminaitį, psichinę negalią turintį prūsų baudžiauninką Augūną. Papasakojo, kad senasis Augūnas savo maištingomis kalbomis užtraukė didelį pavojų sau ir savo šeimai: ligotai žmonai, trims stropiems ir doriems suaugusiems sūnums ir beveik septynerių metų dukrai Ninkai.

O vėliau, miške rinkdama parūdijusius rudens lapus, medžių viršūnėse, ledinio šiaurės vėjo ūžesyje ji išgirdo išmintingojo vyriausiojo žynio Krivio balsą: „Padėk Augūnui! Paimk pas save Ninką.“

Nepraėjus nė minutei, ji išėjo iš nendrėmis dengto namo, apžiūrėjo sodą, apsiavė ilgus šiltus sniego batus, apsivilko paltą su šiltu kailiniu gobtuvu, rūpestingai užrakino namo duris, prispaudė kaklą ir delnus prie tvirtų durų lentų ir užsimerkusi tyliai pasimeldė.

Tada pabučiavo duris ir kartu visą namą su jo gerosiomis dvasiomis. Sudėjusi delnus ji tris kartus lėtai apėjo namą, nusilenkė jam, apsimovė šiltas pirštines, pakėlė ryšulį, kuriame buvo šiltos antklodės, valgis ir gėrimas, ir beprasidedant pūgai leidosi į ilgą, sunkią ir įvairiausių pavojų kupiną kelionę per begalinį tamsų ūžiantį mišką, pilną baisių žvėrių šauksmų ir staugimo.

Po kelių sunkios kelionės dienų ji priėjo gyvenvietę. Jos centre stūksojo didžiulė iš ąžuolų rąstų pastatyta ir mūrinės apsauginės sienos apsupta kilniųjų vokiečių bajorų von Gehrenų pilis. Virš jos lyg stipri ranka su grasinančiu kumščiu buvo iškilęs akmeninis bokštas.

O priešais šią pilį driekėsi kaimas – daugybėje prie žemės baikščiai prisispaudusių tamsiai pilkų medinių namelių gyveno pono von Gehreno baudžiauninkai.

Toliau nuo jų namų stūksojo aukštas Kartuvių kalnas, kurio status, su daugybe iškilimų ir nelygumų šlaitas leidosi tiesiai prie vargšų namelių.

Tas kalnas buvo ypatingas. Jį gerbė nesuskaičiuojamos aisčių kartos. Net ir dabar vyresni pagonys laiko šį kalną šventu, nes daug tūkstantmečių didžiulių pušų apsuptoje jo viršūnėje degė amžinoji ugnis. Prieš kokį šimtmetį jį sugriovė kryžiuočiai.

Čia senelė irgi turėjo nedidelį namelį. Jis stovėjo nuošaliai nuo gyvenvietės – aukštai virš šiaudais dengtų žemų kaimo namelių stogų. Po sunkios kelionės senelė, radusi namelį sveiką, įsitaisė jame žiemai.

Į mažąjį namuką prie stataus Kartuvių kalno šlaito ji netrukus atsivedė Ninką.

Senelė žinojo, kad gyventi ilgai čia pavojinga ir geriausia būtų tuoj pat keliauti atgal. Bet ji bijojo, kad žiemą mažoji Ninka neatlaikys ilgos kelionės per miško tankumynus ir pusnynus. Žiema tais metais buvo ypač rūsti – šalčiausia iš visų, kurias ji galėjo prisiminti per ilgą savo gyvenimą. Dėl to, nepaisant visų pavojų, reikėjo laukti pavasario.

Ir jos pradėjo gyventi mažame namelyje.

O pavojus vis didėjo…

Žiaurus prūsų likimas atėmė protą senajam Augūnui, šlubam maištingos dvasios pagoniui. Jo kalbos, grasinimai sudrumstė jo trijų sūnų ir daugybės kitų kaimo gyventojų protus.

Pono von Gehreno įsakymu senasis Augūnas ir du iš trijų jo sūnų buvo sulaikyti. Laimei, jauniausias jų brolis buvo perspėtas ir suspėjo pabėgti.

Už maištingas kalbas pasmerkė kilnusis ponas von Gehrenas senąjį Augūną mirti ant laužo, o jo sūnus – kartuvėse abipus laužo.

Pro savo namelio langą senelė ir Ninka matė, kaip Kartuvių kalno viršūnėje įrengtose kartuvėse užgeso abiejų jaunuolių gyvybė. Tada tarp kartuvių suliepsnojo laužas, ant kurio buvo pririštas jų ir Ninkos tėvas – senasis Augūnas.

Tačiau laužui užsidegus įvyko neregėtas dalykas. Apie šį įvykį iki šiol vieni kitiems pasakoja pagonys prūsai, lietuviai ir kuršiai, apie tai baimingai šnekasi netgi krikščionys vokiečiai.

Kai laužo liepsnos apsupo Augūną, pasakoja jie, senoji ragana, daugybės siaubingai rėkiančių ir dainuojančių burtininkų padedama, prisišaukė neregėtos jėgos sniego audrą, griaustinį, pūgą, žaibus ir sniego vaiduoklių būrius. Valdytojas, kietas užsispyrėlis budelis ir visi žiūrovai, didžiausio siaubo apimti, leidosi bėgti žemyn, toliau nuo kalno.

Buvo kalbama, kad siaubingas aisčių dievo Perkūno žaibas, blykstelėjęs tiesiai iš didžiulio tamsiai mėlyno kunkuliuojančio debesies, išplėšė seną šlubą pagonį iš laužo liepsnos ir banguojančiame audros debesyje pakėlė jį į dangų.

Netgi kalbama, jog čia, danguje, paniekintasis senasis Augūnas tapo pusdieviu, vienu iš vokiečiams siaubą keliančių demonų, o Perkūnas duoda jam savo dieviškų žaibų ir kerštą nešančių strėlių, kad šis nubaustų vokiečių ponus už nežmoniškus poelgius.

Gana greitai po šio įvykio iš didžiulio sielvarto mirė ligota Augūno žmona, Ninkos mama.

Laimei, pavyko perspėti jauniausiąjį Ninkos brolį ir jis laiku pabėgo.

Senė žinojo: po siaubingų žiemos įvykių jai ir Ninkai gresia mirtinas pavojus ir reikia kuo greičiau nerti į begalinį, nepereinamą jas ginantį mišką.

Tačiau žiema vis dar tęsėsi.

Ši žiema buvo, ko gero, ne tik šalčiausia, bet ir ilgiausia iš visų, kurias senelė galėjo prisiminti. Nuo pat kovo pabaigos visą balandį iki gegužės pradžios nuolat pūtė žvarbus vėjas ir plakė ledinis lietus.

Atrodė, kad šiemet pavasario nebebus.

Net balandžio mėnesį ir gegužės pradžioje buvo taip šalta ir pūtė toks nemalonus vėjas, kad nė viena gegutė nesiryžo sukukuoti. Tokio tikrai dar niekada nebuvo!

Tik gegužės viduryje viskas staiga pasikeitė. Šiltas vėjas ėmė varyti šaltus, lietingus debesis, draskyti juos. Šie, tarsi ilgi suplėšyti skudurai, vis plaukė ir plaukė šaltai mėlyname danguje virš aukšto, neįžengiamo, vis dar sniego ir šalčio sukaustyto miško. Maždaug gegužės vidury danguje neliko niūrių debesų ir šilta vasaros saulė pradėjo be perstojo siųsti savo šildančius spindulius taip jų išalkusiai iki gelmių sušalusiai žemei.

Iš karto atgijo sustingusios, užšalusios gėlės. Jos atvėrė savo žiedpumpurius ir plačiai išsišakojusius žiedlapius tiesė šildančių saulės spindulių link.

Žila senoji Sogūna neapsakomai laukė šių pirmųjų šiltų pavasario dienų ir naktų, kurios atneštų šilumą į miško tankumyną ir ištirpdytų pusnynus.

Sulaukusi šiltų dienų, senelė vis dažniau eidavo į mišką ir paskęsdavo jo šlamesyje.

Vieną dieną iš seno ištikimo lietuvio, kuris atnešė jai duonos, Sogūna sužinojo, kad nežinomo šaulio paleista nuodinga strėlė įsmigo į pono von Gehreno nugarą. Jis papasakojo, kad pono tarnai po visą kaimą ieškojo to nežinomo nematomo klastingojo demono, kuris persekiojo maloningąjį poną von Gehreną ir pagaliau sumedžiojo jį miške laiptais kopiantį į medžiotojo bokštelį.

Sklido gandai, kad tas šaulys – tai trečiasis, jaunesnysis, ant laužo sudeginto Augūno sūnus ir kad būtent senelė padėjo jam pabėgti.

Senosios žynės namas stovėjo nuošaliai nuo kalno. Bet argi dvaro šeimininkas, jo valdytojas ir sargybiniai negalėtų sužinoti, kad senelė su Ninka gyvena senajame name virš kaimo, ant Kartuvių kalno šlaito. Jie ieškos jų ir tikrai ateis.

Kitą rytą po šios žinios senelė labai anksti išėjo į mišką.

Miškas jau budo po nakties sapno. Medžių viršūnėse rytinėje prieblandoje jau skambėjo nedrąsios mažų įvairiaspalvių paukščių dainos. Po kiek laiko, auštant, suspindus pirmiesiems saulės spinduliams, atskiros kikilių, volungių, gegučių ir kitų sparnuočių dainos sustiprėjo ir susiliejo į vieną giesmę – ji džiaugsmingai veržėsi iš šimtų gerklių. Atrodė, kad paukščiai, kaip ir gėlės, norėjo per keletą valandų atgauti viską, kas buvo prarasta per du nepaprastų šalčių mėnesius.

Ir vėl miško ūžesyje iš pat nepereinamo miško sielos, o gal net iš viso Dievo pasaulio gilumos ji išgirdo išmintingiausiojo ir aukščiausiojo aisčių šventiko Krivio žodžius:

– Šiandien, tik saulei nusileidus, palik šį namą kartu su Ninka!

Senelė sudėjo delnus, prispaudė rankas prie krūtinės ir žemai nusilenkė kylančiai didingai, šviesiai, raudonai geltonai saulei.

Tada ji sugrįžo į namelį, pažadino Ninką ir pasakė jai, kad šiandien, saulei nusileidus, prasidės ilga ir sunki kelionė į miško gelmes link gražaus sodo ir nendrėmis dengto namelio. Dar iki pietų jos susikrovė viską, ko reikės kelyje.

Tuomet senelė pasakė Ninkai, kad prieš naktinę kelionę abi turi gerai pailsėti ir išsimiegoti.

Likus porai valandų iki saulėlydžio senelė pradėjo ruoštis miegui. Ji užvėrė medines vakarinio lango, pro kurį buvo matyti Kartuvės kalno viršūnė, langines. Tada priėjo prie kito – kampinio – lango. Pro jį buvo matyti tik mažas sodo lopinėlis, kuris baigėsi prie pat skardžio, nusileidžiančio iki garbingojo pono von Gehreno pilies. Senelė kruopščiai uždarė ir šį langą. Tuomet paragino Ninką gulti miegoti.

Sapnas

Ninka paklusniai atsigulė ir greitai užmigo.

O pati senelė, uždariusi ir rūpestingai užrakinusi skląsčiu namo duris, įsisupo į didelę tamsią skarą, atsisėdo ant suolo, parėmė sunkią galvą dešine ranka ir, rodos, taip pat užmigo.

Tačiau Ninka miegojo neramiai.

Keistas buvo jos sapnas.

Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.

Staiga Ninka išvydo prie jos lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dievišką moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.

Paskui mergaitė pamatė už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovėjo toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas buvo raudonas. Jis buvo apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamanė, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūrėjo į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.

O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…

Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.

O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?

O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?

Ilguose šviesiuose žemyn besidriekiančiuose moters plaukuose švytėjo auksinė diadema su visomis spalvomis mirgančiu dideliu deimantu.

Dešinėje rankoje ji laikė kažką, kas priminė mažą švytintį stebėtino grožio dangaus mėlynumo debesėlį.

O gal tai buvo ne debesėlis? Gal tai buvo didelis tamsiai mėlynas safyras?

O gal ne safyras, o safyro spalvos varpelio žiedas?

Bet panašiausia tai buvo į mėlynai švytinčią žmogaus sielą.

Dieviškoji didingoji moteris lėtai pasilenkė prie Ninkos, atsargiai įdėjo tą mėlyno debesėlio apsuptą gyvąjį safyrą jai tiesiai į širdį ir stipriai pabučiavo jai krūtinę ir kaktą.

Ninka pakilo iš lovos ir plačiai atsimerkusi su nuostaba žiūrėjo į meile ir gėriu spinduliuojantį dievaitės veidą. Ji nė nepajuto, kaip jos rankos išsitiesė dieviškosios moters link. Tada moteris pasilenkė dar arčiau jos ir tyliai prabilo:

– Pažiūrėk į save, Ninka. Tai tavo tikroji esmė!

Ninka pažiūrėjo į save ir dar labiau nustebo. Jos vaikiškas kūnas neryškiai stebuklingai švytėjo. Tai buvo vaiko, tyro kaip ankstyvo pavasario snieguolė, nekaltumo šviesa.

O jos galvą lyg ametisto spalvos vainikas puošė įgimto vaikiško proto aiškumo ir blaivumo spindesys.

Baltoji moteris pakėlė Ninką nuo lovos, paėmė ją ant rankų ir jausmingai, meiliai bei nuoširdžiai prispaudė ją prie krūtinės.

O Ninkos žvilgsnis vėl nukrypo į milžinišką arbaletu pasirėmusį vyrą. Jis vis dar stovėjo sutemoje prie durų ir taip pat niūriai žiūrėjo į Ninką.

Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.

– Tu, krikščioniškojo vardo neturinti ir be šventojo krikšto Ninka besivadinanti, klausyk. Jau septynerius savo žemiškojo gyvenimo metus gyveni šiame garbingajam riteriui von Gehrenui priklausančiame kaime, kur įsikūrę jo beteisiai pavaldiniai. Žinok, jog ir tu esi gimusi tam, kad dirbtum ir būtum jam naudinga!

Du tavo broliai mirė kartuvėse, stovinčiose Kartuvių kalno viršūnėje. Jie žuvo dėl to, kad tavo tėvo sukurstyti tapo nepaklusnūs garbingajam ponui von Gehrenui. Tavo tėvas mirė laužo ugnyje, nes sukilo prieš Dievo nustatytą tvarką ir norėjo sukelti garbingojo von Gehreno vergus prieš jų kilnųjį poną.

Dar palauk ir pamatysi!

Tavo jaunesnysis brolis, kurio užnuodyta strėlė įsmigo į kilniojo von Gehreno nugarą, irgi baigs savo gyvenimą Kartuvių kalno viršūnėje!

Jo pagalbininkę, tavąją prosenelę, kaip nuodingą rupūžę sutryps pono von Gehreno tarnai.

Ir tu, tu irgi mirsi dėl savo prosenelės velniškųjų nuodų.

Taip, tu mirsi. Ir žinok, kad mirsi ne tik nuo nuodų.

Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsi suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanysi, kad esi lygi kilmingiesiems.

Ir už tai tu mirsi, tu mirsi.

Laimingas likimas

Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai. Ji ėmė nenumaldomai verkti aukštos baltosios dievaitės glėbyje. Ši dešine ranka paglostė Ninkos plaukus ir tyliai pasakė:

– Ninka! Mieloji! Tavo širdis sako tau, kas aš esu. Ir ji sako tau, kas tu esi!

O aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.

Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.

Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.

Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.

Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir dešinės.

Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.

Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.

Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas. Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.

Žinok, kad tikroji kiekvieno gyvenimo esmė – šie du likimai. Tau skirtas ir vienas, ir kitas. Tavo gyvenimas bus pilnas kančios ir skausmo. Bet kartu jis bus kupinas aukščiausios dieviškosios laimės.

Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.

Šiandien tau atėjo laikas pažiūrėti į akis savo laimingajam ir skausmingajam likimui ir priimti abu su tokia pat didele meile aukštiesiems dievams ir tokiu pat stipriu pasitikėjimu jais.

Tavo dievai išgelbėjo tavo didelės širdies tėvą nuo laužo ugnies ir priėmė jį pas save. Jis tapo pusiau dievu ir didžiuoju dievų pagalbininku. Taip bus ir tau, kai nuoširdaus, nesavanaudiško nuolankumo pilna ir meilės jiems vedama priimsi savo sunkųjį likimą ir panorėsi tapti aukštąja žinia.

Sunki tai bus auka, ilgas ir skausmingas bus tavo kelias. Niūrus milžinas kalbėjo tiesą.

Jis papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.

O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.

Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų, tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.

Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.

Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi viskas: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsivisi visų jų dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią. Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.

Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.

Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kad nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.

Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.

Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.

Tada suprasi, kad žalia žolės spalva ir dangaus mėlynumas yra laimės spalvos ir vieversėlio daina aukštumoj yra laimės daina. Tai laimė, kad esate, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote visą tą nuostabų pasaulį.

Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.

Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą. Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.

Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.

Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.

Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.

Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Ir tada tau atsivers didžiausia išmintis. Tu suprasi, kad visas pasaulis yra tavyje ir viskas iki pat paskutinio žolės stiebo ir ant jo žvilgančio rasos lašelio yra pripildyta didžiosios prasmės. Suvoksi, kad šiame pasaulyje nėra nieko beprasmio ir nereikalingo.

Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų, tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.

Tu tikrai galėsi tai, ko negali kiti. Gebėsi bendrauti su visu pasauliu, su jo siela. Kaip ir aplinkiniai, gyvensi mūsų pilkoje ir žiaurioje kasdienėje realybėje, kaip ir kiti, turėsi tik vieną gyvenimą. Bet kartu gyvensi nuostabiame daugiaspalviame pasaulyje, kuriame yra dvasios bei dievai ir kuriame tau skirta tūkstantis gyvenimų. Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus.

Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.

Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.

Ir jų pasaulis tapo tuščias. Vokiečiai pamiršo kito žmogaus pažinimo laimę. Jie pamiršo nuostabų žavėjimosi kitu jausmą, kada kitame žmoguje tau staiga atsiveria netikėto grožio pasaulis. Vietoje šio nuostabaus pasaulio jie mato tik vergą ar laukinį, užuot žavėjęsi juo, jaučia panieką jam ir pasididžiavimą savimi, užuot mokęsi iš jo, perėmę jo neįkainojamus dvasinius turtus, jie tik siekia sunaikinti jame tai, kas iš tikrųjų vertingiausia ir svarbiausia.

Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.

Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.

Vokiečių pastoriai liepia jiems mylėti vieniems kitus. Bet vokiečiai to negali. Juk viskas skiria juos vienus nuo kitų, viskas supriešina: nuopelnai ir nuodėmės, interesai ir siekis būti aukštesniam už kitus, charakterių ir patirties skirtumai. Jie nesugeba įžiūrėti kitų žmonių grožio, nemato begalinių jų sielų pasaulių. Už ką gi jiems mylėti artimą?

Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.

Senelė pažadino Ninką. Kambarys vėl tapo mažas. Ninka dar ilgai negalėjo atsigauti po šio neįprasto sapno.

Tačiau senelė skubino.

Ninka skubiai apsirengė, apsivilko paltą, pakėlė jai paruoštą ritinį, lyg atsisveikindama paskutinį kartą apsidairė ir nuskubėjo paskui senelę, kuri nešina dideliu skalbinių bei drabužių ryšuliu ir kelioniniu krepšiu su duona jau žengė pro duris.

Jos abi išėjo į nakties šaltį ir tamsą, ir šaltas vėjas sutiko jas.

Jų laukė labai ilgas ir sunkus kelias per nepereinamo miško tamsą. Nei senelė, nei Ninka nebuvo tikros, kad sėkmingai jį įveiks.

Tačiau jau išeidama pro siauras duris Ninka tamsiame rūke pamatė kai ką neįprasto: jų laukė du dideli briedžiai su aukštai iškeltais plačiais keturkampiais tamsiai rudos spalvos ragais.

Ninka suspaudė senelės ranką ir jos kartu priėjo prie karališkųjų gyvūnų. Stebuklingi buvo šie briedžiai. Ypatingos buvo jų akys. Jos švietė nepaprastu protu ir išmintimi.

Jų plačiai atmerktose akyse buvo keistas, lyg iš tolimų laikų ateinantis nuolankumo, meilės ir gilios išminties blizgesys. Šios akys kalbėjo. Jos kalbėjo apie patirtą skausmą ir laimę. Jų žvilgsnis apkabino Ninką ir suteikė jai nuostabią ramybę.

Ir Ninka staiga suvokė, kas yra šie briedžiai. Ji suprato, kad tai aukštieji aisčių žyniai, burtais paversti šiomis karališkomis būtybėmis.

Ninka žinojo, kad jie abu – galingi gynėjai ir pagalbininkai ilgoje kelionėje.

Ir senelė tyliai pasakė:

– Na, ką gi, pradedam kelionę.

MIŠKO PAMOKOS. GYVI LAIKO-MIGLOS DEBĖSYS

A black and white drawing of a forest AI-generated content may be incorrect.

PASAULIO SUTVĖRIMAS

A child painting in space AI-generated content may be incorrect.

Pratarmė

Svarbus, o gal būt, svarbiausias, mūsų meilės Vydūnui šaltinis yra mūsų meilė Lietuvai. Ir tada, kai buvo kovojama už nepriklausomybę ir dabar, kai reikia įtvirtinti mūsų šalį plačiajame pasaulyje, Vydūnas yra ir vėliava, ir įkvepėjas, ir mokytojas.

Bet didelė Vydūno palikimo dalis svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Tai, visų pirma, jo mokymas apie tai, koks turi būti žmogus. Aišku, apie tai galvoja kiekvienas didelis mąstytojas. Bet Vydūnas sugebėjo paimti geriausią iš kiekvieno ir sukoncentruoti į vientisą vaizdą.

Didelis Vacio nuopelnas, kad jis giliai ištyrinėjo šią Vydūno paveldo pusę . Tikriausiai, atsimenate, savo mokslinio kelio pradžioje jis labiausiai siejo Vydūną su Gandi. Vydūnas – tai lietuviškas Mahatma Gandi. Tam tikrai buvo nemažai pagrindų. Panaši buvo Lietuvos ir Indijos situacija. Abi tautos: lietuvių ir indų buvo pavergtos kitos daug stipresnės, bet daugelių atžvilgių primityvesnės tautos. Ir panaši buvo pagrindinė Vydūno ir Gandi mintis, kad svarbiausia, svarbiausias ginklas šioje kovoje už nepriklausomybę yra ne jėga, o dvasinis pranašumas.

Bet tai buvo tik ilgo mokslinio kelio pradžia.

Toliau tyrinėdamas Vydūną, Vacys žengė į dar aukštesnį Vydūno supratimo lygį. Taip, Gandi, bet ir ne tik. Monografijoje kruopščiai apžvelgė Vydūno ryšius su pagrindinėmis senosios ir pažangiausiais šiuolaikiniais mokymais ir parodė – Vydūnas žinojo viską ir integravo, tiksliau, iš to viso išskyrė, iškristalizavo vertingiausią branduolį. Ir tuo pagrindu sako, koks turi būti žmogus, koks turi būti jo ryšys su kitais žmonėmis, su savo tauta, su istorija, su pasauliu aplamai.

Pacituosiu nedidelę ištrauką iš pastaraisiais metais parašyto Vacio straipsnio „Žmogaus ir žmoniskumo koncepcuos Vydūno filosofijoje bruožai“.

Tai tik 5 sakiniai. Bet jie skamba, kaip varpo dūžiai. Ir puikiai sukristalizuoja Vydūno viziją, kas yra ir koks turi būti žmogus.

„Tikrovė esanti nevienodo tobulumo laipsnio. Tas tobulumas priklauso….. nuo kiekviename reiškinyje esančios sąmonės, nuo to reiškinio sąmoningumo laipsnio. Ši sąmonė tobuliausiai yra įkūnyta žmoguje;

Ryškiausiai ji šviečianti žmogaus kūrybinėse galiose.

Todėl Vydūnas visą savo dėmesį kreipia į žmogų, į jo visapusišką ruošimąsi būti tų kūrybinių galių reiškėju.

Žmogaus uždavinys yra tobulėti; tobulėjimo kelias – moralinis, einąs per realaus gyvenimo tinkamą sutvarkymą“.

Genialūs žodžiai!

Taigi, šiame begaliniame pasaulyje nesame tik apgailėtinos mažos dulkelės.

Mes esame pasaulio dvasia, jo esmė, jo prasmės koncentracija

ir būtent dėl to mūsų gyvenimo kelias – tai kūryba ir tobulėjimas, mes tobulėjame tobulinant pasaulį.

Savo pažiūras į tai, koks turi būti žmogus, Vydūnas dėstė ne tik filosofiškai, bet ir meniškai.

Tai labai dėsninga. Kai kalbi apie žmogų, jo vidinį gyvenimą, jo jausmus, reikia ne tik įrodyti, bet ir parodyti.

Leiskite pateikti pavyzdį. Esu doras katalikas, bet niekada negalėjau suprasti žmonių, kurie eina į vienuolyną ir visam gyvenimui užsidaro nuo šiuo nuostabaus pasaulio. Neseniai sutikau vienuolį. Jis papasakojo apie save, savo jausmus, išgyvenimus. Aš jo pasakojimo niekada nepamiršiu. Jokie įtikinimai, jokie argumentai negalėjo būti tokie įtikinami, kaip šis gyvas pasakojimas apie savo išgyvenimus, bendraujant su Dievu maldoje, padedant žmonėms, gilinantis į pasaulio ir žmogaus supratimą. . Kai kalbama apie tai, kaip reikia statyti namus, auginti derlių, gydyti žmones, įtikina mokslas. Bet kai kalbama apie tai, kokiu žmogumi reikia būti, kaip gyventi, įtikinti gali tik meno kūrinys.

Vydūnas tai puikiai žinojo. Dėl to kai jo mokinys ir po to ir ilgametis draugas ir bendradarbis-Viktoras Falkenhahnas atnešė savo knygą apie senovės prūsų kalbą, Vydūnas pasakė, mokslinis tyrimas tai puiku, bet norint suprasti anų laikų žmones reikalingas romanas. Jis būtent tai turėjo omeny. Jei rašote apie papročius, kalbą, gyvenimą, pakanka mokslo. Bet jei apie šių žmonių sielą, jausmus, reikalingas meno kūrinys.

Iš šių Vydūno žodžių ir gimė visas novelių romanas ir novelė „Pasaulio sukūrimas“, kuria šiandien pristatau.

Esu be galo dėkingas Vaciui už tai, kad visomis išgalėmis rėmė novelių apie aisčius vertimą. Padėjo, visų pirma, morališkai, nes pradžioje šis sumanymas atrodė visai beviltiškas, keletą metų negalėjome pajudėti iš vietos.

Ir reikia pasakyti, kad ši Vacio parama buvo tik tęsinys to, ką Vacys darė visa gyvenimą.

Berlyne ir Lietuvoje jis išnaudodavo kiekvieną galimybę susitikti ir pakalbėti su prof. V. Falkenahnu. O kai prof. Falkenhahnas mirė, Vacys padarė viską, kad jis nebūtų pamirštas. Jis organizavo jo atminties minėjimus. Taip pat ir su jo novelių romano vertimu. Jis nuolat domėjosi, kaip sekasi su vertimu. Jis padėjo susisiekti su žmonėmis, kurie galėjo padėti. Ypač svarbu – patarimais, tiksliau, konsultacijomis, kurios leidžiant bus panaudoti kaip komentarai. Tame tarpe – apie „gyvybės medis“, apie kurį šiandien girdėsite, Vaclovas atsiuntė ilgą komentarą.

Taigi, novelė vadinasi „Pasaulio sutvėrimas“

Pavadinimas iš karto primena garsų Čiurlionio ciklą „Pasaulio sutvėrimas“. Tarp kitko, kalbininkai barėsi, kad taip netaisyklinga, „sutvėrimas“ ne literatūrinis žodis, turi būti ne „sutvėrimas“, o „sukūrimas“. Nepaklausiau, ir , galvoju, Vacys tam pritartų. Tegu netaisyklinga, svarbiau, kad ryšys su Čiurlioniu yra ir turi išlikti! Bet ne tik pavadinimas sieja novelę su Čiurlioniu. Skaitant, iš karto atsiduriame Čiurlionio pavaizduotame legendų pasaulyje.

Labai ačiū mūsų nuostabioms konferencijos organizatorėms, kurios sutiko paskaityti ištrauką iš šios novelės.

Ištrauka prasideda, kai 7 metų mergaitė, vardu Ninka sužino, kad jai lemta tapti žyne. „Ninka“ prūsų kalba reiškia „nuotaką“.

Dar svarbi pastaba. Novelė nėra etnografinė.

Viktoras Falkenhahnas gerai žinojo anų laikų gyvenimą. Rengdamas savo monografiją apie prūsų kalbą, jis perskaitė apie prūsus viską.

Tolimesniais metais senovės baltų tema buvo labai intensyviai tyrinėjama ir Vokietijoje ir Lietuvoje. Neabejoju, kad jis buvo susitikęs ir šnekėjosi su Gintaru Beresnevičiumi, ir Norbertu Vėliumi, ir Jonu Trinkūnu ir kitais garsiais tyrėjais.

Ir aišku, novelėje siekė nenukrypti nuo jų tyrimų išvadų.

Bet novelė ne etnografinė. Jos pagrindinis tikslas nebuvo, kuo smulkiai ir kuo tiksliau aprašyti mūsų protėvių gyvenimą. Jis buvo kitas. Vydūnas tikėjo, kad mūsų protėviai daugelių atžvilgiu artimesni jo skelbiamam dvasiniam žmogaus idealui. Visos romano novelės, taip pat ir „Pasaulio sutvėrimas“, ne etnografija, ne apie mūsų protėvių išorę, o apie tai, kokie buvo „iš vidaus“ – apie jų vidinį gyvenimą ir santykius su pagrindinėmis gyvenimo problemomis, kurios lieka pagrindinėmis ir mums.

Šventoji viršūnė

Ninka žinojo, kad joms dabar reikės nusileisti iki kaimo ir pasukti miško pusėn. Tačiau senelė pasuko į priešingą pusę – kalno viršūnės link. Ši viršūnė, lyg uola virš jūros, buvo aukštai virš jų, virš kaimo, virš didele tvora apsupto barono von Gehreno dvaro su grasinantį kumštį primenančiu iškiliu bokštu, aukštai virš iki pat horizonto besidriekiančių miškų ir tikriausiai buvo matoma nuo pat pasaulio krašto.

Ninka pažvelgė į senelę. Jos veide atsispindėjo susikaupimas ir prakilnumas.

Šią ilgą žiemą senelė Ninkai daug pasakojo apie senus, stebuklingus, pro amžių rūką jau vos matomus laikus, apie didingus aisčių dievus, apie tolimus protėvius, kurie patys buvo kaip dievai. Pasakojant jos žvilgsnis nuolat krypdavo į kalno viršūnę.

Ninka žinojo, kad ten, viršuj, daug amžių dieną ir naktį degė šventa amžinoji ugnis. Ten pat stovėjo aukštas medinis stulpas su ugnies valdovo Perkūno atvaizdu.

Amžinoji ugnis aisčiams buvo lyg tiltas tarp žemės ir dangaus. Ji kilo aukštai į viršų, jos liežuviai stiebėsi dar aukščiau, o nuo jų sklindantys dūmai siekė patį dangų. Dūmai nunešdavo į dangų aisčių maldavimus.

O iš dangaus pas juos nusileisdavo dievų išmintis, nepalaužiama stiprybė, nenugalimas tikėjimas savimi, savo tauta ir sėkmė, kuri jiems buvo be galo reikalinga tais neramiais laikais. Tai buvo laikai, kai kiekvieną dieną galėjo iš bet kur ateiti nelaimė, kai visur buvo priešai, kai audros ir šalčiai sunaikindavo pasėlius, kai baisios ligos pakirsdavo žmones. Nelaimingi atsitikimai, priešiškos klastingos dvasios, baisūs žvėrys – visa tai tykojo žmogaus kiekviename žingsnyje. Tokiame pasaulyje, apsuptas daugybės grėsmių ir pavojų, žmogus galėjo išgyventi tik kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje globojamas ir padedamas dievų.

Čia, viršuj, prie amžinosios ugnies, būdavo galima užduoti dievams klausimą. Baltais drabužiais vilkintis išmintingasis Didysis Žynys, pakėlęs rankas link į dangų besiveržiančios ugnies, kreipdavosi į dievus tik jiems skirtais maloningais žodžiais ir žiūrėdamas į kylančius dūmus gaudavo dievų atsakymą.

Nuo šio kalno viršūnės atsiverdavo begalinės erdvės ir žemės plotai, o virš jos buvo tik dangus. Čia, prie amžinosios ugnies, rinkdavosi vyriausieji kaimo gyventojai spręsti ypač svarbių klausimų. Buvo tikima, kad, amžinajai ugniai apšvietus žmonių veidus ir sušildžius jų sielas, juos aplanko tikroji didžioji išmintis ir jų priimtą išmintingą sprendimą palaimina dievai.

Čia susirinkdavo kariai prieš išvykdami į karą. Dievai teikė jiems drąsos ir kariai grįždavo su pergale.

Čia būdavo deginami kritusių didvyrių kūnai, kad su laužo dūmais jų siela pakiltų į dangų. Tikėta, kad jei dūmai kyla tiesiai į viršų – siela išgelbėta, jei rūksta į šoną – pražuvusi.

Kiekvienas aistis žinojo, kad iš šios ugnies atsirado pasaulis, nemirtingi dievai ir viskas, kas gimsta ir miršta, klesti ir nyksta. Žinojo, kad iš jos atsirado visos pasaulio dvasios: medžio ir žolės, vėjo ir lietaus, miško ir jūros, mažytės skruzdėlės ir baisaus žvėries. Ugnis davė jiems sielą ir įžiebė gyvybę. O dar daugiau ji davė žmogui – ne tik sielą, bet ir protą. Kol gyva amžinoji ugnis, kol liepsnoja ir į dangų pas nemirtinguosius dievus kyla ugnies liežuviai ir dūmai, kol šventyklos žyniai atnašauja jiems aukas ir prašo jų išminties, tol dievai padeda aisčiams ir niekas jiems nebaisu.

Prie šventyklos, esančios ant pakylos, vedė septyni didžiuliai platūs laiptai. Jie buvo ypatingi. Kiekvienas jų vaizdavo vis kitą dangų. Aisčiai žinojo, kad virš pirmojo matomo dangaus yra dar šeši. Virš žemutinio dangaus – paslaptingosios dausos, kur po mirties nukeliauja aisčių sielos.

Aukštesniame danguje gyveno skaisčioji Saulė, kuri iškildavo rytais sparnuotų ugninių žirgų vežama, Mėnulis ir daugybė kitų dievų. Nakčiai čia pasislėpdavo Saulė, o dienai – žvaigždės. Iš čia ateidavo įvairūs orai, lietūs. Čia žiemodavo paukščiai. O septintajame aukščiausiame danguje buvo didžiojo dievo Perkūno karalystė. Jis – oro ir debesų valdovas, skatina augalus augti ir žaliuoti, nuo jo valios priklauso derlius. Jis yra didysis visų piktųjų jėgų tramdytojas ir žmonių globėjas. Griaustinis yra Perkūno balsas, o žaibas – jo ginklas, kuriuo jis baudžia drįstančius jo neklausyti. Jis aukščiausias iš visų dievų. Todėl turi ne vieną, o daug vardų – kiekvienas aistis žinojo juos visus. Perkūnas dar vadintas Praamžiumi, nes gyveno visus amžius ir dar anksčiau. Gyvaleidžiu, nes be jo valios nebūtų nieko gyvo. Ir Visgamčiu, nes jis valdo visą gamtą ir pats gyvena kiekviename medyje ir kiekvienoje žolelėje. Tai jis padovanojo žmonėms šią amžinąją ugnį.

Kryžiuočiai, į aisčių kraštą atėję prieš maždaug šimtą metų, tikėjo Perkūną ne mažiau nei aisčiai ir bijojo jo. Todėl atėjūnai pirmiausia užgesino amžinąją ugnį – kad aisčiai nebegalėtų prašyti savo dievų pagalbos. Kryžiuočių baimė buvo tokia stipri, kad jie ne tik užgesino ugnį, bet ir sugriovė šventyklą, norėdami palaužti aisčių dvasią. Siekdami iš jų atimti tautos atmintį, jie nužudė žynius, nukirto ir sudegino šventąjį ąžuolą, kuris ilgus amžius augo šventojo kalno viršūnėje.

Jeigu būtų galėję, kryžiuočiai būtų sulyginę su žeme visą kalną. Bet šis buvo ne jų valdžioje ir toliau išdidžiai kilo į dangų. Tada jie pavertė kalno viršūnę bausmių vieta. Ant plačios akmeninės pakylos, kur buvo šventykla ir daug amžių degė amžinoji ugnis, dabar buvo vykdomos bausmės. Čia stovėjo kartuvės. Priešais jas buvo sukalta medinė pakyla ir ant jos barono von Gehreno įsakymu būdavo nukertamos galvos. Greta pakylos – laužo vieta. Čia būdavo pririšami aisčiai, kuriems paskirta baisiausia bausmė – sudeginimas.

Visa tai turėjo visiems laikams sunaikinti aisčių meilę savo dievams ir pakeisti ją baime ir paklusnumu.

Kaskart įvykdę mirties bausmę budeliai skubėdavo čia pat užkasti savo aukų kūnus, kad aisčiai negalėtų nusinešti jų į miško gilumą ir atsisveikinti su mirusiaisiais pagal protėvių paprotį. Aisčiai degindavo kūnus dainuodami laidojimo dainas ir atiduodavo jų pelenus šventajam miškui. Jei nepavykdavo atlikti šių apeigų, jie ant kapo pastatydavo iš medžio išpjautą saulę su lelijos formos spinduliais ir mažyčiu mediniu tarsi dainuojančiu paukščiu.

Kelias iki kalno viršūnės buvo nelengvas – vingiuotas ir status. Senelė kelis kartus sustojo atsikvėpti. Kuo labiau artėjo prie viršūnės, tuo statesnis darėsi kelias ir lėtėjo jų žingsniai.

Viršūnę jos pasiekė jau visiškai sutemus ir danguje sužibus žvaigždėms. Pirmiausia Ninka pamatė akmeninę pakylą ir ant jos įrengtų kartuvių siluetą. Senelė ilgai stovėjo tylėdama, galiausiai rodydama į akmenis ištarė:

– Štai čia degė amžinoji ugnis, – ir kiek patylėjusi pridūrė: – Ir čia žuvo tavo tėvas ir broliai.

Ninka žiūrėjo viršun į kartuves. Jų tamsus siluetas aiškiai išsiskyrė naktinio dangaus fone. Virš jų balta, auksine ir mėlyna šviesa ramiai mirkčiojo ryški žvaigždė. Ji siuntė savo spindulius baltiems akmenims, ant kurių kažkada liepsnojo amžinoji ugnis, juodoms kartuvėms, laužo pelenams ir daugybei geltonžiedėmis gudobelėmis, žydraisiais viržiais ir varpiniais augalais apaugusių mažų kapų su medinėmis saulutėmis ir dainuojančiais paukščiais.

Paskui senelė nuvedė Ninką prie kito kalno šlaito. Jis buvo status kaip siena. Atsivėręs vaizdas gniaužė kvapą.

Ninka dar niekada nebuvo užkopusi taip aukštai. Ir dar niekada nebuvo mačiusi tokio žvaigždėto dangaus. Tamsiame danguje švietė tūkstančių tūkstančiai mažų ir didelių žvaigždžių, žvaigždžių būrių ir žvaigždžių debesų. Dangus buvo iškilmingas, džiaugsmingas, stebuklingas. Susižavėjimas užpildė Ninkos sielą. Ji pajuto nenumaldomą norą dainuoti arba ištarti gražius, iškilnius, nuostabius žodžius, kurie užpildytų visą pasaulį ir nuo kurių jis taptų toks pat nuostabus kaip šis žvaigždėtas dangus.

Bet kai Ninka pažvelgė žemyn, jai suspaudė širdį. Ten buvo tamsa, tiršta begalinė tamsa, dengianti žemę iki pat horizonto. Koks nuostabus, džiaugsmingas ir iškilmingas buvo dangus virš jos, toks tamsus, grėsmingas ir paslaptingas buvo pasaulis apačioje. Tai buvo jai nepažįstamas, visiškai kitoks pasaulis. Jo begalinė tiršta tamsa slėpė jai nesuprantamą gyvenimą. Tai buvo iki pat dangaus krašto besidriekiantis visiškai juodas tamsos vandenynas. Tačiau jame neatsispindėjo nė viena dangaus žvaigždutė.

Ninka įtemptai žiūrėjo į šią naktinio miško tamsą ir jai atrodė, kad ši tamsa taip pat įtemptai žiūri į ją, kad ji kažko laukia, kažką nuo jos slepia, kažkuo jai grasina.

Ninką su senele gaubė visiška tyla. Nebuvo girdėti paukščių čiulbesio, nejudėjo nė viena žolytė, nė vienas medžio lapas. Visi kažko įtemptai laukė.

Juodvi tyliai stovėjo tarp tamsių šventyklos griuvėsių ir taip pat įtemptai žiūrėjo į tamsų naktinį tolį.

Staiga viskas ėmė keistis.

Toli, dangaus ir žemės susitikimo vietoje, Ninka pamatė besiruošiančio pakilti mėnulio pašvaistę. Ji vis didėjo ir netrukus pasirodė mėnulio kraštas. Tokio mėnulio Ninka dar nebuvo regėjusi. Jis buvo neįtikėtinai didelis. Jo sidabrinė kerinti šviesa užpildė visą aplinką ir vis ryškėjo. Tai buvo stebuklinga šviesa. Ji traukė, įsakinėjo, buvo neįmanoma atitraukti nuo jos žvilgsnio.

Šioje šviesoje viskas aplinkui keitėsi, kiekvienas daiktas darėsi sunkiai atpažįstamas, galbūt tai tebuvo keistas mėnulio šviesos atspindys. O mėnulis vis plačiau skleidė savo sidabrinę šviesą ir atrodė, kad ši šviesa sako kažką prasmingo, paslaptingo ir žavingo. Atrodė, kad jo šviesoje slypi atsakymai į kažkokius svarbius klausimus.

Viskas aplinkui nepaliaujamai keitėsi. Mėnulio šviesa užpildė mišką ir jis tapo tarytum šviesos miestu; horizonte stūksantys kalnai virto stebuklingomis pilimis, pasakiškomis tvirtovėmis, senais griuvėsiais. Kiekvienas akmuo, kiekvienas medis tapo kažkuo nauju, nepažįstamu ir paslaptingu.

Ninka prisiminė viską, ką žmonės kalbėjo apie pilnaties magiją ir paslaptis: kad per pilnatį atgyja vaiduokliai, žmonės virsta gyvūnais, gyvūnai pradeda kalbėti žmonių balsais, išsiskleidžia tik pilnaties naktį žydinčios gėlės, o žmonės sapnuoja spalvingus pranašiškus sapnus.

Mėnulio šviesa vis ryškėjo. Ir Ninkai atrodė, kad netrukus įvyks kažkas… kažkas labai svarbaus ir neįtikėtino. Ne tik ji, bet ir visa aplinka buvo kupina laukimo jausmo.

Ir staiga viską aplink nušvietė stiprus tarsi sprogimas blyksnis – virš akmeninės pakylos, kur anksčiau buvo šventykla, o dabar bolavo kartuvių siluetai, sužibo ir iki pat dangaus pašoko ugnis.

Ši ugnis buvo ypatinga, visai nepanaši į įprastą ramiai liepsnojantį laužą. Galinga liepsna veržėsi tiesiai į viršų. Ugnies liežuviai virto ugnies bangomis ir jų galingi dūmai valdingai ir tiesiai kilo aukštyn iki pat dangaus.

Nuo šios ugnies buvo neįmanoma atitraukti akių. Kaip užkerėta Ninka su senele žiūrėjo į galingąją liepsną, besiveržiančią dangaus link, ir buvo aišku, kad šios ugnies negalima nei sustabdyti, nei suvaldyti, nei užgesinti, kad ji amžina…

Priešais laužą Ninka pamatė aukštą vyro figūrą ilgais baltais drabužiais. Jo akys ramiai žiūrėjo į ugnį.

– Tai Didysis Žynys Krivas Krivaitis, – sušnibždėjo senelė Ninkai.

Jo kairėje ir dešinėje mėnulis nušvietė tokias pat baltas ir lieknas moterų figūras. Buvo sunku suprasti, jos tikros ar išaustos iš mėnulio šviesos. Atrodė, kad jos visos virpuliuoja, lyg tai būtų ne tikros moterys, o tik jų atspindžiai vandens paviršiuje.

– Tai žynės – vaidilutės, – pašnibždomis tarė senelė.

Atrodė, kad nei į ugnį žiūrintis Didysis Žynys, nei vaidilutės nemato senelės ir Ninkos, kad jie užimti visai kitais, paprastam žmogui nesuprantamais reikalais. Tačiau netrukus Didžiojo Žynio žvilgsnis pakrypo senelės ir Ninkos pusėn.

Rodos, senelė tik to ir laukė. Ji paėmė Ninką už rankos ir juodvi pakilo plačiais laiptais.

Žynė

Didysis Žynys pasilenkė, pakėlė Ninką ir pažiūrėjo jai į akis. Jo akys buvo neįprastai žydros. Ninka pasijuto taip, tarsi plauktų mėlynai švytinčiame vandenyne. Viskas aplink pradingo. Liko tik ši žydruma.

Žynio akys vis žvelgė į ją, atidžiai, kantriai, lyg klaustų: „Ar tu manęs neatpažįsti?“

Ir Ninka išvydo šviesų sapno paveikslą iš tolimų laikų. Ji ir Didysis Žynys stovėjo ant šio kalno. Apačioje iki pat horizonto jie matė mažas įvairių spalvų liepsneles. Ninka žinojo, kad šios liepsnelės – visų Žemėje gyvenančių žmonių sielos. Jos buvo skirtingos. Kai kurios švietė ramiai, kitos mirksėjo tarsi žvarbiame vėjyje. Vienos spindėjo ryškiau, kitos buvo vos matomos ir, atrodė, kiekvieną akimirką gali užgesti. Kai kurios žibėjo įvairiomis spalvomis, keitė jas, kitos švietė ta pačia spalva.

Retkarčiais tarp jų kaip stebuklas sužibdavo į kitas visai nepanaši, dieviškai graži, ryški, ypatinga, nuostabi siela. Tada Didžiojo Žynio akys nukrypdavo į ją ir visa didžiosios sielos išmintis, meilė ir galia per kalnus ir jūras keliaudavo ten, kur sužibo nuostabioji siela. Šie ją apgaubdavo, suteikdavo jai pagalbą ir siųsdavo jai išmintingas, šviesias, nuostabias mintis. Ir šiam žmogui atrodydavo, kad jį aplankė puiki įžvalga, dieviškas įkvėpimas, proto aiškumas ir stebuklingas supratimas, kad jam kilo mintis, kuri atvers žmonėms akis ir išgelbės pasaulį, kuri suteiks jam aukščiausiąjį supratimą, didžiausią jėgą ir drąsą.

Ninka išgirdo šių sielų muziką ir suprato, kad kiekviena siela – tai ne tik liepsnelė. Kiekviena siela turi savo muziką. Vienos muzika – tyli ir švelni, kitos – garsi ir stipri; vienos – linksma, kitos – liūdna ar svajinga; vienos – sudėtinga ir rafinuota, kitos – paprasta ir grubi; vienos – kviečianti pabūti ramybėje ir susimąstyti, kitos – audringa, kviečianti į kovą. „Vadinasi, – pagalvojo Ninka, – kad suprasčiau žmogų, turiu pamatyti jo vidinę liepsnelę ir išgirsti jo sielos muziką, nes iš jos gimsta žmogaus jausmai ir mintys, nuo jos priklauso, koks yra žmogus.“

Ji vėl pažvelgė į žynį. Jo žydros akys vis taip pat žiūrėjo į Ninką. Kurį laiką tylėjęs, jis tyliai pasakė:

– Ninka, tu matai žmonių sielas, tu girdi jų muziką. Tu būsi žynė!

„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.

Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę. Rodėsi, jų galybė.

Vieni pasibelsdavo vakare, kiti ateidavo iš ryto, vieni išeidavo, kiti likdavo. Buvo tarp jų ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, vietinių ir atkeliavusių iš tolimų kraštų. Vieni tyliai šnibždėdavo senelei savo bėdas, kiti garsiai skųsdavosi, priekaištaudavo, kažkam grasindavo, kažko reikalaudavo. Vienas skundėsi skausmu ir negyjančia žaizda, kitas buvo puolęs į neviltį. Buvo tokių, kurie viską prarado, neteko namų ir visų artimųjų. Trečias kalbėjo apie nepakenčiamas pono ir jo pakalikų patyčias, ketvirtas keikė likimą ar skundėsi savo liga.

Ninka ne viską galėjo suprasti. Bet ji matė tai, kas svarbiausia, – visus šiuos žmones pas jos senelę atvedė nelaimės. Tarp atėjusių nebuvo nė vieno laimingo. Kiekvieno jų gyvenimas susidėjo vien iš nelaimių. Ir kiekvieno pasakojimas buvo nelaimių ir skausmų istorija. Ir visų jų gyvenimai sudarė bekraštę nelaimių jūrą. Nelaimės užtvindė kaimus, iš kurių jie atėjo, ir išsiliejo į visą kraštą. Įvairios buvo jų bėdos, bet viena buvo bendra – visi jie nežinojo, kaip toliau gyventi.

Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.

Ninka matė, kad išmintingoji jos senelė daugeliui atėjusių buvo paskutinė viltis. Ji matė, kad senelė visa širdimi nori kiekvienam padėti, kad ji pasirengusi kentėti už juos, prisiimti jų skausmą ir bėdas. Ji guosdavo, patardavo, burdavo. Kartais žmonės iš tikrųjų išeidavo su viltimi. Bet Ninka pastebėjo ir tai, kad išėjus tokiam žmogui senelė tapdavo dar liūdnesnė.

Viskas, ką darė senelė, buvo tik lašas begalinėje žmonių nelaimių jūroje. Galingos šios visuotinės nelaimių jūros bangos nušluodavo senelės pastangas nepalikdamos pėdsako. Ir Ninka aiškiai suvokė, kad visa tai beviltiška, kad nei jos senelė, nei kažkas kitas nepajėgs išsemti tos nelaimių jūros.

O žmonės vis ėjo ir ėjo, rodėsi, niekada nesiliaus. Ninką ėmė kamuoti klausimas: „Kodėl? Kodėl taip yra?“ Ji labai norėjo paklausti senelės, bet negalėjo. Kažkas viduj jai sakė, kad išgirdus atsakymą pasaulis atrodys dar tamsesnis ir beviltiškesnis.

Tačiau kartą, išėjus eiliniam žmogui, Ninka nesusilaikė: „Senele, kodėl tiek žmonių kenčia?“

Senelės atsakymas mergaitės nenustebino. Ji pakartojo tą patį, ką sakydavo ir pas ją ateinantiems žmonėms: „Toks yra mūsų pasaulis. Tokį jį sukūrė galingieji dievai.“

Tačiau Ninka jautė, kad senelė jai kažko nepasako. Praėjo nemažai laiko ir ji vėl paklausė: „Senele, o kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį, kur visiems taip blogai? Kodėl kenčia žmonės, kurie nieko blogo nepadarė? Kodėl geri žmonės patiria kančias? Kodėl žmonės miršta, serga, kodėl būna nelaimingi? Kodėl viską lemia ne tiesa, o jėga? Kam dievai sukūrė tokį pasaulį?“

Senelė tylėdama apkabino Ninką ir pasakė: „Negalvok apie tai. Tavęs laukia nelengvas gyvenimas. Bet jei tavo galvoj bus šie klausimai, jis taps nepakenčiamas.“

Ninka ir šįkart nenustebo. Ji žinojo, kad išgirs tokį atsakymą, ji jautė, kad daugiau nereikia klausinėti, kad senelė pasakė viską, ką galėjo pasakyti. Tačiau kažkas jos viduj negalėjo aprimti. Ir staiga jai išsprūdo žodžiai: „O kodėl galingieji dievai sukūrė tokį pasaulį? Senele, nejaugi jiems negaila šių žmonių, kurie pas tave ateina? Nejau didieji dievai yra beširdžiai, šiurkštūs, negailestingi, abejingi žmonių nelaimėms? Senele, tau taip jų gaila, tu taip nori jiems padėti, bet negali, nes esi silpna, tau sunku… O kodėl to nedaro aisčių dievai, juk jie galingi? Kodėl jie padeda ne aisčiams, o jų priešams?..“

Senelė nieko neatsakė, tik tapo dar liūdnesnė. Pagaliau ji tyliai ištarė: „Aš nežinau, ir niekas kitas nežino. Aš tik darau viską, ką galiu padaryti.“

„Štai ką daro žynys, – pagalvojo Ninka. – Būti žyniu – tai stengtis padėti žmonėms, net neišmanant, kaip padėti, guosti juos, teikti jiems viltį, gerai žinant, kad ta viltis apgaulinga, burti jiems laimę netikint, kad ji ateis. Štai ką reiškia būti žyniu.“

Ninka pažvelgė į Didįjį Žynį. Jis vis dar ramiai žiūrėjo į ją ir visų laikų išmintis švytėjo jo akyse. „Tai gal bent jis žino“, – pagalvojo Ninka. Žvelgdama jam tiesiai į akis uždavė tą patį klausimą:

– Kodėl? Kodėl visagaliai didieji dievai sukūrė tokį pasaulį?

Didysis Žynys pakėlė akis į dangų ir pasakė:

– Tik tas, kas sukūrė šį pasaulį, kas viską apie jį žino, galėtų tau atsakyti, kodėl jis toks. Mes nematome ir nežinome nė mažos dalelės to, ką mato ir žino jis. Jis mato ir supranta tai, ko mes nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime.

– Vadinasi, kai aš būsiu žynė, žmonės lauks iš manęs pagalbos, aš visa širdimi norėsiu jiems padėti, bet būsiu tokia pat bejėgė, kaip ir jie. Ir kai jie manęs paklaus, kodėl pasaulis toks, aš turėsiu atsakyti: „Aš, kaip ir jūs, nieko nežinau. Tik pats pasaulio kūrėjas žino tai…“ O kai jie paklaus manęs, kodėl jie kenčia, aš turėsiu atsakyti, kad toks yra pasaulis. Kai prašys patarti, ką jiems daryti, kad išvaduotų save ir savo artimuosius iš visų nelaimių, aš nežinosiu atsakymo.

Ką jautė pasaulio kūrėjas

Didysis Žynys ilgam nutilo, jį apgaubė dar tirštesnė tamsa. Ji tapo tokia tiršta, kad Ninka vos galėjo įžiūrėti jo tamsų siluetą, nors jis stovėjo visai greta. Iš tamsos pasigirdo tylus jo balsas:

– Ką gi, Ninka. Aš neturiu atsakymo į tavo klausimą, bet tu jį gausi. Aš galiu tai padaryti… Yra tik vienas būdas sužinoti, kodėl pasaulis toks, koks yra. Reikia pačiai tapti visažiniu dievu ir pasaulio kūrėja. Tada tu žinosi viską, ką kurdamas pasaulį žinojo jis, matysi viską, ką matė jis, ir patirsi tai, ką jautė jis. Tik taip sužinosi, kodėl jis sukūrė tokį pasaulį.

Žynys lėtai iškėlė rankas virš Ninkos ir viskas aplinkui pradėjo žaibiškai keistis. Visą erdvę užpildė garsai ir žaibai. Atrodė, kad pasaulis prisipildė galingos, žaibuojančios, visomis spalvomis spinduliuojančios energijos. Ninka jau nebematė Didžiojo Žynio, neberegėjo kalno, ant kurio jie stovėjo, iš akių išnyko ir apačioje dunksojęs tamsus beribis miškas.

Visa tai pakeitė begalinis ugninės energijos pripildytas kunkuliuojantis pasaulis. Jame dar nebuvo nieko – nei žemės, nei dangaus, nei žvaigždžių, nei visatų. Vien kunkuliuojantys, susiliejantys, besimaišantys ir susiduriantys, šviesa ir jauna energija spinduliuojantys ir saldžios nuojautos pilni šviesos srautai. Jie žavėjo, stebino, viliojo.

„Tai štai koks buvo pasaulis pradžioje! – pagalvojo Ninka. – Vadinasi, jis nebuvo nei tamsus, nei tuščias, nei negyvas. Jis buvo pilnas judėjimo, šviesos, gyvybės. Tai štai ką matė pasaulio kūrėjas pradžioje.“

Žiūrėdama į aplink kunkuliuojančius šviesos srautus Ninka pajuto, kad šviesa pripildo jos sielą, ir per visą jos kūną perėjo saldus virpulys. Ją apėmė galingas noras surinkti visų šių chaotiškų šviesos srautų energiją ir nukreipti ją – sukurti kažką neapsakomai nuostabaus ir didingo.

„Tai štai ką jautė kūrėjas, kai pradėjo kurti pasaulį“, – pagalvojo ji.

Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.

Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti. Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.

Po akimirkos ją užplūdo dar vienas jausmas – galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.

Iš šios minties gimė klausimas: „Koks gi turi būti šis nuostabus pasaulis, kurį aš noriu sukurti?“

Ir staiga prieš Ninkos akis ėmė atsirasti ir dingti įvairūs pasauliai.

Kokie skirtingi jie buvo! Tarp jų buvo ir žaibiškai besikeičiančių, nieko pastovaus neturinčių pasaulių. Bet buvo ir ramių, sustingusių, geometriškai taisyklingų, kuriuose viskas apibrėžta ir sutvarkyta. Buvo didžiulių ir galingai besiplečiančių pasaulių, kurie kiekvieną sekundę užkariaudavo vis naujus visatos plotus. Buvo ir mikroskopiškai mažų, jaukių pasaulėlių, kurie, nepaisant mažumo, buvo neišsemiamai įvairūs. Buvo pasaulių, kur žvaigždės ir planetos judėjo nuostabaus grožio sferose ir užpildydavo erdvę stebuklinga muzika. Tačiau buvo ir rūsčių, negyvų pasaulių, kur begalinėje tamsioje erdvėje susidurdavo seniai mirusios žvaigždės.

„Tai štai apie ką galvojo pasaulio kūrėjas! – mąstė Ninka. – Jis galvojo apie tai, koks turi būti pasaulis, kurį jis sukurs! Ir išvydo daugybę pasaulių. Kaipgi jis pasirinko?“ – klausė ji savęs.

Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.

„Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“

Nauji pasauliai toliau keitė vienas kitą. Kiekvienas buvo savotiškai gražus ir įdomus. Bet tarp jų nebuvo to vienintelio, kurį Ninka norėjo sukurti. Ir kuo daugiau jų pamatydavo, tuo mažiau tikėjosi, kad toks pasaulis atsiras.

„Nejaugi ir Dievas, kurdamas šį pasaulį, jautė tą patį? Nejaugi jis, kaip ir aš, norėjo nuostabaus pasaulio ir nežinojo, kaip jį sukurti ir koks jis turi būti? O gal to negalėjo padaryti netgi jis?“ – mąstė Ninka.

Jai žaibiškai dingtelėjo mintis: „Žinau! Žinau, koks turi būti šis pasaulis! Turiu sukurti pasaulį, tiksliai tokį, kokia esu aš pati. Aš turiu jį sukurti pagal savo paveikslą.

Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.

Tai ne viskas. Kaip aš dabar noriu sukurti naują pasaulį pagal savo paveikslą, taip ir kiekviena dulkelė, kiekvienas vandens lašas, kiekvienas smėlio grūdas norės keisti pasaulį pagal save. Kiekvienas iš jų keis jį, kol gims jo trokštamas, jam mielas, jam paklusnus pasaulis.

Mane perpildo energija ir noras kurti. Ir lygiai taip pat kiekvienoje dulkelėje ir kiekviename vandens laše glūdės neišsenkamos jėgos, kurios veršis į išorę siekdamos paversti tą dulkelę, tą grūdelį, tą lašelį tuo, kuo jie norėtų būti: didžiuliu kalnynu ar beribiu vandenynu. Ir kiekvienas daiktas naujajame nuostabiajame pasaulyje bus gyvas ir perpildytas stebuklingų jėgų, kaip ir aš, jaus begalinę energiją ir troškimą kurti, judėti, keistis, tapti savimi ir sukurti pasaulį pagal savo paveikslą.

Taip, taip! Tai ne aš kursiu naująjį pasaulį, tai darys kiekvienas vandens lašas ir kiekvienas smėlio grūdelis, kiekvienas medis ir kiekvienas žmogus. Kiekvienas iš jų kurs pasaulį, apie kurį svajoja, ir galiausiai šie pasauliai susilies į vieną viską apimantį, visų išsvajotą, nuostabų pasaulį. Jis bus gyvas, begalinis ir kupinas stebuklingų jėgų, kaip ir aš. Toks pasaulis sujungs viską: jis bus didingai ramus ir kartu pilnas judėjimo, be galo įvairus ir kartu vieningas. Kiekviena smėlio dulkelė užims jame jai tinkamiausią vietą. Kiekvienas vandens lašas jame bus toks, koks nori būti.“

Ninka pakėlė ranką ir pasakė:

– Tebūnie!

Vos jai tai ištarus, ėmė keistis šviesos srautai ir iš jų pradėjo gimti pasaulis.

Pradžioje gimė Didysis Vienis – begalinė šviečianti, sąmoninga, gyvybės pilna Pasaulio jūra. Tai nebuvo vanduo. Tai buvo gyvybės, džiaugsmo, laimės, amžinybės jūra. Ši pirminė jūra pagimdė antrąjį didįjį pasaulio pagrindą, Didžiąją Dvejybę – pasaulio priešingybes: vyrą ir moterį, gėrį ir blogį, meilę ir neapykantą, laimę ir skausmą su kančia, šviesą ir tamsą, žemę ir dangų, šilumą ir šaltį, tiesą ir melą, gyvenimą ir mirtį ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų.

Paskui Ninka pamatė, kaip visų šių nesuskaičiuojamų priešingybių sūkurys sujungė Didįjį Vienį ir Didžiąją Dvejybę ir taip atsirado didžiulis, smarkiai besisukantis, dangų siekiantis Pasaulio viesulas, o iš jo gimė Pasaulio medis. Ninka iš karto suprato, kad tai būtent jis. Senelė jai buvo pasakojusi apie šį stebuklingą medį. Tai medis, kuris jungia tris pasaulius: žemę, dangų ir požemį. Iš jo gimė viskas, kas yra danguje, žemėje ir požemių pasaulyje. Jis kiekvieną akimirką augo ir keitėsi. Jo lapijoje išsiskleisdavo gėlės ir paslaptingos dvasios, gyveno nuostabūs paukščiai ir nesuskaičiuojama daugybė gyvūnų.

Kai ryškiai šviečiantis mėnulis tamsioje erdvėje pasiekė aukščiausią ir tolimiausią savo orbitos viršūnę, didysis Pasaulio medis staiga virto pasauliu – milžinišku, spindinčiu.

Šis naujas, didingas, audringas pasaulis buvo nuostabus. Jis buvo stulbinamas.

Jis buvo begalinis ir neišsenkamas. Jame iškildavo ir vėl pradingdavo žemynai. Jie paskęsdavo bedugniame vandenyne ir vėl išnirdavo. Juos padengdavo ledynai ir vėl užklodavo žaluma. Atsirasdavo, suklestėdavo ir žlugdavo didingos imperijos. Iškildavo ir pradingdavo tautos. Nepaliaujamai kito gamta ir dangus, oras ir vandenys. Nuolatiniai žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai ir gaisrai keitė šio pasaulio veidą. Jis niekada nebuvo vienodas, jis visą laiką kito.

Ninka vis žiūrėjo į šį pasaulį, į jo begalines erdves ir neaprėpiamą mėlyną dangų virš jų. Ji matė didžiulius kalnus. Kiekvienas iš jų buvo nuostabus ir unikalus. Kaip ir kiekvienas šių kalnų akmuo. Ninka matė beribius vandenynus ir tokį pat beribį dangų virš jų. Kiekvienas vandenynas alsavo didybe, jų vandenys, gelmės ir bangos buvo neapsakomai gražūs ir kiekvienas jų lašas, kiekvienas dugne gulintis akmuo ir kiekvienas čia gyvenantis padaras buvo nuostabus, vienintelis ir nepakartojamas. Ninka matė beribius miškus. Kiekvienas jų medis buvo nepaprastas ir išskirtinis, kaip ir kiekvienas medžio lapas.

Buvo neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio.

Kažkas ne taip

Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.

Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. Todėl pasaulyje iškildavo galingos imperijos, bet jas įveikdavo kitos, dar galingesnės. Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.

„Tai štai kokį pasaulį sukūriau. Maniau, kad kiekviena dulkelė galės keisti pasaulį ir daryti jį tokį, kokio nori. Tai virto į amžiną karą, kuriame visi kovoja vieni prieš kitus. Aš sukūriau pasaulį, kur yra tik nugalėtojai ir nugalėtieji, stiprūs ir bejėgiai. Primityvi, bet stipri tauta užpuola silpnesnę ir pavergia ją. Ir visada šioje kovoje nugali ne tas, kuris doresnis, sąžiningesnis, kilnesnis, ne tas, kuris nori gero kitiems, o žiauresnis ir stipresnis. Jėga vienintelis tikras turtas. Tai štai ką pamatė Dievas, kai sukūrė tokį pasaulį, – mąstė Ninka, ir nusivylimas aptemdė jos sielą. – Tai ko gi trūksta mano pasauliui? Matyt, aš nedaviau jam kažko labai svarbaus. Bet ko? Ko stinga šiam galingam, dinamiškam, kunkuliuojančiam, energijos ir veržlumo kupinam pasauliui?“

Ko trūksta pasauliui

Ninka žiūrėjo į jo begalinį judėjimą, sprogstančius kalnus ir iškylančius žemynus ir mintyse vis kartojo tą patį klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Taip, susižavėjimo. Viskas šiame pasaulyje yra nuostabu ir žavinga. Žavingas kiekvienas augalas ir kiekvienas kalnas, nuostabus yra kiekvienas žmogus ir gyvulys, kiekvienas vandens lašas ir begalinis vandenynas. Taip, jie nuostabūs. Tačiau nė vienas iš jų to nežino. Ir niekas nežino, koks nuostabus šis pasaulis. Nuostabus ir žavingas yra kiekvienas vandenyno lašas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks žavingas yra jis pats ir kiekvienas kitas lašas. Be galo nuostabus yra kiekvienas miško medis ir kiekvienas jo lapas. Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.

O jeigu jie tai matytų, jei atsivertų visam šiam grožiui ir didybei, jie tiesiog negalėtų nesižavėti. Šis susižavėjimas būtų toks stiprus, kad būtų neįmanoma viso to nepamilti. Pamilę jie imtų trokšti gero vieni kitiems. Užuot siekę pašalinti kitą, užuot kovoję su juo, jie norėtų, kad jis būtų, nes jis toks nuostabus, toks begalinis… Užuot kovoję su kitu, jie trokštų žiūrėti į jį, kalbėti su juo, pažinti jo nuostabią sielą, tapti su juo vieniu…

Dabar jie visi akli ir to nemato. Jie mato vandenį, bet nemato nuostabaus vandenyno, jie mato akmenį, bet nemato jame slypinčio didingo kalnyno. Jie nemato vandenyno, kalno, miško medžio sielos. Jie nemato ir kito žmogaus sielos.

Todėl jie nemato ir daug kitų dalykų. Jie nemato, kad visas juos supantis pasaulis, kiekviena jo dulkelė – tai pilnas gyvybės, begalinis ir žavingas pasaulis. Jiems šis pasaulis atrodo negyvas ir neįdomus. Jie nemato juos supančių daiktų sielų. Tai, kas yra aplink, juos domina tik tiek, kiek jie gali tai panaudoti savo siauriems tikslams. Jie nemato vandenyno didybės, jiems tai tik daug vandens. Jie nejaučia miško dvasios, jiems tai tik daugybė medžių. Dėl to jų siela uždaryta grožiui, susižavėjimui, aplinkinio pasaulio didybei.

Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…

Ir tada viskas pasikeis. Jie ims džiaugtis. Dabar jie niūrūs ir susirūpinę, nes nesupranta, koks nuostabus yra jų pasaulis, koks įstabus gyvenimas ir kokia laimė, kad jie gimė ir gali tuo džiaugtis.

Ir tada jiems gims laimė. Kad ir kokia bėda juos ištiktų, jie visada žinos, kad yra be galo turtingi, nes turi mano didžiąją dovaną – nuostabų pasaulį, nuostabų mišką, nuostabius žmones aplinkui.

Ir dar jiems gims dėkingumas. Jis pakeis pyktį ir norą kovoti. Tai bus, visų pirma, dėkingumas man. Praregėję jie pajus begalinį dėkingumą man už tai, kad aš padovanojau jiems šį nuostabų pasaulį ir gyvenimą…

Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.

Ir tada jie mylės mano išsvajotą pasaulį. Tada šis pasaulis ims panašėti į pasaulį be sielvarto ir ligų, neapykantos ir mirties, kur kūryba nėra naikinimas. Aš dabar tiksliai nežinau, koks bus tas būsimas pasaulis. Ir pasaulis nežinojo, koks jis bus. Tačiau kiekviena dabartinio besivystančio, besiveržiančio pirmyn pasaulio dulkelė buvo perpildyta troškimo tapti savimi ir kartu būti harmonijoje su didingu ją supančiu pasauliu.

Taip, jiems trūksta susižavėjimo. Ir jiems trūksta stebuklingos būtybės, kuri paliestų jų akis ir pasakytų: „Praregėk!“, kad jie atsimerktų ir išvystų aplinkinį pasaulį, visas jo spalvas.

Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.

Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…

Aš būsiu ta, kuri palies jų akis ir pasakys: „Praregėk…“ Aš įleisiu į jų širdis susižavėjimą, meilę, džiaugsmą, išmintį. Mano dėka jie pamatys tikrąjį pasaulį, patirs begalinį dėkingumą, kad gimė ir regi jį…

Ir kiekvienas norės to, ko noriu aš: kad pasaulis būtų nuostabus, kad visi jame būtų laimingi. Ir kiekvienas padės man jį tokį sukurti. Ir kiekvienas su džiaugsmu darys viską, kad jis toks būtų. Didieji dievai ir žmonės pasaulį kurs kartu.

Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.

Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…

Ir ji pasakė:

– Aš noriu būti žyne…

ŠILTOS VASAROS SAULĖS IR ŠALTOS ŽIEMOS SAULĖS PAMOKOS

A child standing in front of a hut AI-generated content may be incorrect.

Pratarmė

Atgavus nepriklausomybę ir nugriuvus sienai, kuri skyrė Lietuvą nuo pasaulio, begalinė įvairiausių kultūrų, informacijos, žmonių ir galimybių jūra įsiveržė į mūsų gyvenimą, į mūsų protus ir jausmus. Lietuva staigia tapo tik mažytis šios begalinės jūros lašas. Kartu vis mažiau vietos ji užėmė žmonių širdyse. Jų interesai, gyvenimo planai, mintys nukrypo kitur. Daugybei žmonių Lietuva – tik praeitis, tai ką reikia savyje įveikti, kad galėtų adaptuotis prie naujo gyvenimo už jos ribų. Interesą Lietuvai pakeitė interesas pasauliui.

Karaliaučiaus universiteto baltistas Viktoras Falkenhahnas – ryškus priešingo kelio pavyzdys. Tai žmogus, kuris gimė ir išaugo Vokietijoje, lingvistas, kuris mokėjo daugybė kalbų ir pažinojo daugybę įvairių šiuolaikinių ir senovės kultūrų, bet visa širdimi pamilo Lietuvą. Būtent Lietuva tapo jo meile visam gyvenimui. Jis pamilo jos žmones, jos istoriją ir kultūrą. Jis suprato, kokia ji vertinga ir svarbi pasauliui ir visą savo ilgą gyvenimą skyrė Lietuvai.

Jo meilė Lietuvai prasidėjo dar vaikystėje, kai jo tėvą atkėlė mokytojauti į Ragainę. Čia berniukas išgirdo pirmą lietuvišką žodį. Tai buvo „ugnys“ . Rudenį arti Ragainės ant Nemuno kranto degino bulvienojus. „Ugnis“ –sakė šie žmonės rodydami į keliaujančią per lauką liepsną. Po šio žodžio sekė ir kiti.

Tėvas norėjo, kad berniukas pirm pramoktų didžiąsias kalbas, pav., anglų, prancūzų. Bet Viktorą vis labiau viliojo lietuviai, su kuriais jis bendravo ir jų įdomi ir graži kalba.

Tuo metu jam į rankas papuolė Vidūno parašytas „Vadovėlis lietuvių kalbai pramokti“. Kiek vėliau įvyko ir susitikimas su pačiu Vidūnu. Tasai, pasiklausęs jau gerai pramoktos lietuvių kalbos, pasakė: „Matyti, kad jūs jau buvote tarp žmonių“.

Susitikimas su Vidūnu tapo keletą dešimtmečių trukusios draugystės pradžia. Ši draugystė lėmė Viktoro Falkenhahno gyvenimo kryptį. Būtent jis redagavo antrąjį Vidūno vadovėlio laidą.

Mokėsi Karaliaučiaus universitete. Universiteto rektorius, žinomas baltistas profesorius G. Gerulis, paveda Viktorui Falkenhahnui, nors dar studentui, dėstyti lietuvių kalbos kursą. Baigus universitetą, būtent profesorius Gerulis pasiūlė jam užsiimti baltistika ir rašyti disertaciją apie Biblijos vertimą į, lietuvių kalbai giminingą, prūsų kalbą. Pasakė: „Įsigilinkite. Turite perskaityti viską. Tatai pusė senlietuvių raštijos“.

Viktoras Falkenhahnas kibo į darbą.

1935 m. jis važiuoja ten, „kur gyveno mano aisčiai, mano lietuviai“. Tai buvo Vilnius, tuomet atplėštas nuo Lietuvos kamieno. Bet net ir tokiomis sąlygomis jaunas vokietis rado tai, ko ieškojo. Grįžo į universitetą tarsi pakerėtas.

1941 metais ilgai rengtą disertacija “ Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“ buvo apginta. Parengtą disertaciją Viktoras parodė savo mokytojui ir draugui Vydūnui. Vydūnas širdingai pasveikimo V. Falkenhahną, pabrėžė didelę Jono Bretkūno ir disertacijos apie jį reikšmę. Kartu jis išreiškė mintį, kad būtų labai gerai ne tik aptarti Jono Bretkūno darbus, bet ir atskleisti didžiąją Jono Bretkūno asmenybę. Jis manė, kad geriausiai tam tiktų meno formą, pav., romanas.

Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Dar prieš karą pradėjo rašyti. Jis pasakojo: „Medžiagą taip gerai pažįstų, kad tikrai galiu sakyti, žinau, kaip ten „iš tikrųjų“ buvo, tarsi būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!… Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje“

Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“, susidedantis iš 22 novelių apie Joną Bretkūną . 1986 metai Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“ buvo paskelbtos kelios romano noveles (Pergalė, 1986 nr.5, psl. 95-114). Prieš kelis metus keletas novelių buvo atspausdintos „Santaroje“ (Santara, 2014, 107/108, psl. 86-99).

Jono Bretkūno gyvenimo aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to buvo neįmanoma suprasti Jono Bretkūną, jo ryžto ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, neparodžius, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai. Dėl to didelė romano dalis (15 iš 22 novelių) skirta aisčiams. Jie vaizduojami laikotarpiu trys šimtai metų iki Bretkūno – iš karto po to, kai buvo kryžiuočių užkariauti. Parodomas dviejų diametraliai skirtingų kultūrų, asmenybių, psichologijų, požiūrių į gyvenimą, žmogų ir jo paskirtį susidūrimas.

Skaitytojų dėmesiui skiriama viena iš aisčiams skirtų novelių „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“.

Jos pagrindinė veikėja – maža aisčių mergaitė, gyvenanti kartu su savo senele toli neįžengiamame miške sename rastų namelyje. Keičiasi metų laikai, kartu su jais gyvena ir keičiasi supantys jas pasaulis. Ir kiekvienas iš šių pokyčių atsispindi mergaitės širdyje ir veda ją prie gyvenimo ir žmogaus paskirties supratimo.

Profesorius Viktoras Justickis

Vasaros saulė

Rytais Ninka pabusdavo, kai geltoni saulės spinduliai pažvelgdavo per aukštą medinę tvorą, supančią pakilumoj stovintį namelį, į viršutinę- šiaurinę sodo dalį.

Per atviras dūris Ninka iš karto pamatydavo savo prie viryklos užimtą senelę. Pakilus iš savo gulto, sudėjus delnus ir nulenkus galvą, Ninka sveikino senelę, o senelė pasilenkus priglausdavo ją prie savo krūtinės ir pabučiuodavo. Po to, basa ir vien marškinukais, ji išbėgdavo iš namo ir sveikino saulę, mišką ir sodą nuokalnėje. Po to pasisukus atgal, sveikino namą ir didelį kurmį, kuris ką tik iššliaužė iš savo po virtuvės langų tarp dviejų fundamento rastų paslėpto urvo ir savo auksu spindinčiomis akimis žiūrėjo į saulę.

Po to per namo slenkstį į ryškią šilto ryto saulės šviesą išeidavo aukšta, tamsiais drabužiais senelė. Dešinėje rankoje ji laikė didelį geltono molio dubenį, o kairėje –mažą rudą dubenėlį. Kiekvienas- pilnas medaus pieno su baltos duonos riekėmis. Mažą rudą puodelį senelė paduodavo Ninkai. Mergaitė atsargiai, dviem rankomis ėmė jį ir pasilenkus su kviečiančiais ir padrąsinančiais žodžiais stūmė kurmiui, kuris tuoj pat pradėdavo ėsti.

Po to kartu su Ninka geltonuose saulės spinduliuose jos nueidavo ilgu sodo keliu, palei daugybę lysvių su didelėmis gėlėmis, link nendrių apaugusio tvenkinio pietiniame daržo gale. Jos ėjo prie didžiojo ir švento išmintingos aukštosios gyvačių dievybės sūnaus, kurio galvą puošė du dideli auksiniai pusmėnuliai dešiniajame ir kairiajame smilkinyje. Jis gyveno upės krantinėje, apaugusioje spygliuotais laukinių rožių krūmais, lyg kokiame sename šeško name.

Čia pat buvo įėjimas į urvą, kurį pamaldūs vaidilos apklojo dideliais, įvairiaspalviais akmenimis. Tarp jų tankiai augo išsišakoję, spygliuoti rožių stiebeliai, kurie neleido apgriūti statiems įėjimo į urvą akmenims.

Nieks negalėjo pasakyti, kiek giliai veda šis pasislėpęs laukinių rožių tankumyne urvas. Tačiau senelė pasakojo Ninkai, kad nuo jo, po laukinių rožių, į kalno gilumą eina požeminis praėjimas. Jis veda prie didelės olos, esančios giliai po rastinio namelio , kuriame gyveno senelė su Ninka ir didysis kurmis.

O iš tos olos, pasakojo senelė, giliai po žemę, po senojo miško šaknimis, į visas puses kaip žvaigždės spinduliai, eina daugybė požeminių praėjimų. Jie veda į slaptas vietas, apie kurias žino tik vaidilos, kai kurie eina į žemės paviršių.

Didelė, melsvai žėruojanti , beveik balta gyvatė gulėjo ūkanotoje, vėsių ryto šešėlių dengtoje pievelėje ant trijų plokščių granito luitų, visai arti įėjimo į savo urvą. Nuo šio urvo tiesiai prie gilaus lelijų ežero vedė platus praėjimas nendrių tankyne.

Įstrižai nuo gyvatės stovėjo dar du granito luitai, taip pat ryto šešėlyje. Tarp jų iš krūmų pro kranto nendrės kyšojo akmeninis ilgas vamzdis. Iš jo nenuilstamai murmėjo ir čiurleno stebuklingo skaidrumo šaltas vanduo. Jo šaltinis slypėjo paslaptingo kalno gilumoje. Jo srovė krito į plačią akmeninę vonią, o toliau iš jos – ant kranto ir iš ten- į gilų vandens lelijų tvenkinį.

Kai senelė kartu su Ninka iš jau šviesios nuo geltonų rytinės saulės spindulių artėjo gyvatės, kyščiodama liežuvėlį, iškėlė galvą. Prie pat stačios granito uolos abi sustojo. Ninka pasiėmus du tuščius kibirėlius pasuko kairėn ir nuėjo prie esančios už kelių žingsnių plačios akmenynės vonios tvenkinio krante.

Ten ji pastatė abu savo kibirėlius ant granito luito krašto, pažiūrėjo į kristalinę, iš akmeninio vamzdžio tekančią srovę, sudėjo savo mažus delnus ir su gilia pagarba tarė padėkos žodžius stebuklingam šaltiniui už jo šaltą, nepaprasto skaidrumo ir gaivumo vandenį.

Po to ji grįžo prie senelės, kuri atsargiai perdavė jai didelį dubenį su medaus pienu ir saldžiais duonos trupiniais. Ninka pastatė dubenį ant granito pluošto prieš gyvatę, kuri tyliai sušnibždėjo, lyg tai tardama rytinį pasisveikinimą. Tada Ninka vėl pasisuko į senelę ir abi tyliai, panirus galvas ir sudėjus delnus pagerbė aukštą dievaitę, kuri pasislinko prie dubens ir po truputi gėrė ir rijo duonos gabaliukus.

Netrukus rūkanotai mėlyni šešėliai pradingo ir geltoni saulės spinduliai auksine liepsna uždegė ežero nendres. Savo ryškia šviesa ir švelnia šilumą jie apgaubė tvenkinį, krūmų tankumyną ir didelę gyvatę granito plokštėje. Senelė nusilenkė saulės šviesoje gulinčiai didelei baltai gyvatei ir po to sodo takeliu lėtai nuėjo prie savo darbų namelyje.

Ninka gi nutraukė savo lino marškinėlius, nuėjo prie gyvatės ir ištęsė juos saulėje ant antrojo iš trijų prie pat vandens gulinčių granito pluoštų. Po to ji pasilenkė prie vandens, pamažu įėjo gylin ir atsargiai nuplaukė tarp didelių, plačių lapų ir daugybės kaip sniegas baltų ar kaip auksas geltonų lelijų, kurios dengė beveik visą tvenkinį, išskyrus jo centrinę dalį. Ji plaukė link dviejų išsikišančių iš vandens, delno platumo akmenų, o aplinkui jos ant rankos ilgio stiebų plasnojo lelijų lapai ir gėlės.

Ninka įlipo ant vieno iš dviejų akmenų, atsisėdo ir vanduo tekėjo nuo jos mažo, blizgančio, įdegusio kūnelio ir neilgų, ant jos siaurų vaikiškų pečių gulinčių kviečių baltumo šlapių garbanų. Tarp didelių lotoso gėlių skrajojo didžiulės šviesiai mėlynos, šviesiai geltonos, rožinės ir baltos peteliškės. Apačioj, po jos tik septynių pavasarių amžiaus kelių, žaismingai pliuškėjo didelės, lelijinės spalvos vandens lelijos su geltonais kuokeliais ir auksiniais geltonais piestelių rutuliais.

Daugybė įvairiausių spalvų peteliškių, pulkais skraidančių nuo gėlės prie gėlės, o taip pat dideli ir maži, žaliai ir mėlynai blizgantys keturiasparniai vandens žirgeliai aplankydavo Ninką rytinės saulės šviesoje. Ninka savo mažytėmis rankomis nuplovė veidą, kaklą ir visą kūną ir nutekantys nuo jos lašai visomis vaivorykštės spalvomis spindėjo saulės šviesoje. Po to ji nuslydo nuo didelio akmens į vandenį ir nuplaukė atgal link kranto prie trijų granito luitų.

Kaip įprasta, didžioji baltoji gyvatė jau pabaigė savo pusryčius, paliko luitą prie įėjimo, peršliaužė prie akmens, kuris buvo prie pat vandens ir susisukus šildėsi saulėje ant ten ištiestų Ninkos linų marškinėlių.

Ninka atsisėdo apdžiūti ant trečiojo, laisvo ir jau saulės sušildyto granito luito, prieš kurį plačioje granito vonioje šildėsi gyvatė ir atsilenkus, pagarbos ir atsidavimo pilnomis akimis žiūrėjo į keistą būtybę, esančią tik kelis žingsnius nuo jos.

Ir kaip visada, ji vėl pajuto išgąstį, beveik siaubą. Ją visa apėmė galingas šios būtybės, be kojų ir rankų su jos suskilusiu liežuviu, baltai blizgančiais žvynais ir auksiniais pusmėnuliais ant smilkinių, kitoniškumo jausmas. Tokį pat nepanašumą ir svetimumą (nors visiškai kitaip) ji pajusdavo ir stebint aštuonkojį juodą vorą.

Kartu ją giliai sujaudino nepaprastai protingos šios būtybės akys. Jos žvilgsnis perpildė Ninką giliausiu pagarbos jausmu. Ji jautė, kad ši balta gyvatė- tai būtybė, kuri priklauso kitiems, tolimiems, seniai dingusiems pasauliams. Jos akyse šviečia begalinė tų labai tolimų ir kitų, dar labiau nutolusių pasaulių ir epochų išgyvenimų jūra.

Kiek daug galėtų ši būtybė papasakoti!

Ir Ninka džiaugėsi, kad ji pati su savo mažyčių gyvenimu ir jos senelė su jos didele išmintimi ir meilė taip pat priklausys šios nuostabios baltos gyvatės prisiminimams ir ji galės kada nors, visai tolimais laikais papasakoti ateities žmonėms apie ją ir jos senelę.

Taip ji, pilna baimingumo ir pagarbos, tyliai sėdėjo ant savo akmens, kol jos auksinio rudumo oda ir gulinčios ant jos pečių kviečių baltumo garbanos visai išdžiūvo. O didžioji balta gyvatė dar ilgai gulėjo be judėjimo su nulenkta galva ant Ninkos marškinėlių, lyg tai žiūrėjo į tolimus ir dar tolimesnius prisiminimus.

Po to ji vėl pajudėjo, pažiūrėjo į Ninką mąstingomis akimis, tyliai šnipštelėjo. Atrodė, kad ši keista būtybė nori pasakyti:

„Ačiū tau, miela Ninka, už tavo malonią suknelę! Ji padėjo man geriau pamatyti daug to, kas atsitiko seniai-seniai. Mano dieviškasis tėvas ir aš atvykome pas tave ir tavo stebuklingą senelę iš tolimų pasaulių ir iš amžinybės. Žinok, kad busiu visada su jumis ir visada prisiminsiu visą jūsų likimą, kaip ir visada, kai žiūriu iš žmogiškąją būtybę.

O dabar, miela mergaitė, paimk tavo linų marškinėlius ir eik padėk tavo senelei prie jos sunkių darbų!“

Kai Ninka sugrįžo namo pas senelę, ji be žodžių ją apėmė ir pabučiavo, lyg tai atsiprašydama, kad taip ilgai maudėsi ir liko prie gyvatės ir nepadėjo prie jos darbų. O sena išmintinga moterys pajuto, kad per tą laiką, besimaudžiant ir prie gyvatės, Ninka vėl sužinojo ir išgyveno tą, ko negalima išreikšti žodžiais. Ir ji matė, kad mergaitės sieloje vis aiškėja ir stiprėja jausmas, kuris padės jai suvokti paslaptingą ir amžinai gyvą laiko esmę ir daugybės žmonių gyvenimų seka begalinėje laiko jūroje. Tai jausmas, kuris ir yra sielos akys.

Rudens audros

Keisčiausius išgyvenimus mergaitė turėjo ir rudenį, kai liejo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių kronas, kai jis šiaušė bei lenkė ten ir atgal sodo medžius. Ji turėjo šiuos išgyvenimus ir jai vienai išėjus iš namų, ir būnant su senele namie, kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.

Net ir lietui lyjant ir audros vėjui pučiant Ninka mielai daug kartų išeidavo iš namų. Prieš tai ji užsivyniodavo į šiltą skarą ir užsidėdavo savo paltuką, nuo kurio laisvai nuteka vanduo ir paimdavo savo kibirėlius. Po to ji žengdavo iš namo šilumos į šaltą lietų ir vėjas beveik išplėšdavo duris jai iš rankų.

Išėjus ji sustodavo ir žiūrėjo aplinkui, nors vėjas plėšė šiltą skarą nuo jos galvos ir jos auksiniai, jau nuo lietaus šlapi plaukai kaip laukiniai plazdėjo nuo vėjo. Dabar už beveik nepermatomos tamsiai rūdos lietaus uždangos viskas atrodė visai kitaip.

Už jos nugaros buvo bangaus lietaus užliejamas mažas namas be kurmio. Prieš akis – didelis sodas su sausais aukštų ir žemų gėlių stiebais. Ant jų matėsi pakibę ir lietaus plakami užsidariusios gėlių galvutės. Apačioje vos matomas šventas šaltinis ir lelijų ežeras su nendrių tankumynu aplink jį. Nebuvo matyti ir išmintingos gyvatės.

Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Medžių kronos daužė ten ir atgal, žemai virš miško lėkė į pietus tamsūs žaliai-pilko mėlynumo debesų krūvos ir debesų skautai. Jie buvo panašūs į milžiniškus, medžio viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius, plačiai atvertomis akimis, ilgiais besiplasnojančiais karčiais ir su ilgabarzdžiais raiteliais beprotiškoje medžioklėje.

Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.

Po to veržlaus vėjo stumiama ir savo garbanų per veidą mušama, lėtai ir vis sustodama, Ninka nusileisdavo sodo kelių žemyn prie šventojo šaltinio. Ten ji iki trijų ketvirtadalių pripildė kibirėlį vandeniu, sudėjus savo mažas rankas padėkodavo šaltiniui, ėmėsi už mažo kibiro rankenos ir prieš vėją grįžo prie namelio, kur senelė jau atidarė dūris ir įleido ja su jos kibirėliu į šiltą virtuvę.

Čia Ninka pastatydavo savo kibirą ant medinio suolo, o senelė nurengdavo ir pakabindavo prie židinio jos skarą ir paltuką. O vėjo garsai kamine buvo panašūs į ramybės nerandančių dvasių gaujos verkšlenimą ir staugimą, ir skambėjo ore virš mažojo namelio. Ninka sėsdavo prie židinio ant suoliuko ir džiovino savo geltonas garbanas. Tik retkarčiais jos ištardavo žodį. Sutemoje, tik židinio ugnies apšviestoje virtuvėje klausė Ninka graudžių nelemtingų būtybių raudų ir jie perpildydavo visą jos sielą.

Išmintinga senė netrukdė Ninkos susimąstymo, nes manė, kad per jį ir vyksta mokymasis ir sielos augimas ir jos stiprėjimas. Tai gali būti pasiekta tik per gilius ir besikartojančius sielos išgyvenimus. Be to nepasiekiama tikra išmintis ir visa tai, ką išminties nepažinę krikščioniai vadina raganavimu ir kerėjimu, ir už ką degina žmones ant laužų. Dauguma krikščioniškų mokytojų ir kunigų nieko neišmanė apie žmogaus sielą. Jie manė, kad ją ugdyti galima tik su lazda, o taip pat mokinant skaitymo ir skaičiavimo, bei romių maldų pagalba.

Buvo rudenį ir tamsvų bevėjo dienų. Bet ir tomis dienomis miela draugiška saulė nei akimirkai nepražvelgdavo pro tamsius pilkus debesius ir nepadovanodavo žemei savo šventos, rūpestingos šviesos. Tačiau net ir tokios dienos Ninkai buvo pilni gilių išgyvenimų.

Žiema. Kas čia atsitiko?!

O žiemą, ledinio šalčio dienos atnešdavo Ninkai naujus, gilius, jos sielą perpildančius išgyvenimus. Tai atsitikdavo ir šilto namelio viduje ir išorėje – žiemos šaltyje.

Jei tik lauke nesiautėjo sniego pūga, kaip tai buvo dvi paskutines dienas ir naktys, Ninka po daug sykių atnešdavo iš šventojo šaltinio prie lelijų ežero abu savo kibiriukus pilnus nuostabaus vandens.

Tą kartą sniego audra ūžė nuo vakar dienos. Po to ji aprimo. Tada senelė, kaip ir kiekvieną tokį ramų rytą, uždėjo Ninkai po jos marškinėlių šviesiai pilkas kelnes, apsiųstas daugiasluoksniais kailiais, ant to užtraukė pilkai rausvą darbo drabužį bei kailiais dengtą mėlynai-pilką paltuką ir visa tai apvilko dviguba, šilta, atskarais papuošta tamsiai ruda skara, taip, kad kūnui būtų visai šilta.

Ninka pririšo prie savo patvarių šiltų batų sniego lentas, paėmė iš senelės šiltas, margas pirštines, abu mažus tuščius kibirėlius ir senelė išleido ją, tokia suvyniota, per aukštą namo slenkstį į ledinę žiemos tylą, į pilkos, tylios žiemos orą ir besikandantį šaltį.

Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jo priėjus, ji, kaip ir visada, sustojo ir pažiūrėjo aplinkui į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniego palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčio miško šakos.

Ir staigiai toli pietryčiuose, tamsėjančioje melsvoje pilkumoje Ninka pamatė išplaukiančią, tamsiai raudonai šviečiančią žiemos saulę.

Ninka pasisuko, pastatė savo tuščius kibirėlius, pakėlė rankas šiai aukštai dievaitei pasveikinti ir tyliai uždainavo žiemos tyloje didžiojo palaiminimo daina šventąja žinių kalba. Ir atrodė, kad kartu kaip tylus choras, pradėjo dainuoti visas miškas.

Po to ji vėl paėmė savo kibirėlius ir pusiau slydėdama nubėgo per sniegą prie granito luitų, per kurį stebuklingas vanduo iš šventojo šaltinio čiurlenant liejasi į plačią granito vonią ir toliau per dvi siauras, rankos pločio neapledijusias skyles krito ant luito pagrindą.

Ninka atsargiai įžengė nuo kranto kelis žingsnius ant ledo, nuo kurio paskutinė audra nupūtė beveik visą sniegą.Ir staigiai ją apėmė beveik siaubas. Ji pritūpė, nusiėmė dešiną margą pirštinę ir savo maža, šilta vaikiška ranka paspaudė šaltą, kietą, kaip akmuo, ledą, tą patį, kuris dar visai nesenai vasarą buvo šviežias, minkštas, kiekvienam judėjimui paklusnus, gilus ir slaptai viliojantis vanduo!

Ji atrišo savo mažas sniego lentas nuo batų, vėl užsidėjo savo margą pirštinę, paliko lentas ir abu kibirėlius stovėti ant ledo ir nubėgo ten, kur vasara plaukė per nesuskaičiuojamą daugybę baltų ir auksinio geltonumo lelijų ir kur dabar nuo jos trumpų ir greitų žingsnių dešinėje ir kairėje iki abiejų krantų, tik tuščiai ir šaltai atsiliepdavo nesvetingas plikas ledas.

Ji nubėgo prie raudonai – pilko akmens luito, kuris vasarą buvo tik visai nedaug išsikišęs iš vandens ir ant kurio ji sėdėjo ir kur bučiavo ir su meile priglausdavo prie širdies gyvas- baltas ir auksiniai geltonas gėles. Dabar nieko to nebuvo. Buvo tik bauginančiai šalta, liūdna, beveik mirtina tuštuma, tik akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir tiek buvo tos mirtinos tuštumos, kad Ninka nevalioms nuklūpo ant ledo prie granito luito, palinko galvą, užmerkė akis ir paklausė savo sielos:

„Kas čia atsitiko?“

Kai po akimirkos jie vėl atvėrė akis, prieš ją tik mėlynai –raudonajame rūke plaukė pakilusi virš horizonto didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ir ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, kurios spinduliuose nebuvo nei truputi šilumos!

Ir Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė „Šventoji ir kilni dievaitė! Kas čia atsitiko?!“

Saulė tylėjo.

Tačiau staigiai būtent šią akimirką viskas, ką dabarties žmonės nesusimąstę vadina paprasčiausiai „laikas“, ir kas jiems- tik tuščias žodis, kuris nereiškia nieko kito, nei bejausmis laikrodis, ir kuriems lygiai taip pat negyvos yra laiko dalys „diena“ ir „naktis“, „mėnuo“ ir „vasara“, visa tai staigiai tapo Ninkai visai kuo kitu. Visi jie tapo gyvybe tryškinančiomis dieviškomis būtybėmis, kuriuos pagimdė nepaprasta gyvybes jūra. O viso to šaltinis ir spinduliuojanti širdis – pasaulio motina Saulė- visų pasaulių, visos šiltos kunkuliuojančios gyvybės visatoje šaltinis.

Ir galingas dieviškųjų būtybių- „diena“ ir „naktis“ , „mėnuo“ ir „žiema“ -choras tyliai, bet nepaisant to griaustinio galingumu uždainavo sielos gelmių siekiančią dangaus sferų muziką. Pakėlus rankas į raudonai šviečiančią dievaitę, jie dainavo Saulės himną, ir šį himną negalėtų atkurti nei žmogaus kalba, nei žmogaus daina. Jiems dainuojant į Ninkos sielą tekėjo raudonai šviečiančios, alsuojančios ir Saulės spinduliai ir šiluma.

Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai „ruduo“. O po to, kai pasaulio širdys sutraukia į save visa pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tas, ką dauguma žmonių vadino “Žiema”. Ir Ninka pamatė stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje lelijų ir lotosų gėles, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiško kurmio sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą. Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg tai norėjo pasakyti:

„Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl busime mūsų žemiškose sėklose ir įgysime mūsų naujai atgijusius žemiškus kūnus ir mes ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą . Mes vėl augsime pas tave didžiajame sode ir prie namelio. Dauguma žmonių vadina tai tik “pavasaris” ir “vasara”, nes jiems nepažįstama dieviškoji šilumos prigimtis ir jie supratimo neturi apie pakilią alsuojančios Saulės gyvybės jūrą!”

Tuo tarpu šventoji galingoji Saulė pakilo dar aukščiau ir užpildė šaltą dykumą savo rūpestinga ir vilties pilna šviesa. Ninka pakilo, pakeltus rankas, pasveikino Saulę, giliai nusilenkė jai, nuėjo prie savo sniego lentų, vėl pritvirtino jas prie savo batų, paėmė kibirėlius, trims ketvirtadaliais pripildė vandens, padėkojo šaltiniui ir per sniegą lėtai sugrįžo pas senelę. Atneštą nuostabiai skanų vandenį senelė įpylė į didelį molio puodą, kuris stovėjo ant medinio suolo, ir uždengė jį dėklu.

Ir vėl Ninkos siela išaugo, ir įgavo naują jėgą ir naująjį aiškumą.

Likimo kaspinai

Ir dar didelis išgyvenimas šiais šaltais žiemos vakarais Ninkai buvo grojimas arfa ir ypač mokymasis daugybės aisčių dainų. Be to, Ninka jau išmoko verpti ir austi šilku blyzgančius ir kaip šilkas glotnus drobės kaspinus.

Šio meno ji pradėjo mokytis jau pirmąja buvimo pas senelę žiemą. Ji išmoko parengti linus ir mažame verpimo ratelyje su mediniais ritinėliais viršuj ir apačioje verpti linų siūlas. ŠĮ verpimo ratelį jai padovanojo jaunas aistis, kuris dažnai ateidavo gydomųjų žolių. Ninka greitai išmoko austi siauras ir platesnes(delno platumo) šilku blizgančias ir glotnas drobines ilgas juostas.

Ir dar trumpomis žiemos dienomis ji ilgai, kiek tik galėjo, stovėjo prie senelės ir stebėjo, kaip ji atnešdavo iš paliepės daugybę krepšių su džiovintomis šaknimis, vaistinėmis žolėmis, lapais ir gėlėmis ir didžiojoje liepsnojančioje virykloje daugybėje puodų virė įvairiausias ryškias ir neblėstančias raudonas, mėlynas, žalias ir kitas spalvas. Senelė įmesdavo į verdantį katilą bespalves, šilkinius linų siūlų puoštus ir Ninka audringai džiaugėsi, kai gaudavosi įvairių spalvų siūlai.

Ninka vos galėjo sulaukti, kol spalvoti siūlai išdžius šiltoje virtuvėje ir, išdžiūvus, tapdavo dar gražesnės ir šilkines, nei anksčiau. Ji tuoj pat uoliai pradėdavo įvairių spalvų siūlais austi ant šilkinio, mirguliuojančio, geltonai- balto pagrindo įvairiausius piešinius. Dar ir šiandien lietuviai šiuos ilgus, kelis kartus apie kūną apsukiamas diržus vadina „juosta“.

Nedaug dienų praėjo ir Ninka jau išmoko siuvinėti ant jos mažo verpimo ratelio net ir dviejų ar trijų suaugusio delnų pločio juostas. Sekančiomis žiemos dienomis senelė jai rodė, kaip adatos, siūlų ir žirklių pagalba galima pasisiūti sau pačiai gražius drabužius, papuoštus spalvotais piešiniais.

Kai su senelės pagalba spalvingas drabužis buvo jau gatavas, Ninka su nustebimu ir pasitenkinimu ilgai žiūrėjo į mažą metalinį veidrodį ir po to, tuoj pat panorėjo pasiūti tokį pat spalvingą drabužį ir senelei.

Tačiau senelė nusišypsojo, paglostė Ninkos garbanas ir pasakė: „Mylima mergaitė, mano kūnas jau senas ir neauga taip kaip tavo vaikiškas kūnas. Be to aš esu likimo žynė. Aš nesu gimstančios ir dvelkiančios gyvybės žynė, kuri vasarą dėvi šviesiai mėlyną aprangą. Aš nesu ir amžinosios ugnies žynė- jos visada aprengtos visai baltai. Bet likimo žinios ir žiniai, kaip ir visi aisčiai, nešioja tamsius, juodus, pilkus ar tamsiai-rudus drabužius. Taip yra nuo tų laikų, kai pas mus atėjo plėšikaujantys godūs krikščioniai.

Ir Ninka tylėjo, baimingai ir liūdnai galvodama apie žodį „likimo žynė“ ir apie visada tamsius aisčių drabužius.

Iki šiol jai dar niekada nekilo klausimas, kodėl senelė, kaip ir pasislėpę nepraeinamuose miškuose aisčiai, ir kaip jos tėvas, jos mama, jos broliai, kaip ir visi baudžiauninkai –aisčiai visada dėvėjo tik tamsius drabužius. Ir pati Ninka iki šiol teturėjo tik jos baltai-geltona lino marškinėlius be rankovių ir tamsiai –rūdą darbo drabužį.

Ir Ninkai buvo liūdna nuo tų minčių. Ji su mielu noru padarytų savo senelei ir visiems aisčiams šviesius ir spalvingus, linksmus drabužius, tokius, kokius jie nešiojo, kai dar nebuvo atėję Ordino riteriai, o aisčiai buvo laisvi ir gyveno savo miškuose ir pelkėse.

Kitą dieną iš ryto po pusryčių, per kuriuos Ninka net nepalietė duonos gabaliuko, ji paprašė senelę nueiti prie šventojo šaltinio popiet, nes vandens molio inde buvo dar pakankamai. Senelė sutiko net nepaklausius priežasties. Tada Ninka iš šiltos virtuvės nuėjo į siaurą šaltą miegamąjį, paėmė medinę kėdę, kuri stovėjo prie jos lovos pagalvės, pastatė ją prie mažo lango, paėmė didelį , daug kartų sudėtą skarą su papuošalais, du kartus apvyniojo ją apie save, atsisėdo ir pamiršus viską pasaulyje stebėjo nuostabias ledines gėles ir tankų paparčių mišką ant mažo lango rėmų. Ninkos sieloje jie audė stebuklingą kristalinį pasakų mišką, kuris tai vienoj, tai kitoj vietoje vis užsidegdavo auksiniu ir raudonų blizgesiu.

Ninka pasirėmė dviem alkūnėms į palangę, priartino savo auksinėms garbanomis papuoštą veidą prie lango stiklo ir pradėjo pusti savo šiltu vaikišku kvėpavimu vis į tą pačią vietą. Pagaliau lango lede atsirado maža skylė. Ninka dešine akimi pažvelgė į švelniu raudonumu peršviestą pilką rytą ir jos akis pradėjo spinduliuoti nuo stebuklingos jau virš horizonto sklandančios rytinės saulės.

Žmogaus širdis – maža saulė

Senelė, kuri užėjo iš virtuvės, priėjo prie mergaitės ir savo dešine paglostė jos galvą ir tarė: „O milžiniška ir švenčiausia visatos dievaitė Saulė! Žemėje, mažoji žmogaus saulutė- Ninka iš senojo aisčių miško sveikina tave!“. Ninka nustebusi pažiūrėjo į ją ir pasakė „Miela senelė, uždavei man mįslę, kuri dar per sunki mano galvai ir mano sielai“

Po to ji pakilo, nusiėmė skarą ir prie lango gretą savo kėdės pastatė maža kėdę, kuri stovėjo prie senelės lovos kojų. Savo didelę šiltą skara ji pakabino ant kėdžių atluošo ir prašančiomis ir laukimo pilnomis akimis žiūrėjo į senelę.

Tačiau senelė atsisėdo ant Ninkos kėdės, pasodina jau sau ant kelių, didelę skarą apvyniojo apie jas abi ir tyliai, viską pamiršus žiūrėjo į aukso raudonumu šviečiantį mažą langą ir jame plačiai išsiskleidusį pasakišką paparčių mišką.

Ir Ninkai staigiai pasirodė, lyg ji vėl, kaip ir tada lauke, Saulės raudonose spinduliuose pamatė pirminę šilumos ir gyvybės jūrą, kuri ateina iš Visatos gelmių. Kartu ji pajuto ir savo mažą, gyvą besiplakančią širdį, kuri teikė jai šilumą ir gyvybę šiame šaltame kambaryje

Džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą: „Mano širdis –aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausia, didžioji, mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji žiūri, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė- mano širdis- pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirm, jausmais ir mintimis, po to – vaizdais ir paveikslais, po to kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai, o po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą Visatą, pilna gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių. Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!

Senelė vis dar sėdėjo tylint ir ramiai ir žiūrėjo į stebuklingą langą. Mažytė skylutė, kurią pagimdė lede Ninkos šiltas vaikiškas kvėpavimas jau sušalo. Langą apšviečianti kylančios saulės raudona šviesa pasidarė geltonai raudona. O išsiskleidusių paparčių miško viduje išaugo stebuklingi auksiniai ir geltonai-raudoni paparčio žiedai.

Ninka jau negalėjo tvardytis. Ji apkabino ir bučiavo senelę ir tik stenėjo „Ačiū tau, mano miela, išmintinga senelė!“. Ir sujaudintai tęsė „Leisk man atsistoti ir austi, bent tik paveikslus ir vaizdus. Tegu kol kas be stebuklingos galios ir gyvybės!“

Ir senelė su meile bučiavo Ninką į kaktą, apvyniojo apie ją didelę skarą, kol Ninka nusiėmė savo verpimo ratelį medinio kablio virš prieškambaryje stovinčią skrynios. Tada senelę atvėrė skrynią, davė Ninkai tris geltonai baltų lino siūlų pluoštus, leido Ninkai pasirinkti pagal savo norą ir kitų įvairių spalvų pluoštus.

Po to šiltoje virtuvėje mergaitė uoliai užsiėmė siūlų sudėliojimų, kuo įvairesnių spalvų parinkimu ir greitai po to pradėjo austi. Ir atrodė, kad iš jos sielos į baltai- geltoną, šilkų blizgantį pusantro delno platumo linų juostą tekėjo pumpurai, jau išsiskleidusios ir žalios taurėlapiai su didelėmis spalvotomis gėlėmis stiebuose ir šakelės su sultingais šiltos vasaros prisodrintais lapais.

Ninka buvo tiek paskendusi savo darbe, kad nematė ir negirdėjo nieko aplinkui. Ji tik tyliai murmėjo stebuklingą giesmę, iš kurios gimė žydėjimas ir atrodė, kad Ninka su šia melodija sužadina pati savyje tą žydėjimą ir nori pernešti jį į šilkinius, geltonai- baltus linus. Ir tikrai gėlės buvo tokios gražios ir gyvenimo pilnos, kad galima buvo pamatyti ne tik jų formas ir spalvas, bet netgi pajusti jų ypatingą kvapą.

Su giliu vidiniu džiaugsmu stebėjo senelė Ninkos įsigilinimą į jos darbą ir jos stebuklingas gėles linų juostoje. Ji tylėjo ir ne vienu žodžiu netrikdė mergaitės susikaupimo. Atrodė, kad Ninka norėjo atnešti į žiemos šaltį didžiąją pasaulio Saulę, tą ilgesį dėl spalvotų, kvapnių gėlių, peteliškių, šilumos ir saulės šviesos.

Šiltai apsirengusi eidavo ant savo sniego lentų per pusnynus prie tvoros su trims virvėmis rankose. Ji ėjo, kad atsineštų užburtą saulės šilumą. Ji rinko ten sausas, audros sulaužytas šakas, kurių daugybė gulėjo sniege, surišdavo juos dviem virvėmis į du didelius ryšulius, suverždavo juos trečiąja virve, uždėdavo ant dešiniosios peties ir susilinkus, ant giliai skęstančių sniego lentų ėjo per pusnyną prie įėjimo į medinį namą ir toliau į patalpą , kur buvo laikomos malkos.

Po to ji su savo sniego lentomis ėjo prie šventojo šaltinio jo stebuklingam vandeniui atnešti.

Tačiau dabar ji jau neužsilaikydavo prie šaltinio ir skubėjo sugrįžti iš žiemos ledinio šalčio ir sniego dykumos į šiltą medinio namo virtuvę, kad kuo greičiau sėstų prie juostų. Ant jų ji – mažytis žmogiškasis saulės vaikas- šaltos žiemos įkarštyje, kai didžioji Saulė buvo labai toli, kūrė savo mažą pasaulį ir savo maža vasarą su nuostabiomis gėlėm ir įvairiaspalviais drugeliais.

Kai eilinė juosta buvo gatava, Ninka kartu su senele surasdavo jai tinkamą vietą ant medinės miegamojo sienos tarp daugybės kaspinų ir juostų su gėlėmis ir peteliškėmis. Ir nuo jų maža troba švytėjo ir kvepėjo, kaip vasaros sodas. O mažoji visa tai sukūrusi Saulė buvo Ninka.

Vieną kartą Ninka pakabino ant miegamojo sienos ypač gražią juostą su spalvingomis gėlėmis ant žalių stiebų, su sultingais labais, margais drugeliais, balta saule, mėnuliu ir daugiaspalvėmis žvaigždėmis su paslaptingais ženklais, kurie reiškė laimės palinkėjimus.

Po to mergaitė ilgam susimąstė ir pasakė į juostą žiūrinčiai senelei:

„Išmintingoji senelė! Be žodžių sakai tu man, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, tampriai supainioti vienas su kitu, po to staigiai išsiskiria ir lyg tai pradingsta, tačiau atsiranda kiti, lyg tai ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o po to skausmingai išsiskiria. O visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingi, amžini dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos, tai išsiskleidžiantys purpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai- margūs žiogeliai.

Jie mato, kaip šiandien mudu džiaugiamės, žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kąžin, kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelios iš tų lininių juostų su jų gėlėmis, saule ir žiogeliais. Ir šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais nuo praeities gyvenimo?“

Senelė apkabino Ninka, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:

„Tu –didžiosios amžinosios saulės vaike! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis“

Ir Saulės stiprybė ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.

MIŠKO MUZIKOS PAMOKA

Atėjo vasara. Jei skraidytum kaip sakalas trumpais, stipriais sparnų mostais virš miško, skendėdamas šiltoje saulės šviesoje, po savimi matytum neaprėpiamą, beribę jūrą. Ją, plačiai banguojančią, sudarytų aukštų, senovinių medžių viršūnės, spindinčios žaliai auksine spalva. Į šią jūrą sakalas kartais panirdavo – į jos vėsią prieblandą tarp galingų, kylančių kamienų. Ten, tarsi giliai jūros dugne, neįžengiamose krūmų ir pomiškio tankmėse, driekėsi tamsiai ir juodai žali šešėliai. Nuo pat senovinio miško jūros gilumos juodosios žalios nakties iki pat žalios prieblandos aukštai ant milžiniškų, saulėje tviskančių šakų – visur pulsavo savaime švytinti įvairiaspalvių, įvairiaformių, paslaptingų gyvybės jėgų jūra. Šias jėgas suvokti gali tik žmogaus siela. Toje jūroje lapai ir žiedai, dideli ir maži paukščiai bei keturkojai gyvūnai plaukė tarsi kvėpuodami.

Tarsi šios dieviškos gyvybės širdyje, giliai žaliosios jūros dugne, saugoma ir globota, gyveno promočiutė su mažąja Ninka. Jų buveinė priminė saulėtą salą – siaurą, į pietus besileidžiančią miško proskyną, apsuptą begalinio miško šešėlių.

Jos gyveno mažame, jau sename, nendrėmis dengtame ir samanomis apaugusiame namelyje, stovinčiame aukščiausioje šiaurinėje proskynos gale esančio ilgo, aukšta tvora aptverto sodo dalyje. Žemesniame pietiniame jo gale, įduboje, telkšojo nemažas tvenkinys, beveik visas apaugęs aukštų, plačių nendrių tankmėmis. Ant vandens, priešais nendres, beveik iki pat vidurio tarp didelių, plačių, žalių lapų plaukiojo gausybė sniego baltumo ir aukso geltonumo vandens lelijų. Taip pat žydėjo ir keisti, ant stiebelių iš vandens kylantys dideli šviesiai mėlyni, balti, šviesiai geltoni ir rožiniai žiedai. Jų sėklas šventi klajojantys kunigai atnešė iš tolimų šiltų Rytų šalių savo broliams ir padovanojo promočiutei. Didžiojoje sodo dalyje, viduryje ir aplink nendrinį rąstinį namelį, augo aukšti vaismedžiai, nešantys didelius, gražius vaisius. Jie stovėjo tarp lysvių su sultingomis daržovėmis, o dar gausiau – tarp daugybės lysvių su neįprasto grožio ir dydžio gėlėmis.

Ten ant aukštų stiebų spindėjo neįtikėtinai didelės, kvepiančios raudonos, baltos ir geltonos rožės bei didžiulės sniego baltumo lelijos su auksinėmis širdimis. Palei aukštą tvorą stypsojo didelės, rudos saulėgrąžos su šviesiai geltonų žiedlapių vainiku, tarsi saulės spinduliai. Taip pat augo ir dideli, giliai mėlyni varpeliai su baltomis širdelėmis bei daug kitų niekad nematytų, tamsoje švytinčių, spalvingų žiedų, kokie augo tik tolimose šiltose šalyse ir pas promočiutę. Šventą žaliąjį mišką, keistus promočiutės sodo žiedus, ją pačią ir mažąją Ninką siejo keistas ir paslaptingas ryšys, apie kurį žinojo tik aukšti dievai ir išmintingi kunigai.

Oras senoviniame miške, kuriuo kvėpavo žmogus ir gyvūnas, miegodami ar budėdami, nebuvo tiesiog oras, kaip tikėjo gobšūs, smurtaujantys krikščionys, bet banguojanti, vidumi švytinčios gyvybės jėgos ir sąmoningų, kvapais, aromatais bei spalvomis apvilktų formų jūra. Kai promočiutė ką nors pasakydavo mažajai Ninkai, jos ausys girdėdavo ne tik žodžius – sieloje ji matydavo spalvingas, kvepiančias gyvybės jėgos figūras, apie kurias promočiutė kalbėjo.

Tai, ką žmonės šiandien vadina „kalba“, tuomet, ypač pas aisčius šventame senoviniame miške, buvo veikiau maldingas jų senovinės, melodingai skambios aisčių kalbos dainavimas su skambiais balsiais žodžių galūnėse, o ne greitas, palyginti beveik neskambantis, barškantis daugumos šiandieninių didmiesčių gyventojų kalbėjimas. Senovės aisčiai tokius miestus būtų pavadinę dykuma. Jei šiandien norime nors šiek tiek pajusti senovės aisčių kalbos grožį, visiškai nepakanka monotoniškai, šiuolaikiškai tarti aisčių žodžius, tokius kaip „Dievas davė dantis, Dievas duos ir duoną“. Tai duotų tik miglotą supratimą apie kietą, negyvą senovės aisčių kalbos skeletą, nes trūktų kiekvienam aisčių žodžiui būdingo gyvo balso pakilimo ir nusileidimo, kuris kalbėjimą net kasdieniame gyvenime pavertė dainavimu.

Ypatinga kalbos magiška galia ir jos vaizduojamoji jėga pasireikšdavo tam tikromis dienomis, vakarais ir naktimis. Kai promočiutė jausdavo, kad augimo, žydėjimo ir klestėjimo žvaigždės yra ypač palankios, ir po saulėlydžio augančio mėnulio pjautuvas sidabriškai suspindėdavo giliai mėlyname vakaro danguje, ore staiga išgirsdavai daugybės didelių sparnų šlamesį. Virš aukštų miško medžių ir sodo tvoros, tvenkinio pakrantėje, prieblandoje nusileisdavo maždaug dvylikos neįprastai didelių baltų gulbių pulkas.

Ten jau stovėdavo dvylika jaunų moterų, vilkinčių spindinčiais geltonais jaunųjų augimo ir žydėjimo žynių drabužiais. Jos tyliai nusilenkdavo sudėtais delnais prieš didelį, beveik baltą, tyliai šnypščiantį žaltį – aukšto balto gyvatės dievo sūnų ir pasiuntinį, kuris ten gyveno pakrantės šlaite. Tada jos nusirengdavo savo geltonus drabužius, beveik be garso įbrisdavo į šiltą, tankiomis nendrėmis apsuptą vandenį, nuplaukdavo prie baltų spindinčių vandens lelijų, pabučiuodavo jas ir grįždavo į krantą. Tyliai rankomis apsitrindavo rankas, pečius ir visą kūną, apsivilkdavo geltonus drabužius, nusilenkdavo baltajam Dievo pasiuntiniui ir pakildavo į sodo vidurį. Tyliai lenkdamosi jos prieidavo prie promočiutės, kuri jau sėdėdavo ten su Ninka kairėje, po svyrančiais dideliais žiedais, ant kelių pasidėjusi aisčių arfą – kankles. Ji laukdavo jaunųjų žynių, kurios dabar susėsdavo ant paruoštų suolų tarp gėlių.

Po trumpos tylos promočiutė tyliai užgiedodavo vieną iš daugybės neapsakomai harmoningų, tarsi dangiškų sferų, dainų iš laimingiausių aisčių ir visos žmonijos senųjų laikų. Šias dainas ji buvo girdėjusi iš savo promočiučių, o kai kurias net pati sukūrusi. Ryškiai geltonais drabužiais apsivilkusios moterys prisijungdavo, ir sodas prisipildydavo – atrodė, net persipildydavo – magiškų senovinės aisčių kalbos žodžių, antgamtiškų jų choro garsų. Ir aplinkui sustoję miško milžinai klausėsi nejudindami nė lapelio, nė šakelės.

Mažoji Ninka sėdėjo ramiai, susigūžusi šalia promočiutės, įtemptai klausydamasi kerinčios melodijos ir takto. Jai atrodė, tarsi magiški arfos garsai, promočiutės ir choro balsai šauktųsi sidabrinį mėnulio pjautuvą ir dideles geltonas žvaigždes. Atrodė, jog dainos traukiami jie auga, didėja ir giliai tamsiai mėlyname dangaus fone artėja prie žemės ir paslaptingo sodo. Jai atrodė, tarsi iš arfos ir žynių balsų, kurie magiškomis galiomis šaukėsi augantį sidabrinį mėnulį ir auksines žvaigždes, priešais promočiutę ore susiformavo nauja, niekada nematyta, iš senovinių, dangiškų dainų garsų išausta didelė, spalvinga, kvepianti gėlė.

Mažajai Ninkai atrodė, kad kalbos, melodijų ir takto magijos dėka kitos didelės sodo gėlės pakilo nuo savo stiebų ir atskrido kaip didelis paslaptingų drugelių debesis. Jos lėtai plūduriuodamos šoko priešais artėjantį, didžiulį sidabrinį mėnulio pjautuvą ir vis šviesiau spindinčias aukso žvaigždes virš promočiutės ir jaunųjų žynių galvų. Jos šoko aplink naujagimę gėlę, tarsi norėdamos pasveikinti naująją seserį, ją pasitikti ir padėkoti moterims už naują stebuklą žemėje, promočiutės miško sode.

Po to sekė tamsios, ilgesingos giesmės. Priešais promočiutę iš tamsios žemės prasikalė daigas, pakilo aukštyn ir išskleidė gražius lapus – tarsi būtybės, norinčios apglėbti ir pabučiuoti visą dangų, rankas. Didelė nauja gėlė nusileido ant taurėlapių, ir Ninkai atrodė, kad mėnulis ir žvaigždės, visas dangus, tą akimirką per naująją gėlę pabučiavo tamsią, ilgesingai į šviesą žvelgiančią žemę. Ninkai tai visuomet būdavo palaimingiausia akimirka, ir, apimta didžiausios palaimos, ji priglausdavo galvą prie promočiutės ir užmigdavo su laiminga šypsena.

Pirmasis pavasaris, vasara ir ruduo, kuriuos Ninka praleido pas promočiutę, tarsi pasislėpusi žaliojo miško jūros dugne, saulėtame sode, saugoma promočiutės ir aukštos tvoros, praėjo ramiai, linksmai ir buvo kupini gražiausių įspūdžių. Ji dažnai staiga paklausdavo apie savo motiną, tėvą ir tris brolius. Promočiutė atsargiai pasakodavo, kas nutiko, ir kad jos mylimas tėvas tapo audros dievu, kuris debesyse toliau kovoja prieš beširdžius vokiečių šeimininkus, pavergusius aisčius. Tačiau šiaip Ninka buvo visiškai pasinėrusi į visus naujus dalykus, kuriuos rado promočiutės miško sode.

Pirmiausia, ten buvo baltas žaltys prie vandens lelijų tvenkinio, netoli šventojo šaltinio su stebuklingai skaidriu vandeniu. Jis turėjo geltonus, tarsi auksinė karūna švytinčius pusmėnulius pakaušyje. Jis tyliai, draugiškai šnypšdamas pasveikino Ninką, tarsi seniai lauktą, mielą pažįstamą. Ninka žiūrėjo į žaltį su pagarbia nuostaba, ir jai atrodė, kad gražusis gyvūnas yra apsuptas didelio pasakų debesies, kokias jai pasakodavo jau mirusi motina ir promočiutė vakarais prieš miegą. Ir Ninka manė matanti, kaip ji pati ir miela promočiutė vis iš naujo pasirodydavo šiose pasakose. Dešinėje, už apvalių rąstinio namelio pamatų, po virtuvės langu, gyveno sena didelė namų rupūžė. Kiekvieną rytą iš savo olos per siaurą angą ji lėtai ir apdairiai išlįsdavo ir atrodydavo kaip pasakų šalies pasiuntinys, galintis labai daug papasakoti.

Pavasarį ir vasarą Ninka uoliai padėdavo promočiutei. Su mažu alaviniu indu ji nešdavo stebuklingai skaidrų vandenį iš šventojo šaltinio prie baltojo žalčio ir kiekvieną kartą už tai dėkodavo šaltiniui. Ji bėgdavo atgal, kairiąja ranka laikydama kibirėlį, o iš dešinės delno laistydavo daržovių, vaistinių augalų ir ypač daugybės gėlių šaknis. Ypač karštomis, saulės kaitros kupinomis dienomis, gražus, saulės įdegintas, apnuogintas Ninkos kūnelis nirdavo tarp giliai žalių stiebų ir sultingų lapų, virš kurių, aukščiau už pačią mergaitę, švietė įvairiaspalviai žiedai. Netrukus ji vėl dingdavo tamsiuose vaismedžių šešėliuose, bėgdama atnešti naujo vandens.

Tada, kai Ninka pakeldavo akis nuo savo darbo ir matydavo ryškioje saulės šviesoje virš kvepiančių, didelių spalvingų žiedų plazdančių drugelių debesį ir girdėdavo daugiašalį miško bičių zvimbimą, ji padėdavo tuščią kibirėlį ir linksmai juokdamasi, ištiesusi rankas, eidavo artyn prie žėrinčių, besisukančių, tai žieduose pradingstančių, tai vėl pakylančių drugelių, prie kurių, pritraukti kvapo, vis nauji atskrisdavo iš miško per tvorą. Ninka džiaugdavosi, kai vis nauji spalvingi drugeliai nusileisdavo ant jos garbanų, įdegusių rankų bei pečių. Po to ji grįždavo, vėl paimdavo savo kibirėlį ir susimąsčiusi dingdavo giliai žaliame aukštų gėlių ir vaismedžių šešėlyje.

Ninka turėjo ypač gerą atmintį, todėl pažinojo kiekvieną pumpurą ir kiekvieną žiedą ant visų daugybės stiebų, kuriuos ji su promočiute laistė pavasarį ir vasarą. Ir ji matė, kaip kiekvienas pumpuras augo ir brinko, ir kasdien su dideliu nekantrumu laukė, kol jis atsivers ir žiedas pasirodys visu savo kvapo ir spalvų spindesiu.

Gausus vasaros žydėjimas, bičių dūzgimas, miško muzika, žynių dainos ir skambūs gimtosios kalbos žodžiai – visa tai susiliejo Ninkos sieloje į visapusišką ir užburiančią muziką. Viskas aplinkui buvo kupina prasmės. Pasaulio grožis, išmintis ir harmonija užpildė Ninkos sielą, ir jos siela augo bei brendo.

MIŠKO RŪKO PAMOKA. VAIKŲ ARFA

Vieną ankstyvą rytą, pirmosios vasaros pas Senolę pradžioje, Ninka, pabučiavusi močiutę ir norėdama, kaip ir kasdien, pasveikinti viską lauke, pamatė, kad tankus, baltai pilkas rūkas, vos už kelių žingsnių nuo namų durų, viską apgaubė ir paslėpė.

Tačiau Ninka jautėsi keistai. Jai atrodė, tarsi baltai pilka rūko siena ne tik slėptų mišką, sodą ir visa, ką ji jau pažinojo, bet ir pati būtų nuostabi, šventa bei išmintinga būtybė. Atrodė, kad iš tos sienos į ją žvelgia kažkas, kas priminė neapsakomai protingas ir gilias didelės baltos gyvatės akis, matytas prie vandens lelijų tvenkinio.

Senolė priėjo prie jos, pažvelgė į pilkus, niūrius debesis ir pasakė, kad netrukus rūkas pakils ir smulkiais lietaus lašeliais kris ant žemės. Ninka iškart užsivilko savo darbinį drabužį ant lininių marškinių, paėmė du alavinius kibirėlius ir netrukus dingo tankioje, baltai pilkoje rūko sienoje.

Kai ji gal trečią kartą su kibirėliais norėjo eiti sodo taku aukštyn nuo šventojo šaltinio, staiga vietomis tirpstančiame rūke pamatė aukštai išsitiesusią gražią, didelę baltą gyvatę su auksine karūnėle, kurios anksčiau tankiame rūke nebuvo mačiusi.

Pirmiausia tanki, baltai pilka rūko siena aplink Ninką ir gyvatę pradėjo sklaidytis, virsdama iš pradžių neryškiais, pilkais, nuolat kintančiais rūko kamuoliais ir ruožais. Šie lėtai, plačiais srautais iš kairės ir dešinės plaukė pro gyvatę žeme aukštyn į kalną.

Ninka padėjo savo trimis ketvirtadaliais pripildytus kibirėlius ir apimta nuostabos žiūrėjo į reginį, kaip aplink kylančią gyvatę keičiasi ir lėtai sodo link plūsta rūko figūros. Netrukus ji smarkiai išsigando, nes pro gyvatę slenkantys rūko kamuoliai ir srautai pavirto gyvūnų bei žmonių figūromis, kurios, jos nuostabai, atrodė pažįstamos, tarsi būtų jas kada nors sapnavusi.

Visai priešais Ninką praėjo garbinga Vyriausiojo Kunigo figūra, nešina svarbiu raštu, lydima kunigų būrio su smilkalinėmis ir žynių, kurių kiekviena abiem rankomis glaudė prie savęs didelę arfą. Jos lėtai ėjo pro Ninką, tad ji galėjo įžiūrėti jų rimtus, gražius, tarsi pažįstamus veidus.

Jas lydėjo galinga, prabangiai apsirengusio karaliaus figūra. Jis jojo ant didelio, ilgu straubliu gyvūno, kurį vedė gražiai aprengtas tarnas. Karalių supo išdidūs didžiūnai ir karo vadai.

Tada pasirodė nepaprastai miela jaunos karalienės figūra. Ji taip pat jojo ant didelio, straublį turinčio gyvūno, kurį vedė puošniai apsirengtas tarnas. Karalienė ant kaktos nešiojo didelę gyvatės diademą, o kairėje rankoje laikė tris lotoso žiedus. Ją lydėjo daugybė kilmingų moterų. Savo dešine ranka ji glėbė gražiai aprengtą, Ninkos amžiaus gležną mergaitę garbanotais plaukais, kuri abiem mažomis rankomis laikė vaikišką arfą ir susimąsčiusi, regis, klausėsi antgamtiškai gražaus sferų giedojimo.

Ninka buvo be galo sujaudinta. Ji ištiesė abi rankas į mergaitę, parklupo ant kelių, prapliupo ašaromis ir garsiai sušuko: „Ninka!“

Pro ašaras ji dar matė, kaip graži, liekna, garbanota mergaitė atsisuko į ją ir šypsodamasi, tarsi sveikindamasi, abiem rankomis aukštai pakėlė savo vaikišką arfą, lyg norėdama ją jai padovanoti. Tačiau tada jos, lydimos kitų, jau neryškesnių figūrų ir būtybių, praskriejo pro šalį.

Ninkoje pabudo skausmingas ilgesys sapnui, kuriame ji matė žmones ir didelius gyvūnus, o ypač – mielą jauną karalienę su jos nuostabia maža dukrele. Ji susitvardė, pašoko ir nubėgo paskui lėtai virš sodo link kalno slenkančias, tirpstančias rūko figūras, tačiau, nors ir ilgesingai žvalgėsi aplinkui, stebuklingai gražios mergaitės ir jos motinos nebematė.

Neryškios rūko figūros lėtai pradėjo kilti aukštyn, link pilkšvai tamsių debesų. Ninka nuleido galvą, abiem rankomis užsidengė veidą, ir ją sukrėtė beviltiškas kūkčiojimas.

Tada ji staiga pajuto, kad ją apgaubė nuostabi, šilta, guodžiančios šviesos srovė. Ji pakėlė akis ir pamatė į ją nukreiptą gražios, baltos, išdidžiai išsitiesusios gyvatės žvilgsnį. Ninka iškart pribėgo prie jos, suglaudė mažus delnus, atsiklaupė ir maldaujamai į ją pažvelgė.

Po akimirkos gyvatė nuleido savo gražią galvą su maža auksine karūnėle prie Ninkos taip arti, kad ji atsidūrė visai šalia mergaitės veido. Ninka pamatė dangišką, guodžiančią šviesą jos nuostabiose akyse – tą pačią, kurią prieš tai buvo pajutusi. Ir ši šviesa pasakė Ninkai: „Tu vėl grosi arfa, kad vėl būtum Ninka!“

Ninka suprato: menas yra kelias į tą stebuklingą pasaulį. Ji pažvelgė į gyvatę su džiaugsmo ašaromis tamsiai mėlynose akyse, apkabino jos galvą, karštai ir dėkingai pabučiavo, nusilenkė jai iki pat žemės, pašoko, paėmė abu kibirėlius ir, vos pradėjus kristi smulkiems lietaus lašeliams, nubėgo sodo taku aukštyn, per aukštą slenkstį į namelį pas Senolę virtuvėn.

Ten ji greitai padėjo kibirėlius ant medinio suolo, skirto vandeniui, audringai apkabino Senolę ir ašarų kupinomis akimis tarė: „Senole, mieloji! Aš nesu Ninka, jei negrosiu arfa!“

Senolė su šypsena pabučiavo Ninką į kaktą ir pasakė: „Žiūrėk, Ninka, mes turime labai mielą, šventą viešnią. Tai senos, išmintingos Lietaus Motinos, siunčiančios mums lietų, duktė. Pasveikink ją ir parodyk jai didelę pagarbą!“

Tik dabar Ninka nustebusi pamatė tamsiame virtuvės kampe už viryklės, vos apšviestą ugnies, aukštą moters figūrą, visą apgaubtą melsvais šydais. Ninka, suglaudusi rankas, priėjo prie jos ir ištarė gilią pagarbą išreiškiančius prūsų žodžius, kuriais dievobaimingi pagonys sveikina dieviškas būtybes.

Šventoji Lietaus deivės dukra dėkingai perbraukė Ninkai dešine ranka per auksines garbanas. Tada ji tyliai prabilo, ir jos žodžiai skambėjo tarsi tylus, šlamantis lietaus ošimas už tamsaus lango: „Tave sveikina dieviškai išmintingas Vyriausiasis Kunigas Krivė. Tu vėl grosi arfa, kad vėl būtum Ninka! Žiūrėk, dieviškai išmintingas tolimųjų Rytų Vyriausiasis Kunigas tau siunčia labai seną, auksu spindinčią vaikišką arfą, kuri tau priklauso. Ja tu iškart vėl galėsi groti sferų garsus, taip pat mokykis iš Senolės dainuoti aisčių giesmes, pritardama aisčių arfa!“

Ir dieviškosios Lietaus Motinos dukra iš po savo mėlynų kunigiškų šydų išėmė auksu spindinčią vaikišką arfą ir įteikė ją Ninkai su palaiminimu senovės kunigų kalba. Toji kalba niekada nebuvo tariama be tonų, kaip tai, ką žmonės šiandien vadina kalba, o skambėjo tarsi šventa, širdį jaudinanti giesmė.

Ninka sunkiai tramdė gilų susijaudinimą. Ji pabučiavo arfą, pabučiavo išmintingajai žynei ranką, atsisėdo prietemoje skendinčioje virtuvėje ant medinio suolo prie liepsnojančio židinio, paėmė auksu spindinčią arfą ir… prietemoje nuskambėjo jaudinantis, giliai širdį paliečiantis palaiminimo linkėjimas, kurį žynė ką tik buvo giedojusi.

Ninkai baigus nuostabią melodiją, Lietaus moteris priėjo prie jos, pasilenkė, abiem rankomis suėmė jos garbanotą galvą, pabučiavo į kaktą ir tyliai tarė – ir vėl jos žodžiai skambėjo tarsi lietaus šniokštimas: „Žiūrėk, praėjusiame sapne tu buvai Ninka – dabar tu vėl ja esi. Tu rasi ir savo motiną, kuri savo dabartinį sapną pradėjo dėl tavęs daug anksčiau nei tu! Sudie!“

Vos kunigei peržengus aukštą namų slenkstį, atrodė, tarsi ji augtų aukštyn, tarsi pilkai mėlyni debesys būtų jos plačiai išskleisti sparnai, o plačiai srūvantis lietus – jos mėlynų šydų apdaras.

Regėjimas baigėsi: rūkas prasisklaidė, gyvatė dingo, mergaitės nebeliko… Ninka pažvelgė į įprastą, pažįstamą pasaulį. Bet ji žiūrėjo kitomis akimis.

Atrodė, tarsi ji būtų sužinojusi didelę paslaptį. Taip, pasaulis tik atrodo esąs pastovus ir ramus. Žmonės sprendžia apie daiktus tik pagal tai, ką mato, tik pagal jų išvaizdą. Bet iš tiesų išvaizda apgaulinga. Ji rodo tik tai, kas yra dabar, ir sudaro įspūdį, kad daiktai visada yra tokie, kad tai, ką matome, yra viskas ir nieko daugiau juose nėra, nes jie visada buvo ir visada bus.

Pasaulis atskleidžia savo tikrąją sielą tik vizijose ir ypač – audrose, išsiveržimuose, žemės drebėjimuose, kai gimsta ir miršta pasauliai. Ir dabar Ninka matė jėgą, tūnančią kiekvienoje ramybėje, kiekviename tylos judesyje, kiekvienoje dabarties akimirkoje, nešančioje ateitį.

Ninka naujai pažvelgė į viską, ką matė aplinkui. Ji suprato, kiek daug netikėtų formų, apraiškų ir pokyčių slypi kiekviename medžio lape ir kiekviename vandenyno laše, kiekviename smėlio grūdelyje jo pakrantėje… Ši paslėpta esmė gali pasireikšti ateityje, ją gali atskleisti audra ar vizijos, tokios, kokią ji patyrė. Tačiau geriausiai žmogaus vaizduotė pasireiškia sapnuose, fantazijose, pasakose, legendose ir svajonėse… Tai reiškia, kad kiekviena pasaka ir kiekviena vizija, net ir pati fantastiškiausia, yra tikra. Ji atskleidžia tik kitą daiktų pusę. Svarbu tik, kad žmogus tai matytų, suprastų ir iš to mokytųsi.

Ir Ninka nusprendė, kad ji tikės vizijomis, pasakomis ir fantazijomis.

Nuo tos dienos, pirmosios vasaros pas Senolę pradžioje, Ninka, kai negalėdavo padėti močiutei, visada grodavo savo auksu spindinčia vaikiška arfa. Ar ji padėdavo Senolei, ar grodavo arfa saulėtą dieną priešais mažą rąstinį namelį, ar lyjant lietui siaurame kambarėlyje, ją visada užplūsdavo jausmai: tarsi prisiminimai iš ano gražaus sapno, tarsi antgamtiškai gražūs sferų garsai, tarsi atsiminimai iš tų tolimų, laimingų laikų, kai visi žmonės – bent jau sapnuose, bet dažnai ir būdami budrūs – galėjo matyti šventus, be galo išmintingus dievus ir stebėti jų kūrybą, klausydamiesi šiandien neįsivaizduojamai tyro sferų giedojimo.

Kai Ninka sėdėdavo pavasarį, vasarą ar rudenį ant kalno priešais namelį, ant savo mažo medinio suolo, ar žiemą savo lovelėje siaurame kambarėlyje ir grodavo arfa, atrodydavo, tarsi jos arfos garsai lyg aukso perlai, lyg auksinės šviesos spinduliai viską aplinkui nušviestų auksu, o paslėptame miško sode pražystų senovinės aisčių sielos išmintis ir grožis, suspindėdamas šiandien pamiršta didybe.

Ir Ninkos siela vėl reikšmingai sustiprėjo, tapo šviesesnė.

ŽVAIGŽDĖTO DANGAUS PAMOKOS

Keista naktis

Paskutinėje vakaro dangaus šviesoje pasirodė pirmosios žvaigždės, iš pradžių, vos matomos, tik tamsėjančiuose rytuose, o po to ir dar šviesesniuose geltonuose vakaruose. Vis gilėjančioje tamsoje žvaigždės spindėjo vis ryškiau ir gausiau. Aplink tamsų mažą namelį, sode ir miške tvyrojo keista, gili tyla.

Ši tyla buvo ypatinga. Ninkai atrodė, kad viskas aplinkui kažko įtemptai laukia: laukė tamsus, žvaigždėmis nusėtas dangus, laukė tamsūs medžiai, laukė tamsus vanduo tvenkinyje – visa tai ne miegojo, o, atrodo, įdėmiai žvelgė į tamsą.

Ir staiga tikrai kažkas prasidėjo.

Prie tamsaus tvenkinio pasirodė vos matomas vaiduokliškas švytėjimas. Jis vis stiprėjo, ryškėjo, ir, pagaliau, virto aukšta moters figūra.

„Tai didžiosios šviesos žynė, – išgirdo Ninka tylų močiutės balsą.- Ji, tikriausiai, atėjo pasakyti mums kažką labai svarbaus“.

Švelniai švytinti figūra pajudėjo ir vos girdimai priartėjo prie senelės. Sudėjus delnus ji pagarbiai nusilenkė jai. Po to priartėjo prie Ninkos, nusišypsojo, meiliai paglostė jos garbanotus plaukus ir labai lėtai pabučiavo ją į kaktą.

O po to ji su ta pačia šypsena pažiūrėjo Ninkai tiesiai į akis. Jos veidas buvo Ninkai keistai pažįstamas. Ir moters akys ir šypsena lyg tai be žodžių klausė „Taip, tu tikrai pažįsti mane. Nejaugi neatsimeni?“. Taip, šis veidas buvo tikrai pažįstamas, tikrai matytas, bet ne dabar, o nežinia kada ir kur, galbūt kažkada seniai -seniai.

Ir Ninka vis žiūrėjo ir žiūrėjo, ir jos žvilgsnis skendo žvaigždėtame šios nuostabios moters žvilgsnyje. Ir palaipsniui viskas, kas buvo aplinkui, pradėjo skęsti mėlyname rūke ir pradingo. Ir Ninka, pagaliau, pamatė tai, ko norėjo moteris.

Šventykla

Ji pamatė save ir ją kažkokioje visai kitoje vietoje ir tai, tikrai, buvo kažkokie visai kiti laikai.

Ir tai buvo kvapą gniaužiantis, didingas vaizdas.

Jos abi stovėjo didžiulio kalno viršūnėje ir žiūrėjo į kylančią saulę. Šis kalnas iškilo aukštai virš daugybės tolyn besitraukiančių poilgių kalnų grandinių. Atrodė, kad tai fantastiška sustingusi jūra, o kalnų grandinės – jos milžiniškos bangos. Jų saulės spinduliuose blizgančios sniego viršūnės buvo šių bangų keteros.

Čia pat viršūnėje, kur jie stovėjo, aukštai į dangų kilo stebuklinga, pasakiškai graži ir didinga šventyklą.

Ninka niekada nematė nieko panašaus. Šventykla buvo iš skaidraus, blizgančio krištolo, atspindinčio visas vaivorykštės spalvas. Šios spalvos nuostabiai mirgėjo kylančios saulės spinduliuose. Atrodė, kad šventykla atėjo iš nuostabios laimingos pasakos. Ir dar atrodė, kad ji skrieja virš visos šios sustingusios jūros. Ninka negalėjo atitraukti akių.

Virš įėjimo į šventyklą švietė užrašas. Stebuklinga moteris negarsiai perskaitė jį: „Žmogaus siela yra šventas raktas į visas žemiškąsias gelmes ir visas dangiškų dievų aukštumas visais laikais ir amžinybėje“. Virš užrašo buvo didelis apskritimas. Ninka žinojo, kad jis simbolizuoja saulę ir gyvybę. Taip pat buvo ir kitų simbolių, kurie reiškė harmoniją, išmintį ir meilę.

Pro permatomas šventyklos sienas Ninka matė jos vidų. Ji buvo erdvi ir šviesi, su aukštomis ir lieknomis kolonomis. Ninka matė daugybę dievų ir gyvūnų statulų. Jos irgi buvo iš įvairių spalvų ir atspalvių krištolo ir kylančios saulės šviesoje buvo tarsi gyvos ir atrodė, kad bet kurią akimirką gali prabilti. Raštai ir piešiniai puošė plytas, kurios dengia grindis. Ir Ninka žinojo, kad kiekvienas iš jų turi savo gilią reikšmę. Ir visi kartu jie išreiškia begalinę išmintį, harmoniją ir grožį.

Ninka matė daugybę šventikų, apsirengusių baltais ir mėlynais drabužiais. Ji žinojo, kad šios spalvos simbolizuoja tyrumą ir harmoniją.

„Kalnas, ant kurio stovime, yra aukščiausias kalnas pasaulyje, – pasakė jai nuostabioji moteris.- Jis vadinamas Meru, kas seniausia žmonijos kalba reiškia dangaus ir žemės sąjungą. Ši šventyklą pastatyta labai seniai, kai pasaulis dar buvo visai jaunas. Ją pastatė patys didieji dievai. Jie pasirinko šią vietą, nes būtent čia dangus ir žemė sueina arčiausiai ir čia susitinka visos dangaus ir žemės galios.

Kiekvieną iš šventikų, kuriuos matai, iš įvairių tautų ir kultūrų, išrinko didieji dievai. Jie atėjo į šventyklą, kad šioje žemės ir dangaus susitikimo vietoje savo dainomis ir šokiais paversti dangaus ir žemės grožį ir harmoniją į šviesą- žmogaus proto ir gėrio šviesą.“

Nuostabioji moteris ištiesė ranką link aukšto ir didingo altoriaus salės gale. Jo centre Ninka pamatė didžiulį spindintį krištolą.

„Žinok, Ninka, šis krištolas yra šventyklos širdis.

Matai, jis turi daugybę briaunų ir kampų. Vienos šio krištolo briaunos atspindi pasaulį: jo didybę, jo grožį, begalybę, galią, jo protui nesuvokiamą sudėtingumą ir kartu nuostabią darną ir paprastumą, jo nepertraukiamą judėjimą ir kartu tokią pat ramybę ir pastovumą, jo neapsakomas kūrybines galias. O kitos jo briaunos – žmogaus dvasios savybes, kurios gimsta iš šių pasaulio galių – gerumas, kilnumas, dosnumas, išmintis, meilė, susižavėjimas, džiaugsmas, ramybė.

Kiekvieną dieną per saulėtekį ir saulėlydį visi kunigai išsirikiuoja aplink aukurą, kuriame guli krištolas. Jie gieda himnus, kuriais šlovinami dievai ir pasaulis. Jie taip pat šoka. Savo giesmėmis ir šokiais jie bando išreikšti visą pasaulio grožį ir harmoniją, begalinę dangaus gelmę, kalnų didybę, vandenynų platybes, vėjo jėgą. Ir visa tai virsta žmogaus dvasios grožiu, harmonija, didybe, gilumu ir galia. Ir stebuklingasis krištolas sukaupia visą tai ir šviečia vis ryškiau ir ryškiau.

Ir jo stebuklinga šviesa užpildo visą šventovę ir jos šventikų sielas. Ir jų išmintis, ir jų šviesa, ir jų harmonija susilieja su viso pasaulio, dangaus ir žemės harmonija. Ir jie įgyja aukščiausi protą ir didžiausią stiprybę, jų akys permato viską, kas yra žemėje, ir jos gilumoje ir aukštai virš jos, o jų protai supranta viską, ką mato.

Išmintingiausias iš visų šventikų buvo šventikas, vardu Osirisas.

Jis pažinojo visas gyvenimo ir mirties paslaptis. Nebuvo nieko žemėje ir danguje, kas pasislėptų nuo jo akių ir ko nesuprastų jo protas.

Švytinčios sielos

Ir jis turėjo didelę dovaną. Iš čia, iš aukštybių, jis galėjo matyti visų žemėje gyvenančių žmonių sielas. Kiekvieną žmogaus sielą jis matė kaip mažą švieselę. Šių švieselių, išsibarsčiusių po visą žemės paviršių, buvo be galo daug.

Dauguma sielų švietė blankiai arba buvo visai užgesusios. Visos jos buvo ribotų žmonių, gyvenusių tik savo skurdų gyvenimą, sielos. Jos nepažino nei gėrio, nei grožio, nei proto. Jos buvo savo aistrų, baimių ir prietarų vergės. Jų nedomino niekas, tik jų pačių gerovė ir išlikimas. Jie nematė nei gamtos stebuklų, nei dvasios gelmių, nei minties aukštumų. Jie buvo panašūs į mirusiuosius, nors ir kvėpavo. Jų sielos buvo juodos, pilnos pykčio, baimės, nepasitikėjimo.

Osirisas matė , kodėl taip yra. Toks buvo pasaulis, kuriame jie gyveno! Čia, tamsiame žmonių pasaulyje, nebuvo ir pėdsako nuostabaus aplinkinio pasaulio grožio ir harmonijos. Siaurame tamsiame žmonių pasaulyje nebuvo ir kvapo tuos nuostabios šviesos, kuria švietė visas pasaulis.

Žmonių pasaulyje nebuvo harmonijos, nes kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių kovoti su kitais, ir ne vienos – jų gailėtis ir padėti jiems. Žmonių pasaulyje nebuvo meilės, nes kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių būti žiaurus ir klastingas ir nė vienos- būti kilnus, sąžiningas, dosnus, nuoširdus. Žmonių pasaulyje kiekvienas turėjo tūkstantį priežasčių bijoti, nekęsti, nepasitikėti ir nebuvo nieko, kas jį apsaugotų, pamiltų, kam jis galėtų pasitikėti. Baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis, bejėgiškumas užvaldo kiekvieno čia gyvenančio žmogaus sielą ir gesino jos šviesą.

Ir kiekvienas buvo tikras, kad kitaip ir negali būti, kad žmonės visada taip gyveno ir visada taip gyvens.

Maža to, šimtai išminčių sugalvojo šimtus būdų, kaip įtikinti žmones, kad aplamai meilė yra pavojinga ir palieka mylintį be gynybos, o neapykanta ir įtarumas, atvirkščiai, jį saugo. Jie sugalvojo tūkstančius argumentų, įrodančių, kad neapykanta yra vienintelis būdas išgyventi šiame pasaulyje ir apsiginti nuo visų priešų, kad neapykanta yra žmogaus pareiga, kad šiame pasaulyje galima išgyventi tik kitų sąskaita, o sąžiningumas ir kilnumas yra kvailystė, kuria tuoj pat pasinaudos žiaurūs ir niekšiški žmonės.

Dėl to žmonių sielos buvo ir negalėjo nebūti tamsios, ir buvo ir negalėjo nebūti piktos, perpildytos baimės ir nepasitikėjimo.

Tačiau kartais, nepaisant viso šito, įvykdavo stebuklas. Net ir šioje nepermatomoje žiaurumo ir baimės tamsoje atsirasdavo šviesios, saulėtos sielos. Tai buvo sielos, kurios, nepaisant visko, net ir šioje nepermatomoje tamsoje, svajojo apie šviesą – gėrį, grožį ir meilę. Ši svajonė darė stebuklingą poveikį jų sieloms. Ji žadino tai, kas slypi net tamsiausios sielos gelmėse – žmogiškumą: gerumą, kilnumą, sąžiningumą, nuoširdumą, atvirumą – visa, kas žmogų daro žmogumi, kas apšviečia jo sielą išminties ir meilės šviesa. Ir ši siela prisipildydavo meile žmonėms, susižavėjimo jais, atvirumo, nuoširdumo. Ši šviesa skatino žmogų ieškoti prasmės, tobulėti, padėti kitiems ir atleisti jiems, džiaugtis ir gyventi ne tik savo, bet ir savo tautos bei visos žmonijos gyvenimą. Stebuklinga šviesa padėdavo žmonėms atrasti savyje dieviškąjį pradą.

Osirisas žinojo, kaip sunku tokioms sieloms žemėje. Jis žinojo, kad, tik jai gimus, nuožmios juodumo bangos siekia nedelsiant užgesinti tą šviesesnę sielą, užgesinti žmoguje meilę kitiems ir tikėjimo šviesą ir pakeisti juos cinizmu bei įtarumu. Jos siekia užgesinti sąžiningumą ir kilnumą ir pakeisti juos niekšiškumu ir klastingumu.

Ir jis žinojo, kad tamsioms jėgoms labai lengva tai padaryti. Iš tikrųjų, kaip galima būti sąžiningam ir kilniam, kai aplink tvyro savanaudiškumas, apgaulė ir niekšybė! Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus yra bejėgis ir beginklis. Ir kaip gi būti sąžiningam, kai aplink pilna apgaulės! Ir kaipgi būti kilniam, kai aplink tvyro niekšybė ir klasta!

Tokiame pasaulyje šviesios sielos žmogus – balta varna. Jo gerumu piktnaudžiaujama, jo sąžiningumu ir kilnumu naudojamasi. Jis persekiojamas. Iš jo tyčiojamasi. Jis apgaudinėjamas, žeminamas. Jis nesuprantamas, nevertinamas, nemylimas. Jo gyvenimas kupinas išbandymų, kančių ir vienatvės. Dėl viso to juodos neapykantos, apgaulės, niekšybės bangos galiausiai užgesina ryškią gėrio ir meilės šviesą.

O kai ji galutinai užgęsta, pasidaro dar tamsiau, ir ši tamsa tampa dar tirštesnė , dar piktesnė. Ir beviltiškumas dar labiau užvaldo pasaulį ir atrodo, kad silpni ir reti šviesos blyksniai neturi jokių galimybių išgyventi šiame beribio blogio pasaulyje, kuriame karaliauja ir visada karaliaus neapykanta, smurtas ir žiaurumas.

Šių šviesių žmonių sielvartas ir rūpesčiai draskė Osiriso širdį.

Ir jis nusprendė, kad viso pasaulio proto ir gėrio šviesa, kuri užpildo šventyklą, turi būti atiduota šiems žmonėms. Ji turi jiems padėti, atsispirti tamsiajam pasauliui, išlikti, suteikti jiems dvasinę stiprybę, nepaisant nieko išsaugoti šviesią sielą.

Kai tik jis pastebėdavo šviesią ir kilnią sielą, tuoj pat siuntė jai savo spindulį- tvirtybės, tikėjimo ir įkvėpimo užtaisą. Ir šis užtaisas padėdavo tam žmogui ištverti. Žmogus pakeldavo galvą, išsitiesdavo, jis pajusdavo savyje šviesą ir stiprybę. Be to, Osirisas nukreipdavo į jį savo palaimintą žvilgsnį, šnabždėdavo jam į ausį išminties ir paguodos žodžius. Jis taip pat siųsdavo jam ženklus, padedančius nepasiklysti. Jis buvo jo draugas ir globėjas, jis buvo jo gynėjas ir globėjas. Ir žmogus stiprėja, ėjo pirmyn ir nešė pasauliui išmintį ir gėrį.

Tarp jų buvo didžios sielos žmogus, vardu Buda, jis parodė žmonėms, kaip nutraukti kančią. Tarp jų buvo dar vienas žmogus, kurio siela buvo pilna išminties, vardu Konfucijus. Jis padėjo žmonėms pažinti pasaulio ir žmogaus harmoniją. Tarp jų buvo didysis ir išmintingas Sokratas, kuris mokė žmones, kaip ginti tiesą, ir rodė žmonėms, kaip pažinti save. Tarp jų buvo Jėzus Kristus, Dievo sūnus ir krikščionybės įkūrėjas, mokęs žmones mylėti Dievą ir artimą.

Tarp šių didžių šviesių sielų, Ninka, buvo ir didžiųjų tavo tautos žmonių. Jie mokė žmones mylėti savo tėvynę.

Osirisas žinojo, kad tokios šviesios sielos nepriklauso žemei. Jos priklausė dangui. Atėjus laikui joms palikti šį pasaulį, jis pasiimdavo jas į savo šventyklą. Ten jos rado ramybę ir džiaugsmą, ten mėgavosi bendravimu su kitomis šviesiomis sielomis, ten toliau mokėsi ir kūrė.

Osirisui palikus šį pasaulį, jo darbą tęsė kiti šventikai. Štai kodėl, nors tamsiosios jėgos vyrauja šiame pasaulyje, o šviesa ir gėris yra neapginti ir silpni, tamsios jėgos taip ir nesugebėjo jų išnaikinti. Štai kodėl visgi gimsta didžiosios šviesos sielos, kurios šią šviesą dovanoja žmonėms ir perduoda ją kitoms kartoms.

Matai, ką tik užsidegė ryški šviesa? Tai gimė dar viena didi siela. Šis žmogus yra gimęs būti didžiuoju muzikantu. Jo dainos šimtams ir tūkstančiams žmonių sužadins aukštus ir kilnius jausmus. Tačiau jam teks gyventi šiame tamsiame pasaulyje. Tai visuotinio įtarumo pasaulis. Bent kiek skirtingą žmogų visi laiko pavojingu ir siekia jį nuslopinti. Visos tamsos jėgos jau susitelkusios prieš jį.

Bet mes jam atsiųsime šviesos, dvasinės stiprybės, tikėjimo spindulį. Ir nepaisant aplinkinės tamsos, šio žmogaus sieloje dar ryškiau švies šviesa. Ir nepaisant viso aplinkinio pasaulio šalčio, jo sielą užpildys šiluma. Ir jis pajus, kad nepaisant mus supančio pasaulio beprasmybės, jo gyvenimas įgauna prasmę. Tą akimirką, kai mūsų spindulis pasieks jį, jis pajus, kad suprato kažką labai svarbaus, savo pašaukimą, savo kelią. Tai padės jam atsispirti tamsai ir dovanoti žmonijai savo puikią muziką.

Matai, atsirado dar viena ryškiai šviečianti siela. Šis žmogus gimė turėdamas dar nuostabesnį talentą. Tai meilės ir atjautos talentas. Jam didžiausia laimė- padėti kitiems žmonėms. Pagalvok, kiek pagalbos, kiek gėrio jis gali atnešti žmonėms. Tačiau jis augo tarp žmonių, kurie įsitikinę, kad kitas žmogus gali būti tik priešas ar konkurentas. Niekas juo netikės. Jis bus laikomas pavojingu keistuoliu. Tamsios visuotinio nepasitikėjimo ir priešiškumo bangos užlies jį.

Tačiau mes neleisime jam žūti. Atsiųsime jam dvasinę stiprybę. Jo siela prisipildys jėgų ir tikėjimo, ir jis atsilaikys.

Ir abi šios sielos švies skaisčiai, o aplink jų įsižiebs naujos šviesos.

Ir abu šie žmonės, kiekvienas savaip, darys svarbiausią dalyką – padės žmonėms atrasti savyje tai, kas yra kiekviename žmoguje, bet ką tamsios priešiškumo, nepasitikėjimo, piktumo ir klastos jėgos palaidojo sielos dugne- jų žmogiškumą- troškimą padėti kitam ir išmintį.

Jie padės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas svarbiausia – jo unikalumą. Jie padės kiekvienam žmogui suvokti, koks stebuklas yra jis pats ir koks stebuklas yra kiekvienas kitas žmogus. Jie padės suvokti, kokios be galo gilios yra jų ir kitų žmonių sielos. Jie padės suprasti, koks nuostabus galėtų būti jų gyvenimas, jei jie sugebėtų atrasti savyje ir kituose savo nepakartojamą individualumą ir gilias galimybes.

Kai žmonės tai supras, pasaulis pasikeis. Tokiame pasaulyje niekam nekils mintis užkariauti kitus žmones ir paversti juos bevardžiais vergais. Priešingai, kiekvienas įžvelgtų kiekviename kitame žmoguje nesuskaičiuojamus turtus, slypinčius kito žmogaus sieloje. Ir kiekvienas žmogus jam taps susižavėjimo šaltiniu. Kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje tai, ko reikia jam pačiam ir kitiems žmonėms. Kiekvienas įžvelgs kitame žmoguje savo didįjį guru – savo didįjį mokytoją, kuris padės jam suprasti tai, ko pats jis nesugeba suprasti. Ir kiekvienas, sutikęs naują žmogų, galvos ne apie tai, kuo jis pavojingas ir kaip jį pavergti, o apie tai, ko galėtų iš jo išmokti. Ir kiekvienas trokštų vieno – bendravimo su juo, bendros kūrybos, kurioje kiekvienas atskleistų savo talentus ir padėtų kitam atskleisti save. Tarp žmonių susiklostytų santykiai, apie kuriuos dabar galima tik svajoti: simpatija, pagarba, atvirumas. Jiems visiškai nieko nereikštų visa tai, kas dabar, šiame tamsiame pasaulyje, laikoma svarbiausia: valdžia, garbė, turtai.

Ninka, dabar tu supranti, kodėl mes esame čia ir ką darome. Negalime leisti, kad tamsa, kokia galinga ji bebūtų, užgesintų šviesiąsias sielas. Mes negalime leisti, kad ji įsiviešpatautų galutinai. Mes čia tam, kad šiame pasaulyje neišnyktų meilės ir gerumo šviesa, kad juodumo jėgos negalėtų jos galutinai sunaikinti. Mes čia tam, kad išsaugotume ir perduotumėm ateities kartoms šį svarbiausią, vertingiausią žmogaus ir žmonijos lobį – žmogiškumą.

Dabar pasaulyje viešpatauja tamsa. Ji stipri, ji visagalė, ji negailestingai naikina viską, kas gražu ir šviesu. Ir gali būti, kad dar ilgai, dar daug žmonių kartu ji bus stipresnė. Tačiau reikia, kad nepaisant to, šviesa nepradingtų, kad šį lobį – šią šviesą, šilumą, gerumą, kilnumą, būtų perduodama iš kartos į kartą, kad ją, pagaliau, gautų tą ateities karta, kuri sugebės iš jų sukurti visai naują pasaulį, be neapykantos ir smurto, priešiškumo ir karų, o jų vietą užims susižavėjimas ir meilė.

Tai bus pasaulis, apie kurį žmonės visada svajojo“.

Ninka klausėsi ir aukščiausią dangiškoji išmintis, aukščiausia meilė ir galia, kurios yra visų pasaulių, visų amžinybių ir širdis ir siela, užpildė jos sielą. Ji žiūrėjo žemyn, į žemę. Ten buvo tamsu, šioje tamsoje buvo daugybė vos matomų švieselių. Tačiau Ninka taip pat matė nors neskaitlingus, bet skaisčias ir ryškias švieseles. Ir ji žinojo, ji turi jas saugoti, padėti ir perduoti ateičiai.

„O dabar , Ninka,-pasakė nuostabi moteris,- atverk šias duris ir užeik į šventyklą. Tegul tavo siela prisipildo viso pasaulio šviesa ir išmintimi!“

Viduje buvo akinanti ir įvairiaspalvė šviesos jūra. Ninkai pasirodė, kad jos įvairiaspalviai spinduliai ją pakėlė ir ji plaukė įvairiaspalvės šviesos srovėse. Ji girdėjo kiekvienos spalvos skambesį ir melodiją, jautė jos aromatą ir skonį, jos jėgą. Ir ji pajuto, kaip stebuklinga krištolo skleidžiama šviesa švelnių srautų užpildo jos sielą. Ji pamatė kaip ši šviesa išsklaido tamsą ir padeda pamatyti, ką tamsą slepia: supratimą, žinojimą ir tiesą, ji padeda atskirti gėrį nuo blogio, įžiūrėti viltį, suprasti žmones, pamatyti jų jausmus ir mintis. Ji pamatė, kokia turtinga ir gili yra kiekviena, kad ir visai paprasta atrodanti žmogaus siela. Ji pamatė, kad net ir tamsiausios sielos gilumoje yra bent viena gyva gėrio ir šviesos žarija, kuri gali įsiliepsnoti ir po jos nušvis visą sielą. Ji pamatė, kad kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kurią reikia suprasti, jeigu nori suprasti šį žmogų.

* *

Estafetė

Ninka apsižvalgė. Vėl buvo naktis. Kalnai ir nuostabi šventykla pradingo, nebuvo ir nuostabios moters.

Viskas aplinkui buvo tylu. Juodame tvenkinio paviršiuje taip pat tyliai kybojo žvaigždės.

Lyg tai viskas liko, kaip buvo. Tačiau Ninka jautė, kad pasaulis tapo kitoks, nes ji jau žiūrėjo į jį kitomis, naujos išminties akimis. Ji dabar matė tai, ko negalėjo pamatyti anksčiau. Dabar jos žvilgsnis galėjo nukeliauti toli už šiuos begalinius snaudžiančius miškus. Ji galėjo pamatyti visą pasaulį:, tolimus miestus ir kaimus, kalnus ir jūras. Maža to, ji matė kiekvieną smėlio grūdelį, kiekvieną akmenį, kiekvieną medį ir kiekvieną ant jo esantį paukštį, kiekvieną žmogų.

Ir, kas nuostabiausia, jos žvilgsnis prasiskverbdavo pro kiekvieną iš jų paviršių ir ji matė kiekvieno žmogaus ir kiekvieno medžio sielą. Jų jausmai tapo jos jausmais, jų skausmas – jos skausmu. Ji aiškiai jautė neapsakomą siaubą gazelės, kuri pamatė pasiruošusį sokti tigrą. Ji jautė žiaurią neviltį žalios šakos, kuri, niekaip negali prasiskinti į šviesą. Ji patyrė karčius jausmus valstiečio, kai tiesiai prieš akis žūsta visi jo pasėliai, visas jo darbas .

Kiekvienam iš jų gyvybiškai reikia šilto žodžio ir pagalbos. Tačiau nei vienas iš jų to neturi. Vietoj to – baimė, skausmas, neteisybė, neapykanta, neviltis ir bejėgiškumas- tai viskas , ką jie turi. Ninka matė, kaip jų sieloje skausmas gimdo baimę, baimė – neviltį, neviltis – bejėgiškumą, bejėgiškumas – neapykantą. Ji matė, kaip vieno žmogaus neapykanta gimdo kito neapykantą, kaip vieno žmogaus bejėgiškumas gimdo kitų bejėgiškumą, kaip beviltiškumas gimdo beviltiškumą, o baimė gimdo baimę. Ir visa tai sukuria neaprėpiamą žmogiškosios kančios, baimės ir beviltiškumo vandenyną. Jis buvo toks beribis, toks juodas, kad vien žvilgsnis į jį pažadindavo beviltiškumo ir nevilties jausmą.

Ir galingas, nevaldomas jausmas apėmė Ninka. Ji pajuto neįveikiamą, visą siela apimančią troškimą šioje tamsoje įžiebti šviesą, kuri išvestų visas šias niūrias ir apgailėtinas žmonių sielas į šviesų kelią. Tai buvo su niekuo nepalyginamas troškimas. Ji jautė, kad to juodo sielvarto tiek daug, jis toks visaapimantis, toks nepakenčiamas, kad neįmanoma tik žiūrėti į tai, neįmanoma neveikti. Ji jautė, kad gali ištverti viską, kad to nebūtų, kad gali atiduoti viską, kad tai pakeistų, kad gali paaukoti net savo gyvybę, kad išsklaidytų šią tamsą, kad šį tamsų žmonių kančių vandenyną šviesos vandenynu.

Savo naujomis akimis , ji pažiūrėjo į savo senelę. Tai buvo ta pati nuo vaikystės pažįstama miela, rūpestinga senelę. Tačiau savo naujomis akimis Ninka pamatė tai, ko niekada nematė anksčiau. Ninka pamatė visą vargą, kurį senelė iškentėjo per jos ilgą, beveik šimto septyniasdešimt gyvenimo metų.

Ninka pamatė, kokia senelė buvo įvairiais jos gyvenimo laikais. : kaip vaikas, kaip motina, kokia tapo vėliau, kai pasidarė likimo žyne.

Štai jai tik septyneri. Ninka mato kaip kryžiuočiai suėmė jos mylimą tėvą ir vyresnius brolius ir čia pat miške, netoli namo užmušė. Savo naujomis akimis Ninka pamatė, koks siaubas apėmė mažos mergaitės sielą. Ji pamatė, kaip ji didelėmis, bet nieko nematančiomis ir nesuprantančiomis akimis žiūri į viską , kas vykstą, į jų namą ugnyje, žiūri, kaip ugnyje žūsta viskas, kuo jie iki šiol gyveno.

Šis jos senelės vaikystės vaizdas sukrėtė Ninka. Tai, ką padarė kryžiuočiai buvo neapsakomai žema, nesuprantamai žiauru. To negalima buvo nei suprasti, nei atleisti. Tamsi neapykantos banga užtvindė Ninkos sielą. Pati žiauriausia pasaulyje kančia būtų menkniekis, būtų per maža bausmė palyginti su tuo, ko nusipelnė prakeikti budeliams. Nebuvo bausmės, kurijos Ninka jiems nepaskirtų už jų begalinį žiaurumą. Ninka negalėjo suvokti, jos galvoje tiesiog netilpo, kaip galima būti žmogumi ir daryti tai, ko nedaro nei vienas žvėris. Jos neapykanta kilo iš pat jos širdies, iš giliausios jos sielos gilumos, ji buvo be galo ir krašto. Ninka jautė, kad net jei budeliai tiesiog čia, jai prieš akis mirtų baisiausia mirtimi, jos neapykanta jiems liktų tokia pat stipri. Ninka pagalvojo, kad pasaulyje nėra nieko stipresnio už neapykantą. Ji prisiminė senelės kartą pasakytus žodžius, kad jeigu net ir mažytė pelė nekenčia dramblį, dramblio gyvybė pavojuje. Taip, tai buvo tiesa. Ji pati – dar maža mergaitė. Bet neapykantos banga, kuri užtvindė jos sieloje, galėjo nušluoti viską pasaulyje.

Bet staigiai stebuklinga šventyklos šviesa apšvietė jos sielą. Ji apšvietė ir Ninkos neapykantą ir tamsias budelių sielas. Ir Ninka nustebo. Ji neįsivaizdavo, kad žmonių sielos gali būti tokios beviltiškai tamsios. Ji žiūrėjo į jų sielų tamsą ir matė, kad joje skęsta bet kokia kilnesnė, šviesesnė ir netgi, paprasčiausiai, protingesnė mintis. „Reiškia, jie tai padarė tik dėl to, kad jų sielos tokios tamsios. Žiaurūs ne jie, o jų tamsumas! O kas dėl to kaltas? Kas kaltas, kad žmogiškumo šviesa neapšvietė jų sielų?“ – šios mintys užpildė jos protą. –

Senelė tą kartą visgi liko gyva. Kažkoks visai jaunas riteris pamatė mažą, mirtinai išsigandusią susispaudžiusią kampe mergaitę, pasigailėjo jos ir padėjo jai nepastebimai prasmukti iš namo į gretimą mišką.

Savo naujomis akimis Ninka pamatė ir to jauno riterio siela. Ir ji suprato, kodėl jis tai padarė.

Jo sieloje buvo žmogiškumas! Dėl to jam buvo svarbiausi ne tie žiaurūs dalykai, kurių jį mokino jo vadai, o šios mažos išsigandusios, nelaimingos mergaitės, kuri ką tik neteko tėvų ir namo, ir kuriai pačia gresia mirtis, siaubą, bejėgiškumą, sielvartą. Tai pažadino jame žmogiškus jausmus. Jie pabudo, įveikė visus tuos nesuskaičiuojamus tamsos ir žiaurumo sluoksnius, kurie juos slopino, išsiveržė ir jis padarė ne tai, ko jį mokino vadai, o tai, ką jam pasakė širdis.

Tik dėl jo senelė liko gyva, tik dėl šio riterio, kurio net vardo ji nežinojo, žmogiškumo ji gyveno toliau, tik dėl to gimė Ninkos tėvas, o po to ir ji pati.

„Tai štai kam aš turiu būti dėkinga, kad gyvenu, kad matau tą nuostabų pasaulį, kad matau saulę, kad mane laukia laimė. Tam jaunam riteriui, kurio net vardo nežinau“.

Ir karšta dėkingumo banga užliejo Ninkos širdį. Jai buvo taip gaila, kad niekada nepamatys jį, nežiūrės į jo šviesias akis, ir nepasakys jam visų tų žodžių, kuriuos jos sieloje pagimdė ši dėkingumo banga. Šie žodžiai būtų tokie karšti, tokie nuoširdūs, kad jaunas riteris pajustų koks beribis jos dėkingumas ir jie padarytų jį laimingų, ir šis prisiminimas visą gyvenimą šildytų jo širdį.

Ir po to atėjo sekanti mintis.

„Du jausmai užvaldė mano sielą: begalinė neapykanta ir begalinis dėkingumas. Nuostabioji moterys kalbėjo apie lobį, kurį turime perduoti ateities kartoms- tą patį, iš kurio ateities žmonės sukurs žmonijos išsvajotą gyvenimą. Ką aš turėčiau perduoti?

Gal, ta neapsakoma, beribė neapykanta, kurią pajutau prakeiktiems užkariautojams ar tas beribis šiltas dėkingumas, kurį pajutau gelbėtojui?

Ir jos širdis pasakė: “Tegu neapykanta lieka praeityje. O mano dėkingumas – tai tas, ką aš perduosiu ateičiai”.

O po to Ninka pamatė ir kitą senelės gyvenimo akimirką.

Trys vyrai ant laužų. Geltonos liepsnos jau šoka aukštai į viršų, visiškai apgaubdamos tamsias figūras, pririštas prie aukštų stulpų. Jų drabužiai, barzdos ir plaukai jau liepsnoja. Ninka žino, visi jie likimo žyniai. Viduryje stovi seniausias iš jų, o dešinėje ir kairėje – du jaunesni. Jų galvas iškeltos, nors, jau seniai turėjo būti mirę.

Viskas įvyko taip- šiandien anksti ryte kryžiuočių būrys, kuriame buvo ir du krikščionių kunigai, užpuolė nedidelę likimo šventikų šventovę. Kryžiuočiai pareikalavo, kad jos trys šventikai atsisakytų nuo savo tikėjimo ir priimtų krikštą. Žyniams atsisakius, kryžiuočiai ir nusprendė, visų aisčių akivaizdoje, sudeginti juos.

Kryžiuočiai buvo tikri, kad žyniai išsigąs ir nusileis. Tačiau jie netarė nei žodžio. Jie tylėjo, kai jos ryšė prie kuolų. Jie tylėjo, kai buvo nuimti kopėčios, kuriais jie turėjo įlipti ant laužo. Jie tylėjo, kai riteriai ilgai veltui stengėsi uždegti apačioje esančius rąstus.

Bet kai keli rąstai jau degė ir ugnis ėmė plisti, trys šventikai giliu, miške aidinčiu balsu pradėjo dainuoti likimo himną. Jo garsus stiprino daugybė pirmykščio miško aidų. Ir šie garsai, prieš riterių valią, lietė jų sielas, ir jie su siaubu pajuto, kad šventoji giesmė grasina sumaišyti jų jausmus. Jie užsidengė ausis ir beviltiškai rėkė: „Sustot! Sustot! „, bet prieš jų valią į juos skverbėsi stipresni pagonių šventikų giesmės garsai, kurie nuo neatmenamų laikų skambėję pirmykščiuose miškuose.

Ir vėl ugninės neapykantos bangos užliejo Ninkos širdį.

Begalinis, protu nesuvokiamas žiaurumas sukrėtė ją. Kaip galima kankinti ir žudyti žmogų tik tam, kad jis sumeluotų- pasakytų, kad tiki tuo, kuo jis, iš tikrųjų, netiki?

Kaip tai gali daryti žmogus?! Kaip žmogus gali pasidaryti tokiu žvėrimi?!

Labiausiai ji norėtų, kad šie ne žmonės , o žvėrys pakliūtų jai į rankas. Ji pilnai gražintų jiems visą skausmą, kurie patyrė šie trys šventikai. Ir ne tik už tai! Ji pilnai atsiskaitytų su jais už visas savo šeimos ir savo tautos kančias, už visas nelaimes, kurias riteriai sukėlė jos protėviams.

Bet ir vėl šventyklos šviesa nušvietė jos sielą. „Nejaugi, – pagalvojo ji, – ši neapykanta ir yra tas lobis, apie kurį kalbėjo nuostabioji moteris ir kurį turime perduoti ateities kartoms? Ir nejaugi tai tas lobis, iš kurio jos sukurs naują šviesų pasaulį?

Ne, aš turiu perduoti jiems kažką visai kitą. Aš turiu perduoti begalinį susižavėjimą, kurį sukėlė man mano protėvių dvasios didybė, jų su niekuo nepalyginama ištvermė.

Ši begalinė dvasios stiprybė bus reikalinga šiam būsimajam šviesiam pasaulyje. Ji bus reikalinga ateities žmonėms, kurie kurs tą pasaulį. Ji padės jiems taip pat ištvermingai, taip pat bekompromisiškai ieškoti kelią į kiekvieno žmogaus sielą, ji padės jiems kiekviename žmoguje išryškinti tai, kas yra žmogiškiausia ir šviesiausia jo sieloje.

O ką duotų neapykanta? Nieko. Ji tik uždarytų visus kelius į žmonių širdis.

Ir dar vienas vaizdas iškilo prieš Ninkos akis. Čia senelei jau galėjo būti penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Ji – teismo rūsyje, ji pririšta prie kankinimo kėdės. Kankintojai verčia ją prisipažinti, kad yra susikivirčijo su velniu. Jie rėkia, kad tai -vienintelis paaiškinimas, kaip jos žolelės išgydė tiek žmonių, nuo kurių net ir gydytojai atsisakė.

Senelė kenčia negirdėtus skausmus. Bet net ir jos ištvermingas tampa dar vienu įrodymu, kad jai padeda šėtonas. Jos likimas buvo aiškus- ją laukė laužas. Toks buvo visų žynių likimas.

Ir vėl stebuklas išgelbėjo ją. Tas stebuklas buvo jaunas vokietis, kuris kvotos metu tyliai sėdėjo kampe prie nedidelio stalo ir užrašinėjo viską, kas vyksta. Senelė pažinojo jį. Jo jauna žmona beveik mirties patale stebuklingai pasveiko nuo jai duotų žolelių. Ir šis vokietis to nepamiršo! Jis padarė viską, kad ištrauktų ją iš mirties nagų. Jis įtikino vieną teisėją, įkalbėjo kitą, sumokėjo trečiajam ir jie išleido ją. Tai buvo stebuklas. Senelė išvengė neišvengiamo- baisaus visų kitų žynių likimo.

Ir vėl Ninka negalėjo suprasti, kokie tamsūs turėjo būti teisėjai, kad nesupranta akivaizdžių dalykų, šėtonas kenkia žmonėms, o senelė , atvirkščiai, padėdavo, šėtonas mokino tik blogio, o senelė- tik gero. Kaip jie galėjo teigti, kad šėtonas skatina ją kovoti prieš jų tikėjimą. Jie gi puikiai žinojo, kiek kartų ji padėjo ir krikščionims.

Ninka negalėjo suprasti ir kito. Kodėl vokiečiams taip reikėjo, kad senelę būtinai pritartų jų kvailystei, kad ji pasidarytų tokia pat tamsi, kaip ir jie.

Ir ji visai negalėjo suprasti, kaip aplamai galima kankinti kitą žmogų. Ji negalėjo suprasti, kokiu begaliniu niekšu reikia būti, kad tyčia sukelti kitam žmogui skausmą.

Ir vėl visa tai sukėlė jos sieloje galingą pasipiktinimo bangą, kuri galėjo nušluoti ir šiuos vokiečius ir visą šitą prakeiktą tautą.

Ir vėl ji susimąstė.

Ar šis pasipiktinimas tai būtent tas, ką ji ir kiti didžiosios šventyklos žyniai turi išsaugoti ir perduoti ateities kartoms?

Ir vėl didžiosios šventyklos šviesa parodė jai šių vokiečių sielas ir Ninka vėl pamatė: visi šie vokiečių poelgiai turi vieną šaltinį- jų tamsumą. Šis tamsumas pagimdė ir jų žiaurumą, ir jų kvailumą, ir jų nesugebėjimą suprasti paprasčiausius dalykus, ir, pagaliau, jų nesugebėjimą būti žmonėmis. O šį tamsumą pagimdė jų toks pats tamsus aplinkinis pasaulis.

Nejaugi aš turiu juos bausti už tai, kad jų aplinkinis pasaulis toks tamsus ir žiaurus? Nejaugi aš turi perduoti ateities kartoms norą, kad ir jie baustų žmones, kurie yra tokie, kokie yra, vien dėl to, kad jų pasaulis yra toks, koks jis yra. Juk jie nekalti, kad gyveno tokiame pasaulyje, kur tamsa stipresnė už šviesą, o blogis stipresnis už gėrį?

O ką gi aš turiu jiems perduoti?

Turbūt, visų pirma, šventą tikėjimą žmogumi, kad kiekvieno, net ir blogiausio, net ir tamsiausio žmogaus sieloje kur tai giliai visgi yra, gal, ir mažytė, gal net ir vos smilkstanti žmogiškumo žarija. Dar aš turiu jiems perduoti šventą tikėjimą, kad ši žarija gali užsidegti ir jos silpna šviesa gali tapti galingu spinduliu.

Mes, stebuklingos šventyklos šventikai esame vienintelė žmonijos viltys. Tik mes galime padėti jai ištrukti iš dabartinės tamsos!

Ir Ninkos siela įgijo naują išmintį ir tapo dar brandesnė.

SMUKLĖJE IR RUSYJE

Geismas

Visa išsipūtusio, stambaus, maždaug penkiasdešimt penkerių metų pono von Gehreno išvaizda tvirtino: „Aš – tikras riteris, esu nenugalimas, ryžtingas ir nepaprastai drausmingas.“

Tai, visų pirma, išdavė jo ūsai. Jie buvo dideli, pilkšvai tamsūs ir nuo viršutinės lūpos grėsmingai styrojo į dešinę ir į kairę.

Tą patį liudijo ir jo plikė, apjuosta šiurkščiais, trumpais plaukais.

Tačiau labiausiai apie jo riteriškumą bylojo garsus, valdingas balsas. Būtent tokį balsą privalėjo turėti kiekvienas riteris.

Ir kiekvienas vokietis turėjo jį paveldėti iš savo tėvų bei protėvių, kurie ugnimi ir kalaviju atnešė kultūrą ir tvarką į pirmykščius aisčių miškus ir pelkes.

Kiekvienas turėjo išmokti taip kalbėti dar jaunystėje per savo savanorišką, sunkią tarnybą Kryžiuočių ordine.

Trumpai tariant, ponas von Gehrenas buvo riteriško ryžto ir nepajudinamos valios įsikūnijimas.

Šis riteriškumas jam teikė neginčijamai teisingus atsakymus į visus klausimus, nurodydavo, ką ir kaip jis turi daryti.

Tačiau buvo klausimas, į kurį jis visgi negalėjo atsakyti: kodėl jam, pirmą kartą atsitiktinai pamačiusiam paprastą prūsų mergaitę, besidarbuojančią mažame savo senelės darže tarp daugybės spalvingai žibančių ir aštriai kvepiančių žiedų, galvoje įsižiebė tokios nuožmios, tamsiai raudonos liepsnos.

Juk jis puikiai žinojo, kas ta mergaitė. Jis žinojo, kad ji yra aisčių pagonė, kad ji, ko gero, ne tik pagonė, bet netgi kažkokia jų žynė.

To turėjo pakakti, kad visiems laikams ją pamirštų.

Bet ne, net ši mintis negesino žarijų jo sieloje.

Ir dabar, kai jis įžengė į smuklę ir vėl pamatė aukštą, liekną Ninkos figūrą ir jos nepaprastai gražų, blyškų, išsigandusį veidą, įrėmintą geltonomis garbanomis, ta pati tamsiai raudona ugnis vėl karštai suliepsnojo jo širdyje.

Maža to, atrodė, kad šios liepsnos ėmė smaugti jo protą.

Ypač keista, kad šią liepsną įžiebė ne jos grožis, o galbūt ne tik jis.

Juk aplinkui buvo gausu jaunų, gražių aisčių, ir nė viena nebūtų drįsusi jam nepaklusti.

Jį iš proto varė jos žvilgsnis. Jos gilios, tamsiai mėlynos akys žvelgė lyg iš kažkokio stebuklingo, dieviško pasaulio.

Šis žvilgsnis ir viliojo jį, ir trikdė, traukė prie jos ir neleido prieiti.

Štai ir dabar, šioje brendžiu ir senstu alumi kvepiančioje smuklėje, jo mažos, vandeningos, šviesiai mėlynos akys su vešliais antakiais ir kabančiais paakiais sekė kiekvieną jos žingsnį ir judesį.

Štai ji paprašė keturių stiprių vyrų iš skliautuoto rūsio, esančio kitoje kiemo pusėje, atnešti dvi statines: vieną su neskiestu brendžiu, kitą – su alumi.

Jie noriai išėjo ir po minutės įnešė abi statines bei atsargiai pastatė jas ant dviejų tvirtų suolų prie baro.

Jis stebėjo kiekvieną jos judesį, kai ji su šypsena pylė kiekvienam padėjėjui po didelį padėkos bokalą, ir matė, kokie jie patenkinti.

Jis neatitraukė akių, kai ji meistriškai gręžė skylę kiekvienoje statinėje ir įtaisė blizgančius geltono žalvario čiaupus.

Jis stebėjo, kaip, stovėdama prie baro, ji atsargiai pylė brendį iš statinės į molinį ąsotį ir kaip po to kruopščiai užsuko čiaupą.

Jis stebėjo, kaip ji ima kitą ąsotį, pasisuka prie kitos statinės ir pila iš jos taip pat atidžiai ir neskubėdama, stebėdama, kaip alus palaipsniui pripildo ąsotį, ir kaip reikiamu momentu užsuka čiaupą.

Po to jo žvilgsnis sekė ją, kai ji, paėmusi abu pilnus ąsočius, ramiai nešė juos per didelę, kampuotą, žemą, brendžio ir alaus garų prisotintą salę, tarp stalų, prie kurių sėdėjo lietuvių ir prūsų lankytojai, ir, pamačiusi ištuštėjusį molinį bokalą, įpildavo alaus ar brendžio.

Ninka jautė ją persekiojantį, geidulingą pono von Gehreno žvilgsnį. Ji matė tamsiai raudonas aistros liepsnas jo akyse.

Jis visas atrodė apgaubtas ugninės aistros debesies, ir jo liepsnos godžiai veržėsi jos link.

Ji stengėsi laikytis kuo toliau nuo vyro. Tačiau ponas von Gehrenas atkakliai kvietė Ninką prie savo, tik vokiečiams skirto, balta staltiese dengto stalo, nukrauto gėrimais ir užkandžiais.

Greta pono von Gehreno sėdėjo dvaro valdytojas, du aludariai, du vežėjai ir gražus šviesiaplaukis jaunuolis.

Ninka žinojo, kad tai – jaunasis von Gehrenas Johanesas, neseniai iš kažkur sugrįžęs pono von Gehreno sūnus.

Kaip ir kiti lankytojai, Johanesas su šypsena stebėjo, kaip jo senas tėvas staiga užsidegė aistra jaunai gražiai merginai, kaip, pamiršęs viską pasaulyje, godžiai ir nekantriai į ją žiūri, kaip jo akys pačios vis nukrypsta į liekną jos figūrą.

Buvo aišku, kad jis nenurims, kol jos negaus, ir kad niekas pasaulyje neapsaugos vargšės nuo jo tėvo troškimo.

Toks tėvo elgesys nebuvo neįprastas ar smerktinas. Visi kaimo žmonės, kiekvienas vyras ir moteris, jaunas ir senas, buvo jo nuosavybė.

Su bet kuriuo iš jų jis galėjo daryti ką tik norėjo.

Pirmosios nakties teisė, kai ištekėjusi mergina pirmiausia priklausė savo šeimininkui ir tik paskui – vyrui, buvo sena ir šventa.

Jokia moteris ar mergina, ištekėjusi ar ne, negalėjo pasakyti savo ponui „ne!“, jei jam staiga kiltų geismas.

Toks nepaklusnumas, kaip ir bet kuris kitas, buvo negailestingai baudžiamas.

Taigi, visa situacija buvo įprasta. Vienintelis dalykas, kėlęs šypseną, buvo to seno žmogaus aistros absurdiškumas.

Jis visiškai pametė galvą ir nematė nieko aplink. Jis net nematė savo pavaldinių šypsenėlių.

Jis prarado savo įprastą riterišką aroganciją ir tapo kaprizingu vaiku, kuris trypčiodamas kojomis reikalauja, kad jo noras būtų nedelsiant įvykdytas.

Johanesas matė, kokia susigėdusi ir išsigandusi jaučiasi vargšė mergina. Bet jis gerai žinojo, kad niekas negali jos išgelbėti.

Prieš poną visi buvo bejėgiai, taip pat ir jis pats, pono sūnus ir paveldėtojas.

Kaip ir visi kiti, Johanesas buvo visiškai pavaldus tėvo valiai.

Nuo ankstyvos vaikystės vienintelis tėvas sprendė, kas Johanesui leidžiama ir kas draudžiama, ką jis gali ir ko negali, kaip jis turėtų elgtis ir kaip neturėtų.

Tėvas netgi iki mažiausios detalės suplanavo visą jaunuolio ateitį.

Buvo numatyta, kad Johanesas privalės paveldėti dvarą ir tęsti viską, ką darė jo tėvas.

Maža to, jis privalės ne tik tęsti, bet ir daryti būtent taip, kaip tai darė ir liepė jam daryti jo tėvas.

Sūnus turėjo tapti tiksliu tėvo atvaizdu. Jis ne tik turėjo paveldėti pilį ir kaimus.

Jis taip pat turėjo paveldėti gilią panieką visiems nevokiečiams ir visiškai sunaikinti jų maištingumo likučius.

Jis turėjo tapti tikru Ordino riteriu ir geležine ranka nuslopinti prūsų ir lietuvių maištingumo likučius visoje šalyje.

Jis privalėjo tęsti užkariavimus, eiti toliau į Rytus, ugnimi ir kalaviju užkariauti visus dar nepaklusnius Rytų kraštus ir įvesti ten tikrąją vokišką tvarką bei tikrąją, karingąją krikščionybę.

Tėvas nusprendė, kad tikru riteriu sūnus gali tapti tik Marienburge, vadovaujamas Ordino didžiojo magistro.

Jis parašė laišką savo draugui ponui von Flansui, kuris po savaitės kartu su jaunuoju Johanesu išvyko į Marienburgą pas didįjį magistrą.

Ponas von Gehrenas buvo tikras, kad didysis magistras padės Johanesui tapti drąsiu, pasiaukojančiu kariu, atsikratyti bet kokio švelnumo ir gailesčio, ryžtingai ir negailestingai kovoti prieš kiekvieną Ordino ir krikščionybės priešą, tapti kariu, meistriškai valdančiu ginklą ir sugebančiu įveikti bet kokį priešą.

Didysis magistras nutarė, kad jaunasis von Gehrenas atliks savo riterio tarnybą keliose turtingo ordino pilyse ir valdose Vakarų bei Pietų Europoje, dirbs administracijoje ir dalyvaus mūšiuose, ir visa tai padės jam įtvirtinti savo sieloje pagarbą ir meilę vokiškai bei riteriškai dvasiai.

Didžiojo magistro laiškai apie jaunojo von Gehreno tarnybą džiugino senojo von Gehreno širdį.

Didysis magistras gyrė jaunuolio drąsą ir pagarbą tvarkai.

Dabar, po dvejų metų gyvenimo Marienburge, jaunasis riteris Johanesas atvyko aplankyti savo tėvą.

Namuose niekas nepasikeitė. Viskas liko taip pat, ir tėvas liko toks pat.

Bet kitoks jau buvo pats jaunasis Johanesas. Dabar jis tikrai nebuvo tėvo kopija.

Priešingai, visi, kas matė juos kartu, stebėjosi, kokie skirtingi gali būti tėvas ir sūnus. Tėvas buvo mažo ūgio, bet stambus.

Sūnus buvo lieknas ir visa galva aukštesnis už tėvą.

Sūnus paprastai tylėjo. Tėvas daug ir garsiai kalbėjo kategorišku tonu, šiurkščiai, pertraukinėdamas visus kitus.

Sūnus visų klausėsi susidomėjęs ir su simpatiška šypsena, o jo tėvas klausėsi tik savęs.

Tėvas visą gyvenimą gyveno savo pilyje, o sūnus buvo matęs viską, ką tuo metu buvo galima pamatyti…

Visai kitomis akimis jis dabar žiūrėjo į savo tėvą. Žinoma, jis vis dar bijojo tėvo, kaip jo bijojo ir motina, ir visi aplinkiniai.

Jo tėvas buvo ta baisi, nenugalima jėga, kuriai galima tik paklusti.

Bet dabar jis pamatė, kad jo tėvas tikrai ne riteris, o tik kaprizingas senis, kurį valdo ne protas, o nuotaika, ir kuris įpratęs, kad kiekviena užgaida būtų nedelsiant patenkinama.

Johanesas aiškiai matė, kad tėvą sugadino jo valdžia ir visų aplinkinių paklusnumas.

Tėvo valdžia nežinojo ribų, ir susidūręs su menkiausiu pasipriešinimu net mažiausiam savo kaprizui, jis iškart „sprogdavo“.

Sūnus matė, kad tėvas tik vaizduoja tikrą riterį, kad jis pats tiki, jog toks ir yra, tačiau iš tikrųjų už jo poelgių slypi ne geležinė riterio valia, o paprasta savivalė, kad iš tikrųjų jis yra silpnas ir bevalis.

Ir dabar, žiūrėdamas į tėvą, praradusį protą dėl paprastos aisčių mergaitės, sūnus aiškiai matė, kad tai eilinis kaprizas, išaugęs iki nenugalimos aistros tik todėl, kad susidūrė su pasipriešinimu.

Tuo tarpu tėvo aistra įsiliepsnojo.

Mergaitė atnešė alaus, kurį buvo užsakęs tėvas.

Bet vos tik ji drebančiomis rankomis pripildė septynis pono von Gehreno ir kitų prie stalo sėdinčių žmonių bokalus gero, aštraus alaus, jis žaibišku greičiu sugriebė ją ir, nepaisydamas jos nuožmaus pasipriešinimo, jėga pasisodino sau ant kelių, apkabino abiem rankomis ir aistringai prispaudė prie savo apkūnaus kūno.

O kai per jos ploną suknelę pajuto lankstų, gležną kūną ir palietė jos švelnias, dar tik augančias krūtis, tamsiai raudonas švytėjimas jo sieloje sprogo ir galutinai aptemdė protą.

Nieks jau negalėjo jo sustabdyti! Jis paleido Ninką ir pašoko, tarsi vidinė liepsna būtų pakėlusi jį iš vietos.

Jo didelis, aukštas alaus bokalas nukrito, brangus turinys išsiliejo ant staltiesės.

Dideliais, greitais žingsniais jis aplenkė ilgą baro stalą, priėjo prie smuklininko, kuris sėdėjo susikūprinęs prie mažo, prie lango stovinčio staliuko, stebėdamas, kas vyksta erdvioje smuklės salėje.

Aš noriu mažylės!

Ponas von Gehrenas nieko nesakydamas tris kartus įkišo ranką į savo kišenę, kiekvieną kartą ištraukdamas saują sidabrinių monetų, metė jas visas ant mažo smuklininko staliuko, nuo kurio atšokusios kelios monetos išsilakstė į visas puses, ir sušnypštė: „Aš noriu mažylės! Tuoj pat!“

Senasis kuprotas užeigos valdytojas daugelį dešimtmečių buvo pono von Gehreno dvaro budelis.

Net ir dabar, senatvėje, jau kaip smuklės prižiūrėtojas, jis vis dar teikė jam svarbias paslaugas.

Senas smuklininkas niekuo neparodė savo nuostabos, jis tik ramiai žiūrėjo į poną von Gehreną.

Dėl savo kupros ir kojos, kurią buvo sužalojęs maištingo prūso kirvis, jis buvo susigūžęs ir dėl to turėjo žiūrėti į poną iš apačios.

Tuomet jis taip pat ramiai pažvelgė į pinigus ant stalo ir ėmė juos skaičiuoti.

Neskubėdamas dėjo į šalį monetą po monetos, po to prisiminė apie nušokusias monetas, nerangiai pasilenkė, paėmė jas nuo grindų ir pridėjo prie kitų.

Iš viso – trisdešimt!

Tada ramiai tarė:

– Gerai, gerai! Rūsyje! Aš viską paruošiu ir pakviesiu jus!

– Kodėl rūsyje?! Ji juk turi miegamąjį po smuklės stogu, ar ne?!

– Tai gali sukelti riksmą, ir tada jus aplankys visi čia esantys aisčiai.

Aišku, visi jie bus įsiutę, nes kiekvienas jau nemažai išgėrė! Tik dešimt minučių kantrybės!

– Po dešimties minučių mano kantrybė trūks ir aš nusuksiu tau sprandą! – sušuko ponas von Gehrenas su didžiausiu susierzinimu.

Po to pasisuko, norėdamas eiti, bet įsipainiojo į lango užuolaidą, nuplėšė ją taip piktai, kad viršuje lūžo karnizas.

Užuolaida nukrito jam ant galvos. Įnirtingai bandydamas jos atsikratyti, ponas von Gehrenas dar labiau įsipainiojo, prakeikta užuolaida apsivyniojo aplink jo galvą ir liemenį, ir jis niekaip negalėjo išsinarplioti.

Niekas nepuolė jam padėti. Ir aisčiai, ir vokiečiai liko sėdėti ir linksmai žiūrėjo į didžiojo pono kovą su užuolaida, o piktdžiugiški vokiečiai net garsiai juokėsi.

Galiausiai jis išsilaisvino ir, išblyškęs iš įniršio, metė užuolaidą ant plataus, griozdiško baro stalo taip, kad keli dideli moliniai alaus ir neskiesto brendžio ąsočiai apsivertė, nukrito nuo baro ir sudužo į šipulius.

Svaiginantis alaus ir brendžio garų debesis pakilo iki pat žemų lubų ir užpildė visą salę.

Atrodė, kad įniršio apimtas ponas von Gehrenas nemato ir negirdi nieko aplink, bet jis matė ir girdėjo viską.

Jis matė šypsenėles ir girdėjo pašaipius pokalbius, ir jis žinojo, kad su šiomis šypsenomis jie jį, šlovingą vokiečių riterį, apkalbinėja, esą jis – senas kvailys, visiškai praradęs protą dėl jaunutės prūsų mergaitės, kad ši prūsų ragana tikriausiai jį užbūrė ir jis dabar pats nežino, ką daro.

Visa tai dar labiau įkaitino jo įniršį ir raudonas aistros liepsnas jo sieloje.

Šią akimirką ponas von Gehrenas troško tik vieno – suskaldyti besišaipančių kaukoles.

Dešine ranka bandė ištraukti savo kardą, bet kardo nebuvo – jis buvo palikęs diržą su kardu kabantį prie savo stalo ant kėdės atlošo.

Dar labiau įsiutęs, jis norėjo tik vieno – sugrįžti į savo vietą ir griebti kardą bei sutraiškyti viską aplinkui.

Bet šią akimirką jis vėl susitiko su Ninkos žvilgsniu, ji stebėjo jį, sėdėdama prie gretimo stalo.

Jos žvilgsnyje buvo tik pasibjaurėjimas ir panieka. Jis staiga pamatė save jos akimis: ji buvo tokia graži, o jis – toks apgailėtinas, bejėgiškai įniršęs, su lazda rankoje, kad pyktis iškart atslūgo.

Užtat dar labiau suliepsnojo tamsiai raudona geismo ugnis.

Vilkdamas savo nepaklusnią koją, kliūdamas ir vis griebdamasis už stalų, kad nepargriūtų, jis nerangiai nušlubavo į savo vietą.

Ir kai jis pagaliau griuvo ant savo kėdės ir vėl pažvelgė į Ninką, pamatė jos akyse gailestį, kuris jam buvo blogiau už bet kokį įžeidimą.

Tuo tarpu senasis smuklininkas greitu žvilgsniu įvertino padarytą žalą. Po to uždegė žibintą, pastatė jį ant lentynos prie įėjimo, paskubomis paėmė krūvą raktų ir pro galines salės duris bei nedidelį prieškambarį su nenaudojamais daiktais, indais ir skudurais, pakabintais ant medinių kabliukų, pritaisytų prie sienų, išėjo į kiemą.

Per kiemą, šlubuodamas kaire koja, atsargiai nuėjo iki rūsio. Prie durų vedė platūs laiptai, kad būtų galima nuridenti dideles gėrimų statines.

Užeigos šeimininkas nusileido prie rūsio durų, atvėrė jas ir įėjo į vidų, į požeminį koridorių su durimis abiejose pusėse.

Jis priėjo prie tolimiausių durų, surado tinkamą raktą ir atrakino.

Neaiški mirganti šviesa apšvietė plačią patalpą, juodai dažytas sienas ir skliautą.

Iš kairės ir dešinės prie sienų po kelias eiles stovėjo viena ant kitos sustatytos juodos statinės.

Tarp jų liko tik ilgas, siauras praėjimas iki pat užpakalinės sienos.

Senasis smuklininkas nuėjo iki pat patalpos galo ir pakėlė žibintą.

Čia statinių nebuvo, todėl atsirado vietos plačiam šiaudų guoliui, kurio viduryje buvo paklotos dvi arklio gūnios. Senasis smuklininkas patenkintas linktelėjo.

Ant sienos virš šiaudų guolio jis pakabino žibintą, su kuriuo atėjo.

Tuomet dar kartą viską atidžiai apžiūrėjo, pabandė įsivaizduoti viską, kas turėjo čia įvykti, liko patenkintas ir per tą patį siaurą praėjimą išėjo į rūsio koridorių ir į kiemą.

Rūsyje

Netrukus iš kiemo pro tas pačias galines duris senasis smuklininkas įėjo į salę.

Pamatęs prie stalo sėdinčią Ninką, jis piktai šūktelėjo:

– Ką tu, tingine, veiki čia, salėje? Tu čia esi tam, kad aptarnautum mūsų svečius!

Tu turi aptarnauti poną von Gehreną ir šešis jo palydovus! Jie moka mums didelius pinigus! Ponai užsisakė vyno!

Greitai bėk į rūsį ir atnešk vyno! Galvoji, aš už tave tai padarysiu?!

Jis griebė didelį varinį katilą nuo sieninės lentynos už baro stalo ir įbruko jį Ninkai:

– Eik!

– Pone, nereikia niekur eiti. Mes dar turime daug vyno čia pat! Aš tuojau visiems įpilsiu.

Smuklininkas akimirkai sutriko – vyno iš tiesų buvo gausu, – bet paskui įsiuto, griebėsi mazguoto botago, kabančio ant medinio kuolo šalia mažo lango:

– Ak tu maištinga, pagoniška rupūže! Kam tu čia esi?

Tu turi tarnauti mūsų geriausiems svečiams, kitaip tave, raganą, sudeginsiu ant laužo, kaip prieš dešimt metų tavo maištingąjį tėvą.

Jis vėl įbruko jai į rankas varinį katiliuką ir mojavo botagu:

– Į rūsį!

Ninka paėmė varinį indą, atsistojo ir ilgai žvelgė į senąjį užeigos šeimininką.

Jis nuleido botagą ir tyliai stebėjo, kaip mergaitė ėjo link durų, kaip akimirkai sustojo ant slenksčio ir vėl pažvelgė į jį, kaip paėmė žibintą ir išėjo.

Ir keistas jausmas, kokio jis neprisiminė kada nors patyręs, suspaudė jam gerklę! Vienai akimirkai jam net kilo mintis sugrąžinti mergaitę.

Bet jis išsigando šios minties. „Prakeikta ragana! Ji nori mane užburti, kad pradėčiau gailėtis tų pagonių!“

Ir jis persižegnojo, žemu balsu melsdamasis:

– Šventoji Mergele! Išgelbėk mano nuodėmingą sielą!

O po to, kad galutinai atsikratytų pagoniško burto ir neliktų menkiausio šio jausmo likučio, jis dar iš visų jėgų pasipurtė kaip iš vandens išlipęs šuo.

Akimirkai pakrypęs pasaulis vėl atsistojo į savo vėžes, ir jis ramiai ėmėsi smuklės reikalų.

Ninka išėjo į kiemą.

Ji matė, kaip ponas von Gehrenas kažką įsakinėjo smuklininkui ir kaip barstė ant stalo sidabrines monetas.

Ji matė, kaip smuklininkas iš karto išėjo su žibintu, o po to grįžo ir liepė jai atnešti iš rūsio vyno.

Buvo aišku kaip dieną, kam ją siunčia. Ji tiksliai žinojo, kas bus toliau.

Dar viena sekundė, ir girtas, šlykštus žvėris įsiverš į rūsį, griebs ją, mes ant šiaudų rūsio gale, godžiomis rankomis nuplėš jos drabužius ir negailestingai sutraiškys joje viską, kas gera, gražu, švelnu.

Apsidairė. Pirmoji mintis – tuoj pat mesti tuščią indą ir bėgti. Bet prieš akis iškilo vargšės kvailos Magdos figūra.

Kažkada ji buvo gražuolė, visų vaikinų svajonė. Jos nelaimei, šeimininkas irgi jos užsigeidė. Ji bandė pabėgti.

Įsiautusio šeimininko paliepimu du stiprūs vyrai botagais nuplakė jos kūną iki kraujo. Vargšelė liko gyva, bet išprotėjo.

Ninka ne kartą matė ją, brendančią gatve, apsitampiusią, purviną, susikūprinusią, ji ėjo kažką murmėdama, nieko aplink nematydama.

Kitos mintys viena po kitos sužibėjo galvoje ir tuoj pat užgeso. Rėkti? Bet niekas neatsilieps. Prašyti kieno nors pagalbos?

Bet kas ją užstos? O gal padegti smuklę ir per sąmyšį visi ją pamirš?

Kiekviena mintis akimirkai sukeldavo kažką panašaus į viltį ir tuoj pat paaiškėdavo, kad viltis apgaulinga, ir vis labiau artėjo girtas veidas ir raudonos akys, ir be galo bjaurios ją graibstančios rankos, ir visa kita, kas jos laukė, ir šleikštulys spaudė gerklę, ir vis didesnė neviltis kaustė širdį.

Staiga iš kažkur kilo mintis: „Bet juk aš ne pirma ir ne paskutinė. Kiek merginų ir moterų klusniai atsiduoda savo šeimininkams, tokiems pat bjauriems kaip šis. Kai kurios netgi džiaugiasi, galėdamos įtikti ponui, didžiuojasi, kad jis jų užsinorėjo, tikisi, kad jis už tai bus joms maloningas.“

Ir tuo pat metu atėjo kita mintis:

„Aš kitokia, aš taip negaliu. Jos gali, nes jos vergės. Jų ne tik kūnas, bet ir siela priklauso šeimininkui. Jos ne tokios, kokios gimė, ne tokios, kokių nori jų širdys, jos jokios – tik tokios, kokių pageidauja jų ponai. Ir dėl to joms lengviau būti vergėmis…

Aš taip negaliu, nes aš ne vergė! Mano širdis sako, kad aš žmogus!

Ir aš galiu būti tik tokia, kokia sako širdis. Mano siela – laisvo žmogaus!

Ir aš tokia, kokia man sako mano siela. Mano jausmai – tokie, kokie yra, o ne tokie, kokių nori mano ponas!

Dabar jis paskui mane ateis į rūsį ir ten sutraiškys, sutryps, sulaužys, sumaišys su savo purvu viską, kas manyje yra, viską, kas manyje mano.

Ir aš tapsiu tokia pati kaip tos moterys. Manęs jau nebebus. Bus kita.

Mano širdis bus ne mano, o jo vergė. Iš visų mano jausmų liks tik baimė, mano akys nematys, koks gražus yra pasaulis, jos tik ieškos, kur pasislėpti.

Aš bijosiu pakelti galvą. Aš bijosiu pažiūrėti į akis. Aš bijosiu ką nors pajusti, nes kiekvienas jausmas skatins padaryti kažką, ko noriu aš, o ne ponas, ir stums mane nepaklusti.

Mažiausias kirminas ar pelytė bus laisvesni už mane. Taip, tai būsiu ne aš – bus tik paklusni pono vergė.

Mano kūnas, mano siela, mano mintys ir jausmai – viskas bus ne mano, o tos vargšės, apgailėtinos vergės.

Ir aš būsiu silpna. Juk manyje nebus nieko, dėl ko vertėtų būti stipriai.

Turėsiu daug kentėti, bet manyje nebus nieko, dėl ko verta kentėti. Būsiu bjauri pati sau.“

Ir Ninkos sieloje nenugalimai ir grėsmingai kilo juoda neapykantos banga: neapykantos tai vargšei, kuria ją tuoj pavers šis girtas žvėris, šiai smuklei, šiam kiemui, šiam pasauliui ir ypač šiam girtam gyvuliui, kuris tuoj išeis ir savo be galo bjauriomis rankomis, lūpomis pavers ją ta verge.

Jos viduje viskas drebėjo. Jos žvilgsnis vis slankiojo po kiemą, ieškodamas kažko, kas galėtų visa tai sustabdyti: kirvio, šakių, peilio, geležinio strypo.

„Užmušiu jį ir bandysiu pabėgti. Jei matysiu, kad pagaus, pati nusižudysiu.“

Ir staiga iš kažkur atėjo nauja ir visai netikėta mintis.

– O gal smuklininkas mane nusiuntė dėl to, kad jam pagailo manęs?

Ninka net sustojo. „O gal jis specialiai išsiuntė mane iš smuklės, kad galėčiau pasislėpti, kol per daug išgėręs šeimininkas nusiramins?“

Smuklininkas buvo nekalbus žmogus. Ir ji, ir kiti iš jo sulaukdavo tik paliepimų. Tačiau Ninka žinojo, kad jis ja patenkintas.

Jis buvo patenkintas, kad ji moka susikalbėti su lankytojais, kad jiems malonu ją matyti ir kad ji sugeba sukelti ne tik susižavėjimą, bet ir pagarbą.

Jam patiko, kad ji viską supranta iš pusės žodžio, kad viską padaro būtent taip, kaip jis nori, kad, kai reikia, ji sugeba būti nematoma, o kai reikia – ryžtingai įsikišti ir pasakyti ar padaryti būtent tai, ko reikia.

Ir dabar Ninka negalėjo patikėti, kad jis galėtų taip paprastai ją išduoti.

Ji pagalvojo, kad jeigu smuklininkas norėtų įtikti ponui, jis lieptų jai eiti į viršų, į savo kambarėlį palėpėje.

O jis nusiuntė ją į rūsį, kur lengviau pasislėpti ir iš kur galima ilgai negrįžti.

Visi žinojo, kad ponas von Gehrenas neretai užsidega kaip šiaudas, bet greitai ir užgęsta.

Gal smuklininkas apie tai ir pagalvojo: ponas dar išgers, užmigs, o rytoj nieko neprisimins.

Ninka iš karto nusiramino:

– Man nereikia niekur bėgti. Man tik reikia neskubėti grįžti!

Ji neskubėdama nusileido rūsio laiptais, ilgu koridoriumi nuėjo iki patalpos, kurioje buvo laikomi gėrimai, atrakino duris ir pakabino savo žibintą prie įėjimo.

Čia pat stovėjo jai reikalinga statinė su stipriu gėrimu. Ninka priėjo prie tos statinės, ištraukė kamštį ir srovė ėmė pamažu pildyti didelį varinį katilą.

Tuo tarpu smuklininkas priėjo prie išėjimo į kiemą, atvėrė duris, įsitikino, kad Ninkos jau nėra, nusprendė, kad ji jau rūsyje, po to kruopščiai apžiūrėjo kiemą, įsitikindamas, kad mergina nepasislėpė ar nenuėjo kur nors kitur, tada priėjęs prie rūsio durų įsitikino, kad jos neuždarytos.

Tuomet sugrįžo į smuklę, neskubėdamas priėjo prie stalo, kur sėdėjo vokiečiai, palietė pono von Gehreno alkūnę, padavė mazguotą botagą ir prisilenkęs prie pat ausies tyliai tarė: „Eikite!“

Šis tylus žodis, ištartas į ausį, perėjo per visą pono von Gehreno kūną kaip tamsus žaibas ir sukėlė tokį nežmonišką širdies plakimą ir tokį švytėjimą akyse, kokio jis niekada nebuvo patyręs!

Jis puolė prie išėjimo.

Senas smuklininkas tik suspėjo jam sušukti: „Atsargiai su žibintu!“

Kiti smuklės lankytojai, stebėję senąjį smuklininką, ateinantį su botagu, matė, kaip jis kažką šnibždėjo ponui von Gehrenui, ir iš karto viską suprato.

Visų veiduose vėl pražydo pašaipios šypsenos.

Tuo metu ponas von Gehrenas, svyruodamas nuo išgerto alkoholio, nerangiai, vis užkliūdamas už visko, kas pasitaikė kelyje, šlubčiojo per kiemą.

Po kelių žingsnių jo koja užkliuvo už jo paties lazdos ir jis visu kūnu griuvo ant akmenų, šventvagiškai, visai nekrikščioniškai plūsdamasis.

Jo lazda ir mazguotas botagas, kurį jam davė smuklininkas, nulėkė kažkur į šoną. Kelias akimirkas ponas von Gehrenas gulėjo nejudėdamas.

Tuomet keikdamasis, pamažu, trindamas skaudančius kelius ir rankas, atsisėdo ir apsidairė, pažiūrėjo į tamsų, vaiduokliškai niūrų ir nieko gero nežadantį įėjimą į rūsį.

Skausmingas kritimas suskaldė jo ryžtą į smulkias šukes. Atėjo mintis: „Eina viskas po velnių. Kam man reikalinga ta prakeikta prūsų ragana?!“

Bet po kelių akimirkų jis truputį atsigavo ir visos tos šukės vėl susidėliojo.

Ir susidėliojusios jos sudarė jo vaizduotėje dvi didžiules figūras – jį patį ir tą mergaitę.

Jis – pergalingas vokiečių kryžiuotis, kuris nugalėjo ir pavergė visus šiuos pagonis, visas jų žemes ir miškus su jų dievais, žyniais, šventikais ir viskuo, kas aplink.

Jis didingas, nuostabus, baltoje šviesoje švytintis didvyris – visų vokiečių riterių įsikūnijimas.

O mergaitė, kurios jis taip nori, – visų šių nugalėtų, palaužtų ir pavergtų pagonių, klūpančių prieš vokietį nugalėtoją, kenčiančių visus pažeminimus, bejėgių ir bebalsių, įsikūnijimas.

Ponas von Gehrenas iš karto nušvito ir pamiršo visus skausmus. Jo siela prisipildė džiaugsmingo pasididžiavimo!

O kas iš tikrųjų suteikė jam teisę ir galią pavergti visas tas tautas ir tapti jų valdovu?

Kas nusprendė, kad jos yra jo nuosavybė?

Atsakymas aiškus kaip dieną. Tai buvo jo tikras, stiprus ir pergalingas tikėjimas.

Šis tikėjimas sakė, kad svarbiausia pasaulyje yra jėga, kad teisus tas, kas stiprus, kad žmogaus laimė priklauso ne nuo jo grožio, teisingumo, kilnumo ir moralės, o tik nuo jo galios.

Tik stiprus žmogus tvirtai stovi ant žemės. Tik jis gauna, ko nori.

Kokie juokingi šie aisčiai, tikėdami, kad jų miškai yra šventi ir nė vienam medžiui negalima pakenkti.

Kokia juokinga ir ši mergaitė, savo senelės darže auginanti kažkokias gėles, kurių dėl jų kvapo net galvijai neėda!

Gyvenimas žiauriai nubaudė aisčius už jų naivų tikėjimą: jie prarado savo šalį ir tapo vergais, paklusniais vokiečiams ir jų botagui.

O vokiečiai laimėjo. Jie nugalėjo visus ir viską. Jie nugalės ir šios kvailos aisčių mergaitės pasipriešinimą, ir ji irgi bus paklusni vokiečiams ir jų botagui.

Kvaila mergaitė nesuprato paprasčiausio dalyko: ji – vergė, jos kūnas ir gyvybė priklauso ne jai, o kažkam kitam.

Ir tas kažkas kitas yra jis pats – ponas von Gehrenas.

Tik jis turi teisę pasakyti jai, ką ji turi daryti ir ko neturi, kam ji turi ir kam neturi teisės priklausyti.

Maža to, jis gali atiduoti ją kažkam kitam kaip bet kurį naminį gyvulį, kaip bet kurį jam priklausantį daiktą.

Jis gali ją parduoti už keletą sidabrinių. Ir jos, ir tokių kaip ji vergų vertė priklauso ne nuo to, kokia ji: gera, ori, išmintinga, draugiška ar ne, o tik nuo to, kiek ji naudinga savo šeimininkui.

Šios mintys didžiuliu greičiu sekė viena kitą jo smegenyse. Ponas von Gehrenas dar niekada nesijautė toks didingas, dar niekada jam nebuvo tokia aiški jo reikšmė pasauliui, jo didžioji misija.

Svarbiausia, jis pagaliau suprato tos tamsios ugnies, kuri jį degino, viso to nenugalimo geismo Ninkos kūnui didžiąją prasmę.

Jos pasipriešinimas – tai paskutinis visų šių pagonių pasipriešinimas didingai ir nenugalimai jo ir visų riterių valdžiai.

Dėl to jo, nugalėtojo, riterio, vokiečio, šventa pareiga jį įveikti.

Dangus pasirinko jį – Kryžiuočių ordino įsikūnijimą, spindintį ryškiu, baltu spindesiu – šiandien, čia, šiame rūsyje, dabar ir visiems laikams užkariauti prūsus, paskelbti pergalę, parodyti jai ir visiems, kad šioje žemėje nėra nieko jam nepavaldaus.

Ponas von Gehrenas pajuto naujų jėgų antplūdį ir energingai atsistojo. Jo viduje vėl švytėjo niūrios, raudonos žarijos.

Jis žinojo, kad yra galingas ir dėl to teisus. Ir jis žinojo, kad jo paskirtis – parodyti Ninkai ir visiems, kas čia valdovas.

Ir jis žengė įėjimo į rūsį link.

Gaisras

Varinis katilas buvo jau beveik pilnas, kai Ninka išgirdo sunkius žingsnius už durų.

Kiekvienas buvo kaip smūgis tiesiai į širdį: vadinasi, smuklininkas ir negalvojo jos gelbėti.

Jis padarė tai, ką visada – pardavė ją.

Tos sidabro monetos buvo už ją – mokestis, kad smuklininkas lieptų jai eiti į šį rūsį.

Ji pašoko ir užstūmė durų skląstį.

Žmogus, šlubuodamas koridoriumi, pagaliau sustojo prie durų ir pastūmė jas, bet durys neatsivėrė.

Jis pastūmė dar ir dar stipriau – rezultatas buvo tas pats. Atėjūnas truktelėjo rankeną. Durys neatsivėrė.

Tada jis patraukė stipriau, po to – dar stipriau. Durys laikė.

Ninka girdėjo, kaip jis sutrikęs trypčiojo prie durų, po to kelioms akimirkoms aprimo ir staiga pasigirdo baisus smūgis, nuo kurio viskas aplink sudrebėjo.

Ponas bandė išspirti duris koja. Keista, bet jos atlaikė.

Toliau duris purtė antras smūgis, trečias… Jie buvo vis stipresni, vis labiau įnirtingi…

Ninka matė, kad durys neatlaikys. Ninka pradėjo iš visų jėgų stumti link praėjimo didžiulę statinę, stovėjusią ant kitos tokios pačios statinės kairėje nuo durų.

Galiausiai statinė nukrito kaip tik ten, kur reikėjo, prie pat durų.

Tuomet ji pabandė nugriauti kitą statinę, stovėjusią dešinėje durų pusėje.

Po kelių bandymų ji taip pat nukrito, atsitrenkdama į jau gulinčiąją.

Smūgio metu lūžo viena jos šelvis ir turinys išsiliejo ant durų, ant kitos statinės, ant žemės.

Rūsį užpildė stipraus alkoholio kvapas.

Bet visgi abi statinės užblokavo įėjimą ir dabar buvo daug sunkiau atidaryti duris.

Bet smūgiai tęsėsi ir buvo aišku, kad durys ir medinė siena neatlaikys, ponas įsiverš, perlips statines, ir niekas negalės jo sustabdyti.

Prakeiksmai vis garsėjo, o smūgiai tapo vis nekantresni. Baimė ir neviltis suspaudė Ninkos širdį.

Ji matė: dar smūgis kitas ir sužvėrėjęs ponas įsiverš, ir visas girtas jo įniršis išsilies ant jos.

Staiga, po ypač smarkaus smūgio, žibintas, stovėjęs ant siauros lentynos prie įėjimo, sudrebėjo ir nukrito tiesiai ant šiaudų prie įėjimo.

Žibinto ugnis tuoj pat padegė šiaudus ir visur išsiliejusį alkoholį.

Iš karto pakilo ugnies siena. Užsidegė stipriu gėrimu apipiltos durys ir visa siena prie įėjimo, degė ir dvi gulinčios statinės.

Ninkai atgimė viltis. Ji pradėjo mesti į tą laužą viską, kas tik galėjo degti ir pasitaikė po ranka: šiaudinį gultą, kažkokias medines nuolaužas, skudurus.

Liepsna kilo vis aukščiau, dūmai darėsi vis tamsesni ir tirštesni, ir užpildė rūsį. Ninkos akys buvo pilnos ašarų.

Ji negalėjo įkvėpti, nes kiekvieną kartą po to prasidėdavo nesustojantis, viską viduje draskantis kosulys, bet ji negalėjo ir nekvėpuoti, nes tuoj pat pradėdavo dusti.

Galva svaigo ir akyse temo, kosulys draskė gerklę. Ninka įsispraudė į tolimiausią rūsio kampą, atsigulė ant grindų, kur dūmai atrodė ne tokie tankūs, užsidengė galvą rankomis ir stengėsi nekvėpuoti.

Mintys painiojosi, kosulys ir vėmimas atėmė visas jėgas. Ji bandė rėkti, bet negirdėjo savo balso… Girdėjo tik smūgius…

Ji girdėjo, kad tokie dūmai būna labai nuodingi, kad žmonės nuo jų žūsta.

Blykstelėjo paskutinė mintis: „Na ir gerai! Geriau mirsiu…“

Ji jau negirdėjo, kai nuo itin smarkaus smūgio durys pagaliau lūžo.

Bet, matyt, tiršti juodi dūmai iškart smogė į von Gehreno šnerves, širdį veriantis kosulys sulenkė jį pusiau, dar tirštesni dūmai kaip iš pragaro tryško iš patalpos.

Po kurio laiko pasigirdo skubiai tolstantys žingsniai.

„Jis pabėgo… Aš laisva, galiu išeiti..!“

Išėjęs iš rūsio, ponas von Gehrenas pamojavo ranka savo palydovams. Jie įsodino jį į vežimą ir išvyko.

Riteris

Susirinkusios moterys šaukė, kad degančiame rūsyje yra mergina ir kad ją reikia išgelbėti.

Tačiau jos tik rėkė, bet nė viena nepajudėjo iš vietos.

Viena iš moterų puolė smuklininką: „Tai tu ją pasiuntei į rūsį. Dabar gelbėk!“

Moterų choras ją palaikė, jos apsupo smuklininką ir stūmė jį prie įėjimo į rūsį.

Tačiau smuklininkas nepasidavė, jis rėkė, kad ten nieko nėra ir kad mergaitė jau seniai pabėgo.

Buvo aišku kaip dieną, kad jis meluoja, kad paprasčiausiai bijo.

Bet jokia jėga negalėjo priversti smuklininko eiti į degantį rūsį. Nepajudėjo ir niekas kitas.

Johanesas neišvažiavo su kitais. Jis pats negalėtų paaiškinti, kas jį sustabdė. Tikriausiai paprastas smalsumas.

Aišku, jis jautė kažkokią simpatiją gražiai merginai ir jam buvo įdomu, ar pavyktų ją išgelbėti.

Bet galėjo būti, jog jis pasiliko tik todėl, kad tėvas išvyko.

Bet kokiu atveju jis neketino pasilikti čia ilgai ir tikėjosi greitai pasivyti išvykusius.

Tačiau kai paaiškėjo, kad visi išsigando ir niekas nepasiryžo padėti į bėdą pakliuvusiai gražiai merginai, kažkas pasikeitė.

Istorijos, kurias jis girdėjo ir skaitė apie drąsųjį Rolandą, Ričardą Liūtaširdį, Gijomą de Dolį, Žerarą de Neverą ir kitus drąsius riterius, nedelsiant atgijo jo jaunoje širdyje.

Visose šiose istorijose jaunas riteris, nepaisydamas baisaus pavojaus ir rizikuodamas savo gyvybe, didvyriškai gelbėdavo gražią merginą.

Kaip ir Ninkos, jos padėtis būdavo beviltiška, bet riteris gelbėdavo, nepaisant mirtinos rizikos, nepaisant to, kad niekas negalėjo jai padėti.

Ir visose šiose istorijose tai buvo pirmasis jo riteriškumo išbandymas.

Jam pasirodė, kad jeigu nieko nedarys, jis paprasčiausiai taps vienu iš šių rėkiančių bailių žmonių, viena iš šių moterų, kurios rėkia, bet bijo net piršto pajudinti, kad išgelbėtų vargšę merginą.

„Ne, aš ne toks! – suprotestavo jo širdis. – Aš parodysiu šiems bailiams, kas yra tikras riteris…“

Ir jis ryžtingai žengė rūsio link. Visi iškart nutilo.

Nusileidęs laiptais ir įėjęs į rūsį, jis iš karto pamatė duris, iš kurių veržėsi dūmai.

Jis pabandė jas atverti, tuomet iš visų jėgų pastūmė jas į vidų, bet durys nepasidavė.

Buvo aišku, kad jas kažkas laiko iš vidaus. Johanesas apsižvalgė, atsirėmė nugara į priešingą koridoriaus sieną ir, įsispyręs abiem kojomis į duris, išstūmė jas į vidų kartu su barikada.

Atsirado siauras praėjimas. Tankūs dūmai išsiveržė iš patalpos. Prispaudęs prie burnos nosinę, jis prasiskverbė pro plyšį ir nustūmė praėjimą užtvėrusias statines.

Laimei, buvo daugiau dūmų nei ugnies. Matyt, ir šiaudai, ir alkoholis ant grindų greitai sudegė ir dabar ruseno alkoholiu apipilti skudurai, kurių rūsyje buvo daug.

Pro dūmus nesimatė, ar kas nors čia yra. Uždengęs rankove burną, Johanesas pabandė prasiskverbti tolyn į patalpą.

Pačiame gale jis pamatė ant grindų į kamuoliuką susisukusią mažą, nejudančią figūrėlę.

Jis prisilenkė prie jos, pasuko į save jos veidą. Tai buvo ta pati mergina, į kurią taip godžiai žiūrėjo jo tėvas.

Tačiau dabar ji nebebuvo ta graži mergina, kurią jis matė smuklėje.

Dabar ji tebuvo apgailėtina, be sąmonės gulinti mergaitė, juodais pelenais išteptu veidu. Bet ji vis dar kvėpavo.

Susilenkęs, beveik uždusęs ir dėl dūmų bei ašarų nieko nematydamas, jis su mergina ant rankų vargais negalais išsikrapštė iš rūsio.

Lauke juos pasitiko džiaugsmingi šūksniai.

Moterys tuoj pat puolė rūpintis mergina. Jos nuplovė jai veidą. Mergaitė atsiduso ir atmerkė akis. Iš pradžių ji nieko nesuprato.

Po to pamatė moteris ir Johanesą, ir baimė atsispindėjo jos veide – visi bijojo vokiečių ir niekas nesitikėjo nieko gero nei iš vieno von Gehreno.

Tačiau jaunuolio veide nebuvo įprastos kryžiuočių arogancijos. Jis žiūrėjo į ją kaip paprastas vaikinas, kuris džiaugiasi, kad ji gyva.

Ji nusišypsojo ir iškart vėl virto gražuole.

Jį nustebino jos šypsena. Joje tilpo viskas: džiaugsmas, kad ji išgelbėta, kad grįžo į šį šviesų, spinduliuojantį pasaulį, dėkingumas jam, kad jis ją išgelbėjo, ir džiaugsmas, kad būtent jis ją išgelbėjo.

Jis pats mėgo šypsotis ir besišypsantys žmonės jam visada patikdavo labiau nei rimti ir didingi.

Tačiau jis galėjo prisiekti, kad dar niekada nematė tokios gražios, tokios nuoširdžios, tokios mielos, tokios kupinos gyvenimo ir džiaugsmo šypsenos.

Jis padėjo jai atsikelti. Sugėdintas smuklininkas tuoj pat parūpino vežimą Ninkai nuvežti namo.

Johanesas, kuris jautėsi esąs jos gelbėtojas ir atsakingas už ją, važiavo su ja, palaikė ją už rankos, kai ji lipo iš vežimo, ir palydėjo ją iki pat jos žemo namelio kaimo pakraštyje.

Ji sustojo prie durų. Pagal seną paprotį ji turėjo giliai nusilenkti savo šeimininkui, pabučiuoti jo ranką ir dėkoti, dėkoti, dėkoti.

Bet ji tiesiog atsisuko į jį, nusišypsojo ir pasakė: „Ačiū!“

Bet kažkodėl būtent toks dėkingumas Johanesą pakylėjo į septintą dangų.

„Jeigu visi žmonės būtų tokie, kaip mes“

Per kelias kitas dienas jam neišėjo iš galvos tai, kas atsitiko užeigoje. Jis ieškojo progos aplankyti trobelę kaimo pakraštyje.

Galų gale jis tiesiog ten nuėjo. Jis pamatė Ninką kieme, kur ji dėliojo žoleles.

Ji apsidžiaugė, kad jis atėjo, ir dar kartą padėkojo jam už tai, kad ją išgelbėjo.

Po to ji atsinešė iš namų beržų sulos, ir jie atsisėdo ant suoliuko prie slenksčio, jis gėrė, o ji toliau perrinkinėjo savo žoles.

Johanesas nežinojo, apie ką kalbėti, bet tylėti buvo nepatogu ir jis kalbėjo viską, kas atėjo į galvą.

Ji susidomėjusi klausėsi, tačiau nė akimirkai nenutraukė savo užsiėmimo.

Po poros dienų jis vėl užsuko, po to vėl ir vėl.

Visada vyko tas pats: jis kalbėjo, o ji kažką darė ir klausėsi.

Retkarčiais ji atitraukdavo akis nuo savo darbo ir įdėmiai pažvelgdavo į jį, bet niekada nieko nesakydavo ir neklausdavo.

Tačiau galiausiai, tikriausiai per trečią ar ketvirtą susitikimą, ji uždavė pirmąjį klausimą:

– Pasakyk man, kodėl vokiečiai tokie žiaurūs? Kodėl jie užkariauja kitas tautas, paverčia jas vergais, verčia priimti kitą tikėjimą?

Johanesas apstulbo. Žinoma, jis žinojo, kad vokiečiai vykdo savo įsakymus geležiniu kumščiu ir negailestingai slopina bet kokį pasipriešinimą.

Jis galėjo suprasti, kodėl ji uždavė šiuos klausimus. Jis girdėjo jos šeimos istoriją.

Bet visa tai buvo seniai, ir jis kažkaip niekada apie tai negalvojo.

Bet kokiu atveju, jis žinojo atsakymą į šį klausimą. Šį atsakymą žinojo kiekvienas kryžiuotis nuo pat vaikystės:

– Mes atverčiame kitas tautas į tikrąjį tikėjimą. Mes išvaduojame jų sielas. Jie to dar nesupranta ir priešinasi.

Dėl to mes turime juos priversti.

Ninka nutraukė savo darbą, akimirkai susimąstė ir paklausė:

– Pasakyk man, jei jūs, vokiečiai, būtumėte kažkieno užkariauti ir užkariautojai verstų atsiversti į kitą tikėjimą, ar atsisakytumėte savojo?

Johanesas tuoj pat išsitiesė ir karštai tarė:

– Niekada! Geriau mirtis.

Ninka pagalvojo šiek tiek ilgiau ir uždavė dar vieną klausimą:

– Kodėl, jūsų manymu, mes turime paklusti?

Jis nežinojo, ką atsakyti. Bet jis nemanė, kad yra neteisus.

Jis buvo tikras, kad turi jai pasakyti kažką, kas padės jai suprasti, koks gražus ir garbingas yra kryžiuočių gyvenimas, kokia kilni yra jų misija.

Ir jis pradėjo pasakoti jai apie drąsius ir kilnius riterius bei gražias moteris, kurioms jie paskirdavo savo žygius, apie turnyrus ir žygius į tolimus kraštus, kad išlaisvintų žemę, kurioje gimė jų tikėjimas.

Jis pasakojo apie didelę kryžiuočių draugystę, apie atvejus, kai jie be gailesčio aukojo savo gyvybes vienas už kitą.

Jis taip pat pasakojo apie didelę ir nesavanaudišką riterio meilę savo širdies damai.

Jis pasakojo, kokia laimė paskirti visą gyvenimą kitam žmogui bei aukštesniam tikslui ir netgi mirti dėl to tikslo.

Ninka klausėsi ir žiūrėjo į jį plačiai atmerktomis akimis. Ji nieko nesakė.

Bet jis matė, kad ji buvo priblokšta istorijų, kurias jis pasakoja, kad prieš ją atsivėrė naujas ir gražus pasaulis – jo pasaulis.

Ir šiame pasaulyje jis buvo didis ir galingas riteris, vedamas didelių ir kilnių troškimų.

Ir tada ji pradėjo pasakoti.

Ji pasakojo apie savo tautą. Ji pasakojo apie didžią jos praeitį, jos dievus ir didvyrius, jos išminčius ir karius, jos meistrus ir dainininkus, dainas ir padavimus.

Kartais ji stabtelėdavo ir tylėdama pažvelgdavo į jį. Ir jis be žodžių suprato jos tylų klausimą: „Ar kilnūs ir pasiaukojantys riteriai nori visa tai sunaikinti?“

Ji papasakojo apie savo tėvą. Taip, jis buvo išprotėjęs. Bet tai buvo begalinės nevilties beprotybė, beprotybė žmogaus, iš kurio buvo atimta viskas: jo tėvynė, tauta, tikėjimas, kalba.

Ji papasakojo ir apie savo brolius. Jie buvo pasmerkti mirčiai, bet ne dėl to, kad būtų blogi.

Atvirkščiai, jie mirė dėl to, kad turėjo geriausius žmogaus bruožus: kilnumą, sąžiningumą, orumą, nesavanaudiškumą, meilę savo tėvynei.

Ir visi, kas su jais bendravo, tapdavo geresni, sąžiningesni ir kilnesni.

Bet būtent tokie geriausi žmonės ir žūsta. O išlieka silpni ir bailūs, kurie tik iš baimės apsimeta, kad tiki tuo, kuo iš tikrųjų netiki, kurie dėl tos pačios baimės sutiko atsisakyti savęs, savo draugų, savo tautos ir kuriems svarbu tik viena – kaip nors likti gyviems.

Ir jis be žodžių suprato tylų jos klausimą: „Ar to nori kilnūs ir pasiaukojantys riteriai?“

Ir jis žiūrėjo į ją giliai sukrėstas. Jam atsivėrė didžios ir išmintingos tautos tragedija.

Ir jis matė, kad ši tauta yra nusipelniusi visai kitokio likimo.

Ir jo akyse Ninka iš paprastos mergaitės virto šios didžiosios tautos dukra.

Gandai apie jaunojo von Gehreno susitikimus su pagone pasiekė dvarą.

Johaneso motina paklausė sūnaus:

– Ar tu myli šią mergaitę?

– Žinai, – atsakė jis, – tai daug daugiau nei meilė. Ji padarė mane kitokiu žmogumi, – ir po akimirkos pridūrė: – Ir manau, kad ji taip pat tapo kitokia.

Ir dar po akimirkos tylos jis tarė:

– Žinai, mama, manau, kad visi žmonės būtų laimingi, jei būtų panašūs į mus.

BIRUTĖ IR BERTA

„Chronikos“

O Labguvoje, kurią vokiečiai vadina Labiau, senojoje „Prūsų Lietuvoje“, vos ne iki begalybės nutįsusios senų senovės girios brūzgynų pakraštyje ir plačių plačiausių marių pakrantėje, vėlyvą popietę prieš Joninių naktį sėdėjo senasis klebonas Jonas Bretkūnas; po dienos darbų ir nemalonumų štai ir vėl jis sėdi jau beveik tris valandas savo klebonijos darbo kambaryje prie plataus ir erdvaus rašomojo stalo prie vakarinės sienos. Už rašomojo stalo, palei sieną, iki pat lubų buvo pristatyta mokslo knygų, tarp kurių – kelios bažnytinės registracijos ir sąskaitų knygos; knygų iki pat viršaus prikrauta ir palei pietinę sieną už lovos. Ir universiteto profesorius vargu ar turėjo tiek knygų, kiek mokytasis ponas klebonas Jonas Bretkūnas! Ir visos jos buvo rūpestingai perskaitytos. Dauguma jo tarnybos brolių teturėjo vos po dešimtį ar dar mažiau. Ir vis dėlto savo darbui jis skausmingai pasigesdavo dar ne vieno veikalo, kurį paskui su vargais turėdavo skolintis arba studijuoti viešėdamas Karaliaučiuje.

Jo dešinėje, šiaurinėje sienoje, buvo atidarytas langas, išeinantis į klebonijos sodą su gėlėmis, vaismedžiais ir daržovėmis, o per jo aukštą tvorą matėsi plačios, atviros Kuršių marios, švytinčios artėjančio vakaro spinduliuose. Pro atvirą langą beveik matomomis bangomis nuo įvairiausių gėlių, nuo žiedų, tirštai, vienas prie kito lyg jūra žydinčių iki pat aukštos žiogrių tvoros, į senojo pono studijų kambarį sruvo svaiginantys kvapai.

Aukšta krūva kvartanto dydžio lapų, Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, prie kurio ponas klebonas nebebuvo dirbęs jau keletą savaičių, buvo nustumta į dešinį tolesnįjį didžiojo rašomojo stalo kampą. Stalo viduryje dabar gulėjo atverstas rankraštis, kurio pirmajame tituliniame puslapyje jis jau prieš keletą metų didelėmis raidėmis buvo parašęs: „Chronikon gentis Prussicorum et Lithuanorum“. Skyrius, kurį jis kaip tik dabar jau kelias dienas rašė su nepaprastu uolumu, buvo pavadintas „Birutė, arba Ištikimoji lietuvių didvyrė“. Rankraštis gulėjo tarp kitų, daugiausia irgi atverstų knygų ir didelių krūvų lapelių su pastabomis. Bet ant „Kronikos“ viršaus dabar gulėjo ir atversta „Labguvos bažnyčios Krikšto, sutuoktuvių ir mirimų registracijos knyga“, kurioje klebonas, matyt, ką tik buvo padaręs skubrų lietuvišką įrašą, nes ant pusiau prirašyto puslapio dar gulėjo žąsies plunksna.

O „Kronika“, prie kurios klebonas jau keleri metai vis grįždavo savo laisvalaikiu, buvo Prūsijos ir Lietuvos, jo tėvynės, istorija, kurią jis rašė su dideliu atsidavimu. Jis ketino aprašyti senųjų aisčių gyvenimą ir iš senų senovės paveldėtą pagoniškąją religiją, viešpatavusią čia, prūsų, lietuvių ir kuršių krašte, iki tryliktojo amžiaus, kada į jų senąsias girias ir pelkes įsibrovė vokiečių ordino riteriai, beveik visus juos pavertė vokiečių baudžiauninkais ir rimbu, laužu bei kartuvėmis atnešė jiems krikščionybę.

Senasis ponas savo baltais, ilgais, ant pečių krintančiais plaukais iš tikrųjų kėlė pagarbą. Ypač jo griežtokas, stropiai nuskustas mokslininko veidas daugeliui sutiktų žmonių, o ypač baudžiauninkams nevokiečiams ir jų vaikams, darė gilų įspūdį, lygiai kaip ir akys, kurios čia keistai skvarbiai žvelgė į viską aplinkui, čia lyg užsisvajojusios ar net nieko nematydamos stengėsi visa, kas pamatyta, dar kartą surasti, su meile apžiūrinėti plačiose jo vidaus erdvėse.

Nepaisant viso orumo, šią akimirką ponas klebonas ten, prie didelio rašomojo stalo, vis dėlto atrodė šiek tiek juokingai. Tačiau kai durys iš priemenės į darbo kambarį truputėlį prasivėrė ir siaurame plyšyje pasirodė tarytum jaunos moters veidas su aukso aureole aplink šviesius plaukus, ji savo tamsiai mėlynomis akimis į senąjį poną prie rašomojo stalo pažiūrėjo susirūpinusi ir su užuojauta! Atrodė, ji tuoj žengs artyn, kad galėtų be žodžių guosdama apkabinti jo pečius savo rankomis ir su meile pabučiuoti į smilkinį, kaip visada darydavo, kai jis būdavo prislėgtas ar patyręs nemalonumų. Bet ji, atrodo, žinojo, kas jį šįkart sukrėtė, ir suprato, kad jam bus lengviau, jeigu dar palauks ir netrukdydama leis jam mąstyti bei rašyti ir šitaip nusimesti akmenį nuo širdies! Tad tyliai atsitraukė ir atsargiai uždarė duris.

Bet vos praėjus dviem minutėms, durys vėl tykiai prasivėrė, ir dvi mergaitės įkišo savo šviesiaplaukes galvas pro siaurą durų plyšį. Abi buvo pasipuošusios lietuviškais žalių rūtelių vainikėliais; viena, tikriausiai septyniolikmetė, turėjo ilgus plaukus, o kita, gal keturiolikmetė, – trumpus. Iš pradžių ir jos, pravėrusios burnas, savo didelėmis mėlynomis akimis rimtai žiūrėjo į senąjį poną prie rašomojo stalo, bet paskui jų akių mėlynėje blykstelėjo velniukai. Jos greit rankomis užsičiaupė burnas, norėdamos sulaikyti juoką, kurį joms kėlė pono klebono vaizdas: pusiau sėdomis ant kėdės, pusiau klūpėdamas, jis kėpsojo kambaryje su savo ilga juoda sutana, lyg būtų bažnyčioje priešais altorių per pamaldas, o ne namie, kur mėgo vilkėti rusvą kambarinį drabužį. Itin juokingai abiem atrodė jo juoda, prie sutanos priklausanti kepuraitė, įkypai nusmukusi ant gražių baltų plaukų, kurie krito ant pečių, ir vietoj pilkų minkštų šlepečių – jo juodi odiniai mišių batai, kurie kartu su baltomis kojinėmis kyšojo iš po sutanos krašto: vienas toli kairėje, kitas toli dešinėje. Abi mergaitės kuo skubiausiai atsitraukė, žvilgtelėjo viena į kitą, springdamos juoku ne visai švelniai uždarė duris, pasuko dešinėn į priemenę ir nubėgo į valgomąjį, kad galėtų ten išsijuokti iki soties!

Ir vis dėlto visi mylėjo poną kleboną, ypač baudžiauninkai nevokiečiai, ir ne vien už tai, kad kalbėjo su kiekvienu jo gimtąja kalba, bet ir už jo geras akis bei pasirengimą visada padėti. Tik kartais juoką keldavo jo išsiblaškymas, bet nuo to jis dažnai darėsi tik mielesnis. O šiandien, per Jonines, su jo išsiblaškymu, o kartais ir visišku apdujimu, visą dieną buvo itin prastai.

Klaida

Klebonui nedavė ramybės tai, kas atsitiko ankstyvą popietę bažnyčioje prie šventojo altoriaus, krikštijant mažą, neseniai gimusią lietuvaitę. Apie tai piktindamiesi ar šypsodamiesi netrukus pasakojo vokiečiai ir nevokiečiai, ir lūšnose, ir namuose, ir gatvėse – žodžiu, visur, tad apie tai Labguvoje ir jos apylinkėse netrukus žinojo ir jaunas, ir senas.

Jaunus mažosios naujagimės tėvus lietuvius klebonas pažinojo jau kelerius metus. Tai buvo Jurgis Kalvaitis, kalvis, ir Urtė Kalvaitienė; jie dirbo Labguvos ordino pilies ūkyje ir ypač išsiskyrė tuo, kad į bažnyčią visada eidavo tik į vokiškas pamaldas ir kiek gebėdami stengėsi kalbėti vokiškai tiek tarpusavyje, tiek su savo tėvais, nors ne vienas vokietis, o ypač vokiečių vaikai, iš jų juokėsi, nes, kaip ir kiti lietuviai, sakydavo, pavyzdžiui: „Der Err, der Ahn hund der Und sind die Auptsach hauf dem Off“, kas turėjo reikšti: „Der Herr, der Hahn und der Hund sind die Hauptsache auf dem Hof“ („Svarbiausia ūkyje – šeimininkas, gaidys ir šuo“). Arba net: „His noch Heis haufn Aff“ vietoj: „ist noch Eis auf dem Haff“ („Ant marių dar ledas“).

Klebonas jau daugelį metų pažinojo ir naujagimės mergytės senolę, jau labai seną, nors ji su savo vaikais ir vaikų vaikais niekada į bažnyčią neateidavo ir temokėjo tik savo gimtąją lietuvių kalbą, nors gana gerai suprato ir prūsiškai, tad šeimos nariai jos lūšnelėje buvo priversti su ja kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, ponas klebonas garbingąją senolę labai brangino bei gerbė ir jau daug kartų buvo pas ją lankęsis, nes ji savo keistai žemu, lyg iškilmingu, beveik dainuojančiu balsu kalbėjo nepaprastai senoviška, harmoninga, skambia lietuvių kalba. Bet svarbiausia, kad ji buvo pilna nuostabių prisiminimų apie savo senolių ir prosenelių pasakojimus, taip pat apie ilgo savo pačios gyvenimo nuotykius ir atsitikimus, kuriuos, ponui klebonui paprašius, noriai pasakodavo iškilmingoje savo palėpės kambarėlio tyloje, po storu, toli atsikišusiu savo lūšnelės stogu. Ji tada dažniausiai sėdėdavo prie mažo langelio, pasitempusi, tiesi, plaštakas pasidėjusi ant kelių, ir savo plačiai atvertomis mėlynomis akimis žvelgė į plačias plačias tolumas.

Kaip tik paskutinėmis savaitėmis, savo „Kronikoje“ bandydamas rašyti apie savo prūsiškąją-lietuviškąją tėvynę maždaug prieš du šimtus penkiasdešimt metų, senasis klebonas dažnai lankėsi pas senolę, ir ji pasakojo jam nepaprastai įsijautusi, lyg dainuotų savo tautos šventąsias senas giesmes ir didvyrių dainas, apie Birutę, jos sūnų karalių Vytautą ir jo tėvą, šlovingąjį karalių Kenstutį.

Jau prieš dvi dienas mažosios mergytės tėvai ir seneliai poną kleboną Bretkūną buvo prašę jų dukrelę pakrikštyti dieną prieš Jonines, trečią valandą popiet, primygtinai pabrėždami, jog nori ją pakrikštyti gražiu, grynai vokišku vardu – Berta. Nustebindama poną kleboną, Urtė dar paprašė krikštą atlikti vokiečių kalba. Kai jis dvejodamas abiejų paklausė: „Bet kodėl? Juk jūsų šeima lietuviška?!“, Urtė vos ne piktai užsiplieskė: „Senolė lietuvė, o mes, Kalvaičiai, – vokiečiai!“ Senukas žvilgtelėjo į ją nesuprasdamas, o paskui iš apmaudo nusisuko.

Jauna vaiko motina, seneliai, krikštatėviai ir senolė jau stovėjo niūrokoje bažnyčioje pusračiu apie senąjį kleboną prie krikštyklos šalia altoriaus. Pirma vaiką laikė motina, paskui, per trumpą, su keistu pakilimu vokiškai pasakytą pono klebono žodį, kuriame jis kalbėjo apie lietuvių tautos dideles dorybes ir didelę narsą dar senaisiais pagonybės laikais, vaiką iš eilės laikė seneliai, krikštatėviai, o eilės gale anūkę paėmė senolė, ir su ja ant rankų ji priėjo prie krikštyklos priešais kleboną. Tačiau šis į neapsakomos kančios kupinų, didelių senės akių mėlynę žvelgė kaip apdujęs, kai ji lyg maldaudama pakėlė į jį akis. Jo sumišimas dar padidėjo, kai tą pačią mėlynę pajuto iš mažojo kūdikio akių, nukreiptų į jį su kančia ir klausimu. Tad iškilmingą akimirką, kai šventu krikšto vandeniu jis palietė mažosios mielos lietuvaitės kaktą ir kai ji išgąsdinta sužiuro į jį savo senolės akimis, jis, išmuštas iš vėžių, įtemptai laukiančion niūrios bažnyčios tylon tvirtai, aiškiai ir girdimai ištarė vardą „Birutė“! Bet kai šio vardo aidas bažnyčios prieblandoje atsimušė nuo stogo sijų ir beveik piktai ataidėjo iš visų tamsių kampų, ir kai klebonas pamatė nustebusius ir smerkiančius jaunųjų tėvų žvilgsnius, jis, laimė, tuoj suvokė savo apmaudų apsirikimą ir, išsigandęs bei sumišęs, ištarė gailiu dusliu balsu, pasilenkęs virš vaiko: „Dovanok man, seniui! Tavo jauni tėvai nenori, kad tu būtum Birutė, jie nori tave pavadinti Berta! Tad nuo šiol Dievo valia nešiok vardą Berta!“ Ir nuo tamsių sienų tyliai ataidėjo: „Berta… Berta!..“ Ir, lyg kentėdama nuo gilaus skausmo, senolė, prieš atiduodama savo proanūkę jaunajai motinai, pasilenkė virš kūdikio ir, liedama karštas ašaras, bučiavo jos šviesią galvutę ir kaktą, lyg atsisveikintų visam laikui.

Jaunieji tėvai buvo patenkinti ir širdingai dėkojo senajam klebonui. Tačiau iš to, kad kiti, ypač jaunasis mokytojas, sumišę ir pakrikę tylėjo, ponas klebonas suprato, koks apmaudus ir nemalonus dalykas tas atsitiktinis abiejų vardų supainiojimas krikščionių bažnyčioje prie šventojo altoriaus. Juk senukas labai gerai žinojo, kad visur, visose vietose, ne tik Vokiečių ordino pavergti prūsai, Prūsijos lietuviai ir kuršiai, bet ir lietuviai bei žemaičiai laisvojoje karalystėje su dideliu susižavėjimu dainuoja dainas apie Birutę; ir būtent nelaisvieji aisčiai, baudžiauninkai, dainuoja jas ištisais chorais, eidami lažą laukuose ir miškuose, kai nėra prižiūrėtojo. Birutė buvusi viena iš baltai apsirengusių skaisčių jaunųjų vaidilučių, Amžinosios ugnies saugotoja aukštoje šventykloje prie jūros. Tačiau sena, labai išmintinga žynė numatė, kad Birutė pasidarysianti lietuvių karalienė ir dievai jai padovanosią didvyrį sūnų, kuris išgelbėsiąs lietuvius ir žemaičius, kad jie nežūtų nuo krikščionių, plėšikiškų ordino riterių. Persekiodamas ordino riterius prie jūros, jaunas lietuvių karalius Kenstutis pamatė Birutę, semiančią pakrantėje vandenį, ir jį pavergė jos grožis. Senas, išmintingas didvyris žynys Krivis, Kenstučio pagarbiai paprašytas, Birutę jam atidavė, tad Kenstutis pasiėmė ją su savimi ant žirgo, ir taip ji Trakuose tapo jo karaliene, susilaukė sūnaus didvyrio Vytauto, kuris su savo tėvu Kenstučiu pasidarė ordino riterių siaubas. Tačiau itin gerai kiekvienas lietuvis žinojo, kad vaidilutė Birutė iki savo mirties liko ištikima senajai aisčių pagonybei, nors Kenstutis, Vytautas ir visas karaliaus dvaras leidosi apkrikštijami, kad žymiai pranašesnius ordino brolius, kuriems talkino popiežius ir visa Vakarų Europos krikščioniškoji riterija, parodytų esant veidmainius, kai jie prašo pagalbos popiežių ir Vakarų riteriją.

Žinoma, ir tėvai, ir seneliai, ir krikštatėviai prašė poną kleboną parodyti jiems garbę ir dalyvauti kukliose vaišėse jų žemoje lūšnelėje. Bet po to nemalonaus įvykio, atsitikusio per krikštynas, ir dėl to, kad troško kuo greičiau toliau rašyti savo skyrių apie Birutę, jis atsiprašė, teisindamasis skubiais darbais. Ir čia iš tikrųjų buvo jiems beveik dėkingas, kad būtent seneliai ir krikštatėviai jį kvietė šlykščiu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, nes jeigu jį būtų pakvietusi senolė savo sklandžia, gražiai skambančia lietuvių kalba, jis gal dar būtų truputį pasilikęs su ja ir mažąja Birute… ne, Berta.

Tačiau ponas klebonas nematė senolės, o norėjo su ja atsisveikinti ir pora žodžių jos atsiprašyti. Vos tik pasibaigus krikštynų ceremonijai, ji, metusi žvilgsnį į vaiką jaunos motinos rankose, viena, susigūžusi, lėtai, nepastebimai žengė keletą žingsnių bažnyčios durų link, lyg iš šitų jai tokių niūrių krikščionių dievo namų norėtų išeiti viena, be kitų žmonių, kurie laužyta vokiečių kalba dar gana garsiai šnekėjo priešais krikštyklą šalia altoriaus, o jų balsai negražiai aidėjo nuo bažnyčios lubų. Bet paskui ji stabtelėjo, dešine atsirėmė į suolo atlošą, pasisuko į dešinę, suolų tarpu lėtai nužingsniavo į prieblandą po viškomis, lyg mirtinai išvargusi klestelėjo ant suolo prie viškų ramsčio, panašaus į koloną, ir abiem rankom užsidengė veidą.

Maldą

Ponas klebonas palydėjo kūdikio tėvus, jo senelius, krikštatėvius iki išėjimo iš bažnyčios ir ten su jais atsisveikino, nes prieblandoje po viškomis pastebėjo susikūprinusį, nejudantį, tamsų senolės šešėlį. Sumišęs pastovėjo prie durų, žiūrėdamas į ją. Tada, jausdamas besidaužančią širdį, pasuko prie jos, o einant tarpu tarp suolų, jam pasirodė, kad pamatė platų žaibą, nutįsusį per bažnyčios prieblandą nuo altoriaus ir akmeninės krikštyklos iki pat viškų, ir staiga jame sukliko šiurpus vidinis balsas: „Tu kaltas! Tu ir tavo prakeiktas išsiblaškymas!“ Priešais tamsų šešėlį jis atsiklaupė ir pakėlęs rankas tyliai sušnibždėjo maldaudamas: „Atleiskit! Aš jus išdaviau!“ Su ašaromis akyse jis abiem rankom suėmė baltą, garbią senutės galvą ir sukukčiojo: „Atleiskit! Dievas mato! Norėjau jums padėti! Bet likimas!..“ Ir jis pabučiavo jai į kaktą. Senolė akimirką tarsi ir atgijo iš sustingimo – neatmerkdama ašarojančių akių, ji lėtai suėmė abi jo rankas, pabučiavo jas ir tyliai, vos girdimai sušnibždėjo: „Mūsų likimas!.. Bet Amžinųjų palaiminimas šviečia virš Jūsų… ir Jūsų rankų!..“ Tada ji paleido abi jo rankas, ir jos pačios rankos suglebusios nusviro.

Kleboną apėmė bejėgiškas įniršis – jis pašoko, norėdamas senolę sugriebti už pečių, pastatyti ją ant kojų ir taip sulaikyti ją čia, šiame gyvenime, bet jo rankas pakirto tyli, nežemiškai graži giesmė, o gal švelni, melsva šviesa, sušvitusi aplink senolę viškų prieblandoje, tarsi melsvai švytinti migla, apsiautusi viškas ir bažnyčią ir paskandinusi viską savyje, o giesmė skambėjo vis stipriau, lyg giedotų nežemiškų chorų balsai. Ji virto galingu vargonų gausmu, iš kurio išaugo švytintis Amžinosios ugnies aukuras su besiplaikstančiomis gelsvomis raudonomis liepsnomis, ir iš aukuro išėjo baltai apsirengusių vaidilučių eisena pasitikti lėtai kylančios senolės. Nuo milžiniškos švytinčios aukštos šventyklos vaizdo su Amžinąja ugnimi vietoj niūrių krikščioniškojo dievo namų ir, visų pirma, nuo širdį jaudinančių giesmės garsų, galingų lyg vargonų gausmas, senajam klebonui aptemo akyse. Praradęs sąmonę, jis sukniubo, abiem rankom apkabindamas suolą, dabar jau tuščią!…

Kai ponas klebonas po kiek laiko nubudo iš savo apsvaigimo, jį supo viškų prieblanda, o širdį apniko gilus nerimas ir netikrumas: kas čia buvo? Jam pasirodė niekad nematyta vizija, ar jis patyrė aukštesniąją dieviškąją tiesą? Skubiai atsistojo su giliu dvilypumu krūtinėje: kodėl nuo mielųjų senųjų dievo namų jį krečia grėsmingas šiurpulys? Jis nuskubėjo tarpusuoliu – jo žingsniai, atsimušę nuo sienų, aidėjo taip, lyg jį vytųsi persekiotojai! Pajuto nenugalimą norą bėgti iš bažnyčios į savo saugų ir jaukų kambarį klebonijoje. Tad skubėdamas nulėkė per šventorių, kad sutana taip ir plastėjo aplink kojas ir juodus bažnytinius batus, ir jis nė nejuto, kad kepuraitė ant jo galvos su plevėsuojančiais, baltais plaukais juokingai nusmuko į šoną.

Triukšmingai peržengęs savo klebonijos ir savo kambario slenkstį, jis tuoj pat, net nenusirengęs sutanos ir nepakabinęs jos ant kablio šalia durų, kaip buvo įpratęs, nuskubėjo prie rašomojo stalo su savo įkypai nusmukusia kepuraite, atsisėdo priešais atverstą „Kroniką“, atsirėmė abiem alkūnėm į stalą, kumščiais suspaudė smilkinius ir dar kartą perskaitė prieš krikštą parašytus puslapius. Bet paskui parėmė smakrą abiem rankom ir išsigandęs, nekrustelėdamas įsistebeilijo priešais save, nieko nematydamas. Ką jis čia prieš krikštą prisvajojo ir prirašė apie jauną baltai apsirengusią lietuvių vaidilutę Birutę, kuri prieš du šimtus penkiasdešimt metų buvo viena iš Amžinosios ugnies saugotojų šventykloje prie jūros? Kurgi dabar ta Birutė, apie kurią jis dar svajojo prieš krikštijimą?! Širdyje vis stiprėjo jausmas, kad jis grįžta ne iš vaiko krikštynų, o iš kapinių, palydėjęs numirėlį!

Čia senuko žvilgsnis užkliuvo už Labguvos bažnyčios knygos žemiausioje lentynoje kairėje virš rašomojo stalo ir šalia gulinčios „Krikšto, santuokų ir mirimų registracijos knygos“, kurią ponas klebonas Bretkūnas, ne taip, kaip kiti jo tarnybos broliai, rašė atskirai nuo bažnyčios knygos. Šioji jam buvo Labguvos parapijos dvasinė šventa istorija, o į „Krikšto, santuokų ir mirimų registracijos knygą“, jo manymu, derėjo įrašinėti duomenis apie kiekvieno žmogaus fizinį žemiškąjį gyvenimą, nesvarbu, ar tas žmogus krikštytas, ar ne. Bet jeigu, kaip įprasta, krikštijama būdavo praėjus vos vienai kitai dienai po gimimo, tai dažniausiai įrašomas tik krikštas, kaip svarbiausias dalykas. Kitaip negu jo broliai kunigai, Bretkūnas Labguvos ordino dvaro raštininkui neapskųsdavo tų tėvų, kurie savo vaiko neatnešdavo krikštyti į bažnyčią, o galbūt nueidavo su juo į girią pas pagonių šventiką ar šventikę. Ponas klebonas taip pat tylėdavo, išgirdęs apie pagonio mirtį ir lavono sudeginimą ar palaidojimą kur nors girioje. Apie nekrikštytus vaikus klebonas Bretkūnas dažniausiai po vardo prirašydavo žodžius: „Pro eo“ arba, jeigu tai buvo mergaitė, „Pro ea esse saepe orandum“ (Už jį, už ją reikia dažnai melstis). Po vardo pagonio, kurio kūnas nebuvo krikščioniškai palaidotas kapinėse, klebonas dažniausiai prirašydavo: „Solus Dominus judex clementissimus. Non mihi est judicandum“ (Tik Viešpats yra gailestingas teisėjas. Ne man spręsti).

Senasis ponas pajuto, kad jam smaugia gerklę… bet jis kilstelėjo, kaire ranka nuo lentynos virš stalo pasiėmė „Krikšto, santuokų ir mirimų registracijos knygą“, atsivertė ją, pasidėjo ant „Kronikos“, nes juk reikėjo įrašyti šiandieninį krikščionišką Birutės-Bertos krikštą ir nekrikščionišką pagonišką senolės mirtį. Ponas klebonas paėmė plunksną, bet rašyti negalėjo – jam taip smaugė gerklę ir širdis taip daužėsi, kad plunksną vėl turėjo padėti. Jis buvo sutrikęs – ką gi jam dabar apie jas abi įrašyti?! Senukas pasklaidė lapus. Dieve, kaip dažnai po vardo buvo įrašyta: „Saepe orandum est“ ir „Non mihi est judicandum“! Jį suėmė graudulys, ir jis sukūkčiojo! Vėl sugriebęs plunksną, palinko virš knygos ir ėmė rašyti, gerai nė nematydamas, ką, beviltiškai skubėdamas, lietuvių kalba rašo išklypusiomis, smarkiai į priekį pasvirusiomis didelėmis raidėmis senolės ir proanūkės krikšto įrašams skirtoje tuščioje vietoje:

„Mano VIEŠPATIE Dieve! Leidi SAVO aisčiams išmirti ir pasiimi juos nuo savo žemės?! Matai, kartu su kitais žmonėmis juos TU ir kūnu, ir siela sukūrei kaip gražiausią žiedą SAVO sutverto pasaulio karūnoje! Savo pamaldžiąja pagonybe jie garbino TAVE, ir jų švelnus kraujas nuo senų senovės jų šventuose miškuose ir pelkėse klausėsi TAVO dvasių balsų, jų sielą užtvindydavo giesmės TAVO amžinųjų cherubinų ir serafimų, kuriuos jie vadino dievais. Iš šių garsų jie sukūrė nuostabią savo senolių kalbą, kuri dar šiandien skamba taip, kaip žmonijos pradžioje skambėjo graikų kalba KRISTAUS žodžiuose TAVO Naujojoje Sąjungoje su žmonėmis! Tada atėjo dvylika genčių TAVO vokiečių, kuriuos TU sukūrei su jų aršiu, nerimstančiu krauju, kaip sukūrei ir dvylika genčių SAVO užsispyrusios Izraelio tautos, kurią TU – žmonių išminčiai nesuprantama, kodėl – padarei SAVO Išrinktąja tauta! Neramus stiprus vokiečių kraujas gena juos į keliones kovoti dėl valdžios ir dėl pelno žemėse tų žmonių, pas kuriuos jie atvyksta! Tačiau šitas kraujas verčia kai kuriuos vokiečius, nors ir nedaugelį, savo sielos gelmėse karštai ieškoti TAVĘS ir TAVO šlovei statyti dangų siekiančias katedras su kolonomis kaip miško milžinus! Tačiau jų genčių kalba, nerami kaip ir jų kraujas bei siela, suskilo ir taip nutolo nuo pradžios, kad anūkas vos begali suprasti prosenelę!

VIEŠPATIE mano Dieve! Šie vokiečiai kaip plėšikai ir žudikai atėjo pas TAVO aisčius, pasidarė jų negailestingais valdovais, atėmė iš jų žemę ir beveik visus juos privertė eiti baudžiavą ir auginti žemės vaisius savo ponams vokiečiams! Tačiau, nepaisant fizinės vergystės, aisčiai išliko TAVO žmonijos žiedai ir TAVO sukurtojo pasaulio karūna! Jie liko ištikimi TAU, savo pamaldiems protėviams ir savo kalbai, nes savo sielos gelmėse jie dar girdėjo TAVO balsą Amžinųjų giesmėje TAVO sukurtame didingame pasaulyje, didžiame savo ainių žmogiškume ir dieviškame savo dainingos kalbos skambesyje, o ne plėšikiško ir niekšiško Vokiečių ordino kunigų veidmainingose kalbose.

Tačiau dabar, ŠVENTASIS, GAILESTINGASIS Dieve! TAVĘS nevertas tarnas maldauja TAVE! Išgelbėk SAVO aisčius Žemėje!! Senolė, šventoji aistė, šiandien iš žemės pakilo virš medžių viršūnių ir nuėjo į aukštesnįjį savo protėvių pasaulį, ir vis daugiau senų išmintingųjų aisčių seks paskui ją! Į žemę atėjusi Birutė, TAVO puikus aisčių žiedas, šiandien buvo pakrikštyta vokiška Berta; jos lietuviai tėvai ir seneliai – nedorėliai, dėl niekingos naudos niekiną savo protėvius lietuvius, nebranginą savo nepaprastai senos dieviškos kalbos, kalba tik vokiškai, juos taip giliai niekinančių baudžiavinių valdovų kalba, ir stropiai lanko vokiškas pamaldas bažnyčioje! Taigi iš TAVO Birutės šioje žemėje neišaugs lietuvaitė, kūnu ir siela sveika, žydinti ir švytinti TAVO pasaulio karūna, taip pat neišaugs ir tobulas vokiškos Bertos žiedas, ir daugybė kitų, gal visi, paseks ja ir nusmuks, virsdami šaknis praradusia, tik vergaujančia, niekinama tauta ir savo vokiškųjų ponų nuolatine pajuoka! VIEŠPATIE mano Dieve! TAVO tarnas šaukiasi TAVĘS iš nuopuolio bedugnės! Išgelbėk SAVO aisčius SAVO Žemėje!!!“

Senasis klebonas pajuto, kad jo sielą deginte degina nevilties ugnis. Jis užsidengė veidą rankomis, jam aptemo sąmonė, ir jo galva nusviro ant registracijos knygos, padėtos ant „Kronikos“.

SENOS PAGONĖS PRŪSĖS PIRMOJI KOMUNIJA

BAŽNYČIOS VIZITACIJA

Joninių laužas

Lauke jau buvo gerokai sutemę. Kuo giliau leidosi naktis, tuo aiškiau senasis ponas savo darbo kambaryje, regis, girdėjo keistą, tolimą dūzgimą, panašų į vis artėjantį tamsių, didelių, įsiutusių vapsvų ar širšių spiečių.

Jis pamanė, kad karščiuoja, ir uždėjo dešinę ranką ant kaktos. Bet ne!

Įsiklausęs į naktinę tamsą, jis išgirdo lyg ir nerimastingus, ištęstus šūksnius: „Funk! Fuuunk!“, kuriuos nešė tolimo, įsiutusio šėlsmo srovė.

Senasis ponas, kunigas Bretkūnas, giliai sieloje sujaudintas, susikūprinęs, už nugaros sudėtomis rankomis, tarsi vargšas nusidėjėlis, kuris greitai stos prieš savo griežtą teisėją, vaikščiojo pirmyn ir atgal po savo darbo kambarį. Jis ėjo nuo lango pro rašomąjį stalą su rankraščiais ir lapeliais „Kronikoms“ link kušetės kairėje ir vėl atgal prie lango.

Priešais kušetę, ties kuria ant sienos lentynų iki pat lubų buvo tankiai sustatyti moksliškiausi veikalai – kuriuos jis visus buvo atidžiai perskaitęs – jis nesustojo, tik prabėgomis nužvelgė juos ir pakėlė akis į lubas, bet tuoj pat vėl nusisuko, tarsi nenorėdamas matyti knygų. Rausvai geltoname ugnies atšvaite, sklindančiame iš toli, knygų nugarėlės atrodė tai prislopintai, lyg santūriai niršdamos, žėruojančios, tai lyg su didžiausiu įniršiu suliepsnojančios ir pasiruošusios jį pulti.

Tačiau grįžęs pro rašomąjį stalą prie lango, jis nebegirdėjo tolimo gaudesio ir šūksnių, o tik, tarsi aido miške daug kartų atsikartojančius sferų garsus, nežemiškai gražią giesmę, kurią, atrodė, galingai giedojo pati aukštai liepsnojanti Joninių ugnis.

Ponas kunigas stovėjo prie lango ir savo plačiai atvertomis, tamsoje atrodančiomis juodomis mėlynomis akimis žvelgė į ryškiai liepsnojantį rausvai geltoną laužą, kuris jo vyzdžiuose atsispindėjo tarsi dvi palaimingai švytinčios žvaigždės.

Ten jis pamatė šešias pagarbią baimę keliančias, rausvai geltonų liepsnų apšviestas, baltai apsirengusias giedančias figūras, iškeltomis rankomis atsisukusias į ugnį ir stovinčias arti žėruojančių žarijų: tris žilaplaukius barzdotus senius ir tris senas, garbingas, žilaplaukes moteris, kurių ponas kunigas dar niekada nebuvo matęs. Jis matė jaunus vaikinus ir merginas, susikibusius rankomis ir atgręžusiais veidus į liepsnas, pamaldžiai stovinčius dideliame, plačiame rate aplink šventąją ugnį. Ponas kunigas matė senus ir jaunus aisčių vyrus ir moteris su savo paaugliais ir net mažesniais vaikais ant pečių ir ant kelių, stovinčius ir sėdinčius ant žemės labai dideliame rate aplink artimesnį merginų ir vaikinų ratą ir aplink šventąją ugnį su šešiomis giedančiomis žynių figūromis.

Jie tarsi užburti klausėsi senovinio ugnies, saulės ir gyvybės himno garsų ir su vis nauju susijaudinimu stebėjo jiems seniai pažįstamą reginį, nes žyniai giedotojai nuleido iškeltas rankas, jie lėtai giedodami atsisuko. Jauni vaikinai ir merginos galingai įsijungė į jų nežemišką giesmę, žynių figūros lėtai, iškilmingai žengė pas juos į rato vidų, kuris, vadovaujamas žynių, iškilmingai pajudėjo ir vis ėjo aplink šventąją ugnį į dešinę.

Šventi garsai ir didingi galingos giesmės žodžiai vis naujai šlovino liepsnojančią ugnį, kurią jie matė priešais save su jos šviesa ir šiluma, kaip šventus vartus tarp žemiškojo pasaulio ir aukštojo dvasių, amžinųjų dievų ir neapsakomai šventos gyvybės saulės pasaulio, kurios spinduliai gyvas sielas per šilumos ir šviesos vartus siunčia žemyn į žemiškąjį gyvenimą ir per šventąją ugnį prikelia ir vėl paima pas save, iš gyvenimo į gyvenimą, vis iš naujo, iš amžinybės į amžinybę!

Moterys ir vyrai dideliuose, plačiuose ratuose klausėsi senovinių aisčių „Ligo“ dainų, kurias giedojo iškilmingai aplink šventąją ugnį žengiantys garbingi žyniai ir jaunos merginos bei vaikinai, su tokiu atsidavimu ir susijaudinimu, kokio ponas Bretkūnas iki šiol nebuvo matęs per jokias bažnytines pamaldas.

Tačiau tada jam vėl atėjo į galvą keistas, įsiutęs ir grėsmingas dūzgimas bei baimingi šūksniai, kuriuos jis anksčiau girdėjo artėjant iš toli savo darbo kambaryje ir kurie skambėjo taip, tarsi milžiniškas spiečius iki kraštutinumo suerzintų didelių vapsvų ar širšių kaip plati srovė persekiotų žmogų mirtinoje baimėje. Staiga jį pervėrė karštas suvokimas, kad jo draugo ir pagalbininko, prieš trejus metus mirusio Sembos vyskupo Joachimo Mörlino, su kurio sūnumis jis draugavo, ypač su Joachimu ir jo broliu Hironimu, arkikunigu Tilžėje, vietą užėmė nedraugiškas, griežtas, amžinai priekabus ir niurzgus įpėdinis, Tilemannas Heshusius, kuris vis dar neatliko jokių vizitacijų pas kunigus bažnyčiose, esančiose dykynės pakraštyje, kaip to reikalavo Bažnyčios tvarka.

Grėsmė

Tuo metu vyko fanatiškos protestantų teologų kovos dėl klausimo, ar geri darbai gali padėti pasiekti amžinąją palaimą, ar vien tik teisingas tikėjimas Dievu, net ir be nuopelningų darbų, gali tai padaryti – „sola fide“ – „vien tikėjimu“, kaip sakė Liuteris. Šios kovos buvo vedamos su tokiu įkarščiu, kad kunigas Johanas Funkas Karaliaučiuje dėl savo paramos Ozianderiui buvo persekiojamas, suimtas ir viešai nukirsdintas turgaus aikštėje, nes mokė, jog geri darbai yra naudingi siekiant amžinosios palaimos, nors Liuteris, esą, pasakė, jog mieliausiai gerus darbus paskelbtų mirtina nuodėme, nes jie menkina Dievo malonės svarbą! Vyskupas Joachimas Mörlinas kartais vargdavo, aiškindamas neapgalvotus savo globotinio Labguvoje pasisakymus kaip nuo pasaulio atitrūkusio mokslininko kalbas, kad išgelbėtų jį iš sunkios padėties!

Bet Heshusius?!

Jis guodėsi tuo, kad Labguva paprastai būdavo paskutinė iš lankomų bažnyčių, kai ponai vizitatoriai leisdavosi vežami iš lankomo kunigo į kitą bažnyčią ir iš Labguvos vienu iš daugelio laivų grįždavo į Karaliaučių, kurie plaukdavo per Labguvą ir toliau Deimena bei Priegliumi į Karaliaučių. Senasis ponas dar nebuvo girdėjęs apie jokią vizitaciją, nes ponai kolegos paprastai slapta pranešdavo vieni kitiems, kai kur nors prasidėdavo vizitacijų serija.

Tačiau jei velnias prikištų nagus ir pakištų Heshusiui mintį pradėti savo seniai vėluojančias vizitacijas per Jonines Labguvoje, tuomet jis, krikščionių liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas, kuris tiek daug metų garbingai paseno, su gėda ir panieka būtų išvarytas iš savo parapijos Labguvoje ir visiškai pašalintas iš bažnytinės tarnystės, nes jis, užuot vedęs nevokiškus pagonis į švenčiausią krikščionybę, nepaisant visų draudimų, per dievą piktinančią Joninių ugnį sustiprino juos bjaurioje pagonybėje. Be abejo, jaunasis mokytojas pasirūpintų, kad ponas vyskupas Heshusius ir jo vizitacijos pagalbininkai sužinotų apie labai nemalonią vaiko vardo painiavą per šiandienos krikštynas, kai ponas kunigas krikštijamam vaikui, vietoj lietuvių tėvų reikalauto gero vokiško vardo „Bertha“, bažnyčioje davė nekenčiamą, grynai lietuvišką ir grynai pagonišką vardą „Birutė“!

Ir vis dėlto, nepaisant savo simpatijos paniekintiems aisčių žmonėms ir jų tokiems gražiems, sielą jaudinantiems pagoniškiems papročiams, giliausioje sielos kertelėje jis tikėjo esąs geresnis, krikščioniškesnis, ištikimesnis krikščionis nei vyskupas Heshusius ir daugelis kitų krikščionių dvasininkų, apie kuriuos Melanchtonas likus kelioms dienoms iki mirties pasakė, jog džiaugiasi savo mirtimi, nes ji pagaliau išlaisvins jį iš „rabies teologorum“ – „iš siautulingo teologų įniršio“!

Ponui kunigui akimirką pasirodė, kad jo širdis susitraukė ir kumštis suspaudė gerklę. Tada jis sugriebė abi lango varčias, kad kuo plačiau atidarytų langą, ir nustūmė jas iki pat medinės namo sienos apdailos. Tačiau kai senasis ponas turėjo pasilenkti, jis staiga pamatė lauke tamsoje, visai arti po langu, tarsi atsirėmusį į namo sieną, baltą vaiduoklišką figūrą, sėdinčią kaip sargybinė ant vidutinio aukščio granito luito prie namo sienos. Bet tada jo širdį perliejo šilta džiaugsmo srovė: tai buvo jo žmona, sėdinti ten iškilmingai kaip aisčių žynė, baltai apsirengusi, su auksine diadema ant krintančių plaukų. Ji sėdėjo ten pamaldžiai tarp didelės naminės rupūžės ant aukšto luito dešinėje ir tamsoje nuo ugnies atšvaitų apšviestos, atrodančios didesnės nei natūralaus dydžio, melsvai šviesios gyvatės su dviem auksiniais pusmėnuliais pakaušyje, aukštai išsitiesusios ant luito kairėje. Didžioji naminė rupūžė ir melsvai balta gyvatė išlindo iš už granito luitų kunigo namo pamatuose ir kartu su savo drauge per uogų krūmus ir aukštas sodo gėles žvelgė į aukštai virš tamsios statinių tvoros liepsnojantį Joninių laužą ir klausėsi nuostabių dainų ir giesmių. Tačiau atrodė, tarsi tai didžioji rupūžė dešinėje ant aukšto luito, tai aukštai išsitiesusi gyvatė baltai figūrai tyliai šnabždėtų slaptus dalykus, kuriuos matė ir nujautė, ir tarsi duotų labai išmintingus patarimus, į kuriuos baltoji sargybinė kartais vos pastebimai, bet džiaugsmingai linktelėdavo galva, taip kad jos auksinė diadema vos matomai blykstelėdavo ant kaktos.

Tada senasis ponas nebegalėjo ištverti savo darbo kambario ankštumo! Jis norėjo išeiti į sodą pas savo baltai apsirengusią, nuo tolimos šventos ugnies blankiai rausvai geltonai apšviestą globėją dvasią su auksiniu lanku ant kaktos, su vaiduokliškai didele tamsia namine rupūže ant aukšto akmens dešinėje, kurios tarsi auksas spindinčiose plačiai atmerktose akyse atsispindėjo liepsnojanti ugnis, ir su aukštai ant granito kairėje išsitiesusia, liežuvį kaišiojančia melsvai balta gyvate. Jis norėjo arčiau prie nuostabios ugnies, aplink kurią lėtai žengė platus „Ligo“ dainininkų ratas, kurių lėtos, galingos giesmės taip keistai pakylėjo sielą ir pripildė ją karšto ilgesio aukštam, švytinčiam amžinųjų dievų pasauliui!

Tačiau garbingas ponas kunigas vos spėjo apsisukti ir skubiai žengti du žingsnius į darbo kambarį, kai jau nebegirdėjo naktinės „Ligo“ giesmės sferų garsų, kurią pamaldžiai ir sujaudintai giedojo aplink ugnį žengiantys žmonės – ją nustelbė ir prarijo duslus gaudesys, pripildęs visą darbo kambarį! Jis sklido iš tūkstančių tamsių, vaiduokliškai didelių širšių sparnų, kurios kaip sujaudintas spiečius skraidė pirmyn ir atgal po kambarį.

x ) Bretkūnas savo viduje girdėjo šį keistą dūzgimą ir gaudesį; širšių debesis iš tikrųjų atspindi kovas tarp evangelikų krikščionių.

Tačiau iš tikrųjų matėsi tik blanki, pikta, tarsi opalas mirguliuojanti jų akių šviesa, kuri prieblandoje piešė įsiutusius ratus, spirales ir zigzagų žybsnius! Jos bėgiojo, susijaudinusios, virpindamos sparnus, po blankiai rausvai geltonai nuo laužo apšviestas knygas, atrodė, kad dingsta knygose ir vėl iš jų išnyra būriais. O kai jos sumišusiu spiečiumi skraidė po kambarį, atrodė, kad padidėjo. Matėsi net jų mirtinas geluonis, ir atrodė, kad jų dūzgime skambėjo: „Tik vienas gyvenimas! Amžina palaima – amžina pragaro kančia! Sola fide! Mirtina nuodėmė! Vien tikėjimu! Sola fideee! – Funk! Fuuunk!“

Senąjį poną apėmė siaubas. Jis lėtai spraudėsi kairėje palei sieną link durų į koridorių – atrodė, kad nė vienas iš didelių gyvių jo nepastebėjo. Jis skubiai uždarė duris už savęs ir užrakino.

Ponas kunigas tamsoje koridoriumi nuėjo į dešinę, įžengė į siaurą, tamsią sandėliavimo patalpą ir jos gale pro galines namo duris išėjo į prieblandoje skendintį kunigo namo ūkinį kiemą. Pats kunigo namas atrodė tarsi išmiręs, kaip iškilus tamsus karstas, kurio kraigas viršuje buvo blankiai apšviestas mirgančios, gelsvai rausvos Joninių ugnies, esančios anapus sodo. Kiti pastatai, tokie kaip daržinė, pašiūrė ir tvartai, gulėjo aplink kiemą kaip milžiniški, tamsūs, miegantys gyvūnai. Tvartų durys buvo atviros, gardai stambiems ir smulkiems gyvuliams buvo tušti, ir niekur nematyti šviesos spindulėlio ar girdėti garso.

Tačiau tada tamsoje arklidėje kažkas sujudėjo, ir dideliais šuoliais, kaip vienintelė gyva būtybė, atbėgo palaidas šuo, vizgindamas uodegą, džiaugsmingai ir dėkingai pašoko prie pono kunigo, tarsi tai jis būtų jį paleidęs! Tada senasis ponas pastebėjo, kad didelis aviganis tarsi ieškodamas apsaugos glaudėsi prie jo, su aukštai pakeltomis, pastatytomis ausimis uostinėdamas aplink, neramiai keldamas žvilgsnį aukštyn, tyliai inkštė ir retkarčiais netgi pasigirsdavo kažkas panašaus į baimingą, duslų, ištęstą staugimą. Ponas Johanesas meiliai ir raminančiai paglostė jam dešine ranka per kaklą ir nugarą.

Tada ponas kunigas pasisuko į dešinę link vartelių sodo tvoroje, kurių statiniai, tarsi prie įėjimo į šventovę senais laikais, buvo aukštesni už sodą juosiančią tvorą. Tačiau tuos kelis žingsnius jis vos galėjo paeiti, nes didelis šuo taip baikščiai spaudėsi prie jo ir kelis kartus taip palindo po kojomis, kad ponas Johanesas vos neparvirto per jį. Kai ponas kunigas priėjo prie aukštų, viršuje suapvalintų vartelių, jis savo džiaugsmui – pats nežinojo, kodėl džiaugiasi – pamatė, kad jie nebuvo uždaryti, o tik lengvai priglausti.

Tačiau tada jie jau atsidarė tarsi patys, ir kaip balta svajonių būtybė su auksine diadema vartelių rėme stovėjo jo žmona. Ji pribėgo tris žingsnius į jo glėbį, apsivijo rankomis jam kaklą, pabučiavo jį ir skubiai, šnabždančiu balsu pasakė: „Greitai eik į savo kambarį ir būk visiškai ramus ir saugus, gerosios dvasios yra su tavimi, didžiosios širšės ir nuodingi šikšnosparniai negali tau nieko padaryti! Dabar nieko neklausk ir eik!“

Ji akimirką prispaudė jį prie krūtinės, dar kartą pabučiavo, ir jos bučinys buvo tarsi burtai, turėję jį apsaugoti. Ji pažvelgė jam į veidą ir atleido rankas nuo jo kaklo. Šuo džiaugsmingai vizgindamas uodegą liko prie savo šeimininkės, o ponas Johanesas pasisuko, skubiais žingsniais nuėjo prie galinių kunigo namo durų ir dingo sandėliavimo patalpos tamsoje.

Vyskupas

Kai jis iš tamsaus koridoriaus įžengė į savo darbo kambarį, girdėjo tik piktą, klastingą dūzgimą ir švilpimą visur ant sienų ir knygų sėdinčių bei ropinėjančių didelių gyvių ir savo siaubui pamatė liepsnojančioje opalo šviesoje jų piktai ir pašaipiai žvelgiančių akių, prie kušetės aukštai išsitiesusią ir vis dėlto ant ramento pasirėmusią figūrą juodu kelioniniu apsiaustu ir juoda veltinio skrybėle su plačiu minkštu kraštu dar ant galvos, niūriu veidu ir opalo spalva švytinčiomis akimis vyskupą Heshusijų su raštininku iš ordino dvaro ir dar vienu vyresniu, elegantiškai apsirengusiu ponu, vilkinčiu, matyt, minkštu pilkos odos kelioniniu apsiaustu, tačiau nuoga galva ir dešinėje rankoje laikančiu, matyt, taip pat pilkos odos minkštą kelioninę skrybėlę, kuriame ponas Johanesas, rodos, atpažino Karaliaučiaus konsistorijos teisinį patarėją.

Su taip audringai plakančia širdimi ponas Johanesas giliai nusilenkė vyskupui ir kitiems dviem ponams, kad negirdėjo tylaus beldimo į darbo kambario duris. Tačiau, kol kiti du bent jau linktelėjimu atsakė į pono kunigo pasveikinimą, ponas vyskupas, atrodė, dar labiau išsitiesė ir, nepasakęs nė žodžio ir neparodęs jokio kito sveikinimo ženklo, žvilgsnį nukreipęs pro langą į tolimą Joninių laužą, kuris tuo metu ypač linksmai aukštai suliepsnojo ir apšvietė jį savo džiugia, rausvai geltona, greitai besikeičiančia, tai šviesesne, tai tamsesne per jo veidą slenkančia šviesa, aukštu, nuo sulaikyto įniršio virpančiu balsu tarė: „Atsiskaitykite man, kas čia vyksta jūsų bendruomenėje, jūsų parapijoje! Aš visur mačiau ir dabar netgi arti krikščioniško kunigo namo matau šėlstančią, dievo prakeiktą nevokišką pagonių gaują aplink velnišką, grynai pagonišką Joninių laužą, kurie pas mus, kaip ir kiekvienoje krikščioniškoje šalyje, dešimtmečius griežtai draudžiami!“

Tuomet prie lango du kartus pasigirdo duslus trenksmas, ir darbo kambaryje staiga pasidarė dar tamsiau, nes tikriausiai kažkas iš tarnų iš lauko uždarė abi langines, todėl geltonai rausva šviesa nuo aukštai liepsnojančio Joninių laužo nebegalėjo pro sodo langą prasiskverbti į vidų. Tada vyskupas, pasilenkęs į priekį, atgręžė savo įniršio iškreiptą veidą į nuleista galva ir bejėgiškai nuleistomis rankomis priešais jį stovintį Johanesą ir suriko ant jo, kaip tik griežtas mokytojas gali rėkti ant tingaus mokinio. Tuo tarpu kartkartėmis vis pasirodydavo permatomos, vaiduokliškos tamsiai raudonos liepsnų liežuviai už vyskupo ir jo dviejų palydovų priešais daugybę knygų ant lentynų už kušetės: „Atsiskaitykite man: čia, krikščionių bažnyčioje, diakonui draudžiama ilga lazda šiurkščiai žadinti per pamokslą miegančius tingius pagonis ir bausti nevokiškų moterų, kurios per Viešpaties Vakarienę šukuoja savo purvinus plaukus ir pina kasas, užtat šventame krikščioniškame altoriuje vaikai, priešingai jų pamaldžių, krikščioniškų vokiečių tėvų valiai, krikštijami pagoniškais, nevokiškais vardais, čia prie krikščioniško kunigo namo laikomos ir veisiamos pagoniškos gyvatės, naminės rupūžės ir Dievas žino kas dar, sodas auginamas pilnas nenaudingų gėlių, vietoj Dievui malonaus, žmonėms naudingo maisto…!“

Schalom, beni david!

Pono Tilemanno Heshusijaus balsas nutrūko, ir jis turėjo akimirką sustoti. Kadangi vargšas ponas kunigas Johanesas taip pat tylėjo ir nebandė teisintis, tyloje pasigirdo vėl, dabar jau gana stiprus, beldimas į duris į koridorių. Ponas kunigas trumpai ir skubiai nusilenkė ponui vyskupui, droviai tarė „Atleiskite“, pasisuko, nuėjo prie durų ir atidarė.

Tačiau tada jis vos galėjo sutramdyti džiaugsmo šūksnį ir jam į akis sublizgo džiaugsmo ašaros. Jis ištiesė rankas ir puolė ant krūtinės aukštai, garbingai, juodai apsirengusiai figūrai su baltais plaukais ir barzda ir tyliai sumurmėjo hebrajiškus žodžius: „Schalon avi ahuv ve thodah, thodah meod, sche batha davka atha!“ („Ramybė! Ramybė, mano mylimas tėve, ir ačiū, labai ačiū, kad atėjai būtent dabar!“) Aukšta, pagarbą kelianti figūra taip pat šiek tiek pasilenkė, apkabino poną Johanesą, pabučiavo jį į kaktą ir taip pat tyliu balsu tarė: „Schalom! Schalom, beni david! Ha bikkur ezelecha?!“ („Ramybė, ramybė, mano mylimas sūnau! Turi svečių?“)

Staigmena ir susitikimo džiaugsmas buvo tokie stiprūs, kad ponas Johanesas akimirkai pamiršo vyskupą Heshusijų. Bet dabar jis vėl išsigandęs, droviai ir sutrikęs pažvelgė per dešinį petį į jį. Vyskupas vis dar stovėjo aukštai išsitiesęs priešais kušetę, abu palydovai atsisėdo dešinėje ir kairėje nuo jo ir piktai smalsiai žiūrėjo į duris. Ponas Johanesas prisiglaudė prie aukštos tamsiai apsirengusios figūros, lyg ieškodamas apsaugos, ir sušnibždėjo: „Ken! Chaval!“ („Taip, deja!“) Tačiau garbingas, aukštas ponas vienu žvilgsniu per pusiau atviras duris atpažino Heshusijų, dešine ranka suėmė pono Johaneso kairę ranką, peržengė slenkstį, padėjo ant grindų juodą odinį kelioninį krepšį, uždarė už savęs duris ir aukštai išsitiesęs – taip, kad ponas Johanesas šalia jo atrodė mažas – įžengė į darbo kambarį, o opalo spalvos daugybės milžiniškų širšių akys ant knygų ir sienų, taip pat plačiai atmerktos, į kunigą ir ypač į jo pagarbą keliantį palydovą nukreiptos akys, rodos, suspindo ryškiau, pilnos neapykantos, persimaišiusios su vis dažnesnėmis tamsiai raudonomis vaiduoklių liepsnomis.

Tik dabar iš jo peisų, spirale krintančių smilkinio garbanų, matėsi, kad jis yra žydas, o iš jo tamsios, rimtos aprangos bei galvos apdangalo – kad pagal savo rangą jis yra vienas iš aukščiausių rabinų, esantis kelionėje, kaip rodė prie durų pastatytas kelioninis krepšys. Ramiai ir tvirtai žiūrėdamas į Heshusijų savo neįprastai protingomis, beveik magiškai veikiančiomis akimis, jis su ponu Johanesu dešinėje priėjo prie vyskupo, nusilenkė jam ir giliu, maloniu, ramiu balsu tarė: „Baruch Elohejnu, tebūnie pagarbintas mūsų visų Dievas, kuris šiandien man dovanojo susitikimą su aukštuoju Sembos vyskupu Tilemanu Heshusijumi garbingoje Prūsijos kunigaikštystėje, kur aš, vyriausiasis rabinas Mojsche Tuwimas, Vilniaus vyriausiojo rabinato pavedimu, o kartais ir Karališkosios Lenkijos vyriausybės Krokuvoje pavedimu, dažnai turiu garbės keliauti laivu ir kiekvieną kartą sustoju Labguvoje, norėdamas aplankyti savo brangų draugą, neįprastai mokytą poną kunigą Bretkūną, kurį pažįstu nuo ankstyvos jaunystės, kai jis, tarnaudamas Lietuvos ir Lenkijos magnatų sūnums, kiekvieną kartą viešnagę Vilniuje išnaudodavo tam, kad taip gerai išmoktų mūsų švenčiausiąją kalbą, kuria, kaip Jūs žinote, Dievas per savo pranašus kalbėjo mūsų protėviams, kad, kaip galėjau įsitikinti, ją moka daug geriau nei kiti mokyti Jūsų vyskupijos kunigai ir Jūsų universiteto hebrajų kalbos profesoriai, taip gerai, kad netgi gali ja laisvai kalbėti kaip mokytas rabinas! Sveikinu Jūsų Šviesybę turint tokį kunigą savo vyskupijoje!“

Po to jis dar kartą nusilenkė Heshusijui ir kiekvienam iš kitų dviejų, lenkdamasis tardamas: „Pone Karaliaučiaus konsistorijos justicijariau!“ ir „Pone kunigaikštystės dvaro Labguvoje raštininke!“ Pastarieji du nustebę šiek tiek atsistojo ir atsakė į nusilenkimą, tačiau Heshusius drebėjo iš pykčio ir suriko: „Man nereikia gero mokslininko, man reikia gero krikščionių kunigo, kuris savo gera sielovada vestų nevokiškus pagonis į krikščionybę! Vietoj to, jis liepia pagoniams visur uždegti nuodėmingam geidulingumui šiltose pirtyse ir karštose, dviprasmiškose giesmėse viliojančias ir todėl kaip mirtina nuodėmė griežtai draudžiamas, prakeiktas Joninių ugnis. Bet aš pasirūpinsiu, kai grįšiu į Karaliaučių, kad jis bent jau iš Labguvos parapijos ir apskritai su gėda ir panieka būtų išmestas iš bažnytinės tarnystės taip, kaip teisingai nutiko Ozianderio eretikui Funkui su kalaviju Senamiesčio Lövenicherio turgaus aikštėje Karaliaučiuje! Aš nedelsdamas išsiaiškinsiu, ar nereikia jo tuoj pat suimti, kad jis neišvengtų teismo nuosprendžio ir teisingos bausmės!“

Aukštasis rabinas labai tvirtai suspaudė pono Johaneso kairę ranką ir nuleistu, pusbalsiu tarė vyskupui: „Atleiskite, Jūsų Šviesybe, jei drįstu pasakyti, kad Jūsų griežtas nuosprendis mano draugui Johanesui ir Jūsų sprendimas išmesti jį iš kunigo ir bažnytinės tarnystos mane giliai išgąsdino ir sukrėtė, nes aš jį taip gerai pažįstu! Jūs, Jūsų Šviesybe, tikrai žinote, kaip ir aš, kad buvo imperatorių, karalių, kunigaikščių ir hercogų, kurie įsakė kasmet per Jonines uždegti Joninių ugnis, pavyzdžiui, 1497 m. Augsburge, garsusis vokiečių imperatorius Maksimilijonas Pirmasis, kuris savo dvare savo ir savo pavaldinių džiaugsmui puošė ir šventė šventąją Joninių šventę su aukštai liepsnojančiomis Joninių ugnimis. Taip, 1570 metais aš pats turėjau garbės ir džiaugsmo dalyvauti su Legnicos hercogu, jo svečiais ir pasiuntiniais Joninių ugnyje, kuri hercogo įsakymu buvo sudeginta ant Kynasto kalno Milžinų kalnuose. Ir Jūs, Jūsų Šviesybe, žinote lygiai taip pat kaip aš, kad žmonės apskritai mato tik tai, ko pilna jų pačių vidus: nusidėjėlis, pilnas geidulių, visur mato tik žemiausius dalykus, o tyra siela visur atpažįsta tik tyrumą ir grožį!“

Kol ponas vyriausiasis rabinas Tuwimas kalbėjo, opalo spalvos prieblandoje susiformavo dvi milžiniškos, beveik visą knygų sieną už kušetės užimančios, šikšnosparnio sparnus primenančios ausys, kurios, čia ir ten apšviestos giliai tamsiai raudonai mirgančių vaiduoklių liepsnų, silpnai švytėjo ir atrodė esančios tik tolimo, magiškai galingo klausytojo ausys.

Poną vyskupą suerzino rabino žodžiai ir jis suspausta gerkle tarė: „Jūs, pone Mojsche Tuwinai, kalbate apie imperatorius ir hercogus kaip apie savo draugo nekaltumo liudininkus. Bet Jūs nesate krikščionis ir nežinote, kad jam būtų buvę geriau, jei būtumėte tylėjęs, nes mes, krikščionys, neturime žiūrėti į tai, ką daro imperatoriai, hercogai ir visas kitas nuodėmingas pasaulis ir ko moko jų išmintis, kuri Dievo akyse yra tuštybė. Mes turime aklai tikėti Dievo žodžiu ir laikytis jo įsakymų, nė mažiausiai neklausdami – visų įsakymų, kuriuos jis mums davė per savo sūnų Jėzų Kristų, taip, per savo sūnų – ko jūs, žydai, nenorite pripažinti, per savo tarną Mozę, per savo aukštus pranašus, taip pat per savo aukščiausią švenčiausiąjį Bažnyčios tėvą Augustiną ir per buvusį vokiečių augustinų vienuolį, o vėliau Dievo siųstą reformatą Martyną Liuterį!“

Už giliai tamsiai raudonų vaiduokliškų liepsnų, tarp įtemptai klausančių milžiniškų ausų, iš pradžių tamsoje vos įžiūrimos, pasirodė dvi antžmogiškai didelės tamsiai juodos akys, plačiai atmerktos, su didžiausia įtampa, iš toli nukreiptos į darbo kambarį.

Teologinis disputas

Ponas vyriausiasis rabinas Tuwimas šiek tiek nusilenkė vyskupui ir sujaudintu, maldaujančiu balsu tarė: „Jūsų Šviesybe, jei klausiate, ar ponas kunigas Johanesas yra ne tik iškilus mokslininkas, bet ir nuostabus krikščionių sielų ganytojas, tai mane giliausiai sukrečia toks klausimas! Jūsų Šviesybe! Drįstu Jums pranešti: jau daugelį metų kas du ar tris mėnesius kelias dienas lankausi pas poną kunigą Bretkūną ir visada su susižavėjimu stebiu, su kokiu dideliu uolumu, su kokiu pasiaukojančiu, meilingu atsidavimu jis savo aukštą, neeilinį išsilavinimą skiria sielovadai, būtent vargingiausiems ir labiausiai stokojantiems savo parapijos nariams, nevokiečiams! Jis ne tik kalba su kiekvienu iš jų gimtąja kalba – su lietuviais lietuviškai, su prūsais prūsiškai, su kuršiais kuršiškai ir net su lenkais ir rusais, taip, su persų, armėnų ir kitais prekeiviais laivuose ir šliuzų įstaigoje – jų kalba, už ką jie dėkingi! Jūsų Šviesybe! Ponas kunigas Bretkūnas, kurį dėkingi nevokiečiai, lietuviai, visada su didele pagarba vadina „Bretkūnas“, o prūsai neretai ir „Bretkūnė“, sielovadai daro tai, ko prieš jį niekas nedarė: jis verčia Knygų knygą, viso tikėjimo pamatą, savo lietuviams į jų lietuvių gimtąją kalbą, ir kiekvieną kartą mes kalbamės apie sunkiai suprantamus hebrajiškus ir aramėjiškus Senojo Testamento žodžius. Žiūrėkite, Jūsų Šviesybe, – ir ponas Mojsche pasisuko į dešinę link didelio pono Johaneso rašomojo stalo, kuris žengė žingsnį atgal, – jis kaire ranka paėmė apie penkiasdešimt didelių, lietuvišku tekstu prirašytų lapų iš kairiojo galinio kampo, priėjo su jais prie vyskupo ir ištiesė jam, tardamas: „Tai tik labai maža Senojo Testamento dalis, ties kuria dirba ponas Bretkūnas!“

Heshusius bandė susivaldyti, tačiau išgirdęs šią ilgą, jam prieštaraujančią pono Mojsche kalbą, taip įniršo, kad su didžiausios paniekos išraiška atstūmė vyriausiojo rabino ranką su rankraščio lapais, ir dalis lapų nukrito ant grindų! Ponas Johanesas tuoj pat pasilenkė, ir ponas raštininkas taip pat pašoko ir padėjo vėl surinkti atskirus lapus ir padėti juos atgal į kampą ant rašomojo stalo.

Heshusius gi rėkė putodamas iš įniršio: „Jūs esate žydas ir neturite jokio supratimo apie Kristų ir apie teisingą tikėjimą tikruoju Dievu, todėl kalbate kaip dievo prakeiktas Ozianderis! Tad geriau tylėkite, nes turėtumėte žinoti, kad savo kvailomis kalbomis tik kenkiate savo draugui Bretkūnui, vedate jį prie ešafoto, o save – prie kartuvių, nes mes Prūsijos kunigaikštystėje nekenčiame ir persekiojame kiekvieną oziandristą, net ir mirties bausme, jei jis neatgailauja, neišsižada ir ateityje neįrodo savo tvirto liuteroniško tikėjimo, kad geri darbai, net jei tai būtų dešimt tūkstančių Šventojo Rašto vertimų, negali jam padėti pasiekti amžinosios palaimos ir nėra naudingi, o tik ir vienintelė Dievo malonė, kuria jis mums dovanoja teisingą tikėjimą juo ir jo sūnumi Jėzumi Kristumi, be jokių mūsų nuopelnų ir vertumo – sola fide! Vien tikėjimu, kaip sakė Dievo tarnas Martynas Liuteris!“

Įsivyravo gili tyla, kurioje ponas vyriausiasis rabinas Mojsche dabar jau beveik matomai regėjo virš tamsiai raudonų liepsnų liežuvių iškilusį didžiulį, liesą veidą su atsikišusiais skruostikauliais, įrėmintą juodų, pusilgių plaukų, trumpa juoda smailia barzda, dešinėje ir kairėje milžiniškos klausančios ausys kaip šikšnosparnių sparnai ir tarsi soste viduryje: didžiulės, juodai apvestos, tarsi iš žemės gelmių kylančios juodos akys, kurios tarsi užhipnotizuotos sekė kiekvieną pono Tuwimo ir pono Heshusijaus judesį. Tačiau ponas vyskupas pasinaudojo ir mėgavosi tyla, vis bausdamas poną Mojsche ir poną Johanesą triumfo ir kartu paniekos žvilgsniais.

Bet ponas vyriausiasis rabinas pažvelgė į poną vyskupą su apgailestavimo ir gilaus gailesčio žvilgsniu ir tyliu, labai nuoširdžiu balsu pradėjo kalbėti: „O, kad Jūsų Šviesybė tikėtų ir pripažintų, kalbant apie krikščionis ir žydus, kad nėra tik taip paprastai „krikščionybė“, „judaizmas“ ir visos kitos religijos, taip griežtai viena šalia kitos ir, deja, taip pat viena prieš kitą, kaip daugeliui žmonių atrodo, bet judaizme, krikščionybėje ir tikrai kiekvienoje kitoje religijoje yra daug pakopų, nuo žemiausių iki aukščiausių, priklausomai nuo kiekvieno atskiro žmogaus sielos būsenos! Tegul kiekvienas tik pažiūri, kurioje pakopoje jis pats stovi! Aš žinau ir neklystu, kad ir krikščionybėje yra aukštos ir aukščiausios pakopos, kurių žmonės žino, kad Jėzus buvo aukščiausios žmonijos pakopos žydas, iš kurio spinduliavo ne tik aukščiausia išmintis ir didingiausia judaizmo dvasia, bet kartu ir aukščiausia dvasinė būtybė aukščiausioje visos žmonijos pakopoje, taip kad jį jau teisingai buvo galima vadinti „Dievo Sūnumi“, kaip darė jo mokiniai, kurie visi buvo aukščiausių judaizmo pakopų žydai, Dievo, kuris sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, Sūnumi.“

Kol ponas Tuwimas tyliai tarė šiuos žodžius, akimirką atrodė, tarsi iš giliausių, juodžiausių žemės gelmių – iš apvestų giliai juodų milžiniško veido akių virš giliai raudonų liepsnų – sušvito žvaigždžių šviesa.

Heshusius gi, atsisukęs į poną Mojsche, iki kraštutinumo suerzintas pašoko ir rėkė daugiau nei kalbėjo, ciniškai ir neapykantos kupinas: „Tai pagal jūsų beprotišką mokymą Kristaus dvasia ir išmintis šviečia ne tik jūsų vadinamojoje aukščiausioje judaizmo pakopoje, bet ir aukščiausiose graikų kultūros pakopose, galbūt iš stabo Apolono su jo maro strėlėmis ar net iš mūsų šiandienos mokslininkų stabo Platono?! Galbūt ir pas aukščiausius egiptiečius su jų jaučio garbinimu ir gyvūnų bei žmonių mumijomis, iš jų Hermio Trismegisto, o gal ir iš jų vyriausiojo stabo Ozyrio su jo ožio ragų karūna??!!!“

Vėl įsivyravo didžiausios įtampos kupina tyla, per kurią Heshusius galiausiai nebesusivaldė, numetė ramentą ir iškeltomis rankomis bei pirštais, panašiais į nagus, iškreiptu iš įniršio veidu ir žaižaruojančiomis akimis žengė tris žingsnius link pono Mojsche, tarsi norėdamas jį pasmaugti ir sudraskyti. Tačiau aukštasis rabinas, šiek tiek nuleidęs kaktą, stovėjo nejudėdamas, neišsisukdamas ir žvelgė į vyskupą iš apačios žvilgsniu iš savo gilių tamsiai rudų, gražių, beveik juodų akių, iš kurių spinduliavo kartu ir neapsakomai aukštas, atleidžiantis gerumas, ir nepajudinamai tvirtas ryžtas, žvilgsniu, kuris atrodė sklindantis iš giliausių paslaptingų kūrinijos bedugnių. Heshusius, tarsi giliai viduje sukrėstas ir išsigandęs, svirduliuodamas atsitraukė tris žingsnius atgal, tarsi kas nors jį būtų pastūmęs, ir pusiau krisdamas, netyčia atsisėdo ant kušetės tarp raštininko ir justicijariaus. Ten jis akimirką sėdėjo apstulbęs ir sutrikęs ir nervingai dešine ranka braukė per kaktą ir krūtinę.

Virš raudonai liepsnojančių liepsnų smaigalių, virš kurių didelis tamsus veidas iškilo kaip galingo mago su klausančiomis ausimis ir žvalgančiomis akimis, buvo galima labiau nujausti nei pamatyti stebuklingai gražų jaunos moters veidą, kurios kairė ranka laikė kartu didelio raudono audeklo, apgaubusio jos, regis, nuogą, žavų kūną, kampus, o audeklas kartu gaubė ir jos kerinčią galvą, prigludusią prie mago kaklo, o dešinė nuoga ranka meiliai apsivijo jo pečius.

Tačiau netrukus vyskupas atgavo savitvardą. Baugščiai žvilgtelėjęs į poną Mojsche, kuris stovėjo nejudėdamas, dešinėje laikydamas pono Johaneso kairę ranką, ponas vyskupas energingai atsistojo ir šiurkščiu tonu tarė: „Dabar neleiskime, kad žydas su tokiomis kvailomis kalbomis trukdytų mūsų vyskupiškam-krikščioniškam vizitacijos darbui Labguvos bažnyčios kunigo name, nes su ponu Mojsche, nepaisant jo, ko gero, pusiau diplomatinio posto, kurį reikės atidžiau išnagrinėti, rasiu progą pasikalbėti konsistorijoje ir, ko gero, prieš kunigaikštį Karaliaučiuje apie jo pažiūras į Kristų ir jo žinias apie burtininkavimą! Bet pagaliau pereikime prie reikalo!“

Heshusius dabar griežtu žvilgsniu atsisuko į poną Johanesą ir aštriu tonu tarė: „Parodykite mums dabar, ar apskritai studijavote Bažnyčios tėvą Augustiną ir žinote, kokius įsakymus Dievas mums per jį davė Sermo 8, aštuntajame pamoksle, apie aukštąją švenčiausiojo Jono Krikštytojo gimimo šventę! Tad paduokite man minėtą šventojo Augustino, Hipo Regijaus vyskupo šiaurės Afrikoje, pamokslą, kurį jis pasakė apie 400 metus po mūsų Išganytojo gimimo! Jūs turėtumėte jį turėti tarp savo daugybės knygų!“

Ponas Johanesas pasisuko į dešinę, vienu judesiu iš penkių oktavos formato tomų eilės paėmė pirmąjį tomą: „Sancti Aurelii Augustini sermones“ nuo vienos iš apatinių knygų lentynų kairėje virš rašomojo stalo, atsivertė pamokslą „Sermo 8: Ad festum S. Johanis“ be kairės rankos pagalbos ir su nusilenkimu padavė Heshusiui atverstą knygą. Vyskupas tiesiog išplėšė ją ponui Johanesui iš rankų ir pradėjo vartyti įvairiose vietose ir tyliai sau skaityti.

Tačiau staiga jis triumfuodamas sušuko: „Štai čia parašyta!“ Jis paniekinamai pažvelgė į poną Johanesą bei aukštąjį rabiną ir pradėjo garsiai skaityti: „Ista infeliz consuetudo adhuc de Paganorum observatione remansit!!“

Vėl ponas vyskupas išdidžiai paniekinamais žvilgsniais nužvelgė ne tik rabiną ir poną Johanesą, bet ir savo du palydovus. Neatiduodamas knygos ponui Johanesui, jis valdingu tonu įsakė: „Išverskite šiuos šventus aukštojo Bažnyčios tėvo žodžius apie Joninių laužą nedelsdami!“ ir jis taip žiūrėjo į tomą, kad kartu galėjo iš viršaus įtemptai ir piktdžiugiškai matyti pono Johaneso veidą, tačiau šis iškart pradėjo kaip pavyzdingas mokinys: „Šis nelaimingas paprotys iki šiol išliko dėl pagonių įpročio!“

Jauna, žavinga moteris virš liepsnojančių raudonų ugnies liežuvių pakėlė galvą ir įtemptai klausydamasi bei, regis, linksmai stebėjo su dideliu pabrėžimu ištartus pono vyskupo Heshusijaus žodžius. Šis tęsė: „Nelaimingas paprotys yra bedieviškas Joninių laužas, kurį šventasis Augustinas aprašo šiais pragariškai šiurpiais žodžiais“ – ir ponas vyskupas pabrėžė kiekvieną skiemenį ir bandė savo balsui suteikti tuščią, niūrų, klaikų skambesį: „Post versperan ptrescentibus flam mis antiquitus more daemoniorum tota civitas flagrabat atque putrescebat et universum aerem fumus obduxerat!“

Vėl Heshusius paeiliui pažvelgė į savo klausytojus. Tada jis ponui Johanesui pasakė tik trumpai: „Verskite!“

Ir šis vėl pradėjo be jokių išvedžiojimų: „Po vakaro visa bendruomenė liepsnojo kaip nuo senų laikų demonų būdu dvokiančiomis liepsnomis, ir netgi oras visame pasaulyje dvokė nuo dūmų!“

Heshusius tęsė, kalbėdamas beveik kiekvieną skiemenį atskirai: „Šiais dieviškais žodžiais VIEŠPATS mums draudžia deginti prakeiktą, nuodėmingą Joninių laužą!“ Jis žengė žingsnį link Johaneso ir suriko jam į veidą: „Ir Jūs to nežinojote?!“

Atsitraukęs, vyskupas klausiamai-triumfuojančiai pažvelgė žemyn į justicijarių ir raštininką, į jų veidus, kurie taip pat pareigingai papurtė galvas ir susirūpinusiai bei susimąsčiusiai atrodė. Pono vyriausiojo rabino jis tik baugščiai, bet paniekinamai žvilgtelėjo. Tada vyskupas, trumpai tyliai paskaitęs knygoje, tarė: „Dabar apie nuodėmingą prausimąsi ir maudymąsi“, ir vėl garsiai skaitė: „Ne ullus in festivitate sancti Johannis aut in fontibus, aut in paludibus, aut in fluminibus, nocturnis aut matutinis horis se lavare praesumat!“

Ir atsisukęs į poną Johanesą vėl pasakė tik trumpai: „Verskite!“

Šis vėl iškart pradėjo: „Niekas per šventojo Jono šventę nei naktį, nei ryto valandą, saulei tekant, tenedrįsta praustis ar maudytis nei šaltiniuose, nei tvenkiniuose, nei upėse!“

Kur yra Dievas?

Įsivyravo nieko gero nežadanti tyla. Galiausiai vyskupas ją nutraukė.

– Po viso, ką sakėte ir ką pamačiau, turiu užduoti jums klausimą: Ar apskritai tikite Dievu? Sakykite, ką manote, kas yra Dievas? Manote, kad Dievas yra?

Bretkūnas atsakė tyliai, bet ryžtingai:

– Taip! Bet jis ne danguje. Jis čia, žemėje.

Vyskupas išsitiesė:

-Ką jūs sakote! Tai didžiausia herezija, kurią tik teko girdėti. Žemė tamsi ir nuodėminga, joje gyvena dievą pamiršę, sugalvoję kitus dievus žmonės. O didysis dievas yra šviesiame, aukštame danguje, jis iš ten su visais angelais ir šventaisiais, su panieka, gailesčiu, pykčiu ir pasibjaurėjimu žiūri į nuodėmingą žemę, į visus tuos bedievius, kurie joje gyvena. Galbūt jis kada nors, šio nuodėmingo pasaulio pabaigoje, ateis į šią žemę, nubaus visus, kas nevykdė jo valios, ir tada ši žemė susilies su tuo, kuris yra danguje… Ar ne taip?

– Ne, – lėtai atsakė Bretkūnas. – Dievas jau čia, žemėje…

Vyskupas su nuostaba pažvelgė į Bretkūną:

-Tai kur jis?

Bretkūnas atsakė taip pat tyliai ir ryžtingai:

– Jis viskame, kas gražu, kas gyva ir džiaugiasi gyvenimu, viskame, kas myli ir su sužavėjimu žiūri į kiekvieną dievo sukurtą medžio lapą ir rasos lašelį ant jo. Jis viskame, kas myli, kas kuria, kad darytųsi vis gražesnis ir savo grožį atiduotų kitiems, sukeldamas jų susižavėjimą ir begalinį norą taip pat tapti vis gražesniais ir pasidalinti tuo grožiu su kitais, ir padaryti juos dar gražesniais. Dievas yra kiekviename, kas įžiūri kiekvieno augalo, kiekvieno daikto, kiekvieno saulės spindulio sielą, mato visą kiekvieno nuostabą, pasisemia jos ir susilieja su didžiąja viso pasaulio siela.

Vyskupas įsmeigė akis į Bretkūną:

– O šėtonas? O šėtonas yra?

Bretkūnas atsakė nė sekundės nesusimąstydamas, vis taip pat tyliai ir ramiai:

– Aišku yra. Ir jis irgi gyvena čia, žemėje. Šėtonas – tai viskas, kas neleidžia mums pamatyti dievo čia, žemėje. Tai viskas, kas neleidžia mums pamatyti medžio lapo ir kiekvieno žiedo nuostabų grožį, viskas, kas neleidžia mums pamatyti kiekvienos gyvos būtybės sielą ir jos nuostabų grožį, tai viskas, kas neleidžia mums pamatyti žmogų, kas verčia matyti ne žmogų, o priešą, ne draugą, o sąjungininką, ne žmogų, o karalių, elgetą, šeimininką ir vergą, matyti schemą. Būtent šėtonas sugalvojo visas tas idėjas ir teorijas, kurios neleidžia mums pamatyti dievo čia, mūsų gyvenime, mūsų žemėje, kurios sako, kad jo čia nėra, kurios verčia nukreipti mūsų žvilgsnį kažkur kitur ir neleidžia pamatyti žolės ir vandens lapo, gyvūno ir žmogaus sielos, neleidžia mums pamatyti jų nuostabaus grožio, o liepia ieškoti kažkur kitur, kažkokiose abstrakcijose, kažkokiame kitame pasaulyje.

Pažiūrėk į šiuos besidžiaugiančius prie laužo žmones. Kokie jie nuostabūs! Jie visada nuostabūs, bet ypač dabar, kai jų siela pilna džiaugsmo, kai jų šypsenos atveria visą jų sielos grožį, kai jie myli vienas kitą, kai kiekvienas laimingas tuo, kad kiti žmonės, tokie nuostabūs, tokie gražūs, tokie nuoširdūs, ir jie mato, koks jis nuostabus, gražus ir nuoširdus, ir jie visi susilieja į vieną nuostabią, begalinę sielą. Ne, ne! Nieko nesakykite.

Tik atverkite plačiau akis ir pažiūrėkite į tuos žmones, ir atsakykite sau pačiam į vieną vienintelį klausimą: ar jie nėra gražūs, nuostabūs? O po to atsakykite ir į kitą. Ar gali būti, kad visas šis grožis, meilė, džiaugsmas nėra nuo dievo? Ar gali būti, kad nuo dievo yra visa tai, kas priešinga, kas pilka, kam visa tai svetima, kas atsiskiria nuo viso šio pasaulio grožio, paskelbia jį nuodėmingu? Kai atsakinėsite, negalvokite apie knygas, kurias skaitėte, prakalbas, kurias girdėjote, visokiausių autoritetų pasisakymus ir paklauskite tik savo sielos, ir ji jums atsakys.

Jis nutilo.

Daugelis šviesesnių ir tamsesnių raudonų liepsnų susijungė į šviesesnius ar tamsesnius raudonus audeklus, kurie, matyt, gaubė linksmas, nevaržomas, nuogas lieknas mergaičių ir berniukų figūras, kurių šlapi plaukai sruogomis krito per pečius, ir, susispietę aplink magą ir nuostabią moterį, su sulaikytu juoku įtemptai klausėsi niūrių, barančių ir grasinančių žodžių apie maudymąsi.

Ir vėl Heshusius pakėlė balsą: „Šiais dieviškais žodžiais VIEŠPATS mums draudžia, kartu su Joninių laužais, nuodėmingą prausimąsi ir maudymąsi nakties metu ir saulei tekant!“

Vėl jis žengė žingsnį link pono Johaneso ir suriko: „Niekada apie tai negirdėjote, pone mokslininke, ar ne?!“

Po to, kai vyskupas vėl atsitraukė ir vėl keletą akimirkų tyliai sau skaitė pamokslų tome, jis vėl pradėjo garsiai ir pabrėžtinai tarti kiekvieną žodį, tarsi priešais jį būtų ne tik keturi klausytojai pono Johaneso darbo kambaryje Labguvos kunigo name, bet ir daug šimtų žmonių milžiniškos, į dangų kylančioje salėje.

-„O dabar Dievas mums kalba šventojo Augustino pamoksle apie mirtiną nuodėmę – nepadorias, geidulingas dievo prakeiktų pagonių dainas ir giesmes, į kurias juos įvilioja pragariškas Joninių laužas ir geidulingas, palaidas maudymasis Joninių naktį ir Joninių rytą, kai auštant, nevaldomu džiaugsmu, su baltų vandens lelijų su auksine širdimi žiedais rankose ir dievą piktinančiomis giesmėmis laukia saulėtekio, per kurį daugelis pagarbiai klaupiasi ir jai, kaip savo aukščiausiajai deivei, vietoj nematomojo, vienintelio ir amžinojo aukščiausiojo krikščionių Dievo, teikia aukščiausią garbę ir pagarbą!“

„Etiam et hoc admonete, fratres, ut cantica turpia et luxuriosa, castitati et honestati inimica, familiae vestrae ex ore nun profe rant ; quia non est justum, ut ex illo ore, ubi Eucharistia Christi ingreditur, canticum luxuriosum vel amatorium proferatur!“

Ir vėl jis pusbalsiu, šiurkščiu tonu įsakė ponui Johanesui: „Verskite!“, po ko šis iškart pradėjo: „Ir dar įspėkite, broliai, savo namiškius, kad iš jų lūpų nesklistų nepadorios ir palaidos dainos, kurios yra skaistybės ir padorumo priešai, nes iš tos pačios burnos, per kurią į žmogų įeina šventoji Kristaus Eucharistija, Šventoji Vakarienė, negali sklisti jokia palaida ar nepadoriai meilikaujanti giesmė!“

O Heshusius vėl spindinčiomis, tykančiomis, piktdžiugiškomis akimis sekė pono Johaneso vertimą ir dabar beveik džiūgaudamas ir laimingas sušuko: „Jūs mums pateikėte meistriškai tobulą vertimą ir tuo pačiu save išdavėte ir atidavėte į ešafotą! Jūs parodėte, kad puikiai žinote aštuntąjį šventojo Augustino pamokslą ir jame esančius Dievo įsakymus dėl pagoniškos-nevokiškos nepadorumo su Joninių laužais ir iš to kylančių naktinių maudynių bei geidulingų dainų! Vadinasi, Jūs buvote visiškai sąmoningas savo dievą piktinančių veiksmų ir neveikimo, prieštaraujančių dieviškiems įsakymams, kai liepėte pagoniškiems nevokiečiams uždegti Joninių laužą! Todėl įsakau ir nurodau, kad buvęs kunigas Bretkūnas būtų nedelsiant sukaustytas grandinėmis ir uždarytas į Labguvos ordino pilies rūsį, kol keli budeliai ir kareiviai jį laivu nuplukdys į Karaliaučių, kur jis bus teisiamas ir gaus teisingą bausmę pagal savo mirtinas nuodėmes! Toliau įsakau ir nurodau, kad nedelsiant būtų sušaukti keli būriai vokiečių ir laisvųjų Labguvos piliečių su kibirais, gaisriniais kabliais ir šakėmis ir, vadovaujami kunigaikščio dvaro pareigūnų, tokių kaip dvaro medžiotojas, seniūnas ir keli dvaro prižiūrėtojai, būtų išsiųsti gesinti Joninių laužų. Šių būrių vadovai turėtų, jei įmanoma, užrašyti visus suaugusių nevokiečių vardus, kurie buvo matyti prie degančio Joninių laužo! Šiuos vardus Johaneso Bretkūno įpėdinis kunigas turės įrašyti kaip priedą po pranešimo apie Bretkūno nusikaltimus, jo atleidimą iš bažnytinės tarnystos su gėda ir panieka ir jo teisingą nubaudimą, kurį aš tinkamu laiku nusiųsiu jo įpėdiniui, į bažnyčios knygą Labguvos kunigo name!“

Ponas Jonas Bretkūnas stovėjo baltas kaip mirtis ir vargu ar būtų išsilaikęs ant kojų, jei ponas rabinas Tuwimas tvirtai nebūtų laikęs jo kairės rankos!

Ponas vyriausiasis rabinas Mojsche kreipėsi į poną vyskupą Heshusijų labai kukliu, beveik nuolankiu tonu: „Jūsų Šviesybe! Atleiskite mano galbūt įžūlų klausimą ir kartu nekuklų pasiūlymą!“

Heshusius buvo itin geros nuotaikos ir maloningai, beveik geraširdiškai paklausė: „Na, kas dar, vargšas žydeli?! Tavo draugas, nepaisant arba kaip tik dėl savo didelio išsilavinimo, visiškai pralaimėjo!“

Mojsche pradėjo pusbalsiu: „Žiūrėkite, Jūsų Šviesybe, aš esu senas žmogus, vyresnis už Jus, be to, aš pažįstu čionykščius žmones su jų vokiška krikščionybe ir nevokiška pagonybe geriau, nei galite juos pažinti Jūs, kuris esate svetimas Prūsijos kunigaikštystėje, Prūsų Lietuvoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Žemaitijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, o ypač pas nevokiškus pagonis. Todėl drįstu Jums pasakyti: Jūs galėtumėte pasiekti didelės sėkmės pas nevokiškus pagonis ir galbūt daugelį jų laimėti krikščionybei, jei Jūs, kaip krikščionių vyriausiasis ganytojas, kaip jų vyskupas, su gesinimo būriais eitumėte pas žmones prie degančių Joninių laužų, kalbėtumėte su jais ir, nebardami, paaiškintumėte jiems mirtiną nuodėmę, kurią jie iš nežinojimo daro savo sielos pražūčiai!“

Bet vyskupas ūmiai užsipuolė poną Mojsche, tačiau laikėsi nuo jo trijų žingsnių atstumo: „O, ta įžūli, gudri žydiška gyvatė! Man, vyskupui, siūlote kaip koks žemas keliaujantis pamokslininkas bėgioti paskui tokius purvinus, užsispyrusius nevokiškus pagonis?! Tylėk, įžūlus žyde, kitaip kartu su savo iš tiesų nekrikščionišku pagonišku draugu Johanesu eisi grandinėmis prieš dvasinį ir pasaulietinį teismą Karaliaučiuje ir sulauksi tokios pat liūdnos pabaigos kaip Johanesas, kuriam klasta ir gudrumu tiek daug metų pavyko būti krikščionių kunigu Labguvoje, esant grynu pagoniu!“

Grožis

Tačiau vos tik ponas vyskupas šiuos piktus žodžius vėl daugiau suriko nei pasakė, atrodė, tarsi nauja, reikšminga būtybė nepastebimai būtų įėjusi į darbo kambarį ir visiškai pakeitusi dvasią patalpoje. Ir iš tiesų: trys žingsniai priešais vyskupą – kuris vėl grįžo prie kušetės tarp savo dviejų ten sėdinčių palydovų ir dabar apsisuko – klūpėjo neįprastai graži, dar visai jauna moteris, iš pažiūros beveik nuoga, tačiau iki pat basų kojų įsisupusi į didelę raudoną skraistę. Jos visiškai juodi, šlapi plaukai atrodė susivėlę, nes šlapiomis sruogomis krito per ir po vainiku iš delno pločio, sultingų, tamsiai raudonai geltonų, violetiniais kraštais žiedų, beveik dar varvančių. Šiuos žiedus augino senovinės, išmintingos, burtų išmanančios moterys iš raudonųjų aguonų, geltonųjų drignių ir karčiųjų nakvišų.

Beveik dar vaikiška jauna būtybė buvo tokios neįtikėtinos, kerinčios išvaizdos, kad iš jos sklido nuostabus gėlių kvapas, tik nujaučiamas, neapsakomai gražus sferų garsas ir švelni, blanki saulės šviesa, tarsi amžinos jaunystės, grožio ir sveikatos švytinčio jaunos merginos kūno spindesys. Laikydama kaire ranka iš vidaus tvirtai suspaudus didelės raudonos skraistės kraštus, ji žvelgė į poną vyskupą Heshusijų su visu savo beveik dar vaikiško veido saldumu ir savo giliomis juodomis, šiek tiek apvestomis akimis santūriai pagarbiai, tačiau drąsiai ir tiesiai į jo drebantį, geidulingai susijaudinusį, apvalų veidą, ištiesė iš raudono apdangalo savo stebuklingai gražią nuogą ranką pusiau sveikindama, pusiau maldaudama link vyskupo, o raudona skraistė šiek tiek nuslydo ir apnuogino jos baltą, liekną kaklą su beveik dar vaikiškai gražiu peties sąnariu.

Lilita sujudino lūpas ir pradėjo nuostabiai skambančiu paukščio balsu kartu giedoti ir labai švelniai kalbėti, kaip tikriausiai jau prieš tūkstančius metų Aukso amžiuje, Rojuje, žmonės tik giedojo, o po to ir labai švelniai giedodami kalbėjo. Žmogiškoji pirmapradė giesmė pradžioje savyje turėjo visus paukščių ir gyvūnų balsus, kaip pirmapradė saulė pradžioje savyje nešė visas savo planetas ir mėnulius ir tik vėliau nuo jų atsiskyrė, kaip žmogiškoji pirmapradė giesmė atsiskyrė nuo paukščių ir gyvūnų balsų, ir tai, kas iš pirmapradės giesmės iki šių dienų liko paukščių balsuose – pas lakštingalą, vieversį, gegutę ir daugelį kitų – yra pasakiškas paukščių balsų skambesys ir dangiškas tyrumas. Šiandienos žmonių kalboje senoji šventoji žmogiškosios pirmapradės giesmės saulė tapo tvirtais, kietais, sausais žodžiais.

Tačiau Lilitos žodžiai liko švelnūs ir nuostabiai skambūs. Ir Lilita tarė švelniu, mėlyną dangų, pilną vieversių giesmių, primenančiu paukščio balsu: „Jūsų Šviesybe! Mūsų senovinis meistras su mumis tūkstantmečius klauso ir žvalgosi po spalvingą ir skambantį visos plačiosios pasaulio eterį! Per žiedų debesis ir pirmykštės girios milžinus, virš pelkių ir ežerų jis ką tik su mumis pirmykštės girios tankmėje prie Velnio ežero išgirdo iš šio kambario Jūsų grasinimus apie nuodėmę ir mirtį, tačiau mes jų nesuprantame! Būkite pilni gailestingumo ir ateikite pas mus, ir aiškia kalba pasakykite, kas yra mirtina nuodėmė mūsų džiūgaujančiuose džiaugsmuose, kuriuos mums dovanoja išmintingi, amžinieji dievai, šventuose Joninių laužuose, šventose Joninių maudynėse, šventose, linksmose Joninių giesmėse?!“

Abu pono Heshusijaus palydovai pašoko nuo kušetės tarsi įgelti klastingos gyvatės, apėmė Lilitos figūrą įbedę žvilgsnius ir taip pat pradėjo drebėti visu kūnu! Tačiau tada atrodė, tarsi ponas Heshusius pabustų iš gilaus apsvaigimo. Jis, šiek tiek pasilenkęs į priekį, abiem rankomis suspaudė galvą ties smilkiniais, dejuodamas tarsi iš gilaus skausmo ir pusbalsiu, suspausta gerkle tarė: „Mano Dieve! Pasigailėk! Jei eisiu su ja, tai amžinojo pasmerkimo bedugnė, su ja – amžinoji palaima! Juodžiausia mirtina nuodėmė su ja per amžius yra Dievui malonus darbas!“

Jis atsitiesė, žengė du žingsnius link Lilitos, šiek tiek pasilenkė virš jos ir iš viršaus krauju pasruvusiomis akimis spoksodamas į jos veidą, kuri, tarsi iš tūkstantmečių bedugnės, savo giliai juodomis, apvestomis akimis klausiamai-tiriamai ir ramiai laukdama žvelgė į jį, į jo veidą. Tačiau po trumpo laiko jį apėmė tarsi įsiutusi neviltis: jis pasisuko, tvirtais žingsniais grįžo atgal, abiem kumščiais sugriebė pamokslų tomą ant kušetės, su jėga sviedė jį per orą, pro pat baltus pono Johaneso plaukus, ant jo rašomojo stalo ir suriko: „Visų velnių vardu! Jie yra stipresni dievai!“ Ir jis atplėšė viršutines savo minkšto, odinio kelioninio apsiausto ir švarko sagas, taip kad kelios dideliu lanku nulėkė, nuplėšė nuo kaklo savo baltas apykaklaites – savo, kaip evangelikų-liuteronų dvasininko, orumo ženklą – paniekinamai sviedė jas nuo savęs, taip kad jos, praskridusios virš kušetės, atsitrenkė į mokytas knygas ant lentynų prie sienos, įsikabino ir liūdnai kabojo!

Po to jis skubiai pasisuko ir norėjo pulti ant jos, prispausti ją prie savęs, be galo bučiuoti – tačiau buvo labai nustebęs ir sutrikęs, nes Lilita nebeklūpėjo, ji stovėjo trys žingsniai priešais jį išsitiesusi, bet žingsnis į kairę ir į dešinę nuo jos stovėjo taip pat basos, tikriausiai kaip ir ji pati beveik nuogos, tik visiškai į didelę raudoną skraistę įsisupusios labai jaunos moterys, kurios abi buvo visiškai panašios į ją, taip kad jų buvo neįmanoma atskirti. Ne! Ne tik dvi visiškai į ją panašios figūros stovėjo kairėje ir dešinėje nuo jos, bet ir už jos ponas Heshusius ir jo palydovai pamatė eilę iš, ko gero, penkių visiškai tokių pačių neapsakomai gražių figūrų; bet ne tik šias: ir už jų, patalpoje, jau prie šiaurinės sodo lango sienos link įlankos, jie pamatė dar kartą, ko gero, taip pat penkias visiškai tokias pačias, visai jaunas moteris ar mergaites, taip kad darbo kambarys atrodė jomis pripildytas.

Tačiau neapsakomai nuostabus gėlių kvapas ir nuostabus saulės spalvos švytėjimas, kuris tarsi amžina jaunystė, grožis ir sveikata blankiai švytėjo nuo jų, vis stiprėjo ir pripildė visą erdvę kaip spalvinga, dainuojanti migla, viską melsvai ir rožiniai svajingai užgoždama kambaryje! Bet tai buvo ne tik spalvinga migla, kuri taip nuostabiai dūzgė ir skambėjo, tai buvo iš pradžių visai tylūs paukščių balsai, ko gero, trylikos kerinčiai gražių, visai jaunų moterų ar mergaičių, kurių tyli giesmė, kaip aukso amžiuje žmonijos, pradėjo skleistis ant jų dangiško kraujo dainavimo jų dieviško kūno pavidalu.

Ponas vyskupas ir jo abu palydovai dar matė, kaip visai blankioje rausvoje migloje vainikas su burtų gėlėmis jų juoduose plaukuose pradėjo šviesti ryškiau, spalva, nežinoma daugeliui šiuolaikinių žmonių. Jie matė, kaip trys moterys šiek tiek pakėlė savo didelės raudonos skraistės kraštą, kiekviena dešine ranka iš po skraistės nuo savo krūtų išėmė didelę, švytinčią burtų gėlę su švytinčiu žiedu, tokiu, koks švietė jų pačių juoduose plaukuose. Tada kiekviena priėjo prie vieno iš trijų ponų prie kušetės, pabučiavo žiedą – po ko jis pradėjo ypač ryškiai ir gražiai šviesti – ir padavė jam su lengvu nusilenkimu.

Bebalsė, nežemiška kerinčių paukščių balsų giesmė galingai sustiprėjo ir pakilo virš dūzgiančio jaunų mergaičių ar moterų kraujo ošimo kaip nesuskaičiuojamų vieversių giesmė virš derlingai kvepiančios arimo žemės į platų, gilų dangaus mėlynį, taip kad tokie žmonės, kurie nebuvo tokie, kaip ponas Mojsche ir ponas Johanesas, o stovėjo žemesnėse pakopose, kaip ponas vyskupas Heshusius ir jo abu palydovai, turėjo patikėti, kad praranda sąmonę!

Bet ir iš tikrųjų, tai, kas dabar nutiko, buvo taip negirdėta, kad jų juslės nei dabar, nei vėliau negalėjo to suvokti. Viršuje, ant gilios prieblandoje skendinčios plačios dangaus jūros, ryškiu sidabro spindesiu plaukė siauras jaunaties pjautuvas, tačiau apačioje, iš gilios miglotos nakties tamsos, žvelgė didesnės už žmogų, tamsiai juodai pilkos, plaukuotos, pusiau žmogiškos, pusiau gyvuliškos būtybės su blankiai švytinčiomis akimis, tarsi ten visiškoje tyloje būtų laukusios sienų išnykimo!

Dabar, kai sienos išnyko, jos, plačiai atvėrusios nasrus ir šaukdamos: „Abuuu! Ahuuuu!“, išskleidė savo milžiniškus šikšnosparnių sparnus ir pakilo laukinio plazdėjimo debesyje kartu su didelėmis senų moterų veidų pelėdomis su kabančiomis moterų krūtimis, persimaišiusiomis su stipriomis, dešimties pėdų ilgio, sparnuotomis, juodai melsvai žaliai raštuotomis gyvatėmis su gražaus veido, didelių akių mergaičių galvomis, tarp jų sparnuoti drakonų padarai su baltais ilgaplaukiais, baltais ilgais barzdomis senovinių veidų, raukšlėtais vyrų galvomis bei dar daugybe kitokių sparnuotų mišrių būtybių, kurių tamsoje nebuvo galima įžiūrėti!

Kai bebalsė paukščių balsų giesmė pradėjo galingai kilti aukštyn, vyskupas Heshusius ir kiti du ponai pamatė, kaip nuogos jaunų dainuojančių moterų pėdos atsiskyrė nuo žemės ir jų būrys, sekdamas nuostabių paukščių balsų garsais, pakilo į orą, o jie patys – dešinėje ir kairėje laikomi vienos iš jaunų, į liepsnojančią raudoną skraistę įsisupusių beveik nuogų moterų, viduryje jų mažo būrio – keliais mėnulio pločiais virš horizonto pietvakariuose sidabru žvilgantį mėnulio pjautuvą, jau aukštai virš pirmykštės girios milžinų, plačių pelkių ir ežerų, tiesiai po jais pilkai tamsų sparnuotų, gyvuliškų-žmogiškų mišrių būtybių debesį, svajones iš seniai nutilusio eono.

Ponas vyriausiasis rabinas Mojsche tą akimirką, kai išnyko sienos, pietvakariuose prieblandos danguje pamatė siaurą, žvilgantį sidabrinį mėnulio pjautuvą! Ponas Mojsche taip pat pamatė, kad aukštai liepsnojantis Joninių laužas arti kunigo namo už statinių tvoros pūdymėje link įlankos, kuris neseniai dar džiugino daugelį nevokiečių, ryškiai degdamas, užgeso, ir tik silpnas dūmų stulpelis kilo iš permatomos miglos virš vienišos, žėrinčios pelenų krūvos. Taip, ir pūdymėje prie aukštos dvaro sienos, ir toli prie pirmykštės girios krašto, ir kitur, kur jis atvyko į Labguvą, kur dar matė ryškiai degančias ugnis su daugybe linksmų žmonių aplinkui, dabar žiojėjo miglota, apleista ir tuščia tamsa.

Kai po to darbo kambaryje vėl pasidarė tamsu ir įsivyravo gili tyla, ponas Mojsche Tuwimas atsisėdo ant kušetės ir patraukė poną Johanesą, kuris nuo sukrėtimo dar buvo tarsi apsvaigęs, sunkiai kvėpavo ir kurį retkarčiais krėtė rauda, ant vietos šalia savęs. Tamsioje, tylioje patalpoje tyliai kaip žaltvykslės dar sklandė kelios permatomos, delno dydžio raudonos liepsnos, likusios nuo didelių raudonų gražių, visai jaunų moterų skraisčių ir priminė tai, kas čia neseniai įvyko; jos vis blanko ir blanko ir pamažu visai užgeso viena po kitos. Po ilgesnės tylos ponas Mojsche uždėjo dešinę ranką ant pono Johaneso pečių, švelniai patraukė jį prie savęs, pabučiavo jo baltą viršugalvį ir tyliai į tamsią tylą tarė: „Mozalnu!“ („Mes išgelbėti!“); tačiau atrodė, tarsi ponas Johanesas jo dar negalėtų suprasti, nes nieko neatsakė.

Tada ponas Tuwimas atsargiai atsistojo, padavė ponui Johanesui dešinę ranką ir meiliai tarė: „Kum, bakke scha“ („Prašau, atsistok“). Tada jis atsargiai nuvedė jį į tamsų koridorių, plačiai atidarė namo duris į mažą bažnyčios aikštę ir su Johanesu pažvelgė į žmogaus ūgio, lėtai plūstantį tamsų rūką; tačiau viršuje, galvos aukštyje, matėsi tarsi besiverčiančios ir besistojančios piestu blankiai apšviestos miglos bangos, kurios formavo fantastiškas miglos figūras, tokias kaip klūpančios, pasilenkusios su ištiestomis rankomis stovinčios.

Ponas Mojsche išėjo priešais poną Johanesą į banguojančias, viršuje baltai blankiai švytinčias, judančias rūko būtybes. Dabar jis vėl pamatė dešinėje nuo juodai kylančio bažnyčios bokšto ir keliais mėnulio pločiais virš tamsiai juodų bažnyčios šventoriaus medžių sidabru žvilgantį mėnulio pjautuvą su savo prieblandos šviesos kiemu, kuris leido miglai bažnyčios aikštėje viršuje blankiai baltai švytėti.

Ponas Mojsche dabar paleido pono Johaneso ranką, kurią iki šiol beveik be pertraukos laikė ramiu, tvirtu gniaužtu. Jis atsisuko į mėnulio pjautuvą, iškėlė abi rankas ir jo sidabrinėje tyloje bažnyčios aikštėje giliu, harmoningu žynio balsu sugiedojo iškilmingą šventyklos giesmę priešais Dievybės Švenčiausiąją vietą: „Baruch Athah Elohejnu, ascher hazil thenu’min zerath ha meveth…“ („Dėkojame ir šloviname Tave, mūsų Dieve, kuris išgelbėjai mus iš mirties pavojaus…“).

Šie galingi, šventi giesmės garsai taip stipriai sukrėtė poną Johanesą jo gilioje sumaištyje, kad velniška pono vyskupo Heshusijaus niekšybė, kaip smaugiantis, geležinis žiedas aplink kaklą, lūžo ir ištirpo. Išlaisvintas ir giliai sujaudintas, jis puolė ant krūtinės savo dideliam, išmintingam draugui ir ašarų dusinamu balsu galėjo tik ištarti: „Thodah Alechah!… Thodah!“ („Ačiū Tau! Ačiū!“). Trumpą laiką tvyrojo gili tyla, kurioje tik retkarčiais pasigirsdavo tylus, išlaisvinantis kūkčiojimas.

Plačiai atvertose gražiose juodai rudose pono Mojsche akyse, kurios svajingai susimąsčiusios žvelgė įstrižai aukštyn į mėnulio pjautuvą, spindėjo, žėrėjo jo sidabrinė šviesa. Buvo keista, kaip šviesus, siauras, su abiem ilgais smaigaliais ištemptas, šviesiai sidabru žvilgantis mėnulio pjautuvo lankas savo blankiai šviesiame šviesos kieme tarsi aukšta dievybė su savo tokia dieviškai rimta ir vis dėlto taip guodžiančiai viltinga šviesa meiliai ir saugančiai apglėbė dvi juodas, iškilusias figūras, stovinčias arti viena kitos! Atrodė, kad tai buvo ir šios stebuklingos aukštosios deivės Jaunaties šviesos siela, kuria ji kūrė keistas, tai baisias, gąsdinančias, tai nepaprastai malonias, gražias būtybes migloje ir įkvėpė joms sielą.

Ponas Mojsche atitraukė akis, nuo kurių jautėsi, kad jos mato paslėptas sielų būtybes, nuo mėnulio pjautuvo ir apsidairė po miglą ir jos figūras mažoje bažnyčios aikštėje bei tolimesniame kraštovaizdyje, o tada tyliai, atsisukęs į poną Johanesą, tarė: „Hinej jídidi ahuvi ahuwi schel ha birjoth ha schinemijoth, jesch ha nafschim ha arzena ve ha nnofenu!“ („Žiūrėk, brangus drauge – dangiškųjų būtybių sielos yra mūsų žemės sielos, yra mūsų tėvynės sielos!“) Tačiau kai jis vėl įstrižai pažvelgė į žvilgantį mėnulio pjautuvą jo šviesos kieme, pamatė visai arti po juo tamsų, baltai pilką, tikriausiai dviejų mėnulio pločių debesį – ne, tai buvo keli debesys, nedideliais atstumais vienas nuo kito, taip, tai buvo visa, link horizonto platėjanti, debesų juosta, tarsi krūtinė, pečiai, ištiestos rankos, kaklas ir galva milžiniško skraidančio debesų milžino, kuris su priekiniu savo galvos debesiu tuoj pasieks ir užtemdys mėnulio pjautuvą.

Ir iš tikrųjų! Praėjo tikriausiai nė minutės, ir per kapines ir bažnyčią nušliaužė tarsi vaiduokliškai tamsus, melsvai pilkas šešėlis – bažnyčios aikštė aptemo – ir melsvai pilka tamsa klaikiai nušliaužė per kunigo namą, per platų pūdymą, per dvaro pastatą su aukštomis sienomis, per pievas ir laukus, ji nuslydo į įlanką ir į pirmykštę girią. Melsvai pilka tamsa vaiduokliškai šmėžavo nesuskaičiuojamomis figūromis per jos milžiniškus, plačius, kylančius kamienus ir per jos neįžengiamą brūzgyną. Ji judėjo kaip vaiduokliško, galingo, aukštai ore skraidančio milžino šešėlis per pelkes ir ežerus į šiaurės rytus.

Netrukus už bažnyčios ir virš kapinių vėl sušvito mėnulio pjautuvo sidabro spindesys. Jis vėl apšvietė viršutinį miglos sluoksnį bažnyčios aikštėje, nuslydo ir per kunigo namą, ir netrukus per dvaro pastatą, per pūdymą, laukus, į įlanką ir pirmykštę girią. Tačiau netrukus vėl prisiartino vaiduokliškas šešėlis kažkur tik nujaučiamo, aukštai ore skraidančio milžino. Taip čia, žemėje, trumpais intervalais keitėsi šviesa ir tamsa, ir jos leido nuspėti blogus dalykus, vykstančius nematomose sferose iš pietvakarių artėjančių ir per Labguvą plūstančių atskirų debesų, kurie šiaurės rytuose virš pirmykščių girių jungėsi į audros debesis su tolimais žaibais tarpusavyje ir į žemę, ir kartais pasigirsdavo silpnas griaustinis.

Ponas Mojsche uždėjo dešinę ranką ant pono Johaneso peties, nuleido galvą, užmerkė dideles juodai rudas akis, uždengė jas kaire ranka, išlaisvino visas žemiškas mintis ir vaizdus iš savo sielos ir įtemptai klausėsi aukštyn į gyvo, griaudžiančio, skambančiai judančio dangiškojo mėnulio būtybės eterio aukštumas ir klausėsi žemyn į šnabždantį, tylų visų įvykių atgarsį iš aukštybių čia, apačioje, gyvoje migloje ir jos gyvose eterio būtybėse aplinkui.

Ponas Mojsche tyliai tarė ponui Johanesui: „Hinneh maelah jesch gadel soman arappel anan male ssetanej ha sichrim.“ („Žiūrėk, ten aukštai yra didelis laikas – miglos debesis, pilnas atminties demonų“).

Pastaba

(pagal 1987 m. sausio 26 d. garso įrašą)

Vyskupas Heshusius nepateikė jokio pranešimo apie tai, ką matė ir patyrė per bažnyčios vizitaciją Labguvoje, norėdamas išvengti griežtos bausmės, nes puikiai žinojo, kaip neverti ir juokingai jis ir jo abu palydovai elgėsi, kai bėgo paskui bėgančias, tik į skraistes įsisupusias Lilitos dukteris ir norėjo jas sugauti, žinoma, nesėkmingai.

Taip kunigas Jonas Bretkūnas buvo išgelbėtas nuo ištrėmimo ir nubaudimo kaip kunigas.

Antroji dalis

KAIP ATEINAMA PRIE VYDŪNO.

BRETKŪNAS IR ROMANAS APIE JĮ

Jonas Bretkūnas (Johann(es) Bretke, 1536 – 1602) iškilus XVI amžiaus mąstytojas, lietuvių literatūros pradininkas, istorikas, teologas, vertėjas, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą, pirmojo istorinio kūrinio, atspindinčio Prūsijos istoriją, autorius., daugelio religinių tekstų autorius. Jis gimė Prūsijos kunigaikštystėje.

Jo tėvas buvo vokietis, mama – iš prūsų šeimos. Apylinkėse daugiausia kalbėta vokiečių kalba, bet Jono Bretkūno gimtos kalbos buvo senprūsių ir lietuvių.

1555 m., kai Bretkūnui buvo 19 metų, jis pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete. 1556 m. persikėlė į Vitenbergo universitetą. Studijų metais Prūsijos kunigaikščio Albrechto 1562 m. buvo paskirtas liuteronų klebonu Labiau (Labguvoje) (dab. Polessk). 1563 m. Bretke vedė panelę fon Verthern. 1579 m. jis pradėjo versti Bibliją iš vokiečių kalbos, naudodamas Martino Liuterio vertimą. 1578–1579 metais vokiečių kalba parašė „Chronicon des Landes Prussia“.

Po dvidešimt penkerių darbo Labguvoje metų Jonas Bretkūnas 1587 metais buvo perkeltas į lietuviškai kalbančią Karaliaučiaus parapiją. Jis toliau vertė Bibliją ir kitus mokslinius darbus. 1589 m. išleido keletą naujų kūrinių, ypač „Giesmes duchaunos“ (Dvasinės giesmės) pagal Martyno Mažvydo kūrinius, taip pat nedidelį giesmių rinkinį „Kancionalas netukriu giesmiu“ ir maldaknygės „Kollectas“ vertimą iš vokiečių kalbos į lietuvių. Visus juos išspausdino Georgas Osterbergas iš Karaliaučiaus.

1590 m. lapkričio 29 d. Bretkūnas pagaliau baigė Biblijos (Senojo ir Naujojo Testamento) vertimą. Tai užtruko daugiau nei dešimt metų. Tai pirmasis išlikęs Biblijos vertimas į lietuvių kalbą.

Šios Biblijos leidybos klausimas buvo svarstomas liuteronų kolegijoje, tačiau leidimas publikuoti nebuvo gautas. Vėlesniais metais jis dėjo visas pastangas, kad būtų išleistas jo Biblijos vertimas. Deja, jam nepasisekė. Laimei, vertimo rankraštį įsigijo Prūsijos kunigaikštis Georgas Friedrichas, šis vertimas buvo plačiai žinomas ir aktyviai naudojamas tolesniuose Biblijos vertimuose.

1591 m. baigė versti maldų rinkinį į lietuvių kalbą. Šis vertimas buvo išleistas ir tapo vienu pirmųjų to meto lietuvių literatūros ir lietuvių kalbos paminklų.

Nuorodų į Bretkūną yra daug ir jos yra iš įvairių šaltinių.

Visi jie liudija, kad tai buvo unikali galinga asmenybė. Jo literatūrinis palikimas yra nepaprastas savo apimtimi. Bendra Bretkūno sukurtų senųjų lietuvių raštų apimtis yra didesnė nei visų kitų senųjų lietuvių rašytojų raštų apimtis kartu iki 1666 m.

Jo amžininkams ypač didelį įspūdį paliko neįtikėtinas jo žinių turtas. Puikiai mokėjo vokiečių, prūsų, lietuvių, lenkų kalbas, gerai mokėjo lotynų ir hebrajų kalbas. Jo kalbiniai gabumai tuo metu buvo labai svarbūs. Tai buvo laikas iškart po liuteronybės atėjimo. Vienas iš svarbiausių liuteronybės reikalavimų buvo bendravimas su kaimene jų kalba. Tačiau Prūsijoje liuteronų kunigai mokėjo tik vokiškai. Todėl buvo priversti samdyti specialius vertėjus, kurie jų pamokslą išvertė į vietines (prūsų ir lietuvių) kalbas. Bretkūnas mokėjo visas šias kalbas. Bretkūnas buvo pirmasis Labiau klebonas, mokėjęs pamokslauti savo parapijiečių gimtąja kalba.

Jo teologijos žinios padarė ne mažesnį įspūdį jo amžininkams. Jo laikais šios žinios vaidino svarbų vaidmenį. Kad ir kokie veiksmai buvo imtasi, jie turėjo būti teologiškai įtikinamai pagrįsti. Bet koks apsirikimas galėjo sukelti kaltinimą erezija. Tokie kaltinimai buvo labai pavojingi. Ryškus pavyzdys – Bretkūno amžininkas pastorius Funkas, kuriam dėl tokių susirėmimų Karaliaučiaus senamiesčio turgaus aikštėje buvo nukirsta galva. Tačiau Bretkūnas turėjo unikalų sugebėjimą apginti savo pažiūras ir įtikinti oponentus jų teisingumu.

Bretkūną pribloškė ir tam laikotarpiui visiškai nebūdingas pažiūrų platumas. XVI amžius buvo dogmatizmo ir religinės netolerancijos laikas. Fanatizmas, besąlygiškas ir aklas religijos raidės laikymasis ir vienodai bekompromisis visų kitų pažiūrų atmetimas buvo kategoriškas reikalavimas kiekvienam. Vyravo požiūris, kad religiniai tekstai turi būti vienintelis ir neginčijamas visų žinių ir sprendimų šaltinis. Visa kita buvo atmesta kaip prieštaraujanti krikščionybei, todėl žalinga ir pavojinga. Atitinkamai, į krikščionybę atsivertusių tautų religija, kultūra ir istorija buvo atmesti kaip klaidingi ir tikrai žalingi. Tai buvo kažkas, ką reikėjo kuo greičiau išnaikinti. Bet koks praeities reliktas buvo suvokiamas kaip apgaulė, prieštaraujanti tikram įsitikinimui. Lygiai taip pat nepakantus buvo požiūris į kitų šiuolaikinių religijų atstovus.

Čia ir Bretkūnas plaukė prieš srovę. Atvirai ir aktyviai domėjosi lietuvių, latvių ir prūsų istorine praeitimi, jų religija, mitologija ir kultūra. Bendravo su kitų religijų dvasininkais, ypač persekiojamos pagonybės ir judaizmo kunigais. Tokie ryšiai, egzistavę nepaisant religinių ginčų tarp pažangiausių skirtingų religijų atstovų, suvaidino didelį vaidmenį šių dviejų religijų ir apskritai Europos kultūros raidoje.

Šio aktyvaus ir visapusiško domėjimosi Prūsijos tautų, ypač lietuvių, latvių ir prūsų, praeitimi vaisius buvo Bretkūno parašyta „Chronicon des Landes Prussians“. Tai buvo unikalus to meto kūrinys, atspindintis Prūsijos ir joje gyvenusių tautų: prūsų, lietuvių, vokiečių istoriją.

«Bretkės kronika skiriasi nuo daugelio kitų istoriografinių darbų XIV–XV a. Prūsijos kunigaikštystėje. Šimtmetis: Prasideda ne politinės istorijos paaiškinimu, o trumpu liaudies kultūrų aprašymu ir iškelia senųjų prūsų gyvenimo būdą bei papročius. Sudų religiją, apeigas ir dievus jis aprašo remdamasis XVI amžiaus kunigų ir išsimokslinusių vyrų knygose išbarstyta informacija. Kaip ir Grunau prieš jį, Bretke taip pat puoselėjo mitą apie kadaise galingą Prūsijos šalį, pirmąjį jos valdovą Weidiwuitus ( Wiedewuti,

Widewuti) ir jos teisės aktai. Pirmąją žmoną, kilusią iš alaniečių, jis įvardija kaip sūnų Lithalanus ir jo santykius su prūso gimusiais broliais ir seserimis. Weidiwuitus pasirodo kaip didvyriška figūra, davusi savo tautai įstatymus, Bretke pareiškė tiesioginius senųjų alanų ir prūsų ryšius, minimus Peterio fon Dusburgo(Inga Lukšaitė. Lituanistika 25-36).

Bretkūnas taip pat aktyviai domėjosi šiuolaikinių tautų gyvenimu. Tai labai palengvino miesto, kuriame jis gyveno, geografinė padėtis. Deime (Dahme) upės deltoje buvo įsikūręs Lubau miestas (vok. Labiau, liet. Labguva, dab. Polessk). Per juos ėjo vandens kelias nuo Kuršių marių iki Karaliaučiaus. Šis kelias buvo svarbi prekybos arterija, jungusi Rytus (Rusiją, Lenkiją, Baltijos šalis) su Vakarais (Vokietija, Prancūzija, Anglija ir Olandija, Danija, Švedija). Kaip daug kalbų mokantis žmogus, Bretkūnas laivybos sezono metu aktyviai dalyvavo derybose su iš šių šalių atvykstančiais jūrininkais. Bretkūnas, kaip taisyklė, atsisakydavo gauti atlygį už savo darbą, tačiau pasinaudojo šiuo bendravimu, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šalis, iš kurių atvyko svečiai. Šių susitikimų rezultatas – daugybė įrašų apie šių tautų gyvenimą, papročius, kultūrą ir religiją.

Viso to dėka Bretkūnas suvaidino didžiulį vaidmenį tiek ekonominiame, tiek kultūriniame Prūsijos raidoje. Daugelis šaltinių tai patvirtina.

1587 m. balandžio mėn. konsistorijos laiške kunigaikščiui rašoma, kad Bretkė būtinai turi likti Labiaus mieste, „nes… ypač vasaros laikraštyje daug užsieniečių alda wanckett…“ Viso dėka Bretkūno suvaidino didžiulį tiek ekonominiame, tiek kultūriniame Prūsijos raidoje. Daugelis šaltinių tai patvirtina.

. 1587 m. balandžio mėn. konsistorijos laiške kunigaikščiui rašoma, kad Bretkė būtinai turi likti Labiaus mieste, „nes ypač vasarą ten čia lankosi daug užsieniečių“( („Erläuterten Preußen Oder Auserlesene Anmerkungen Über verschiedene Zur Preußischen Kirchen – Civil- und Gelehrten Historie gehörige besondere Dinge“, Königsberg 1924ff).

Tačiau pagrindinis darbas, turėjęs didelę įtaką lietuvių raštijos raidai, buvo Biblijos vertimas. Šis vertimas buvo itin svarbus tiek jaunai Prūsijos valstybei, ką tik perėjusiai į liuteronybę, tiek jos gyventojams prūsams ir lietuviams. Anksčiau vyravusi katalikybė Biblijos kalbomis pripažino tik vadinamąsias šventąsias kalbas (lotynų, graikų, hebrajų). Vertimas į kitas kalbas tiesiog nebuvo leidžiamas. Liuteronybė atmetė šį draudimą ir skelbė, kad su tikinčiaisiais reikia bendrauti jų gimtąja kalba. Liuteris pats išvertė Bibliją į vokiečių kalbą. Tačiau vertimų į prūsų ir lietuvių kalbas trūko. Bretkūnas pirmasis padarė šį vertimą. Biblijos vertimas buvo reikalingas ir neseniai užkariautiems prūsams bei lietuviams. Jiems raktu į šios kultūros turtingumą tapo pagrindinio to meto Europos kultūros kūrinio – Biblijos – išleidimas. Bretkūnas priėmė šį iššūkį ir pradėjo vertimą.

Vykdydamas šį vertimą jis susidūrė su didžiuliais sunkumais. Šventasis Raštas garsėja savo žodyno sudėtingumu ir įvairove. Bretkūnui buvo labai sunku rasti prūsų kalboje žodžius, kurie tiksliausiai atspindėtų Biblijos tekstų raidę ir dvasią. Lietuvių tyrinėtoja Inga Lukšaitė apibūdina sunkumus, su kuriais susidūrė:

„Biblijos vertimui reikėjo naujo lygmens, naujo kalbinės raiškos etapo. Vertėjui teko spręsti naujus kalbos uždavinius: universalus krikščioniškas tekstas, aprėpiantis daugumos Artimųjų Rytų ir Europos liaudies kultūrų realijas ir pertraukęs kelių tūkstantmečių tautų mentalitetų įvairovę, buvo lietuvių kalba. senų rašytinių tradicijų nepažinęs XVI a. Vertėjui teko plėsti paveldėtą kalbinės raiškos lygį – didžiulė užduotis, kai kalba nefunkcionuoja kaip rašto kalba moksle, politikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse. Bretke išsikėlė sau šią užduotį, su didele atsakomybe žiūrėjo į atitikmenis ir rinko kalbinės raiškos variantus. Išvertęs visą Bibliją, Bretke pradėjo ilgą ir prieštaringą lietuvių kalbos intelektualizacijos kelią»(Inga Lukšaitė. Lituanistika 25-36).

* *

Viktoro Falkengano romanas „Ninka“ pašvęstas šiai didžiai asmenybei. Keletas žodžių apie autorių Viktoras Falkenhahnas (Viktoras Falkenhanas, 1903–1987) – pasaulinio garso vokiečių mokslininkas, Berlyno Humboldto universiteto profesorius ir ilgametis Humboldto universiteto Baltų studijų instituto vadovas.

Tai mokslininkas, gerokai pastūmėjęs į priekį baltų kalbų tyrimus padėjo tolesnei lituanistikos raidai. Nuo 1933 metų jis vadovavo garsiam Karalaičių universitete jau beveik 400 metų veikusiam Lietuvių kalbos seminarui.

Pokario metais ypač didelį vaidmenį vystant baltistiką suvaidino „Tarptautinų Baltų -Slavų santykių tyrimo komisija“, kuria vadovavo akademikas Kostas Korsakas. Viktoras Falkenhahnas vadovavo nuo jos Vokietijos siekcijai(1964-1984), ir nuo 1984 m. iki mirties buvo jos garbės pirmininkas. Jis buvo ištikimas Lietuvos draugas ir daug nuveikė, kad lituanistika klestėtų, o jos pasiekimai taptų žinomi pasauliui.

Visas Viktoro Falkenhahno gyvenimas buvo susietas su Vydūnu.

Jie susipažino Tilžėje 1916 metais, kai 13 metų Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, vadovėlio, iš kurio Viktoras mokėsi lietuvių kalbos, autorių.. Po to pirmo susitikimo sekė draugystė, po to bendradarbiavimas rengiant antrą vadovėlio laidą. Po to iki pat Vydūno gyvenimo pabaigos Viktoras Falkenhahnas dalyvavo redaguojant ir leidžiant daugybę kitų Vydūno veikalų. Bet kas svarbiausia, visą tą laiką vyko daugybė pokalbių apie lietuvių tautą, jos likimą, istoriją, tradicijas, problemas ir apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje.

Apie jų virš 40 metų draugystę, paprasčiausiai ir geriausiai pasakė Leonas Stepanauskas – „Viktorui Falkenhahnui Vydūnas buvo beveik tėvas“.

Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką. Būtent Vydūnas paskatino užsiimti moksliniu darbu. Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, ji buvo skirta Jonui Bretkūnui. Literatūrinis Bretkūno palikimas labai didelis, didelė jo dalys buvo rankraščiai. Jo tyrimas reikalavo, visų pirma, gilaus tos tolimos epochos pažinimo, daugybės istorinių šaltinių nagrinėjimo. Tai buvo didžiulis darbas. Disertacija buvo rengiama virš 10 metų. Tik 1939 disertacija buvo apginta ir 1941 metais jos pagrindu buvo išleista knygą „Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer“

Vydūnas buvo pirmas, kam Viktoras Falkenhahnas įteikė atspausdintą disertaciją. Vydūnas ilgai vartė rankose storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako.“ ir, patylėjęs pridūrė: „Bet… apie tai reikėtų rašyti romaną“.

Mokinys iš karto suprato mokytojo mintį. Vydūnas nė karto sakė, kad mokslas atskleidžia faktus, bet negali parodyti sielos. Ją atskleidžia tik menas. Taigi, jeigu norime ne tik sužinoti, kaip gyveno Bretkūnas, bet ir suprasti vidinį šios didžiosios asmenybės pasaulį, reikalingas meno kūrinys.

Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rengti romaną apie Bretkūną ir aisčius- senovės prusus ir lietuvius- tautą, kurios pažinimui bei kalbos ir kultūros išlaikymui Bretkūnas skyrė visą savo gyvenimą. Tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau nei Viktoras Falkenhahnas realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną ir aisčius visą medžiagą, kuri tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė gana skirtingi nuo mūsų jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstų, kad tikrai galiu sakyti, žinau, kaip ten „iš tikrųjų“ buvo, tarsi būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!… Rašant, mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje“.

Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“

Tai atspindi kūrinio ypatumą. Iš vienos pusės, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė- savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Be to, atskiros novelės sudaro savotiškas novelių grupes- ciklus.

Pirmasis ciklas skirtas paties Bretkūno gyvenimui. Tai XVI amžius, lūžis Prūsijai, kai šalis iš kryžiuočių ordino virto pasaulietine valstybe. Pirmasis jos valdovas buvo Hercogas Albrechtas (1490–1568). Būtent jis inicijavo Prūsijos pavertimą pasaulietine valstybe ir jos gyventojų perėjimą prie liuteronybės. Jam pavyko užtikrinti, kad per visą jo valdymo laikotarpį Prūsija būtų saugi nuo aplink verdančių karų. Ramūs metai tapo spartaus šalies ekonomikos ir kultūros klestėjimo metas.

Tame aktyviai dalyvavo ir pats kunigaikštis. „Albrechtas ypač propagavo mokyklų sistemą: miestuose steigė lotyniškas mokyklas, 1540 m. įkūrė Karaliaučiaus gimnaziją ir 1544 m. Karaliaučiuje Alberto universitetą. Savo lėšomis spausdino vokiškus vadovėlius (katekizmus ir kt.), davė laisvę baudžiauninkams, norintiems atsidėti mokymui.. Albrechtas taip pat padėjo pamatus karališkajai bibliotekai, kurios 20 svarbiausių tomų jis padengė grynu sidabru. Todėl jai buvo suteiktas sidabrinės bibliotekos pavadinimas“ (Albrecht -Prussen. Wikipedia).

Kunigaikštis aktyviai dalyvavo sprendžiant savo laikmečio teologines ir filosofines problemas. Rašė religinius ir politinius tekstus (Vertrau Gott allein. Gebete Herzog Albrechts von Preußen. Hrsg. von Erich Roth. Holzner, Würzburg 1956. Osiandrismus 1522–1568, Diss. phi, Bonn 1972, p. 858-864).

Norėdami įgyvendinti savo planus, kunigaikščiui labai prireikė aukšto išsilavinimo padėjėjų. Jis priviliojo juos iš užsienio ir ieškojo savo šalyje. Nenuostabu, kad jaunas ir labai išsilavinęs Johanesas Bretkūnas atsidūrė jo akiratyje ir kunigaikštis iškart ėmė jam padėti, ypač mokėjo už studijas universitete.

Romane „Nächtliche Sprachlehre“ pirmiausia susitinkame su Bretkūnu ir žmonėmis, kurie vaidino svarbų vaidmenį jo gyvenime. Kartu su jais jaunasis Johannesas keliauja į Karaliaučius, kur prasidės jo studijos universitete. Su juo važiuoja mergina Fräulein von Werthern. Johanesui mergina patinka, nors jis neįtaria, kad tai jo būsima žmona. Kartu su jais valgo ir jo draugas Christophas Alazune’as. Jis už jį vyresnis tik pora metų, taip pat studijuoja Karaliaučiaus universitete. Tačiau jis jau užima svarbią vietą jaunoje Prūsijos valstybėje. Herzogas Albrechtas skiria jam svarbias diplomatines užduotis įvairiose tuometinės Europos šalyse. Jaunasis Bretkūnas jam skolingas už labai svarbią pažintį, suvaidinusią didžiulį vaidmenį jo gyvenime. Tai pažintis su žmogumi, kuris kartu su jais grįžta į Karaliaučių. Tai Karaliaučiaus burmistras von Gerenas, apytikslis ir aktyvus Karaliaučiaus valdovo kunigaikščio Albrechto padėjėjas. Būtent jis supažindino talentingą jaunuolį su kunigaikščiu, kurio dėka jis gavo galimybę studijuoti universitete.

Septynios šio ciklo novelės buvo išverstos į lietuvių kalbą ir paskelbtos Lietuvoje. 1986 metai Lietuvos rašytojų sąjungos žurnale „Pergalė“ buvo pilnai ar dalinai paskelbtos kelios romano noveles (Pergalė, 1986 nr.5, psl. 95-114). 2006 m. novelę „Laukiamieji ir nepageidaujamasis“ paskelbė žurnalas „Krantai“(„Krantai“ 2006, nr. 1). 2014 metais keletas novelių buvo pakartotinai atspausdintos „Santaros“ žurnale (Santara, 2014, 107/108, psl. 86-99). Šešios novelės skelbiamos (vokiečių kalba) pirmą kartą.

Pokalbiuose su Leonu Stepanausku Viktoras Falkenhahnas pasakojo, kad ruošdamas eilinę apysaką dažniausiai „rašo“ ir tobulina ją atmintyje ir nekelia į popierių, kol nėra tikras, kad tekstas baigtas.

Deja, „Naktinio pokalbis apie kalbas“ ir „Kelionė į Vilnių“ buvo rengiamos paskutinės. Jos buvo pilnai parengtos, bet jų autorius nesuspėjo jų perkelti į popierių. Dėl to apie jų turinį daugiausiai sužinome iš Leono Stepanausko interviu, kur profesorius smulkiai išdėstė jų turinį. Dėl to, vietoje pačių šių dviejų novelių, teiksime jiems skirtų interviu transkripciją.

Antrą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.

Senovės aisčiams skirtų novelių teikimas Bretkūnui skirtame kūrinyje dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.

Buvo dar vienas svarbus įkvėpimo šaltinis – pokalbiai su Vydūnu.

Vydūnas prieš kelerius metus iki pirmos novelės parašymo buvo išleidęs fundamentalų veikalą „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Nemaža jo dalis buvo skirta aisčiams. Besiremdamas daugybe istorinių šaltinių, Vydūnas parodė, kad senovės aisčiai buvo aukštos kultūros, humanistines tradicijas puoselėjanti tauta, daugybe atžvilgių aukštesnė už tuomečius germanus.

Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, ir jo sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimą. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas. Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.

Vydūno draugijos pastangomis trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“ (https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/18132-12-23-siltos-vasaros-saules-ir-saltos-ziemos-saules-pamokos-novele) ir patalpino savo svetainėje Vydūno draugija (https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-vasaros-saules-pamokos-novele-apie-aiscius/ ; https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-du-zmogaus-likimai-novele/; https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-pasaulio-sutverimas-novele/). Tačiau didelė šio ciklo novelių dalis (12 novelių) dabar pirmą kartą išvys pasaulio šviesą.

Visas antro ciklo noveles vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.

Visas noveles jungia ir tema. Tai pasakojimai apie mergaitės išgyvenimus, dėl kurių ji pradeda vis geriau suprasti žmones ir gyvenimą, įgyja žynės išmintį ir galiausiai pasirenka žynės kelią.

Novelėse atskleidžiama atėjimo prie šių idėjų psichologija, nuosekliai, epizodas po epizodo rodoma, kaip bendravimas su savo krašto gamta ir žmonėmis dėsningai atveda septynmetę mergaitę prie pažiūrų, kurios buvo būdingos anų laikų aisčiams ir kurias skleidė Vydūnas.

Kartu, autoriaus sumanymu, Ninka, jos dvasinė raida, yra ir abiejų novelių ciklų junginys ir šerdys, kadangi pagrindiniai vėlesnio ciklo veikėjai, Bretkūnas ir jo žmona, tęsia šią per amžius einančia žmogaus sielos tobulėjimo raidą.

VYDŪNO IDĖJOS JO DRAMOSE IR VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE

Garsus vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas buvo aistringas Vydūno sekėjas. Juos jungė artima viso gyvenimo draugystė ir bendradarbiavimas. Būtent Vydūnas paskatino Falkenhahną užsiimti baltistika. Būtent Vydūnas keleriais metais vėliau, laikydamas rankose fundamentalų savo jauno mokinio veikalą, skirtą Jonui Bretkūnui, pasakė: „Mokslas gerai. Bet taip pat turite rašyti meno veikalą apie tuos žmones, parodyti jų sielą.“ Taip buvo pradėtas novelių romanas „Ninka“. Po kurio laiko Viktoras atnešė Vydūnui pirmą novelę. Perskaitęs šis pasakė: „Tai žiauru, bet tiesa…“ Karas nutraukė rašymą, tik vėliau jis buvo tęsiamas. 1986 m. „Pergalės“ žurnale pasirodė puikus docento Jono Kiliaus kelių šio romano novelių vertimas. 2006 m. dar viena novelė buvo išspausdinta „Krantų“ žurnale. 2021 m. Vydūno draugijos pastangomis išverstos ir paskelbtos jos tinklalapyje kitos novelės.

I.VYDŪNO DRAMOS

1..DIDŽIOSIOS AMŽINOS UGNIES IR JŪROS VARPŲ SLĖPINIAI

Pagrindinis Vydūno dramų trilogijos „Amžina ugnis“ veikėjas – Amžinoji ugnis, paslaptinga, stebuklinga, nuostabi ir šventa substancija. Ji yra visur: ir aukure, ir šventuose miškuose, ir saulės spinduliuose. Ji pripildo teigiamų veikėjų širdis, teikia jiems drąsos ir dvasinės jėgos. Ji yra jų meilėje ir pokalbiuose. Ją jie saugo, jai tarnauja ir skiria savo gyvenimą. Kol ji gyva, gyva ir Lietuva. Jai užgesus, žus viskas, kas brangu jos tautai.

Dramoje „Jūros varpai“ tą patį vaidmenį atliko varpų garsai. Jie taip pat dalyvauja kiekvienoje scenoje nuo pat dramos pradžios iki pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kiek veikėjai ir siužetas artimi tam, ką skelbia varpai, varpų garsai stiprėja, silpsta ar visai nutyla.

Amžinoji ugnis nėra įprasta degtuko ugnis. Ir Jūros varpų gaudesys nėra vien garsas. Ir vienas, ir kitas stebuklinga ir nuostabi koncentracija viso gero, kas yra pasaulyje: šviesos, gėrio, meilės, šventumo, žmogiškumo.

„Jūrų varpuose“ tokie pat yra Jūros varpų garsai. Kaip ir Amžinoji ugnis, jie koncentruoja viską: ir gyvybės jėgas, ir grožį, ir įkvėpimą, ir viso egzistuojančiojo esmę ir Amžinybę, ir didžiųjų dievų balsus, ir išmintį. Jie, kaip ir Amžinoji ugnis, prakilnina žmogų, kelia jį aukštyn, į didybę, ir padeda jam suprasti, koks stebuklas yra žmogus ir kokia laimė gyvenimas. Jie verčia palikti kasdienio gyvenimo vieškelį ir pasukti į žmogiškumo kelią. Jie gydo nuo visų skausmų, sprendžia visas problemas, pripildo žmogų šventumo ir džiaugsmo.

Vydūnas ir Viktoras Falkenhahnas. 1935. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Kartu Amžinoji ugnis ir Jūros varpų garsas – tai substancija, kuri plinta, skleidžiasi, liejasi, užpildo pasaulį ir žmonių sielas. Ji gali įsilieti į žmogaus sielą ir žmogus keičiasi – jam tampa girdimi ir varpai, jis įžiūri juos visur: ir bangų mūšoje, ir vaiko šypsenoje, ir mylimojo širdyje. Šita substancija gali užpildyti pasaulį ir šis pasidaro visai skirtingas. „Jūrų varpų“ antroje dalyje, kai varpai nutyla, pasaulis ir žmonių sielos užgęsta, tampa tuščios, kiekvienas rūpinasi tik savo smulkiais reikalais. O trečioje dalyje, kai visi išgirsta varpus, tai iškart viską pakeičia. Varpų garsai skatina žmonių vienybę ir brolybę, išsprendžia visas jų problemas, dingsta visi priešiškumai ir konfliktai. Lygiai taip pat, „Amžinos ugnies“ veikėjai žino, kad, užgesus aukuro ugniai, visa šalis paskęs tamsoje.

Vydūnas tiesiogiai sieja šią stebuklingą substanciją su Filosofijos Didžiuoju Slėpiniu, kuris jo filosofijoje yra dieviškasis pradas. Prologo ir epilogo „regėjimai“, pasak Vydūno, „parodo, kuriuo žvilgiu sutvėriau „Amžiną ugnį“. <…> Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieniai žmonės, pavienės tautos net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai.“ Taigi Amžinoji ugnis ir Varpų garsai tas pats, kas Vydūno filosofijoje Didysis Slėpinys, kuriame koncentruojasi viskas: ir pasaulio didybė, ir jo harmonija, ir jo prasmė, ir jo grožis, ir atsakymas į visus klausimus, ir žmogaus esmė, ir jo kilnumas, švelnumas, meilė, supratimas.

2.DIDYSIS LAISVĖS IŠTROŠKUSIOS TAUTOS SLĖPINYS

Ar tikrovėje egzistuoja tokia substancija, kuri gali pripildyti žmonių širdis ir iš karto pakeisti juos, atnešti viską, kas yra gera: ir grožį, ir dorybę, ir išmintį, ir meilę, suvienyti juos, sukelti dvasinį pakilimą, pakelti virš kasdienybės ir nukreipti link didžiųjų bendrų, visai tautai svarbių tikslų, įkvėpti bendriems veiksmams, padaryti žmones vienminčiais, panaikinti jų smulkių kasdienių interesų sukeltus konfliktus ir paversti juos kovos draugais ir broliais, kai jie palaiko ir paskatina vienas kitą? Taip, egzistuoja. Vyresnei lietuvių kartai teko patiems išgyventi laiką, kai nepriklausomybės dvasia, kaip Amžinoji ugnis ir Jūrų varpų garsai, užpildė viską. Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Prisiminimai apie tą laikotarpį tai, visų pirma, prisiminimai apie stebuklingą jo atmosferą.

Nepriklausomybės ir laisvės dvasia pleveno visur. Atrodė, kiekvienas paukštis čiulba apie nepriklausomybę, apie mūsų laukiantį visai kitą, nuostabų gyvenimą. Atrodė, kad Saulė šviečia ypač skaisčiai, nes tai jau buvo nepriklausomybės saulė. Kaip ir Amžinoji ugnis, ir Jūros varpai, nepriklausomybės dvasia teikė drąsą ir ryžtą. Kaip ir Amžinoji ugnis, ir Jūrų varpų garsai, nepriklausomybės dvasia nešė visa, kas geriausia: laimę, teisybę, dorą, grožį, visuotinį dvasinį pakilimą, kėlė mus visus virš niūrios kasdienybės ir suvienijo, siekiant naujo, išsvajoto gyvenimo.

Kaip ir slėpininga Vydūno Amžinoji ugnis ir Jūros varpų skambesys, nepriklausomybės dvasia plito ir pripildė kiekvieno žmogaus širdį ir iškart keitė jį, darė kitu žmogumi. Kaip ir Vydūno dramoje, nuskambėjus jūros varpams, žmonių skirtumai ir nesutarimai pasidarė nesvarbūs – visi tapo viena šeima, nes kiekvieno širdį užvaldė tie patys jausmai.

Alegoriniame trilogijos „Amžina ugnis“ prologe „Liepsnų ryto giesmė“ paslaptingos liepsnelės juda aplink didžiąją ugnį, gimsta iš jos ir vėl susilieja su ja. Lygiai toks pat užkrečiantis buvo ir bendras entuziazmas – jis persiduodavo nuo vieno žmogaus kitam ir, kaip mažos šviesos „Amžinos ugnies“ įžangoje, susiliedavo su didžiąja, taip ir šis žmogus įsitraukdavo į bendrą entuziazmą.

„Jūros varpų“ trečioje dalyje, varpų garsams staigiai prasiveržus pas žmones, šie prisisėmė jų išminties, savitarpio supratimo, geranoriškumo, brolybės. Ir visos problemos tapo išsprendžiamos. Ir lygiai taip pat virš Gedimino bokšto iškilus Lietuvos vėliavai, Katedros aikštėje susirinkę žmonės jautė – dabar viskas bus gerai, viską įveiksime, viską išspręsime.

Vydūnas rašė savo dramas 1903-1915 m. Tai buvo didžiojo tautinio pakilimo mažoje ir visoje Lietuvoje laikas. Šį pakilimą 1918 m. vainikavo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas. Vydūno dramų žiūrovai buvo šio pakilimo laikotarpio lietuviai, kurie atkakliai priešinosi suvokietėjimui, aistringai mylėjo Lietuvą, jos kalbą, dainas, jos praeitį. Jie lankė Vydūno paskaitas ir godžiai klausė kiekvieno Vydūno žodžio apie meilę savo tautai, apie Lietuvą, jos kultūros reikšmę vokiečiams ir visam pasauliui, apie tai, kad tik per meilę savo tėvynei galima suprasti ir pamilti ir žmogų, ir visą pasaulį. Jie dainavo chore, kurį sukūrė ir kuriam dirigavo Vydūnas. Vydūnui nereikėjo jų įtikinėti, kad Lietuva – nuostabi šalis, kad ji turi tapti nepriklausoma. Šis supratimas jau pleveno jų širdyje. Jų širdis buvo pilna meilės Lietuvai ir nepriklausomybės troškimo. Jie žiūrėjo Vydūno dramas dėl to, kad jos išreiškė žodžiais ir vaizdais visa tai, kas degė kiekvieno širdyje. Tai buvo Vydūno dramų paskirtis – išreikšti tą galingą, spinduliuojantį jausmą.

Viktoras Falkenhahnas prie Kazio Šimonio nutapyto Vydūno portreto. Fotografo Bernardo Aleknavičiaus dovana, 1985. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Vydūnui neretai priekaištaujama dėl jo dramų „schematiškumo“, „deklaratyvumo“, sakoma, kad veikėjų charakteriai supaprastinti, pasižymi tik vienu bruožu. Šis Vydūno pasirinktas meno stilius turi savo vardą – ekspresionizmas. Ekspresionizmo teoretiko Herberto Reado žodžiais, „realistiniame teatre aktoriai sėdi ant kėdžių ir kalba apie orą, o ekspresionistiniame jie atsistoja ant kėdžių ir rėkia apie pasaulį“. Vydūno dramos rėkia apie Lietuvą, apie tai, kad ji turi būti laisva, kad joje turi degti Amžinoji ugnis ir skambėti Jūrų varpai. Viskas pajungiama šiai užduočiai. Ryškiausios spalvos, kosminis veiksmo mastas, įvairių menų sintezė – viskas pasitarnauja tam, kad pagrindinė idėja būtų išreikšta kuo ryškiau ir nuskambėtų kuo garsiau.

VEIKĖJAI. JAV psichologas Gideonas Allportas suskaičiavo, kad egzistuoja apie 4400 psichologinių asmenybės bruožų. Iš visos tos gausybės Vydūną domina tik viena – ar veikėjo širdyje dega Amžinoji ugnis, ar jis girdi Jūros varpų skambėjimą. Teigiama dramos „Amžina ugnis“ veikėja Gražvyda ir Romuvos gynėjai priskiria save Amžinajai ugniai. Jų priešingybė Krauris, kuris neigia ją. Visi kiti veikėjai skiriasi vienas nuo kito tik tuo, kiek jie pasišvenčia Amžinajai ugniai, kokią vietą ji užima jų širdyje. Lygiai taip pat „Jūros varpuose“ besąlygiškai teigiamas yra Bangputis, kuris pats yra to varpų gaudesio įkūnijimas, jam priešingi Pirmas ir Antras piktadariai, kurie visai tuos garsus neigia. Kiti veikėjai yra tarpiniai: Senos Elgetos, Motina su kūdikiu – girdi juos, bet tik iš dalies. Ir tai svarbiausia, ką sužinome apie juos. Argi ne taip buvo nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, kai mums buvo svarbu viena: tu už ar prieš?

VEIKSMAS. Tiek trilogijos „Amžina ugnis“, tiek „Jūros varpų“ pagrindinis veiksmo variklis – kova už tuos didžiuosius slėpinius: kad Amžinoji ugnis degtų, o Jūrų varpai skambėtų. Argi ne nepriklausomybės dvasia sujungė Baltijos kelio dalyvių rankas?

PROBLEMOS. Realiame gyvenime žmonės susiduria su įvairiomis problemomis ir kiekvienai randa tinkamą sprendimą. Vydūno dramose Amžinoji ugnis ar Jūros varpų skambėjimas – universalus raktas į visas problemas. Varpams skambant jos tiesiog ištirpsta, tampa aiškios ir išsprendžiamos. Argi ne tai jautė to trumpo laikotarpio žmonės: mes nepriklausomi, dabar viskas bus gerai, įveiksime visus sunkumus, išspręsime visas problemas…

II.VIKTORAS FALKENHAHNAS. .ŽMOGAUS VIDINIS KELIAS Į VYDŪNĄ

1.NAUJI LAIKAI – NAUJI UŽDAVINIAI

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapome nepriklausomi ne tik nuo kitos šalies. Tapome nepriklausomi nuo pareigos vienodai galvoti. Atsivėrė anksčiau neprieinami pasaulio kultūros ir mokslo lobynai. Didžiulis ir be galo įvairių idėjų, knygų, meno stilių srautas užpylė mus. Ir kiekvienas rodė dar vieną kelią, o visi kartu jie rodė tūkstančius galimų kelių.

Mes pasidarėme nepriklausomi ir nuo ankstesnio uždarumo. Pradingo sienos, mums atsivėrė visas platus pasaulis. Pamatėme miestus ir šalis, kurių anksčiau net nesvajojome pamatyti. Atsivėrė begalinės galimybės bendrauti ir bendradarbiauti su tūkstančiais žmonių visame pasaulyje. Pasidarėme nepriklausomi ir nuo daugybės draudimų, kurie kiekviename žingsnyje slopino mūsų iniciatyvą. Dabar gi atsivėrė begaliniai veiklos laukai.

Atsidūrėme visiškai naujame pasakiškame pasaulyje, kuriame kiekvienam iš mūsų atsivėrė naujos begalinės galimybės. Nėra nieko labiau įkvepiančio nei beribės galimybės. Suspausta žmogaus siela išsiplečia ir ją pripildo nuostabus džiaugsmas, begalinė energija ir noras kurti. Tai buvo bendras išgyvenimas, bendra entuziazmo banga, kuri, kaip Vydūno ugnis ir jo Jūrų varpų garsai, sklido, plėtėsi, apėmė vis daugiau žmonių.

Paskui atėjo prablaivėjimas. Kiekvienas ėmė naudoti šias naujas galimybes savo asmeniniams tikslams, ir keliai išsiskyrė. Vakarykščiai broliai tapo konkurentais, konkurentai – priešais. Kiekvienas siekė savo tikslų ir dažnai paaiškėdavo, kad šie tikslai prieštaringi ir skatina priešiškumą ir kovą. Pasibaigė laikai, kai visi kovojo už Lietuvą. Dabar kiekvienas kovojo tik už save.

Visuotinis apsvaigimas, kurį sukėlė nepriklausomybės atkūrimas, praėjo. Jo vietą užėmė kartus prablaivėjimo ir nusivylimo jausmas. Bendra kova visų su visais sugrąžino sienas tarp žmonių, o naujos beribės galimybės tapo tik įrankiu tarpusavio kovoje. Nemažai žmonių priėmė tokį pasaulį kaip realybę. Jie patikėjo, kad tai ir buvo išsvajotas nepriklausomybės atkūrimo tikslas, o iš to kilusi visuotinė kova visų prieš visus – tai ir yra ilgai laukta laisvė. Dėl viso to kilo daugybė problemų.

Sigitas Parulskis teigia: „Prieš dvidešimt metų lietuviai vienijosi politiniu, tautiniu pagrindu: „Mes, lietuviai, turime vienytis, kad išvarytume okupantą.“ O dabar okupantas yra mūsų valstybėje – tai mūsų godumas, nepagarba, sąžinės neturėjimas, doros jausmo praradimas.“

Įvyko tai, apie ką visada kalbėjo Vydūnas: nepriklausomybė ir laisvė tikrai atneša laimę, bet tik tada, kai visa tai ateina kartu su žmogiškumu, brolybe, meile, teisingumu, grožiu, išmintimi. Be jų, nepriklausomybė ir laisvė tik nuskurdina žmogų ir tautą, atneša kovą visų su visais, tik atskiria kiekvieną nuo visų ir sukelia dvasinį skurdą.

Nepriklausomybė suteikė demokratiją – tai puiku. Demokratija leidžia išaiškinti kiekvieno žmogaus interesą ir nuspręsti taip, kaip gera visiems. Bet taip yra, jeigu viešpatauja žmogiškumas, brolybė, meilė, teisingumas, išmintis. Be viso to, bus priimami tik sprendimai, kurių nori stipriausias.

Nepriklausomybė atnešė žodžio laisvę. Tai nuostabi dovana. Voltaire’as sakė: „Kategoriškai nesutinku su Jumis, bet esu pasiryžęs mirti už tai, kad galėtumėte pasakyti tai, ką galvojate.“ Priešinga nuomonė labai svarbi kiekvienam žmogui. Ji verčia pažiūrėti į reikalą kitaip. Bet taip įvyksta, tik jei yra ta nuostabi substancija, ta Amžina ugnis ar Jūros varpų garsas, apie kuriuos rašė Vydūnas. Kai to nėra, priešinga nuomonė sukelia tik norą uždrausti ją ir žodžio laisvė supriešina žmones.

Patriotizmas, meilė savo šaliai ir tautai – tai nuostabu. Tačiau taip yra, jei dega Amžina ugnis ir skamba Jūrų varpai. Jei to nėra, patriotizmas tampa savo asmeninių interesų pramušimo ir karjeros įrankiu.

Taigi, atgavus nepriklausomybę, kitas žingsnis – panaudoti naujas begalines galimybes žmogiškumui, brolybei, meilei, teisingumui, grožiui, išminčiai kurti. Būtent apie tai Vydūnas rašė 1918 m. Lietuvos Tarybos pirmininkui:

„Sakoma, Lietuva statoma ant demokratybės pamato. Rodos, reikėtų tai taip suprasti, kad kilniausios visų Lietuvos gyventojų, būtent pačių lietuvių ir jų svečių, žmoniškumo pajėgos turės būti Lietuvos valstybės pagrindas: jos esmė ir jos stiprumas. Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tikt jomis teminta.“

Taigi nuostabios „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros“ substancijos sukūrimas – dabar svarbiausia užduotis. Viktoro Falkenhahno novelės skirtos tam žmonių keliui link visų jų.

2.KODĖL NEGYVENAMA PAGAL VYDŪNĄ?

Vydūno idėjos niekam ne paslaptis. Lietuvoje būtų nelengva rasti žmogų, kuris negirdėjo apie Vydūną. Apie Vydūną pasakojama mokykloje, leidžiamos jo knygos, organizuojamos įspūdingos mokslinės konferencijos, jo vardu vadinamos gatvės. Tai ko trūksta? Kodėl negyvenama pagal šias idėjas? Filosofinės idėjos kelias į realų gyvenimą nėra paprastas.

Gali ateiti didis filosofas ir padovanoti žmonėms be galo gilią idėją, kuri gali išgelbėti pasaulį. Tačiau ši filosofinė idėja taip ir liks grynai filosofinė, jeigu neįvyks svarbiausia – jeigu ji liks tik prote ir neras kelio į žmogaus širdį.

Maža to, kad idėja būtų žmogui žinoma ir žmogus jai pritartų. Dar reikia, kad iš tiesos ji taptų jo asmenine tiesa – tiesa man. Tai įvyksta, kai, pažiūrėjęs į ją „dvasios žvilgsniu“, žmogus pamato, kad ši idėja teisinga ne tik apskritai, bet ir jam asmeniškai, kad ji atsako į jam svarbius klausimus, teikia svarbiausių problemų sprendimą, kad jis nori eiti tuo keliu, kurį ji atveria.

Tai nėra paprasta, tai neįvyksta savaime. Neretai tam, kad idėja rastų kelią į žmogaus širdį, jis turi įveikti ilgą ir sunkų kelią, nugalėti savo ribotumą, atmesti nusistovėjusias nuomones, pereiti per išbandymus ir patirti naujus jausmus. Šiame kelyje jis pradeda geriau suprasti gyvenimą ir save, tada tiesa apskritai tampa tiesa jam.

Čia slypi Vydūno dramų ir Falkenhahno novelių skirtumų šaltinis. Dramose Vydūnas skelbia savo idėjas ir tam naudoja tinkamiausias ekspresionizmo dramaturgijos priemones. O Falkenhahno novelėse rodoma, kaip žmogus ieško ir randa kelią į šias idėjas, kaip jos tampa jam tiesa man. Tam tinkamiausios psichologinės prozos ir magiškojo realizmo priemonės.

Viktoras Falkenhahnas su Varnu. Viktoro Justickio šeimos archyvas skulptorius Kazis Varnas (1913–1971)

3.PASAULIO SUTVĖRIMAS.KODĖL PASAULIS TOKS, KAIP YRA

Pagrindinė novelių veikėja yra septynerių metų mergaitė Ninka. Kartu su savo prosenele ji slepiasi nuo vokiečių miškuose. Kaip vaikas, ji dar „švari lenta“

tabula rasa, tik pradeda gyventi, vaikiški jos jausmai pažįstami ir suprantami kiekvienam. Ji galvoja, jaučia ir elgiasi taip, kaip elgiasi kiekvienas tokio amžiaus vaikas. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį žaltį. Matome ją, padedančią savo senelei, stebinčią su ja nakties dangų ar rytinį miško rūką. Matome, kaip kiekviena aplinkinio pasaulio smulkmena sukelia jai vaikišką džiaugsmą ir susižavėjimą.

Tačiau gyvenimo problemos, su kuriomis ji susiduria, toli gražu nėra vien vaikiškos. Taip, ji vaikas. Bet ji, visų pirma, žmogus. Dėl to problemos, su kuriomis ji susiduria kaip vaikas yra ir kiekvieno suaugusiojo problemos: pasaulio netobulumas, neteisybė, pasipriešinimas ar prisitaikymas.

Pagrindinė novelės „Pasaulio sutvėrimas“ problema – neteisybė ir sielvartas, kuris užtvenkia pasaulį. Šios novelės veiksmas vyksta aisčiams sunkiausiu laikotarpiu. Ilgus metus trukusi beviltiška kova su vokiečiais jau galutinai pralaimėta. Nepadėjo nei didvyriškas pasipriešinimas, nei pasiaukojimas, nei maldos ir aukos. Nelaimės ir sielvartas užliejo kraštą.

Iš Didžiojo Žynio mergaitė sužino, kad jai lemta tapti žyne, kokia buvo jos senelė. Mergaitė žino, kad tai labai garbinga. Bet ji žino ir kita – kad, būnant žyne, jai teks atsakyti į klausimus, į kuriuos ji neturi atsakymo.

Mergaitė užduoda šį klausimą Didžiajam Žyniui. Kodėl? Kodėl visagaliai didieji dievai sukūrė tokį pasaulį? Didysis Žynys pakėlė akis į dangų ir pasakė:

Tik tas, kas sukūrė šį pasaulį, kas viską apie jį žino, galėtų tau atsakyti, kodėl jis toks. Mes nematome ir nežinome nė mažos dalelės to, ką mato ir žino jis. Jis mato ir supranta tai, ko mes nesuprantame ir galbūt niekada nesuprasime.

Ką gi, Ninka. Aš neturiu atsakymo į tavo klausimą, bet tu jį gausi. Aš galiu tai padaryti… Yra tik vienas būdas sužinoti, kodėl pasaulis toks, koks yra. Reikia pačiai tapti visažiniu dievu ir pasaulio kūrėja. Tada tu žinosi viską, ką kurdamas pasaulį žinojo jis, matysi viską, ką matė jis, ir patirsi tai, ką jautė jis. Tik taip sužinosi, kodėl jis sukūrė tokį pasaulį.

Viktoro Falkenhahno sveikinimas Lietuvių literatūros institute, 1974, rugsėjo 24. Viktoras Falkenhahnas ir LLI direktorius Kostas Korsakas. Viktoro Justickio šeimos archyvas

Ir ji vieną po kito kuria vis naujus pasaulius. Tačiau jos laukia nusivylimas: kad ir koks nuostabus būtų kiekvienas iš jų, jis nėra tobulas – iš kiekvieno pranašumo visada atsiranda ir ne mažesnis trūkumas, visur atsiranda žmonių, kurie keikia jį. Tai sukelia nusivylimo ir nevilties jausmą ir drauge – aistringą troškimą, nepaisant visko, vis dėlto sukurti pasaulį, kuriame visi bus laimingi. Tai sukelia pirmą įžvalgą. Mergaitei kyla nuostabi mintis – leisti pasauliui pačiam kurti save, leisti kiekvienam, net ir mažiausiam šio pasaulio smėlio grūdeliui, daryti jį tokį, koks būtų geriausias šiam grūdeliui. Tačiau jos ir vėl laukia nusivylimas. Kai toks pasaulis buvo sukurtas, paaiškėjo, kad kuriant jį kiekvienas grūdelis galvojo tik apie save. Dėl to jame vyrauja kova visų su visais.

Ir vėl aistringas troškimas, nepaisant visko, pasiekti savo. Ir sužibo nauja įžvalga: jos sukurtam pasauliui trūksta svarbiausio. Ir staiga ji pasakė:

Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Tai pamatinė Vydūno idėja. Jis tikėjo, kad žmogaus raida, jo sąmonėjimas leidžia suprasti ir įvertinti kitą žmogų, atveria jam begalinius dvasinius lobius kitame žmoguje, taip pat savo ir kitoje tautoje. Tai skatina susižavėjimą jais, o šis jausmas savo ruožtu padeda geriau pažinti ir pamilti kitą žmogų, tautą, žmoniją.

4.„DU LIKIMAI“ NOVELĖ APIE TAI, KAIP BŪTI LAIMINGAM NELAIMIŲ PASAULYJE

Novelėje mistinis geležinis riteris pasakoja mergaitei, kad jos laukia nelaimių ir nusivylimų pilna ateitis. Smarkiai sukrėsta, mergaitė klausia savęs: ar verta apskritai gyventi. Tačiau šviesi moteris pasakoja jai apie kitą, šviesų likimą, kurį mergaitė išgyvens kartu su blogiu.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas. Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį. Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais. Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims! Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi viskas: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis.

Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims!..

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską. Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis. Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo. Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus. Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų.

Perskaitęs meno kūrinį, žmogus turi ką nors suprasti, prieiti prie kokios nors išvados. Tačiau Falkenhahno novelių atveju svarbiau tai, ką skaitytojas pajunta. Savo veikaluose Vydūnas kalba, kad žmogus iš primityvios tik save matančios būtybės turi tapti savo tautos ir žmonijos žmogumi. Skaitydamas „Pasaulio sutvėrimą“ skaitytojas pasijunta tuo žmogumi ir jo širdis karštai pritaria tam. Savo veikaluose Vydūnas kalba, kad žmogaus raida vyksta tik per pasaulio pažinimą. „Du likimus“ skaitančiam žmogui širdis pasako, kad tai ir yra laimė. Vydūnas teigė, kad žmogaus paskirtis yra prisidėti prie tų didžiųjų jėgų, kurios tobulina pasaulį. Skaitydamas „Šiltos vasaros pamokos. Šaltos žiemos pamokos“ jis pajunta, kas tai yra, jo širdis pasako: „Taip! Tai tas, ko, pats to nesuprasdamas, visada norėjau!“

Visos religijos teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Krikščionybė ir judaizmas sako, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, dzenbudizmas – kad kiekvieno žmogaus viduje slypi Buda, hinduizmas – kad žmoguje slypi Brahma, Konfucijus tiesiog teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta geras. Ko gero, taip ir yra. Bet, kaip sakė didysis Sokratas, žmogus – labai savotiška būtybė: jis žino, „kaip gerai, bet daro, kaip blogai“. Kodėl žmogus, žinantis „kaip gerai“, nesielgia „kaip gerai“? Sociologai, psichologai, edukologai, moralistai, politikai teikia ilgą sąrašą priežasčių, kurios trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“. Šis sąrašas prasideda nuo gyvenimo sąlygų, baigiasi genais. Šiame sąraše minimos visos visuomeninės blogybės, nes kiekviena iš jų vienaip ar kitaip trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“.

Tačiau perskaičius Falkenhahno noveles kyla mintis: o gal priežasčių nedaug, tik viena? Gal vienintelė žmonių blogumo priežastis yra tai, kad nepažiūrėta „dvasios žvilgsniu“ į savo sielos gelmes, į kitus žmones, į pasaulį? Gal būtent dėl to nebuvo galimybės pajusti, kas tai yra būti Žmogumi, koks iš tikrųjų džiaugsmas gyventi kitiems, kokia laimė būti ne užsisklendusiu savo problemose vienišiumi, o savo tautos, žmonijos ir pasaulio žmogumi? Novelės pažadina gerumo klodus, kurie slypi kiekvieno sielos gilumoje ir kurie buvo nepastebėti ir nepažadinti.

Viktoras JUSTICKIS

VYDŪNO IDĖJOS VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE APIE AISČIUS

Trumpa novelių romano parašymo istorija

Novelių, apie kurias kalbėsime, idėja gimė 1940 metais Karaliaučiuje, kai jaunas vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas atnešė savo senam draugui ir mokytojui Vydūnui storą foliantą – ką tik apgintą disertaciją.

Nieko stebėtino, kad disertacija buvo atnešta būtent Vydūnui. Jų draugystei tuo metu jau buvo 25 metai. Ji prasidėjo Tilžėje 1916 metais, kai trylikametis Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, iš kurio „Vadovėlio lietuvių kalbai pramokti“ jis mokėsi lietuvių kalbos. Per tą susitikimą užsimezgusi draugystė vėliau išaugo į bendrą veiklą: juodu bendradarbiavo rengdami antrą vadovėlio laidą ir daugybę kitų Vydūno veikalų ir, svarbiausia, daug kalbėdavosi apie lietuvių tautą, jos istoriją, tradicijas ir problemas, apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje. Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką. Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, jis nusprendė rašyti apie Joną Bretkūną, prieš keturis šimtmečius gyvenusį aistringą kovotoją už lietuvių ir prūsų kultūros ir kalbos išlikimą, pirmąjį „Šventojo rašto“ vertėją. Bretkūnas taip pat buvo pirmojo lietuvių kalba parašyto religinės literatūros veikalo „Postilė“ (pamokslų rinkinio) autorius, vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Lietuvos ir Prūsijos istorikas.

Ilgai rengta disertacija 1940 metais buvo apginta ir štai Vydūnas laikė ją savo rankose. Jis ilgai vartė storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako, bet ne viską…“ Ir patylėjęs pridūrė: „Apie tai reikėtų rašyti romaną.“

Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rašyti romaną apie Bretkūną. Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį. Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną viską, kas tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius, jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstu, kad tikrai galiu sakyti, jog žinau, kaip ten iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“

Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“.

Tai atspindi kūrinio ypatumą. Viena vertus, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė yra savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Kūrinio pagrindą sudaro du novelių ciklai.

Pirmas ciklas skirtas Bretkūnui ir jo gyvenimui. 1986 metais šis novelių ciklas buvo paskelbtas („Pergalė“, 1986, nr. 5, p. 95–114). 2014 metais keletas šio ciklo novelių buvo išspausdintos „Santaroje“ („Santara“, 2014, 107/108, p. 86–99).

Kitą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.

Šių dviejų ciklų jungimas viename romane dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.

Trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“ (https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/18132-12-23-siltos-vasaros-saules-ir-saltos-ziemos-saules-pamokos-novele).

Vydūno draugija publikavo jas savo tinklalapyje (https://www.vydunodraugija.lt/pletojant-vyduno-idejas-vasaros-saules-pamokos-novele-apie-aiscius/). Tai novelės „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“, „Du likimai“, „Pasaulio sutvėrimas“.

Jas visas vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.

Kaip minėta, Vydūnas manė, kad artimai su gamta gyvenančių ir civilizacijos nesugadintų mūsų protėvių požiūris į pasaulį, žmones ir gyvenimą apskritai buvo nepalyginti artimesnis tam reikiamam, teisingam požiūriui, kurį jis skleidė visą gyvenimą. Trys ciklo novelės kaip tik apie tai, kaip anais sunkiais laikais, pirmykščio gyvenimo sąlygomis vaikui stebint aplinkinį gyvenimą, ieškant atsakymų į vis naujus klausimus, natūraliai augo aukšta humanistinė išmintis, apie kurią Vydūnas visą savo gyvenimą rašė, kalbėjo, kuria vadovavosi ir kuri, jo tvirtu įsitikinimu, buvo vienintelis kelias žmogui ir žmonijai.

Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimo. Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas. Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.

Būtent apie vidinės raidos, vedančios prie Vydūno idėjų, vaizdavimą daugiausia kalbėsime mūsų paskaitoje.

Paskaita susidės iš septynių dalių.

Pirmoje trumpai apžvelgsime novelių parašymo istoriją.

Antroje ir trečioje aptarsime Vydūno idėjų, kurios atsispindi novelėse, pobūdį ir šaltinius.

Ketvirtoje dalyje kalbėsime apie meno kūrinių – novelių reikšmę plėtojant šias idėjas.

Penktoje, šeštoje ir septintoje dalyse aptarsime, kaip šios idėjos atskleistos kiekvienoje iš trijų novelių.

Vydūno idėjos ir jų šaltiniai

Vydūno filosofinis palikimas gausus. Savo autobiografijoje jis mini svarbiausius veikalus: „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Mūsų uždavinys“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir „Sąmonė“.

Ten pat jis mini savo filosofinių idėjų šaltinius. Jis rašo, kad jose „kiek paimta teosofų manymo ir senovės bei Rytų tautų filosofavimo“ (Vydūnas apie savo amžių ir darbą: https://www.vydunodraugija.lt/2011/11/patsai-apie-savo-amziu-ir-darba/). Panašiai kalbėdamas apie savo pagrindinį veikalą „Sąmonė“ jis rašo, jog skaitydami jo kūrinį „mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, persų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių metų Vokietijos manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“

Taigi negalime Vydūno priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar srovei.

Jis sėmėsi iš visų, bet kūrė savo.

Daug įdomesnis yra klausimas, kaip jis naudojo šias idėjas. Prieš tai pateikta citata apie jo filosofijos šaltinius baigiasi nuostabia fraze: „Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.“

Taip, jis viską skaitė ir viską naudojo. Tačiau nė vienas iš paminėtų filosofų nebuvo tas, kas „atvėrė“ jam akis, pranešė jam naujas tiesas, apie kurias jis anksčiau neįtarė.

Priešingai, susipažindamas su jų veikalais, Vydūnas jau turėjo savo aiškią nuomonę ir kiti filosofai tik „šviesino“ tai, ką jis ir be to manė. Jis panaudojo tik tai, kas atitiko jo jau turėtą nuomonę.

Tai labai svarbus dalykas. Prisiminkime, kaip apskritai daromas mokslas.

Kadaise Niutonui uždavė klausimą: „Jūs padarėte tokius svarbius atradimus. Kur Jūsų genialumo šaltinis?“

Niutonas atsakė: „Tikrai nesu joks genijus. Esu vidutinių gabumų žmogus. Savo atradimus padariau dėl to, kad aš, mažas žmogus, stovėjau ant milžinų pečių.“ Milžinai – tai ankstesni mokslininkai, tokie kaip Aristotelis, Ptolemajas ir Kopernikas.

Šis puikus Niutono pasakymas paaiškina, kaip daromas mokslas. Kad ir koks genialus būtumėte, ką nors pasieksite tik atsistojęs ant ankstesnių mokslininkų pečių. Ir kitos kartos mokslininkai taip pat galės ko nors pasiekti tik atsistoję ant jūsų pečių. Jie remsis tuo, ką nustatėte, ir žengs kitą žingsnį…

Tačiau Vydūnas kitoks. Jo idėjos gimė kitaip. Jos gimė dar iki susipažįstant su ankstesniais mokslininkais. Iš jų jis panaudojo tik tai, ką ir pats galvojo. Visos idėjos brendo jo sieloje „nuo pat mažų dienų“. Aptardamas idėjų, išdėstytų savo pagrindiniame ir brandžiausiame filosofijos kūrinyje „Sąmonė“, kilmę, Vydūnas rašo: „Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais augo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai dar aiškėjo. Savo esmę jis kitaip nujautė, nei liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo.“

Taigi pamatinės jo mokymo idėjos ne perskaitytos storose knygose ar mokslinėse apžvalgose, ne išgirstos iš kitų, ne išprotautos. Viskas kilo iš vidaus, viskas atnešta su savimi. Savo idėjas jis pagrindžia ne mokslinių tyrimų rezultatais, jos pagrindžiamos kitaip. Pasak jo, jų teisingumo įrodymas – tai „tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją“.

Tarp kitko, gerai žinomas Vydūno gan skeptiškas požiūris į mokslo galimybes pasakyti ką nors apie žmogų, jo esmę, prigimtį, paskirtį, vietą pasaulyje.

Nestebina, kad neretai tenka išgirsti, jog Vydūnas ne filosofas, o „kultūros veikėjas“, „mokytojas“, „švietėjas“, „kovotojas“, „pranašas“.

Tačiau Vydūnas skyrėsi ir nuo jų. Jis tikrai nebuvo vienas iš nesuskaičiuojamų pranašų, kurie sužinojo tiesą iš aukščiau. Jis nebuvo ir aiškiaregis, kuris atneša tiesą iš „praregėjimų“ ir „vizijų“.

Vydūno pozicija kitokia: tai, kas yra manyje, yra ir kituose žmonėse; aš tik vienas iš tų žmonių, kurie tas tiesas ryškiau mato. „Tiesa visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.“

Taigi, Vydūnas ne „atneša“ naujų tiesų, o tik padeda žmonėms pamatyti tai, ką jie jau savyje turi, bet ne visi pamato.

Buda, prieš 2600 metų pradėjęs skelbti savo mokymą, susidūrė su pasipriešinimu. Žmonės, kuriems jis bandė aiškinti savo atrastas tiesas, sakė jam: „Pas mus ateina daugybė mokytojų ir kiekvienas dėsto savo tiesą. Dabar atėjai tu ir irgi kažką dėstai. Kodėl mes turime tikėti būtent tavimi?“

Buda jiems atsakė: „Jūs ir neturite manimi tikėti. Turite patys galvoti. Kai gaunate aukso luitą, visada patikrinate, nuplaunate, pjaunate, spaudžiate, kol įsitikinate, kad tai tikras auksas. Tą patį turite daryti ir su tuo, ką jums sakau.“

Tai nebuvo vien žodžiai. Budos tikėjimas, visų pirma, nukreiptas į žmogaus gebėjimą protauti, jį iškreipiančių mąstymo būdų, prietarų atsikratymą. Buda buvo tikras, kad jeigu žmogus geba objektyviai protauti, jei nieks neiškreipia jo mąstymo, jis pamatys tai, kas yra iš tikrųjų.

Lygiai taip pat Vydūnas apeliuoja į paties žmogaus supratimą.

Apibūdindamas savo idėjų šaltinį, Vydūnas rašė: „Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime.“ Būtent taip, žvelgiant „dvasios žvilgsniu“, pamatoma tai, ko žmogus paprastai nemato ir kas sukelia jau minėtą „tiesos jausmą, kuris nušviečia manytoją“.

Knygoje „Likimo kilmė“ Vydūnas vaizdžiai aprašo, kaip veikia šis „dvasios žvilgsnis“ – „iš gelmių pareinantis išmanymas“:

„Neišmanysime gyvenimo slėpinių norėdami juos sugauti savo kūno pajutimais. Bet jų šaknis nutveriame sąmoningai pastoję anose gelmėse, iš kur pareina išmanymas. Tuomet į gyvenimo vidaus pusę galime žvelgti.

Tai, berods, žmogus tik iš lengvo teišmoksta. Vienok tuomet jam ir vis daugiau apsireiškia gyvenimo slėpiniai. Prižengia tarsi prie užkabo. Kilstelėjo jį. Ir mato, jog čia šviesa, kad ir akys raibsta į ją žiūrint.“

Taigi, Vydūno pažinimo metodas yra „dvasios žvilgsnis“, atveriantis tiesą, kurią žmogaus „tiesos jausmas“ patvirtina. Pažinęs šią naują tiesą, žmogus „praregi“, tampa „šviesesnis“.

„Dvasios žvilgsnis“. Kas tai?

Tai atsitiko Vokietijoje, Heidelberge, kur su kolegomis medikais lankiausi benediktinų vienuolyne.

Tiesą pasakius, visada gan skeptiškai žiūrėjau į vienuolynus ir vienuolius. Mano akimis, tai kažkas dirbtinio, pabėgimas nuo realaus gyvenimo ir realių problemų. Visada maniau, kad šis pilkas bedžiaugsmis pasiaukojimas nelabai reikalingas nei pačiam vienuoliui, nei kitiems žmonėms.

Pabandžiau kuo mandagiau pasakyti tai mus lydinčiam vienuoliui. „Patikėkite, – atsakė jis, – viskas yra ne taip: didžiausias džiaugsmas ir laimė paskirti visą savo gyvenimą, kiekvieną jo minutę Dievui ir artimajam.“

Tai skambėjo gražiai, bet…

O vėliau turėjau galimybę pakalbėti su juo ilgiau.

Jis nebandė manęs niekuo įtikinti, neteikė jokių argumentų. Jis tiesiog papasakojo apie savo gyvenimą vienuolyne: ką jis jaučia besimelsdamas su kitais, ką jis jaučia teikdamas pagalbą kitiems žmonėms.

Jo pasakojimas leido nusikelti į jo gyvenimą, pažiūrėti į jį jo akimis. Kol vienuolis pasakojo, aš galvojau jo mintimis, mačiau jo akimis, gyvenau jo gyvenimu.

Ir jo klausydamas visą laiką klausiau savo sielos: ar aš tuo tikiu, ar jis tikrai laimingas, ar tikrai galima patirti džiaugsmą skiriant visą savo gyvenimą kitiems?

Pirma, kas palietė mano sielą, buvo jo nuoširdumas. Ji tikrai padėdavo ne tam, kad pakliūtų į rojų ar kad uždirbtų taškų savigarbai, ir ne tam, kad gautų aplinkinių pritarimą. Jo džiaugsmo šaltinis buvo žmogaus, kuriam pavyko padėti, džiaugsmas. Jis pasakojo apie tuos atvejus, kai pavyko tai padaryti ir jis išgyveno tą kito žmogaus džiaugsmą. Ir, klausydamas jo, žiūrėdamas į jo švytintį veidą, jaučiau, kad ir mano sieloje suliepsnodavo ta pati džiaugsmo liepsnelė.

Netikėta man buvo ir kita. Maniau, kad jis yra atsiskyrėlis, kad įstojo į vienuolyną siekdamas nutolti nuo žmonių. Paaiškėjo, kad atsiskyrėlis – tai aš, gyvenantis tik savo gyvenimą. O jis gyvena daugybės žmonių gyvenimą. Jis atsimena daugybę žmonių ir daugybę likimų. Žmonės, kuriems jis padėjo, ir toliau jam rašo, skambina, atvažiuoja susitikti. Jų gyvenimas tapo jo gyvenimu.

Pajutau, kad šis jo gyvenimas įdomesnis, turiningesnis, prasmingesnis negu mano. Tai buvo kažkas panašaus į pavydą.

Buvo ir trečias netikėtumas. Jis kitiems teikė ne tik pagalbą. Daug žmonių, kuriems jis padėjo, buvo pasipiktinę, nusivylę, netekę vilties, užsidarę savyje. Mano pašnekovas ne tik jiems padėdavo, bet ir suteikdavo jų gyvenimui prasmingumą. Jis sugebėdavo užkrėsti juos savo optimizmu, savo meile gyvenimui. Žmonės tapdavo šviesesni.

Mano siela atsiliepė ir į tai. Norėjosi būti ir bendrauti su juo, semtis jo šviesos.

Styga atsiliepia į panašų kitos stygos garsą. Žmogaus siela atsiliepia į kitos sielos jausmus. Tai ir yra „dvasios žvilgsnis“. Dvasios žvilgsnis yra vienos sielos žvilgsnis į kitą. Dvasios žvilgsnis yra, kai savo jausmais žvelgiu į kito žmogaus jausmus ir klausiu savęs: ar norėčiau būti toks, ar mano gyvenimas taptų prasmingesnis, geresnis, laimingesnis, jei jausčiau tą, ką jaučia jis, ar mano sieloje yra tie jausmai, kurie yra jo sieloje?

Vienuolio pasakojimas leido man pažiūrėti į jo gyvenimą savo sielos ir savo jausmų akimis. Ir būtent mano siela, ne mano protas davė atsakymus į tuos klausimus.

Ir turėjau prisipažinti sau pačiam, kad jis turi kai ką, ko man trūksta, kad jo pasakojimas žadino mano sieloje stygas, kurios iki tol tylėjo. Ir kažkuriuo momentu į klausimą, ar toks gyvenimas ir tokia veikla galėtų suteikti džiaugsmą ir man, mano siela tyliai atsakė: „Taip!“

Turiu pabrėžti, jog abstrakti mintis, kad reikia padėti kitiems, kad tai gali teikti džiaugsmą ir pačiam padedančiajam, man tikrai nebuvo nauja. Apie tai jau daugybę kartų man kalbėjo ir mokytojas, ir kunigas, ir šimtai knygų. Tikrai nesiginčijau dėl to. Tai buvo tiesa.

Bet tai nebuvo tiesa man.

Tai buvo graži idėja, apie kurią reikia kalbėti, kuriai reikia pritarti, bet tai jokiu būdu nereiškė šios idėjos akimis žiūrėti į savo gyvenimą, juo labiau pagal ją gyventi.

O vienuolio pasakojimas leido pažiūrėti į šią tiesą „dvasios žvilgsniu“ ir tiesa apskritai tapo tiesa man. Kažkas mano sieloje pritarė šiai idėjai ir sukėlė joje Vydūno minėtą „tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją“.

„Dvasios žvilgsnis“, kurį sukėlė vienuolio pasakojimas, leido pamatyti, kad sielos gilumoje vis dėlto glūdi šiltas noras padėti kitiems, kad tai gali suteikti man džiaugsmą.

Iš kur atsirado šis giluminis noras?

Sunku pasakyti.

Gal jį kadaise pagimdė motinos meilė. O gal tai sieloje išlikę pėdsakai viso to gero, ką man padarė kiti žmonės? O galbūt noras būti geram kitiems būdingas visiems žmonėms? Visos pasaulio religijos teigia, kad iš prigimties žmogus geras. Dzenbudizmas sako, kad kiekvienas žmogus turi savyje Budą. Induizmas teigia, kad kiekvieno žmogaus tikrą esmę sudaro siela, kuri padaryta iš Brahmano (dievo) dalies. Judaizmas ir krikščionys tiki, kad žmogus iš prigimties panašus į Dievą.

Nežinau. Ir gal tai ne taip jau svarbu.

Svarbu tai, kad žmogus gali įžiūrėti jį savyje ir tai gali padaryti tik jo „dvasios žvilgsnis“.

Joks mokslas, jokie filosofiniai samprotavimai, jokie doroviniai pamokymai ar psichologinių tyrimų išvados negalėjo atverti man to, ką atvėrė „dvasios žvilgsnis“. Tik jis galėjo sukelti praregėjimą ir leido patirti tą nušviečiantį tiesos jausmą.

Pakartosiu: pati idėja, kad artimajam reikia padėti, nebuvo svetima. Tačiau tai nebuvo „idėja man“. Trūko „tilto“ tarp šios nuostabios idėjos ir mano sielos. Vienuolio pasakojimas ir pažiūrėjimas „dvasios akimis“ ir sukūrė tiltą, atveriantį kelią link šios idėjos.

Tai buvo kelias, kuris turėjo būti nueitas. Tai buvo kelias, kurio nenuėjus nuostabiausia idėja taip ir lieka tik idėja.

Trys novelės – trys dvasios žvilgsniai į Vydūno idėjas

Vydūnas paliko mums tikrai dideles, reikšmingas ir gražias idėjas. Tai idėjos, kurios galėtų pakeisti mūsų gyvenimą, leistų sėkmingai gydyti savo socialines ir kitas ligas.

Tačiau vargu, ar galima teigti, kad šios idėjos tikrai tapo mūsų gyvenimo varikliu.

Kodėl?

Ar Vydūno idėjos kam nors paslaptis?

Ar Lietuvoje yra kas nors, kas apie jas negirdėjo?

Ar kam nors jos neprieinamos?

Tikrai ne!

Apie Vydūną pasakojama mokykloje, apie jį rašoma ir kalbama, leidžiamos jo knygos, vykdomi įvairūs projektai, tyrimai ir organizuojamos įspūdingos mokslinės konferencijos.

Vydūnas faktiškai tapo nacionaliniu simboliu.

Taigi jokiu būdu negalime manyti, kad šios idėjos nežinomos ar kam nors nepasiekiamos.

Tai ko trūksta?

Trūksta tokio pat „tilto“, kuris leistų ne tik žinoti ir suprasti Vydūno idėjas, bet ir pamatyti jas „dvasios akimis“, užduoti sau tuos pačius klausimus: „Ką jausčiau, jeigu gyvenčiau pagal šią tiesą? Ar būčiau laimingesnis, ar mano gyvenimas būtų prasmingesnis, įdomesnis?“

Atsakymas į tą klausimą būtų ne argumentų „už“ ir „prieš“ pasvarstymas, o „tiesos jausmas“ ir „praregėjimas“, apie kuriuos rašė Vydūnas.

Trys Viktoro Falkenhahno novelės kaip tik apie tai.

Jos neskirtos „paaiškinti“, „pailiustruoti“ Vydūno idėjoms. Jų tikslas – parodyti, kaip žmogus randa kelią į šias idėjas, kaip jos tampa „tiesa man“.

Svarbiausia novelėse yra būtent tai, kaip gyvenimas ir išgyvenimai skatina žmogų pažiūrėti į save ir gyvenimą „dvasios žvilgsniu“, kaip žmoguje gimsta ir stiprėja sugebėjimas tai padaryti, kaip tai įvyksta, kaip šis „dvasios žvilgsnis“ sukelia „praregėjimą“ ir parodo kelią į Vydūno tiesas. Ir kaip šis praregėjimas pakeičia žmogų ir jo gyvenimą.

Kelias į „praregėjimą“ yra pagrindinis visų trijų novelių turinys. Kiekviena iš jų rodo, kaip pagrindinė veikėja susiduria su gyvybiškai svarbia gyvenimo problema, rodo jos išgyvenimus, kurie veda link praregėjimo, kaip vėliau keičiasi ir jos mąstymas, ir jos gyvenimas.

Nė viena novelė „neagituoja“ už šias idėjas, neaptaria jų, nenurodo jų privalumų, nediskutuoja su jų oponentais. Jos apie ką kita – apie žmogaus sielą, einančią link šių idėjų.

Pagrindinė visų trijų novelių veikėja – septynerių metų mergaitė Ninka – dar „švari lenta“ – „tabula rasa“, ji tik pradeda gyventi ir vaikiškai džiaugiasi gyvenimu. Dėl to jos susidūrimas su pamatinėmis gyvenimo problemomis ypač aštrus, o jos išgyvenimai bandant rasti jų sprendimą, kurie atveda ją prie Vydūno idėjų, ypač nuoširdūs.

Novelės labai skirtingos. Tačiau visų „šerdis“, „spyruoklė“, variklis yra tas pats. Pirma, matome, kaip aštrėja ir didėja problema, su kuria susiduria mergaitė, kaip ji aptemdo jos gyvenimą. Toliau matome, kaip tai atveda prie kulminacinio sprogimo – „praregėjimo“, kaip jis gimsta iš visų jos jausmų ir minčių, kaip problema ir gyvenimo logika atveda ją prie Vydūno idėjų.

„Šiltos vasaros saulės IR ŠALTOS žiemos saulės pamokos“

Novelės tema – žmogus ir gamta.

Akcentuosime tris Vydūno mintis, kurios užima centrinę vietą šioje novelėje.

1. Vydūnas supranta gamtą nepalyginamai plačiau nei mes.

Kai ištariam „žmogus ir gamta“, į galvą iš karto ateina kad ir svarbios, bet vis dėlto siauros gamtos problemos, susijusios su tarša, miškais, flora ir fauna.

O Vydūnui gamta – tai visas pasaulis. Tai ir begalinis kosmosas, tai ir begalinės žemės gelmės, tai, pagaliau, ir mes patys – begalinis pasaulis mumyse. Pagal gamtos dėsnius gimstame ir gyvename. Viskas, kas mumyse yra ir vyksta, – tai gamta. Esame tokie, kokiems ji mums liepia ir leidžia būti. Esame jos maži vaikai, jos visai mažytės dalelės.

Esame gamtos kūriniai.

2. Tik supratęs visa tai, tik suvokęs visus savo ryšius su gamta, žmogus galės tikrai suprasti pats save. Giluminė žmogaus ir gamtos esmė yra ta pati. Dėl to kiekvienas gamtos pažinimo žingsnis yra ir savęs, savo vietos pasaulyje, savo esmės ir paskirties pažinimo žingsnis. Ir, kita vertus, kiekvienas savęs pažinimo žingsnis reiškia ir gilesnį gamtos bei ją valdančių jėgų pažinimą.

3. Gamtos ir savęs pažinimas atveria žmogui galimybę iš gamtos kūrinio tapti jos kūrėju – sąmoningai dalyvauti gamtos ir viso pasaulio raidoje – prisidėti prie bendros pasaulio raidos.

Tuo būdu žmogus keičia pasaulį ir keičiasi pats. Iš atskiro žmogaus, gyvenančio tik savo siaurą gyvenimą, jis tampa pasaulio, visatos ir kartu visos žmonijos žmogumi. Iš mažo, priklausomo nuo šios akimirkos jausmų ir konkrečios situacijos, iš nesuprantančio, kas vyksta aplinkui, sutrikusio žmogelio jis tampa tikru žmogumi, kurio siela apima visą pasaulį ir visą žmoniją. Ir jis gyvena jau ne savo siaurą, o viso pasaulio gyvenimą.

„Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būti kilęs iš visatos gausumo. Jo dvasios – sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas – atspindys pasaulio protingumo“ („Sąmonė“).

Tai didingos, gražios idėjos. Apie jas malonu kalbėti ir rašyti. Bet vienas dalykas – kalbėti, o visai kitas – priimti jas į savo sielą, šių idėjų akimis žiūrėti į save ir aplinkinį pasaulį, pagal jas gyventi.

Kaip šios idėjos gali rasti kelią į žmogaus širdį?

Novelė „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“ yra būtent apie tai, kaip šios idėjos randa kelią į jos pagrindinės veikėjos širdį.

Kūrinio veiksmas vyksta neįžengiamame miške, mažame, tamsiai pilkame, iš apvalių medžių kamienų pastatytame ir nendrėmis dengtame namelyje, kur Ninka su savo senele slepiasi nuo vokiečių.

Apsakymas prasideda saulėto vasaros ryto aprašymu.

Manau, šį apsakymą, ypač jo dalį apie šį vasaros rytą, reikia skaityti žiemą, kai labai pasiilgsti spalvų, šviesos ir šilumos.

Kai žiemą pavyksta nuvažiuoti į kokį amžinos vasaros kraštą – Tenerifę, Indiją, Egiptą – ir ištrūkus iš tamsios ir pilkos žiemos atsidurti šviesos ir spalvų jūroje, patiriamas neapsakomas jausmas. Pirmas dienas šiame šviesiame, spinduliuojančiame, blykčiojančiame, įvairiausiomis spalvomis mirguliuojančiame pasaulyje žmogus jaučiasi lyg išgėręs šampano.

Būtent toks jausmas patiriamas ir skaitant novelės pirmą sceną. Ji trykšta šviesa ir spalvomis. Manau, jei novelės autorius nebūtų tapęs kalbininku, jis būtų tapęs dailininku. Jis piešė visą gyvenimą. Dailėje jis mokėjo viską: jam vienodai sekėsi ir portretai, ir peizažai, ir scenos. Jis visada piešė greitai ir tiksliai. Tai buvo įgimtas talentas. Jis turėjo fantastinę regimąją atmintį, galėjo iš atminties nupiešti vaizdą ar veidą. Tačiau jis niekada negalėjo pasisotinti žiūrėjimu.

Atsimenu, kartą vasarą ėjome maža užmiesčio gatve link savo namo. Jis godžiai rijo akimis aplinką. Tuo metu turėjo akių problemų ir gydytojas primygtinai reikalavo, kad visada dėvėtų tamsius akinius. „Užsidėk“, – priminiau jam.

„Negaliu, aplinkui taip gražu“, – atsakė jis. Ir jo balse buvo ir skausmas, ir susižavėjimas.

Jis kaip niekas kitas matė ir saugojo sieloje visą aplinkinį grožį ir meistriškai panaudojo aprašydamas šį rytą.

Aprašymas tiesiog spinduliuoja spalvomis, šviesa ir džiaugsmu.

Lyg ir nieko ypatingo neįvyksta. Pagrindinė veikėja – maža mergaitė paprasčiausiai užsiima tuo, ką įprastai vasaros rytą daro septynerių metų mergaitė. Ji laksto darže, eina prie šaltinio, maudosi mažajame ežerėlyje netoli namo, šeria po namo pamatu gyvenančią rupūžę, su nuostaba stebi ant didelio akmens besišildantį didžiulį didingą žaltį. Bet kiekvienas veiksmas, kiekvienas jos judesys perpildytas tos pačios vasaros šviesos, spalvų ir džiaugsmo.

Jai atrodo, taip turėtų būti visada. Jai atrodo, pasaulis visada turėtų būti perpildytas augmenijos, šviesos, šilumos, džiaugsmo.

Tačiau ateina ruduo. Ir viskas dramatiškai keičiasi.

Nežinau, ar jums kada nors teko išgyventi didelę katastrofą. Jeigu teko, žinote, ką tada jaučia žmogus.

Matote, kaip nenumaldoma, akla, negailestinga, nesustabdoma jėga viską naikina. Ir jaučiatės visiškai bejėgis ir beginklis. Viskas, ką žinote, ko išmokote, ką supratote gyvenime, kuo pagrįstai didžiuojatės, staiga pasidaro nieko neverta. Tapote maža, silpna, beginkle, sutrikusia būtybe.

Būtent toks katastrofos jausmas kyla iš rudens audrų, naikinančių nuostabų vasaros grožį, aprašymo:

„Keisčiausius jausmus mergaitė patyrė ir rudenį, kai lijo lietus ir šaltas audringas vėjas siūbavo didžiųjų neįžengiamo miško medžių vainikus, kai jis šiaušė bei lingavo sodo medžius. <…> kai audra dieną ir naktį kratė jų seną namelį ir be paliovos švilpė ir staugė virtuvės kamine.

Ir banguojantis, neįžengiamas miškas prieš ją buvo išjudintas iki pat savo gelmių. Daužėsi medžių vainikai, žemai virš miško pietų kryptimi lėkė tamsių, žaliai pilko mėlynumo debesų virtinės. Debesys buvo panašūs į milžiniškus, medžių viršūnėmis į tolimus kraštus šuoliuojančius arklius plačiai atvertomis akimis, ilgais besiplaikstančiais karčiais, nešančius beprotiškoje medžioklėje dalyvaujančius ilgabarzdžius raitelius.

Ir šis jausmas užvaldydavo Ninkos sielą.“

O vėliau atėjo žiema. Ir vėl viskas pasikeitė.

Novelėje pasakojama, kaip Ninka išėjo pasisemti vandens iš netoli namų esančio šaltinio.

„Ninka lengvai ėjo ant savo mažų sniego lentų prie sodo kelio. Jį priėjusi, kaip visada, sustojo ir pažvelgė į šaltą melsvą pilkumą. Ir vėl jos akims ir sielai atsivėrė žiemos vaizdai: giliame sniege paskendęs medinis namas, po sniegu palaidotas sodas ir nuo sniego svorio palinkusios tylinčių miško medžių šakos.

Ji nubėgo prie raudonai pilko akmens luito, kuris vasarą šiek tiek kyšojo iš vandens ir ant kurio sėdėdama ji bučiuodavo ir su meile glausdavo prie širdies gyvas baltas ir aukso geltonumo gėles. Dabar viso to nebebuvo. Buvo tik bauginantis šaltis, liūdesys, klaiki tuštuma, akmens luitai ir kieto ledo dykuma aplinkui. Ir ta klaiki tuštuma buvo tokia didelė, kad Ninka nejučia suklupo ant ledo prie granito luito, palenkė galvą, užsimerkė ir paklausė savo sielos:

– Kas čia atsitiko?“

Tai novelės kulminacija. Tai momentas, kai susidėjo viskas, ką ji matė ir išgyveno. Visa tai sudarė protu nesuvokiamą kontrastą tarp nuostabaus vasaros pasaulio ir dabartinės klaikios tuštumos. Buvo toks nuostabus, toks šiltas, toks spalvingas pasaulis. Ir štai nieko nebeliko. Tik baltuma ir tuštuma.

Kaip tai? Taip negalėjo, neturėjo būti, tai kodėl taip įvyko?

Kur ta nuostabi šilta vasaros saulė, kurios spinduliai lydėjo kiekvieną žingsnį ir dėl kurios švietė viskas aplinkui, kiekvienas lapelis, kiekvienas rasos lašelis?

„Kai po akimirkos ji vėl pramerkė akis, prieš ją mėlynai raudoname rūke plaukė virš horizonto pakilusi didžiulė raudonai šviečianti saulė. Bet ji buvo tik didžiulė šalta žvaigždė, jos spinduliuose nebuvo nė trupučio šilumos!

Ninka išsitiesė, pakėlė rankas ir pasakė:

– Šventoji ir kilnioji dievaite, kas čia atsitiko?!

Saulė tylėjo.“

Tik baltuma ir tuštuma. Kylanti saulė apšviečia viską šaltais spinduliais ir aplinkui tampa dar šalčiau ir tuščiau. Mergaitė žiūri į lėtai kylančią saulę ir širdyje jaučia nepakenčiamą, nesuprantamą, šaltą tuštumą. Kas atsitiko? Ji tik supranta, kad pradingo kažkas labai svarbaus, kas pagimdė tos vasaros gyvybę, energiją, spalvas ir šilumą. Ir jam dingus liko tik tuštuma. Kas dingo?

O toliau atsitinka kai kas, ką turime suprasti jau ne protu, o širdimi… Įvyksta atradimas.

Kaip žinoma, bet koks atradimas nors ilgai bręsta, bet įvyksta netikėtai. Dar prieš sekundę žmogus net neįtarė, kad tuoj jam gims nuostabi mintis. Manau, kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime išgyvena šį „sprogimą“ galvoje, tą staigią šviesą, staigų žaibo blykstelėjimą, kai vienai sekundei žmogus tampa genijumi ir jam atsiveria svarbi, viską apšviečianti tiesa.

Žiūrėdama į kylančią šaltą saulę, mergaitė kažką įžiūri. Ten, saulėje, ji pamato viską, kas buvo vasarą ir ko jai taip trūksta dabar. Ji pamato visa tai, ką davė vasara ir atėmė žiema.

„Stebuklingos raudonos dievaitės šviesos gilumoje Ninka pamatė lelijų ir lotosų žiedus, tuos pačius, kuriuos ji čia vasarą bučiavo. Ji pamatė ir tų gėlių, kurios žydėjo senelės sode, sielas, ir pasakiškos rupūžės sielą, ir didelės, stebuklingos gyvatės su auksine karūna sielą.“

Viskas, kas buvo vasarą, ką sunaikino ruduo, ko taip trūksta dabar, nepradingo. Viskas yra. Tik visa tai pasiėmė Saulė.

„Ninkai pasirodė, kad ši gyvatė jai linktelėjo, lyg norėdama pasakyti: „Greitai dieviškoji pasaulio širdis mus iškvėps ir mes vėl būsime savo žemiškose sėklose ir įgysime savo naujai atgijusius žemiškus kūnus, ir ateisime pas tave, į vandens lelijų ežerą, ir atnešime pasaulio širdies gyvybę ir šilumą. Mes vėl augsime tavo didžiajame sode ir prie namelio.“

Ir toliau įvyksta dar vienas atradimas – jai pagalvojus: „Saulė – tai pasaulio širdis!“, „džiaugsmas ir išgąstis perėjo per Ninkos sielą“.

Puikiai žinote, kad kilus naujai puikiai idėjai iš karto ima veržtis minčių srautas, jis viską pastato į savo vietas ir atneša aiškumą, supratimą ten, kur buvo painiava ir neaiškumas.

Taip įvyksta ir mergaitei. Mintis, kad „Saulė – tai pasaulio širdis“ parodo jai kelią.

„Štai ši širdis lėtai įkvepia pasaulio kraują ir sielą, jo gyvybę. Tada gėlės nuvysta ir palieka savo žemišką kūną. Bejausmiai ir supratimo neturintys žmonės paprasčiausiai vadina tai rudeniu. O kai pasaulio širdys sutraukia į save visą pasaulio šilumą ir gyvybę, ateina tai, ką dauguma žmonių vadina žiema.“

Nesulaikomas minčių srautas veržiasi toliau:

„Mano širdis – aš pati – tai maža Saulė. Esu mažas galingos pasaulio Saulės vaikas. Ir dabar švenčiausioji didžioji mylinti motina Saulė žiūri iš visatos gelmių į savo dar visai mažą vaiką. Ji stebi, ar jis auga, ar įgyja jėgos ir aiškumo. To reikia, kad vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių.

Tamsiai mėlynos Ninkos akys žibėjo nuo susijaudinimo ir įkvėpimo!“

Palyginkime su ištrauka iš Vydūno mokslinio filosofijos traktato „Likimo kilmė“:

„Yra tai visai paprasta žinia, kad saulės spinduliai sužadina regimoj materijoj visokias jėgas. Atsiranda šiluma ir su ja, paveikslui, kad vanduo virsta garu, pasiplėtimo jėga, kuri gali plaišinti ir geležinius rykius. Oras, vanduo, žemė tarsi gyvesni pastoja, kad jie sušyla. Visi gyvybės gaivalai pabunda ir tarpsta stebėtinu savo būdu. O tie gaivalai pasirodo vėl tartum seniau saulės gaminti. Galima tiesiog sakyti, jog saulės spinduliai pastoja gyvais pavidalais, paveikslui, gėlelėmis. Tačiau gėlelė yra stebėtinu būdu gyvenąs pavidalas, sutvertas iš įvairių materijos rūšių. Gyvena ji sau, o saulės spindulėlis yra kaip jos dievas, kurs jos gyvenimą sukėlė iš nebūtų sapnų ir jį išlaiko savo akivaizda“ („Likimas“).

Minėjome, kad visų trijų novelių pagrindas: 1) didelė problema, su kuria susiduria veikėjas, jo jausmai, išgyvenimai, kurie priartina jį prie atradimo; 2) aukščiausias momentas – atradimas; 3) tolesnis gyvenimas – atradimas pakeičia veikėjo gyvenimą.

Ninkos tolesnį gyvenimą lemia jos „atradimas“, kad „vieną dieną mažytė saulė – mano širdis – pati pradėtų spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – kurdama stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų kurdama naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Toliau pasakojama, kaip ši mintis pakeitė Ninkos gyvenimą.

Novelė baigiasi nuostabia scena, kurioje mergaitė įvairių spalvų siūlais išaudžia gražią juostą. Tai viena iš tų gražių juostų, kurias dabar matome liaudies kūrybos muziejuose. Mergaitė rodo ką tik išaustą juostą savo senelei. Novelėje perteikiamos mergaitės mintys jos senelei žiūrint į šią juostą:

„<…> Išmintingoji senele! Be žodžių tu man sakai, kad mūsų gyvenimas – tai keistas stebuklingas įvairiausių likimo siūlų audinys. Šie siūlai eina jame greta, susipynę vieni su kitais, po to staigiai išsiskiria ir tarsi pradingsta. Tačiau atsiranda kiti, lyg ir nepažįstami, jie draugiškai susipina, o paskui skausmingai išsiskiria. Visą daugybės siūlų audinį mato tik išmintingieji amžinieji dievai. Jiems atrodo, kad žemėje augančios žmonių sielos – tai išsiskleidžiantys pumpurai, nuostabios gėlės ir jų saulėti pasiuntiniai – margi žiogeliai.

Jie mato, kaip šiandien mudvi džiaugiamės žiūrėdamos į spalvingas juostas. Kažin kiek ilgai truks šis džiaugsmas? O gal geri žmonės išsaugos kelias iš tų lininių juostų su gėlėmis, saule ir žiogeliais? Ir galbūt šios spalvingos juostos taps žmonėms, kurių likimo siūlai atsiras po šimtmečių, linkėjimais iš praeities gyvenimo?

Senelė apkabino Ninką, per ašaras pabučiavo jos plaukus ir tyliai pasakė:

– Tu – didžiosios amžinosios Saulės vaikas! Tavo sieloje kalba švenčiausios ir be galo išmintingos motinos Saulės išmintis.

Ir Saulės stiprybė, ir Saulės aiškumas dar labiau sustiprėjo Ninkos sieloje.“

Kas turėtų pasikeisti skaitytojo sieloje perskaičius šią novelę? Kas pasikeis jam kartu su mergaite išgyvenus nuostabų vasaros žydėjimą? Kas pasikeis vėliau jam taip pat skaudžiai išgyvenus pasaulio ištuštėjimą?

Kas iš to, kad jis kartu su mergaite išgyveno „sprogimą“, kurio metu ji atrado, jog žmogaus širdis – maža saulė, skirta kurti naujiems pasauliams?

Ne protu, o širdimi skaitytojas pajus, kad tai gili tiesa. Jis pajus, kad jo tikroji paskirtis – ne monotoniškas gyvenimas, ne kasdieninė rutina, ne kieno nors, kad ir labai gerbiamo autoriteto, nurodymų vykdymas, ne paklusnumas, ne prisitaikymas, o ta saulėta kūryba, kurią jis matė novelėje.

Skaitydamas novelę, jis patirs, koks tai nuostabus jausmas „spinduliuoti ir kurti šilumą ir gyvybę, pirmiausia – jausmais ir mintimis, tada – vaizdais ir paveikslais, vėliau – [kuriant] stebuklingai galingas gyvas būtybes ir galiausiai po daugelio mirčių ir prisikėlimų [kuriant] naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Skaitydamas novelę, jis patirs, koks nuostabus, įkvepiantis jausmas būti ne atsiskyrusiu, savo niekam neįdomų atskirą darbą darančiu žmogumi, o saule, spinduliuoti, būti besivystančio ir besikuriančio pasaulio dalimi ir kūrėju. „Dvasios žvilgsnis“ į mergaitės išgyvenimus sukels jo sieloje nuostabų džiaugsmą, pasididžiavimą, leis pajausti savo veiklos reikšmingumą ir prasmingumą.

Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.

Galbūt kaip tik tuo metu prie jo prieis kolega ir pradės jam aiškinti, kad jis klysta, kad kūrybos procesas jau gerai ištirtas moksliškai, kad mokslas rodo, jog iš tikrųjų kūrybos procesas – tai tik tam tikra mąstymo atmaina, viso labo mąstymas taikant anksčiau nenaudotus mąstymo algoritmus ir saulė čia tikrai niekuo dėta. Draugas paaiškins, jog visa ši „saulėta kūryba“ ir jausmas, kad tavo kūryba yra pasaulio raidos ir kūrybos dalis, tai labai gražu, bet abejotina, nes nepatvirtinta jokiais mokslo tyrimais.

Nesiginčysite su juo.

Bet… jums bus jo truputį gaila.

Ir naują atradimą padarysite jūs, o ne jis…

Du likimai

Novelės tema – žmogaus likimas.

Ši tema labai domino Vydūną („Likimo kilmė“, „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Žvilgis į gyvenimo gelmes: gyvenimas – kelionė tobuluman“, „Žmonijos kelias“). Per savo gyvenimą jis patyrė ne vieną likimo smūgį. Vingiuotas buvo ir jo mylimos Lietuvos likimas.

Jo žodžiai apie likimą stiprūs ir pilni skausmo: „Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.“

Jis nenusakomas ir nepaaiškinamas: „Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogu, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir moteris, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.“

Aišku, Vydūnas ieškojo atsakymo į visus šiuos klausimus.

Akcentuosime Vydūno idėjas apie žmogaus likimą, kurios užima centrinę vietą novelėje.

Pasak Vydūno, žmogus yra likimo vergas tik tol, kol yra ribotas, visiškai priklausomas nuo konkrečių aplinkybių, tik savimi besidomintis, iš visos begalinės gyvenimo ir pasaulio įvairovės išskiriantis tik savo mažą gyvenimą ir tik juo besirūpinantis. O tapęs vieningas su žmonija ir gamta, žmogus tampa nepriklausomas nuo atskirų savo gyvenimo aplinkybių ir nuo likimo vingių. „Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria… vedama į Amžinybę“ („Likimo kilmė“).

„Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla“ („Likimo kilmė“).

Novelė „Du likimai“ apie tai.

Ninka su senele turi skubiai palikti savo gyvenamą kaimą. Du jos vyresnieji broliai ir tėvas jau žuvo nuo vokiečių rankos. Užnuodyta strėle sunkiai sužeistas vokiečių didikas von Gehrenas. Pasklido gandas, kad tai padarė vienintelis gyvas likęs Ninkos brolis. Jis ieškomas. Jokių abejonių, kad vokiečiai kiekvieną akimirką gali ateiti mergaitės ir jos senelės.

Prieš kelionę mergaitė užmiega ir susapnuoja keistą sapną. Jame baisus tamsus karys ir stebuklinga šviesioji moteris jai pranašauja likimą. Mergaitė sužino, kad jai lemta išgyventi du likimus: vieną – tamsų, pilną nelaimių ir skriaudų, kitą – laimingą, kupiną šviesos ir džiaugsmo.

„Keistas buvo jos sapnas.

Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.“

Staiga Ninka išvysta prie lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dieviškąją moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.

Paskui mergaitė pamato už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovi toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas raudonas. Jis apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamano, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūri į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.

„Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.“

Jis išpranašauja mergaitei nelaimingą, tragišką likimą. Sako, kad jos laukia daug vargo, daug neteisybės, kad jos laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo, didžiulių nusivylimų, žmonių abejingumo, jų buko žiaurumo, begalinės neapykantos, nenugalimo savanaudiškumo. Jis pranašauja jai trumpą gyvenimą ir ankstyvą mirtį.

Jis sako, kad šis likimas – bausmė už jos ir jos šeimos nepaklusnumą vokiečiams, už jų maištingumą:

„Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsai suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanei, kad esi lygi kilmingiesiems. Ir už tai tu mirsi.

Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai, ji pradėjo nenumaldomai verkti. Ir tada nuostabioji moteris apkabino ją.“

Nuostabus šios stebuklingosios moters aprašymas. Štai kaip aprašomas jos drabužių baltumas:

„O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…

Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.

O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?

O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?“

Moteris paglosto Ninkai plaukus ir pradeda tyliai kalbėti.

Ji patvirtina milžino žodžius apie tragišką Ninkos likimą, bet kalba apie kitą, laimingą, jos likimą, kurį jai irgi lemta išgyventi ir dėl kurio, nepaisant visko, jos gyvenimas bus laimingas.

Stebuklingosios moters pasakojimas apie šį antrą, laimingą, likimą – tai nuostabus meninis ir filosofinis pasakojimas apie du kiekvieno žmogaus likimus.

„<…> Ninka! Mieloji!..

Aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.

Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.

Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.

Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.

Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir iš dešinės.

Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.

Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.

Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas.“

„Kaip tai!?“ – pagalvojame mes. Kodėl du likimai? Mes gi žinome, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną. Toliau baltoji moteris paaiškina, kas yra tas antras, laimingas, likimas.

„Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.

Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.

Tamsusis karys papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.

O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.

Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.

Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.

Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi visas pasaulis: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsi jos dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią.

Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.“

Kaip minėjome, Vydūnas sakė, kad žmogaus vienybė su pasauliu išlaisvina jį nuo aklos priklausomybės nuo savo likimo, jis nustoja būti mažas sutrikęs žmogelis ir tampa žmonijos ir visatos žmogumi. Ir baltoji moteris pasakoja Ninkai, kaip šis laimingas likimas pakeis ją:

„Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.

Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.

Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kai nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.

Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.

Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.

Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.

Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą.“

Vydūnas manė, kad vis geresnis pasaulio pažinimas neatsiejamas nuo meilės jam. Toliau novelėje puikiai aprašoma ši meilė:

„Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.

Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.

Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.

Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.

Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.

Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.

Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.

Vydūnas tikėjo, kad „sąmonėjimas“ – vis gilesnis gamtos ir pasaulio pažinimas – taip pat neatsiejamas nuo meilės kiekvienai gyvai būtybei ir meilės žmogui. Nuostabioji moteris pasakoja ir apie tai:

„Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.“

Ir toliau pateikiamos mintys, itin svarbios ir Vydūnui, ir novelės autoriui, ir jos pagrindinei veikėjai. Tai mintys apie visų jų skausmą – vokiečius ir jų santykius su lietuviais.

„Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.

Mintys apie vokiečius tampa ir mintimis apie mus, dabartinius žmones, apie mūsų civilizaciją, apie tą kainą, kuri sumokėta už technikos pažangą, ir apie mūsų ateitį.

„Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.

Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.

Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.“

Kas pasikeis skaitytojo sieloje, jam išgyvenus kartu su Ninka šį keistą sapną, šias dvi pranašystes?

Tikriausiai skaitytojas – tipinis šiuolaikinis žmogus, susirūpinęs karjera ar verslo reikalais. Ko gero, jis panašus į Vydūno pavaizduotą „geidulų žmogų“, kurio nuotaika, savijauta, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu priklauso nuo daugybės įvairiausių kasdieninių problemų. Jis tikisi, kad kada nors išspręs jas ir tada bus laimingas. Tačiau, tam pagaliau įvykus, kažkodėl jaučia ne laimę, o tuštumą…

Perskaičius novelę, didžiausias atradimas jam bus tai, kad galima ir reikia būti laimingam ne retkarčiais, o visada, kad galima ir reikia būti tokiam net ir turint problemų.

Perskaitęs novelę, šis žmogus pirmą kartą gyvenime pagalvos, kad, nepaisant visų jo rūpesčių ir nesėkmių, jam pasakiškai pasisekė. Jis pagalvos, kaip jam pasisekė, kad jis apskritai gyvena šiame pasaulyje. Jis pagalvos, kaip pasakiškai jam pasisekė, kad jis gyvena fantastiškai gražioje ir įdomioje planetoje, kad gali gėrėtis jos grožiu. Jis pagalvos ir apie tai, kokiu įdomiu laiku jam pasisekė gyventi, kiek daug įdomaus jam pavyko patirti ir pamatyti. Jis pagalvos apie nepaprastai įdomius žmones, su kuriais teko susitikti ir bendrauti. Jis su dėkingumu pagalvos apie žmones, kurie jam padėjo. Ir vėl jam į galvą ateis ta pati mintis: „Kaip man pasisekė! Koks laimingas žmogus aš esu! Juk galėjau jų ir nesutikti.“ Kokios mažos ir nereikšmingos yra visos tos problemos, su kuriomis susiduriu, palyginus su ta didžiule laime, kuri man teko.“

Paskui jis tikriausiai pagalvos apie tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie neturėjo tokios laimės ir viso to nematė.

Tačiau dar didesnę nuostabą skaitant novelę jam sukels kitas atradimas. Pasirodo, toks požiūris ne tik leidžia būti laimingam, bet ir atveria kelią į kitus žmones ir pasaulį.

Jis supras, kad medis, kurį jis mato, ne tik malkos. Jis visų pirma Medis – fantastiškas, nuostabus, be galo įdomus gamtos kūrinys. O žmogus, kurį sutiko, – ne tik pavojingas konkurentas. Jis visų pirma Žmogus su tokiais pat troškimais, problemomis, baimėmis ir norais, kaip ir jis pats. Jis Žmogus, kurį būtų labai įdomu geriau pažinti, iš kurio galima daug išmokti, su kuriuo būtų įdomu bendrauti.

Pagaliau, didžiausias atradimas būtų tai, kiek jį praturtins šis naujas požiūris, koks įdomus, spalvingas ir laimingas taps jo gyvenimas.

Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.

„Pasaulio sutvėrimas“

Novelės tema – žmogus ir pasaulis.

Žmogus gyvena begaliniame, paslaptingame pasaulyje. Visi esame jo dalelė. Jam esame dėkingi, kad gimėme ir gyvename.

Tačiau mūsų pasaulis nėra tobulas. Jis perpildytas konfliktų, nelaimių. Karai, epidemijos, stichinės nelaimės – visa tai gali kiekvieną minutę atimti iš mūsų tai, kas mums svarbiausia.

Žmogaus santykis su pasauliu, jo vieta jame, jo misija pasaulyje – visa tai labai domino Vydūną.

Akcentuosiu dvi idėjas, kurios užima centrinę vietą novelėje.

1. Visatos vienybė, visko joje esančio tarpusavio sąryšis.

Kaip ir senosios Indijos filosofai, Vydūnas tikėjo, kad pasaulyje viskas susiję tarpusavyje, kad kiekviena, net ir mažytė, jo dalelė susijusi su visomis kitomis pasaulio dalelėmis.

Iš to išeina, kad bet koks, kad ir mažiausios dalelės, pasikeitimas keičia visą visatą. Vadinasi, kiekviena, net ir mažytė, dulkelė dalyvauja kuriant pasaulį ir kuria jį „pagal savo atvaizdą ir panašumą“.

„Atskiri dalykai santykiuoja su gamta pagal tai, ką jie gamtai reiškia. Kiekvienas dalykėlis, kiekvienas gyvūnėlis daugiau ar mažiau reikšmingai veikia visumą. Ir taip jis nebelieka tiktai gamtos apraiška, o tampa jos veiksniu, kurs gamtai sprendžia savo uždavinį. Kiekvienu atskiru dalyku renkasi kūrimo galia, kuri pasaulį stato. Bet teisingiau bus pasakyta tvirtinant, kad gamta kiekvienu daiktu daro savo kūrimo darbą“ („Sąmonė“).

2. Šio visuotinio ryšio ir pasaulio vienybės supratimas – sąmoningumas, kurio aukščiausia išraiška yra žmogus, atveria kelią sukurti tobulą pasaulį, tą pačią „naują galingą visatą, pilną gerų žmonių, gėlių, angelų ir nuostabių peteliškių“.

Tai bus harmoningas pasaulis, kur „iš kiekvieno žmogaus suskamba nauji balsai, kurie nesipriešina prieš kitus, o tik jiems pritaria. Vienoji priežastis veikia iš daug centrų, o pasilieka ta pati Vienata. Jos pilnybė tarsi atsiveria visu savo turtu“ („Likimas“).

Novelės stilistika kitokia nei dviejų kitų.

Joje vyrauja legendos poetika. Matome vaizdus ir veikėjus, kurie skatina prisiminti M. K. Čiurlionio paveikslus.

Mergaitė kartu su senele gelbėjasi nuo vokiečių bėgdamos iš gimtojo kaimo į miškus. Jos pakyla į aukštą kalną, kuriame daug šimtmečių stovėjo aisčių šventykla ir degė amžinoji ugnis, o dabar vokiečiai vykdo mirties bausmes nepaklusniems aisčiams.

Kaip ir dera legendai, pasakojama, kad, atėjus nakčiai, šventykla atgyja, senelė su mergaite mato baltus žynius ir vaidilutes, vykdančius savo paslaptingas ir reikšmingas apeigas.

Čia, viršuje, iš Didžiojo Žynio mergaitė sužino, kad jai lemta tapti žyne, kaip jos senelei.

Ir staiga legendos poetika užlūžta.

Pagal legendos logiką mergaitė turėtų su džiaugsmu ir pasididžiavimu priimti šią savo didžiąją misiją ir turėtų įvykti įspūdingas jos įšventinimo į žynius ceremonialas.

Tačiau įvyksta visai kas kita.

Mergaitė reaguoja ne kaip legendos personažas, o kaip tikras žmogus. Užuot džiaugusis ir didžiavusis ji galvoja apie tai, kad daugybė žmonių kreipsis į ją, bet ji negalės jiems padėti.

„Žynė, žynė, žynė…“ – lyg aidas nuskambėjo jos ausyse.

Ninka gerai žinojo, kas yra žynys. Jos senelė buvo žynė. Mergaitei prieš akis iškilo daugybė žmonių, ateidavusių pas jos senelę.

Ir visos šios problemos įgijo kosminį mastą – apėmė bendras nesupratimas, kodėl pasaulis toks, kodėl jame viešpatauja neteisybė, kodėl laimi blogas žmogus, o geras kenčia. Kodėl aisčių dievai padeda priešams, o ne jiems.

„Ir dar jie negalėjo suprasti, kodėl galingieji aisčių dievai juos apleido, kodėl šie padeda ne jiems, o jų priešams, prakeiktiems kryžiuočiams. Jie negalėjo suvokti, kodėl didieji dievai leido užgrobti jų kraštą, sunaikinti jų šventyklas, tyčiotis iš jų, ir nežinojo, kas laukia jų pačių, jų vaikų, visų aisčių.“

Ninka žinojo, kad, tapus žyne, jai teks atsakyti į tą klausimą. Ji užduoda jį senelei ir mato, kad ji neturi atsakymo.

Pagaliau ji užduoda jį Didžiajam Žyniui.

Ir įvyksta fantastinis, genialus siužeto posūkis.

Žynys atsako, kad taip pat nežino, nes ne jis kūrė šį pasaulį. Jis sako, kad yra tik vienas būdas gauti atsakymą – stoti į kūrėjo vietą, pačiai tapti pasaulio kūrėja. Ir jis padaro tai – Ninka tampa pasaulio kūrėja.

Reikia pasakyti, kad pati situacija, kai Didysis Žynys paverčia mergaitę visatos kūrėja, yra, švelniai tariant, ne tik legendinė, bet ir tiesiog fantastinė. Sunku rasti ir žodį tokiam fantastiškumo lygiui įvardyti.

Tačiau veikėjos, atsidūrusios visatos kūrėjo padėtyje, išgyvenimai yra visiškai realūs.

Tai, pirmiausia, nuostabus visagališkumo, susižavėjimo dėl begalinės laisvės ir begalinių galimybių jausmas. Tai ir didžiulis džiaugsmas, kad viskas pasaulyje lengvai pasiduoda jos norams.

„Ir staiga ją apėmė dar vienas jausmas. Ninka pasijuto visagalė. Šis jausmas buvo nuostabus! Ji pajuto, kad jai nėra jokių kliūčių, kad pranyko visos jos problemos ir sunkumai. Kiekvienas jos noras, kiekviena mintis akimirksniu virsdavo tikrove. Tai buvo fantastiška! Ninka jautė, kad viskas pasaulyje lengvai paklūsta jos norams. Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“

Ir tada atėjo naujas jausmas – nenumaldomas noras kurti.

„Visa pasaulio energija kunkuliavo joje, perpildė ją. Jos buvo tiek, kad ji galėjo viską sugriauti ir atstatyti. Jos buvo tiek, kad ji galėjo nušluoti bet kokią kliūtį ir sukurti tūkstančius pasaulių.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – pagalvojo Ninka.“

Ir iš viso to gimė ir ją užplūdo dar vienas jausmas – „galingas noras sukurti kažką nuostabaus, be galo gražaus ir didingo – naują pasaulį. Pasaulį, visiškai nepanašų į tą niūrų ir piktą pasaulį, kuriame ji gyvena. Jos naujasis pasaulis turi būti nepaprastai gražus, džiaugsmingas, teisingas. Jame viešpataus laimė ir grožis, meilė ir susižavėjimas. Jame bus šviesa, bet nebus šešėlio, bus džiaugsmas, bet nebus liūdesio, bus gyvybė, bet nebus mirties, bus malonumas, bet nebus skausmo. Tai bus išminties kupinas pasaulis, kuriame viskas turės prasmę. Ji nė sekundės nesuabejojo, kad jį sukurs. Juk ji buvo visagalė, ji galėjo viską ir nebuvo nieko visatoje, kas galėtų ją sustabdyti.

„Tai štai ką jautė Dievas kurdamas pasaulį“, – vėl pagalvojo Ninka.“

Ji pasako stebuklingus Čiurlionio žodžius: „Tebūnie!“, ir prieš Ninkos akis iškyla ir dingsta įvairūs pasauliai.

Visi jie gražūs, nuostabūs. Bet neprilygsta išsvajotam tobulam pasauliui.

„Prieš Ninkos akis vis iškildavo įvairiausi pasauliai. Vienas žavėjo švytėjimu, tačiau po akimirkos ji pamatė ir jo tamsų šešėlį. Kitas stebino nuostabia įvairove, bet už jos slypėjo beviltiškas chaosas. Trečiasis stulbino įstabiomis audromis, ugnikalnių išsiveržimais, bet šis didingas pasaulis stokojo ramybės. Kiekvienas šių pasaulių buvo nepaprastai gražus, bet tebuvo tik tolimas to nuostabaus pasaulio, apie kurį svajojo Ninka, atspindys.

– Kaipgi aš sukursiu tą išsvajotą nuostabųjį pasaulį? – klausė savęs Ninka. Nė vienas iš pro ją praslenkančių pasaulių nebuvo toks. – Kaip padaryti, kad būsimame nuostabiajame pasaulyje derėtų judėjimas ir ramybė, begalinė įvairovė ir begalinis paprastumas bei aiškumas, šviesa ir šešėlis? Kaip padaryti, kad jame nebūtų nelaimių ir liūdesio, skausmo ir sielvarto?“

Po kiekvieno vis naujo mergaitės išgyvenimo kaip refrenas pasikartoja ta pati jos mintis: „Tai štai ką jautė Kūrėjas, kai kūrė šį pasaulį.“

Taip ir dabar ji pagalvojo:

Tai novelės kulminacija – aklavietė, sutrikimas ir tada kaip žaibo blykstelėjimas viską apšviečianti nauja mintis apie tai, kaip sukurti tą norimą pasaulį. Tam reikia, kad jis pats save kurtų, kad kiekviena jo dalelytė dalyvautų kūrimo procese.

„Aš esu begalinė. Ir kiekviena šio pasaulio dulkelė turi būti tokia pat begalinė kaip aš. Kaip manyje yra visas pasaulis, taip kiekviename vandens lašelyje bus paslėpti vandenynai, be galo gilūs ir platūs, pasiutusiai audringi ir neapsakomai ramūs, tušti ir perpildyti gyvybės. Ir kiekvienas smėlio grūdelis turės savyje didžiulius kalnus ir neaprėpiamus kalnynus. Kaip manyje yra viskas, kas buvo ir kas bus, taip ir kiekvienoje naujo puikaus pasaulio akimirkoje slypės visa amžinybė.

Ninka pakėlė ranką ir pasakė:

– Tebūnie!“

Ir toks pasaulis atsiranda. Jis iš tikrųjų neapsakomai įvairus ir gražus. Ir, skirtingai nuo ankstesnių stabilių pasaulių, šis kunkuliuoja energija ir nepaliaujamai kinta. Kiekviena jo dalelė keičiasi ir keičia visą pasaulį. Ir dėl to jis kiekvieną minutę atsinaujina ir tampa vis įvairesnis ir vis įdomesnis. Ninka susižavėjusi stebi jį. Ir „neįmanoma atitraukti akių nuo šio nuostabaus, spalvingo, kunkuliuojančio, nepaliaujamai besikeičiančio, vis naujas formas įgyjančio pasaulio“.

Ir staiga ateina nusivylimas.

„Tačiau staiga Ninka pajuto, kad kažkas ne taip. Kažkur ji jau matė šį pasaulį. Jis buvo jai pažįstamas.

Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“

Ir vėl pralaimėjimas. Vėl tas pasaulis – ne tas harmoningas ir tobulas, apie kurį ji svajojo.

Ir vėl aklavietė. Ninka žiūri į tą savo sukurtą ir pradžioje ją taip sužavėjusį pasaulį ir mintyse vis kartoja klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Ir vėl atradimas. Toliau pateikiama tikrai fantastiška įžvalga.

„Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!

Taip! Jie gaus susižavėjimą ir praregės…

Ir dar jiems gims išmintis. Dabar jie išdidūs, didžiuojasi savimi ir nori didžiuotis dar labiau. O tada jie supras, koks didingas yra pasaulis ir kokia laimė būti maža jo dalele.

Tai bus fantastiškas jausmas. Tokį jausmą patiria nuo vaikystės aklas žmogus, kai staiga praregi ir pamato grožį, kuris toli lenkia viską, ką galėjo įsivaizduoti.

Aš žinau, ko jiems trūksta! Jiems trūksta manęs…

Ir šviesa įsiliejo į Ninkos širdį – ji žinojo, ką ir kam darys.

Ji vėl stovėjo ant kalno viršūnės greta Didžiojo Žynio, kuris tyliai žiūrėjo į ją. O aplinkui buvo ši šviesa…

Ir ji pasakė:

– Aš noriu būti žyne…“

Ši novelė, kaip ir kitos dvi, parašyta, kad padėtų skaitytojui „dvasios žvilgsniu“ pažiūrėti į savo sielą ir rasti joje tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena pagrindinė novelės veikėja.

Man tik vieną kartą gyvenime teko patirti tokius jausmus.

Tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis.

Tada mes tapome nepriklausomi ne tik nuo kitos šalies. Mes tapome nepriklausomi nuo pareigos vienodai galvoti ir vienodai elgtis. Mes tapome nepriklausomi nuo pilko uždaro gyvenimo. Atsivėrė tūkstančiai įvairiausių galimybių, apie kurias anksčiau nedrįsome net svajoti. Mes tapome nepriklausomi nuo savo uždarumo. Atsivėrė anksčiau neprieinami pasaulio kultūros ir mokslo lobynai. Atsivėrė durys į visą platųjį pasaulį. Tomis nuostabiomis dienomis dingo ir sienos tarp žmonių. Visi tapo broliais, pasaulis buvo mūsų, ateitis buvo mūsų. Niekada nei iki tol, nei vėliau nebuvo tokio vienybės jausmo. Būtent tą akimirką buvome ta nuostabi tauta, apie kurią svajojo Vydūnas.

Ir šis susižavėjimas dėl begalinių galimybių, nuostabus džiaugsmas, begalinė energija ir noras kurti priminė tą fantastišką jausmą, kurį patyrė novelės veikėja, pradėdama kurti pasaulį.

„Atrodė, pasaulis tapo nepaprastai lengvas, sukurtas vien iš begalinių galimybių. Tai buvo neapsakomas, begalinis džiaugsmas, kurį gali patirti tik dievai ir kurio niekada nepatirs joks žmogus.

„Tai štai ką reiškia būti visagaliu ir štai ką jautė kūrėjas kurdamas pasaulį“, – mąstė Ninka.“

Tačiau po kiek laiko kiekvienas pradėjo išnaudoti šias naujas galimybes ir kurti savo pasaulį. Ir toliau viskas vyko tiksliai, kaip aprašyta novelėje:

„Taip, tai buvo toks pat pasaulis, kaip tas, kuriame ji gyveno. Svarbiausias panašumas buvo kova. Kaip ji ir norėjo, kiekvienas smėlio grūdelis troško tapti kalnynu. Tačiau jam trukdė kiti grūdeliai, kurie norėjo to paties. <…> Kiekviena žolelė, kiekvienas medis, kiekvienas žvėris turėjo kovoti, kad jo nesunaikintų kiti. Kiekvienas turėjo akyliai stebėti aplinką, kad laiku pamatytų pavojų ar galimybę užpulti kitą. Kiekvienas turėjo kovoti arba žūti.“

Taip! Šį kartų mergaitės nusivylimą teko patirti ir mums. Buvo tas pats kartus prablaivėjimo ir nusivylimo jausmas. Bendra kova visų prieš visus atstatė sienas tarp žmonių, o begalinės galimybės tapo tik įrankiu kovoje. Tai tikrai nebuvo tas nuostabus pasaulis, apie kurį buvo svajota.

Nemažai žmonių priėmė tokį pasaulį kaip realybę. Jie patikėjo, kad daugybės naujų galimybių atsiradimas ir buvo galutinis nepriklausomybės atkūrimo tikslas ir iš to kilusi visuotinė visų prieš visus kova ir yra ilgai laukta laisvė.

Tačiau novelės veikėja nepriėmė tokio pasaulio. Ji jautė tai, ką jaučiame (kartais tik sielos gilumoje) ir mes, – kad šiam pasauliui trūksta kažko labai svarbaus. Ninka „mintyse vis kartojo klausimą: „Ko trūksta šiam pasauliui?“

Tada pateikiama nuostabi įžvalga:

„Ir staiga ji pasakė:

– Žinau! Žinau, ko trūksta šitam pasauliui! Jam trūksta susižavėjimo!“

Toliau išreiškiama labai vydūniška mintis, kad žmonėms dabar trūksta gebėjimo matyti tai, ką mato ji, – nuostabų žmogų, gamtą ir pasaulio grožį.

„Tačiau nė vienas iš jų nežino, koks nuostabus jis pats ir kokie nuostabūs yra visi kiti medžiai ir lapai.

Gal ši mintis ir parodys kelią… Gal pažiūrėjęs į savo sielą „dvasios žvilgsniu“ skaitytojas pajus, kad tas susižavėjimas mūsų žmonėmis yra daug artimesnis jo sielai nei kova ir siekis pašalinti kitą. Gal tai pavilios jį į Vydūno Lietuvą.

Pabaiga

Visos religijos teigia, kad žmogus iš prigimties yra geras. Krikščionybė ir judaizmas sako, kad jis yra Dievo atvaizdas, dzenbudizmas – kad kiekvieno žmogaus viduj slypi Buda, induizmas – kad žmoguje slypi Brahma, Konfucijus tiesiog teigia, kad kiekvienas žmogus gimsta geras.

Ko gero, taip ir yra.

Bet, kaip sakė didysis Sokratas, „žmogus labai savotiška būtybė: jis žino, kaip gerai, bet daro, kaip blogai“.

Kodėl gi žmogus, žinantis „kaip gerai“, nesielgia „kaip gerai“?

Sociologai, psichologai, edukologai, moralistai, politikai teikia ilgą sąrašą priežasčių, kurios trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“. Šis sąrašas prasideda nuo gyvenimo sąlygų, baigiasi genais. Šiame sąraše minimos visos visuomeninės blogybės, nes kiekviena iš jų vienaip ar kitaip trukdo žmogui elgtis „kaip gerai“.

Gal iš tikrųjų taip ir yra. Gal iš tikrųjų mums nepavyks pagerinti žmogaus, kol nebus išspręstos visos iki vienos socialinės problemos?

Tačiau perskaičius tris noveles kyla abejonė: o gal priežasčių ne daug, o viena? Gal vienintelė žmonių blogumo priežastis yra tai, kad nepažiūrėta „dvasios žvilgsniu“ į savo sielos gelmes, į kitus žmones, į pasaulį? Gal būtent dėl to nebuvo galimybės pajusti, kas tai iš tikrųjų yra būti geru žmogumi, koks iš tikrųjų džiaugsmas yra padėti kitiems, kokia laimė būti ne užsidariusiu savo problemose vienišiumi, o savo tautos, žmonijos ir pasaulio žmogumi?

Galbūt būtent dėl to gerumo klodai, kurie slypi kiekvieno sielos gilumoje, taip ir liko nepastebėti ir nepažadinti?

Ir gal, jeigu jie būtų pažadinti, žmonės suprastų, kaip gera būti geru žmogumi, kaip gera gyventi ne tik sau, bet visai žmonijai, visam pasauliui? Ir galbūt, jei žmonės tai suprastų ir pajustų, jie rastų, kaip pašalinti visus minėtame sociologų, psichologų, moralistų, edukologų ir politikų sudarytame sąraše nurodytus trukdžius?

Kas gi trukdo žmonėms pažiūrėti į save, į kitus, į pasaulį „dvasios žvilgsniu“ ir pamatyti, kokie iš tikrųjų jie yra?

Gal jie paprasčiausiai nemoka to daryti?

O gal nedrįsta?

O gal nenori?

Viktoras Justickis

VIKTORAS FALKENHAHNAS. BUSIU PASKUTINIS, KAS DAR KALBA LIETUVIŠKAI…

Mano Bretkūnas spinduliuoja Vydūno šviesa

Šių eilučių autoriui jau daugiau nei 80 metų. Užnugary – ilgas gyvenimas. Nepaisant visų nepalankių išorinių aplinkybių, šie 80 metų nuo pat ankstyviausios vaikystės iki senatvės buvo laimingi. Likimas visada teikė man „didelę laimę“, apie kurią svajojo Gėtė: tai laimė visiškai atsiduoti tam, ko troško siela. Ir dabar galiu atsiduoti tam, ko norėjau ir kam ruošiausi visą šį ilgą gyvenimą, – šioms novelėms.

Ši pirmoji novelė apie mane patį, apie mano vaikystę.

Pasakosiu apie save trečiuoju asmeniu, rašysiu ne „aš“, o „mažasis Viktoras“ ar tiesiog „Viktoras“. Taip patogiau. Be to, ar mažasis Viktoras ir dabartinis „aš“ tikrai tas pats žmogus?

* *

Berniukas, apie kurį pasakosiu, gimė 1903 metų vasarį nedidelėje Katenhofo kaimelio mokykloje. Buvo pakrikštytas ir gavo lotynišką vardą Viktor, kuris vokiškai reiškia „nugalėtojas“.

Kokia tiksli mažojo Viktoro gimimo data, vasario 11 ar 12 diena, lieka neaišku. Tai priklauso nuo to, ką pripažinsime gyvenimo pradžia: fizinį atskyrimą nuo motinos, kaip mano policija, ar pirmą įkvėpimą, kaip teigia astrologai. Mat fiziškai Viktoras gimė (kaip nustatė policija) vasario 11 dieną, likus 10 minučių iki vidurnakčio, bet nekvėpavo.

Tačiau prityrusi senoji akušerė susitvarkė. Nuostabioji akušerė kaire ranka meistriškai suėmė dvi gimusio, bet atkakliai nekvėpuojančio berniuko pėdas, pakėlė jį aukštyn, su dešine paėmė ilgą lazdą ir pradėjo negailestingai (o gal tai kaip tik buvo didžiausias gailestingumas?) stropiai mušti galva žemyn kabantį „nugalėtoją“, nors jo mama su gailesčiu kartojo: „Palik vargšelį ramybėje, matai, kad miręs.“ Ir vasario 12 dieną, 5 minutės po vidurnakčio, akušerės meistriškumas triumfavo: kūdikis pirmą kartą įkvėpė. Įkvėpė po to, kai likimas vienu kartu sudavė visus jo gyvenimui skirtus smūgius – jis daugiau niekada negavo nė vieno smūgio!

Katenhofo kaimas, kuriame gimė Viktoras, XVIII amžiuje priklausė Prūsijos kronprinco Frydricho II vaikystės draugui, kuriam kronprinco tėvas, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I, 1730 metais nukirto galvą norėdamas išgelbėti savo sūnų nuo blogos jo draugo įtakos.

Katenhofas buvo vienas iš daugybės mažų kaimelių, apsuptų didelių, aukštų miškų. Dabar jis yra vakarinėje Lenkijos dalyje tarp Stepenico (Stopenica) ir Gollnow (Golionow).

Mažojo Viktoro tėvas buvo jaunas Katenhofo pradinės mokyklos mokytojas ir labai talentingas muzikas. Jis daugiausia skambino fortepijonu, ypač mėgo Bacho fugas. Taip pat labai domėjosi gamtos istorija ir vaizduojamaisiais menais ir prenumeravo menui skirtą žurnalą „Kunstwart“, kurį redagavo Ferdinandas Avenarijus, Richardo Vagnerio sūnėnas, ir kaip mokytojas prenumeravo žurnalą „Liaudies auklėtojas“, kurį redagavo Vilhelmas Švaneris. Pastarasis buvo aistringas kovotojas su rūkymu ir alkoholiu. Tokiu pat aktyviu kovotoju su jais tapo ir Viktoro tėvas.

Kai mažajam Viktorui buvo 6 mėnesiai, jo tėvas nutraukė pradinių klasių mokytojo darbą Katenhofe, su šeima išvažiavo į Turkiją ir ten pradėjo eiti direktoriaus pareigas Karagačo mokykloje prie Adrianopolio. Ši mokykla buvo atidaryta 1903 metais Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II lėšomis ir sultono Abdulo Hamido leidimu, joje mokėsi vokiečių inžinierių, įdarbintų geležinkeliui į Bagdadą tiesti, vaikai. Karagačo mieste šnekamoji kalba daugiausia buvo šiuolaikinė graikų, o kadangi tėvų tarnaitė Krištė suprato tik ją, ji tapo antrąja po vokiečių mažojo Viktoro kalba.

Pirmas ryškus prisiminimas: mažasis Viktoras laikydamas mamą už rankos eina per miestą. Matyt, tuo metu vyko didelė Graikijos Stačiatikių Bažnyčios šventė.

Aukštos bažnyčios durys buvo plačiai atvertos. Iš ten sklido dangiškai gražios giesmės. Netikėtai mažasis Viktoras paleido mamos ranką ir pradėjo kaip įmanydamas lipti bažnyčios laiptais tarp susižavėjusių, pamaldžių klausytojų. Jis įžengė į bažnyčią ir pamatė jos skliautuotą daugybės žvakių apšviestą, nuostabių kvapų ir giesmių pilną erdvę. Priekyje išvydo ilgus baltai dengtus stalus, ant kurių buvo daugybė ryškiai degančių žvakių. Ant sidabrinių padėklų gulėjo nuostabūs pyragai ir buvo padėta daugybė kvapnių spalvingų patiekalų ir gėrimų.

Už stalų stovėjo žilaplaukiai vyrai, kiekvienas su ilga balta barzda. Greta jų iš abiejų pusių stovėjo jaunesnieji, kurių barzdos ir plaukai dar buvo tamsiai rudi. Visi vilkėjo ilgus gražių spalvų drabužius ilgomis rankovėmis. Jaunesnieji turėjo mažus sidabrinius kryžius ant krūtinės ir siauras sidabrines karūnas ant galvos, vyresnieji – auksinius kryžius ir auksines karūnas, nusagstytas brangakmeniais. Staiga už stalo išryškėjo aukšta figūra. Ji buvo tokia graži, kad mažajam Viktorui užgniaužė kvapą. Ant krūtinės buvo tamsiai juodas kryžius, kurio stiebą puošė spindinčios žalialapės rožės. Aplink jo garbingą galvą spindėjo žvaigždės. Jos spindėjo kaip gyvybės vainikas, kaip neapsakomos kančios ir pasiaukojimo skausmo vizija, kaip spindinčios dieviškosios sielos šviesa. Atrodė, kad iš antgamtiškai gražių, tamsiai rudų didingojo senolio akių sklinda švelni, nuostabi melodija ir kad ši melodija gyva, suprantama kiekvienam ir be žodžių kalba apie giliausią nuolankumą ir meilę, apie didžiausią išmintį ir galią! Atrodė, tai ne tik garsai, bet ir neapsakomai gražios spalvos: mėlyna, raudona, violetinė, geltona ir dar kažkokios kitos, žemiškame gyvenime nežinomos.

Mažąjį Viktorą traukte traukė prie šio aukšto senolio, jį traukė taip stipriai, kad norėjosi verkti! Jis pasilenkė, keturiomis palindo po stalu, atsistojo tarp senų ir jaunų šventikų ir apsidairė. Tačiau tos nuostabios senos figūros, kurios ieškojo jo akys, nebuvo matyti! Dabar jis išplėstomis akimis žiūrėjo į senus ir jaunus šventikus, kurių vieni angeliškais balsais giedojo dangiškas melodijas, kiti vis nusilenkdavo; iš mažų angų sklido melsvų aitraus kvapo dūmų debesėliai, o ant baltai dengtų stalų ir visur aplinkui degė nesuskaičiuojamai daug žvakių, buvo gausybė pyragaičių ir kitų nuostabiai kvepiančių valgių bei gėrimų. Staiga visi kartu apsisuko ir nusilenkė paveikslui, kuriame buvo pavaizduota aukšta verkianti moteris, apglėbusi labai aukšto juodo kryžiaus pėdą. Kryžius buvo iškilęs labai aukštai, jo viršus skendėjo skliauto tamsoje, o ant kryžiaus buvo žmogus išskėstomis rankomis, tarsi norėtų su meile apkabinti visą pasaulį.

Tą akimirką mažasis Viktoras išgirdo iš kitos stalo pusės sklindantį ašarų gniaužiamą mamos balsą, švelniai šaukiantį jo vardą. Jis atsisuko ir išvydo susijaudinusią mamą. Ji kaip tik prasiskverbė prie stalo ir pamatė jį, stovintį kitoje stalo pusėje tarp šventikų.

Ir tą pačią akimirką Viktoras pagaliau vėl išvydo nuostabų senąjį šventiką su įstabiu juodu kryžiumi ant krūtinės. Jis stovėjo kitame stalo gale ir žiūrėjo į jį sodriai rudomis gražiomis dainuojančiomis akimis. Mažylis mielai ištiesė į jį mažas rankeles ir tamsoje nubėgo prie jo. Senasis garbingasis šventikas pasilenkė prie jo, lėtai pabučiavo šviesius vaiko plaukus, paėmė jį ant rankų, meiliai pažvelgė į laimingai besišypsantį vaiko veidą, ir tą akimirką jie tarsi susijungė toje pačioje žvaigždžių šviesoje! Iš šios dangiškos šviesos mažasis žmogelis savo širdyje išgirdo šventiko žodžius: „Kaip malonu, kad išgirdai mūsų balsą ir kvietimą ir atėjai pas mus! Nepamiršk mūsų balso ir mūsų pašaukimo, kai paskęsi suaugusiųjų gyvenime, kai eisi į gyvenimo mokyklą ir norėsi suprasti, ką reiškia „laimė“ ir likimas, kurį tau dovanojo žvaigždės. Bet dabar tau svarbiausi nuostabieji tėvai, kurie tau padovanojo gyvybę ir galimybę būti laimingam. Taigi grįžki prie jų! Mes buvome ir visada būsime su tavimi, mūsų balsą girdėsi širdyje, mūsų balsą ir kvietimą girdėsi per kiekvieną žmogų, per kiekvieną gyvenimo įvykį, per viską, ką pamatysi ir pajusi šiame plačiajame pasaulyje.“

Mažasis „nugalėtojas“ atrodė susimąstęs, beveik liūdnas. Vyriausiasis šventikas pabučiavo jį ir, nešdamas ant rankų, nužingsniavo palei stalų eilę iki galo, kur Viktoro ilgesingai ir šiek tiek piktai laukė mama. Aukštasis garbingasis šventikas su mažu vaiku ant rankų nusilenkė vis dar susijaudinusiai motinai, be galo maloniai pažvelgė į ją tamsiai rudomis akimis, o ji išgirdo savyje gimtosios kalbos žodžius: „Pažadėk man nepykti ant savo sūnelio, nes jam ir mums didelė laimė ir labai svarbu, kad jis atėjo pas mus!“

Paskui jis vėl neapsakomai meiliai pažvelgė į mažojo Viktoro veidą, nuleido jį ant žemės, vėl pabučiavo jo galvą – labai lėtai, tarsi atsisveikindamas, tarsi tai būtų malda, – tada vaiką ir mamą peržegnojo, o ji tegalėjo ištarti: „Ačiū… ačiū… ačiū.“

Šventikas vėl tarsi paguodžiamai paglostė šviesiaplaukę verkiančio Viktoro galvelę ir tą pačią akimirką dingo šventovės tamsoje.

Keista patirtis bažnyčioje, žvakių jūra, auksu ir sidabru žėrintys šventikai ir, visų pirma, vyriausiasis šventikas su nuostabiu kryžiumi dar ilgai stovėjo Viktorui prieš akis. Bet palaipsniui – kaip dažnai atsitinka vaikams – atskiri vaizdai blėso ir jo galvoje susiliejo į vieną – šiltą palinkėjimą iš jau tolimo nuostabaus grožio, gėrio ir išminties pasaulio.

Tačiau neilgai trukus jam teko patirti kitą, šį sykį giliai bauginantį išgyvenimą. Tai buvo žemės drebėjimas: žemė, kuri visada atrodė tokia saugi ir tvirta, staiga pradėjo siūbuoti po kojomis, svaidė žmones ir baldus, ir net tvirtos namų sienos svyravo pirmyn ir atgal. Atrodė, ji galiausiai apvers ir palaidos viską – žmones ir žvėris!

Viktoras su tėvais tuoj pat išbėgo iš savo buto, kuris buvo mokyklos pastate. Kieme sutiko kitus sutrikusius mokyklos žmones. Dideliam jų džiaugsmui, mokyklos pastatas liko sveikas. Visi lengvai atsiduso. Mažajam Viktorui susirūpinusia veido išraiška paklausus, ar liko nepažeista didžioji bažnyčia, keli aplinkui jį stovintys žmonės garsiai nusijuokė.

Vėliau viskas grįžo į senas vėžes, nieko ypatingo nevyko. Tačiau jausmas suvokus, koks iš tikrųjų nepastovus ir trapus gali būti šis iš pirmo žvilgsnio toks pastovus pasaulis, liko visam gyvenimui…

O po kiek laiko užklupo dar vienas išbandymas – ilga liga. Jis susirgo, pasak gydytojų, „reta maliarija“. Po kelių nesėkmingų bandymų ją išgydyti gydytojai pasakė, kad šią ligą išgydyti sunku, o gal net ir neįmanoma. Mažasis ligonis tai sužinojo iš tarnaitės Krištės – ji paaiškino, kad netrukus jis „turės mirti“.

Karščiuojantis ir šaltkrėčio krečiamas Viktoras žiūrėjo į prie lovos stovinčią mažytę lampadą, į jos aliejuje plaukiojančią geltoną ugnį. Ji švietė tarsi pro melsvą miglą, tarsi iš tolo, ir jam prieš akis vis iškildavo bažnyčia, pilna mirgančios žvakių šviesos, didelės rausvos, miglotos tamsios besilenkiančios figūros ir žvaigždžių vainikuota garbingojo aukštojo šventiko galva, jo nuostabios spalvos dainuojančios akys, jo tamsiai juodas kryžius, iš kurio buvo išdygusios spalvingos žalialapės rožės…

Kuo labiau kilo temperatūra, tuo labiau ryškėjo šis lyg iš toli ateinantis švytėjimas ir tamsios besilenkiančios figūros, kurios tarsi siekė šios šviesos…

Kai karščiavimas nurimdavo, mama ir Krištė, o kartais ir tėvas skaitydavo Viktorui pasakas. Tėvas stengėsi gauti knygų su gyvūnų ir gėlių nuotraukomis bei peizažais. Mažasis Viktoras su nekantrumu ir malonumu vartė jas. Jam pasakė gyvūnų ir gėlių pavadinimus. Jis dar nemokėjo skaityti, bet jau galėjo atpažinti pavadinimus knygoje.

Mažojo Viktoro tėvas labai norėjo studijuoti gamtos mokslus, ypač botaniką, ir kalbas, ypač prancūzų bei anglų. Galiausiai giminės suteikė jam finansinę paramą mokslui. 1906 metais jis su šeima grįžo į Vokietiją ir pradėjo studijuoti botaniką Greifsvalde pas prof. dr. Schütte. Išlaikė reikiamą egzaminą ir tapo Greifsvaldo universiteto Botanikos instituto profesoriaus Schütte asistentu.

Viktoro mama Greifsvalde gyveno tik žiemą, o šiltąjį metų laiką su mažuoju sūnumi leido pas savo uošvius mažame Hohenbriuko kaimelyje, netoli nuo Viktoro gimtojo Katenhofo.

Tai buvo labai įdomus kaimas. Prieš porą šimtmečių čia gyveno ypatinga, visai kitokia nei vokiečiai vendų tauta. Jie buvo seniai išmirę, bet jų dvasia kaip plonas, skaidrus rūko šydas gaubė kaimą, jo žalią upelį su tamsiai žaliais „undinės plaukais“ – ilgais dumbliais, jo laukus, aplinkinius miškus ir pievas, net visur gulinčius juodus apvalius „rašalinius akmenis“.

Vietiniai vietovardžiai keistai skambėjo vokiečio ausiai. Šiuose pavadinimuose ir gyventojų pasakojimuose buvo išsaugoti prisiminimai apie legendinę, seniai išnykusią praeitį – „vendų laikus“ („Wendezeit“). Nors tai buvo tolima praeitis, ji buvo visur. Netgi mamos mergautinė pavardė buvo taip pat „vendiška“ – Ganskow.

Dingusios tautos dvasia buvo ir legendose, ir gyventojų pasakojimuose. Legendinis buvo ir kaimo pavadinimas. Anksčiau, kai į Hohenbriuką dar nebuvo atvykęs vyriausiasis girininkas su keturiais miškininkais ir nebuvo pastatyta lentpjūvė, kaimas vadinosi Widzieńsko. Šis pavadinimas tikriausiai vendiškos kilmės. Žemutine vokiečių kalba kalbantys vokiečių naujakuriai išvertė šį pavadinimą Spökenkiekerdorf, tai reiškia „aiškiaregių kaimas“.

Ir tas pavadinimas buvo teisingas.

Vakarais Viktoro mama dažnai pasikviesdavo senų vyrų ir moterų, žinomų kaip aiškiaregiai – Spökenkieker. Vakarais jie susirinkdavo jos kambaryje ir ilgai pasakodavo jai ir jos sūnui keistus savo ir protėvių išgyvenimus. Senoliai dažniausiai sėdėdavo foteliuose pasilenkę, plačiai atmerktomis akimis žiūrėdavo kažkur į tamsą ir pusbalsiu kalbėdavo apie „Unterreskens“ („klajojantys po žemę“) – būtybes, gyvenančias po žeme, po krūmynų ir aukštų medžių šaknų raizgyne ir pievų kalvose. Tai buvo 2–3 pėdų ūgio gnomai. Jų kalba buvo panaši į vendišką. Dažniausiai tai būdavo senas vyras ir sena moteris su vaikais. Visi jie galėjo vaikščioti, plaukti ir nardyti po žemę, kaip žmonės nardo vandenyje. Kartais jie iškildavo į paviršių ir pusiau vendų, pusiau vokiečių kalba prašydavo praeivių duonos. Jie taip pat pasirodydavo piemeniui ir jo šuniui ir mandagiai paprašydavo nuvaryti avis nuo kalno, nes jos griauna jų būstą.

Sklandė ir daug kitų pasakojimų apie „Unterresskens“ žmones. Buvo kalbama ir apie vaiduoklį Mahdu. Svečiai pasakojo kelyje pamatę ateinantį vaiduoklį Mahdu ir paklausę, pas ką jis eina ir ką miegantį ant krūtinės užšokęs smaugs, kol tas uždus. Jie taip pat pasakojo apie kitą vaiduoklį, kuris audringomis naktimis miško pakraštyje rėkdavo: „Štai tikroji riba!“ Tai buvo daugiau nei prieš 100 metų gyvenusio krašto valdovo šmėkla. Jis iš godumo perkėlė pasienio akmenį į svetimą žemę. Tikrasis žemės savininkas prieštaravo ir kreipėsi į teismą. Tada valdovas teisme davė melagingą priesaiką, kad tai tikra jo žemės riba. Dėl šios melagingos priesaikos jis iki šiol neranda ramybės.

Pagyvenę pasakotojai kalbėjo apie baimę keliančius vendų plėšikus baronus Köckritzą ir Lüderitzą, kurie miškuose aplink Köckritzą ir aukštame, plačių ir tankių miškų apsuptame Grasberge turėjo savo plėšikiškas pilis. Jie stebėdavo miško takus ir plėšdavo turtingus pirklius, vežančius prekes į savo laivus Stepenice.

O viena sena moteris, neabejotinai taip pat aiškiaregė, pasakojo, kad kiekvieną Naujųjų metų naktį eina viena per kaimą ir pažiūri į kiekvieno namo stogą – jei pamato ant stogo stovintį karstą, žino, kad naujais metais iš šio namo aukštuoju Gubenbacho tiltu į kapines bus nešamas lavonas.

Ir ji niekada neklysta!

Kai kaime vykdavo laidotuvės, ji visada eidavo iš paskos, per kelis žingsnius nuo laidotuvių procesijos, ir niekas nedrįsdavo jos užkalbinti, nes visi žinojo, kad jos vidinis žvilgsnis nukreiptas į namo, pro kurį pamažu eina procesija, duris. Visi taip pat žinojo, kad iš vieno tų namų išeis blyški figūra popieriniais marškiniais ir užmerktomis akimis, niekam nematoma prieis prie senolės, rūpestingai prilaikydama palydės ją į kapines ir visiems laikams apsigyvens čia.

Taip Viktoras pripildydavo savo vaizduotę naktinių praeities ir pasakų vaizdų.

O vasaros dienomis jo siela prisipildydavo paukščių garsų ir žiedų: obelų ir vyšnių, gėlyno, esančio prie pat namo ir namą supančiame miške. Debesuotomis dienomis jis sėdėdavo namie ant fotelio prie plačiai atidaryto lango, klausydavosi septynių prie namo augančių aukštų senų kaštonų melancholiško šniokštimo lyjant. Jie kaip stogas aukštumoj dengė namą ir gėlyną, kuriame žydėjo labai aukšti įvairių švelnių, pastelinių spalvų jurginai.

Gražiomis saulėtomis dienomis jis gulėdavo hamake namo sode. Jo hamakas būdavo pririšamas prie aukštos tvirtos obels ir lieknos aukštos rūgščiosios vyšnios. Abu medžiai buvo seni, plačia laja. Pavasarį sodas būdavo pilnas gėlių. Vyšnia pasipuošdavo sniego baltumo žiedais, obelis – didesniais baltais, o pakraščiuose rausvais žiedais. Toliau už sodo buvo karpių tvenkinys. Čia Viktoras taip pat klausydavosi mamos pasakų ir istorijų, piešdavo. Ir jis būdavo tarsi apsuptas pavasario, apkabintas visų išgirstų istorijų. Jis žiūrėdavo į gėlių kupolą ir klausydavosi medumi kvepiančio judrių bičių dūzgimo, stebėdavo spalvingus plazdančius drugelius. O virš savęs regėdavo mažus spinduliuojančius dangaus lopinėlius, kurie atrodė kaip mėlynos spindinčios akys, meiliai žvelgiančios į jį iš aukšto. Visa tai vykdavo kiekvieną dieną pirmą pavasarį, ir antrą, ir trečią.

Čia, sode, Viktoras patyrė neįprastą, beveik mistinį, išgyvenimą.

Staiga mėlyną dangų ir viską aplinkui – ir mišką, ir sodo lapiją – užpildė skambūs ilgesingi garsai. Jie buvo neįprasti! Lyg plačiai skambančio varpo garsai! Tai buvo šiltas ir gyvas didelės, gyvos, nuostabios būtybės balsas. Pavasario saulėje ši būtybė skleidė vis naujas ilgesio bangas. Ir nuo jų viskas aplinkui, medžių lapija, balti vyšnių ir rožiniai obelų žiedai pradėjo skambėti.

Išgirdęs šį balsą pirmą kartą, Viktoras pašoko savo hamake ir smarkiai plakančia širdimi ėmė žvalgytis ūksmingoje žiedų masėje ieškodamas, kas skleidžia šiuos nuostabius garsus. Jis tikėjosi pamatyti kerinčią pasakų deivę aukso geltonumo plaukais, ryškiai mėlynomis kaip saulėtas dangus akimis ir su suknele iš visų obelų ir vyšnių žiedų! Jam atrodė, kad ši dievaitė tikriausiai stovi pakėlusi rankas prie burnos ir šaukia… šaukia… šaukia… Ir nuo svajingo balso žemiški pojūčiai pamažu išnyksta, siela paskęsta šiame balse ir saulės nušviestoje dangaus žydrynėje skrenda į pasakų šalį!

Tuo metu atsivėrė vartai į sodą ir pasirodė mama su duona ir saldžia grietinėle. Svajingas balsas ir svajingi šauksmai staiga nutrūko, o iš aukštos obels vainiko žiedų išskrido ilgauodegis lieknas paukštis, viršuje pelenų pilkumo, apačioje balkšvai tamsiai pilka spygliuota plunksnų juosta.

– Gegutė! – linksmai sušuko berniukas, nustebęs ir kartu liūdnas, kad nuostabusis paukštis buvo išvarytas ir išskrido!

Gegutė išskrido, o Viktoro siela liko pilna prieštaringų jausmų. Viena vertus, tai buvo begalinis susižavėjimas. Viktoras nežinojo, kad paukščio giesmė gali būti tokia didinga, tokia įspūdinga, apimanti visą sielą. Negalėjo suprasti, kaip tokiame mažame ir nepastebimame paukštyje gyvena tokia didinga pasakų deivė! Kita vertus, jis jau nemažai žinojo apie gegutes. Viktoras žinojo, kad šis paukštis yra piktas ir deda kiaušinius į kitų mažesnių paukščių lizdus, jų kiaušinius ir net jauniklius dažnai negailestingai išmeta, kad šie žūtų. Kaip šis žiaurus paukštis gali būti didžioji aukštoji deivė, savo ilgesingais šūksniais viliojanti į pasakų šalį?

O kaip liūtas gali atrodyti toks kilnus ir karališkas, netgi būti vadinamas žvėrių karaliumi ir kartu negailestingai suplėšyti kruviną karvę, kad galėtų toliau gyventi? Jis ją suplėšo, nors ji turi tokią pat teisę gyventi. Bet ji kupina siaubo veltui bėga nuo skausmingos mirties! Puikūs paukščiai giesmininkai, tokie kaip vieversėlis ir lakštingala, kad galėtų gyventi, turi rasti ir sulesti tiek drugelių ir kitų vabzdžių lervų, kiek patys sveria.

Šios mintys užtemdė saulę. Ir pasaulis, ką tik atrodęs toks nuostabus, virto niūriu mūšio lauku. Tą akimirką Viktoras vėl išgirdo iš artimo miško nuostabiai harmoningą, ilgesingą, guodžiantį pasakų deivės balsą: „Ku-kū! Ku-kū!..“ Ir šis balsas jo širdyje tapo daina: „Ku-kū – matai, esi žmogus, tu esi laisva būtybė, turi kalbą. Tik žmogus pažįsta gėrį ir blogį. Tik žmogus pažįsta ir žiaurumą, ir švelnią užuojautą, ir gailestingumą!.. Pažvelk į plėšrųjį karališkąjį liūtą, švelnią pieno duodančią karvę, liekną gegutę, kuri tarnauja dievams savo pasakišku balsu. Gyvuliai ir paukščiai yra gražūs, jie suvokia save, bet nepažįsta nei blogio, nei gėrio, neturi sąžinės. Jų gyvenimas – tik nuolatinė sapnų apie džiaugsmingą malonumą ir baisų siaubą kaita. Ku-kū! Ateik pas mus į aukštą mišką ir tankmę!.. Aš tau daug pasakysiu apie tave. Ku-kū… Ku-kū! Tu pasveiksi, gyvensi iki gilios senatvės. Būsi labai laimingas, nes su mumis suprasi ir patirsi šventosios, išmintingosios Motinos Žemės ir begalinio, amžinojo Tėvo Dangaus ir jų dievų slaptąjį gyvenimą, jo kaitą ir ilgesį! Ku-kū! Ateik pas mus! Ku-kū!“

Tą akimirką berniukas pats nesuprato, kas jam darosi: širdį stabdanti tamsa, juodo pasaulio sumaištis jame išnyko, jie ištirpo harmoningoje dainoje, kurios garsai kaip džiaugsmo upė įsiliejo į jo širdį.

Jo motina, įėjusi pro sodo vartus, išsigando pamačiusi hamake verkiantį mažylį. Ji paskubomis padėjo viską, ką nešė: uždengtą lėkštę su duona ir sviestu, ąsotį saldžios grietinėlės, sulankstomą kėdę su paveikslėlių knygelėmis, spalvotais pieštukais ir piešimo bloknotu, atsisuko į jį, abiem rankomis prispaudė prie krūtinės ir išsigandusi paklausė:

– Kas tau? Kodėl verki?!

Netrukus jis nurimo ir vis dar su ašaromis akyse tarė:

– Pasakų deivė man atsiuntė gegutę, ši pakukavo, kad pasveiksiu, sulauksiu senatvės ir būsiu laimingas, gulėsiu savo hamake miško tankynėje ir galėsiu mokytis iš Motinos Žemės, Tėvo Dangaus ir kitų būtybių.

Mama uždėjo dešinę ranką jam ant kaktos, tačiau atrodė, kad jos mažasis sūnus nekarščiuoja. Ji guodė jį, kad tėvas netrukus parvyks ilgų atostogų ir, kai bus saulėta, jie tikrai nuneš hamaką į miško tankmę.

Šį šiltą pavasarį vaismedžių žiedai buvo ypač gausūs ir gražūs, todėl gegutė mažąjį Viktorą aplankė kelis kartus. Kukuodama nuo medžio viršūnės ji leidosi vis ant žemesnių šakų ir buvo vis aiškiau matoma. Akimirkai nutilo ir priskridusi visai arti nutūpė ant vienos iš dviejų sulankstomų kėdžių. Berniuko širdis vos nesuvirpėjo iš džiaugsmo, jis išplėtęs akis žiūrėjo į gegutę. Lieknas paukštis ant atlošo pasisuko į jį ir pažvelgė tiesiai berniukui į veidą. Tada liekna gegutės figūra išsitiesė, paukštis kilstelėjo galvą, plačiai pravėrė snapą ir vėl užkukavo nepaprastai gražiai ir taip galingai, kad buvo galima pamanyti, jog jos maža krūtinė tuoj plyš!

Atrodė, lyg ji būtų mokytoja ir mažasis Viktoras turėtų kažko iš jos pasimokyti. Ir tikrai! Berniukas jautėsi taip, lyg kažko mokytųsi, bet tai, ko jis mokėsi, labai skyrėsi nuo to, ką mokiniai nenoriai skaito savo vadovėliuose! Ir Viktoras labai aiškiai pajuto, kad išmokti ir įsisavinti galima tik tai, ką širdis jaučia ir ko trokšta! Jis tvirtai žinojo, jog dabar turi panaudoti visas jėgas, kad išlaisvintų savo esybę iš visų sumišusių minčių ir jausmų nuolaužų, ir tik leisti nuostabiam skambesiui – gegutės kukavimui – įsilieti į jo sielą. Iš pradžių jos balsas skambėjo silpnai ir Viktoro širdies centre silpnai švietė neryški melsva spalva, bet pamažu garsas ir vidinė šviesa vis stiprėjo, pagaliau ėmė skambėti iškilmingai kaip vargonų muzika. Įvairiaspalvė šviesa užpildė visą jo vidų.

Ir staiga tarp šių garsų ir spalvų Viktoras pamatė neapsakomai gražų mėlynu šydu apsigaubusios jaunos moters veidą. Ji buvo auksaplaukė, mėlynakė. Jos akys spindėjo kaip saulėtas dangus. Ji maloniai ir meiliai nusišypsojo berniukui. Džiaugsmingas šokas perėjo per mažąjį Viktorą kaip žaibas. Jos mėlynų akių žydrynė ir šypsena visiškai užpildė jo vidų ir jis išgirdo nepaprastai šiltus žodžius: „Aš esu slapčiausia šios gegutės dainavimo širdis, giliausia jos siela! Pažiūrėk į visus gyvūnus, visas mūsų didelės ir šventos Motinos Žemės būtybes, pažiūrėk į visas gėles aplinkui. Ir tu pamatysi jų sielas!

Ir žinok, kad tai, ką dabar išgyvenai, yra šventos malonės dovanos iš aukštųjų dievų ir kad tik gilus nuolankumas iš dėkingumo gali atverti žmogaus sielos akis!“

Viktoras šią nuostabią patirtį išgyveno keletą kartų ir kaskart jį labai sujaudino gegutės ir jos dainos grožis. Tačiau greitai gražus vaismedžių žydėjimas baigėsi, gegutė nustojo kukuoti ir nebelankė mažojo Viktoro. Prabėgo saulėtos savaitės, didelis aukštų vaismedžių sodas tankiai ir plačiai sulapojo. Vėsiame, tamsiai žaliame medžių pavėsyje hamake gulėjo mažasis berniukas, ilgėdamasis savo sparnuotos mokytojos. Vienoje iš jo knygų buvo gražus didelis kukuojančios gegutės paveikslas. Viktoras vis ją piešė ir bandė šalia jos pavaizduoti gražią jauną moterį aukso spalvos plaukais ir spindinčiomis mėlynomis akimis, kuri jam draugiškai nusišypsojo.

Kitas stiprus ir toks pat mistinis išgyvenimas susijęs su dviem gėlėmis – rože ir lelija, žydėjusiomis jo sode.

Vieną ankstų rytą mažasis Viktoras vėl tapė savo hamake. Jam tai labai patiko, nes kiekvienas naujas gegutės ir stebuklingosios moters paveikslas būdavo gražesnis nei ankstesnis.

Staiga jis išgirdo žmonių balsus, atsisėdo, apsidairė tamsiai žaliuose tankiai lapuotų aukštų medžių viršūnių ir kabančių šakų šešėliuose ir už kokių 30 žingsnių pro daugybę stiprių tamsiai pilkų vaismedžių kamienų ryškios saulės užlietame uogų sode pamatė seną sodininkę su savo maždaug 17 metų pagalbininku. Vėsiame tamsiame sodo gale aukštų kriaušių pavėsyje jie laistė baltas lelijas ir raudonas rožes. Padėjėjas su naščiais ką tik atnešė drungno, saulės pašildyto vandens iš netoliese esančio karpių tvenkinio. Senoji sodininkė pripylė vandens į nedidelį purkštuvą ir, pakėlusi dešinę ranką, apipurškė liekną, į 11 ar 12 metų mergaitę panašią leliją, o paskui vos per žingsnį – ryškiai raudoną rožę, panašią į rausvaskruostę 14 ar 15 metų merginą. Rožės žiedas buvo įrėmintas sodriai žalių lapų ir rūpestingai pririštas prie pagaliuko.

Šalia gražiųjų gėlių iš abiejų pusių augo dvi tamsiai pilkos kriaušės. Viktoras žiūrėjo į jas ir staiga lyg ištiktas elektros smūgio sušuko: „Juk tai dvi gražuolės merginos!“

Jis skubiai išlipo iš smarkiai siūbuojančio hamako, pridėjo prie burnos abi suglaustas rankas ir pašaukė padėjėją Janą. Tas tuoj pat priėjo. Berniukas susijaudinęs paprašė nuimti hamaką ir pririšti tarp dviejų kriaušių prie lelijos ir rožių krūmo. Janas nieko neatsakęs atrišo hamaką, paėmė kitus daiktus ir iškart viską pernešė prie lieknos baltos lelijos su auksiniais kuokeliais ir šviesiai raudonos apvalios jos sesers rožės – ši buvo beveik puse galvos aukštesnė, o jos stiebas buvo šiek tiek palinkęs prie baltosios lelijos, ir atrodė, tarsi ji būtų sodriai žaliais lapais apglėbusi siaurus savo sesers Snieguolės pečius. Rodėsi, kad ji žvilgterėjo į berniuką ir vos sulaikydama juoką šnabždėjo kažką labai linksmo savo sesei ar draugei į ausį.

Tuo metu senoji sodininkė jau buvo paėjusi kiek toliau prie gėlyno ir uogyno pakraščių ir dabar šiek tiek skubėdama vis trumpėjančiame aukštų vaismedžių šešėlyje drungnu vandeniu laistė baltas lelijas, raudoną turko kepurę, rožinės ir raudonos, baltos ir geltonos spalvų rožes. Janas sugriebė naščius ir, nieko netaręs, nuskubėjo prie netoliese esančio tvenkinio.

Dviejų švelniai vienas prie kito prisiglaudusių žiedų grožis sužavėjo mažąjį Viktorą. Jis tiesiog negalėjo atitraukti nuo jų akių. Atsigulė į hamaką ir, pasirėmęs galvą kairiąja ranka, pamiršęs viską pasaulyje, neatitraukdamas akių žiūrėjo į švelnią baltą ir didingą raudoną gėlę. Tuo metu kriaušių, po kuriomis augo abi gėlės, pavėsis pasislinko nuo gėlių ir jos sužibo šiltoje, rausvai geltonoje ryto saulės šviesoje.

Lelija švietė neįtikėtinai balta ir auksine spalvomis, o didelis rožės žiedas – sodriu akinamu raudonumu. Viktoras paskendo šiame švytėjime. Ir pajuto, kad kasdienės paprastos ir lėkštos mintys bei jausmai paliko jo sielą. Jo siela tapo be galo plati. Joje nebuvo nieko – tik nuostabių gėlių švytėjimas.

Viktoras nesiliovė žiūrėti į gėles ir jam atrodė, kad šis švytėjimas teka į jo sielą, ji vis šviesėja ir platėja. Jų stebuklingoje šviesoje tai, kas realu ir nerealu, susikeitė vietomis. Ir vieną akimirką jam pasirodė, kad švytėjime jis vis aiškiau mato švytinčias abiejų gėlių sielas. Švytinčios lelijos ir rožės sielos tapo visiškai realios, matomos. Viktorui atrodė, kad jis gali jas paliesti arba paimti į rankas kaip kokį sunkų akmenį ar geležies gabalą.

Taip! Jis tikrai matė jų sielas. Lelijos siela buvo labai jauna, mergaitiškai liekna, siauraveidė, rimta, blyški, baltu šydu apgaubta moteris, apkabinusi kitą kiek stambesnę, apvaliaveidę, rausvaskruostę merginą, kurios kūną nuo pečių iki pėdų gaubė rausvas šydas. Ir lelija prabilo, jos žodžiai skambėjo auksu ir sidabru berniuko širdyje:

„Ateik pas mus ir pamatyk, patirk, kaip aukštosios dieviškosios būtybės kuria gyvybę ir visą pasaulį. Mūsų didžioji amžinoji motina – aukščiausioji dievaitė amžinoji Saulė kartu su kitais aukščiausiais dievais – tai begalinės gyvybės ir gyvybingumo jūra. Jie siunčia į žemę gyvybinę energiją! Ji yra visų rožių žiedlapių gyvoji jėga, dėl jos jie klesti ir turi nuostabias formas.

Pažiūrėk į mane!

Aš esu gyvoji kiekvieno balto lelijos žiedo jėga ir formuoju jį, kol tampa gražiausias. Didžioji motina Saulė kiekvienai iš begalybės gėlių savo gyvais spinduliais siunčia gyvybinę energiją, jomis rūpinasi! O kai Saulės atsiųstas baltosios lelijos spindulys susitinka ir susijungia su spinduliu, nešančiu paukščio sielą, gimsta nuostabi baltoji gulbė.

O kai žmogaus siela susitinka su Saulės atsiųstu baltosios lelijos spinduliu, jis tampa dieviškai gražiu jaunos moters kūnu. Ir visi, kurie mato ją, kurie žavisi ja, regi joje šios lelijos sielą ir grožį.

O kai žmogaus siela susitiks su dieviškosios Saulės atsiųstu nuostabiu mano sesers rožės spinduliu, jis taps rožės grožio jaunu kūnu. Todėl visi, kurie žavėsis ja, matys šios rožės sielą ir grožį.

Ateik pas mus, pasikalbėkime, ir tu viską išgyvensi ir suprasi.“

Viktoras žiūrėjo ir žiūrėjo į švytinčią leliją. Paskendo jos šviesoje. Atrodė, kad pati Saulė šviečia iš jos. Jautėsi, lyg plauktų šioje šviesoje ir ji keltų vis aukščiau ir aukščiau, virš saulėto sodo, žalio ir žydinčio kaimo, artimų ir tolimų aukštų miškų. Ir čia dangiškai mėlynoje, melsvoje, skambioje tuštumoje jo sielos gilumoje sušvito didžiulė geltona saulė. Ir kuo aukščiau jis kilo, tuo nuostabesnė buvo jos šviesa. Jai aprašyti jau netiko įprasti būdvardžiai, tokie kaip „nežemiška“, „nuostabi“, o jos spalvoms netiko įprasti spalvų pavadinimai, tokie kaip „rožinė“, „mėlyna“, „balta“, „geltona“. Jos švytėjimą buvo galima tik apytiksliai išreikšti daiktavardžiais „nuolankumas“, „meilė“, „gerumas“, „išmintis“, „grožis“, „harmonija“!

„Tai štai kodėl taip dažnai gėlės, gyvūnai ir žmonės tokie panašūs į soduose, pievose ir miškuose augančias gėles. Štai kodėl tarp žmonių yra „lelijų“, „rožių“ , „pakalnučių“, „karčiai saldžių nakvišų“, „saulėgrąžų“. Jis prisiminė, kaip tėvas iš gretimo miško pakraščio parnešė augalą su žiedais – karklaviją, kad Viktoras suspaustų jį ir įdėtų į savo didelį herbariumą. Viktoras norėjo tai padaryti, bet staiga išsigando, nes pamatė, kad šis žiedas – tai gražuolė maždaug 12 metų kaimyno dukra. Dažnai eidama pro namą ir pamačiusi jį sėdintį prie atviro lango ir piešiantį ji prieidavo ir paprašydavo ją nupiešti. Mat Viktoro paveikslai neretai būdavo stebėtinai tikroviški ir dėl to tapo labai populiarūs kaime.

Nors Viktoras jau mokėjo pakenčiamai gerai skaityti, bet rašė dar labai prastai. Vis dėlto ant labiausiai vykusio, tikroviško mergaitės portreto šalia jos vardo prirašė „karklavijas“. O savo herbariume prie augalo pavadinimo užrašė mergaitės vardą. Nuo tada jis visada prie kiekvieno augalo parašydavo į jį panašaus žmogaus vardą arba gyvūno pavadinimą.

Kai jausdavosi geriau ir galėdavo atsikelti, jis taip pat leisdavo laiką prie savo didelio herbariumo, tvarkydavo gėles ir žiedus, kuriuos rado pats ar septyniolikmetis Janas, senosios sodininkės padėjėjas, arba atnešė tėvas. Kiekvieną augalą kruopščiai priklijuodavo prie specialaus lapelio.

Kartą Viktoras griuvėsių krūvoje rado nuodingą drignę tuščiaviduriais, nuobodžiais, purvinais geltonais žiedais ir lipniais lapais ir iš karto atpažino seną kaimo moterį, kuri dažnai vakarais lankydavosi pas mamą ir pasakodavo ypač jaudinančias istorijas. Ir Viktoras vis piešė jos veidą su nuobodžiomis geltonomis akimis. Įdomu, kad ir ji pati ne kartą kalbėjo apie tą nuodingą augalą. Pasakojo, kad kai kurios senos moterys ir netgi jaunos merginos drignės sultimis trindavo viena kitos kūnus Valpurgijos naktį. O tada ant krūminių šluotų ir raguotų juodų ožkų ar šernų skrisdavo į velnio balių. Tas balius vykdavo Harco kalnuose, ant Blockenbergo kalno. Klausytojai labai norėjo, kad ji papasakotų ir apie šiuos skrydžius. Tačiau besijuokdama keistu, konvulsiniu juoku ji visada atsisakydavo.

O tamsiai ruda, blizganti, lyg lakuota gėlė, kurią Janas atnešė iš sodo Viktoro kolekcijai, buvo stebėtinai panaši į septyniolikmetę merginą iš gretimo kaimo. Jos garbanoti plaukai buvo to paties rudai auksinio atspalvio, kaip ši gėlė žiūrėjo jos tamsiai rudos akys.

Daugiausia lankytojų pas Viktorą būdavo sekmadieniais. Jie dažniausiai atvykdavo iš šio, gretimų ar net iš tolimesnių kaimų pasižiūrėti Viktoro paveikslų ir kiekvienas norėjo, kad Viktoras jį nutapytų.

Lankytojai jį girdavo, sakydavo, kad taps žinomu dailininku, o mamai už kiekvieną paveikslą dovanodavo vištos kiaušinį. Tačiau dėl ligos ir neišvengiamos mirties rizika, kad mažasis dailininkas taps išdidus ir arogantiškas, gaudamas tokį didelį atlygį, buvo maža. Be to, tėtis ir mama jam nuolat aiškino, kad puikybė ir arogancija, ypač jauno žmogaus, būtų labai kvaila, nes tai nėra jo paties nuopelnas. Šią dovaną jis gavo dar lopšelyje iš gerosios fėjos. Ir ši dovana gali būti brangiausias lobis ir didžiausias turtas visam gyvenimui, jei veda žmogų į gilų dėkingumą, kuklumą ir nuolankumą.

Pamažu Viktoras vis geriau suprato pasaulį. Jis suvokė, kad gėlės, kiti augalai, žvėrys, paukščiai, žmonės – visi jie turi giminingas sielas. Dėl to gėlėje gali būti žmogus, o žmoguje gali būti žvėris ar paukštis. Jie giminingi dėl to, kad visų jų sielos gimsta iš to paties šaltinio, juos siunčia Saulė. Juos pagimdo jos spinduliai, pilni džiaugsmo ir baimių, ir šie spinduliai teikia jiems gyvybinę energiją, šiais spinduliais jie šviečia augdami ir žydėdami, džiaugdamiesi gyvenimu. Jo kolekcijoje vis gausėjo įvairiausių „žmonių-gėlių“, „žmonių-gyvūnų“, „žmonių-paukščių“.

Viktoras žiūrėjo į nerūpestingus saulėtus drugelius, darbščias gelsvas bites, knibždančias prie įvairiaspalvių žiedų. Atrodė, kad jie reikalingi žiedui, priklauso jam, jie ir žiedas neatskiriami ir negali gyventi vienas be kito. Kodėl jie neatskiriami?

Ir mažojo dailininko vaizduotė pradėjo ieškoti atsakymo į tą klausimą. Viktoras buvo tikras, kad jie susijungė labai seniai. Tikriausiai tai įvyko dar tais laikais, kai Žemė buvo begalinė ugnies jūra. Tai nebuvo paprasta ugnis. Tai buvo ugninė gyvybės, gyvybingumo, gyvos jėgos jūra. Ši ugninė gyvybė kunkuliavo. Joje vis gimdavo didžiuliai, įvairiaspalviai, spindintys, gyvybingumą skleidžiantys žiedai. Jie šaudavo aukštai į kosmoso tamsą. Ten jie kurį laiką žydėdavo neįsivaizduojamu grožiu, paskui lėtai nusileisdavo į gyvybės jūrą. O virš ugnies jūros sklandė pirmosios tamsesnės, silpnesnės, tačiau gigantiškos ugninės būtybės. Retkarčiais jos nusileisdavo ir pabučiuodavo ryškiaspalvius, kvepiančius žiedus, ir gyva šių žiedų šviesa apšviesdavo didžiulę gyvūno sielą, visiškai ją užpildydavo. Ir tai buvo pirmieji milžiniški žiedai ir pirmieji drugeliai.

Vėliau Žemė pasikeitė. Atsirado kieta žemė, sodai, pievos ir miškai. Drugeliai ir žiedai pasidarė visai maži. Dabar jie gimsta ne iš ugnies, o iš nejudančio apvalaus kiaušinėlio, iš kurio atsiranda vikšras ir vėliau chrysalis (lėliukė). O žiedas dabar atsiranda iš šiltos dirvos ir saulės šviesos. Bet po milijonų metų jie vis dar kartu ir vis apkabina, bučiuoja vienas kitą.

Žiemą jau gyvendamas Greifsvalde Viktoras patyrė tris ypatingus išgyvenimus. Pirmoji patirtis buvo susijusi su Carlo Loewe baladėmis „Erlkönig“ ir „Meister Oluf“. Mama jas puikiai dainavo, o tėvas akompanavo jai pianinu.

Antrąjį išgyvenimą sukėlė didelis tėvo herbariumas su labai gražiai presuotais augalais. Viktoras dažnai panirdavo į jų formas ir spalvas. Jis žiūrėdavo į juos plačiai atmerktomis akimis, kol stiebo forma, lapai, žiedai virsdavo spalvotu rūku, o jame jis įžiūrėdavo mažą elfą, žvelgiantį į jį draugiškai ir kartu atidžiai. Ir kiekvienas elfas buvo panašus į pažįstamą žmogų – Viktoras pavadindavo augalą to žmogaus, o žmogų – to augalo vardu. Elfas ir augalas jam susiliedavo.

Trečioji patirtis, palikusi jam gilų įspūdį, – apsilankymas Botanikos institute, kuriame buvo surinkta gausi labai didelių, nuostabių spalvotų augalų savo natūralioje aplinkoje paveikslėlių kolekcija. Ir Viktorui atrodė, kad šie augalai, jų žiedai – sveikinimai iš tolimų laikų. Tai buvo aukštos palmės, pro kurių didingus ir grakščius kamienus kylant saulei jūros krante buvo matyti iš tolimų kraštų atvykę vienuoliai, jie priblokšti ištiestomis rankomis puolė ant kelių ir susidėję delnus žemai nusilenkė. Jiems pasirodė, kad švelniame ilgų plunksniškų lapų ošime išgirdo neaprėpiamos jūros ir begalinio dangaus giesmę: „O aukščiausioji pasaulio išganymo aušra. Su didžiausiu nuolankumu lenkiamės tau ir aukojame tau savo meilę!“

Tačiau įdomiausia jam buvo keistas jausmas, kurį sukėlė šie žiedai. Čia buvo ir žiedų, kurių Viktoras dar niekada nebuvo matęs ir piešęs. Bet jam atrodė, ne, ne atrodė – jis aiškiai jautė, kad kažkada juos matė. Jie buvo jam keistai pažįstami, lyg tai būtų žmonės, kuriuos kadaise jis labai mylėjo, o vėliau pamiršo ir dabar, praėjus daugybei metų, vėl pamatė. Ir jam atrodė, kad jie taip pat žiūri į jį, nori jį apkabinti ir paklausti: „Ar prisimeni?“

Vieną tamsų prieškalėdinį žiemos vakarą tėvas netikėtai aprengė sūnų ypač šiltai ir abu išėjo į pilką, melsvai šaltą žiemos orą. Sniegas tankiais mažais sūkuriais krito žemyn. Vos už kelių žingsnių gatvėje degė žibintai, bet už sniego sūkurio jie buvo vos matomi. Gatvėje ir šaligatvyje iškilo pusnynai.

Viktoras suprato, kad tėvas vedasi jį į netoliese esantį Botanikos institutą. Bet, jam droviai paklausus, kodėl jie ten eina taip vėlai vakare, kai visi jau miega, tėvas paslaptingai atsakė, kad Viktoras turėtų ten pasveikinti savo karališkąją seserį Viktoriją regiją, kuri atvyko dviem ar trims naktims. Tėvas paaiškino, kad jos vardas Viktorija, o regija reiškia „karališkoji“. Ši taip vadinama pirmiausia dėl neįprasto dydžio: ji kelis kartus didesnė už įprastus lelijų žiedus. Be to, stebuklingai keičia savo spalvą: pirmą naktį yra akinamai balta, o antrą, kartais ir trečią žiedas tampa rožinis. Tai buvo įdomu!

Viktorui pasidarė dar įdomiau šiltame instituto koridoriuje pamačius daugybę nepažįstamų žmonių. Visi jie pirko bilietus ir vėliau laukė, kada prasidės jų susitikimas su stebuklingąja gėle.

Bet jo tėvui nereikėjo nei sumokėti, nei laukti. Senas baltaplaukis naktinis sargas davė jam ilgą raktą, ir tėvas su sūnumi vėl išėjo į šaltą sniego audros sūkurį, akivaizdžiai sustiprėjusį, ir apsnigtu sodo taku tamsioje prieblandoje priėjo prie apsnigto stiklinio namo. Tėvas išlaisvino duris nuo sniego krūvos, atrakino, ir abu iš atšiauraus, šalto sniego sūkurio per slenkstį įžengė į nepaprastai šiltą, drėgną, melsvą šiltnamio prieblandą. Buvo justi švelnus gėlių kvapas. Aplinkui kaip tamsūs šešėliai stovėjo žemos palmės, sultingi bananų medeliai, aukšti, storu sniego sluoksniu padengtą tamsų stiklinį stogą siekiantys kokosai ir finikai. Viktoras prieblandoje matė ir kitų, jam dar nepažįstamų tropinių medžių kontūrus. Tėvas uždarė duris, paėmė Viktorą už rankos ir jie perėjo į kitą stiklinę patalpą. Čia buvo šiek tiek šviesiau. Joje buvo nedidelis tvenkinys. Jo paviršiuje plūduriavo baltos vandens lelijos. O virš miegančio vandens savo lapus ir įvairiaspalvius – baltus, raudonus, geltonos ir egiptietiškos mėlynos spalvų – žiedus kėlė Indijos lotosai.

Kita stiklinė patalpa buvo dar įdomesnė. Kai tėvas atidarė duris, juos sutiko tvanki karšto oro srovė. Karšti garai nešė banguojantį, saldžiai aitrų gėlių kvapų debesį. Dešinėje ir kairėje nuo durų bei toliau šoninėse sienose buvo nedideli prožektoriai, iš visų pusių ryškiai apšviečiantys tvenkinio centrą ir didelį, karališkai didingą, sniego baltumu žėrintį vandens lelijos žiedą. Jis buvo tikrai didžiulis – kokius keturis kartus didesnis už žmogaus veidą. Didžiulis švytintis baltas žiedas atrodė šiek tiek pakilęs virš lapų, kurie dengė visą gana didelio tvenkinio vandens paviršių. Tie lapai buvo tokie dideli, kad ant jų būtų galėjęs išsitiesti ne per sunkus suaugęs vyras. Tvenkinys didesniojoje patalpoje buvo aptvertas žema, maždaug dviejų pėdų aukščio, siena. Mažų žibintų spinduliai iš visų pusių stengėsi prasiskverbti pro šiltą, gniuždantį gėlių kvapo prisotintą rūką, kad susijungtų didžiuliame, spinduliuojančiame, kerinčiame karališkame žiedo veide. Ir žiedas kaip saulė spinduliavo tvenkinio prieblandoje. Spindulių kraštai šiek tiek pataikė ir į didžiulius lapus, supančius karališką žiedą.

Dėl to jis atrodė įrėmintas šviesos rato.

Viktoras ir jo tėvas akimirką negalėjo nei pajudėti, nei atitraukti akių nuo šio stebuklo. Tikriausiai būtent šis neatpasakojamas susižavėjimas ir tirštas gėlių kvapas paveikė Viktorą. Jis staiga išsilaisvino iš tėčio rankos, perlipo per žemą sieną ir neįprastai mikliai kaip žebenkštis dideliais žaliais lapais nubėgo link neįtikėtinai gražios ir didelės karališkos gėlės!

Tėvas, supratęs, kas vyksta, labai išsigando. Jis pamanė, kad Viktoras po akimirkos atsiklaups prieš brangiąją gėlę, apkabins, pradės bučiuoti ir taip sulaužys ar net sunaikins ją! Tačiau Viktoras tik atsiklaupė prieš ją, išskėtė į ją rankas ir vis žiūrėjo į savo karališkąją seserį. Ir vėl viskas pasakiškai pasikeitė. Prieš jį jau buvo ne gėlė, o nuostabi liekna moteris. Ji buvo su saulėta, aukso geltonumu švytinčia ir žalia suknele. Ji su didingu gerumu ir meile žiūrėjo į jį.

Ir vėl viskas pasikeitė. Savo vaizduotėje Viktoras staiga pamatė dvi aukštas auksines arfas. Jos buvo labai didelės. Arfos pakilo aukštai į dangaus mėlynę, o jų stygos buvo saulės spinduliai. Šias stygas lietė dviejų elfų rankos. Ir arfų garsai susiliejo į nežemiškų harmonijų bangas. Šios bangos virsdavo didingais kalnais ir giliais slėniais. Kalnai buvo vis galingesni ir galiausiai sublizgėjo mėlyną dangų siekiančios baltos viršūnės.

1944 metų spalį Viktoro tėvas atvyko į Ragnitą (Ragainę). Jis buvo paskirtas vyresniuoju mokytoju Ragainės mokytojų seminarijoje.

Kitą mėnesį į Ragainę atvažiavo ir visa šeima. Tai buvo debesuotas lapkričio rytas. Laukus dengė melsvai pilkas rūkas. Būtent tą dieną vos atvažiavęs Viktoras pirmą kartą išgirdo iš savo tėvo apie lietuvius. Tėvas pasakė, kad tai jau beveik išnykusi tauta, turinti labai seną, balsių gausią kalbą. Ragainėje ir jos apylinkėse gyvenančių lietuvių sūnūs lanko Ragainės mokytojų seminariją, kurioje jis dabar dėstys. Jie čia rengiami tapti vokiečių kalbos mokytojais. Tėvo pasakojimas apie lietuvius ir ypač jo žodžiai, kad ši tauta greitai išmirs, keistai sujaudino Viktorą. Lyg prieš jį būtų ką tik atsivėrusios durys į netikėtą naują pasaulį. Nepaisydamas kelionės nuovargio, jis iškart paprašė leisti pasimatyti ir pasikalbėti su kuriais nors lietuviais.

Tėvas atnešė du storus enciklopedijos tomus ir surado straipsnius apie lietuvius ir lietuvių brolius prūsus. Paaiškino, kad prūsai – tai ankstesni Rytų ir Vakarų Prūsijos gyventojai, kuriuos visiškai sunaikino vokiečių riterių ordinai. Tėvas pasakė, kad po pusantros valandos prasidės paskaitos, į kurias ateis studentai lietuviai, ir Viktoras galės susipažinti su jais. Po pusantros valandos jie abu išėjo iš mokyklos į kiemo rūką. Tėvas nuvedė Viktorą prie uždarytų mokyklos kiemo vartų ir liepė čia laukti.

Tai, ką Viktoras išgirdo iš tėvo ir ką perskaitė knygoje, padarė jam didelį įspūdį. Jis nekantriai laukė ir pro rūką žiūrėjo į tuščią, jau nuimtą lauką. Taip žiūrėdamas pamatė ten kai ką įdomaus. Pro rūką buvo matyti rausvai gelsvos ugnies liepsnos. Aplink ugnį judėjo neryškūs, vos matomi tamsūs šešėliai. Šis vaizdas – pro tirštą rūką šviečianti ugnis ir judantys tamsūs šešėliai – buvo kažkoks paslaptingas, kaip staigus prisiminimas iš tolimų dienų apie kažką, kas seniai paskendo gilioje užmarštyje, bet dabar staiga atgijo. Viktoras sužavėtas žiūrėjo į rausvai geltonas liepsnas ir paslaptingas tamsias tai pasilenkiančias, tai atsitiesiančias figūras. Jis pamiršo viską aplinkui, nieko nematė ir nebegirdėjo mokyklos kiemo triukšmo. Jam rodėsi, kad trys figūros, iš pradžių dėl rūko neryškios, pradėjo artėti. Iš tikrųjų jos greitai priartėjo. Tai buvo trys, regis, dar labai jauni vyrai, skubriai žingsniuojantys link mokyklos. Priartėję jie draugiškai nusišypsojo jam. Visi trys mėlynakiai, vienas jų atrodė kiek vyresnis, buvo blyškaus ir lieso veido, rimtomis, šiek tiek liūdnomis, bet labai protingomis akimis. Jis ištraukė iš kišenės raktą, greitai atrakino vartus ir visi įžengė į mokyklos kiemą. Visi trys labai mandagiai, net šiek tiek iškilmingai pasisveikino su Viktoru.

Viktoras taip pat pasisveikino ir sau pačiam netikėtai paklausė:

– Ar jūs lietuviai?

Jie sustojo. Vyriausias iš jų kiek patylėjo ir vėliau ėmė kukliai kalbėti švelniu balsu:

– Esame lietuviai iš mažo gretimo lietuviško kaimo. – Jis parodė ranka į tą pusę, kur pro tirštą rūką buvo matyti laužo liepsnos. – Tai yra mūsų kaimas, mūsų ugnis, mūsų laukas. – Nusišypsojęs tyliai pridūrė: – Ir mūsų rūkas. – Linktelėjo ir jau garsiau pasakė: – Visi sveikiname ponaitį atvykus į naujus namus ir linkime jam sveikatos ir laimės! Sakykite, kuo mes, lietuviai, galime padėti?

Ir „ponaitis“ pažvelgė į pro rūką rausvai gelsvai žaižaruojančią ugnį ir nedrąsiai paklausė:

– Prašau pasakyti: kaip lietuviškai vadinasi „das Feuer“?

Vyresnysis atsisuko į laužą ir beveik iškilmingai lėtai tarė:

– U-g-n-i-s!

Tai buvo pirmasis lietuviškas žodis, kurį išgirdo Viktoras. Jis pirmą kartą nuskambėjo jo ausyse, ir jam dabar švelniai aidėjo: „U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!.. U-g-n-i-s!“ Tai buvo gražus, iškilmingas garsas. Jis pagalvojo, kad tikriausiai taip pat gražiai ir iškilmingai skamba dangaus sferos. Viktorą apėmė keistas jausmas. Atrodė, lyg jis kažkada seniai galbūt gražiuose sapnuose jau buvo girdėjęs šį stebuklingą žodį „u-g-n-i-s“.

Tada Viktoras pažvelgė į mėlynas jaunuolio akis ir tarė:

– Norėčiau išmokti lietuviškai! Norėčiau mokėti kalbėti lietuviškai! Ar jūs arba kiti lietuviai norėtumėte man padėti?!“

Atsakymo ilgai nebuvo. Visi trys žiūrėjo į žemę liūdni, sutrikę ir tylūs, tarsi pabudę iš sunkių, niūrių minčių, galiausiai vyresnysis prislopintu balsu pasakė:

– Ponaiti! Visi lietuviški žodžiai, tokie kaip „s-a-u-l-e-l-ė“, „miela saulė“, „m-ė-n-u-l-i-s“, „mielas mėnulis“, tikriausiai yra tokie pat skambūs. Bet… Gražuolė lietuvių kalbos sesuo – prūsų kalba – jau mirusi, nužudyta vokiečių ir jų riterių ordino. Lietuvių kalba dar gyva. Kadaise ja kalbėjo nesuskaičiuojama daugybė lietuvių, kurie arė savo laukus virš Insterburgo, Labiaus, Frydlando. Dabar jų nebėra, liko vos keli kaimai. O greitu laiku nutils ir išnyks amžiams ir gražioji lietuvių kalba! Vietoj jos visur bus kabama tik vokiškai! Geriau išmokite kokią nors kitą kalbą!

Visi tylėjo ir žiūrėjo į keistą ugnį. Ir staiga Viktorui iš vidaus kilo jam neįprasta nepaklusnumo, pasipriešinimo banga, ir ji prasiveržė žodžiais:

– Na, tada aš būsiu paskutinis, kalbantis lietuviškai!

Mokyklos kiemas buvo beveik tuščias.

Du jaunesnieji nusilenkė ir per didelį kiemą nuskubėjo prie mokyklos įėjimo. Vyresnysis šiltai paspaudė Viktorui ranką ir dideliais žingsniais, bet neskubėdamas nuėjo per jau visiškai tuščią mokyklos kiemą. Tik dabar „ponaitis“ pajuto, kad vyresnis lietuvis įkišo jam į ranką kažką kieto – tai buvo raktas nuo mokyklos kiemo vartų. Viktoras nusileido ant akmens prie vartų ir vėl pažiūrėjo į raktą dešinėje rankoje. Raktas švytėjo kaip spindintis auksas tamsiuose vartų rėmuose. Su juo Viktoras galėjo vėl atrakinti kiemo vartus ir išeiti. Tai buvo raktas į tiršto rūko gaubiamą lauką, į keistą laužą, į kažkur rūke paskendusį mažą Lietuvos kaimelį. Jie visi kvietė jį ir laukė jo.

Jį apgaubiančiame rūke ir tyloje Viktoras išgirdo tylų, bet aiškų balsą: „Dabar šis auksinis raktas tavo. Tai priminimas apie šį susitikimą, tai tavo meilė ir tavo užduotis.“

Naujas šeimos butas buvo mokyklos pastate. Grįžęs į jį Viktoras pasijuto labai pavargęs, atsigulė į lovą ir kietai užmigo.

Pabudo tik vėlyvą popietę. Išgirdo tėvą sakant:

– Jis nekarščiuoja, pulsas irgi normalus!

Jo mama ir tėvas kalbėjosi su maždaug 21 metų mergina. Ji buvo apsirengusi keistais, neįprastai ryškių spalvų drabužiais.

Kai Viktoras pažiūrėjo į ją, ji draugiškai nusišypsojo tarsi senam pažįstamam. Mama pasakė:

– Tai Grita iš Pa… oi, negaliu ištarti! Ji lietuvė ir atėjo su savo gražiu lietuvišku kostiumu mums prisistatyti, nes nuo rytojaus ji padės man atlikti namų ruošos darbus.

– Taip pat galėsiu ponaičiui pasakyti lietuviškų žodžių, jei jis to paprašys, – pridūrė Grita.

„Ponaitis“ neryžtingai paspaudė jai ranką ir vis žiūrėjo į Gritą, tarsi ji būtų graži sapno būtybė ir jam pabudus galėtų išnykti. Tamsus lapkričio rūkas lauke, matyt, buvo išsisklaidęs, ir už Gritos pro aukštą tarnybinio buto langą švietė aukso geltonumo vakaro saulė. Šviesiai mėlynos Gritos akys tyliai žiūrėjo į Viktorą. Jos gelsvi plaukai buvo supinti į dvi tvirtas kasas, o šios kaip vainikas apvyniotos aplink jos gražią galvą. Nuo mėlynai siuvinėto liemens, ilgo karolių vėrinio su dideliais geltonais skaidriais gintaro karoliukais ir plačių, žiedų baltumo, blizgančių marškinių rankovėse nuo pečių iki siaurų riešų leidosi įmantriai austas raudonas diržas su daugybe keistų violetinių siuvinėjimų. Tamsiai žalias klostuotas sijonas kabojo nuo klubų iki kulkšnių, siauros pėdos buvo apautos baltomis kojinėmis ir panašiais į sandalus geltonais odiniais batais. „Ponaitis“ vis žiūrėjo į Gritą išplėstomis akimis ir galiausiai tyliai lyg giliai nustebintas paklausė:

– Pasakyk man: kaip tavo kalba vadinasi „der Bernstein“?“

Grita akimirką tylėjo plačiai atmerkusi mėlynas akis. Tada abiem rankom paėmė didelį gintarą, kabantį ant tamsiai mėlyno liemens, ir iškilmingai prabilo:

– G-i-n-t-a-r-a-s.

Viktoro mamai šis žodis patiko, ji nustebusi pasakė:

– Lietuviškas žodis gražiai skamba! Matote, koks skaidrus yra gintaras ir kaip geltonai šviečia! Vokiškai jis vadinasi „Bernstein“. Šis žodis man atrodo proziškas, per daug paprastas.

Viktoro tėvas išėjo iš kambario ir po akimirkos grįžo su storu enciklopedijos tomu. Atsisėdo prie stalo, rado reikiamą straipsnį ir linksmai pasakė:

– O dabar paklausykime, ką apie gintarą ir jo pavadinimus sako mokyti žmonės.

„Gintaras kilęs vadinamuoju tretiniu laikotarpiu. Šis laikotarpis buvo prieš maždaug milijoną metų. Tai buvo dar iki keturių ledynmečių, kai iškilo aukščiausi šiandieniniai kalnai, tokie kaip Himalajai, Kordiljeros, Kaukazas, Alpės ir kt. Žemė buvo apaugusi gigantiškais medžiais, panašiais į dabartines pušis. Tuo metu šie didžiuliai spygliuočiai suformavo milžiniškus, nepraeinamus pirmykščius miškus didžiulėje pelkėje, ten, kur dabar banguoja žydra Baltijos jūra, kurią romėnai vadino Mare Balticum. Galingos audros laužė šių medžių stiebus ir šakas. Iš lūžio vietų gausiai liejosi sakai. Jie tirštėjo ir pamažu virto šiais gražiais akmenimis. Mokslininkai abejoja, ar tuo metu jau egzistavo žmonės. Tikriausiai jie atsirado šiek tiek vėliau, pirmojo ledynmečio pradžioje. Bet nuo pat atsiradimo, nuo pirmojo žmonijos kultūros periodo – paleolito – žmonės jau ieškojo gintaro, jį apdirbinėjo ir nešiojo kaip populiarų ir geidžiamą papuošalą.

Dabartinės vokiečių kalbos žodis „Bernstein“ atsirado apie 1550 metus. Jis buvo pasiskolintas iš vieno ankstesnių vokiečių kalbos dialektų, vadinamosios Niederdeutsch – žemutinės vokiečių kalbos. Šiame dialekte „deginti“ turi formą „bemen“, todėl iš pradžių žemutinės vokiečių kalbos žodis „Bemenstein“ reiškė „degantis akmuo“. Bet ilgainiui vokiečiai pamiršo pradinę šio žodžio reikšmę ir gintaro pavadinimas „degantis akmuo“ („Bemenstein“) po truputį virto beprasmiu „Bernstein“.

Senovės graikai ir jų protėviai apie gintarą žinojo ir labai jį vertino jau prieš 3000 metų. Jie gintarą vadino „elektron“, šis pavadinimas kildinamas iš senovės graikų kalbos žodžio „elektor“, reiškiančio „blizganti saulė“ ar „šviesos dievas“. Dėl to iš „elektor“ kilęs žodis „elektron“ reiškė „priklausantis šviesos dievui“ ar „priklausantis saulei“.

Tuo pačiu žodžiu graikai vadino ir lydinį iš keturių dalių aukso ir vienos dalies sidabro. Jis taip pat buvo naudojamas kaip papuošalas. Tačiau gintaras jiems patiko labiau.

Gintaro graikams atgabendavo romėnai ir arabai. Jiems tekdavo pavojingai plaukti į „Gintaro pakrantę“ per audringas, šiurkščias Šiaurės ir Baltijos jūras. Buvo galima iš to krašto gintaro atgabenti ir sausuma. Bet šis kelias buvo dar pavojingesnis – per tamsius pirmykščius miškus ir pelkes. „Gintaro pakrantėje“ gyveno žmonės, vadinami aisčiais, tikriausiai tai buvo prūsai ir lietuviai.

Lotynų kalboje gintaras buvo vadinamas „volkanus“, tai reiškia „ugnies dievas“. Kitas jo pavadinimas „sucinum“, t. y. „sukietėjusios sultys“. Jis kilo tiesiog iš lotyniško žodžio „sucus“, reiškiančio „sultys“: mat romėnai buvo labai blaiviai mąstantys, praktiški ir lakia vaizduote nepasižymintys žmonės.

Tačiau iš kur atsirado aisčių – prūsų ir pačių lietuvių protėvių – žodis „gintaras“, mokslininkai negali paaiškinti. Mat šis žodis nepalyginti senesnis nei visi kiti pavadinimai ir atsekti jo kilmę jau sunku.“

Skaitydamas tėvas vis dažniau sustodavo ir susimąstydavo. Tai, ką jis čia sužinojo apie nežinomus, „beveik išnykusius“ lietuvius ir jų mįslingą žodį „g-i-n-t-a-r-a-s“ buvo per daug keista. Kambaryje tvyrojo gili tyla. Šiltos rausvai gelsvos vakaro saulės šviesos srovės tekėjo į kambarį pro jo platų langą. Spinduliai krito ant gražios Gritos figūros spalvingais nacionaliniais drabužiais. Grita plačiai atmerktomis mėlynomis akimis įdėmiai sekė tėvo žodžius. Buvo matyti, kad ji pasitiki savimi, bet kartu yra kukli, neįkyri.

Kitą kartą – tai buvo sekmadienis – mergina specialiai užėjo pas juos. Ji vilkėjo tokiais pat gražiais drabužiais, bet Viktorui pasirodė dar gražesnė. Grita pasisveikino su visais, priėjo prie Viktoro ir padėjo priešais jį gintaro gabalą. Gintaras buvo daug didesnis už tuos, kurie puošė jos suknelę.

Jis buvo permatomas, gražios sodriai geltonos spalvos. Viktoras atsargiai jį pakėlė. Akmuo buvo didelis, bet nesunkus. Jo kraštai buvo neaštrūs, suapvalinti. Nieko keisto: jis pragulėjo jūroje milijoną metų! Ir nebuvo šaltas kaip kiti akmenys. O įdomiausia – jo viduje Viktoras pamatė kažkokį vabzdį ilgomis, bejėgiškai išskėstomis kojomis. Tai buvo tragedijos, įvykusios prieš milijoną metų, reliktas.

Ir, žiūrėdamas į jį, Viktoras pamatė didžiulius, tamsiai žalius, glaudžiai susipynusius tropinius medžius. Tai buvo miškas be pradžios ir pabaigos, tai buvo žalia jūra, kuri užpildė viską nuo žemės iki aukščiausių, dangų siekiančių viršūnių. Viktoras įsivaizdavo juos taip ryškiai, kad net pajuto sunkų kvapnų orą šiame miške.

Tai buvo visiškai kitoks pasaulis – toks didelis, toks paslaptingas ir toks žiaurus! Čia visi, kaip ir šis uodas, desperatiškai kovojo už savo gyvybę. Ir kiekvienas, kaip ir jis, galiausiai žuvo. Tačiau kiekvieno jų vietą tuoj pat užėmė kiti, taip pat desperatiškai norintys gyventi.

O vėliau Viktoras pamatė, kaip šis pasaulis žūsta. Jis matė didžiules, nenumaldomas, ugnines katastrofas, nušluojančias šį pasaulį nuo žemės paviršiaus, o jo vietą užėmė begalinis vandenynas. Iš vandenyno gelmių pradėjo kilti juodi, aštrūs, pikti kalnai ir ant jų vėl prasidėjo gyvenimas.

Viktoras vis žiūrėjo į gintarą ir įsivaizdavo žmogų, kuris prieš daugybę metų, lygiai kaip jis dabar, paėmė šį akmenį į rankas ir pamatė šį sveikinimą iš visiškai kitokių pasaulių. Tikriausiai šis žmogus buvo visai kitoks nei Viktoras: jis buvo graikas, persas, skitas ar dar kitos, gal jau ir pamirštos, tautybės. Bet tada, labai seniai, žiūrėdamas į akmenį, šis visai nepanašus į Viktorą žmogus jautė tą patį, ką dabar jautė Viktoras. Kaip ir Viktoras, jis laikė jį delne, jautė jo šilumą ir iš jos sklindantį geltoną švytėjimą, jis taip pat negalėjo atitraukti akių ir vis žiūrėjo į jį, bandydamas suprasti jo paslaptį. Žinoma, vėliau jis parodė šį nuostabų akmenį savo draugams ir jie ilgai apie jį kalbėjo. Kiekvienas pamatė jame ir pagalvojo kažką kita ir kiekvienas pasidalijo savo mintimis su kitais. Ir vėliau kiekvienas pažiūrėjo į šį paslaptingą akmenį ne tik savo, bet ir visų savo draugų akimis ir pamatė jame tai, ko vienas niekada nebūtų pamatęs.

Ir, žinoma, vienas jo draugas, mėgstantis keliauti, pasiėmė šį akmenį į tolimą kelionę ir parodė jį tolimų kraštų gyventojams. Ir jie taip pat nustebę žiūrėjo į šį akmenį. Ir kiekvienas taip pat pamatė jame kažką savo, ką galėjo pamatyti tik jo tautos žmonės. Ir tikrai vieną dieną atsiras žmogus, kuris surinks viską, ką žmonės žinojo ir galvojo apie gintarą, ir papasakos visoms tautoms, visai žmonijai. Ir nuo to laiko kiekvienas žiūrės į jį ne tik savo, bet ir visų kitų žmonių, visos žmonijos akimis. Ir tai atskleis jam tokį grožį, kokio niekada negalėtų pamatyti pats. Ir šis grožis suteiks jam tokį džiaugsmą, kokio jis niekada nepatirtų vienas.

Ir pasaulis pasikeis. Kiekvienas supras, koks jis laimingas, kad yra ir kitų žmonių, kad yra žmonija ir kad jis priklauso žmonijai. Jis pajaus jiems didelį dėkingumą vien už tai, kad jie yra, kad dalijosi su juo savo matymu, savo išmintimi. Ir visi taps draugais, visi mylės vieni kitus.

* *

Praėjo daug metų, ir Viktoras sutiko didįjį ir išmintingąjį Vydūną.

Vydūnas jam papasakojo apie antrąjį gimimą, kuris laukia kiekvieno žmogaus. Pirmą kartą žmogus gimsta, kai ateina į pasaulį ir pradeda matyti, girdėti, kvėpuoti, jausti.

Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenime turi ateiti akimirka, kai jis gims antrą kartą. Tai bus momentas, kai jis pasijus visos žmonijos dalimi, kai pradės matyti, girdėti ir kvėpuoti kaip visa žmonija. Tai bus momentas, kai kitų žmonių jausmai ir mintys taps jo jausmais ir mintimis, kai jis supras, kad jo ir visų žmonių rūpesčiai ir likimas vienodi, supras, kad juos visus sieja bendras likimas.

Ir tai bus didysis momentas. Tai bus antrasis jo gimimas. Šį kartą jis gims ne tik kaip gyva būtybė, bet ir kaip žmogus, kuriame gyvena visa žmonija.

Klausydamas Viktoras prisiminė lietuvaitę ir jos gintarą. Ir pagalvojo, kad gal tai buvo ta akimirka, tas antrasis gimimas, apie kurį kalbėjo Vydūnas.

VYDŪNO IR PROF. VIKTORO FALKENHAHNO DRAUGYSTĖ

Pasakojimas Vydūnui skirtoje metinėje konferencijoje,

Prof. Viktoras Justickis

08.24. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną. Tęsinys, Lietuvos Aidas - Valstybės laikraštis

Vydūnas (centre). Viktoras Falkenhahnas (iš dešinės), dailininkas Fidus (iš kairės)

Vydūnas – tai jo didelis, viską apimantis ir gilus mokymas.

Vydūnas – tai jo knygos, dramos, straipsniai, kuriuose mes dar ilgai semsimės išminties.

Vydūnas – tai jo nuveikti darbai.

Vydūnas – tai jo didinga asmenybė.

Ir Vydūnas – tai draugystė, tai jo bendražygiai ir draugai, kurie išaugo jo mokymo ir asmenybės šviesoje. Jie įvairūs žmonės. Bet kiekvieno iš jų gyvenimo kelias neatsiejamai susietas su Vydūnu. Kiekvieno iš jų gyvenimo kelias – tai žingsniai: pirm, link Vydūno, o po to – kartu su Vydūnu.

Prof. Viktoras Falkenhahnas – vienas iš tokių žmonių. Tai pasaulinio garso vokiečių kalbininkas, Berlyno Humbolto universiteto profesorius, Baltistikos instituto vadovas, Vokietijos baltistų draugijos pirmininkas. Jis mokslininkas, kuris ženkliai pastūmėjo pirmyn baltų kalbų tyrimus ir kurio visas gyvenimas buvo susietas su Vydūno gyvenimu.

Apibūdinant jų virš 40 metų draugystę, Leonas Stepanauskas sakė- „Viktorui Falkenhahnui Vydūnas buvo beveik tėvas“.

Papasakosiu apie pagrindinius žymaus baltisto Humbolto universiteto dėstytojo prof. Viktoro Falkenhahno žingsnius Vydūno link ir su Vydūnu.

Pirmasis žingsnis – pirmas lietuviškas žodis

1914 metai. Tėvas baigia studijas, Greifsvaldo universitetą, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją.

Ūkanotą 1914 metų lapkričio dieną šeima važiuoja į Ragainę. Falkenhahnui 11 metų. Jie žiūri į laukus, kuriuos pravažiuoja. Ten dirba žmonės.

– Kas tie žmonės,- klausia berniukas.

– Tai lietuviai, – atsako tėvas.

– O kas tai per lietuviai? – klausia Viktoras

– Išmirštanti tauta, – paaiškina tėvas – dar 20-30 metų ir jų jau neliks.

Tėvo žodžiai padarė didelį įspūdį berniukui. Po kiek laiko jie sustojo prie kažkokio lauko. Ten irgi dirbo žmonės – keletas moterų, jos rinko bulvienojus ir mėtė jas į lauko viduryje degantį laužą.

Viktoras priėjo arčiau ir vokiškai pasisveikino, parodė į ugnį ir paklausė, kaip ji vadinasi lietuviškai. Moteris pasakė „ugnis“. Tai buvo pirmas būsimo kalbininko-baltisto lietuviškas žodis. Ir tai buvo pirmas žingsnis Vydūno link.

Antras žingsnis – Vydūno vadovėlis

1916 metai. Šeima keliasi į Tilžę.

Tilžėje, eidamas gatve Viktoras mato savo amžiaus vaikiną, vokiškai atrodantį, bet kalbantį lietuviškai. Viktoras priėjo, pasisveikino su juo lietuviškai, tas atsakė. Po pokalbio tapo artimais draugais. Tai buvo lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto sūnus Dovydas. Dovas kartą dovanų atnešė iš jo tėvo tipografijos Vydūno parengtą vadovėlį vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“.

Kai Viktoras atnešė knygą namo, tėvas iš karto pasakė: O, Vydūnas!

Mat, Vydūnas buvo labai žinomas Tilžėje. Tai buvo žmogus, kurį visi žinojo ir gerbė. Miesto centre Minzloffo fotografijos lange buvo didelis Vydūno portretas. Savininkas aiškiausiai labai didžiavosi, kokie žmonės pas jį fotografuojami!

Vydūno vadovėlis pasirodė tikrai geras – pamokos paprastos ir įdomios, po pamokos paprasti, lengvai suprantami paaiškinimai, įdomūs tekstai skaitymui, geri pratimai.

Matant sūnaus susidomėjimą lietuvių kalba, tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“ ir „Vargšas ir Besotis“. Viktoras paėmė jas, pradėjo atsargiai vartyti ir – o stebuklas – pamatė, kad supranta.

Falkenhahnas pasakė vėliau apie šį vadovėlį: „Vydūnas padovanojo man lietuvių kalbą!“ .

Bet Vydūno vadovėlis padovanojo jam ne tik lietuvių kalbą, bet ir kaip reikia mokytis. Jis visam gyvenimui liko pavyzdžiu, koks turi būti kalbos vadovėlis ir mokymasis. Jis pats visą gyvenimą dėstė įvairiausias kalbas, rašė jų vadovėlius. Vydūno vadovėlis tapo jam kelrodžiu kaip reikia mokytis „Kai turėjau abejonių, tai tiesiog stengiausi padaryti, kaip darė Vydūnas.“

Trečias žingsnis – susitikimas su Vydūnu

1917 metai. Kai į rankas papuola puiki knyga, kurios kiekvienas puslapis sužavi, kyla neįveikiamas noras pamatyti žmogų, kuris ją parašė, pasakyti jam ačiū, išreikšti visą susižavėjimą, kurį ji sukėlė. Vydūno vadovėlis ir padovanotos knygos buvo būtent tokios. Viktoras žinojo, kad žmogus, parašęs šias knygas, gyvena čia pat Tilžėje. Falkenhahnas buvo kuklus ir drovus. Bet noras pamatyti šį žmogų buvo toks didelis…

Galiausiai jis paprašė tėvą ir tėvas paskambino Vydūnui.

Ir štai Viktoras stovi prieš namą, kur gyveno Vydūnas.

„Kai stovėjau prieš jo duris, jausmas buvo, kaip įeinant į bažnyčią“.

Paskambinus duris atidarė pats Vydūnas.

„Man buvo nesunku jį atpažinti, – pasakojo jis vėliau, – nes padėjo Minzlofo lange matyta nuotrauka“.

Šeimininkas nusivedė į savo darbo kabinetą, pasiūlė krėslą, pats už rašomojo stalo atsisėdo. Paklausė, ar knygos patiko.

„O, aš viską permaniau“, – atsakė Falkenhahnas. Vydūnas nusišypsojo.

„Šį žodį tu išmokai ne iš vadovėlio. Tu jį atvežei iš Ragainės. Žinok, jeigu tu taip kalbėsi Ragainėje, visi tave supras ir tai visiems patiks. Bet jeigu taip pasakysi kur nors kitu Lietuvoje, tave pataisys. Tau pasakys, reikia sakyti ne „permaniau“, o „supratau“. „Permaniau“- tai dialektas, tai kaip kalba vienoje vietoje. O „supratau“ – tai bendrinė kalba – tai, kaip kalba visa tauta.

Pauzė.

Viktoras pamatė prieš Vydūną gulintį rankraštį. Ir nedrąsiai klausia, ką rašytojas esamu momentu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto jūros pakrante ir girdi bangų kalbą

-„Ir ką sako jai bangos?“

– „Jų šnabždesys – apie amžinybę, pasaulio prasmę, žmogaus paskirtį …“

Vydūnas padarė labai didelį įspūdį Viktorui.

Vėliau jis pasakojo: „Vydūnas buvo labai neįprastas. Atrodė, kad tai žmogus ne iš mūsų pasaulio, kad jis pasiuntinys kažkokio kito, aukšto, kilnaus, išmintingo, nuostabaus pasaulio. Kiekvienas žodis buvo prasmingas, kiekvienas įdomus. Iš karto pamačiau, kad tai didelė dvasia…“

Po šio susitikimo Viktoras galvojo tik apie vieną – dar sykį pamatyti. Jis turėjo daugybę klausimų, kuriuos norėtų užduoti, dalykų, apie kuriuos norėjo pakalbėti, minčių, kuriomis norėjo pasidalinti.

Taip prasidėjo 40 metų trukusi draugystė.

Ketvirtas žingsnis – Vydūno mokinys

Kiekvieną ketvirtadienį Tilžės miesto salėje (vadinamoje Piliečių namai) Vydūnas skaitė paskaitas. Pagrindinės temos – tos , kurias dabar randame Vydūno veikaluose: teosofija ir tauta. Auditorija buvo, pirmiausiai, teosofai. Vokietijoje veikė visuotina teosofų draugija. Vydūnas buvo vienos jos šakos prezidentas. Antra, buvo lietuviai, draugai, mokiniai, visi, kam buvo svarbi Lietuvos tema. Daug klausytojų ateidavo tiesiog dėl to, kad Vydūno paskaitos buvo tikrai įdomios.

Buvo daug viešų paskaitų, į kurias galėjo ateiti kiekvienas, ir uždaros paskaitos – tik pažengusiems. Jaunas Falkenhahnas dalyvavo kiekvienoje. „Jau negaliu pasakyti, kiek jų buvo. Bet gerai atsimenu, kad tada gyvenau nuo vienos paskaitos iki kitos.“

Penktas žingsnis. Vydūno bendradarbis.

Jokių abejonių, kad simpatija buvo abipusė. Vydūnas noriai kvietė Viktorą pas save, ir kiek užimtas jis bebūtų, jie ilgai kalbėjosi. Vydūnas tuo metu rengė savo knygos „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ antrą laidą. Jaunam Falkenhahnui, kuriam buvo pažįstamas kiekvienas šio vadovėlio puslapis, buvo labai įdomu pažiūrėti, kas pasikeitė. Jis pradėjo vartyti ir … iš karto rado korektūros klaidų.

Vydūnas buvo labai nustebęs. Šį vadovėlį tikrino ir jis, ir kiti žmonės. Bet klaidos iš tikrųjų buvo.

„Turi didelį kruopštumo ir pastabumo talentą“ – pasakė jis. Ir nuo šiuo momento, tai buvo 1923 metais, iki 1944 jis prašydavo Viktoro skaityti kiekvieną savo veikalą, ir tik jam paskaičius, buvo tikras, kad viskas tvarkoj.

Taip prasidėjo bendradarbiavimas. Jis pasidarė dar platesnis, kai Vydūnas pradėjo rengti savo fundamentalų veikalą „700 metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Knygai reikėjo daugybės faktų, datų, citatų, nuorodų, dokumentų. Tokią knygą galima buvo parašyti tik sėdint bibliotekoje. Tačiau tuo pat metu nacistų pastangomis Vydūnui buvo atimta galimybė naudotis biblioteka. Visą kelerius metus trukusį Vydūno darbo prie knygos laiką Viktoras savo vardu imdavo bibliotekoje knygas ir atnešdavo Vydūnui. Daug kartų Vydūnas pavesdavo jam plačias informacines paieškas: surinkti medžiagą, išaiškinti faktą, rasti šaltinį. Vydūno knygoje apie vokiečių ir lietuvių santykius šimtai faktų, citatų, dokumentų. Nemaža jų dalis – šių paieškų rezultatas.

Šeštas žingsnis. Gyvenimo kryptis

Kiekvienas žmogus žiūrėdamas į savo gyvenimą, atsimena kažkokį įvykį, dažniausiai susitikimą ar pokalbį, kuris lėmė tolimesnę gyvenimo kryptį.

Lemiamas kalbininko profesijai pasirinkti Viktorui Falkenhahnui buvo vienas jo apsilankymas pas Vydūną.

Kaip ir daug sykių iki to, jie kalbėjo apie lietuvių kalbą. Kalba užėjo apie lietuvių kalbos ryšius su sanskritu. Kalbėdamas Vydūnas ištiesė ranką ir nuėmė nuo lentynos sanskrito vadovėlį. „Paskaityk, busi nustebintas sanskrito panašumu į lietuvių kalbą.“

Atėjęs namo, Viktoras pradėjo skaityti. Panašumų iš tikrųjų buvo nemažai. Tai buvo įdomu.

Bet dar įdomesnis buvo pats tų atitikimų tarp dviejų kalbų nustatymas. Neretai matėsi pats būdas, kaip kito kalba, kaip iš senesnės – sanskrito – atsirado jaunesnė – lietuvių. Tų atitikimų nustatymas pasirodė toks įdomus, kad Viktoras negalėjo atsitrauki.

Šis Vydūno duotas vadovėlis sužadino tai, kas visada buvo sieloje – interesą kalboms. Šiuo momentu Viktoras suprato: „Aš kalbininkas!“ Visa kita – Universitetas, doktorantūra, habilitacija, knygos, pasaulinis garsas – buvo šio susitikimo pasekmė.

Po karo

Karas viską sumaišė. Sugrįžęs Falkenhahnas pradėjo dirbti Hamburgo universitete. Iš pažįstamų lietuvių sužinojo, kad Vydūnas gyvena Detmolde. Parašė jam, po to nuvažiavo susitikti.

Prasidėjo intensyvus susirašinėjimas (49 laiškai), kuris truko iki pat Vydūno mirties.

Ir vėl Vydūnas siuntė Viktorui viską, ką rašė. Visa tai Falkenhahnas vėliau padovanojo Kauno literatūros muziejui.

1953 metais Vydūnas mirė. Notaras pranešė, kad testamentu Vydūnas paliko Falkenhahnui visas savo knygas. Falkenhahnas pasakojo, kad pirma nustebo, bet prisiminė, kad prieš keletą metų kalbėdamas su Vydūnu buvo užsiminęs, kad labai norėtų turėti Vydūno raštus. Vydūnas tada nieko neatsakė. Jis gyveno Detmolde, o visos jo knygos liko toli Lietuvoje. Tačiau nuo to momento Vydūnas pradėjo visais įmanomais būdais rinkti savo išleistas knygas ir tai buvo jo paskutinė draugystės dovana.

Vydūnas ir draugystė

Turiu pasakyti, kad ši draugystės istorija nebuvo viena. Ji daug kartų pasikartojo vėliau.

Tokia pat kaip Vydūno ir Viktoro Falkenhahno draugystė, buvo Viktoro Falkenhahno draugystė su Vaciu Bagdonavičiumi. Tai buvo ilgos jų pokalbių Vilniuje, Rūtų gatvėje, kur Falkenhahnas apsistodavo Lietuvoje. Tai buvo daugybė klausimų, kuriuos Vacys, tada jaunas aspirantas, uždavinėjo Falkenhahnui. Kiekvienas klausimas kėlė ilgą pasakojimą. Tolimesni pokalbiai apie Vydūną vyko Berlyne, kur Vacys atvažiuodavo prof. Falkenhahno kvietimu.

Simpatija ir interesas buvo, aiškiausiai, abipusis.

Gerai atsimenu, kaip po tokio pokalbio Falkenhahnas prisimindavo kažką labai svarbaus, ką tikrai reikėjo papasakoti ir, bijodamas pamiršti, tuoj pat ėjo užrašyti, kad apie tai rytoj, kada Vacys ateis, būtinai papasakotų jam apie tai.

Gerai atsimenu ir tą pagarbą, su kuria jis kalbėjo apie Vacį. „Tai didelė siela, – sakė jis, – ir jo lūpose tai buvo didžiausias pagyrimas žmogui.

Tuos pokalbius nutraukė Viktoro Falkenhahno mirtis. Ir tikrai niekas nepadarė tiek daug, kad Lietuvoje būtų išsaugota Viktoro Falkenhahno atmintis, kaip Vacys Bagdonavičius.

Dar viena draugystės istorija – tai Viktoro Falkenhahno draugystė su Leonu Stepanausku. Ji prasidėjo Berlyno Humbolto universiteto bibliotekoje, kur jaunam žurnalistui Leonui Stepanauskui kažkas patarė susipažinti su čia pat esančiu vokiečių baltistu Viktoru Falkenhahnu.

Leonas susisiekė su Falkenhahnu. Jie pakalbėjo. Profesorius pakvietė Leoną pas save į svečius. Kai Leonas atvyko, jo laukė visa paskaita apie Vydūną. „Mes visą vakarą – pasakojo Stepanauskas, – kalbėjome tik apie Vydūną. Nebuvau apie jį daug girdėjęs. Bet per šį vakarą sužinojau labai daug. Atsimenu, kad pagrindinė Falkenhahno mintis buvo: „Vydūnas labai reikalingas Lietuvai“.

Per tą susitikimą jie tapo draugais, bendraminčiais ir bendradarbiais, ir visą tolimesnį gyvenimą ėjo kartu.

Vydūno mokymas atėjo pas mus per draugystes.

Tai Vydūno draugystė su prof. Viktoru Falkenhahnu.

Tai Falkenhahno draugystė su Vaciu Bagdonavičiumi ir Leonu Stepanausku.

Manyčiau, kad svarbus vaidmuo, kurį draugystė suvaidino Vydūno mokymo istorijoje yra dėsningas.

Vydūno mokymas yra kilnus mokymas. Jis apeliuoja į kilniausias, aukščiausias žmogaus sielos pradus: į gilią pagarbą žmogui, į jo aukštos misijos supratimą, jo vienybę su kitais žmonėmis, su savo tauta ir žmonija, jo begalinį kelią augimo ir tobulėjimo link. Tai būtent tie jausmai, kurie sukuria dvasinį ryšį ir gilią simpatiją tarp žmonių. Tai, būtent, tie jausmai, kurie tampa stiprios, visą gyvenimą trunkančios draugystės pagrindu.

PANORAU ARČIAU PAŽINTI TUOS LIETUVIUS

Akademiko Domo Kauno pokalbis su prof. Viktoru Falkenhahnu

VIKTORAS FALKENHAHNAS. Pradžia buvo tokia. Mano tėvas Paulius Falkenhahnas buvo vokiškos liaudies mokyklos (Volksschule) mokytojas. Be to, gana didelis nepasėda ir keliauninkas. Dvidešimto amžiaus pradžioje Vokietijos ciesorius turkams tiesė geležinkelį, o prie tų darbų dalyvavo gausybė vokiečių specialistų. Tie specialistai turėjo šeimas ir vaikų. Vaikus reikėjo mokyti. Tad tėvas metė ramų darbą ir, susikrovęs mantą, su šeima 1903 metais išdardėjo į Adrianapolį. Aš tuomet buvau vos pusės metų amžiaus. Turkijos klimato sąlygoslabai pakenkė sveikatai. Aš ir motina susirgome maliarija. Dėl to teko grįžti į Vokietiją. Mokyklų vyresnybė atleido tėvo griekus ir vėl paskyrė mokytojauti. Tačiau jis nerimo, užsigeidė studijuoti biologiją. Gavęs iš savo tėvų ūkį Pomeranijoje (aplinkybių nepaaiškino – D. K.), savo norą įgyvendino įstodamas į Greifsvaldo universitetą. Čia dar mokėsi anglų ir prancūzų kalbų. Tėvas buvo geros galvos. Jis baigė studijas, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją. Tėvas į tą miestą pirmiausia nuvyko apsižvalgyti vienas, po mėnesio grįžo ir pasiėmė šeimą. Kelionę gerai pamenu. Į tą kraštą važiavome ūkanotą 1914 metų lapkričio dieną. Tėvas pasakojo apie keistus tenykščius gyventojus – lietuvius. Dar keisčiau atrodė žodžiai, kad tiegyventojai yra išmirštančios tautos. Sudomintas tokio pasakojimo, panorau arčiaupažinti tuos lietuvius. Kartą per pertrauką, pabėgėjęs kiek į šoną, pamačiau nukastą lauką, kuriame moteris grėbstė bulvienojus ir žoles ir degino lauže. Apsiblaususi, ūkanota diena, liepsna ir dūmai paliko įsimintiną reginį. Priėjauarčiau laužo ir vokiškai paklausiau, kaip lietuvių kalba vadinama Feuer. Moteris pasakė. Taip ugnis tapo pirmuoju išgirstu ir išmoktu lietuvišku žodžiu.

Liga neapleido, todėl dar ilgai negalėjau lankyti mokyklos. Mano prasta būklė kėlė rūpestį tėvams. Ragainėje praleidusi pusantrų metų, šeima 1916 m. persikėlė į Tilžę. Kadangi vis dar nėjau į mokyklą, bandžiau lavintis savarankiškai. Netikėtai susipažinau su lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto kiek vyresniu amžiumi sūnumi Dovydu, paprastai vadintu Dovu1. Tapome gerais draugais. Dovas kartą dovanų atnešė Vydūno parengtą vadovėlį vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“2. Nuo jo ir prasidėjo neakivaizdinė pažintis su žymiuoju Tilžės lietuvininku. Apie šį žmogų kai ką žinojau iš tėvo pasakojimų namuose, mačiau portretą, išstatytą fotografo Minzloffo lange3. Dideliam džiaugsmui, kartą tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“4 ir „Vargšas ir Besotis“5. Jas perskaičiau ir net likau įsitikinęs, kad viską gerai supratau. Po kiek laiko ėjau pas autorių dėkoti už dovaną. Tai vyko bene 1917 metais. Pamenu, namas stovėjo Kareivinių (vok. Kasernenstrasse – D. K.) gatvėje, jo numeris buvo 14–as. Paskambinus duris atidarė pats Vydūnas. Man buvo nesunku jį atpažinti, nes padėjo Minzlofo lange matyta nuotrauka. Šeimininkas nusivedė į savo darbo kabinetą, krėslą pasiūlė, pats už rašomojo stalo atsisėdo. Klausė, ar knygos patiko. „O, aš viską permaniau“, – atsakiau. Vydūnas pataisė. Esą teisingai būtų sakoma „aš viską supratau“. Žodis permanyti vartojamas vietinėje tilžiškių tarmėje. Aš turėjau drąsos paklausti, ką rašytojas esamu momentu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto jūros pakrante ir girdi bangų kalbą, jos šnabždesius apie amžinybę, žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę.

Sveikata negerėjo. Tėvas, pats likęs mokytojauti Tilžėje, 1918 metais nusamdė kambarius Giruliuose ir ten išsiuntė šeimą: žmoną ir abu sūnus. Vasarnamis vadinosi skambiu vardu ,,Schloß am Meer“ („Pilis prie jūros“ – D. K.) ir priklausė vokiečiui Rehtzui. Tasai žmogus turėjo daug tokių vasarnamių, nes gyveno iš nuomininkų mokesčių. Dabar aš nupiešiu, kaip viskas tada atrodė. (V. Falkenhahnas popieriaus lape nubraižė vasarnamio stovėjimo vietą, artimas gatves, gretimus namus, užrašė savininkų pavardes – D. K.) Vėliau, greičiausiai 1920 metais, apsigyvename Klaipėdos antrojo burmistro Gustavo Schultzo namelyje. Turėjome du kambarius. Būstas atrodė prastai, nes vasarnamis buvo viso labo perstatyta avidė. Mus dažnai aplankydavo Vydūnas. Kalbėdavomės. Gal už dešimties minučių kelio pėsčiomis į šiaurę nuo Girulių buvo lietuvių žvejų kaimas Kukuliškiai, vokiškai vadinti Kukell-Brot. Aš artimai susidraugavau su jo gyventojais, gerai išmokau jų šnektą. Žvejai mane imdavo į jūrą. Būtent jūroje aš pirmą kartą išgirdau tuos žvejus kalbant ir kita kalba – kuršiškai. Jie ir mane pamokino savo kalbos. Žinios labai pravertė, kai vėliau teko studijuoti pas Jurgį Gerulį. Profesoriaus paliepimu privalėjau išmokti latvių kalbą ir jos ėmęsis iš karto supratau, kad jau turiu šiokį tokį pradmenų bagažą. Kukuliškiuose artimai bendravau su Kalinskiais ir Tydekais. Daugiausia kalbų radau su Kalinskių ūkio savininko broliu, senberniu. Kartu labai rimtai įveikėme Vydūno „Birutininkus“ ir „Vargšą ir Besotį“. Patiko Tydekų duktė Marija. Labai graži mergaitė. Nutapiau jos portretą ir padovanojau. Kai prieš kelerius metus lankiausi Vilniuje, paprašiau leidimo aplankyti Girulius. Nuvežė. Ieškojau pažįstamų šeimų, Kalinskių, Labrencų, Doblių, Tydekų. Radau tik Tydekus. Ir savąją Mariją pamačiau. Žinoma, ji buvo pasikeitusi, gal tik akys priminė aną mergaitę. Marija mane atpažino. Susigraudino ir išbučiavo. Portreto neišsaugojusi. Karui baigiantis šeima nuo fronto traukėsi link Karaliaučiaus, tačiau buvo atkirsta ir grįžo atgal. Namus rado apiplėštus. Tada ir portretas dingęs.

V. FALKENHAHNAS. Esu gimęs 1903 m. vasario 11 d. mažame Katenhofo kaime netoli Štetino35. Būdinga, kad aplinkui yra miškai. Ir pirmieji mano gyvenimo įspūdžiai susieti su giriomis. Atsimenu, gyvendamas kitame, jau ne gimtajame kaime, bet kuris irgi buvo tuose pačiuose miškuose, rugsėjo vakarą pabudino galingas briedžio šaukimas. Tas laukinis žvėris stovėjo prie mano lango atvertęs galvą ir maurojo. Briedžiai rugsėjo–spalio mėnesiais visada keldavo vestuves. Kai aš turėjau pusę metų, tėvai keliavo į Turkiją. O kaip grįžom, aš jau pasakojau. Tada tėvas studijavo Greifswalde. Kad sutaupytų pinigų, šeimą paliko kaimyniniame Katenhofo kaime Hohenbrücke. Čia motinos patėvis turėjo mažą dvarelį – 42 margus žemės. Tada briedis ir maurojo mano kambario lange.Hohenbrücke gyvenau su motina ir broliu. Wolfgangas buvo gimęs 1910 m. Dar turėjau 1904 metais Turkijoje gimusį brolį Güntherį. Bet jis mirė 10 metų amžiaus. Iš gyvenimo Hohenbrücke liko daug atsiminimų. Ypač didelį įspūdį visam gyvenimui padarė tos didžiulės girios. Motina pasakodavo apie senuosius vendus, t. y. slavus, kurie čia anksčiau gyvenę prieš vokiečių atsibastymą. Šiandien mes juos vadiname rytslaviais, polaben, o tada vadino vendais. Pasakojimai nukrypdavo apie čia buvusią pilį, nykštukus. Motinos motina buvo Ganskoff, t. y. turėjo slavišką pavardę. Slaviškos kalbos ji nežinojo, bet pagal lenkų kalbą jos pavardė turėjo būti kilusi iš Ganskowos. Etimologiškai ją reiktų sieti su žodžiu gąska – žąsis, žąsininkas. Ko gero, jos prabočiai turėjo reikalų su žąsimis.

Tai būtų iš jos motinos pusės. Tėvo nežinojo. Buvo patėvis. Senelė anksti mirė, patėvis vedė kitą moterį ir mano mama gyveno pas juos kaip našlaitė. Patėvis labai troško išmokinti ją skambinti fortepijonu. Išgirdęs, kad Katenhofe mokytojauja vienas tinkantis žmogus, nugabeno podukrą mokytis. Taip mano tėvai ir susipažino.

Aš negaliu pasakyti tikslių tėvų biografinių duomenų. Man rodos, abu gimę apie 1866–1868 m. Tėvas, Paulius Falkenhahnas – Naugarde, dabartinės Lenkijospamario mieste, motina Marie – Golno miestelyje netoli nuo Štetino. Mama mirė 1937 metais Tilžėje, tėvas – 1964 metais Berlyne, labai senas. Jis visada buvo žvalus, iki paskutinių gyvenimo dienų rengė mokinius brandos egzaminui.

Tėvo tėvas buvo labai neturtingas ir religingas. Dirbo Naugardo kalėjimo prižiūrėtoju. Turėjo daug vaikų, bet mažą algą ir visada begalę skolų. Kai reikėjo vaikus leisti į gyvenimo kelią, senelis mano tėvui nutarė parinkti lengvesnį amatą – padaryti kurpiumi. Bet išėjo kitaip. Tame mažame mieste prie turgaus gana pasiturinčiai gyveno pašto direktorius. Kartą tėvas ėjo pro šalį ir išgirdo skambinant fortepijonu direktoriaus dukrą. Muzika jį tada taip sužavėjo, kad su ja bendravo visą gyvenimą. Atsižvelgdami į norus, tėvai parinko kiek patogesnęprofesiją. Baigęs mokyklą įstojo į preparandiją, o po to – į mokytojų seminariją. Tėvas buvo labai muzikalus, puikiai skambino fortepijonu. Mano senelis labai rūkė. Tad ir tėvo jaunystės svajonė buvusi nusipirkti pypkę iš pirmos algos. Tačiau ją gavęs suabejojo: ką pirkti? Natų sąsiuvinį ar tabako? Abiem neužteko. Nusipirko natas, nusprendęs pypkę pirkti iš kitos algos. Tačiau kitą kartą reikėjo pirkti knygą, vėliau – dar ką ir taip liko nerūkantis. Nuo mano tėvo šeimoje įsivyravo nusistatymas prieš alkoholį ir rūkymą. Ir aš to prisilaikau. Turiu prisipažinti, nors tėvai ir neturtingi buvo, bet šeimoje sugebėjo sukurti labai kultūringą atmosferą. Pirkdavo knygų, paveikslų, motina labai domėjosi menu.

Motina yra pasakojusi, kad pirmoji mano pažinta svetima kalba buvo graikų. Turkijoje naująja graikų kalba kalbėjo visi pirkliai. Kartą lankėsi pas mus gydytojas.Jam išeinant aš sušukęs: „Staso, doktor!“ Reiškia – palauk. Norėjau jam atidaryti vartus. Apskritai naujosios graikų kalbos aš nemoku. Moku tik senąją.

Motina papasakojo dar vieną atsitikimą, įvykusį per didelę musulmonų šventę mečetėje. Tėvai ten lankėsi iš įdomumo. Jiems nepastebint, aš ištrūkau, pabėgauir pastalėmis nulindau artyn prie besimeldžiančių šventųjų. Motina nusigando ir puolė ieškoti. O mane atvedė vienas šventikas, bet neleido tėvams mane barti, netgi savotišku būdu čia pat palaimino.

Kaip pirmą kartą susidūriau su lietuviais, jau kalbėjau. Su labai seno ir garbingo amžiaus žydais susidūriau Ragainėje. Kartą nuskendo vienas tėvo mokinys – Trumpa. Būdvardį trumpas aš jau žinojau. Ragainės pavadinimas siejasi su ragu. Pradėjau suprasti, kad, mokant lietuvių kalbą, prabyla vietovardžiai. Atsimenu mūsų tarnaitę lietuvaitę. Aš su ja bandžiau kalbėti lietuviškai. Kartą pasakiau: „Duokit stiklą vanduo.“ Ji pataisė ir šie žodžiai taip įsiskverbė į sąmonę, kad išliko iki dabar. Akmuo, vanduo, vaidmuo ir panašių žodžių vartojimas

man niekada nesudarė sunkumo.

D. KAUNAS. Dėl ligos vėlavote įgyti išsilavinimą. Kaip ir kada gavote gimnazijos atestatą?

V. FALKENHAHNAS. Mano brolis Wolfgangas irgi sirgo, bet galėjo lankyti mokyklą. Jis bendravo su vanderfogeliais. Tai toks jaunimo judėjimas.Wandern – reiškia keliauti pėsčiomis, Vogel – paukštis. Jaunimas atsisakydavo rūkymo, alkoholio, o keliaudavo pėsti, grožėdamiesi gamta ir pan. Jie truputį buvo ir nacionalistai. Brolis apie 1926 metus įsimylėjo mergaitę, tačiau paaiškėjo, kad niekada negalės jos vesti. Brolis, pasitaręs su tėvais, nutarė prašyti priimamas į gimnazijos unterprimą – priešpaskutinę klasę. Direktorius sutiko. Po egzamino jį priėmė į šią klasę. Brolis padėjo susipažinti su programa, pats savarankiškai mokiausi ir jam padėjau. Wolfgangas gaudavo labai gerus pažymius. Tada, nors ir būdamas vyresnis, taip pat ėjau prašytis priimamas į gimnaziją. Direktorius, labai humaniškas žmogus, apžvelgė mane ir sako: „Aš jūsų nepriimčiau, jei ne geras brolio pavyzdys. Bandykim.“ Paskyrė vieno mėnesio bandomąjį laiką, po kurio privalėjau laikyti egzaminą. Po poros savaičių atsitiktinai susidūriau su direktoriumi. Jis turėjo įprotį ateiti į mokyklą anksti, apžiūrėti, pasitikti mokinius. Tada sutikęs mane nusivedė į savo kabinetą ir pasakė, kad pagal mokytojų atsiliepimus atleidžia mane nuo egzaminų. Taip aš tapau tikru mokiniu, o tai man buvo itin svarbu. Aš baisiai bijojau ir dabar bijau egzaminų. Tačiau brandos egzaminą išlaikiau labai gerai – atrodo, 1931 metais. Baigiau vadinamąją Tilžės reformrealinę gimnaziją. Be to, Tilžėje buvo klasikinė gimnazija – dominavo graikų, lotynų kalbos, realinė gimnazija su sustiprinta matematika, lotynų, anglų kalbomis ir reformrealinė gimnazija, kurioje ypatingai mokė matematikos, fizikos, chemijos,prancūzų, anglų kalbų. Direktoriaus pavardė – Busche’as. Gana žinomas matematikas. Išleido logaritmų lentelę. Busche’as buvo didelis demokratas, todėl hitlerininkai tuoj jį pašalino iš pareigų. Labai įstrigo atmintin daktaras Kernė – vokiečių kalbos ir literatūros mokytojas. Man brandos atestate jis įrašė aukščiausią įvertinimą – vienetą. Dr.Kernei aš ypač dėkoju. Į Karaliaučiaus universitetą įstojau tais pačiais metais. Tiesa, brandos egzaminus laikėme per Velykas. Universitete įsirašiau į teologijos ir filologijos studentus. Pirma paskaita buvo indologo Glasenappo, antra – įvadas į hebrajų kalbą, bet dėstytojo pavardės nepamenu.

D. KAUNAS. Kokius dalykus ir kuriuos dėstytojus labiausiai pamėgote?

V. FALKENHAHNAS. Iš dėstytojų – be abejo, Gerulį. Didelį įspūdį padarė Glasenappas. Jis labai žinomas žmogus, mokslininkas. Daugiausia domėjosi nekalba, bet literatūra, indų religijomis. Žinoma, apie indų religiją aš daugiau patyriauiš Vydūno, bet mokslinius pagrindus gavau tik iš Glasenappo36.

Su Trūde Labrencaite (Bumbuliene) po karo atsitiktinai susitikau Vakarų Berlyne. Vėliau dar kartą mus suvedė ten gyvenęs Mykolas Žilinskas. Jis labai domėjosi paveikslais ir darbavosi išeivių spaudoje. Sykį Žilinskas paprašė parašyti pratarmę leidžiamiems Vydūno raštams. Atsisakiau. Vengiau bendrauti su emigrantais, bijojau bet kokio sąlyčio su politika. Kuo toliau nuo politikos ir politikuotojų. Be to, labai norėjau lankytis Vilniuje, todėl siekiau nesudaryti preteksto kilti Lietuvos valdžios trukdžiams7.

SŪNAUS PRISIMINIMAI APIE PROFESORIŲ VIKTORĄ FALKENHAHNĄ

Vydūno mokymas – ne tik kaip elgtis ir ką galvoti. Bet, visų pirma, kokiu žmogumi reikia būti.

Dėl to mus domina ne tik Vydūno veikalai ir nuveikti darbai. Domina jis pats – jo didinga asmenybė.

Ji yra jo mokymo įkūnijimas.

Ji padaro jo mokymą gyvą, patrauklų, o jo teisingumas tampa akivaizdus.

Dėl to mus domina Vydūnas kaip asmenybė. Ir dėl to mus domina žmonės, kurie išaugo jo šviesoje.

Prof. Viktoras Falkenhahnas – vienas iš tokių žmonių.

Apibūdinant jų virš 40 metų draugystę, Leonas Stepanauskas sakė – Vydūnas beveik tėvas.

Dėl to esame labai dėkingi Vydūno draugijai, kad negaili pastangų profesoriaus Viktoro Falkenhahno atminčiai.

Ačiū draugijai už įvykusią didelę priemonę – Viktoro Falkenhahno jubiliejaus minėjimą. Ypač ačiū Vaciui Bagdonavičiui, kuris inicijavo ir organizavo ją.

Ačiū už draugijos paramą, kurios sulaukiau, kai pradėjau versti noveles apie aisčius. Ypač ačiū Vaciui, kuris visą laiką konsultavo ir padrąsindavo, ir Leonui Stepanauskui už organizacinę paramą ir puikius patarimus dėl vertimo. Niekada neįtariau, kad vertėjo duona tokia sunki.

Ačiū Vydūno draugijos tarybai, Tomui, Eligijui, kad sudarėte galimybę pristatyti kiekvieną novelę visiems draugijos nariams.

Ačiū vydūniečiams už jų nuoširdų, gyvą susidomėjimą. Jau po pirmos novelės „Saulės pamokos“ keletas žmonių paprašė atsiųsti. Po to siunčiau visiems ir sulaukiau tik dėkingumo.

Ačiū už šios dienos susitikimą, už galimybę papasakoti jums konferencijoje ir čia prie laužo apie Viktoro Falkenhahno ir Vydūno draugystę.

Taigi noriu papasakoti apie Viktorą Falkenhahną kaip žmogų.

Pradėsiu nuo aplinkybių

Kionigsbergas – Vilnius

Gimiau ir pirmus gyvenimo metus (1940-1945 m.) gyvenau su motina Karalaičiuose – Kionigsberge. Tėvas buvo fronte.

1945 m. pradžioje miestas buvo galutinai apsuptas. Prasidėjo miesto blokada. Miestas buvo visiškai sugriautas. Antskrydis vyko po antskrydžio. Rusai numesdavo sunkias bombas, kurios pramušdavo pastatą iki fundamento ir ten sprogdavo. Likdavo vien duobė. Amerikiečiai bombardavo daug veiksmingiau. Jie mėtė daugybę mažų padegamųjų bombų. Po jų antskrydžių degė visas miestas.

Balandžio mėnesį miestas kapituliavo.

Jį užėmė rusai.

Buvome antrame pusiau sugriauto namo aukšto bute. Girdėjome šūvius. Tai buvo „začistka“. Rusų kareiviai ėjo per namus ir tikrino, ar yra užsilikusių vokiečių.

Mūsų namo laiptinėje pasigirdo žingsniai. Kareivis įėjo ir, pamatęs mus, iš karto pakėlė automatą. Mama kalbėjo jam rusiškai: „Mes niekam nieko blogo nepadarėm, mano vaikas jums nieko blogo nepadarė.“ Kareivis atrėžė: “Mano žmona ir vaikai irgi nieko blogo nepadarė, bet vokiečiai juos nužudė ”. Ir … nešovė.

Iš Kionigsbergo visi bėgo į Vakarus. Bet mano mama galėjo grįžti tik į Vilnių, pas savo mamą. Ji paprasčiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Bet tai buvo labai ir labai rizikinga. Dar vyko karas su Vokietija ir štai iš Vokietijos grįžta moteris su vien vokiškai kalbančiu vaiku. Suprantama, kad gan greitai geri kaimynai pranešė apie tai saugumui. Mama gavo iškvietimą į pastatą Lenino aikštėje.

Apklausinėjo du saugumiečiai: vyresnis ir jaunesnis. Pirmas klausimas: „Kur Jūsų vyras“?

Jei ji pasakytų tiesą, kad jis vokiečių kareivis, kad mes ką tik atvykome iš Vokietijos, mus tikrai išvežtų į Sibirą kaip vokiečių padėjėjus. Tada išveždavo už nepalyginus mažesnius dalykus. Mus ten tikrai neišgyventume. Mama pamelavo: „Jis gydytojas. Miręs 1941 metais, dar iki vokiečių atėjimo“. Melas buvo akivaizdus- jie aiškiausiai žinojo viską. Jaunesnis net pašoko užduoti tolimesnių klausimus. Bet vyresnis jį sustabdė.

“Stop! Reiškia, Jūsų vyras – gydytojas Viktoras Justickis ir mirė 1941 metais dar iki vokiečiams ateinant ir su vokiečiais negalėjo bendradarbiauti? Gerai.“

Už savo ir mamos gyvybę turiu būti dėkingas tam rusų kareiviui ir tam saugumiečiui.

Tėvas. Susitikimai Vilniuje

Po to viskas vyko tuometine įprasta tvarka: vaikų darželis, spaliukas, pionierius, komjaunuolis, studentas, kartu darbas respublikiniame komjaunimo laikraštyje su aiškiu tikslu likti ten dirbti. Paskutiniame kurse nugalėjo mokslas. Įstojau į Mokslų Akademijos filosofijos aspirantūrą.

Šiuo metu įvyko pirmas tikras susitikimas su tėvu. Puikūs jo pirmieji žodžiai: “Kaip seniai mes nesimatėme”. Šie žodžiai sakė, visada buvome kartu, tik negalėjome matyti vienas kitą.

Po to – keli susitikimai Lietuvoje ir visai skirtingi Vokietijoje.

Pirmieji įspūdžiai apie tėvą buvo galingi.

Iš karto stebino fantastiškos, neįsivaizduojamos, neaprėpiamos žinios. Kalbėjo visomis įmanomomis kalbomis – su lietuviais, lietuviškai, su rusais – rusiškai, su lenkais – lenkiškai, su žydais – žydiškai, su estu, italu, gruzinu – jų kalba. Lietuvių kalba buvo tik viena iš daugybės, kurias jis mokėjo. Lietuviškai kalbėjo gerai, bet savotiškai. Akad. Korsakas pasakė: „Kalbate taip, kaip mes kalbėjome iki karo, kaip kalbėjo mūsų tėvai“.

Jis ne tik kalbėjo visomis šiomis kalbomis, bet ir žinojo kiekvienos kalbos ir jos tautos istoriją, žinojo, kaip buvo kalbama prieš šimtą, du šimtus, prieš tūkstantį metų. Žinojo kiekvienos literatūrą. „Žinojo“- ne tas žodis. Atrodė, kad su kiekvienu rašytoju buvo pažįstamas asmeniškai. Kiekvieno žinojo būdą, kas jam patinka ir nepatinka, kodėl rašė taip, o ne kitaip.

Ne tik kalba ir literatūra. Aš ką tik išlaikiau kandidatinį filosofijos istorijos egzaminą ir tikrai gerai išmaniau tai. Falkenhahnas pažinojo kiekvieną iš man žinomų filosofų, skaitė kiekvieną, turėjo savo nuomonę apie kiekvieną ir, vėl gi, kiekvienas jam buvo gyvas, gerai suprantamas žmogus.

Istorija, biologija -jis viską žinojo ir, kas buvo ypač stebėtina, visada tai buvo fundamentalios, solidžios žinios.

Jis puikiai, įdomiai piešė. Jo paveikslai buvo tikrai įdomūs. Pirmiausiai, tai peizažai. Jis mylėjo lietuvišką peizažą ir mokėjo „pagauti“ jo savitumą. Man atrodo, kad iš dabartinių dailininkų panašiai piešia Aloyzas Pacevičius, Raigardas Kudirka. Jų pavaizduoti gamtovaizdžiai ne tik gražūs, bet ir labai lietuviški, „pagauna“ tą žodžiais neišreiškiamą ypatumą, kuris skiria lietuvišką peizažą nuo tokių laukų, kalnelių ir miškų Vokietijoje ar Kanadoje.

Ypatingą vieta tarp jo kūrinių – kosminiai simboliniai paveikslai: jų tema – žmogus ir pasaulis. Šie jo paveikslai susišaukia, iš vienos pusės, su Čiurlioniu, iš kitos- su tokiais dabartiniais „kosminiais“ dailininkais kaip Jerry LaFaro, Vrindavan Das. Žemiau pateikiu jo paskutiniais metais nupieštą autoportretą. Šis modernizmo stiliumi nutapytas autoportretas vaizduoja išminties kupiną dailininką begalinio įvairiomis spalvomis spinduliuojančio kosmoso centre. Jo akyse toks pat begalinis, kaip ir begalinis Kosmosas, jo supratimas.

Skaitėte jo noveles – tai tikra literatūra. Tokia proza, – garbė geram rašytojui.

Visa tai – ir mokslas, ir menas – buvo ne dėl to, kad „matot, aš ir tai moku“ ir ne „man tai įdomu, man tai patinka.“

Tai buvo tiesiog jo būdas bendrauti su pasauliu.

Niekad nepamiršiu vieno epizodo.

Mes ėjome iš miesto mažyte Rūtų gatve, kur gyvenome. Tai žalia gatvė Vilniaus pakraštyje. Mediniai namai, o aplinkui miškai.

Falkenhahnas turėjo problemą dėl regėjimo, gydytojas liepė saugoti akis – būtinai dėvėti tamsius akinius. Eidamas jis jas nusiėmė. Sunerimau, negalima! Jis nuliūdo: „Taip, negalima… Bet aplinkui taip gražu!“

Apsidairiau. Mažytė Rūtų gatvė, kuria kasdien vaikščiojau, galvodamas pakeliui apie savo reikalus, ir kurioje tikrai nieko ypatingo, tokių apie Vilnių šimtai. Bet jam ji buvo visai kita gatvė, nei ta, kurią kasdien mačiau. Tai buvo stebuklinga, spinduliuojanti, fantastiškai įvairiaspalvė.

Pagalvojau, kad mes vaikščiojame skirtingomis gatvėmis.

O po to kilo ir kita mintis, kad pasaulis, kuriame gyvenu aš ir tas kuriame gyvena jis, visai skirtingi. Jam ir ši gatvė, ir šis pasaulis buvo kitokie. Jam visas mus supantis pasaulis buvo visai kitoks, nei man, ar kitiems žmonėms: Jis buvo nuostabus, daugiaspalvis, švytintis puikiomis ryškiomis spalvomis, spinduliuojantis, be galo įdomus.

Ir ne tik gamta. Taip pat jam švytėjo kalbos, kurias jis studijavo, taip pat spinduliavo gausybė fantastiškai įdomių dalykų, kuriuos jis apie jas žinojo.

Buvo dar vienas epizodas, kai labai pajutau mūsų skirtumą.

Tai buvo Berlyne, kai buvau pas jį svečiuose. Jo didelė aistra buvo astronomija. Pirmą kartą, kai buvau pas jį ir lauke pasidarė visai tamsu, jis išvedė mane į balkoną. Ten stovėjo didelis teleskopas. Jis labai norėjo parodyti man Jupiterį ir jo palydovus. Ilgai nutaisinėjo teleskopą, tikrino, ar gerai matosi ir pagaliau pasakė: „Žiūrėk“.

Pažiūrėjau- ten tikrai buvo du šviesūs taškai: vienas didesnis, tai buvo Jupiteris, antras – mažesnis. Tai buvo jo palydovas.

Pasakiau: „Ačiū, įdomu!“ . Tiesa pasakius, Jupiteris man nebuvo labai įdomus.

Falkenhahnas kokį laiką tyliai žiūrėjo į mane ir po to pasakė: „Supranti, pamatei Jupiterį, Ganimedą! Prieš 400 metų buvo didi akimirka, kai jas pamatė Galilėjus. Tik įsivaizduok, koks didelis tą akimirką tapo visas pasaulis! Žmonijai prasidėjo nauja era. Po šios akimirkos gyvenimas jau negalėjo likti toks, koks jis buvo iki jos…“ .

Ir jis pats be teleskopo ilgai žiūrėjo ten, kur buvo Jupiteris.

Nors tikrai nelabai atsimenu Jupiterį, bet užtat jo veidą tuo momentu aš matau iki šiol.

Tai buvo Vydūno veidas: įkvėpimas.

Ir dar – tai buvo Matymas.

O jis matė. Jis matė tai, ko nemačiau aš: neįsivaizduojamai gigantišką Jupiterį, neįsivaizduojamą kosminį atstumą, per kurį mes į jį dabar žiūrime, jis matė visą mūsų pasaulio didybę. Ir jis – šio didingo pasaulio dalis.

Jo siela apėmė visą pasaulį, kosmosą. Tai buvo jo pasaulis.

Po daugybės metų skaičiau jo kosmines noveles „Pasaulio sutvėrimas“, „ Saulės pamokos“ ir supratau dar vieną. Jis visą gyvenimą ieškojo atsakymo į amžinus klausimus: kas yra žmogus, kokia jo paskirtis, kodėl mūsų pasaulis yra toks, koks yra. Jis buvo giliai įsitikinęs, kad atsakymo į visus tuos klausimus, reikia ieškoti atsakyme į kitą klausimą: koks yra pasaulis, kam jis sukurtas, kokia mūsų vieta jame.

Išminis

Man tada buvo nedaug metų. Buvau jaunas ambicingas mokslininkas. Tiesa pasakius, mane tada domino visai kitas kosmosas. Tai buvo mano gausūs ir neretai gan komplikuoti santykiai su daugybe žmonių. Tai buvo draugai ir priešai, moterys, konkurentai, meilės ir antipatijos, bendradarbiai, vadovai ir pavaldiniai. Čia visą laiką įvykdavo kažkas svarbaus, kas užimdavo visas mano mintis.

Jis buvo žmogus, kuris puikiai mokėjo bendrauti. Viešnagių Lietuvoje metu Falkenhahnas gyveno pas mus, Rūtų gatvėje. Tuo metu mūsų kukli gatvė virsdavo savotiška Meka. Žmonės ėjo pas jį nuo ryto iki vakaro. Paskambindavo, susitardavo su Falkenhahnu tam tikrai valandai trumpam susitikimui, bet po jo neišeidavo, ir ateidavo dar žmonių ir jų susiburdavo vis daugiau. Patys įvairiausi – mokslininkai, mokytojai, menininkai, žurnalistai, partiniai bosai ir laisvamaniai, nevisai sveiko proto žmonės ir psichiatrai, „samizdato“ žmonės ir , tikriausiai, „kgbistai“. Tarp jų buvo labai protingų ir tiek pat kvailių, buvo labai įdomių, bet ir tokių, kurių kiekvienas žodis sukeldavo nuobodumo jausmą.

Falkenhahnas buvo galingas magnetas, kuris patraukė įvairiausius žmones. Man buvo ypač įdomu žiūrėti, kaip jis bendrauja. Aš mačiau, kad žmonės traukiami prie jo. Tai buvo kažkas fenomenalaus

Aš bandžiau suprasti, kas taip patraukia tokius įvairius žmones.

Iš vienos pusės, aišku, tai buvo jo begalinės žinios ir interesai. Jam buvo nesunku su kiekvienu rasti temą, kuri domina ir jį, ir pašnekovą: su mediku – apie mediciną, su dailininku – apie dailę, su suomiu apie jo kalbą.

Tačiau tai buvo ne viskas. Kai kalbėjote su juo, visada buvo toks jausmas, kad jis žino apie jus kažką labai svarbaus, labai vertingo, labai išmintingo. Ir dėl to jam labai įdomu kalbėti su Jumis.

Ir įvykdavo stebuklas: bendraujant su juo, kvailiai kažkaip tapdavo protingesni, cinikai – kilniais, nuobodybės – įdomiais.

Iš karto supratau, kad turiu su juo kalbėtis apie tai, kaip jis gali padėti man rasti kelią santykių džiunglėse.

Atsimenu pirmą tokį pokalbį.

Buvo šiltas vasaros vakaras. Tai buvo rugpjūčio pabaiga, dienos jau trumpesnės ir vakare – jauki prieblanda. Sulaukiau, kol paskutinis žmogus išėjo ir tėvas sėdėjo vienas mūsų namo verandoje. Įsitikinau, kad nieks nesutrukdys, pasakiau, kad turiu jam svarbų klausimą. Tiesiai pasakiau, kad mane žavi jo sugebėjimas bendrauti su žmonėmis ir paprašiau papasakoti, kaip reikia bendrauti su žmonėmis.

Buvau tikras, kad tai bus ilgas pokalbis, nes problema sudėtinga.

Mano nuostabai jis pasakė visai nedaug. Tačiau šie žodžiai įstrigo man visam gyvenimui, aš labai jais patikėjau ir jie pasidarė man labai svarbūs kiekviename žingsnyje.

Tai tokie žodžiai: „Jeigu sutinki naują žmogų, jeigu į tavo gyvenimą įeina naujas žmogus, žinok, tai reiškia, kad didieji dievai mato, kad tu nesupranti gyvenime kažko labai svarbaus. Jie mato, kad šis nesupratimas trukdo tau gyventi, trukdo eiti pirmyn, tapti tuo, kuo gali ir turi tapti.

Dėl to jie siunčia tau šį naują žmogų. Dėl to pirmiausia, ką turi žinoti sutikęs naują žmogų, yra tai, kad šis naujas žmogus tau – tai didysis guru. Dievai siunčia tau tavo didįjį mokytoją, jie siunčia jį tau, kad padėtų tau suprasti tai, ko pats vienas dėl tavo ribotumo, dėl to, kad esi, viso labo, žmogus, negalėjai suprasti.“

Neįsivaizduojate, kiek kartų nuo to laiko aš mintyse pasakydavau jam ačiū už tuos žodžius.

Į mano gyvenimą įeidavo patys įvairiausi žmonės: vieni iš karto tapo draugais, kiti – priešais, vieni žiūrėjo į mane palankiai, kiti – kritiškai, treti – iš viso nežiūrėjo, aš jiems buvau neįdomus.

Kiekvieną kartą pirma mano reakcija buvo sureaguoti į naują žmogų įprastu būdu: su draugu draugauti, su priešu kariauti. Kiekvieną kartą mano jausmai buvo įprasti – aš pajusdavau draugui draugiškus jausmus, priešui – priešiškus. Bet po to išplaukdavo Falkenhahno žodžiai – tai dievų pasiuntinys, tai tavo mokytojas. Ir atsirasdavo susidomėjimas: šis žmogus mano mokytojas? Įdomu, ką turi man pranešti, ko aš turiu iš jo išmokti, ko aš nesuprantu gyvenime, ko gyvenimas nori iš manęs?

Ir šie žodžiai keitė viską.

Neįdomus žmogus tapdavo įdomus. Vietoj noro atstumti šį žmogų, atsirasdavo noras geriau jį pažinti.

Ir, tikras stebuklas, santykiai su juo pasikeisdavo. Aš mačiau, kad ir to naujo žmogaus žvilgsnis pasikeičia. Mačiau, kad ir aš jam pasidariau įdomus.

Visada turėjau problemų su kito skruosto atsukimu mane nuskriaudusiam priešui. Ne kartą teko įsitikinti, kad jeigu sieki kažko tikrai svarbaus, konfliktai neišvengiami. Kkonfliktas – neišvengiama gyvenimo dalis: su kažkuo susikerta interesai, kažkam tu tiesiog nepatinki, kažkas mėgsta kariauti, kažkas tiesiog eina per gyvenimą, stumdamas visus kitus į šoną.

Ir čia esu be galo dėkingas savo tėvui už jo išmintį.

Ilgai kalbėjome apie tai ir galiausiai pasakė žodžius, kurie liko su manimi visam gyvenimui. Pasak jo, tai buvo iki Konfucijaus gyvenusio kinų filosofo Liao Dzi pamokymas. Atsimenu kiekvieną žodį:

„Jeigu kažkas puola tave, nori tave nuskriausti,nori sunaikinti, padaryk viską, ką tik gali, kad išvengtum karo, ne tik viską, bet ir daugiau nei viską.

Bet jeigu padarei tikrai viską, bet jis vis tiek perša tau mūšį, atsistok, sukaupk visas savo jėgas ir būtinai nugalėk jį.

Ir kada jis bus nugaletas, ir priešo lavonas gulės prie tavo kojų, nedžiūgauk, o atsisėsk ir verk, lyg tai mirė tavo geriausias draugas“.

Šie Liao Dzi ir mano tėvo žodžiai buvo man labai svarbūs. Jie pasakė svarbiausią. Taip, kova neišvengiama. Toks mūsų gyvenimas. Tačiau svarbiausia – neleisk savęs įtraukti į ją emocionaliai, netapk jos vergu.

Man daug sykių teko įsitikinti, kokia svarbi yra ši tiesa. Bet koks konfliktas sujudina žmogaus sieloje kažkokį jos dugne gulintį dumblą ir jis pakyla ir sudrumsčia visą sielą. Žmogus pradeda viską kitaip matyti ir kitaip galvoti.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų šis supratimas padėjo man ir leido man padėti kitiems žmonėms, ypač vėliau, kai teko daug padėti žmonėms, besikreipiantiems į teismą.

Ir buvo šiame pasisakyme dar viena tiesa. Iš daugybės priemonių, kurios pasiūlytos konfliktams spręsti ar išvengti, tik viena tikrai veikia. Tai išmintis.

Tie metai buvo laikotarpis, kai įvyko tikras bendro intereso psichologijai ir žmonių santykiams „sprogimas“. Pagrindiniais „sprogdintojais“ tada buvo Leningrado Bechterevo psichoneurologinio instituto psichiatrai ir psichologai, kurie sukūrė pirmuosius asmenybės testus ir išvertė pagrindines užsienio metodikas.

Jų psichologija ryškiai skyrėsi nuo tradicinės, tampriai susietos su filosofija, su jos abstrakčiais ir sunkiai suprantamais „atspindėjimais“ ir „atspindėjimų atspindėjimais“. Visi aplinkiniai staigia pasidarė „psichostenikais“, „cikloidais“, „šizoidiais“… Visi, kas tik turėjo galimybes, važiavo mokytis į Bechterevo institutą.

Man pavyko ten nuvažiuoti, susidraugavome su ten dirbančia jaunųjų psichiatrų ir psichologų komanda. Prasidėjo bendri tyrimai. Kartu parašėme daugybę straipsnių ir keletą, mano manymu, gan vykusių knygų, viena iš kurių, skirta šeimos psichoterapijai, leidžiama dar ir dabar.

Visa tai stipriai įtraukė mane. Man buvo įdomu pasakoti apie visa tai Falkenhahnui. Jis klausė viską su dideliu susidomėjimu.

„Taip! Tai labai ir labai įdomu…, bet …“

Buvo ir „bet“.

„Supranti, darote tuos testus, kad pažintumėte žmogų. Norite nustatyti, kokiam psichologiniam tipui jis priklauso. Tai gerai. Bet testas ir tipas pasako, kuo žmogus panašus į kitus. Tuo tarpu kai nori pažinti kitą žmogų, daug svarbiau suprasti, kuo jis skiriasi, kuo jis unikalus, nepakartojamas.“

Ir vėl sekė sena išmintis.

Šį sykį jis papasakojo apie Indijos išminčių, kuris gyveno aukštai kalnuose prie nuostabaus visada ramaus ežero. Pas jį atvyko jo jaunas mokinys, kuris buvo kareivis ir, mažo to, beprotiškai įsimylėjęs.

„Mokytojau, aš beprotiškai myliu ją, bet negaliu suprasti, ar ji mane myli, ką ji apie mane galvoja, ką jaučia.“

Ir patylėjęs išminčius atsakė: „Pirmiausiai, nusiramink. Ir žinok, kad suprastum kitą žmogų, reikia būti ramiam kaip ši sniego viršūnė, ir reikia būti švariam, kaip šis sniegas kalno viršūnėje. Ir tavo siela turi būti rami ir nesudrumsta, kaip šio ežero paviršius. Tu neturi nieko iš anksto galvoti apie tą žmogų. Tavo akys, tavo ausys, tavo siela – viskas turi priklausyti jam. Kaip ežero paviršius, ji turi atspindėti jo sielą.

„Supranti“, – tęsė Falkenhahnas, – „man atrodo, kad jeigu tu papasakotum šiam išminčiui apie jūsų testus, jis, ko gero paklaustų, ar šie testai neatsistoja tarp jūsų ir žmogaus“.

Aišku, nepaisant šio „bet…“ , aš ir toliau užsiiminėjau šiais tyrimais. Tačiau kuo ilgiau , tuo dažniau iškildavo šis „bet…“.

Psichologinės teorijos (asmenybės akcentuacijų teorija) ir bent dalis psichodiagnostinių instrumentų jiems tirti atkeliavo į Bechterevo institutą iš Vokietijos, Berlyno Charite psichoneurologijos ligoninės, kuriai vadovavo vienas garsiausių dabartinių psichiatrų profesorius Karlas Leonhardas.

Falkenhahnas padėjo man susitikti su juo. Karlas Leonhahrdas, savo ruožtu, padėjo man susipažinti su viskuo, kas tuo metu buvo daroma Vokietijoje.

Vokiečiai jau seniai taikė tuos diagnostikos metodus, kuriuos Bechterevo institutas tik pradėjo taikyti. Tai, kas Bechterevo institute buvo tik pradedama, Vokietijoje buvo seniai veikiantis ir gerai organizuotas konvejeris. Turėjau daug galimybių matyti, kaip jis veikia, kalbėtis su žmonėmis – pacientais ir klientais. Dažnai tekdavo įsitikinti, kad testas tikrai nukreipia diagnostinį tyrimą tam tikra kryptimi, padaro žmogų „atveju“ ir trukdo pastebėti kartais ir labai svarbius dalykus. Ir šis pavojus vis auga, kada testo taikymas tampa, kaip Vokietijoje, kasdieninio medicininio „konvejerio“ dalimi. Žmogaus pažinimas vis labiau tolsta nuo to nesudrumsto ežero paviršiaus, apie kurį kalbėjo Indijos išminčius.

Išgirstas kažkada „bet…“ vis garsiau skambėjo mano ausyse.

Esu be galo dėkingas savo tėvui už šias žmonių supratimo pamokas.

Dėka jų, aš toks, koks esu…

Berlynas.

Po savo pirmo pobūvio Vilniuje tėvas iš karto pakvietė mane į Berlyną.

Ir štai aš jo dideliame bute Am Treptower Park, turiu brolį – Faustą ir seserį – Bealein. Dideliame bute gyveno didelė šeima ir visada dar ir koks nors svečias. Aišku, kai tiek žmonių, gyvenimas kunkuliuoja – visą laiką kažkas įvyksta.

Viskas aprimsta tik naktį, kai visi eina miegoti.

Man tai buvo geriausias laikas – tėvo kabinete, kuris kartu buvo ir tėvo miegamasis, kalbėjomės. Už langų – tamsi naktis, visur viskas ramu, mes niekur neskubam ir ramiai šnekamės.

Tai buvo didieji pokalbiai.

Iš vienos pusės, Vydūno mokinys ir pasekėjas.

Iš kitos – jaunas filosofas, aišku, marksistinis.

Kodėl „aišku“? Dabar paaiškėjo, kad visi buvo kovotojai. Netgi alkoholikai teigia, kad savo gėrimu siekė susilpninti režimą ir nubausti okupantus. Tai ne apie mane.

Niekada nebuvau joks revoliucionierius. Maža to, visada rimtai žiūrėjau į tai, ką mokykloje sakė mokytojai, o universitete – dėstytojai. Aš dar dabar gerai atsimenu, kokia nelaimė buvo, kai trečioje klasėje manęs nepriėmė į pionierius. Visada buvau aktyvus ir pozityvus. Visada siekiau eiti pirmyn. Visada, ką dariau, dariau iš širdies. Mokiausi tikrai iš širdies – Universitetą vienintelis iš kurso baigiau su pagyrimu.

Socializmas buvo vienintelis socialinis mokslas, kuris buvo mums prieinamas.

Maža to, tai buvo patrauklus mokymas. Jis aiškino, kad viską reikia daryti su protu, pav., visa geriausia, ką rado mokslas, reikia planingai įgyvendinti tam, kad visiems būtų gerai.

Ir štai mūsų naktiniai pokalbiai: jaunas marksistas kalba su ištikimu Vydūno mokiniu. Atrodytų, kad Falkenhahnas kaip ištikimas Vydūno mokinys turėjo išgelbėti savo paklydusio sūnaus sielą, padėti visas jėgas ir paaiškinti savo jaunam, klystančiam ir nieko nesuprantančiam sūnui, kokia nesąmonė yra tas visas marksizmas ir socializmas ir kad iš tikrųjų reikia tikėti ne Marksu, o Vydūnu. To tikrai nebuvo.

Pirmiausiai, ir į socializmą ir marksizmą Falkenhahnas žiūrėjo visai ramiai. Nesu visai tikras, kad ir Vydūnas juos smerkė.

Mūsų bendravimo problema buvo kita. Tai buvo mūsų skirtingas mąstymas.

Marksizmo, ir ne tik jo, bet visų ir mums simpatiškų, ir mums nepriimtinų ideologijų pagrindas yra tam tikras nusistovėjęs mąstymo būdas.

Jis paprastas.

1.Yra kažkoks didelis tikslas – pavyzdžiui, sukurti puikią visuomenę, kurioje visiems gera, ar sukurti dievobaimingą visuomenę.

2.Yra įsitikinimas, kad šio tikslo reikia siekti.

Kai yra šie du dalykai, viskas iš karto stoja į savo vietą: Iš karto aišku, ko reikia siekti, kas gresia, kas gera, kas bloga, kas draugas, kas priešas, koks turi būti žmogus ir koks neturi, kaip auklėti vaikus, kaip rašyti knygas.

Taip veikė mano galva. Man buvo nelengva suprasti kitokią logiką! „Kai mes judame pirmyn“- aiškino jaunas filosofas Vydūno mokiniui, mes, pirmiausiai, turime aiškiai ir tiksliai žinoti, kur norime ateiti?“

Falkenhahnas neprieštaravo.

Bet jis buvo įsitikinęs, kad tai toli gražu ne svarbiausia. Jis manė, kad yra dalykų, kurie yra daugybę kartų svarbesni, negu socializmas, komunizmas, demokratija, anarchija, liberalizmas, laisvoji rinka, planinis ūkis, feodalizmas, krikščionybė, judaizmas.

Šis dalykas yra žmogus.

Pavyzdžiui, socializmas- geras ar blogas? Falkenhahnas buvo įsitikinęs, kad jei norime atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausiai atsakyti į kitą: kas tas žmogus, kuris jame gyvens? Jeigu jis geras, tai ir socializmas bus geras. Jeigu jis blogas, ir socializmas bus blogas.

Falkenhahnas jokiu būdu nebuvo abejingas žmogaus politiniams ar religiniams įsitikinimams. Nieko panašaus. Atvirkščiai, bendraujant su kiekvienu žmogumi jam buvo labai svarbios šio žmogaus pažiūros. Jam buvo labai svarbu, kas jo svečias – komunistas, ar pranciškonas, ar talmudistas. Kiekvieną kartą tai jam buvo labai svarbu ir labai įdomu. Bet tai jam buvo įdomu ne aplamai, o tik kaip svarbi šio žmogaus asmenybės dalis.

Kartą jis pasakė – ir šiuos žodžius irgi atsimenu iki šiol: „Kiekvienas komunistas turi savo komunizmą. O kiekvienas šventikas – savo dievą“ (Kažkaip pirmą kartą dabar pagalvojau – nejaugi ir kiekvienas vydūnietis – turi savo Vydūną?).

Daug jo gerų draugų buvo įvairių religijų atstovų. Bet tarp jo draugų buvo ir labai įsitikinusių komunistų.

Atsimenu planavome mano pobūvį ir susitikimus Vokietijoje. Atrodytų, jis turėtų apsaugoti savo sūnų nuo komunistų. Pagalvokite: esate vydūnietis ir staigiai sužinojote, kad Jūsų sūnus domisi ne Vydūnu, o socializmo idėjomis. Kaip pasielgtumėte? Tikriausiai, pasistengtumėte apsaugoti savo sūnų nuo tokių neigiamų, kenksmingų kontaktų.

Falkenhahnas elgėsi lygiai atvirkščiai. Kai pradėjome planuoti mano pirmą kelionę po Vokietiją, jis iš karto prisiminė savo seną draugą – komunistą, gyvenantį Leipcige: „O! Tau bus įdomu su juo susitikti“.

Susitikome. Šis draugas buvo senas ištikimas komunistas, nacių laikų pogrindininkas. Jis buvo pensijoje, bet visas jėgas skyrė muziejui. Tai buvo namelis, kur buvo spausdinamas pirmas bolševikinis laikraštis „Iskra“. Apsistojame pas jį, jis mums parodė, kaip veikė staklės, kurioje buvo spausdinamas pirmas komunistinis laikraštis, kartu su juo atminčiai atspausdinome sau keletą „Iskros“ numerių. Vakare ilgai kalbėjomės. Jis buvo geras ir nuoširdus žmogus. Ir jis buvo nuoširdus komunistas. Jis su ašaromis akyse kalbėjo apie šventas komunizmo idėjas. „Ar gali būti kažkas aukštesnio ir geresnio, nei gyventi dėl kitų? – kalbėjo jis. Ar gali būti geresnė visuomenė, kuri kuriama protu, o ne egoizmu, kur rūpinamasi ne tik savimi, bet ir visais?“. Jis labai pergyveno, kad daug kas aplinkui vyksta ne taip, kaip jis svajojo.

Klausydamas jo galvojau, jei visi būtų tokie, tai tikrai būtų nesvarbu, kas geriau, socializmas ar kapitalizmas. Geras būtų ir socializmas, ir kapitalizmas, ir bet kas.

Bet nors žmogaus įsitikinimai Falkenhahnui buvo svarbūs ir įdomūs, tai visgi nebuvo jam svarbiausia.

Svarbiausia jam buvo ne tai, kas žmones skiria, o tai, kas bendra, kas juos vienija.

O vienija mus visus dalykai, nepalyginamai svarbesni, nei įsitikinimai.

Mus vienija tai, kas yra svarbiausia kiekvienam žmogui, kas yra daug svarbiau už visus komunizmus, kapitalizmus, judaizmus ir pan. Visus mus vienija tai, kad visi gyvename, kad visi norime laimės, kad matome saulę, žolę, jūrą. Ir visi esame likimo rankose, visi pergyvename dėl savo artimųjų. Visi turime savo džiaugsmus ir nusivylimus, visi norime, kad aplinkiniai mus gerbtų ir mylėtų. Ir už viską svarbiausia, kad visi gavome didžiulę dovaną – pasaulį, kuriame gyvename, galimybę pažinti ji, mąstyti, suprasti, džiaugtis, grožėtis…

Ir būtent dėl šių bendrų dalykų galime suprasti kitą žmogų, mylėti, gailėtis jo, netgi jeigu jis kitoks, nei mes, net jeigu tiki kitais dalykais, net jeigu mums nepriimtinas jo elgesys ir jo mąstymo būdas, netgi jeigu jis buvo blogas mums.

Kartą pasakojau Falkenhanui apie Kionigsbergą, „začistką“ ir apie saugumietį. Jis Ilgam nutilo, o po to pasakė: Kaip norėčiau surasti juos ir išreikšti visą mano dėkingumą. Tai aukštos sielos didieji žmonės“

Išvada

Tie pokalbiai suvaidino nemažą vaidmenį mano gyvenime. Jie vertė gerokai pamąstyti, pagalvoti apie dalykus, kuriais anksčiau neabejojau. Pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau.

1991 metais su savo studentais ir dviem kitais Romerio universiteto dėstytojais jau buvau tarp Seimo gynėjų.

Valdiklių sritis

Archyvai

Naujausi įrašai

Pirmoji dalis.

NINKA

LAUKIAMIEJI IR NEPAGEIDAUJAMASIS

NINKA IR JOS TĖVAS

Angunės šeima

Beprotystė

Suėmimas

Nuosprendis

Laukimas

Kailiniai

Kelias į mirtį

Strėlė

DU ŽMOGAUS LIKIMAI

Pratarmė

Pabėgimas

Sapnas

Laimingas likimas

MIŠKO PAMOKOS. GYVI LAIKO-MIGLOS DEBĖSYS

PASAULIO SUTVĖRIMAS

Pratarmė

Šventoji viršūnė

Žynė

Ką jautė pasaulio kūrėjas

Kažkas ne taip

Ko trūksta pasauliui

ŠILTOS VASAROS SAULĖS IR ŠALTOS ŽIEMOS SAULĖS PAMOKOS

Pratarmė

Vasaros saulė

Rudens audros

Žiema. Kas čia atsitiko?!

Likimo kaspinai

Žmogaus širdis – maža saulė

MIŠKO MUZIKOS PAMOKA

MIŠKO RŪKO PAMOKA. VAIKŲ ARFA

ŽVAIGŽDĖTO DANGAUS PAMOKOS

Keista naktis

Šventykla

Švytinčios sielos

Estafetė

SMUKLĖJE IR RUSYJE

Geismas

Aš noriu mažylės!

Rūsyje

Gaisras

Riteris

„Jeigu visi žmonės būtų tokie, kaip mes“

BIRUTĖ IR BERTA

„Chronikos“

Klaida

Maldą

SENOS PAGONĖS PRŪSĖS PIRMOJI KOMUNIJA

BAŽNYČIOS VIZITACIJA

Joninių laužas

Grėsmė

Vyskupas

Schalom, beni david!

Teologinis disputas

Kur yra Dievas?

Grožis

Antroji dalis

KAIP ATEINAMA PRIE VYDŪNO.

BRETKŪNAS IR ROMANAS APIE JĮ

VYDŪNO IDĖJOS JO DRAMOSE IR VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE

VYDŪNO IDĖJOS VIKTORO FALKENHAHNO NOVELĖSE APIE AISČIUS

Trumpa novelių romano parašymo istorija

Vydūno idėjos ir jų šaltiniai

„Dvasios žvilgsnis“. Kas tai?

„Šiltos vasaros saulės IR ŠALTOS žiemos saulės pamokos“

Du likimai

VIKTORAS FALKENHAHNAS. BUSIU PASKUTINIS, KAS DAR KALBA LIETUVIŠKAI…

VYDŪNO IR PROF. VIKTORO FALKENHAHNO DRAUGYSTĖ

Pirmasis žingsnis – pirmas lietuviškas žodis

Antras žingsnis – Vydūno vadovėlis

Trečias žingsnis – susitikimas su Vydūnu

Ketvirtas žingsnis – Vydūno mokinys

Penktas žingsnis. Vydūno bendradarbis.

Šeštas žingsnis. Gyvenimo kryptis